NEĮGALIŲJŲ TEISIŲ KONVENCIJA

Preambulė

VALSTYBĖS, KONVENCIJOS ŠALYS,

a)	prisimindamos Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintus principus, kuriais pripažįstami laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindą sudarantys visai žmonių giminei būdingi prigimtinis orumas ir vertė, lygios ir neatimamos teisės;

b)	pripažindamos, kad Jungtinės Tautos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose paskelbė ir susitarė, kad kiekvienas žmogus, nedarant jokių išimčių, turi teisę į visas šiuose dokumentuose įtvirtintas teises ir laisves;

c)	dar kartą patvirtindamos visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumą, nedalomumą, tarpusavio priklausomumą ir tarpusavio ryšį bei būtinybę neįgaliesiems užtikrinti galimybę visapusiškai ir nepatiriant diskriminacijos naudotis šiomis teisėmis ir laisvėmis;

d)

prisimindamos Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą, Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, Konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo, Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminamą elgesį ir baudimą, Vaiko teisių konvenciją, taip pat Tarptautinę visų darbuotojų migrantų ir jų šeimos narių teisių apsaugos konvenciją;

e)	pripažindamos, kad negalios sąvoka vis dar plėtojama ir kad šią sąvoką formuoja asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, požiūrio į juos ir aplinkos sudaromų kliūčių, trukdančių tokiems asmenims kaip ir kitiems žmonėms visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje, sąveikos;

f)

pripažindamos Visuotinėje su neįgaliaisiais susijusių veiksmų programoje ir Bendrosiose lygių galimybių sudarymo neįgaliesiems taisyklėse įtvirtintų principų ir politikos gairių svarbą ir įtaką skatinant, rengiant ir vertinant nacionalinio, regioninio ir tarptautinio lygmens politikos kryptis, planus, programas ir veiksmus, kuriais toliau siekiama lygių galimybių neįgaliesiems;

g)	pabrėždamos, kad labai svarbu į atitinkamas darnios plėtros strategijas kaip neatsiejamą dalį įtraukti su negalia susijusius klausimus;

h)	taip pat pripažindamos, kad bet kokio asmens diskriminacija dėl negalios yra žmogaus prigimtinio orumo ir vertės sumenkinimas;

i)	toliau pripažindamos neįgaliųjų įvairovę;

j)	pripažindamos būtinybę remti ir ginti visų neįgaliųjų, taip pat ir tų, kuriems reikia daugiau paramos, žmogaus teises;

k)	susirūpinusios dėl to, kad, nepaisant šių įvairių priemonių ir įsipareigojimų, neįgaliesiems visame pasaulyje ir toliau kyla dalyvavimo visuomenėje kaip lygiateisiams jos nariams kliūčių, o jų žmogaus teisės pažeidžiamos;

l)	pripažindamos tarptautinio bendradarbiavimo gerinant neįgaliųjų gyvenimo sąlygas visose, ypač besivystančiose, valstybėse, svarbą;

m)

pripažindamos vertingą esamą ir potencialų neįgaliųjų indėlį į bendrą savo bendruomenių gerovę ir įvairovę ir tai, kad suteikiant neįgaliesiems galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis ir visapusiškai įtraukiant neįgaliuosius į visuomeninį gyvenimą bus sustiprintas jų priklausymo visuomenei pojūtis ir prisidėta prie žmogiškojo kapitalo, socialinio ir ekonominio visuomenės vystymosi bei skurdo panaikinimo;

n)	pripažindamos neįgaliųjų asmeninio savarankiškumo ir nepriklausomumo, įskaitant laisvę rinktis, svarbą;

o)	manydamos, kad neįgaliesiems turėtų būti suteikta galimybė aktyviai dalyvauti priimant sprendimus dėl politikos krypčių ir programų, visų pirma tų, kurios yra tiesiogiai su jais susijusios;

p)

rūpindamosi neįgaliaisiais, patiriančiais daugialypę ar didelę diskriminaciją dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės, etninės, autochtonų ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo, amžiaus ar kitokio statuso ir gyvenančiais sudėtingomis sąlygomis;

q)	pripažindamos, kad neįgalioms moterims ir mergaitėms tiek namuose, tiek už namų ribų dažnai kyla didesnis smurto, sužalojimų ar prievartos pavojus, taip pat pavojus susidurti su atsainiu ar aplaidžiu požiūriu, netinkamu elgesiu ar išnaudojimu;

r)	pripažindamos, kad neįgaliems vaikams kaip ir kitiems vaikams turi būti suteiktos galimybės naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, ir primindamos Vaiko teisių konvenciją pasirašiusių valstybių prisiimtus šios srities įsipareigojimus;

s)	pabrėždamos būtinybę į visas dedamas pastangas, kad neįgalieji galėtų naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, įtraukti ir lyčių aspektą;

t)	pabrėždamos, kad dauguma neįgaliųjų gyvena skurdo sąlygomis, todėl pripažindamos itin didelį poreikį spręsti skurdo neigiamo poveikio neįgaliesiems problemą;

u)

atsižvelgdamos į tai, kad taikos ir saugumo sąlygos, grindžiamos visišku Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintų tikslų ir principų laikymusi ir galiojančių pagarbos žmogaus teisėms užtikrinimo priemonių taikymu, yra būtinos siekiant suteikti visišką apsaugą neįgaliesiems, ypač ginkluotų konfliktų ir užsienio valstybės okupacijos metu;

v)	pripažindamos fizinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos, sveikatos ir švietimo, informacijos ir ryšių prieinamumo svarbą suteikiant neįgaliesiems galimybes visapusiškai naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis;

w)	suvokdamos, kad kiekvienas asmuo, turintis įsipareigojimų kitiems asmenims ir bendruomenei, kuriai priklauso, privalo siekti, kad būtų įtvirtinamos Tarptautinėje žmogaus teisių chartijoje pripažintos teisės ir būtų jų paisoma;

x)

įsitikinusios, kad šeima yra prigimtinis ir pagrindinis visuomenės vienetas, turintis teisę būti ginamas visuomenės ir valstybės, ir kad neįgaliesiems ir jų šeimos nariams turėtų būti užtikrinta būtina apsauga ir parama, kad šeimos galėtų prisidėti prie visapusiško ir lygiateisio neįgaliųjų naudojimosi teisėmis užtikrinimo;

y)

įsitikinusios, kad viena išsami tarptautinė konvencija, skirta neįgaliųjų teisėms ir orumui įtvirtinti ir ginti, bus reikšmingas indėlis gerinant labai nepalankią neįgaliųjų socialinę padėtį ir skatinant lygiateisį jų dalyvavimą pilietinėje, politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje veikloje tiek besivystančiose, tiek išsivysčiusiose valstybėse,

SUSITARĖ:

1 straipsnis

Tikslas

Šios Konvencijos tikslas – įtvirtinti, ginti ir užtikrinti visų neįgaliųjų galimybes visapusiškai ir lygiateisiškai naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Neįgalieji – tai asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie drauge su kitomis įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje tokiomis pat kaip ir kitų asmenų sąlygomis.

2 straipsnis

Apibrėžtys

Šioje Konvencijoje vartojami terminai:

komunikacija– kalbų vartojimas, teksto rodymas, Brailio rašto, taktilinio bendravimo, didelio šrifto, prieinamų multimedijos priemonių, taip pat rašytinės medžiagos, garsinių priemonių naudojimas, elementarios kalbos vartojimas, skaitovų paslaugos, taip pat patobulintų ir alternatyvių bendravimo būdų, priemonių ir formų, įskaitant prieinamas informacines ir ryšių technologijas, naudojimas;

kalba– šnekamoji ir gestų kalba, taip pat kitos neverbalinės kalbos formos;

diskriminacija dėl negalios– bet koks išskyrimas, atskirtis ar apribojimų taikymas dėl negalios, kuriais siekiama arba dėl kurių pabloginamos ar panaikinamos sąlygos pripažinti visas žmogaus teises ir pagrindines laisves ar naudotis jomis kaip ir kitiems asmenims politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, pilietinėje ar bet kurioje kitoje srityje. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą sudaryti neįgaliesiems tinkamas sąlygas;

tinkamų sąlygų sudarymas– būtini ir tinkami pakeitimai ir pritaikymas, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę kaip ir kitiems asmenims naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis ar galimybę užtikrinti šias teises ir laisves;

universalumas– gaminių, aplinkos, programų ir paslaugų, skirtų naudoti visiems žmonėms kuo platesniu mastu, forma, kai nėra pritaikymo ar specialios konstrukcijos būtinybės. Į šią sąvoką taip pat įtraukiami pagalbiniai įrenginiai, skirti konkrečioms neįgaliųjų grupėms, kai tai yra būtina.

3 straipsnis

Bendrieji principai

Šios Konvencijos principai:

a)	pagarba asmens prigimtiniam orumui, savarankiškumui, įskaitant laisvę rinktis, ir nepriklausomumui;

b)	nediskriminavimas;

c)	visapusiškas ir veiksmingas dalyvavimas visuomenės gyvenime ir įtrauktis į visuomenę;

d)	neįgalių asmenų skirtumų toleravimas ir jų, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies, pripažinimas;

e)	lygios galimybės;

f)	prieinamumas;

g)	vyrų ir moterų lygybė;

h)	pagarba neįgalių vaikų teisei tobulinti savo gebėjimus ir išsaugoti savo tapatybę.

