6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/1

(1)

Komisijos tarnyboms gavus informacijos apie tai, kad Prancūzijoje vykdoma Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programa (toliau PMPOA arba programa), Komisija 2004 m. vasario 24 d. nusiuntė Prancūzijos vyriausybei laišką, prašydama plačiau papasakoti apie šią nuo 1994 m. vykdomą programą. 2000 m. gegužės 31 d. laišku Prancūzija pateikė tam tikrų duomenų, kai kurie jų patvirtino, kad PMPOA veikia nuo 1994 m. Komisija 2000 m. liepos 11 d. laišku paprašė pateikti papildomos informacijos. Prancūzijos vyriausybė atsakė 2000 m. gruodžio 26 d. laišku.

(2)

1991 m. vasario 13 d. Prancūzijos vyriausybė pranešė apie valstybės pagalbą kiaulių fermų aplinkosaugai, skirtą pagalbai individualioms investicijoms teikti. Komisija pritarė pagalbai 1991 m. gruodžio 11 d. laišku (2). Be to, 1993 m. balandžio 20 d. Prancūzijos vyriausybė, vykdydama bendrai finansuojamą struktūrinę programą ir remdamasi 1991 m. liepos 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2328/91 dėl žemės ūkio struktūrų efektyvumo gerinimo (3) 29 straipsnio 4 dalies nuostatomis, paskelbė apie 1993 m. kovo 2 d DEPSE/SDEE Nr. 93-7005 ir 1992 m. lapkričio 5 d. DEPSE/SDEE Nr. 7027 aplinkraščius dėl pagalbos investicijoms galvijienos sektoriuje. Komisija pagal Reglamentą (EEB) Nr. 2328/91 1993 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą, suteikiantį teisę Bendrijai finansiškai prisidėti prie šios bendros veiklos (4). Tačiau apie nacionalinę pagalbą Komisijai nebuvo pranešta Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka (5). Anot Prancūzijos valdžios, šios priemonės, priimtos iki įsigaliojant PMPOA, į ją buvo įtrauktos 1994 m. balandžio 22 d. aplinkraščiu DEPSE Nr. 7016. Jos papildo PMPOA priemones galvijienos bei kiaulienos sektoriuose. Apie šį aplinkraštį Komisija taip pat nebuvo informuota Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka.

(3)

1994 m. birželio 13 d. laišku Prancūzijos vyriausybė pranešė apie valstybės pagalbą investicijoms į aplinkosaugą paukštininkystės sektoriuje. Šiai tvarkai, kuri vėliau buvo įterpta į PMPOA kaip jos paukštininkystės skyrius, Komisija pritarė 1995 m. balandžio 26 d. laišku (6).

(4)

Prancūzijos vyriausybė nepranešė Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apie 1993 m. spalio 8 d. susitarimą, nustatantį šią programą, nei apie jokį kitą dokumentą, išsamiau nusakantį PMPOA ypatumus, ypač susijusius su programos finansavimu (7). Komisijai, pavyzdžiui, buvo nepranešta apie vandens agentūrų dalyvavimą šios programos finansavime.

(5)

Be to, kalbant apie galvijienos sektorių, Prancūzijos valdžia Komisijai nepranešė apie numatytą skirti pagalbą investicijoms.

(6)

Komisija negavo jokio pranešimo apie jaunuosius ūkininkus.

(7)

2001 m. balandžio 11 d. laišku Komisija informavo Prancūziją apie savo sprendimą pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl PMPOA. Šis sprendimas taikomas tik 1994-2000 m. vykdytą PMPOA.

(8)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje  (8). Komisija pakvietė kitas valstybes nares ir suinteresuotus trečiuosius asmenis pateikti pastabas dėl minėtų pagalbos priemonių. Komisija negavo pastabų iš suinteresuotų trečiųjų asmenų. Prancūzijos vyriausybė savo pastabas pateikė 2001 m. birželio 21 d. laišku.

(9)

2001 m. spalio 30 d. laišku Komisija leido nuo 2001 m. tęsti PMPOA (9).

(10)

PMPOA buvo sukurta 1993 m. spalio 8 d. Prancūzijos valstybei pasirašius susitarimą su Prancūzijos žemės ūkio profesinėmis organizacijomis. Ji įsigaliojo 1994 m. sausio 1 d. Programos tikslas – padėti žemdirbiams pritaikyti įrangą ir praktikas siekiant užtikrinti geresnę aplinkos, ypač vandens, apsaugą. Programos objektas yra vandenų tarša augalų apsaugos produktais ir mineralinėmis bei organinėmis trąšomis.

(11)

PMPOA visų pirma siekiama užtikrinti, kad būtų vykdoma 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (10) (toliau – nitratų direktyva) bei nacionaliniai potvarkiai, įvedantys geros žemės ūkio praktikos kodeksą. Ji taikoma visiems gamyboms būdams: gyvulininkystei ir augalininkystei.

(12)

Buvo nuspręsta, kad norint laikytis normų ir išvengti vandens išteklių užteršimo gyvulių ekskrementais, būtina atlikti pastatų, kuriuose laikomi gyvuliai, gerinimo darbus ir imtis nuotekų valdymo. Orientacinė vien tik pastatams skirtų darbų iki 2002 m. kaina buvo įvertinta apie 1 milijardą eurų. Buvo pradėta investicijų programa, jos pasirinktas bendrasis finansavimo planas atrodė taip: augintojai – 1/3; valstybė (Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerija) ir teritorinės savivaldos institucijos po lygiai – 1/3; vandens agentūros (11) – 1/3. Mainais į tai gyvulių augintojai, galintys gauti pagalbą, yra apmokestinami taršos mokesčiu vandens agentūrų naudai.

(13)

1994 m. vasario 24 d. nota atitinkamoms administracinėms įstaigoms Prancūzijos Aplinkos apsaugos ir žemės ūkio ministerijos patikslino nacionalinio priežiūros komiteto, atsakingo už programos įgyvendinimą, išaiškintą procedūrą: grafiką, finansavimo tvarką, taikymą gyvulių augintojams.

(14)

Dėl programos ryšio su klasifikuotais įrengimais Prancūzijos vyriausybė savo notoje nurodė, jog gyvulių augintojai turėtų, pabaigus darbus pagal taršos mažinimo darbų sutartį ar sutartis, pasistengti laikytis 1992 m. vasario 29 d. ministerijos potvarkių dėl gyvulininkystės nuostatų dėl vandenų apsaugos.

(15)

PMPOA pradėta vykdyti naudojant sektorinį metodą leidžiant regionų ir departamentų prefektams skirtus Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijos aplinkraščius apie pagalbos gavimo tvarką. Prancūzijos vyriausybė Komisijai jos prašymu atsiuntė šių aplinkraščių kopijas:

(16)

Pagalbos gavėjais buvo ūkininkai arba žemės ūkio paskirties savininkai, ypač veikiantys galvijininkystės, kiaulininkystės ir paukštininkystės sektoriuose. Investicijos buvo skirtos jau esamų pastatų įrengimui siekiant padidinti gyvulių ekskrementų sandėliavimo pajėgumus, kad būtų pasiektas nitratų direktyvos normose nurodytas lygis (12).

(17)

Finansavimas – tai valstybės investicija, siekianti iki 35 % kaštų vertės, teikiama kaip kapitalo subsidija, dengianti 30 % kaštų, o prie jos gali būti pridėta lengvatinė paskola, kurios subsidijos ekvivalentas būtų 5 % kaštų vertės. 1/3 kaštų dydžio vandens agentūrų investicija 15 konstatuojamosios dalies punkte nurodytuose aplinkraščiuose paminėta nebuvo.

(18)

Galvijininkystės ir kiaulininkystės sektoriuose ūkininkams, vykdantiems projektus pagal materialinio tobulinimo planą (PAM) mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse taip pat buvo numatyta pagalba, skiriant 30 % kapitalo subsidijos ir 15 % subsidijos ekvivalento dydžio paskolą. Jauniesiems ūkininkams šie dydžiai dar didesni (43,75 % lygumų vietovėse ir 56,25 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Paukštininkystės sektoriuje jauniesiems ūkininkams numatytas 5 % priedas lengvatinės paskolos forma.

(19)

1996 m. sausio 15 d. aplinkraščiu DEPSE/SDEEA Nr. 7001 buvo pakeisti pagalbos jauniesiems ūkininkams, pradedantiems veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d., dydžiai. Kapitalo subsidijos dydis mažiau palankiose ūkininkauti vietovėms ir prioritetinėms kaimo plėtros teritorijoms padidintas nuo 30 % iki 35 %. Nenumatyta jokia lengvatinė paskola. Kitoms zonoms kapitalo pagalbos dydis nuo 30 % padidintas iki 32,5 %. Leidžiama papildoma paskola, kurios subsidijos ekvivalentas yra 2,5 %.

(20)

Kad galėtų gauti pagalbą, gyvulių augintojai turėjo pateikti išankstinį tyrimą, kurį jiems turėjo atlikti patvirtinti techniniai ekspertai, ir kuriuo remiantis buvo sukurtas gamintojo investicinis projektas. Tyrimas buvo taršos mažinimo sutarties (žr. konstatuojamosios dalies 21 punktą), taigi ir viešojo darbų finansavimo dalyviams tenkančios dalies nustatymo, pagrindas. Šių tyrimų kaina siekia 2 % investicijos dydžio, 50 % jos finansavo valstybė, o 50 % – vandens agentūros, bet ne daugiau nei 6000 Prancūzijos frankų (FRF) be mokesčių (arba 914 eurų).

(21)

Taršos mažinimo sutartis garantavo ūkininkui PMPOA nustatyto pagalbos mechanizmo taikymą bei galimos skolos vandens agentūrai kompensavimą. Tai pasitikėjimo sutartis, be abejonės, reiškianti, kad ūkis tyri aplinkosaugos problemų, tačiau jos tikslas yra padėti jas išspręsti. Jį pasirašo visi finansavimo partneriai, iš jų ir ūkininkas.

(22)

Visų pirma, Komisija pažymėjo, jog vandens agentūrų dalyvavimas PMPOA buvo valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų, vandens agentūros prisidėjo prie PMPOA investicinių sąnaudų 1/3 jų vertės suma. Apie jų dalyvavimą Komisijos tarnybos sužinojo tik po to, kai buvo išplatinta PMPOA valdymo ir balanso vertinimo ataskaita, parengta Generalinės finansų inspekcijos (Inspection générale des finances), Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijos nuolatinis inspekcijų koordinavimo komitetas ir Kaimo vandens ir miškų inžinerijos generalinė taryba (Conseil général du génie rural des eaux et forêts) (13).

(23)

Komisija atsižvelgė į tai, kad 1966 m. rugsėjo 14 d. Prancūzijos dekreto Nr. 66-700 dėl baseino finansinių agentūrų 2 straipsnyje nustatyta, jog vandens agentūros yra viešosios valstybės institucijos, turinčios juridinio asmens statusą ir finansiškai nepriklausomos, tad Prancūzijos įstatymai neleidžia abejoti dėl valstybinio šių agentūrų pobūdžio.

(24)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija priėjo išvados, kad turint galvoje Prancūzijoje galiojančias teisės nuostatas dėl vandens agentūrų ir jų veiklos metodų bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo teiseną (14), vandens agentūros turi būti laikomos valstybės tęsiniu, o šių agentūrų finansuojamos investicijos į žemės ūkius yra valstybės pagalba (15).

(25)

Komisija pažymėjo, kad galvijų, kiaulių ir paukščių augintojams skirtos sumos, gautos taip pat ir iš vandens agentūrų, suteikdavo šiems augintojams pranašumą, kuriuo negalėjo pasinaudoti kiti ūkiai. Taigi tai buvo Prancūzijos valstybės suteikta pagalba, kuri, privilegijuodama tam tikras įmones ir gamybos sritis ir taip iškreipdama konkurenciją arba keldama pavojų ją iškreipti, galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Todėl ši priemonė priklauso Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai.

(26)

Komisija taip pat pažymėjo, kad Prancūzijos skirta valstybės pagalba buvo nauja pagalba, apie kurią nebuvo pranešta Komisijai, todėl ji galėjo būti neteisėta pagal Sutarties nuostatas. Komisija ypač rėmėsi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (16), 1 straipsnio f punktu, kuriame neteisėta pagalba apibrėžiama kaip nauja pagalba, gyvendinta prieštaraujant Sutarties buvusio 93 straipsnio (dabar 88 straipsnio) 3 daliai. Pati naujos pagalbos sąvoka apima bet kurią pagalbą, tai yra pagalbos schemas ar individualią pagalbą, kuri nėra esama pagalba, įskaitant esamos pagalbos pakeitimus.

(27)

Komisija priminė, kad bet kuri pagalbos schema, kuriai Komisija buvo pritarusi ir kurioje vėliau buvo padaryta svarbių pakeitimų – šiuo atveju, susijusių su valstybinės institucijos dalyvavimu finansuojant Komisijai praneštą pagalbą, reikšmingai pakeitusių finansavimo tvarką ir, tuo pačiu, pagalbos intensyvumą – yra nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta Komisijai pagal Sutarties 88 straipsnį ir kuriai turi būti gautas Komisijos pritarimas. Šį reikalavimą informuoti numato Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktas. Komisijos manymu, pagalbos intensyvumo pokyčiai savaime yra pagalbos esmę keičiantis elementas, dėl kurio yra privaloma pranešti pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalies nuostatas.

(28)

Vėliau Komisija atliko šių pagalbos priemonių įvertinimą, atsižvelgdama į Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (17) 23.3 punktą (toliau – žemės ūkio gairės), pagal kurį bet kuri pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą neteisėta pagalba turi būti įvertinta remiantis pagalbos skyrimo metu galiojusiomis taisyklėmis ir gairėmis.

(29)

Dėl subsidijuojamų investicijų ir pagalbos formos Komisija pažymėjo, jog kiaulininkystės sektoriuje PMPOA investicijų pobūdis iš tiesų buvo perimtas, ir kad investicijos iš esmės atitiko tas, apie kurias buvo pranešta Komisijai ir kurioms ji pritarė. Dėl galvijininkystės sektoriaus Komisija, nors tuomet dar nebuvo ištyrusi pagalbos suderinamumo su Bendrijos konkurencijos taisyklėmis, pradėdama tyrimo procedūrą konstatavo, jog ji atitinka šias taisykles. Dėl paukštininkystės sektoriaus Komisija nustatė, jog PMPOA tiksliai perėmė tą pagalbos mechanizmą, kuriam ji anksčiau buvo pritarusi. Galiausiai, dėl schemos jauniesiems ūkininkams, pradedantiems veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d., Komisija pažymėjo, jog šia schema nebuvo pakeistos schemos nuostatos dėl remtinų investicijų, o pakeista tik valstybės finansuojamos pagalbos dalies forma.

(30)

Taigi dėl investicijų pobūdžio ir Prancūzijos vyriausybės numatytų pagalbos formų Komisija padarė išvadą, jog pagalba, nors turinti neteisėtų požymių, buvo įgyvendinta nepažeidžiant tuomet galiojusių Bendrijos konkurencijos taisyklių. Todėl Komisija iš naujo nebesvarstė šio pagalbos aspekto.

(31)

Dėl pagalbos finansavimo tvarkos Komisija pažymėjo, jog pagal programos įsigaliojimo metu galiojusius teisės aktus pagalbos investicijoms į aplinkos apsaugą aukštutinė riba buvo 35 % patirtų išlaidų (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Iš tiesų, pagal Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 dalies penktąją įtrauką, kurioje numatyta įvertinti nacionalinių pagalbos priemonių suderinamumą su buvusių Sutarties 92 ir 93 straipsnių (dabar 87 ir 88 straipsnių) ir to paties reglamento 6 straipsnio nuostatomis, leidžiama pagalba investicijoms į aplinkos apsaugą, jei dėl to nepadidėja gamybos apimtys. Sprendime Nr. N 136/91 dėl valstybės pagalbos Komisija atsižvelgė į tai, kad jos praktikoje tokios rūšies pagalbai su bendrąja rinka suderinamas paprastai laikomas 35 % remtinų išlaidų dydis (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse pagal 1975 m. balandžio 28 d. Tarybos direktyvą 75/268/EEB dėl ūkininkavimo kalnuotose ir kalvotose vietovėse ir tam tikrose mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (18). Šie pagalbos dydžiai buvo įtvirtinti Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai 3.2.3 punkte (19) tuoj po programos įsigaliojimo.

(32)

Šiuos ribinius dydžius ir jų pobūdį Prancūzijos vyriausybė išaiškino 15 konstatuojamosios dalies punkte nurodytuose PMPOA taikymui skirtuose sektoriniuose aplinkraščiuose. Juose rašoma, jog „Europos Sąjunga leido, kad valstybės pagalba tokios rūšies investicijoms, susijusioms su aplinkos gerinimu, siektų išimtinį 35 % lygį“.

(33)

Atsižvelgdama į tai, kad programos finansavimo schemoje yra numatyta, kad 1/3 investicijų sąnaudų dengia valstybė ir teritorinės savivaldos institucijos (lygiomis dalimis, tai yra kiekvienai šaliai po 1/6), 1/3 vandens agentūros ir 1/3 – ūkininkai ir ypač atsižvelgdama į tai, jog vandens agentūrų indėlis yra valstybės pagalba, Komisija sprendime pradėti tyrimo procedūrą pažymėjo, jog tokios rūšies investicijoms leidžiamų ribinių pagalbos dydžių nebuvo laikomasi. Iš tiesų, vandens agentūrų indėlis į PMPOA finansavimą padidintų valstybės finansavimą iki 2/3 investicijų sumos, tai yra iki maždaug 66,6 % patirtų išlaidų. Komisijos nuomone, tai reikštų, jog leistina riba viršyta maždaug 31,6 % (21,6 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse) patirtų išlaidų. Lygiai tokį pat viršijimą galima būtų nustatyti ir pagalbos jauniesiems ūkininkams, pradėjusiems veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d., schemoje, nes schemoje padaryti pakeitimai susiję tik su valstybės finansuojamos pagalbos dalies forma, ir bendrai nepadidina jiems skirtos intervencijos dydžio.

(34)

Komisija taip pat pažymėjo, kad nuo 2000 m. sausio 1 d., kuomet pradėtos taikyti žemės ūkio gairės, Komisija vis dėlto, remdamasi šių gairių 4.1.1.2. punktu, leidžia šios rūšies pagalbai 40 % patirtų išlaidų dydžio pagalbą (50 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Jauniesiems ūkininkams leidžiamas dydis yra 45 % (55 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Tai reiškia, jog taikant šias palankesnes sąlygas nuo 2000 m. sausio 1 d. įvykdytoms, visas žemės ūkio gairėse numatytas sąlygas atitinkančioms, investicijoms 2000 m. suteiktai pagalbai, leistinas pagalbos dydis būtų viršytas tik 26,6 % (16,6 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse), o jaunųjų ūkininkų atveju –21,6 % (11,6 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).

(35)

Kadangi pagalba investicijoms, kuriai pritarė Komisija, buvo paremta 35 % didžiausiu leidžiamu šių investicijų kaštų valstybinio finansavimo dydžiu (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse), arba nuo 2000 m. sausio 1 d. – nuo 40 % iki 55 % (priklausomai nuo kiekvieno atvejo), sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija buvo priversta konstatuoti, jog vykdant PMPOA skirtos pagalbos dydis galėjo neatitikti Komisijos leidžiamo pagalbos dydžio ir kad dėl to bet koks valstybės finansavimas, viršijantis nustatytus ribinius dydžius, yra su Sutartimi nesuderinama valstybės pagalba.

(36)

Išnagrinėjus Prancūzijos vyriausybės pateiktą informaciją, Komisijai kilo abejonių dėl 1994-2000 m. pagal PMPOA finansuotos pagalbos investicijoms suderinamumo su bendrąja rinka, ypač dėl pagalbos sumų, kurios galėjo būti skirtos viršijant leidžiamą 35 % ar 45 % intensyvumą. Dėl šios priežasties Komisija pradėjo tyrimo procedūrą, numatytą Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje.

(37)

Komisija taip pat pažymėjo, jog pagalbos dydis, kurį taikė Prancūzijos vyriausybė ūkių tyrimams atlikti, atitiko galiojančias konkurencijos taisykles.

(38)

2001 m. birželio 21 d. laišku Prancūzijos vyriausybė pateikė savo pastabas dėl Komisijos sprendimo pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl pagalbos, apie kurią buvo pranešta.

(39)

Prancūzijos vyriausybė susipažino su teisinėmis Komisijos nuostatomis dėl vandens agentūrų pagalbos valstybinio pobūdžio. Prancūzijos vyriausybės teigimu ji planuoja peržiūrėti 1964 m. gruodžio 16 d. įstatymą Nr. 64/1245 dėl vandenų valdymo ir paskirstymo bei kovos su tarša, apibrėžiantį pagrindinius vandens agentūrų veiklos principus, siekdama, kad ateityje dėl agentūrų rinkliavų skaičiavimo tvarkos ir finansinės intervencijos programų gairių būtų balsuojama parlamente.

(40)

Tačiau Prancūzijos vyriausybės manymu, 35 % ir 45 % dydžių viršijimui pagrįsti galima buvo pasiremti Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 punkto ir 1997 m. gegužės 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 950/97 dėl žemės ūkio struktūrų efektyvumo gerinimo 12 straipsnio 3 dalies d punkto (20) nuostatomis. Prancūzijos vyriausybės teigimu, šios nuostatos leidžia netaikyti draudimo teikti pagalbą ir viršyti šiuos dydžius tam tikroms investicijų rūšims, taip pat investicijoms aplinkos apsaugai.

(41)

Dėl vandens agentūrų dalyvavimo PMPOA daromo poveikio konkurencijai Prancūzijos vyriausybė pažymi, jog agentūros neteikia neteisėto pranašumo specifiniam nacionaliniam sektoriui dėl toliau pateikiamų priežasčių. Tai yra neproduktyvios investicijos, kurios, net esant dideliems pagalbos dydžiams, apkrauna ūkių ekonomiką ir stumia ūkininkus į mažiau palankią padėtį lyginant su tokių investicijų nevykdančiais ūkininkais. Pastarųjų, beje, Prancūzijoje yra vyraujanti dauguma. Prancūzijos vyriausybės nuomone, konkurencijos iškraipymas bendru požiūriu vyksta ne atitinkamų ūkininkų naudai, bet jų nenaudai.

(42)

Anot Prancūzijos vyriausybės, konkurencijos iškraipymą pagal Sutarties 87 straipsnį galima būtų konstatuoti nebent kitų valstybių narių gyvulių augintojų atžvilgiu, jei jie atlieka panašius darbus, gaudami 35 % ar, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, 45 % dydžio finansinę pagalbą. Prancūzijos vyriausybės teigimu, toks konkurencijos iškraipymas realiai gali būti nustatytas tik analizuojant kiekvieną atvejį atskirai.

(43)

Prancūzijos vyriausybė toliau pažymėjo, jog realūs kiekvienam ūkininkui šiems darbams teikiamos pagalbos dydžiai smarkiai varijuoja priklausomai nuo konkrečių programos vykdymo sąlygų. Ji aiškina, jog šie dydžiai paprastai būna daug mažesni nei 60 %, skaičiuojant pagalbos dydį procentais nuo investicijos sumos, pagal Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 7 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 950/97 7 straipsnio 2 dalį.

(44)

Prancūzijos vyriausybės tvirtinimu, valstybės pagalbos, apie kurią pranešta Komisijai, taikymo tvarka apibrėžia bendruosius programos vykdymo rėmus. Vandens agentūros savo ruožtu taip pat patvirtino tinkamų pagalbai gauti darbų sąrašą, tačiau ribiniai pagalbos dydžiai ne visuomet sutampa. Beje, vietos mastu buvo pridėti techniniai apribojimai (pavyzdžiui, dengtų aptvarų ploto m2) agentūrų, valstybės ir vietos savivaldos institucijų teikiamai pagalbai, kurie dažnai sumažina tinkamų pagalbai gauti darbų finansuojamą dalį. Galiausiai, kai kuriose vandens agentūrose galėjo būti taikomas bendras pagalbos dydžio skaičiavimas pagal sąlyginius gyvulių vienetus (SGV).

(45)

Taigi dėl šių skirtingų ribinių dydžių realus suteiktos pagalbos dydis, susietas su ūkininko išlaidomis remtiniems darbams, Prancūzijos vyriausybės teigimu, beveik visada yra mažesnis nei didžiausias pagal programą leidžiamas dydis.

(46)

Prancūzijos vyriausybė paaiškino, jog atlikdami aplinkos apsaugai gerinti reikalingus darbus kai kurie ūkininkai atlieka ir modernizavimo darbus. Šiems darbams negali būti skiriama pagalba ir jie nėra remiami pagal PMPOA.

(47)

Galvijininkystės sektoriuje, kurį sudaro 80 % visų PMPOA pagalbą galinčių gauti ūkių, vidutinis realus pagalbos dydis yra pakankami mažas, dažniausiai nuo 35 % iki 50 %, be to jis labai priklauso nuo gamybos sistemos. Tai aiškinama tuo, jog mėšlas būna įvairių rūšių – skystas, kietas, o dažniausiai mišrus, kaip ir saugyklos, tiek savo pobūdžiu (mėšlo saugyklos, srutų kaupyklos), tiek talpa, ir tuo, jog šioms investicijoms į saugyklas bei betonuotų aikštelių plotams ir aptvarų dangai taikomi techniniai apribojimai arba ypatingai maži ribiniai finansiniai dydžiai.

(48)

Kiaulių ir paukščių kompleksų turimi nuotekų saugyklų pajėgumai dažniausiai yra pakankami, atsižvelgiant į draudimo tręšti laikotarpius. Taigi dabar reikia atkurti turimų saugyklų ar betonuotų aikštelių sandarumą arba įrengti dvifazio maitinimo sistemas, kiaulių ūkiuose sumažinančias taršą jos ištakose, arba pagerinti paukščių mėšlo tvarkymą paukštynuose. Realus pagalbos dydis tuomet gali pakilti iki 60 % remtinų darbų vertės, kaip parodyta 1 lentelėje. Tačiau dažniausiai darbų vertė yra žymiai mažesnė nei galvijams.

(49)

Pasak Prancūzijos vyriausybės, pagal 20 000 atvejų iš vandens agentūros Loire-Bretagne baseino tyrimą vidutinis pagalbos dydis siekia 40 %.

(50)

Iš tiesų dalis šių atvejų buvo naujos statybos, atliktos vykdant programą, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo nuspręsta, kad reikalingų darbų atlikti jau esančiuose pastatuose negalima. Pasak Prancūzijos vyriausybės šiuos atvejus reikia vertinti atskirai, nes šiuo atveju tai yra nebe pagalba aplinkos apsaugai, bet pagalba modernizavimui, numatyta Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 7 straipsnio 2 dalies b punkte ir Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 4 dalies c punkte. Taigi pagalbos suma negali būti didesnė nei 35 % ar 26,25 % (atitinkamai 45 % arba 38,75 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse) darbų vertės, priklausomai nuo to, ar ūkininkui gali, ar ne būti pritaikytas materialinio tobulinimo planas. Tokiu atveju realus pagalbos dydis yra, kaip pateikiama 2 lentelės pavyzdžiuose, visuomet daug mažesnis už šiuos dydžius – a stulpelyje matyti, kiek būtų kainavę aplinkosauginiai darbai, jei pastatai būtų buvę išsaugoti.

(51)

Beje, tame pačiame ūkyje gali būti atlikti ir darbai jau esančiuose pastatuose, ir naujos statybos.

(52)

Galiausiai, lyginant kiekvieną atvejį atskirai, pasak Prancūzijos vyriausybės, pagal Sutarties 87 straipsnį reikėtų griežtai iš palyginamųjų pavyzdžių išbraukti ūkininkus, mokančius metinį mokestį vandens agentūroms.

1 lentelė

Realių pagalbos gerinimo darbams atlikti pagal PMPOA dydžių pavyzdžiai

2 lentelė

Realių pagalbos dydžių pavyzdžiai naujų pastatų statymo atveju

(53)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, „išskyrus tuos atvejus, kai sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones, arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.“

(54)

Sutarties 87-89 straipsniai pradėti taikyti kiaulienos sektoriui pagal 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2759/75 dėl bendro kiaulienos rinkos organizavimo 21 straipsnį (22). Galvijienos sektoriui jie pradėti taikyti pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1254/99 dėl bendro galvijienos rinkos organizavimo 40 straipsnį (23). Iki šio straipsnio priėmimo šiame sektoriuje jie buvo taikomi pagal 1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 805/68 dėl bendro galvijienos rinkos organizavimo 24 straipsnį (24). Paukštienos sektoriuje jie pradėti taikyti pagal 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2777/75 dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo 19 straipsnį (25).

(55)

Kalbant apie pagalbos pobūdį, ji turi būti skiriama ūkininkams, kurie vykdė investicijas pagal PMPOA. Komisijos manymu PMPOA finansavimas pasirinktinai suteikė pranašumą Prancūzijos ūkininkams.

