30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/1

30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/2

—

atsižvelgdamas į Europos Audito Rūmų specialiąją ataskaitą Nr. 25/2012 „Ar yra įdiegtos priemonės, leidžiančios stebėti vyresnio amžiaus darbuotojams skirtų Europos socialinio fondo lėšų veiksmingumą?“,

—

atsižvelgdamas į Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondą, konkrečiai – į jo 2012 m. nuosmukio laikotarpio užimtumo tendencijų ir politikos, susijusios su vyresnio amžiaus darbuotojais, analizę,

—

atsižvelgdamas į Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros indėlį į prioritetines grupes, ypač vyresnio amžiaus darbuotojus,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo (Eurofound) atliktą vyriausybių ir socialinių partnerių vaidmens siekiant išlaikyti vyresnio amžiaus darbuotojus darbo rinkoje tyrimą,

—

atsižvelgdamas į pirmąją tarptautinę apklausą dėl suaugusiųjų gebėjimų, kurią 2013 m. atliko Komisija ir EBPO ir kuri yra Tarptautinės suaugusiųjų įgūdžių vertinimo programos (angl. PIAAC) dalis,

—

atsižvelgdamas į pagrindinius naujų 2013 m. lapkričio 20 d. Parlamento priimtų 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui skirtų Europos socialinio fondo reglamentų principus,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį ir 119 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto kontrolės komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (A7-0151/2014),

A.

kadangi, atsižvelgiant į gyventojų senėjimą, besikeičiančias darbo sąlygas, tebeegzistuojančias paskatas anksti išeiti į pensiją, finansų krizę ir gamybos modelių pokyčius, taip pat į reikalavimą didinti konkurencingumą, reikia imtis griežto atsako siekiant sudaryti vyresnio amžiaus darbuotojams sąlygas išlikti aktyviems darbo rinkoje, įskaitant tuos atvejus, kai jie to siekia jau sulaukę pensinio amžiaus;

B.

kadangi Lisabonos darbotvarkėje „vyresnio amžiaus darbuotojas“ apibrėžiamas kaip bet koks darbingo amžiaus asmuo, kuriam nuo 55 iki 64 metų;

C.

kadangi 2012 m. Europos Sąjungoje 55–64 m. amžiaus žmonių užimtumo lygis buvo mažesnis kaip 50 proc. (54,4 proc. vyrų ir 41,8 proc. moterų), o kai kuriose valstybėse narėse jis sumažėjo iki maždaug 30 proc.; kadangi šios tendencijos priežastys gali būti kelios, pvz., pasenę įgūdžiai ir kvalifikacija, darbdavių požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus, sunkumai suderinti profesinį ir šeimos gyvenimą ir prastėjanti sveikata;

D.

kadangi vyresnio amžiaus darbingi gyventojai ir ilgesnė karjera ateityje gali turėti teigiamos įtakos atsigavimui ir augimui;

E.

kadangi vyresni žmonės yra nepakeičiami atsižvelgiant į žinių ir patirties perdavimą kitoms kartoms;

F.

kadangi į Lisabonos darbotvarkę (1) ir 2010 m. priimtą strategiją „Europa 2020“ (2), kurioje nustatytos Europos Sąjungos ekonominės ir socialinės strategijos, įtraukti veiksmų planai, kaip pasiekti didesnio augimo ir sukurti daugiau darbo vietų, ir nustatyti tikslai, ypač susiję su užimtumu;

G.

kadangi užtikrinti vyresnio amžiaus darbuotojų įsidarbinimo galimybes ir išlaikyti didelę dalį vyresnio amžiaus gyventojų savo darbo vietose ilgesnį gyvenimo tarpsnį yra labai svarbu siekiant spręsti demografines problemas ir pasiekti ES tikslą – iki 2020 m. padidinti 20–64 metų amžiaus gyventojų užimtumą iki 75 proc.;

H.

kadangi, siekiant reaguoti į naujausius pensijų sistemų pokyčius, susijusius su pensinio amžiaus padidinimu, reikia nustatyti darbo rinkoje ir darbo vietoje taikomas priemones, kuriomis būtų skatinama ilgiau dirbti ir kurios sudarytų žmonėms sąlygas dirbti iki pensinio amžiaus;

I.

kadangi, atsižvelgiant į dabartinius demografinius pokyčius, padidėjus vidutiniam gyventojų amžiui, 55–64 m. žmonės sudarys vis didesnę Europos darbuotojų dalį;

J.

kadangi dėl kelerius metus trunkančios ekonomikos ir finansų krizės siekiant įveikti didelį nedarbą svarbesnės nei bet kada tapo Europos socialinio fondo (ESF) priemonės, o pamokos, kurių išmokta įgyvendinant ankstesnes priemones, bus itin svarbios 2014 m. pradėjus vykdyti naujas programas;

K.

kadangi ESF, kuris 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu sudarė 8 proc. viso ES biudžeto, yra pagrindinė finansinė priemonė, kuria siekiama padėti valstybėms narėms įgyvendinti ES užimtumo politikos ir socialinės įtraukties tikslus, ir kadangi siekiant įvertinti ESF išteklių panaudojimo veiksmingumą reikia patikimų duomenų;

L.

kadangi laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2013 m. pabaigos nei valstybės narės, nei Komisija negali nustatyti, kiek vyresnio amžiaus darbuotojų, dalyvavusių ESF finansuotoje veikloje, įgijo naujas kvalifikacijas, rado ar išlaikė darbą;

M.

kadangi ESF remiamos mokymosi visą gyvenimą priemonės apskritai yra labai tinkamos žmonių užimtumui palaikyti (pavyzdžiui, perkvalifikuojant ar keliant kvalifikaciją);

N.

pabrėžia, kad vyresnio amžiaus darbuotojai sudaro mažiau negu 5 proc. asmenų, dalyvaujančių ESF mokymosi visą gyvenimą veikloje, – tai rodo, kad šie asmenys mažiau dalyvauja mokymo programose, tačiau jiems netrūksta išsilavinimo ar gebėjimų;

O.

kadangi valstybės narės paveda jų paskirtoms vadovaujančiosioms institucijoms įgyvendinti valstybių narių po konsultacijų su suinteresuotaisiais subjektais ir dvišalių susitikimų su Komisija parengtas daugiametes veiklos programas, kurias galų gale Sprendimo forma patvirtina Komisija ir kuriose nustatomos ir išlaikomos finansų valdymo ir kontrolės sistemos, skirtos programavimui, patikroms, stebėjimui ir atsiskaitymui vykdyti;

P.

kadangi veiklos programos paprastai apima įvairias bedarbių grupes (jaunuolius, vyresnio amžiaus darbuotojus, ilgalaikius bedarbius ir tuos asmenis, kurie nedirba, nesimoko ir nedalyvauja mokymuose (NEET);

Q.

kadangi naudojant ESF lėšas turi būti laikomasi ES finansinių reglamentų nuostatų, pirmiausia pagrindinių patikimo finansų valdymo principų, t. y. ekonomiškumo, veiksmingumo ir efektyvumo principų;

1.

nerimauja, kad 2007–2013 m. veiklos programose nenuosekliai vartojama vyresnio amžiaus darbuotojų apibrėžtis; pažymi, kad daugelis vadovaujančiųjų institucijų savo atitinkamose veiklos programose vyresnio amžiaus darbuotojų apibrėžties nevartoja taip, kaip nustatyta Lisabonos darbotvarkėje, t. y. darbingo amžiaus asmenys, kuriems nuo 55 iki 64 metų, tačiau nurodo skirtingas amžiaus grupes; laikosi nuomonės, kad sąvoka „vyresnio amžiaus darbuotojai“ turėtų būti pritaikyta prie maksimalaus atitinkamų valstybių narių įstatymuose numatyto pensinio amžiaus;

2.

apgailestauja, kad nėra išsamių ir patikimų duomenų, įskaitant pagal lytį suskirstytus duomenis, kuriais remiantis būtų galima įvertinti vyresnio amžiaus darbuotojams skirtų ESF lėšų veiksmingumą; laikosi nuomonės, kad ESF asignavimai turi būti naudojami skaidriai; pabrėžia, kad informacija apie finansuojamas programas, jų tikslų pasiekimą ir biudžete skiriamą sumą turėtų būti piliečiams prieinama lengvu būdu viešose interneto svetainėse;

3.

pripažįsta, kad valstybėse narėse, priklausomai nuo jų specifinės socialinės, ekonominės ir demografinės padėties, orientuojamasi į skirtingas amžiaus grupes siekiant apibrėžti vyresnio amžiaus darbuotojų grupę; tačiau apgailestauja, kad atitinkamoje valstybėje narėje ši apibrėžtis ne visada nuosekliai taikoma viso programavimo proceso metu; taigi ragina valstybes nares užtikrinti, kad būsimo programavimo laikotarpiu (2014–2020 m.) amžiaus grupės, į kurias orientuojamasi atliekant poreikių analizę, būtų tos pačios kaip tos, kurioms skiriamos programos ir (arba) susiję veiksmai ir tikslai;

4.

pabrėžia, kad naudojant ESF lėšas turi būti laikomasi ES finansinio reglamento nuostatų, pirmiausia pagrindinių patikimo finansų valdymo principų, pvz., efektyvumo, kuris reiškia nustatytų konkrečių tikslų įgyvendinimą ir numatytų rezultatų pasiekimą;

5.

ragina valstybes nares labiau remtis kiekybiniais ir kokybiniais duomenimis nagrinėjant vyresnio amžiaus darbuotojų socialinę ir ekonominę padėtį ir nustatyti išmatuojamą priežastinį veiksmų programose nustatytų veiksmų ir siekiamų tikslų ryšį, kuris sudarytų palankesnes sąlygas patikrinti nustatytų poreikių, pasirinktos strategijos ir nustatytų konkrečių tikslų darnumą ir sudarytų sąlygas priimti patikimus sprendimus dėl ateities;

6.

apgailestauja, kad valstybių narių teikiami duomenys, kurių reikia norint įvertinti dabartinę vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo padėtį, nustatyti būsimus pokyčius ir pritaikyti priemones, kad būtų pasiekta nustatytų tikslų, yra nepatikimi ir nekokybiški; ragina priimti priemones, kuriomis valstybės narės būtų skatinamos teikti patikimus ir aukštos kokybės duomenis;

7.

pažymi, kad pagal dabartinį reglamentavimo pagrindą (2007–2013) finansiniai duomenys pateikiami tik prioritetinės krypties lygmeniu ir kad nė viena tikrinama veiksmų programa neturi konkrečiai vyresnio amžiaus darbuotojams skirtos prioritetinės krypties; apgailestauja dėl sunkumų tiksliai įvertinti, kiek finansavimo skirta tiems veiksmams, kuriems jis buvo numatytas, ypač vyresnio amžiaus darbuotojams skirtiems veiksmams;

8.

pažymi, kad į 2007–2013 m. veiklos programas nėra įtraukta jokių vyresnio amžiaus darbuotojams skirtoms iniciatyvoms numatytų prioritetinių temų, kaip, pvz., „aktyvaus senėjimo skatinimas ir darbingo amžiaus ilginimas“, daugiausia dėl to, kad skiriasi aiškinimai, kokia turėtų būti šio prioriteto forma;

9.

laikosi nuomonės, kad specifinėms darbuotojų grupėms, tokioms, kurios dirba panaimomis ar sunkiosios pramonės sektoriuose, reikalingos specialiai pritaikytos programos ir projektai, kurie skirtųsi nuo mažiau fizinį darbą dirbantiems darbuotojams, pvz., dirbantiems paslaugų teikimo sektoriuose, skirtų programų ir projektų; be to, pažymi, kad lytis turėtų būti įtraukta kaip politikos veiksnys;

10.

yra tvirtai įsitikinęs, kad vyresnio amžiaus darbuotojų patirtis yra turtas, kurį reikėtų kuo geriau išnaudoti, siekiant, kad pavieniai darbuotojai dirbdami savo darbą ne tik išliktų aktyvūs darbo rinkoje, bet ir galėtų naudotis šia sukaupta patirtimi keisdami darbus;

11.

yra susirūpinęs dėl to, kad veiklos programose vyresnio amžiaus darbuotojams, nors jie buvo apibūdinti kaip tikslinė grupė, ne visada buvo skirti jiems pritaikyti rodikliai ar tikslinės vertės ir todėl susidarė padėtis, kai sunku ar net neįmanoma įvertinti vyresnio amžiaus darbuotojų poreikiams skirtų priemonių veiksmingumo; pažymi, kad tais atvejais, kai projektuose faktiškai esama rodiklių, pastarieji paprastai taikomi tokiems rezultatams kaip dalyvių skaičius ir rezultatai, o ne konkrečiam poveikiui;

12.

ragina Komisiją skirti daugiau dėmesio kovai su vyresnio amžiaus darbuotojų diskriminacija dėl amžiaus ir pasinaudoti pagal galiojančias teisines priemones suteikta kompetencija kovojant su akivaizdžiomis diskriminacijos dėl amžiaus formomis tam tikrose valstybėse narėse ir tam tikruose ekonomikos sektoriuose;

13.

ragina taikyti priemones, kuriomis būtų vertinamos ne vien įsidarbinimo galimybės, bet ir pažanga gebėjimų (įskaitant socialinius emocinius gebėjimus), savivertės ir motyvacijos didinimo srityse; pažymi, kad tam labai svarbūs gyvenimiškų įgūdžių įgijimas ir neformalaus mokymo užtikrinimas;

14.

ragina stebėti ir pašalinti visas kliūtis, trukdančias skatinti vyresnių žmonių aktyvumą, ir užtikrinti mokymosi visą gyvenimą rėmimą, ypač įgyjant naujų įgūdžių ir techninių gebėjimų, pavyzdžiui, darbo su kompiuteriu ir užsienio kalbų mokėjimo; pabrėžia, kad vyresnio amžiaus vyrų ir moterų aktyvus senėjimas ir mokymasis visą gyvenimą turėtų būti tvirtai integruoti į profesinį gyvenimą ir kad šios politikos sritys turėtų būti nuolat stebimos, vertinamos ir tobulinamos;

15.

ragina kuriant naujas veiksmų programas taikyti vienodesnį požiūrį į tikslinių grupių parinkimą ir darbo rinkos duomenų naudojimą nacionaliniu lygmeniu, siekiant iškelti plataus užmojo, tačiau realistinius tikslus; pabrėžia, kad, atsižvelgiant į didėjančios vyresnio amžiaus darbuotojų grupės reikšmę ateityje, rengiant veiksmų programas reikalingas ir dialogas dėl pirmenybės teikimo tikslinėms grupėms;

16.

yra susirūpinęs dėl to, kad kai kurie projektuose naudojami tikslai ir rodikliai neturėjo tiesioginio ryšio su ESF veiksmais, todėl sunku įvertinti jų rezultatyvumą, pvz., nustatyti, ar veiksmai buvo sėkmingi stengiantis pasiekti veiklos programose nustatytus makroekonominius tikslus, atsižvelgiant į tai, kad tai yra už ESF veiksmų srities ribų, nes jie didele dalimi priklauso nuo išorinių veiksnių, tokių kaip ekonominė aplinka, socialinės apsaugos sistemos ir sąlygos vietinėms viešosioms ar privačiosioms investicijoms;

17.

apgailestauja dėl to, kad nė į vieną veiklos programą nebuvo įtrauktos vidutinio laikotarpio gairės ir nebuvo nustatyta tinkama įvairių pasiektinų kiekybinių tikslų hierarchija – šie dalykai būtų vadovaujančiosioms institucijoms padėję kuo greičiau imtis taisomųjų veiksmų;

18.

apgailestauja, kad Komisija dėl to negali tinkamai atsiskaityti už ESF finansuojamos veiklos, kuria siekiama pagerinti vyresnio amžiaus darbuotojų padėtį valstybėse narėse, bendrus rezultatus ir poveikį;

19.

yra tvirtai įsitikinęs, kad Komisija turėtų pagerinti veiklos programų rezultatyvumo vertinimo būdą; primygtinai ragina būsimoms programoms pradėti taikyti aiškiai nustatytus standartizuotus rezultatyvumo duomenis (kurie būtų patikimi, kuriuos būtų įmanoma patikrinti ir kurie būtų teikiami laiku), kurie prireikus galėtų būti kaupiami ES lygmeniu 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu;

20.

palankiai vertina tai, kad būsimu programavimo laikotarpiu (2014–2020 m.) nustatyta nauja fondų, veikiančių pagal bendrą strateginę programą, rezultatų kryptis, pagal kurią bet kurie skatinami veiksmai turi būti grindžiami konkretaus tikslo siekimu;

21.

pabrėžia, kad naujose programose nustačius aiškius prioritetus, skirtus rezultatams pasiekti, bus galima užtikrinti įvairių fondų ir kitų finansavimo šaltinių sąveiką ir padėti užtikrinti kuo didesnį siūlomų tikslų siekimo priemonių poveikį tiek valstybiniu, tiek tarpvalstybiniu lygmeniu;

22.

mano, jog būtina užtikrinti, kad naujose veiksmų programose į nustatytus rodiklius būtų įtraukti įspėjamieji finansiniai ir fiziniai rodikliai, ir palankiai vertina tai, kad vykdoma ypatinga šių rodiklių stebėsena siekiant užtikrinti, kad tuo atveju, kai nukrypstama nuo nustatytos ribos, susijusios su programose nurodytais tikslais, vertinimo skyrius, bendradarbiaudamas su už programas atsakingomis tarpinėmis institucijomis, išnagrinėtų šio nukrypimo priežastis ir įvertintų, ar nuo nustatytos ribos nukrypta dėl laikinų situacijų, ar dėl struktūrinio pobūdžio problemų, dėl kurių reikia atlikti išsamesnį vertinimą arba net prireikus iš dalies pakeisti programą;

23.

taip pat mano, kad būtina stebėti, ar keičiasi socialinės ir ekonominės sąlygos, nacionaliniai ir (arba) Sąjungos prioritetai ir ar įgyvendinant programas kyla problemų, dėl kurių taip pat reikia atlikti vertinamąją analizę ir iš esmės pakeisti programą;

24.

ragina sistemingai naudoti atitinkamus rezultatyvumo rodiklius, tokius kaip veiklos tikslai, rezultatų tikslai ir konkretūs poveikio tikslai, į projektą įtraukiamus nuo jo pradžios etapo, kad 2014–2020 m. ESF programos galėtų pagerinti ne tik renkamų duomenų apie vyresnio amžiaus darbuotojų padėtį darbo rinkoje kiekį ir kokybę, bet ir sprendimų priėmimo procesą;

25.

ragina valstybes nares kitą programavimo laikotarpį taikyti ir atitinkamai papildyti ESF reglamente nustatytus bendrus rodiklius siekiant nustatyti, kiek vyresnio amžiaus darbuotojų dalyvavo ESF projektuose, kuriuos vykdant daugiausia dėmesio buvo skiriama darbo vietų pritaikymui, įgūdžių įgijimui, asmenų padėties darbo rinkoje gerinimui arba pastangoms rasti darbą, ir kiek šių darbuotojų įgijo naują kvalifikaciją, pagerino savo padėtį darbo rinkoje ar rado darbą po to, kai pasinaudojo ESF finansuojamais projektais, ir suskirstyti šiuos duomenis pagal lytį;

26.

primena, jog, siekiant sumažinti riziką, kad iš pradžių nustatyti tikslai nebus pasiekti, apskritai būtina, kad projektai tinkamai atspindėtų veiklos programų tikslus; ragina vadovaujančiąsias institucijas sistemingai tikrinti, ar egzistuoja šis ryšys, kad atrinktų geriausius projektus;

27.

primygtinai ragina suinteresuotuosius subjektus prireikus gerinti metodologiją siekiant nuo pernelyg supaprastinto išmokų ar faktinių sąnaudų metodo pereiti prie integruoto metodo, kuriuo būtų siekiama geriausio valdymo projektų rezultatyvumo;

28.

ragina Komisiją išsamiau tikrinti vykdant veiklos programas pateiktų duomenų teikimą ir kokybę ir parengti vadovą, kuriame būtų teikiami patarimai dėl veiklos ir kuris būtų prieinamas valstybėms narėms;

29.

laikosi nuomonės, kad visos stebėjimo sistemos turėtų būti paremtos atliktų veiklos programų tikrinimų veiksminga dokumentacija, kad būtų galima pasiekti patenkinamą patikimumo lygį;

30.

džiaugiasi, kad apskritai vadovaujančiosios institucijos aiškiai apibrėžė joms reikalingus stebėjimo duomenis; vis dėlto reikalauja, kad stebėjimo ir vertinimo sistemos sudarytų sąlygas laiku ir periodiškai tikrinti siekiant nustatytų tikslų daromą pažangą, taip pat galimybę greitai reaguoti į didelius nuokrypius nuo jų;

31.

ragina apibrėžti tikslesnius reguliavimo reikalavimus, taikomus vertinimams, kurių reikalaujama iš vadovaujančiųjų institucijų, ir nustatyti minimalų veiklos programų temų rinkinį, kuris būtų įtraukiamas į nustatytiną vertinimo procesą; ragina stengtis užtikrinti, kad ateityje priimant sprendimus būtų tinkamai atsižvelgiama į programų valdymo patirtį;

32.

ragina Komisiją laipsniškai iš naujo suderinti ir sutvirtinti jos valdymo priemones, kad ji per ateinantį 2014–2020 m. laikotarpį nuo tiesiog atitikties priežiūros (remiantis teisėtumo ir tvarkingumo principais) galėtų pereiti prie pažangos siekiant tikslinių verčių ir ESF lėšų naudojimo rezultatyvumo vertinimo; primena, kad siekiant padidinti poveikį augimui ir darbo vietoms labai svarbu sėkmingai nustatyti tvirtą rezultatyvumo pagrindą su aiškiais ir pamatuojamais tikslais ir siekiais, kurie užtikrintų atskaitomybę ir rezultatus, ir reikia, kad Komisija ir valstybės narės dėtų bendras ir atitinkamas pastangas;

33.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu pagerinti veiksmų programų rezultatyvumo vertinimą ir į ESF reglamentą įtraukti bendrus našumo ir rezultatų rodiklius, įskaitant ilgalaikių rezultatų rodiklius;

34.

taigi ragina Komisiją sutvirtinti savo bendradarbiavimą su kitomis tarptautinėmis institucijomis, pvz., EBPO, remiantis konkrečiais vertinimais, skirtais nepalankioje padėtyje esančių asmenų grupėms ar pažeidžiamų darbuotojų kategorijoms, ir nustatant konkrečias priemones, kuriomis valstybėms narėms būtų padedama geriau apibrėžti pagrindinius prioritetus, strategijas ir tvarius projektus, atitinkančius reikalavimus, kad gautų ESF finansavimą ateinantį 2014–2020 m. laikotarpį;

35.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/8

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentui ir Tarybai „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečių labui“ (Stokholmo programa) (1),

—

atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos Stokholmo programą „Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (2),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į bendrus Teisės reikalų komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto svarstymus pagal Darbo tvarkos taisyklių 51 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą ir į Užsienio reikalų komiteto bei Moterų teisų ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7-0153/2014),

1.

mano, kad dėl Lisabonos sutarties ir pripažinimo, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija yra teisiškai privaloma, padaryta didelė pažanga ir tai sustiprino ES institucijų ir valstybių narių konstitucinius pagrindus siekiant tikslo sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, tačiau pažymi, kad kai kuriose srityse reikia dėti daugiau pastangų, ypač turint mintyje įgyvendinimą; mano, kad norint pasiekti šį tikslą reikia Sutartis ir antrinės teisės aktus vienodai taikyti visoje ES; todėl sutinka su tuo, kad reikėtų vengti taikyti, o, kai įmanoma, panaikinti galimybės pasirinkti sąlygas ar specialią tvarką; prašo Komisijos ir Tarybai pirmininkaujančios šalies geriau vykdyti savo pareigą Parlamentą „nedelsiant ir išsamiai“ informuoti visais procedūros, pagal kurią sudaromi tarptautiniai susitarimai, etapais; apgailestauja dėl vėlavimo derinant buvusio trečiojo ramsčio aktus su nauja pagrindinių, deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų normų hierarchija pagal Lisabonos sutartį ir naują institucinę struktūrą;

2.

mano, kad išplėtus įprastos teisėkūros procedūros taikymą padidėjo teisėkūros proceso teisėtumas ir šis procesas tapo artimesnis žmonėms, nes buvo sudarytos sąlygos Europos Parlamentui – vienintelei tiesiogiai renkamai Sąjungos institucijai – daryti didesnę įtaką; mano, kad ateityje persvarstant Sutartį turėtų būti panaikintos likusios įprastos teisėkūros procedūros taikymo išimtys;

3.

pažymi, kad Komisija savo 2010 m. balandžio 20 d. komunikate „Sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos piliečiams. Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų planas“ (COM(2010)0171), pageidavo, kad būtų aktyviau siekiama spręsti Europos gyventojams kasdien iškylančias problemas ir patenkinti jų poreikius, taip pat pabrėžė, kad Sąjunga privalo gebėti reaguoti į nenumatytus įvykius, greitai pasinaudoti naujomis galimybėmis ir numatyti būsimas tendencijas bei prie jų prisitaikyti;

4.

primena, kad ES įprastos teisėkūros procedūros taikymas – tai principas, apimantis teisėkūros procesą daugelyje politikos sričių, susijusių su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, Sutartyje numatytą reikalavimą, kad sprendimai būtų „priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečio“, ir didelę lankstumo būtinybę; ragina Komisiją pasinaudoti savo iniciatyvos teise visapusiškai atsižvelgiant į savo kompetencijos sritis, kaip numatyta Sutartyse, taip pat laikantis Sutartyse nustatytų principų, įskaitant subsidiarumo, ir glaudžiai bendradarbiaujant su teisėkūros institucijomis;

5.

laikosi nuomonės, kad aktyvesnis nacionalinių parlamentų dalyvavimas Sąjungos veikloje, įtvirtintas Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo protokoluose Nr.o1 (dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje) ir Nr.o2 (dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo), visų pirma padarė teigiamą poveikį laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės vystymuisi ir veikimui ne tik dėl to, kad buvo geriau užtikrintas subsidiarumo principo taikymas, bet ir dėl to, kad visapusiškesnis ir intensyvesnis Europos gyventojų įtraukimas į demokratinius procesus yra svarbus indėlis į teisėkūrą ir ES politiką;

6.

ragina stiprinti nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento, taip pat apskritai ES institucijų ir įstaigų ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimą ir dialogą, siekiant užtikrinti, kad, jei įmanoma, ES institucijos ir įstaigos tiesiogiai ir kuo greičiau perduotų nacionaliniams parlamentams informaciją apie ES iniciatyvas;

7.

pabrėžia, kad net nesant susitarimo dėl vienodos Europos Parlamento rinkimų procedūros matyti laipsniško rinkimų sistemų suartėjimo požymių, kaip antai Europos Sąjungos masto politinių partijų ir politinių fondų steigimas, veiksmai, kuriais siekiama sukurti Europos statutą, pagrįstą Komisijos pasiūlymu dėl Europos politinėms partijoms taikomų taisyklių reformos, ir draudimas turėti dvigubą mandatą, dėl kurio Europos Parlamento nario pareigos laikomos nesuderinamomis su nacionalinio parlamento nario pareigomis; ragina diegti skaidresnes kandidatų kėlimo procedūras, kuriomis būtų užtikrinamas jų nepriklausomumas;

8.

mano, kad Europos Parlamento atliekama demokratinė funkcija turėtų būti labiau pabrėžiama viešojoje nuomonėje ir kad Europos Parlamento rinkimų kampanijose dėmesys turėtų sutelkiamas į tikrai su Europa susijusius klausimus;

9.

todėl mano, kad rinkimų procedūra ateityje turi būti reformuota siekiant padidinti Parlamento legitimumą ir jo darbo veiksmingumą vadovaujantis Sutartyse įtvirtintais principais; laikosi nuomonės, kad tokia reforma paskatins ES piliečius EP rinkimuose dalyvauti toje valstybėje narėje, kurioje jie gyvena ir kurios pilietybės jie neturi;

10.

vis dėlto džiaugiasi, kad jau priimta 2012 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 2013/1/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 93/109/EB nuostatos dėl išsamių priemonių Europos Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis teise būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus (3), nes ja įtvirtinti lankstesni reikalavimai Europos Sąjungos piliečiams, kurie gyvena Europos Sąjungos šalyje nebūdami jos piliečiais, būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose; primygtinai ragina panaikinti biurokratines kliūtis, iki šiol trukdančias ES piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems jos piliečiais, dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, ir ragina valstybes nares bendradarbiauti tarpusavyje siekiant išspręsti šią problemą, keliančią grėsmę demokratiniams ES standartams; pakartoja, kad būtina imtis tolesnių veiksmų, siekiant užtikrinti kiekvieno ES piliečio teisę balsuoti, nesvarbu, kokia jo faktinė gyvenamoji vieta;