4 straipsnis

Bendrieji įsipareigojimai

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą nediskriminuojant dėl negalios. Todėl valstybės, Konvencijos šalys, įsipareigoja:

a)	imtis visų įstatymų leidybos, administracinių ir kitokių priemonių, kad būtų įgyvendintos šioje Konvencijoje nustatytos teisės;

b)	imtis visų reikiamų priemonių, įskaitant įstatymų leidybos priemones, kad būtų pakeisti ar panaikinti galiojantys įstatymai, kiti teisės aktai, papročiai ir praktika, kuriais diskriminuojami neįgalieji;

c)	visose politikos srityse ir programose atsižvelgti į neįgaliųjų žmogaus teisių apsaugą ir rėmimą;

d)	nesiimti jokių veiksmų ar praktikos, kurie būtų nesuderinami su šia Konvencija, ir užtikrinti, kad valstybės valdžios institucijos ir įstaigos veiktų pagal šios Konvencijos nuostatas;

e)	imtis visų tinkamų priemonių, bet kokio asmens, organizacijos ar privačių įmonių taikomai diskriminacijai dėl negalios panaikinti;

f)

imtis arba skatinti imtis mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos kuriant universalias, kaip nustatyta šios Konvencijos 2 straipsnyje, prekes, paslaugas, įrangą ir priemones, kurias būtų galima lengvai ir minimaliomis sąnaudomis pritaikyti prie specialių neįgaliųjų poreikių, skatinti tokių prekių, paslaugų, įrangos ir priemonių prieinamumą ir naudojimą, taip pat propaguoti universalumo idėją rengiant standartus ir gaires;

g)

imtis arba skatinti imtis mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos plėtojant naująsias technologijas, įskaitant informacines ir ryšių technologijas, mobilumą palengvinančias priemones, prietaisus ir pagalbines technologijas, tinkamas neįgaliesiems, taip pat skatinti jų prieinamumą ir naudojimą, teikiant pirmenybę technologijoms prieinama kaina;

h)	teikti informaciją neįgaliesiems apie mobilumą palengvinančias priemones, prietaisus ir pagalbines technologijas, įskaitant naująsias technologijas, taip pat apie kitokias pagalbos formas, pagalbines paslaugas ir priemones;

i)	skatinti su neįgaliaisiais dirbančių specialistų ir kito personalo švietimą šios Konvencijos pripažįstamų teisių klausimais, kad būtų geriau teikiama šiomis teisėmis garantuojama pagalba ir paslaugos.

2.   Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių srityje kiekviena valstybė, Konvencijos šalis, įsipareigoja maksimaliai panaudodama turimus išteklius ir, jei reikia, bendradarbiaudama tarptautiniu lygiu imtis visų priemonių, kad tolydžio užtikrintų visišką šių teisių įgyvendinimą, nepažeisdama tų šioje Konvencijoje įtvirtintų įsipareigojimų, kurie pagal tarptautinę teisę yra taikomi nedelsiant.

3.   Rengdamos ir įgyvendindamos teisės aktus ir politikos strategijas, skirtas šiai Konvencijai įgyvendinti, ir priimdamos kitus su neįgaliaisiais susijusius sprendimus, valstybės, Konvencijos šalys, įsipareigoja glaudžiai bendradarbiauti su neįgaliaisiais, įskaitant neįgalius vaikus, ir įtraukti juos į veiklą per jiems atstovaujančias organizacijas.

4.   Nė viena šios Konvencijos nuostata nepažeidžia jokių nuostatų, kurios leidžia geriau įgyvendinti neįgaliųjų teises ir kurios gali būti įtvirtintos valstybės, Konvencijos šalies, teisėje arba toje valstybėje galiojančiose tarptautinės teisės nuostatose. Negali būti jokių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, pripažįstamų ar galiojančių bet kurioje valstybėje, Konvencijos šalyje, pagal įstatymą, konvencijas, taisykles ar papročius, apribojimų ar nukrypimų nuo jų, remiantis tuo, kad šioje Konvencijoje tokios teisės ar laisvės nepripažįstamos ar kad jos pripažįstamos mažesniu mastu.

5.   Šios Konvencijos nuostatos be jokių apribojimų ar išimčių taikomos visoms federacinių valstybių teritorijoms.

5 straipsnis

Lygybė ir nediskriminavimas

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta, kad prieš ir pagal įstatymus visi asmenys yra lygūs ir turi teisę į lygiavertę įstatymų apsaugą ir teisę vienodai naudotis įstatymų teikiamomis galimybėmis be jokio diskriminavimo.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, draudžia bet kokį diskriminavimą dėl negalios ir garantuoja neįgaliesiems vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo visų rūšių diskriminacijos.

3.   Siekdamos skatinti lygybę ir panaikinti diskriminaciją, valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų reikiamų veiksmų, kad neįgaliesiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos.

4.   Konkrečios priemonės, kurių reikia, kad būtų paspartinta ar pasiekta faktinė neįgaliųjų lygybė, pagal šios Konvencijos nuostatas diskriminacinėmis nelaikomos.

6 straipsnis

Neįgalios moterys

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta, kad neįgalios moterys ir mergaitės patiria daugialypę diskriminaciją, ir imasi priemonių, kad užtikrintų joms visapusiškas ir lygias žmogaus teises ir pagrindines laisves.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų visapusišką moterų tobulėjimą, gerintų jų padėtį ir suteiktų joms daugiau teisių ir galimybių, kad būtų įgyvendinamos šioje Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės ir jomis naudojamasi.

7 straipsnis

Neįgalūs vaikai

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų, kad neįgalūs vaikai, taip pat kaip ir kiti vaikai, galėtų naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.

2.   Atliekant bet kokią veiklą, susijusią su neįgaliais vaikais, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko interesus.

3.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad neįgalūs vaikai turėtų teisę laisvai reikšti savo nuomonę visais su jais susijusiais klausimais, kad į jų, taip pat kaip ir į kitų vaikų, nuomonę būtų tinkamai atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandos lygį ir kad neįgaliems vaikams, atsižvelgiant į jų negalios lygį ir amžių, būtų suteikiama tinkama pagalba, kad jie galėtų minėtąja teise naudotis.

8 straipsnis

Visuomenės švietimas

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, įsipareigoja imtis neatidėliotinų, veiksmingų ir tinkamų priemonių, kad:

a)	šviestų visuomenę, įskaitant ir šeimas, neįgaliųjų klausimais ir skatintų gerbti neįgaliųjų teises ir jų orumą;

b)	visose gyvenimo srityse kovotų su stereotipais, prietarais ir ydinga praktika, susijusia su neįgaliaisiais, įskaitant negalią dėl lyties ir amžiaus;

c)	didintų informuotumą apie neįgaliųjų gebėjimus ir laimėjimus.

2.   Priemonės, kurių imamasi šiam tikslui siekti:

a)

veiksmingų visuomenės informavimo kampanijų rengimas ir vykdymas siekiant: i) ugdyti neįgaliųjų turimų teisių supratimą; ii) skatinti teigiamą požiūrį į neįgaliuosius ir didesnį visuomenės sąmoningumą jų atžvilgiu; iii) skatinti neįgaliųjų įgūdžių, laimėjimų, gebėjimų ir jų indėlio į darbą ir darbo rinką pripažinimą;

b)	pagarbos neįgaliųjų teisėms ugdymas visais švietimo sistemos lygmenimis, įskaitant ankstyvąją vaikystę;

c)	visų žiniasklaidos priemonių skatinimas formuoti tokį neįgaliųjų įvaizdį, kuris atitiktų šios Konvencijos tikslus;

d)	visuomenės informavimo ir mokymo programų, susijusių su neįgaliaisiais ir jų teisėmis, rėmimas.

9 straipsnis

Prieinamumas

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems tokį pat kaip kitiems asmenims fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacinių ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenės naudojamų objektų ar jai teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miestuose, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, tarp kurių yra prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymas ir pašalinimas, inter alia, taikomos:

a)	pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas;

b)	informacijos, ryšių ir kitoms paslaugoms, įskaitant elektronines ir skubias paslaugas.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, taip pat imasi reikiamų priemonių, kad:

a)	būtų rengiami visuomeninių objektų ar jai teikiamų paslaugų prieinamumo būtiniausi standartai ir gairės, skleidžiama informacija apie juos ir kontroliuojama, kaip jų laikomasi;

b)	užtikrintų, kad privačios įmonės, siūlančios visuomeninius objektus ar paslaugas, atsižvelgtų į visus su neįgaliaisiais susijusius aspektus;

c)	suinteresuotieji asmenys būtų informuojami apie neįgaliesiems kylančius sunkumus;

d)	pastatuose ir kituose visuomeniniuose objektuose būtų užrašai Brailio raštu ir kitomis lengvai perskaitomomis ir suprantamomis formomis;

e)	būtų suteikta galimybė naudotis įvairių pagalbininkų ir tarpininkų, įskaitant gidus, skaitovus ir profesionalius gestų kalbos vertėjus, paslaugomis, kad neįgalieji lengviau patektų į pastatus ir kitus visuomeninius objektus;

f)	būtų skatinama kitokia tinkama pagalba ir parama neįgaliesiems, kad būtų užtikrinta jų galimybė gauti informaciją;

g)	būtų remiamas naujų informacinių ir komunikacinių technologijų ir sistemų, taip pat ir interneto, prieinamumas neįgaliesiems;

h)	būtų iš anksto skatinamas prieinamų informacinių ir komunikacinių technologijų ir sistemų projektavimas, kūrimas, gamyba ir sklaida, kad šiomis technologijomis būtų galima naudotis mažiausia įmanoma kaina.