(56)

Komisijos manymu, priešingai nei savo pastabose tvirtina Prancūzijos vyriausybė, investicijų neproduktyvumas ekonomine prasme nepanaikina pagalbos teikiamo pranašumo poveikio, nes ja padengiamos išlaidos, kurias paprastai apmokėtų naudos gavėjas, todėl šis atsiduria palankesnėje padėtyje nei tokios pagalbos negaunantys jo konkurentai.

(57)

Be to, net jei tokios neproduktyvios investicijos iš pradžių ir galėtų pasunkinti ekonominę ūkių padėtį ir, pasak Prancūzijos valdžios, dėl jų atitinkami ūkininkai atsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei tokių investicijų neatliekantys, tačiau tiesa ir tai, jog šios investicijos vykdomos pagal aiškią teisinę prievolę ir, laikui bėgant, visi atitinkami ūkininkai privalės įvykdyti tokias investicijas, kad netaptų įstatymo pažeidėjais.

(58)

Norint nustatyti, ar šiame sprendime nagrinėjamai pagalbai gali būti taikomos Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatos, galiausiai būtina nustatyti, ar ji gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

(59)

Teismas konstatavo, jog kai valstybės narės suteiktas pranašumas sustiprina vienos įmonių kategorijos padėtį kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu Bendrijos tarpusavio prekyboje, galima teigti, jog pastarosios yra veikiamos šio pranašumo. (26)

(60)

Paaiškėjo, jog šiame sprendime nagrinėjama pagalba gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, nes ji suteikia pirmenybę nacionaliniams gamintojams kitų valstybių narių gamintojų atžvilgiu. Iš tiesų, šiuose sektoriuose labai aktyvi konkurencija Bendrijos lygiu, todėl jie labai jautriai reaguoja į bet kokią gamybos paramos priemonę vienoje ar kitoje valstybėje narėje.

(61)

3 lentelėje atspindimas tarpusavio prekybos atitinkamais produktais lygis tarp Prancūzijos ir kitų valstybių narių pirmaisiais metais po PMPOA įsigaliojimo.

3 lentelė

(62)

Šiame sprendime nagrinėjama pagalba yra valstybės pagalba pagal Sutarties nuostatas, nes ji pagalbos gavėjams suteikia ekonominį pranašumą, kuriuo negali pasinaudoti kiti sektoriai. Todėl Komisija daro išvadą, jog šioms priemonėms galioja Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatos.

(63)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punkte neteisėta pagalba apibrėžiama kaip nauja pagalba, įgyvendinta pažeidžiant Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Naujos pagalbos sąvoka, pagal reglamento 1 straipsnio c punkto nuostatas, apima bet kurią pagalbą, tai yra pagalbos schemas ar individualią pagalbą, kuri nėra esama pagalba, įskaitant esamos pagalbos pakeitimus.

(64)

Bet kuri pagalbos schema, kuriai Komisija buvo pritarusi ir kurioje vėliau buvo padaryta svarbių pakeitimų – šiuo atveju, susijusių su valstybinės institucijos dalyvavimu finansuojant Komisijai praneštą pagalbą, reikšmingai pakeitusių finansavimo tvarką ir, tuo pačiu, pagalbos intensyvumą – yra nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta Komisijai pagal Sutarties 88 straipsnį ir kuriai turi būti gautas Komisijos pritarimas.

(65)

Pagal Teisingumo Teismą, reikalavimas informuoti Komisiją apie projektus, kuriais ruošiamasi skirti arba keisti pagalbą, numatyta Sutarties 88 straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje, galioja ne tik pradiniam projektui, bet ir vėliau šiame projekte padarytiems pakeitimams, turint galvoje, jog tokia informacija gali būti pateikta Komisijai konsultacijų, vykstančių po pradinio pranešimo, metu (27).

(66)

Šis reikalavimas informuoti įteisintas Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkte.

(67)

Beje, pažymėtina, jog Prancūzijos Žemės ūkio ministerijos sudarytame pagalbos inventorizacijos apraše įdėta informacinė forma turi grynai informacinę vertę ir negali būti laikoma pranešimu pagal Sutarties nuostatas. Be to, ten pateikiamoje informacijoje nieko nepasakyta apie vandens agentūrų dalyvavimą programoje ir tvirtinama, jog valstybė finansuoja 35 % investicijų sumos.

(68)

Komisijai nepavyko įvertinti vandens agentūrų dalyvavimo programoje ir poveikio, kurį jų finansavimo dydis galėjo turėti valstybiniam finansavimui atitinkamų investicijų atžvilgiu. Tiksliau, Komisija negalėjo ištirti galimo poveikio, kurį galėjo daryti valstybinės įstaigos dalyvavimas finansuojant pagalbą pagalbos intensyvumo požiūriu. Todėl Prancūzijos vyriausybės realiai suteikta pagalba galėjo neatitikti tų priemonių, kurioms pritarė Komisija sprendimuose dėl valstybės pagalbos Nr. N 136/91 ir N 342/94.

(69)

Pagalbos intensyvumo pokyčiai savaime yra pagalbos esmę keičiantis elementas, dėl kurio yra privaloma pranešti pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalies nuostatas.

(70)

Dėl galvijienos sektoriaus, Prancūzijos vyriausybė nepranešė Komisijai apie numatytą pagalbą investicijoms. Tačiau Prancūzijos vyriausybė teigė, jog kadangi Komisijos manymu priemonė yra tinkama gauti Bendrijos finansavimą, iš to galima buvo suprasti, jog ji yra suderinama su Bendrijos teisės nuostatomis. Bet pagal tuo metu galiojusio Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 dalį pagalba investicijoms į aplinkos apsaugą ir jos gerinimą leidžiamos su sąlyga, jei jos nepadidina gamybos apimčių ir neprieštarauja Sutarties 92-94 (dabar 87-89) straipsnių nuostatoms. Tai numato reikalavimą informuoti apie visas valstybės pagalbos schemas pagal Sutarties ex 93 straipsnio 3 dalį, juo labiau, kad 1994 m. pagalbos teikimo sąlygos neatitiko tų sąlygų, apie kurias buvo pranešta Komisijai 1991.

(71)

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, jog Prancūzijos suteikta valstybės pagalba buvo nauja pagalba, apie kurią nebuvo pranešta Komisijai, todėl ji buvo neteisėta Sutarties požiūriu.

(72)

Sutarties 87 straipsnyje vis dėlto yra išimčių, nors kai kurios jų akivaizdžiai netaikytinos, ypač numatytosios 2 dalyje. Prancūzijos vyriausybė jomis nesirėmė.

(73)

Sutarties 87 straipsnio 3 dalies leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti interpretuojamos griežtai nagrinėjant visas regioninės arba sektorinės pagalbos programas arba bet kurį bendros pagalbos schemos individualų taikymo atvejį. Jos gali būti taikomos tik tuomet, jei Komisija nuspręstų, jog pagalba yra būtina įgyvendinant vieną iš minėtų tikslų. Taikyti tokios kompensacijos nenumatančiai pagalbai teisę pasinaudoti šiomis išlygomis reikštų leidimą daryti Bendrijos interesų požiūriu nepateisinamą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijai ir, atitinkamai, suteiktų nepelnytą privalumą tam tikrų valstybių narių rinkos veikėjams.

(74)

Komisija mano, jog ši pagalba nėra skirta paskatinti ekonominę kurio nors regiono, kuriame neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, plėtrą, kaip nurodyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punkte. Ji taip pat nėra skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti ar kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktą. Pagalba taip pat nėra skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktą.

(75)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą bendrajai rinkai neprieštarauja pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų regionų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Kad būtų pritaikyta ši išlyga, pagalba turi prisidėti prie atitinkamo sektoriaus plėtros skatinimo.

(76)

Dėl subsidijuojamų investicijų ir pagalbos formos, sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija padarė išvadą, jog nors ir turinti neteisėtų bruožų, pagalba buvo įgyvendinta nepažeidžiant tuomet galiojusių Bendrijos konkurencijos taisyklių. Komisija nemato priežasties iš naujo svarstyti šią pagalbos įgyvendinimo dalį.

(77)

Taigi toliau pateikiamo pagalbos suderinamumo tyrimo objektas yra tik Prancūzijos vyriausybės taikyti pagalbos dydžiai.

(78)

Pradėdama tyrimo procedūrą Komisija pažymėjo, kad pagal programos įsigaliojimo metu galiojusius teisės aktus didžiausias leistinas pagalbos investicijoms į aplinkos apsaugą dydis buvo 35 % patirtų išlaidų (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).

(79)

Tačiau Prancūzijos vyriausybė mano, kad 35 % ir 45 % dydžių viršijimui pagrįsti galima buvo pasiremti Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 punkto ir Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatomis. Pasak Prancūzijos vyriausybės, šios nuostatos leidžia netaikyti draudimo teikti pagalbą ir viršyti šiuos dydžius tam tikroms investicijų rūšims, taip pat investicijoms aplinkos apsaugai.

(80)

Komisija anksčiau pažymėjo, jog Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 dalies penktoji įtrauka, numatanti įvertinti nacionalinių pagalbos priemonių suderinamumą su buvusių Sutarties 92 ir 93 straipsnių (dabar 87 ir 88 straipsnių) ir to paties reglamento 6 straipsnio nuostatomis, leidžia pagalbą investicijoms į aplinkos apsaugą, jei dėl to nepadidėja gamybos apimtys. Komisija mano, kad jau įrodyta, jog šiuo atveju investicijos, kurioms buvo skirta pagalba, iš tiesų nepadidina gamybos apimčių, nes yra išskirtinai skirtos tik aplinkos apsaugai kaimo vietovėse (ypač nuotekų sandėliavimui ir tvarkymui).

(81)

Konkrečiai kalbant apie leistiną pagalbos dydį, Komisija Prancūzijai skirtame sprendime dėl valstybės pagalbos Nr. N 136/91 priminė, jog jos tokios rūšies pagalbai praktikoje su bendrąja rinka suderinamu laikomas 35 % remtinų išlaidų dydis (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).

(82)

Šie pagalbos dydžiai buvo įtvirtinti Bendrijos rekomendacijose dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai netrukus po to, kai buvo pradėta vykdyti PMPOA. Šių rekomendacijų 3.2.3 punkte nustatyta, jog pagal bendrą taisyklę pagalba investicijoms į aplinkos apsaugą gali būti leidžiama, jei ji neviršija tam tikrų dydžių. Pastabos 14 puslapio apačioje 2 pastraipoje patikslinta, jog „investicijoms, kurioms galioja Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2328/91 (…) 12 straipsnio 1 ir 5 dalys, didžiausias pagalbos dydis yra 35 % arba 45 % mažiau palankiose (…) vietovėse. Šie didžiausi pagalbos dydžiai galioja nepriklausomai nuo įmonės dydžio. Todėl jie negali būti didinami mažųjų ir vidutinių įmonių atveju, kaip nustatyta toliau šioje dalyje. Dėl 1 ir 5 b tikslo regionuose vykdomų investicijų Komisija pasilieka teisę atlikusi tyrimą pritarti didesniam nei čia nurodytas pagalbos dydžiui, jei valstybė narė gali jį pagrįsti.“

(83)

Reglamentas (EB) Nr. 2328/91 buvo pakeistas Reglamentu (EB) Nr. 950/97. Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 2 dalies e punkte nustatyta, jog valstybės narės gali skirti pagalbą investicijoms, skirtoms „saugoti ir gerinti aplinką, jeigu tokiomis investicijomis nebus didinama gamybos apimtis“. Šio reglamento 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „individualiems arba jungtiniams ūkiams, kurie atitinka 5 ir 9 straipsniuose nurodytas sąlygas pagalbai gauti, skirti pagalbą investicijoms, viršijančioms 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 11 straipsnyje nurodytas sumas, yra draudžiama“. Tačiau pagal to paties reglamento 12 straipsnio 3 dalies antros pastraipos d punktą šis draudimas netaikomas pagalbai „investicijoms, skirtoms aplinkai saugoti ir puoselėti“.

(84)

Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, jog šioms pagalbos rūšims taikomi Sutarties 92 – 94 straipsniai (dabartiniai 87 – 89). Tai reiškia nuorodą į tuo metu galiojusias konkurencijos taisykles, tai yra į sprendime dėl valstybės pagalbos Nr. 136/91 jau minėtą Bendrijos praktiką, ir į sąlygas, nurodytas Bendrijos rekomendacijose aplinkos apsaugai.

(85)

Komisija, remdamasi 1994-1999 m. galiojusiomis nuostatomis, nurodytomis šiame sprendime, daro išvadą, jog didžiausias pagalbos dydis, taikomas šiai pagalbai, buvo 35 % patirtų išlaidų (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse) ir kad todėl pagalba, skirta viršijant šiuos dydžius, prieštarauja šioms nuostatoms.

(86)

Dėl 2000 metų pagalbos investicijoms į žemės ūkius, nuo 2000 m. sausio 1 d. galiojančių žemės ūkio gairių 4.1.1.2 punkte nustatyta, jog didžiausia valstybės pagalbos remtinoms investicijoms dydžio riba yra 40 %, arba 50 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Tačiau jei tai jaunųjų ūkininkų per penkerius metus nuo veiklos pradžios įvykdytos investicijos, didžiausias pagalbos dydis siekia 45 %, arba 55 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.

(87)

Žemės ūkio gairių 4.1.2.4 punkte nustatyta, jog išimties tvarka, kai dėl investicijų patiriama papildomų išlaidų, ypač susijusių su aplinkos apsauga ir gerinimu, didžiausi šių gairių 4.1.1.2 punkte nustatyti 40 % ir 50 % pagalbos dydžiai gali būti padidinti atitinkamai 20 ir 25 procentiniais punktais. Toks padidinimas gali būti leistas investicijoms, kuriomis siekiama užtikrinti minimalių naujai įvestų normų laikymąsi, nepažeidžiant 1999 m. liepos 23 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1750/1999, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EAGGF) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles, 2 straipsnyje nustatytų sąlygų (28). Jis turi griežtai neviršyti siekiamam tikslui įgyvendinti reikalingų papildomų remtinų išlaidų dydžių, ir negali būti taikomas investicijoms, kurios didina gamybos apimtis.

(88)

2004 m. sausio 23 d. įsigaliojus 2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamentui (EB) Nr. 1/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimu ir prekyba (29) pasikeitė juridinė situacija šio atvejo atžvilgiu. Šis reglamentas su tam tikromis sąlygomis leidžia teikti pagalbą mažoms ir vidutinėms žemės ūkio įmonėms, atleisdama jas nuo reikalavimo informuoti, nustatyto Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje.

(89)

Prancūzijos vyriausybė pažymėjo, jog pagalbos investicijoms, finansuojamos pagal PMPOA, gavėjai 1994-2000 m. buvo mažosios ir vidutinės įmonės, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1/2004 2 straipsnio 4 punkte.

(90)

Reglamento (EB) Nr. 1/2004 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog individuali pagalba ir pagalbos schemos, įgyvendintos iki šio reglamento įsigaliojimo dienos, o taip pat pagalba, suteikta pagal šias schemas negavus Komisijos leidimo ir pažeidžiant reikalavimą informuoti pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, neprieštarauja bendrajai rinkai pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą ir joms taikoma išimtis, jeigu jos tenkina šio reglamento 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, išskyrus minėtojo straipsnio 1 dalies ir 2 dalies b ir c punktų reikalavimus.

(91)

Reglamento (EB) Nr. 1/2004 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog pagalba, suteikta pagal šio straipsnio 2 dalyje minimas schemas, neprieštarauja bendrajai rinkai pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, jeigu ji tenkina šiuo reglamentu nustatytas sąlygas.

(92)

Reglamento (EB) Nr. 1/2004 4 straipsnyje numatytos sąlygos, kurių turi būti laikomasi šiuo atveju, tai yra kai apie mažosioms ir vidutinėms įmonėms teikiamos pagalbos investicijoms schemą nebuvo pranešta.

(93)

Taigi pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2004 4 straipsnio 1 dalį pagalba investicijoms į žemės ūkio valdas žemės ūkio produktams gaminti yra suderinama su bendrąja rinka ir jai netaikomas reikalavimas informuoti, jeigu bendras pagalbos intensyvumas neviršija 50 % remtinų investicijų mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, ir 40 % kituose regionuose.

(94)

Tačiau jei dėl investicijų patiriama papildomų išlaidų, susijusių su aplinkos apsauga ir gerinimu, didžiausi 50 % ir 40 % pagalbos dydžiai gali būti padidinti atitinkamai 25 ir 20 punktų. Šis padidinimas gali būti leidžiamas tik toms investicijoms, kurios viršija dabar Komisijos nustatytas minimalias normas, arba investicijoms, įvykdytoms, siekiant prisitaikyti prie naujai įvestų minimalių normų. Tokie padidinimai griežtai taikomi tik būtinoms papildomoms remtinoms išlaidoms ir netaikomi, jei investicijomis didinama gamybos apimtis.

(95)

Šiuo nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog tai yra investicijos į aplinkos apsaugą ir gerinimą, kurių atžvilgiu galiojanti aplinkos apsaugos norma buvo nitratų direktyva. Ši norma buvo patvirtinta 1991 m, todėl 2000 m. ji negalėjo būti laikoma nauja norma.

(96)

Komisija jau yra pareiškusi nuomonę šiuo klausimu sprendime dėl valstybės pagalbos Nr. N 355/2000, leisdama tęsti PMPOA nuo 2001 m. iki 2006 m. Tęsdama tuomet pateiktą samprotavimą, dabar Komisija pabrėžia tai, jog ji negali nekreipti dėmesio į tai, jog pirmoji Prancūzijos veiksmų programa, įgyvendinanti nitratų direktyvą, buvo priimta tik 1997 m., ir kad pirmieji tikri pagal šią programą nustatyti reikalavimai gyvulių augintojams buvo priimti dar vėliau. Net jei atrodo aišku, jog Prancūzija nebuvo stropi perkeldama direktyvą ir kad būtinus sprendimus ji turėjo priimti per laikotarpį, kuris buvo seniai pasibaigęs, (30) negalima nepripažinti to, jog pirmieji reikalavimai gyvulių augintojus pasiekė pakankamai neseniai.

(97)

Be to, priešingai, nei kai kurios kitos Bendrijos normos, nitratų direktyva nenustato tikslių reikalavimų, kuriuos ūkio subjektai turėtų pradėti vykdyti be išankstinio valstybės narės įsikišimo. Šioje direktyvoje taip pat nenustatyta galutinė priemonių priėmimo data.

(98)

Dėl šios priežasties Komisija vis dar laikosi nuomonės, jog atsižvelgiant į išskirtines su nitratų direktyva susijusias aplinkybes, reikalavimus, keliamus gyvulių augintojams, galima buvo laikyti naujomis normomis pagal Reglamentą (EB) Nr. 1/2004. Iš tiesų, bet dėl bet kurio kito aiškinimo gyvulių augintojai nukentėtų dėl to, kad Prancūzija nesiėmė teisinių priemonių.

(99)

Komisijos nuomone, investicijoms, įgyvendintos ne jautriose pagal nitratų direktyvą zonose, kuriose netaikomi joje nustatyti reikalavimai, bet kuriuo atveju gali būti taikomi didesni dydžiai, nes galiojo ne tokios griežtos nei direktyvoje nustatytos normos, ir planuojami darbai viršijo šiuose regionuose galiojusias minimalias normas.

(100)

Dėl investicijų, vykdomų jautriose zonose Komisija, neprieštaraudama jau pateiktam samprotavimui dėl gyvulių augintojams skirtų normų naujumo, privalo daryti išvadą, jog šiuo atveju galėjo būti taikyti didesni pagalbos dydžiai. Todėl šie dydžiai galėjo siekti 60 % investicijų sumos, arba 75 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.

(101)

Kadangi iš Prancūzijos vyriausybės pateiktų skaičių matyti, jog realiai pagalba niekada neviršijo 60 % patirtų išlaidų dydžio, Komisija mano, jog 1994–1999 m. vykdant PMPOA suteikta pagalba gali būti leidžiama.

(102)

Atsižvelgdama į pateiktą samprotavimą, Komisija mano, jog priemonė, apie kurią buvo pranešta, neprieštarauja Bendrijos konkurencijos taisyklėms, ypač Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktui.

(103)

Priemonei, kurią vykdant 1994–2000 m. ūkininkams buvo teikiama pagalba investicijoms pagal Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programą (PMPOA), gali būti taikoma Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto leidžianti nukrypti išlyga,

6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/14

(1)

1999 m. gruodžio 17 d. laišku, užregistruotu 1999 m. gruodžio 22 d., Nuolatinė Italijos atstovybė prie Europos Sąjungos, laikydamasi Sutarties 88 straipsnio 3 dalies, pranešė Komisijai apie aptariamąją pagalbą, susijusią su tam tikromis A.I.M.A. (it. k. Azienda de Stato per gli interventi nel mercato agricolo Valstybinė įstaiga, teikianti pagalbą žemės ūkio rinkai) priemonėmis, skirtomis Italijos paukštininkystės rinkai, susilpnėjusiai dėl 1999 m. „dioksino krizės“, sumažėjus paukštienos vartojimui ir pardavimui.

(2)

2000 m. rugpjūčio 8 d. laiške, užregistruotame 2000 m. rugpjūčio 9 d., 2000 m. lapkričio 15 d. laiške, užregistruotame 2000 m. lapkričio 21 d., 2001 m. vasario 27 d. laiške, užregistruotame 2001 m. kovo 1 d., ir 2001 m. gegužės 23 d. laiške, užregistruotame 2001 m. gegužės 28 d., Nuolatinė Italijos atstovybė prie Europos Sąjungos suteikė Komisijai papildomos informacijos, kurios Italijos pareigūnų buvo prašyta 2000 m. vasario 18 d. laišku (nuoroda į dokumentą AGR 5073), 2000 m. spalio 2 d. laišku (nuoroda į dokumentą AGR 25123), 2001 m. sausio 10 d. laišku (nuoroda į dokumentą AGR 000449) ir 2001 m. balandžio 24 d. laišku (nuoroda į dokumentą AGR 009825).

(3)

2001 m. liepos 30 d. laišku Komisija pranešė Italijai apie savo sprendimą dėl šios pagalbos pradėti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(4)

Komisijos sprendimas pradėti šią procedūrą buvo paskelbtas Europos bendrijų oficialiajame leidinyje  (1). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabų dėl aptariamosios pagalbos.

(5)

Italijos pareigūnai savo pastabas pateikė 2001 m. spalio 24 d. laiške, užregistruotame 2001 m. spalio 26 d. Kitų suinteresuotųjų šalių pastabų dėl šios pagalbos Komisija negavo.

(6)

Nacionalinė A.I.M.A. pagalbos programa 1999 metams. Siūlomos pagalbos teisinė bazė yra Įstatymo Nr. 610/82 3 straipsnio 1 dalies d punktas, pagal kurį A.I.M.A. gali, naudodamasi su savo finansų valdymu susijusiomis lėšomis, atsižvelgdama į vidaus rinkos raidą ir turimus išteklius (…), teikti žemės ūkio maisto produktus besivystančioms šalims, parinktoms pritariant Užsienio reikalų ministerijai ir pasitarus su Nacionaliniu maisto produktų institutu.

(7)

Italijos nacionalinė paukštininkystės sąjunga (U.N.A.) kreipėsi į A.I.M.A., prašydama įsikišti į rinką, kad būtų panaikintos sunkios „dioksino krizės“ pasekmės paukštienos sektoriuje.

(8)

Iš pradžių (žr. 1999 m. gruodžio 17 d. laišką) A.I.M.A. atsisakius nupirkti 17 000 tonų neparduotos mėsos, kurios vertė – 40 milijardų Italijos lirų (apie 20 milijonų eurų), U.N.A. pasiūlė dalį šios mėsos (11 450 tonų) pigiai pateikti besivystančių šalių rinkoms; skirtumą tarp prekės realios komercinės vertės ir jos pardavimo kainos (apie 20 milijardų Italijos lirų, t. y. 50 % komercinės rinkos kainos) turėjo padengti A.I.M.A.

(9)

Atsižvelgdami į Komisijos tarnybų pastabas (žr. 2000 m. vasario 18 d. laišką), iš kurių paaiškėjo, kad pagalba veikiau yra eksporto kompensacija, padengianti skirtumą tarp paukštienos kainos trečiajame pasaulyje ir jos kainos Italijos rinkoje (ir todėl kaip pagalba iš esmės yra nesuderinama su bendrąja rinka, atsižvelgiant į Bendrijos įsipareigojimus, susijusius su Pasaulio prekybos organizacija ir bendru rinkų organizavimu), Italijos pareigūnai 2000 m. rugpjūčio 10 d. laiške nebeminėjo pradinio pagalbos tikslo ir teigė, kad nuostolius, kuriuos patyrė Italijos paukštienos gamintojai, galima laikyti ypatingų įvykių rezultatu (o ne įprastos rizikos rinkoje pasekme), ir todėl jiems gali būti taikoma Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta leidžianti nukrypti nuostata.

(10)

Aptariamojoje programoje numatyta teikti kompensaciją paukštienos gamintojams, kurie patyrė nuostolių sumažėjus kainoms ir pardavimui dėl „dioksino krizės“ ir dėl vartotojus apėmusio nerimo. Pagalba atitinka skirtumą tarp vidutinių kainų, užregistruotų šalyse, kurių ši krizė nepalietė, ir kainų Italijoje 1999 m. birželio–liepos mėnesiais (laikotarpis, už kurį mokėtina kompensacija). Vidutinės kainos, nustatytos šalyse, kurių ši krizė nepalietė (išskyrus Italiją), pasak Italijos pareigūnų, birželio mėnesį buvo 137,89 eurai už 100 kg ir liepos mėnesį – 132,35 eurai už 100 kg. Taigi kainų skirtumas birželio mėnesį yra 53,966 eurai už 100 kg ir liepos mėnesį – 46,218 eurai už 100 kg (2). Didžiausia pagalba siekia 21 150 Italijos lirų už 100 kg (t. y. 10,92 eurų už 100 kg) ir 15 400 Italijos lirų už 100 kg (t. y. 7,95 eurus už 100 kg). Pagalbos, skirtos 2001 m. birželio ir liepos mėnesiais pagamintai ir pateiktai į rinką mėsai, bendra suma yra 10 329 138 eurai.

(11)

Siekdami pateisinti šią pagalbą, Italijos pareigūnai patikslina, kad dėl „dioksino krizės“ labai sumažėjo ne tik paukštienos gaminių gamyba ir pardavimas (kadangi, prasidėjus krizei, buvo sutrikdyta rinka), bet ir jų vartojimas. Remiantis Italijos pareigūnų pateiktais duomenimis, Italijos gamintojai 1999 m. birželio mėnesį mažomis kainomis pardavė 34 700 000 kg mėsos (o 1998 m. birželio mėnesį 52 000 000 kg) ir 1999 m. liepos mėnesį 30 200 000 kg (o 1998 m. liepos mėnesį 51 000 000 kg (3)). Nepaisant prevencinių priemonių, kurių ėmėsi U.N.A., siekdama išvengti paukštienos perprodukcijos krizės (priemonių, susijusių su viščiukų, turėjusių užaugti per ateinančius mėnesius, papjovimu kovo mėnesį), „dioksino krizė“ sutrukdė šiam sektoriui pasiekti patenkinamų rezultatų.

(12)

Savo 2000 m. lapkričio 21 d. ir 2001 m. gegužės 28 d. laiškuose Italijos pareigūnai pabrėžė lemiamą vaidmenį, kurį krizės mėnesiais suvaidino žiniasklaida: dėl jos pasėto nerimo labai sumažėjo paukštienos vartojimas (29,1 %, palyginti su praėjusių metų birželio mėnesiu, 10,1 % su liepos mėnesiu, 16,2 % su rugpjūčio mėnesiu ir 5,9 %, palyginti su visais praėjusiais metais). Sumažėjus paklausai, labai nukrito kainos, ypač birželio ir liepos mėnesiais (30 % ir 30,1 %, palyginti su tais pačiais praėjusių metų mėnesiais). Be to, reaguodami į tokią padėtį, Italijos gamintojai birželio mėnesį turėjo sukrauti į sandėlius 4 150 tonų, liepos mėnesį 9 271 toną ir rugpjūčio mėnesį 2 595 tonas viščiukų mėsos, nes negalėjo tokių kiekių parduoti.

(13)

Pagalba nenumato jokios kompensacijos už gyvūnų ar gyvūninės kilmės produktų, netinkamų vartoti ir pateikti į rinką, šalinimą.

(14)

Numatyta didžiausia pagalbos suma yra 20 milijardų Italijos lirų (t. y. 10 329 138 eurai).

