1.

Užimtumo ir socialinės politikos skatinimas – vienas iš EEE susitarimo ir ELPA valstybių tikslų (2). Nedarbas ir ypač kai kurių kategorijų darbuotojų struktūrinis nedarbas tam tikrose ELPA valstybių dalyse vis dar sunkiai išsprendžiamas klausimas. Valstybės pagalbą teikiant subsidijomis darbo užmokesčio išlaidoms padengti (darbo užmokestis – tai visa suma, kurią pagalbos gavėjas iš tikrųjų moka dėl tam tikrų užimtumo santykių ir kurią sudaro: a) bruto darbo užmokestis neatskaičius mokesčių, b) privalomosios įmokos, pvz., socialinio draudimo įmokos, ir c) vaiko priežiūros ir tėvų priežiūros išmokų išlaidos (toliau – darbo užmokesčio subsidijos), įmones galima papildomai paskatinti įdarbinti daugiau palankių sąlygų neturinčių ir neįgalių darbuotojų. Vadinasi, tokios pagalbos tikslas – skatinti įdarbinti tikslinių kategorijų darbuotojus.

2.

Šiame skyriuje paaiškinama, kokius kriterijus ELPA priežiūros institucija (toliau – Institucija) taikys valstybės pagalbos darbo užmokesčio subsidijomis, apie kurią turi būti pranešta atskirai pagal akto, nurodyto EEE susitarimo XV priedo 1j punkte (2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008, skelbiančio tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su bendrąja rinka taikant Sutarties 87 ir 88 straipsnius (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas)) (3), suderinto su EEE susitarimo 1 protokolu (4) (toliau – Bendrasis bendrosios išimties reglamentas), 6 straipsnio 1 dalies h ir i punktus, vertinimui. Šiomis gairėmis siekiama užtikrinti Institucijos sprendimų pagrindimo skaidrumą bei sukurti nuspėjamumą ir teisinį tikrumą.

3.

Šios gairės taikomos valstybės pagalbai, teikiamai palankių sąlygų neturinčių, labai nepalankias sąlygas turinčių ir neįgalių darbuotojų, kaip apibrėžta Bendrojo bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 18, 19 ir 20 dalyse, darbo užmokesčio subsidijomis. Šios gairės bus taikomos bet kokiai individualiai priemonei, taikomai ad hoc ar pagal schemą, jeigu jos subsidijos ekvivalentas viršija 5 mln. EUR įmonei per metus palankių sąlygų neturintiems ir labai nepalankias sąlygas turintiems darbuotojams (toliau kartu – palankių sąlygų neturintys darbuotojai) įdarbinti ir 10 mln. EUR įmonei per metus neįgaliems darbuotojams įdarbinti (5).

4.

Šiose gairėse nustatyti kriterijai nebus taikomi mechaniškai. Institucijos atliekamo vertinimo lygis ir informacijos, kurios jai gali prireikti, pobūdis bus proporcingi konkurencijos iškraipymo rizikai. Analizės mastas priklausys nuo konkretaus atvejo pobūdžio.

5.

Tam tikrų kategorijų darbuotojams ypač sunkiai sekasi susirasti darbą, nes darbdaviai mano, kad jie nesugeba dirbti taip našiai kaip kiti darbuotojai, arba yra iš anksto prieš juos nusistatę. Tokio tariamo ar iš tikrųjų menkesnio darbo našumo priežastis gali būti tai, kad tokie darbuotojai dažnai neturi naujos darbo patirties (pvz., jauni darbuotojai arba ilgalaikiai bedarbiai), arba nuolatinė negalia. Dėl tariamo ar iš tikrųjų menkesnio darbuotojų našumo tikėtina, kad tokie darbuotojai nepateks į darbo rinką, jeigu darbdaviams nebus pasiūlyta kompensacija už jų įdarbinimą.

6.

Socialiniu atžvilgiu pageidautina, kad į darbo rinką būtų įtraukti visų kategorijų darbuotojai. Vadinasi, vidaus pajamų dalis gali būti perskirstyta darbuotojų, kuriems taikomos priemonės, kategorijoms. Valstybės pagalba galima padėti palankių sąlygų neturintiems ir neįgaliems darbuotojams patekti į darbo rinką ar pasilikti joje, padengiant papildomas išlaidas, susijusias su šių darbuotojų tariamu ar iš tikrųjų menkesniu našumu.

7.

ELPA valstybės turėtų įrodyti, kad pagalba bus skiriama bendrojo intereso tikslui pasiekti. Atlikdama analizę, Institucija, be kitų dalykų, nagrinės šiuos aspektus:

8.

Valstybės pagalba darbo užmokesčio subsidijomis – ne vienintelė politikos priemonė, kuria ELPA valstybės gali pasinaudoti norėdamos skatinti palankių sąlygų neturinčių ir neįgalių darbuotojų užimtumą. ELPA valstybės taip pat gali naudoti bendrąsias priemones, pvz., mažinti darbo sąnaudų ir socialinių išlaidų apmokestinimą, skatinti investicijas į švietimą ir mokymą, taikyti orientavimo ir konsultavimo užtikrinimo priemones, teikti pagalbą bedarbiams ir remti jų mokymą, tobulinti darbo įstatymus.