10 straipsnis

Teisė į gyvybę

Valstybės, Konvencijos šalys, dar kartą patvirtina, kad kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę į gyvybę, ir imasi visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems taip pat kaip ir kitiems asmenims galimybę veiksmingai įgyvendinti šią teisę.

11 straipsnis

Pavojingos situacijos ir humanitarinės krizės

Valstybės, Konvencijos šalys, laikydamosi savo įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę, įskaitant tarptautinę humanitarinę teisę ir tarptautinę žmogaus teisių apsaugos teisę, imasi visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrinta neįgaliųjų apsauga ir saugumas pavojingose situacijose, įskaitant ginkluotus konfliktus, humanitarines krizes ir stichines nelaimes.

12 straipsnis

Teisnumo pripažinimas vienodomis sąlygomis

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, dar kartą patvirtina, kad neįgalieji visur turi teisę į jų teisnumo pripažinimą.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta, kad neįgalieji visose gyvenimo srityse turi tokį patį veiksnumą kaip ir kiti asmenys.

3.   Valstybės, Konvencijos šalys, imasi reikiamų priemonių, kad neįgaliesiems būtų suteikta galimybė pasinaudoti pagalba, kurios jiems gali prireikti naudojantis veiksnumu.

4.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad visos priemonės, susijusios veiksnumo turėjimu, tinkamai, veiksmingai ir pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę užkirstų kelią piktnaudžiavimui. To turėtų būti siekiama užtikrinant, kad priemonėmis, susijusiomis veiksnumo turėjimu, būtų paisoma asmens teisių, valios ir pageidavimų, kad dėl jų neatsirastų interesų konfliktų ir nebūtų piktnaudžiaujama įtaka, kad jos būtų proporcingos ir pritaikytos prie konkretaus asmens reikmių, kad būtų taikomos kuo trumpesnį laiką ir kad jas reguliariai peržiūrėtų kompetentinga, nepriklausoma ir nešališka institucija ar teismas. Ši veikla turėtų būti proporcinga mastui, kuriuo minėtos priemonės veikia asmens teises ir interesus.

5.   Valstybės, Konvencijos šalys, laikydamosi šio straipsnio nuostatų, imasi visų reikiamų ir veiksmingų priemonių, kad būtų užtikrintos lygios neįgaliųjų teisės nuosavybės teise turėti turtą ar jį paveldėti, tvarkyti savo finansinius reikalus ir turėti tokias pat galimybes gauti banko paskolas, hipotekos ir kitokių formų finansinius kreditus kaip ir kiti asmenys, ir užtikrina, kad iš neįgaliųjų nebūtų savavališkai atimama jų nuosavybė.

13 straipsnis

Galimybė kreiptis į teismą

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina galimybę neįgaliesiems kreiptis į teismą taip pat kaip ir kitiems asmenims, įskaitant procesinių ir pagal amžių tinkamų sąlygų sudarymą, kad neįgaliesiems būtų sudarytos sąlygos kaip tiesioginiams ir netiesioginiams dalyviams, tarp jų ir liudytojams, veiksmingai atlikti savo vaidmenį visuose teisiniuose procesuose, įskaitant tyrimo ir kitus parengtinius etapus.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, siekdamos užtikrinti galimybę neįgaliesiems kreiptis į teismą, remia atitinkamus teisingumo vykdymo srities darbuotojų, įskaitant policijos ir kalėjimų darbuotojus, mokymus.

14 straipsnis

Asmens laisvė ir saugumas

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad:

a)	neįgalieji turėtų tokią pat teisę į asmens laisvę ir saugumą kaip ir kiti asmenys;

b)	kad neįgaliems asmenims nebūtų neteisėtai ar savavališkai atimama laisvė, kad bet koks jų laisvės atėmimas būtų suderinamas su įstatymu ir kad laisvės atėmimas jokiu būdu nebūtų teisinamas negalia.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad jeigu neįgaliesiems kokiu nors būdu yra atimama laisvė, jie kaip ir kiti asmenys turėtų teisę į garantijas pagal tarptautinę žmogaus teisių teisę ir su jais turėtų būti elgiamasi laikantis šios Konvencijos tikslų ir principų, įskaitant neįgaliesiems tinkamų sąlygų sudarymą.

15 straipsnis

Teisė nebūti kankinamam ar nepatirti žiauraus, nežmoniško ar žeminamo elgesio ar nebūti taip baudžiamam

1.   Niekas negali būti kankinamas, patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminamą elgesį arba būti taip baudžiamas. Nė su vienu asmeniu, be jo savanoriško sutikimo, negali būti atliekami jokie medicinos ar moksliniai bandymai.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad užkirstų kelią neįgaliųjų kaip ir kitų asmenų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminamam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui.

16 straipsnis

Teisė nebūti išnaudojamam, nepatirti smurto ir prievartos

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų reikiamų įstatymų leidybos, administracinių, socialinių, švietimo ir kitų priemonių, kad apsaugotų neįgaliuosius tiek namuose, tiek už namų ribų nuo bet kokios formos išnaudojimo, smurto ir prievartos, įskaitant lytinį išnaudojimą, smurtą ir prievartą.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, taip pat imasi visų reikiamų priemonių, kad užkirstų kelią visų formų išnaudojimui, smurtui ir prievartai, užtikrindamos, inter alia, tinkamos formos (atsižvelgiant į asmens lytį ir amžių) pagalbą ir paramą neįgaliesiems ir jų šeimoms bei juos slaugantiems asmenims, įskaitant informavimą ir švietimą apie tai, kaip išvengti išnaudojimo, smurto ir prievartos, kaip juos atpažinti ir apie juos pranešti. Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad apsaugos paslaugos būtų teikiamos atsižvelgiant į amžių, lytį ir negalios pobūdį.

3.   Valstybės, Konvencijos šalys, siekdamos užkirsti kelią visų formų išnaudojimo, smurto ir prievartos atsiradimui, užtikrina, kad nepriklausomos institucijos veiksmingai kontroliuotų visas neįgaliesiems skirtas priemones ir programas.

4.   Valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų reikiamų priemonių neįgaliųjų, tapusių bet kokios formos išnaudojimo, smurto ar prievartos aukomis, fizinei, kognityvinei ir psichologinei būklei atkurti, jų reabilitacijai ir socialinei reintegracijai, įskaitant apsaugos paslaugų teikimą. Būklės atkūrimas ir reintegracija turi vykti aplinkoje, kuri padėtų gerinti asmens sveikatą, gerovę, didintų savigarbą, orumą ir savarankiškumą ir kur būtų atsižvelgiama į konkrečias su lytimi ir amžiumi susijusias reikmes.

5.   Valstybės, Konvencijos šalys, priima veiksmingus teisės aktus ir nustato politikos strategijas, įskaitant teisės aktus ir politikos strategijas, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas moterims ir vaikams, kad užtikrintų neįgaliųjų išnaudojimo, smurto ir prievartos prieš tokius asmenis atvejų nustatymą, ištyrimą ir, jei reikia, kaltų asmenų patraukimą atsakomybėn už tokius veiksmus.

17 straipsnis

Asmens neliečiamybė

Kiekvienas neįgalusis turi teisę į tai, kad būtų gerbiama jo kaip ir kitų asmenų teisė į fizinę ir psichinę neliečiamybę.

18 straipsnis

Judėjimo laisvė ir pilietybė

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų kaip ir kitų asmenų laisvo judėjimo teisę, laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą ir teisę į pilietybę, ir užtikrina:

a)	kad neįgalieji turėtų teisę įgyti ir keisti pilietybę ir kad pilietybė iš jų nebūtų savavališkai ar dėl negalios atimta;

b)

kad iš neįgaliųjų dėl jų negalios nebūtų atimta galimybė įgyti, turėti ir panaudoti jų pilietybę patvirtinančius ar kitus jų tapatybės dokumentus arba galimybė pasinaudoti atitinkamomis procedūromis, pavyzdžiui, imigracijos procedūra, kurių gali prireikti, kad būtų sudarytos sąlygos naudotis laisvo judėjimo teise;

c)	kad neįgalieji galėtų be apribojimų išvykti iš šalies, įskaitant savo gimtąją šalį;

d)	kad iš neįgaliųjų savavališkai ar dėl negalios nebūtų atimta teisė sugrįžti į savo valstybę.