11.

džiaugiasi, kad priimtas reglamentas dėl piliečių iniciatyvos (4), pagal kurį ES piliečiams suteikti įgaliojimai reikšti politinę iniciatyvą, tapatūs įgaliojimams, kurie jau suteikti Europos Parlamentui ir Tarybai;

12.

mano, kad piliečių iniciatyva gali tapti svarbia priemone nustatant, kokios temos turi būti įtrauktos į Europos Sąjungos darbotvarkę, ir kad ji padeda didinti ES lygmeniu vykdomo teisėkūros proceso teisėtumą;

13.

vis dėlto apgailestauja, kad įgyvendinant piliečių iniciatyvas organizatoriams iškilo techninių problemų, ir ragina Komisiją jas išspręsti;

14.

pažymi, kad veiksmingai įgyvendinti piliečių iniciatyvas trukdo ne tik techninės, bet ir finansinės problemos, nes trūksta biudžeto lėšų;

15.

mano, kad ES turėtų skatinti užtikrinti visiems aukščiausio lygio žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą; laikosi nuomonės, kad Stokholmo programos skyrius, skirtas žmogaus teisėms, atitinka šį siekį; tačiau pažymi, kad, nors ir pasiekta pažangos, dar reikia intensyviau įgyvendinti šį skyrių;

16.

atkreipia dėmesį į Komisijos komunikatą ir primena Parlamento patvirtintas pozicijas dėl naujos teisinės valstybės sistemos taisyklės, kad būtų sustiprinti ES pajėgumai sprendžiant vadinamąją Kopenhagos dilemą, kai Sąjunga šalims kandidatėms nustato aukštus standartus ir reikalauja jų laikytis, tačiau stokoja esamoms valstybėms narėms skirtų esminių priemonių, kuriomis būtų siekiama užtikrinti, kad visos valstybės narės laikytųsi ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintų bendrų vertybių, siekiant nuolatinės atitikties Kopenhagos kriterijams, kol bus pakeistas reglamentas, įsteigiantis Pagrindinių teisių agentūrą (5), kaip jau ne kartą reikalavo Europos Parlamentas;

17.

pritaria Komisijos komunikatui „Nauja ES sistema teisinės valstybės principams stiprinti“ (COM(2014)0158) ir tikisi bendradarbiavimo su Komisija veiksmingo sistemos įgyvendinimo klausimais; tačiau, pabrėžia, kad išlieka būtina nuolat vertinti tai, kaip valstybės narės laikosi ES sutarties 2 straipsnyje išdėstytų pagrindinių vertybių; pripažįsta specialų vaidmenį, tenkantį Venecijos komisijos kompetencijai bei patarimams ir primena, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra, teisminiai tinklai ir kitos nepriklausomos ekspertų tarnybos taip pat turėtų prisidėti prie pavojų teisinės valstybės principams vertinimo;

18.

baiminasi, kad ekonomikos krizė gali pavirsti demokratijos krize, ir mano, kad, norint apginti demokratinius laimėjimus, teisės viršenybę ir pagrindines teises, kovoti su populizmo klestėjimu Europoje ir toliau stiprinti ES pilietybę, būtina stipri politinė varomoji jėga ir skaidri demokratinių institucijų nacionaliniu ir ES lygiu veikla; yra susirūpinęs dėl kai kurių valstybių narių atvirai reiškiamo nepakantumo ES piliečių judumui, kai siekiama kenkti kai kurių naujų valstybių narių darbuotojų teisėms;

19.

mano, kad daugiau dėmesio reikia skirti reagavimui į ypatingą pažeidžiamų grupių padėtį ir kovos su rasizmu, ksenofobija, antisemitizmu, religiniu nepakantumu, islamofobija, priešiškumu romams, homofobija ir transfobija stiprinimui;

20.

laikosi nuomonės, kad svarbiausia yra priimti ir veiksmingai įgyvendinti kovos su neapykantos nusikaltimais ir neapykantą kurstančiomis kalbomis, taip pat su asmenimis, skatinančiais, remiančiais ir vykdančiais neapykantos nusikaltimus ir sakančiais neapykantą skatinančias kalbas, teisės aktus, ir ragina toliau plėtoti tokius teisės aktus visapusiškai laikantis subsidiarumo principo;

21.

apgailestauja dėl nepakankamos nacionalinių romų integracijos strategijų įgyvendinimo pažangos ir dėl nuolatinių rasizmo išpuolių prieš romus bei jų diskriminacijos visoje Europos Sąjungoje, įskaitant romų vaikų atskyrimą švietimo sistemoje; ragina valstybes nares labiau stengtis užtikrinti romų pagrindines teises ir socialinę įtrauktį kuo greičiau įgyvendinant 2013 m. gruodžio 9 d. Tarybos rekomendacijoje dėl romų veiksmingų integravimo priemonių valstybėse narėse (6) išdėstytas rekomendacijas; ragina Komisiją ir valstybes nares finansiškai remti romų organizacijas ir jas įtraukti į visų su romais susijusių krypčių politiką;

22.

pabrėžia, kad pagrindinėms teisėms ir vienodam požiūriui taikomas universalumo principas; todėl primygtinai ragina Tarybą priimti pasiūlymą dėl direktyvos dėl kovos su diskriminacija; apgailestauja dėl nepakankamos neįgaliųjų integracijos politikos plėtros ir dėl to, kokiu mastu atsižvelgiama į neįgaliųjų teises;

23.

teigiamai vertina tai, kad priimta Direktyva 2012/29/EU, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai (7) ir kurioje ypatingas dėmesys atkreipiamas į grupėms, kurių padėtis nepalanki, priklausančių asmenų, pvz., moterų ir vaikų, apsaugą; atkreipia dėmesį į dažną šių grupių viktimizaciją, turint omenyje patiriamą visų rūšių smurtą, įskaitant smurtą šeimoje; rekomenduoja tokius sunkius žmogaus teisių pažeidimus išsamiai tirti ir nustatyti, taip pat traukti už juos baudžiamojon atsakomybėn; palankiai vertina tai, kad priimta Direktyva 2011/99/ES dėl Europos apsaugos orderio (8) ir Direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos (9) (Kovos su prekyba žmonėmis direktyva); ragina valstybes nares kuo greičiau perkelti į savo teisę ir įgyvendinti šias direktyvas;

24.

atkreipia dėmesį į tyrimą dėl masinio elektroninio ES piliečių sekimo; dar kartą pabrėžia rimtą susirūpinimą, išreikštą savo 2013 m. liepos 4 d. rezoliucijoje dėl JAV Nacionalinės saugumo agentūros sekimo programos, sekimą vykdančių tarnybų įvairiose valstybėse narėse ir jų poveikio ES piliečių privatumui (10); mano, kad dėl masinio sekimo kyla didelė grėsmė Sąjungos demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių principams, ir primygtinai reikalauja, kad ES ir nacionaliniu lygmenimis būtų užtikrinama tinkama ir veiksminga parlamentinė ir teisminė priežiūra bei saugumas; mano, jog itin svarbu, kad būtų nustatyta stipresnė stabdžių ir atsvarų sistema, ypač priimant ES teisės aktus dėl duomenų apsaugos, kuriais turėtų būti užtikrinama visapusiška pagarba pagrindinėms teisėms; mano, kad reikia imtis veiksmų atsižvelgiant į sekimo veiklą, dėl kurios kyla grėsmė ES vidaus saugumui; ragina Europos Tarybą įgyvendinti rekomendacijas ir raginimus, išreikštus 2014 m. kovo 12 d. rezoliucijoje dėl JAV NSA sekimo programos, sekimo tarnybų įvairiose valstybėse narėse ir jų poveikio ES piliečių pagrindinėms teisėms ir transatlantiniam bendradarbiavimui teisingumo ir vidaus reikalų srityje;

25.

mano, kad siekiant veiksmingai saugoti ir skatinti žmogaus teises ir įgyvendinti teisėtą ir veiksmingą saugumo politiką, grindžiamą teisinės valstybės principu, labai svarbu nustatyti tinkamas atskaitomybės procedūras; ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl atskaitomybės mechanizmo, kurio paskirtis būtų stiprinti ES ir valstybių narių gebėjimus užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams ES lygmeniu, visų pirma tokiems, kokie padaryti, kaip įtariama, CŽV vykdant kalinių gabenimą ir neteisėtą kalinimą Europos šalyse, tokius pažeidimus tirti ir užtikrinti teisių gynimą;

26.

pabrėžia, kad Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalyje numatytas Sąjungos prisijungimas prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) dar labiau sustiprins pagrindinių teisių apsaugą Sąjungoje, kurią užtikrina Pagrindinių teisių chartija ir Teisingumo Teismo praktika;

27.

teigia, kad prisijungus prie Konvencijos Sąjungos veiksmais piliečiams, taip pat kitiems asmenims, už kuriuos Sąjunga yra atsakinga, bus užtikrinama panašaus lygio apsauga, kokia jiems jau suteikiama kiekvienos atskiros valstybės narės veiksmais; pabrėžia, jog tai svarbu turint omenyje, kad valstybės narės yra perdavusios Sąjungai kompetenciją svarbiose srityse, visų pirma tokiose kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės politika;

28.

teigiamai vertina 47 Europos Tarybos valstybių narių ir Europos Sąjungos pasiekto susitarimo dėl ES prisijungimo prie Europos žmogaus teisių konvencijos projektą ir laukia teigiamos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuomonės dėl sutarto teksto; ragina Parlamentą ir Tarybą greitai ratifikuoti susitarimą, kai tik Teisingumo Teismas pateiks galutinį sprendimą;

29.

džiaugiasi, kad prisijungus prie Konvencijos piliečiams, taip pat kitiems asmenims, už kuriuos Sąjunga yra atsakinga, bus užtikrinama svarbi papildoma apsauga, būtent kalbant apie laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę; pabrėžia, kad galutinis prisijungimo derybų pabaigos terminas yra pernelyg ilgas, ir apgailestauja, kad ES vis dar nėra veiksmingai prisijungusi prie šios Konvencijos; primena, kad ES prisijungimas priklauso ne tik nuo ES valstybių narių, bet ir nuo kitų valstybių, kurios yra šios Konvencijos šalys, ratifikavimo; ragina visas suinteresuotąsias šalis kuo greičiau tęsti ratifikavimo procedūras;

30.

griežtai smerkia kliūtis ir vėlavimą, su kuriais ES susidūrė derėdamasi dėl prisijungimo prie EŽTK, ir ragina ES institucijas ir valstybes nares paspartinti ES prisijungimo prie EŽTK procedūras ir nepritarti jokiems būsimiems mėginimams apriboti EŽTK vaidmenį, kompetencijos sritis ir įgaliojimus, susijusius su piliečių ir gyventojų žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis;

31.

ragina, kad remiantis Parlamento pasiūlymais būtų patvirtinta Teisės susipažinti su dokumentais reglamento (11) peržiūra;

32.

ragina Komisiją ir valstybes nares parengti konkrečias priemones, grindžiamas naujomis informacinėmis ir ryšių technologijomis, siekiant Europos lygmeniu dalytis gerąja praktika kovos su diskriminacija srityje;

33.

pabrėžia, kad visose neįgaliųjų, imigrantų, romų ir kitų mažumų ir atskirtį patiriančių asmenų integravimo strategijose svarbu atsižvelgti į lyčių aspektą;

34.

pažymi, kad Stokholmo programa siekiama sudaryti palankesnes sąlygas laisvam ES piliečių ir gyventojų judėjimui ginant ir gerbiant visas su Europos teisingumo erdve susijusias teises ir pareigas ir kad teisminis bendradarbiavimas yra pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti;

35.

pripažįsta, kad šiuo požiūriu itin svarbios iniciatyvos teisinės situacijos, teismų sprendimų ir dokumentų tarpusavio pripažinimo srityje, nes dėl tarpusavio pripažinimo valstybių narių teisinės sistemos nesikeičia, bet sumažėja finansinių ir biurokratinių sunkumų ir teisinių kliūčių piliečiams, jų šeimoms ir įmonėms, kurios naudojasi Sutartyje joms suteiktomis laisvėmis, ir tuo pačiu užtikrinama, kad būtų laikomasi teisinės valstybės principų ir pagrindinių teisių;

36.

primena, kad į Stokholmo programą įtraukta keletas svarbių civilinės teisės srities iniciatyvų, įskaitant iniciatyvas dėl paprastesnio teismų sprendimų pripažinimo, visos Sąjungos mastu galiojančių testamentų, paprastesnių viešųjų dokumentų pripažinimo procedūrų ir paprastesnio tarpvalstybinio skolų išieškojimo, taip pat Sąjungos iniciatyvos teisinio mokymo srityje;

37.

pažymi, kad iki šiol šioje srityje patvirtinti tik trys teisės aktai, t. y. nauja redakcija išdėstytas reglamentas „Briuselis I“ (12), Paveldėjimo reglamentas (13) ir Reglamentas „Roma III“ (14), iš kurių šiandien taikomas tik trečiasis, ir kad, nors Komisija pateikė nemažai pasiūlymų, kuriuos buvo raginta pateikti Stokholmo programoje, vis dar trūksta keleto svarbių pasiūlymų, be kita ko, dėl civilinės būklės dokumentų galiojimo tarpusavio pripažinimo ir dėl Keturioliktosios bendrovių teisės direktyvos;

38.

mano, jog norint užtikrinti tarpusavio pripažinimą reikia, kad piliečiai ir teisininkai pasitikėtų vieni kitų teisiniais institutais; pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti tarpusavio pripažinimą ir pasitikėjimą, visų pirma rengiant mokymus labai svarbu stiprinti tikrai europinę teisinę kultūrą, pagal kurią be išlygų laikomasi pagrindinių teisių, subsidiarumo ir teismų nepriklausomumo principų, nustatyti bendrus standartus ir suprasti kitas teisės sistemas; atkreipia dėmesį į tai, kad užtikrinus tarpusavio pripažinimą ir pasitikėjimą galima laipsniškai keisti nacionalinės civilinės teisės tradicijas valstybėms narėms keičiantis geriausios patirties pavydžiais; mano, kad vykdant tokius mainius neturėtų būti menkinama nacionalinių teisinių tradicijų vertė;

39.

pažymi, kad civilinės teisės srities teisėkūros iniciatyvose iki šiol daugiausia dėmesio skiriama materialinei teisei; ragina ateityje daugiau dėmesio skirti proceso teisei;

40.

ragina Komisiją veiksmingai dirbti siekiant parengti tarptautinę teismo sprendimų konvenciją, kuria būtų siekiama panašių tikslų, kaip Reglamentu „Briuselis I“;

41.

teigiamai vertina pasiūlymą dėl direktyvos dėl biržinių bendrovių nevykdomųjų direktorių pareigas einančių asmenų lyčių pusiausvyros gerinimo (15); pabrėžia, kad būtina kovoti su išliekančiu diskriminacinių kliūčių („stiklo lubų“) reiškiniu, kuris tebėra viena iš pagrindinių kliūčių moterims siekti profesinės karjeros;

42.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl reglamento dėl laisvo piliečių ir įmonių judėjimo skatinimo užtikrinant paprastesnį kai kurių viešųjų dokumentų pripažinimą, kartu mažinant biurokratiją ir esamą atotrūkį tarp ES institucijų ir piliečių;

43.

ragina Komisiją atsižvelgti į ankstesnius įsipareigojimus ir pakartotinius Parlamento raginimus ir toliau įgyvendinti esamus planus laikantis visa apimančio požiūrio pateikti pasiūlymą dėl reglamento dėl visų civilinės būklės dokumentų veikimo tarpusavio pripažinimo ES, kad būtų pašalintos diskriminacinės teisinės ir administracinės kliūtys, su kuriomis susiduria pasinaudoti savo teise laisvai judėti pageidaujantys piliečiai (ir vyrai, ir moterys) ir jų šeimos, ir užtikrinti, kad ES piliečiai ir gyventojai bei jų šeimų nariai visoje Sąjungoje galėtų naudotis esamomis su keliose Europos Sąjungos valstybėse jau teisiškai pripažįstama civiline būkle susijusiomis teisėmis;

44.

pakartoja savo raginimą priimti Europos tarptautinės privatinės teisės kodeksą;

45.

ragina Komisiją plėtoti e. teisingumo programą siekiant, kad piliečiai galėtų tiesiogiai susipažinti su teisine informacija ir kreiptis į teismus;

46.

pripažįsta, kad iki šiol įgyvendinat veiksmų planą, skirtą įtariamųjų ir kaltinamųjų procesinėms teisėms baudžiamosiose bylose stiprinti, padaryta pažanga, įskaitant patvirtintas direktyvas dėl teisės į vertimą žodžiu ir raštu (16), dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (17) ir dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui (18); ragina laiku ir tinkamai perkelti šias direktyvas į nacionalinę teisę ir surengti mokymus vyriausybių pareigūnams, teisėjams, prokurorams ir advokatams; pakartoja, kad šios priemonės labai svarbios siekiant užtikrinti tinkamai veikiantį ES teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose, visų pirma įgyvendinant tarpusavio pripažinimo principu grindžiamas priemones, pvz., Europos arešto orderį, ir kad būtina nuolat daryti pažangą įtariamųjų ir kaltinamųjų teisių apsaugos srityje; pažymi, kad pateikti pasiūlymai dėl teisinės pagalbos, nekaltumo prezumpcijos ir garantijų vaikams; yra tvirtai įsitikinęs, kad norint užtikrinti veiksmingą direktyvos dėl teisės turėti advokatą nuostatų įgyvendinimą visų pirma reikia užtikrinti veiksmingą teisinę pagalbą; ragina pradėti diskusijas dėl liudytojų ir informatorių apsaugos; ragina, kad tvirtinant kitą programą pasibaigus Stokholmo programai būtų numatytas prioritetas stiprinti įtariamųjų ir kaltinamųjų procesines teises baudžiamosiose bylose ir primena, kad veiksmų planas nėra išsamus;

47.

apgailestauja dėl to, kad trūksta tolesnių veiksmų kardomojo kalinimo, administracinio sulaikymo ir nepilnamečių sulaikymo srityse, kur daugelyje valstybių narių taikomi standartai neatitinka žmogaus teisių ir kitų tarptautinių standartų; pripažįsta, kad būtina įvertinti su teisėkūra nesusijusio darbo galiojančių pamatinių sprendimų srityje veiksmingumą, plačiai pripažinti kardomojo kalinimo teisės aktų ir praktikos problemas visoje Europoje, kurios yra įvardytos kaip Komisijos konsultacijų dalis, ir įsipareigoti persvarstyti argumentus, kuriais grindžiamas pasiūlymas teisėkūros priemonėmis nustatyti būtiniausius kardomojo kalinimo standartus, kurių turi būti laikomasi; ragina Komisiją persvarstyti argumentus, kuriais grindžiamas pasiūlymas teisėkūros priemonėmis nustatyti tokius standartus kardomojo kalinimo, administracinio sulaikymo ir nepilnamečių sulaikymo srityse;

48.

yra tvirtai įsitikinęs, kad principų, taikomų kuriant ES baudžiamojo teisingumo, nuoseklumui reikėtų teikti pirmenybę ir kad šioje srityje ES institucijos turėtų glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje, kaip nurodyta 2012 m. gegužės 22 d. Parlamento rezoliucijoje dėl ES požiūrio į baudžiamąją teisę (19);

49.

mano, kad privalu stiprinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą derinant pagrindinių teisių laikymosi per baudžiamuosius procesus aspektus ir imantis bendrų priemonių tinkamam teisingumo vykdymui ir kalėjimų administravimui užtikrinti, nes tai neretai yra valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo trūkumo priežastys, ir kad neįmanoma padaryti pažangos ES baudžiamosios teisės aktų tarpusavio pripažinimo ir suderinimo srityse, jeigu nebus patikimos grįžtamosios informacijos apie šių taisyklių įgyvendinimą valstybių narių lygmeniu;

50.

palankiai vertina pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros įsteigimo (COM(2013)0534); tvirtai tiki, kas Europos prokuratūros įsteigimas būtų svarbus žingsnis siekiant toliau plėtoti ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę; taip pat palankiai vertina pasiūlymą dėl reglamento dėl Europos Sąjungos bendradarbiavimo baudžiamosios teisenos srityje agentūros (Eurojusto) (COM(2013)0535);

51.

mano, kad reikia didesnių pastangų siekiant įgyvendinti teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo principą baudžiamųjų nuosprendžių vykdymo srityje;

52.

mano, kad veiksminga, prieinama, sąžininga ir pagrindinėmis teisėmis grindžiama teisingumo sistema yra stipri demokratijos, piliečių pasitikėjimo ir gerovės užtikrinimo ir klestinčios ekonomikos varomoji jėga;

53.

palankiai vertina ES institucijų ir valstybių narių nuolatines pastangas daryti pažangą siekiant visuotinės paramos Tarptautiniam baudžiamajam teismui, kaip vienam iš svarbiausių veikėjų siekiant užtikrinti teisingumą nukentėjusiesiems nuo nusikaltimų pagal tarptautinę teisę ir skatinti pagarbą tarptautinei humanitarinei ir žmogaus teisių teisei, ir siekiant visuotinio bendradarbiavimo su šiuo teismu; ragina visas valstybes nares sudaryti bendruosius susitarimus su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu, ypač dėl liudytojų perkėlimo, laikino paleidimo, išteisintų asmenų perkėlimo ir teismo nuosprendžių vykdymo; ragina ES valstybes nares, kaip Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto sutarties šalis, užtikrinti, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas turėtų išteklių, reikalingų jo įgaliojimams vykdyti ir teisingumui patikimai, sąžiningai ir skaidriai užtikrinti;

54.

pabrėžia, kad būtina tinkamai mokyti pareigūnus (policijos pareigūnus, sveikatos priežiūros paslaugas teikiančius darbuotojus, teismų personalą ir pan.), kurie gali dirbti su bylomis, susijusiomis su, kaip manoma, pavojumi asmenų, ypač smurtą dėl lyties patiriančių moterų, fizinei, psichinei ir seksualinei neliečiamybei; ragina valstybes nares remti pilietinės visuomenės, ypač nevyriausybinių organizacijų (NVO), moterų asociacijų ir kitų savanoriškų organizacijų, teikiančių specialistų pagalbą, veiklą ir bendradarbiauti su jomis teikiant paramą smurtą dėl lyties patiriančioms moterims;

55.

ragina valstybes nares ratifikuoti Stambulo konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, o Komisiją – nebedelsti ir pasiūlyti derybų dėl ES prisijungimo prie šios konvencijos gaires;

56.

atkreipia dėmesį į pažangą, kurią padarė valstybės narės ir Komisija, įgyvendindamos vidaus saugumo strategiją ir ES kovos su organizuotais ir sunkiais tarptautiniais nusikaltimais politikos ciklą, ypač šiose srityse: kovoje su terorizmu, tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu (įskaitant ekonominius nusikaltimus), elektroniniais nusikaltimais ir nusikaltimais, kurių vykdymą palengvina elektroninės priemonės, pvz., vaikų pornografija; apsaugant ypatingos svarbos infrastruktūras ir kovoje su korupcija, pinigų plovimu, teroristų finansavimu, smurtiniu radikalėjimu ir prekyba nelegaliais ginklais; tačiau pažymi, kad visose šitose srityse reikia ir toliau daryti pažangą;

57.

pabrėžia, kad prekyba žmonėmis yra sunkus nusikaltimas, kuris neigiamą poveikį ypač daro moterims, ir kad šiuo nusikaltimu pažeidžiamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, o Sąjunga to negali toleruoti; apgailestauja, kad, nepaisant 2011 m. gruodžio mėn. įsigaliojusios kovos su prekyba žmonėmis direktyvos, žmonių, įvežamų į ES ir iš jos išvežamų, siekiant juos parduoti, skaičius didėja; ragina valstybes nares dėti daugiau pastangų, kad būtų pažabota ši nerimą kelianti tendencija, užtikrinant, kad pagal šią direktyvą būtų parengta ir įgyvendinta bendra, koordinuojama plataus užmojo ES strategija, taip pat kovos su nelegaliu žmonių įvežimu ir prekyba jais ir tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu šioje srityje teisės aktai ir priemonės, visų pirma, skirti moterims ir nepilnamečiams; pabrėžia, kad įgyvendinant kovos su prekyba žmonėmis, priverstiniu darbu ir neteisėta imigracija bei nelegaliu žmonių įvežimu veiksmus didžiausias dėmesys turi būti skiriamas priežastims, dėl kurių atsirado problema;

58.

apgailestauja, kad ES 2010–2013 m. ES veiksmų planas dėl cheminio, biologinio, radiologinio ir branduolinio saugumo didinimo Europos Sąjungoje (ChBRB) (COM(2009)0273) nebuvo iki galo valstybių narių įgyvendintas ar įtrauktas į jų nacionalinės politikos formavimą; todėl ragina ES ir valstybes nares regionų ir Europos Sąjungos lygmenimis glaudžiau bendradarbiauti ChBRB srityje ir geriau koordinuoti šios srities veiksmus, o Tarybą – šiuo požiūriu užtikrinti nacionalinės valdžios institucijų ir ES kovos su terorizmu koordinatoriaus veiksmų koordinavimą;

59.

primygtinai ragina Komisiją labiau ir aktyviau stengtis apsaugoti finansinius Sąjungos interesus ir baigti uždelstą Europos kovos su sukčiavimu tarnybos reformą visapusiškai įtraukiant duomenų apsaugos ir įtariamųjų teisių aspektus remiantis tinkamomis baudžiamosios teisės apibrėžtimis;

60.

palankiai vertina pasiektą susitarimą dėl pasiūlymo dėl direktyvos dėl pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje (COM(2012)0085); pažymi, kad nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimas yra viena iš veiksmingiausių kovos su nusikalstamomis organizacijomis priemonių;

61.

yra tvirtai įsitikinęs, kad įgyvendinant ES kovos su terorizmu politiką reikia spręsti tokias problemas kaip Europos Sąjungos visuomenės grupių arba asmenų radikalėjimas bei akivaizdi tendencija individualizuoti teroristinę veiklą mūsų valstybių visuomenėje; ragina geriau koordinuoti visų ES tarnybų, įpareigotų įgyvendinti ES kovos su terorizmu politiką, visų pirma ES kovos su terorizmu koordinatoriaus, Europolo, Operatyvinio bendradarbiavimo vidaus saugumo srityje nuolatinio komiteto (COSI), Terorizmo (išorės aspektų) darbo grupės (COTER) ir Eurojusto, veiklą;

62.

apgailestauja, kad Komisijos 2013 m. balandžio 10 d. komunikate „Antroji ES vidaus saugumo strategijos įgyvendinimo ataskaita“ (COM(2013)0179)mažai kritikuojami veiksmai, kurių imtasi įgyvendinant vidaus saugumo strategiją, ir dar kartą patvirtinami tie patys prioritetai, kaip ir pirminiame 2010 m. lapkričio mėn. komunikate, neatsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos, kurios didžioji dalis straipsnių taikoma ne tik Europos piliečiams, bet visiems ES teritorijoje esantiems asmenims, integravimą;

63.

primena, kad dabar sprendžiant saugumo politikos klausimus Parlamentas yra visateisis institucinis veikėjas, todėl jis turi teisę aktyviai dalyvauti nustatant vidaus saugumo strategijos ypatumus ir prioritetus, taip pat vertinant šias priemones, įskaitant vidaus saugumo strategijos įgyvendinimo stebėseną, kurią pagal SESV 70 ir 71 straipsnius bendrai vykdo Europos Parlamentas, nacionaliniai parlamentai ir Taryba; mano, kad Parlamentas turėtų atlikti itin svarbų vaidmenį vertinant ir apibrėžiant vidaus saugumo politiką, kadangi ji daro didžiulį poveikį visų ES gyventojų pagrindinėms teisėms; todėl pabrėžia, jog būtina užtikrinti, kad ši politika priklausytų vienintelės tiesiogiai renkamos Europos Sąjungos institucijos, atsakingos už priežiūrą ir demokratinę kontrolę, kompetencijos sričiai;

64.

mano, kad tinkamas vidaus saugumo srities politikos ir teisės aktų įgyvendinimo, poveikio ir konkrečių rezultatų vertinimas, naikintinų saugumo grėsmių analizė, proporcingumo ir būtinumo principų laikymasis ir demokratinės diskusijos yra būtina veiksmingos vidaus saugumo strategijos sąlyga;

65.

atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. baigs galioti dabartinė vidaus saugumo strategija; ragina Komisiją pradėti rengti naują 2015–2019 m. laikotarpio vidaus saugumo strategiją, kurioje būtų atsižvelgta į Lisabonos sutarties įsigaliojimą ir Pagrindinių teisių chartijos įtraukimą į Sąjungos teisę; ragina Tarybą prieš tvirtinant naująją vidaus saugumo strategiją tinkamai atsižvelgti į Parlamento indėlį į ją; šiuo atžvilgiu pažymi Europolo atliekamas analizes, įskaitant rizikos analizes;

66.

pripažįsta, kad Europos Sąjungoje didėja tarpvalstybinio nusikalstamumo lygis, todėl pabrėžia, kad svarbu skirti pakankamą finansavimą agentūroms, vykdančioms bendradarbiavimo teisėsaugos srityje veiklą; mano, kad dabartinis skirtingų dokumentų, šaltinių ir priemonių rinkinys yra sudėtingas ir padrikas Europos teisėsaugos institucijoms keičiantis informacija, todėl turimomis priemonėmis naudojamasi neveiksmingai ir ES lygmeniu trūksta demokratinės priežiūros ir atskaitomybės; ragina sukurti į ateitį orientuotą viziją, kaip būtų galima formuoti ir optimizuoti teisėsaugos institucijų keitimosi duomenimis Europos Sąjungoje procedūras, kartu užtikrinant pagrindines teises, įskaitant patikimą duomenų apsaugą; pabrėžia būtinybę stiprinti teisėsaugos institucijų tarpusavio pasitikėjimą siekiant pagerinti keitimąsi informacija;

67.

nepritaria prognozėmis grindžiamoms viešosios tvarkos palaikymo operacijoms neturint pradinių įtarimų, visų pirma pasiūlymui dėl ES keleivio duomenų įrašų ir ES terorizmo finansavimo sekimo sistemos sumanymui; ragina Komisiją panaikinti Duomenų saugojimo direktyvą (20);

68.

ragina Komisiją skatinti valstybes nares gerai žinomose prostitucijos klestėjimo vietovėse steigti pagalbos centrus, siekiant teikti aukoms neatidėliotiną fizinę ir psichologinę pagalbą;

69.

ragina Komisiją skubiai pateikti pasiūlymus, pagal kuriuos remiantis buvusiu trečiuoju ramsčiu patvirtintos tarpvalstybinio policijos bendradarbiavimo priemonės, pvz., Priumo sprendimas ir Švedijos iniciatyva, būtų įtrauktos į Lisabonos sutarties teisinę sistemą;

70.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl naujojo Europolo reglamento, grindžiamo nauju Lisabonos sutartyje numatytu teisiniu pagrindu, ir tikisi, kad tvirtinant šį svarbų teisinį dokumentą bus greitai padaryta pažanga visiškai laikantis Sutarties principų, kad Europolas galėtų veiksmingiau atlikti savo vaidmenį kovoje su organizuotu tarptautiniu nusikalstamumu;

71.

apgailestauja dėl to, kad ES dar neturi pakankamai priemonių gaivalinių ar žmogaus sukeltų nelaimių prevencijai ir reagavimui į jas;

72.

palankiai vertina tai, kad baigtos derybos dėl Šengeno erdvės valdymo dokumentų rinkinio; ragina Komisiją visapusiškai atlikti savo, kaip Šengeno vertinimų koordinatorės ir Sutarčių sergėtojos, vaidmenį, kad būtų išvengta padėties, galinčios kelti pavojų Šengeno erdvės veikimui; primena, kad Šengeno erdvės veikimas priklauso nuo tarpusavio pasitikėjimo ir nuo to, kad kiekviena valstybė narė vykdytų savo prievoles, įskaitant išorės sienų kontrolę laikantis Šengeno sienų kodekso nuostatų, kurios taip pat apima esamų technologijų naudojimą; pabrėžia, kad svarbu kovoti su neteisėta prekyba ir kontrabanda pasienyje, įskaitant neteisėtą migrantų gabenimą; primena savo poziciją, kad Šengeno erdvę reikėtų nedelsiant išplėsti įtraukiant Rumuniją ir Bulgariją;

73.

mano, kad vidaus sienų kontrolės panaikinimas yra vienas iš didžiausių Europos integracijos laimėjimų; prašo Komisijos itin daug dėmesio skirti vidaus sienų kontrolės panaikinimui ir griežtai atmeta bet kokius mėginimus riboti asmenų judėjimo laisvę, neatitinkančius acquis;

74.

pripažįsta, kad Šengeno erdvė yra unikali ir iki šiol laipsniškai kuriama; vis dėlto laikosi nuomonės, kad reikia apsvarstyti tolesnę jos plėtrą remiantis ilgalaike perspektyva; mano, kad ateityje Šengeno išorės sienos turėtų būti saugomos padedant Europos Sąjungos pasieniečiams, į kurių mokymą įtraukiamas mokymas apie žmogaus teisių standartus;

75.

palankiai vertina FRONTEX įgaliojimų reformą ir susitarimą dėl Europos sienų stebėjimo sistemos (EUROSUR); palankiai vertina naująsias jūrų sienų stebėjimo taisykles, kurias įgyvendinus pirmenybė taip pat teikiama migrantų gyvybių gelbėjimui ir migrantų bei prieglobsčio prašytojų žmogaus teisių užtikrinimui, įskaitant negrąžinimo principą; primena, kad Sąjunga ir jos valstybės narės, vykdydamos intervencijos atviroje jūroje operacijas arba Sąjungos išorės sienų priežiūrą, turėtų laikytis tarptautinės teisės aktų, acquis nuostatų ir visų pirma paisyti Europos žmogaus teisių teismo praktikos;

76.

reiškia liūdesį ir apgailestavimą dėl tragiškų žūčių prie ES sienų, ypač Viduržemio jūroje; dar kartą pakartoja savo nuomonę, kad įvykiai Lampedūzoje turi paskatinti ES iš esmės keisti padėtį ir kad vienintelis būdas užkirsti kelią kitai tragedijai yra nustatyti solidarumu, atsakomybe ir bendromis priemonėmis grindžiamą suderintą sistemą;

77.

ragina Komisiją informuoti apie sulaikymo centrų padėtį, įskaitant žmogaus teisių laikymąsi, ir imtis iniciatyvų dėl šių centrų veiklos ateityje;

78.

reiškia nerimą dėl didėjančio žūčių, ypač jūroje, ir žmogaus teisių pažeidimų atvejų, kurių pasitaiko nelegaliems migrantams bandant patekti į ES, skaičiaus; prašo, kad prieš sudarant bet kokį agentūros Frontex ir trečiosios šalies susitarimą Komisija informuotų Parlamentą; atkakliai tvirtina, kad tokiuose susitarimuose turi būti numatytos griežtos apsaugos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad būtų visapusiškai laikomasi žmogaus teisių standartų, be kita ko, vykdant grąžinimo, bendro patruliavimo, paieškos ir gelbėjimo arba perėmimo operacijas;

79.

primena pagrindinį agentūros Frontex ir Europos policijos koledžo vaidmenį – mokyti darbuotojus ir pasieniečius, kad Europos teismų ir teisėsaugos sprendimai būtų vykdomi gerbiant migrantų žmogaus teises;

80.

labai pritaria Europos Vadovų Tarybos raginimui sustiprinti agentūros Frontex vaidmenį remiantis Stokholmo programa, kad agentūra turėtų daugiau pajėgumų veiksmingiau reaguoti į kintančius migracijos srautus;

81.

apgailestauja dėl vėlyvo perėjimo prie antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos ir padidėjusių jos kaštų; palankiai vertina nuolatinį Vizų informacinės sistemos plėtojimą ir agentūros „eu-LISA“ įsteigimą šių sistemų veikimo valdymui užtikrinti; pabrėžia, kad dabar šios naujos sistemos turi išlaikyti kasdienio naudojimo bandymą; pakartoja savo prašymą, kad „tol, kol turimos priemonės nebus būtinos, visiškai veiksmingos, saugios ir patikimos, nebūtų pradėtos taikyti naujos sienų valdymo priemonės ar plataus masto duomenų saugojimo sistemos“; reiškia susirūpinimą dėl neteisėto įsilaužimo į Šengeno informacinę sistemą ir mano, kad reikia apsvarstyti užsakomųjų paslaugų, susijusių su Europos didelės apimties IT sistemų valdymo ir naudojimu, klausimą; ragina Komisiją laiku pateikti šių sistemų įvertinimą, numatytą atitinkamose teisinėse priemonėse; apgailestauja, kad padaryta menka pažanga naudojant patikimus pirminius dokumentus;

82.

palankiai vertina pažangą, padarytą vizų acquis nuostatų srityje, tačiau ragina geriau įgyvendinti esamas taisykles; mano, kad bendri prašymų išduoti vizas centrai pasiteisino kaip veiksminga priemonė, kuri ateityje galėtų tapti norma; mano, kad vykdant institucijų diskusijas bendros vizų politikos tikslų klausimu reikėtų nustatyti veiksmus, kurių reikia imtis siekiant toliau derinti vizų procedūras, įskaitant bendras vizų išdavimo taisykles; ragina sudaryti naujus vizų režimo supaprastinimo susitarimus ir stebėti galiojančius susitarimus bei juos tobulinti;

83.

ragina valstybes nares pasinaudoti galiojančiomis Vizų kodekso ir Šengeno sienų kodekso nuostatomis, kurias taikant leidžiama išduoti humanitarines vizas, taip pat palengvinti laikino prieglobsčio suteikimą žmogaus teisių gynėjams iš trečiųjų šalių, kuriems gresia pavojus;

84.

ragina ES institucijas ir valstybes nares didinti darbuotojų judumą sudarant sąlygas išduoti laikinas vizas ir supaprastinant į sistemą jau įtrauktiems asmenims taikomas pakartotinio prašymų teikimo procedūras; mano, kad tai veiksmingai padidintų darbuotojų judumą, nes būtų užtikrinamas teisinis tikrumas ir didinamas judumas Europos Sąjungos viduje;

85.

ragina Komisiją toliau tobulinti galiojančius Europos Sąjungos ir jos rytinių kaimynių vizų režimo supaprastinimo susitarimus ir kartu stengtis sukurti bevizių kelionių erdvę, kurioje galima būtų užtikrinti platesnius žmonių tarpusavio ryšius;

86.

primena, jog Europos Vadovų Taryba Stokholmo programoje pabrėžė, kad „gerai valdoma migracija gali būti naudinga visiems suinteresuotiesiems subjektams“; tikisi, kad tvirtinant teisėtos migracijos srities teisės aktus bus toliau daroma pažanga, ir ragina ateityje dėti daugiau pastangų atsižvelgiant į demografines problemas ir ekonomikos poreikius; kartu mano, kad migrantų integracijos klausimui reikia skirti daugiau dėmesio;

87.

ragina ES institucijas ir valstybių narių vyriausybes didinti plačiosios visuomenės ir darbdavių informuotumą apie ES imigracijos portalą; ragina Komisiją stebėti Mėlynosios kortelės direktyvos perkėlimą į nacionalinės teisės aktus ir, kaip numatyta toje direktyvoje, teikti jos taikymo ataskaitas;

88.

ragina skubiai užtikrinti didesnį skaidrumą – iš kiekvienos valstybės narės reikalauti kasmet teikti ataskaitas apie kiekvienos konkrečios mažumų grupės atžvilgiu padarytą pažangą darbo rinkos integracijos ir lygybės politikos poveikio srityse; ragina Europos Komisiją pateikti metinę tendencijų ataskaitą, kurioje būtų įvertinti palyginami socialinės sanglaudos rodikliai, dėl kurių buvo susitarta ir kurie buvo nustatyti kaip tikslai, taip pat visą Europos Sąjungą aprėpianti naujai atvykusių asmenų, ilgalaikių gyventojų, natūralizuotų migrantų ir migrantų vaikų padėties stebėsena, duomenis suskirstant pagal lygybės aspektus (t. y. etninė ir (arba) rasinė kilmė, religija ir (arba) įsitikinimai, lytis, amžius, seksualinė orientacija ir negalia), kad būtų galima įvertinti ilgainiui padarytą pažangą socialinės įtraukties politikos įgyvendinimo srityje; mano, kad siekiant šio tikslo reikėtų taikyti atvirąjį koordinavimo metodą;

89.

pripažįsta, kad dėl pastarojo metų pokyčių ir neramumų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose padidėjo prie Europos Sąjungos rytinių ir pietinių sienų patiriamas spaudimas;

90.

palankiai vertina prieglobsčio teisės aktų rinkinio patvirtinimą; ragina Komisiją nuo šio teisės aktų rinkinio taikymo pradžios stebėti, ar valstybės narės jį įgyvendina tinkamai, ir imtis visų būtinų priemonių nacionalinės teisės aktų atitikčiai teismų praktikai užtikrinti; siūlo, kad Europos prieglobsčio paramos biuras nuo šiol į savo mokymo programas įtrauktų naujus teisės aktus;

91.

ragina Europos prieglobsčio paramos biure įsteigti lyčių klausimų centrą;

92.

apgailestauja, kad nuolat tebetaikoma praktika, kai migrantai sulaikomi sulaikymo centruose, kaip neseniai pabrėžė Jungtinių Tautų žmogaus teisių taryba; ragina toliau plėtoti ir taikyti sulaikymui alternatyvias priemones, taip pat įteisinti dokumentų neturinčių migrantų padėtį remiantis aiškiais kriterijais;

93.

mano, kad ateityje reikėtų apsvarstyti galimybę taikant Dublino sistemą stabdyti asmenų perdavimą didelį spaudimą patiriančioms valstybėms narėms;

94.

labai apgailestauja, kad SESV 80 straipsnyje nustatytų solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo principų nepavyko realiai įgyvendinti; mano, kad ateityje prireiks tikslingesnių ir konkretesnių priemonių, ypač valstybėse narėse, priimančiose daugiausia migrantų ir gaunančių daugiausia prieglobsčio prašymų; ragina sukurti nuoseklią, savanorišką ir nuolatinę asmenų, kuriems suteikiama tarptautinė apsauga, perkėlimo ES viduje programą;

95.

mano, kad reikėtų išplėsti prieglobsčio politikos išorės aspektą taikant perkėlimo ir saugaus atvykimo į šalį procedūras; apgailestauja, kad iki šiol perkėlimo procedūrose dalyvauja nedaug valstybių narių;

96.

reiškia didelį susirūpinimą dėl trečiųjų šalių piliečių ir pilietybės neturinčių asmenų, priimamų pagal ES readmisijos susitarimus, likimo, įskaitant jų neriboto sulaikymo, teisinio neapibrėžtumo padėties arba grąžinimo į kilmės šalį atvejus, ir prašo, kad su trečiųjų šalių piliečiais susijusios nuostatos būtų išbrauktos iš šių susitarimų; pabrėžia, kad svarbu įgyvendinti Komisijos atlikto readmisijos susitarimų vertinimo išvadose pateiktas rekomendacijas;

97.

pabrėžia Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo politikos išorės aspekto stiprinimo svarbą ir ragina visais lygmenimis sustiprinti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis saugumo, migracijos, pagrindinių teisių ir sienų valdymo srityse;

98.

atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant skatinti bendradarbiavimą su trečiosiomis kilmės ir tranzito šalimis kovojant su prekyba žmonėmis, neteisėta imigracija, atkuriant šeimos ryšius, vykdant grąžinimą ir readmisiją, Europos Sąjunga ir valstybės narės turėtų toliau integruoti imigracijos aspektą į vystomąjį bendradarbiavimą, sudaryti tvirtesnius partnerystės susitarimus Europos Sąjungai vykdant nuolatinį dialogą su tomis šalimis ir Europos išorės veiksmų tarnybai (EIVT) įgyvendinant savo veiksmus; ragina rodyti solidarumą su šalimis, kurios yra pilietinių konfliktų alinamų šalių kaimynės ir kurios priima šių konfliktų bandančius išvengti pabėgėlius;

99.

pabrėžia būtinybę skatinti savanoriško grąžinimo politiką;

100.

pabrėžia, kad pagal Europos Sąjungos sutartį (ES sutartį) ES vidaus ir išorės politikos priemonėmis žmogaus teisėms, demokratijai ir teisinei valstybei skiriamas didžiausias dėmesys – tai numatyta ES sutarties 2, 3 ir 21 straipsniuose, todėl mano, kad reikėtų stengtis nuosekliai laikytis šių vertybių, jas saugoti ir puoselėti, kad ES būtų patikima pasaulio arenoje; apgailestauja, kad Komisija ir toliau atsisako parengti veiksmų planą žmogaus teisių srityje, kad įgyvendinant laisvės, saugumo ir teisingumo politikos išorės aspektus būtų propaguojamos ES vertybės, kaip raginama Stokholmo programoje;

101.

ragina Komisiją ir EIVT imtis praktinių priemonių didesniam ES išorės ir vidaus politikos darnumui ir nuoseklumui užtikrinti;

102.

yra tvirtai įsitikinęs, kad ES ir jos valstybės narės neturėtų pasirašyti susitarimų laisvės, saugumo ir teisingumo srityje su trečiosiomis šalimis, kuriose yra didelė žmogaus teisių pažeidimų rizika ir kuriose nesilaikoma teisinės valstybės principų; pabrėžia, kad visi susitarimai šioje srityje turėtų būti sudaromi kruopščiai atlikus poveikio žmogaus teisėms vertinimą ir turėtų apimti su žmogaus teisėmis susijusią nuostatą dėl susitarimo sustabdymo;

103.

reiškia susirūpinimą tuo, kad kaimyninėms šalims keliama vis daugiau reikalavimų, susijusių su ES migracijos ir sienų valdymo politika; ragina vadovautis žmogaus teisėmis grindžiamu požiūriu į ES migracijos ir sienų valdymo politiką, pagal kurį visada pirmiausia būtų atsižvelgiama į teisėtų ir neteisėtų migrantų bei kitų pažeidžiamų grupių asmenų teises; primena, kad įgyvendinant ES migracijos politiką Europos žmogaus teisių konvencija taikoma eksteritorialiai, kaip nurodė Europos žmogaus teisių teismas;

104.

ragina dialogo žmogaus teisių klausimais šalis ir teisingumo, laisvės ir saugumo pakomitečius, įsteigtus įgyvendinant susitarimus su trečiosiomis šalimis, ypač šalimis, kurioms taikoma Europos kaimynystės politika, ir apskritai visus subjektus, susijusius su readmisijos susitarimais, laikytis labiau suderinto požiūrio;

105.

ragina Komisiją pasiūlyti veiksmus, kuriais būtų siekiama apsaugoti moteris, nukentėjusias nuo prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo, ir joms teikti pagalbą, taikant priemones, apimančias kompensavimo sistemų plėtojimą, saugų grįžimą, pagalbą reintegruojantis į kilmės šalies visuomenę, kai asmuo grįžta savo noru, pagalbą ir paramą buvimo Europos Sąjungoje laikotarpiu ir bendradarbiavimą su kilmės šalių institucijomis, siekiant apsaugoti nuo prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo nukentėjusių asmenų šeimas;

106.

mano, kad vykdant politikos formavimo procesą reikia laikytis kuo aukščiausių standartų; mano, kad nustatant problemas, diskutuojant dėl galimų sprendimo būdų ir renkantis iš galimų variantų reikėtų laikytis tinkamos eilės tvarkos; mano, kad Europos lygmeniu reikia dėti daugiau pastangų atliekant tyrimus ir kad Europos institucijoms bei agentūroms ir valstybėms narėms tvirčiau bendradarbiaujant ir geriau dalijantis patirtimi būtų geriau kuriama ir įgyvendinama politika;

107.

apgailestauja, kad nėra objektyvaus pažangos, padarytos kuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, vertinimo ir kad trūksta patikimos informacijos apie tai, kaip valstybės narės įgyvendina acquis nuostatas;

108.

siūlo atlikti sisteminius, objektyvius ir nepriklausomus teisės aktų ir jų įgyvendinimo ex post vertinimus, kuriuos atliekant taip pat reikėtų nustatyti nuolatinį šios srities teisės aktų poreikį; ypač pažymi, kad šiuo tikslu svarbu atlikti poveikio vertinimus Komisijoje, Parlamente ir Taryboje kartu išsaugant standartus ir vengiant per didelės biurokratijos;

109.

palankiai vertina Komisijos iniciatyvą parengti ES teisingumo rezultatų suvestinę, kuria siekiama užtikrinti aukštos kokybės civilinės, komercinės ir administracinės teisės srities teisingumo sistemą, nes galiausiai už konkretų teisės aktų taikymą atsakingi teismai;

110.

pabrėžia, kad atkuriant pasitikėjimą, grįžtant prie ekonomikos augimo ir padedant užtikrinti pasitikėjimą bei stabilumą aukštos kokybės teisingumo sistemos gali atlikti itin svarbų vaidmenį; pažymi, kad, kaip nurodyta Europos Komisijos komunikate „ES teisingumo rezultatų suvestinė. Veiksmingo teisingumo ir plėtros skatinimo priemonė“ (COM(2013)0160), nuspėjami, laiku priimami ir vykdomi teismų sprendimai yra svarbi struktūrinė patrauklios verslo aplinkos dalis;

111.

prašo Komisijos daugiau dėmesio skirti praktinio ES teisės aktų įgyvendinimo valstybėse narėse priežiūrai ir užtikrinimui; mano, kad pastebimo didelio atotrūkio tarp ES lygmeniu patvirtintos politikos ir jos įgyvendinimo nacionaliniu lygmeniu mažinimas turi būti politinis prioritetas; pažymi, kad atliekant strateginį planavimą reikia remtis ankstesnio įgyvendinimo patirtimi, todėl toks planavimas neturi būti tik tikslų ir prioritetų sąrašo sudarymas, bet jį atliekant turi būti iš anksto numatomas įgyvendinimo vertinimas; pažymi, kad, kai teisės aktas susijęs su piliečių ir nuolatinių gyventojų teisėmis, tai reikia daryti nuo pirmosios jo įsigaliojimo dienos; mano, kad reikia dar daug nuveikti, kad būtų užtikrintas tinkamas įgyvendinimas, todėl to siekdamos Komisija, valstybės narės ir agentūros turėtų labiau koordinuoti veiklą ir tvirčiau bendradarbiauti, taip pat reikėtų padėti valstybėms narėms – parengti gaires, teikti praktinę paramą ir keistis geriausia praktika; laikosi nuomonės, kad reikėtų nustatyti ir išnagrinėti bet kokio ES teisės aktų neįgyvendinimo priežastis ir prireikus taikyti pažeidimo nagrinėjimo procedūras;

112.

laikosi nuomonės, kad norint pagerinti laisvės, saugumo ir teisingumo srities ES teisės aktų kokybę reikalingos bendros valstybių narių ir Europos Sąjungos institucijų pastangos norint, kad būtų patobulintas keitimasis informacija apie kiekvieną nacionalinę sistemą ir teikiama tiksli teisinė informacija (apie nacionaliniu ir (arba) regionų lygmenimis taikomus teisės aktus bei standartus), taip pat informacija apie teisės aktų įgyvendinimą bei praktiką; ragina didinti tarpinstitucinį koordinavimą;

113.

apgailestauja dėl to, kad rengdama strateginius dokumentus, pavyzdžiui, kovos su narkotikais strategiją ir vidaus saugumo strategiją, Taryba aktyviau neįtraukia Parlemento;

114.

mano, kad Europos teisminės kultūros ugdymas yra viena iš svarbiausių būtinų sąlygų, kad laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė piliečiams taptų tikrove ir kad būtų geriau taikoma ES teisė; atsižvelgdamas į tai, ragina visų ES teisės specialistų mokymui skirti daug daugiau dėmesio ir užtikrinti jo finansavimą; pažymi, kaip svarbu rengiant teisėjų mokymo programas taikyti principą „iš apačios į viršų“, užtikrinti didesnes galimybes naudotis Europos teisinės informacijos ištekliais pasitelkiant interneto technologijas (pavyzdžiui, e. teisingumo portalą), gilinti teisėjų žinias apie Europos Sąjungos teisę ir tobulinti praktikuojančių teisininkų kalbinius įgūdžius, užmegzti ir palaikyti ryšius šioje srityje ir kurti bei išlaikyti visas kitas kasdienį teisminį bendradarbiavimą palengvinančias priemones, siekiant užtikrinti tarpusavio pasitikėjimą, nuoseklų bendradarbiavimą ir abipusį pripažinimą;

115.

laikosi nuomonės, kad laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei reikalingas vadovavimas, nuoseklumas ir gairės; mano, kad siekiant šio tikslo būtina parengti tinkamą programavimą atsižvelgiant į Lisabonos sutarties nuostatas ir kad tai turi drauge daryti Parlamentas, Taryba ir Komisija;

116.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/21

—

atsižvelgdamas į Tarybos metinį pranešimą Europos Parlamentui dėl bendros užsienio ir saugumo politikos,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 2, 3, 21, 24 ir 36 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į ES sutarties V antraštinę dalį ir į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV),

—

atsižvelgdamas į ES sutarties 21 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, kad vyriausiasis įgaliotinis padeda Tarybai ir Komisijai užtikrinti Sąjungos išorės veiksmų įvairių sričių nuoseklumą,

—

atsižvelgdamas į ES sutarties 24 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad valstybės narės lojalumo ir savitarpio solidarumo dvasia aktyviai ir besąlygiškai remia Sąjungos užsienio ir saugumo politiką ir laikosi Sąjungos veiksmų šioje srityje, kad jos nesiima jokių veiksmų, prieštaraujančių Sąjungos interesams arba galinčių sumenkinti jos, kaip tarptautinių santykių darną skatinančios jėgos, veiksmingumą, ir kad Taryba ir vyriausiasis įgaliotinis užtikrina, kad būtų laikomasi šių principų,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 14 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. rugsėjo 6 d. Tarpparlamentinės konferencijos bendros užsienio ir saugumo politikos ir bendros saugumo ir gynybos politikos klausimais išvadas,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos bendrą komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl ES visapusiško požiūrio į išorės konfliktus ir krizes JOIN(2013) 30,

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 13 d. rekomendaciją Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, Tarybai ir Komisijai dėl EIVT organizavimo ir veikimo persvarstymo (1) ir į 2013 m. liepos mėn. Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės pristatytą 2013 m. EIVT apžvalgą (2),

—

atsižvelgdamas į savo rezoliucijas dėl BUSP ir BSGP, ypač į 2012 m. lapkričio 22 d. priimtą rezoliuciją dėl bendros saugumo ir gynybos politikos vaidmens krizių dėl klimato ir gaivalinių nelaimių atvejais (3),

—

atsižvelgdamas į Europos konsensusą dėl vystymosi,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 15 d. Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės ir Komisijos pirmininko pavaduotojos ataskaitą dėl bendros saugumo ir gynybos politikos,

—

atsižvelgdamas į EIVT ataskaitą dėl BSGP krizės valdymo procedūrų pertvarkos, kurią 2013 m. birželio 18 d. patvirtino Politinis ir saugumo komitetas (PSK),

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų chartiją,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A7-0138/2014),

A.

kadangi pagal Lisabonos sutartį ir dabartinius sprendimų priėmimo procesus jau reikalaujama, kad Sąjunga užtikrintų savo išorės veiksmų įvairių sričių bei jų ir kitų savo politikos krypčių suderinamumą; kadangi siekiant šio tikslo būtų geriau, kad išorės santykių srityje Parlamentas atliktų didesnį vaidmenį;

B.

kadangi visapusiškumas reiškia ne tik jungtinį ES priemonių ir išteklių panaudojimą, bet ir bendrą ES lygmens veikėjų bei valstybių narių atsakomybę – jų politikos priemonės, veiksmai ir parama turėtų prisidėti prie labiau suderintų ir veiksmingesnių ES išorės veiksmų;

C.

kadangi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ES neseniai įgijo naujų priemonių išorės veiksmams įgyvendinti, teikiančių jai galimybę formuoti aktyvesnę, sutelktą ir tikrai savą užsienio politiką;

1.

mano, kad vyksta dideli geostrateginiai pokyčiai, pirmiausia dėl to, kad formuojasi daugiapolė tarptautinė arena ir nauji subjektai siekia konkurencingų plataus užmojo regioninių ir pasaulinių tikslų, didėja tarpusavio priklausomybė, kyla daugialypiai asimetriški pavojai, JAV saugumo politika perorientuojama į Azijos ir Ramiojo vandenyno šalis, vis aktyviau kovojama dėl energetinio ir išteklių saugumo, didėja klimato kaitos poveikis, taip pat dėl rimtos ir ilgai trunkančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės, kuri daro poveikį visoms ES valstybėms narėms;

2.