(15)

Komisija pradėjo Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, nes jai kilo abejonių dėl to, ar ši pagalbos sistema yra suderinama su bendrąja rinka. Šios abejonės buvo susijusios su galimybe aptariamąją pagalbą prilyginti pagalbai, skirtai dėl ypatingo įvykio patirtoms išlaidoms kompensuoti. Iš tiesų Italijos pareigūnai rėmėsi Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktu, kuriame nustatyta, kad pagalba ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti bendrajai rinkai neprieštarauja. Pranešime apie pagalbą remiamasi „dioksino krize“, kaip ypatingu įvykiu.

(16)

Ypatingo įvykio sąvoka Sutartyje nėra apibrėžta. Komisija šią nuostatą taiko kiekvienu atveju atskirai, įvertinusi tam tikrą įvykį. „Dioksino krizės“, susijusios su Belgijoje pagamintais maisto produktais ir pašarais, atveju Komisija padarė išvadą, kad kalbama apie ypatingą įvykį pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, atsižvelgiant į apribojimų, kuriuos buvo būtina nustatyti siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą šioje šalyje, pobūdį ir mastą (4).

(17)

Yra ir kitų precedentų, susijusių su ypatingo įvykio apibrėžimu, ypač kalbant apie keletą kartų suteiktą pagalbą, kurią Jungtinė Karalystė suteikė (5) dėl GSE krizės: Komisija padarė išvadą, kad kalbama apie ypatingą įvykį, ypač atsižvelgdama į jautienos eksporto embargą ir galvijienos vartojimo sumažėjimą, susijusį su abejonėmis ir nerimu, kuriuos sukėlė informacija dėl GSE. Tačiau reikia pabrėžti, kad minėti pavyzdžiai susiję ne su šalimi, kurios rinka buvo sutrikdyta dėl vartotojų atsargaus požiūrio į dioksiną (kaip aptariamuoju atveju), o su šalimis, kurios buvo tiesiogiai paliestos ligos (GSE Jungtinėje Karalystėje ir dioksinas Belgijoje).

(18)

Minėtais atvejais Komisija neprieštaravo, kad gamintojams būtų kompensuoti jų nuostoliai tuo atveju, kai rinkos dalies netekimą ir vartojimo sumažėjimą būtų lėmęs ne tik visuomenės nerimas, bet ir ypatingi veiksniai, trukdantys įprastai pardavinėti aptariamuosius produktus (viešųjų priemonių, prie kurių ypač prisidėjo neįprastas vartotojų ir žiniasklaidos elgesys, visuma). Minėtais atvejais visada buvo galima nustatyti tiesioginį faktų, laikomų ypatingu įvykiu, ir įmonių patirtų nuostolių ryšį.

(19)

Italų pareigūnai, kurių buvo paprašyta įrodyti ryšį tarp žemės ūkio gamintojų patirtų nuostolių ir ypatingo įvykio egzistavimo, kad Komisija galėtų leisti kompensuoti šiuos nuostolius pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, nesugebėjo pateikti įtikinamo paaiškinimo. Remiantis turima informacija, neatrodo, kad patį greitai didėjantį vartotojų nerimą, dėl kurio buvo labai sutrikdyta rinka, kurioje veikė Italijos paukščių augintojai, buvo prarastos rinkos dalys ir todėl sumažėjo apyvarta, numatoma tada, kai situacija yra įprasta, būtų galima laikyti ypatingu įvykiu pagal Sutartį. Be to, niekas nerodo, kad pardavimo stabdymo priemonių būtų ėmusiosi nacionalinės ar Bendrijos valdžios institucijos.

(20)

Netgi tarus, kad pavyktų įrodyti, jog žiniasklaidos įtaka Italijoje buvo didesnė nei kitose Europos šalyse, turint galvoje visuomenės jautrumą maisto saugos klausimams ir viešosios nuomonės tendenciją labai kritikuoti zootechninio sektoriaus gamybos sistemas, atrodo, kad šių teiginių nebūtų pakakę, norint įrodyti ypatingą aptariamojo įvykio pobūdį.

(21)

Komisijai veikiau kilo klausimas, kodėl Italijos gamintojai nepasinaudojo tokia padėtimi, kad daugiau savo paukštininkystės produkcijos parduotų užsienyje (ir net savo šalies teritorijoje), turint galvoje, kad Italija, kitaip nei Belgija, nefigūravo tarp šalių, kurias tiesiogiai palietė „dioksino krizė“.

(22)

Liko išsiaiškinti ir Italijos pareigūnų suteiktą informaciją, pagal kurią augintojai buvo priversti užšaldyti neparduotą mėsą (4 150,8 tonų birželio mėnesį, 9 271,3 toną liepos mėnesį ir 2 595,9 tonas rugpjūčio mėnesį). Remiantis šiuo tvirtinimu, neatmestina prielaida, kad toks veiksmas galėjo leisti vėliau parduoti krizės metu likusius neparduotus paukštienos produktus. Tokiu atveju nuostoliai būtų mažesni už tuos, kurie paskelbti bylos tyrimo medžiagoje. Be to, Komisija negalėjo nustatyti nei to, koks mėsos kiekis liko neparduotas dėl paklausos sumažėjimo, susijusio su baime, kad produktuose yra dioksino, nei perprodukcijos, susidariusios dėl to, kad vasarą paklausa buvo maža, masto.

(23)

Remdamasi šiais argumentais, Komisija negali atmesti prielaidos, kad kalbama apie pagalbą, skirtą ne padėti sektoriui vystytis, o paprasčiausiai finansinei gamintojų padėčiai pagerinti, be to, apie pagalbą, skirtą remiantis tik produkcijos kaina, kiekiu arba vienetu, kitaip tariant, pagalbą, prilygintiną pagalbai veiklai, kuri pagal Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (6) (toliau – rekomendacijų) 3.5 punktą yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(24)

Todėl Komisija pareiškė, kad abejoja, ar egzistuoja ryšys tarp nuostolių, kuriuos patyrė Italijos paukštininkystės sektoriaus gamintojai, ir įvykio ypatingo pobūdžio, taip pat abejoja, ar aptariamoji pagalba atitinka reikalavimus, kad galėtų būti taikoma pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą ar 87 straipsnio 3 dalies c punktą (nes, kalbant apie pastarąją dalį, taip pat neatrodo, kad pagalba prisidėtų prie tam tikros ekonominės veiklos plėtros) arba kad būtų paskelbta kaip atitinkanti vieną iš rekomendacijų punktų.

(25)

Savo 2001 m. spalio 24 d. laiške, užregistruotame 2001 m. spalio 26 d., Italijos pareigūnai pirmiausia priminė, kad paukštininkystės produktų vartojimo sumažėjimas 1999 m. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais ir ne toks ryškus iki gruodžio mėnesio sprendime pradėti procedūrą nebuvo pakartotinai aptartas.

(26)

Pasak Italijos pareigūnų, atsižvelgiant į tai, kad Komisijai nekilo abejonių dėl nuostolių, patirtų dėl pardavimo ir kainų sumažėjimo, tereikėjo nustatyti ryšį tarp šių nuostolių ir „dioksino krizės“. Tą ryšį buvo galima nustatyti remiantis paprastu faktu, kad pirmą kartą informacija, susijusi su viščiukų mėsa, kurioje yra dioksino, buvo išplatinta 1999 m. gegužės 28 d., o pardavimai staiga sumažėjo nuo 1999 m. birželio mėnesio (29 %, palyginti su 1998 m. birželio mėnesiu). Vartojimo tendencija Italijoje lydėjo žiniasklaidos kurstomą visuomenės nerimą, staiga labai sumažėjus pardavimui, kai pirmą kartą buvo paskelbta informacija apie dioksiną, liepos mėnesį pardavimui išaugus, kai žiniasklaidos dėmesys šiai problemai atslūgo, ir vėl sumažėjus rugpjūčio mėnesį, tada, kai Europos Sąjungoje buvo nuspręsta dvigubai apriboti leistiną dioksino kiekį tam tikruose produktuose. Nuo rugsėjo mėnesio žiniasklaida vis mažiau domėjosi šiuo įvykiu, ir paukštininkystės produktų vartojimas palaipsniui normalizavosi.

(27)

Taigi, pasak Italijos pareigūnų, ryšys tarp visuomenę apėmusio nerimo tada, kai buvo išplatinta informacija apie dioksiną Belgijoje, ir vartojimo bei kainų sumažėjimo yra neginčijamas.

(28)

Tuomet dar reikia įrodyti, kad Italijoje kilusi „dioksino krizė“ gali būti laikoma ypatingu įvykiu pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą. Komisija jau pripažino Belgijoje pasireiškusios „dioksino krizės“ ypatingą pobūdį, atsižvelgdama į apribojimų, nustatytų siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, pobūdį ir mastą. Tiesa, dioksino krizė Italijos tiesiogiai nepalietė. Tačiau neneigtina, kad krizės padariniai peržengė valstybių sienas ir palietė kaimynines šalis, kaip antai Italiją.

(29)

Pasak Italijos pareigūnų, „ypatingu įvykiu“ pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą reikia laikyti kiekvieną įvykį, kuris yra nenumatomas arba sunkiai numatomas, pavyzdžiui, gaivalines nelaimes. Taigi reikia vertinti patį įvykį, o ne priemones, kurių imamasi dėl šio įvykio, nes jos yra tik paties įvykio padarinys. Be to, GSE Jungtinėje Karalystėje atveju Komisija pripažino ypatingą įvykio pobūdį ne tik dėl mėsos eksporto uždraudimo, bet ypač dėl galvijienos vartojimo sumažėjimo, susijusio su abejonėmis ir nerimu, kuriuos sukėlė informacija dėl GSE. Tokia pat padėtis 1999 m. susidarė Italijoje, kai kilo nerimo banga dėl dioksino. Eksporto uždraudimas, nustatytas Jungtinei Karalystei, neturėjo didžiausios reikšmės vartojimo sumažėjimui, nes, jeigu ir nebūtų buvęs taikytas šis uždraudimas, užsienio vartotojai (taip pat, kaip ir Jungtinės Karalystės vartotojai) vis tiek būtų sumažinę galvijienos vartojimą, taip sutrukdydami realizuoti šiuos produktus bet kurioje kitoje užsienio šalyje. Kalbant apie 1999 m. „dioksino krizę“, pridurtina, kad visos trečiosios šalys tuo pačiu laikotarpiu uždraudė paukštienos iš Europos Sąjungos importą.

(30)

Priežastis, dėl kurios Italijos gamintojai neatsigręžė nei į užsienio rinkas, nei į Italijos rinką, susijusi su tarptautiniu įvykio, gerokai peržengusio Belgijos ribas, pobūdžiu.

(31)

Tam tikrų Italijos paukštininkystės įmonių pajamos 1999 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, pasak Italijos pareigūnų, akivaizdžiai patvirtina kainų ir pardavimo sumažėjimą.

(32)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(33)

1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2777/75 dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo (7) 19 straipsnyje nustatyta, kad, jei šiame reglamente nėra numatyta kitaip, jame apibrėžtų produktų gamybai ir prekybai taikomi Sutarties 87, 88 ir 89 straipsniai.

(34)

Taikant numatomą priemonę, tam tikroms įmonėms bus pervesta valstybės lėšų; aptariamoji pagalba (siekianti 20 milijardų Italijos lirų) skiriama palaikant pasirinktus augintojus, kurie esą patyrė nuostolių dėl „dioksino krizės“. Be to, ši priemonė palaiko tam tikrų prekių gamybą (paukščių auginimo sektoriaus prekių gamybą) ir gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, atsižvelgiant į Italijai tenkančią bendros Europos Sąjungos paukštienos produkcijos (13,2 %) dalį. 2001 m. Italijos bendroji paukštienos gamyba siekė 1 134 000 tonų, o ES-15 bendroji paukštienos gamyba 9 088 000 tonų (8).

(35)

Taigi aptariamoji priemonė atitinka Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą valstybės pagalbą.

(36)

Draudimui teikti valstybės pagalbą taikomos išimtys. Šiuo atveju Italijos pareigūnai rėmėsi išimtimis, nustatytomis Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte, pagal kurias pagalba gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti yra suderinama su bendrąja rinka.

(37)

Sąvoka „ypatingas įvykis“ Sutartyje nėra apibrėžta, todėl reikia nustatyti, ar Italijoje kilusi „dioksino krizė“ gali būti prilyginama ypatingam įvykiui pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(38)

Vadovaudamasi Bendrijos rekomendacijomis dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (9) ir vertindama priemones, kuriomis siekiama kompensuoti dėl gaivalinių nelaimių ar ypatingų įvykių patirtus nuostolius, Komisija mano, kad turi būti labai tiksliai aiškinamos Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte minimos sąvokos „gaivalinė nelaimė“ ir „ypatingas įvykis“, sudarančios valstybės pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka bendrojo principo, nustatyto Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, išimtis. Iki šiol Komisija patvirtino, kad gaivalinės nelaimės yra žemės drebėjimai, lavinos, nuošliaužos ir potvyniai. Iki šiol Komisija patvirtino, kad ypatingi įvykiai yra karai, vidaus neramumai arba streikai ir, taikant tam tikras išlygas bei atsižvelgiant į apimtį, didelės branduolinės ar pramoninės nelaimės arba gaisrai, kurie padarė didelių nuostolių. Tačiau gaisro, kilusio paprastoje perdirbimo įmonėje, apdraustoje įprastu prekybos draudimu, Komisija nesutiko pripažinti kaip ypatingo įvykio. Gyvūnų ar augalų ligų židinių Komisija paprastai neprilygina gaivalinėms nelaimėms arba ypatingiems įvykiams. Vis dėlto vienu atveju ji pripažino kaip ypatingą įvykį precedento neturėjusį nepaprastą su gyvūnais susijusios ligos išplitimą. Atsižvelgdama į tai, kad šioje srityje sunku ką nors nuspėti, Komisija ir toliau vertins pasiūlymus teikti pagalbą, nagrinėdama kiekvieną jų atskirai, remdamasi Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktu ir šioje srityje nusistovėjusia praktika. Taip nagrinėti kiekvieną atvejį ypač būtina, kai kalbama apie pagalbą tokiam jautriam sektoriui, koks yra paukštienos sektorius, kur kiekviena priemonė, kuria įsikišama į rinkas, gali prieštarauti bendrai organizuojant rinkas numatytoms priemonėms.

(39)

Paprastai Komisija negali pripažinti, kad pati maisto, skirto žmonėms, cheminė tarša gali būti ypatingas įvykis pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą. Netgi priešingai, užtaršos pavojus tai fakto, kad visoje maisto grandinėje nėra užtikrinta pati aukščiausia kokybė, pasekmė.

(40)

„Dioksino krizės“ Belgijoje atveju reikėjo atsižvelgti į daugelį dalykų, kol pagaliau buvo nustatyta, kad ši krizė yra ypatingas įvykis. Komisija pirmiausia įvertino priemonių, kurių buvo imtasi kovojant su krize ir siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, apimtį: be kita ko, buvo uždrausta pateikti į rinką paukštieną ir prekiauti ja mažmenomis; uždrausta prekiauti tam tikrais žmonėms ir gyvūnams vartoti skirtais gyvūninės kilmės produktais ir juos eksportuoti į trečiąsias šalis bei nustatytos atitinkamų produktų stebėjimo, atsekamumo ir kontrolės sąlygos (10). Taigi nustatant, kad tai yra ypatingas įvykis, buvo remiamasi dviem dalykais: Belgijos valdžios pranešimu ir priemonėmis, kurių vėliau buvo skubiai imtasi, bei negalėjimu pateikti į rinką produkcijos, dėl kurio Belgijos gamintojai atsidūrė krizinėje padėtyje. Ši krizė savo pobūdžiu ir poveikiu labai skyrėsi nuo įprastų įvykių ir peržengė normalių rinkos funkcionavimo sąlygų ribas. Prie to prisidėjo vartotojus apėmęs nerimas ir embargas, kurį daugelis trečiųjų šalių nustatė Belgijos gyvūnams ir gyvūninės kilmės produktams. Dėl to buvo labai sutrikdyta rinka, kurioje veikė Belgijos gamintojai, buvo prarastos rinkos dalys ir sumažėjo apyvarta, numatoma esant įprastai situacijai rinkoje.

(41)

Nei cheminė produktų užtarša, nei pardavimų sumažėjimas neleidžia daryti išvados dėl ypatingo įvykio pobūdžio, kurį sąlygoja svarbių priemonių, apribojančių šių produktų pateikimą į rinką ir eksportą, bei pardavimo ir kainų sumažėjimo derinys. Kilęs nerimas ir vartotojų reakcija į paukštienos užtaršą dioksinu tik paryškino ypatingą įvykio pobūdį.

(42)

Italijos gamintojų atveju konstatuota, kad nebuvo imtasi jokių priemonių, ribojančių produktų pateikimą į rinką ir eksportą, taip pat nebuvo imtasi jokių priemonių dėl apribojimo, kuriomis siekiama apsaugoti vartotojų sveikatą, nes krizė šalies tiesiogiai nepalietė. Vieninteliai dalykai, kurių nebuvo galima numatyti ir kurie sutrikdė rinką, buvo kilęs visuomenės nerimas ir vartotojų reakcija į užtaršą, kuri nustatyta kitur.

(43)

Padėtis Italijoje negali būti prilyginta padėčiai šalyse, kurias tiesiogiai palietė krizė. Iš tikrųjų „dioksino krizė“ Belgijoje buvo paskelbta kaip ypatingas įvykis, bet pati savaime ji nėra toks įvykis. Taigi, kaip minėta 35–38 konstatuojamosiose dalyse, nei paprasta cheminė maisto produktų, skirtų vartoti žmonėms, užtarša, nei visuomenę apėmęs nerimas nėra ypatingas įvykis pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(44)

Italijos pareigūnai taip pat rėmėsi pirmąja Jungtinės Karalystės „GSE krize“. Šiuo konkrečiu atveju ypatinga situacija, susidariusi galvijienos sektoriuje, tiesiogiai susijusi su tuo, kad buvo visiškai uždrausta iš Jungtinės Karalystės į Europos ir trečiąsias šalis eksportuoti gyvus gyvūnus ir galvijieną. Komercinių priemonių, kurių buvo imtasi dėl GSE, pasekmės Jungtinėje Karalystėje pasiekė precedento neturintį mastą. Komisija priminė, kad tarp priemonių krizei įveikti buvo nustatytas ir visiškas embargas mėsai iš Jungtinės Karalystės, taip pat visiems antriniams produktams, galintiems įeiti į maisto ar pašarų grandinę. Šis embargas nulėmė precedento neturintį mėsos vartojimo sumažėjimą šioje šalyje. Taigi šiuo atveju vartojimo sumažėjimas buvo susijęs su svarbiais rinkos apribojimais, todėl susidarė padėtis, kurią galima laikyti ypatinga.

(45)

Be to, naujesniais GSE atvejais, kurie pasitaikė Europoje (11), Komisija priminė, kad pardavimų ar pajamų sumažėjimas nebuvo laikomas ypatingu įvykiu. Pardavimų sumažėjimas laikomas ypatingo įvykio, kurį sąlygoja retas įvairių veiksnių derinys, pasekme. Kaip ir pirmiau minėtais atvejais, pagalba, skirta kovai su ypatingu įvykiu pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, buvo patvirtinta tiesiogiai su juo susijusiose šalyse, kuriose ypatingą krizės pobūdį paryškino tam tikri veiksniai: labai neigiami padariniai Europos žemės ūkio gamintojams, vartotojus apėmęs nerimas, daugelio trečiųjų šalių nustatytas embargas gyvūnams ir mėsos produktams iš ES, taip pat kai kurie augintojų nesuvaldyti įvykiai, paaštrinę krizinę situaciją ir padidinę vartotojų nerimą. Dėl to buvo labai sutrikdyta rinka, kurioje veikė Europos gamintojai, buvo prarastos rinkos dalys, todėl sumažėjo apyvarta, numatoma esant įprastai situacijai rinkoje.

(46)

Pripažindama šią krizę kaip ypatingą įvykį, Komisija atsižvelgė į vieną svarbų dalyką į galvijienos rinkos stabilumą ir pusiausvyrą iki krizės pradžios. Tačiau, kaip įrodyta toliau (žr. 52–55 konstatuojamąsias dalis) ir kaip paskelbė patys Italijos pareigūnai (žr. 2000 m. rugpjūčio 28 d. ir 2000 m. lapkričio 15 d. laiškus), taip nebuvo Italijos viščiukų rinkoje, kurioje jau buvo susidariusi perprodukcija ir sumažėjusios kainos.

(47)

Visais pirmiau minėtais atvejais, ypač Italijos pareigūnų minėtais atvejais, kurioje nors šalyje atsitikus ypatingam įvykiui, buvo imtasi visų apribojimo priemonių, rinkos kontrolės ir sanitarinių priemonių, kurios prisidėjo prie aptariamųjų produktų pardavimo ir kainų sumažėjimo.

(48)

Be to, ypatingas įvykis turi pasižymėti bent jau požymiais įvykio, kuris savo pobūdžiu ir poveikiu tam tikriems rinkos dalyviams labai skiriasi nuo įprastų sąlygų ir peržengia normalių rinkos funkcionavimo sąlygų ribas. Tai, kad toks įvykis nenumatomas arba jį sunku numatyti, gali paryškinti ypatingą šio įvykio pobūdį, bet tai nėra pakankama, kad jis būtų laikomas ypatingu įvykiu pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(49)

Šiuo atveju sumažėjimas, kuriuo remiamasi, kaip ir eksporto rinkos uždarymas, nesiskiria nuo kitų įvykių, turinčių įtakos paklausai. Toks įvykis taip pat nenumatomas, bet jis yra įmonei tenkančios normalios komercinės rizikos dalis ir visiškai nėra ypatingo pobūdžio pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(50)

Pasak Italijos pareigūnų, Italijos gamintojai neturėjo jokios kitos prekių realizavimo rinkos, nes krizė išsiplėtė toli už Belgijos sienų, ir paukštienos vartojimas sumažėjo visoje Europoje.

(51)

Tačiau pagal Komisijos turimą informaciją paukštienos eksportas Bendrijos viduje 1999 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais, palyginti su tų metų tendencija, išliko nepakitęs, o palyginti su 1998 metais, net padidėjo. Liepos mėnesio eksportas Bendrijos viduje yra didesnis už kitais 1999 m. mėnesiais užregistruotus skaičius, taip pat už praėjusių metų liepos mėnesio eksportą. Šio padidėjimo nebūtų pakakę Italijos pareigūnų paskelbtam atsargų pertekliui parduoti, bet tai sumažino krizės pasekmes gamintojams ir sudarė galimybę parduoti dalį produkcijos Bendrijos rinkoje. Italijos pareigūnai nepateikė jokių skaičių, patvirtinančių, kad Bendrijoje nebuvo kitų produkcijos realizavimo rinkų, apsiribodami teiginiu, kad kitos Europos šalys dėl krizės taip pat sumažino viščiukų mėsos pardavimą. Tačiau, pasak Italijos pareigūnų, tam tikros šalys, pavyzdžiui, Danija, Graikija, Ispanija, Airija, Austrija, Portugalija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė, nustatant palyginimo kainą (žr. 7 konstatuojamąją dalį), galėtų būti laikomos atskaitos šalimis, nes jų ši krizė nepalietė. Taigi į jas galėjo būti įvežta bent jau dalis šios perteklinės produkcijos.

(52)

Be to, atsižvelgiant į Komisijos politiką dėl Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo žemės ūkio srityje, nuostolių kompensacija neturi būti per didelė.

(53)

Italijos pareigūnų numatytas kompensacijos mechanizmas remiasi pagalba už mėsą, pagamintą ir pateiktą į rinką 1999 m. birželio–liepos mėnesiais, apskaičiuota atsižvelgiant į skirtumą tarp vidutinių kainų krizės nepaliestose šalyse ir vidutinių kainų Italijoje. Pasak Italijos pareigūnų, šis skirtumas siekia 53,966 eurus už 100 kg birželio mėnesį ir 46,218 eurus už 100 kg liepos mėnesį. Pagalba siekia 21 150 Italijos lirų už 100 kg (t. y. 10,92 eurų už 100 kg) ir 15 400 Italijos lirų už 100 kg (t. y. 7,95 eurus už 100 kg).

(54)

Dėl šio apskaičiavimo metodo kyla du klausimai. Pirmasis susijęs su Italijos pareigūnų teiginiu, kad neparduotos atsargos buvo užšaldytos (12). Tai galėjo leisti vėliau parduoti krizės metu likusius neparduotus paukštienos produktus. Tokiu atveju nuostoliai būtų mažesni už tuos, kurie paskelbti bylos tyrimo medžiagoje. Italijos pareigūnai šio klausimo nekomentavo. Todėl neatmestina prielaida, kad kompensacija už nuostolius galėjo būti per didelė, nes produktai galėjo būti parduoti vėliau, kai buvo matyti, kad kainos normalizavosi. Be to, Italijos pareigūnai paskelbė, kad 1999 m. birželio mėnesį buvo papjauta 43 170,1 tonų, o liepos mėnesį 47 485,9 tonos viščiukų, t. y. iš viso 90 656 tonos (žr. 2000 m. lapkričio 15 d. laišką), o parduotos mėsos kiekis 1999 m. siekia 34 700 000 kg birželio mėnesį ir 30 200 000 kg liepos mėnesį, t. y. 64 900 tonų. Birželio mėnesį buvo užšaldyta 4 150,8 tonų, o liepos mėnesį 9 271,3 tona mėsos, t. y. 13 422,1 tonos. Nieko nebuvo pasakyta apie pagamintos neparduotos ir neužšaldytos mėsos paskirtį, todėl neatmestina prielaida, kad ji galėjo būti kitos komercinės paskirties.

(55)

Italija taip pat remiasi kitų Europos šalių, kurių krizė nepalietė, vidutinėmis kainomis, neatsižvelgdama nei į tai, kad iki 1999 m. birželio kainos Italijoje jau buvo sumažėjusios, nei į paukštienos kainų tendencijos nepastovumą. Toliau pateikiamoje lentelėje matyti tendencija, užregistruota Italijoje 1998, 1999 ir 2000 metais (13):

Nesukapotų viščiukų mėsos rinkos kainos per mėnesį

(56)

Pasak Italijos pareigūnų, paukštienos sektoriuje jau buvo susidariusi perprodukcija, todėl gamintojai, siekdami birželio mėnesį sumažinti pasiūlą 4,8 %, nusprendė kovo mėnesį papjauti dalį viščiukų, kuriuos buvo numatyta pjauti balandžio ir gegužės mėnesiais. Italijos pareigūnų teigimu, dėl „dioksino krizės“ 10 % birželio mėnesį papjautų viščiukų ir pateiktos į rinką produkcijos buvo perkelta į liepos ir rugpjūčio mėnesius, todėl šiais dviem mėnesiais pasiūla padidėjo. Remiantis Komisijos turimais duomenimis, iš tikrųjų vasario, kovo ir balandžio mėnesiais buvo pradėta auginti daugiau viščiukų, todėl buvo galima tikėtis, kad birželio mėnesį produkcijos padaugės 5,6 %.

(57)

Palyginus duomenis, susijusius su 1999 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais papjautais viščiukais, su 1989 m. tų pačių mėnesių duomenimis, matyti, kad 1999 m. gegužės mėnesį viščiukų buvo papjauta daugiau, todėl jų pasiūla padidėjo beveik 9 %; 1999 m. birželio mėnesį pasiūla, palyginti su 1998 m. birželio mėnesiu, sumažėjo 10 %, o 1999 m. liepos mėnesį papjautų viščiukų skaičius buvo beveik 10 % didesnis už 1998 m. liepos mėnesį užregistruotą skaičių. Ši pasiūlos didėjimo tendencija išsilaikė ir 1999 m. rugpjūčio mėnesį (+6,5 %). Atsižvelgiant į tai, kad apskritai kainos yra susijusios su pasiūlos tendencija, būtų galima daryti išvadą, kad kainos, palyginti su balandžio mėnesio kainomis, kurios dėl perprodukcijos jau buvo mažesnės už kainų Europoje vidurkį, sumažės. Todėl viščiukų kainų Italijoje birželio–liepos mėnesiais palyginimas su kainų vidurkiu šalyse, kurių nepalietė „dioksino krizė“, privestų prie spėjamos viščiukų kainos Italijoje pervertinimo.

(58)

Atsižvelgiant į viščiukų kainų Italijoje nepastovumą ir kainų mažėjimo tendenciją, užregistruotą dar prieš prasidedant „dioksino krizei“, bet koks 1999 m. birželio ir 1998 m. birželio mėnesių pardavimo kainų lyginimas būtų netikslus ir neatspindėtų perprodukcijos, nuo kurios jau kentėjo Italijos viščiukų rinka, bei nuolatinio jau užregistruoto kainų mažėjimo. Italijos pareigūnų tvirtinimas, kad gamintojai, nuo kovo mėnesio pradėdami pjauti viščiukus, kurie turėjo būti papjauti balandžio ir gegužės mėnesiais, iš anksto ėmėsi rinkos reguliavimo priemonių, kad sumažintų pasiūlą birželio ir liepos mėnesiais, prieštarauja duomenims, susijusiems su pradėtų auginti viščiukų skaičiumi, vadinasi, ir produkcijos prognozei, pagal kurią birželio mėnesį buvo numatomas pasiūlos padidėjimas, o liepos mėnesį nedidelis sumažėjimas (-1,6 %). Tuo remiantis bet koks pardavimo kainų 1999 m. birželio ir liepos mėnesiais numatymas (tiek palyginti su 1998 m. birželio mėnesio kainomis, tiek su kainomis, užregistruotomis kitose Europos šalyse, kurių nepalietė „dioksino krizė“) būtų abejotinas.