2.   Neįgalūs vaikai registruojami tik gimę ir nuo gimimo momento įgyja teisę į vardą, teisę įgyti pilietybę ir, kiek tai yra įmanoma, teisę žinoti, kas yra jo tėvai, ir teisę būti prižiūrimi tėvų.

19 straipsnis

Savarankiškas gyvenimas ir integracija į bendruomenę

Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta visų neįgaliųjų lygias teises gyventi bendruomenėje, tokias pat kaip ir kitų galimybes rinktis, ir imasi veiksmingų ir reikiamų priemonių, kad sudarytų neįgaliesiems sąlygas visapusiškai įgyvendinti šią teisę ir visiškai integruotis į bendruomenę bei dalyvauti joje, taip pat užtikrina:

a)	kad neįgalieji kaip ir kiti asmenys turėtų galimybę pasirinkti gyvenamąją vietą, nuspręsti, kur ir su kuo gyventi, ir kad jie neprivalėtų gyventi konkrečioje gyvenamojoje aplinkoje;

b)	kad neįgalieji turėtų galimybę naudotis įvairiomis namuose, gyvenamojoje vietoje teikiamomis ir kitomis pagalbinėmis bendruomenės paslaugomis, įskaitant asmeninę pagalbą, skirtą padėti buityje ir integruotis į bendruomenę, ir užkirsti kelią izoliavimui ar atskirčiai nuo bendruomenės;

c)	kad neįgaliesiems kaip ir kitiems asmenims būtų suteikta galimybė naudotis bendruomenei skirtomis visuomeninėmis paslaugomis ir infrastruktūra, kurie turi atitikti jų poreikius.

20 straipsnis

Asmens mobilumas

Valstybės, Konvencijos šalys, imasi veiksmingų priemonių, kad užtikrintų kuo savarankiškesnį neįgaliųjų mobilumą, įskaitant šias priemones:

a)	sudaryti sąlygas neįgaliesiems judėti jų pasirinktu būdu, laiku ir prieinama kaina;

b)	sudaryti sąlygas neįgaliesiems naudotis kokybiškomis mobilumą palengvinančiomis priemonėmis, įrenginiais, pagalbinėmis technologijomis ir pagalbininkų bei tarpininkų pagalba, įskaitant prieinamos kainos užtikrinimą;

c)	organizuoti neįgaliesiems mobilumo įgūdžių ugdymo užsiėmimus ir su neįgaliaisiais dirbančių specialistų mokymus;

d)	skatinti įmones, gaminančias mobilumą palengvinančias priemones, įrenginius ir pagalbines technologijas, atsižvelgti į visus neįgaliųjų mobilumo aspektus.

21 straipsnis

Saviraiškos teisė ir laisvė reikšti nuomonę, galimybė gauti informaciją

Valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų reikiamų priemonių, skirtų užtikrinti, kad neįgalieji kaip ir kiti asmenys galėtų naudotis saviraiškos teise ir laisve reikšti savo nuomonę, įskaitant laisvę ieškoti informacijos ir idėjų, jas gauti ir skleisti, visomis pasirinktomis komunikacijos priemonėmis, apibrėžtomis šios Konvencijos 2 straipsnyje, įskaitant:

a)	plačiajai visuomenei skirtos informacijos teikimą neįgaliesiems laiku, be papildomo mokesčio, prieinama forma ir tokiomis technologijomis, kurios atitinka negalios pobūdį;

b)	gestų kalbos, Brailio rašto, patobulintų ir alternatyvių komunikacijos būdų, taip pat visų kitų neįgaliųjų pasirinktų prieinamų komunikacijos priemonių, būdų ir formų pripažinimą ir sąlygų juos naudoti oficialioje aplinkoje sudarymą;

c)	privačių įmonių, teikiančių visuomenines paslaugas, įskaitant paslaugas internetu, raginimą teikti informaciją ir paslaugas neįgaliesiems prieinamomis ir tinkamomis formomis;

d)	žiniasklaidos, įskaitant informacijos internetu teikėjus, raginimą užtikrinti savo paslaugų prieinamumą neįgaliesiems;

e)	gestų kalbos pripažinimą ir vartojimo skatinimą.

22 straipsnis

Privatumo neliečiamybė

1.   Negali būti savavališkai ar neteisėtai kišamasi į neįgaliojo privatų ar šeiminį gyvenimą, negali būti pažeista tokio asmens būsto neliečiamybė, susirašinėjimo ar kitokių formų bendravimo slaptumas ar neteisėtai kėsinamasi į jų garbę ir reputaciją, nepaisant tokio asmens gyvenamosios vietos ar gyvenimo sąlygų. Neįgalieji turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, saugo neįgaliųjų asmens duomenų, taip pat su sveikatos būkle ir reabilitacija susijusių duomenų konfidencialumą taip pat kaip ir kitų asmenų.

23 straipsnis

Būsto ir šeimos neliečiamybė

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, imasi veiksmingų ir reikiamų priemonių, kad būtų panaikintas bet kokios rūšies neįgaliųjų kaip ir kitų asmenų diskriminavimas, susijęs su santuoka, šeima, tėvyste (motinyste) ir asmeniniais santykiais, siekdamos užtikrinti, kad:

a)	būtų pripažinta visų santuokinio amžiaus sulaukusių neįgaliųjų teisė tuoktis ir kurti šeimą esant laisvam ir visiškam tuoktis ketinančių asmenų sutikimui;

b)	būtų pripažintos neįgaliųjų teisės laisva valia ir atsakingai nuspręsti, kiek vaikų ir kada nori turėti, taip pat teisė gauti pagal amžių tinkančią informaciją, teisė į švietimą reprodukcijos ir šeimos planavimo klausimais ir būtų sudarytos sąlygos šiomis teisėmis naudotis;

c)	neįgalieji, įskaitant vaikus, išsaugotų savo vaisingumą taip pat kaip ir kiti asmenys.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina neįgaliųjų teises ir įsipareigojimus, susijusius su globa, rūpyba, įvaikinimu ar panašiais klausimais, jeigu tokios sąvokos yra nacionalinės teisės aktuose; visais atvejais pirmenybė teikiama vaiko interesams. Valstybės, Konvencijos šalys, teikia atitinkamą pagalbą neįgaliesiems, vykdantiems su vaikų auklėjimu susijusius įsipareigojimus.

3.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad neįgaliems vaikams būtų suteiktos lygios su gyvenimu šeimoje susijusios teisės. Siekdamos įgyvendinti šias teises ir užtikrinti, kad neįgalūs vaikai nebūtų nuslėpti, palikti, neprižiūrėti ir atskirti, valstybės, Konvencijos šalys, įsipareigoja iš anksto teikti išsamią informaciją, paslaugas ir paramą neįgaliems vaikams ir jų šeimoms.

4.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad vaikas nebūtų atskirtas nuo savo tėvų prieš jų valią, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos, kurių sprendimus gali peržiūrėti teismas, pagal galiojančius įstatymus ir laikydamosi procedūrų nusprendžia, kad toks atskyrimas yra būtinas dėl paties vaiko interesų. Vaikas jokiu būdu negali būti atskirtas nuo tėvų dėl savo arba dėl vieno ar abiejų tėvų negalios.

5.   Tais atvejais, kai artimiausi giminaičiai negali pasirūpinti neįgaliu vaiku, valstybės, Konvencijos šalys, deda visas pastangas, kad jam būtų suteikta alternatyvi tolesnės eilės giminaičių globa, o jeigu to padaryti nepavyksta – globa vietos bendruomenės šeimoje.

24 straipsnis

Išsilavinimas

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į mokslą. Kad ši teisė būtų įgyvendinama nediskriminuojant ir suteikiant lygias galimybes, valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina integracinį visų lygių švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą, kuriais būtų siekiama:

a)	visapusiškai ugdyti žmogiškąjį potencialą ir ugdyti orumą bei savigarbą, taip pat didinti pagarbą žmogaus teisėms, pagrindinėms laisvėms ir žmonių įvairovei;

b)	suteikti neįgaliesiems galimybę ugdyti savo asmenybę, tobulinti sugebėjimus ir ugdyti kūrybiškumą, taip pat savo protinius ir fizinius gebėjimus kuo didesniu mastu;

c)	suteikti neįgaliesiems galimybę veiksmingai dalyvauti laisvos visuomenės gyvenime.

2.   Įgyvendindamos šią teisę, valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad:

a)	neįgalieji dėl negalios nebūtų atskirti nuo bendros švietimo sistemos, o neįgaliems vaikams dėl negalios nebūtų atimta galimybė įgyti nemokamą ir privalomą pradinį arba vidurinį išsilavinimą;

b)	neįgalieji turėtų galimybę įgyti integracinį, kokybišką ir nemokamą pradinį ir vidurinį išsilavinimą, tokį patį kaip ir kiti tų bendruomenių, kuriose jie gyvena, asmenys;

c)	būtų sudarytos tinkamos sąlygos, atitinkančios asmens poreikius;

d)	neįgalieji gautų būtiną bendrosios švietimo sistemos paramą, kad būtų sudarytos sąlygos jų veiksmingam mokymui;

e)	aplinkoje, kuri geriausiai skatina akademinį ir socialinį vystymąsi, būtų taikomos veiksmingos individualizuotos paramos priemonės, suderintos su visiškos įtraukties tikslu.