pabrėžia, kad tokiomis geopolitinėmis aplinkybėmis ES turi išsaugoti ir skatinti savo vertybes, interesus ir stabilumą pasaulyje, taip pat užtikrinti savo piliečių saugumą ir gerovę; pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu reikia naujo požiūrio, kad, bendradarbiaujant su mūsų strateginiais partneriais, būtų galima sukurti naują daugiapolio pasaulio tvarką, kuri būtų įtrauki, patikima, teisinga ir palanki bendradarbiauti, grindžiama pagarba žmogaus teisėms, teisinės valstybės ir demokratijos principams, ir kuria būtų siekiama skirtingas nuomones suderinti nesukeliant ginkluotų konfliktų;

3.

pabrėžia, kad ES pranašumas yra tas, kad ji – visiškai laikydamasi JT chartijos nuostatų – gali sutelkti įvairių diplomatinių, saugumo, gynybos, ekonominių, prekybos, vystymo ir humanitarinių priemonių išteklius, ir tas, kad galimybe naudotis šiomis priemonėmis, taikant visapusišką požiūrį, jai suteikiama išskirtinio lankstumo veiksmingai spręsti sunkiausius tarptautinius klausimus ir pasiekti savus politikos tikslus;

4.

pabrėžia Europos Sąjungos išorės veiksmų veiksmingo koordinavimo ir suderinamumo svarbą; laikosi nuomonės, kad vystymosi, politikos ir saugumo sritys yra tarpusavyje susijusios ir kad ES reagavimo į sudėtingas ekstremalias situacijas pridėtinė vertė – tai jos gebėjimas sukurti įvairių sektorių ir institucijų sinergiją siekiant užtikrinti tvarius rezultatus vietoje ir pasiekti ilgalaikius strateginius tikslus;

5.

pabrėžia, kad šiandien visi svarbiausi tarptautiniai subjektai (įskaitant daugiašales organizacijas ir valstybes) visapusišką požiūrį laiko geriausiu būdu siekiant veiksmingai reaguoti į daugialypes krizes ir visame pasaulyje didinti žmogiškąjį saugumą, ir tai tiesiogiai susiję su seniai įtvirtintu pripažinimu, kad bandymai užtikrinti stabilumą taikant tik vienpusį požiūrį tikriausiai bus nesėkmingi;

6.

beje, primena, kad Jungtinės Tautos nuo 2006 m. parengė integruoto požiūrio į konfliktus ir pokonfliktinius atvejus koncepciją ir kad NATO narės 2010 m. Lisabonos aukščiausiojo lygio susitikime patvirtino naują strateginę koncepciją, kurios pagrindu raginama krizes valdyti vadovaujantis visapusišku požiūriu;

7.

pabrėžia, kad Lisabonos sutartyje numatyta sistema, kuria remdamasi Sąjunga, siekdama užtikrinti veiksmingesnius Sąjungos užsienio santykius, gali taikyti nuoseklesnį, bendresnį ir visapusiškesnį požiūrį, įskaitant trilypės pareigybės – Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai, kuris kartu yra Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Užsienio reikalų tarybos pirmininkas – įsteigimą ir interesus vienijančios, veiksmingai veikiančios Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) sukūrimą;

8.

apgailestauja dėl to, kad, nepaisant Lisabonos sutarties inovacijų, Sąjungos išorės veiksmai ir toliau stokoja nuoseklumo srityse, susijusiose su saugumu, humanitariniais klausimais, vystymusi, prekyba, energetika, aplinka, migracija ir kitais pasauliniais klausimais; reiškia susirūpinimą dėl to, kad Komisija dažnai vadovaujasi ribojamuoju požiūriu, saugodama savo pačios kompetenciją šiose srityse ir kuo labiau mažindama koordinavimo su EIVT funkcijų skaičių;

9.

ragina valstybes nares vykdyti Sutartimi pagrįstus įsipareigojimus solidarumo dvasia aktyviai remti Sąjungos išorės santykius ir saugumo politiką ir įgyvendinant savo politikos priemones laikytis Sąjungos veiksmų šioje srityje; ragina valstybes nares atlikti konstruktyvų vaidmenį skatinant strateginį politikos koordinavimą ES lygmeniu; pabrėžia, kad ES užsienio politika gali būti veiksminga tik tuo atveju, jei valstybės narės norės ir galės formuluoti bendras politikos kryptis, ypač daugiašalėse organizacijose, pvz., Jungtinėse Tautose;

10.

teigiamai vertina 2013 m. gruodžio 11 d. bendrą komunikatą dėl ES visapusiško požiūrio į išorės konfliktus ir krizes; tačiau apgailestauja, kad jame daugiau remiamasi esamais procesais, o ne bandoma aiškintis naujus konkrečius būdus, kaip palengvinti institucinį ir praktinį bendradarbiavimą;

11.

primygtinai teigia, kad visapusiškas požiūris – tai įsipareigojimas, kuris yra bendras visiems ES subjektams ES institucijose, ES valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse ir kad jo laikantis turi būti visapusiškai atsižvelgiama į konkrečias kiekvienos institucijos bei subjekto kompetencijos sritis;

12.

ragina aktyviai įsitraukti ir palaikyti dialogą su piliečiais ir pilietine visuomene siekiant užtikrinti visapusiško požiūrio ir apskritai ES užsienio politikos teisėtumą ir bendrą supratimą apie juos;

13.

mano, kad, siekiant įgyvendinti visapusiško požiūrio koncepciją, būtina imtis veiksmų toliau nurodytose keturiose srityse;

14.

mano, kad visapusiško požiūrio koncepcija turėtų būti suprantama kaip koordinuotas visų atitinkamų institucijų (EIVT ir atitinkamų Komisijos tarnybų, įskaitant ECHO, DEVCO, TRADE ir ELARG, taip pat Parlamento bei Tarybos) darbas siekiant bendrų tikslų pagal sutartą ES lygmeniu parengtą sistemą ir sutelkiant svarbiausias priemones, įskaitant, jei tai būtina atsižvelgiant į saugumo padėtį, BSGP; mano, kad iki šiol daugelyje krizės sričių, kuriose ES ėmėsi veiksmų, dėl institucinių ir procedūrinių trūkumų tokie suderinti ES išorės veiksmai dažniausiai buvo negalimi, o tai darė žalą ES, kaip pasaulinės veikėjos bei saugumo užtikrintojos, patikimumui;

15.

primena, kad EIVT ir trilypė Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio ir Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigybė Lisabonos sutartimi sukurtos tam, kad būtų užtikrintas ES išorės veiksmų vieningumas, nuoseklumas, matomumas ir veiksmingumas; pabrėžia, kad kol kas išnaudotos ne visos visų trijų vaidmenų galimybės; ragina sustiprinti be galo svarbų koordinuojamąjį Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio ir Komisijos pirmininko pavaduotojo kaip Komisijos pirmininko pavaduotojo vaidmenį pačioje Komisijoje, rengiant reguliarius oficialiai patvirtintus RELEX Komisijos narių kolegijos, kuriai vadovautų Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis ir Komisijos pirmininko pavaduotojas ir kuri būtų išplėsta įtraukiant atitinkamus Komisijos narius, susitikimus; ragina nedelsiant atlikti EIVT reformą, grindžiamą 2013 m. persvarstymu ir Parlamento gairėmis, siekiant kuo geriau panaudoti menkus finansinius išteklius;

16.

pabrėžia, kad, nors labai svarbu bendradarbiauti, būtina visapusiškai atsižvelgti į visų institucijų ir valstybių narių kompetencijos sritis ir procedūras; todėl ragina visus ES subjektus veikti gera valia ir dėti visas pastangas, kad būtų sudarytos sąlygos siekti visapusiško požiūrio;

17.

mano, kad, norint taikyti visapusišką požiūrį, EIVT struktūros turi būti reaguojančios, lanksčios ir veiksmingos; primena savo nuomonę, kad, kaip reikalauta Parlamento 2013 m. pranešime šiuo klausimu, siekiant užtikrinti veiksmingą sprendimų priėmimą ir EIVT priemonių naudojimą, įskaitant BSGP civilines ir karines priemones, reikėtų supaprastinti EIVT institucinę sistemą;

18.

pabrėžia, kad plėtojant visapusišką požiūrį taip pat turėtų būti užtikrintas lyčių aspekto integravimas į visų Sąjungos išorės veiksmų formulavimą, kūrimą ir įgyvendinimą ir lyčių pusiausvyra;

19.

pabrėžia svarbų tarpininkavimo ir dialogo vaidmenį užkertant kelią konfliktams, taip pat taikiam jų sprendimui; giria EIVT už padarytą pažangą stiprinant tarpininkavimo pajėgumus, pakartoja, jog pritaria, kad būtų toliau didinami Europos pajėgumai šioje srityje, taip pat ragina įtvirtinti, kad tarpininkavimas taptų svarbus standartinis bet kokio konkrečiam krizės regionui skirto būsimo visapusiško požiūrio aspektas; pabrėžia Parlamento vaidmenį formuluojant ir stebint bendrą užsienio politiką ir ragina kitos kadencijos Parlamentą užtikrinti jos veiksmingumą ir, svarbiausia, suderinamumą; atkreipia dėmesį į Parlamento pasirengimą aktyviai dalyvauti stebint rinkimus, tarpininkaujant ir remiant demokratiją; mano, kad Parlamentui dalyvaujant tarpininkavimo procesuose Ukrainoje ir buvusioje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje (BJRM) parodyta, kokį svarbų vaidmenį Parlamento nariai gali atlikti šioje srityje;

20.

primena, kad ypatingą dėmesį reikia skirti humanitarinės pagalbos principų (nepriklausomybės, nešališkumo, neutralumo) laikymuisi; mano, kad saugią prieigą prie nukentėjusių gyventojų ir humanitarinių darbuotojų saugumą pirmiausia lemia tai, kaip juos vertina įtakingi vietos subjektai, ir kad šie aspektai turėtų būti laikomi nepriklausomais nuo šališkų politinių interesų; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad Komisijos humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos tarnyba (ECHO) vis dar yra ES dalis, todėl yra tvirtai įsitikinęs, kad reikėtų dėti daugiau pastangų siekiant didinti ECHO ir EIVT bendradarbiavimą ir koordinavimą;

21.

teigiamai vertina 2013 m. gruodžio 11 d. bendrą komunikatą „ES visapusiškas požiūris į išorės konfliktus ir krizes“ (JOIN(2013) 0030), kuriuo numatoma galimybė išaiškinti ir parengti taikymui šį požiūrį naujomis Lisabonos sutartimi sudarytomis institucinėmis aplinkybėmis, taip pat sutvirtinti ES įsipareigojimą kurti išsamią veiklos išorės santykių srityje sistemą; pripažįsta sudėtingus uždavinius, kurie būdingi skatinant ir įgyvendinant tokio plataus užmojo politiką; ypač džiaugiasi, kad jame pabrėžiamas saugumo ir vystymosi ryšys, kuris turėtų būti svarbiausias pamatinis principas taikant ES visapusišką požiūrį;

22.

tvirtai remia tai, kad norima užtikrinti labiau suderintus išorės veiksmus; pabrėžia, kad ES neturėtų patvirtinti siauros visapusiško požiūrio apibrėžties; pritaria tam, kad bendru komunikatu skatinamas supratimas apie visapusišką požiūrį, apimantį visus konflikto ar kitos išorės krizės ciklo etapus, t. y. ankstyvąjį perspėjimą ir pasirengimą, konflikto prevenciją, reagavimą į krizę ir jos valdymą siekiant spartaus atkūrimo, stabilizavimą ir taikos kūrimą siekiant padėti šalims grįžti į tvaraus ir ilgalaikio vystymosi kelią; primena, kad užsienio politikos tikslai neturėtų būti priešpriešinami vystymosi principams ir principingiems humanitariniams veiksmams, nes šios trys politikos kryptys viena kitą papildo;

23.

primena, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 208 straipsnį nustatomas politikos suderinamumas vystymosi labui, ir pabrėžia, kad gali susidaryti politikos suderinamumo vystymosi labui ir visapusiško požiūrio į krizių valdymą už ES ribų įtampa; pabrėžia, kad pagrindinis ES vystymosi politikos tikslas – skurdo panaikinimas ir kad todėl labai svarbu, jog kovos su skurdu tikslai nebūtų marginalizuojami įgyvendinant ES užsienio politiką ir kad taikant visapusišką požiūrį nebūtų daroma žala civiliniam vystomojo bendradarbiavimo pobūdžiui; atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrą komunikatą Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui ir Komisijos pirmininko pavaduotojui bei Komisijos pirmininkui pavedamos pareigos užtikrinti išorės santykių strateginį ir veiksmų suderinamumą, be kita ko, susijusį su vidaus politikos išoriniu poveikiu; ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją bei Komisijos pirmininką įsipareigoti vykdyti šias pareigas;

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad principingi humanitariniai veiksmai apsaugomi tiek pagal SESV 214 straipsnį, tiek pagal 2008 m. Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos; ragina apsaugoti humanitarinius žmoniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principus – jie itin svarbūs siekiant humanitarinių veiksmų efektyvumo ir juos vykdančių subjektų saugumo; griežtai pabrėžia, kad įgyvendinant kovos su terorizmu ir saugumo darbotvarkes neturėtų būti trukdoma humanitarinės pagalbos teikėjams teikti pagalbą ir kad humanitarinė pagalba jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti teikiama politiniais tikslais arba laikoma krizės valdymo priemone; atkreipia dėmesį į tai, kad galimybė pasiekti gyventojus, kuriems reikalinga humanitarinė pagalba, ne tik turėtų būti užtikrinama neutraliu būdu, bet ir suvokiama kaip neutrali; pripažįsta, kad reikėtų suteikti tam tikros veikimo laisvės teikiant poreikiais pagrįstą humanitarinę pagalbą, tačiau ragina labiau bendradarbiauti su humanitarinę pagalbą teikiančiais subjektais siekiant tiksliau apibrėžti parametrus, apibūdinančius, kokiu mastu šie subjektai laikosi visapusiško požiūrio;

25.

laikosi nuomonės, kad vystymasis ir konfliktų prevencija yra glaudžiai susiję, nes skurdas – tai dažnai pagrindinė konflikto priežastis ir jo pasekmė; pabrėžia, kad prevencija prisidedama siekiant taikos, saugumo ir tvaraus vystymosi; palankiai vertina tai, kad bendrame komunikate didelis dėmesys skiriamas prevencijai, ir ragina stiprinti ES ankstyvojo perspėjimo sistemas; ragina ES ir toliau remti šalis, kuriose susiklosčiusi nestabili padėtis, kad būtų naikinamos pagrindinės priežastys ir kuriamos veikiančios bei atskaitingos institucijos, kurios gali teikti pagrindines paslaugas ir padėti mažinti skurdą; pabrėžia, kad ES turi parengti nestabilių valstybių strategiją, kuria į ES sistemą būtų įtraukti EBPO Paramos vystymuisi komiteto nestabilių valstybių principai ir naujo susitarimo dėl bendradarbiavimo su nestabiliomis valstybėmis, dėl kurio susitarta 2011 m. gruodžio mėn. Pusane, tikslai;

26.

pritaria bendrame komunikate pareikštam įsipareigojimui laikytis ilgalaikės strategijos, nes tik ilgalaikiu įsipareigojimu ir tvariu vystymusi gali būti skatinama taika ir saugumas; ragina geriau koordinuoti trumpalaikius ir ilgalaikius ES politikos tikslus, tinkamai atsižvelgiant į vietos lygmens suinteresuotųjų subjektų nuomonę;

27.

pabrėžia, kad siekiant ES visapusiško požiūrio veiksmingumo šis požiūris turėtų būti kuo labiau pagrįstas bendra analize, vertinimu ir planavimu visoje ES sistemoje ir aiškiu kompetencijos paskirstymu; atsižvelgdamas į tai pažymi, kad bendras programavimas yra svarbus kaip priemonė siekiant išorės veiksmų suderinamumo;

28.

mano, kad visapusiškas požiūris turi būti pagrįstas vizija, kuri būtų bendra visiems kintančių strateginių aplinkybių, kuriomis imamasi ES veiksmų, ES subjektams; todėl skatina reguliaresnį ir skaidresnį dalijimąsi informacija, politikos koordinavimą ir grupinį ES subjektų darbą visais ES veiksmų etapais; be to, ragina kurti formalias struktūras, kuriose šie mainai galėtų vykti ir kuriose būtų galima teikti ankstyvuosius perspėjimus, analizuoti padėtį ir vykdyti krizių ir pokrizinę stebėseną, galbūt integruojant esamas struktūras (pvz., ES situacijų kabinetą „SitRoom“, Europos reagavimo į nelaimes centrą ir ARGUS); pakartoja, kad Europos išorės veiksmų tarnyboje reikia įsteigti Reagavimo į krizes valdybą, kuriai pirmininkautų Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis ir Komisijos pirmininko pavaduotojas ir kurioje turėtų susirinkti visi su krizių valdymu susiję subjektai;

29.

mano, kad norint įgyvendinti visapusišką požiūrį reikia, jog, vadovaujant Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui ir Komisijos pirmininko pavaduotojui, būtų geriau koordinuojama su ES vidaus politika, kuriai būdingas svarbus užsienio politikos aspektas, pvz., vidaus rinka, migracija, aplinka ir energetika;

30.

ragina prekybos politiką geriau suderinti su bendra užsienio politika, įskaitant žmogaus teises ir vystymąsi;

31.

pabrėžia, kad iš dalies dėl prasto atitinkamų institucijų veiksmų koordinavimo ir politikos planavimo nepakankamai įgyvendinama ES užsienio politika vietoje; pažymi, kad padėtis gerėja nuo to laiko, kai ES delegacijos perėmė koordinavimo funkciją vietoje , tačiau reikia daryti daugiau pažangos siekiant toliau gerinti ES užsienio politikos įgyvendinimą vietoje, ypač krizių regionuose ir tuomet, kai ji susijusi su BUSP veikla;

32.

ragina stiprinti ES pajėgumus spręsti pasaulines problemas, pirmiausia imtis diplomatijos klimato kaitos klausimais; ragina EIVT įvardyti politinius kompromisus ir sudaryti politinius sandorius ES santykių su šalimis partnerėmis klimato aspektus susiejant su kitais šių santykių aspektais; tikisi, kad rengdamasi 2015 m. Paryžiuje vyksiančiai JT klimato kaitos konferencijai EIVT pradės naudotis plačiu savo ES delegacijų tinklu visame pasaulyje, kad pagerintų Europos supratimą apie šalių partnerių interesus ir vidaus politiką kovos su klimato kaita srityje;

33.

atkreipia dėmesį į Parlamento pasiryžimą užtikrinti, kad 2014–2020 m. laikotarpiu Sąjungos išorės finansinės priemonės būtų rengiamos taip, kad būtų lengviau taikyti visapusišką požiūrį į Sąjungos išorės santykius, pirmiausia sukuriant priemones, kurios veikia imantis veiksmų, susijusių su konfliktų prevencija, krizių valdymu, taikos stiprinimu, vystomuoju bendradarbiavimu ir strateginės partnerystės stiprinimu; pabrėžia, kad naująja partnerystės priemone ES taip pat suteikiama galimybė finansiškai prisidėti prie užsienio politikos veiklos, susijusios su trečiosiomis šalimis; pabrėžia savo pasiryžimą visapusiškai vykdyti demokratinę šių priemonių įgyvendinimo kontrolę, kad būtų galima užtikrinti, jog, siekiant rezultatų, svarbūs, bet riboti Sąjungos ištekliai būtų naudojami veiksmingai ir ekonomiškai efektyviai; atkreipia dėmesį į Parlamento teisę atliekant išorės finansinių priemonių laikotarpio vidurio peržiūrą persvarstyti priemonių įgyvendinimą ir padaryti reikiamus pakeitimus;

34.

apgailestauja, kad 2014–2020 m. laikotarpiu ES biudžete išorės veiksmų sričiai numatyti ištekliai yra per maži; ragina geriau numatyti ES strategijoms įgyvendinti reikalingą finansavimą; apgailestauja, kad kai kuriais atvejais ES veiksmai vėlavo dėl finansinių problemų; ragina ateityje išspręsti tokias struktūrines problemas, taip pat ir taikant naujas Stabilumo ir taikos priemone (STP) nustatytas nuostatas dėl pajėgumų, kuriais naudojantis bus dalyvaujama civilinėse stabilizavimo misijose, stiprinimo (4c straipsnis); taip pat primena, kad reikia persvarstyti karinių BSGP operacijų finansavimo mechanizmą (mechanizmą ATHENA), kad būtų sudarytos sąlygos tinkamiau ir sąžiningiau dalytis ES karinių operacijų išlaidų naštą, taip suteikiant visoms valstybėms narėms galimybę prisidėti teikiant naujas pajėgas arba finansuojant rėmimo išlaidas;

35.

primena Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, kad Parlamentas persvarstė 2014–2020 m. Sąjungos išorės finansines priemones siekdamas sudaryti sąlygas sustiprinti panašiai mąstančių tarptautinių, regioninių, vyriausybinių ir pilietinės visuomenės veikėjų, norinčių bendradarbiauti su Sąjunga siekiant tikslų ir kartu puoselėjančių pagrindines mūsų vertybes, pvz., demokratijos skatinimą, gebėjimus;

36.

palankiai vertina neseniai ES parengtas regionines strategijas siekiant apibrėžti politikos prioritetus, informuoti apie politikos tikslus, koordinuoti politinį atsaką, kurti partnerystes ir sutelkti dėmesį į išteklių panaudojimą; ragina sistemingai rengti ES strategijas, kuriomis būtų apibrėžiami ir suderinami ES veiksmai vietoje ir kurias, vadovaujant Sąjungos vyriausiajam įgaliotiniui ir Komisijos pirmininko pavaduotojui, kartu rengtų EIVT ir atitinkamos Komisijos tarnybos (pirmiausia DEVCO ir ECHO); ragina Komisiją nuo pat šio koordinavimo pradžios aktyviai veikti savo kompetencijos srityse;

37.

primygtinai ragina rengiant šias strategijas aiškiai nustatyti ES tikslus ir prioritetus, taip pat konkretų jų įgyvendinimo laikotarpį ir tai, kokios priemonės tinkamiausios imantis veiksmų (be kita ko, humanitarinė pagalba ir parama vystymuisi, diplomatiniai veiksmai ir tarpininkavimas, ekonominės sankcijos ir BSGP); primygtinai ragina atsižvelgti į BSGP vaidmenį ir įnašą atliekant pirminę politikos analizę ir apibrėžiant politikos tikslus, taip sudarant palankesnes sąlygas nuo pat pradžių dalyvauti BSGP planuotojams ir atitinkamiems Europos ir nacionalinio lygmens parlamentiniams organams; šiuo atžvilgiu palankiai vertina teigiamą politinės reagavimo į krizes programos, taikytinos BSGP misijoms ir operacijoms, plėtojimą ir ragina šią sistemą taikyti visoms reagavimo į krizes iniciatyvoms;

38.

itin palankiai vertina Somalio pusiasaliui skirtą ES strateginę programą, kuria siekiama užtikrinti stabilumą šiame strateginiame regione kovojant su piratavimu ir jo priežastimis, steigiant Somalyje teisėtas institucijas ir skatinant regioninį bendradarbiavimą, kartu taikant ES išorės priemones ir bendradarbiaujant su atitinkamais partneriais vietoje; vis dėlto primena, kad ES veiksmai regione buvo grindžiami naujoviškomis BSGP iniciatyvomis (būtent EUNAVFOR Atalanta ir EUTM Somalia), po kurių taikytos kitos ES priemonės, todėl visapusiškas požiūris Somalio pusiasalyje buvo ne gerai parengta ir planuota strategija, o empirinis ir pragmatinis ex post pasiekimas; laikosi tvirtos nuomonės, kad ateityje ES strategijas reikia rengti prieš Europos Sąjungai imantis veiksmų regione, o ne po to;

39.

apgailestauja, kad, net jei strategijos apibrėžiamos, Europos Sąjungai dažnai nepavyksta jų įgyvendinti, ir, užuot jas taikiusi, ji priversta imtis skubių nenumatytų atvejų veiksmų; primena, kad būtent taip atsitiko Sahelio regione, dėl kurio buvo vieningai patvirtintas labai išsamus ir gerai parengtas ES strategijos dokumentas (2011 m. ES strategija saugumo ir vystymosi Sahelio regione srityje), bet kuris nebuvo tinkamai įgyvendintas tol, kol padėtis Malyje smarkiai nepablogėjo; ragina išnagrinėti šiuo konkrečiu atveju įgytą patirtį, taip pat apskritai gerinti ankstyvojo perspėjimo nestabiliausiuose regionuose analizę, siekiant parengti konkrečias konfliktų prevencijos ir tarpininkavimo iniciatyvas ir taip gerinti ankstyvojo etapo veiksmus keičiant politiką – nuo reakcinių metodų pereinant prie tinkamesnių ir veiksmingesnių prevencinių metodų;

40.

pažymi, kad daugelį dabartinių nacionalinių, regioninių ir tarptautinių konfliktų lemia ir klimatas, todėl į visapusišką požiūrį turi būti integruota ir žmonių saugumo koncepcija; primena 2011 m. gruodžio mėn. JT aplinkos programos (UNEP) paskelbtą padėties Sahelio regione analizę, kurioje nurodoma, kad dėl kylančios temperatūros trūksta vandens, o vietos gyventojai, kurių pragyvenimo šaltiniai priklauso nuo gamtos išteklių, pvz., užsiimantys ūkininkavimu, žvejyba ar ganymu, patiria itin didelių sunkumų, dėl kurių kai kuriais atvejais pradedama smurtauti ir kyla ginkluotų konfliktų;

41.

yra įsitikinęs, kad, kai krizių išvengti neįmanoma, ES turi galėti planuoti ir naudoti tinkamus civilinius ir karinius išteklius, taip pat skubiai ir veiksmingai sutelkti papildomas ES priemones, imdamasi įvairių krizės valdymo veiksmų, taip pat humanitarinių krizių atveju; ragina įgyvendinti atitinkamus Sutarties straipsnius greitojo reagavimo srityje, įskaitant ES sutarties 44 straipsnį; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad atitinkamose ES delegacijose turi būti politikos ir saugumo ekspertų;

42.

primygtinai teigia, kad ES turėtų galėti įtvirtinti ilgalaikę taiką ir stabilumą; ragina, siekiant išlaikyti vietoje padarytą pažangą, gerokai anksčiau parengti aiškias pereinamojo laikotarpio strategijas, taikomas laikotarpiu tarp trumpalaikių reagavimo į krizes priemonių (būtent diplomatinių, BSGP, ECHO ir naujosios STP) ir pokrizinių priemonių (būtent STP ir paramos vystymuisi); palankiai vertina – kaip pirmąjį svarbų žingsnį – veiksmingą EIVT ir Komisijos bendradarbiavimą remiant BSGP misiją Malyje ir ankstyvus svarstymus dėl misijai EUTM Mali taikytinos pasitraukimo strategijos;

43.

ragina ES toliau daryti pažangą – šalies lygmeniu veikti vieningai, aiškiai paskirstant atsakomybę ir vadovaujant už ES išorės politikos įgyvendinimą šalyje atsakingam delegacijos vadovui, koordinuojant veiksmus vietoje su valstybėmis narėmis, taip pat su priimančiosios šalies vyriausybe, pilietine visuomene ir kitais tarptautiniais partneriais; ragina valstybes nares įsipareigoti vieningai imtis ES veiksmų trečiosiose šalyse ir užtikrinti, kad veiksmų koordinavimas ir vykdymas vietoje būtų tinkamai derinamas su ES institucijomis, t. y. Komisija ir EIVT; šiuo požiūriu apgailestauja, kad autonomiški valstybių narių veiksmai trečiosiose šalyse, ypač pokonfliktinių ir demokratiją kuriančių šalių visuomenėje, jų tinkamai nekoordinuojant su vietine ES delegacija, pasirodė esantys žalingi ES tikslams, interesams ir jos patikimumui trečiosios šalies ir kitų tarptautinių partnerių atžvilgiu;

44.

pabrėžia, kad, siekiant sėkmingai įgyvendinti visapusišką požiūrį, taip pat reikia plėtoti partnerystę už Sąjungos institucijų ir valstybių narių ribų, siekiant įtraukti kitus tarptautinius ir daugiašalius partnerius, strateginius partnerius, priimančiąsias šalis, regionines organizacijas, pilietinės visuomenės veikėjus ir privačiojo sektoriaus atstovus, tinkamai atsižvelgiant į ES sprendimų priėmimo autonomiją;

45.

primygtinai ragina ES užtikrinti, kad ES veiksmingai dalyvautų JT Generalinės Asamblėjos veikloje ir naudotųsi visais įgaliojimais, kurie jai suteikti kaip regioninės integracijos organizacijai;

46.

