4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/1

(1)

Vadovaujantis Urugvajaus raundo daugiašalių prekybos derybų rezultatais Reglamentas (EB) Nr. 3223/94 numato kriterijus, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo vertes iš trečiųjų šalių importuojamiems jo priede išvardintiems produktams ir laikotarpiams.

(2)

Laikantis aukščiau nurodytų kriterijų, standartinės importo vertės turi būti nustatytos tokios, kaip nurodyta šio reglamento priede,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/3

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/4

(1)

1995 m. birželio 23 d. Reglamentas (EB) Nr. 1422/95, nustatantis išsamias cukraus sektoriaus produkto melasos importo įgyvendinimo taisykles ir iš dalies pakeičiantis Komisijos reglamentą (EEB) Nr. 785/68 (2) numato, kad melasos importo CIF kainos, nustatytos pagal Komisijos reglamentą (EEB) Nr. 785/68 (3) yra „reprezentacinės kainos“. Ši kaina laikoma nustatyta už standartinę kokybę, apibrėžtą Reglamento (EEB) Nr. 785/68 1 straipsnyje.

(2)

Reprezentacinės kainos nustatomos remiantis visa Reglamento (EEB) Nr. 785/68 3 straipsnyje numatyta informacija, išskyrus atvejus, numatytus šio reglamento 4 straipsnyje, o tam tikrais atvejais šias kainas galima nustatyti pagal Reglamento (EEB) Nr. 875/68 7 straipsnyje pateiktą metodą.

(3)

Koreguojant kainas, kurios nėra taikomos standartinei kokybei, reikia padidinti arba sumažinti kainas pagal siūlomos melasos kokybę, atsižvelgiant į Reglamento (EEB) Nr. 785/68 6 straipsnio nuostatas.

(4)

Kai skiriasi atitinkamo produkto slenkstinė kaina ir jo reprezentacinė kaina, reikia nustatyti papildomus importo muitus, Reglamento (EB) Nr. 1422/95 3 straipsnyje numatyta tvarka. Jeigu pagal Reglamento (EB) Nr. 1422/95 5 straipsnio nuostatas taikomas atleidimas nuo importo muitų, reikia nustatyti tam tikrus tų importo muitų dydžius.

(5)

Reikia nustatyti reprezentacines kainas ir papildomus importo muitus minėtiems produktams pagal Reglamento (EB) Nr. 1422/95 1 straipsnio 2 dalį ir 3 straipsnio 1 dalį.

(6)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Cukraus vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/6

(1)

Reglamento (EB) Nr. 1260/2001 27 straipsnyje nustatyta, kad skirtumas tarp minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų produktų kainų arba biržos kainų ir Bendrijos kainų gali būti dengiamas eksporto grąžinamosiomis išmokomis.

(2)

Reglamente (EB) Nr. 1260/2001 numatyta, kad grąžinamosios išmokos už nedenatūruotą baltąjį cukrų ir žaliavinį cukrų, eksportuojamus neperdirbtus, turi būti nustatytos atsižvelgiant į padėtį Bendrijos cukraus rinkoje ir pasaulinėje cukraus rinkoje, ypač į minėto reglamento 28 straipsnyje išvardintus kainų ir sąnaudų veiksnius. Tame pačiame straipsnyje numatyta, kad taip pat reikėtų atsižvelgti ir į siūlomo eksporto ekonominį aspektą.

(3)

Grąžinamoji išmoka už žaliavinį cukrų turi būti nustatyta už standartinę kokybę, kuri yra apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1260/2001 I priedo II dalyje. Ši grąžinamoji išmoka nustatoma remiantis ir sio Reglamento 28 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Karamelinis cukrus buvo apibrėžtas 1995 m. rugsėjo 7 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 2135/95, nustatančiame išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų suteikimo cukraus sektoriuje taikymo taisykles (2). Tokiu būdu apskaičiuojamas grąžinamosios išmokos už cukrų, į kurį nepridėta aromatinių arba dažiųjų medžiagų, dydis turi būti taikomas pagal jame esantį sacharozės kiekį ir turi būti nustatytas už kiekvieną jos kiekio procentą.

(4)

Tam tikrais atvejais grąžinamosios išmokos dydis gali būti nustatytas kitokio pobūdžio teisės aktais.

(5)

Grąžinamoji išmoka nustatoma kas dvi savaites. Tarpiniu laikotarpiu ji gali būti iš dalies pakeista.

(6)

Reglamento (EB) Nr. 1260/2001 27 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad grąžinamoji išmoka už minėto reglamento 1 straipsnyje numatytus produktus gali skirtis priklausomai nuo paskirties vietos, jei tai sąlygoja padėtis pasaulinėje rinkoje arba tam tikrų rinkų specifiniai reikalavimai.

(7)

Nuo 2001 metų pradžios didelėmis apimtimis ir sparčiai didėjęs pagal preferencinį režimą vykdytas cukraus importas iš Vakarų Balkanų ir Bendrijos cukraus eksportas į šias šalis, atrodo, yra gerokai dirbtino pobūdžio.

(8)

Siekiant išvengti piktnaudžiavimo, kuris pasireikštų cukraus sektoriaus produktų, už kuriuos skirta eksporto grąžinamoji išmoka, reimportu į Bendriją, reikėtų visoms Balkanų šalims nenustatyti grąžinamosios išmokos už šiame reglamente išvardytų produktų eksportą.

(9)

Atsižvelgiant į šiuos veiksnius ir į esamą padėtį cukraus sektoriaus rinkose, ypač į cukraus kursus biržose arba kainas Bendrijoje ir pasaulinėje rinkoje, reikėtų nustatyti atitinkamų dydžių grąžinamąsias išmokas.

(10)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Cukraus vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/8

(1)

2004 m. liepos 19 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1327/2004 dėl 2004–2005 prekybos metais vykdomo nuolatinio konkurso, siekiant nustatyti eksporto muitus ir (arba) grąžinamąsias išmokas už baltojo cukraus eksportą (2), numatyta vykdyti dalinius konkursus dėl tokio cukraus eksporto į trečiąsias šalis.

(2)

Reglamento (EB) Nr. 1327/2004 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad didžiausias grąžinamosios išmokos dydis daliniame konkurse nustatomas pagal aplinkybes, visų pirma atsižvelgiant į cukraus rinkos Bendrijoje bei pasaulinės cukraus rinkos padėtį ir numatomą raidą.

(3)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Cukraus vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/9

(1)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1784/2003 13 straipsnio nuostatas skirtumas tarp to reglamento 1 straipsnyje išvardytų produktų biržos kainų ar kitų pasaulinės rinkos kainų ir tų produktų kainų Bendrijoje gali būti padengiamas eksporto grąžinamosiomis išmokomis.

(2)

Grąžinamosios išmokos turi būti nustatytos, atsižvelgiant į kriterijus, nurodytus 1995 d. birželio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1501/95, nustatančio kai kurias išsamias Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1766/92 taikymo taisykles dėl eksporto grąžinamųjų išmokų už grūdus skyrimo ir priemonių, taikytinų esant trikdymams grūdų rinkoje (2), 1 straipsnyje.

(3)

Kalbant apie grūdus, kviečių arba rugių miltus, rupinius ir kruopas, šiems produktams taikytina grąžinamoji išmoka turi būti apskaičiuota atsižvelgiant į atitinkamiems produktams pagaminti sunaudotą grūdų kiekį. Šie kiekiai buvo nustatyti Reglamente (EB) Nr. 1501/95.

(4)

Dėl pasaulinės rinkos padėties arba kai kurių rinkų ypatingų poreikių būtina nustatyti diferencijuotas grąžinamąsias išmokas už kai kuriuos produktus, atsižvelgiant į jų paskirties šalis.

(5)

Grąžinamoji išmoka turi būti nustatoma vieną kartą per mėnesį. Laikotarpiu iki kito nustatymo dienos ji gali būti iš dalies pakeista.

(6)

Taikant šias taisykles dabartinei grūdų sektoriaus rinkų situacijai, ir ypač šių produktų biržų kursui arba kainoms Bendrijoje, reikėtų nustatyti eksporto grąžinamąsias išmokas, kurių dydžiai nurodomi priede.

(7)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/11

(1)

1974 m. spalio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2681/74 dėl išlaidų, padarytų tiekiant žemės ūkio produktus kaip pagalbą maisto produktais, Bendrijos finansavimo (3) 2 straipsnyje numatyta, kad Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyrius turi padengti išlaidų dalį, lygią šioje srityje pagal Bendrijos normas nustatytų eksporto grąžinamųjų išmokų dydžiui.

(2)

Siekiant palengvinti Bendrijos pagalbos maistu veiksmų operacijų biudžeto formavimą bei administravimą ir siekiant valstybėms narėms sudaryti sąlygas susipažinti su dalimi, kuria Bendrija finansuoja nacionalinius pagalbos maistu veiksmus, reikia nustatyti šiems veiksmams skiriamų grąžinamųjų išmokų lygį.

(3)

Minėtoms operacijoms mutatis mutandis taikomos bendrosios normos ir taikymo taisyklės, kurias Reglamento (EB) Nr. 1784/2003 13 straipsnyje ir Reglamento (EB) Nr. 3072/95 13 straipsnyje numatyta taikyti eksporto grąžinamosioms išmokoms.

(4)

Reglamento (EB) Nr. 3072/95 13 straipsnyje yra apibrėžti konkretūs kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant grąžinamąją išmoką už ryžių eksportą.

(5)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/13

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1757/2004 pradėtas konkursas dėl grąžinamosios išmokos už miežių eksportą į kai kurias trečiąsias šalis (2).

(2)

Laikantis 1995 m. birželio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1501/95 7 straipsnio nuostatų, nustatančių kai kurias išsamias Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1766/92 taikymo taisykles dėl eksporto grąžinamųjų išmokų už grūdus skyrimo ir priemonių, taikytinų esant trikdymams grūdų rinkoje (3), Komisija nustatyta tvarka gali nuspręsti nesiimti tolesnių veiksmų dėl konkurso.

(3)

Atsižvelgiant visų pirma į kriterijus, nurodytus Reglamento (EB) Nr. 1501/95 1 straipsnyje, nereikėtų nustatyti maksimalios grąžinamosios išmokos.

(4)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/14

(1)

Reglamentu (EB) Nr. 1005/2004 yra atidarytas konkursas dėl grąžinamosios išmokos eksportuojant Suomijoje ir Švedijoje pagamintas avižas, eksportuotinas iš Suomijos ir Švedijos į visas trečiąsias šalis, išskyrus Bulgariją, Norvegiją, Rumuniją ir Šveicariją.

(2)

Atsižvelgiant visų pirma į Reglamento (EB) Nr. 1501/95 1 straipsnyje išvardytus kriterijus, maksimalios grąžinamosios išmokos nustatyti nereikėtų.

(3)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/15

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 115/2005, yra pradėtas konkursas dėl grąžinamosios išmokos už paprastųjų kvieěių eksportą į kai kurias trečiąsias šalis (2).

(2)

Laikantis 1995 m. birželio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1501/95 7 straipsnio nuostatų, nustatančių kai kurias išsamias Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1766/92 taikymo taisykles dėl eksporto grąžinamųjų išmokų už grūdus skyrimo ir priemonių, taikytinų esant trikdymams grūdų rinkoje (3), Komisija gali priimti sprendimą nustatyti maksimalią eksporto grąžinamąją išmoką, atsižvelgdama į Reglamento (EB) Nr. 1501/95 1 straipsnyje išvardytus kriterijus. Tokiu atveju konkursą laimi tas arba tie konkurso dalyviai, kurių pasiūlymas yra lygus arba mažesnis už maksimalią grąžinamąją išmoką.

(3)

Dabartinei minėtų grūdų rinkų situacijai taikant pirmiau nurodytus kriterijus, reikėtų nustatyti maksimalią eksporto grąžinamąją išmoką.

(4)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/16

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2275/2004 (2) yra atidarytas konkursas dėl maksimalios muito mokesčio lengvatos iš trečiųjų šalių į Ispaniją importuojamam sorgui.

(2)

Laikydamasi Komisijos reglamento (EB) Nr. 1839/95 (3), 7 straipsnio nuostatų Komisija gali Reglamento (EB) Nr. 1784/2003 25 straipsnyje nustatyta tvarka nuspręsti nustatyti maksimalią importo muito mokesčio lengvatą. Nustatant maksimalią importo muito mokesčio lengvatą, reikia visų pirma atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 1839/95 6 ir 7 straipsniuose išvardytus kriterijus. Konkursą laimi visi konkurso dalyviai, kurių siūloma maksimali importo muito mokesčio lengvata yra lygi arba mažesnė už maksimalų lengvatos dydį.

(3)

Dabartinei minėtų grūdų rinkų situacijai taikant anksčiau nurodytus kriterijus, reikėtų nustatyti maksimalią importo muito mokesčio lengvatą. Lengvatos dydis nurodomas 1 straipsnyje.

(4)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/17

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2277/2004 (2) yra atidarytas konkursas dėl maksimalios muito mokesčio lengvatos iš trečiųjų šalių į Ispaniją importuojamiems kukurūzams.

(2)

Laikydamasi Komisijos reglamento (EB) Nr. 1839/95 (3) 7 straipsnio nuostatų Komisija gali Reglamento (EB) Nr. 1784/2003 25 straipsnyje nustatyta tvarka nuspręsti nustatyti maksimalią importo muito mokesčio lengvatą. Nustatant maksimalią importo muito mokesčio lengvatą, reikia visų pirma atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 1839/95 6 ir 7 straipsniuose išvardytus kriterijus. Konkursą laimi visi konkurso dalyviai, kurių siūloma maksimali importo muito mokesčio lengvata yra lygi arba mažesnė už maksimalų lengvatos dydį.

(3)

Dabartinei minėtų grūdų rinkos situacijai taikant anksčiau nurodytus kriterijus, reikėtų nustatyti maksimalią importo muito mokesčio lengvatą. Lengvatos dydis nurodomas 1 straipsnyje.

(4)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/18

(1)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2276/2004 (2) buvo atidarytas konkursas dėl maksimalios muito mokesčio lengvatos iš trečiųjų šalių į Portugaliją importuojamiems kukurūzams.