3.   Valstybės, Konvencijos šalys, suteikia neįgaliesiems galimybę įgyti bendrųjų ir socialinio vystymosi įgūdžių, kad sudarytų sąlygas jiems visapusiškai ir tokiomis pat sąlygomis kaip ir kitiems mokytis ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. To siekdamos valstybės, Konvencijos šalys, imasi reikiamų priemonių, kaip antai:

a)	sudaryti sąlygas mokytis Brailio rašto, kitų specialių šriftų, taikyti patobulintus ir alternatyvius bendravimo ir orientavimo bei mobilumo įgūdžių gerinimo būdus, priemones ir formas, sudaryti sąlygas remti ir konsultuoti kitus neįgaliuosius;

b)	sudaryti sąlygas mokytis gestų kalbos ir remti kurčiųjų bendruomenės kalbinį identitetą;

c)	užtikrinti, kad neregių, kurčiųjų arba nereginčių ir kurčių asmenų, o ypač tokią negalią turinčių vaikų, švietimas būtų vykdomas šiems asmenims tinkamiausiomis kalbomis, bendravimo būdais ir priemonėmis tokioje aplinkoje, kuri tinkamiausia akademiniam ir socialiniam vystymuisi.

4.   Kad padėtų užtikrinti šios teisės įgyvendinimą, valstybės, Konvencijos šalys, imasi reikiamų priemonių, kad būtų įdarbinami mokytojai, įskaitant neįgalius mokytojus, mokantys gestų kalbą ir (arba) Brailio raštą, ir mokomi visų švietimo lygmenų specialistai ir kiti darbuotojai. Toks mokymas apima informavimą apie neįgaliuosius, naudojant tinkamus patobulintus ir alternatyvius komunikacijos būdus, priemones ir formas, švietimo metodiką ir medžiagą, skirtą neįgaliesiems remti.

5.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad neįgalieji turėtų galimybę siekti aukštojo mokslo, profesinio išsilavinimo, dalyvauti suaugusiųjų mokymo sistemoje ir mokytis visą gyvenimą nediskriminuojami, taip pat kaip ir kiti asmenys. To siekdamos valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad neįgaliesiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos.

25 straipsnis

Sveikata

Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta, kad neįgalieji turi teisę į pačią geriausią sveikatos apsaugą be diskriminacijos dėl negalios. Valstybės, Konvencijos šalys, imasi visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliųjų galimybę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, atsižvelgiant į lytį, įskaitant su sveikata susijusią reabilitaciją. Visų pirma valstybės, Konvencijos šalys, įsipareigoja:

a)	teikti neįgaliesiems tiek pat, tokios pačios kokybės ir lygio nemokamas ar prieinamos kainos sveikatos priežiūros paslaugas ir programas kaip ir kitiems asmenims, įskaitant seksualinės ir reprodukcinės sveikatos programas ir plačiajai visuomenei skirtas sveikatos apsaugos programas;

b)	teikti sveikatos paslaugas, kurios neįgaliesiems yra būtinos dėl jų negalios, įskaitant ankstyvą diagnozę ir, jei reikia, intervenciją, ir paslaugas, skirtas tolesnei asmenų, įskaitant vaikus ir vyresnio amžiaus žmones, negalios tikimybei kuo labiau sumažinti ir užkirsti jai kelią;

c)	teikti sveikatos paslaugas kuo arčiau neįgaliųjų gyvenamosios vietos, taip pat ir kaimo vietovėse;

d)

reikalauti, kad sveikatos priežiūros specialistai teiktų neįgaliesiems tokias pat kokybiškas paslaugas kaip ir kitiems asmenims, inter alia, didintų neįgaliųjų, jei jie iš anksto informuojami ir laisvai sutinka, informuotumą apie žmogaus teises, orumą, savarankiškumą ir poreikius, juos mokydami ir nustatydami valstybinės ir privačios sveikatos priežiūros etikos standartus;

e)	uždrausti neįgaliųjų diskriminavimą teikiant sveikatos ir gyvybės draudimo paslaugas, jei tokios rūšies draudimą leidžia nacionalinė teisė, ir pasirūpinti, kad tokios paslaugos būtų teikiamos sąžiningai ir tinkamai;

f)	užkirsti kelią diskriminuojamo pobūdžio atsisakymui dėl negalios užtikrinti sveikatos priežiūrą ar teikti sveikatos paslaugas, tiekti maistą ar skysčius.

26 straipsnis

Rengimas veiklai ir reabilitacija

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, imasi veiksmingų ir tinkamų priemonių, taip pat ir pasitelkdamos kitų neįgaliųjų teikiamą paramą, kad neįgaliesiems būtų suteikta galimybė įgyti ir išlaikyti didžiausią įmanomą savarankiškumą, visišką fizinį, protinį, socialinį ir profesinį veiksnumą, taip pat kad jie būtų visapusiškai įtraukti į visas gyvenimo sritis ir būtų jų dalyviai. To siekdamos valstybės, Konvencijos šalys, organizuoja, tobulina ir plėtoja kompleksines rengimo veiklai ir reabilitacijos paslaugas bei programas, visų pirma sveikatos, užimtumo, švietimo ir socialinių paslaugų sričių, taip:

a)	kad tokios paslaugos būtų pradedamos teikti (o programos – vykdyti) kuo anksčiau ir būtų pagrįstos daugiadiscipliniu pavienių asmenų poreikių ir privalumų vertinimu;

b)	kad tokiomis paslaugomis ir programomis būtų skatinamas savanoriškas dalyvavimas ir įtrauktis į bendruomenę ir į visus visuomeninio gyvenimo aspektus, kad jos būtų teikiamos (ar vykdomos) kuo arčiau neįgaliųjų gyvenamosios vietos, taip pat ir kaimo vietovėse.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, remia pirminio ir tęstinio specialistų ir kitų darbuotojų, padedančių rengti veiklai bei teikiančių reabilitacijos paslaugas, mokymą.

3.   Valstybės, Konvencijos šalys, rūpinasi, kad neįgaliesiems skirtos pagalbinės priemonės ir technologijos, susijusios su jų rengimu veiklai ir reabilitacija, būtų prieinamos, naudojamos ir kad apie jas būtų žinoma.

27 straipsnis

Darbas ir užimtumas

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta tokią pat neįgaliųjų kaip ir kitų asmenų teisę į darbą; tai yra neįgaliųjų teisė į galimybę užsidirbti pragyvenimui laisvai pasirinkus darbą ar laisvai priėmus darbo pasiūlymą atviroje, įtraukioje ir neįgaliesiems prieinamoje darbo rinkoje ir darbo aplinkoje. Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina ir remia neįgaliųjų, įskaitant tuos, kurie tapo neįgalūs dirbdami, teisę į darbą ir imasi reikiamų priemonių, įskaitant ir teisės aktų priėmimą, kuriomis, inter alia, būtų:

a)	draudžiama diskriminacija dėl negalios visose srityse, susijusiose su visomis užimtumo formomis, įskaitant įdarbinimo sąlygas, priėmimą į darbą ir patį darbą, darbo išsaugojimą, karjerą ir saugias bei sveikas darbo sąlygas;

b)	ginamos neįgaliųjų taip pat kaip ir kitų asmenų teisės į tinkamas ir palankias darbo sąlygas, įskaitant lygias galimybes ir vienodą atlyginimą už tokios pat vertės darbą, saugias ir sveikas darbo sąlygas, įskaitant apsaugą nuo priekabiavimo ir skriaudos atitaisymą;

c)	užtikrinama, kad neįgalieji taip pat kaip ir kiti asmenys galėtų įgyvendinti darbo ir profesinių sąjungų teises;

d)	neįgaliesiems suteikiama galimybė veiksmingai dalyvauti bendrose techninio ir profesinio orientavimo programose, naudotis įdarbinimo tarnybų paslaugomis ir dalyvauti profesiniuose bei tęstiniuose mokymuose;

e)	skatinama darbo rinkoje teikti daugiau užimtumo ir karjeros galimybių neįgaliesiems, taip pat pagalbą ieškant darbo, jį gaunant ir išlaikant ar į jį sugrįžtant;

f)	remiamos savarankiško darbo, verslumo, kooperatyvų plėtros ir nuosavo verslo pradėjimo galimybės;

g)	teikiamos galimybės įdarbinti neįgaliuosius viešajame sektoriuje;

h)	skatinamas neįgaliųjų įdarbinimas privačiajame sektoriuje, nustatant atitinkamas politikos kryptis ir priemones, kaip antai pozityvių veiksmų programos, paskatos ir kitos priemonės;

i)	užtikrinama, kad neįgaliesiems darbo vietoje būtų sudarytos tinkamos sąlygos;

j)	neįgalieji skatinami įgyti darbo patirties atviroje darbo rinkoje;

k)	remiama neįgaliųjų profesinė ir kvalifikacinė reabilitacija, darbo vietų išsaugojimo ir sugrįžimo į darbą programos.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina, kad neįgalieji nebūtų paverčiami vergais ar tarnais ir kaip ir kiti asmenys būtų apsaugoti nuo priverstinio ar privalomojo darbo.