9.

Jei ELPA valstybė apsvarstė kitas politikos galimybes ir nustatė atrankinės priemonės, kaip antai valstybės pagalbos konkrečiai įmonei, naudojimo pranašumus, atitinkamos priemonės laikomos tinkamomis. Institucija ypač atsižvelgs į visus pasiūlytos priemonės poveikio vertinimus, kuriuos yra atlikusi ELPA valstybė.

10.

Pagalbos gavėjas, gavęs valstybės pagalbą palankių sąlygų neturinčių ir neįgalių darbuotojų užimtumui, privalo pakeisti savo elgesį taip, kad dėl pagalbos toje įmonėje padidėtų bendras palankių sąlygų neturinčių ar neįgalių darbuotojų skaičius. Naujai įdarbinti palankių sąlygų neturintys arba neįgalūs darbuotojai turėtų užimti tik naujai sukurtus etatus arba tuos etatus, kurie tapo laisvi dėl savanoriško išėjimo iš darbo, neįgalumo, išėjimo į pensiją dėl amžiaus, savanoriško darbo laiko sutrumpinimo arba teisėto atleidimo dėl netinkamo elgesio. Etatų, kurie tapo laisvi darbuotojus atleidus dėl etatų mažinimo, neturi užimti subsidijuojami palankių sąlygų neturintys ar neįgalūs darbuotojai. Vadinasi, valstybės pagalbos neleidžiama naudoti tam, kad būtų pakeičiami darbuotojai, už kuriuos įmonė nebegauna subsidijų ir kurie todėl buvo atleisti.

11.

ELPA valstybės Institucijai turėtų įrodyti, kad pagalba turi skatinamąjį poveikį ir yra būtina. Pirma, prieš įdarbindamas tų kategorijų darbuotojus, kuriems taikomos priemonės, pagalbos gavėjas atitinkamai ELPA valstybei turi pateikti pagalbos paraišką. Antra, ELPA valstybė turi įrodyti, kad pagalba teikiama už palankių sąlygų neturintį arba neįgalų darbuotoją įmonėje, kurioje be šios pagalbos darbuotojas nebūtų buvęs įdarbintas.

12.

Atlikdama analizę, Institucija, be kitų dalykų, nagrinės šiuos aspektus:

13.

ELPA valstybė turi įrodyti, kad pagalba yra būtina, o suma – kuo mažesnė, kad būtų pasiektas pagalbos tikslas.

ELPA valstybės turėtų pateikti įrodymų, kad, palyginti su išlaidomis darbuotojams, kurie nėra palankių sąlygų neturintys ar neįgalūs darbuotojai, pagalbos suma neviršija tų kategorijų darbuotojų, kuriems taikoma priemonė, įdarbinimo grynųjų papildomų išlaidų (6).

Bet kuriuo atveju, pagalbos intensyvumas neturi viršyti intensyvumo, nustatyto Bendrojo bendrosios išimties reglamento 40 (7) ir 41 (8) straipsniuose. Tinkamos finansuoti išlaidos, kurioms turi būti taikomas pagalbos intensyvumo reikalavimas, turi būti apskaičiuojamos pagal Bendrojo bendrosios išimties reglamento 40 (9) ir 41 (10) straipsnius.

14.

Jeigu pagalba proporcinga pagalbos tikslui, neigiamas pagalbos poveikis gali būti apribotas ir neigiamo poveikio analizės gali neprireikti. Tačiau kai kuriais atvejais, net jei pagalba yra būtina ir proporcinga, kad tam tikra įmonė galėtų padidinti tų kategorijų darbuotojų, kuriems taikoma priemonė, užimtumą, dėl šios pagalbos gali pasikeisti pagalbos gavėjo elgesys, o tai gali smarkiai iškraipyti konkurenciją. Tokiais atvejais Institucija išnagrinės konkurencijos iškraipymus. Konkurencijos iškraipymo, kurį sukelia teikiama pagalba, mastas gali keistis atsižvelgiant į pagalbos ir paveiktų rinkų ypatumus (11).

15.

Pagalbos ypatumai, dėl kurių gali padidėti iškraipymo tikimybė ir jo mastas:

16.

Pavyzdžiui, pagalbos schema, kuria įmonės ELPA valstybėje bendrai skatinamos įdarbinti daugiau palankių sąlygų neturinčių arba neįgalių darbuotojų, gali turėti kitokį poveikį rinkai, palyginti su didele pagalbos suma, ad hoc skirta vienai įmonei tam, kad ji galėtų įdarbinti daugiau tam tikros kategorijos darbuotojų. Pastaroji pagalba gali dar labiau iškraipyti konkurenciją, nes pagalbos gavėjo konkurentų galimybės konkuruoti yra mažesnės. Iškraipymas bus dar didesnis, jeigu pagalbos gavėjo versle darbo išlaidos sudarys didelę bendrųjų išlaidų dalį.

17.

Vertindama rinkos ypatumus, pagal kurias būtų įmanoma kur kas tiksliau nustatyti tikėtiną pagalbos poveikį, Institucija, be kita ko, atsižvelgs į:

18.