(59)

Todėl Komisija gali daryti išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog pats visuomenę apėmęs nerimas nėra ypatingas būvis pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, ir į tai, jog Italijos pareigūnų siūlomas nuostolių apskaičiavimo metodas gali privesti prie Italijos paukštienos gamintojų patirtų nuostolių pervertinimo, aptariamoji priemonė negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(60)

Netgi nagrinėjant pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalį, ši pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka. Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktas šiai pagalbai netaikytinas, nes ji nėra skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti.

(61)

Jei remiamasi Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktu, aptariamoji pagalba nėra skirta bendriems Europos interesams – svarbių projektų vykdymui skatinti arba kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti.

(62)

Jei remiamasi Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktu, aptariamąja pagalba nesiekiama šiame straipsnyje minimų tikslų.

(63)

Dėl Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto. Atsižvelgiant į tai, kad dėl aptariamojo įstatymo Italijos pareigūnai tinkamai pranešė pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, siekiant jį įvertinti, taikomos Bendrijos rekomendacijos dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (14) (toliau Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 23.3 punktą, iš tikrųjų šios rekomendacijos taikomos naujai valstybės pagalbai, įskaitant tą, apie kurią valstybės narės jau pranešė, bet dėl kurios Komisija dar nepriėmė sprendimo po 2000 m. sausio 1 d.

(64)

Pagalbą, skirtą su epizootija susijusiems pajamų nuostoliams kompensuoti, reglamentuoja Rekomendacijų 11.4 punktas. Valstybės pagalbą gali sudaryti pagrįsta kompensacija už praleistą galimybę gauti pelno, atsižvelgiant į sunkumus, neatsiejamus nuo bandos atkūrimo ar augalų atsodinimo ir nuo bet kokio karantino ar laukimo laikotarpio, kurio tam, kad būtų sunaikinta liga prieš atkuriant ar atsodinant aptariamąją nuosavybę, reikalauja ar pataria laikytis kompetentingos institucijos. Privalomas gyvūnų skerdimas sveikatos priežiūros ar veterinarijos institucijos nurodymu pagal epizootijos prevencijos ir sunaikinimo planą yra būtina šios pagalbos skyrimo sąlyga.

(65)

Iš pranešimo apie aptariamąją priemonę visiškai aišku, kad jokio nurodymo skersti gyvūnus sveikatos priežiūros ar veterinarijos institucijos pagal epizootijos prevencijos ir sunaikinimo planą nedavė, nes cheminė užtarša Italijos įmonių nepalietė. Todėl aptariamoji priemonė neatitinka rekomendacijų 11.4 punkte nustatytų reikalavimų.

(66)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, ši pagalba paukštininkystės sektoriaus įmonėms negali būti laikoma nei pagalba, skirta nuostoliams, patirtiems dėl ypatingo įvykio pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą, kompensuoti, nei pagalba, kuriai būtų galima taikyti kurią nors iš Sutarties 87 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų. Todėl aptariamoji pagalba yra pagalba veiklai, kuri pagal rekomendacijų 3.5 punktą (15) nesuderinama su bendrąja rinka.

(67)

Ji taip pat pažeidžia taisykles, nustatytas 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamente (EEB) NR. 2777/75 dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo, pagal kurį produktams, apibrėžtiems jo 1 straipsnio 1 dalyje, gali būti taikomos tik šios priemonės: skatinančios tobulesnį jų gamybos, perdirbimo ir pardavimo organizavimą; gerinančios jų kokybę; leidžiančios, remiantis naudojamomis gamybos priemonėmis, rengti trumpalaikes ir ilgalaikes rinkos poreikių prognozes; lengvinančios rinkos kainų tendencijų registravimą. Kad būtų atsižvelgiama į bet kokius laisvos apyvartos apribojimus, taikomus dėl priemonių, skirtų užkirsti kelią plisti gyvulių ligoms, siekiant teikti paramą bet kokioms rinkoms, kurioms taikomi minėti apribojimai, vadovaujantis 17 straipsnyje numatyta tvarka gali būti imamasi išimtinių priemonių. Pastarųjų priemonių gali būti imamasi tik tokiu mastu ir tokiam laikotarpiui, kuris reikalingas, kad rinkai būtų teikiama parama. Šiuo atveju nė viena tokia priemonė Italijai nebuvo pritaikyta. Bet kokia kita valstybės pagalba gali būti skiriama tik pagal Sutarties 87–89 straipsnius. Kaip minėta 66 konstatuojamojoje dalyje, aptariamoji pagalba pažeidžia valstybės pagalbos skyrimo taisykles, todėl yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(68)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija gali daryti išvadą, kad A.I.M.A. programoje numatyta pagalba paukštininkystės sektoriui yra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, kuriai negali būti taikoma nė viena iš Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų.

(69)

Apie programą buvo pranešta laikantis Sutarties 88 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad pagalbos priemonės gali būti įgyvendinamos tik gavus Europos Komisijos pritarimą, todėl nėra pagrindo reikalauti pagalbą grąžinti.

6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/23

(1)

Šis sprendimas skirtas Microsoft Corporation.

(2)

Korporacija Microsoft Corporation pažeidė EB sutarties 82 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį tokiais veiksmais:

(3)

Operacinės sistemos – tai programinės įrangos produktai, kuriais valdomos pagrindinės kompiuterio funkcijos. „Kliento asmeniniai kompiuteriai“ (AK) – tai bendrosios paskirties kompiuteriai, skirti vienu metu naudotis vienam žmogui, kuriuos galima prijungti prie kompiuterių tinklo.

(4)

Galima išskirti tokias operacines sistemas: i) skirtas vadinamiesiems „suderintiems su Intel“ AK ir ii) skirtas „nesuderintiems su Intel“ AK. Sąvoka „suderintas su Intel“ šiuo atveju siejama su specifine aparatinės įrangos architektūra. „Jungti“ (kitaip tariant, pritaikyti) nesuderintas su Intel operacines sistemas (pvz., Apple produktą Macintosh) prie suderintos su Intel aparatinės įrangos – ilgas ir daug sąnaudų reikalaujantis procesas. Tačiau klausimą, ar operacinės sistemos suderintiems su Intel ir nesuderintiems su Intel AK priklauso atitinkamos rinkos apibrėžimui, galima palikti atvirą, kadangi tai neturės reikšmės Microsoft įtakos rinkoje įvertinimo rezultatui.

(5)

Delninių prietaisų, tokių kaip asmeniniai skaitmeniniai pagalbikliai („PDA kompiuteriai“) arba „protingieji“ mobiliojo ryšio telefonai, bei serverių operacinės sistemos šiuo metu negali būti laikomi konkurencingais kliento AK operacinių sistemų pakaitalais.

(6)

Kalbant apie pasiūlos pakeičiamumą, norint pateikti programinės įrangos produktą, kuris šiuo metu nėra klientų AK operacinių sistemų rinkoje, jį reikėtų esminiai keisti, derinant prie specifinių šios rinkos vartotojų poreikių. Tai lemtų ilgalaikį (dažnai trunkantį ilgiau nei metus) vystymo bei bandymų procesą, dėl kurio būtų patiriama daug išlaidų ir tai komerciškai būtų labai rizikinga. Be to, kaip buvo nustatyta nagrinėjant korporacijos Microsoft dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, toks naujas rinkos dalyvis susidurtų su rimtomis patekimo į rinką kliūtimis.

(7)

„Tinklo serverių paslaugos“ – tai pagrindinės paslaugos, kasdieniame darbe naudojamos biurų darbuotojų, kurias sudaro bendras naudojimasis serveriuose saugomomis rinkmenomis bei spausdintuvais ir darbuotojų, kaip tinklo vartotojų, teisių centralizuotas „administravimas“, kurį užtikrina organizacijos informacinių technologijų padalinys. „Tinklo serverių operacinės sistemos“ – tai operacinės sistemos, suprojektuotos ir pateikiamos rinkai šioms paslaugoms teikti į sąlyginai nedidelius ar vidutinio dydžio tinklus sujungtų AK skaičiui.

(8)

Vykstant Komisijos tyrimui surinkti įrodymai patvirtino, kad vartotojai vertina tinklo serverių paslaugas kaip atskirą serveriais teikiamų paslaugų komplektą. Ypač artimai susijusios, viena vertus, naudojimosi rinkmenomis ir spausdinimo paslaugos ir, kita vertus, tinklo bei vartotojų administravimo paslaugos: jei tinklas ir vartotojai nebūtų tinkamai administruojami, vartotojai negalėtų operatyviai ir saugiai bendrai naudotis rinkmenomis ir spausdintuvais.

(9)

Tinklo serverius (serverius su įdiegta tinklo serverių operacine sistema) būtina atskirti nuo didelio galingumo serverių, paprastai reikalingų „ypač svarbioms“ užduotims, tokioms kaip atsargų valdymas, oro linijų bilietų rezervavimas ar bankų sandoriai, atlikti. Atliekant šias užduotis gali prireikti saugoti didelius duomenų kiekius; tokios užduotys reikalauja didžiausio (dažnai vadinamo „tvirto kaip akmens“) patikimumo ir pasiekiamumo (2). Jos atliekamos brangiais įrenginiais (kartais vadinamais „įmonių serveriais“) arba galingaisiais kompiuteriais. Priešingai nei šiuo atveju, tinklo serverių operacinės sistemos paprastai įdiegiamos pigesniuose kompiuteriuose.

(10)

Tačiau ne visi mažo galingumo serveriai naudojami kaip tinklo serveriai. Pvz., mažo galingumo serverius galima įdiegti tinklų „pakraštyje“ ir teikti specialias paslaugas: galimybių naudotis žiniatinkliu (3) arba žiniatinklio dokumentų pasidėjimo paslaugas, (4) arba užkardas, (5) ir neteikti pagrindinio tinklo serverio paslaugų.

(11)

Be to, reikėtų pabrėžti, kad, priešingai nei kalbant apie pagrindinius tinklo serverius (į kurių paslaugas įeina tik rinkmenų, spausdinimo ir tinklo bei vartotojų administravimas), tinklo serverių operacines sistemas galima naudoti taikomosioms programoms paleisti, kaip ir kitas operacines sistemas. Šios taikomosios programos dažnai glaudžiai susijusios su tinklo ir vartotojų administravimo paslaugų teikimu. Kadangi tinklo serverių operacinės sistemos paprastai įdiegiamos į nebrangią aparatinę įrangą, ypatingo šių programų patikimumo nereikalaujama.

(12)

Medijos leistuvės – tai kliento programinės įrangos programos, kurių pagrindinė funkcija yra dekoduoti, išskleisti ir leisti skaitmenines garso ir vaizdo rinkmenas (bei leisti jas toliau apdoroti), parsisiųsdintas arba gaunamas srautu (internetu ar kitais tinklais). Medijos leistuvės taip pat gali leisti fizinėse laikmenose, tokiose kaip kompaktiniai diskai ir skaitmeniniai universalūs diskai, laikomas garso ir vaizdo rinkmenas.

(13)

Kalbant apie paklausos pakeičiamumą, klasikiniai leistuvai, tokie kaip kompaktinių diskų ir skaitmeninių universalių diskų grotuvai, nėra medijos leistuvių pakaitalai, kadangi jie teikia labai ribotą medijos leistuvių funkcijų dalį. Nuo trečiųjų šalių intelektinės nuosavybės teisėmis saugomų technologijų priklausančios medijos leistuvės, skirtingai nei korporacijos Microsoft leistuvė WMP, bendrovės RealNetwork leistuvė RealOne Player ir bendrovės Apple leistuvė QuickTime Player, tikriausiai nevaržys trečiųjų šalių veiksmų. Medijos leistuvės, negalinčios priimti garso ir vaizdo turinio srautų iš interneto, nepakeičia duomenų srautams pritaikytų medijos leistuvių, kadangi jos nepatenkina konkretaus vartotojo poreikio siųsti duomenų srautus.

(14)

Kalbant apie pasiūlos pakeičiamumą, rinkai būdingos būtinos didelės investicijos moksliniams tyrimams ir vystymui, esamų medijos technologijų apsauga, užtikrinta intelektinės nuosavybės teisėmis, ir netiesioginis tinklo poveikis, kas kitų programinės įrangos programų, įskaitant duomenų srautui gauti nepritaikytų medijos leistuves, gamintojams tampa kliūtimis, norint patekti į rinką.

(15)

Korporacija Microsoft pripažino užimanti dominuojančią padėtį AK operacinių sistemų rinkoje.

(16)

Dominuojančią padėtį apibūdina labai didelės rinkos dalys, kurias bendrovė išlaikė ne trumpiau kaip nuo 1996 m. (90 % + per pastaruosius metus) ir labai didelės patekimo į rinką kliūtys. Patekimo į rinką kliūtys yra ypač susijusios su netiesioginiu tinklo poveikiu. Iš tiesų AK operacinės sistemos populiarumas tarp vartotojų priklauso nuo to, ar ji populiari tarp AK taikomųjų programų prekybininkų, kurie plėtros kryptis telkia į populiariausias tarp vartotojų AK operacines sistemas. Taip atsiranda savaiminė dinamika, apsauganti Windows, kaip de facto AK operacinių sistemų standartą („taikomųjų programų patekimo į rinką kliūtis“).

(17)

Komisija daro išvadą, kad korporacija Microsoft pasiekė dominuojančią padėtį tinklo serverių operacinių sistemų rinkoje. Ši išvada konkrečiai paremta šiais duomenimis:

(18)

Sprendime prieinama prie šių išvadų.

(19)

Šios išskirtinio pobūdžio aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad korporacijos Microsoft atisakymas yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kuris yra nesuderinamas su 82 straipsniu, nebent tai būtų objektyviai pateisinta.

(20)

Korporacija Microsoft atsisakymą grindžia tuo, kad informacijos pateikimas ir leidimas konkurentams ja naudotis, gaminant suderinamus produktus, prilygsta intelektinės nuosavybės teisių licencijavimui. Komisija nepateikė savo nuomonės apie bendrus korporacijos Microsoft intelektinės nuosavybės argumentus, kadangi bet kuriuo atveju juos būtų galima įvertinti tik nagrinėjant kiekvieną atvejį atskirai, korporacijai Microsoft pateikus atitinkamas specifikacijas. Tačiau, remiantis teismų praktika, ūkio subjekto interesai, naudojant jo intelektinės nuosavybės teises, savaime negali sudaryti objektyvaus pagrindimo, kai nustatomos išskirtinės aplinkybės, tokios kaip nurodyta pirmiau.

(21)

Komisija ištyrė, ar esant išskirtinėms šios bylos aplinkybėms korporacijos Microsoft pasiūlytas pagrindimas yra reikšmingesnis, nei šios išskirtinės aplinkybės, ir priėjo prie išvados, kad korporacija Microsoft to nepagrindė įrodymais. Konkrečiai, nurodymas pateikti atitinkamą informaciją negalėjo lemti to, kad korporacijos Microsoft produktas būtų dauginamas. Komisija taip pat atsižvelgė į tai, kad pramonėje paprastai atskleidžiama tokia informacija, kokią korporacija Microsoft atsisakė pateikti.

(22)

Be to, Komisija rėmėsi 1984 m. bendrovės IBM įsipareigojimu Komisijai („IBM įsipareigojimas“) (6) ir 1991 m. programinės įrangos direktyva (7). Korporacija Microsoft iš tiesų pripažįsta, kad bendrovės IBM įsipareigojimas ir programinės įrangos direktyva, nagrinėjant šią bylą, suteikia naudingas gaires. Komisija priėjo prie išvados, kad šiuo atveju nurodymas pateikti duomenis būtų analogiškas IBM įsipareigojimui, kadangi jis būtų susijęs su sąsajos specifikacijomis. Kita Komisijos išvada – remiantis programinės įrangos direktyva, nagrinėjamas atsisakymas buvo atsisakymas suteikti informacijos apie funkcinį suderinamumą. Šiuo atžvilgiu Komisija pabrėžė, kad programinės įrangos direktyva apriboja autoriaus teisių taikymą programinei įrangai (taip pat ir nedominuojančių įmonių) funkcinio suderinamumo naudai, taip išryškinant funkcinio suderinamumo svarbą programinės įrangos pramonei. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad programinės įrangos direktyvoje aiškiai nustatoma, kad jos nuostatos neapriboja 82 straipsnio taikymo, konkrečiai tuo atveju, jei dominuojantis ūkio subjektas atsisako pateikti informaciją, reikalingą funkciniam suderinamumui užtikrinti.

(23)

Be to, korporacija Microsoft teigė, kad atsisakymas pateikti funkcinio suderinamumo informaciją negalėjo būti skirtas konkurencijai tinklo serverių operacinių sistemų rinkoje apriboti, kadangi bendrovė neturėjo ekonominių paskatų veikti pagal tokią strategiją. Komisija atmetė korporacijos Microsoft argumentą, pažymėdama, kad jis buvo pagrįstas šios bylos faktų neatitinkančiu ekonominiu modeliu ir nesuderinamas su tyrimo metu gautuose korporacijos Microsoft vidaus dokumentuose išreikšta korporacijos Microsoft vadovų nuomone.

(24)

Sprendime nustatyta, kad susiedama WMP ir Windows AK operacinę sistemą (Windows), korporacija Microsoft pažeidžia sutarties 82 straipsnį. Savo išvadą dėl piktnaudžiavimo susiejimu Komisija grindžia keturiais elementais: i) korporacija Microsoft užima dominuojančią padėtį AK operacinių sistemų rinkoje; ii) AK operacinė sistema Windows ir WMP yra du atskiri produktai; iii) korporacija Microsoft nesuteikia vartotojams pasirinkimo galimybės įsigyti Windows be WMP ir iv) šis susiejimas apriboja konkurenciją. Be to, šiuo sprendimu atmetami WMP susiejimą pagrindžiantys korporacijos Microsoft argumentai.

(25)

Korporacija Microsoft neginčija fakto, kad ji užima dominuojančią padėtį AK operacinių sistemų rinkoje.

(26)

Komisija sprendime nustatė, kad informacijos srautams pritaikytos medijos leistuvės ir AK operacinės sistemos yra du atskiri produktai (atmetant korporacijos Microsoft argumentą, kad WMP yra neatsiejama Windows dalis). Visų pirma sprendime nustatyta, kad nepaisant to, jog korporacija Microsoft jau kurį laiką sieja savo medijos leistuvę su Windows, vis dar egzistuoja atskira autonominių medijos leistuvių paklausa, atskirtina nuo AK operacinių sistemų paklausos. Antra, kai kurie prekybininkai gamina ir tiekia autonomines medijos leistuves kaip tokias. Trečia, pati korporacija Microsoft gamina ir platina WMP versijas, tinkančias kitoms AK operacinėms sistemoms. Galiausiai reklamuodama WMP, korporacija Microsoft tiesiogiai konkuruoja su kitų gamintojų medijos leistuvėmis.

(27)

Kalbant apie trečiąjį piktnaudžiavimo susiejimu elementą, remiantis sprendimo išvadomis, korporacija Microsoft nesuteikia vartotojams pasirinkimo įsigyti Windows be WMP. AK gamintojai privalo licencijuoti Windows su WMP. Norėdami įdiegti alternatyvią medijos leistuvę į Windows, jie gali tai padaryti tik kartu palikdami WMP. Tokios pat sąlygos taikomos ir vartotojui perkant Windows mažmeninės prekybos parduotuvėse. Remiantis šiuo sprendimu, korporacijos Microsoft argumentai, kad vartotojams nereikia „papildomai“ mokėti už WMP ir kad jiems nebūtina jos naudoti, yra nereikšmingi nustatant, ar pažeidžiamas sutarties 82 straipsnis.

(28)

Tuomet sprendime aiškinama, kodėl šioje konkrečioje byloje susiejimu apribojama konkurencija. Sprendime nustatyta, kad susiedama WMP su Windows, korporacija Microsoft savo medijos leistuvę paskleidžia per AK visame pasaulyje labai dideliu mastu. Remiantis atitinkamais įrodymais, kiti platinimo būdai yra antrarūšiai. Susiedama WMP su Windows, korporacija Microsoft gali suteikti galimybę tiekėjams ir programinės įrangos gamintojams, taikantiems Windows Media technologijas, remiantis Windows monopolija, pasiekti beveik visus AK vartotojus visame pasaulyje. Įrodyta, kad naudojant keletą medijos technologijų, atsiranda papildomų išlaidų. Todėl WMP visuotinis paskleidimas skatina turinio tiekėjus ir programinės įrangos gamintojus visų pirma remtis Windows Media technologija. Vartotojai savo ruožtu teikia pirmenybę WMP, kadangi siūlomas didesnis šio produkto papildomos programinės įrangos ir turinio pasirinkimas. Susiejimas sustiprina ir iškreipia šį „tinklo poveikį“ korporacijos Microsoft naudai, taip rimtai pakenkiant konkurencijos procesui medijos leistuvių rinkoje. Remiantis įrodymais, dėl susiejimo WMP naudojama dažniau, nors kitos medijos leistuvės vartotojų vertinamos kaip kokybiškesnės. Rinkos duomenys apie medijos leistuvių ir formatų naudojimą bei interneto svetainėse siūlomą turinį rodo polinkį naudoti WMP ir Windows Media formatus pagrindinių konkuruojančių medijos leistuvių (ir medijos leistuvių technologijų) nenaudai. Sprendime, išryškinant šią WMP ir Windows Media formatui palankią tendenciją, taip pat pabrėžiama, kad remiantis Teismo praktika, nustatant piktnaudžiavimą susiejimu, iš Komisijos nereikalaujama konkrečiai įrodyti, kad konkurencija jau buvo apribota ar kad iškilo visos konkurencijos išnykimo rizika. Kitaip tam tikrose programinės įrangos rinkose antimonopolinis tyrimas būtų atliktas pernelyg vėlai, nes poveikio rinkai įrodymą būtų galima pateikti tik rinkai „neoficialiai pranešus“.

(29)

Galiausiai sprendime aptariami korporacijos Microsoft argumentai, kuriais teisinamas WMP susiejimas, konkrečiai, tariami WMP susiejimo su Windows pranašumai. Kalbant apie tariamus platinimo pranašumus, Komisija atmeta korporacijos Microsoft argumentą, kad susiejimas mažina vartotojų išlaidas, susijusias su sandoriu, kadangi nusipirkus kompiuterį, iš karto įsigyjamas numatytų parinkčių rinkinys ir jį nustatyti prireikia mažiau laiko bei tai atlikti yra paprasčiau. Nors tai, kad medijos leistuvė į kliento AK operacinę sistemą yra įdiegta iš anksto, teikia pranašumų, nėra reikalaujama, kad korporacija Microsoft parinktų vartotojams medijos leistuvę. AK gamintojai gali užtikrinti, kad būtų įgyvendintas vartotojų reikalavimas iš anksto įdiegti jų pasirinktą medijos leistuvę. Šiame sprendime taip pat nustatyta, kad korporacija Microsoft nepagrindė jokio veiksmingo techninio pranašumo, kurio būtina sąlyga būtų „integruoti“ WMP. Iš tiesų WMP susiejimas labiau apsaugo korporaciją Microsoft nuo veiksmingos konkurencijos su galimai veiksmingesnių medijos leistuvių prekybininkais, galinčios mesti iššūkį bendrovės padėčiai, taip sumažinant į medijų leistuves investuojamų sugebėjimų ir kapitalo.

(30)

Sprendime korporacijai Microsoft nurodoma atskleisti informaciją, kurią ji atsisakė pateikti, ir leisti ją naudoti kuriant suderinamus produktus. Reikalavimas atskleisti informaciją apsiriboja protokolų specifikacijomis ir funkcinio suderinamumo su esminiais standartinio tinklo bruožais užtikrinimu. Jis taikomas ne tik bendrovei Sun, bet ir bet kuriam ūkio subjektui, norinčiam kurti konkurencingus produktus, kurie konkuruotų su korporacijos Microsoft produktais tinklo serverių operacinių sistemų rinkoje. Jei pagal šį sprendimą iš korporacijos Microsoft būtų reikalaujama atsisakyti galimybės visiškai išnaudoti kai kurias jos intelektinės nuosavybės teises, tai būtų grindžiama būtinybe sustabdyti piktnaudžiavimą.

(31)

Korporacija Microsoft turi atskleisti informaciją ir leisti ja naudotis protingomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis. Reikalavimas, kad korporacijos Microsoft nustatytos sąlygos būtų pagrįstos ir nediskriminuojančios, ypač taikomas bet kokiam atlygiui, kurio korporacija Microsoft gali pareikalauti už teikiamą informaciją. Pvz., atlygis neturėtų atspindėti strateginės vertės, pagrįstos korporacijos Microsoft įtaka AK operacinių sistemų ar tinklo serverių operacinių sistemų rinkoms. Be to, korporacija Microsoft negali nustatyti apribojimų produktų, kuriems būtų galima taikyti minėtas specifikacijas, tipui, jei tokie apribojimai sudaro kliūčių konkuruoti su korporacija Microsoft arba be reikalo suvaržo informacijos gavėjų galimybes kurti naujoves. Galiausiai ateityje korporacijos Microsoft taikomos sąlygos turi būti pakankamai nuspėjamos.

(32)

Korporacija Microsoft privalo atskleisti atitinkamas protokolų specifikacijas tinkamu laiku, tai yra iš karto po to, kai ji savo produktuose įdiegia veikiančias ir pakankamai stabilias šių protokolų įgyvendinimo priemones.

(33)

Dėl piktnaudžiavimo susiejimu šiuo sprendimu korporacija Microsoft įpareigojama pasiūlyti galutiniams vartotojams ir originalios įrangos gamintojams (angl. OEM) EEE įsigyti visiškai veikiančią Windows versiją be WMP. Korporacija Microsoft pasilieka teisę siūlyti apjungtą Windows ir WMP versiją.

(34)

Korporacija Microsoft turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie darytų tokį pat poveikį kaip Windows ir WMP susiejimas, pvz., suteikti WMP išskirtinę privilegijuoto funkcinio suderinamumo su Windows teisę, teikti atrankinę prieigą prie Windows API sąsajų arba naudojant Windows reklamuoti WMP konkurentų produktų nenaudai. Korporacija Microsoft taip pat negali suteikti OEM arba vartotojams nuolaidos už tai, kad jie perka Windows kartu su WMP, arba de facto finansiškai ar kitais būdais panaikinti ar apriboti OEM ar vartotojų laisvę rinktis atsietą Windows. Atsieta Windows versija turi būti ne mažiau veiksminga nei su WMP susieta Windows versija, atsižvelgiant į WMP funkcionalumą, kuris pagal apibrėžimą neįeis į atsietą Windows versiją.

(35)

Komisija mano, kad pažeidimas pagal savo pobūdį yra labai sunkus EB sutarties 82 straipsnio ir EEE susitarimo 54 straipsnio pažeidimas.

(36)

Be to, korporacijos Microsoft elgesio modelis, paremtas išimtinumo spaudimu, smarkiai paveikia tinklo serverių operacinių sistemų ir duomenų srautams pritaikytų medijos leistuvių rinkas.

(37)

Vertinant piktnaudžiavimo sunkumą, klientų AK operacinių sistemų, tinklo serverių operacinių sistemų ir medijos leistuvių rinkų apimtis – visa EEE.

(38)

Pradinė korporacijai Microsoft nustatyta baudos suma, siekiant, kad ji atitiktų pažeidimo sunkumą, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, turėtų būti 165 732 101 EUR. Atsižvelgiant į didelį korporacijos Microsoft ekonominį pajėgumą (8) ir siekiant užtikrinti pakankamą prevencinį poveikį korporacijos Microsoft atžvilgiu, šis skaičius padidinamas du kartus – 331 464 203 EUR.

(39)

Galiausiai atsižvelgiant į pažeidimo trukmę (penkeri su puse metų), pagrindinė baudos suma didinama 50 %. Taigi nustatoma 497 196 304 EUR pagrindinė baudos suma.

(40)

Su šiuo sprendimu susijusių sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra.

6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/29

(1)

1997 m. rugsėjo 2 d. laišku, įregistruotu 1997 m. rugsėjo 5 d., vadovaudamasi EB sutarties 88 straipsnio 3 dalimi Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje pranešė Komisijai apie 1997 m. Sicilijos regioninio teisės akto Nr. 27 6 straipsnį.

(2)

1997 m. spalio 28 d. teleksu VI/41836 Komisija paprašė, kad kompetentingos institucijos pateiktų paaiškinimus dėl 6 straipsnyje numatytos pagalbos ir dėl 1997 m. Regioninio teisės akto Nr. 27.