28 straipsnis

Pakankamas gyvenimo lygis ir socialinė apsauga

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į pakankamą savo ir šeimos narių gyvenimo lygį, įskaitant pakankamą maistą, aprangą ir būstą, ir į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą ir imasi reikiamų veiksmų, kad užtikrintų ir skatintų šios teisės įgyvendinimą nediskriminuojant dėl negalios.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į socialinę apsaugą ir į šios teisės įgyvendinimą nediskriminuojant dėl negalios ir imasi tinkamų priemonių, kad užtikrintų ir skatintų šios teisės įgyvendinimą, įskaitant priemones, kuriomis siekiama:

a)	užtikrinti lygias neįgaliųjų galimybes gauti švarų vandenį ir tinkamas paslaugas, įrenginius ir kitokią su neįgaliųjų poreikiais susijusią pagalbą prieinama kaina;

b)	užtikrinti neįgaliųjų, visų pirma neįgalių moterų ir mergaičių bei vyresnio amžiaus neįgaliųjų, galimybę dalyvauti socialinės apsaugos ir skurdo mažinimo programose;

c)	užtikrinti skurstančių neįgaliųjų ir jų šeimų galimybę gauti valstybės pagalbą, skirtą su negalia susijusioms paslaugoms, įskaitant tinkamą mokymą, orientavimą, finansinę paramą ir laikiną slaugą, finansuoti;

d)	užtikrinti neįgaliųjų galimybę dalyvauti valstybinėse aprūpinimo būstu programose;

e)	užtikrinti lygias neįgaliųjų galimybes gauti pensijų išmokas ir naudotis pensijų programomis.

29 straipsnis

Dalyvavimas politiniame ir visuomenės gyvenime

Valstybės, Konvencijos šalys, užtikrina neįgaliesiems tokias pat politines teises kaip ir kitiems asmenims ir galimybę jas įgyvendinti ir įsipareigoja:

a)

užtikrinti, kad neįgalieji taip pat kaip ir kiti asmenys galėtų veiksmingai ir visapusiškai dalyvauti politiniame ir visuomenės gyvenime tiesiogiai ar per laisvai pasirinktus atstovus, įskaitant neįgaliųjų teisę ir galimybę balsuoti ir būti renkamiems, inter alia: i) užtikrinant, kad balsavimo tvarka, infrastruktūra ir medžiaga būtų tinkamos, prieinamos ir jas būtų lengva suprasti ir naudoti; ii) apsaugant neįgaliųjų teisę rinkimuose ir viešuose referendumuose balsuoti slaptai negąsdinamiems, taip pat kandidatuoti rinkimuose, faktiškai eiti pareigas ir atlikti bet kokio valdžios lygmens visas viešąsias funkcijas, jei reikia, sudarant jiems sąlygas naudotis pagalbinėmis ir naujausiomis technologijomis; iii) užtikrinant neįgaliųjų rinkėjų galimybę laisvai reikšti savo valią ir šiuo tikslu leidžiant, jei to reikia ir jei neįgalusis prašo, kitam neįgaliojo pasirinktam asmeniui padėti jam balsuoti;

b)

aktyviai skatinti teikti neįgaliesiems tokias pat galimybes kaip ir kitiems asmenims nediskriminuojamiems veiksmingai ir visapusiškai dalyvauti valstybės valdyme, skatinti juos dalyvauti valstybės gyvenime, įskaitant: i) dalyvavimą nevyriausybinėse organizacijose ir asociacijose, kurių veikla susijusi su viešuoju ir politiniu šalies gyvenimu, ir politinių partijų veikloje ir valdyme; ii) neįgaliųjų organizacijų kūrimą ir dalyvavimą jose, siekiant atstovauti neįgaliesiems tarptautiniu, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmenimis.

30 straipsnis

Dalyvavimas kultūriniame gyvenime, aktyvus poilsis, laisvalaikis ir sportas

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę taip pat kaip ir kitiems asmenims dalyvauti kultūriniame gyvenime ir imasi visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems galimybę:

a)	naudotis prieinamų formų kultūros priemonėmis;

b)	žiūrėti televizijos programas, filmus, teatro spektaklius ir dalyvauti kitokioje prieinamų formų kultūrinėje veikloje;

c)	dalyvauti kultūros renginiuose ar naudotis kultūros įstaigų, pavyzdžiui, teatrų, muziejų, kino, bibliotekų ir turizmo biurų, paslaugomis ir aplankyti kuo daugiau paminklų ir nacionalinių kultūros vertybių.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, imasi reikiamų priemonių, kad suteiktų neįgaliesiems galimybę ugdyti ir naudoti savo kūrybinį, meninį ir intelektinį potencialą ne tik savo labui, bet ir visai visuomenei turtinti.

3.   Valstybės, Konvencijos šalys, vadovaudamosi tarptautine teise, imasi reikiamų veiksmų, kad užtikrintų, kad intelektinės nuosavybės apsaugos įstatymuose nebūtų nepagrįstų ar diskriminacinių kliūčių neįgaliesiems naudotis kultūros priemonėmis.

4.   Neįgalieji, kaip ir kiti asmenys, turi teisę į jų konkretaus kultūrinio ir kalbinio tapatumo, įskaitant gestų kalbą ir kurčiųjų kultūrą, pripažinimą ir rėmimą.

5.   Siekdamos suteikti neįgaliesiems galimybę kaip ir kitiems asmenims dalyvauti rekreacinėje, laisvalaikio ir sporto veikloje, valstybės, Konvencijos šalys, imasi reikiamų priemonių, kad:

a)	skatintų neįgaliuosius dalyvauti kuo įvairesnėje pagrindinių sporto šakų visų lygmenų veikloje;

b)	užtikrintų neįgaliesiems galimybę organizuoti, plėtoti ir dalyvauti jiems skirtoje sporto ir rekreacinėje veikloje ir šiuo tikslu skatintų juos taip pat kaip ir kitus asmenis tinkamai rengti, mokyti ir teikti jiems pakankamai išteklių;

c)	užtikrintų neįgaliesiems galimybę patekti į sporto, rekreacinius ir turizmo objektus;

d)	užtikrintų, kad neįgalūs vaikai turėtų tokias pat galimybes kaip ir kiti vaikai žaisti, dalyvauti rekreacinėje, laisvalaikio ir sporto veikloje, įskaitant tokią veiklą mokyklose;

e)	užtikrintų, kad asmenys, organizuojantys rekreacinę, turizmo, laisvalaikio ir sporto veiklą, teiktų paslaugas neįgaliesiems.

31 straipsnis

Statistika ir duomenų rinkimas

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, įsipareigoja rinkti atitinkamą informaciją, įskaitant statistinius ir mokslinių tyrimų duomenis, kad galėtų rengti ir įgyvendinti politikos strategijas, skirtas šiai Konvencijai įgyvendinti. Tokios informacijos rinkimo ir saugojimo procesas turi:

a)	atitikti teisiškai nustatytas apsaugos priemones, įskaitant teisės aktus dėl duomenų apsaugos, kad būtų užtikrintas neįgaliųjų privataus gyvenimo konfidencialumas ir neliečiamybė;

b)	atitikti pripažintas tarptautines normas, skirtas žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ginti, bei statistikos duomenų rinkimo ir naudojimo etikos principus.

2.   Pagal šio straipsnio reikalavimus surinkta informacija atitinkamai rūšiuojama ir naudojama siekiant įvertinti, kaip valstybės, Konvencijos šalys, vykdo pagal šią Konvenciją prisiimtus įsipareigojimus, taip pat tam, kad būtų nustatytos ir pašalintos kliūtys, kylančios neįgaliesiems naudojantis savo teisėmis.

3.   Valstybės, Konvencijos šalys, prisiima atsakomybę už tokių statistinių duomenų sklaidą ir užtikrina, kad jie būtų prieinami neįgaliesiems ir kitiems asmenimis.

32 straipsnis

Tarptautinis bendradarbiavimas

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, pripažįsta tarptautinio bendradarbiavimo ir jo skatinimo svarbą remiant valstybių veiklą, kad būtų įgyvendinti šios Konvencijos tikslai ir uždaviniai, todėl imasi reikiamų ir veiksmingų dvišalių ir daugiašalių priemonių ir, jei reikia, bendradarbiauja su atitinkamomis tarptautinėmis ir regioninėmis organizacijomis ir pilietine visuomene, ypač su neįgaliųjų organizacijomis. Tokiomis priemonėmis, inter alia, būtų siekiama:

a)	užtikrinti, kad tarptautinis bendradarbiavimas, įskaitant dalyvavimą tarptautinėse vystymosi programose, būtų prieinamas neįgaliesiems ir jie būtų įtraukiami į šią veiklą;

b)	sudaryti sąlygas stiprinti gebėjimus ir remti šią veiklą, įskaitant dalijimąsi informacija, patirtimi, mokymo programomis, pažangiausiais metodais ir jų sklaidą;

c)	sudaryti sąlygas bendradarbiauti mokslinių tyrimų srityje ir galimybes naudotis mokslo bei technikos žiniomis;

d)	prireikus teikti techninę ir ekonominę pagalbą sudarant sąlygas naudotis ir dalytis prieinamomis pagalbinėmis technologijomis, taip pat ir perduodant technologijas.