Rinkos struktūra bus vertinama atsižvelgiant į rinkos koncentraciją, įmonių dydį (12), produktų diferenciacijos laipsnį (13) bei patekimo į rinką ir pasitraukimo iš jos kliūtis. Rinkos dalys ir koncentracijos santykis bus apskaičiuojama tik apibrėžus atitinkamą rinką. Apskritai kuo mažiau yra įmonių, tuo didesnė jų užimama rinkos dalis ir tuo mažesnė konkurencija, kurios būtų galima tikėtis (14). Jeigu paveikta rinka yra koncentruota ir joje daug patekimo į rinką kliūčių (15), o pagalbos gavėjas yra pagrindinis šios rinkos dalyvis, labiau tikėtina, kad konkurentai dėl pagalbos privalės keisti savo elgesį, pvz., kuriam laikui atidėti arba atšaukti naujo produkto pateikimą ar naujos technologijos diegimą arba apskritai pasitraukti iš rinkos.

19.

Institucija taip pat atsižvelgs į sektoriaus ypatumus, pvz., į esamus pernelyg didelius pajėgumus, taip pat į tai, ar pramonės šakos rinkos yra augančios (16), brandžios, ar patiria nuosmukį. Pavyzdžiui, jeigu pramonėje esama pernelyg didelių pajėgumų arba ji apima brandžias rinkas, gali padidėti rizika, kad dėl pagalbos subsidijuojamų darbuotojų neturinčios įmonės taps nenašios ir jų produktai bus išstumti.

20.

Galiausiai priemonė bus vertinama atsižvelgiant į padėtį, susiklosčiusią darbo rinkoje, t. y. nedarbo ir užimtumo lygį, darbo užmokesčio lygį ir darbo įstatymus.

21.

Darbo užmokesčio subsidija tam tikrais atvejais gali sukelti 22–27 punktuose aptartus konkurencijos iškraipymus.

22.

Pakeitimo poveikis susijęs su padėtimi, kai tam tikrų kategorijų darbuotojams skirtos darbo vietos paprasčiausiai pakeičia kitų kategorijų darbuotojams skirtas darbo vietas. Teikiant specialiam darbuotojų pogrupiui skirtą darbo užmokesčio subsidiją darbo jėga padalijama į subsidijuojamą ir nesubsidijuojamą, tačiau kartu įmonės gali būti skatinamos nesubsidijuojamus darbuotojus pakeisti subsidijuojamais darbuotojais. Taip atsitinka todėl, kad pasikeičia santykinės išlaidos, kurias tenka skirti subsidijuojamų ir nesubsidijuojamų darbuotojų darbo užmokesčiui (17).

23.

Kadangi subsidijuojamų darbuotojų įdarbinusios įmonės konkuruoja tose pačiose prekių ar paslaugų rinkose kaip ir subsidijuojamų darbuotojų neįdarbinusios įmonės, dėl darbo užmokesčio subsidijų gali sumažėti darbo vietų kituose ekonomikos sektoriuose. Taip nutinka, kai subsidijuojamų darbuotojų įdarbinusios įmonės gamybos apimtis padidėja, bet dėl to išstumiami tų įmonių, kurios neturi subsidijuojamų darbuotojų, produktai, todėl tokia pagalba mažinamas nesubsidijuojamas užimtumas.

24.

Užimtumo išlaidos – tai įprasta bet kurios įmonės veiklos išlaidų dalis. Todėl ypač svarbu, kad pagalbos poveikis užimtumui būtų teigiamas ir kad įmonėms nebūtų suteikta vien galimybė sumažinti išlaidas, kurias šios įmonės kitu atveju turėtų apmokėti. Pavyzdžiui, darbo užmokesčio subsidijomis mažinamos einamosios gamybos išlaidos, todėl patekimas į rinką atrodytų priimtinesnis ir įmonės, kurių komercinės galimybės kitomis sąlygomis būtų prastesnės, galėtų patekti į rinką arba pasiūlyti naujų produktų ir taip pakenktų kur kas našiau dirbantiems konkurentams.

25.

Valstybės pagalbos prieinamumas taip pat turės įtakos įmonės sprendimui pasitraukti iš rinkos, kurioje ji jau veikia. Darbo užmokesčio subsidijos galėtų sumažinti nuostolius ir leistų įmonei rinkoje likti ilgiau, tai reikštų, kad kitos, našiau dirbančios įmonės, kurios negauna pagalbos, būtų priverstos pasitraukti iš rinkos.

26.

Rinkose, kuriose suteikiamos darbo užmokesčio subsidijos, įmonės neskatinamos konkuruoti ir gali pradėti mažinti investuojamas sumas ir nebesistengti didinti našumo ir diegti naujovių. Pagalbos gavėjas gali delsti diegti naujas, mažiau darbui imlias technologijas, nes pasikeičia santykinės darbui ir technologijoms imlių gamybos metodų išlaidos. Konkuruojančių ar papildančių produktų gamintojai taip pat gali sumažinti arba atidėti savo investavimą. Todėl bendras investavimo lygis tokioje pramonės šakoje sumažės.

27.

Darbo užmokesčio subsidijos tam tikrame regione gali nulemti palankesnes gamybos sąlygas tam tikrose teritorijose. Dėl to prekybos srautai gali būti perkelti į tuos regionus, kuriuose teikiama tokia pagalba.