(2)

Laikydamasi Komisijos reglamento (EB) Nr. 1839/95 (3), 7 straipsnio nuostatų Komisija gali Reglamento (EB) Nr. 1784/2003 25 straipsnyje nustatyta tvarka nuspręsti nustatyti maksimalią importo muito mokesčio lengvatą. Nustatant maksimalią importo muito mokesčio lengvatą, reikia visų pirma atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 1839/95 6 ir 7 straipsniuose išvardytus kriterijus. Konkursą laimi visi konkurso dalyviai, kurių siūloma importo muito mokesčio lengvata yra lygi arba mažesnė už maksimalų lengvatos dydį.

(3)

Dabartinei minėtų grūdų rinkų situacijai taikant anksčiau nurodytus kriterijus, reikėtų nustatyti maksimalią importo muito mokesčio lengvatą. Lengvatos dydis nurodomas 1 straipsnyje.

(4)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/19

(1)

Direktyva 90/434/EEB (3) buvo nustatytos bendros verslo restruktūrizavimui taikytinos ir konkurencijos požiūriu neutralios taisyklės.

(2)

Direktyvos 90/434/EEB tikslas – atidėti dėl verslo reorganizavimo gaunamų pajamų, pelno ir turto vertės padidėjimo pajamų apmokestinimą bei apsaugoti valstybių narių apmokestinimo teises.

(3)

Vienas iš Direktyvos 90/434/EEB uždavinių – panaikinti kliūtis vidaus rinkos veikimui, pavyzdžiui, dvigubą apmokestinimą. Jeigu to negalima visiškai pasiekti minėtos direktyvos nuostatomis, valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių minėtam uždaviniui pasiekti.

(4)

Patirtis, sukaupta nuo Direktyvos 90/434/EEB įgyvendinimo pradžios, 1992 m. sausį atskleidė įvairius būdus, kuriais direktyva galėtų būti tobulinama ir kaip galima būtų išplėsti 1990 m. priimtų bendrų taisyklių naudingą poveikį.

(5)

2001 m. spalio 8 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 2157/2001 dėl Europos bendrovės (SE) statuto (4) ir Direktyvą 2001/86/EB, papildančią Europos bendrovės statutą dėl darbuotojų dalyvavimo (5). Taip pat 2003 m. liepos 22 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1435/2003 dėl Europos kooperatinės bendrovės (SCE) statuto (6) ir Direktyvą 2003/72/EB, papildančią Europos kooperatinės bendrovės statutą dėl darbuotojų dalyvavimo (7). Viena iš svarbiausių šių dokumentų ypatybių – tai, kad SE ir SCE, nebaigdamos savo veiklos ir be likvidavimo procedūros, galės perkelti savo atitinkamas registruotas buveines iš vienos valstybės narės į kitą.

(6)

Registruotos buveinės perkėlimas – tai naudojimasis įsisteigimo laisve, kaip numatyta Sutarties 43 ir 48 straipsniuose. Neperleidžiamas joks turtas ir įmonė bei jos akcininkai negauna dėl to jokių pajamų, pelno arba turto vertės padidėjimo pajamų. Įmonės sprendimui reorganizuoti savo verslą perkeliant jos registruotą buveinę neturėtų kliudyti diskriminuojančios mokesčių taisyklės arba apribojimai, kliūtys ar suvaržymai, atsirandantys dėl nacionalinės mokesčių teisės, kuri prieštarauja Bendrijos teisei. Dėl SE arba SCE registruotos buveinės perkėlimo iš vienos valstybės narės į kitą SE arba SCE ne visada gali nustoti būti pirmosios valstybės narės rezidente. SE arba SCE rezidavimo vieta mokesčių tikslais ir toliau nustatoma pagal nacionalinės teisės aktus bei mokesčių sutartis.

(7)

Įmonės registruotos buveinės perkėlimas arba su šiuo perkėlimu susijęs įvykis, dėl kurio pasikeičia rezidavimo vieta mokesčių tikslais, gali sukelti tam tikrą apmokestinimą valstybėje narėje, iš kurios buveinė perkeliama. Apmokestinimas taip pat gali būti ir tuo atveju, jeigu dėl registruotos buveinės perkėlimo arba su šiuo perkėlimu susijusio įvykio nesikeičia rezidavimo vieta mokesčių tikslais. Tam, kad būtų numatyta, kaip elgtis tokiu atveju, kiek tai susiję su SE arba SCE, Direktyvoje 90/434/EEB buvo nustatyta naujų taisyklių. Tuo atveju, jeigu po registruotos buveinės perkėlimo SE arba SCE turtas lieka efektyviai susijęs su SE arba SCE priklausančia nuolatine buveine ir yra valstybėje narėje, iš kurios buvo perkelta registruota buveinė, ta nuolatinė buveinė turėtų naudotis panašiais privalumais, kokie numatyti Direktyvos 90/434/EEB 4, 5 ir 6 straipsniuose. Šie straipsniai susiję su atidėjimų ir atsargų atleidimu nuo mokesčių bei nuostolių perėmimu. Be to, pagal Sutarties principus, perkeliant registruotą buveinę akcininkai neturėtų būti apmokestinami. Atsižvelgiant į valstybių narių įsipareigojimą pagal Sutartį imtis visų reikalingų priemonių, skirtų panaikinti dvigubą apmokestinimą, šiame etape nėra būtina nustatyti bendras taisykles, reglamentuojančias SE arba SCE rezidavimo vietą mokesčių tikslais.

(8)

Direktyvoje 90/434/EEB nenagrinėjami nuolatinės buveinės kitoje valstybėje narėje nuostoliai, pripažįstami valstybėje narėje, kurios rezidentė yra SE arba SCE. Pirmiausia tais atvejais, kai SE arba SCE registruota buveinė perkeliama į kitą valstybę narę, toks perkėlimas ankstesniajai valstybei narei, kurios rezidentė buvo SE arba SCE, nekliudo laiku įtraukti nuolatinės buveinės nuostolius.

(9)

Direktyva 90/434/EEB netaikoma tokiam skaidymo tipui, kai perleidžiančioji veiklos padalinius įmonė tęsia savo veiklą. Todėl tos direktyvos 4 straipsnis turėtų būti išplėstas, kad apimtų tokius atvejus.

(10)

Direktyvos 90/434/EEB 3 straipsnyje apibrėžiamos įmonės, priklausančios jos taikymo sričiai, o jos priede išvardijamos įmonių, kurioms ji taikoma, formos. Tačiau tam tikros įmonių formos nėra išvardytos tame priede, nors jos yra laikomos tos valstybės narės rezidentėmis mokesčių tikslais ir jos yra apmokestinamos įmonių pelno mokesčiu. Atsižvelgiant į patirtį, tai yra nepateisinama spraga, ir todėl direktyvos taikymo sritis turėtų būti išplėsta, kad apimtų subjektus, galinčius vykdyti tarpvalstybinę veiklą Bendrijoje ir atitinkančius visus būtinus reikalavimus.

(11)

SE yra akcinė bendrovė, o SCE yra kooperatinė bendrovė, abi savo pobūdžiu panašios į kitas įmonių formas, kurioms jau taikoma Direktyva 90/434/EEB, SE ir SCE turėtų būti įtrauktos į Direktyvos 90/434/EEB priede pateiktą sąrašą.

(12)

Kitos naujos į minėtos direktyvos priede pateiktą sąrašą įtrauktos įmonės - tai įmonių pelno mokesčio mokėtojai rezidavimo vietos valstybėje narėje, tačiau kai kuriuos iš jų kitos valstybės narės laiko finansiškai skaidriais. Siekiant, kad Direktyvos 90/434/EEB teikiama nauda būtų veiksminga, valstybės narės, laikančios įmonių pelno mokesčio mokėtojus, kurie nėra rezidentai, finansiškai skaidriais, turėtų taikyti jiems tos direktyvos teikiamą naudą. Tačiau, atsižvelgiant į skirtingą apmokestinimo tvarką valstybėse narėse, taikomą šiems įmonių pelno mokesčio mokėtojams, valstybės narės turėtų turėti pasirinkimą ir netaikyti atitinkamų direktyvos nuostatų, kai apmokestinamas tų mokesčių mokėtojų tiesioginis ar netiesioginis akcininkas.

(13)

Jeigu įmonių, kurios vykdo Direktyva 90/434/EEB reglamentuojamus sandorius, akcininkai mokesčių tikslais yra laikomi skaidriais, turintys jų akcijų asmenys neturėtų būti apmokestinami dėl restruktūrizavimo sandorių.

(14)

Esama tam tikrų abejonių dėl Direktyvos 90/434/EEB taikymo pertvarkant padalinius į dukterines įmones. Vykdant šias operacijas, turtas, susijęs su nuolatine buveine ir sudarantis veiklos padalinį, kaip apibrėžta Direktyvos 90/434/EEB 2 straipsnio i punkte, perleidžiamas naujai įsteigtai įmonei, kuri bus perleidžiančiosios įmonės dukterinė įmonė, ir turėtų būti aiškiai nurodyta, kad toks sandoris, kai perleidžiama vienos valstybės narės įmonės nuolatinei buveinei kitoje valstybėje narėje priklausantį turtą pastarosios valstybės narės įmonei, patenka į direktyvos taikymo sritį.

(15)

Dabartinis „keitimosi akcijomis“ sąvokos apibrėžimas Direktyvos 90/434/EEB 2 straipsnio d punkte nenurodo, ar ši sąvoka apima tolesnius įsigijimus po to, kai įgyjama paprastoji balsų dauguma. Nėra neįprasta, kad įmonės įstatai ir balsavimo taisyklės parengiami taip, kad įsigyjantysis negalėtų visiškai kontroliuoti pasirinktos įmonės be tolesnių įsigijimų. Todėl „keitimosi akcijomis“ sąvokos apibrėžimas turėtų būti iš dalies pakeistas, kad būtų nurodyta, jog ta sąvoka apima visus tokius tolesnius įsigijimus.

(16)

Jungimo ir skaidymo atveju gaunančioji įmonė gali gauti turto vertės padidėjimo pajamas dėl gauto turto bei įsipareigojimų ir perleidžiamosios įmonės akcijų, kurias ji gali turėti ir kurios panaikinamos dėl šių operacijų, vertės skirtumo. Direktyvos 90/434/EEB 7 straipsnis numato šių turto vertės padidėjimo pajamų atleidimą nuo apmokestinimo, kadangi šis pelnas gali būti gaunamas kaip perleidžiančiosios įmonės paskirstomasis pelnas, kuris būtų atleidžiamas nuo mokesčių pagal 1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvą 90/435/EEB dėl bendros mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms (8). Direktyvos 90/434/EEB ir Direktyvos 90/435/EEB uždaviniai šiuo konkrečiu atveju sutampa, tačiau skiriasi nustatytos sąlygos. Todėl Direktyva 90/434/EEB turėtų būti iš dalies pakeista, kad reikalavimai būtų prilyginti Direktyvos 90/435/EEB reikalavimams ir būtų atsižvelgta į žemesnę akcijų paketo ribą, nurodytą toje direktyvoje.

(17)

Atsižvelgiant į Direktyvos 90/434/EEB išplėtimą įtraukiant dalinį skaidymą ir SE arba SCE registruotos buveinės perkėlimą, turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista nuostatos, susijusios su mokesčių vengimu arba mokesčių slėpimu, taikymo sritis.

(18)

Todėl Direktyva 90/434/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,

1)

Pavadinimas pakeičiamas taip:

2)

1 straipsnis pakeičiamas taip:

„1 straipsnis

Kiekviena valstybė narė šią direktyvą taiko:

3)

2 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4)

3 straipsnio c punkto aštuntoji įtrauka, skirta Italijai, pakeičiama taip:

5)

II dalies pavadinimas pakeičiamas taip:

6)

4 straipsnis pakeičiamas taip:

„4 straipsnis

1.   Jungimas, skaidymas arba dalinis skaidymas nėra pagrindas apmokestinti turto vertės padidėjimo pajamas, apskaičiuotas pagal skirtumą tarp perleisto turto ir įsipareigojimų tikrosios vertės ir jų vertės mokesčių tikslais.

Šiame straipsnyje taikomi šie sąvokų apibrėžimai:

2.   Jei taikoma 1 dalis, ir jei valstybė narė, remdamasi savo atliktu perleidžiančiosios įmonės nerezidentės teisinių savybių įvertinimu pagal jos įsteigimą reglamentuojančią teisę, mano, kad ši įmonė yra finansiškai skaidri, ir todėl apmokestina akcininkams priklausančią perleidžiančiosios įmonės pelno dalį, kai tas pelnas susidaro, ta valstybė neapmokestina jokių pajamų, pelno arba turto vertės padidėjimo pajamų, apskaičiuotų pagal skirtumą tarp perleisto turto ir įsipareigojimų tikrosios vertės ir jų vertės mokesčių tikslais.

3.   1 ir 2 dalys taikomos tik tuo atveju, jeigu gaunančioji įmonė apskaičiuoja bet kokį nusidėvėjimą ir bet kokį pelną arba nuostolį nuo perleisto turto ir įsipareigojimų, pagal taisykles, kurios perleidžiančiajai įmonei arba įmonėms būtų buvę taikomos, jeigu jungimas, skaidymas arba dalinis skaidymas nebūtų įvykęs.

4.   Jeigu pagal valstybės narės, kurioje yra perleidžiančioji įmonė, įstatymus gaunančioji įmonė turi teisę bet kokį nusidėvėjimą arba bet kokį pelną arba nuostolį nuo perleisto turto arba įsipareigojimų apskaičiuoti kitaip, nei nurodyta 3 dalyje, 1 dalis netaikoma tam turtui ir įsipareigojimams, kurių atžvilgiu pasinaudojama minėta galimybe.“.