pakartoja savo nuomonę, kad labai svarbu laikantis Lisabonos sutarties tikslų stiprinti ES užsienio politiką ir ES vaidmenį pasaulyje taikos, saugumo ir reguliavimo klausimais, ir kad Europos Sąjunga vis dar laikosi pagrindinio ilgalaikio tikslo turėti vietą išplėstinėje JT Saugumo Taryboje; ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją imtis iniciatyvos šiuo klausimu parengti bendrą valstybių narių poziciją; siūlo, norint, kad ateityje šis tikslas būtų įgyvendintas, siekti iš anksto suderinti pozicijas ES Taryboje dėl naujų JT Saugumo Tarybos narių priėmimo ir JT Saugumo Tarybos sprendimų priėmimo reformos galimai pereinant prie kvalifikuotos balsų daugumos;

47.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/28

—

atsižvelgdamas į savo rezoliucijas dėl ankstesnių Komisijos ir Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) metinių ataskaitų,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. liepos 24 d. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai „Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga. Kova su sukčiavimu. 2012 m. metinė ataskaita“ (COM(2013)0548) ir prie jos pridedamus dokumentus (SWD(2013)0283, SWD(2013)0284, SWD(2013)0285, SWD(2013)0286) ir SWD(2013)0287),

—

atsižvelgdamas į Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) 2012 m. metinę ataskaitą,

—

atsižvelgdamas į Audito Rūmų 2012 finansinių metų metinę biudžeto vykdymo ataskaitą kartu su institucijų atsakymais (1),

—

atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros įsteigimo (COM(2013)0534),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. liepos 17 d. Komisijos komunikatą „Geresnis OLAF valdymas ir vykdant tyrimus taikomos procesinės apsaugos stiprinimas. Laipsniškas įgyvendinimas steigiant Europos prokuratūrą“ (COM(2013)0533),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. liepos 17 d. Komisijos komunikatą „Geresnė Sąjungos finansinių interesų apsauga. Europos prokuratūros įsteigimas ir Eurojusto reforma“ (COM(2013)0532),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 26 d. Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga taikant baudžiamosios teisės normas ir atliekant administracinius tyrimus. Integruota mokesčių mokėtojų lėšų apsaugos politika“ (COM(2011)0293),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 24 d. Komisijos komunikatą dėl Komisijos kovos su sukčiavimu strategijos (COM(2011)0376),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 6 d. Komisijos komunikatą „Veiksmų planas stiprinti kovą su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu“ (COM(2012)0722),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. rugsėjo 26 d. Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos biudžeto apsauga iki 2012 m. pabaigos“ (COM(2013)0682),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 13 d. Komisijos komunikatą „Grynųjų finansinių pataisų taikymas valstybėms narėms pagal žemės ūkio ir sanglaudos politiką“ (COM(2013)0934),

—

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Tarybai ir Europos Parlamentui „ES kovos su korupcija ataskaita“ (COM(2014)0038),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. liepos 22 d. Tarybos direktyvą 2013/43/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatos dėl atvirkštinio apmokestinimo mechanizmo neprivalomo ir laikino taikymo tam tikroms prekėms ir paslaugoms, kurias tiekiant (teikiant) gali būti sukčiaujama (2),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. liepos 22 d. Tarybos direktyvą 2013/42/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, kiek tai susiję su kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčiu Greitojo reagavimo mechanizmu (3),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl baudžiamosios teisės priemonių kovai su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu (COM(2012)0363),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 250/2014, kuriuo nustatoma programa, skirta Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos srities veiklai skatinti (programa „Hercule III“), ir panaikinamas Sprendimas Nr. 804/2004/EB (4),

—

atsižvelgdamas į 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių skyrimo (5),

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 straipsnio 5 dalį,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų, kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 (6),

—

atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių (7),

—

atsižvelgdamas į Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) priežiūros komiteto nuomonę Nr. 1/2014 dėl OLAF tyrimų politikos prioritetų,

—

atsižvelgdamas į 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. liepos 3 d. rezoliuciją dėl 2011 m. metinės ataskaitos „ES finansinių interesų apsauga. Kova su sukčiavimu“ (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 15 d. rezoliuciją dėl ES pastangų kovoti su korupcija (10),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. gegužės 18 d. pareiškimą dėl ES pastangų kovoti su korupcija (11) ir į 2011 m. birželio 6 d. Komisijos komunikatą „Kova su korupcija ES“ (COM(2011)0308),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 23 d. rezoliuciją „Kova su organizuotu nusikalstamumu, korupcija ir pinigų plovimu. Rekomendacijos dėl veiksmų ir iniciatyvų, kurių reikia imtis (12),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Biudžeto kontrolės komiteto pranešimą (A7-0195/2014),

A.

kadangi, Komisijos vertinimu, dėl mokestinio sukčiavimo, mokesčių slėpimo, mokesčių vengimo ir agresyvaus mokesčių planavimo Europos Sąjungoje kasmet gali būti prarandama apie 1 000 000 000 000 EUR mokestinių pajamų, t. y. kiekvienam ES piliečiui tai kasmet kainuoja apie 2 000 EUR;

B.

kadangi ES finansinių interesų apsauga yra esminė ES politinės darbotvarkės dalis, siekiant skatinti ir didinti piliečių pasitikėjimą ir užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami tinkamai;

C.

kadangi Lisabonos sutartimi iš esmės pagerintos priemonės, skirtos ES finansiniams interesams apsaugoti, ir tiek ES, tiek jos valstybės narės įpareigotos kovoti su visų formų neteisėta veikla, darančia neigiamą poveikį ES finansiniams interesams;

D.

kadangi dėl didelės ES teisinių sistemų ir tradicijų įvairovės Sąjungos finansinių interesų apsauga nuo sukčiavimo ir bet kokios kitos neteisėtos veiklos yra itin didelė problema ir, siekiant ją spręsti, reikia imtis skubių neišvengiamų veiksmų;

E.

kadangi, siekiant apsaugoti Sąjungos finansinius interesus ir kovoti su sukčiavimu, būtinas integruotas požiūris, apimantis kovos su sukčiavimu ir korupcija strategijas, visoje Sąjungoje taikant veiksmingas, darnias ir lygiavertes teisines priemones; kadangi ES ir valstybės narės dalijasi šia atsakomybe ir kadangi biudžeto apribojimo laikotarpiu labiau nei bet kada būtinas glaudus Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimas;

F.

kadangi Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) privalo saugoti Sąjungos finansinius interesus ir šiuo tikslu tirti sukčiavimo, korupcijos ir bet kokios kitos neteisėtos veiklos atvejus ir kadangi jos priežiūros komitetas įsteigtas siekiant padidinti OLAF nepriklausomybę ir ją užtikrinti nuolat vykdant OLAF tyrimų funkcijos įgyvendinimo stebėseną;

G.

kadangi valstybėms narėms tenka pagrindinė atsakomybė už maždaug 80 proc. Sąjungos biudžeto vykdymą;

H.

kadangi valstybės narės atsakingos už suderintos PVM bazės apskaičiavimą, taikomų PVM tarifų dalinį keitimą ir Sąjungos nuosavų išteklių surinkimą ir kadangi šios trys funkcijos daro poveikį Sąjungos biudžetui;

I.

kadangi Komisija Parlamento prašymu neseniai ėmėsi keleto svarbių iniciatyvų dėl strateginių kovos su sukčiavimu priemonių;

J.

kadangi dėl didelio sukčiavimo ir visų formų mokesčių vengimo ir korupcijos masto ES mažėja piliečių pasitikėjimas Sąjunga; kadangi reikia didesnių garantijų viešųjų išlaidų patikimumo ir skaidrumo srityse;

1.

pabrėžia, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas ir Komisija, ir valstybės narės turi dėti visas pastangas kovodamos su sukčiavimu, korupcija ir visų kitų rūšių neteisėta veikla, kenkiančia Sąjungos finansiniams interesams; nurodo, kad glaudus Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimas ir jų veiklos koordinavimas yra itin svarbūs siekiant užtikrinti veiksmingą Sąjungos finansinių interesų apsaugą, taigi stiprinti tokį bendradarbiavimą ir koordinavimą ir užtikrinti kuo didesnį jų veiksmingumą yra pirmaeilis uždavinys; nurodo, kad siekiant apsaugoti Sąjungos finansinius interesus reikia vienodo budrumo tiek išteklių, tiek išlaidų srityse;

2.

primena, kad sukčiavimas yra apgalvota neteisėta veikla, kuri tam tikrais atvejais laikoma nusikalstama veika, o taisyklių nesilaikymas laikomas pažeidimu; apgailestauja, kad Komisijos ataskaitoje sukčiavimo atvejai nėra nagrinėjami išsamiai, o pažeidimai nagrinėjami labai plačiai; pažymi, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 325 straipsnyje kalbama apie sukčiavimą, o ne pažeidimus, ir ragina atskirti sukčiavimo atvejus nuo klaidų ar pažeidimų;

3.

atkreipia dėmesį į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai „Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga. Kova su sukčiavimu. 2012 m. metinė ataskaita“ (toliau – Komisijos metinė ataskaita); pabrėžia, kad Europos Parlamento prašymu į ataskaitą įtraukti du nauji aspektai:

4.

ragina Komisiją, pradedant finansinių interesų apsaugos metinės ataskaitos pateikimo procedūrą, pateikti Parlamentui rekomendacijų, kurias jis priėmė atsižvelgdamas į praėjusių metų finansinių interesų apsaugos ataskaitą, stebėsenos ir įgyvendinimo ataskaitos projektą ir pagrįstą paaiškinimą dėl tų rekomendacijų, į kurias nebuvo atsižvelgta arba kurių nepavyko įgyvendinti; ragina OLAF padaryti tą patį priemonių, kurios nurodytos toje Parlamento ataskaitoje, atžvilgiu;

5.

palankiai vertina pagrindines Komisijos iniciatyvas, vykdomas Parlamento prašymu, siekiant suformuoti naujas ES teisės aktų nuostatas kovos su sukčiavimu politikos srityje, visų pirma parengti pasiūlymą dėl direktyvos dėl baudžiamosios teisės priemonių kovai su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, kuria siekiama išaiškinti ir suderinti valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatas dėl nusikalstamos veikos, susijusios su ES biudžetu (COM(2012)0363), pasiūlymą dėl Tarybos reglamento dėl Europos prokuratūros įsteigimo (COM(2013)0534) ir pasiūlymą dėl reglamento dėl Europos Sąjungos bendradarbiavimo baudžiamosios teisenos srityje agentūros (Eurojusto) (COM(2013)0535), taip pat iš dalies pakeisti Reglamentą (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ir su OLAF atliekamu tyrimu susijusių asmenų procesinių teisių stiprinimo taikymo; pripažįsta, kad svarbu, jog šie skirtingi teisės aktai būtų gerai patikrinti ir nuodugniai įvertinti; ragina Tarybą užbaigti derybas ne paskubomis, o skiriant tam tiek laiko, kiek būtina, siekiant sukurti tvirtą Europos teisinę sistemą ir sustiprinti esamas Sąjungos finansinių interesų apsaugos institucines priemones; pabrėžia, kad turėtų būti vengiama pernelyg ankstyvo perėjimo prie tvirtesnio bendradarbiavimo procedūros; be to, teigiamai vertina tai, kad 2011 m. parengtas veiksmų planas siekiant stiprinti kovą su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu ir pradėta vykdyti ES PVM sistemos reforma;

6.

pažymi, kad 2012 m. su sukčiavimu susijusių pažeidimų skaičius palyginti su 2011 m. išliko beveik nepakitęs, buvo pranešta apie 1 231 sukčiavimu laikomą pažeidimą, o šių pažeidimų finansinis poveikis šiek tiek sumažėjo ir sudarė 392 mln. EUR; pažymi, kad sukčiavimo atvejų daugiausiai pasitaiko sanglaudos ir žemės ūkio politikos srityse (ypač kaimo plėtros ir žuvininkystės srityse) – šie du sektoriai ir toliau kelia didelį susirūpinimą, kadangi sukčiavimo jiems daromas finansinis poveikis atitinkamai vertinamas 279 mln. EUR ir 143 mln. EUR; vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad apskritai šių sričių sukčiavimo pažeidimų, apie kuriuos pranešta, skaičius ir atitinkamos sumos susiję su plačiau apibrėžiamu sukčiavimu ir neturėtų būti laikomi sukčiavimo lygio nustatymo kriterijumi; ragina 2013 m. metinėje ataskaitoje „Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga. Kova su sukčiavimu“ aiškiai atskirti sukčiavimo, klaidų ir pažeidimų atvejus;

7.

pažymi, kad 2012 m. su sukčiavimu nesusijusių pažeidimų, apie kuriuos pranešta Komisijai, skaičius išaugo apie 6 proc. palyginti su 2011 m., jų finansinis poveikis yra maždaug 2 900 000 000 EUR (daugiau kaip du kartus palyginti su 2011 m. ir poveikis visų pirma daromas sanglaudos politikos ir tiesioginių išlaidų srityse); susirūpinęs dėl to, kad nors šis padidėjimas daugiausia susijęs su pažeidimų, susijusių su didelėmis sumomis, poveikiu, viena iš jo priežasčių yra sistemingi pažeidimai, apie kuriuos pranešama baigiant vykdyti programas;

8.

pažymi, kad 2012 m. Komisijos taisomųjų veiksmų, kurių ji ėmėsi valstybių narių atžvilgiu, vertė labai išaugo (iki 3 700 000 000 EUR), ypač sanglaudos politikos srityje, tai, be kita ko, susiję su 2000–2006 m. programavimo laikotarpio užbaigimu;

9.

atkreipia dėmesį į tai, kad 2011 m. Komisijos valstybėms narėms pateiktos rekomendacijos, ypač dėl sukčiavimu laikomų pažeidimų ir su sukčiavimu nesusijusių pažeidimų, apie kuriuos pranešta, dėl neteisėtai išmokėtų sumų susigrąžinimo, baudžiamųjų tyrimų rezultatų stebėsenos ir nacionalinių statistinių duomenų sukčiavimo srityje gerinimo, iš esmės buvo tinkamos, ir apgailestauja dėl to, kad į kai kuriuos susirūpinimą keliančius klausimus nebuvo visapusiškai atsižvelgta; ragina valstybes nares įgyvendinti 2011 m. ir 2012 m. Komisijos pateiktas rekomendacijas, ir užtikrinti, kad būtų visapusiškai įgyvendinamos Komisijos 2012 m. ataskaitoje joms pateiktos rekomendacijos, taip pat pateikti pagrįstą paaiškinimą, jei jos rekomendacijų įgyvendinti negalėtų;

10.

siūlo išnagrinėti galimybę steigti Europos muitinės pareigūnų, kurie specializuotųsi kovos su sukčiavimu srityje ir dirbtų kartu su nacionalinėmis muitinėmis, grupę;

11.

pripažįsta, kad tradicinių nuosavų išteklių srityje dėl 2012 m. nustatytų sukčiavimo ir kitų pažeidimų atvejų susigrąžintina suma sudaro 444 mln. EUR ir kad valstybės narės jau susigrąžino 208 mln. EUR; pažymi, kad 2012 m. dar susigrąžinta 83 mln. EUR suma, susijusi su atvejais, nustatytais 1989–2011 m.;

12.

apgailestauja, kad nors nuosavi ištekliai nebėra pagrindinis ES biudžeto įplaukų šaltinis, jos vis dar sudaro 20 proc., todėl tinkamas PVM ir muitų surinkimas turi tiesioginį poveikį ne tik valstybių narių ekonomikai ir Sąjungos biudžetui, bet ir ES mokesčių mokėtojams; primena, kad, Komisijos vertinimu, dėl mokestinio sukčiavimo ir mokesčių vengimo ES kasmet apytikriai netenkama 1 trilijono EUR sumos, kuri atitinka apytikriai 2 000 EUR sumą vienam ES piliečiui per metus;

13.

palankiai vertina Komisijos veiksmų planą stiprinti kovą su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu; tvirtina, kad tiek Komisija, tiek valstybės narės toliau turėtų skirti didžiausią dėmesį kovai su sukčiavimu ir mokesčių vengimu, kurią vykdant būtina parengti geresnę Komisijos ir valstybių narių įvairiapusio bendradarbiavimo ir koordinavimo strategiją, kuri leistų geriau panaudoti esamas priemones, konsoliduoti esamus teisės aktus, patvirtinti dar nepatvirtintus pasiūlymus ir bendradarbiauti administraciniu lygmeniu; pažymi, kad itin svarbus ir glaudesnis vienos šalies mokesčių, policijos ir teisminių institucijų bendradarbiavimas; ragina ypatingą dėmesį skirti prevencijos ir ankstyvo nustatymo mechanizmų parengimui, rezultatų vertinimui, pajamų surinkimo sistemų gerinimui ir veiksmingesnei muitinio tranzito stebėsenai, nes tranzitas tebėra viena iš sričių, kurios sisteminės korupcijos rodiklis yra didžiausias Europoje; ragina Komisiją ir valstybes nares aktyviau veikti tarptautiniu lygmeniu siekiant, kad būtų nustatytos bendradarbiavimo, pagrįsto skaidrumo, gero valdymo ir keitimosi informacija principais, taisyklės;

14.

ragina Komisiją reguliariai atlikti nacionalinių tradicinių nuosavų išteklių surinkimo sistemų veikimo skirtumų lyginamąją analizę, įskaitant geriausios patirties vykdant veiksmingą lėšų susigrąžinimo procesą nustatymą ir skleidimą visose valstybėse narėse, ir prireikus pasiūlyti atitinkamas priemones;

15.

reiškia susirūpinimą dėl to, kad, nors tradiciniams nuosaviems ištekliams poveikį darančių sukčiavimu nelaikomų pažeidimų, apie kuriuos pranešta 2012 m., skaičius nesikeitė, bendra nustatyta suma yra 20 proc. didesnė už 2008–2012 m. vidurkį;

16.

ragina atlikti išsamesnę numatomų surinkti pajamų ir faktiškai iš PVM surinktų pajamų skirtumo analizę ir ją įtraukti į Komisijos ataskaitą, kad būtų galima aiškiau suprasti, kiek Sąjungos lėšų prarandama; primena, kad Komisija ir valstybės narės turi nuolat kovoti su mokesčių vengimu ir šešėline ekonomika;

17.

palankiai vertina tai, kad 98 proc. visos numatytos tradicinių nuosavų išteklių sumos surenkama pagal taisykles, bet ragina Komisiją toliau dėti pastangas dėl likusių 2 proc., kuriems poveikį daro sukčiavimas ir pažeidimai;

18.

atkreipia dėmesį į teisėsaugos agentūrų pastebėtą išaugusį nusikalstamų grupių piktnaudžiavimo akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir kontrolės sistema (EMCS) mastą; mano, kad trūksta pagal EMCS gabenamų prekių fizinės kontrolės priemonių; pabrėžia, kad papildomos investicijos į kontrolės priemones gali padėti surinkti daugiau mokesčių ir veiksmingiau užkirsti kelią mokesčių slėpimui; be to, atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Tarybos direktyvos 2008/118/EB 21 straipsnio 3 dalį ir 24 straipsnio 3 dalį prekių išsiuntimo ir jų paskirties valstybių narių kompetentingos institucijos elektroniniu būdu tikrins elektroninio administracinio dokumento projekte ir pranešime apie gavimą pateiktus duomenis; yra įsitikinęs, kad reikėtų nustatyti kriterijus, pagal kuriuos valstybių narių kompetentingos institucijos turės fiziškai patikrinti paruoštas siuntimui ir (arba) gautas prekes;

19.

supranta, kad vykdant daugiau patikrinimų taip pat gali būti gauta papildomos naudos, nes gali būti pašalintos tos įmonės arba fiktyvios bendrovės, kurias nusikaltėliai įsteigė vien tam, kad galėtų lengviau sukčiauti; atkreipia dėmesį į tai, kad taikant EMCS patys verslo subjektai patvirtina naujausią informaciją apie akcizais apmokestinamų prekių išsiuntimą ir gavimą; prašo Komisijos imtis iniciatyvos sugriežtinti teisių naudotis EMCS suteikimo tvarką ir įtraukti išsamią atitikties reikalavimams istoriją prieš pradedant prekybą, kad būtų galima verslo subjektams suteikti „kompetentingo ekonominės veiklos vykdytojo“ („patikimo verslo subjekto“) statusą ir kad tik šie subjektai galėtų tiesiogiai naudotis EMCS; prašo Komisijos pristatyti šiuo metu atliekamų tyrimų rezultatus, atsižvelgiant į poreikį iš dalies keisti Direktyvą 2008/118/EB;

20.

reikalauja, kad valstybių narių atliekama į registrą besikreipiančių asmenų ir įmonių duomenų patikra būtų griežtesnė ir išsamesnė; supranta, kad prekės gali būti lengvai neteisingai deklaruojamos siekiant išvengti akcizų mokesčių; todėl reikalauja, kad būtų daugiau bendradarbiaujama su mokesčių institucijomis;

21.

mano, kad nustatyti akcizo mokesčių judėjimo tarp patvirtintų sandėlių terminai yra nerealiai ilgi; supranta, kad taikant tokius terminus suteikiama galimybė daugybei prekių judėti pagal tą pačią deklaraciją ir jas nukreipti kitur prieš įrašant sistemoje pristatymo datą; reikalauja, kad prekių siuntėjas nedelsdamas praneštų apie pokyčius deklaruotos paskirties ir naujos paskirties valstybės narės kompetentingai institucijai; be to, reikalauja, kad ilgiausias laikas, per kurį turi būti pateikiamas pranešimas apie akcizais apmokestintų prekių gavimą, būtų viena darbo diena, ir kad kelionės laikas kiekvienam pristatymui būtų apskaičiuojamas ir nustatomas atsižvelgiant į naudojamos transporto priemonės rūšį ir atstumą tarp išsiuntimo ir paskirties vietų;

22.

pripažįsta, kad garantijos, kurių reikalaujama steigiant muitinės sandėlius, yra per mažos palyginti su akcizais apmokestinamų prekių verte; mano, kad turėtų būti nustatyti kintami reikalavimai pagal prekių rūšį ir realiai vykdomos prekybos lygį;

23.

yra susirūpinęs dėl to, kad valstybės narės įgyvendino savo akcizais apmokestinamų prekių gabenimo ir kontrolės sistemas (EMCS) laikydamosi Komisijos plačiai apibrėžtų reikalavimų; todėl prašo Komisijos imtis iniciatyvos siekiant nustatyti vieningesnę sistemą visoje ES;

24.

atkreipia dėmesį į tai, kad pagal naują 2013 m. paskelbtą tyrimą dėl PVM nepriemokos, kurį finansavo Komisija vykdydama PVM sistemos Europoje pertvarkymą ir kovodama su mokesčių vengimu, 2011 m. dėl taisyklių nesilaikymo arba nesusigrąžinimo buvo prarasta 193 000 000 000 EUR PVM pajamų (1,5 proc. BVP); vis dėlto pabrėžia, kad PVM nepriemokos priežastis yra ne tik sukčiavimas, bet ir, be kita ko, bankrotas, nemokumas, statistinės klaidos, mokėjimų vėlavimas ir mokesčių slėpimas; atsižvelgdamas į tai, mano, kad akivaizdu, jog norint veiksmingai kovoti su PVM nepriemoka būtinas tarpdisciplinis ir suderintas metodas; pabrėžia, kad svarbu įgyvendinti naujas strategijas ir veiksmingiau naudoti esamas Sąjungos struktūras siekiant geriau kovoti su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčiu;

25.

palankiai vertina tai, kad vykdant 2011 m. gruodžio mėn. pradėtą PVM reformą jau numatyta svarbių priemonių siekiant užtikrinti geresnę apsaugą nuo sukčiavimo pridėtinės vertės mokesčiu; atsižvelgdamas į tai džiaugiasi, kad 2013 m. liepos mėn. galiausiai priimtos direktyva dėl kovos su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčiu Greitojo reagavimo mechanizmo ir direktyva dėl atvirkštinio apmokestinimo mechanizmo neprivalomo ir laikino taikymo tam tikroms prekėms ir paslaugoms, kurias tiekiant (teikiant) gali būti sukčiaujama, ir ragina valstybes nares nedelsiant pradėti jas taikyti;

26.

be to, mano, kad reikėtų pabrėžti būtinybę supaprastinti įmonėms taikomą PVM sistemą visoje Europoje; taigi palankiai vertina naujas priemones, kuriomis siekiama supaprastinti elektroninių sąskaitų faktūrų išrašymą, ir 2013 m. įsigaliojusias specialias nuostatas dėl mažųjų įmonių ir tikisi, kad standartinė PVM deklaracijos forma bus pradėta naudoti visoje Sąjungoje; tikisi, kad 2015 m. pradėjus taikyti vieno langelio principą e. paslaugoms ir telekomunikacijų įmonėms ir supaprastinus PVM procedūras įmonėms bus daromas realus poveikis skatinant atitiktį;

27.

ragina valstybes nares pertvarkyti savo nacionalines mokesčių sistemas siekiant jas supaprastinti, užtikrinti didesnį jų teisingumą ir veiksmingumą, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos atitikčiai, vykdoma sukčiavimo prevencija, atgrasoma nuo sukčiavimo ir mokesčių slėpimo, už tai taikomos sankcijos ir veiksmingiau surenkami mokesčiai; taip pat prašo valstybių narių atsižvelgti į kiekvienai šaliai skirtas konkrečias rekomendacijas, kurias Komisija pateikė 2013 m.; palankiai vertina pakartotinį Komisijos raginimą valstybėms narėms išplėsti nacionalines mokesčių bazes ir apriboti atleidimą nuo mokesčių ir mokesčio atskaitą, nes tai valstybėms narėms leistų ne tik supaprastinti mokesčių sistemas, bet ir išvengti standartinių PVM tarifų padidinimo;

28.

pabrėžia, kad sukčiavimo pažeidimų, apie kuriuos pranešta 2012 m., skaičius ir jų poveikis praktiškai buvo toks pat kaip ir praėjusiais metais;

29.

pažymi, kad sukčiavimo veika nustatoma vidutiniškai po dvejų metų ir septynių mėnesių nuo jos pradžios; be to, pažymi, kad praeina dar septyni ar aštuoni mėnesiai, kol apie pažeidimą pranešama Komisijai; yra susirūpinęs, kad gairės dėl to, kada valstybės narės turi pranešti OLAF apie sukčiavimo pažeidimus ir (arba) kitus pažeidimus, jei tokios gairės apskritai yra priimtos valstybėje narėje, skiriasi ne tik valstybėse narėse, bet ir įvairiose politikos srityse; tikisi, kad Komisija parengs Europos lygmens gaires dėl pranešimo OLAF apie sukčiavimo pažeidimus ir (arba) kitus pažeidimus; primena, kad ES institucijų darbuotojai yra įpareigoti nedelsiant, taip, kad nebūtų suabejota jų atsakomybe, atskleisti OLAF visus sukčiavimo atvejus, apie kuriuos jie sužinojo eidami savo pareigas;

30.

pažymi, kad įplaukų srityje sukčiavimo atvejų, apie kuriuos pranešta 2012 m., skaičius yra 20 proc. mažesnis negu 2008–2012 m. vidurkis; džiaugiasi tuo, kad Komisijos atlikti tyrimai rodo, jog šiuo laikotarpiu sukčiavimo atvejų iš tikrųjų mažėjo;

31.

atkreipia dėmesį į tai, kad išlaidų srityje sukčiavimui priskiriamų pažeidimų skaičius ir vertė išaugo nedaug, kad šių pažeidimų rūšys jau nustatytos ir kad 2008–2012 m. laikotarpiu 5 proc. atvejų, apie kuriuos pranešta, yra susiję su sukčiavimu; pažymi, kad kaip ir praėjusiais metais dauguma sukčiavimo pažeidimų nustatyta sanglaudos politikos srityje: jie sudaro 50 proc. visų pažeidimų ir 63 proc. pažeidimų vertės; pabrėžia, kad iš 1 194 sukčiavimo pažeidimų 9 susiję su korupcijos atvejais ir kad visi atvejai nustatyti sanglaudos politikos srityje; yra susirūpinęs, kad jų skaičius auga; susirūpinęs pažymi, kad padaugėjo paprastesnių sukčiavimo atvejų, tai, be abejo, gali rodyti naudos gavėjų, kurie įprastomis aplinkybėmis pažeidimų nebūtų darę, bandymus sukčiauti dėl ekonomikos krizės; mano, kad tas tendencijas ateinančiais metais reikėtų stebėti ir analizuoti;

32.

ragina Europos Sąjungos finansiniams interesams poveikį darančią korupciją priskirti sukčiavimui pagal SESV 325 straipsnio 5 dalį ir įtraukti ją į Komisijos metinę ataskaitą dėl Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos ir kovos su sukčiavimu;

33.