28.

Paskutinis analizės etapas – įvertinti, kiek teigiamas pagalbos poveikis bus didesnis už jos neigiamą poveikį. Šis vertinimas bus atliekamas atskirai kiekvienai individualiai priemonei. Siekdama palyginti teigiamą ir neigiamą poveikį, Institucija išnagrinės jo mastą ir atliks bendrą tokio poveikio gamintojams ir vartotojams kiekvienoje paveiktoje rinkoje vertinimą. Jeigu nebus lengvai gaunamos kiekybinės informacijos, Institucija vertinimui naudos kokybinę informaciją.

29.

Institucija turėtų laikytis palankesnio požiūrio ir pritarti didesniam konkurencijos iškraipymui, jei pagalba yra būtina, atitinka siekiamą pagalbos tikslą ir ja kompensuojamos tik grynosios papildomos išlaidos, kurios patiriamos dėl mažesnio tų kategorijų darbuotojų, kuriems taikoma priemonė, našumo.

1.

Nuo pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės pradžios 2008 m. rudenį ELPA priežiūros institucija (toliau – institucija) priėmė keturis gairių rinkinius (1), kuriuose pateiktos išsamios gairės dėl valstybės paramos finansų įstaigoms (2) suderinamumo su Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 61 straipsnio 3 dalies b punkto reikalavimais kriterijų. Minėtų gairių skyriai susiję su valstybės pagalbos taisyklių taikymu finansų įstaigoms skirtoms priemonėms (3) (toliau – Bankų gairės), finansų įstaigų kapitalo atkūrimu esant dabartinei finansų krizei (4) (toliau – Kapitalo atkūrimo gairės), nuvertėjusio turto tvarkymu EEE bankų sektoriuje (5) (toliau – Sumažėjusios vertės turto gairės) ir finansų sektoriaus gyvybingumo atkūrimu ir restruktūrizavimo priemonių vertinimu pagal valstybės pagalbos taisykles dabartinės krizės sąlygomis (6) (toliau – Restruktūrizavimo gairės). Trijuose iš šių keturių gairių – bankų, kapitalo atkūrimo ir sumažėjusios vertės turto – rinkinių išdėstomos būtinos ELPA valstybių teikiamos pagrindinių rūšių pagalbos (garantijų įsipareigojimams, kapitalo atkūrimo ir paramos turtui priemonių) suderinamumo sąlygos, o Restruktūrizavimo gairėse išdėstomos konkrečios restruktūrizavimo (arba gyvybingumo) plano charakteristikos pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punktą finansų įstaigoms teikiant su krize susijusią valstybės pagalbą.

2.

Visuose keturiuose gairių skyriuose pabrėžiamas laikinas tokių pagalbos priemonių priimtinumo pobūdis – kiekviename iš jų nurodoma, kad tokios pagalbos priemonės gali būti pateisinamos tik kaip neatidėliotinas atsakas į precedento neturinčią įtampą finansų rinkose ir tik tol, kol yra šios išskirtinės aplinkybės. Restruktūrizavimo gairės taikomos restruktūrizavimo pagalbai, apie kurią pranešta, iki 2010 m. gruodžio 31 d., o kitų gairių galiojimo pabaigos termino nėra.

3.

Šiose gairėse nustatomi laikino su krize susijusios pagalbos bankams nuo 2011 m. sausio 1 d. priimtinumo kriterijai.

4.

Institucijos gairės dėl su krize susijusios pagalbos bankams ir visi atskiri sprendimai dėl pagalbos priemonių bei schemų, kurioms taikomos tos gairės, priimti remiantis EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punkto teisiniu pagrindu, pagal kurį pagalba išimtinai leidžiama kurios nors ELPA valstybės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti. Pačiame krizės įkarštyje didelio sutrikimo sąlyga, be abejonės, buvo tenkinama visoje EEE, nes finansų rinkose kilo ypač didelė įtampa, o vėliau smarkiai smuko realioji ekonomika.

5.

Nuo 2010 m. pradžios ekonomika atsigavo lėtai, bet greičiau, nei tikėtasi metų pradžioje. Nors EEE valstybėse ekonomika atsigauna vis dar silpnai ir nevienodai, kai kuriose iš jų ekonomika pradėjo po truputį (o kai kuriose ir sparčiau) augti. Be to, nepaisant tam tikrų spragų, apskritai padėtis bankų sektoriuje geresnė nei prieš metus. Dėl to ELPA valstybių ekonomikos sutrikimai nėra tokie akivaizdūs kaip ankstyvaisiais krizės etapais. Nors institucija žino apie šiuos pokyčius, dėl šiose gairėse nurodomų priežasčių mano, kad reikalavimai valstybės pagalbai, patvirtinti pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punktą, tenkinami, nes neseniai vėl kilo įtampa finansų rinkose ir atsirado didesnio neigiamo šalutinio poveikio rizika.

6.

Pakartotinis įtampos atsiradimas valstybės garantuotų skolų rinkose aiškiai rodo besitęsiantį finansų rinkų nepastovumą. Didelis EEE finansų sektoriaus susietumas ir tarpusavio priklausomybė rinkose sukėlė rūpestį, kad įtampa gali išplisti. Kadangi finansų rinkos itin nepastovios, o ekonomikos perspektyvos neaiškios, ELPA valstybėms reikėtų palikti galimybę apsaugos tikslu naudotis su krize susijusiomis paramos priemonėmis, teikiamomis remiantis EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punktu.

7.

Todėl Bankų, Kapitalo atkūrimo ir Sumažėjusios vertės turto gairės, kuriose pateikiamos rekomendacijos dėl su krize susijusios pagalbos (visų pirma valstybės garantijų, kapitalo atkūrimo ir paramos turtui priemonių pavidalo) bankams suderinamumo kriterijų pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punktą, turi galioti ir po 2010 m. gruodžio 31 d. Po šios datos taip pat turi būti taikomos ir Restruktūrizavimo gairės, kuriose pagal šias paramos priemones nustatytos tolesnės priemonės. Todėl Restruktūrizavimo gairės – vienintelis iš keturių gairių rinkinių, kuriam nustatytas 2010 m. gruodžio 31 d. terminas, turėtų galioti toliau ir būti taikomos restruktūrizavimo pagalbai, apie kurią pranešama, iki 2011 m. gruodžio 31 d.

8.

Vis dėlto šios gairės turi būti pritaikytos, siekiant pasirengti pereiti į padėtį po krizės. Kartu turės būti parengtos naujos, nuolatinės valstybės pagalbos taisyklės, taikomos bankų sanavimui ir restruktūrizavimui įprastinėmis rinkos sąlygomis, kurios, jei leis rinkos sąlygos, turėtų pradėti galioti nuo 2012 m. sausio 1 d. Ar būtina finansų sektoriui toliau taikyti krizės nulemtą išskirtinę valstybės pagalbą, reikia vertinti atsižvelgiant į šį tikslą. Siekiant šio tikslo turi būti nustatyti tokios pagalbos suderinamumo reikalavimai, kuriais būtų sudarytos sąlygos kuo geriau pasirengti naujai EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktu grindžiamai bankų sanavimo ir restruktūrizavimo sistemai.

9.

Tai, kad toliau galima naudotis pagalbos priemonėmis pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punktą atsižvelgiant į išskirtines rinkos sąlygas, neturėtų sulaikyti laikinų išskirtinių paramos priemonių bankams nutraukimo proceso. 2009 m. gruodžio 2 d. susitikimo metu Ekonomikos ir finansų reikalų taryba padarė išvadą, kad reikia parengti paramos priemonių nutraukimo strategiją, kuri turėtų būti skaidri ir ES valstybių narių deramai koordinuojama, siekiant išvengti neigiamo šalutinio poveikio, kartu atsižvelgiant į skirtingas ES valstybių narių sąlygas (7). Išvadose taip pat nurodoma, kad iš principo įvairių formų pagalbos bankams palaipsnio nutraukimo procesas turėtų prasidėti panaikinant valstybės garantijų schemas, skatinant patikimus bankus pasitraukti, o kitus bankus – spręsti savo problemas.

10.

Tolesnėse dalyse institucija nustatys laipsniško kapitalo atkūrimo ir sumažėjusios vertės turto priemonių nutraukimo etapus.

11.

Nuo 2011 m. sausio 1 d. institucija taikys griežtesnes valstybės garantijų suderinamumo pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punktą sąlygas: įves padidintą garantijos mokestį ir gyvybingumo plano reikalavimą pagalbos gavėjams, kurie kreipiasi dėl naujų garantijų ir viršija tam tikrą visų negrąžintų įsipareigojimų, kuriems suteikta garantija, tiek absoliučiais dydžiais, tiek skaičiuojant nuo visų įsipareigojimų, ribą (8). Atsižvelgiant į dabartinę padėtį rinkoje, šios sąlygos šiuo metu atrodo būtinos. Todėl remiantis šiomis 2011 m. sausio 1 d. įvestomis sąlygomis, valstybės garantijų schemos gali būti leidžiamos iki 2011 m. birželio 30 d.. Institucija valstybės garantijų atitikimo sąlygas, taikytinas po 2011 m. birželio 30 d., persvarstys 2011 m. pirmąjį pusmetį.

12.

Valstybės garantijoms gauti taikomas mokestis, kuris nustatomas pagal ECB rekomendacijas. Obligacijų, kurių išpirkimo terminas didesnis nei vieni metai, atveju mokestį sudaro fiksuoto dydžio 50 bazinių punktų rinkliava, prie kurios pridedama kiekvieno banko penkių metų trukmės pirmaeilės skolos kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių medianinė norma laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. (9)

13.

Dabartinio kainų nustatymo modelio kredito rizikos elementas pagrįstas laikotarpio, kuris baigėsi prieš 2008 m. prasidedant ūmiausiam krizės etapui, duomenimis. Įvairių bankų kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių normų skirtumai šiuo metu yra gerokai didesni negu prieš krizę ir tikriausiai tokie ir liks. Iki šiol manyta, kad būtina bankams suteikti daugiau galimybių gauti išorės finansavimą ir taip apsaugoti finansų stabilumą. Tačiau neatsižvelgiama į pokyčius finansų rinkoje, įvykusius per du metus nuo 2008 m. rugpjūčio 31 d., įskaitant bankų kreditingumo pokyčius. Taigi, nors galimybės gauti finansavimą rinkoje apskritai pagerėjo, bankai, kurių reitingai buvo sumažinti, tebesinaudoja prieš krizę turėtų kredito reitingu ir numanomu kreditingumu. Dėl to padidėja konkurencijos iškraipymo tikimybė. Iš turimų įrodymų matyti, kad žemą reitingą turintys bankai iš garantijų gauna daug daugiau naudos negu aukštesnį reitingą turintys bankai, nes įprastomis sąlygomis dėl savo žemo reitingo jiems būtų tekę mokėti didesnę rinkos kainą.

14.

Kad konkurencija nebūtų iškraipoma, valstybės paramos kaina turėtų būti labiau suderinta su dabartinėmis rinkos sąlygomis, kad būtų geriau atsižvelgta į dabartinį atskirų bankų kreditingumą. De facto tam reikia, kad būtų padidintas pagalbą gaunančių įstaigų mokėtinas garantijos mokestis.

15.

ELPA valstybėms taikant vienodą požiūrį, būtų skatinamas laipsniškas garantijų schemų taikymo nutraukimas ir kartu išlaikytas tam tikras lankstumas, kad būtų galima atsižvelgti į skirtingą ELPA valstybių ir jų bankų padėtį. Institucija mano, kad šiuo tikslu, atsižvelgiant į pagalbą gaunančio banko kreditingumą, reikia minimaliai padidinti garantijų mokestį. Diferencijavimą pagrindžiant kreditingumu, silpnesniems bankams siunčiamas aiškesnis kainos signalas, sudaroma galimybė garantijų kainą geriau suderinti su pagalbą gaunančios įstaigos rizikos profiliu, taip mažinant konkurencijos tarp įstaigų iškraipymą ir padedant apsaugoti vienodas bankų veiklos sąlygas bendrojoje rinkoje.

16.

Taigi tam, kad garantijų schemos (10) galiojimo pratęsimas po 2011 m. sausio 1 d. būtų patvirtintas, valstybės garantijos (11) mokestis turėtų būti didesnis nei pagal 2008 m. spalio mėn. ECB rekomenduotą kainų nustatymo formulę nustatomas mokestis bent

17.

Nustatydamos garantijos mokesčio priemokas, ELPA valstybės turėtų galimybę neapsiriboti šiais minimaliais reikalavimais. Siekdama ELPA valstybėms suteikti papildomo lankstumo derinant sąlygas su jų finansų sektoriuose vyraujančiomis konkrečiomis aplinkybėmis, institucija leistų taikyti kitokį mokesčio padidinimo apskaičiavimo modelį, jeigu gali būti tvirtai įrodyta, kad taikant šią formulę atitinkamiems bankams taikomas mokestis padidėja bent minėtu minimaliu dydžiu (15).

18.

Dabartinėmis rinkos sąlygomis, norint pasinaudoti galimybe gauti rinkoje likvidžių lėšų didelių kliūčių – tokių, kaip ūmesniu krizės laikotarpiu, – bankams nebekyla. Todėl yra pagrindo naudojimuisi valstybės garantijomis keliamas sąlygas diferencijuoti pagal tai, kiek bankai tomis garantijomis remiasi. Nors ribotą naudojimąsi būtų galima leisti nereikalaujant atlikti papildomo tikrinimo, o esant didesniam naudojimuisi, kurį rodo tiek absoliutūs dydžiai, tiek bendros banko įsipareigojimų sumos dalis, kaip būtina garantijų schemų galiojimo pratęsimo derėjimo su EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punktu sąlyga turėtų būti keliamas reikalavimas atlikti gyvybingumo apžvalgą. Nuolatinis nesugebėjimas didelę reikiamo finansavimo dalį gauti be valstybės garantijų gali reikšti nepasitikėjimą banko verslo modelio gyvybingumu. Tolesnės didelės banko priklausomybės nuo garantijų schemų, kurios buvo nustatytos dėl precedento neturinčių sunkumų gauti finansavimą, – net ir po to, kai šių išimtinių sunkumų sumažėjo, reikėtų vengti, nes tokiu būdu bankui galbūt leidžiama atidėti būtinus struktūrinius pakeitimus.

19.

Todėl, institucijos nuomone, po 2011 m. sausio 1 d. pratęstose garantijų schemose reikėtų numatyti ribą, susijusią su neįvykdytų garantuotų banko įsipareigojimų santykiu su visais banko įsipareigojimais ir su absoliučia garantuotų įsipareigojimų suma, kurią viršijus būtų reikalaujama pateikti gyvybingumo apžvalgą. Jeigu bankas prašo suteikti valstybės garantijų pagal schemą, apimančią naujus skolos vertybinius popierius, kurie bus išleisti nuo 2011 m. sausio 1 d., ar anksčiau išleistus skolos vertybinius popierius, kurių išpirkimo terminas nuo minėtos datos bus pratęstas, ir dėl šių skolos vertybinių popierių visa neįvykdytų garantuotų įsipareigojimų suma tebebus didesnė nei ši riba abiejų jos elementų atžvilgiu (absoliučiojo ir santykinio dydžio) (16) ar ją viršys, iš atitinkamos ELPA valstybės bus reikalaujama per tris mėnesius nuo garantijų suteikimo institucijai pateikti apžvalgą, įrodančią ilgalaikį banko gyvybingumą.