7)

6 straipsnis pakeičiamas taip:

„6 straipsnis

Tais atvejais, kai numatyta, kad jei 1 straipsnio a punkte nurodytas operacijas tarpusavyje vykdytų valstybės narės, kurioje yra perleidžiančioji įmonė, įmonės, valstybė narė taikytų nuostatas, leidžiančias gaunančiajai įmonei perimti perleidžiančiosios įmonės nuostolius, kurie dar nebuvo visiškai atskaityti mokesčių tikslais, ji išplečia tų nuostatų taikymą ir savo teritorijoje esančios gaunančiosios įmonės nuolatinės buveinės perimtiems tokiems nuostoliams.“.

8)

7 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

„2.   Valstybės narės gali netaikyti 1 dalies reikalavimų, jeigu gaunančiosios įmonės kapitalo dalis perleidžiančiojoje įmonėje sudaro mažiau kaip 20 %.

Nuo 2007 m. sausio 1 d. minimali procentinė kapitalo dalis yra 15 %. Nuo 2009 m. sausio 1 d. minimali procentinė kapitalo dalis yra 10 %.“.

9)

8 straipsnis pakeičiamas taip:

„8 straipsnis

1.   Jungimo, skaidymo arba keitimosi akcijomis metu gaunančiosios arba įgyjančiosios įmonės kapitalui atstovaujančių vertybinių popierių paskirstymas perleidžiančiosios arba įgytosios įmonės akcininkui mainais už pastarosios įmonės kapitalui atstovaujančius vertybinius popierius, savaime nesukelia tokio akcininko pajamų, pelno arba turto vertės padidėjimo pajamų apmokestinimo.

2.   Dalinio skaidymo metu gaunančiosios įmonės kapitalui atstovaujančių vertybinių popierių paskirstymas perleidžiančiosios įmonės akcininkui savaime nesukelia tokio akcininko pajamų, pelno arba turto vertės padidėjimo pajamų apmokestinimo.

3.   Jei valstybė narė, remdamasi savo atliktu akcininko teisinių savybių įvertinimu pagal jo įsteigimą reglamentuojančią teisę, mano, kad šis akcininkas yra finansiškai skaidrus, ir todėl apmokestina akcijas turintiems asmenims priklausančią pelno dalį, kai tas pelnas susidaro, ta valstybė neapmokestina jokių tų asmenų pajamų, pelno arba turto vertės padidėjimo pajamų, gautų iš gaunančiosios arba įgyjančiosios įmonės kapitalui atstovaujančių vertybinių popierių paskirstymo akcininkui.

4.   1 ir 3 dalys taikomos tik tuo atveju, jeigu akcininkas gautiems vertybiniams popieriams mokesčių tikslais nepriskiria vertės, didesnės už vertybinių popierių, kuriais buvo apsikeista, vertę prieš pat jungimą, skaidymą arba keitimąsi akcijomis.

5.   2 ir 3 dalys taikomos tik tuo atveju, jeigu akcininkas gautų vertybinių popierių bei turėtų perleidžiamosios įmonės vertybinių popierių sumai mokesčių tikslais nepriskiria vertės, didesnės už turėtų perleidžiamosios įmonės vertybinių popierių vertę prieš pat skaidymą.

6.   1, 2 ir 3 dalies taikymas netrukdo valstybėms narėms turto vertės padidėjimo pajamų, susidariusių gautų vertybinių popierių paskesnio perleidimo metu, apmokestinti taip, kaip ir turto vertės padidėjimo pajamų, susidariusių dėl iki įgijimo turėtų vertybinių popierių perleidimo.

7.   Šiame straipsnyje sąvoka „vertė mokesčių tikslais“ reiškia vertę, kuria remiantis būtų apskaičiuojamas bet koks turto vertės padidėjimas arba nuostolis dėl įmonės akcininko pajamų, pelno arba turto vertės padidėjimo pajamų apmokestinimo.

8.   Jeigu pagal valstybės narės, kurios rezidentas jis yra, teisę akcininkas gali pasirinkti kitokią apmokestinimo tvarką nei nustatytoji 4 ir 5 dalyse, 1, 2 ir 3 dalys netaikomos vertybiniams popieriams, dėl kurių tokia galimybe buvo pasinaudota.

9.   1, 2 ir 3 dalys netrukdo valstybei narei apmokestinant akcininkus atsižvelgti į bet kokius mokėjimus grynais pinigais, susijusius su jungimu, skaidymu, daliniu skaidymu arba keitimusi akcijomis.“.

10)

10 straipsnis pakeičiamas taip:

„10 straipsnis

1.   Kai turtas, perleistas jungimo, skaidymo, dalinio skaidymo arba turto perleidimo metu, apima perleidžiančiosios įmonės nuolatinę buveinę, esančią kitoje nei perleidžiančioji įmonė valstybėje narėje, valstybė narė, kurioje yra perleidžiančioji įmonė, atsisako visų teisių apmokestinti tą nuolatinę buveinę.

Valstybė narė, kurioje yra perleidžiančioji įmonė, gali į tos įmonės apmokestinamąjį pelną įtraukti tokius nuolatinės buveinės nuostolius, kuriuos ankščiau toje valstybėje buvo galima išskaityti iš įmonės apmokestinamojo pelno ir kurie nebuvo padengti.

Valstybė narė, kurioje yra nuolatinė buveinė, ir valstybė narė, kurioje yra gaunančioji įmonė, šios direktyvos nuostatas tokiam perleidimui taiko taip, lyg valstybė narė, kurioje yra nuolatinė buveinė, būtų valstybė narė, kurioje yra perleidžiančioji įmonė.

Šios nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai nuolatinė buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje, kurios rezidentė yra gaunančioji įmonė.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, jeigu valstybė narė, kurioje yra perleidžiančioji įmonė, taiko pasauliniu mastu gautų pajamų apmokestinimo sistemą, ta valstybė narė turi teisę apmokestinti bet kokį nuolatinės buveinės pelną arba turto vertės padidėjimo pajamas, gautas vykdant jungimą, skaidymą, dalinį skaidymą arba turto perleidimą, su sąlyga, kad ji taikys atleidimą nuo mokesčio, kuris, jeigu nebūtų taikoma ši direktyva, būtų pritaikytas tam pelnui arba turto vertės padidėjimo pajamoms valstybėje narėje, kurioje yra ta nuolatinė buveinė, tokiu pat būdu ir tokia pat suma, kaip ir tuo atveju, jeigu tas mokestis iš tikrųjų būtų buvęs išskaičiuotas ir sumokėtas.“.

11)

Įterpiama ši dalis:

„IVa DALIS

Specialus skaidrių subjektų atvejis

10a straipsnis

1.   Jei valstybė narė, remdamasi savo atliktu perleidžiančiosios arba įgytosios įmonės nerezidentės teisinių ypatybių įvertinimu pagal jos įsteigimą reglamentuojančią teisę, mano, kad ši įmonė yra finansiškai skaidri, ji turi teisę netaikyti šios direktyvos nuostatų apmokestindama tiesioginį arba netiesioginį tos įmonės akcininką dėl tos įmonės pajamų, pelno ar turto vertės padidėjimo pajamų.

2.   Valstybė narė, naudodamasi 1 dalyje nurodyta teise, taiko atleidimą nuo mokesčio, kuriuo, jeigu nebūtų taikoma ši direktyva, būtų apmokestinamos finansiškai skaidrios įmonės pajamos, pelnas ar turto vertės padidėjimo pajamos, tokiu pat būdu ir tokia pat suma, kaip ir tuo atveju, jeigu tas mokestis iš tikrųjų būtų buvęs išskaičiuotas ir sumokėtas.

3.   Jei valstybė narė, remdamasi savo atliktu gaunančiosios arba įgyjančiosios įmonės nerezidentės teisinių ypatybių įvertinimu pagal jos įsteigimą reglamentuojančią teisę, mano, kad ši įmonė yra finansiškai skaidri, ji turi teisę netaikyti 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių.

4.   Jei valstybė narė, remdamasi savo atliktu gaunančiosios įmonės nerezidentės teisinių ypatybių įvertinimu pagal jos įsteigimą reglamentuojančią teisę, mano, kad ši įmonė yra finansiškai skaidri, ši valstybė narė gali bet kuriems tiesioginiams ar netiesioginiams akcininkams taikyti tą pačią apmokestinimo tvarką, kurią ji taikytų, jei gaunančioji įmonė būtų tos valstybės narės rezidentė.“.

12)

Įterpiama ši dalis:

„IVb DALIS

SE arba SCE registruotos buveinės perkėlimui taikomos taisyklės

10b straipsnis

1.   Jei

registruotos buveinės perkėlimas ar nustojimas būti rezidente nesukelia turto vertės padidėjimo pajamų, apskaičiuotų pagal 4 straipsnio 1 dalį ir gaunamų iš tų SE arba SCE turto ir įsipareigojimų, kurie dėl to lieka efektyviai susiję su SE arba SCE nuolatine buveine valstybėje narėje, iš kurios buvo perkelta registruota buveinė, ir kurie daro įtaką gaunamam pelnui arba patiriamiems nuostoliams, į kuriuos atsižvelgiama mokesčių tikslais, apmokestinimo toje valstybėje narėje, iš kurios buvo perkelta registruota buveinė.

2.   1 dalis taikoma tik tais atvejais, jei SE ar SCE apskaičiuoja bet kokį nusidėvėjimą ir bet kokį pelną arba nuostolį nuo turto ir įsipareigojimų, kurie lieka efektyviai susiję su ta nuolatine buveine, tarsi registruota buveinė nebūtų buvusi perkelta arba SE ar SCE nebūtų nustojusi būti rezidente mokesčių tikslais.

3.   Jeigu pagal tos valstybės narės įstatymus SE arba SCE turi teisę bet kokį nusidėvėjimą arba bet kokį pelną ar nuostolį nuo toje valstybėje narėje liekančio turto arba įsipareigojimų apskaičiuoti kitaip, nei nurodyta 2 dalyje, 1 dalis netaikoma tam turtui ir įsipareigojimams, dėl kurių šia galimybe pasinaudojama.

10c straipsnis

1.   Jei

valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad tais atvejais, kai SE arba SCE iki registruotos buveinės perkėlimo tinkamai suformuoti atidėjimai arba atsargos yra iš dalies arba visiškai atleisti nuo mokesčių ir nėra gauti iš užsienyje esančių nuolatinių buveinių, SE arba SCE nuolatinė buveinė, esanti tos valstybės narės, iš kurios buvo perkelta registruota buveinė, teritorijoje, gali perkelti šiuos atidėjimus arba atsargas naudodamasi tokiais pat atleidimais nuo mokesčių.

2.   Tik tais atvejais, kai numatyta, kad įmonei, perkeliančiai savo registruotą buveinę valstybės narės teritorijoje, būtų leidžiama perkelti kitiems metams arba į ankstesnius metus nuostolius, kurie dar nebuvo visiškai atskaityti mokesčių tikslais, ta valstybė narė leidžia registruotą buveinę perkeliančios SE arba SCE nuolatinei buveinei, kuri yra jos teritorijoje, perimti SE arba SCE nuostolius, kurie dar nebuvo visiškai atskaityti mokesčių tikslais, jei panašiomis aplinkybėmis įmonė, kurios registruota buveinė būtų likusi toje valstybėje narėje arba kuri būtų likusi tos valstybės narės rezidente, būtų galėjusi perkelti nuostolius kitiems metams arba į ankstesnius metus.

10d straipsnis

1.   SE arba SCE registruotos buveinės perkėlimas savaime nesukelia akcininkų pajamų, pelno arba turto vertės padidėjimo pajamų apmokestinimo.

2.   1 dalies taikymas nekliudo valstybėms narėms apmokestinti turto vertės padidėjimo pajamas, susidariusias dėl registruotą buveinę perkeliančios SE arba SCE kapitalui atstovaujančių vertybinių popierių paskesnio perleidimo.“.

13)

11 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Valstybė narė gali atsisakyti taikyti arba gali neleisti pasinaudoti visomis II, III, IV ir IVb dalių nuostatomis arba dalimi šių nuostatų, jeigu paaiškėja, kad jungimo, skaidymo, dalinio skaidymo, turto perleidimo, keitimosi akcijomis arba SE ar SCE registruotos buveinės perkėlimo:

14)

Priedas pakeičiamas šios direktyvos priedo tekstu.

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/28

(1)

Taryba priėmė sprendimą 2002/60/EB dėl Regionų komiteto narių ir pakaitinių narių skyrimo (1).

(2)

Viena Regionų komiteto nario vieta tapo laisva atsistatydinus G.A.A. VERKERK ir apie tai pranešus Tarybai 2004 m. spalio 6 d.,

4.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 58/29

(1)

Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1013/97 Komisija 1997 rugpjūčio 6 dienos Sprendimu (4) skyrė valstybinių Ispanijos laivų statyklų restruktūrizavimui beveik 1,9 milijardų EUR pagalbą. Kaip numato minėtas reglamentas, pagalba patvirtinama su sąlyga, kad daugiau restruktūrizavimo tikslams pagalba nebus teikiama.

(2)

Iš spaudos Komisija sužinojo, kad 1999–2000 metais vyko įvairūs valstybinio pobūdžio sandoriai, susiję su valstybinėmis Ispanijos laivų statyklomis. 2000 metų sausio 27 dienos ir kovo 29 dienos laiškais Komisija paprašė informacijos šiuo klausimu. Ispanija neatsakė nė į vieną iš dviejų laiškų.

(3)

2000 metų liepos 12 dienos Sprendimu Komisija pradėjo EB steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (toliau – pradėjimas) dėl sandorio, kuriuo valstybinė bendrovė Sociedad Estatal de Participaciones Industriales (toliau – SEPI) nupirko iš Astilleros Españoles S.A. (toliau – AESA) dvi laivų statyklas Juliana ir Cádiz bei motorų gamyklą Manises, kaip atskiras įmones. Ispanijos valdžios institucijoms apie Sprendimą buvo pranešta 2000 metų rugpjūčio 1 dienos Komisijos laišku.

(4)

Ispanija 2001 metų gegužės 18 ir rugsėjo 24 dienos laiškuose išdėstė savo nuomonę dėl procedūros pradėjimo. Taip pat pranešė Komisijai, kad 2000 metų liepos mėnesį SEPI nusprendė sujungti visas valstybines Ispanijos laivų statyklas į vieną įmonę.