pažymi, kad gamtos išteklių (žemės ūkis, kaimo plėtra ir žuvininkystė) srityje sukčiavimui priskiriamų pažeidimų, apie kuriuos pranešta, atvejų 2012 m. padaugėjo beveik 50 proc. palyginti su 2011 m., nes viena šalis pranešė apie 56 atvejus, kuriais veikimo metodas buvo tas pats ir kurie susiję su tuo pačiu tyrimu ir išskirtinai su Europos žemės ūkio garantijų fondu; pažymi, kad nustatytas sukčiavimo rodiklis žemės ūkio srityje šiek tiek didesnis už vidurkį – maždaug 6 proc. visų 2008–2012 m. laikotarpiu praneštų atvejų;

34.

pripažįsta, kad žemės ūkio ir kaimo plėtros srityje valstybės narės 2012 finansiniais metais iš lėšų gavėjų susigrąžino 169,4 mln. EUR, nors tų finansinių metų pabaigoje iš lėšų gavėjų dar liko nesusigrąžinta 1 216,8 mln. EUR; atkreipia dėmesį į tai, kad 43 proc. lėšų susigrąžinimo normai labai didelį poveikį daro maža lėšų susigrąžinimo norma (mažesnė nei 30 proc.) šešiose valstybėse narėse (13); ragina tas valstybes nares imtis tinkamų priemonių gerokai didesnei lėšų susigrąžinimo normai užtikrinti;

35.

pripažįsta, kad sanglaudos politika, visų pirma regioninės plėtros politika, kelia didžiausią susirūpinimą jau kelerius finansinius metus iš eilės, tačiau sukčiavimui priskiriamų pažeidimų, apie kuriuos pranešta, skaičius per pastaruosius trejus metus bent jau išliko stabilus; pažymi, kad nustatytas sukčiavimo rodiklis yra mažesnis už vidurkį, t. y. apie 4 proc. 2008–2012 m.; džiaugiasi, kad pastarųjų metų Komisijos pastangos įtikinti nacionalines valdžios institucijas didinti informuotumą apie sukčiavimą šiame sektoriuje, atrodo, turėjo poveikį ir kad Sąjungos teisės aktais buvo prisidėta prie 59 proc. sukčiavimo pažeidimų nustatymo; prašo Komisijos aktyviau įgyvendinti bendrą kovos su sukčiavimu strategiją, pradėtą 2008 m., ir ją konsoliduoti; taip pat džiaugiasi dėl to, kad apie sukčiavimo atvejus po jų nustatymo pranešama greičiau;

36.

vis dėlto apgailestauja, kad trūksta informacijos apie 2012 finansiniais metais susigrąžintintas sumas ir susigrąžinimo normas, susijusias su sanglaudos politika; ragina Komisiją savo būsimoje metinėje ataskaitoje pateikti išsamią šios srities informaciją;

37.

palankiai vertina tai, kad pastaruosius trejus metus pastebimas stabilus pažeidimų skaičiaus mažėjimas pasirengimo narystei pagalbos srityje ir konstatuoja, kad dvylikoje naujų valstybių narių Pasirengimo narystei pagalbos programos palaipsniui baigiamos taikyti ir tokios pagalbos teikimas praktiškai užbaigtas; vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad suma labai padidėjo dėl dviejų atvejų, apie kuriuos pranešė viena valstybė narė; be to, pažymi, kad dabartiniu programavimo laikotarpiu su Pasirengimo narystei pagalbos priemone (PNPP) susijusių sukčiavimo pažeidimų šiek tiek sumažėjo, tikriausiai dėl to, kad vėluojama ją įgyvendinti;

38.

atkreipia dėmesį į tai, kad valstybių narių požiūrio į sukčiavimą skirtumai didėja, visų pirma dėl teisinių ir organizacinių valstybių narių skirtumų ir netgi administracijų skirtumų toje pačioje valstybėje narėje, tačiau ir dėl skirtingų sukčiavimo nustatymo metodų; ypač susirūpinęs dėl to, kad sukčiavimo pažeidimų atvejais kai kurios valstybės narės, užuot atlikusios galimos nusikalstamos veikos tyrimą, apriboja savo veiksmus finansiniu koregavimu; pabrėžia, kad netiriant nusikalstamų veikų galėtų būti skatinama nesąžininga veikla ir taip kenkiama kovai su sukčiavimu ir sukčiautojais; ragina tas valstybes nares investuoti daugiau išteklių į kovą su sukčiavimu, įskaitant baudžiamųjų bylų kėlimą; prašo Komisijos ir toliau atidžiai stebėti valstybėse narėse taikomų priežiūros ir kontrolės sistemų veikimą ir efektyvumą ir pabrėžia, kad itin svarbu, jog Komisija visoms valstybėms narėms nustatytų vienodus pranešimo principus; ragina valstybes nares įgyvendinti Komisijos rekomendacijas, ypač susijusias su ankstyvu nustatymu, taisyklių supaprastinimu ir greitu pranešimu;

39.

be to, atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės narės vis dar nepateikia duomenų laiku arba pateikia netikslius duomenis; taip pat primena, kad valstybės narės taiko skirtingas tų pačių rūšių nusikalstamos veikos apibrėžtis ir kad ne visos valstybės narės renka vienodus ir išsamius statistinius duomenis pagal bendrus kriterijus, o tai apsunkina patikimų ir palyginamų duomenų rinkimą ES lygmeniu, taigi ir sukčiavimo masto kiekvienoje šalyje lyginimą ir objektyvų jo vertinimą; dar kartą apgailestauja, kad dėl to Parlamentas, Komisija ir OLAF negali tinkamai atlikti savo pareigos įvertinti tikrąjį bendrą pažeidimų ir sukčiavimo mastą konkrečiose valstybėse narėse ir parengti tinkamas rekomendacijas; apgailestauja, kad dėl tokių aplinkybių neįmanoma nustatyti, kuriose valstybėse narėse pažeidimų ir sukčiavimo lygis didžiausias, ir jas sudrausminti, kaip to ne kartą reikalavo Parlamentas; pažymi, kad Komisija paragino valstybes nares pagerinti sukčiavimo statistikos duomenų teikimą ir įsipareigojo skirti daugiau dėmesio šiam klausimui; pabrėžia, jog labai svarbu, kad Komisija visoms valstybėms narėms nustatytų vienodus pranešimo principus ir taip užtikrintų renkamų duomenų palyginamumą, patikimumą ir pakankamumą; taigi ragina Komisiją pranešti Parlamentui apie priemones, kurių imtasi siekiant užtikrinti didesnį nacionaliniu lygmeniu renkamų statistinių duomenų vienodumą ir palyginamumą; primygtinai ragina valstybes nares laiku teikti išsamią informaciją, tinkamai atspindinčią tikrąjį sukčiavimo lygį; prašo Audito Rūmų remtis savo ankstesnėmis specialiosiomis ataskaitomis dėl OLAF veiklos siekiant nustatyti reorganizacijos rezultatus;

40.

pabrėžia, kad siekiant nustatyti sukčiavimo planus svarbiausia užtikrinti didesnį skaidrumą, sudarantį galimybes vykdyti tinkamą tikrinimą; primena, kad ankstesniais metais Parlamentas primygtinai ragino Komisiją imtis veiksmų siekiant užtikrinti informacijos apie visus ES lėšų gavėjus iš visų valstybių narių skaidrumą, pagal vieno langelio principą skelbiant visų ES lėšų gavėjų sąrašą toje pačioje Komisijos interneto svetainėje, neatsižvelgiant į lėšų administratorių ir remiantis pagal standartines kategorijas suskirstyta informacija, kurią visos valstybės narės turi pateikti bent viena Sąjungos darbo kalba; ragina valstybes nares bendradarbiauti su Komisija ir pateikti jai išsamią ir patikimą informaciją apie valstybių narių administruojamus ES lėšų gavėjus; apgailestauja, kad ši priemonė neįgyvendinta, ir ragina Komisiją ją kuo skubiau įgyvendinti;

41.

atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. OLAF pateikė nacionalinėms institucijoms 54 rekomendacijas dėl teisminių veiksmų ir rekomendavo susigrąžinti apie 284 000 000 EUR; apgailestauja, kad nėra informacijos apie remiantis OLAF rekomendacijomis pradėtų teismo bylų skaičių ir faktiškai susigrąžintas sumas, taip pat apie apkaltinamųjų nuosprendžių dalį su Sąjungos biudžetui kenkiančiomis nusikalstamomis veikomis susijusiais atvejais; pakartoja savo raginimą Komisijai ir valstybėms narėms užtikrinti veiksmingą rekomendacijų, pateiktų iš karto po to, kai OLAF baigia tirti bylas, įgyvendinimą reikiamu laiku;

42.

vis dėlto yra labai susirūpinęs, kad kai kuriais atvejais OLAF nutraukė bylas ir vėl jas perdavė generaliniams direktoratams, kad šie imtųsi tinkamų veiksmų, nors jie neturi jokios tyrimo kompetencijos;

43.

džiaugiasi, kad galiausiai buvo patvirtinta OLAF veiklą reglamentuojančių taisyklių reforma, ir palankiai vertina Komisijos komunikatą „Geresnis OLAF valdymas ir vykdant tyrimus taikomos procesinės apsaugos stiprinimas. Laipsniškas įgyvendinimas steigiant Europos prokuratūrą“; atkreipia dėmesį į pirmus OLAF tyrimų procedūrų pertvarkymo ir restruktūrizavimo rezultatus, kurie turėjo sudaryti galimybes aiškiau išdėstyti OLAF tiriamų asmenų procesines teises, geriau bendradarbiauti su OLAF partneriais ir palaikyti geresnius ryšius su jais, padidinti tyrimų procedūrų veiksmingumą ir sumažinti vidutinę tyrimo trukmę, visų pirma dokumentų atrankos etapu; be to, atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. vasario 1 d. tuo pat metu pradėta nagrinėti 421 byla, jos baigtos nagrinėti 2012 m. ir daugumoje bylų nepateikta jokių rekomendacijų; be to, pažymi, kad 2012 m. baigta nagrinėti daug senesnių nei 24 mėnesių bylų ir kad baigiant nagrinėti šias bylas rekomendacijos negalėjo būti pateiktos; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dėl tokio vienkartinio veiksmo poveikio sutrumpėjo vidutiniška tyrimų trukmė;

44.

pažymi, kad nuo 2012 m. OLAF, siekdama patobulinti savo tyrimų atrankos procedūrą, kasmet nustato tyrimo politikos prioritetus (TPP); pažymi, kad 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. pasirinkti TPP labai skiriasi, taigi yra susirūpinęs dėl rizikos, kurią kelia bendros tyrimų atrankos procedūros nenuoseklumas; laikosi nuomonės, kad ateityje visada turėtų būti atliekamas nuodugnus TPP vertinimas remiantis konkrečiais poreikiais, išmatuojamais rodikliais ir su TPP susijusia įgyta patirtimi; ragina OLAF teikti išsamią informaciją apie tai, kaip ji priima sprendimą dėl TPP;

45.

atkreipia dėmesį į 2012 m. OLAF metinę ataskaitą ir pažymi tai, kad šiuo laikotarpiu OLAF pradėjo 431 tyrimą, 287 koordinavimo bylas, baigė 465 bylas, nacionalinėms institucijoms pateikė 54 rekomendacijas dėl teisminių veiksmų ir rekomendavo susigrąžinti beveik 284 mln. EUR (165,8 mln. EUR įplaukų ir 118,2 mln. EUR išlaidų); taip pat:

46.

atkreipia dėmesį į priežiūros komiteto nuomonę 1/2014 dėl OLAF tyrimų politikos prioritetų (TPP) ir pritaria jo rekomendacijoms, ypač rekomendacijai dėl finansinių rodiklių, kaip proporcingumo kriterijaus, taikymo gairių parengimo, kadangi tokios gairės suteiktų aiškesnių orientyrų už bylų atranką atsakingam padaliniui; be to, tikisi, kad TPP raida ateityje bus susijusi su nuolatiniu OLAF generalinio direktoriaus ir generalinių direktorių, kurių politikos sritis apima TPP ir jiems nustatytus finansinius rodiklius, dialogu;

47.

atkreipia dėmesį į priežiūros komiteto pastabas dėl OLAF de minimis politikos; primena, kad de minimis politika nėra vienintelis bylų atrankos kriterijus ir kad jos tikslas – užtikrinti, kad OLAF sutelktų savo pastangas ir išteklius į svarbesnes ir sudėtingesnes bylas ir kad žmogiškieji ištekliai būtų skirti tam, kad būtų susigrąžintos kuo didesnės nepagrįstai išleistų ES biudžeto lėšų sumos; ragina generalinį direktorių peržiūrint OLAF de minimis politiką atsižvelgti į priežiūros komiteto nuomonę; tikisi, kad bus tinkamai informuotas apie generalinio direktoriaus sprendimą šiuo klausimu;

48.

ragina toliau gerinti OLAF valdymą nuolat persvarstant ir konsoliduojant pagrindinius tyrimo procesus; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad Parlamentas ypač svarbiu laiko stebėjimą, kaip laikomasi procedūrinių garantijų ir su tyrimu susijusių asmenų pagrindinių teisių;

49.

palankiai vertina visas Komisijos iniciatyvas, kuriomis siekiama bendrai geriau kovoti su sukčiavimu, prevencijos ir atvejų nustatymo priemones papildant naujais veiksmais, kurių turi būti imamasi sankcijų srityje; mano, kad kovos su sukčiavimu sąlygų įtraukimas į tarptautinius susitarimus, susitarimus dėl administracinio bendradarbiavimo ir viešųjų pirkimų srities susitarimus taip pat yra svarbi Sąjungos finansinių interesų gynimo ir kovos su korupcija priemonė;

50.

primena, kad pagal 2006 m. gruodžio 14 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1848/2006 5 straipsnį valstybės narės privalo pateikti informaciją apie visas pradėtas arba nutrauktas procedūras dėl administracinių arba baudžiamųjų sankcijų, susijusių su praneštais pažeidimais, taikymo ir apie pagrindinius tokių procedūrų rezultatus; be to, primena, kad kartu su šia informacija turi būti nurodomas taikytų sankcijų pobūdis ir (arba) tai, ar konkrečios sankcijos susijusios su Bendrijos ir (arba) nacionalinės teisės taikymu, įskaitant nuorodą į Bendrijos ir (arba) nacionalines teisės normas, pagal kurias pritaikytos sankcijos; prašo, kad jam būtų teikiama išsami informacija apie pranešimus, gaunamus pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 1848/2006 5 straipsnį, ir nuodugni jų analizė; pažymi, kad valstybės narės privalo taikyti kovos su sukčiavimu stebėsenos procedūras ir kad baudžiamųjų bylų ir jų rezultatų statistiniai duomenys yra neišsamūs, todėl sunku vertinti sukčiavimo tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo valstybėse narėse kokybę ir būsimos politikos pagrindinių principų veiksmingumą;

51.

palankiai vertina 2014 m. vasario mėn. paskelbtą pirmąją ES kovos su korupcija politikos ataskaitą, kurią parengė Komisija ir iš kurios matoma, kad korupcija daro labai įvairų poveikį visoms valstybėms narėms ir kainuoja visai ES ekonomikai apytikriai 120 mln. EUR per metus; atsižvelgdamas į tai, taip pat palankiai vertina visus pasiūlymus, kurie turėtų sudaryti sąlygas intensyviau keistis egzistuojančiais gerosios praktikos pavyzdžiais ir nustatyti naujas priemones, kurių reikia imtis ES lygiu; taigi pabrėžia, kad Europos piliečiai reikalauja visiško viešųjų išlaidų vientisumo ir skaidrumo garantijų, ypač esant dabartiniams ekonominiams sunkumams, kilusiems dėl ekonominės ir finansų krizės; pritaria Komisijai, kad patvirtintų iniciatyvų rezultatai labai netolygūs ir kad reikėtų dėti daugiau pastangų, siekiant užkirsti kelią korupcijai ir už ją bausti; vis dėlto apgailestauja, kad ataskaitoje pateikiama neišsami korupcijos ES apžvalga; ragina dėti daugiau pastangų, kurios atitiktų daromą socialinį ir ekonominį poveikį, siekiant užkirsti kelią korupcijai, kuri labai kenkia ES ekonomikai, socialiniam modeliui ir valstybių narių mokestinėms pajamoms, ir taikyti sankcijas už ją;

52.

prašo Audito Rūmų išnagrinėti šią problemą ir pateikti rekomendacijas vadovaujantis savo požiūriu ir patirtimi, pateikiant vieną ar kelias ataskaitas apie pagrindines Komisijos ataskaitoje nustatytas problemas, ypač atsižvelgiant į išvadas dėl konkrečių šalių;

53.

palankiai vertina pasiūlymą dėl reglamento dėl Europos prokuratūros įsteigimo; pabrėžia, kad būtina sukurti nuoseklią papildomą Sąjungos finansinių interesų apsaugos sistemą; ragina Komisiją ES mastu aiškiai apibrėžti būsimos Europos prokuratūros, Eurojusto ir OLAF vaidmenį ir nustatyti atitinkamų jų įgaliojimų ribas;

54.

palankiai vertina paskelbtą Komisijos tyrimą „Korupcijos ES viešųjų pirkimų srityje nustatymas ir mažinimas“, atliktą Parlamento prašymu, kuriame plėtojama išlaidų, patiriamų dėl korupcijos viešųjų pirkimų, susijusių su ES fondais, srityje, nustatymo metodologija; pažymi, kad 2010 m. ištyrus penkis sektorius aštuoniose valstybėse narėse visos išlaidos, tiesiogiai susijusios su korupcija viešųjų pirkimų srityje, įvertintos 1,4–2,2 mlrd. EUR (14); pabrėžia, kad tyrime, be kita ko, rekomenduojama toliau didinti skaidrumą viešųjų pirkimų srityje, tobulinti audito ir vertinimo mechanizmus, sukurti centrinę viešųjų pirkimų duomenų rinkimo sistemą, atnaujinti „Tenders Electronic Daily“ duomenų bazę ir sustiprinti informatorių apsaugą; ragina Komisiją teikti informaciją apie tomis rekomendacijomis vadovaujantis įgyvendinamą politiką ir priemones;

55.

pažymi, kad pagal oficialius apskaičiavimus valstybės narės kasmet praranda daugiau nei 11 mlrd. EUR mokestinių pajamų dėl organizuotų nusikalstamų tinklų vykdomos cigarečių kontrabandos ir primygtinai reikalauja atkurti OLAF šioje srityje anksčiau turėtus išteklius ir taikytą kompetenciją; tvirtai remia Komisijos ir OLAF veiksmus rengiant kovos su cigarečių kontrabanda veiksmų planą; reikalauja geresnio OLAF ir EUROPOLO bendradarbiavimo šioje srityje;

56.

mano, kad būtina sukurti OLAF ryšių palaikymo pareigūnų tinklą, skirtą šalims, kurioms dėl kontrabandos kyla didžiausias pavojus;

57.

prašo pranešti jam apie bet kokius pokyčius, susijusius su diskusijomis dėl galimybės iš naujo derėtis dėl esamų susitarimų, ir reikalauja, kad būtų atliktas nepriklausomas susitarimų su tabako pramonės atstovais tyrimas siekiant nustatyti neteisėtos prekybos tabaku kiekybinį poveikį nuosaviems ištekliams, taip pat ištirti galimybę dabartinius susitarimus taikyti ir kitiems gamintojams, kuriems jie šiuo metu netaikomi, kad būtų užtikrintas geresnis gaminių atsekamumas pradedant gamybos etapu ir baigiant platinimu;

58.

teigiamai vertina priimtą reglamentą, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. finansiniam laikotarpiui skirta programa „Hercule III“; pažymi, kad pagal programą, kuriai skirtas didesnis nei 104 mln. EUR biudžetas, bus bendrai finansuojamos tam tikros priemonės, pvz., skenavimo įrenginiai, naudojami sunkvežimiuose ieškant kontrabandinių prekių, automatinės krovinių konteinerių registracijos kodų ir numerių atpažinimo sistemos, siekiant sustiprinti kovą su prekių kontrabanda ir klastojimu; apgailestauja dėl pastebėto skaidrumo trūkumo įgyvendinant programą „Hercule III“, susijusio su tuo, kaip lėšų gavėjai įsigyja techninę įrangą ir ją techniškai naudoja, ir primena, kad dėl tokios padėties Parlamentas laiko rezerve kai kuriuos OLAF skirtus asignavimus iš 2013 m. ir 2014 m. Sąjungos biudžeto ir laukia, kol šiuo klausimu bus suteikta atitinkama informacija; ragina OLAF ir toliau teikti šią informaciją, įskaitant išsamią informaciją apie dabartinę finansuotos įrangos būklę ir jos daromą poveikį, ir skaidriau įgyvendinti programą „Hercule III“;

59.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, Europos Audito Rūmams, OLAF priežiūros komitetui ir OLAF.

30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/39

—

atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl Irano, ypač į savo 2011 m. kovo 10 d. rezoliuciją dėl ES požiūrio į Iraną (1), 2011 m. lapkričio 17 d. rezoliuciją dėl paskutinių žmogaus teisių pažeidimo atvejų Irane (2), 2012 m. vasario 2 d. rezoliuciją dėl Irano ir jo branduolinės programos (3) ir 2012 m. birželio 14 d. rezoliuciją dėl etninių mažumų padėties Irane (4),

—

atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton ir Irano užsienio ministro Mohammado Javado Zarifo 2013 m. lapkričio 24 d. bendrą pareiškimą Ženevoje ir į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai 2014 m. sausio 12 d. pareiškimą,

—

atsižvelgdamas į Tarybos 2012 m. spalio 15 d. ir 2013 m. gruodžio 16 d. išvadas ir į Iranui taikomų ribojamųjų priemonių pakeitimus, kaip nusprendė Taryba per savo 2014 m. sausio 20 d. posėdį,

—

atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 21 d. Tarybos išvadas, kuriose skelbiama apie ribojamųjų priemonių taikymą tiems asmenims ir subjektams, kurie atsakingi už sunkius žmogaus teisių pažeidimus Irane,

—

atsižvelgdamas į Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės 2013 m. rugsėjo 19 d. pareiškimą dėl Nasrin Sotoudeh ir kitų Irano sąžinės kalinių paleidimo į laisvę,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. spalio 4 d. JT specialiojo pranešėjo žmogaus teisių padėties Irano Islamo Respublikoje klausimais ataskaitą, į neseniai, 2014 m. sausio 22 d., jo paskelbtą pareiškimą, kuriame jis įspėja apie labai išaugusį korimų Irane skaičių, ir į JT Generalinio Sekretoriaus 2013 m. rugsėjo 10 d. pranešimą dėl žmogaus teisių padėties Irano Islamo Respublikoje (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl skaitmeninės laisvės strategijos, taikomos vykdant ES užsienio politiką (6),

—

atsižvelgdamas į Deklaraciją „Apie laisvų ir teisingų rinkimų kriterijus“, kurią 1994 m. kovo 26 d. vieningai priėmė Tarpparlamentinė sąjunga, kurios nariu yra Irano parlamentas,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 18 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl žmogaus teisių padėties Irano Islamo Respublikoje (7), kurioje reiškiamas didelis susirūpinimas dėl tebevykstančių ir pasikartojančių sunkių žmogaus teisių pažeidimų Irano Islamo Respublikoje, įskaitant, bet neapsiribojant šališku, dažnu ir nuolatiniu mirties bausmės taikymu,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 18 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtą rezoliuciją dėl pasaulio prieš smurtą ir žiaurų ekstremizmą (8),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A.

kadangi 2013 m. lapkričio 24 d. Ženevoje Komisijos pirmininko pavaduotoja ir Sąjungos vyriausioji įgaliotinė Catherine Ashton kartu su E3/ES+3 užsienio reikalų ministrais sudarė laikinąjį susitarimą su Irano Islamo Respublika (toliau – Iranas) dėl branduolinės veiklos (išsamiai išdėstyta bendrame veiksmų plane); kadangi 2014 m. sausio 10 d. E3/ES+3 pasiekė susitarimą dėl bendro veiksmų plano įgyvendinimo sąlygų; kadangi būtina numatyti šešių mėnesių bendro veiksmų plano įgyvendinimo laikotarpį, per kurį abi šalys vienu metu turi vykdyti abipusius veiksmus;

B.

kadangi prezidento rinkimai buvo vykdomi laikantis demokratinių standartų, kuriuos pripažįsta ES; kadangi prezidentas Hassan Rouhani vis dėlto pareiškė esąs pasirengęs atviresniems ir konstruktyvesniems Irano ir Vakarų ryšiams; kadangi, be to, ES ir Iranas turi aptarti ne tik branduolinį susitarimą, bet ir įvairius klausimus, įskaitant žmogaus teisių ir regioninio saugumo;

C.

kadangi bendrame veiksmų plane nustatyti įsipareigojimai – tai tik pirmas žingsnis siekiant išsamesnio Irano branduolinės problemos sprendimo, ir jais siekiama skubiai sumažinti įtampą, suteikti daugiau laiko ir galimybių visapusiško diplomatinio sprendimo paieškoms; kadangi Irano branduolinė veikla prieštaravo ankstesnėms JT Saugumo Tarybos rezoliucijoms;

D.

kadangi politiniais pokyčiais Irano viduje ir laikinuoju susitarimu dėl branduolinės veiklos buvo sudaryta galimybė vykdyti reformas Irane ir gerinti išorės santykius su ES;

E.

kadangi ES ir Irano derybos dėl išsamaus prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo ir dėl politinio dialogo susitarimo pradėtos 2002 m.; kadangi šis procesas buvo nutrauktas 2005 m. dėl to, kad buvo atskleista informacija apie Irano slaptai vykdomą branduolinę veiklą, ir dėl šalies atsisakymo visapusiškai bendradarbiauti su Tarptautine atominės energijos agentūra (TATENA);

F.

kadangi, atsižvelgiant į žmogaus teisių padėtį, Irane vis dar nuolat ir sistemingai pažeidžiamos pagrindinės teisės;

G.

kadangi Irano gyventojai yra vieni iš jauniausių pasaulyje, įskaitant daugiau kaip 7 mln. vaikų iki šešerių metų amžiaus;

H.

kadangi sprendžiant žmogaus teisių klausimus Iranas vis dar atsisako bendradarbiauti su įvairiomis JT institucijomis, pvz., atsisakydamas išduoti vizą JT specialiajam pranešėjui žmogaus teisių padėties Irano Islamo Respublikoje klausimais ir neleisdamas jam nepriklausomai vykdyti savo įgaliojimų;

1.

palankiai vertina Ženevoje sudarytą E3/ES+3 ir Irano laikinąjį susitarimą dėl Irano branduolinės programos; mano, kad labai svarbu, jog visos šalys ir toliau konstruktyviai dalyvautų derybų procese, kad per sutartą laiką būtų galima sudaryti galutinį išsamų susitarimą;

2.

pabrėžia, kad taikios derybos yra vienintelis sprendimo būdas, kuriuo gali būti reaguojama į tarptautinės bendruomenės susirūpinimą dėl to, ar Irano branduolinės programos pobūdis yra išimtinai taikus ir susirūpinimą dėl regiono bei Irano saugumo pažeidžiamumo;

3.

palankiai vertina per 2014 m. sausio 20 d. vykusį Tarybos posėdį priimtus sprendimus siekiant įgyvendinti bendrą veiksmų planą, ypač nuostatas dėl dalinio sankcijų panaikinimo; pabrėžia, kad labai svarbu patikimai stebėti, kaip Iranas įgyvendina savo įsipareigojimus, nustatytus bendrame veiksmų plane; mano, kad pasiekus išsamų susitarimą, kuriuo užtikrinamas visiškai taikus Irano branduolinės programos pobūdis, turėtų būti palaipsniui panaikintos visos Iranui taikomos su branduoline energija susijusios sankcijos;

4.

pabrėžia, kad tai, ar santykiai su Iranu bus konstruktyvesni, priklauso nuo Irano pažangos visapusiškai įgyvendinant savo įsipareigojimus pagal bendrą veiksmų planą; tikisi, kad pažanga įgyvendinant bendrą veiksmų planą ir vedant derybas dėl Ženevos susitarimo parengs dirvą konstruktyvesniems ES ir Irano santykiams, įskaitant regioninio pobūdžio klausimus, kaip antai, dėl pilietinio karo Sirijoje ir kovos su visų formų terorizmu ir jo priežastimis, taip pat tokiose srityse kaip ekonominis vystymasis, prekybos susitarimai, teisinė valstybė ir žmogaus teisių propagavimas;

5.

ragina Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT) imtis visų parengiamųjų veiksmų siekiant iki 2014 m. pabaigos įsteigti Sąjungos delegaciją Teherane; tvirtai tiki, kad tai būtų veiksminga priemonė siekiant daryti įtaką Irano politikai, taip pat dialogui tokiais klausimais kaip žmogaus ir mažumų teisės remti;