2.   Šio straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybės, Konvencijos šalies, prievolės vykdyti pagal šią Konvenciją prisiimtus įsipareigojimus.

33 straipsnis

Nacionalinis įgyvendinimas ir kontrolė

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, remdamosi savo organizacine sistema, skiria vieną ar kelias Vyriausybės institucijas klausimams, susijusiems su šios Konvencijos įgyvendinimu, spręsti ir tinkamai apsvarsto galimybę Vyriausybėje sukurti ar nustatyti koordinacinę struktūrą veiklai įvairiuose sektoriuose ir įvairiais lygmenimis palengvinti.

2.   Valstybės, Konvencijos šalys, remdamosi savo teisine ir administracine tvarka, išlaiko, stiprina, nustato ar sukuria valstybėje, Konvencijos šalyje, šios Konvencijos įgyvendinimui skatinti, saugoti ir kontroliuoti skirtą struktūrą, sudarytą iš vienos ar kelių nepriklausomų sistemų. Nustatydamos ar kurdamos tokią struktūrą, valstybės, Konvencijos šalys, vadovaujasi principais, susijusiais su nacionalinių žmogaus teisių apsaugos ir rėmimo institucijų statusu ir veikla.

3.   Pilietinė visuomenė, ypač neįgalieji ir jiems atstovaujančios organizacijos, visapusiškai įtraukiami ir dalyvauja stebint veiklą.

34 straipsnis

Neįgaliųjų teisių komitetas

1.   Įsteigiamas Neįgaliųjų teisių komitetas (toliau – Komitetas), atliksiantis toliau nurodytas funkcijas.

2.   Šios Konvencijos įsigaliojimo dieną Komitetą sudaro dvylika ekspertų. Kai Konvencija bus ratifikuota ar prie jos bus prisijungta dar šešiasdešimt kartų, prie Komiteto prisijungs dar šeši nariai, ir iš viso jį sudarys aštuoniolika narių.

3.   Komiteto nariai veikia savarankiškai, jie yra aukštos moralės, o jų kompetencija bei patirtis yra pripažįstama šios Konvencijos reglamentuojamoje srityje. Siūlydamos savo kandidatus, valstybės, Konvencijos šalys, raginamos tinkamai atsižvelgti į Konvencijos 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą.

4.   Komiteto narius renka valstybės, Konvencijos šalys, siekdamos tolygaus geografinio paskirstymo, skirtingų civilizacijos formų ir pagrindinių teisinių sistemų ir lyčių atstovavimo bei ekspertų su negalia dalyvavimo.

5.   Komiteto nariai renkami slaptu balsavimu valstybių, Konvencijos šalių, konferencijos posėdyje iš valstybių, Konvencijos šalių, pasiūlytų kandidatų sąrašo. Per šiuos posėdžius, kuriuose kvorumą sudaro du trečdaliai valstybių, Konvencijos šalių, į Komitetą išrinktais laikomi tie asmenys, kurie gauna daugiausiai balsų ir absoliučią posėdyje bei balsavime dalyvavusių valstybių, Konvencijos šalių, atstovų balsų daugumą.

6.   Pirmieji rinkimai rengiami ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo Konvencijos įsigaliojimo dienos. Likus bent keturiems mėnesiams iki kiekvienų rinkimų dienos Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius siunčia valstybėms, Konvencijos šalims, raštą, kuriuo jos raginamos per du mėnesius pasiūlyti savo kandidatus. Tada Generalinis sekretorius sudaro visų pasiūlytų kandidatų abėcėlinį sąrašą, nurodydamas juos pasiūliusias valstybes, Konvencijos šalis, ir šį sąrašą pateikia valstybėms, Konvencijos šalims.

7.   Komiteto nariai renkami ketverių metų kadencijai. Tas pats narys kitai kadencijai gali būti perrinktas tik vieną kartą. Tačiau per pirmuosius rinkimus išrinktų šešių narių kadencija baigiasi po dvejų metų; iš karto po pirmųjų rinkimų šių šešių narių vardus burtų keliu išrenka šio straipsnio penktoje dalyje minėto posėdžio pirmininkas.

8.   Kiti šeši Komiteto nariai renkami per įprastus rinkimus, vadovaujantis atitinkamomis šio straipsnio nuostatomis.

9.   Kai Komiteto narys miršta, atsistatydina ar paskelbia negalįs dėl kokių nors priežasčių toliau eiti šių pareigų, tokį narį pasiūliusi valstybė, Konvencijos šalis, likusiai kadencijos daliai skiria kitą ekspertą, turintį būtiną kvalifikaciją ir atitinkantį tam tikrose šio straipsnio nuostatose nustatytus reikalavimus.

10.   Komitetas parengia savo darbo tvarkos taisykles.

11.   Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius parūpina būtiną personalą ir priemonių, kad Komitetas galėtų veiksmingai atlikti Konvencijoje numatytas funkcijas, ir sušaukia pirmąjį Komiteto posėdį.

12.   Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sutikimu pagal Konvenciją įsteigto Komiteto nariams atlyginimas mokamas iš Jungtinių Tautų lėšų Asamblėjos nustatytomis sąlygomis, atsižvelgiant į Komiteto įsipareigojimų svarbą.

13.   Komiteto nariai įgyja teisę į lengvatas, privilegijas ir neliečiamybę, teikiamus į Jungtines Tautas komandiruotiems ekspertams ir įtvirtintus atitinkamuose Konvencijos dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų skyriuose.

35 straipsnis

Valstybių, Konvencijos šalių, ataskaitos

1.   Kiekviena valstybė, Konvencijos šalis, per dvejus metus nuo šios Konvencijos įsigaliojimo šiai valstybei dienos per Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių pateikia Komitetui išsamią ataskaitą, kurioje nurodoma, kokių buvo imtasi priemonių siekiant įgyvendinti tos valstybės, Konvencijos šalies, įsipareigojimus pagal Konvenciją ir kokia padaryta pažanga.

2.   Vėliau valstybės, Konvencijos šalys, teikia tolesnes ataskaitas bent kas ketveri metai ir kai to pareikalauja Komitetas.

3.   Komitetas nustato tokių ataskaitų turinio gaires.

4.   Išsamią pirminę ataskaitą Komitetui pateikusi valstybė, Konvencijos šalis, vėlesnėse ataskaitose neprivalo kartoti anksčiau pateiktos informacijos. Valstybės, Konvencijos šalys, yra raginamos apsvarstyti, kaip būtų galima užtikrinti, kad jų ataskaitos Komitetui būtų rengiamos atvirai ir skaidriai, ir tinkamai atsižvelgti į šios Konvencijos 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą.

5.   Ataskaitose gali būti nurodyti veiksniai ir sunkumai, turintys įtakos įsipareigojimų pagal šią Konvenciją vykdymui.

36 straipsnis

Ataskaitų svarstymas

1.   Komitetas apsvarsto kiekvieną ataskaitą ir pateikia siūlymus ir bendras rekomendacijas, kurie jam atrodo tinkami, bei perduoda juos atitinkamai valstybei, Konvencijos šaliai. Valstybė, Konvencijos šalis, gali atsakyti Komitetui, pateikdama savo nuožiūra pasirinktą informaciją. Komitetas gali paprašyti valstybes, Konvencijos šalis, pateikti daugiau informacijos, susijusios su šios Konvencijos įgyvendinimu.

2.   Jeigu valstybė, Konvencijos šalis, gerokai vėluoja pateikti ataskaitą, Komitetas gali pranešti atitinkamai valstybei, Konvencijos šaliai, kad jeigu ji nepateiks ataskaitos per tris mėnesius nuo pranešimo pateikimo dienos, šios Konvencijos įgyvendinimo aplinkybės toje valstybėje, Konvencijos šalyje, bus tiriamos remiantis Komiteto turima patikima informacija. Komitetas pakviečia atitinkamą valstybę, Konvencijos šalį, dalyvauti tokiame tyrime. Jeigu valstybė, Konvencijos šalis, per minėtą trijų mėnesių laikotarpį pateikia atitinkamą ataskaitą, taikomos šio straipsnio 1 dalies nuostatos.

3.   Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius suteikia galimybę visoms valstybėms, Konvencijos šalims, susipažinti su ataskaitomis.

4.   Valstybės, Konvencijos šalys, skelbia savo ataskaitas savo šalies visuomenei ir sudaro galimybes susipažinti su siūlymais ir bendromis rekomendacijomis, susijusiomis su šiomis ataskaitomis.