(5)

2001 metų lapkričio 28 dieną Komisija nusprendė išplėsti EB steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (toliau – pirmasis išplėtimas), taikant ją ir papildomiems sandoriams tarp, pirma, SEPI ir Bazán bei, antra, AESA ir Bazán, kuriais sukurta nauja įmonė IZAR. 2001 metų lapkričio 28 dienos laišku Komisija pranešė Ispanijai apie procedūros išplėtimą ir paprašė visos susijusios informacijos, kuri galėtų padėti įvertinti pagalbos elementą sandoriuose. 2002 metų lapkričio 29 dienos laišku Komisija paaiškino, jog tam, kad galėtų atlikti tinkamą įvertinimą, jai reikalingos minėtų laivų statyklų ir AESA metinės ataskaitos, o taip pat bet kokie dokumentai, paaiškinantys kaip įmonės buvo įvertintos joms keičiant savininką.

(6)

Ispanija 2002 metų sausio 31 dienos laiške išdėstė savo nuomonę dėl pirmojo procedūros pratęsimo. Komisija 2002 metų vasario 28 dienos laišku priminė Ispanijai, kad dar turi būti pateiktos įmonių metinės ataskaitos. Ispanija suteikė papildomos informacijos 2002 metų liepos 29 dienos laiške, tačiau vis dėlto nepridėjo prašytų metinių ataskaitų.

(7)

Kadangi Ispanija nepateikė metinių ataskaitų, 2002 metų rugpjūčio 12 dieną Komisija nusprendė nusiųsti reikalavimą pateikti informaciją, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalyje, numatančiame EB Steigimo sutarties 93 straipsnio taikymo nuostatas (5), reikalaudama Ispanijos atsiųsti minėtą informaciją. Ispanijai apie tai buvo pranešta 2002 metų rugpjūčio 12 dienos laišku. Komisija pabrėžė, kad, negavusi prašomų duomenų, priims galutinį sprendimą remdamasi turima informacija. 2002 metų spalio 16 dienos laišku Ispanija atsakė į reikalavimą, tačiau nepateikė prašomų metinių ataskaitų.

(8)

2003 metų gegužės 27 dieną Komisija nusprendė vėl pratęsti EB steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (toliau – antrasis pratęsimas), taikant ją ir išsiaiškintai neteisėtumu įtariamai valstybės pagalbai, susijusiai su sandoriais tarp SEPI ir AESA bei jų laivų statyklomis. 2003 metų gegužės 27 dienos laišku Komisija pranešė Ispanijai apie procedūros išplėtimą ir pareikalavo visos atitinkamos informacijos įtartinos pagalbos įvertinimui. 2003 metų liepos 10 dienos laišku Ispanija atsakė į antrąjį išplėtimą. Atitinkamai, 2003 metų spalio 16 ir lapkričio 11 dienos laiškais Komisija paprašė daugiau paaiškinimų. Ispanija atsakė 2003 metų lapkričio 25 dienos laišku ir nusiuntė daugiau informacijos 2004 metų balandžio 14 dienos laišku.

(9)

Pradėjus procedūrą, Komisijai savo nuomonę 2000 metų gruodžio 18 dienos laišku pateikė Danija, o po pirmojo procedūros pratęsimo nuomonę 2002 metų vasario 22 laišku pateikė Jungtinė Karalystė. Po antrojo procedūros pratęsimo 2003 metų rugsėjo 24 dienos laiške buvo gauta Royal Van Lent Shipyard nuomonė, tą pačią dieną savo nuomonę pateikė norėjusi likti nežinoma suinteresuota šalis, o 2003 metų spalio 6 dienos laišku savo nuomonę pateikė IZAR. Šios nuomonės buvo nusiųstos Ispanijai 2001 metų vasario 14 dienos, 2002 metų kovo 6 dienos ir 2003 metų spalio 13 dienos laiškuose. Ispanija pateikė savo nuomones 2001 metų kovo 14 dienos, 2002 metų balandžio 4 dienos ir 2003 metų lapkričio 10 dienos laiškuose. 2003 metų lapkričio 14 dieną IZAR pateikė Pirmosios instancijos teismui prieš Komisiją nukreiptą ieškinį, prašantį panaikinti antrąjį procedūros pratęsimą (6).

(10)

Pagalba skiriama įmonėms Astilleros Españoles S.A. (AESA), E.N. Bazán de Construcciones Navales Militares S.A. („Bazán“), IZAR Construcciones Navales („IZAR“), Astilleros de Cádiz S.R.L. („Cádiz“), Astilleros de Puerto Real S.R.L. („Puerto Real“), Astilleros de Sestao S.R.L. („Sestao“), Astilleros de Sevilla S.R.L. („Sevilla“), Juliana Constructora Gijonesa S.A. („Juliana“), Fábrica de motores diésel de Manises S.A. („Manises“) ir Astilleros y Talleres del Noroeste („Astano“, kuri vėliau pakeitė savo pavadinimą į „Fene“).

(11)

Nuo 1998 metų visos Ispanijos valstybinės laivų statyklos priklauso viešajai valstybinės bendrovės SEPI struktūrai. Iki 1998 metų visos valstybinės laivų statyklos, išskyrus Astano kuri tiesiogiai priklausė SEPI, buvo savarankiškos įmonės, priklausančios valstybinei bendrovei AESA, SEPI padaliniui. AESA neužsiėmė tiesiogine laivų statybos veikla, bet buvo savo laivų statykloms vadovaujanti bendrovė. SEPI taip pat priklausė Bazán įmonė, kurią iš pradžių sudarė trys karinės laivų statyklos (ne kaip savarankiškos įmonės). 1998 metų pradžioje valstybinių laivų statyklų nuosavybės struktūra buvo tokia:

(12)

1999 metų gruodžio 28 dieną pirmąja sandorių serija (toliau – 1 perdavimas) SEPI iš AESA už 15,3 mln EUR (7) kainą nupirko laivų statyklas Cádiz ir Juliana bei motorų gamybos įmonę Manises. Laivų statyklos Barreras ir Astander buvo privatizuotos ir jau nėra šio tyrimo objektai. Dėl minėtų sandorių nuosavybės struktūra tapo tokia:

(13)

2000 metų liepą SEPI nusprendė sujungti visas valstybines laivų statyklas į vieną įmonę. Susijungimas vyko dviem pagrindinėmis operacijomis. Pirmąja operacija (toliau –2 perdavimas) SEPI priklausanti karinių laivų statyklų bendrija Bazán nupirko tris AESA tebepriklausiusias laivų statyklas (Puerto Real, Sestao ir Sevilla) už kiekvieną sumokėdama vienos pesetos kainą.

(14)

Antrąja operacija (toliau – 3 perdavimas) Bazán nupirko tris laivų statyklas (Juliana, Cádiz ir Astano) bei Manises motorų gamyklą tiesiogiai iš SEPI, taip pat už kiekvieną įmonę sumokėdama po vieną pesetą. Visos įmonės buvo panaikintos sujungiant jas į Bazán, kuri pakeitė savo pavadinimą į IZAR. Todėl dabartinė laivų statyklų nuosavybės struktūra yra tokia:

(15)

Pradėdama procedūrą Komisija pareiškė, kad turi abejonių dėl to, ar 1 perdavime, kuriuo SEPI sumokėjo AESA už tris įmones Juliana, Cádiz ir Manises kainą, kaip vėliau sužinota siekusią 60 milijonų EUR, buvo naudojama valstybės parama.

(16)

Taip pat buvo abejonių dėl to, ar tokia pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, nes taip neatrodė pagal 1997 metų Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtintas galutinis restruktūrizavimo pagalbos paketas valstybinėms laivų statykloms, taip sudarant nesuderinamą restruktūrizavimo pagalbą, pagal Reglamento (EB) Nr. 1540/98 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto 1 įtrauką. Tokia išvada buvo padaryta remiantis šiais argumentais:

(17)

Visų pirma „pardavimas“ nebuvo panašus į tikrą pardavimo operaciją, o labiau priminė kapitalo įdėjimą, leidusį AESA ir jai tebepriklausančioms laivų statykloms (Puerto Real, Sevilla ir Sestao) laikinai tęsti savo veiklą.

(18)

Antra, dėl ankstesnės gana nesėkmingos šių laivų statyklų veiklos atrodė labai tikėtina, kad nė vienas komercinis investitorius nebūtų norėjęs pirkti laivų statyklų tokiomis sąlygomis.

(19)

2001 metų lapkričio 25 dieną Komisija nusprendė išplėsti procedūrą, į tyrimą įtraukiant ir 2 bei 3 perdavimus, skirtus visoms Ispanijos valstybinėms laivų statykloms sujungti į vieną įmonę. Pratęsus procedūrą, Komisija pastebėjo itin glaudų ryšį tarp 1999 ir 2000 metų vykusių sandorių, kurie lėmė vienos visas valstybines laivų statyklas apimančios įmonės atsiradimą. Dėl šios priežasties procedūrą reikėjo išplėsti, įtraukiant visus įmonių susijungimą lėmusius sandorius, kad būtų galima galutinai ir teisingai įvertinti galimą valstybinės pagalbos laivų statykloms lėšų dalį įvairiuose SEPI grupės sandoriuose.

(20)

Šiame kontekste Komisija pabrėžė, kad kapitalo įdėjimas į valstybines įmones turi vykti rinkos sąlygomis, išvengiant valstybinės pagalbos. Dėl to kilo abejonių, ar 1 pesetos už laivų statyklą ir motorų gamyklą pardavimo kainą galima laikyti rinkos kaina, o taip pat ar dėl valstybinės pagalbos gautu ekonominiu pranašumu įvykdžiusi minėtus sandorius pasinaudojo IZAR.

(21)

Kadangi pagal galiojančias Europos bendrijos nuostatas daugiau pagalbos valstybinių civilinių laivų statyklų veiklos tęsimui ir restruktūrizavimui skirti nebuvo galima, Komisijai kilo abejonių dėl minėtų sandorių suderinamumo su bendrąja rinka.

(22)

Vykdydama tolimesnį tyrimą Komisija išsiaiškino, kad 1999 metais SEPI paskolino 194 400 000 EUR trims įmonėms, Cádiz, Juliana ir Manises, kurias neseniai nusipirko. Kadangi atrodo, jog šios lėšos įmonėms buvo skolintos tuo metu, kai įmonių būklė buvo kritiška, Komisija mano, kad jas galima laikyti valstybės pagalba.

(23)

Be to, Komisija pastebėjo, kad 2000 metų liepos 18 dieną AESA iš SEPI gavo 252 400 000 EUR kapitalo įdėjimą, kuris galėtų būti laikomas valstybės pagalba. Pasirodė, kad Puerto Real, Sestao ir Sevilla laivų statyklos beveik tuo pat metu iš AESA gavo kapitalo įdėjimus, kurie kartu sudaro panašią sumą. Šis kapitalo iš AESA įdėjimas į jos tris laivų statyklas įvyko likus vos dviems dienoms iki jų perdavimo Bazán.

(24)

Galiausiai, atrodo, kad Bazán gavo kompensaciją, už 68 200 000 EUR nuostolį, susijusį su laivų statyklų Astano, Cádiz, Juliana ir Manises pirkimu. Todėl Komisijai kilo klausimas, ar SEPI nemažas lėšų indėlis į keturias minėtas įmones yra susijęs su jų perdavimu Bazán.

(25)

Remdamasi šia nauja informacija, tiesiogiai susijusia su IZAR sukūrimą lėmusiais sandoriais, 2003 metų gegužės 27 dieną Komisija nusprendė išplėsti procedūrą, kadangi turėjo abejonių, ar šie skolinimai ir kapitalo įdėjimai suderinami su bendrąją rinka.

(26)

Taigi, galima pastebėti, kad antrojo procedūros pratęsimo metu Komisija pabrėžė, kad tuo atveju, jei pasitvirtintų įtarimai dėl papildomos pagalbos suteikimo, pagal Sprendimą, kuriuo pradėta vykdyti procedūra, 1997 metais suteikta pagalba tolimesniam Ispanijos valstybinių laivų statyklų restruktūrizavimui būtų laikoma nesuderinama su bendrąja rinka ir ją reikėtų atsiimti.

(27)

Pradedant procedūrą Komisija gavo Danijos nuomonę, kurioje sakoma, kad sandorį tarp AESA ir SEPI reikėtų laikyti neteisėtu kapitalo įdėjimu, pažeidžiančiu 1997 metais sutartą AESA skirtą pagalbos paketą. Todėl Danija palaikė Komisijos sprendimą pradėti procedūrą.

(28)

Taip pat Danija pareiškė, jog kadangi 1998 metais Bazán pagalbą gavo su sąlyga, kad nutrauks komercinę laivų statybą, tai pirkdama civilinių laivų statyklas Bazán neišpildo šios sąlygos. Galiausiai, Danija pridėjo, kad Danijos laivų statyklos konkurencinėje kovoje nukentėjo nuo valstybės pagalbą gavusių Ispanijos laivų statyklų.

(29)

Komisija gavo Jungtinės karalystės nuomonę apie pirmąjį procedūros pratęsimą. Jungtinė karalystė, kaip ir Komisija, abejoja, ar Ispanijoje valstybinių laivų statyklų restruktūrizavimas suderinamas su rinkos principais. Pabrėžiama, kad didžiausią susirūpinimą kelia elgesys su valstybinės įmonės AESA skolomis, kurios, kaip tvirtina Jungtinė karalystė, buvo svarbios vykdant įmonės perdavimą. Jungtinė karalystė mano, kad komercinių ir laivybos įmonių sujungimas į vieną įmonę, IZAR, suteikia didžiules galimybes apeiti valstybinės pagalbos teikimo taisykles.

(30)

Kaip teigia Jungtinė karalystė, tarp Britanijos pramonininkų yra labai paplitusi nuomonė, jog Ispanijos laivų statyklos svarbius laivų statybos ir rekonstravimo užsakymus gauna ne dėl savo konkurencingumo, o dėl pagalbos priemonių, kuriomis gali naudotis. Tvirtinama, kad yra konkrečių pavyzdžių, kai užsakymą, kuriam pasiūlymus taip pat teikė Britanijos laivų statyklos, gavo būtent Ispanijos laivų statyklos tokiomis vykdymo sąlygomis, kurios yra sunkiai paaiškinamos galiojant įprastinėms komercinėms sąlygoms. Taip pat manoma, kad nuostolingų laivų statyklų įmonių pavadinimai nuolat keičiami sąmoningai, siekiant nuolat gauti subsidijas sektoriui, kuriame vengiama būtino esminio restruktūrizavimo.

(31)

Komisija gavo trijų suinteresuotų šalių nuomones. Viena anonimiškumo pageidavusi suinteresuota šalis pateikė bendrą nuomonę šiuo klausimu bei C 38/03 klausimu dėl valstybės pagalbos (8). Pastebima, kad IZAR užsiima poilsinių laivų, o ypač prabangių jachtų, statyba, remontu, priežiūra ir rekonstravimu, ir pabrėžiama, kad tiriama pagalba smarkiai iškreipė poilsinių laivų rinką ir kad šiam tikslui naudojamos karinės IZAR laivų statyklos, esančios Kartaginoje ir San Fernando. Iš Royal van Lent Shipyard Royal B.V., užsiimančios itin didelių jachtų statyba, buvo gauta kita bendra nuomonė šiuo klausimu ir C 38/03 klausimu. Įmonė tvirtina, kad Ispanijos Vyriausybės pastaraisiais metais suteikta pagalba smarkiai pakenkė daugumai šioje rinkoje konkuruojančių bendrovių.

(32)

Komisija taip pat gavo IZAR nuomonę, kurioje pirmiausia teigiama, kad iš SEPI gautos lėšos neturi būti laikomos valstybės resursais. Dėl 194,4 milijonų EUR paskolos, kurią AESA gavo iš SEPI, IZAR tvirtina, kad tai buvo ne nauja paskola, o SEPI perimtos paskolos, kurias AESA buvo suteikusi savo laivų statykloms. Dėl 252,4 mln. EUR SEPI kapitalo įdėjimo į AESA, IZAR teigia, kad tai įvyko 2000 metų rugsėjo mėnesį, kai AESA nepriklausė nė viena laivų statykla, ir todėl jos negalima laikyti pagalba laivų statykloms. Dėl patirto 68,2 mln. EUR nuostolio padengimo IZAR iš SEPI, IZAR tvirtina, kad tokio padengimo nebuvo, kaip galima spręsti iš įmonės metinių ataskaitų, ir galiausiai priduria, kad naudojamasi neteisingu teisiniu pagrindu ir kad nėra prasmės atsiimti valstybinėms Ispanijos laivų statykloms 1997 metais suteiktos pagalbos.

(33)

Savo nuomonėje apie procedūros pradėjimą Ispanija paaiškino, kad pinigų suma, kurią AESA gavo iš SEPI už abi laivų statyklas ir motorų gamyklą, buvo kur kas mažesnė, negu procedūros pradėjimo dokumentuose nurodoma suma. Iš tiesų, už visas tris įmones sumokėta kaina buvo 15,3 mln. EUR (o ne 60 mln. EUR, kaip nurodoma procedūros pradėjimo dokumentuose), kurie buvo paskirstyti taip: 8,054 mln. EUR už Cádiz; 5,235 mln. už Juliana; ir 2,013 mln. už Manises.

(34)

Be to, Ispanija paaiškino Komisijai, kodėl, Ispanijos manymu, 1 perdavime nebūta valstybės pagalbos. Pagrindinis argumentas buvo, kad sandoriai vyko siekiant pasirengti minėtų trijų įmonių privatizavimui. Kadangi SEPI yra privatizacijos specialistai, reikėjo perduoti šias tris įmones SEPI. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad neatsirado nė vieno pirkėjo, kuris norėtų įsigyti įmones. Būtent dėl šios priežasties įmonės paskui buvo perduotos Bazán.

(35)

Kadangi tariamas sandorių tikslas buvo paruošti tris minėtas įmones privatizavimui, Ispanija mano, kad perkant įmones SEPI nereikėjo elgtis kaip rinkos dalyviui, bet tik sumokėti pagrįstą kainą, o tokiomis aplinkybėmis geriausias sprendimas atrodė kaina laikyti įmonių kapitalo vertę.

(36)

Po pirmojo procedūros pratęsimo Ispanija pateikė Komisijai argumentus, kodėl valstybės pagalba nebuvo suteikta 2 ir 3 įmonių perdavimų sandoriuose, tai yra, kodėl 1 pesetos kaina už įmonę buvo teisinga.

(37)

Ispanijos manymu, SEPI, kaip 100 % visų aptariamų įmonių akcininkė, nuspręsdama sujungti visas laivų statybos įmones į vieną siekiant gauti naudos iš įmonių sąveikumo, elgėsi kaip rinkos dalyvė. Dėl didelio užsakymų kiekio ir būsimo šio sektoriaus augimo, taip pat reikėjo padidinti karinės gamybos pajėgumus.

(38)

Ispanija taip pat pabrėžė, kad nebuvo jokios sąsajos tarp pirmosios sandorių grupės, kur dalyvavo AESA ir SEPI, ir antrosios sandorių grupės, lėmusios IZAR susikūrimą. Pirmieji sandoriai buvo nukreipti į įmonių privatizavimą, o antraisiais siekta sukurti vieną stambią Ispanijos laivų statybos įmonę.

(39)

Ispanija tvirtina, kad tų pačių įmonių (Cádiz, Juliana ir Manises) kainos pasikeitimas nuo 15,3 mln. EUR į 3 pesetas per tokį trumpą laiką, tik parodo, kad abiejų sandorių grupių tikslai buvo skirtingi.

(40)

Laivų statyklų perdavimas Bazán, kartu su visais jų aktyvais ir pasyvais, nesuteikia jokio pranašumo nė vienai laivų statyklai. Be to, Ispanija tvirtina, kad šiuose pardavimuose nebuvo naudojamos valstybinės lėšos.

(41)

Ispanija taip pat teigia, kad nors galima būtų įrodyti naudos atsiradimą 2 perdavime, karinis Bazán statyklos veiklos pobūdis verčia abejoti, ar taikytina EB steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į EB steigimo sutarties 296 straipsnyje numatytą išimtį.

(42)

Taip pat tvirtinama, kad kaina naudojama įmonių perdavimui grupės viduje nebūtinai turi remtis rinkos sąlygomis. Nepaisant to, teigia Ispanija, aptariamuose perdavimuose naudotos kainos (1 peseta) buvo visiškai pagrįstos ir atspindėjo minėtų laivų statyklų vertę. Rinkos investuotojai nebūtų mokėję daugiau, todėl naudoti įmonės turto vertę kaip kainą šiomis aplinkybėmis nebūtų buvę tinkama.

(43)

Ispanija mano, kad bendrai paėmus, veiklos reorganizavimas tos pačios grupės viduje nepakeičia konkurencijos sąlygų naujai neseniai įkurtai įmonei arba integruotoms jos įmonėms. Šiuo klausimu Ispanija nurodo Europos bendrijų Teisingumo teismo bylas: 61/79 bylą dėl Denkavit Italiana (9), 1980 metų kovo 27 diena; C-387/92 bylą dėl Banco Exterior de, España (10), 1994 metų kovo 15 diena; bei C-200/97 bylą dėl Ecotrade/ Altiformi (11), 1998 metų gruodžio 1 diena.

(44)

Papildomai, jei Komisija manytų, kad kaina yra per žema ir dėl to sudaro pagalbą Bazán/IZAR, Ispanija nurodo 1994 metų liepos 27 dienos Komisijos sprendimą (12), kuriame teigiama, jog nors kaina, sumokėta už automobilių gamyklos perdavimą tarp dviejų Treuhand įmonių, tikriausiai buvo pernelyg maža, Komisijos nuomone, vis dėlto tai nėra itin svarbu, kadangi yra kalbama apie vidinį sandorį Treuhand įmonėje.

(45)

Be to, Ispanija teigė, kad nebuvo pagrįstos rinkos kainos ir todėl Komisija negalėjo nustatyti neteisingai panaudotos valstybinės pagalbos, kaip nustato Reglamentas (EB) Nr. 659/1999, įstatymai ir pačios Komisijos praktika.

(46)

Ispanija taip pat pateikė duomenis apie aptariamų laivų statyklų turto vertę ir kiekvienai įmonei apskaičiuotą ekonominę riziką. Riziką sudaro trys elementai: ekonominė rizika susijusi su dabar vykdomais užsakymais, ekonominė rizika dėl nepakankamo pajėgumų naudojimo, ir kito pobūdžio ekonominė rizika (komercinė, darbo ir fiskalinė). Ispanija tvirtino, kad atskaitos tašku laikant įmonių turto vertę, atėmus apskaičiuotą riziką, 1 pesetos kaina už įmonę atspindi tikrąją įmonių vertę ir todėl pirkėjui Bazán/IZAR nesuteikiamas joks pranašumas kitų pirkėjų atžvilgiu (žiūrėti 1 lentelę).

1 lentelė

Įmonių turto vertė ir su atskirais sandoriais susijusi rizika 2000 metų liepos mėnesį

(47)

Atsakant į Danijos nuomonę, Ispanija mano, kad išsakyta nuomonė dėl pagalbos Bazán nėra susijusi su šia procedūra ir todėl yra neesminė. Ispanija taip pat paneigė kaltinimus, kad perdavimuose tarp AESA ir SEPI būta valstybės pagalbos, nes jokių nepateisintų lėšų pervedimų nebuvo. Galiausiai, Ispanija teigia, kad sunkumus, su kuriais susidūrė Danijos laivų statyklos, lėmė ne Ispanijos laivų statyklų konkurencija, o neteisėta Korėjos konkurencija.

(48)

Dėl Jungtinės karalystės nuomonės, Ispanija išreiškia savo nustebimą dėl kaltinimų už subsidijų karinei ir civiliniai gamybai maišymą, nes teigia, jog Jungtinė karalystė turi daug mišrių, karine ir civiline gamyba užsiimančių, laivų statyklų. Taip pat neigia, kad Ispanijos laivų statyklos pasinaudojo Europos Komisijos nepatvirtintomis priemonėmis.

(49)

Po antrojo procedūros pratęsimo Ispanija pateikė Komisijai tokius argumentus, paaiškinančius priežastis, dėl kurių, Ispanijos nuomone, Komisijos tiriamose paskolose ir kapitalo įdėjimuose nebuvo valstybės pagalbos.

(50)

Visų pirma Ispanija teigia, kad SEPI veikė kaip rinkos dalyvis rinkos ekonomikoje siekiantis gauti kuo daugiau pelno, ir kad Komisija neįrodė, jog SEPI naudojosi valstybinėmis arba valstybei priskiriamomis lėšomis.

(51)

Dėl paskolų SEPI suteiktų įmonėms Cádiz, Juliana ir Manises, Ispanija pareiškia, kad kai 1999 metų gruodžio 22 dieną SEPI perėmė šias tris įmones, jos buvo įsiskolinusios AESA atitinkamai 120,8 mln. EUR (Cádiz), 47,2 mln. EUR (Juliana) ir 24,1 mln. EUR (Manises). Taigi SEPI tiesiog perėmė šiuos įsiskolinimus iš AESA. To negalima laikyti nauja pagalba laivų statykloms. Be to, taikytos palūkanos atitiko rinkos palūkanų normą (MIBOR, pridėjus 8 procentus).

(52)

Dėl 252,4 mln. EUR SEPI kapitalo įdėjimo į AESA, Ispanija visų pirma tvirtina, kad kapitalo įdėjimas vyko ne 2000 metų liepos 18 dieną, kaip nurodoma procedūros pradėjimo dokumentuose, o tų pačių metų rugsėjį. Tuo metu AESA neužsiėmė jokia veikla, kadangi jau buvo pardavusi savo laivų statyklas įmonei Bazán. Taigi, šis kapitalo įdėjimas negalėjo sutrikdyti konkurencijos ir buvo skirtas tinkamam AESA veiklos nutraukimui organizuoti. Šiuo klausimu Ispanija nurodo 1991 metų kovo 21 dienos Teisingumo teismo sprendimą byloje C-303/88, ENI-Lanerossi (14).

(53)

Dėl įtartinų kapitalo įdėjimų į Astano, Cádiz, Juliana ir Manises, Ispanija praneša, kad į 2000 metų IZAR ataskaitą įtrauktas 68,2 mln. EUR nuostolis, susijęs su keturių aptariamų laivų statyklų įsigijimu. Ispanija teigia, kad prieš perduodant laivų statyklas įmonei Bazán, jos negavo jokios pagalbos iš SEPI.

(54)

Ispanija taip pat pateikia išsamius argumentus, neigiančius galimybę, kad dalis 1997 metais skirtos pagalbos būtų nesuderinama, tuo atveju jei Komisija pareikštų, kad Ispanijos valstybinėms laivų statykloms neteisėtai buvo suteikta daugiau pagalbos.

(55)

Atsakydama į trečiųjų suinteresuotų šalių nuomones, Ispanija visiškai sutinka su IZAR išreikšta nuomone. Dėl problemos, susijusios su prabangių jachtų gamyba, Ispanija tvirtina, kad šie laivai nepriklauso Reglamento (EB) Nr. 1540/98 taikymo sričiai, ir todėl neturi būti atsižvelgta į minėtą nuomonę. Be to, statydama prabangias jachtas IZAR nesinaudojo valstybės pagalba, ir IZAR rinkos dalis pasaulinėje tokių laivų rinkoje yra labai maža (mažiau negu […] %). Taip pat neigiama, kad buvo padarytos kai kurios iš tariamų investicijų į San Fernando ir Cartagena laivų statyklas.

(56)

Pagal EB steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį, su bendrąja rinka yra nesuderinama bet kokia šalies narės arba iš valstybės lėšų suteikiama bet kokios rūšies pagalba, kuri iškreipia arba gali iškreipti konkurenciją, suteikdama pranašumą tam tikroms įmonėms arba produkcijai, visais atvejais, kai tai veikia prekybą tarp šalių narių. Pagal Teisingumo teismo precedentų teisę, prekybos veikimo kriterijus atsiranda tuomet, kai pagalbą gaunanti įmonė užsiima ekonomine veikla, taip pat vykstančioje prekyboje tarp šalių narių.

(57)

Pagal EB steigimo sutarties 87 straipsnio 3 dalies e punktą, su bendrąja rinka suderinamomis galima laikyti pagalbos rūšis, nustatomas Tarybos sprendimu kvalifikuotos daugumos balsavime pateikus Komisijos pasiūlymą. Šiuo pagrindu 1998 metų birželio 29 dieną Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1540/98, galiojusį nuo 1999 metų sausio 1 dienos iki 2003 metų gruodžio 31 dienos, taikomą visai neteisėtai tuo laikotarpiu suteiktai pagalbai, sutinkamai su Komisijos Komunikatu dėl nelegalios valstybės pagalbos įvertinimui taikytinų normų nustatymo (15).

(58)

Laivų statyba yra ekonominė veikla, susijusi su prekyba tarp šalių narių. Todėl pagalba laivų statybai priklauso EB steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai.

(59)

Komisija pastebi, kad pagal Reglamentą (EB) Nr. 1540/98, „laivų statyba“ reiškia savaeigių prekybinių tolimojo plaukiojimo laivų statybą. Komisija taip pat pastebi, kad minėto Reglamento 2 straipsnyje nurodoma, kad laivų statybai ir rekonstrukcijai suteikiama pagalba su bendrąja rinka suderinama gali būti tik tuo atveju, jei ji atitinka Reglamento nuostatas. Tai taikoma ne tik pagalbai, kuri yra teikiama tokią veiklą vykdančioms įmonėms, bet ir susijusiems ekonominiams subjektams.

(60)

1997 metų rugpjūtį, sutinkamai su Reglamentu 1013/97, Komisija išimtinai patvirtino pagalbos paketą Ispanijos valstybinių civilinių laivų statyklų restruktūrizavimui, siekiant iki 1998 metų pabaigos atgaivinti statyklas ir tęsti jų veiklą. Su anksčiau patvirtintomis pagalbos lėšomis, pagalbos paketą iš viso sudarė 318 milijardų pesetų (1,9 milijonų EUR).

(61)

Sutikdama suteikti pagalbą, Taryba pabrėžė, kad šis pagalbos paketas turi būti galutinis ir vienintelis. Ispanijos vyriausybė įsipareigojo neteikti laivų statykloms jokios kitos pagalbos, skirtos restruktūrizavimui, statyklų veiklos tęsimui, nuostolių padengimui ar privatizavimui. Tai atspindėjo ir sąlygos, nustatytos Komisijos sprendime, patvirtinančiame pagalbą ir dar kartą Reglamento (EB) Nr. 1540/98 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto pirmoje įtraukoje pabrėžiančiame, kad jokia pagalba veiklai tęsti ar restruktūrizuoti negali būti suteikiama įmonei, jau gavusiai tokią pagalbą pagal Reglamentą 1013/97.

(62)

Taigi, bet kokia papildoma pagalba, nepaskirta 1997 metų rugpjūčio mėnesį pirmuoju Komisijos sprendimu, būtų nesuderinama su bendrąja rinka, nebent ji būtų patvirtinta kitu teisiniu pagrindu.

(63)

Komisija pastebi, kad laivų statyklos Sestao, Puerto Real, Sevilla, Cádiz ir Juliana tuo metu statė arba remontavo laivus, todėl minėtų įmonių veikla priklausė Reglamento taikymo sričiai. Manises ir Fene (buvusi Astano) įmones galima laikyti susijusiais ekonominiais subjektais. Be to, Komisija pastebi, kad AESA ir IZAR, kaip pagrindinės bendrovės arba įvairių laivų statyklų savininkės, taip pat patenka į Reglamento (EB) Nr. 1540/98 1 straipsnio taikymo sritį. Tai atitinka Komisijos sprendimų priėmimo pobūdį, kurio Komisija laikėsi savo ankstesniuose sprendimuose dėl valstybinių Ispanijos laivų statyklų, o ypač 1997 metų sprendime patvirtinti pagalbą ir 1999 sprendime (16) paskelbti AESA iš SEPI gautą pagalbą nesuderinama.

(64)

Kaip nurodyta anksčiau, šis atvejis apima tris skirtingus įmonių perdavimus tarp skirtingų valdančių bendrovių ir galimą pagalb, susijusią su šiais perdavimais. Įvertinimas bus atliktas nagrinėjant su kiekvienu iš trijų perdavimu susijusius aspektus. Todėl negalima procedūros pradėjime ir abiejuose išplėtimuose iškeltų klausimų nagrinėti atskirai.

(65)

Pradedant procedūrą ir jos išplėtimuose Komisija laikėsi nuomonės, kad SEPI veikė valstybės vardu, tai yra, kad jos elgesys skirtinguose perdavimuose buvo priskirtinas valstybei. Ispanija paneigė šį tvirtinimą ir teigė, kad SEPI veikia savarankiškai ir dėl to jos elgesys nepriskirtinas valstybei. Bet kuriuo atveju, Ispanijos manymu, SEPI veikė kaip rinkos investuotoja, todėl SEPI suteiktos lėšos šiuo atveju negali būti laikomos valstybės pagalba.

(66)

Komisija pastebi, kad SEPI yra valstybinė valdančioji bendrovė, tiesiogiai priklausoma nuo Finansų ministerijos ir todėl laikoma valstybine įmone pagal 2000 metų liepos 26 dienos Komisijos direktyvą 2000/52/EB (17), iš dalies pakeičiančią 1980 metų birželio 25 dienos Komisijos direktyvą 80/723/EEB (18), kadangi dėl nuosavybės teisių arba finansinio dalyvavimo valstybinės jėgos gali tiesiogiai arba netiesiogiai daryti įtaką SEPI įmonei.

(67)

Teisingumo Teismas apibrėžė, kada lėšos yra laikomos valstybės ištekliais, teigdamas, kad net jei aptariamai priemonei skirtos pinigų sumos nėra valdomos valstybės iždo, šių sumų buvimas valstybės žinioje, ir todėl kompetentingų nacionalinių institucijų galimybė jomis disponuoti, sudaro pakankamą pagrindą laikyti šias lėšas valstybės ištekliais (1999 metų lapkričio 23 dienos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-83/98, P France/Ladbroke Racing ir Komisija (19)). Tai akivaizdžiai yra taikytina ir SEPI lėšoms.

(68)

Savo 2002 metų gegužės 16 dienos sprendimu byloje C-482/99, Stardust Marine (20) Teisingumo Teismas bendrais bruožais išdėstė kriterijus, pagal kuriuos valstybei galima priskirti pagalbos priemonę, kurią vykdo valstybinė įmonė. Teisingumo teismo teigimu, tai galima atsekti iš požymių derinio, susijusio su nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis ir priemonių priėmimo kontekstu.

(69)

Teisingumo Teismo pateikti minėtų požymių pavyzdžiai yra valstybinės įmonės integravimas į viešojo administravimo struktūras, įmonių veiklos pobūdis ir tokios veiklos vykdymas įprastomis konkurencijos sąlygomis su privačiais rinkos dalyviais, įmonės teisinis statusas (ar jai taikomos valstybinės ar paprastos įmonės teisės normos), itin stipri valstybės vykdoma įmonės valdymo stebėsena arba bet kuris kitas požymis, konkrečiu atveju rodantis valstybės dalyvavimą priimant priemonę arba negalimumą, kad valstybė nedalyvautų, atsižvelgiant taip pat į priemonės aplinkybes, jos turinį arba sąlygas, kuriomis ji teikiama.

(70)

SEPI yra ypatingą teisinį statusą turinti įmonė, jau vien todėl, kad pavyzdžiui, jos metines ataskaitas galima rasti Ispanijos viešajame registre. Įmonei vadovauja Administracinė taryba, kurios didžiąją dalį sudaro valstybės sekretoriai ir kiti tiesiogiai su vyriausybe susiję asmenys. Įmonės veiklos pobūdis taip pat apima valstybės įmonių privatizavimą, o ši veiklos rūšis labai susijusi su valstybės politika. Be to, SEPI elgesys su laivų statyklomis praeityje gali būti priskiriamas valstybei, pavyzdžiui, suteikti dalį 1997 metais skirtos pagalbos ir neteisėtą pagalbą 1998 metais (21). Taip pat galima pastebėti, kad SEPI teikia valstybės pagalbą kitoms sritims, pavyzdžiui anglies pramonei (22).

(71)

Iš nurodytų 66 ir 67 punktų galima daryti išvadą, kad SEPI lėšos yra valstybės ištekliai. Be to, 68 ir 70 punktuose aiškinama, kaip lėšų suteikimas laivų statybos įmonėms turi būti laikomas priskirtinu valstybei, kadangi lėšos buvo suteiktos rinkos ekonomikos principų neatitinkančiomis sąlygomis.

(72)

Bendra nuostata, taikoma finansiniams sandoriams tarp valstybės ir valstybinių įmonių yra vadinama investuotojo rinkos ekonomikoje nuostata. Kadangi SEPI lėšos yra valstybės ištekliai, ekonominiuose sandoriuose su jos laivų statybos padaliniais (tiksliau būtų kalbėti apie įmones vykdančias ekonominę veiklą arba tokias įmones valdančias bendroves) SEPI būtinai turi laikytis investuotojo rinkos ekonomikoje nuostatos.

(73)

Investuotojo rinkos ekonomikoje nuostata smulkiai paaiškinta valstybėms narėms skirtame Komisijos komunikate dėl Sutarties 92 ir 93 straipsnių bei dėl Komisijos direktyvos 80/723/EEB 5 straipsnio taikymo valstybinėms gamybos sektoriaus įmonėms (23). Teisingumo Teismas taip pat pareiškė, pavyzdžiui, 1986 liepos 10 dienos sprendime byloje C 40/85, Belgija/Komisija (Boch (24)), kad tinkamas būdas nustatyti, ar priemonėje naudojama valstybės pagalba, yra taikyti kriterijų, kokią aptariamų lėšų sumą įmonė galėtų gauti privačioje kapitalo rinkoje tokiomis pačiomis sąlygomis ir, ypač, ar panašiomis aplinkybėmis privatus rinkos dalyvis, atsižvelgdamas į galimą naudą ir negalvodamas apie socialinę, regioninę arba pramonės sektorių politiką, būtų skyręs aptariamą kapitalą.

(74)

Komisija neatmeta galimybės, kad SEPI suteiktose lėšose gali nebūti valstybės pagalbos, tais atvejais, jei SEPI laikosi investuotojo rinkos ekonomikoje nuostatos. Todėl nagrinėdama kiekvieną sandorį Komisija įvertins, ar SEPI veikė laikydamasi investuotojo rinkos ekonomikoje nuostatos.

(75)

Ispanija taip pat tvirtina, kad sandoriai SEPI grupėje neprivalo atitikti rinkos sąlygų ir nurodo atvejus, kai Komisija nereikalavo, kad sandoriai grupės viduje būtų vykdomi rinkos sąlygomis.

(76)

Komisija mano, kad nors tam tikrais išimtiniais atvejais galima leisti, kad valstybinėje įmonių grupėje įmonės būtų perduodamos nekomercinėmis sąlygomis, tai yra nepriimtina, kai valstybės ištekliai perkeliami įmonėms, konkuruojančioms su kitomis įmonėmis bendroje rinkoje.

(77)

1999 metų gruodžio 28 dieną SEPI iš AESA nupirko tris įmones Juliana, Cádiz ir Manises. Nustatant, ar valstybės pagalba dalyvavo šiame perdavime, reikia įvertinti du dalykus. Pirmasis jų, ar pirkimo kaina SEPI sumokėta AESA yra rinkos kaina, o antrasis – ar SEPI paskolos įmonėms buvo suteiktos laikantis rinkos investuotojo rinkoje.

(78)

Visų pirma, galima pastebėti, kad Ispanija pranešė Komisijai, kad už visas tris įmones sumokėta kaina buvo 15,302 mln. EUR, o ne 60 mln. EUR, kaip nurodoma procedūros pradėjime. Ispanija buvo anksčiau teigusi, kad SEPI už tris įmones sumokėta 15,302 mln. EUR kaina atitiko įmonių turto vertę perdavimo metu, tačiau paskutiniuoju tyrimo etapu pranešė, kad tai buvo įmonių turto vertė, apskaičiuota anksčiau, tiksliai nenurodant kada, tačiau 1999 metais.

(79)

Ispanija taip pat teigia, kad SEPI neprivalėjo mokėti rinkos kainos, kadangi tris laivų statyklas nupirko privatizavimui. Tačiau priemonės priskyrimas valstybės pagalbai priklauso ne nuo jos tikslo, bet nuo jos poveikio. Faktas, kad laivų statyklos buvo perkamos tariamam tikslui (privatizavimui), nėra priežastis atmesti sandorio kaip valstybės pagalbos pobūdį. Be to, atsižvelgiant į tai, kad SEPI yra valstybinė valdančioji bendrovė, reikia dar kartą priminti, kad finansiniai sandoriai tarp SEPI ir bendroje rinkoje konkuruojančių įmonių turėtų visuomet remtis rinkos principais. Todėl jei SEPI už vieną įmonę sumokėjo kainą, didesnę negu rinkos kaina, tai būtų traktuojama kaip valstybės pagalba pardavėjui, šiuo atveju AESA.

(80)

Komisija pastebi, kad SEPI nepavyko privatizuoti minėtų trijų įmonių. Užuot tai padarius, įmonės 2000 metų liepos mėnesį, tai yra, po septynių mėnesių po pardavimo sandorio, buvo parduotos Bazán, SEPI padaliniui, kiekviena už 1 pesetos kainą.

(81)

Metinės aptariamų įmonių ataskaitos rodo, kas visų ir kiekvienos atskirai įmonių vertė 1999 metų pabaigoje, po trijų dienų nuo pardavimo sandorio, buvo deficitinė ir prilygo – 40,646 mln. EUR sumai, pasiskirsčiusiai taip: Cádiz – 13,745 mln. EUR; Juliana – 18,679 mln. EUR; Manises – 8,222 mln. EUR.

(82)

Be to, kaip buvo paaiškinta anksčiau, Ispanija apskaičiavo šių trijų įmonių rinkos vertę 2000 metų liepos mėnesį, jas perduodant Bazán. Ispanija teigia, kad tuo metu įmonių rinkos vertė buvo lygi įmonių turto vertei, atėmus iš jos apskaičiuotą riziką, neįtrauktą į įmonių balansą. Riziką sudarė, pavyzdžiui, nuostoliai dėl statomų laivų ir nepakankamo pajėgumų panaudojimo kaštai. Nors šie veiksniai laikui bėgant gali kisti, būtų pagrįsta manyti, kad per septynių mėnesių laikotarpį jie ženkliai nepasikeitė. Trims minimoms įmonėms Ispanija apskaičiavo bendrąją riziką, siekiančią 25,3 mln. EUR 2000 metų liepos mėnesį.

(83)

Todėl Komisija daro išvadą, kad 1999 metų gruodžio 28 dieną, SEPI sumokėjo 15,302 mln. EUR už tris įmones, kurių vertė praėjus trims dienoms po pardavimo buvo deficitinė, daugiau nei – 40,646 mln. EUR, dar pridedant riziką, po septynių mėnesių apskaičiuotą 25,3 mln. EUR sumai. Dėl šios priežasties galima daryti išvadą, kad už įmones SEPI sumokėjo daugiau negu įmonių rinkos kaina. Bet kuri suma, viršijanti rinkos kainą, turi būti laikoma valstybės pagalba pardavėjui, AESA.

(84)

2002 metų liepos mėnesio reikalavime pateikti informaciją Komisija prašė pateikti kopijas visų dokumentų, paaiškinančių įmonių įvertinimą nuosavybės perdavimo metu. Ispanija nepateikė informacijos apie šį sandorį, ir todėl Komisija gali apskaičiuoti rinkos vertę tik remdamasi turima informacija.

(85)

Rinkos vertė šiuo atveju atitiktų įmonių vertę atėmus finansinę riziką. Dėl nepakankamos informacijos, Komisija negali apskaičiuoti tikslios finansinės rizikos sumos. Kad būtų išvengta šios rizikos pervertinimo, Komisija laikosi prielaidos, kad finansinė rizika yra lygi nuliui. Todėl esamomis aplinkybėmis, pagrįstas apytikslis rinkos vertės apskaičiavimas būtų laikyti ja apytikslę įmonių vertę.

(86)

Geriausias Komisijos turimas įmonių vertės apskaičiavimas sandorio metu, t.y. 1999 metų gruodžio 28 dieną, yra 1999 metų gruodžio 31 dienos įmonių vertė, kuri yra deficitinė: daugiau nei minus 40,6 mln. EUR. Remiantis šiais apskaičiavimais, trijų aptariamų įmonių rinkos kaina neviršytų šios sumos.

(87)

Remiantis turima informacija, galima daryti išvadą, kad už 15,302 mln. EUR AESA pardavė bendrovei SEPI tris įmones, kurių bendra vertė buvo minus 40,646 mln. EUR, o tai reiškia AESA gavo mažiausiai 55,948 mln. EUR naudą.

(88)

Taigi, negalima laikyti, kad SEPI sumokėta 15,302 mln. EUR kaina už tris įmones Cádiz, Juliana ir Manises atitinka rinkos investuotojo nuostatą. Todėl AESA gautą 55,948 mln. EUR pelną reikia laikyti valstybės pagalba. Pardavimo metu AESA dar priklausė kitos trys laivų statyklos, užsiimančios civilinių laivų statyba. Ši valstybės pagalba buvo neteisėta, nes apie ją nebuvo pranešta Komisijai ir ji yra nesuderinama su bendra rinka, kadangi negali būti paskirta kaip restruktūrizavimo ar kitos rūšies pagalba.

(89)

AESA ir trijų jai priklausančių įmonių 1998 ir 1999 metų metinėse ataskaitose teigiama, kad jų tolesnė veikla priklauso nuo finansinės atitinkamų akcininkų pagalbos, t.y. SEPI pagalbos AESA, ir AESA pagalbos laivų statykloms. Iš šios informacijos Komisija daro išvadą, kad SEPI pagalba, suteikta AESA šiuo sandoriu, buvo perduota trims AESA tebepriklausiusioms įmonėms (Sestao, Sevilla ir Puerto Real). Komisijos sprendime (25) dėl neteisėtos valstybės pagalbos SEPI suteiktos AESA 1998 metais, kurį vėliau patvirtino Teisingumo Teismas savo 2002 metų kovo 21 dienos sprendimu byloje C-36/00, Ispanija/Komisija (26), Komisija padarė išvadą, kad valstybės pagalba AESA reiškė valstybės pagalbą AESA laivų statybos veiklai.

(90)

Antrajame procedūros išplėtime Komisija pastebėjo, kad 1999 metų laikotarpiu SEPI suteikė trims įmonėms Juliana, Cádiz ir Manises paskolas už 194,4 mln. EUR. Komisija įtaria, kad tai galėjo būti valstybės pagalba šioms įmonėms.

(91)

Atsižvelgiant į faktus, situacija buvo tokia: šios trys laivų statyklos (Juliana, Cádiz ir Manises) įsiskolino AESA 192,1 mln. EUR sumą. Perimdama šias įmones SEPI taip pat joms suteikė 192,1 mln. EUR išankstinius apmokėjimus (Cádiz: 120,8mln.; Juliana 47,2 mln.; Manises 24,1 mln.), kurie buvo panaudoti įsiskolinimams AESA grąžinti. Šios paskolos buvo suteiktos su palūkanų norma, lygia MIBOR pridėjus 8 procentus. Savo ruožtu, SEPI perėmė 192,1 mln. EUR skolą iš AESA. Skirtumas tarp šių 192,1 mln. EUR ir 194,4 mln. EUR, minimų antrajame procedūros išplėtime (2,1 mln. EUR) atsiranda dėl nedidelių paskolų, kurias SEPI jau anksčiau buvo suteikusi laivų statykloms.

(92)

Valstybės pagalbos požiūriu, vertinant svarbiausias yra sandoris, kuriuo valstybės ištekliai buvo perduoti iš valstybės pagalbos gavėjams, tai yra, SEPI suteikta 192,1 mln. EUR paskola trims įmonėms: Juliana, Cádiz ir Manises. Daroma prielaida, kad 2,1 mln. EUR skirtumas tarp šios sumos ir 194,4 mln. EUR sumos, nurodytos antrajame procedūros išplėtime nėra valstybės pagalba, kadangi nebuvo nustatyta kada ir kaip suteiktos šitos lėšos.

(93)

Kaip Teisingumo Teismas nustatė byloje 40/85 (Boch), reikia įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus akcininkas būtų suteikęs tokias paskolas, atsižvelgdamas į galimą naudą ir nepaisydamas socialinės bei regioninės politikos ir sektoriaus sumetimų. Todėl reikia kelti klausimą, ar privatus investuotojas, net jei priimtų sprendimą visos grupės lygiu, įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis tikėtųsi priimtino pelningumo iš investuoto kapitalo. Teisingumo teismas patvirtino, kad tinkamas būdas nustatyti, ar paskola priskirtina valstybės pagalbai, yra taikyti kriterijų, kokiomis priemonėmis įmonė galėtų gauti reikiamą lėšų kiekį privačioje kapitalo rinkoje, arba vadinamasis privataus investuotojo bandymas (27).

(94)

Metinės Juliana, Cádiz ir Manises ataskaitos aiškiai rodo, kad įmonių būklė buvo kritiška. Kiekvienos įmonės bendroji vertė 1998 metų pabaigoje buvo neigiama, o 1999 metais užfiksuoti nuostoliai. Auditorius metinėse sąskaitose, tiek 1998, tiek ir 1999 metais, teigė jog įmonėms būtina jų akcininkų pagalba, kad jos galėtų tęsti savo veiklą. Be to, nebuvo požymių, kad sudėtinga finansinė laivų statyklų situacija galėtų pagerėti.

(95)

Dėl šių priežasčių galima tvirtinti, kad šios trys įmonės nebūtų sugebėjusios gauti paskolų privačioje kapitalo rinkoje. Taigi, šios paskolos neišlaiko privataus investuotojo bandymo. Dėl tų pačių priežasčių, SEPI negalėjo tikėtis paskolų grąžinimo su palūkanomis. Vadinasi, tokios SEPI suteiktos lėšos laivų statykloms neatitiko privataus investuotojo nuostatos ir todėl yra valstybės pagalba trims minėtoms įmonėms. Ši valstybės pagalba buvo neteisėta, nes apie ją nebuvo pranešta Komisijai ir ji yra nesuderinama su bendra rinka, kadangi negali būti paskirta kaip restruktūrizavimo ar kitos rūšies pagalba.

(96)

Ispanijos teigimu, 192,1 mln. EUR paskola buvo su palūkanomis grąžinta SEPI 2000 metų rugsėjo 12 dieną bendrovės IZAR, kuri tuo metu perėmė Juliana, Cádiz ir Manises bei jau buvo panaikinusi šias įmones. Taigi, ši neteisėta pagalba buvo atsiimta. Tačiau Komisija siūlo panaudoti šią informaciją kitame tyrime dėl valstybės pagalbos, C 38/03, kuriame nagrinėjama, kiek kapitalo įdėjimai iš SEPI į IZAR buvo pagalba civilinei laivų statybai.

(97)

2000 metų liepos 20 d. AESA pardavė įmonei Bazán tris likusias laivų statyklas: Puerto Real, Sestao ir Sevilla  (28).

(98)

Siekiant nustatyti valstybės pagalbą, reikia įvertinti du klausimus, iškeltus sprendimuose išplėsti procedūrą. Pirmasis yra, ar pirkimo kaina, kurią IZAR sumokėjo bendrovei AESA buvo rinkos kaina, o antrasis – ar 252,425 mln. EUR SEPI kapitalo įdėjimas į AESA buvo padarytas laikantis rinkos investuotojo nuostatos.

(99)

2000 metų liepos 18 dieną SEPI nusprendė suteikti AESA bendrovei 252,425 mln. EUR kapitalo lėšų, tai yra dvi dienas prieš AESA parduodant savo laivų statyklas (Sestao, Sevilla ir Puerto Real) įmonei Bazán. Šis kapitalas buvo suteiktas 2000 metų rugsėjo mėnesį. Ispanija tvirtina, jog kadangi kapitalas buvo suteiktas tik 2000 metų rugsėjo mėnesį, kai AESA jau buvo pardavusi savo laivų statyklas, jo suteikimas negalėjo iškreipti konkurencijos laivų statyboje.

(100)

Pagal AESA 2000 metų metinę ataskaitą, ši bendrovė įdėjo į savo tris laivų statyklas 309 mln. EUR, prieš jas parduodant Bazán/IZAR. Metinės šių laivų statyklų ataskaitos atskleidžia, kad kapitalas buvo suteiktas kaip skolų nurašymas. Ispanija patvirtino, kad AESA „sutvarkė“ laivų statyklų skolas, siekdama jas parduoti Bazán, „kad būtų geriau atspindėta laivų statyklų vertė“, tačiau nepateikė jokių skaičių.

(101)

Po skolų nurašymo, AESA pardavė įmones po 1 pesetą už kiekvieną bendrovei Bazán. Pardavimo sandoris AESA atnešė 198 mln. EUR nuotolį. Kartu su kitais nuostoliais, patirtais dėl laivų statybos veiklos, bendri AESA nuostoliai 2000 metais siekė 271 mln. EUR. Be SEPI kapitalo įdėjimo 2000 metų pabaigoje, AESA būtų turėjusi neigiamą 259 EUR siekiantį kapitalo balansą ir pagal bendrovių teisę būtų buvusi likviduota.

(102)

Kaip anksčiau pastebėta, reikia įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas būtų įdėjęs kapitalą ir galėtų tikėtis priimtino pelningumo procento iš investuoto kapitalo.

(103)

Visų pirma, akivaizdu, kad AESA negalėjo duoti jokio priimtino pelno už kapitalą, kadangi lėšas panaudojo padengti kaštams, susijusiems su jos laivų statyklų skolų nurašymu, ir vėlesniems nuostoliams, patirtiems dėl šių laivų statyklų pardavimo Bazán kompensuoti. Be to, AESA yra įmonių grupė, neužsiimanti jokia kitos rūšies veikla, ir todėl negali nešti pelno. Taip pat galima atmesti prielaidą, kad galutiniai pagalbos priemonių gavėjai, laivų statyklos, jau priklausančios Bazán/IZAR duotų priimtiną pelną, dėl jų paskutiniųjų veiklos rezultatų ir restruktūrizavimo priemonių trūkumo. Tai patvirtina ir IZAR metinės ataskaitos, kuriose nurodomo, kad jos civilinės laivų statyklos patyrė nuostolius 2000, 2001 ir 2002 metais.

(104)

Todėl galima daryti išvadą, kad SEPI kapitalo įdėjimas į AESA neatitiko rinkos investuotojo nuostatos ir laikytinas valstybės pagalba.

(105)

Taip pat reiktų pastebėti, kad AESA nurašydama 309 mln. EUR skolą savo laivų statykloms ta pačia suma pagerino savo finansinę padėtį. Galima teigti, jog kadangi skolų nurašyme AESA nedalyvavo grynieji pinigai, SEPI 2000 metų liepos 18 dienos sprendimas suteikti AESA 252,425 mln. EUR, nors ši suma ir nebuvo suteikta iki 2000 metų rugsėjo, leido AESA iškart nurašyti skolas, nepasiskelbiant bankrutavusia.

(106)

Valstybės pagalbos požiūriu, pagalba buvo suteikta SEPI 2000 metų liepos 18 dienos sprendimu įdėti kapitalą, kadangi šis sprendimas buvo išankstinė sąlyga, dėl kurios AESA galėjo panaikinti laivų statyklų skolas. Galutinis šios pagalbos gavėjas buvo laivų statyklos, kadangi operacijos poveikis buvo laivų statyklų įsiskolinimų AESA panaikinimas.