(3)

1998 m. sausio 19 d. laišku kompetentingos institucijos nusiuntė šiek tiek papildomos informacijos ir pareiškė, kad teisės aktas jau įsigaliojo. Kaip pranešta Italijai 1998 m. balandžio 3 d. laišku SG(98)D/32328, pranešimas atitinkamai buvo perduotas į pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, registrą, suteikiant numerį NN 36/98. Tačiau kompetentingos institucijos taip pat aiškiai nurodė, kad pagal teisės aktą nebus suteikiama anksčiau, nei bus nutraukta EB Sutarties pirmiau minėto 88 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra.

(4)

2000 m. gegužės 31 d. teleksu VI/13937 (prieš tai buvo nusiųstas 2000 m. balandžio 14 d. teleksas VI/10442 anglų kalba) Komisija paprašė, kad kompetentingos institucijos kartu su paaiškinimais dėl regioninio teisės akto Nr. 27/1997 nuostatų pateiktų ir paties teisės akto kopiją.

(5)

2002 m. liepos 31 d. laišku, įregistruotu 2002 m. rugpjūčio 5 d., kompetentingos institucijos nusiuntė šiek tiek papildomos informacijos apie to teisės akto 5 straipsnį.

(6)

2002 m. spalio 22 d. teleksu AGR 024925 Komisija paprašė, kad kompetentingos institucijos pateiktų paaiškinimus dėl neseniai nusiųstos papildomos informacijos ir dėl Regioniniame teisės akte Nr. 27/1997 numatytų priemonių. Tame pačiame laiške Komisija pareiškė, kad jei 1997 m. Regioninio teisės akto Nr. 27 6 straipsnyje numatytos pagalbos priemonės ir bet kurios kitos to paties teisės akto nuostatos dar nėra įsigaliojusios, o kompetentingos institucijos gali užtikrinti, kad vadovaujantis tuo teisės aktu jokia pagalba nebuvo arba nebus išmokėta, tuomet kompetentingos institucijos galėtų apsvarstyti galimybę atšaukti tiriamąjį pranešimą.

(7)

Komisija, į abu teleksus negavusi jokio atsakymo, 2002 m. gruodžio 20 d. teleksu AGR 30657 nusiuntė Italijos valdžios institucijoms priminimą, ragindama jas per mėnesį pateikti prašomą informaciją ir informuodama apie tai, kad jei per šį nustatytą terminą į visus užduotus klausimus nebus gauti patenkinantys atsakymai, Komisija išsaugos teisę pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (2), 10 straipsnio 3 dalį išleisti įsakymą, įpareigojantį, kad ši informacija būtų pateikta.

(8)

2003 m. liepos 10 d. laišku (SG-(2003)-D/230470) Komisija pranešė Italijai apie savo sprendimą, įsakantį pateikti informaciją, susijusią su Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 6 ir 4 straipsniais, kurį ji priėmė 2003 m. liepos 9 d. (C(2003) 2054 galutinis variantas), vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalimi.

(9)

Pagal tą patį įsakymą pateikti informaciją Komisija paprašė, kad per 20 darbo dienų nuo pranešimo apie tokį sprendimą Italija pateiktų visus dokumentus, informaciją ir duomenis būtinus, kad Komisija galėtų nustatyti, ar teisės akte numatyta pagalba buvo suteikta ir ar ji atitinka bendrąją rinką. Be to, ragindamas Italiją pateikti bet kokią kitą informaciją, kurią ši laikytų esant naudinga vertinant anksčiau minėtas priemones, įsakymas pateikti informaciją nurodė, kokią informaciją Italija yra prašoma pateikti.

(10)

Komisija negavo nei atsakymo į įsakymą pateikti informaciją, nei prašymo pratęsti nustatytą terminą, iki kurio pabaigos turėjo būti pateiktas atsakymas.

(11)

2003 m. gruodžio 17 d. laišku (SG(2003)D/233550) Komisija pranešė Italijai apie savo 2003 m. gruodžio 16 d. galutinį sprendimą C(2003) 4473 pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnyje (Sicilijos produktų reklama) ir 6 straipsnyje („cooperative, cantine sociali“) numatytų pagalbos priemonių.

(12)

Apie Komisijos sprendimą pradėti procedūrą buvo paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (3). Komisija pakvietė suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas.

(13)

2004 m. vasario 10 d. laiškais, įregistruotais 2004 m. vasario 13 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje Sicilijos regiono vardu paprašė, kad Komisija pratęstų 20 darbo dienų terminą pateikti informaciją, kurios Komisija prašė savo 2003 m. gruodžio 16 d. galutiniame sprendime C(2003) 4473 dėl regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnio (Sicilijos produktų reklama). Tame pačiame laiške Italijos valdžios institucijos paskelbė apie savo ketinimą atšaukti pranešimą apie 6 straipsnyje („cooperative, cantine sociali“) numatytas pagalbos priemones, kurios, kaip nurodyta jų laiške, nebuvo neįgyvendintos.

(14)

2004 m. vasario 23 d. teleksu AGR 05312 Komisija patvirtino, kad pratęsimas, kurio siekė Italija, buvo suteiktas ir įsigaliojo 2004 m. vasario 13 d.

(15)

2004 m. vasario 18 d. laišku, įregistruotu 2004 m. vasario 26 d., Italijos nuolatinė atstovybė nusiuntė prašymą dėl 20 darbo dienų termino pratęsimo tų pačių pagalbos priemonių atžvilgiu.

(16)

2004 m. vasario 24 d. laišku, įregistruotu 2004 m. kovo 1 d., vėliau patvirtintu 2003 m. kovo 12 d. laišku, įregistruotu 2003 m. kovo 17 d., Italijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie pranešimo dėl pagalbos priemonių, numatytų regioninio teisės akto Nr. 27/1997 6 straipsnyje („cooperative, cantine sociali“), atšaukimą, kurios, kaip nurodyta jų laiške, nebuvo ir nebus įgyvendintos.

(17)

2004 m. kovo 11 d. teleksu AGR 07074 Italijos valdžios institucijoms buvo pranešta, kad dėl to, jog atitinkamas Komisijos sprendimas 2004 m. vasario 24 d. jau buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir kadangi terminas, nustatytas trečiosioms šalims pateikti apie jį pastabas baigsis 2004 m. kovo 24 d., terminas pateikti prašomą informaciją ir (arba) pastabas po tos datos nebus pratęsiamas. Tame pačiame telekse Komisija patvirtino Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 6 straipsnio („cooperative, cantine sociali“) atšaukimą.

(18)

Italijos paaiškinimus dėl Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnio (Sicilijos produktų reklama) Komisija gavo 2004 m. kovo 15 d. laišku, įregistruotu 2004 m. kovo 18 d.

(19)

Remiantis sprendimu pradėti procedūrą (4), šis sprendimas yra susijęs tik su Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnyje (Sicilijos produktų reklama) numatyta valstybės pagalba I priede nurodytiems žemės ūkio produktams, kuri galėjo ir gali būti suteikiama nuo Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos EB sutarties I priede nurodytų produktų ir tam tikrų kitų į I priedą neįtrauktų produktų reklamai (5) (toliau – rekomendacijos dėl reklamos) įsigaliojimo datos, t. y. nuo 2002 m. sausio 1 d.

(20)

Kadangi Italija 2004 m. vasario 24 d. laišku, įregistruotu 2004 m. kovo 1 d., atšaukė pranešimą dėl Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 6 straipsnio („cooperative, cantine sociali“), nėra priežasties aprašinėti ir vertinti 6 straipsnyje numatytas pagalbos priemones.

(21)

4 straipsnis (Sicilijos produktų reklama) iš dalies pakeičia Regioninio teisės akto Nr. 14/1966 17 straipsnį ir numato, kad „1) Vadovaudamasi 15 straipsnyje nurodytomis programomis, reklamos kampanijas tiesiogiai įgyvendina Regionų ministerija per Užsienio prekybos institutą, specializuotas įstaigas, konsorciumus, kuriuos įsteigė „Ente Fiera del Mediterraneo“ ir „Ente Fiera di Mestina“, arba šie subjektai ir vieni ar keli regiono prekybos rūmai. Tų programų trukmė gali būti treji metai. 2) Jeigu programas įgyvendinti įpareigojamos nacionalinei ar regioninei administracijai nepavaldžios įstaigos, išskyrus anksčiau minėtus konsorciumus, taikomos taisyklės dėl įpareigojimo teikti viešąsias paslaugas.“

(22)

Nepaisant pakartotinų Komisijos prašymų ir jos 2003 m. liepos 9 d. sprendimu išleisto įsakymo pateikti informaciją, Italijos valdžios institucijos nepateikė informacijos, kuri būtų galėjusi padėti Komisijai išsklaidyti abejones, ar 4 straipsnyje galėjo būti numatyta valstybės pagalba kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje ir, jei taip – galėjusi leisti Komisijai padaryti išvadą, kad ta pagalba galėtų būti laikoma atitinkanti bendrąją rinką. Be to, nebuvo aišku, ar aptariamoji pagalba jau buvo suteikta.

(23)

Savo sprendime pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą tiriamosios priemonės atžvilgiu, Komisija pabrėžė, kad dėl to, kad trūko Italijos valdžios institucijų informacijos, to procedūros etapo metu Komisija nežinojo, ar Regioninio teisės akto Nr. 27/1997 4 straipsnis numato valstybės pagalbos teikimą I priede nurodytų žemės ūkio produktų pardavimo skatinimui ir (arba) reklamai, ar tos pagalbos pakeitimą.

(24)

Be to, Komisija pareiškė abejojanti, ar tos priemonės atitinka bendrąją rinką, kadangi negavus atsakymo iš Italijos valdžios institucijų, Komisijai buvo visiškai neaišku, ar priemonės, kurios būtų finansuojamos pagal teisės akto 4 straipsnį, atitiktų tokios rūšies pagalbos priemonėms dabartiniu metu taikomas taisykles, t. y. taisykles, nustatytas Bendrijos rekomendacijose dėl valstybės pagalbos reklamai.

(25)

Taip pat atsižvelgiant į išsamias reklamos ir pardavimo skatinimo kampanijų įgyvendinimo taisykles bei į 4 straipsnyje numatytas ir anksčiau 21 konstatuojamoje dalyje aprašytas programas, Komisija pareiškė abejojanti, ar galbūt juose numatytos valstybės pagalbos priemonės būtų įgyvendinamos laikantis ES viešųjų pirkimų taisyklių. Kalbant apie tiesioginę už konkrečias reklamos kampanijas atsakingų subjektų ir įstaigų atranką, Komisija abejojo, ar susitariančiųjų institucijų ir atrinktų paslaugų teikėjų sutartis dėl piniginio atlyginimo yra sudaroma raštu ir ar tokiu atveju yra laikomasi griežtų „Teckal nutarties“ nuostatų (6). Jei tų nuostatų nėra laikomasi, Komisija abejoja, ar tarpininkų atranka, jei taikoma, buvo atlikta pagal Tarybos direktyvoje 92/50/EEB (7) numatytas taisykles ir bet kuriuo atveju – pagal EB sutarties principus, ypač dėl vienodo vertinimo ir skaidrumo, užtikrinant „pakankamą reklamos laipsnį“, kaip to prašo Teisingumo Teismas (8).

(26)

Suinteresuotos šalys jokių pastabų nepateikė.

(27)

2004 m. kovo 15 d. laišku, įregistruotu 2004 m. kovo 18 d., Sicilijos rajono vardu Komisija gavo Italijos pastabas.

(28)

Šiame laiške Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad atšaukia pranešimą apie Regioninio teisės akto Nr. 27/97 6 straipsnį ir pareiškė nuomonę dėl 4 straipsnio.

(29)

Pirmiausiai Italijos valdžios institucijos teigė, kad 4 straipsniu (Sicilijos produktų reklama) įvestas Regioninio teisės akto Nr. 14/1966 17 straipsnio pakeitimas dėl reklamos kampanijų įgyvendinimo per konsorciumus, kuriuos įsteigė „Ente Fiera del Mediterraneo“ ir „Ente Fiera di Mestina“ arba šie subjektai ir vieni ar keli Regioniniai prekybos rūmai, nebuvo taikomas, kadangi tie konsorciumai nebuvo įsteigti.

(30)

Pagal pateiktą informaciją pardavimo skatinimo programas tiesiogiai įgyvendina Regionų ministerija („assessorato“) arba jos įgyvendinamos per Užsienio prekybos institutą (1993–1998 m. sudaryti susitarimų projektai ir 1999–2001–2003 m. – Gamybos veiklų ministerijos ir regionų sutarčių kontekste). Kompetentingos institucijos pasirenka per metus finansuoti pateiktus projektus, o jiems įgyvendinti būtinas paslaugas perka būtinas paslaugas vadovaudamiesi taikomomis taisyklėmis bei reikiamai atsižvelgdami į rinkos taisykles, išskyrus atvejus, kai su rengėjais yra sudarytos išskirtinės sutartys.

(31)

Regionų ministerijos įgaliojimai apima ne tik žemės ūkio produktų sektorių, tačiau ir kitus sektorius (mažos įmonės, spaustuvės, tekstilė ir pan.). Tiriamojo sektoriaus atveju veiklos, kurių išlaidos visiškai finansuojamos iš viešųjų lėšų, yra tokios:

(32)

a) ir b) punktuose nurodyti valstybės pagalbos gavėjai yra įmonių konsorciumai ir įmonės, tinkamai įregistruotos Sicilijos prekybos rūmuose. Valstybės pagalbos gavėjų atranka atlikta viešai skelbiant kvietimus pateikti konkursinius pasiūlymus, vadovaujantis iš anksto Sicilijos regiono oficialiajame leidinyje paskelbtais atrankos kriterijais. Vadovaujantis 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (9) ketvirtąja konstatuojamąja dalimi, valstybės pagalba, nurodyta anksčiau minėtuose a ir b punktuose nėra valstybės pagalba eksportui, o de minimis taisyklė aptariamajai valstybės pagalbai buvo taikyta nuo 2002 m. Žemės ūkio produktų sektoriaus atveju, atsižvelgiant į rekomendacijas, taikomas pardavimo skatinimui ir reklamai, ši valstybės pagalba būtų ne griežtai reglamentuojamos valstybės pagalbos rūšis, kuriai taikomas Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje (10) 14 dalies 1 punktas dėl „konkursų, parodų ir mugių organizavimo“. Maža to, nepaisant fakto, kad regioninis teisės aktas tiksliai nenurodo didžiausios 100 000 eurų dydžio ribos vienam pagalbos gavėjui per trejus metus, valstybės pagalba, suteikta kiekvienai pagalbos gavėjo įmonei dalyvauti mugėse ir seminare, turėtų būti daug mažesnė už šią aukščiausią ribą.

(33)

Dėl reklamos žiniasklaidoje Italijos valdžios institucijos patikslino, kad Italijos ir kitų Bendrijos valstybių įgyvendinti veiksmai nėra konkrečiai susiję su vienos įmonės ar įmonių grupės produktais ir kad produktai buvo reklamuojami bendrąja tvarka, nepabrėžiant jų kilmės šalies netgi tada, jei produktai buvo tipiški regiono produktai. Žemės ūkio produktų reklamos kampanijų metu vartotojams skirta žinia buvo susijusi su produktu ar produktų grupe, nedarant nuorodos į jų regioninių gamintojų įmones. Reklama buvo bendro pobūdžio, joje nebuvo jokio kvietimo pirkti produktus tik dėlto, kad jų kilmė yra būtent tas regionas, ir negalėjo būti laikoma, kad reklama menkina kitų valstybių narių produktus. Todėl reklama nepažeidžia Sutarties 28 straipsnio.

(34)

Kadangi taikomi tie patys kriterijai, Italijos valdžios institucijų pastabos yra susijusios su pardavimo skatinimo ir reklamos akcijomis, vykdytomis ir Europos bendrijoje, ir trečiosiose šalyse.

(35)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(36)

Tiriamoji priemonė numato, kad valstybės pagalba suteikiama iš valstybinių regioninių išteklių konkrečioms Sicilijos žemės ūkio įmonėms, ir ji suteikiama neabejotinai, neatsižvelgiant į ekonominę ir finansinę padėtį, tuo pakenkiant kitoms tokios išmokos negaunančioms įmonėms. Teisingumo Teismo precedentų teisėje teigiama, kad įmonės konkurencinės padėties pagerinimas suteikus jai valstybės pagalbą sukelia galimą konkurencijos iškraipymą, palyginus su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis, negaunančiomis tokios pagalbos (11).

(37)

Priemonė daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai tuo, kad vyksta plataus masto Bendrijos vidaus prekyba žemės ūkio produktais, kaip nurodyta toliau pateikiamoje lentelėje (12), pateikiant bendrą žemės ūkio produktų importo ir eksporto apimtį tarp Italijos ir Bendrijos per 1997–2001 m. laikotarpį. (13) Reiktų manyti, kad Italijoje Sicilija yra reikšmingas žemės ūkio produktų gamintojas.

(38)

Dėl anksčiau paminėtų dalykų vis dėlto reiktų priminti, kad Teisingumo Teismas laiko, kad pagalba įmonei gali būti daranti poveikį prekybai tarp valstybių narių ir iškreipianti konkurenciją ir tada, kai vyksta tos įmonės produktų konkurencija su iš kitų valstybių narių atvežamais produktais, net jei pati įmonė savo produktų neeksportuoja. Jei valstybė narė įmonei suteikia valstybės pagalbą, dėl to gali būti palaikoma arba padidinama vietinė gamyba, o kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės dėl to turi mažiau galimybių eksportuoti savo produktus į tos valstybės narės rinką. Todėl tikėtina, kad tokia valstybės pagalba darys poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškreips konkurenciją. (14)

(39)

Todėl Komisija daro išvadą, kad nustatyta, jog tiriamoji priemonė pažeidžia, Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą. Šio punkto Italijos valdžios institucijos niekada neginčijo.

(40)

Po 87 straipsnio 1 dalyje nurodyto draudimo seka išimtys, numatytos 87 straipsnio 2 ir 3 dalyje.

(41)

Atsižvelgiant į aptariamosios valstybės pagalbos priemonių pobūdį ir jų tikslus, 87 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktuose nurodytos išimtys yra akivaizdžiai nepritaikomos. Iš tikrųjų, Italija nenurodė, kad yra taikomas 87 straipsnio 2 dalies a, b ar c punktas.

(42)

87 straipsnio 3 dalies a punktas irgi yra nepritaikomas, kadangi valstybės pagalba nėra skirta skatinti rajonų, kuriuose yra nenormaliai žemas gyvenimo lygis arba kuriuose yra didelis nedarbo lygis, plėtrą. Be to, Italija nenurodė, kad yra taikomas 87 straipsnio 3 dalies a punktas.

(43)

87 straipsnio 3 dalies b punktas irgi yra nepritaikomas, kadangi aptariamoji valstybės pagalba nėra skirta paremti svarbaus su bendrais Europos interesais susijusio projekto įgyvendinimą arba ištaisyti didelius Italijos ekonomikos sutrikimus. Be to, Italija nenurodė, kad yra taikomas 87 straipsnio 3 dalies b punktas.

(44)

Ši valstybės pagalba nėra skirta at tinkama tam, kad būtų pasiekti 87 straipsnio 3 dalies d punkte nurodyti kultūros rėmimo ir paveldo išsaugojimo tikslai, o ir Italija nenurodė, kad yra taikomas 87 straipsnio 3 dalies d punktas.

(45)

Atsižvelgiant į tiriamosios valstybės pagalbos pobūdį ir jos tikslus, vienintelė galinti būti taikoma yra Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta išimtis.

(46)

45 konstatuojamoje dalyje minėtų išimčių pritaikomumą reiktų įvertinti, atsižvelgiant į nuostatas, taikomas suteikiant valstybės pagalbą žemės ūkio sektoriaus pardavimams skatinti ir reklamai, t. y. į rekomendacijų dėl reklamos nuostatas. (15)

(47)

Rekomendacijų dėl reklamos 7.1 punktas teigia, kad Komisija jas taikys nuo 2002 m. sausio 1 d. naujai valstybės pagalbai, įskaitant laukiamus valstybių narių pranešimus. Neteisėta pagalba kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punkte bus įvertinama vadovaujantis valstybės pagalbos suteikimo metu galiojusiomis taisyklėmis ir rekomendacijomis.

(48)

Pagal sprendimą pradėti procedūrą, kuriame Komisija pareiškė abejojanti, kad aptariamosios priemonės gali neatitikti šiuo metu tokiai valstybės pagalbos rūšiai taikomų taisyklių (16), šis sprendimas yra susijęs tik su valstybės pagalba, kuri jau buvo ir kuri bus suteikta nuo 2002 m. sausio 1 d. I priede nurodytų žemės ūkio produktų pardavimo skatinimui ir reklamai.

(49)

Pagalbos pardavimo skatinimui atžvilgiu rekomendacijų dėl reklamos 8 punktas nustato, kad pardavimo skatinimo veikla, pvz., mokslinės informacijos sklaida plačiajai visuomenei, prekybos mugių arba parodų organizavimas, dalyvavimas jose ar panašiose viešųjų ryšių kampanijose, įskaitant apklausas ir rinkos tyrimus, nėra laikoma reklama. Platesne prasme valstybės pagalba tokį pardavimo skatinimą reglamentuoja Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje (17) 13 ir 14 punktai. Kadangi pranešime konkrečiai nenurodoma, ar tiriamoji valstybės pagalbos schema taikoma tik mažoms ir vidutinėms įmonėms, šiuo atveju netaikomas 2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios verčiasi žemės ūkio produktų gamyba (18), perdirbimu ir prekyba.

(50)

Valstybės pagalbos reklamai atžvilgiu rekomendacijų dėl reklamos 7 punktas nustato, kad reklama, kuriai taikomos rekomendacijos, yra susijusi ne tik su bet kuria veikla per žiniasklaidą (pvz., spaudą, radiją, televiziją ar plakatus), skirta paskatinti vartotojus pirkti atitinkamą produktą, bet ir kad reklama yra bet kuri veikla, skirta paskatinti ūkio subjektus arba vartotojus pirkti atitinkamą produktą, bei visa medžiaga, tiesiogiai platinama vartotojams tuo pačiu tikslu, įskaitant reklaminio pobūdžio veiklą, nukreiptą į vartotojus pardavimo vietoje.

(51)

Pagal turimą informaciją matyti, kad priemonės, skirtos dalyvauti šio sprendimo 31 konstatuojamosios dalies a ir b punkte bei 32 konstatuojamoje dalyje aprašytose prekybos mugėse ir seminaruose Bendrijoje už jos ribų, gali būti laikomos valstybės pagalba vien tik reklamai tik tada, jeigu aprašytos veiklos neapima nei veiksmų, skirtų paskatinti ūkio subjektus arba vartotojus pirkti atitinkamą produktą, nei medžiagos, tiesiogiai platinamos vartotojams tuo pačiu tikslu. Pagal rekomendacijų dėl reklamos 7 punktą valstybės pagalba reklamai laikoma valstybės pagalba veiksmams, skirtiems paskatinti ūkio subjektus arba vartotojus pirkti atitinkamą produktą, ir medžiagai, platinamai tiesiogiai vartotojams tuo pačiu tikslu.

(52)

Tiek, kiek priemonės, skirtos dalyvauti prekybos mugėse ir seminaruose Bendrijoje ir už jos ribų iš tikrųjų yra pardavimo skatinimas kaip apibrėžta Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje 13 ir 14 punktuose, gali būti suteikta iki 100 % dydžio valstybės pagalba, tačiau ji neturėtų būti didesnė kaip 100 000 EUR vienam pagalbos gavėjui per trejų metų laikotarpį. Su sąlyga, jei neviršijamas 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų dydis, ši didžiausia suma gali būti didesnė tuo atveju, jei valstybės pagalba suteikiama įmonėms, atitinkančioms mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimą, nurodytą 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 70/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms. (19) Apskaičiuojant valstybės pagalbos sumą, pagalbos gavėju laikomas paslaugas gaunantis asmuo. Kaip matyti iš Italijos valdžios institucijų pateiktų pastabų, tiriamosios pardavimo skatinimo priemonės yra finansuojamos laikantis anksčiau nurodytos didžiausios valstybės pagalbos sumos ribų ir todėl atitinka taikomas taisykles. (20)

(53)

Atsižvelgiant į bendrųjų rekomendacijų dėl žemės ūkio 14 punktą ir siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo, tokios rūšies valstybės pagalbos priemonė iš principo turėtų būti prieinama visiems aptariamajame regione į ją turintiems teisę, remiantis objektyviai nustatytomis sąlygomis. Pagal Italijos pateiktą ir anksčiau šio sprendimo 32 konstatuojamoje dalyje išdėstytą informaciją matyti, kad šios sąlygos yra laikomasi. (21) Valstybės pagalba, apribojama tam tikromis grupėmis, siekiant suteikti paramą tik jų nariams, negali būti laikoma lengvinančia viso sektoriaus plėtrą ir turi būti laikoma einamąja valstybės pagalba. Taigi, kai gamintojų grupės arba kitos žemės ūkio savitarpio pagalbos organizacijos įsipareigoja teikti tokias paslaugas, aptariamosios paslaugos turi būti prieinamos visiems teisę į pagalbą turintiems ūkininkams. Tokiais atvejais bet kokia pagalba aptariamosios grupės ar organizacijos administracinėms išlaidoms turėtų būti apribojama paslaugų teikimo išlaidomis.

(54)

Kadangi tiek, kiek minėtos priemonės, skirtos finansuoti dalyvavimą prekybos mugėse ir seminaruose irgi yra susijusios su veiksmais, skirtais paskatinti ūkio subjektus arba vartotojus pirkti atitinkamus produktus, arba su tiesiogiai vartotojams tuo pačiu tikslu platinama medžiaga (pavyzdžiui, reklama prekybos vietoje arba reklama, skirta tokiems ūkio subjektams, kaip maisto gamintojai, didmeniniai ar mažmeniniai platintojai, restoranai, viešbučiai ir kitos viešojo maitinimo įstaigos), reikia, kad tos priemonės, kaip ir šio sprendimo 31 konstatuojamosios dalies c punkte ir 33 konstatuojamoje dalyje aprašytos reklamos priemonės žiniasklaidoje (spaudoje, plakatuose, radijuje, televizijoje), būtų įvertintos vadovaujantis taisyklėmis dėl pagalbos reklamai.

(55)

Paprastai pagal rekomendacijas dėl reklamos manoma, kad gamintojai ir prekybininkai padengs savas reklamos, kaip dalies įprastos ūkinės veiklos, išlaidas.

(56)

Todėl siekiant, valstybės pagalba reklamai nebūtų laikoma valstybės pagalba einamajai veiklai, o pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą bendrąją rinką atitinkančia valstybės pagalba, valstybės pagalba reklamai neturėtų kliudyti prekybai tokiu mastu, koks prieštarautų bendriesiems interesams (negatyvieji kriterijai), o turėtų palengvinti tam tikrų ūkinių veiklų arba tam tikrų ūkio sričių plėtrą (pozityvieji kriterijai). Be to, valstybės pagalba turi atitikti Bendrijos tarptautinius įsipareigojimus žemės ūkio srityje, kurie yra išsamiau apibūdinti Sutartyje dėl žemės ūkio (WTO-GATT 1994).

(57)

Kad būtų laikomasi negatyviųjų kriterijų, taikomų rekomendacijų dėl reklamos 3.1 punktas teigia, jog valstybės pagalba neturi būti suteikiama Sutarties 28 straipsniui prieštaraujančioms kampanijoms (rekomendacijų 3.1.1 punktas), Bendrijos antrinės teisės aktams prieštaraujančioms kampanijoms (rekomendacijų 3.1.2 punktas) arba su tam tikromis firmomis susijusiai reklamai (rekomendacijų 3.1.3 punktas). Be to, kai iš viešųjų fondų finansuojamą reklamos veiklą įpareigojamos vykdyti privačios firmos, siekiant užkirsti galimybę suteikti valstybės pagalbą tas kampanijas vykdančioms firmoms, aptariamos privačios firmos atranka turi būti atliekama vadovaujantis rinkos principais, nediskriminuojant, kai būtina, pagal Bendrijos teisės aktus ir pirmiausia – pagal precedentų teisę (22) rengiant konkursus, naudojant tokį reklamos laipsnį, kurio pakanka paslaugų rinką atverti konkurencijai ir iš naujo išnagrinėti viešųjų pirkimų procedūrų nešališkumą.

(58)

Pagal pateiktą informaciją matyti, kad šio sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje, 31 konstatuojamosios dalies c punkte ir 33 konstatuojamoje dalyje aprašytos reklamos priemonės atitinka reikalavimus, nustatytus rekomendacijų 3.1.1 punkte (Sutarties 28 straipsniui prieštaraujančios kampanijos) ir 3.1.3 punkte (su tam tikromis firmomis susijusi reklama). Antra vertus, Italijos valdžios institucijos niekur nenurodė, kad yra laikomasi ir 3.1.2 punkte nurodyto reikalavimo.