6.

ragina Tarybą, jei derybose dėl branduolinės veiklos bus padaryta esminė pažanga, pradėti diskusijas dėl konkrečių veiksmų, kurie galėtų padėti ilgainiui pagerinti dvišalius ES ir Irano santykius, netgi galimai numatyti pagrindą būsimam susitarimui dėl šių santykių ir sektorių bendradarbiavimo plėtros, dėmesį sutelkiant, pavyzdžiui, į pilietinės visuomenės ir privataus sektoriaus plėtrą Irane, taip pat į kovos su narkotikais sritį (drauge užtikrinant, kad įtariamieji būtų teisiami sąžiningai ir jiems nebūtų taikoma mirties bausmė), bendradarbiavimą aplinkotvarkos srityje, į technologijų perdavimo, infrastruktūros plėtros ir planavimo, švietimo ir kultūros, vaikų ir sveikatos apsaugos bei bendrųjų iniciatyvų, kuriomis siekiama ginti žmogaus teises, sritis; yra susirūpinęs dėl galimo tokių infekcinių ligų kaip poliomielitas ir tymai protrūkio, visų pirma tarp vaikų, ir ragina ES supaprastinti galimybę gauti atitinkamų vaistų, kuriuos būtų sudėtinga gauti dėl taikomų sankcijų;

7.

su dideliu susirūpinimu atkreipia dėmesį į blogėjančią aplinkosaugos padėtį Irane, visų pirma į vandens trūkumą, dykumėjimą ir oro taršą, ir kviečia ES palengvinti bendradarbiavimą tarp ES ir Irano mokslinių tyrimo institucijų, aplinkosaugos organizacijų ir miestų;

8.

pažymi, kad prekyba su Iranu svarbi daugeliui vidutinių Europos įmonių ir pabrėžia, kad vykdant tokią prekybą turėtų būti teigiamai prisidedama prie veiksmų plano įgyvendinimo;

9.

ragina Komisiją ir EIVT kol kas naudoti visas ES prieinamas priemones dedant suderintas pastangas, kuriomis daugiau galių būtų suteikta pilietinei visuomenei Irane ir ji būtų plėtojama, kuriomis būtų padidintas studentų, menininkų ir kitų lankytojų mainų, taip pat kultūrinių ir akademinių mainų skaičius, ir kuriomis būtų skatinamas jaunimo dalyvavimas ir pilietinis įsipareigojimas; šiuo tikslu ragina EIVT ir atitinkamus Komisijos padalinius, kaip antai, jos Vystymosi ir bendradarbiavimo generalinį direktoratą – EuropeAid, labiau keistis informacija ir glaudžiau bendradarbiauti;

10.

ragina ES vykdyti labiau nepriklausomą politiką Irano atžvilgiu, kartu koordinuojant ją su sąjungininkais ir partneriais;

11.

mano, kad Iranas turėtų panaudoti savo didelę įtaką Sirijai, kad sustabdytų kruviną pilietinį karą, ir ragina Irano vadovybę atlikti konstruktyvų vaidmenį tarptautinei bendruomenei dedant pastangas, kad būtų rastas Sirijos krizės sprendimas; mano, kad Iranas turėtų būti įtrauktas į visas su šiuo tikslu susijusias diskusijas, su sąlyga, kad parodys pasiryžimą rasti krizių Sirijoje ir regionine diplomatinį sprendimą;

12.

mano, kad glaudesni ES ir Irano santykiai, grindžiami patikimu bendro veiksmų plano įgyvendinimu, o ateityje – išsamaus susitarimo – įgyvendinimu galėtų atnešti naudos siekiant stabilizuoti padėtį Artimuosiuose Rytuose; ypač skatina ES sudaryti palankesnes sąlygas Irano ir Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos narių dialogui;

13.

laikosi nuomonės, kad ES, JAV ir Iranas turėtų plėtoti savo bendradarbiavimą Afganistane, visų pirma prekybos narkotikais klausimu ir humanitariniais klausimais, pvz., pabėgėlių apsaugos klausimu, ir turėtų siekti užtikrinti žmogaus teisių apsaugą, kad būtų rastas tvarus ir taikus konflikto sprendimas; primena, kad Irane gyvena apytiksliai 3 mln. afganų pabėgėlių, ir ragina Iraną, JT agentūras ir tarptautinę bendruomenę užtikrinti, kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės;

14.

teigiamai vertina tai, kad Irane į laisvę buvo paleisti keli sąžinės kaliniai, įskaitant teisininkę, žmogaus teisių gynėją ir Sacharovo premijos laureatę Nasrin Sotoudeh, ir ragina Irano valdžios institucijas paleisti visus įkalintus žmogaus teisių gynėjus, politinius kalinius, profesinių sąjungų aktyvistus ir asmenis, sulaikytus po 2009 m. prezidento rinkimų; susidomėjęs atkreipia dėmesį į Prezidento Hassano Rouhani iniciatyvą parengti piliečių teisių chartiją; tačiau ir toliau reiškia didelį susirūpinimą dėl žmogaus teisių padėties Irane, ypač dėl paplitusių įtarimų dėl kankinimų, neteisingo teismo, taip pat vykdomo teisininkams ir žmogaus teisių gynėjams, ir nebaudžiamumo už žmogaus teisių pažeidimus; reiškia nerimą dėl didelio mirties bausmių skaičiaus 2013 m. ir 2014 m., įskaitant mirties bausmes nepilnamečiams; atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma 2013 m. mirties bausmių įvykdyta per paskutiniuosius penkis metų mėnesius; smerkia informavimo, asociacijų, saviraiškos, susirinkimų, religijos, akademinės, išsimokslinimo ir judėjimo laisvės apribojimus, taip pat represijas ir diskriminaciją dėl religijos, tikėjimo, etninės kilmės, lyties ir seksualinės orientacijos, nes jos ir toliau vykdomos prieš, be kita ko, bahajų bendruomenę, krikščionis, religijos atsisakiusius ir religiją pakeitusius asmenis;

15.

laikosi nuomonės, kad piliečių teisių chartija turėtų visapusiškai atitikti Irano tarptautinius įsipareigojimus, visų pirma, dėl nediskriminavimo ir teisės į gyvybę, įsipareigojimus stiprinti nuostatas, kuriomis draudžiami kankinimai ar užtikrinama žodžio laisvė, kuri šiuo metu ribojama tokiomis neaiškiomis frazėmis kaip „su nacionaliniu saugumu susiję pažeidimai“;

16.

todėl ragina ES integruoti žmogaus teisių aspektą į visų savo santykių su Iranu aspektus; mano, kad į būsimą dvišalių ES ir Irano santykių politikos sistemą turėtų būti įtrauktas aukšto lygio įtraukus dialogas žmogaus teisių klausimu; ragina ES pradėti su Iranu žmogaus teisių dialogą, kuris apimtų teismines institucijas ir saugumo pajėgas ir kurio metu būtų aiškiai apibrėžti kriterijai, kuriuos taikant būtų galima įvertinti pažangą; ragina ES visapusiškai remti JT specialiojo pranešėjo žmogaus teisių padėties Irano Islamo Respublikoje klausimais darbą ir ragina Iraną nedelsiant ir besąlygiškai išduoti jam įvažiavimo vizą; ragina Jungtinių Tautų vyriausiąją žmogaus teisių komisarę Navy Pillay priimti Irano valdžios institucijų kvietimą apsilankyti Irane; ragina Iraną paskelbti moratoriumą mirties bausmės vykdymui;

17.

pabrėžia, kad ateityje į Iraną vyksiančios Parlamento delegacijos turėtų būti įpareigotos susitikti su politinės opozicijos nariais, pilietinės visuomenės veikėjais ir bendrauti su politiniais kaliniais;

18.

pabrėžia, kad svarbu sukurti aplinką, kuri sudarytų sąlygas steigtis tinkamai veikiančioms pilietinės visuomenės organizacijoms, taip pat reformuoti teisinį pagrindą; ragina ES visame pasaulyje iki galo pasinaudoti ES gairėmis dėl žmogaus teisių, įskaitant ES gaires dėl žmogaus teisių gynėjų, taip pat nauju lankstumu, kuriam sąlygas sudarė 2014–2020 m. Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonė (EDŽTRP), ir naujai ES ir jos valstybių narių įsteigto Europos demokratijos fondo potencialu, siekiant remti Irano žmogaus teisių gynėjus ir pilietinės visuomenės organizacijas;

19.

pritaria neatidėliotinam 772 Irano žurnalistų raginimui Irano prezidentui laikytis savo pažado ir leisti atnaujinti Irano žurnalistų asociacijos veiklą;

20.

ragina ES nagrinėti galimybę Iranui teikti techninę pagalbą, bendradarbiaujant su tarptautinėmis organizacijomis, siekiant padėti įgyvendinti Irano parlamento planuojamą baudžiamojo proceso kodekso reformą; reiškia susirūpinimą, visų pirma, dėl to, kad sulaikytieji asmenys apklausos metu negali pasinaudoti advokatų paslaugomis ir dėl rimtų įtarimų dėl smurto prieš pareiškiant kaltinimus ir per kardomąjį kalinimą, taip pat dėl civilių asmenų teisimo revoliuciniuose teismuose; pabrėžia, kad rengiant šiuolaikišką baudžiamojo proceso kodeksą ir sprendžiant žmogaus teisių klausimus labai svarbus nepriklausomumas nuo politinio kišimosi ir laisvo proceso užtikrinimas;

21.

ragina Iraną bendradarbiauti su tarptautinėmis žmogaus teisių institucijomis ir savo NVO laikantis JT ir visuotinio periodinio vertinimo rekomendacijų, taip pat sudaryti sąlygas tarptautinių žmogaus teisių organizacijoms vykdyti savo užduotis;

22.

laikosi nuomonės, kad moterų teisės turėtų ir toliau neabejotinai būti ta sritis, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys per kiekvieną ES ir Irano dialogą; mano, kad, nepaisant jau padarytos pažangos, moterų padėtis Irane ir toliau yra bloga dėl nepriimtinos diskriminacijos, ypač atsižvelgiant į teisinius klausimus, taip pat į šeimos teisės ir moterų dalyvavimo ekonominiame ir politiniame gyvenime klausimus;

23.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos išorės veiksmų tarnybai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, taip pat Irano Islamo Respublikos vyriausybei ir parlamentui.

30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/43

—

atsižvelgdamas į SESV 215 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į ALDE frakcijos vardu Guy‘aus Verhofstadto ir Kristiinos Ojuland parengtą rekomendacijos Tarybai pasiūlymą dėl bendrų vizų išdavimo apribojimų nustatymo Rusijos piliečiams, susijusiems su Sergejaus Magnitskio byla (B7-0473/2013),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. vasario 2 d. rekomendaciją Tarybai dėl nuoseklios politikos dėl režimų, kuriems ES taiko ribojamąsias priemones (1),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. spalio 23 d. rekomendaciją Tarybai dėl bendrų vizų išdavimo apribojimų nustatymo Rusijos pareigūnams, susijusiems su Sergejaus Magnitskio byla (2),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. kovo 20 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton pareiškimą dėl S. Magnitskio bylos Rusijos Federacijoje,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. liepos 12 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton atstovo pareiškimą dėl Sergejaus Magnitskio bylos,

—

atsižvelgdamas į 2014 m. sausio 28 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją ir rekomendaciją dėl Sergejaus Magnitskio žudikų nebaudžiamumo atmetimo,

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Valstijų sprendimus nustatyti kelionių apribojimus tam tikriems pareigūnams, susijusiems su Sergejaus Magnitskio byla, ir kai kurių kitų šalių ketinimus priimti panašų sprendimą,

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl Metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje 2012 m. ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje (3),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio 3 dalį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A7-0215/2014),

A.

kadangi Sergejaus Magnitskio sulaikymas ir mirtis kalėjime yra svarbus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių nepaisymo, kurį įrodo nemažai dokumentų, Rusijoje atvejis, dėl kurio kyla abejonių dėl šios šalies teisminių institucijų nepriklausomumo ir nešališkumo ir primenama, kiek daug Rusijoje yra dokumentais įrodytų teisinės valstybės principo laikymosi trūkumų;

B.

kadangi dviejuose nepriklausomuose tyrimuose, kuriuos atliko atitinkamai Žmogaus teisių stebėjimo Maskvos sulaikymo centruose viešosios priežiūros komisija ir Rusijos Prezidentinė pilietinės visuomenės kūrimo ir žmogaus teisių taryba, buvo atskleista, kad Sergejus Magnitskis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, patyrė sąmoningą aplaidumą ir kankinimą;

C.

kadangi Rusija, kaip kelių tarptautinių organizacijų, pvz., Europos Tarybos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ir Jungtinių Tautų, narė įsipareigojo saugoti ir puoselėti žmogaus teises, pagrindines laisves ir teisinės valstybės principą ir kadangi Europos Sąjunga nuolat siūlė papildomą pagalbą ir savo patirtį, kad padėtų Rusijai modernizuotis ir tvirtai laikytis savo konstitucinės ir teisinės tvarkos, laikantis Europos Tarybos standartų;

D.

kadangi Rusijos klausimu vis labiau reikia tvirtos, nuoseklios ir išsamios ES politikos, kurią remtų visos valstybės narės ir kuri apimtų pagalbą ir paramą, pagrįstą tvirta ir teisinga kritika, įskaitant, jeigu reikia, sankcijas ir ribojamąsias priemones;

E.

kadangi vizų išdavimo apribojimai ir kitos ribojamosios priemonės yra ne tikrosios įprastos teisminės sankcijos, bet politinis ES susirūpinimo ženklas platesnei tikslinei auditorijai, taigi ir toliau yra reikalinga ir teisėta užsienio politikos priemonė;

F.

kadangi vyriausiajai įgaliotinei nepavyko įtraukti šio klausimo į Užsienio reikalų tarybos darbotvarkę ir kadangi nebuvo imtasi jokių oficialių tolesnių veiksmų, susijusių su 2012 m. spalio 26 d. Europos Parlamento rekomendacija;

1.

teikia Tarybai šias rekomendacijas:

2.

paveda Pirmininkui perduoti šią rekomendaciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir Rusijos Valstybės Dūmai bei vyriausybei.

30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/46

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį (ES sutartį), visų pirma į jos 21 ir 34 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl rekomendacijos Tarybai, kurį pateikė Alexander Graf Lambsdorff ALDE frakcijos vardu, dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 69-osios sesijos (B7-0014/2014),

—

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 68-ąją sesiją,

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 11 d. rekomendaciją Tarybai dėl Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 68-osios sesijos (1),

—

atsižvelgdamas į ES prioritetus Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 68-ojoje sesijoje, kuriuos Taryba patvirtino 2013 m. birželio 24 d. (2),

—

atsižvelgdamas į 2011 m. gegužės 3 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliuciją dėl Europos Sąjungos dalyvavimo Jungtinių Tautų veikloje (3) ir į Europos Parlamento 2011 m. gegužės 11 d. rezoliuciją „ES – pasaulinio masto veikėja. Jos vaidmuo daugiašalėse organizacijose“ (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl 10-ųjų JT Saugumo Tarybos rezoliucijos Nr. 1325 (2000) dėl moterų, taikos ir saugumo metinių (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 7 d. rezoliuciją dėl ES išorės politikos, kuria remiamas demokratijos diegimas (6),

—

atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 24 d. JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 2106 dėl pastangų kovoti su seksualinio smurto vykdytojų nebaudžiamumu stiprinimo ir į ankstesnes rezoliucijas šiuo klausimu (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. balandžio 18 d. rekomendaciją Tarybai dėl JT principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ (8),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 8 d. rezoliuciją „Korupcija viešajame ir privačiajame sektoriuose: poveikis žmogaus teisėms trečiosiose šalyse“ (9),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. vasario 7 d. rezoliuciją dėl Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybos 22-osios sesijos (10),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio 3 dalį ir į 97 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto nuomonę (A7-0250/2014),

A.

kadangi įsipareigojimas užtikrinti veiksmingą daugiašališkumą, kurio pagrindas yra Jungtinės Tautos, yra neatsiejamas ES išorės politikos aspektas, grindžiamas įsitikinimu, kad, norint pasiekti bendrus tikslus ir išspręsti su pasaulinėmis krizėmis, uždaviniais ir grėsmėmis susijusius klausimus, reikalinga veiksminga daugiašalė sistema;

B.

kadangi ES ir jos valstybės narės kartu įneša didžiausią finansinį indėlį į JT sistemą, kurią sudaro įprastas biudžetas, programos ir JT fondai bei taikos palaikymo biudžetas;

C.

kadangi tvirta ir stabili ES ir JT partnerystė yra labai svarbi JT atliekamam darbui pagal visus tris ramsčius – taiką ir saugumą, žmogaus teises ir vystymąsi, taip pat įtvirtinant ES, kaip pasaulinės veikėjos, vaidmenį;

D.

kadangi žmogaus teisės ir demokratija yra vertybės, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga ir Europos išorės veiksmų principai ir tikslai; kadangi pagarba žmogaus teisių visuotinumui ir nedalumui, jų gynimas ir apsauga yra Europos vienybės ir nedalomumo pagrindas;

E.

kadangi, kaip nurodyta Pasaulio banko ataskaitoje „Turn Down the Heat“, iš dabartinių teršalų išmetimo mažinimo trajektorijų matyti, kad tikėtina, jog per 20–30 metų temperatūra atšils 2 oC, o iki 2100 m. – 4 oC; kadangi JT generalinis sekretorius Ban Ki-Moon pakvietė valstybių vadovus į 2014 m. rugsėjo mėn. vyksiantį aukščiausiojo lygio susitikimą klimato kaitos klausimais, siekiant nustatyti aiškius įsipareigojimus dėl tolesnių su klimato kaita susijusių veiksmų;

F.

kadangi, būdama didžiausia pasaulyje paramos teikėja, ES remia ir aktyvesnes pastangas iki 2015 m. pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus, ir bendrą požiūrį, kuriuo siekiama panaikinti skurdą ir užtikrinti tvarų vystymąsi;

G.

kadangi Moterų padėties komisijos 58-osios sesijos prioritetinė tema bus iššūkiai ir laimėjimai įgyvendinant su moterimis ir mergaitėmis susijusius Tūkstantmečio vystymosi tikslus;

H.

kadangi dėl korupcijos viešajame ir privačiajame sektoriuose nuolat atsiranda ir didėja nelygybė bei diskriminacija, trukdančios vienodomis sąlygomis naudotis pilietinėmis, politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis, ir įrodyta, jog korupcija ir žmogaus teisių pažeidimai yra susiję su piktnaudžiavimu valdžia, atskaitomybės trūkumu ir įvairių formų diskriminacija;

I.

kadangi principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ plėtojimas yra svarbus žingsnis siekiant numatyti ir užkardyti genocidą, karo nusikaltimus, etninį valymą ir nusikaltimus žmoniškumui bei imtis veiksmų dėl šių reiškinių; kadangi šį principą reikėtų taikyti kuo nuosekliau ir vienodžiau;

J.

kadangi ir narių patvirtintų Kampalos pakeitimų, ir agresijos nusikaltimų priskyrimo Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai ratifikavimas dar labiau padės panaikinti šių nusikaltimų kaltininkų nebaudžiamumą;

K.

kadangi tais atvejais, kai taikomas principas „atsakomybė užtikrinti apsaugą“, labai svarbu atskirti karinių subjektų ir humanitarinės pagalbos teikėjų įgaliojimus, kad būtų apsaugotas suvokimas apie visų humanitarinės pagalbos teikėjų neutralumą ir nešališkumą ir nekiltų pavojus veiksmingam paramos ir pagalbos teikimui;

1.

teikia Tarybai šias rekomendacijas:

a)

aktyviai skatinti imtis konkrečių tolesnių veiksmų ir įgyvendinti 2012 m. rugsėjo 24 d. aukšto lygio posėdžio teisės viršenybės principo nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis klausimu deklaraciją bei ištirti, kokiu mastu teisės viršenybės principą būtų galima susieti su vykstančiais Tūkstantmečio vystymosi tikslų po 2015 m. svarstymais;

b)

stiprinti tarptautines pastangas, kuriomis siekiama užtikrinti, kad visos JT konvencijose įtvirtintos žmogaus teisės būtų laikomos visuotinėmis, nedalomomis, tarpusavyje priklausomomis ir susijusiomis ir kad būtų užtikrintas jų laikymasis; skatinti įtraukti žmogaus teises ir pagrindines laisves į visus JT veiklos aspektus;

c)

siekti stiprinti visuotinio periodinio vertinimo procesą šiuo tikslu teikiant rekomendacijas per dvišalius ir daugiašalius dialogus su JT valstybėmis narėmis, visų pirma per dialogus žmogaus teisių klausimais; padėti sukurti aplinką, suteikiančią galimybę nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) įvairiais etapais prisidėti prie visuotinio periodinio vertinimo proceso;

d)

skatinti pilietinę visuomenę kuo platesniu mastu prisidėti prie įvairių JT žmogaus teisių mechanizmų, be kita ko, prie visuotinio vertinimo proceso įvairiais jo etapais; siekiant kovoti su spaudimu arba net represijomis, kartu atidžiai stebint galimas šios rūšies bylas, susijusias su NVO ir pilietine visuomene, teikti paramą žmogaus teisių institucijų gebėjimų stiprinimui;

e)

pakartoti, kad visapusiškai palaiko Tarptautinį baudžiamąjį teismą, ir toliau atidžiai stebėti bet kokius mėginimus pakenkti Romos statuto teisėtumui, visuotinumui ir vientisumui; aktyviai įtraukti šioje sistemoje dar nedalyvaujančias valstybes siekiant, kad jos greitai pasirašytų ir ratifikuotų minėtą statutą; siekti, kad valstybės, įskaitant ES valstybes nares, ratifikuotų 2010 m. Kampalos pakeitimus dėl agresijos nusikaltimų;

f)

aktyviai siekti, kad visos JT valstybės narės ratifikuotų JT konvenciją prieš korupciją ir JT konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą; dėti daugiau pastangų siekiant baigti derybas dėl Bendrosios konvencijos dėl tarptautinio terorizmo; remti pasiūlymą sukurti JT specialiojo pranešėjo finansinių nusikaltimų, korupcijos ir žmogaus teisių klausimais pareigybę;

g)

raginti JT Generalinės Asamblėjos narius vieną iš didžiausių prioritetų tarptautinių finansų ir vystymosi institucijų darbotvarkėse teikti visiškam įmonių atskaitomybės skaidrumui ir kovai su korupcija, pinigų plovimu, mokesčių rojais, neteisėtais finansiniais srautais ir žalingais mokestiniais dariniais;

h)

pabrėžti, kad vystymosi pažanga bus tvari tik jeigu bus užtikrintas geras valdymas, atskaitingos demokratinės institucijos ir jeigu bus laikomasi teisinės valstybės principų; todėl užtikrinti, kad naujojoje programoje būtų atspindėtas aiškus demokratinio valdymo įsipareigojimas;

i)

siekiant užkirsti kelią tolesniam žmogaus teisių pažeidimų plitimui, skatinti žiaurumų ir kitų rimtų pažeidimų prevenciją pertvarkant Jungtinių Tautų žmogaus teisių tarybą į ankstyvojo perspėjimo ir prevencijos mechanizmą, kad ji nebūtų tik į įvykius reaguojanti institucija;

j)

pradėti įgyvendinti konkrečias temines iniciatyvas, kuriomis būtų skatinama prisiimti atsakomybę už žmogaus teisių pažeidimus ir imtis atitinkamų veiksmų pagrindinėms žmogaus teisių problemoms spręsti, įskaitant pastangas siekti mirties bausmės panaikinimo ir apsaugoti į pažeidžiamą padėtį patekusių asmenų, pavyzdžiui, vaikų, moterų, LGBTI asmenų ar čiabuvių tautų, teises;

k)

pasmerkti nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Irano Islamo Respublikoje;

l)

pakartoti, kaip svarbu kovoti su kankinimu ir kitokiu netinkamu elgesiu ir kad ES teikia pirmenybę šiam klausimui, ypač kiek tai sietina su vaikais; pratęsti specialiojo pranešėjo įgaliojimus dar trejiems metams ir užtikrinti, kad būtų imamasi aktyvių veiksmų pastarosioms rezoliucijoms dėl kankinimo įgyvendinti; parodyti bendrą įsipareigojimą panaikinti kankinimą ir remti aukas, visų pirma toliau prisidedant arba prireikus pradedant prisidėti prie JT savanoriško kankinimo aukų fondo ir Specialiojo fondo, sukurto pagal Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą fakultatyvinį protokolą;

m)

toliau kovoti su mirties bausmės vykdymu ir tvirtai remti jos moratoriumą kaip žingsnį jos panaikinimo linkme; toliau siekti panaikinti mirties bausmę visame pasaulyje; primygtinai paraginti valstybes, kuriose vis dar vykdoma mirties bausmė, paskelbti aiškius ir tikslius duomenis apie tai, kiek mirties bausmės nuosprendžių paskirta ir įvykdyta;

n)

pareikšti susirūpinimą dėl pastaruoju metu daugėjančių diskriminacinių įstatymų ir praktikos bei dėl smurto prieš asmenis dėl jų seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės; skatinti atidžiai stebėti padėtį Nigerijoje ir Ugandoje, kur priėmus naujus įstatymus kyla rimta grėsmė seksualinių mažumų laisvei; dar kartą patvirtinti, kad remia nuolatines Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro pastangas kovoti su šiais diskriminaciniais įstatymais ir praktika bei apskritai JT darbą šiuo klausimu; rekomenduoti aktyviai dalyvauti kovojant su mėginimais susilpninti šias teises;

o)

remti tarptautines pastangas skatinti skaidresnį ir labiau atskaitingą ginkluotų nepilotuojamų orlaivių naudojimą pagal nusistovėjusią tarptautinę teisinę sistemą, taip pat toliau remti tikslinių žudynių tyrimus; toliau padėti vykdyti tikslinių žudynių tyrimus ir imtis tolesnių veiksmų JT specialiųjų pranešėjų neteisminio, neatidėliotino ir savavališko mirties bausmės vykdymo bei kovos su terorizmu klausimais pateiktoms rekomendacijoms įgyvendinti;

p)

siekiant suteikti Jungtinėms Tautoms veiksmingesnių padėties švelninimo priemonių, remti taikos stiprinimo ir taikos palaikymo misijas, jei reikia, teikiant didesnę ES paramą (techninę, finansinę, siunčiant įrangą arba ES pajėgas);

q)

užtikrinti, kad taikos palaikymo įgaliojimai atspindėtų ilgalaikius valstybės, institucijų stiprinimo ir paramos demokratijai poreikius, taip sutelkiant dėmesį į visapusišką požiūrį, kad būtų galima panaikinti konflikto ir valstybės silpnumo priežastis;

r)

bendradarbiauti stiprinant regioninių organizacijų pajėgumus ir vaidmenį taikos palaikymo, konfliktų prevencijos, civilinių ir karinių krizių valdymo bei konfliktų sprendimo srityse;

s)

iš visų ginkluoto konflikto šalių reikalauti visapusiškai laikytis pagal tarptautinės teisės aktus prisiimtų įsipareigojimų ir, be kita ko, sudaryti sąlygas netrukdomai gauti humanitarinę pagalbą;

t)

užtikrinti, kad įgyvendinant laikotarpio po 2015 m. vystymosi programą būtų skatinama įtvirtinti ilgalaikę taiką panaikinant pagrindinius konflikto veiksnius, kad būtų sudarytos vystymuisi ir naudojimuisi teisėmis palankios ir reikalingos sąlygos;

u)

sutelkti dėmesį į terorizmo – tiek valstybės, tiek kitaip remiamo – nutraukimą;

v)

užtikrinti, kad 2014 m. būtų surengta 2012 m. neįvykusi JT konferencija dėl Artimųjų Rytų zonos be masinio naikinimo ginklų sukūrimo, dėl kurios buvo susitarta 2010 m. Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo peržiūros konferencijoje;

w)

remti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijas dėl nusodrintojo urano ginklų ir parengti ES bendrąją poziciją, kuri geriau atspindėtų pakartotinius Parlamento raginimus prevenciškai paskelbti visuotinį moratoriumą ir pasiekti visuotinį sutarimą dėl galimo pavojaus civilių gyventojų sveikatai, sudėtinės pokonfliktinio valdymo naštos ir su šių ginklų naudojimu susijusių finansinių išlaidų;

x)

užtikrinti, kad 2015 m. persvarstant JT taikos stiprinimo struktūrą būtų skatinamas principas „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ ir moterų atliekamas vaidmuo stiprinant taiką;

y)

siekti įtvirtinti principą „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ kaip tarptautinę normą, kartu išlaikant subtilią atitinkamų valstybių ir tarptautinės bendruomenės vaidmenų pusiausvyrą, ir visų pirma pagal šį principą turėtų būti siekiama konflikto prevencijos, o ginkluotųjų pajėgų naudojimas turėtų būti kraštutinė priemonė;

z)