(107)

Įsiskolinimų AESA panaikinimas pagerino aptariamų laivų statyklų finansinę situaciją 309 mln. EUR. Tačiau Komisija vertina tik SEPI lėšų įdėjimą, kuris šiame sandoryje siekia 252,425 mln. EUR. Ši valstybės pagalba buvo neteisėta, nes apie ją nebuvo pranešta Komisijai ir ji yra nesuderinama su bendra rinka, kadangi negali būti paskirta kaip restruktūrizavimo ar kitos rūšies pagalba.

(108)

Nors galima daryti išvadą, kad nebuvo laikomasi investuotojo rinkos ekonomikoje nuostatos, Ispanija vis dėlto kalba apie teisę padaryti kapitalo įdėjimą, siekiant užtikrinti tinkamą įmonės veiklos nutraukimą, kaip Lanerossi sprendime (29). Komisija mano, kad Ispanijos argumento negalima priimti dėl šių priežasčių:

(109)

Visų pirma, Lanerossi sprendimas nesusijęs su šiuo atveju, kadangi trys laivų statyklos, gavusios naudą iš kapitalo įdėjimo dėl skolų nurašymo, dar tebeveikia ir suteikiant pagalbą nebuvo numatoma jų uždaryti.

(110)

Be to, net jei Ispanijos argumentas būtų svarstomas atsižvelgiant į AESA veiklos nutraukimą, o ne trijų jai likusių statyklų veiklos nutraukimą, galima pastebėti, kad AESA uždarymo procedūra pradėta tik 2002 metų viduryje. Be to, Teisingumo Teismas Lanerossi sprendime tvirtina, kad kai kapitalo įdėjimas neturi jokių pelningumo perspektyvų netgi praėjus ilgam laikotarpiui, tokį įdėjimą reikia laikyti pagalba. Šiuo atveju situacija yra būtent tokia, kadangi negalima tikėtis, kad SEPI gaus pelną iš kapitalo, suteikto civilinėms laivų statybos įmonėms per AESA. Galiausiai, reikia nurodyti AESA uždarymo kaštus, Ispanijos teigimu, susidedančius iš socialinių kaštų, susijusių su civilinių laivų statyklų restruktūrizavimu, vykusiu tarp 1994 ir 1998 metų. Bet kokia kita pagalba šiems kaštams padengti reikštų 1997 metų Komisijos sprendimo, kuriuo buvo skirta pagalba restruktūrizavimui, pažeidimą.

(111)

Klausimas, ar pirkimo kaina sudarė valstybės pagalbą IZAR, buvo iškeltas pirmajame procedūros išplėtime, 2001 metų lapkričio 28 dieną. Valstybės pagalba tokiu būdu galėjo būti suteikta todėl, kad AESA pardavus savo laivų statyklas Bazán, ji tapo tuščia bendrove, praktiškai neužsiimančia jokia veikla. Todėl Ispanijos institucijoms galėjo kilti pagunda užtikrinti, kad kuo daugiau aktyvų pereitų iš AESA jos laivų statykloms, vadinasi ir civilines laivų statyklas perėmusiai įmonei Bazán. Taip pat atrodo akivaizdu, jog tikimybė, kad visų trijų įmonių rinkos kaina buvo vienoda, po 1 pesetą, yra labai maža.

(112)

Vykdant procedūrą Ispanija pateikė informaciją, kad įmonių turto vertė buvo atitinkamai 91,1 mln. EUR (Sestao); 37,8 mln. EUR (Sevilla) ir 68,8 mln. EUR (Puerto Real), tai yra iš viso 197,7 mln. EUR. Be to Ispanija teigia, kad minėtų trijų laivų statyklų rinkos vertė buvo atitinkamai: […].; […] ir […] EUR, o tai yra iš viso[…] EUR.

(113)

Kaip buvo paaiškinta anksčiau, 1 pesetos kaina už laivų statyklą, aiškiai nebuvo rinkos kaina ir teoriškai reiškė Bazán/IZAR […] EUR neto pelną, jei Ispanijos atliktas rinkos vertės apskaičiavimas yra teisingas.

(114)

Tačiau, kadangi nebuvo nustatyta, kad šį Bazán/IZAR gautą pelną tiesiogiai sudaro SEPI arba valstybės ištekliai, Komisija nemano, kad vienos pesetos kaina už laivų statyklą galima naudotis nustatant, ar suteikta valstybės pagalba pirkėjui, Bazán/IZAR.

(115)

Keturios aptariamos įmonės (Astano, Cádiz, Juliana ir Manises) buvo SEPI parduotos įmonei Bazán2000 metų liepos 20 d., kiekviena po 1 pesetą. Pirmajame procedūros išplėtime Komisija išreiškė abejones dėl to, ar tai buvo rinkos kaina ir ar taip galėjo būti suteikta valstybės pagalba Bazán/IZAR. Antrajame procedūros išplėtime Komisija pastebėjo, kad šių įmonių bendra vertė buvo neigiama ir siekė beveik minus 68,2 mln. EUR sumą. Kadangi Komisija negalėjo nustatyti, ar ši suma nurodyta Bazán/IZAR metinėje ataskaitoje kaip nuostolis, Komisijai kilo abejonių, ar SEPI įdėjo šias lėšas į keturias minimas įmones, kad įmonės būtų perduotos Bazán.

(116)

Dėl įmonių vertės Ispanija pranešė Komisijai, kad perduotų įmonių bendra vertė buvo neigiama ir siekė daugiau negu minus 68,2 mln. EUR sandorio metu. Tačiau atrodo, kad ši suma vis dėlto buvo užfiksuota 2000 metų metinėje Bazán/IZAR ataskaitoje kaip nuostolis, atvirkščiai nei buvo manoma antrajame procedūros išplėtime (30).

(117)

Dėl kainos Ispanija pateikė patikimos informacijos, rodančios, kad kiekvienos iš keturių įmonių rinkos vertė buvo neigiama. Todėl galima daryti išvadą, kad kaina nebuvo per žema ir dėl to nesudarė valstybės pagalbos Bazán/IZAR.

(118)

Kadangi pasitvirtino įtarimai dėl naujos neteisėtos valstybės pagalbos valstybinėms laivų statykloms, Komisija turi įvertinti, kaip jau pažymėta antrajame procedūros išplėtime, ar dalis 1997 metais skirtos restruktūrizavimo pagalbos laikytina nesuderinama ir dėl to bus atsiimta.

(119)

Šiuo klausimu Komisija mano, kad atsižvelgiant į Ispanijos ir IZAR išsakytas nuomones vykdomos procedūros kontekste, nėra argumentų dalį 1997 metais skirtos pagalbos laikyti nesuderinama. Taip yra dėl tos priežasties, kad atsižvelgiant į sprendimą (31), kuriuo buvo skirta pagalba, Komisijos teisė reikalauti 1997 metais skirtos pagalbos grąžinimo nustojo galioti su paskutiniąja kontrolės ataskaita (32), 1999 metų spalio 13 dieną. Vadinasi, 1997 metais skirta pagalba pasibaigus kontrolės laikotarpiui tapo esama pagalba.

(120)

Laivų statyklos, gavusios naudą iš neteisėtos anksčiau nustatytos pagalbos, dabar yra IZAR nuosavybė ir todėl šią neteisėtą pagalbą turėtų grąžinti IZAR. Laivų statyklų savininko pakeitimas iš AESA į SEPI, o vėliau į IZAR nereiškia, kad pagalbą grąžinti turėtų ankstesnysis aptariamų įmonių savininkas. Įmonės buvo perduotos IZAR ne rinkos sąlygomis ir ne skaidrių ir atvirų konkursų būdu, bet prisidengiant įmonių reorganizavimu įmonių grupės, SEPI, viduje, už simbolinę kainą. Teisingumo teismas dviejuose neseniai priimtuose sprendimuose nustatė (33), kad priemonėje, kai įmonės yra nupirktos sąžiningos konkurencijos sąlygomis už rinkos kainą (tai yra, už didžiausią kainą, kurią privatus investuotojas mokėtų įprastomis rinkos sąlygomis už tokioje situacijoje esančias įmones), ypač gavus naudą iš valstybės pagalbos, pagalbos elementas buvo vertinamas rinkos kaina ir įtraukiamas į pirkimo kainą. Tik tokiomis aplinkybėmis, konkursą laimėjusios įmonės negali būti laikomos gavusios pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Todėl negalima reikalauti, kad jos grąžintų minėtos pagalbos dalį. Iš dabartinio atvejo aprašymo akivaizdu, kad šios sąlygos nėra išpildomos. Be to, jungtinių bylų C-328/99 ir C-399/00 Italija ir SIM 2 Multimedia SpA/Komisija (34) 38 skyriuje Teisingumo teismas pabrėžė, kad dalyvavimo neteisėtą pagalbą iš vieno iš akcininkų gavusioje įmonėje pardavimas trečiajam subjektui nepakeičia nuostatos, reikalaujančios grąžinti pagalbą. Dabartiniu Bazán/IZAR atveju, valstybinės grupės SEPI nuosavybė nupirko dalyvavimą įmonėse, kurios taip pat sudarė dalį SEPI grupės, ir jas panaikino kaip teisinius subjektus. Kaip laivų statyklų, kurios anksčiau teisės požiūriu buvo savarankiškos (kaip akcinės bendrovės), perėmėja IZAR dabar yra pagalbos gavėja ir privalo grąžinti šioms laivų statykloms suteiktą pagalbą.

(121)

Tuo atveju, jei kapitalo įdėjimas į laivų statyklas būtų laikomas pagalba Bazán, Ispanija tvirtina, kad ši pagalba atitinka 296 straipsnį ir dėl to jai nėra taikytinos valstybės pagalbos nuostatos, kadangi įsigyjant laivų statyklas Bazán buvo karinė įmonė.

(122)

296 straipsnio 1 dalies punkte b nurodoma, kad: „kiekviena šalis narė gali imtis priemonių, kurias laiko reikalingomis ginant pagrindinius savo saugumo interesus ir kurios yra susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės įrangos gamyba arba prekyba; šios priemonės neturi pakeisti konkurencijos sąlygų bendroje rinkoje produktams, kurie nėra specialiai skirti kariniams tikslams.“ Jau savo sprendime (35) dėl restruktūrizavimo pagalbos KSG Komisija pareiškė, kad „atvirkščiai, kai priemonė, sutampanti su valstybės pagalbos apibūdinimu pagal 87 straipsnio 1 dalį, daro poveikį ne tik karinei gamybai, bet ir komercinei arba abiem tikslams skirtai gamybai, jos negalima visiškai pateisinti vien tik 296 straipsnio pagrindu. Komisija nepalaiko Olandijos ir Ispanijos institucijų nuomonės, kad dėl karinio gamybos aspekto, priemonė visiškai patenka į 296 straipsnio sritį, nors ir daro aiškų poveikį konkurencijai nekariniame sektoriuje. Tokia traktuotė aiškiai kertasi su minėto straipsnio formuluote.“.

(123)

Be to, šis sprendimas patvirtina, kad „todėl yra aišku, jog priemonės aiškiai paveikė prekybos komerciniais produktais sąlygas. Vadinasi, laikydamasi savo įprastos tvarkos, Komisija turi įvertinti priemones atsižvelgdama į valstybės pagalbos nuostatas priemonėje, kuria iškreipiama arba gali būti iškreipta konkurencija 296 straipsnyje nenurodomų produktų rinkoje“.

(124)

Komisija pastebi, kad Bazán, dabar veikianti IZAR pavadinimu, šiuo metu užsiima karinės ir civilinės laivų statybos veikla. Bazán nupirktoms laivų statykloms suteikta pagalba tiesiogiai ir išskirtinai buvo susijusi su civilinių laivų gamyba. Aptardama dabartinio tyrimo rezultatus ir sprendimą dėl KSG, Komisija taip pat pastebi, kad civilinių laivų gamyba yra minima Steigimo sutarties 87 straipsnyje ir jai negalima daryti išimties 296 straipsnio pagrindu vien todėl, kad laivų statyklas nupirkusi įmonė Bazán įmonių įsigijimo metu užsiėmė vien karine gamyba.

(125)

Sprendimas pradėti procedūrą byloje C 38/03 (ex NN 10/03) 44 ir tolesniuose skyriuose apima įvairius kriterijus, kuriuos reikia išpildyti, kad būtų galima taikyti EB steigimo sutarties 296 straipsnį. Nors Ispanijos institucijos gerai žino šiuos reikalavimus, jos nepateikė Komisijai jokių įrodymų, kad anksčiau aprašytos priemonės būtų buvę skiriamos karinių laivų gamybai skatinti.

(126)

Negalima abejoti rimtais argumentais, kad civilinėms laivų statykloms reikėjo didžiulių kapitalo įdėjimų, kad jos išliktų. Vien tai, kad jos buvo parduotos laivų statybos įmonei, nepakeičia laivų statyklų pobūdžio, ir tapusios įmonės, taip pat užsiimančios laivų statymo veikla, nuosavybe, jos netampa karinio pobūdžio įmonėmis. Be to, informacijos apie šias laivų statyklas teikimas negali prieštarauti esminiams Ispanijos interesams. Dabartiniu atveju Ispanija tiesiog visiškai nepaaiškino, kaip galėjo būti pakenkta jos esminiams saugumo interesams, ir taip pat nepateikė jokios pakankamos informacijos.

1)

SEPI įvykdytas trijų įmonių Cádiz, Juliana ir Manises pirkimas iš AESA 1999 metų gruodžio 28 dieną, už 55,948 mln. EUR didesnę negu rinkos kainą, atnešęs galutinę naudą kitoms AESA laivų statykloms: Sestao, Sevilla ir Puerto Real.

2)

SEPI suteiktos 192,1 mln. EUR paskolos trims kritiškoje padėtyje esančioms įmonėms: Cádiz, Juliana ir Manises, 1999 metų gruodžio 28 dieną.

3)

252, 425 mln. EUR SEPI kapitalo įdėjimas į AESA 2000 metų rugsėjo mėnesį, atnešęs galutinę naudą trims įmonėms: Sestao, Sevilla ir Puerto Real.