(59)

Be to, kad būtų laikomasi negatyviųjų kriterijų, taikomų rekomendacijų dėl reklamos 3.2 punktas teigia, kad valstybės pagalba reklamai turėtų atitikti bent vieną pozityvųjį kriterijų, tuo siekiant parodyti, kad valstybės pagalba iš tikrųjų palengvina tam tikrų ūkinių veiklų arba tam tikrų ūkio regionų plėtrą. Kad laikomasi šios pozityviosios nuostatos, manoma tada, jei finansuojama reklama yra susijusi su kuriuo nors iš šių dalykų: pertekliniais žemės ūkio produktais ar iki galo nepanaudotomis rūšimis; naujais produktais ar dar netapusių pertekliniais produktų pakeitimu; aukštos kokybės produktais, įskaitant produktus, pagamintus ar įgytus naudojant ekologinius gamybos ar surinkimo būdus, pavyzdžiui, ekologinių ūkių produktus; tam tikrų regionų, mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 70/2001 plėtrai; projektams, kuriuos įgyvendina organizacijos, oficialiai pripažintos kaip apibrėžta 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 104/2000 dėl bendro žuvininkystės ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo (23); projektams, kuriuos kartu įgyvendina gamintojų organizacijos arba kitos nacionalinių institucijų pripažintos žuvininkystės sektoriaus organizacijos.

(60)

Aptariant valstybės pagalbą reklamai, Italijos valdžios institucijų pateiktose pastabose nenurodoma, kad aptariamosios reklamos priemonės atitiktų kuriuos nors anksčiau minėtus pozityviuosius kriterijus.

(61)

Aptariant didžiausią valstybės pagalbos žemės ūkio produktų reklamai lygį, taikomų rekomendacijų dėl reklamos 5 punktas reikalauja, kad vadovaujantis bendrąja taisykle, tiesioginė valstybės pagalba iš bendrojo vyriausybės biudžeto neturėtų viršyti sumos, kurios dydžiu sutartai reklamos kampanijai įsipareigojo pats sektorius. Taigi, valstybės pagalbos reklamai atveju, tiesioginės valstybės pagalbos dydis neturėtų viršyti 50 %, o kitus 50 % išlaidų padengia pačios sektoriaus įmonės, įnešdamos savanoriškas įmokas arba surinkdamos parafiskalinius mokesčius ar privalomus įnašus. Atsižvelgdama į rekomendacijų dėl reklamos 3.2 punkte paminėtų kai kurių pozityviųjų kriterijų svarbą, Komisija gali leisti padidinti anksčiau minėtą didžiausią tiesioginės pagalbos ribą iki 75 % išlaidų tuo atveju, jei yra reklamuojami mažųjų ir vidutinių įmonių produktai, pagaminti regionuose, turinčiuose teisę gauti pagalbą pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

(62)

Pagal pateiktą ir šio sprendimo 31 konstatuojamoje dalyje aprašytą informaciją matyti, kad visos pagal dabartinę sistemą numatytos pardavimo skatinimo ir reklamos priemonės yra 100 % finansuojamos iš viešųjų fondų. Tokiu būdu nevykdoma sąlyga, kad 50 % (arba tais atvejais, kai taikoma – 25 %) finansavimo turėtų būti gaunama iš paties sektoriaus.

(63)

Todėl vadovaudamasi anksčiau pateiktu vertinimu, Komisija gali daryti išvadą, kad tiriamoji valstybės pagalba reklamai neatitinka taikomų rekomendacijų dėl reklamos 3.1.2 punkte (Bendrijos antrinės teisės aktams prieštaraujančios kampanijos), 3.2 punkte (pozityvieji kriterijai) ir 5 punkte (didžiausia valstybės pagalbos riba) nurodytų reikalavimų.

(64)

Ta pati išvada taikoma priemonėms, įgyvendintoms ir Bendrijoje, ir už jos ribų. Kadangi už Bendrijos ribų įgyvendintos reklamos priemonės nėra aiškiai apibūdintos rekomendacijose dėl žemės ūkio, jas vertindama, Komisija naudojasi jai suteiktais įgaliojimais pačiai spręsti. Pagal dabartinę Komisijos praktiką, kai jie atitinka Bendrijos teritorijoje taikomas tam tikras valstybės pagalbos teikimo taisykles, planuojamos priemonės gali būti laikomos atitinkančiomis bendrąją rinką ir gali būti leista suteikti 80 % išlaidų dydžio valstybės pagalbą. (24) Šiuo atveju, kaip matyti iš pateiktos ir šio sprendimo 31 ir 33 konstatuojamosiose dalyse aprašytos informacijos, Bendrijoje ir už jos ribų įgyvendintos priemonės yra tokios pat, o suteiktos pagalbos dydis yra 100 %. Todėl šiuo atveju nėra laikomasi nei taikomų rekomendacijų dėl reklamos 3.1.2 punkte (Bendrijos antrinės teisės aktams prieštaraujančios kampanijos), nei 3.2. punkte (pozityvieji kriterijai) nurodytų reikalavimų, nei reikalavimo dėl Komisijos leidžiamo didžiausio valstybės pagalbos dydžio. (25) Taigi tos pagalbos priemonės irgi neatitinka bendrosios rinkos.

(65)

Šis sprendimas yra susijęs vien tik su valstybės pagalba žemės ūkio sektoriui I priede nurodytų žemės ūkio produktų pardavimo skatinimui ir reklamai. Jis nėra formali Komisijos pozicija dėl to, ar paslaugų teikėjai buvo atrenkami pagal Bendrijos viešųjų pirkimų taisykles ir precedentų teisę. Komisija išlaiko savo teisę toliau šį atvejį tirti viešųjų pirkimų požiūriu.

(66)

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą informaciją, valstybės pagalbos priemonės, skirtos pardavimo skatinimui ir atitinkančios Bendrijos rekomendacijų dėl pagalbos žemės ūkio sektoriui 13 ir 14 punktus, gali būti laikomos atitinkančiomis bendrąją rinką pagal 87 straipsnio 3 dalies c punktą kaip valstybės pagalba, skirta palengvinti tam tikrų ūkinių veiklų plėtrą.

(67)

Valstybės pagalbos priemonė reklamai, neatitinkanti Bendrijos rekomendacijose dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui numatytų taisyklių dėl EB Sutarties I priede nurodytų ir tam tikrų į I priedą neįtrauktų produktų reklamos, neatitinka bendrosios rinkos ir gali būti įgyvendinama tik tada, jeigu ji pakeičiama taip, kad atitiktų tas taisykles.

(68)

Jeigu bendrosios rinkos neatitinkančios valstybės pagalbos priemonės reklamai jau buvo suteiktos, iš pagalbos gavėjų jos turi būti susigrąžintos,

6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/37

(1)

2003 m. birželio 23 d. laišku Nuolatinė Prancūzijos atstovybė prie Europos Sąjungos, laikydamasi Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nuostatų, pranešė Komisijai apie pagalbos sistemą, kurią ji numato taikyti likerinių vynų gamintojams ir didmeninės prekybos įmonėms Šaranto Pineau, Gaskonės Floc, Normandijos Pommeau ir Juros Macvin. 2003 m. rugpjūčio 9 d., lapkričio 24 d. ir 28 d. bei 2004 m. vasario 17 d. ir 24 d. laiškuose buvo pateikta papildomos informacijos.

(2)

2004 m. balandžio 20 d. laišku Komisija informavo Prancūziją apie savo sprendimą dėl šios pagalbos pradėti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(3)

Komisijos sprendimas pradėti šią procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl aptariamosios pagalbos.

(4)

Suinteresuotųjų šalių pastabų dėl šios pagalbos Komisija negavo.

(5)

Prancūzija savo pastabas pateikė 2004 m. birželio 11 d. laiške, užregistruotame 2004 m. birželio 14 d.

(6)

Pagalba, apie kurią pranešta, papildo tą pagalbą, apie kurią buvo pranešta anksčiau ir kurią Komisija buvo patvirtinusi kaip valstybės pagalbą Nr. N 703/95 (3) ir Nr. N 327/98 (4), ji bus skirta reklamos ir pardavimo skatinimo akcijoms, mokslinių tyrimų ir eksperimentų programoms, techninei pagalbai ir veiklai, kurios tikslas – skatinti kokybiškų produktų gamybą.

(7)

Komisijos sprendimas dėl valstybės pagalbos Nr. N 703/95 buvo panaikintas Teisingumo Teismo sprendimu, kurio turinys išdėstytas toliau.

(8)

Pagalba N 703/95 ir N 327/98, iš pradžių numatyta penkeriems metams pradedant nuo 1995/1996 m., buvo suskirstyta į septynis mokėjimo etapus, kurių paskutinis – 2001 m. gegužės – 2002 m. balandžio mėn. laikotarpis. Dėl vyriausybės nustatytų biudžetinių apribojimų pastarosios lėšos šiandien dar yra įšaldytos. Ankstesnės sistemos galiojimo pabaiga buvo nukelta į 2002 m. balandžio 30 d.

(9)

Kalbant apie produkciją, kuriai teikiama pagalba, yra pasikeitimų palyginti su ankstesnėmis sistemomis. Pavyzdžiui, stipriųjų gėrimų sektoriaus ūkio subjektai (armanjako, kalvadoso, konjako) neprašė pratęsti sistemos galiojimo. Todėl Prancūzijos valdžios institucijos nusprendė apsiriboti likeriniais vynais su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN).

(10)

Visoms suinteresuotosioms šakinėms organizacijoms ir visai toliau apibūdintai pagalbai 5 metams yra numatytas bendras 12 000 000 EUR pagalbos biudžetas, kuris paskirstytas taip: Šaranto Pineau – 9 360 000 EUR; Gaskonės Floc – 2 040 000 EUR; Normandijos Pommeau – 360 000 EUR ir Juros Macvin – 240 000 EUR.

(11)

Mokslinius tyrimus, techninę pagalbą ir kokybiškos produkcijos vystymo veiklą finansuos tik valstybė iš biudžeto lėšų. Reklamos ir skatinimo akcijas finansuos iš dalies valstybė, iš dalies – suinteresuotosios šakinės organizacijos iš savanoriškų privalomųjų įmokų (toliau – SPĮ), renkamų iš jų narių. Valstybės įnašas į Europos Sąjungos teritorijoje rengiamas reklamos akcijas neviršys 50 %.

(12)

SPĮ taikomos likeriniams vynams su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), kuriuos parduoda vynuogių augintojai, profesionalūs distiliuotojai ir didmenų prekybininkai, veikiantys atitinkamo vyno su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) gamybos zonoje.

(13)

2002 m. Šaranto Pineau SPĮ sudarė 12,96 EUR už hektolitrą/laipsnį, Gaskonės Floc – 0,25 EUR už butelį, Normandijos Pommeau – 30,79 EUR už hektolitrą/laipsnį ir Juros Macvin – 2, 75 EUR be mokesčių už hektolitrą/laipsnį.

(14)

Prancūzijos pareigūnai paaiškino, kad numatomos programos bus įgyvendinamos tam tikrose Europos Sąjungos rinkose, tarp jų ir Prancūzijos rinkoje, bei trečiųjų šalių rinkose. Planuojamų reklamos akcijų tikslas – skatinti ketinimų pirkti pagausėjimą geriau supažindinant su likeriniais vynais, tačiau reklama neturėtų apsiriboti atskirų įmonių prekėmis. Produkcija, kuri bus reklamuojama, – tai produkcija su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN): Šaranto Pineau, Gaskonės Floc, Normandijos Pommeau ir Juros Macvin.

(15)

Šios akcijos bus naudingos susivienijusiems likerinių vynų gamintojams, kurie, pasak Prancūzijos pareigūnų, vieni nepajėgtų sutelkti lygiaverčių pastangų siekdami išplėtoti savo prekių prekybą rinkoje.

(16)

Bus rūpinamasi, kad reklamos akcijų pranešimais vartotojai nebūtų atgrasomi pirkti kitų valstybių narių prekes arba kad tos prekės nebūtų menkinamos.

(17)

Tai bus reklamos, informacijos ir komunikacijos kampanijos, apimsiančios įvairius akcijų tipus, ypač reklamą žiniasklaidoje, kitų pardavimo skatinimo formų kūrimą ir sklaidą, reklamos akcijų rengimą su kampanijomis susijusiose pardavimo vietose. Jas bus galima organizuoti kartu su pardavimo skatinimo akcijomis, tokiomis kaip ryšiai su visuomene, dalyvavimas parodose, seminarų rengimas, renginių organizavimas, brošiūrų ar informacinių dokumentų leidyba, supratimo apie produktą ir kampanijų veiksmingumo tyrimai.

(18)

Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo pateikti šioms kampanijoms naudotą reklaminę medžiagą arba jos kopijas.

(19)

Pagalba reklamai, numatoma teikti pirmiau minėtoms šakinėms organizacijoms, apsiribos 50 % Europos Sąjungos valstybėse, tarp jų ir Prancūzijoje, rengiamoms akcijoms ir 80 % trečiosiose šalyse rengiamoms akcijoms.

(20)

Numatoma pagalba planuojamoms akcijoms eurais yra:

(21)

Pasak Prancūzijos pareigūnų, mokslinių tyrimų ir eksperimentų palaikymo akcijos nukreiptos tik į visus sektoriui pravarčius mokslinius tyrimus, kurie yra bendro pobūdžio ir teikia naudos visam sektoriui.

(22)

Pagalbos Šaranto Pineau sritys: mikrobiologija, bakteriniai pakitimai ir padariniai (pieno bakterijų dauginimosi Šaranto Pineau vyne veiksnių nustatymas, užtaršos testų atlikimas ir valymo technikos parengimas); Šaranto Pineau brandinimo būdai (analitinių kriterijų, apibūdinančių oksidacijos reiškinius, nustatymas ir brandinimo veiksnių atskleidimas); analitinių duomenų banko sudarymas (bendrieji tyrimai – gamintino vyno alkoholio koncentracija, cukrus, pH, – galima cheminė ar bakterinė užtarša, metalai, katijonai, lakieji junginiai, augalų priežiūros produktų likučiai).

(23)

Pagalbos Gaskonės Floc sritys: vynuogių rūšys ir skirtingų vyno rūšių maišymo tyrimai siekiant optimizuoti skirtingų vyno rūšių maišymą, kad gaminant Gaskonės Floc būtų padidintas šviežumo ir vaisių skonis (su didesniu cukraus kiekiu, spalvos intensyvumu, dermingu bendruoju rūgštingumu susiję tyrimai); armanjako tyrimai, padedantys gaminti Gaskonės Floc (analitinė tikrinimo procedūra – vario, etanolio, etilo acetato kiekis, alkoholio koncentracija, – vartojamų armanjako rūšių tobulinimas); tyrimai ir tam tikriems vartojimo tipams pritaikyto Gaskonės Floc vyno sukūrimas, kokybės ir kiekybės testų atlikimas, laikymas.

(24)

Pagalba Juros Macvin vynams: technikos pažanga (Juros vynuogių rūšių atskirų grupių prinokimo tikrinimas siekiant nustatyti prinokimo stadiją ir labiausiai Juros Macvin gaminti tinkamas vynuogių rūšis); vynuogienojų atranka ir vertinimas; misos ir išspaudimo kokybė (ekstrakcijos metodų – fermentacijos ir šalčio – bei misos išvalymo įtaka Juros Macvin vynų aromato kokybei); SO2 dozių reikšmė išvalymui; skaidrinimas ir paruošimas pilstyti į butelius (įvairių metodų palyginimas siekiant, kad į butelius supilstytas Juros Macvin vynas būtų skaidrus ir toks išliktų).

(25)

Bus dengiama 100 % numatytų mokslinių tyrimų išlaidų. Šiai mokslinių tyrimų veiklai numatyta pagalba, įskaitant su informacijos apdorojimu ir bibliografija susijusias išlaidas bei visą paramą, skirtą įgyvendintų akcijų rezultatams paskelbti visiems ūkio subjektams skiriama penkeriems metams, yra tokia: Šaranto Pineau – 912 600 EUR, Gaskonės Floc – 118 000 EUR ir Juros Macvin – 65 000 EUR.

(26)

Prancūzijos pareigūnai apibrėžė planuojamą techninę pagalbą, kurią iš esmės sudarys techniniai mokymai, skirti visų lygių gamybos procesams tobulinti ir valdyti (pirminė gamyba, vynų gamyba, degustacija), taip pat populiarinimo operacijos.

(27)

Šie darbai bus finansuojami padengiant 100 % išlaidų atsižvelgiant į pirmiau minėtą didžiausią pagalbos sumą. Šiai daliai numatoma pagalba, skiriama penkeriems metams, yra tokia: Šaranto Pineau – 280 800 EUR ir Gaskonės Floc – 169 000 EUR.

(28)

Pagalbą kokybiškų produktų gamybai numatyta teikti Šaranto Pineau ir Gaskonės Floc sektoriams. Kalbama apie tokius darbus: RVASVT ir atsekamumas (techninius ir teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančio palyginimo kriterijaus sukūrimas ir paskelbimas); produktų kokybės gerinimą skatinantys techniniai ir ekonominiai tyrimai.

(29)

Šiems darbams penkeriems metams skiriama pagalba yra tokia: Šaranto Pineau – 210 600 EUR ir Gaskonės Floc – 50 500 EUR.

(30)

Kalbant apie planuojamos pagalbos pobūdį, teikimo sąlygas ar finansavimo metodą, išankstinis priemonių tyrimas nesukėlė esminių abejonių, nors dėl pagalbos reklamai Komisija nusprendė, kad Prancūzija turi aiškiai įsipareigoti, kad bet kuri nuoroda į nacionalinę produkto kilmę būtų antraeilis dalykas.

(31)

Komisija pradėjo Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl pagalbos suderinamumo su kitomis Bendrijos teisės aktų nuostatomis, ypač su Sutarties 90 straipsniu.

(32)

Primintina, kad Komisijos sprendimą dėl valstybės pagalbos Nr. N 703/95, kurios tąsa yra priemonė, apie kurią pranešta, panaikino Teisingumo Teismas (5).

(33)

Savo sprendime Teismas primena, kad 1992–1993 m. (6) Prancūzijos vyriausybė nustatė likerinių vynų ir natūralių saldžių vynų diferencijuoto apmokestinimo sistemą. Taigi nuo 1993 m. liepos 1 d. likeriniams vynams buvo taikomas 1 400 FRF (7) akcizas už hektolitrą, o natūraliems saldiems vynams – 320 FRF akcizas už hektolitrą.

(34)

1993–1994 m. kai kurie Prancūzijos gamintojai atsisakė mokėti papildomus akcizus už likerinius vynus. Kai 2004 m. vasarą šis „akcizų streikas“ buvo laikinai nutrauktas, likerinių vynų su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) nacionalinės konfederacijos pirmininkas paaiškino šį nutraukimą tuo faktu, kad, pasak jo, Prancūzijos vyriausybė planuoja kompensuoti Prancūzijos gamintojams mokesčio skirtumą sumokėdama metinę kompensaciją ir žalos atlyginimą už 1994–1997 metus.

(35)

1995 m. Associação dos Exportadores de Vinho do Porto (Porto vyną eksportuojančių įmonių asociacija, toliau – AEVP) pateikė Komisijai du skundus. AEVP tvirtino, kad esama ryšio tarp, viena vertus, skirtingo likerinių vynų ir natūralių saldžių vynų apmokestinimo, ir, kita vertus, tam tikros pagalbos Prancūzijos likerinių vynų gamintojams. Pasak AEVP, aptariamoji pagalba buvo skirta būtent kompensuoti Prancūzijos likerinių vynų gamintojams aukštesnį apmokestinimo lygį, o tai reiškia, kad didesnį mokestį turi mokėti tik užsienio likerinių vynų gamintojai. Todėl šis diskriminacinis apmokestinimas prieštarauja Sutarties 95 straipsniui (tapusiam 90 straipsniu).

(36)

Teismas konstatavo, kad dalis aptariamosios pagalbos sudaro palankias sąlygas vienai gamintojų kategorijai, kuri didele dalimi sutampa su Prancūzijos likerinių vynų gamintojais, patiriančiais nuostolių dėl apmokestinimo sistemos, ir kad galimas ryšys tarp apmokestinimo sistemos ir aptariamosios pagalbos plano yra rimta kliūtis vertinant pagalbos suderinamumą su Sutarties nuostatomis.

(37)

Teismas pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis išnagrinėti klausimus, iškeltus AEVP pateiktuose skunduose, Komisija galėtų tik pradėjusi Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (tapusioje 88 straipsnio 2 dalimi) nustatytą procedūrą.

(38)

Be to, Teismas nustatė, kad Komisijos sprendimas yra nepagrįstas, nes ji nepaaiškino, kodėl nusprendė, kad AEVP kaltinimas dėl Sutarties 95 straipsnio (tapusio 90 straipsniu) galimo pažeidimo yra nepagrįstas.

(39)

Todėl Teismas nusprendė, kad ginčijamas sprendimas yra negaliojantis, kadangi nebuvo pradėta Sutarties 93 straipsnio 2 dalyje (tapusioje 88 straipsnio 2 dalimi) nustatyta procedūra ir nebuvo nurodytos priežastys, kaip nustatyta Sutarties 190 straipsnyje (tapusiame 253 straipsniu).

(40)

Atsižvelgdama į šį Teismo sprendimą Komisija buvo tos nuomonės, kad priemonę, apie kurią pranešta ir kuri yra Teismo panaikintu sprendimu patvirtintos pagalbos tąsa, būtina išsamiai išnagrinėti Sutarties 90 straipsnio atžvilgiu.

(41)

Taigi, vykstant parengiamajam priemonės tyrimui, Komisija pateikė klausimų Prancūzijai norėdama sužinoti, ar aptariamoji valstybės pagalba de facto nėra tik Prancūzijos likerinių vynų gamintojams skirto Bendrojo mokesčių kodekso 402bis straipsnyje nustatyto mokesčio dalis.

(42)

Prancūzija savo atsakymuose, pateiktuose vykstant pirmajam tyrimo etapui, remdamasi toliau pateikiamais samprotavimais, pabrėžė, kad nei anksčiau nebuvo, nei dabar nėra jokio ryšio tarp siūlomų paramos priemonių ir akcizų.

(43)

Pasak Prancūzijos, pagalbai skirta suma (2,4 mln. EUR metams, 12 mln. EUR penkeriems metams) neprilygsta toms lėšoms, kurios sektoriuje gaunamos iš akcizų. Pavyzdžiui, taikant 214 EUR/hl akcizo mokestį, lėšos, gautos už 150 000 hektolitrų likerinių vynų su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), sudarytų daugiau kaip 32 mln. EUR per metus.

(44)

Dėl to, kad likeriniai vynams taikomas šis specialus 214 EUR/hl mokestis (tuo tarpu natūraliems saldiems vynams jis yra 54 EUR/hl), šiam sektoriui nustatytas 24 mln. EUR papildomų akcizų mokestis. Pasak Prancūzijos, ši suma taip pat nepalyginama su siūlomos pagalbos dydžiu.

(45)

Pasak Prancūzijos, niekada nebuvo priimta jokia nuostata dėl to, kad pagal Bendrojo mokesčių kodekso 402bis straipsnį surinktos lėšos būtų panaudotos šios šalies likerinių vynų gamintojams remti. Pavyzdžiui, nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. gautos lėšos buvo pervedamos į „solidarumo su pagyvenusiais žmonėmis fondą“. Nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. jos buvo panaudotos fondui, skirtam finansuoti darbo laiko sutrumpinimą. Nuo 2004 m. sausio 1 d. šios lėšos pervedamos į valstybės biudžetą.

(46)

Išnagrinėjusi šią informaciją Komisija buvo tos nuomonės, kad tokio pobūdžio informacija nepanaikino abejonių dėl egzistuojančio ryšio tarp renkamo mokesčio ir pagalbos.

(47)

Iš tikrųjų Komisija buvo tos nuomonės, kad tai, jog nėra tiesioginės sąsajos tarp pagalbos sumos (2,4 mln. EUR) ir pajamų iš akcizų, taikomų likeriniams vynams (32 mln. EUR) arba tarp pagalbos sumos (2,4 mln. EUR) ir papildomų akcizų, kuriuos moka likerinių vynų gamintojai, palyginti su natūralių saldžių vynų gamintojais (24 mln. EUR) dar negalima laikyti pakankamu įrodymu, kad tarp mokesčio ir pagalbos nėra ryšio. Taigi šiame tyrimo etape nebuvo atmestina tikimybė, kad pagalba gali, bent jau iš dalies, būti atlygis Prancūzijos likerinių vynų gamintojams, kompensacija, kuria kiti Bendrijos gamintojai negali pasinaudoti.

(48)

Be to, Komisija buvo tos nuomonės, kad reikia atsižvelgti į Teismo pareikštą susirūpinimą dėl to, kad tretiesiems asmenims būtų sudaryta galimybė pateikti argumentus, susijusius su galimu Sutarties 90 straipsnio pažeidimu.

(49)

Taigi sprendime pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą Komisija paprašė Prancūzijos pateikti papildomos informacijos ir skaičių, kurie galėtų paremti jos argumentus.

(50)

Pirmiausia Prancūzijos buvo paprašyta patikslinti, ar valstybė jau yra prisiėmusi įsipareigojimą Prancūzijos likerinių vynų gamintojams atlyginti ar kompensuoti, bent iš dalies, 1993 m. įvesto mokesčio padarinius.

(51)

Komisija Prancūzijos taip pat paprašė pateikti skaičius, susijusius su sumomis, gautomis iš likeriniams vynams taikomo mokesčio, atitinkamai už prancūziškus produktus ir už importuotus produktus, taip pat sumas, gautas iš (Prancūzijos ar Bendrijos) individualios gamybos.

(52)

Nustačiusi, kad didžioji pagalbos, apie kurią pranešta, dalis skirta Šaranto Pineau, kuriam tenka 78 % sumos, – po jo eina Gaskonės Floc (17 %), Normandijos Pommeau (3 %) ir galiausiai Juros Macvin (2 %), – Komisija paprašė Prancūziją paaiškinti, ar, kalbant apie kiekvieną šių gamintojų, šis procentinis dydis sutampa su pajamų, kurias valstybė gauna iš likeriniams vynams taikomo mokesčio, procentiniu dydžiu.

(53)

Kadangi didžioji pagalbos dalis skirta reklamos akcijoms, Prancūzijos buvo paprašyta paaiškinti, ar šis pasirinkimas atspindi tipišką Prancūzijos valstybės pasirinkimą ir kituose žemės ūkio gamybos sektoriuose, ypač kokybiškų produktų sektoriuje.

(54)

Komisija paprašė Prancūzijos pateikti pagalbos, skirtos Prancūzijoje surengtoms kiekvieno iš keturių aptariamųjų gamintojų reklamos kampanijoms, biudžetą.

(55)

Prancūzijos taip pat buvo paprašyta pateikti paaiškinimus dėl galimo ryšio tarp pajamų, gautų iš SPĮ, ir pajamų iš nacionalinio biudžeto, skirtų pagalbai finansuoti.

(56)

2005 m. sausio 10 d. laiške Prancūzija pateikė tokią informaciją ir paaiškinimus:

(57)

Dėl reklamos akcijų (žr. 30 konstatuojamąją dalį) Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo, kad finansuojamose produktų reklamose nebus pabrėžta, jog atitinkamų likerinių vynų kilmės šalis yra Prancūzija.

(58)

Dėl ryšio tarp likeriniams vynams taikomo mokesčio ir pagalbos Prancūzija dar kartą pabrėžė, kad sąsajos tarp pajamų, gautų iš akcizų, ir pagalbos sumos, teikiamos iš nacionalinio biudžeto, nėra. Iš akcizų gautos pajamos, įskaitant ir pajamas, gautas už likerinius vynus, patenka į bendrąjį valstybės biudžetą. Pasak Prancūzijos, valdžios institucijos visiškai nepriklausomai priima sprendimus dėl pagalbos tam tikriems ekonomikos sektoriams. Šiuo atveju pagalba siekiama ištaisyti tam tikrus struktūrinius trūkumus, dėl kurių nukenčia šie vynai, ypač tokius kaip vartotojų žinių apie šiuos vynus stoka, gamybos įmonių mažumas ir nesutelktas geografinis išsidėstymas, taip pat lėšų, kurios padėtų įsitvirtinti rinkose, trūkumas.

(59)

Prancūzija patvirtino, kad nėra jokio teisinio dokumento, leidžiančio kompensuoti likerinių vynų gamintojų sumokėtus akcizus (žr. 50 konstatuojamąją dalį).

(60)

Dėl pajamų, gautų atitinkamai už prancūziškų likerinių vynų ir importuotų likerinių vynų pateikimą vartotojams (žr. 51 konstatuojamąją dalį), Prancūzija pirmiausia paaiškino, kad fiskalinė statistika (atliekama pagal akcizų tarifus) neleidžia atskirti prancūziškų produktų nuo kitų Bendrijos valstybių produktų.

(61)

Bet kokiu atveju muitinės tarnybų duomenimis, 2003 m. iš natūraliems saldiems vynams ir įvairios kilmės likeriniams vynams taikomų akcizų gauta suma siekė 142,5 mln. EUR, kurie pasiskirstė taip: 25,2 mln. EUR už natūralius saldžius vynus, kuriems taikomas 54 EUR/hl akcizas, t. y. už 467 000 hl, ir 117,3 mln. EUR už likerinius vynus, kuriems taikomas 214 EUR/hl akcizas, t. y. už 548 000 hl.

(62)

Iš pastarųjų duomenų galima pagal derliaus deklaracijas atskirti Prancūzijoje pagamintų likerinių vynų produkciją, iš kurios 94 477 hl tenka Šaranto Pineau, 2091 hl – Juros Macvin, 5680 hl – Pommeau ir 6057 hl – Gaskonės Floc.

(63)

Prancūzija pateikė lentelę, iliustruojančią numatytos pagalbos keturioms šakinėms organizacijoms pasiskirstymą ir kiekvieno atitinkamo likerinių vynų gamintojo pagamintą produkto kiekį (žr. 52 konstatuojamąją dalį).

(64)

Prancūzija konstatuoja, kad kiekvienam likeriniam vynui tenkanti bendrosios produkcijos dalis ir procentinis numatytos pagalbos dydis yra panašūs, nors ne visai sutampa. Prancūzija pabrėžia, kad numatytos pagalbos paskirstymas tokiomis dalimis yra šakinių organizacijų susitarimo rezultatas, o ne valdžios institucijų sprendimas.

(65)

Dėl Komisijos klausimo apie biudžetą, skirtą reklamos akcijoms (žr. 53 konstatuojamąją dalį), Prancūzija pateikė skaičius, rodančius, kad ypač kokybiškų vynų PRK sektoriuje reklamos akcijoms skirtos sumos sudaro nuo 50 % iki 74 % bendrojo šakinėms organizacijoms skirto biudžeto.

(66)

Prancūzija pateikė duomenis apie kiekvienos atitinkamų keturių šakinių organizacijų biudžeto dalį, skirtą Prancūzijoje surengtoms reklamos akcijoms. Šis paskirstymas, turintis išlikti toks pat, jei pagalba patvirtinama, Prancūzijos teigimu, taip pat yra šakinių organizacijų laisvo pasirinkimo rezultatas.

(67)

Dėl galimo ryšio tarp pajamų, gautų iš SPĮ, ir pajamų iš nacionalinio biudžeto, skirtų pagalbai finansuoti, Prancūzija pateikė šią lentelę:

(68)

Pajamos, kurios gali būti skirtos reklamai, neapsiriboja vien tik iš SPĮ gautomis pajamomis. Šakinės organizacijos kaip tik gali pasinaudoti kitomis lėšomis, gautomis, pavyzdžiui, už suteiktas paslaugas, reklamos objektų pardavimą ir kita. Prancūzija patvirtino, kad ne mažiau nei 50 % reikalavimus atitinkančių reklamos akcijų išlaidų dengs privačios įmonės.

(69)

Numatytos pagalbos ir iš akcizų gautų pajamų, apskaičiuotų remiantis derliaus dydžiu (8), palyginimui Prancūzija pateikė tokius skaičius:

(70)

Prancūzija pabrėžia, kad ši lentelė ypač svarbi, nes pagal ją negalima nustatyti, jog skiriant pagalbą buvo siekta kompensuoti akcizų naštą, kadangi jokios kiekybinės sąsajos nėra.

(71)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(72)

Kad priemonei būtų galima taikyti Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos visos keturios sąlygos: 1) priemonė turi būti finansuojama valstybės arba iš valstybinių išteklių, 2) ji turi būti taikoma tik tam tikroms įmonėms arba gamybos sektoriams, 3) ji turi būti ekonomiškai naudinga pagalbą gaunančioms įmonėms, 4) ji turi daryti poveikį valstybių narių tarpusavio ir iškraipyti arba galėti iškraipyti konkurenciją.

(73)

Komisija mano, kad aptariamuoju atveju šios sąlygos yra įvykdytos. Kadangi:

(74)

Mokslinius tyrimus, techninę pagalbą ir kokybiškų produktų plėtotę finansuos tik valstybė iš savo biudžeto lėšų.

(75)

Tačiau pardavimo skatinimo ir reklamos akcijas finansuos iš dalies valstybė, iš dalies (mažiausiai 50 %) – atitinkamos šakinės organizacijos iš lėšų, gautų iš jų narių renkant savanoriškas privalomąsias įmokas (SPĮ).

(76)

Komisija mano, kad biudžetas, skirtas pardavimui skatinti ir reklamos akcijoms, yra sudarytas vien tik iš valstybės lėšų, ir šitai grindžia toliau išdėstytais argumentais.

(77)

Pagal nusistovėjusią Komisijos praktiką privalomosios sektoriaus įmonių įmokos, skiriamos finansinės paramos priemonei finansuoti, yra prilyginamos parafiskaliniams mokesčiams ir todėl yra valstybės lėšos, jei šiuos įnašus nustato valstybė arba jei iš šių įmokų gautos lėšos skirstomos per įstatymu įsteigtą instituciją.

(78)

Aptariamuoju atveju renkamas įmokas privalomomis nustatė Prancūzijos vyriausybė vykdydama šakinių organizacijų susitarimų išplėtimo procedūrą. Susitarimai išplėsti priėmus nutarimą, paskelbtą Prancūzijos Respublikos oficialiajame leidinyje (Journal officiel de la République française). Taigi tam, kad šios įmokos būtų veiksmingos, turi būti priimtas valdžios institucijos teisės aktas.

(79)

Tačiau, remiantis Teisingumo Teismo praktika, kai vertinamas priemonės valstybės pagalbos pobūdis, taip pat išnagrinėjama, ar minėta priemonė gali būti laikoma priskirtina valstybei  (9). Nesena Teismo praktika (10) pateikė duomenų, kuriuos čia reikėtų išnagrinėti.

(80)

Teismas paskelbė, kad tam tikros priemonės, finansuojamos šakinių organizacijų iš lėšų, gautų iš jų narių, nepatenka į Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kadangi: a) įmokos buvo privalomai skirtos priemonei finansuoti; b) valstybės įstaiga ar valdžios institucijos niekada negalėjo laisvai disponuoti šiomis lėšomis; c) priemonė buvo priskirta tik aptariamosios šakinės organizacijos nariams ir nebuvo sudedamoji valstybės politikos dalis (...).

(81)

Iš šios Teismo praktikos išplaukia, kad tais atvejais, kai valstybei tenka paprasto tarpininko vaidmuo, nes ji nesikiša į ekonominio sektoriaus vykdomos politikos krypčių pasirinkimo apibrėžimą ir niekada negali disponuoti surinktais ištekliais, kurie yra privalomai skirti aptariamosioms priemonėms, negalima taikyti priskirtinumo valstybei kriterijaus. Todėl priemonės gali būti nelaikomos valstybės pagalba.

(82)

Tačiau aptariamasis atvejis neatitinka Pearle byloje priimtame sprendime nustatytų kriterijų. Ypač tas faktas, kad valstybė prisideda finansuodama 50 % šių pardavimo skatinimo ir reklamos akcijų, akivaizdžiai įrodo, jog šios akcijos kaip tik sudaro valstybės politikos dalį, ir todėl lėšos, naudojamos joms finansuoti, apskritai laikytinos viešaisiais ištekliais, skirtais valstybei priskirtiniems veiksmams.

(83)

Priemonės yra skirtos tik Prancūzijos likerinių vynų gamintojams, vadinasi – yra atrankinės.

(84)

Likerinių vynų gamintojai gauna ekonominę naudą įvairių akcijų (mokslinių tyrimų, techninės pagalbos, kokybiškų produktų plėtojimo, pardavimo skatinimo ir reklamos projektų) finansavimo forma. Ši nauda pagerina pagalbos gavėjų konkurencinę padėtį. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įmonės konkurencinės padėties pagerėjimas dėl valstybės pagalbos paprastai reiškia konkurencijos iškraipymą kitų įmonių, negaunančių tokios paramos, atžvilgiu (11).

(85)

Ši pagalba gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nes nacionalinei produkcijai sudaro palankias sąlygas kitų valstybių narių produkcijos sąskaita. Iš tikrųjų vyno gamybos sektorius yra nepaprastai atviras konkurencijai Bendrijos lygiu; tai, beje, regis, gerai įrodo faktas, kad šiame sektoriuje yra bendras rinkos organizavimas.

(86)

Iš toliau pateikiamos lentelės matyti valstybių narių ir Prancūzijos prekybinių mainų vyno produktais lygis 2001, 2002 ir 2003 metais (12).

(87)

Kai kurias planuojamas priemones siekiama įgyvendinti už Europos Sąjungos ribų. Tačiau, atsižvelgiant į rinkų, kuriose veikia Bendrijos ūkio subjektai, tarpusavio priklausomybę, neatmestina galimybė, kad pagalba gali iškraipyti konkurenciją tarp valstybių narių, sustiprindama ūkio subjektų konkurencinę padėtį (13), net jei toji pagalba ir naudinga produktams eksportuoti už Bendrijos ribų (14).

(88)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, aptariamosioms priemonėms taikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis ir jos gali būti pripažintos suderinamomis su Sutartimi tik tuo atveju, jei joms gali būti pritaikyta kuri nors iš Sutartyje numatytų leidžiančių nukrypti nuostatų.

(89)

Vienintelė leidžianti nukrypti nuostata, apie kurią šiame etape galima kalbėti, yra Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto nuostata, pagal kurią bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(90)

Kad aptariamajai pagalbai būtų galima taikyti šią leidžiančią nukrypti nuostatą, pagalba turi neprieštarauti valstybės pagalbos srities teisės aktams. Komisija in primis patikrina, ar gali būti pritaikytas 2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimu ir prekyba (15). Jei šis reglamentas netaikytinas, Komisija patikrina, ar gali būti remiamasi kitokiu teisiniu pagrindu, kaip pavyzdžiui, Bendrijos gairės ar programos.

(91)

Numatyta pagalba neapsiriboja mažosiomis ir vidutinėmis įmonėmis, todėl Reglamentas (EB) Nr. 1/2004 netaikytinas. Taigi priimdama sprendimą Komisija rėmėsi šiais dokumentais: a) Bendrijos gairėmis, skirtomis valstybės pagalbai žemės ūkio sektoriuje (16) (toliau – žemės ūkiui skirtos gairės); b) Bendrijos gairėmis, taikytinomis valstybės pagalbai, skirtai į EB sutarties I priedą įtrauktų prekių ir tam tikrų į šį priedą neįtrauktų prekių reklamai (17) (toliau – reklamai skirtos gairės) ir c) Bendrijos valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai programa (18) (toliau – programa).

(92)

Atsižvelgiant į tai, kad numatyta pagalba turėtų būti finansuojama, bent jau iš dalies, iš privalomųjų įmokų, prilyginamų parafiskaliniams mokesčiams, Komisija įvertino ir pagalbos finansavimo būdus.

(93)

Bendrijos gairėse, taikytinose valstybės pagalbai, skirtai į EB sutarties I priedą įtrauktų prekių ir tam tikrų į šį priedą neįtrauktų prekių reklamai (toliau – reklamai skirtos gairės) (19), nustatyti neigiami ir teigiami kriterijai, kurių turi laikytis visos nacionalinės pagalbos sistemos. Pagal 16–30 gairių punktus tai neturi būti reklamos akcijos, prieštaraujančios Sutarties 28 straipsniui arba antrinei Bendrijos teisei, ir šios akcijos neturi būti orientuotos į konkrečias įmones.

(94)

Prancūzijos pareigūnai paaiškino, kad šios akcijos nėra skirtos konkrečioms įmonėms, kad reklama nemenkins kitų Bendrijos produktų ir kad į ją nebus įtrauktas joks nepalankus palyginimas, pabrėžiantis produktų nacionalinės kilmės vertę.

(95)

Nuorodos į nacionalinę kilmę turi būti antraeilės palyginti su pagrindine informacija, kurią vartotojams skleidžia kampanija, ir neturi būti esminė priežastis, dėl kurios jiems patariama produktą pirkti. Aptariamuoju atveju svarbu, kad prancūziška produktų kilmė nebūtų pirmaeilė informacija Prancūzijos teritorijoje vykdomų kampanijų metu.

(96)

Prancūzijos pareigūnų atsiųsti pavyzdžiai, taip pat tuo tikslu aiškiai pareikštas Prancūzijos įsipareigojimas leidžia daryti išvadą, kad nebus ypač pabrėžiama aptariamųjų produktų nacionalinė kilmė ir bet kokia nuoroda į kilmę bus antraeilė palyginti su pagrindine reklamos kampanijų skleidžiama informacija.

(97)

Kalbant apie teigiamus kriterijus, pagal 31–33 reklamai skirtų gairių punktus produktai, kuriems rengiamos reklamos kampanijos, turi atitikti mažiausiai vieną iš šių reikalavimų: turi būti kalbama apie perteklinę žemės ūkio produkciją arba apie nepakankamai vartojamas rūšis, arba apie tam tikrų regionų plėtrą, arba apie mažųjų ir vidutinių įmonių plėtrą, arba apie aukštos kokybės, įskaitant ekologiškus, produktus.

(98)

Šiuo klausimu Prancūzijos pareigūnai paaiškino, kad priemonėmis bus siekiama plėtoti atitinkamus gamybos regionus parduodant tipišką jų produkciją. Jos atitiks būtinybę suteikti paramą tikslinių geografinių zonų mažosioms ir vidutinėms įmonėms: aptariamųjų vyno gamybos sektorių įmonės daugiausia yra nedidelės struktūros, turinčios mažai darbuotojų, dažnai jos yra šeimyninės. Priemonėmis taip pat bus siekiama plėtoti aukštos kokybės produktus (su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN)).

(99)

Kalbant konkrečiau apie pagalbą reklamai, skirtai žemės ūkio produktams su saugomos kilmės vietos nuoroda ar su Bendrijos registruotu saugomu geografinės nuorodos pavadinimu (20), Komisija, siekdama garantuoti, kad pagalba nebūtų suteikta individualiems gamintojams, patikrina, ar visi produkto su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) gamintojai turi tokią pat teisę į pagalbą. Vadinasi, reklamos priemonėse turi būti nurodoma saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), o ne bet koks logotipas ar etiketė, nebent visi gamintojai turėtų teisę juos naudoti. Taip pat, jei dėl praktinių priežasčių pagalba suteikiama gamintojų susivienijimui, Komisija paprašo užtikrinti, kad pagalba iš tikrųjų bus naudinga visiems gamintojams, nesvarbu ar jie yra susivienijimo nariai, ar ne.

(100)

Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo, kad bendrai vykdant akcijas visi šios pagalbos gavėjai, nieko nediskriminuojant, būtų reklamuojamo produkto gamintojai, taip pat prie jo prekybos rinkoje prisidedantys ūkio subjektai.

(101)

Kalbant apie gairių 60 punkte nustatytą didžiausią galimą pagalbos dydį, reklamos akcijos gali būti 50 % finansuojamos iš valstybės išteklių, o likusią dalį turi finansuoti pagalbą gaunančios šakinės organizacijos ir tarpšakinės organizacijos.

(102)

Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo, kad viešasis finansavimas būtų ne didesnis nei 50 % reklamos akcijoms, vykdomoms Europos Sąjungoje. Likusią dalį turi finansuoti aptariamojo žemės ūkio sektoriaus ūkio subjektai.

(103)

Akcijos, vykdomos už Europos Sąjungos ribų, galės būti finansuojamos 80 %. Tai atitinka Komisijos priimtą politiką (21), pagal kurią finansinis gamintojų dalyvavimas šios rūšies akcijose suprantamas būtent taip, kaip nurodo 1999 m. gruodžio 14 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2702/1999 dėl informacijos apie žemės ūkio produktus teikimo ir jų skatinimo trečiosiose šalyse priemonių (22), kur kalbama apie bendrai finansuojamas akcijas. Dėl akcijų, Bendrijos vykdomų trečiosiose šalyse, šio reglamento 9 straipsnyje nustatyta, kad, kai kalbama apie viešųjų ryšių, žemės ūkio ir maisto produktų pardavimui skatinti ir reklamos akcijas, dalį finansavimo turi teikti siūlančiosios organizacijos. Taigi prie mažiausiai dvejus metus trunkančių akcijų finansavimo jos paprastai prisideda padengdamos ne mažiau kaip 20 % išlaidų, Bendrijai finansuojant ne daugiau nei 60 % ir valstybėms narėms – 20 %. Pagal tai daroma išvada, kad realus pagalbos gavėjų finansinis indėlis į šios rūšies akcijas, sudarantis ne mažiau kaip 20 % išlaidų, atrodo, yra tinkamas siekiant apriboti konkurencijos iškraipymus kitų Bendrijos produktų atžvilgiu.

(104)

Prancūzijos pareigūnai nusiuntė Komisijai pagalbos, apie kurią pranešta, finansuojamų pardavimo skatinimo ir reklamos akcijų pavyzdžių, leidžiančių patvirtinti minėtų pareigūnų prisiimtus įsipareigojimus.

(105)

Komisija daro išvadą, kad ši pagalba atitinka Bendrijos lygiu nustatytus reikalavimus.

(106)

Dėl mokslinių tyrimų ir eksperimentų, taip pat dėl mokslo pažangos sklaidos žemės ūkiui skirtų gairių 17 punkte numatyta, kad pagalba moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai nagrinėjama remiantis kriterijais, nustatytais Bendrijos valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai programoje (23). Pastarojoje patikslinama, kad pagalbos dydis, galintis siekti 100 %, yra suderinamas su bendrąja rinka net ir tuo atveju, kai mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą vykdo įmonės, jei visais atvejais įvykdomos toliau išvardytos keturios sąlygos:

(107)

Prancūzijos pareigūnai prisiėmė šiuos įsipareigojimus:

(108)

Komisija daro išvadą, kad ši pagalba atitinka Bendrijos lygiu nustatytus reikalavimus.

(109)

Žemės ūkiui skirtų gairių 14 punkte nustatyta, kad šios rūšies pagalba leidžiama ir gali būti finansuojama 100 %, jeigu ji yra prieinama visiems reikalavimus atitinkantiems asmenims, veikiantiems atitinkamoje zonoje pagal objektyviai apibrėžtas sąlygas, ir jei bendra trejų metų laikotarpiui skiriamos pagalbos suma neviršija 100 000 eurų kiekvienam gavėjui, arba mažųjų ir vidutinių įmonių atveju yra finansuojama iki 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų (nuo didžiausios sumos). Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo šių reikalavimų laikytis.

(110)

Komisija daro išvadą, kad ši pagalba atitinka Bendrijos lygiu nustatytus reikalavimus.

(111)

Žemės ūkiui skirtų gairių 13 punkte nustatyta, kad šios rūšies pagalba leidžiama ir gali būti finansuojama 100 %, jeigu ji yra prieinama visiems reikalavimus atitinkantiems asmenims, veikiantiems atitinkamoje zonoje pagal objektyviai apibrėžtas sąlygas, ir jei bendra trejų metų laikotarpiui skiriamos pagalbos suma neviršija 100 000 eurų kiekvienam gavėjui, arba mažųjų ir vidutinių įmonių atveju yra finansuojama iki 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų nuo didžiausios sumos. Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo šių reikalavimų laikytis.

(112)

Komisija daro išvadą, kad ši pagalba atitinka Bendrijos lygiu nustatytus reikalavimus.

(113)

Remdamasi Teisingumo Teismo praktika (25) Komisija paprastai mano, kad valstybės pagalbos finansavimas iš privalomųjų mokesčių gali paveikti pačią pagalbą, turėdamas protekcionistinio pobūdžio padarinių, pranokstančių pagalbą tikrąja šio žodžio prasme. Aptariamosios įmokos (SPĮ) iš tikrųjų yra privalomieji mokesčiai. Remdamasi ta pačia praktika Komisija mano, kad pagalba negali būti finansuojama iš parafiskalinių mokesčių, taikomų ir produktams, importuojamiems iš kitų valstybių narių.

(114)

SPĮ yra taikomos likeriniams vynams su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), kuriuos parduoda vynuogių augintojai, distiliuotojai, didmeninės prekybininkais įmonės, veikiantys aptariamosios produkcijos su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) zonoje. Prancūzijos pareigūnai taip pat paaiškino, kad, kitaip nei mokesčiai, renkami remiantis Bendrijos direktyvomis dėl alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams nustatytų akcizų, šakinių organizacijų įmokos iš esmės taikomos tik likeriniams vynams su atitinkama saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), vadinasi, tik regionų, kurie apibrėžti teisės aktuose, produktams, todėl likeriniams vynams iš kitų valstybių narių šios įmokos netaikomos.

(115)

Kalbant konkrečiau apie didmeninės prekybos įmones, neatmestina galimybė, kad jie parduoda ir importuotus produktus. Tačiau Prancūzijos pareigūnai patikslino, kad didmeninės prekybos įmonių mokama šakinių organizacijų įmoka taikoma tik su pagalba, apie kurią pranešta, susijusiems likeriniams vynams su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), t. y. Šaranto Pineau, Gaskonės Floc, Normandijos Pommeau ir Juros Macvin. Taigi importuojamiems vynams ši įmoka nėra taikoma.

(116)

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad vienintelė produkcija, kuriai taikomas mokestis, yra nacionalinė likerinių vynų su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) produkcija, kuriai numatyta priemonė, galima daryti išvadą, kad importuojami produktai nėra apmokestinami.

(117)

Dėl valstybės pagalbos, finansuojamos iš parafiskalinių mokesčių, Teismas taip pat nustatė kriterijus, kuriuos čia reikėtų aptarti. Nygard byloje (26) Teismas nusprendė, kad mokestis turi būti laikomas pažeidžiančiu draudimą diskriminuoti, nustatytą Sutarties 90 straipsnyje, jei nauda, kurią teikia iš mokesčių gautų pajamų skyrimas, tenka tik apmokestintiems nacionaliniams produktams, perdirbamiems ar parduodamiems nacionalinėje rinkoje, iš dalies kompensuojant jiems tenkančius mokesčius ir taip eksportuojamiems nacionaliniams produktams sudarant blogesnę padėtį.

(118)

Pagalba pardavimui skatinti ir reklamai (vienintelė pagalba, finansuojama iš SPĮ) yra naudinga prekybos sektoriui ir didmeninės prekybos įmonėms, kurios parduoda produktus už Prancūzijos ar už Europos Sąjungos ribų gali būti kitokios svarbos.

(119)

Tačiau Prancūzijos pareigūnai užtikrino, kad ir nacionalinis Šaranto Pineau komitetas, ir šakinis Gaskonės Floc komitetas finansuoja reklamos ar pardavimo skatinimo akcijas tiek Prancūzijoje, tiek Europos Sąjungoje ir trečiosiose šalyse. Jų pasirinkimą šiuo klausimu visiškai nepriklausomai nustato jų valdančiosios tarybos, į kurias įeina visi atitinkamo sektoriaus atstovai, savo sprendimu.

(120)

O šakinė sidrų su saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN) organizacija ir šakinis Juros vynų komitetas šiuo metu neplanuoja finansuoti akcijų už Prancūzijos rinkos ribų. Tačiau, pasak Prancūzijos pareigūnų, šią akcijų orientaciją į Prancūzijos rinką lemia paties sektorius, kuriam svarbiausia geriau įsitvirtinti nacionalinėje rinkoje, politika, žinant, kad šių likerinių vynų pardavimas užsienyje dar netapo komercine praktika. Prancūzijos pareigūnai tvirtina, kad tokia orientacija didmeninės prekybos įmonėms nėra nepalanki nes už Prancūzijos rinkos ribų parduodamos produkcijos kiekis yra labai mažas, ir visiškai nėra didmeninės prekybos įmonių, kurios specializuotųsi pardavimo eksportui srityje.

(121)

Bet kokiu atveju Prancūzijos pareigūnai įsipareigojo, kad eksportuojamiems produktams bus skirta ne mažiau akcijų, finansuojamų iš šakinių organizacijų įmokų, negu nacionalinėje teritorijoje parduodamiems produktams.

(122)

Komisija atsižvelgia į šį įsipareigojimą ir yra tos nuomonės, kad iš Prancūzijos pateiktos informacijos šiuo metu negalima nustatyti požymių, jog esama diskriminacijos eksportuojamų likerinių vynų atžvilgiu.

(123)

Tačiau Komisija atkreipia Prancūzijos pareigūnų dėmesį į Nygard byloje priimto sprendimo pasekmes, susijusias su diskriminacija tarp eksportuojamų produktų ir nacionalinėje teritorijoje parduodamų produktų. Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas turi nustatyti galimos produktų diskriminacijos dydį. Tuo tikslu per atskaitinį laikotarpį jis turi patikrinti, ar piniginiu atžvilgiu yra lygiavertės iš aptariamojo mokesčio, taikomo nacionaliniams produktams, parduotiems nacionalinėje rinkoje, iš viso gauta suma ir nauda, kuri šiems produktams tenka išimties tvarka.

(124)

Primintina, kad valstybės pagalba, kurios tam tikros formos prieštarauja kitoms Sutarties nuostatoms, negali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Aptariamuoju atveju Komisija išnagrinėjo dėl pagalbos N 703/95 AEVP pareikšto kaltinimo dėl galimo Sutarties 90 straipsnio pažeidimo pagrįstumą. Be to, Komisija pažymi, kad taikant šią procedūrą AEVP pastabų nepateikė.

(125)

Sutarties 90 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės tiesiogiai ar netiesiogiai neapmokestina kitų valstybių narių gaminių savo vidaus mokesčiais, didesniais už tuos, kuriais ji tiesiogiai ar netiesiogiai apmokestina panašius vietinius gaminius.

(126)

Aptariamuoju atveju Prancūzijoje likeriniams vynams taikomas akcizo mokestis yra toks pat ir prancūziškiems, ir kitų valstybių narių vynams.

(127)

Apie diskriminacinio pobūdžio apmokestinimą vidaus mokesčiais, prieštaraujantį Sutarties 90 straipsniui, galėtų būti kalbama tik tokiu atveju, jei Prancūzijos gamintojų mokamas mokestis būtų iš dalies kompensuojamas pagalba, skirta tiems patiems gamintojams, taigi visą minėtą mokestį turėtų mokėti tik ne Prancūzijos gamintojai.

(128)

Pirmiausia konstatuotina, kad mokesčiai neįeina į Sutarties nuostatų, susijusių su valstybės pagalba, taikymo sritį, nebent jie yra pagalbos priemonės finansavimo būdas ir yra neatsiejama šios pagalbos dalis.

(129)

Iš to išplaukia, kad likeriniams vynams taikomas mokestis neturi įtakos numatytos pagalbos suderinamumo vertinimui ir todėl turi būti čia nagrinėjamas tik tuo atveju, jei tarp minėto mokesčio ir pagalbos priemonių egzistuoja pakankamas ryšys.

(130)

2005 m. sausio 13 d. Teisingumo Teismo sprendime Streekgewest Westelijk Noord-Brabant byloje (27), priimtame dėl šiame sprendime aptariamos pagalbos jau inicijavus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, buvo išaiškintos aplinkybės, kurioms esant pripažintina, kad tarp mokesčio ir pagalbos priemonės egzistuoja pakankamas ryšys, ir todėl galima teigti, kad mokestis yra neatsiejama pagalbos dalis.

(131)

Minėto sprendimo motyvuojamosios dalies 26 punkte ypač patikslinama, kad tam, kad mokestį ar mokesčio dalį būtų galima laikyti neatsiejama pagalbos dalimi, tarp mokesčio ir pagalbos būtinai turi egzistuoti privalomasis paskirties ryšys, nustatytas atitinkamais nacionalinės teisės aktais, tai yra, kad iš mokesčio gautos pajamos tiesiogiai veikia pagalbos dydį, vadinasi, ir šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimą.

(132)

Streekgewest byloje Teismas nustatė, kad net jei dėl valstybės narės biudžeto įvertinimo poreikių lengvata (pagalba) ir kompensuoja mokesčio sumos padidėjimą, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama, kad būtų įrodytas privalomasis ryšys tarp mokesčio ir lengvatos (28).

(133)

Aptariamuoju atveju Prancūzija pažymėjo, kad iš mokesčio gautos lėšos pervedamos į bendrąjį valstybės biudžetą ir kad nėra teisės akto, leidžiančio kompensuoti likerinių vynų gamintojų sumokėtus akcizus. Beje, Komisijos turima informacija nesuteikia pagrindo tai paneigti. Taigi, remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija gali daryti išvadą, kad tarp lėšų, gautų iš mokesčio, taikomo likeriniams vynams, ir pagalbos, skirtos tiems patiems produktams, privalomojo paskirties ryšio nėra, ir net nebūtina įrodyti, kad nėra galimos kiekybinės sąsajos tarp Prancūzijos gautų sumų ir sumų, panaudotų taikant pagalbos sistemą.

(134)

Be to, pateikdama tiesiog kaip papildomą argumentą, Komisija konstatuoja, kad lentelės su skaičiais, kurias Prancūzija pateikė pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, įrodo, jog nėra jokios kiekybinės sąsajos tarp pajamų iš mokesčio, taikomo įvairiems produktams, ir šiems produktams skirtos pagalbos.

(135)

Atsižvelgiant į tai, kad tarp mokesčio ir numatytos pagalbos nėra pakankamo ryšio, nėra ir pagrindo vertinti šio mokesčio poveikį priemonių, apie kurias pranešta, suderinamumui su bendrąja rinka, ypač atsižvelgiant į Sutarties 90 straipsnį, pagal Sutarties 88 straipsnyje nustatytą valstybės pagalbai taikomą procedūrą.

(136)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija daro išvadą, kad Prancūzijos numatytai pagalbai galima taikyti Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą ir pripažinti ją suderinama su bendrąja rinka.

6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/49

(1)

2003 m. kovo 24 d. Komisija gavo skundą dėl kelių tariamų pagalbos, suteiktos įmonei Schneider Technologies AG (toliau – Schneider AG), priemonių. Skundo pateikėja, įmonė Gebrüder Schneider GmbH & Co. KG, yra kontroliuojančioji bendrovė, valdanti Schneider AG akcijas ir priklausanti dviem broliams Schneideriams.

(2)

2004 m. liepos 14 d. Komisija dėl trijų Bavarijos institucijos Bayrische Landesanstalt für Aufbaufinanzierung (toliau – LfA) paskolų ir dviejų Bavarijos mokslinių tyrimo fondo Bayrische Forschungsstiftung (toliau – BFS) paskolų, skirtų moksliniams tyrimams ir plėtrai, pradėjo oficialią tyrimo procedūrą. Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas 2005 m. vasario 22 d. (2) Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Komisija paprašė visas suinteresuotąsias šalis pareikšti pastabas dėl tariamos pagalbos. Negauta jokių trečiųjų šalių pastabų (3). Vokietija atsakė į sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą 2004 m. rugsėjo 16 d. ir 24 d. raštais, užregistruotais atitinkamai tą pačią dieną.

(3)

2005 m. rugsėjo 6 d. Komisija paprašė papildomos informacijos, ją Vokietija pateikė 2005 m. spalio 5 d. raštu (užregistruotu 2005 m. spalio 6 d.). 2006 m. vasario 6 d. pateikta papildoma informacija (užregistruota 2006 m. vasario 7 d.).

(4)

Schneider AG buvo didelė Vokietijos įmonė, kurios pagrindinė buveinė yra Tiurkheime, Bavarijoje, gaminusi spalvotus televizorius. Įmonė ne tik plėtojo gamybą, dešimtajame dešimtmetyje ji dalyvavo pažangiame projekte, skirtame lazerinės projekcijos technologijai, kurią taikant būtų galima sukurti aiškesnį vaizdą, gauti didesnį ryškumą, įdiegti bet kokio dydžio ekranus ir naudoti bet kokį projekcijos paviršių. Abiejų rūšių veikla paskui buvo perduota dviem 2000–2002 m. įsteigtoms Schneider AG pavaldžiosioms bendrovėms: Schneider Electronics AG (toliau – SE), perėmusiai televizorių gamybą, ir Schneider Laser Technologies AG (toliau – SLT).

(5)

LfA, institucija, kurios užduotis yra skatinti regiono ekonomiką, nuo 1998 m. valdė tam tikrą Schneider AG akcijų skaičių. 1999 m. ir 2000 m. LfA valdė 35,6 % akcijų ir buvo didžiausia akcininkė. Lehman Brothers, privatus investicijų bankas, valdė 26,6 % akcijų, Gebrüder Schneider GmbH & Co. KG – 14,6 %, kiti privatūs investuotojai turėjo 23,2 % akcijų.

(6)

Tuo metu Schneider AG ateitis rinkoje buvo vertinama labai puikiai, nes įmonė pirmavo lazerinės projekcijos technologijos kūrimo srityje. Nuo 1998 m. iki 2000 m. Schneider akcijų kursas padidėjo kone dešimteriopai; nuo 1999 m. iki 2000 m. – beveik du su puse karto. Antras pagal dydį investuotojas, Lehman Brothers, sutiko su tokia palankia įmonės ateities perspektyva – tai matyti iš 2000 m. balandžio mėn. atlikto tyrimo, kuriame prognozuojama, kad plataus vartojimo elektronika nuo 2000 m. pabaigos, o lazerinės projekcijos technologija nuo 2001 m. paskutinio ketvirčio duos pelno. Nuo 1999 m. vidurio iki 2000 m. vidurio Lehman Brothers nupirko iš LfA [...] (*1) akcijų.

(7)

Tačiau įmonių našumas nebuvo toks, kokio tikėtasi. SE gamino prastesnės kokybės televizorius ir negalėjo konkuruoti su daugiausia iš Azijos įvežamomis pigiomis prekėmis. Kadangi televizorių verslas nedavė pelno, Schneider AG trūko lėšų, kurių reikėjo SLT lazerių technologijai kurti, todėl darbas vyko daug lėčiau negu tikėtasi iš pradžių. Pirmasis prototipas buvo sukonstruotas tik 2000 m. gegužės mėn., daug vėliau negu planuota, ir tiko tik pramonės reikmėms. Iki 2002 m. įmonė nesukūrė privatiems vartotojams tinkamo gaminio, nors toks buvo tikrasis ekonominis SLT tikslas.

(8)

2002 m. kovo mėn. įmonei Schneider AG ir jos dviem pavaldžiosioms bendrovėms iškeltos trys atskiros bankroto bylos. Bankroto administratorius pardavė Schneider AG ir SE turtą Kinijos elektronikos įmonei TCL, o SLT turtą – Jenoptik Laser, Optik, Systeme GmbH (toliau – LOS), nes TCL ir LOS pateikė atitinkamai geriausius pasiūlymus.

(9)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija pareiškė abejonių dėl šių dviejų priemonių.

(10)

Trys LfA paskolos buvo dalis susitarimų, kuriuos 1999 m. rudenį sudarė LfA, Lehman Brothers (skundo pateikėja) ir bankų grupė, paketo. Vokietija paaiškino, kad 1998 m. įmonė patyrė nuostolių, nesėkmingai bandydama padidinti televizorių pardavimą per specializuotą mažmeninę prekybą. Todėl įmonės vadovybė nusprendė restruktūrizuoti įmonę ir išplėsti OEM (tikrųjų įrangos gamintojų) verslą. Kad galėtų finansuoti šią restruktūrizaciją, iš anksto finansuoti gamybą pagal stambius užsakymus ir padengti nuostolius, įmonei reikėjo grynųjų pinigų.

(11)

Pirmoji LfA paskola (toliau – 1-oji paskola), 2,1 mln. EUR, suteikta 1999 m. rugsėjo mėn. su [...] % palūkanų norma. Antroji LfA paskola (toliau – 2-oji paskola), 5,1 mln. EUR taip pat suteikta 1999 m. rugsėjo mėn. su [...] % palūkanų norma. Trečioji LfA paskola (toliau – 3-oji paskola), 5,6 mln. EUR, suteikta 2000 m. vasario mėn. su [...] % palūkanų norma. Pirmosios dvi paskolos buvo suteiktos vieneriems metams, 3-oji paskola – iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. beveik dvejiems metams.

(12)

2000 m. rugsėjo mėn. pirmųjų dviejų paskolų grąžinimo terminas pratęstas iki 2002 m. rugsėjo 30 d., t. y. dar dvejiems metams, su didesnėmis palūkanų normomis: 1-osios paskolos – [...] %, 2-osios paskolos – [...] %. 2000 m. gruodžio mėn. 3-osios paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2002 m. rugsėjo 30 d., palūkanų norma padidinta iki [...] %.

(13)

1-osios paskolos grąžinimas daugiausia buvo garantuotas žemės hipoteka, visų esamų ir būsimų reikalavimų perleidimu ir prekių perleidimu kreditoriaus nuosavybėn užtikrinant prievolės vykdymą. Tačiau bankų grupės reikalavimų, kylančių iš prieš tai suteiktų paskolos sutarčių, užtikrinimo priemonės turi pirmenybę prieš šią užtikrinimo priemonę. 2-oji ir 3-oji paskola suteikta be garantijų. Vokietija paaiškino, kad užuot taikius garantijas susitarta dėl didesnių palūkanų normų. Faktinė garantijų vertė LfA, kaip Schneider AG akcininkei, buvo labai maža, nes pagal Vokietijos įstatymus akcininko paskola greičiausiai (pagal ribotos atsakomybės bendrovių įstatymo 30 str.) bus laikoma papildomu indėliu į įstatinį kapitalą.

(14)

Privačių partnerių indėliai į bendrą paketą:

(15)

1994 m. ir 1997 m. Bayrische Forschungsstiftung (BFS) įmonei Schneider AG suteikė dvi dotacijas, iš viso 9 050 121,88 EUR (4).

(16)

Pirmoji 6 498 468,68 EUR (5) dotacija suteikta 1994 m. gruodžio 16 d., ji buvo skirta „Lazerinės projekcijos technologijos“ projekto finansavimui (toliau – 1-asis projektas). Dotacija buvo išmokėta keliomis dalimis įgyvendinant projektą, t. y. nuo 1995 m. sausio mėn. iki 1997 m. birželio mėn. Remtinos sąnaudos sudarė 12 484 972,74 EUR, pagalbos intensyvumas buvo 48,9 %.

(17)

1-ojo projekto tikslas buvo sukurti pagrindus naujiems darbo metodams projektuojant didelius ir didelės skiriamosios gebos spalvotus vaizdus įvairioms taikymo sritims ir mokslinius bei technologinius pagrindus atskiriems vėlesnės sistemos komponentams.

(18)

Teikiant pagalbą atsižvelgta į šias projekto sąnaudas (*2):

(19)

Vokietija patvirtino, kad šios sąnaudos tiesiogiai susijusios su mokslinių tyrimų projektu.

(20)

Pagal susitarimus dėl dotacijų teikimo projekto rezultatai buvo pateikti visuomenei ir visiems prieinami.

(21)

Be to, BFS 100 % finansavo Viurcburgo universiteto „mėlynojo lazerio“ projektą. Projekto sąnaudos buvo 0,26 mln. EUR. Tikintis mokslinės pažangiosios patirties mainų, BFS pageidavimu 1-asis projektas buvo sujungtas su „mėlynojo lazerio“ projektu.

(22)

1997 m. liepos 23 d. pritarta antrajai 2 551 653,20 EUR dotacijai. Ji buvo skirta finansuoti projektui „Lazerinės projekcijos technologija – sistemų integracija ir prototipai“ (toliau – 2-asis projektas), įgyvendinam po 1-ojo projekto. Dotacija išmokėta keliomis dalimis įgyvendinant projektą, t. y. nuo 1997 m. balandžio mėn. iki 1999 m. rugsėjo mėn. Remtinos planuojamos sąnaudos sudarė 5 103 293,22 EUR, t. y. pagalbos intensyvumas buvo 50 %.

(23)

Įgyvendinant 2-ąjį projektą turėjo būti tobulinami 1-ojo projekto rezultatai ir bandoma integruoti į bendrą sistemą svarbiausius atskirus komponentus. Darbai apėmė ir vaizdo kūrimo pikosekundinių impulsų lazeriu, atskirų komponentų atsparumo lazeriui ir monochronizuotų lazerių sistemų miniatiūrizacijos tyrimus.

(24)

Teikiant pagalbą atsižvelgta į šias projekto sąnaudas:

(25)

Vokietija patvirtino, kad šios sąnaudos tiesiogiai susijusios su mokslinių tyrimų projektu.

(26)

Pagal susitarimus dėl dotacijų teikimo projekto rezultatai buvo pateikti visuomenei ir visiems prieinami. Pateikus prašymą vartotojo teisės turėjo būti suteikiamos rinkos sąlygomis.

(27)

Pirmiausia Komisija manė, kad minėtos trys paskolos veikiausiai atitinka kriterijus, taikomus investuotojo, veikiančio pagal rinkos ekonomikos principus. Tačiau Komisija, neturėdama tikslios informacijos, negalėjo atlikti galutinio vertinimo. Be to, Komisija abejojo, ar abu lazerių technologijos projektai buvo suderinami su Bendrijos valstybės pagalbos taisyklėmis.

(28)

Negauta jokių trečiųjų šalių pastabų.

(29)

Savo pastabose dėl pradėtos oficialios tyrimo procedūros Vokietija pareiškė, kad paskolos nėra valstybės pagalba, nes jos atitinka kriterijus, taikomus investuotojo, veikiančio pagal rinkos ekonomikos principus.

(30)

Dėl mokslinių tyrimų ir plėtros dotacijų Vokietija paaiškino, kad, jos nuomone, abu projektai turėtų būti laikomi pramoniniais moksliniais tyrimais, todėl dotacijos, dengiančios iki 50 % remtinų sąnaudų, atitinka pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai taisykles, galiojusias teikiant tas dotacijas. Dėl 2-ojo projekto Vokietija paaiškino, kad projekto pavadinimas „Sistemų integracija ir prototipai“ yra klaidinantis, nes projekto tikslas buvo geriau ištirti atskirus projekto komponentus.

(31)

Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Siekiant nustatyti, ar valdžios institucijos teikiama akcininko paskola yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnyje, reikia patikrinti, ar pagal rinkos ekonomikos principus veikiantis investuotojas panašiomis aplinkybėmis suteiktų paskolą tokiomis pačiomis sąlygomis.

(32)

Komisijos nuomone, yra daug argumentų, kad pirmiau minėtos trys paskolos nebuvo valstybės pagalba, nes jos atitiko kriterijus, taikomus investuotojo, veikiančio pagal rinkos ekonomikos principus. Pirma, pagal Komisijos turimą informaciją, 1999 m. ir 2000 m. susidariusiomis aplinkybėmis buvo ekonomiškai racionalu suteikti įmonei Schneider AG paskolą taikant palūkanų normą nuo [...] %, [...] % iki [...] % (Komisijos orientacinė palūkanų norma yra 4,76 %), kuri paskui padidinta iki [...] %, [...] % ir [...] % (Komisijos taikoma orientacinė palūkanų norma yra 5,7 %). Rinkos dalyvių tikrumas dėl būsimo Schneider AG pelno (pirmavusios lazerių technologijų versle) pasireiškė, pavyzdžiui, tuo, kad nuo 1998–2000 m. Schneider AG akcijų kursas padidėjo kone dešimteriopai ir kad strateginis investicijų bankas Lehman Brothers po tyrimo, kurio rezultatai buvo labai palankūs, įsigijo dar [...] Schneider AG akcijų. 2000 m. liepos mėn. maždaug 50 % kapitalo valdė apie 40 strateginių investuotojų. Antra, LfA veikė gerokai atsargiau už privatų akcininką Lehman Brothers. 1999 m. gruodžio mėn. Lehman Brothers padidino Schneider AG kapitalą 25 mln. EUR, o 2000 m. vasario mėn. kaip didžiausias investuotojas padidino įmonės kapitalą dar 46 mln. EUR. Nors LfA indėlis į didinamą kapitalą vasario mėn. sudarė apie 8,74 mln. EUR (kuris jau sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą buvo laikomas atitinkančiu kriterijus, taikomus investuotojo, veikiančio pagal rinkos ekonomikos principus), LfA investavo dar 12,8 mln. EUR – šįkart suteikdama grąžintiną paskolą su palūkanomis. Trečia, LfA palūkanų normos buvo didesnės už bankų grupės palūkanų normas – tiek teikiant pradinę paskolą (1999 m. rugsėjo mėn. ir 2000 m. vasario mėn.), tiek paskui pratęsiant paskolos grąžinimo terminą (2002 m. rugsėjo ir gruodžio mėn.).

(33)

Tačiau vis dėlto dar kyla tam tikrų abejonių dėl paskolų pobūdžio. Atsižvelgdama į LfA užduotį skatinti regioninę ekonomiką ir remdamasi turima informacija Komisija neatmeta galimybės, kad investicija buvo skirta Schneider AG būklei palengvinti ir darbo vietoms šiame regione išlaikyti. Be to, neaišku, ar didesnės palūkanų normos buvo pakankamos kompensuoti garantijoms, kurių nebuvo. Paskolos buvo suteiktos tuo metu, kai Schneider AG finansinė būklė buvo sunki, neatmetant tikimybės, kad lazerių technologija nepasiteisins. Sunku spręsti, ar didesnių palūkanų pakako tokiai rizikai kompensuoti.

(34)

Komisijos nuomone, galima netirti klausimo, ar LfA paskolos buvo valstybės pagalba, ar ne. Net jeigu šios paskolos būtų priskirtos nesuderinamai valstybės pagalbai, neigiamas sprendimas, pagal kurį pagalbos gavėjas turėtų grąžinti jam suteiktas paskolas, būtų be adresato, nes nebėra įmonės, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai gavo naudos iš tariamos valstybės pagalbos:

(35)

Formali paskolos gavėja buvo Schneider AG. SE ir SLT įsteigtos tik gavus paskolas, tačiau neatmetama galimybė, kad iš paskolų jos gavo naudos. 2002 m. kovo mėn. iškelta trijų Schneider įmonių bankroto byla ir visos trys įmonės likviduotos. Negrąžinta paskola buvo priskirta likviduojamų įmonių turtui.

(36)

Trijų įmonių turtą pardavė bankroto administratorius, kurio veiklą prižiūrėjo bankroto bylų teismai. Komisija mano, kad už jį sumokėta atitinkamo turto rinkos vertė, todėl valstybės pagalbos teikiamas pranašumas nebuvo perduotas nė vienam iš pirkėjų.

(37)

Valstybės finansavimą per BFS suteikė Bavarija. Todėl šis finansavimas teikiamas valstybės lėšomis ir priskirtinas valstybės finansavimui. Schneider AG gavo naudos iš STL įgyvendintos 1-ojo projekto dalies ir 2-ojo projekto finansavimo. Kadangi plataus vartojimo elektronikos prekėmis prekiaujama tarp valstybių narių, ši priemonė gali iškraipyti konkurenciją ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Todėl dotacijos 1-ajam ir 2-ajam projektui laikomos valstybės pagalba.

(38)

Tačiau Viurcburgo universiteto „mėlynojo lazerio“ projekto valstybės finansavimas, Komisijos nuomone, nelaikytinas valstybės pagalba. Projektas buvo susijęs su fundamentaliaisiais tyrimais siekiant pagerinti bendrąsias mokslo ir technikos žinias. Pagal 1986 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai 2.2 punktą (7) (jos galiojo 1994 m. teikiant dotacijas) fundamentaliųjų tyrimų finansavimas paprastai nelaikomas valstybės pagalba. „Tačiau išimtiniais atvejais, kuriais tokie tyrimai atliekami tam tikrose įmonėse arba tokioms įmonėms, Komisija negali atmesti galimybės, kad tokiai pagalbai gali būti taikoma 92 straipsnio 1 dalis [dabar: 87 straipsnio 1 dalis].“ Toks atvejis neužfiksuotas. Šis projektas nebuvo skirtas Schneider AG. Paraiška pagalbai gauti pateikta nepriklausomai nuo Viurcburgo universiteto, o dotacijos buvo mokamos tiesiogiai universitetui. Vokietija informavo Komisiją, kad Schneider AG nebuvo svarbūs universiteto mokslinių tyrimų rezultatai, nes įmonė turėjo savo strategiją, kurią taikė spręsdama problemas, susijusias su mėlynuoju lazeriu. Schneider AG vykdė savo mokslinių tyrimų ir plėtros veiklą nepriklausomai nuo „mėlynojo lazerio“ projekto ir nenaudojo universiteto projekto rezultatų savo techniniams sprendimams. Projektai buvo sujungti BFS pageidavimu – ši institucija tikėjosi taip sukurti sinergiją, tačiau to padaryti nepavyko.

(39)

Dotacijos moksliniams tyrimams ir plėtrai vertinamos pagal 1986 m. (8) arba 1996 m. (9) Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai (toliau – Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai), pagal kurią valstybės pagalbą galima teikti fundamentaliesiems tyrimams, pramoniniams (fundamentaliesiems) tyrimams ir plėtros veiklai iki konkurencijos.

(40)

1-ajį projektą galima priskirti pramoniniams fundamentaliesiems tyrimams pagal 1986 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai (10) 1 priedą. Mokslinių tyrimų tikslas buvo naujais teoriniais ir eksperimentiniais darbais gauti visiškai naujų žinių, reikalingų projektuojant didelius ir didelės skiriamosios gebos spalvotus vaizdus įvairioms taikymo sritims ir sukurti mokslinius bei technologinius pagrindus atskiriems būsimosios lazerinės projekcijos sistemos komponentams.

(41)

BFS finansavo 48,98 % projekto sąnaudų, t. y. pagalbos intensyvumas nesiekė pramoniniams fundamentaliesiems tyrimams galiojančios 50 % ribos.

(42)

Komisijos nuomone, pagalba moksliniams tyrimams ir plėtrai padarė skatinamąjį poveikį, nes projektas be valstybės paramos nebūtų įgyvendintas. Projektas buvo susijęs su labai didele technine ir ekonomine rizika; technologija buvo labai pažangi, todėl reikėjo atlikti fundamentaliuosius tyrimus ir skirti daug lėšų. Tai patvirtino nepriklausomas tyrimas, kurį užsakė BFS prieš nuspręsdama teikti dotacijas. Apklausti ekspertai pareiškė nuomonę, kad projekto tikslas buvo labai sudėtingas ir naujoviškas, todėl jis galėjo būti įgyvendintas tik esant didelei paramai. Didžiausia techninė rizika buvo susijusi su tiksliu vaizdo atkūrimu. Be to, ekspertai patvirtino, kad ši visiškai nauja technologija susidūrė su daugybe konkrečių problemų, kurias buvo galima išspręsti tik vykdant intensyvų, koncentruotą ir finansiškai gerai remiamą mokslinių tyrimų ir plėtros projektą.

(43)

Dėl 2-ojo projekto Vokietija pareiškė, kad jis taip pat priskirtinas fundamentaliesiems tyrimams (11). Vokietijos duomenimis, pagal šį projektą buvo vykdomi darbai, kurių pobūdis visapusiškai atitiko fundamentaliųjų tyrimų apibrėžtį, o projekto pavadinimas buvo klaidinantis („Sistemų integracija ir prototipai“). Vokietija paaiškino, kad projektu buvo siekiama toliau tobulinti atskirus šios technologijos komponentus. Todėl projektas, BFS vertinimu, buvo visiškai priskirtinas pramoniniams tyrimams. Be to, pirmasis prototipas buvo sukurtas praėjus keliems mėnesiams po 2-ojo projekto pabaigos ir skirtas pramonės, o ne vartotojų reikmėms, kaip iš pradžių planuota. Tikrieji tyrimai – veikla iki konkurencijos – vyko tik po 2-ojo projekto ir be tolesnio valstybės finansavimo.

(44)

Komisija abejoja, ar projekto bent iš dalies nereikėtų priskirti plėtros veiklai iki konkurencijos (12). Parama būtų apribota iki 25 % arba pagal 1996 m. Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai 5.5 ir 5.9 punktus turėtų atitikti leistino pagalbos intensyvumo svertinį vidurkį. Komisijos nuomone, atskirų komponentų integracija į bendrą sistemą galėtų būti apibrėžiama kaip plėtros veikla iki konkurencijos. Be to, pirmasis prototipas buvo sukurtas tik praėjus keliems mėnesiams po 2-ojo projekto pabaigos, o tai reiškia, kad projektu buvo siekiama sukurti pirmąjį prototipą.

(45)

Tačiau išsamesnė šio klausimo analizė būtų betikslė, nes galima nesuderinama pagalba rinkos nebeiškraipys. Dotacijos moksliniams tyrimams ir plėtrai teko Schneider AG, o SE ir SLT buvo įsteigtos vėliau. Visiškai neįtikėtina, kad televizorių gamintojas SE gavo naudos iš dotacijų moksliniams tyrimams ir plėtrai, skirtų lazerių technologijos tyrimui, kurios buvo iki galo panaudotos sutartu būdu. O SLT galėjo gauti naudos iš šios pagalbos. Tačiau įmonės šiuo metu jau likviduotos, dotacijos moksliniams tyrimams ir plėtrai priskirtos likviduojamų įmonių turtui (13), o turtas parduotas rinkos kaina (žr. 36 punktą).

(46)

Komisijos nuomone, 2-asis projektas vis dar buvo susijęs su labai didele technologine ir ekonomine rizika, todėl SLT nebūtų galėjusi įgyvendinti projekto be BFS paramos. Jis, kaip ir 1-asis projektas, buvo labai pažangus ir reikalavo daug lėšų.

(47)

Komisija daro išvadą, kad 1-ajam projektui skirta 6 498 468,68 EUR pagalba moksliniams tyrimams ir plėtrai ir 2-ajam projektui skirta 50 % pagalba moksliniams tyrimams ir plėtrai – iš viso 1 275 826,60 EUR – buvo suderinamos su Bendrijos valstybės pagalbos taisyklėmis.

(48)

Komisijos nuomone, kalbant apie tris paskolas, kurių bendra suma – 12,8 mln. EUR, ir 2-ajam projektui skirtus 50 % pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai, pateiktos informacijos nepakanka galutiniam vertinimui. Tačiau galima neatsakyti į svarbiausią klausimą, ar paskolos laikytinos valstybės pagalba ir kokiu mastu 2-asis projektas priskirtinas pramoniniams tyrimams. Nebegalima reikalauti grąžinti nesuderinamą valstybės pagalbą, nes likviduoti visi faktiniai ar potencialūs naudos gavėjai, jų turtas parduotas rinkos kaina, tad pagalba rinkos nebeiškraipys.

Todėl Komisija daro išvadą, kad pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį pradėta oficiali tyrimo procedūra dėl trijų paskolų ir 2-ojo projekto dalies yra betikslė.

6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/56

(1)

Apie pagalbą Komisijai buvo pranešta 2001 m. balandžio 19 d. laišku, atsakant į Komisijos tarnybų raštišką paklausimą. Kadangi ši priemonė tuo metu jau buvo įgyvendinta, tai pagalbos įrašas buvo perkeltas į pagalbos, apie kurią nebuvo pranešta, registrą (Pagalba Nr. NN 32/01).

(2)

Papildomos informacijos buvo atsiųsta 2002 m. vasario 13 d. laišku, gautu 2002 m. vasario 18 d., 2002 m. liepos 5 d. laišku, gautu 2002 m. liepos 9 d., ir 2002 m. gruodžio 5 d. laišku, gautu 2002 m. gruodžio 10 d. Be to, 2002 m. birželio 25 d. Žemės ūkio generaliniame direktorate įvyko pasitarimas šiems klausimams aptarti.

(3)

2003 m. spalio 2 d. laišku SG (2003) D/232035 Komisija pranešė Vokietijai apie savo sprendimą dėl šios priemonės pradėti tyrimo procedūrą pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį (Pagalba Nr. C 60/2003).

(4)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje  (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl šios pagalbos.

(5)

Komisija 2003 m. lapkričio 18 d. laišku, gautu 2003 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 23 d. laišku, gautu 2004 m. sausio 5 d., ir 2004 m. vasario 12 d. laišku, gautu 2004 m. vasario 17 d., gavo suinteresuotųjų šalių bei pagalbą teikiančių Vokietijos regionų valdžios institucijų pastabas.

(6)

Vokietija savo pastabas Komisijai pateikė 2003 m. lapkričio 5 d. laišku, gautu 2003 lapkričio 6 d.

(7)

Vokietija 2005 m. kovo 7 d. laišku, gautu 2005 m. kovo 9 d., perdavė Komisijai papildomos informacijos, kuria buvo prašoma įvertinti priemonę pagal 2004 m. spalio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1860/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose (3) 5 straipsnį.

(8)

Subsidijos, skirtos vyndariams įsigyti pajus Reino krašte-Pfalce.

(9)

Priemonė įgyvendinama pagal:

Gaires dėl subsidijų teikimo iš Bernkastelio Vitlicho rajono (vok. Landkreis) lėšų vyndariams, stojantiems į vyndarių kooperatyvą, remti.

Gaires dėl subsidijų teikimo iš Kochemo Celio rajono lėšų vyndariams, stojantiems į vyndarių kooperatyvą (gamintojų grupę), remti.

Gaires dėl subsidijų teikimo iš Tryro Sarburgo rajono lėšų vyndariams, stojantiems į vyndarių kooperatyvą (gamintojų grupę), remti.

Švaicho jungtinės savivaldybės (vok. Verbandsgemeinde) priimtą nutarimą dėl Tryro Sarburgo rajono subsidijų vyndariams, stojantiems į vyndarių kooperatyvą (gamintojų grupę), remti padidinimo.