šiuo požiūriu užtikrinti, kad atsakomybė už genocido ir masinių žiaurumų prevenciją ir nutraukimą pirmiausia tektų atitinkamai valstybei, bet ir kad tarptautinė bendruomenė atliktų tam tikrą vaidmenį, dėl kurio nebereikėtų remtis suverenumu;

aa)

raginti vadovautis pagrindine samprata, kad, norint užtikrinti prevenciją, reikia atitinkamai paskirstyti susijusių valstybių ir tarptautinės bendruomenės atsakomybę ir skatinti jas bendradarbiauti;

ab)

bendradarbiaujant su visais tarptautiniais partneriais užtikrinti, kad galimi tolesni principo „atsakomybė užtikrinti apsaugą“ sampratos pokyčiai visapusiškai atitiktų tarptautinės humanitarinės teisės aktus ir su jais derėtų;

ac)

siekti įtraukti civilių gyventojų apsaugą į Jungtinėms Tautoms prižiūrint vykdomų taikos palaikymo misijų įgaliojimų sritį;

ad)

dar kartą patvirtinti įsipareigojimą įgyvendinti JT Saugumo Tarybos rezoliucijas dėl moterų, taikos ir saugumo (11), kuriose pripažįstama, kad karas daro neproporcingai didelį poveikį moterims, tačiau taip pat tai, kad jų vaidmuo valdant ir sprendžiant konfliktus bei užtikrinant ilgalaikę taiką yra labai svarbus;

ae)

aktyviai remti ir skatinti visapusiškai įgyvendinti JT rezoliuciją Nr. 2016 dėl kovos su nebaudžiamumu su konfliktais susijusio seksualinio smurto atvejais ir užtikrinti tolesnės atskaitomybės, prevencinių priemonių, prevencinių priemonių, seksualinių nusikaltimų bei išnaudojimo prevencinių priemonių ir paramos šių nusikaltimų aukoms stiprinimą;

af)

pirmenybę teikti vaikų santuokų panaikinimui;

ag)

užtikrinti, kad moterims būtų atstovaujama visais taikos proceso etapais ir kad jos būtų įtraukiamos į prevencinės diplomatijos, ankstyvojo perspėjimo ir saugumo stebėsenos, taip pat į tyrimo komisijų konfliktams pasibaigus procesus;

ah)

užtikrinti, kad daug dėmesio būtų skiriama mergaičių švietimui;

ai)

aktyviai dalyvauti 58-ojoje Moterų padėties komisijos sesijoje, kad nebūtų pakenkta JT Pekino veiksmų platformos acquis nuostatoms, pavyzdžiui, susijusioms su galimybėmis mokytis ir gydytis kaip su pagrindinėmis žmogaus teisėmis; griežtai pasmerkti kaip karo taktiką prieš moteris naudojamą seksualinį smurtą, įskaitant tokius nusikaltimus kaip masinis žaginimas, seksualinė vergovė, priverstinė prostitucija, įvairūs persekiojimo dėl lyties būdai, įskaitant moterų lyties organų žalojimą, prekybą žmonėmis, ankstyvas ir priverstines santuokas, žudymus dėl garbės ir visas kitas panašaus sunkumo seksualinio smurto formas; pasirašyti ir ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo;

aj)

paraginti valstybes nares ratifikuoti trečiąjį JT vaiko teisių konvencijos fakultatyvinį protokolą, kuris suteiks galimybę vaikams teikti savo skundus komitetui;

ak)

pripažinti, kad siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) padaryta didelė ir svarbi pažanga; kuo geriau pasinaudoti pasirengimo 2015 m. rugsėjo mėn. vyksiančiam Aukščiausiojo lygio susitikimui laikotarpio po 2015 m. darbotvarkės klausimais etapu, siekiant užtikrinti ES valstybių narių veiksmų, susijusių su pirmenybinėmis sritimis ir tikslais, kuriuos ES nori pasiekti, suderinamumą ir koordinavimą, kad būtų išvengta dėl pernelyg plataus tikslų sąrašo atsirandančio nenuoseklumo ir neaiškumo; pabrėžti, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mažiausiai išsivysčiusių šalių, šalių, kuriose vyksta konfliktai, ir pokonfliktinių šalių reikmėms; užtikrinti besivystančių šalių atsakomybę už šiuos tikslus;

al)

pabrėžti, kad pasaulinės pastangos pasiekti TVT iki 2015 m. termino likusiu laikotarpiu turėtų būti sustiprintos ir sutelktos į sritis, kuriose šis procesas labiausiai atsilieka;

am)

užtikrinti, kad naujojoje bendroje integruotoje programoje skurdo panaikinimas liktų vienas iš prioritetų kartu su kova su nelygybe ir tvaraus vystymosi, aprūpinimo maistu ir lyčių lygybės skatinimu;

an)

siekti patvirtinti bendrą, išsamią ir integruotą laikotarpio po 2015 m. Tūkstantmečio vystymosi tikslų programą ir joje nustatyti aiškius kriterijus, apimančius pagrindinius vystymosi ir tvarumo klausimus; užtikrinti universalų ir pasaulinį šios programos pobūdį ir kad ja būtų skatinamas visuotinis klestėjimas, žmogaus teisės ir gerovė;

ao)

vadovautis žmogaus teisėmis grindžiamu požiūriu ir užtikrinti, kad žmogaus teisių visuotinumas būtų vienas iš pagrindinių po 2015 m. taikytinos programos aspektų;

ap)

paraginti sukurti nuoseklų ir išsamų tarptautinį požiūrį į laikotarpio po 2015 m. finansavimą, kuris būtų prognozuojamai teikiamas visiems tvaraus vystymosi aspektams, ir, atsižvelgiant į 2013 m. gruodžio mėn. Tarybos išvadas, toliau skatinti JT sistemoje svarstyti alternatyvius finansavimo šaltinius ir kitus pagalbos teikimo būdus, ypač privačias investicijas ir nefinansines priemones;

aq)

užtikrinti, kad naujiems plataus užmojo vystymosi tikslams būtų skirtas ne mažiau plataus užmojo novatoriškas vystymosi finansavimas;

ar)

atsižvelgiant į tai, kad pasauliniu lygmeniu aplinkos apsaugos ir vystymosi klausimai paprastai sprendžiami atskirai, ieškoti naujų būdų šiam suskaidymui įveikti ir užmegzti šių glaudžiai susijusių sričių ryšius, be kita ko, instituciniu požiūriu;

as)

priminti 2010 m. Kankūne vykusioje klimato kaitos konferencijoje (ŠK 16) išsivysčiusių šalių prisiimtą įsipareigojimą iki 2020 m. kasmet teikti naują ir papildomą 100 mlrd. USD finansavimą su klimato kaita susijusioms besivystančių šalių reikmėms; pažymėti, kad šiuo finansavimu turėtų būti užtikrintas suderintas paramos paskirstymas prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos švelninimo priemonėms;

at)

imtis visų reikiamų teisinių ir administracinių priemonių siekiant visapusiškai įgyvendinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje (12) pateiktas rekomendacijas, kad būtų užtikrinama, jog piliečiai internete ir neprisijungę prie interneto turėtų tokias pačias teises, ir visų pirma peržiūrėti procedūras, praktiką bei teisės aktus ir įdiegti nepriklausomus bei veiksmingus priežiūros mechanizmus, pabrėžiant duomenų apsaugos svarbą;

au)

siekiant dar kartą patvirtinti ES įsipareigojimą šiuo klausimu pasauliniu mastu, aktyviai skatinti visas JT valstybes nares imtis konkrečių veiksmų šiai rezoliucijai įgyvendinti;

av)

aktyviai skatinti visas JT valstybes nares, įskaitant ES valstybes nares, skubiai pasirašyti ir ratifikuoti Sutartį dėl prekybos ginklais, siekiant sudaryti sąlygas tarptautinei bendruomenei veiksmingai spręsti klausimus, susijusius su neigiamu nepakankamo skaidrumo ir netinkamai reguliuojamos prekybos įprastiniais ginklais, šaudmenimis ir pavojingomis technologijomis, kuri pasaulyje skatina ginkluotus konfliktus ir kuria naudojamasi žmogaus teisėms pažeidinėti, poveikiu; įtraukti kitas susijusias valstybes, regionines ir tarptautines organizacijas bei pilietinę visuomenę, atitinkamai siekiant skatinti toliau plėsti Sutarties dėl prekybos ginklais taikymo sritį;

aw)

aktyviai remti išsamią Jungtinių Tautų sistemos, ypač jos Saugumo Tarybos, reformą siekiant didinti jos teisėtumą, atstovavimą regionams, atskaitomybę ir veiksmingumą; siekti ilgalaikio ES tikslo turėti vietą išplėstoje JT Saugumo Taryboje;

ax)

gerinti valstybių narių pozicijų koordinavimą ir EIVT bei valstybių narių bendradarbiavimą ir užtikrinti ES, kaip pasaulinio masto veikėjos, veiksmų nuoseklumą siekiant greitai ir visapusiškai imtis veiksmų ir pateikiant vieningą žinią; šiuo požiūriu skatinti EIVT, visų pirma pasitelkiant ES delegacijas Ženevoje ir Niujorke, didinti ES veiksmų nuoseklumą;

ay)

remti parlamentų ir regioninių asamblėjų JT sistemoje atliekamą vaidmenį ir pasaulinį parlamentarizmą;

az)

toliau sėkmingai bendradarbiauti remiant daugiašališkumą ir pasaulinį valdymą ir pabrėžti, kokia svarbi ES ir JTVP strateginė partnerystė, kurios 10 metų sukaktis paminėta 2014 m. vasario mėn.;

ba)

didinti informuotumą apie tai, kad 2015 m. bus paskelbti Europos vystymosi metais, kurie suteiks visiškai naują galimybę didinti Europos visuomenės žinias apie pasaulinio lygmens iššūkius ir naujų vystymosi tikslų, dėl kurių reikia susitarti, svarbą;

bb)

pažymėti, jog pasaulinės problemos lieka neišspręstos ir veikiausiai didės, o klimato kaita ir aplinkos blogėjimas kelia grėsmę, kad siekiant TVT padaryta pažanga sustos; todėl 2014 m. JT aukščiausiojo lygio susitikime klimato kaitos klausimais stiprinti veiksmus, skirtus kovai su klimato kaita, siekiant sukurti tvirtą pagrindą, kuris 2015 m. Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje turėtų poveikio sėkmingoms deryboms ir tvariai pažangai, daromai siekiant mažinti išmetamą dujų kiekį ir stiprinti prisitaikymo strategijas; rodyti pavyzdį ir patvirtinti plataus užmojo privalomą kovos su klimato kaita politikos sistemą, taip pat laiku nustatyti aukščiausiojo lygio susitikimo tikslus, kad būtų galima daryti teigiamą įtaką deryboms;

bc)

aktyviai dalyvauti diskusijose dėl termino „pabėgėlis dėl klimato kaitos“, įskaitant galimą teisinę šio termino apibrėžtį tarptautiniuose teisės aktuose arba teisiškai privalomame tarptautiniame susitarime;

bd)

2014 m. rugsėjo mėn. vyksiančioje trečiojoje pasaulinėje konferencijoje pakartoti, kad ES palaiko mažas besivystančias salų valstybes;

be)

siekti surasti tvarų politinį Sirijos problemos sprendimo būdą, kuris padėtų sustabdyti smurtą ir skatintų teisėtus Sirijos gyventojų lūkesčius atitinkantį perėjimą prie demokratijos; remti visapusišką konferencijos „Ženeva I“ išvadų įgyvendinimą ir, turint omenyje konferencijos „Ženeva II“ svarbą, nes ji yra išskirtinis forumas, suteikiantis galimybę konflikto šalims vesti tiesiogines derybas taikos ir perėjimo prie demokratijos klausimais, tęsti konferencijos „Ženeva II“ procesą;

bf)

siekti įtraukti į konferenciją „Ženeva II“ visus atitinkamus pasaulinius ir regioninius veikėjus taip pripažįstant, kad per Sirijos krizę daug įvairių veikėjų atlieka lemiamą vaidmenį;

bg)

surengti tarptautinę konferenciją Sirijos pabėgėlių krizės klausimu ir joje daugiausia dėmesio skirti humanitarinės pagalbos veiksmams, pirmenybę teikiant paramos šio regiono priimančiosioms šalims teikimui ir ES įsitraukimo į diplomatinius veiksmus, skirtus šiam konfliktui užbaigti, didinimui;

bh)

siekti nedelsiant įgyvendinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 2139 dėl humanitarinės padėties Sirijoje, kad galiausiai būtų sudarytos palankesnės sąlygos saugiai, netrukdomai ir greitai pasiekti visus žmones, kuriems reikalinga pagalba, įskaitant pagalbos teikimą nepaisant konfliktų vietovių ir valstybių sienų; užtikrinti, kad cheminiai ginklai iš Sirijos būtų šalinami, perkeliami ir sunaikinami visiškai skaidriais būdais;

bi)

skatinti tarptautinį bendradarbiavimą Sirijos cheminių ginklų sunaikinimo klausimu ir paraginti visapusiškai įgyvendinti 2013 m. rugsėjo 27 d. Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos vykdomosios tarybos sprendimą;

bj)

remti visas pastangas užtikrinti atskaitomybę už žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės aktų pažeidimus Sirijoje ir aktyviai skatinti Saugumo Tarybą padėties Sirijoje klausimą perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui;

bk)

skatinti visas šalis laikytis 2014 m. sausio 23 d. pasirašyto karo veiksmų nutraukimo (paliaubų) susitarimo, įskaitant nuostatas, pagal kurias iš konflikto dalyvių reikalaujama susilaikyti nuo išpuolių prieš civilius gyventojus ir užtikrinti, kad humanitarinę pagalbą teikiantys darbuotojai galėtų saugiai patekti į nuo konflikto nukentėjusias Pietų Sudano teritorijas; pabrėžti, kad šis susitarimas yra tik pirmasis žingsnis siekiant taikos ir susitaikymo, kartu atsižvelgiant į padėtį Pietų Sudane, įskaitant politinę kovą dėl vadovavimo šaliai, dėl kurios kyla vis daugiau etninių grupių susirėmimų ir perkelta daugiau kaip 650 000 asmenų;

bl)

remti Pietų Sudano valstybės kūrimo darbotvarkę, taip pat tikro susitaikymo ir įtraukios taikos procesą, siekiant užtikrinti ilgalaikį stabilumą; pasiūlyti pagalbą sprendžiant korupcijos, kuri trukdo užtikrinti laisvą ir teisingą demokratiją, stabilumą, tvarų vystymąsi ir ekonomikos augimą, klausimą;

bm)

pasmerkti plačiai paplitusius žmogaus teisių pažeidimus ir nusižengimus; palankiai vertinti ir remti ES specialiojo įgaliotinio Afrikos Kyšulyje Alexanderio Rondoso, JT specialiosios atstovės Hilde Johnson ir Afrikos Sąjungos pastangas ir stiprinti JT misijos Pietų Sudano Respublikoje pajėgumus atlikti tyrimus žmogaus teisių srityje;

bn)

pasmerkti išpuolius prieš pagalbą teikiančius asmenis ir pasikėsinimus į turtą, kišimąsi į teikiamą humanitarinę pagalbą ir didelio masto atsargų plėšimus Pietų Sudane, nes tai labai trukdo pasiekti civilius gyventojus, kuriems reikia pagalbos;

bo)

paraginti nepriklausomą tarptautinę tyrimo komisiją ištirti visus tariamus nuo konflikto pradžios padarytus žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės aktų pažeidimus; primygtinai paraginti patraukti atsakomybėn atsakingus asmenis;

bp)

užtikrinti gerą bendradarbiavimą ir tarptautinių pastangų, reikalingų Centrinės Afrikos Respublikos padėčiai stabilizuoti, papildomumą bei siekti patvirtinti visapusišką požiūrį į šią daugialypę krizę; remti politinio perėjimo procesą ir padėti sukurti veikiančias demokratines institucijas, kurios galėtų kovoti su žmogaus teisių pažeidimais, apsaugoti piliečius, nutraukti smurtą ir numalšinti šalyje susidariusią religinę įtampą; toliau teikti reikiamą finansinę paramą, kad būtų galima užtikrinti perspektyvią ekonominę plėtrą; imtis veiksmų, kuriais būtų siekiama reaguoti į precedento neturinčią humanitarinę krizę, teikiant tinkamą finansinę paramą;

bq)

remti tarptautinės bendruomenės, visų pirma Afrikos Sąjungos, JT ir Prancūzijos bei Centrinės Afrikos valdžios institucijų pastangas stabilizuoti šią valstybę; skubiai įgyvendinti 2014 m. sausio 20 d. ES sprendimą dėl Europos Sąjungos karinės operacijos Centrinės Afrikos Respublikoje pradžios ir juo vadovaujantis paspartinti pajėgų dislokavimo procedūras;

br)

remti vykstantį derybų procesą ir dabartines pastangas surasti šio konflikto sprendimo būdus, kartu siekiant Palestinos susitaikymo proceso, kad būtų suvienyti Vakarų Krante, Rytų Jeruzalėje ir Gazos Ruože gyvenantys palestiniečiai;

bs)

užtikrinti, kad Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, bendradarbiaudama su ES ir JAV, pateiktų visas priemones, reikalingas dviejų valstybių sprendimo, grindžiamo 1967 m. nustatytomis sienomis, pagal kurį Jeruzalė yra abiejų valstybių sostinė, Izraelio valstybė turi saugias ir pripažintas sienas ir taikiai bei saugiai sugyvena su nepriklausoma, demokratine ir perspektyvia kaimynine Palestinos valstybe, tvarumui ir veiksmingumui užtikrinti;

2.

paveda Pirmininkui perduoti šią rekomendaciją Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, ES specialiajam įgaliotiniui žmogaus teisių klausimais, Tarybai ir susipažinti – Komisijai.

30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/54

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 2 ir 21 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 167 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į JT Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir visus atitinkamus tarptautinius žmogaus teisių dokumentus, įskaitant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą,

—

atsižvelgdamas į prie Lisabonos sutarties pridėtą Protokolą Nr. 29 dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos 11 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į ES žmogaus teisių gaires,

—

atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 25 d. Tarybos priimtą strateginę programą ir veiksmų planą žmogaus teisių ir demokratijos srityje (1),

—

atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 3 d. Komisijos komunikatą „Europos komunikacinė partnerystė“ (COM(2007)0568) ir į 2007 m. spalio 3 d. Komisijos pasiūlymą dėl institucijų susitarimo „Europos komunikacinė partnerystė“ (COM(2007)0569),

—

atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją „Visuomeninio transliavimo paslaugos skaitmeninėje eroje. Dvejopos sistemos ateitis“ (2),

—

atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (3),

—

atsižvelgdamas į savo 2011 m. gegužės 12 d. rezoliuciją dėl ES išorės veiksmų kultūrinių aspektų (4),

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl skaitmeninės laisvės strategijos ES užsienio politikoje (5),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. birželio 13 d. rezoliuciją dėl spaudos ir žiniasklaidos laisvės pasaulyje (6),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 24 d. rezoliuciją dėl Tarybos metinio pranešimo Europos Parlamentui dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (7),

—

atsižvelgdamas į savo 2013 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją dėl metinės ataskaitos dėl žmogaus teisių ir demokratijos pasaulyje 2012 m. ir Europos Sąjungos politikos šioje srityje (8),

—

atsižvelgdamas į Europos spaudos laisvės chartiją,

—

atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją „Plėtra: politika, kriterijai ir ES strateginiai interesai“ (9), 2013 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl 2013 m. Albanijos pažangos ataskaitos (10), 2014 m. vasario 6 d. rezoliuciją Bosnijos ir Hercegovinos 2013 m. pažangos ataskaitos (11), 2014 m. vasario 6 d. rezoliuciją dėl buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos 2013 m. pažangos ataskaitos (12), 2014 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl Islandijos 2012 m. pažangos ataskaitos ir perspektyvų po rinkimų (13), 2014 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl Kosovo europinės integracijos proceso (14), 2014 m. vasario 6 d. rezoliuciją dėl Juodkalnijos 2013 m. pažangos ataskaitos (15), 2014 m. sausio 16 d. rezoliuciją dėl Serbijos 2013 m. pažangos ataskaitos (16), 2014 m. kovo 12 d. rezoliuciją dėl 2013 m. Turkijos pažangos ataskaitos (17), 2013 m. spalio 23 d. rezoliuciją Europos kaimynystės politika: siekis stiprinti partnerystę. Europos Parlamento pozicija dėl 2012 m. ataskaitų (18), 2013 m. gegužės 23 d. rezoliuciją dėl pereinamojo laikotarpio Arabų pavasario šalių turto grąžinimo (19), 2013 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl ES ir Kinijos santykių (20) ir 2012 m. gruodžio 13 d. rezoliuciją su Europos Parlamento rekomendacijomis Tarybai, Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai dėl derybų dėl naujo ES ir Rusijos susitarimo (21),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 97 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto rekomendaciją (A7-0248/2014),

A.

kadangi nepriklausoma Europos transliuojamoji žiniasklaida Europos ir pasaulio visuomenei siūlo bendrą viziją, remia tam tikras ES Sutartyse įtvirtintas vertybes, pvz., žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant saviraiškos laisvę, taip pat skatina pliuralizmą, nepriklausomą mąstymą, kultūros įvairovę, nuomonių pliuralizmą ir pamatines vertybes – nesmurtinį konfliktų sprendimą, toleranciją ir pagarbą, ir tai daro tiek ES, tiek išorės santykių srityje;

B.

kadangi bet kokia grėsmė žiniasklaidos nepriklausomumui, ar ji kiltų dėl vyriausybės kišimosi, žurnalistų bauginimo, nepakankamo nuosavybės struktūros skaidrumo, ar dėl vyraujančių komercinių interesų, blogina bendrą žiniasklaidos laisvės ir pliuralizmo padėtį bet kurioje šalyje;

C.

kadangi, nepaisant ES funkcijos prižiūrėti, kaip valstybės narės, įgyvendindamos ES teisę, taiko ES pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnį, būtent vyriausybės pirmiausia privalo užtikrinti ir apsaugoti saviraiškos ir žiniasklaidos laisvę; kadangi ES teisėje, ypač prie ES sutarties pridėtame Protokole Nr. 29, įtvirtinta, kad visuomeninės transliacijos sistema valstybėse narėse yra tiesiogiai susijusi su kiekvienos visuomenės demokratiniais, socialiniais ir kultūriniais poreikiais ir poreikiu išsaugoti žiniasklaidos pliuralizmą;

D.

kadangi naudojantis radijo ir televizijos transliacijomis, kurias vis labiau papildo interneto žiniasklaidos paslaugos, galima veiksmingai ir ekonomiškai pasiekti Europos ir trečiųjų šalių visuomenę ir daugumai ES ir jai nepriklausančių šalių piliečių tai yra pagrindinis informacijos šaltinis;

E.

kadangi naujos skaitmeninės ir internetinės žiniasklaidos platformos prisidėjo prie didesnės įvairovės ir pliuralizmo ir yra ypatingai svarbios šalyse, kuriose ribojamas tradiciškesnių informacijos šaltinių prieinamumas;

F.

kadangi Europos transliuojamoji žiniasklaida tarptautiniu mastu gali daryti didelę įtaką visame pasaulyje skleidžiant informaciją apie demokratijos vertybes, žiniasklaidos laisvę ir žmogaus teises, aiškinant skirtingą nacionalinį suvokimą, formuojant tikrą Europos perspektyvą ir pateikiant auditorijai patikimą aukštos kokybės informaciją, ir, svarbiausia, tai daryti laikantis tvirto, nepajudinamo įsipareigojimo užtikrinti žurnalistikos objektyvumą;

G.

kadangi transliavimo demokratizacijos ir žmogaus teisių propagavimo trečiosiose šalyse tikslais negalima aiškiai priskirti ES žiniasklaidos politikai;

H.

kadangi ES išorės santykių srityje reikia parengti darnią Europos žiniasklaidos transliacijų strategiją, kad būtų galima propaguoti pamatines ES vertybes ir jos, kaip pasaulinės veikėjos, tikslus, taip pat formuoti diskusijas ir gerinti užsienio politikos klausimų supratimą;

I.

kadangi ES pradinis finansavimas, skirtas radijo programai „Europos radijas Baltarusijai“, ir nuolatinė parama nepriklausomų transliuotojų žiniasklaidos projektams trečiosiose šalyse yra geras pavyzdys, kaip vykdant bendrą užsienio ir saugumo politiką skatinama saviraiškos laisvė ir kitos pagrindinės teisės ir laisvės;

J.

kadangi pasaulinės Europos radijo tarnybos įsteigimas galėtų būti labai naudingas – tai galėtų būti visapusiška ES išorės santykių plėtojimo, visuotinių demokratinių vertybių ir žmogaus teisių skatinimo priemonė; kadangi tokią iniciatyvą galima būtų lengviau įgyvendinti naudojantis internetinėmis technologijomis;

K.

kadangi ES remia tarptautinį naujienų kanalą „Euronews“, kuris transliuoja laidas 13 kalbų, kurias supranta 53 proc. pasaulio gyventojų, „Euronews“ transliacijas mato 410 milijonų namų ūkių 155 šalyse, o palydovinis ryšys aprėpia visą pasaulį, be to, tai didžiausiai galimai auditorijai transliuojantis kanalas Europoje ir pagrindinis ne arabų šalių naujienų kanalas arabų šalyse ir Užsachario Afrikoje, šio kanalo transliacijas galima matyti visame pasaulyje nemokamai naudojantis įvairiais mobiliaisiais įrenginiais;

L.

kadangi 2005 m. ES su „Euronews“ yra sudariusi paslaugų pirkimo sutartį, pagal kurią šiam transliuotojui kasmet skiriamas 5 mln. EUR pagrindinis finansavimas su Europos reikalais susijusioms programoms kurti ir transliuoti; kadangi 2007 ir 2009 m. buvo pasirašytos kitos dvi paslaugų pirkimo sutartys, pagal kurias kasmet per penkerių metų laikotarpį „Euronews“ transliacijoms arabų ir persų kalbomis numatyta skirti 5 mln. EUR; kadangi 2010 m. gruodžio mėn. ES ir „Euronews“ pasirašė daugiametės partnerystės pagrindų susitarimą; kadangi finansinis Komisijos įnašas kanalui „Euronews“ 2013 metams nustatytas 2013 m. gegužės 8 d. Komisijos sprendimu dėl iš dalies pakeistos 2013 m. darbo programos komunikacijų srityje, kuris laikomas sprendimu dėl finansavimo, patvirtinimo (C(2013)2631); kadangi 2014 m. numatomas kanalo „Euronews“ pajamas sudaro akcininkų licencijos mokesčiai (9 proc.), komercinis pelnas (49 proc.) ir Komisijos ir įvairių jos generalinių direktoratų finansavimas (42 proc.);

M.

kadangi redaktorių nepriklausomumas nuo politinio kišimosi, programų nešališkumas, įvairovė ir pagarba žiūrovams yra svarbiausi kanalo „Euronews“ metinio įsipareigojimo žiūrovams bruožai (22);

N.

kadangi 2009 m. Komisija atliko pagrindinės sutarties su kanalu „Euronews“ vertinimą, pagal kurį buvo patvirtintas savitas ir ekonomiškas kanalo „Euronews“, kaip visos Europos naujienų transliuotojo, pasiekiančio daugiau žiūrovų Europoje nei su juo konkuruojantys tarptautiniai naujienų kanalai, statusas (23);

1.

teikia šias rekomendacijas Tarybai, Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai:

2.

paveda Pirmininkui perduoti šią rekomendaciją Tarybai, Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai ir susipažinti – valstybėms narėms.

30.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 408/59

—

atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 21 d. Mario Borghezio prašymą ginti jo imunitetą Milano teismui jo atžvilgiu atliekant tyrimą (bylos Nr. 47917/13), kuris buvo paskelbtas per 2013 m. lapkričio 21 d. plenarinį posėdį,

—

išklausęs Carlo Casini, kuris atstovavo Mario Borghezio, paaiškinimus, kaip nurodyta Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 5 dalyje, taip pat Mario Borghezio asmeniškai,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 11 ir 21 straipsnius,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 153 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 straipsnį bei 1976 m. rugsėjo 20 d. Akto dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 6 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1964 m. gegužės 12 d., 1986 m. liepos 10 d., 2008 m. spalio 15 ir 21 d., 2010 m. kovo 19 d. ir 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimus (1),

—

atsižvelgdamas į Italijos baudžiamąjį kodeksą,