20.

Šis mechanizmas netaikomas bankams, kurie jau restruktūrizuojami ar įpareigoti pateikti restruktūrizavimo planą arba kurių gyvybingumą nagrinėjamu laikotarpiu jau pradėta apžvelgti. Tokiais atvejais, apžvelgiant restruktūrizavimą (gyvybingumą), reikės atsižvelgti ir į papildomos valstybės pagalbos skyrimą (17).

21.

Nustatyta riba – 5 % neįvykdytų garantuotų įsipareigojimų nuo visų įsipareigojimų ir bendra 500 mln. EUR garantuotos skolos suma. Ši kritinė riba, kurią viršijus taikomas gyvybingumo apžvalgos reikalavimas, nustatyta remiantis lyginamąja analize, iš kurios matyti, kad absoliučios daugumos bankų, kurie naudojasi garantijomis ir kuriems restruktūrizavimo įpareigojimai šiuo metu netaikomi (ir netgi didelės dalies bankų, kuriems tokie įpareigojimai taikomi), atitinkami rodikliai tebėra gerokai žemesni už šį lygį. Dėl mažos, bet reikšmingos bankų, kurie šią ribą viršija, grupės yra pagrindo išnagrinėti, ar didelė priklausomybė nuo finansavimo garantijų rodo būdingesnį jų verslo modelių silpnumą. Kritinės ribos funkcija patikimus bankus skatina imtis skubių priemonių ir sugrįžti prie finansavimo daugiausia arba išimtinai neiškreiptomis rinkos sąlygomis. Atliekant kruopščią visų bankų gyvybingumo apžvalgą bus arba patvirtintas jų ilgalaikis gyvybingumas, arba iš abejonių dėl jų ilgalaikio gyvybingumo bus matyti didesnio restruktūrizavimo būtinybė.

22.

Kalbant apie gyvybingumo apžvalgos turinį, galima remtis Restruktūrizavimo gairėmis, kuriose nustatyta, kad restruktūrizavimo plane pateikiamos banko padėties analizės siekiant atkurti ilgalaikį gyvybingumą principai pagal analogiją taikomi ir atvejams, kai oficialus įpareigojimas pateikti restruktūrizavimo planą pagalbos gavėjui netaikomas, bet iš jo vis dėlto reikalaujama įrodyti ilgalaikį gyvybingumą. Visų pirma bankas turės įrodyti savo gebėjimo pritraukti finansavimą patikimumą ir prireikus atlikti likvidumo testavimą nepalankiausiomis sąlygomis (18). Gyvybingumo apžvalgoje taip pat turėtų būti atsižvelgta į visus pagalbą gaunančioms finansų įstaigoms (19) arba susijusiai ELPA valstybei (20) būdingus veiksnius ir į padėtį tos valstybės finansų rinkose, kuri daro poveikį gyvybingumo vertinimui ir garantuotų įsipareigojimų santykio su visais įsipareigojimais orientacinei vertei. Paprastai kuo daugiau įstaiga priklauso nuo valstybės garantijų ir kuo daugiau tuo pat metu naudojasi kitokia valstybės pagalba ir (arba) jos kreditingumas menkas (21), tuo akivaizdžiau, kad ilgalaikiam gyvybingumui užtikrinti būtina keisti verslo modelį.

23.

Mechanizmas, pagal kurį taikomas reikalavimas apžvelgti gyvybingumą, yra ženklas, kad bankai turi rengtis grįžti prie įprastų rinkos mechanizmų be valstybės paramos, finansų sektoriui pamažu atsigaunant nuo krizės, ir paskata atskiroms įstaigoms mažinti priklausomybę nuo valstybės garantijų ar iš viso susilaikyti nuo naudojimosi jomis. Kartu šiuo mechanizmu suteikiama galimybė pakankamai lanksčiai atsižvelgti į skirtingas aplinkybes, kurios gali daryti poveikį įvairių bankų ar nacionalinių finansų rinkų padėčiai, ir į prielaidą, kurios šiuo etapu negalima atmesti, kad finansai taps nestabilūs, nes finansų rinkos atsigauna vis dar silpnai.

24.

Krizės pradžioje institucija nepatikimas (sunkumų patiriančias) finansų įstaigas atskyrė nuo iš esmės patikimų finansų įstaigų, t. y. finansų įstaigas, kurios patiria sunkumų dėl struktūrinių vidaus problemų, susijusių, pavyzdžiui, su jų verslo modelio ar investavimo strategijos ypatumais, atskyrė nuo finansų įstaigų, kurių problemos iš esmės susijusios tik su ypatinga padėtimi, susidariusia dėl finansų krizės, o ne su jų verslo modelio patikimumu, neveiksmingumu ar per didele rizika. Skirstymas visų pirma grindžiamas Kapitalo atkūrimo gairėse nustatytais įvairiais rodikliais: kapitalo pakankamumo, dabartinėmis kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių normomis, dabartiniu banko reitingu ir jo perspektyva, taip pat, inter alia, kapitalo atkūrimo santykiniu mastu. Dėl pastarojo rodiklio institucija mano, kad kapitalo atkūrimo ir paramos turtui priemonių pavidalu gauta pagalba, kuri viršija 2 % pagal riziką įvertinto banko turto, yra riba, pagal kurią bankai turėtų būti skirstomi į iš esmės patikimus ir sunkumų patiriančius bankus. Atkuriant sunkumų patiriančio banko kapitalą reikalaujama institucijai pateikti restruktūrizavimo planą, o atkuriant patikimo banko kapitalą – gyvybingumo planą.

25.

Pirminis šio skirstymo ir įvairių rodiklių, įskaitant 2 % pagal riziką įvertinto banko turto ribą, nustatymo motyvas buvo baiminimasis, kad dėl sumažėjusios vertės turto atsirandančių kapitalo poreikių, didesnių rinkos lūkesčių, susijusių su bankų kapitalo lygiu, ir laikinų sunkumų pritraukti kapitalą rinkoje patikimi bankai mažins skolinimą realiajai ekonomikai, siekdami, kad kreipiantis dėl pagalbos iš valstybės išteklių nereikėtų pateikti restruktūrizavimo plano. Vis dėlto šiuo metu visas bankų sektorius patiria mažiau sunkumų, siekdamas padidinti kapitalą rinkose arba, inter alia, panaudodamas nepaskirstytąjį pelną (22), ir todėl gali patenkinti kapitalo poreikius nesikreipdamas dėl valstybės pagalbos (23). Rinkoje finansų įstaigų pritraukto kapitalo suma 2009 ir 2010 m. gerokai padidėjo – tai rodo, kad finansų įstaigos vėl gali naudotis kapitalo rinkomis ir rengiasi naujiems reguliavimo reikalavimams (24).

26.

Todėl nebetinka bankus skirstyti į patikimus ir patiriančius sunkumų, siekiant nustatyti, kurie bankai turėtų pradėti su institucija diskusijas dėl restruktūrizavimo. Dėl to iš bankų, kurie 2011 m. vis dar gali kreiptis dėl valstybės pagalbos kapitalui padidinti ar dėl sumažėjusios vertės turto priemonių, turėtų būti reikalaujama institucijai pateikti restruktūrizavimo planą, iš kurio būtų matyti banko pasiryžimas įvykdyti reikiamą restruktūrizavimą ir nedelsiant atkurti gyvybingumą. Taigi, nuo 2011 m. sausio 1 d. iš kiekvieno pagalbos gavėjo, kuriam taikoma nauja kapitalo atkūrimo ar sumažėjusios vertės turto priemonė, bus reikalaujama pateikti restruktūrizavimo planą (25).

27.

Spręsdama dėl bankų restruktūrizavimo poreikių institucija atsižvelgs į konkrečią kiekvienos įstaigos padėtį, kiek restruktūrizavimas reikalingas gyvybingumui be papildomos valstybės paramos atkurti ir į ankstesnę priklausomybę nuo valstybės pagalbos. Paprastai kuo daugiau įstaiga priklausoma nuo valstybės pagalbos, tuo akivaizdžiau, kad būtina įvykdyti išsamų restruktūrizavimą, siekiant užtikrinti ilgalaikį gyvybingumą. Be to, atliekant individualų vertinimą, bus atsižvelgiama į konkrečią padėtį rinkose, o jei vienos ar kelių ELPA valstybių finansų stabilumui pavojų keltų didelis sukrėtimas, restruktūrizavimo sistema būtų taikoma lanksčiai.

28.

Tai, kad iš bankų, kurie gauna struktūrinę pagalbą (t. y. kuriems taikomos kapitalo atkūrimo ir (arba) sumažėjusios vertės turto priemonės), reikalaujama pateikti restruktūrizavimo planą, kartu pripažįstant, kad vien dėl refinansavimo garantijų panaudojimo nebūtų reikalaujama pateikti restruktūrizavimo plano, yra ženklas, kad bankai turi rengtis grįžti prie įprastų rinkos mechanizmų be valstybės paramos, finansų sektoriui pamažu atsigaunant nuo krizės. Tai skatina atskiras įstaigas, kurioms dar reikalinga pagalba, sparčiau restruktūrizuoti. Kartu joms suteikiama galimybė pakankamai lanksčiai atsižvelgti į skirtingas aplinkybes, kurios gali daryti poveikį įvairių bankų ar nacionalinių finansų rinkų padėčiai. Taip pat galima daryti prielaidą, kurios šiuo etapu negalima atmesti, kad finansai taps nestabilūs, nes finansų rinkos atsigauna vis dar silpnai.

29.

EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punktas ir Restruktūrizavimo gairės bus toliau taikomi nuo 2011 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. (26) Šį pratęsimą pagal pasikeitusias sąlygas taip pat reikėtų vertinti atsižvelgiant į laipsnišką perėjimą prie pastovesnių valstybės pagalbos gairių bankams sanuoti ir restruktūrizuoti remiantis EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktu, kurios, jei leis rinkos sąlygos, turėtų įsigalioti 2012 m. sausio 1 d.