5.   Komitetas išplatina, jei mano, kad tai būtina, valstybių, Konvencijos šalių, ataskaitas Jungtinių Tautų specialiosioms agentūroms, fondams ir programų vykdytojams bei kitoms kompetentingoms institucijoms, kad atkreiptų jų dėmesį į tokiose ataskaitose minimus prašymus patarti techniniais klausimais ar suteikti paramą ar požymius, kad tokia konsultacija ar parama yra būtina, ir kartu pateikia savo pastabas ir rekomendacijas (jei tokių yra) dėl tokių prašymų ar požymių.

37 straipsnis

Valstybių, Konvencijos šalių, ir Komiteto bendradarbiavimas

1.   Kiekviena valstybė, Konvencijos šalis, bendradarbiauja su Komitetu ir padeda jo nariams vykdyti įgaliojimus.

2.   Palaikydamas santykius su valstybėmis, Konvencijos šalimis, Komitetas tinkamai apsvarsto, kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis, įskaitant ir tarptautinį bendradarbiavimą, būtų galima stiprinti nacionalinius pajėgumus šios Konvencijos įgyvendinimo srityje.

38 straipsnis

Komiteto santykiai su kitomis institucijomis

Kad būtų skatinamas veiksmingas šios Konvencijos įgyvendinimas ir tarptautinis bendradarbiavimas šios Konvencijos reglamentuojamoje srityje:

a)

Jungtinių Tautų specialiosios agentūros ir kitos institucijos turi teisę būti atstovaujamos, kai svarstomi Konvencijos nuostatų, priklausančių tokių agentūrų ar institucijų kompetencijai, įgyvendinimo klausimai. Komitetas, jei mano, kad tai reikalinga, gali paprašyti specialiųjų agentūrų ar kitų kompetentingų institucijų pateikti kvalifikuotą nuomonę jų kompetencijai priklausančiu Konvencijos įgyvendinimo klausimu. Komitetas gali siūlyti Jungtinių Tautų specializuotoms agentūroms ir kitoms institucijoms pateikti Konvencijos įgyvendinimo jų veiklos srityse ataskaitas;

b)

vykdydamas savo įgaliojimus, Komitetas, jei reikia, konsultuojasi su kitomis institucijomis, įsteigtomis pagal tarptautines žmogaus teisių konvencijas, kad būtų užtikrintas jų ataskaitų gairių, taip pat jų teikiamų siūlymų ir bendrų rekomendacijų nuoseklumas ir būtų išvengta jų funkcijų dubliavimo ir sutapimo.

39 straipsnis

Komiteto ataskaita

Komitetas kas dveji metai už savo veiklą atsiskaito Generalinei Asamblėjai bei Ekonomikos ir socialinių reikalų tarybai ir, remdamasis iš valstybių, Konvencijos šalių, gautomis ir išnagrinėtomis ataskaitomis bei informacija, gali teikti siūlymus ir bendras rekomendacijas. Tokie siūlymai ir bendros rekomendacijos įtraukiami į Komiteto ataskaitą kartu su valstybių, Konvencijos šalių, pastabomis, jei tokių pateikta.

40 straipsnis

Valstybių, Konvencijos šalių, konferencija

1.   Valstybės, Konvencijos šalys, reguliariai renkasi į valstybių, Konvencijos šalių, konferenciją, kad aptartų visus su šios Konvencijos įgyvendinimu susijusius klausimus.

2.   Valstybių, Konvencijos šalių, konferenciją ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šios Konvencijos įsigaliojimo dienos sušaukia Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius. Tolesnius posėdžius kas dveji metai šaukia Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius arba jie šaukiami valstybių, Konvencijos šalių, konferencijos sprendimu.

41 straipsnis

Depozitaras

Šios konvencijos depozitaras yra Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius.

42 straipsnis

Pasirašymas

Šią Konvenciją visos valstybės ir regioninės integracijos organizacijos gali pasirašyti Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke nuo 2007 m. kovo 30 d.

43 straipsnis

Sutikimas prisiimti įsipareigojimus

Ši Konvencija turi būti ratifikuota ją pasirašiusių valstybių ir oficialiai patvirtinta ją pasirašiusių regioninių integracijos organizacijų. Prie šios Konvencijos gali prisijungti bet kuri jos nepasirašiusi valstybė ar regioninė integracijos organizacija.

44 straipsnis

Regioninės integracijos organizacijos

1.   Regioninė integracijos organizacija – konkretaus regiono suverenių valstybių įkurta organizacija, kuriai jos valstybės narės yra perdavusios kompetenciją spręsti šios Konvencijos reglamentuojamus klausimus. Tokios organizacijos oficialaus patvirtinimo ar prisijungimo dokumentuose paskelbia, koks yra jų kompetencijos spręsti šios Konvencijos reglamentuojamus klausimus mastas. Jos praneša depozitarui apie bet kokius esminius jų kompetencijos masto pasikeitimus.

2.   Šioje Konvencijoje vartojamas terminas „valstybės, Konvencijos šalys“ apima ir tokias organizacijas pagal jų kompetenciją.

3.   Pagal šios Konvencijos 45 straipsnio 1 dalį ir 47 straipsnio 2 ir 3 dalis regioninės integracijos organizacijos deponuoti dokumentai neįskaičiuojami.

4.   Regioninės integracijos organizacijos gali pasinaudoti teise balsuoti valstybių, Konvencijos šalių, konferencijoje, kai sprendžiami jų kompetencijai priklausantys klausimai, ir jos turi tiek balsų, kiek jų valstybių narių yra šios Konvencijos šalys. Tokia organizacija negali pasinaudoti savo teise balsuoti, jeigu šia teise naudojasi kuri nors iš jos valstybių narių, ir atvirkščiai.

45 straipsnis

Įsigaliojimas

1.   Ši Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną nuo Konvencijos ratifikavimo ar dvidešimtojo prisijungimo dokumento deponavimo dienos.

2.   Kiekvienai valstybei ar regioninei integracijos organizacijai, kuri šią konvenciją ratifikuoja, oficialiai patvirtina ar prie jos prisijungia po to, kai yra deponuojamas dvidešimtas toks dokumentas, Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną nuo tos dienos, kai tokia valstybė ar organizacija deponuoja minėtą savo dokumentą.

46 straipsnis

Išlygos

1.   Daryti su šios konvencijos objektu ir tikslu nesuderinamas išlygas draudžiama.

2.   Padarytas išlygas galima bet kuriuo metu panaikinti.

47 straipsnis

Pakeitimai

1.   Bet kuri valstybė, Konvencijos šalis, gali siūlyti Konvencijos pakeitimus ir teikti juos Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui. Generalinis sekretorius praneša valstybėms, Konvencijos šalims, apie visus pasiūlytus pakeitimus ir prašo pranešti, ar jos pritaria, kad būtų sušaukta valstybių, Konvencijos šalių, konferencija tokiems pasiūlymams apsvarstyti ir sprendimams dėl jų priimti. Jeigu per keturis mėnesius nuo tokio pranešimo dienos bent trečdalis valstybių, Konvencijos šalių, pareiškia pageidavimą tokią konferenciją sušaukti, Generalinis sekretorius sušaukia Jungtinių Tautų globojamą konferenciją. Visus pakeitimus, kuriems pritaria dviejų trečdalių konferencijoje dalyvavusių ir balsavusių valstybių, Konvencijos šalių, dauguma, Generalinis sekretorius teikia tvirtinti Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai, o po to – priimti visoms valstybėms, Konvencijos šalims.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka priimtas ir patvirtintas pakeitimas įsigalioja trisdešimtą dieną nuo tos dienos, kai deponuotų priėmimo dokumentų skaičius pasiekia du trečdalius visų valstybių, kurios pakeitimo priėmimo dieną buvo Konvencijos šalys, skaičiaus. Pakeitimas konkrečiai valstybei, Konvencijos šaliai, įsigalioja trisdešimtą dieną nuo jos pačios priėmimo dokumento deponavimo dienos. Pakeitimas yra privalomas tik jį priėmusioms Šalims.

3.   Jeigu taip bendru sutikimu nusprendžiama valstybių, Konvencijos šalių, konferencijoje, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka priimtas ir patvirtintas pakeitimas, susijęs su 34, 38, 39 ir 40 straipsniais, visoms valstybėms, Konvencijos šalims, įsigalioja trisdešimtą dieną nuo tos dienos, kai deponuotų priėmimo dokumentų skaičius pasiekia du trečdalius valstybių, kurios pakeitimo priėmimo dieną buvo šios konvencijos šalys, skaičiaus.

48 straipsnis

Denonsavimas

Valstybė, Konvencijos šalis, gali denonsuoti šią konvenciją, raštu pranešdama tai Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui. Denonsavimas įsigalioja praėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią Generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą.

49 straipsnis

Prieinama forma

Konvencijos tekstas turi būti prieinamas įvairiomis formomis.

50 straipsnis

Autentiški tekstai

Konvencijos tekstas yra autentiškas anglų, arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis.