12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/1

1.

džiaugiasi labai sėkminga ES mokslinių tyrimų politika, įgyvendinta pagal įvairias viena po kitos vykdytas bendrąsias programas ir dabar vykdoma pagal programą „Horizontas 2020“, kuri yra didžiausia pasaulyje integruota mokslinių tyrimų programa, grindžiama moksline kompetencija ir sparčiu inovacijų diegimu;

2.

primena, kad programa „Horizontas 2020“ yra pagrindinė paramos priemonė, skirta mokslinių tyrimų vykdymui ir inovacijoms Europoje, priklausanti visuotinei strategijai „Europa 2020“ ir padedanti kurti Europos mokslinių tyrimų erdvę (EMTE);

3.

dar kartą pabrėžia strategijos „Europa 2020“ svarbą, nes joje siūloma taikyti konsoliduotą „žinių trikampio“ (moksliniai tyrimai – švietimas – inovacijos) požiūrį, keisti mokymo pobūdį ir didelį dėmesį ir toliau skirti visų asmenų išsilavinimo lygio kėlimui ir universitetų bei įmonių bendradarbiavimo skatinimui; be to, siūlo siekti didesnės sąsajos ir papildomumo su programomis „Erasmus+“ ir Interreg, įskaitant tarpregioniniam bendradarbiavimui skirtą programą „Interreg Europe“; pabrėžia, kad reikia ir toliau kurti EMTE ir įgyvendinti įvairius tikslus, tarp kurių mokslinė kompetencija yra esminis, bet ne išskirtinis dalykas;

4.

pabrėžia EMTE tikslų aktualumą ir būtinybę toliau juos įgyvendinti, visų pirma plėtoti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, užtikrinti žinių judumą, bendrą mokslo tyrėjų ir inovacijų kūrėjų darbo rinką, lyčių lygybę ir prieigą prie informacijos ir mokslo;

5.

kad Europos žinių bendruomenės kūrimo projektas sulauktų paramos, siūlo identifikuoti talentingus europiečius ir stebėti mokslo darbuotojų karjerą, nustatyti Europos masto mokslo darbuotojų trajektorijas, kuriomis naudodamiesi jie galėtų pereinamuoju laikotarpiu susieti paramos programas su savo moksline karjera, įtraukti daugiau mokslo darbuotojų į verslo aplinką;

6.

nepritaria, kad diskusijoje dėl biudžeto būtų apsiribojama tik bendrąja programa: remiantis vertinimo metodais, pagal sanglaudos politiką moksliniams tyrimams ir inovacijoms skiriama nuo 43 iki 110 mlrd. EUR, neskaitant didelio kitos sektorių politikos ir J.-C. Junckerio plano indėlio;

7.

ragina inovacijas ir mokslinius tyrimus vėl laikyti vienais svarbiausių prioritetų diskusijose dėl Europos ateities ir Romos deklaracijoje numatytais prioritetais (1), stiprinti mokslinių tyrimų, inovacijų ir mokymo klausimų kompleksinį valdymą Sąjungos viduje, taip pat didinti Europos Sąjungoms moksliniams tyrimams ir inovacijoms skiriamas bendras fiskalines pastangas visose politikos srityse pagal dabartinę ir būsimą daugiametę finansinę programą. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, taip pat į Europos Parlamento pranešimo projektą (2) ir aukšto lygio nepriklausomų ekspertų grupės ataskaitą dėl ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programų poveikio didinimo (P. Lamy ataskaita) (3), bendrosios programos biudžetas turi būti gerokai padidintas norint bent jau išlaikyti dabartinės bendrosios programos plėtojimo dinamiką (4). Bet kokiu atveju, užtikrinant būtiną postūmį mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, neturi būti sumenkinama sanglaudos politikos, kuri išlieka pagrindinė ES finansavimo priemonė siekiant ekonominės ir socialinės miestų ir regionų sanglaudos ir konvergencijos, svarba. Reikia sutelkti ir derinti visų sanglaudos ir mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos priemonių potencialą siekiant skatinti regionų vystymąsi;

8.

ragina užsibrėžti naują bendrą plataus užmojo tikslą, kuris apimtų ne tik mokslinę kompetenciją Europoje, bet ir būtų susijęs su visos Europos moksline kompetencija ir inovaciniais gebėjimais, sutelkiant visų Europos teritorijų potencialą, taip padedant stiprinti jų gebėjimus ir skatinant atviras ir bendradarbiavimu grindžiamas inovacijas;

9.

mano, kad šis plataus užmojo tikslas yra dar svarbesnis vykstant globalizacijai, kurios poveikis dar nesuvaldytas, visų pirma vietos ir regionų lygmeniu, ir dėl kurios moksliniai tyrimai ir inovacijos yra atsparumo, didelės pridėtinės vertės ir tvaraus konkurencingumo veiksniai;

10.

ketina skatinti holistinį požiūrį į Europos, nacionalinį ir regioninį finansavimą, be kurio šis plataus užmojo tikslas ir diskusijos dėl ES biudžeto būtų beprasmiški; primena, kad labai svarbus tikslas 3 % BVP skirti moksliniams tyrimams ir inovacijoms tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuose – šį strategijoje „Europa 2020“ visoms valstybėms narėms iškeltą tikslą (nuo 2015 m. pasiekiamas rodiklis lygus 2,03 % ir nedidėja) įgyvendinti trukdo, be kita ko, daugelyje valstybių narių mažinamos biudžeto lėšos; todėl mano, kad labai svarbu ir toliau stiprinti mokslinių tyrimų ir inovacijų sistemas atsižvelgiant į kiekvienos šalies ir regiono padėtį, užtikrinant geresnį politikos koordinavimą Europos lygmeniu ir skatinant reikiamas reformas nacionaliniu ir regionų lygmeniu, be kita ko įgyvendinant Europos semestrą ir pažangiosios specializacijos strategijas;

11.

mano, kad diskusija dėl sinergijos turi tapti aiškesnė, ir siūlo penkis veiklos principus, kuriais galėtų bendrai vadovautis ES, valstybės narės, regionai ir miestai:

12.

primena, kad europinę bendrosios programos pridėtinę vertę visų pirma sudaro jos kolektyvinis ir bendradarbiavimu grindžiamas matmuo ir jos indėlis skatinant mokslininkų ir inovacijų ekosistemų tinklaveiką. Šiam matmeniui ir toliau turi būti teikiama pirmenybė paramos atskiriems projektams atžvilgiu;

13.

yra susirūpinęs, kad mažėja vidutinė finansavimą gavusių paraiškų dalis, kuri yra mažesnė nei įgyvendinant ankstesnę bendrąją programą. Tai labai trukdo programos sklaidai regionuose. Dėl konkurencijos, kuri neatsiejama nuo kompetencijos plėtojimo, neturėtų didėti socialinė atskirtis ir pernelyg didelė koncentracija;

14.

nurodo, kad būtina ir toliau užtikrinti bendrosios programos atvirumą siekiant jos sklaidos visoje Europoje, jos teritorijose ir tarp piliečių; ragina bendrosios programos priemonėse aktyviau taikyti inovacijas siekiant derinti kompetenciją, įtrauktį ir dalyvavimą;

15.

primena, kad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp fundamentinių mokslinių tyrimų ir tyrimų ruošiantis pateikimui į rinką, taip pat tarp laisvųjų mokslinių tyrimų ir tyrimų atsakant į visuomenės ir ūkio subjektų iškeltus klausimus, siekiant skatinti tiek inkrementines, tiek radikalias inovacijas, nes abiejų tipų inovacijos turi potencialo kurti naujas veiklos rūšis ir darbo vietas;

16.

pažymi, kad šiuo metu pirmenybė teikiama aukšto technologinio pasirengimo lygio (angl. TRL) projektams, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas laipsniškoms inovacijoms skatinant mokslininkus daugiausiai dėmesio skirti brandžioms idėjoms, kurios gali būti pateiktos rinkai per trumpą laiką; kartu pabrėžia, kad taip pat svarbu skirti paramą pirmojo technologinės parengties lygio projektams siekiant pateikti rinkai daugiau inovacijų; pabrėžia radikalių inovacijų, grindžiamų žemiausiu technologinės parengties lygiu ir leidžiančių greitai pasiūlyti rinkai naujus produktus bei paslaugas, svarbą. Bet kokiu atveju, svarbiausi inovacijų politikos prioritetai turėtų būti padėti MVĮ patekti į rinką ir kurti tvarias darbo vietas. Būtent toks turėtų būti Europos inovacijų tarybos vaidmuo;

17.

ragina labiau atsižvelgti į visų rūšių kompetencijas ir inovacijas ir primena, kad netechnologinės inovacijos ir socialinės inovacijos skatina naujų žinių, galinčių formuoti naujas kompetencijos sritis, poreikį;

18.

pritaria, kad reikia visapusiškai pripažinti socialines inovacijas, t. y. naujas idėjas (produktus, paslaugas ir modelius), kurie sudaro galimybę patenkinti visuomenės poreikius plačiąja prasme;

19.

pabrėžia, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos yra skirti ne tik įmonėms; jie susiję ir su viešąja politika, sveikata, kultūra ir bendruomeniniu gyvenimu, taip pat su socialine ekonomika ir naujais ekonomikos modeliais, kurie padeda kurti naujas partnerystes, plėtoti naują veiklą ir naujus socialinius ryšius. Todėl panaudojant inovacijų rezultatus dėmesį reikėtų sutelkti ne tik į ekonominę vertę rinkoje turinčio produkto, bet ir į socialinę naudą piliečiams teikiančios paslaugos sąvoką;

20.

pabrėžia, kad sąvoka „kompetencija“ vartojama apibūdinant labai skirtingus dalykus; siūlo aiškiai atskirti toliau nurodytus uždavinius, kuriuos turėtų padėti spręsti bendroji programa:

21.

siūlo, vertinant projektų poveikį, tiek ex ante etape (pasiūlymų atveju), tiek ex post etape (patvirtintų projektų atveju) atsižvelgti į:

22.

siūlo, siekiant prisidėti prie visų formų kompetencijos skatinimo, būsimoje bendrojoje programoje svarbesnį vaidmenį skirti teritorijoms:

23.

ragina įtraukti du naujus visuomenės uždavinius siekiant pažangių mokslinių rezultatų, susijusių su pagrindiniais Europos visuomenės ateities uždaviniais:

24.

ragina visuomenės uždavinių srityje stiprinti tarpdisciplininę humanitarinių ir socialinių mokslų vietą, taip pat rizikos prisiėmimą, siekiant kurti naujas idėjas ir sprendimus, visų pirma nustatant neapibrėžtus kvietimus teikti pasiūlymus dėl projektų;

25.

ragina taikyti naują, papildomą požiūrį, grindžiamą misijomis, siekiant sėkmingai vykdyti tiriamąjį darbą ir didelės apimties projektus, ir horizontaliąja orientacija pagal pažangiųjų miestų, aplinkosaugos arba jūrininkystės ir jūrų klausimų modelį; todėl primena Komiteto raginimą nustatyti tikslą 10 % kitos bendrosios programos skirti projektams, darantiems didelį poveikį jūrų ir jūrininkystės moksliniams tyrimams (5);

26.

išreiškia nuostabą, kad nepakankamai pasinaudojama daugeliu galimybių, kurias suteikia galiojančios taisyklės, ir siūlo keletą tobulinimo sričių:

27.

prašo Komisijos pateikti vertinimo kriterijus, kurie leidžia pateisinti aukštą didelėms įmonėms pagal programą „Horizontas 2020“ skiriamo finansavimo lygį, nors jų mokslinių tyrimų ir inovacijų sąnaudos padidėjo nedaug, ir atitinkamai pasiūlyti pakeitimų, skirtų kitai bendrajai programai;

28.

primygtinai teigia, kad būtina finansuoti mokslinių tyrimų veiklą dotacijomis; apgailestauja dėl polinkio pakeisti dotacijas paskolomis, tačiau pripažįsta, kad aukšto technologinės parengties lygio projektams, greitai pradėsiantiems vykdyti rinkos veiklą, turi būti sudaryta galimybė, be kitų priemonių, gauti ir paskolas;

29.

mano, kad plėtoti finansines priemones bendrosios programos tikslams pasiekti tikslinga tik tuo atveju, jei jos, bendradarbiaujant su finansinėmis institucijomis, leidžia apsidrausti nuo rinkos nepakankamumą lemiančios aukštos rizikos, laikantis, pavyzdžiui, pasiūlymo INNOFIN modelio; apgailestauja dėl menkų dabartinių pastangų įgyvendinant J.-C. Junckerio planą išplėsti apsaugą nuo šio tipo rizikos;

30.

atkreipia dėmesį į tai, kad būtina gerinti MVĮ skirtų inovacijų projektų finansavimą daugiausia dėmesio skiriant „Pramonė 4.0“ programoms, nes tai geriausias būdas stiprinti ES pramonės struktūrą ir didinti technologijų vidaus paklausą, kuri sudaro palankias sąlygas Europos vystymuisi;

31.

nurodo, kad mokslinė kompetencija priklauso inovacijų centrams ir ekosistemoms. Dauguma programos „Horizontas 2020“ paramos gavėjų (universitetai, mokslinių tyrimų organizacijos, MVĮ, pilietinės visuomenės organizacijos) yra neatsiejamai susijusios su savo vietovėmis ir vietovių kokybė prisideda prie mokslo kokybės. Šią padėtį reikia visapusiškai pripažinti bendrojoje programoje;

32.

primena, kad į teritorinį matmenį turi būti sistemingai atsižvelgiama formuojant visas politikos sritis, nes pažangiosios specializacijos strategijos (RIS3) mokslo subjektams ir įmonėms suteikia išteklių ir sukuria vertę vietovėms bei piliečiams;

33.

pabrėžia, kad pažangiąsias specializacijos strategijas (RIS3) parengė ir plėtojo regionai siekdami struktūruoti ekonomikos vystymuisi skirtų mokslinių tyrimų ir inovacijų investicijas, užtikrindami papildomumą su kitais regionais, ir kad teritorijų ir Europos investicijų į mokslinius tyrimus ir inovacijų suderinimas vykdant struktūrinius projektus pažangiosios specializacijos srityse leidžia didinti bendrosios programos poveikį ir išvengti su vietos padėtimi nesusijusių projektų finansavimo;

34.

patvirtina, kad bendroji programa turėtų skatinti mokslinių tyrimų ir inovacijų diegimo gebėjimų stiprinimą teritorijose, siekiant padėti joms didinti kompetencijos lygį, visų pirma pažangiosios specializacijos srityse, taip pat stiprinti visų regionų gebėjimus dalyvauti programoje „Horizontas 2020“ ir prie jos prisidėti kokybiškais projektais;

35.

pabrėžia miestų, kaip inovacijų centrų, atliekančių pagrindinį vaidmenį didinant kompetenciją, svarbą; taip pat pažymi, kad per didelė mokslo koncentracija inovacijų centruose yra kliūtis moksliniams tyrimams daryti teigiamą šalutinį poveikį visai ekonominei ir socialinei struktūrai ir kad būtina sutelkti kompetencijos grupes toli nuo centrinių vietų; primena ypač svarbų regioninės politikos vaidmenį šioje srityje;

36.

siūlo kurti naują ES, valstybių narių, regionų ir miestų partnerystę, skirtą Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų kompetencijai skatinti, taikant sustiprinto daugiapakopio valdymo principą, laikantis subsidiarumo principo, puoselėjant bendrą atvirų inovacijų ir vietos lygmeniu siūlomų iniciatyvų vertinimo kultūrą, vadovaujantis principu „iš apačios į viršų“;

37.

ragina padidinti bendrosios programos indėlį stiprinant teritorinius inovacijų centrus ir ekosistemas, labiau remti technologijų perdavimo tinklus, taip pat sukurti naują veiksmą „teritorinės jungtys“ siekiant pripažinti ir pagal bendrąją programą finansuoti teritorinius kompetencijos tinklus, vadovaujantis iniciatyvos „Vanguard“ modeliu;

38.

ragina novatoriškus regionus sudaryti Europos konsorciumus siekiant visoje Europoje kurti pažangias inovacijas. Nustatyti bendradarbiavimo galimybes, sužymėti vertės grandinės dalis, taip pat taikant pažangiąją specializaciją nustatyti pagrindinius suinteresuotuosius subjektus ir pajėgumus yra svarbūs žingsniai kuriant ES pridėtinę vertę;

39.

apgailestauja, kad, įpusėjus įgyvendinimo laikotarpiui, programoje „Horizontas 2020“ nepakankamai dalyvauja subjektai iš ES 13 šalių  (6) , ir pabrėžia, kad skiriasi dalyvavimas vietos ir regionų lygmeniu; svarbu sutelkti bendrąją programą, o ne tik sanglaudos politiką, visose Sąjungos vietovėse, siekiant remti geriausius kvalifikacijos propaguotojus ir sudaryti jiems sąlygas prisijungti prie Europoje vykdomo bendradarbiavimo;

40.

tikisi, kad šiuo tikslu bus toliau tęsiama ir išplėsta programos „Horizontas 2020“ programa „Pažangos skleidimas ir dalyvių skaičiaus didinimas“; ragina taikyti specialų metodą, skirtą regionams, kurių vystymasis mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje labai atsilieka ir kurie yra valstybėse, kurios negali dalyvauti šioje programoje, kaip daugumos atokiausių regionų atveju; pabrėžia, kad šiai programai skirta tik maža programos „Horizontas 2020“ dalis (1 %), ir pažymi, kad nėra jokių didesnių pokyčių, susijusių su galimybe dalyvauti bendrojoje programoje, ir stebisi, kad šalys pagrindinės programos „Horizontas 2020“ naudos gavėjos yra ir programos „Pažangos skleidimas ir dalyvių skaičiaus didinimas“ naudos gavėjos; mano, kad tokia padėtis mažina bendrosios programos teisėtumą, ir ragina įgyvendinti naujas iniciatyvas;

41.

siūlo integruotą požiūrį, kurio laikantis būtų galima laipsniškai didinti kompetencijos lygį ir kuris būtų pagrįstas konkrečiai šaliai ir regionui skirtu koordinavimo planu, kad būtų galima vykdyti būtinas reformas, steigti visiems atvirus kompetencijos centrus, spręsti „protų nutekėjimo“ problemą ir visateisiškai dalyvauti Europos mokslinių tyrimų tinkluose; šis planas turėtų būti bendrai finansuojamas iš regioninių, nacionalinių, Europos fondų, įskaitant programą „Horizontas 2020“ ir Europos struktūrinius ir investicijų fondus;

42.

siūlo, siekiant šio tikslo, suteikti daugiau galimybių naudotis europiniu bendradarbiavimu:

43.

dar kartą ryžtingai patvirtina, kad, vadovaujantis ES vertybėmis, įgyvendinant bendrąją programą tinklams būdingas bendradarbiavimas yra viršesnis nei konkurencija, ir nurodo, kad šie tinklai yra labai svarbus projektų ir kompetencijos šaltinis;

44.

šiuo požiūriu pabrėžia į Septintąją bendrąją programą įtrauktos programos „Žinių regionai“ svarbą, nes ši programa suteikė galimybę užtikrinti veiksmingą sąveiką su regionine politika, užmegzti ilgalaikį žinių trikampio suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimą teritorijose, įtraukti privatųjį sektorių (visų pirma MVĮ) į bendrosios programos projektus, remti novatoriškų ekosistemų tarptautinį bendradarbiavimą ir įtraukti vietos ir regionų subjektus į EMTE;

45.

ragina parengti plataus užmojo politiką, skirtą vystyti tinklus, kuriuose bendradarbiauja:

46.

primena, kad programoje „Horizontas 2020“ yra daug galimybių remti tokias iniciatyvas, kelia klausimą, kodėl jos menkai finansuojamos ir silpnai sutelkiamos, ir ragina aktyviau vykdyti koordinavimo ir paramos veiksmus (KPV); ragina labiau pripažinti novatoriškas iniciatyvas, kurių pagal bendrąją programą imasi teritorijos; taip pat ragina stiprinti paramą su RIS3 susijusiam regioniniam bendradarbiavimui tiek pagal programą „Horizontas 2020“, tiek pagal sanglaudos politiką;

47.

pažymi, kad vietovių dalyvavimas vykdant programą „Horizontas 2020“ tapo aktyvesnis nuo jos įgyvendinimo pradžios ir kad vis daugiau regionų partnerių dalyvauja įgyvendinant bendro programavimo priemones, pavyzdžiui, ERA-NET veiksmus, programą „Marie Skłodowskos-Curie veiksmai“, COFUND bei viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje, pavyzdžiui, iniciatyvą „Švarus dangus“;

48.

ragina plėtoti šiuos bendrai kuriamus veiksmus, prašo supaprastinti ir suderinti įgyvendinimo taisykles, pavyzdžiui, susitarus su valstybėmis narėmis sudaryti palankesnes sąlygas regionų dalyvavimui bendro programavimo iniciatyvose (SESV 185 straipsnis);

49.

siekdamas palengvinti dalyvių prieigą, prašo dar labiau supaprastinti paramos teikimo tvarką, tęsti ir išplėsti informacijos apie subsidijas ir paramą teikimą viename bendrame informaciniame portale, teikti informaciją apie programas bei visas procedūras visomis oficialiosiomis ES kalbomis, taip pat ir dalyvio portalo paramos valdymo platformoje;

50.

ragina bendrajai programai taikyti papildomos ES paramos mechanizmus siekiant paremti teritorijų pavyzdines iniciatyvas, leidžiančias sutelkti nemažai ir įvairių lėšų;

51.

mano, kad pažangiųjų specializacijos strategijų patirtis ir jų įgyvendinimas suteikia grįžtamosios informacijos, kuri labai naudinga programos „Horizontas 2020“ ir būsimos bendrosios programos valdymui ir darbo programoms, kurias rengiant nustatomos reikalavimus finansavimui gauti atitinkančios sritys; ragina tokiame programavime dalyvaujančias institucijas į šį procesą labiau įtraukti teritorijas siekiant didesnio nuoseklumo su vietos lygmeniu kylančiais iššūkiais;

52.

mano, jog labai svarbu, kad skirtinguose programos „Horizontas 2020“ uždaviniuose būtų atsižvelgta į socialinį ir ekonominį poveikį regionams rengiant, planuojant ir nustatant šios programos finansavimo sritis, kad jas pasirinkus būtų veiksmingai padedama gerinti gyvenimo kokybę visuose Europos regionuose;

53.

ragina peržiūrėti visas bendrosios programos nuostatas atsižvelgiant į subsidiarumo ir papildomumo principus, siekiant stiprinti įvairių veikėjų ryšius ne tik bendro finansavimo požiūriu, bet ir iš naujo padalijant vaidmenis, sutelkiant bendrosios programos veiksmus į dalykines sritis, teikiančias didžiausią europinę pridėtinę vertę;

54.

siūlo toliau plėtoti Pažangumo ženklą, suteikiamą geriausiems finansavimo negavusiems projektų pasiūlymams pagal MVĮ priemonę, kad jis taptų tikra partnerystės priemone, kurią bendrai valdo ES ir regionai, siekdami geriau suderinti savo veiksmus prieš pasiūlymų pateikimą ir vėlesniuose etapuose. Šie principai taikomi ir kitoms pažangumo ženklo priemonėms, pavyzdžiui, Marie Skłodowska-Curie veiksmams ir Europos mokslinių tyrimų tarybos stipendijoms, taip pat visiems kitiems sinergijai kurti naudingiems projektams;

55.

pabrėžia teritorijų, kaip „laboratorijų“ ir „pirmųjų taikytojų“, vaidmenį vykdant viešuosius pirkimus; prašo užtikrinti lankstesnę šios veiklos reglamentavimo sistemą ir supaprastinti novatoriškų viešųjų pirkimų paramos priemonę, kuri šiuo metu yra pernelyg retai taikoma ir reglamentuojama taisyklių, su kuriomis perkantieji subjektai nepakankamai susipažinę;

56.

dar kartą pabrėžia, kad svarbu laikytis 360o požiūrio į inovacijas: tiek inkrementines, tiek radikalias, technologines ir netechnologines, dizaino ir vartotojams skirtas inovacijas, socialines, atviras ir bendradarbiavimu grindžiamas inovacijas; primena, kad teritorijose esantys inovacijų centrai ir ekosistemos yra svarbiausi inovacijų perdavimo ir naudojimo dalyviai; prašo Komisijos kuriant Europos inovacijų tarybą atsižvelgti į teritorijų vaidmenį vietos lygmeniu sprendžiant šiuos klausimus ir įtraukti jas į būsimas Europos inovacijų tarybos vykdomas užduotis;

57.

siūlo kitoje bendrojoje programoje nustatyti naują MVĮ priemonės struktūrą; šios priemonės programavimo ir įgyvendinimo sąlygose turėtų būti numatytas teritorijų dalyvavimas pradiniame ir gautiniame etapuose siekiant ją labiau susieti su vietos pažangiąja specializacija ir finansavimu ir sušvelninti motyvacijos netekimo poveikį, kurį lemia labai nedideli sėkmės rodikliai koeficientas;

58.

nepritaria bet kokiam pasiūlymui dalį sanglaudos politikos lėšų skirti bendrosios programos veiksmams siekiant automatiškai finansuoti daugiau projektų arba paremti šiuos „pažangius atstumtuosius“; ketina ginti regioninės politikos savarankiškumą ir skatinti teikti pirmenybę siūlomam bendro kūrimo, papildomumo stiprinimo ir bendradarbiavimo požiūriui;

59.

primygtinai pabrėžia, kad dar projektų rengimo etape būtina atsižvelgti į teigiamą rezultatų šalutinį poveikį, jų sklaidą ir naudojimą. Konstatuoja, kad dabartinis projektų poveikis šiose srityse yra ribotas; todėl remia specialiai tokiai veiklai skirtų europinių ir vietos programų kūrimą; miestai ir regionai turėtų aktyviau naudotis projektų pagal bendrąją programą rezultatais ir juos skleisti;

60.

taip pat pritaria tam, kad reikia plėtoti priemones, skirtas perėjimui nuo koncepcijos išbandymo į rinką, kaip, pavyzdžiui, bandomasis projektas „Spartus inovacijų diegimas“, arba naujų pramonės sektorių struktūravimui įgyvendinant iniciatyvą INNOSUP ir jos priemonę „Klasterių moderuojami projektai, naujoms pramonės vertės kūrimo grandinėms inicijuoti“ (angl. Cluster-Facilitated Projects for New Industrial Value Chain), ir ragina jas išplėsti;

61.

siekiant sudaryti galimybes plėtoti tarpsektorinius metodus ir ES lygmens bendradarbiavimo partnerystes ES, reikėtų kurti paramos branduoliams priemonių derinius, skirtus veikiau įmonių grupėms, o ne atskiroms įmonėms. Be to, ES politikoje branduoliams galėtų būti skiriamas svarbus regionuose ir už jų ribų esančius suinteresuotuosius subjektus siejančio tarpininko ir paramos MVĮ verslui kanalo vaidmuo;

62.

ragina Komisiją įvertinti 2013 m. pradėtų įgyvendinti reformų poveikį siekiant skatinti programos „Horizontas 2020“ ir ESI fondų sinergiją;

63.

apgailestauja, kad antrajame ramstyje nepakankamas dėmesys skiriamas besiformuojančioms pramonės šakoms, taip pat kad per mažai paramos teikiama inovacijų centrų ir ekosistemų kompetencijos tinklams, orientuotiems į ateities pramonę, kaip, pavyzdžiui, iniciatyva „Vanguard“; yra labai susirūpinęs dėl nuolatinių sunkumų, su kuriais susiduriama siekiant finansuoti bandomuosius pramonės projektus ir didelio masto parodomuosius pavyzdžius; ragina Komisiją jau dabar skirti daugiau lėšų ir apsvarstyti naujus veiksmus, susijusius su šiais klausimais;

64.

siūlo parengti programą, skirtą remti parodomąją infrastruktūrą, siekiant užtikrinti bandymo vietų, parodomųjų, bandomųjų projektų tinklaveiką sekant mokslinių tyrimų infrastruktūros tinklaveikos pavyzdžiu;

65.

pažymi, kad šiuo metu, kai pažangos sąvoka yra ginčijama ir dėl jos diskutuojama, mokslo ir visuomenės ryšys turėtų būti vienas iš svarbiausių klausimų diskusijoje dėl Europos mokslinių tyrimų politikos ateities, aptariant tiek mokslinių tyrimų kryptis ir projektų vykdymo sąlygas, tiek naujų mokslo techninių ir socialinių paskirčių plėtojimo pasirinkimą;

66.

todėl siūlo skatinti pasitikėjimą mokslu bei pažanga ir plėtoti darniu vystymusi grindžiamą požiūrį; ketina ginti atsargumo principą, kuris yra rizikos ribojimo principas, kuriuo remiantis veiksmų imamasi visiškai suvokiant riziką;

67.

pabrėžia, kad šiuo metu pagrindinis atvirojo mokslo (open science) uždavinys – užtikrinti plačiajai visuomenei patikimą ir įvairių šaltinių informaciją, suteikiant laisvą prieigą prie mokslinių tyrimų rezultatų ir publikacijų, taip pat palaikyti diskusiją su piliečiais ir suinteresuotaisiais subjektais;

68.

mano, kad tarp atvirojo ir tikslais grindžiamo mokslo turi būti erdvės ne tik mokslo srities ir ekonomikos subjektų dialogui, bet ir dialogui su pilietine visuomene, siekiant aptarti ir kartu kelti naujus mokslinius klausimus kartu gerbiant kiekvieno nepriklausomumą;

69.

pabrėžia neatidėliotiną poreikį supažindinti jaunimą ir jų šeimas su mokslu, technologijomis ir visomis susijusiomis profesijomis, įskaitant pramonės srities profesijas, ypač skatinant moteris siekti karjeros mokslo ir technologijų srityje;

70.

apgailestauja, kad programai „Mokslas visuomenei ir visuomenėje“ skiriama mažai lėšų, kad ji yra suskaidyta ir todėl daro menką poveikį; ragina prioritetą teikti didžiausią europinę pridėtinę vertę turintiems veiksmams ir su suinteresuotaisiais subjektais, valstybėmis narėmis, regionais ir miestais vykdyti tikrą bendradarbiavimą;

71.

pritaria atvirojo mokslo principui, tačiau nori išsaugoti bendrosios programos išskirtinumą, atsižvelgiant ir į Jungtinės Karalystės išstojimą iš ES; tikisi, kad dėl šio išstojimo nebus sumažinti bendrajai programai skirti ištekliai, ir nori, kad šis klausimas būtų nagrinėjamas atsižvelgiant į bendras derybas su Jungtine Karalyste;

72.

ragina stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą su asocijuotaisiais partneriais, besiformuojančios rinkos ekonomikos šalimis įgyvendinant ne tik bendrąją programą, bet ir kaimynystės politiką arba jūrų baseinų, pvz., Viduržemio jūros, lygmeniu.

12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/10

1.

teigiamai vertina Europos Komisijos sprendimą įtraukti Europos regionų komitetą į BŽŪP po 2020 m. prognozavimo veiklą; pabrėžia, kad žemės ūkis, maisto sektorius ir kaimo vietovės susiduria su didžiuliais iššūkiais, todėl svarbu reformuoti BŽŪP;

2.

pabrėžia, kad BŽŪP atlieka ir toliau turi atlikti esminį vaidmenį kuriant Europos projektą; dabartinės peržiūros metu tebėra visiškai aktualūs Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 39 straipsnyje išdėstyti tikslai;

3.

nurodo, kad žemės ūkio sektorius yra antras pagal užimtumo lygį pramonės sektorius ES: jame dirba 22 mln. ūkininkų ir 44 mln. žmonių likusioje žemės ūkio maisto produktų grandinės dalyje ir jis 500 mln. europiečių užtikrina aukščiausios kokybės maisto tiekimą už prieinamą kainą. Žemės ūkio poveikis užimtumui yra dar didesnis atsižvelgiant ir į gamybą, žemės ūkio technikos taisymą ir pardavimą, tai pat žemės ūkyje naudojamų medžiagų gamybą ir prekybą;

4.

ragina siekti, kad žemės ūkio politika taptų teisinga, tvaria, solidaria ir kokybiška politika, kuri būtų naudinga ūkininkams, teritorijoms, vartotojams ir piliečiams; mano, kad tik stipri ir bendra Europos žemės ūkio ir maisto politika gali Europoje užtikrinti apsirūpinimo maistu saugumą ir kaimo teritorijų dinamiškumą;

5.

nurodo, kad ūkininkai ir gyvulių augintojai yra pagrindiniai BŽŪP veikėjai ir paramos gavėjai. Be jų neįmanoma įgyvendinti priemonių, kuriomis siekiama pageidaujamų tikslų. BŽŪP turėtų atsižvelgti į jų vaidmenį ir dalyvavimą, ypač į būtinybę, kad žemės ūkio valdos ir gyvulininkystės ūkiai galėtų vykdyti ekonominiu požiūriu tvarią veiklą, išlaikyti deramą gyvenimo lygį ir išsaugoti gyvybingas kaimo vietoves, kuriose būtų pakankamas užimtumo lygis;

6.

nurodo, kad rengiant būsimą BŽŪP turės būti atsižvelgiama į Europos vartotojus. Informacijos apie BŽŪP naudą skleidimas, apsirūpinimo maistu saugumas ir aplinkos apsauga – tai užduotys, kurias įgyvendinant reikėtų įtraukti Europos vartotojus;

7.

yra įsitikinęs, kad, siekiant suteikti patrauklumo ūkininko profesijai ir sukurti saugų ir aukštos kokybės žemės ūkį, reguliuojamos rinkos suteiktų galimybę geriau atlyginti ūkininkams, pasitelkiant viešojo ir privačiojo sektorių valdymo instrumentus ir priemones, kurios padėtų stabilizuoti žemės ūkio produktų kainas ir užkirsti kelią nesąžiningai prekybos praktikai; mano, kad būtina stiprinti ūkininkų padėtį kitų grandinės dalyvių atžvilgiu;

8.

pripažįsta, kad ekonominis, socialinis, aplinkosauginis, teritorinis ir tarptautinis BŽŪP teisėtumas lems jos išlikimą. Europos žemės ūkio sektorius turi svarbių ypatybių, kurios yra konkurencingumo pagrindas. Šios ypatybės – inovatyvumas, tvirta logistika ir infrastruktūra, didelė įvairovė, svarbūs žemės ūkio gamtiniai ir kultūriniai bei istoriniai aspektai, šeimos ūkių gausa ir gerai išvystytas verslumas, taip pat produktai, atitinkantys griežtas aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos taisykles. Visos šios ypatybės suteikia galimybių, kuriomis turime labiau naudotis įgyvendindami tikslinę BŽŪP siekdami toliau stiprinti žemės ūkį ir kaimo vietoves;

9.

yra įsitikinęs, kad reikia skubiai reformuoti BŽŪP, kad ji labiau atitiktų piliečių lūkesčius ir būtų įteisintas jos biudžetas dabartinėmis aplinkybėmis, kai dėl nekintančių biudžeto išteklių į juos daug kas taikosi;

10.

yra įsitikinęs, kad BŽŪP sėkmės pagrindas – vienybė ir kad ateityje ši politika neturėtų būti plėtojama renacionalizacijos kryptimi, kartu tikisi, kad, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bus stiprinami regionai. BŽŪP, išlikdama bendra politika, turi būti lanksti, kad būtų atsižvelgiama į skirtingas žemės ūkio sąlygas, visų pirma Viduržemio jūros ir atokiausiuose regionuose;

11.

atkreipia Europos Komisijos dėmesį į tai, kad gerėja vartotojų supratimas apie vietoje pagamintus, kokybiškus ir gyvūnų apsaugos standartus atitinkančius maisto, už teisingą kainą parduodamus produktus, kurie yra labai vertingi ne tik aplinkos, bet ir socialiniu požiūriu, kuriems pagaminti kuriamos darbo vietos, taigi ir pridėtinė vertė;

12.

mano, kad reikia stiprinti ir remti maisto gamybos būdų atsekamumą, kuris yra saugumo garantas vartotojams ir gamintojams;

13.

pabrėžia, kad kai kuriose gamybos šakose ir pasektoriuose ūkininko profesija yra ekonomiškai nepatraukli, todėl darbo jėgos sudėtis pagal amžių yra labai nepalanki kartų atsinaujinimui ūkiuose (1); mano, kad ūkininkavimui pasišventusių jaunuolių trūkumas kelia grėsmę Europos šeimos ūkininkavimo išsaugojimui ir kaimo vietovių gyvybingumui; mano, jog labai svarbu įgyvendinti paramos priemones, skirtas į žemės ūkio sektorių norintiems patekti jaunuoliams;

14.

pažymi, kad, nepaisant didelio BŽŪP biudžeto, šiame sektoriuje labai sumažėjo darbo vietų (nuo 2007 iki 2013 m. ES ūkių skaičius sumažėjo 20 proc.); nurodo, kad per pastaruosius trisdešimt metų BŽŪP biudžetas sumažėjo nuo 75 proc. iki 40 proc. ES biudžeto;

15.

primena, kad BŽŪP turi būti skatinama žemės ūkio gamyba, kaip numatyta Sutartyje, suteikiant ūkininkams priemones daugiausia pajamų gauti iš rinkos, Europos piliečiams ir vartotojams mokant priimtiną ir pagrįstą kainą; pabrėžia, kad daugelis tyrimų parodė, kad dėl vykdomos BŽŪP žemės ūkio gamyba buvo sutelkta tam tikruose regionuose pabloginant padėtį kituose regionuose, o tai prieštarauja Europos teritorinės sanglaudos tikslui;

16.

mano, kad BŽŪP turi atspindėti Europos agroklimatinę įvairovę, ypač žemės ūkio veiklą vykdant gamtinių kliūčių turinčiose vietovėse, pavyzdžiui, kalvotose pievose, kalnų vietovėse, Viduržemio jūros regione, šiauriniuose regionuose ir atokiausiuose regionuose. BŽŪP turi atsižvelgti į jų funkcijas saugoti teritorijas ir dirvožemį, remti kaimo vietovių bendruomenių ir jų kultūros vertybių puoselėjimą, taip pat jų vaidmenį išsaugant aktyvią šių regionų socialinę sistemą;

17.

primena, kad, nepaisant Europos Audito Rūmų perspėjimų, viešoji parama ūkiams ir valstybės narėms toliau skirstoma labai netolygiai; tvirtina, kad dėl skiriamų tiesioginių išmokų remiantis plotu vyksta didelė žemės ūkio paskirties žemės ir tiesioginių išmokų koncentracija, nors skiriant šias išmokas turėtų būti labiau atsižvelgiama į ūkininkavimo modelių įvairovę, pelningumą, produkto pridėtinę vertę, atliktą darbą ir siekiama, kad žemės ūkis būtų išsaugotas visose teritorijose;

18.

pažymi, kad daug ūkininkų gauna labai mažas, žemesnes už skurdo rizikos ribą pajamas, o tai prieštarauja Romos sutarties tikslui – „užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį“ (39 straipsnis), ir mano, kad būtina užtikrinti ūkių pajamas (kainos, tiesioginė pagalba);

19.

mano, kad BŽŪP parama turėtų būti skiriama tik tiems ūkininkams, kurie iš tikrųjų verčiasi žemės ūkio veikla, ir kad neturėtų būti remiamos neaktyvios žemės ūkio valdos, kurios savo savininkams teikia itin menkas ūkio pajamas;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad patekę į pagal spiralės principą veikiančią padėtį „mažesnės sąnaudos – mažesnės kainos“, ūkininkai pernelyg dažnai priversti savo produktus parduoti už mažesnes nei jų gamybos sąnaudos kainas;

21.

pritaria 2016 m. lapkričio mėn. Europos Komisijos Žemės ūkio rinkų darbo grupės išvadoms ir ragina Europos Komisiją pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl kovos su nesąžininga prekybos praktika;

22.

pažymi, kad ES genetinių išteklių, visų pirma gyvūnų veislių, eksportas prisideda prie svarbių vietinių veislių genetinės erozijos, ypač trečiosiose šalyse, ir prieštarauja JT darnaus vystymosi 15 tikslui išsaugoti biologinę įvairovę, visų pirma genetinius išteklius, turinčius įtakos apsirūpinimo maistu saugumui;

23.

mano, kad, kaip tai įrodė RK tyrimas dėl rinkų atskaitomybės programos pieno sektoriuje, daugelyje sektorių rinkų reguliavimas yra veiksmingesnis ir pigesnis nei a posteriori taikomos krizių valdymo priemonės ir leistų geriau panaudoti BŽŪP biudžetą;

24.

mano, kad pajamų draudimo sistemos gali būti naudingesnės draudimo bendrovėms, o ne ūkininkams, ir gali brangiai kainuoti mokesčių mokėtojams tuo atveju, jei kainos labai sumažėtų ir nebūtų sprendžiamas kainų svyravimo klausimas; pageidautų, kad būtų išanalizuota ir įvertinta JAV įvesta draudimo sistema. Turėtų būti išnagrinėtas ypatingas atokiausių regionų atvejis, atsižvelgiant į specifines jų rinkos sąlygas;

25.

nurodo, kad būtina parengti aiškią ir stabilią teisinę sistemą, kuri ūkininkams ir gyvulių augintojams užtikrintų reikiamą teisinį saugumą, kad jie galėtų priimti verslo sprendimus vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu;

26.

pabrėžia, kad, ES tapus didžiausia maisto produktų eksportuotoja ir importuotoja pasaulyje, padidėjo jos priklausomybė nuo trečiųjų šalių, o ES vykdoma prekybos politika prieštarauja jos šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo tikslams;

27.

atkreipia dėmesį į tai, kad vis daugiau žemės ūkio produktų, kurie ankščiau buvo gaminami Europoje, yra importuojami iš pigios darbo jėgos šalių, o tai kainų požiūriu lemia labai nepalankią ES pagamintų maisto produktų konkurencinę padėtį;

28.

taip pat pažymi ES eksporto teigiamą poveikį ekonomikai, nes eksportuojami didelės pridėtinės vertės žemės ūkio ir maisto produktai, generuojantys pajamas ir užtikrinantys užimtumą ES žemės ūkio ir žemės ūkio ir maisto produktų sektoriuje;

29.

nurodo, kad kooperatyvai, gamintojų organizacijos ir tam tikra gamintojų integracija gali atlikti svarbų vaidmenį žemės ūkio maisto produktų sektoriuose, suteikdami ūkininkams galimybę koncentruoti pasiūlą, mažinti sąnaudas, teikti keletą paslaugų ir sustiprinti savo padėtį maisto grandinėje;

30.

atkreipia dėmesį į tai, kad ES eksporto perteklius (pieno miltelių, vištienos, pomidorų koncentrato ir kt.) taikant mažesnes kainas nei gamybos sąnaudos Europoje ir Afrikoje silpnina Afrikos šalių gamybos pajėgumus ir skatina kaimo gyventojų emigraciją, o tai prieštarauja ES įsipareigojimams siekiant politikos suderinamumo darnaus vystymosi labui atsižvelgti į 2015 m. JT patvirtintus Darnaus vystymosi tikslus (DVT); taip pat pabrėžia, kad ES yra didžiausia pasaulio maisto produktų iš besivystančių šalių importuotoja, o tai šiose šalyse kuria darbo vietas žemės ūkio maisto produktų sektoriuje; vis dėlto pažymi, kad ES importas (vaisių, daržovių, avienos ir kt.) taikant mažesnes kainas nei gamybos sąnaudos Europoje mažina gamybos pajėgumus ES ir gali kelti pavojų dėl maisto saugos;

31.

pažymi, kad žemės ūkio produktų kainos Europoje yra vis labiau susiejamos su mažiausiomis kainomis pasaulio rinkoje ir kad Europos ūkininkai susiduria su labai didele konkurencija, nors jie turi laikytis griežtesnių aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos standartų;

32.

pabrėžia, kad žemės ūkio gamybos sektoriaus pridėtinė vertė iš esmės buvo sukoncentruota pradinėse ir galutinėse grandyse, nes gamintojų pozicija perdirbėjų ir prekiautojų atžvilgiu daugeliu atvejų buvo per silpna. Reikėtų labiau derinti žemės ūkio, žemės ūkio maisto produktų ir prekybos sektorių veiksmus ir užtikrinti geresnį maržų pasiskirstymą;

33.

atkreipia dėmesį į tai, kad kaimo vietovės atsilieka nuo miesto vietovių ir šis atotrūkis kelia susirūpinimą visų pirma todėl, kad dėl labai spartaus didžiųjų miestų ir sostinių vystymosi jis ir toliau didėja (2).

34.

apgailestauja dėl spartėjančio žemės ūkio ir laukinės biologinės įvairovės nykimo, dėl kurio kyla grėsmė mūsų žemės ūkio sistemoms ir natūralioms gamtinėms zonoms;

35.

yra susirūpinęs, kad dėl netvaraus ūkininkavimo blogėja dirvožemis ir vyksta jo erozija ir kad tai kelia grėsmę jo derlingumui; be to, vis daugiau dirvožemio naudojama ne žemės ūkio tikslais, todėl nyksta rūšys, būtinos apsirūpinimo maistu saugumui Europoje užtikrinti;

36.

atkreipia dėmesį į su ūkininkavimo veikla susijusią tam tikrų gruntinio vandens šaltinių ir upių taršą ir į pernelyg didelį šių išteklių naudojimą drėkinimui;

37.

pabrėžia, kad visuotinis atšilimas jau daro didelį poveikį žemės ūkiui, todėl dar labiau išauga būtinybė keisti gamybos metodus;

38.

pabrėžia, kad reikia investuoti į skaitmenines inovacijas, kurios galėtų daryti teigiamą poveikį tvarumo, maisto saugos, efektyvaus išteklių naudojimo, atliekų mažinimo, trumpų tiekimo grandinių ir kitose srityse; taip pat pabrėžia, kad turi būti atidžiai išanalizuotas ekonominis ir socialinis tokių pokyčių poveikis šeimos ūkiams; yra susirūpinęs, kad privačios įmonės turi galimybę naudotis didžiaisiais duomenimis, todėl gali kilti grėsmė, kad žemės ūkio valdos taps kontroliuojamos tiek techniškai, tiek finansiškai;

39.

atkreipia dėmesį į tai, kad dėl Jungtinės Karalystės sprendimo išstoti iš Europos Sąjungos gali sumažėti BŽŪP skiriami ištekliai ir gali būti prarastos ES rinkos Jungtinėje Karalystėje; ragina Jungtinę Karalystę ir ES išlaikyti glaudų bendradarbiavimą žemės ūkio ir maisto produktų prekybos srityje;

40.

primena, kad žemės ūkiui skiriama ES biudžeto dalis, nepaisant to, kad 2014 m. sudarė tik 0,70 proc. Europos BVP, yra tik pakankama, kad būtų galima paremti tikrą bendrą strateginės reikšmės Europos aprūpinimo maistu politiką, tačiau, kalbant apie kaimo plėtrą ir antrąjį ramstį, išteklių tam tikrose srityse nepakanka ir būsimame biudžete reikia atsižvelgti į naujus BŽŪP tikslus;

41.

atmeta idėją bendrai finansuoti pirmąjį BŽŪP ramstį, nes tai vėl sukeltų abejonių dėl to, kad BŽŪP yra vienintelė integruota ES politika, faktiškai renacionalizuotų BŽŪP ir sudarytų nepalankias sąlygas ūkininkams skurdžiausiose ES valstybėse, kurios yra labiau priklausomos nuo Europos finansavimo;

42.

pažymi, kad visuomenės sveikatos išlaidos, patiriamos dėl tam tikrų nutukimą, diabetą ir kitus sutrikimus lemiančių mitybos būdų ir dėl tam tikros žemės ūkio praktikos (per didelis antibiotikų naudojimas tam tikruose ūkiuose, pesticidų kokteilių naudojimas ir t. t.), yra daug didesnės nei BŽŪP biudžetas; ragina užtikrinti glaudesnį žemės ūkio ir maisto politikos koordinavimą;

43.

rekomenduoja didinti informuotumą ir skatinti vartoti maisto produktus, kurie siejami su sveikos mitybos įpročiais, pavyzdžiui, su Viduržemio jūros regiono dieta, taikant konkrečias paramos programas vynui, vaisiams, daržovėms ir bitininkystės produktams, gerinant jų gamybos kokybę ir pridėtinę vertę;

44.

primena, kad, atsižvelgiant į atokiausių regionų ypatumus ir į tai, kad į šiuos regionus neįmanoma perkelti Europos žemės ūkio modelio, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 349 straipsnyje Tarybai aiškiai suteikiama teisė, šį straipsnį taikant atokiausiems regionams, priimti specialias nuostatas siekiant pritaikyti ES teisės aktus, be kita ko, susijusius su BŽŪP. Todėl įgyvendinant BŽŪP po 2020 m. ir toliau turi būti laikomasi diferencijuoto požiūrio į atokiausius regionus atliekant būtinus EŽŪFKP, POSEI, valstybės pagalbos ir kitų esamų priemonių pakeitimus;

45.

siūlo būsimą Europos žemės ūkio politiką po 2020 m. sutelkti į šiuos daugeliui priimtinus tikslus:

46.

mano, jog BŽŪP yra sudėtinga, todėl pavieniams verslininkams ir ūkininkams sunku ar netgi rizikinga prašyti subsidijų. Jos supaprastinimas yra būtinas siekiant pritarimo BŽŪP ir jos patrauklumo. Reikėtų supaprastinti ir paspartinti procesą, visų pirma kalbant apie mažos vertės sandorius, taip pat ir sumažinant administracinę naštą;

47.

tikisi, kad BŽŪP biudžetas ir toliau bus pakankamo dydžio, kuris atitiks Europos sutartyse apibrėžtus principus, vienintelės integruotos Europos Sąjungos politikos statusą, Europos žemės ūkio, kaimo vietovių, jų bendruomenių poreikius ir leis patenkinti visuomenės lūkesčius;

48.

mano, jog daug pirmiau nurodytų uždavinių, susijusių su klimatu, energija, maisto produktų gamyba ir biologine įvairove, žemės ūkio sektorius gali išspręsti novatoriškais sprendimais ir verslumu. Tačiau tam reikia finansiškai remti komercinio ar kooperacinio pobūdžio technines iniciatyvas bei novatoriškus sprendimus siekiant paspartinti pertvarkymą;

49.

atkreipia dėmesį į būtinybę tiesioginių išmokų ir išmokų už plotus klausimu išteklius visų pirma sutelkti į mažus ūkius ir šeimos ūkius, tuo tarpu didelių ūkių, kuriems taikoma viršutinė pagalbos riba, atveju pirmenybę skirti finansiniams sprendimams;

50.

ragina Europos Komisiją išsamiai įvertinti, ar dabartiniai BŽŪP rezultatai atitinka šiai politikai Europos sutartyse iškeltus tikslus, susijusius su žemės ūkio pajamomis ir rinkų stabilizavimu;

51.

rekomenduoja spręsti žemės ūkio produktų kainų svyravimo problemą, numatyti ūkininkų pajamų perspektyvas rinkoje ir užtikrinti sąžiningesnes maisto tiekimo grandines (3);

52.

ragina ir toliau taikyti specialų požiūrį į žemės ūkį atokiausiuose regionuose pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 straipsnį, taikant specialių žemės ūkio priemonių programą (POSEI), kaip pati Europos Komisija pripažįsta savo 2016 m. gruodžio 15 d. ataskaitoje Europos Parlamentui ir Tarybai COM(2016) 797;

53.

ragina sustiprinti paramą vynmedžių, alyvmedžių auginimui ir gyvulininkystei stačių nuokalnių ir kalnuotose vietovėse, taip pat mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, kuriose pelningumas yra žemas, bei atokiausiuose regionuose, ir remti žemės ūkio valdymo būdus, padedančius gerinti pievų ir kalnų ganyklų biologinę įvairovę;

54.

prašo ES visapusiškai pasinaudoti savo kaip didžiausios maisto produktų eksportuotojos ir importuotojos pasaulyje įtaka, kad būtų pakeistos tarptautinės prekybos žemės ūkio produktais taisyklės (nustatytos PPO 1994 m.) siekiant teisingesnių ir solidaresnių prekybos santykių; pažymi, kad kainų nepastovumas yra nuolatinis iššūkis Europos žemės ūkiui, ir ragina Europos Komisiją apsvarstyti, kokių priemonių reikėtų imtis siekiant sušvelninti pavojus, kuriuos kelia didėjantis atsivėrimas pasaulinei rinkai;

55.

mano, kad labiau į rinką nei į dotacijas orientuotas požiūris į žemės ūkio pajamas gali sustiprinti ekonominį ūkininko profesijos pripažinimą, o kartu ir jos patrauklumą; šiuo tikslu rekomenduoja ES reguliuoti žemės ūkio rinkas, kad būtų užkirstas kelias trūkumui arba pertekliui ir stabilizuotos tenkinamo lygio žemės ūkio produktų kainos;

56.

siūlo sukurti metinių lėšų kaupimo atsargumo sumetimais mechanizmą, pagal kurį nepanaudotos lėšos perkeliamos kiekvienais metais (4);

57.

ragina ES užtikrinti vienodas sąlygas dvišaliuose prekybos ir partnerystės susitarimuose su trečiosiomis šalimis; šiuo tikslu mano, kad prisiimtas įsipareigojimas nebeeksportuoti žemės ūkio ir maisto produktų žemesnėmis nei vidutinės gamybos sąnaudos Europoje kainomis (pasitelkiant valstybės pagalbą) turėtų būti susietas su teise apsaugoti ES produkciją nuo pigaus importo, kuris žlugdo jos gamybos pajėgumus ar neatitinka ES gamybos standartų;

58.

pritaria, kad trumpos vietos ir regionų tiekimo grandinės yra svarbios tiek atsižvelgiant į jų aplinkosauginį tvarumą mažinant transporto priemonių keliamą taršą, tiek į tai, kad jos skatina tipišką kokybę, tradiciją ir ekonominį ir kultūrinį paveldą puoselėjantį žemės ūkį;

59.

ragina ES persvarstyti dvišalių „laisvosios prekybos“ susitarimų arba ekonominės „partnerystės“ susitarimų su trečiosiomis šalimis žemės ūkio klausimams skirtus skyrius, numatant pakankamai išteklių ir pirmenybę teikiant daug darbuotojų įdarbinantiems šeimos ūkiams, kurių veikla visų pirma sutelkta į vietos ir regionines rinkas bei trumpas tiekimo grandines; taip pat prašo ES prekybos susitarimuose tinkamai atsižvelgti į savo žemės ūkio sektoriaus interesus, kad kiek įmanoma sumažėtų grėsmė Europos gamybai, nustatant pažeidžiamų produktų, kurie gali būti neatsparūs per dideliam spaudimui, sąrašą; prašo tokiems produktams, kurie gali būti jautrūs liberalizavimui, prekybos susitarimuose taikyti specialų ir diferencijuotą režimą;

60.

siūlo persvarstyti ES konkurencijos teisės aktus, kad visi sektoriaus dalyviai, įskaitant vartotojus ir viešosios valdžios institucijas, galėtų dalyvauti priimant sprendimus dėl teisingo pridėtinės vertės paskirstymo ir pelno maržų visoje vertės grandinėje ir ūkininkai galėtų užimti teisingesnę poziciją maisto grandinėje bei sustiprinti savo padėtį rinkoje;

61.

ragina peržiūrėti ES viešųjų pirkimų teisės aktus viešojo maitinimo sektoriuje, kad į juos būtų įtraukta maisto produktų tiekimui taikoma vietos sąlyga, ir prašo vietos ir regionų valdžios institucijų aktyviau dalytis gerąja patirtimi, siekiant propaguoti mitybą vietos produktais ir skatinti ekologiškų žemės ūkio produktų vietos rinkas bei smulkius perdirbimo ūkius, kurie kuria darbo vietas kaimo vietovėse;

62.

prašo mokslinius tyrimus žemės ūkio ir kaimo srityse, finansuojamus ES biudžeto ir EIB lėšomis, visų pirma sutelkti į:

63.

ragina pereiti nuo tiesioginių išmokų už hektarą prie tiesioginių nustatyto dydžio išmokų už hektarą ir už kiekvieną žemės ūkio darbuotoją (t. y. aktyvų ūkininką), siekiant:

64.

vykdant žalinimą ragina laipsniškai stiprinti klimatui ir aplinkai naudingą veiklą, visų pirma:

65.

rekomenduoja ateityje mažinti visas tiesiogines išmokas žemės ūkio valdoms, kurios nesilaiko savo valstybėje narėje galiojančių socialinių standartų, kad būtų užtikrintos žemės ūkio darbuotojų teisės;

66.

ragina sustiprinti BŽŪP antrąjį ramstį ir padidinti kaimo plėtrai skirtą biudžetą pagal sanglaudos politiką; prašo aktyviau taikyti subsidiarumo principą, kad valstybės narės galėtų pirmojo ramsčio lėšas perkelti į antrąjį ramstį;

67.

atkreipia dėmesį į didelį bendruomenės inicijuotos vietos plėtros (BIVP) ir LEADER iniciatyvų indėlį įgyvendinti BŽŪP tikslus vietos ir regionų lygmeniu, todėl rekomenduoja pagal nacionalines ir regionines BŽŪP įgyvendinimo programas joms skirti iki 20 proc. išteklių, numatytų antrojo ramsčio įgyvendinimui;

68.

pakartoja, kad valstybėms narėms ir regionams reikėtų suteikti daugiau įgaliojimų reguliuoti žemės ūkio paskirties žemę ir šiuo tikslu nustatyti apribojimus, visų pirma siekiant spręsti žemės pasisavinimo ir koncentracijos reiškinio problemą, kuri riboja jaunųjų ūkininkų galimybes pradėti ūkininkavimo verslą (5);

69.

ragina iš papildyto Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) skirti pakankamą lėšų dalį kaimo vietovių vystymuisi, kad būtų užtikrintas harmoningas ir integruotas šių vietovių vystymasis, įskaitant vietos infrastruktūros teikimą, MVĮ rėmimą, kaimo atnaujinimą ir platesnį ekonomikos įvairinimą;

70.

rekomenduoja Sąjungai ypatingą dėmesį skirti atokiausiems regionams, kuriuose žemės ūkio sektorius yra itin svarbus kuriant darbo vietas ir gerovę, taip pat skatinant plėtoti žemės ūkio ir maisto pramonę, mokslinius tyrimus ir inovacijas, išsaugant aukštos kokybės teritorijas ir jas populiarinant, taip pat sprendžiant klimato kaitos problemas;

71.

siūlo antrojo ramsčio lėšomis visų pirma siekti:

72.

siūlo pareiti nuo „langelio“ logikos prie „sutarties“ logikos nustatant tam tikrus įmonių, sektorių ir teritorijų tipus; rekomenduoja, remiantis keletu tikslų (kokybė, našumas, tvarumas), finansuoti šia kryptimi parengtus inovacijų projektus, gebančius daryti teigiamą poveikį užimtumui;

73.

siūlo stiprinti ES finansinę paramą kaimo plėtrai, kuri gerokai sumažėjo palyginti su ankstesniu programavimo laikotarpiu, paliekant pakankamai pirmajam ramsčiui skirtų lėšų;

74.

siūlo plačiai ir tvirtai remti tvarias investicijas, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos ūkius, visų pirma gamybos, platinimo ir įvairinimo srityse;

75.

rekomenduoja patvirtinti kaimo plėtros strategiją, kad, laikantis teritorinės sanglaudos tikslų, visų sričių ES politika būtų labiau prisidedama prie inovacijų ir bendradarbiavimo kaimo vietovių plėtros srityje (6);

76.

siūlo supaprastinti įvairių fondų lėšų, skirtų su žemės ūkiu nesusijusiai kaimo plėtrai, integravimą siekiant paremti:

77.

mano, jog reikia skatinti plačiau naudotis dirbamos žemės ir miško plotų potencialu, ypač priemiesčiuose, ekonominiais, ekologiniais, klimato, energijos ir rekreaciniais tikslais, pavyzdžiui, vietos maisto produktų ir energijos gamybos ir kaimo turizmo tikslais. Todėl svarbu, kad BŽŪP būtų orientuota ne tik į ūkininkus. LEADER iniciatyvos yra ir turi likti bendradarbiavimo ir inovacijų galimybėmis kaimo vietovių ir priemiesčių veiklos vykdytojams;

78.

prašo atidžiai įvertinti struktūrinius fondus įgyvendinant „kaimo patikros“ priemonę, kaip numatyta deklaracijoje „Korkas 2.0“ (7), siekiant remti kaimo vietovių vystymąsi ir skatinti visapusišką politiką, kuria norima stiprinti šias sritis, gerinant tiek transporto, tiek plačiajuosčio ryšio jungtis, kartu užtikrinant tinkamą gamtinės aplinkos apsaugą;

79.

pabrėžia, kad siekiant subalansuotos teritorinės plėtros turi būti numatyta tinkama parama kaimo vietovėms, netoli miestų ir nepalankioje padėtyje esančioms vietovėms (pavyzdžiui, kalnų, pasienio vietovėms ar kitoms gamtinių arba demografinių iššūkių turinčioms vietovėms), kad būtų galima reikiamai investuoti į augimą, užimtumą, socialinę įtrauktį ir ekologinį tvarumą;

80.

ragina gerinti miesto ir kaimo ryšius, visapusiškai įtraukiant mažesnius miestus ir kaimo vietoves, kad ES politika neskatintų miesto, pakrančių ir kaimo matmenų konkurencijos;

81.

palankiai vertina Europos Komisijos pažangiųjų miestų iniciatyvą ir Europos Parlamento indėlį į šio proceso sėkmę ir siūlo išplėsti šią sąvoką į ją įtraukiant „pažangias kaimo vietoves“; taip pat prašo leisti atlikti kuo svarbesnį vaidmenį vykstant diskusijoms dėl su šia iniciatyva susijusios vietos ir regionų veiksmų programos įgyvendinimo;

82.

pabrėžia, kad reikia toliau derinti struktūrinių fondų naudojimo taisykles ir šiuo tikslu sukurti bendrą strateginę programą siekiant palengvinti kaimo plėtros programavimą ir valdymą ir skatinti integruotą ir teritorinį požiūrį (8);

83.

siūlo sustiprinti pagrindinio fondo metodą, siekiant suvienodinti iš keleto fondų finansuojamų projektų valdymą;

84.

siūlo rengti diskusijas dėl įvairių regioninės ne žemės ūkio plėtros fondų suderinimo.

12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/20

1.

teigiamai vertina Europos Komisijos (EK) pastangas aktyviai ir konstruktyviai prisidėti prie 2030 m. darnaus vystymosi darbotvarkės (toliau 2030 m. darbotvarkė) strateginių tikslų įgyvendinimo ir sukurti pagrindą svarbiausiems ir kompleksiniams pasauliniams uždaviniams spręsti;

2.

pabrėžia, kad politikos dokumente, kurį EK komunikato forma priėmė 2016 m lapkričio 22 d., siūloma į tvarų vystymąsi orientuota plataus užmojo ir didelio masto strategija;

3.

pripažįsta Europos Komisijos pastangas 2030 m. darbotvarkę susieti su strategija „Europa 2020“ ir tokiu būdu su Europos struktūriniais ir investicijų fondais; kadangi yra daug ir sudėtingų įvairių orientacinių sistemų, pabrėžia, kad būtina užtikrinti darnią ir įtraukią politiką ir nuoseklią valdymo sistemą;

4.

pabrėžia, kad norint pasiekti rezultatų, būtina į sprendimų priėmimo procesus įtraukti visus valdymo lygmenis, visų pirma vietos ir regionų valdžios institucijas;

5.

kadangi Europos Sąjungos (ES) politikoje turi būti laikomasi subsidiarumo principo, pabrėžia, kad tvarumo tikslai tiesiogiai susiję su subnacionalinio valdymo lygmens atsakomybe, įgaliojimais ir funkcijomis;

6.

pakartoja, kad teritorinės valdžios institucijos – regionai, provincijos, grafystės ir apskritys, dideli ir maži miestai, savivaldybės – yra tikrosios politikos formuotojos, kurios turi nustatyti tinkamiausius valdymo lygmenis ir metodus, kad galėtų ES ir Jungtinių Tautų tikslus susieti su vietos bendruomenių tikslais; primena, kad įgyvendinant du iš septyniolikos darnaus vystymosi tikslus (DVT), t. y.

7.

10-ąjį ir 11-ąjį, vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį. Pirmuoju siekiama mažinti teritorijų nelygybę, o antrasis yra susijęs su svarbiomis funkcijomis, kurias šios institucijos atlieka miestų planavimo, transporto, socialinės gerovės srityse bei skatinant tvarumo modeliais grindžiamą gyvenimo būdą;

8.

šiomis aplinkybėmis atkreipia dėmesį, kad komunikate neatsižvelgiama į būtinybę įvertinti pažangą siekiant darnaus vystymosi tikslų (DVT) ne tik Jungtinių Tautų, Europos ir nacionaliniu lygmenimis, bet ir subnacionaliniu lygmeniu, todėl prašo Europos Komisiją atsižvelgti į šį aspektą rengiant tolesnius pažangai vertinti taikomus rodiklius ir pasinaudoti vietos kompetencija bei esamais tinklais;

9.

primena, kad esama ir kitų prioritetų, kurie tiesiogiai susiję su bendru įgaliojimų vykdymu įgyvendinant kitus įvairių sričių strateginius tikslus, pavyzdžiui, Miestų darbotvarkės, socialinės įtraukties, Sąjungos klimato ir energijos politikos, išmetamųjų teršalų mažinimo, nelaimių rizikos mažinimo, klimato kaitos ir žiedinės ekonomikos, judumo, pažangiosios specializacijos, Bratislavos vadovų susitikime priimtos pažangiųjų miestų iniciatyvos ir Merų pakto dėl klimato ir energetikos tikslus;

10.

siūlo pasinaudoti daugiametės finansinės programos laikotarpio vidurio peržiūra ir susieti 2030 m. darbotvarkę ir strategiją „Europa 2020“ ir persvarstyti pagrindines kryptis, kaip šias priemones nedelsiant suderinti su naujaisiais DVT;

11.

palankiai vertina pastangas rengiant prie komunikato pridedamą darbo dokumentą „Pagrindiniai Europos veiksmai remiant 2030 m. darbotvarkę ir darnaus vystymosi tikslai“ (SWD (2016) 390 final), kuriame siūloma strategiją „Europa 2020“ susieti su 2030 m. darbotvarkės tikslais ir sustiprinti ryšius tarp trijų ramsčių, septynių pavyzdinių iniciatyvų, penkių su „Europa 2020“ prioritetais susijusių tikslų ir vienuolikos sanglaudos fondų pasiūlytų teminių tikslų;

12.

primena, kad bet kuriuo atveju, norint pasiekti komunikate pasiūlytus tvarią ateitį užtikrinančius tikslus, jie turi būti įgyvendinami teritorijų lygmeniu; primena, kad bet kuriuo atveju, norint pasiekti komunikate pasiūlytus tvarią ateitį užtikrinančius tikslus, jie turi būti įgyvendinami teritorijų lygmeniu, todėl rekomenduoja 2030 m. darbotvarkės tikslus priderinti prie vietos sąlygų, nes tai yra vienintelis būdas daryti konkretų ir ilgalaikį poveikį žmonių gyvenimui;

13.

sutinka, kad dėl sudėtingos įvairių valdžios lygmenų sandaros reikia vadovavimo ir kontrolės veiksmų, kurie galėtų būti naudingi sprendimų priėmimo procesui, pavyzdžiui, atliekant politikos ir institucinių struktūrų naujovių vertinimą (poveikio vertinimas);

14.

mano, kad kai kurios J. C. Junckerio vadovaujamos Komisijos prioritetų sąsajos su DVT yra svarbios vietos ir regionų valdžios institucijų veiklos sritims. Tai visų pirma pasakytina apie darbo vietų kūrimo prioritetus, nes jis susijęs su 4-uoju DVT (mokymas ir švietimas), apimančiu kompetencijos sritis, kuriose vietos ir regionų valdžios institucijos turi didelius įgaliojimus, ypač kalbant apie perėjimo prie tvarios Europos sąnaudas;

15.

tikisi, kad į Komisijos „Investicijų planą Europai“ bus taip pat įtraukta materiali ir nemateriali infrastruktūra, kuri yra vietos ir regionų valdžios institucijų prerogatyva (socialinė apsauga, informacijos, judumo, energijos ir telekomunikacijų tinklai, atliekų šalinimas, integruotas vandens valdymas ir kt.) ir kuri daugeliu atveju yra svarbi įvairiems DVT (pvz., 8, 9, 12 ir 13 tikslams);

16.

primena, kad Europos Komisijos 3 prioritetas „Atspari energetikos sąjunga ir perspektyvi klimato kaitos politika“ taip pat susijęs su įvairiais DVT, kurie svarbūs vietos ir regionų valdžios institucijų interesams. Tai yra 5, 7 ir 13 DVT, kadangi atitinkama politika yra skirta vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kartu jos dalyvauja ją įgyvendinant, tai pasakytina apie kovos su klimato kaita politiką, tvarios visiems prieinamos energijos tiekimo politiką, socialinių teisių apsaugą, kuri iš esmės užtikrinama vietos lygmeniu teikiamomis paslaugomis;

17.

pabrėžia, kad 7 prioritetas „Abipusiu pasitikėjimu grindžiama teisingumo ir pagrindinių teisių erdvė“ apima ir lyčių lygybės politiką, kurią įgyvendinant vietos ir regionų valdžios institucijos gali atlikti svarbų vaidmenį, jis glaudžiai susijęs su 5-uoju DVT, taip pat būtinybe sugrąžinti piliečių pasitikėjimą Europos institucijomis;

18.

pakartoja, kad atsparumo nelaimėms užtikrinimas yra vienas pagrindinių tvaraus vystymosi aspektų ir ragina Europos Sąjungos institucijas dėti pastangas, kad šis principas taptų vienu pagrindinių ramsčių ateityje imantis veiksmų tvaraus vystymosi Europoje srityje (1);

19.

atkreipia dėmesį, kad 8 prioritetas – spręsti pasaulinę ir istorinę reikšmę turinčios migracijos problemas – visiškai atitinka 1 ir 10 DVT ir apima įvairias kompetencijos sritis, priklausančias vietos ir regionų valdžios institucijoms, kurios dažnai patiria stiprų spaudimą dėl būtinybės valdyti neeilinio masto migracijos srautus;

20.

pabrėžia, kad veiksmai, kurių imtasi DVT įgyvendinti, priešingai nei sanglaudos politikos atveju, ne visada gali būti suderinami su integruota politika, todėl labai svarbu nustatyti prioritetus vadovaujantis neatidėliotinais poreikiais ir laikytis dinamiško požiūrio, kad ilgalaikėje perspektyvoje būtų galima įgyvendinti visus DVT: taigi turi būti atsižvelgta į RK pasiūlymą priimti vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimą apibrėžiantį elgesio kodeksą;

21.

atkreipia dėmesį, kad įgyvendinant tikslus būtina užtikrinti pusiausvyrą tarp dabartinių ir būsimų kartų poreikių, taip pat tarp įvairių valdžios lygmenų poreikių, nes tai yra svarbu siekiant sumažinti vietos ir regionų valdžios institucijoms tenkančią „pereinamojo laikotarpio sąnaudų“ naštą. Jei sąnaudų našta bus nepakeliama, gali kilti grėsmė, kad visuomenė nepritars ir veiksmingai neįgyvendins aptariamų priemonių, visų pirma kils grėsmė labiau atskirtų teritorijų (vidaus teritorijų) gebėjimams prisidėti prie bendro tvarumo siekio ir apskritai prie DVT tęstinumo;

22.

atkreipia dėmesį į komunikate nurodytų ES veiksmų termino (2020 m.) ir 2030 m. darbotvarkės termino neatitikimą ir tikisi, kad bus numatytos papildomos ekonominės ir finansinės paramos priemonės ir visu nustatytu laikotarpiu iš naujo apibrėžti tikslai, derantys su 2030 m. darbotvarkės tikslais;

23.

apgailestauja, kad komunikate nėra galimos rizikos įgyvendinant 17 DVT analizės, kuri galėtų būti labai naudinga vietos ir regionų valdžios institucijoms ir kurioje būtų nurodytos priemonės, skirtos spręsti problemas, galinčias kilti įgyvendinant su tikslais susijusią politiką. Vienas iš būtinų veiksmų – nustatyti vietos sąlygoms tinkančius rodiklius, kad būtų galima nuolat stebėti skirtumų raidą, be kita ko taikant kitus nei BVP rodiklius, pavyzdžiui, kokybinius, kurie leistų įvertinti, ar teritorijų vystymasis yra vienodas, bei nustatyti socialinę pažangą;

24.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms patikėtiems tikslams įgyvendinti turi būti skiriami atitinkami ištekliai. Šiuos išteklius galėtų sudaryti skiriamos konkrečios nacionalinės lėšos, arba gaunami suteikiant didesnę finansinę atskaitomybę vietos lygmeniu;

25.

mano, kad būtina remti regionų valdžios institucijų gerosios praktikos mainų platformas ir iniciatyvas ir naudotis tarptautinių organizacijų jau sukurtomis, pavyzdžiui, JT vystymosi programa „Live“, Žinių apie darnų vystymąsi platforma (angl. Sustainable Development Knowledge Platform), kad 2030 m. darbotvarkė netaptų pretekstu vėl centralizuoti politiką. Todėl su susidomėjimu laukia, kada pradės veikti EK numatyta įvairių suinteresuotųjų šalių platforma, skirta sudaryti sąlygas teritoriniu lygmeniu pritaikyti universalius 2030 m. darbotvarkės elementus, visų pirma, skatinti keistis gerąja praktika ir dalytis aktyviausiuose Europos regionuose pasiekta pažanga; tikisi, kad bus pakviestas dalyvauti šioje platformoje kaip dera institucinį vaidmenį atliekančiai vietos ir regionų valdžios institucijoms atstovaujančiai asamblėjai;

26.

pripažįsta, kad gyvenimo sąlygų gerinimas ES priklauso ne tik nuo gebėjimo stiprinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, bet ir nuo gerovės ir saugumo teritorijose už ES ribų. Todėl, atsižvelgiant į naujas gaires, išdėstytas komunikate dėl naujo Europos konsensuso, reikėtų ir toliau stiprinti decentralizuotą bendradarbiavimą ir trečiųjų šalių vystymąsi skatinant naudotis vietos ir regionų valdžios institucijų turimomis informavimo ir diskusijų vystymosi klausimais platformomis, kurios sudaro galimybes valstybėms partnerėms rengti susitikimus, diskutuoti ir keistis gerąją praktika: ARLEM, CORLEAP, kas dvejus metus rengiama decentralizuoto vystomojo bendradarbiavimo konferencija ir decentralizuoto bendradarbiavimo atlasas;

27.

pritaria Europos Komisijos pozicijai dėl 2016 m. kartu su Amsterdamo paktu priimtos ES miestų darbotvarkės, kuri bus įgyvendinama bendrai su vietos ir regionų valdžios institucijomis siekiant apimti visus tvaraus vystymosi aspektus ir prisidėti prie bendros naujosios miestų darbotvarkės įgyvendinimo;

28.

pritaria, kad tvaraus miestų vystymo strategijoje ir plėtojant horizontalų ir vertikalų bendradarbiavimą dalyvaujamojo valdymo sistemoje turi būti atsižvelgta į miestų įvairovę, socialinių inovacijų bei perspektyvinio planavimo svarbą laikantis integruoto ir koordinuoto požiūrio, ypač sprendžiant svarbius uždavinius, kurių tikslas pagerinti gyvenimo kokybę miestuose;

29.

rekomenduoja atliekant 2030 m. darbotvarkės ir joje nurodytų tikslų analizę, turi būti siekiama derėjimo su Europos vystymosi modeliu, grindžiamu vietos lygmens gamybos sistemomis (angl. clusters), kurias daugiausia sudaro MVĮ. Todėl tikisi, kad vystymosi modeliuose ypatingas dėmesys bus skiriamas ir mažesniems miestų centrams, nes dėl pernelyg koncentruoto teritorinio vystymosi gali kilti nepakankamo išsivystymo grėsmė, o tai savo ruožtu gali tapti kitų atskirties reiškinių ir gyventojų mažėjimo priežastimi;

30.

teigiamai vertina tai, kad dokumente darnaus vystymosi socialinis, aplinkos apsaugos ir ekonominis aspektai yra laikomi ramsčiais, su kuriais Europos Komisija turės derinti politikos kryptys norėdama rasti sprendimus, kaip įgyvendinti DVT ir 13 sektorių politiką, patvirtintą kartu su 2014–2020 m. finansine programa. Vis dėlto mano, kad atsižvelgiant į naujus pasaulinius uždavinius būtina stiprinti vietos plėtrą įtraukiant teritorinį matmenį;

31.

pabrėžia, kad būtina vietos ir regionų valdžios institucijoms suteikti politikos dalyvių vaidmenį, nes jos yra arti piliečių ir gali padėti atgaivinti pritarimą Europos institucijoms ir integracijos projektui. Daugiapakopis valdymas yra geriausias sprendimas politikai, kurios tikslas kurti tvarią ateitį ir suderinti dešimt Komisijos darbo prioritetų, vienuolika sanglaudos fondo tikslų ir septyniolika 2030 m. darbotvarkės DVT;

32.

pakartoja, kad, norint spręsti sudėtingas tvaraus vystymosi ir kovos su skurdu problemas „iš viršaus į apačią“ vykdomos ir centralizuotos politikos ir programos nėra geriausi būdai: reikia suteikti vietos ir regionų valdžios institucijoms atsakomybę ir savarankiškumą, kad jos galėtų priimti teisingus sprendimus dėl svarbių socialinių klausimų;

33.

pakartoja, kad būtina stiprinti ES pagrindinių teisių chartija įtvirtintą politiką planuojant tvarią socialinę politiką, kurią įgyvendinant dalyvautų visi valdymo lygmenys, nes tik taip bus galima užtikrinti visuotinę prieigą prie pagrindinių paslaugų ir rasti sprendimus patenkinti naujiems dėl demografinių pokyčių atsirandantiems poreikiams kuriant vietos lygmens politiką, skatinančią aktyvų ir sveiką senėjimą;

34.

atkreipia EK dėmesį, kad būtina įsipareigoti ir skatinti tai daryti valstybes nares ir vietos ir regionų valdžios institucijas vykdyti politiką, skirtą socialinės įtraukties prioritetui – piliečių sveikatos stiprinimui, visų pirma gerinant gyvenimo sąlygas miestuose ir priemiesčiuose, taip pat užtikrinant galimybę naudotis viešosiomis paslaugomis, sudarant sąlygas (taip pat ir neįgaliesiems) laisvalaikio ir sporto veiklai, skatinat visų gyventojų, įskaitant vyresnio amžiaus asmenis ir migrantus bei kitas grupes, kurioms gresia skurdas ir socialinė atskirtis, profilaktinę sveikatos priežiūrą;

35.

mano, kad socialinė ekonomika atveria galimybes spręsti darbo vietų kūrimo ir jaunimo bei moterų nedarbo problemas, todėl labai svarbu 2030 m. darbotvarkėje deramą dėmesį skirti įmonių socialinei atsakomybei (ĮSA) ir skatinti jaunimo domėjimąsi verslu. Be to, remiantis visas sritis apimančiu požiūriu, naujoji strategija turėtų apimti įvairius tvarumo aspektus ir kūrybiškumo teikiamas naujas perspektyvas;

36.

mano, kad būtina į 2030 m. darbotvarkę įtraukti kultūros klausimą ir aiškiai nurodyti jos vaidmenį užtikrinant tvarų vystymąsi, kuriant naujas darbo vietas, formuojant bendrus Europos idealus, kuriais remiantis būtų galima visame pasaulyje skatinti demokratijos ir jos principų, socialinio teisingumo ir solidarumo siekį. Kultūra veiksmingai prisideda prie integracinio vystymosi strategijų, turi didelę įtaką DVT, padeda tobulinti švietimo sistemas, kovoti su socialine atskirtimi ir skurdu, taip pat šalinti nelygybės priežastis, užtikrinti lygias galimybes ir išspręsti kartų ir demografinių skirtumų problemas;

37.

pabrėžia, kad iš pažiūros globalių klausimų, pavyzdžiui, klimato kaita, išmetamo CO2 kiekio mažinimas, energijos taupymas, atsinaujinančiosios energijos gamyba, biologinės įvairovės apsauga, gamtinių išteklių naudojimo mažinimas, integruotas transportas ir žiedinė ekonomika, sprendimas iš tiesų priklauso nuo vietos lygmens politikos ir veiksmų. Todėl rekomenduoja ypatingą dėmesį skirti į ekologiškai tvariai gamybai;

38.

mano, kad, atsižvelgiant į susijusių sektorių įvairovę, būtinas integruotas požiūris ir daugiapakopio valdymo subjektų ir suinteresuotųjų aplinkos sektoriaus subjektų bendradarbiavimas. Šiuo požiūriu, rengiant politiką pagrindinį dėmesį skiriant darniam vystymuisi, sanglaudos sąvoka leidžia susieti ekonominį efektyvumą, socialinę sanglaudą, kultūros plėtojimą ir aplinkos pusiausvyrą;

39.

pritaria nuomonei, kad dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos kyla vis daugiau problemų jūrų ekosistemose. Todėl reikėtų skirti dėmesį veiksmams, kuriais EK siekia užtikrinti vandenynų saugumą, švarą ir darnų valdymą ir toliau remti mėlynojo augimo darbotvarkę, kurios tikslas išnaudoti Europos vandenynų ir jūrų potencialą darbo vietų kūrimo, ekonominės vertės ir tvarumo srityse; be to, pakartoja, kad inovacijos mėlynojoje ekonomikoje gali padėti užtikrinti veiksmingą ir tvarų vertingų jūrų išteklių naudojimą (2);

40.

ragina visas institucijas įsipareigoti imtis veiksmų, skirtų maisto švaistymo mažinimui ir atliekų surinkimui, skatinti investicijas ir užimtumą platesniame žaliosios ekonomikos kontekste. ES privalo tvirtai įsipareigoti atsisakyti linijinės ekonomikos modelio ir stiprinti žiedinės ekonomikos modelį, kaip Regionų komitetas jau yra pabrėžęs savo nuomonėse: „Žiedinės ekonomikos kūrimas. Atliekų teisės aktų persvarstymas“, „Teisėkūros procedūra priimami aktai, kuriais iš dalies keičiamos atliekų direktyvos“ ir „ES žiedinės ekonomikos veiksmų planas“;

41.

mano, kad vystymosi modeliai, kuriems įtakos turi nauji konkurencijos veiksniai, kaip pavyzdžiui, tinklai, kuriuose neribotas kiekis duomenų pasiekia neribotą skaičių naudotojų, patvirtina aiškius neatitikimus: įmonėms reikia daug greičiau pateikti produkciją į rinką, nei kad trunka susitarimo procesai ir biurokratijos procedūros. Vietos ir regionų valdžios institucijos yra tinkamas lygmuo, kuris gali paspartinti politikos sprendimų priėmimo procesą, kad jie pasivytų rinkų diktuojamą tempą;

42.

tikisi realios paramos vystymosi modeliams ir visų pirma nematerialiems tinklams, kurie sudarydami sąlygas naudotis labai dideliais kiekiais duomenų, turi įtakos naujiems konkurencingumą skatinantiems veiksniams vietos lygmeniu ir perėjimui prie naujų gamybos modelių;

43.

mano, kad neatidėliotinai turi būti plėtojamos strategijos, skirtos įgyvendinti struktūrinę politiką, siekiant į vystymosi ramsčius įtraukti iš esmės pakeistą gamybos modelį, taip pat skatinti tvarią gamybą pasitelkiant paskatas, kol diegiamos inovacijos neįrodys, kad perėjimas prie žiedinės ekonomikos yra ekonomiškai veiksmingas. Akivaizdu, kad ši politika padėtų ne tik įveikti naujus sudėtingus globalizacijos iššūkius, bet ir būtų aiškus atsakas ieškant kompromiso sprendžiant socialinių poreikių, priešpastatančių aplinką ir darbą, santykio klausimą;

44.

pripažįsta, kad dėl globalizacijos, visų pirma dėl didesnio asmenų, prekių ir duomenų judėjimo, intensyvėja tarptautinė konkurencija ne tik tarp įmonių, bet ir tarp teritorijų. Todėl, siekiant atgaivinti Europos ekonomiką, būtina imtis ryžtingų veiksmų veiksnių, kurie turi įtakos vietovių teritoriniam konkurencingumui, pavyzdžiui, socialinis ir institucinis kapitalas, infrastruktūra, inovacijos;

45.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi atlikti svarbų vaidmenį palaikant viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės ryšius, kadangi šios institucijos gali nustatyti įvairias vystymosi formas, kurios padėtų skatinti tikslines investicijas ir panaudoti kiekvienoje teritorijoje esančius vidaus išteklius;

46.

apgailestauja, kad EK priimtame komunikate, visiškai nėra „teritorinio turto“ sąvokos, kurią 2001 m. parengė EBPO, o 2005 m. pavartojo Europos Komisija. Todėl primena, kad ši sąvoka apima visą teritorijos turtą: gamtos, žmogiškąjį, sukurtą, organizacinį, santykius ir žinias – visa tai, kas lemia teritorijos konkurencinį potencialą;

47.

pažymi, kad krizės ir globalizacijos padariniai iš esmės pakeitė teritorijų sanglaudai įtakos turinčius santykius, pagilėjo takoskyra (tarp mieto ir kaimo, centro ir periferijos) ir pasikeitė socialinė raida. Atsižvelgiant į tai, reikia prisiimti įsipareigojimus senuosius teritorinės politikos modelius, kuriems būdingas funkcinis požiūris į teritorijas, t. y. jas vertinti tik kaip tam tikrą erdvę, pakeisti naujais instituciniais modeliais, pagal kuriuos teritorijai būtų suteikiamas kolektyvinio veikėjo vaidmuo;

48.

pripažįsta, kad Amsterdamo paktu patvirtinamas vis didesnis dėmesys miestų politikai, pagal kurią įgyvendinamos socialinę sanglaudą ir ekonominį vystymąsi skatinančios priemonės, nes manoma, kad miestai gali naudingai prisidėti prie inovacijų proceso;

49.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį saugant ir plėtojant miesto ir kaimo teritorijų struktūrą ir bendrą paveldą, taigi jos gali prisidėti prie 2030 m. darbotvarkės siekio „keisti pasaulį“ iniciatyvomis ir įsipareigojimais:

50.

pakartoja, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali plėtoti dalyvaujamosios demokratijos formas, visų pirma įtraukdamos moteris, jaunimą, vyresnio amžiaus asmenis ir mažumas; šios demokratijos formos gali tapti pagrindu rengiant ir įgyvendinant integruotas ekonomikos vystymosi vietos lygmeniu strategijas;

51.

rekomenduoja vadovautis principu „iš apačios į viršų“ ir parengti tinkamą teisinį pagrindą ir skirti pakankamai išteklių. Tokia nauja sistema gali būti sėkmingai sukurta, jei bus vykdoma vis didesnė decentralizacija įvairiose ES šalyse. Nacionalinės vyriausybės turėtų:

52.

pakartoja, kad nacionalinės valdžios institucijos, vadovaudamosi principu „iš apačios į viršų“, turi įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas rengiant teritorinius veiksmų planus, skirtus įgyvendinti DVT, įvertinti privalumus ir trūkumus, taip pat vadovautis principu „nei vienas nebus pamirštas“;

53.

yra įsitikinęs, kad, siekiant užtikrinti visapusišką vietos lygmens įsipareigojimą dalyvauti formuojant politiką ir įgyvendinant pasaulinius susitarimus ir pasinaudoti šio lygmens patirtimi, vietos ir regionų valdžios institucijos turi tapti neatsiejamomis struktūruoto dialogo ir valdymo dalyvėmis, o ne laikomos tik suinteresuotaisiais subjektais. Vietos ir regionų valdžios institucijų organizaciniai gebėjimai ir kompetentingos konsultacijos turi būti pripažinti sprendimo priėmimo proceso dalimi visų pirma šiais veiksmais:

54.

prašo Europos ir nacionaliniu lygmeniu numatyti išteklius su tvariu vystymusi susijusios politikos poveikio ex ante ir ex post vertinimui. Šiuo tikslu būtina dėti pastangas geriau koordinuoti įvairių sričių ES, valstybių narių ir vietos bei regionų valdžios institucijų įgyvendinamą politiką;

55.

ragina Komisiją tiek strateginiu, tiek funkciniu požiūriu labiau pasinaudoti nacionalinėmis reformų programomis, kurios oficialiai jau įtrauktos sanglaudos fondų planus, ir veiksmingai naudoti tvariam vystymuisi paremti jau patvirtintas priemones. Tai leistų įgyvendinant Europos semestrą skirti dėmesį ne tik nacionaliniu lygmeniu suplanuotoms ir vykdomoms su DVT susijusioms reformoms, bet ir regionų ir vietos reformoms;

56.

rekomenduoja Europos ir tarptautiniams valdymo lygmenims imtis koordinuoti sudėtingą pasaulinę santykių sistemą, kontroliuoti padėtį įtampos regionuose, padėti siekti pokyčių ir restruktūrizuoti institucinę bei gamybos sąrangą, paveldėtą iš praėjusio amžiaus, ugdyti vietos subjektų įgūdžius, kurie būtini siekiant, kad trapi geoekonomikos pusiausvyra taptų vystymosi galimybių šaltiniu, galinčiu atkurti vietos gamybos sistemų konkurencingumą pasaulinėje rinkoje.

12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/27

1.

pripažįsta, kad šis ES komunikatas yra svarbi platesnės ES politikos reformos dalis. Jo pridėtinė vertė – tai 2014 m. Tarybos, kurioje Europos vadovai susitarė pasiūlyti būdą, kaip per ateinančius metus toliau plėtoti politiką teisingumo ir vidaus reikalų srityje, įskaitant dėl imigracijos ir prieglobsčio, strateginių gairių papildymas konkrečiomis priemonėmis;

2.

mano, kad tokioje sudėtingoje ir strateginėje srityje ES valstybės narės ir Europos Sąjungos institucijos turėtų toliau formuoti šio regiono strategiją atsižvelgdamos į jo santykius su Europos Sąjunga, o ja remiantis – tikrą migracijos politiką ir prisiimti politinę atsakomybę už jos įgyvendinimą, ginant Europos tautų interesus ir kartu atsižvelgiant į konkrečius valstybių narių ir kilmės šalių ypatumus bei migrantų teises pagal tarptautines ir Europos konvencijas;

3.

pripažįsta, kad migracijos ir vystymosi politikos sritys yra glaudžiai susijusios. Be bendradarbiavimo tarptautiniu, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu bendra Europos migracijos politika netaps realybe ir nebus įgyvendinta Europos migracijos darbotvarkė;

4.

ragina laikytis holistinio požiūrio į migracijos valdymą, kad būtų galima labiau decentralizuotai ir veiksmingiau valdyti migrantų judėjimą; Šis decentralizuotas valdymas užtikrins vienodas sąlygas ir teises;

5.

pabrėžia, kad labai svarbu sumažinti mirčių jūroje skaičių mėginant pasiekti Europą jūra ir būtinumą toliau dėti pastangas ir jas išplėsti gelbėjant nelaimėje atsidūrusius žmones; reiškia gilų liūdesį dėl šimtų jau prarastų gyvybių ir pareiškia pagyrimą visoms šalims ir organizacijoms, kurios dalyvauja stengiantis užkirsti kelią šiai žmonių tragedijai (1); pakartoja, kad papildomų saugių ir prieinamų migrantams patekimo į ES būdų, tokių kaip humanitarinės vizos, perkėlimas ir spartesnis šeimų susijungimas, sukūrimas turi būti pastangų sukurti išsamią ir humanišką migracijos politiką dalis;

6.

palankiai vertina šiame bendrame komunikate numatytas papildomas priemones, skirtas sustiprinti iniciatyvas, vykdomas migracijos centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršruto šalyse, įskaitant Libiją ir aplink ją. Atsižvelgiant į didelį prarastų gyvybių jūroje ir migracijos centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrute skaičių, klausimas dėl srautų valdymo ir gyvybių gelbėjimo tebėra vienas svarbiausių prioritetų;

7.

mano, kad daugiapakopis valdymas – tai būtina išankstinė sąlyga optimaliems rezultatams pasiekti. Šiomis aplinkybėmis itin svarbu, kad ES, nacionalinės ir subnacionalinės valdžios institucijos glaudžiai bendradarbiautų su tranzito šalių vietos ir regionų valdžios institucijomis ir su pilietine visuomene, migrantų asociacijomis ir vietos bendruomenėmis priimančiosiose šalyse bei atsižvelgtų į jų pastabas;

8.

pabrėžia, kad tam, kad šios priemonės būtų sėkmingai įgyvendintos, reikalingas glaudus bendradarbiavimas su atitinkamais partneriais iš centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrute esančių šalių ir bendros ES institucijų ir valstybių narių pastangos, taip pat ir bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis, pvz., Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru (UNHCR) ir Tarptautine migracijos organizacija (TMO). Perspėja, kad kai kurie siūlomi veiksmai gali būti sėkmingai įgyvendinti tik tuomet, jei padėtis vietoje bus tam palanki. Šie veiksmai turėtų būti laikomi papildančiais nemažai ES ir jos valstybių narių jau įgyvendinamų iniciatyvų, ypač pagal Europos migracijos darbotvarkę ir Migracijos partnerystės programą (2);

9.

norėtų padėkoti Italijai, Maltai, Graikijai, Kiprui, Prancūzijai, Ispanijai ir Portugalijai už jų pastangas, kurios savo EUROSUR sienų stebėjimo nacionalinius koordinavimo centrus jau prijungė prie Viduržemio jūros regiono tinklo „Seahorse“;

10.

pripažįsta, kad centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutas tapo pagrindiniu Europą bandančių pasiekti migrantų ir pabėgėlių maršrutu. 2016 m. aptikta daugiau nei 180 000 asmenų, keliavusių centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutu – dauguma jų žemyną pasiekė per Italiją. Beveik 90 proc. sudaro migrantai, išvykstantys iš Libijos; dėl šios šalies nestabilios politinės ir ekonominės padėties neteisėtai žmones gabenantys asmenys turi galimybę plėsti savo veiklą; pabrėžia, jog būtina kuo skubiau sumažinti mėginimų perplaukti jūrą skaičių ir neleisti neteisėtai išplaukti pripučiamomis gelbėjimo valtimis ir laiveliais turint tikslą pasiekti ES. Pabrėžia, kad svarbu imtis prevencinių veiksmų visais valdžios lygmenimis;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad neteisėtai žmones gabenantys asmenys ir prekiautojai žmonėmis savo veiksmais ir žmogaus teisių pažeidimais patys prisideda prie nestabilumo Libijoje, didindami migrantų pažeidžiamumą. Rasti ilgalaikį Libijos valdymo ir saugumo problemų sprendimą tebėra ES, jos valstybių narių ir tarptautinių partnerių prioritetas; toks sprendimas būtinas siekiant užtikrinti tvarų dabartinės padėties suvaldymą;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma migrantų Libijoje yra trečiųjų šalių piliečiai, daugiausia iš Užsachario Afrikos šalių. Todėl, taikant veiksmingą požiūrį, būtina atsižvelgti į veiksmus pietinėje Libijoje;

13.

pabrėžia komunikate nurodytų priemonių pridėtinę vertę: plėsti Libijos pakrantės apsaugos pajėgoms skirtas mokymo programas, užtikrinti tvarius finansavimo šaltinius mokymo poreikiams patenkinti ateityje, imtis griežtų veiksmų prieš neteisėtai žmones gabenančius asmenis ir prekiautojus žmonėmis bei suteikti paskatų Tunisui, Alžyrui ir Egiptui dalyvauti Viduržemio jūros regiono tinkle „Seahorse“ siekiant užtikrinti dalyvavimą subregioniniu lygmeniu; pabrėžia, kad visoje šioje veikloje pirmiausia turi būti siekiama atkurti pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir teisinei valstybei migrantų ir vietos gyventojų atžvilgiu;

14.

pakartoja, kad būtina glaudžiai bendradarbiauti su Libijos valdžios institucijomis siekiant užtikrinti, kad pagerėtų sąlygos migrantų centruose, ypač daug dėmesio skiriant pažeidžiamiems asmenims ir nepilnamečiams, užtikrinant glaudų bendradarbiavimą su Tarptautine migracijos organizacija ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru, jiems veiksmingai stebint, kaip laikomasi standartų;

15.

palankiai vertina pastangas aktyviau dirbti su Libijos savivaldybėmis siekiant propaguoti alternatyvius pragyvenimo šaltinius ir remti vietos bendruomenių, priimančių migrantus, atsparumą, taip pat stiprinti techninį bendradarbiavimą, kad Libijos savivaldybės galėtų kurti savo teritorijų vystymosi strategijas ir pagerinti paramos savo piliečiams paslaugas;

16.

pabrėžia, kad būtina parengti vidutinės ir ilgalaikės trukmės bendradarbiavimo strategiją siekiant stiprinti ir paremti Libijos vietos ir nacionalinės valdžios institucijas, kad sustiprėtų jų gebėjimai valdyti savo teritorijas;

17.

skatinti Libijos ir jos pietinių kaimynių pasienio bendradarbiavimą, dialogą ir keitimąsi informacija, be kita ko, visapusiškai išnaudojant Afrikos regiono ir FRONTEX žvalgybos tarnybų tinklo teikiamas galimybes;

18.

atkreipia dėmesį į tai, kad vykdant bendrus veiksmus su Libija reikia iki minimumo sumažinti kitų maršrutų kaimyninėse šalyse atsiradimo riziką; palankiai vertina visapusišką regioninį požiūrį, stiprinant bendradarbiavimą su Egiptu, Tunisu ir Alžyru, gilinant dialogą ir operatyvinį bendradarbiavimą migracijos srautų valdymo klausimais su šiomis šalimis. Reikės tolesnės paramos šioms šalims, kad jos plėtotų savo veikiančias prieglobsčio sistemas ir remtų asmenis, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga;

19.

atsižvelgiant į įvairius ES projektus ir programas regione, skirtus susijusiems klausimams spręsti, būtina koordinuoti šias iniciatyvas, kad jos būtų veiksmingos siekiant užtikrinti pirmiau nurodytų tikslų įgyvendinimą;

20.

pažymi, kad iki šiol bendras ES atsakas į neteisėtos migracijos problemą buvo į valstybės saugumo aspektus nukreiptas požiūris, pagal kurį visų pirma daugiausia dėmesio skiriama kovai su neteisėtu žmonių gabenimu, bendradarbiaujant su valstybės institucijomis;

21.

ragina daugiau dėmesio skirti įvairiems vietos politiniams interesams, susijusiems su neteisėta migracija. Susiję subjektai, be kita ko, transporto bendrovės, padedančios neteisėtiems migrantams judėti, vietos gyventojai, kurie aprūpina maistu, pastoge ir taip užsidirba pajamų, vietos saugumo pajėgos, kurios pelnosi iš kyšininkavimo ir kelių mokesčių, politinis elitas, kuris naudojasi finansiniais ištekliais, gautais iš tarpininkavimo neteisėtai migracijai, kad įgytų politinį poveikį, ginkluotos grupuotės, kurios pelnosi iš neteisėto žmonių gabenimo ir išnaudojimo, siekdamos sustiprinti savo pozicijas, kt.; kad migracijos valdymas būtų sėkmingas, būtina suprasti šiuos įvairius subjektus ir jų ryšius su vietos valdžia ir stabilumo (konflikto) dinamiką, taip pat svarbu jiems sudaryti sąlygas dalyvauti diskusijose dėl šalies padėties stabilizavimo ir ateities planų;

22.

todėl palankiai vertina pasiūlymą stiprinti dabartinę socialinę ir ekonominę paramą savivaldybėms, per kurias driekiasi migracijos maršrutas, įtraukiant jas į strategijų, kuriomis gerinamos vietos gyventojų gyvenimo sąlygos ir atveriamos geresnės ateities perspektyvos jų regione, įgyvendinimą;

23.

pabrėžia, kad tinkamai parengta migracijos politika galėtų prisidėti prie alternatyvių pragyvenimo šaltinių ir kokybiškesnių institucijų ilguoju laikotarpiu – taip kovojant su kai kuriomis pagrindinėmis migracijos priežastimis iš vidaus. Tam, kad būtų užtikrintas tokios veiksmingos politikos formavimas, dabartinė migracijos politika turi būti peržiūrėta pripažįstant, kad Saharos neteisėtos migracijos priežastys yra valdymo ir stabilumo klausimai;

24.

pakartoja, kad neteisėtos migracijos maršrutai kerta daugelį regiono šalių, kurių valstybės institucijos yra silpnos arba jų visai nėra. Libija yra akivaizdus to pavyzdys. Keletas pranešimų parodė, kad pajamos iš neteisėto žmonių gabenimo ir prekybos jais suteikia nereguliarioms ginkluotosioms pajėgoms, kurios veikia kaip de facto valdžios institucijos vietose, tokių galių, kad jos gali trukdyti didesniems konfliktų sprendimo procesams. Net tais atvejais, kai valstybės institucijos oficialiai vis dar egzistuoja, bendradarbiavimas su tokiais veikėjais kovojant su neteisėta migracija iš esmės yra politinė iniciatyva, kuri gali baigtis neteisėtai žmones gabenančių asmenų ir nereguliarių ginkluotųjų pajėgų interesų įtvirtinimu. Suskaidyto suvereniteto atveju neutralių tarpininkų nėra;

25.

pabrėžia, kad klimato kaita ir gaivalinės nelaimės gali būti migraciją ir asmenų persikėlimą lemiantys veiksniai. Be to, ragina investuoti į atsparumo nelaimių rizikai didinimą kaip prevencinę priemonę pagrindinėms migracijos priežastims pašalinti;

26.

ragina toliau dėti pastangas siekiant sistemingo bendradarbiavimo su Libijos valdžios institucijomis, daug dėmesio skiriant sienų valdymui, kovai su neteisėta migracija ir sprendžiant žmogaus teisių ir migrantų poreikių tenkinimo problemą Libijoje; be to, kartu su pilietine visuomene, ieškoti alternatyvų migrantų sulaikymui, nes ši priemonė turėtų būti tik kraštutinė ir taikoma tik esant sąlygoms, kurios atitiktų tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių standartus. Mokymas ir logistinė parama sprendžiant šias problemas turėtų būti svarbi ES remiamų programų gebėjimams stiprinti dalis;

27.

siūlo su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru išanalizuoti galimybę imtis praktinių veiksmų perkelti migrantus iš Libijos, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, į ES valstybes nares ir kitas tarptautines šalis partneres;

28.

ragina sustiprinti bandomąją iniciatyvą, kuria siekiama stabilizuoti bendruomenes, gyvenančias teritorijose, nukentėjusiose nuo migrantų perkėlimo šalies viduje ir migrantų tranzito, taip pat plėtoti bendradarbiavimą rengiant savo teritorijų strategijas, kurių tikslas užtikrinti žmogaus orumą šalyje, kurioje jie gyvena, be kita ko, sudarant galimybes įsidarbinti asmenims, kuriems reikalinga apsauga, kad priimančios bendruomenės juos lengviau priimtų; taip pat ragina bendradarbiauti, kad būtų pagerintos, be kita ko, vietos gyventojams viešosios paramos paslaugos ir infrastruktūra;

29.

ragina stiprinti vykdomą remiamą savanorišką grįžimą iš Libijos į kilmės šalį, jeigu dėl padėties vietoje tai būtų galima padaryti, ir suderinti veiksmus su tarptautiniais partneriais, visų pirma su Tarptautine migracijos organizacija (TMO);

30.

palankiai vertina tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos pripažįstamos svarbiais subjektais sprendžiant migracijos klausimus, ją valdant, gelbėjant gyvybes ir kovojant su nusikalstamumu;

31.

dar kartą patvirtina, kad miestai yra pagrindiniai pasaulinės migracijos arenos subjektai, ir taip pat patiria didžiausią tiesioginį neigiamą migracijos poveikį. Vietos valdžios institucijos tiesiogiai atsakingos už imigrantų gyvenimo sąlygas, sėkmę ir problemų sprendimą. Vietos valdžiai gali pasisekti tose srityse, kuriose daugeliui nacionalinių vyriausybių kyla problemų ir netgi visai nepavyksta pasiekti rezultatų (3);

32.

pabrėžia kilmės, tranzito ir kelionės tikslo šalių vietos valdžios institucijų vaidmenį migracijos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su integracija ir socialine sanglauda. Vietos valdžios institucijos akivaizdžiai yra priešakyje sprendžiant migracijos problemas, atsižvelgiant į jų įgaliojimus, jų buvimą „vietoje“ ir patirtį, įgytą sprendžiant vis įvairesnės visuomenės kasdienius klausimus. Vis dėlto migracija yra bendros atsakomybės klausimas, kuris sprendžiamas visais lygmenimis – Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos. Tuo tarpu taip pat svarbu, kad būtų atsižvelgta į vietos ir regionų sąlygas užtikrinti kuo geresnį ilgalaikį migrantų priėmimą, taigi ir sėkmingą integraciją;

33.

mano, kad ES turėtų pasinaudoti jos pietinę jūrų sieną tiek Viduržemio jūroje, tiek Atlanto vandenyne sudarančių regionų, kaip privilegijuotų tiltų plėtojant abipusiai naudingus santykius su trečiosiomis šalimis, potencialu ir patirtimi;

34.

pabrėžia, kad reikia stiprinti vietos bendruomenes, ypač Libijoje pagal Europos Vadovų Tarybos narių Maltos deklaraciją dėl migracijos išorės aspektų (4) ir todėl remia tokius projektus kaip Nikosijos iniciatyva; ragina Europos išorės veiksmų tarnybą ir Europos Komisiją, kartu su RK ir vietos arba regionų valdžios asociacijomis, išanalizuoti galimybes panašius projektus vykdyti kitose šalyse;

35.

pripažįsta Nikosijos iniciatyvos kaip gebėjimų stiprinimo projekto siekiant paremti Libijos savivaldybes pridėtinę vertę; ši iniciatyva įgyvendinama bendradarbiaujant su Europos vietos ir regionų valdžios institucijomis ir Europos Komisijai teikiant finansinę paramą. Atkreipia dėmesį į tai, kad ši iniciatyva turi būti įgyvendinama taip, kad padidėtų jos priemonių veiksmingumas ir būtų pasiekti geresni rezultatai, tačiau kartu reikia paisyti ir sudėtingų sąlygų, kiek tai susiję su teisėtumo klausimu Libijoje, ir jautriai reaguoti į visus politinius padarinius;

36.

pripažįsta, kad šalių, per kurias driekiasi centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutas, vietos valdžios institucijų gebėjimai dar nepakankamai išvystyti. Problema tampa sudėtingesnė bandant tenkinti skirtingus poreikius, ypač ekonomiškai nestabiliomis sąlygomis. vietos valdžios institucijos turi turėti priemones įvertinti būtiniausius įvairių migrantų grupių, visų pirma nelydimų vaikų ir paauglių bei moterų, poreikius;

37.

pabrėžia, kad reikia daugiau dėmesio skirti vaikų apsaugai. Centrinėje Viduržemio jūros regiono dalyje per pastaruosius tris mėnesius užfiksuota rekordiškai daug pabėgėlių ir migrantų žūčių, įskaitant apytiksliai 190 vaikų. Prisijungiame prie UNICEF raginimo ES ir jos valstybėms narėms įsipareigoti apsaugoti pabėgėlių ir migrantų vaikus, visų pirma nelydimus, nuo vaikų išnaudojimo, smurto prieš juos ir prekybos jais bei sustiprinti vaikų apsaugos programas Libijoje;

38.

paaiškina, kad ES parama vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimų stiprinimui reiškia ne tik padidinti vietos valdžios institucijų techninius pajėgumus, bet ir užtikrinti veiksmingą būtiniausių poreikių tenkinimą ir paslaugų teikimą. Empiriniai duomenys rodo, kad decentralizuotas socialinių paslaugų ir viešųjų gėrybių valdymas užtikrina optimalią pinigų vertę vystymosi planavimo ir įgyvendinimo srityje;

39.

pritaria, kad reikia skatinti decentralizacijos ir vietos valdymo programas, atsižvelgiant į nacionalines skurdo mažinimo strategijas;

40.

primygtinai teigia, kad darna ir sąveika tarp nacionalinės migracijos politikos ir vietos iniciatyvų, teikiant paslaugas ir apsaugą migrantams ir skatinant jų socialinę įtrauktį, kai jie turi teisę į tarptautinę apsaugą, yra sritis, kuriai reikia skirti daugiau dėmesio. Vietos valdžios institucijoms turi būti suteikti bent jau įgaliojimai ir skirta pakankamai išteklių patenkinti jų jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje esančių migrantų poreikius. Dar būtų geriau, jeigu jos turėtų galimybę veikti bendroje politikos aplinkoje, kurioje pirmenybė teikiama įtraukiam požiūriui, jei tam yra sudarytos tinkamos sąlygos;

41.

pažymi, kad Libija per pastaruosius šešerius metus išgyveno politinį bei socialinį sąmyšį, tiesiogiai kilusį dėl Arabų pavasario įvykių. Dar 2014 m. prasidėjusi bendra krizė Libijoje sukėlė šalyje chaosą ir labai pablogino gyvenimo sąlygas visoje šalyje. Valstybės beveik nėra, savivaldybių tarybos turi labai ribotas lėšas – visa tai lemia silpnas institucijas, kurios tampa nemenka kliūtimi siekiant stabilumo ir vystymosi. Kartu šalis pasirinko reformas, kuriomis būtų sukurta decentralizuoto valdymo sistema. 2012 m. priėmus Įstatymą Nr. 59 (dėl vietos valdžios), kuris, nepaisant nestabilumo šalyje, išlieka visų Libijos partijų, kad ir kokios būtų jų politinės pažiūros, atskaitos tašku;

42.

pabrėžia, kad daugelis jaunų žmonių iš Libijos miestų įsitraukė į „migracijos verslą“, nes tai labai pelningas užsiėmimas. Jaunuolius, kurie dalyvavo ginkluotuose konfliktuose ir karinių grupuočių veikloje, yra ypač sunku integruoti. Tradicinėms socialinėms organizacijoms (gentims, šeimoms, mokykloms ir institucijoms) sunku bendrauti su jaunimu. Narkotikai ir nusikalstamumas yra plačiai paplitę. Specialiai jaunimui skirtos politikos nėra, dėl to jaunimo padėtis tapo dar sunkesnė;

43.

pabrėžia, kad savivaldybės, ne tik Libijoje, bet ir įvairiose šalyse, per kurias driekiasi Viduržemio jūros regiono maršrutas, gali atlikti svarbų vaidmenį. Kaip instituciniai ir teisėti subjektai, atsakingi už vietos klausimus, jos raginamos svariai prisidėti prie stabilumo didinimo. Vietos ekonominė plėtra, derinimas su saugumo subjektais ir veiksminga jaunimo ir migracijos politika – tai tie ramsčiai, kuriais turi būti grindžiamas jų vaidmuo. Tačiau vietos valdžios institucijoms reikalinga nemaža pagalba, kad jos galėtų prisiimti šią atsakomybę;

44.

remia programas, padedančias stiprinti, įgalinti ir užtikrinti veiksmingesnes Libijos ir kitų šalių, per kurias driekiasi centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutas, vietos valdžios institucijas, dėmesį sutelkiant į tris vietos valdymo aspektus: valdymą, paslaugų teikimą ir dalyvavimą. Taip pat turėtų būti dedamos pastangos didinti vietos ekonomines perspektyvas, gerinti kaimo vietovių, miestų ir miestelių itin išsilavinusio jaunimo socialinį gyvenimą ir politinę įtrauktį, siekiant sušvelninti radikalizaciją ir migraciją lemiančius veiksnius;

45.

pabrėžia, kad galima vietos lygmeniu pagerinti valdymą, nepaisant vietos valdžios institucijų de facto gebėjimų trūkumą šiame etape, ir primygtinai nurodo, kad gyvybiškai būtina remti vietos valdymą, nes tai neišvengiamai paskatins stabilizavimą ir sudarys sąlygas būsimai pertvarkai kaip būtinai išankstinei veiksmingo ir tvaraus migracijos srautų valdymo Libijoje sąlygai;

46.

pabrėžia, koks svarbus yra moterų ir jaunimo dalyvavimas – tai turėtų ir toliau būti neatsiejama įvairių paramos veiklos rūšių dalis, ypač aktyviai dalyvaujant pilietinės visuomenės organizacijoms (PVO) ir nepriklausomiems politikams;

47.

pabrėžia nustatytų tikslų pridėtinę vertę mažinant įvairių rūšių migracijos, perkėlimo ir neramumų neigiamą poveikį, didinant kaimo vietovių ekonominį patrauklumą ir veiklą, padedančią naujos kadencijos savivaldybėms dirbti, taikant decentralizavimo priemones;

48.

pripažįsta, kad tragedija prasideda kilmės šalyse, o ne jūroje. Taigi ragina ES prisidėti prie vietos ekonomikos plėtros centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršruto šalyse, remiant jų savivaldybių kaip vietos plėtros subjektų vaidmenį bei sudarant galimybes jaunimui ir moterims dalyvauti sprendžiant vietos reikalus ir socialinėje bei ekonominėje veikloje;

49.

toliau teikia paramą rengiant ir įgyvendinant ES migracijos politiką, taip pat remiantis Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių vietos ir regionų valdžios institucijų asamblėjos (ARLEM) žiniomis ir patirtimi.

12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/32

1.

palankiai vertina 2016 m. lapkričio 10 d. Europos Komisijos ir Sąjungos vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai priimtą bendrą komunikatą dėl vandenynų valdymo;

2.

palaiko pasiūlytus veiksmus užtikrinti vandenynų saugumą, apsaugą, švarą ir darnų valdymą;

3.

pritaria tikslui užtikrinti, kad ES būtų stipri pasaulinio masto veikėja, galinti parengti geresnio vandenynų valdymo darbotvarkę, paremtą tarpsektoriniu, taisyklėmis grindžiamu tarptautiniu metodu; pagrindinis šios ES iniciatyvos tikslas bus nustatyti socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių sąlygų tarptautinį standartą, taikomą su jūra susijusiai veiklai, įtvirtinant vienodas sąlygas, užtikrinsiančias tinkamą mūsų vandenynų darnumą ir didesnį juose veikiančių Europos subjektų konkurencingumą;

4.

visiškai pritaria neseniai priimtoms Tarybos išvadoms (1), kuriose raginama dėti daugiau pastangų, kad būtų užtikrintas nuoseklesnis požiūris tarpusavyje derinant vandenynų valdymo vidaus ir išorės aspektus, įskaitant ES, valstybių narių ir regionų strategijų sinergiją;

5.

primena, inter alia, savo ankstesnes nuomones dėl Komisijos komunikato „Integruotos jūrų politikos formavimas“ (2), jūrinių teritorijų planavimo ir integruoto pakrantės zonos tvarkymo (3), vandenynų energijos potencialo plėtojimo (4) ir geresnės jūrų aplinkos apsaugos (5);

6.

pabrėžia, kad Europos Sąjunga atlieka vadovaujamą vaidmenį jūrų valdyme, kuriuo siekiama Europos pakrantėms ir jūroms sukurti išsamiausią pasaulyje politikos ir reguliavimo sistemą, kurioje pripažįstamas vietos ir regionų valdžios institucijų, pakrančių bendruomenių bei ekonomikos ir socialinių subjektų vaidmuo užtikrinant, kad ekonominiai, aplinkos, klimato ir socialiniai klausimai būtų tinkamai sprendžiami taikant išsamaus ir daugiapakopio valdymo metodą;

7.

vis dėlto mano, kad vandenynų valdymui poveikį daro tai, kas vadinama „problema, susijusia su bendru išteklių naudojimu“. Nors yra nemažai bendro pobūdžio pasaulinių arba jūroms skirtų susitarimų, pavyzdžiui, Jungtinų Tautų jūrų teisės konvencija (UNCLOS), arba specializuotų susitarimų, visų pirma susijusių su Tarptautine jūrų organizacija (IMO), šioje srityje yra nemažai susiskaidymo. Tokiomis aplinkybėmis ES vaidmuo – rodyti pavyzdį ir teikti paskatas, kad ES nepriklausantys partneriai taikytų tokius pat aukštus standartus, kokie taikomi ES jūrų politikoje. Tokias paskatas, įskaitant pajėgumų stiprinimą, būtų galima įtraukti į tarptautinius prekybos ir vystymo programų susitarimus, dėl kurių ES derasi su trečiosiomis šalimis;

8.

pažymi kad tarptautinių santykių srityje, įskaitant ir su jūra susijusius klausimus, ES ir valstybių narių galios sutampa. Todėl reikia tvirtai koordinuoti įvairių valdžios lygmenų veiklą, taip pat užtikrinti, kad būtų atliekamas ES ir valstybių narių pozicijų tarptautiniuose forumuose teritorinio poveikio vertinimas, siekiant, kad tos pozicijos visiškai atitiktų kompetentingų vietos ir regionų institucijų interesus;

9.

pabrėžia, kad dauguma vandenynų valdymui svarbių klausimų neišvengiamai yra vietos lygmens, nes jie susiję su išteklių gavyba, ekonomine nauda pakrantės zonoms, žvejų bendruomenėmis ir uostais arba jų poveikiu aplinkai Europos pakrantėms ir jūroms. Kitose pasaulio dalyse vykdoma aplinkos ir klimato politika bei su vandenynais susiję ekonominiai sprendimai daro poveikį ES vietos ir regionų valdžios institucijoms. Todėl reikia didelių investicijų į jūrinių teritorijų planavimą ir paramą valdymui vietos ir (arba) regionų lygmeniu;

10.

pabrėžia, kad jūrų politika yra tiesiogiai susijusi su priekrantės ekonomine, aplinkos ar teritorinio planavimo politika. Taip, kaip vietos ir regionų valdžios institucijos vykdo priekrantės politiką, tiesiogiai veikia padėtį jūroje. Dažnai tokiais, kaip vėjo jėgainių parkai, atvejais, veikla jūroje laikoma lengvu sprendimu, kai tokiai veiklai priešinamasi priekrantėje.

11.

pažymi, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi kompetencijų ir teigiamos patirties valdant įvairias sritis, kaip antai žuvininkystę, vėžiagyvių gaudymas ir akvakultūra, subsidijos (pvz., subsidijos neekonomiškiems laivynams), ekonominės ir aplinkos priemonės (pvz., susijusios su į jūrą išmetamomis šiukšlėmis) ir patikrinimai (pvz., laivų patikra), kurie daro teigiamą arba neigiamą poveikį kitoms už ES ribų esančioms teritorijoms. Be to, jos dažnai dalyvauja uostų administracijos veikloje;

12.

primena neseniai atliktus RK (6) ir EBPO (7) mokslinius tyrimus dėl vandenynų ir mėlynosios ekonomikos; teigia, kad laikantis geresnio reglamentavimo darbotvarkės būtina atlikti išankstinius poveikio, įskaitant teritorinį poveikį, vertinimus, kad būtų galima nustatyti galimas visų sektorių keliamas grėsmes, galimas sušvelninimo priemones ir numatomas socialines ir ekonomines pasekmes dar prieš įgyvendinant naujus teisės aktus, leidžiančius naujos gavybos technologijoms arba apibrėžiančius naujas saugomas jūrų teritorijas;

13.

primena apie naujus JT darnaus vystymosi tikslus, kuriuos patvirtino visos ES ir JT valstybės narės. Vandenynų valdymas susijęs su 14 darnaus vystymosi tikslu dėl gyvybės po vandeniu ir 13 tikslu dėl klimato veiksmų, taip pat su 11 tikslu dėl tvarių miestų ir bendruomenių. Komitetas palankiai vertina tai, kad Komisija planuoja įgyvendinti šiuos tikslus įvairiose ES politikos srityse (8), nes jų įgyvendinimas gali tapti geru pagrindu kurti bendrą supratimą tarptautiniu lygmeniu, neapsiribojantį konkretiems sektoriams skirtais sprendimais darnaus vandenynų valdymo srityje;

14.

priešingai, mano, kad vandenynuose gautų prekių ir pagrindinių produktų iš trečiųjų šalių patekimas į ES bendrąją rinką turėtų būti įmanomas su sąlyga, kad tos šalys laipsniškai pereis prie aukštesnių ES standartų, pavyzdžiui, uždrausdamos į jūrą išmesti sugautas žuvis;

15.

mano, kad trys prioritetinės bendro komunikato sritys, suskirstytos į 14 veiksmų, sudaro tinkamą pagrindą imtis tolesnių veiksmų ES ir tarptautiniu lygmeniu vandenynų valdymo srityje. Nors komunikate daugiausia kalbama apie tarptautinius jūrų politikos elementus, tačiau jame skiriama dėmesio ir vietos bei regionų aspektui, atsižvelgiant tiek į kompetenciją ir tiesioginį teritorinį poveikį, tiek į specializacijos laipsnį ir priklausomybę nuo vandenyno;

16.

dėl 1 veiksmo, skirto tarptautinio vandenynų valdymo sistemos spragoms užpildyti siekiant pagerinti teisinę sistemą ir sudaryti vienodas sąlygas, pažymi, kad tarptautiniu lygmeniu jau sukurta išsami teisinė sistema, skirta jūrų sienoms, laivybai, salynų padėčiai ir tranzito režimams, išskirtinėms ekonominėms zonoms, kontinentinio šelfo jurisdikcijai, giluminei jūros dugno kasybai, eksploatavimo režimui, jūros aplinkos apsaugai, moksliniams tyrimams ir ginčų sprendimui; šiuo atžvilgiu primena, kad kuriant į regionus orientuotą vandenynų valdymo politiką reikėtų atsižvelgti į esamas administracines kliūtis ir Europos vietos ir regionų bendruomenių kultūrinius ir tradicinius ypatumus;

17.

mano, kad ES jau taiko pakankamai tvirtas politikos priemones, susijusias su žvejybos reguliavimu, jūrinių teritorijų planavimu ir makroregioninėmis strategijomis. Kai kuriose šalyse strateginė žemėtvarka yra svarbi vietos sausumos ir vandens teritorijų planavimo politikos priemonė. Vietos valdžios institucijos jau yra atsakingos už planavimą, susijusį su pakrančių zonomis ir teritoriniais vandenimis. Valdymas arba Europos Komisijos siūloma teisinė sistema neturėtų kelti pavojaus strateginei žemėtvarkai. Pagrindinis iššūkis ES lygmeniu ir ypač – visame pasaulyje, yra kontrolės ir griežto įgyvendinimo trūkumas. Todėl rodydama pavyzdį, ES, vesdama derybas su trečiosiomis šalimis ir organizacijomis dėl naujų tarptautinių taisyklių, turi galimybių pradėti taikyti abipusiškumo principo reikalavimus ir siūlyti paskatas. Ši pasaulinė iniciatyva dėl taisyklių vykdymo užtikrinimo yra būtina siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visoms šalims, regionams ir ekonominės veiklos vykdytojams;

18.

dėl 2 veiksmo sutinka, kad skatinant regioninį žuvininkystės valdymą ir bendradarbiavimą pagrindiniuose vandenynų rajonuose, siekiant užpildyti regioninio valdymo spragas, pagerės ES žuvininkystės pozicija ir bus padedama kitiems pasiekti aukštus standartus, kurių yra laikomasi ES;

19.

nerimauja, kad Komisijos kasybos jūros dugne gairės neleis susitelkti į ES efektyvaus išteklių naudojimo planus, juo labiau, kad gamtinių išteklių eksploatavimo technologijos yra neišbandytos ir gali padaryti žalos natūraliai gamtinei aplinkai; ragina koordinuoti valstybių narių derybas Tarptautinėje jūros dugno institucijoje;

20.

šiuo atžvilgiu rekomenduoja ES rengti kampanijas ir skatinti kitas šalis ir organizacijas pradėti taikyti Europos geltonos ir raudonos kortelės sistemą, kaip pavyzdį pasauliniu mastu kovojant su neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba, įskaitant įtraukimą į „juodąjį sąrašą“ ir eksporto draudimą, jeigu nesilaikoma taisyklių. Komitetas ragina greičiau įgyvendinti esamus planus dėl elektroninės sugautų žuvų kiekių sertifikatų valdymo priemonės. Tokios priemonės sustiprintų šį ūkio sektorių griežtai nuostatas taikančiuose regionuose;

21.

mano, kad 3 veiksmas, skirtas tarptautinių organizacijų veiklos koordinavimui ir bendradarbiavimui gerinti ir Vandenynų valdymo partnerystės iniciatyvoms kurti, bus naudingas regioniniams jūrų valdymo centrams, nes jie bus geriau matomi tarptautiniu mastu;

22.

mano, kad vietos ir regionų konkurencingumo ir kompetencijos centrai, visų pirma vietovėse, pasižyminčiose stipriu jūriniu aspektu, įskaitant atokiausius regionus, gali atlikti labai svarbų vaidmenį ir turi būti finansiškai remiamos kuriant tarptautines mokslinių tyrimų grupes ir technologijų perdavimo platformas, remiant ES darbą vandenynų valdymo srityje;

23.

nepritaria sumanymui kurti visiškai naujas tarptautines taisykles ir steigti tarptautines organizacijas. Komitetas pritaria Komisijai, kad siekiant gerinti dabartinę valdymo ir vykdymo užtikrinimo sistemą daug prasmingiau daugiausia dėmesio skirti tam, kad būtų šalinami trūkumai ir stiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas. Šiuo atžvilgiu svarbu, kad prieš imantis naujų priemonių pagal konkrečią sistemą (pavyzdžiui, naftos žvalgybos srityje) būtų gerai suvokiama, kokį netiesioginį poveikį jos sukels kitose politikos srityse ir sektoriuose (pavyzdžiui, žvejybos);

24.

dėl biologinės įvairovės valdymo teritorijose, nepriklausančiose nacionalinei jurisdikcijai, rekomenduoja ES gerinti veiklos koordinavimą su Europos jūrų saugumo agentūra (EMSA) (9) ir Europos žuvininkystės kontrolės agentūra (EŽKA), taip pat aktyviai įtraukti Europos regionus į koordinavimo veiksmus ir konsultavimąsi su gretimais Europos regionais;

25.

mano, kad vandenynų valdymas yra ES daugiapakopio valdymo dalis, ir todėl reikia sutelkti nacionalinius ir ES išteklius ir juos skirti gebėjimų stiprinimui, kontrolei, vykdymo užtikrinimui, visų subjektų, pažeidžiančių galiojančias teisines sistemas, atgrasymui ir persekiojimui. Tam reikia, kad dalyvautų kompetentingos vietos ir regionų valdžios institucijos, atsižvelgiant į 4 veiksmą dėl gebėjimų stiprinimo, nes daugeliu techninių ir administracinių aspektų tai būtų tiesiogiai naudinga pakrančių ir jūrų regionams;

26.

pažymi, kad 5 veiksmas dėl jūrų ir vandenynų saugos ir saugumo užtikrinimo yra itin svarbus jūrininkams, verslui ir uostų įmonėms bei yra pagrindinis elementas kovojant su priverstiniu darbu ir prekyba žmonėmis. ES šioje srityje ir toliau turėtų išlikti pagrindine jurisdikcija šioje srityje, turinčia išsamiausią saugos ir saugumo jūroje ir uostuose teisinę sistemą, ir pasinaudoti savo didele tarptautine įtaka, kad paskatintų abipusius susitarimus kitose pasaulio vietose;

27.

mano, kad nacionalinių valdžios institucijų ir Frontex, EMSA bei EŽKA bendradarbiavimu reikėtų sukurti bendrus jūrų stebėjimo pajėgumus, ES suteikiant, kai tinkama, moderniausius laivus ir technologijas, kurios leistų veiksmingai vykdyti stebėjimą;

28.

mano, kad atsižvelgiant į 6 veiksmą, būtina įgyvendinti COP21 Paryžiaus JT susitarimą dėl klimato kaitos siekiant švelninti žalingą klimato kaitos poveikį vandenynams, pakrantėms ir ekosistemoms ir atsižvelgti į ateityje dėl pasaulinio klimato atšilimo ir kylančio vandenynų lygio patirsiamas išlaidas. Pasaulinio klimato kaitos tikslams pasiekti reikalingos vietinės prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės, nes klimato kaitos poveikis labiausiai jaučiamas vietos lygmeniu. Todėl, kaip neseniai nurodė RK (10), vietos ir regionų valdžios institucijos turi atlikti svarbų vaidmenį rengiant ir įgyvendinant nacionalines, ES ir tarptautines prisitaikymo veiksmų programas kovojant su klimato kaitos padariniais pasaulio vandenynuose. Šiuo tikslu joms reikia skirti konkrečius pajėgumus ir finansinę paramą visiems regionams, įskaitant atokiausius regionus, atsižvelgiant į jų strateginę vietą Atlanto ir Indijos vandenynuose ir Karibų jūroje. Be to, siekiant laikytis Paryžiaus susitarimo labai svarbu ne tik į jūrų valdymą įtraukti prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, bet ir didelę esamų iškastinio kuro telkinių dalį palikti po žeme. Šiuo požiūriu mano, kad dėl nuoseklumo 6 veiksmas turėtų būti sustiprintas įtraukiant veiksmus, kuriais siekiama užkirsti kelią naujų naftos telkinių paieškai pažeidžiamuose Europos jūrų rajonuose;

29.

primygtinai pažymi, kad 7 veiksmas dėl kovos su neteisėta žvejyba ir darnaus iš viso pasaulio vandenynų gaunamų maisto išteklių valdymo stiprinimo bus tiesiogiai naudingas ES žvejybos pramonei. Šiuo tikslu reikia stiprinti esamas regionines žuvininkystės valdymo organizacijas (RŽVO) bei užtikrinti visapusišką jų gebėjimą veikti ir reikia suteikti geresnius įgaliojimus Europos Komisijai vesti derybas ir remti RŽVO;

30.

atsižvelgdamas į 8 veiksmą, sutinka, kad žvejybos subsidijos, kurios daro žalą aplinkai ES ir trečiosiose šalyse, turėtų būti laipsniškai panaikintos. Reikia apibrėžti tinkamas paskatas ir švelninamąsias priemones, siekiant užtikrinti, kad tiek ES, tiek kituose regionuose gyvuotų nuo žvejybos labai priklausomos bendruomenės;

31.

mano, kad 9 veiksmas dėl kovos su į jūrą išmestomis šiukšlėmis ir „plastiko jūra“ yra viena iš svarbiausių šio pasiūlymo iniciatyvų. Tai tiesiogiai naudinga turizmui ir žvejybai. Jei žmonės ir toliau terš gamtinę aplinką plastiku dabartiniu tempu, iki 2050 m. jūrose bus daugiau plastiko nei žuvų. Vietos ir regionų valdžios institucijos, naudodamosi turimais atliekų valdymo ir prevencijos įgaliojimais, gali įnešti svarų indėlį. Vietos valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį atsižvelgiant į jų kompetenciją išgauti energiją iš plastiko atliekų deginimo. Dabartiniu metu apie 28 proc. atliekų ES keliauja į savartynus Tam, kad ES aplinkos politikos sistema, skirta prevencijai (įskaitant galimybę visoje ES uždrausti mikroplastiką), būtų veiksminga, reikia, kad ji būtų tinkamai įgyvendinama vietos ir regionų lygmeniu, jai reikalingos nuolatinės investicijos į švaresnes technologijas, įskaitant prie konkrečių poreikių pritaikytų vietos ir regioninės jūrų taršos šiukšlėmis prevencijos politikos priemonių kūrimą. Kuriant šias priemones taip pat reikėtų ir toliau siekti pažangos nustatant bendrą tvarką, taikomą ne tik uosto priėmimo įrenginiams, bet ir mokesčiams už laivuose susidarančias atliekas ir krovinių likutį, siekiant atgrasyti nuo to, kad laivai šias atliekas išmestų prieš prisišvartuodami uostuose. Nors Europos regionai ir vietos valdžios institucijos yra vienos didžiausių teršėjų į jūrą išmetamomis šiukšlėmis ir plastiku, jos taip pat patiria ir už ES ribų išmetamų šiukšlių poveikį, todėl tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas;

32.

palankiai vertina Europos Komisijos iniciatyvą kovoti su vandenynų tarša, ypač į jūrą išmestomis šiukšlėmis, bet pažymi, kad tai yra tik pirmasis žingsnis siekiant švaresnių vandenynų ir kad ES ir valstybės narės galėtų imtis vadovaujamo vaidmens sudarant bendrą planą, skirtą kenksmingoms medžiagoms, pavyzdžiui, šaudmenims, cheminėms ir branduolinėms medžiagoms, pašalinti iš jūrų. Todėl šiuo atžvilgiu Komitetas pabrėžia, kokie svarbūs yra tokie bandomieji projektai, kuriais būtų galima plėtoti ir pademonstruoti Europos pajėgumus, technologijas ir įsipareigojimą siekti taikos. Dėl tokių projektų būtų sukurta galimybė tiek eksportuoti technologijas, tiek perduoti praktinę patirtį kartu su trečiosiomis šalimis ir organizacijomis. Taip būtų skatinama įgyvendinti panašias priemones kituose pasaulio regionuose;

33.

mano, kad dėl tokio bendro plano dėl vandenynų taršos jūrų regionai ir bendruomenės gali turėti apčiuopiamos naudos ne tik tiesiogiai dėl praktinės patirties, kompetencijos ir didesnės civilinės saugos pajėgumų vykdant paiešką, gelbėjimo ir atkūrimo darbus, bet kartu ir platesne prasme, t. y. dėl didėjančių pajamų iš turizmo ir žvejybos, intensyvesnės ekonominės plėtros, švaresnės aplinkos ir naudos sveikatai ne tik Europos pakrančių vietovėse, bet ir gretimuose regionuose ir visoje vandenyno ekosistemoje;

34.

pažymi, kad 10 veiksmas dėl jūrinių teritorijų planavimo skatinimo pasauliniu lygmeniu, galimai įtraukiant UNESCO Tarpvyriausybinės okeanografijos komisijos tarptautines jūrinių teritorijų planavimo gaires, dera su ankstesnėmis RK nuomonėmis, kuriose pažymimos pažangios ES jūrinių teritorijų planavimo politikos priemonės ir vietos bei regionų valdžios institucijų indėlis. Taip kartu atsiveria ir galimybė ES bendrovėms visame pasaulyje teikti susijusias paslaugas ir produktus;

35.

šiuo atžvilgiu pritaria 11 veiksmui, kuriuo stengiamasi pasiekti visuotinį 10 proc. jūrų ir pakrančių rajonų išsaugojimo tikslą ir skatinti veiksmingą saugomų jūrų teritorijų (SJT) valdymą, kad būtų galima veiksmingai kurti „vandenynų parkus“. Neseniai atlikti panašių projektų Australijoje tyrimai rodo, kad projektai buvo naudingi kaimyninių regionų žvejybos ir turizmo sektoriams. Panaši nauda gali būti juntama ir kitur, įskaitant dalį Europos pakrančių. Todėl Komitetas pabrėžia, kad nustatant ir valdant saugomas jūrų teritorijas svarbu įtraukti ir suteikti galių vietos suinteresuotiesiems subjektams. Mažai išteklių turinčios saugomos jūrų teritorijos, įskaitant turimus mokslinius duomenis, gali būti didelė kliūtis tvariam ekonomikos vystymuisi, pavyzdžiui, jūrų energijos ir uostų srityse;

36.

atsižvelgdamas į 12 veiksmą mano, kad nuoseklia ES vandenynų stebėjimo, duomenų apie nacionalinę žuvininkystę rinkimo ir jūrų apskaitos strategija bus skatinamos duomenų paslaugos ir stebėjimas. Atsižvelgiant į tai, esamas ES ir tarptautines vandenynų ir jūrų dugno kartografavimo platformas, kaip antai „EMODnet“, arba „Copernicus“ programą vandenynų stebėjimui reikia sujungti ir užtikrinti jų sąveiką. Reikėtų skatinti tokias iniciatyvas kaip IPBES (visuotinė platforma ir tarpvyriausybinė įstaiga, kurios veikloje gali dalyvauti visos JT valstybės narės ir kurios tikslas yra stiprinti mokslo, politikos ir vietoje sukauptų žinių sąveiką sprendimų, susijusių su biologine įvairove ir ekosistemų funkcijomis, priėmimo procese), įskaitant skatinimą kurti naujas priemones, pavyzdžiui, Šiaurės šalių IPBES, ES MAES (Ekosistemų ir jų paslaugų žemėlapių sudarymo ir vertinimo grupė) ir ESMERALDA (ekosistemų paslaugų žemėlapių sudarymo politikos priemonių ir sprendimų priėmimui plėtra (angl. Enhancing Ecosystem Services Mapping for Policy and Decision Making));

37.

mano, kad įvairių esamų ir būsimų duomenų bazių derinys sukuria tarpdisciplininių žinių apie jūras duomenų bazę, kuri galės būti naudojama įvairiais tikslais, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos, žuvininkystės ir akvakultūros srityse, pagalbai nelaimės atveju, pirmosios pagalbos ir gelbėjimo tarnybų paslaugoms, pasienio kontrolės ir migracijos stebėjimo bei transporto srityse; Komitetas mano, jog nereikia kurti naujų duomenų bazių; veikiau gali būti derinamos esamos duomenų bazės, kad jos būtų naudingos valstybėms narėms;

38.

pabrėžia, kad turint suderinamų, perteklinių ir sutampančių duomenų bazių ir renkant žinias apie jūras ir kartografuojant vandenynus, reikalinga didesnė sinergija ne tik tarp įvairių ES ir kompetentingų nacionalinių institucijų, bet ir tarp kitų valstybių narių ir tarptautinių organizacijų, nes bendri duomenys turi būti atspirties taškas rengiant bendrus transokeaninius atsakomuosius veiksmus;

39.

primygtinai pažymi, kad žinios apie jūras neturi būti vien tik viešojo sektoriaus užduotis; privatusis sektorius, visų pirma žvejybos ir krovinių gabenimo jūra įmonės, jūrų inžinerijos, telekomunikacijų, biotechnologijų, jūros naftos ir dujų gavybos įmonės gali atlikti labai svarbų vaidmenį renkant ir dalijantis su aplinka susijusiais duomenimis, kuriuos jos sukaupia vykdydamos savo veiklą jūroje. ES ir kitos tarptautinės organizacijos turi skatinti tokias privačiojo sektoriaus iniciatyvas ir sukurti joms palankias sąlygas, kad procesas netaptų papildoma nereikalinga našta;

40.

dar kartą ragina Europos Komisiją viešinti geriausią viešosios ir privačios partnerystės praktiką mėlynojoje ekonomikoje (11). Taip viešinant reikėtų atsižvelgti į mažų ir vidutinių įmonių potencialą ir ribotus administracinius kai kurių nacionalinių valdžios institucijų gebėjimus;

41.

pažymi, kad daugelio mūsų vandenynams kylančių problemų teritorinis poveikis yra netolygus, todėl įvairias politikos sritis apimantys jūrų duomenys turi būti lengvai prieinami vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad jos galėtų su jais nesunkiai susipažinti ir jais pasinaudoti;

42.

atsižvelgdamas į ankstesnes RK nuomones dėl mėlynojo augimo (12), ragina skirti daugiau investicijų mėlyniesiems moksliniams tyrimams ir inovacijoms (13 veiksmas), ir šiuo atžvilgiu pabrėžia jūrininkų profesinio išsilavinimo ir įgūdžių, ugdomų tvirtai bendradarbiaujant su visomis jūrų pramonės šakomis, svarbą;

43.

palaiko tai, kad būtų kuriamos tarptautinių vandenynų mokslinių tyrimų, inovacijų ir mokslo srities partnerystės, kuriomis turėtų būti siekiama skatinti regionus, investuojančius į mokslinius tyrimus ir inovacijas (14 veiksmas). Šiuo tikslu galima tinkamai panaudoti Europos priemones ir programas, tokias kaip „Horizontas 2020“, taip pat EJRŽF, LIFE, EITP ir ERPF, siekiant plėtoti vandenynų mokslinių tyrimų ir inovacijų partnerystę, be kita ko, su trečiosiomis šalimis;

44.

pripažįsta svarbų vaidmenį, kurį gali atlikti mėlynojo augimo strategija šioje srityje, taip pat ragina skatinti strategines iniciatyvas vietos ir regionų lygmeniu, skleidžiant ir diegiant gerąją patirtį ir sėkmingus projektus kituose regionuose, ypač daug dėmesio skiriant taikomiesiems moksliniams tyrimams ir inovacijoms jūrų ir pakrančių veiklos srityse.

45.

mano, kad vandenynų valdymo poveikis vietos ir regionų valdžios institucijoms yra labai skirtingo pobūdžio, jos labai dažnai susiduria su problemomis, kurioms išspręsti jos nepasirengę. Kartu reguliavimo sistemos, žvejybos ar gamtos išteklių naudojimo pokyčiai kituose pasaulio regionuose gali turėti tiesioginį ekonominį arba socialinį poveikį Europos pakrančių bendruomenėms ir toms sritims, kurios yra labai priklausomos nuo veiklos, susijusios su vandenynais;

46.

tačiau mano, kad Europos vietos ir regionų valdžios institucijos turi labai aktyviai veikti diegiant tvarias priemones, kad būtų išvengta peržvejojimo ir jūros taršos, taip pat prisidedant prie ES daugiapakopio valdymo ir raginant ES ir valstybes nares, kurių jurisdikcija taikoma 10 proc. pasaulio vandenynų, būti pavyzdžiu tarptautinėse su vandenynais susijusiose derybose;

47.

atsižvelgdamas į galiojantį Tarpinstitucinį susitarimą ir geresnio reglamentavimo dokumentų rinkinį, prašo, kad Komisija, Taryba, Parlamentas ir RK kartu reguliariai organizuotų struktūrinį dialogą dėl vandenynų valdymo siekiant bendrai kurti naujas su jūrų aplinka susijusias politikos iniciatyvas, kuriose aktyviai dalyvautų atstovai iš susijusių ES pakrančių ir jūrų regionų ir bendruomenių, visų pirma salų, izoliuotų ir atokiausių regionų, ar jų tiesiogiai įgalioti atstovai, ir esant galimybei įtraukti esamų su jūra susijusių ES makroregioninių strategijų suinteresuotųjų subjektų forumus ir RŽVO atstovus.

12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/38

1.

Daugiau nei trečdalis ES piliečių gyvena ir dirba Europos pasienio regionuose. Šios sienos daro tiesioginį ir netiesioginį poveikį jų gyvenimui. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas pasirodė esąs veiksmingiausia priemonė kliūčių efektui ir demarkuojančioms linijoms pašalinti, nes bendradarbiaujant tarpvalstybiniu lygmeniu integruojamos pasienio teritorijos ir gerinama pasienio regionų piliečių gyvenimo kokybė.

2.

Europos teritorinis bendradarbiavimas yra svarbus šalinant sienų sudaromas kliūtis ir skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą. 2014–2020 m. laikotarpiu daugiau kaip 10 mlrd. EUR bus investuota į regionų bendradarbiavimą, iš jų apie 6,6 mlrd. EUR bus skirta pasienio regionams.

3.

INTERREG A projektais buvo pasiekta nemažai apčiuopiamų rezultatų daugeliui Europos piliečių įvairiose visos ES teritorijose. Svarbi ir sėkminga tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų (1) priemonė yra žmonių tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai ir nedidelės apimties projektai, kuriais siekiama skatinti pasienio regionų konvergenciją ir inicijuoti vietos gyventojų tarpusavio bendravimą.

4.

Žmonių tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai ir nedidelės apimties projektai gali būti apibrėžiami pagal dydį, trukmę ir turinį. Nedidelės apimties projektai paprastai būna mažesni nei įprasti dideli projektai (pvz., jų didžiausias biudžetas – 100 000 EUR (2)). Jie taip pat gali būti ribotos trukmės, o jų pagrindinis tikslas – finansuoti iniciatyvas daugelyje skirtingų tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų sričių, siekiant vietos poveikio ir paremti pagrindinių teminių ES programų tikslų įgyvendinimą (visų pirma stiprinant pasitikėjimą, kuriant palankias pagrindines sąlygas ir taikant principą „iš apačios į viršų“ bei steigiant naujas partnerystes). Žmonių tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai yra nedidelės apimties projektai, kuriais visų pirma skatinami žmonių tarpusavio ryšiai ir bendradarbiavimas skirtingose sienos pusėse. Jiems paprastai numatytas mažesnis biudžetas ir jų trukmė yra ribota. Projekto veikla vykdoma mažesnėse geografinėse teritorijose (paprastai euroregiono lygmeniu), paprastai laikantis teritorinio požiūrio.

5.

Žmonių tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai ir nedidelės apimties projektai vykdomi įvairiose srityse, tokiose kaip kultūra (pvz., kaimyninės šalies kalbos mokymasis), sportas, turizmas, švietimas ir profesinis mokymas, ekonomika, mokslas, aplinkos apsauga ir ekologija, sveikatos priežiūra, transportas ir smulki infrastruktūra (tarpvalstybinės spragos), administracinis bendradarbiavimas, viešųjų ryšių veikla ir t. t.

6.

Žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstais projektais ir nedidelės apimties projektais gali pasinaudoti įvairūs paramos gavėjai: savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos (įvairaus pobūdžio asociacijos, platformos, tinklai, fondai, bažnyčios ir kt.), švietimo įstaigos (mokyklos, profesinio mokymo centrai ir universitetai), mokslinių tyrimų, paramos įmonėms institucijos ir t. t.

7.

Šiuos projektus rėmė kelios tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų kartos. Dabartiniu laikotarpiu žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstus projektus ir nedidelės apimties projektus pagal 19 tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų (tai sudaro maždaug trečdalį jų) daugiausia finansuoja mažų projektų fondas arba panaši priemonė (kartais vadinama mikroprojektu, disponavimo fondu ar pagrindų projektu, skirtu smulkiems projektams ir iniciatyvoms remti). Šie mažų projektų fondai paprastai sudaro „pagrindinį projektą“, pagal kurį įgyvendinami keli mažesni daliniai projektai.

8.

Apskritai finansavimas buvo gana nedidelis – nuo 1,5 proc. iki 20 proc. programoms skirtų lėšų (paklausa mažesnė senosiose ES valstybėse narėse, o naujosiose valstybėse narėse ir palei buvusias išorės sienas – gerokai didesnė).

9.

Nepriklausomi tarpvalstybinio bendradarbiavimo tyrimai ir visi iki šiol atlikti INTERREG vertinimai (3) patvirtina, kad INTERREG A programose geriausių kokybinių rezultatų pasiekta ne pavyzdiniais projektais – sėkmę dažniausiai lemia skirtingų iš tikrųjų tarpvalstybinių projektų, kuriais sprendžiami konkretaus regiono poreikiai tiesiogiai įtraukiant piliečius, vietos valdžios institucijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, įvairovė. Gana dažnai šių INTERREG A programų (paprogramių) valdymas yra decentralizuotas. Nuo pat INTERREG pradžios (1990 m.) geriausių vertinimo rezultatų dažnai pasiekta tomis programomis, kurios buvo valdomos decentralizuotai, daugelyje jų numatant paramą žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstiems projektams ir nedidelės apimties projektams.

10.

Nepaisant jų teigiamo poveikio, šie projektai susiduria su dideliais sunkumais. Jie nėra įtvirtinti teisės aktuose, vadovaujančiosios institucijos dažnai pirmenybę teikia didesniems projektams, kurie yra ekonomiškai efektyvesni (žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstų projektų administravimo išlaidos didesnės) ir jų poveikis kiekybiškai įvertinamas. Taip pat sunku susieti netiesioginį tokių projektų poveikį su strategijos „Europa 2020“ rodikliais, daugiausia dėmesio skiriant ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui (trūksta metodikos ir tinkamų vertinimo rodiklių).

11.

Pagrindinis šios nuomonės tikslas – sudaryti įrodymais pagrįstą šių projektų pranašumų, pridėtinės vertės ir decentralizuoto įgyvendinimo euroregionuose ir panašiose struktūrose, pavyzdžiui, ETBG, sąrašą, pateikti rekomendacijų dėl tolesnio jų supaprastinimo ir, galiausiai, pateikti konkrečių pasiūlymų dėl būsimų tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų, tokiu būdu prisidedant prie diskusijų dėl sanglaudos politikos ateities po 2020 m.

12.

mano, kad žmonių tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai ir nedidelės apimties projektai apskritai turi didelę Europos pridėtinę vertę ir labai prisideda siekiant bendro tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų tikslo – įveikti sienų sudaromas kliūtis ir integruoti pasienio teritorijas bei jų piliečius. Reikėtų pabrėžti šią konkrečią tokių projektų naudą, nes jie:

13.

vis dėlto mano, kad naudinga būtų sudaryti daugiau partnerysčių kriterijus atitinkančiose teritorijose, kurios yra didesnės, tačiau supranta, jog galimas neigiamas poveikis – programose vis sudėtingiau atspindėti konkrečius skirtingų didelės teritorijos dalių poreikius. Pastebima tendencija remti didesnius projektus ir ši parama tampa mažiau prieinama vietos ir (arba) regionų subjektams;

14.

mano, kad decentralizuotas šių programų valdymas, pavyzdžiui, skatinant paprogrames ir sudarant sąlygas finansuoti žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstus projektus ir nedidelės apimties projektus, yra geriausias sprendimas, kad ši tendencija nesutrukdytų programoms likti arčiau piliečių;

15.

atkreipia dėmesį į mažų projektų fondų (arba panašių priemonių žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstiems projektams ir nedidelės apimties projektams finansuoti) pranašumus, nes jie valdomi decentralizuotai:

16.

supranta, kad taikant šį požiūrį gali susidaryti palyginti didelės administravimo išlaidos. Reikėtų pabrėžti, kad, be įprasto projektų administravimo, vyksta dar daug kitos veiklos (pvz., informuotumo didinimas, konsultacijos rengiant, įgyvendinant projektus ir vykdant apskaitą). Be šios decentralizuotos priežiūros ir principo „iš apačios į viršų“ tokius projektus įgyvendinti sudėtinga;

17.

atkreipia dėmesį į tai, kad žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstų projektų ir nedidelės apimties projektų decentralizuoto įgyvendinimo didžiausia nauda pasiekiama įtraukiant euroregionus ir panašias tarpvalstybines struktūras (4). Jiems taip pat galėtų būti suteikta teisinė ETBG forma, kuri labai tiktų šiam vaidmeniui;

18.

siekiant užtikrinti sėkmingą įgyvendinimą, rekomenduoja, kad šios struktūros turėtų didelės tarpvalstybinio bendradarbiavimo vietos ir regionų lygmeniu patirties. Jos turėtų būti:

19.

pabrėžia, kad siekiant išsaugoti žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstų projektų ir nedidelės apimties projektų pridėtinę vertę ir decentralizuotą jų valdymą, šie projektai ir procedūros turi būti labai paprasti;

20.

atkreipia dėmesį į tai, kad Regionų komiteto pozicija buvo išdėstyta jo nuomonėje ESI fondų supaprastinimas iš vietos ir regionų valdžios institucijų perspektyvos  (7). Rekomendacijos dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo, pavyzdžiui, valstybės pagalbos taisyklių netaikymas Europos teritorinio bendradarbiavimo sričiai, arba lankstesnis požiūris į strategijos „Europa 2020“ teminius tikslus yra dar svarbesni žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstiems projektams ir nedidelės apimties projektams;

21.

pažymi, kad paprastesnės procedūros turi būti proporcingos atitinkamoms sumoms, numatytoms šių projektų valdymui (administravimas, finansų valdymas, kontrolės mechanizmai ir t. t.) ir tikslinėms grupėms (administracinės naštos mažinimas, išankstinė tikslinėms grupėms skirta informacija, vieno karto principo taikymas (8)). Šios paprastesnės procedūros turi būti taikomos visais projekto ciklo etapais;

22.

rekomenduoja atliekant kontrolę, stebėseną ir auditą daugiau dėmesio skirti turiniui ir rezultatams, o ne vien tik procesams;

23.

ragina visus pasidalijamojo valdymo lygmenis tinkamą ir supaprastintą išlaidų apmokėjimą laikyti pagrindiniu metodu įgyvendinant žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstus projektus ir nedidelės apimties projektus ir jį taikyti. Nepaisant to, kad būtina kontroliuoti viešąjį finansavimą, atliekant šių projektų apskaitą RK ragina skatinti taikyti vieno karto principą, vienkartines išmokas, fiksuotąsias sumas ir supaprastintas išlaidų ataskaitas (pvz., fiksuotuosius vieneto įkainius);

24.

mano, kad atsižvelgiant į dabartinę padėtį ES (stiprėjantis nacionalizmas, Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES, migracijos krizė, ekonominiai ir piniginiai sunkumai), akivaizdu, kad darosi vis svarbiau informuoti apie konkrečią ES veiksmų naudą ir pridėtinę vertę. Tarpvalstybinis bendradarbiavimas, visų pirma žmonių tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai ir nedidelės apimties projektai, yra vienas akivaizdžiausių tokios konkrečios naudos ir pridėtinės vertės kasdieniniame piliečių gyvenime pavyzdžių. Šioje srityje ES fondai daro aiškų teigiamą poveikį realiam ES piliečių gyvenimui, perspektyvoms ir požiūriui;

25.

siūlo visiems subjektams dėti pastangas, kad būtų labiau matomi šių projektų rezultatai ir nauda – ne tiek pasienio regionuose, kuriuose jie yra akivaizdūs, bet ir nacionaliniu (valstybių narių) ir Europos (ES institucijų) lygmenimis, kuriais priimami sprendimai dėl sanglaudos politikos. Šia nuomone kartu su brošiūra, kurioje pateikiami konkretūs projektų pavyzdžiai, siekiama prisidėti prie šių pastangų. Informavimą apie šiuos rezultatus taip pat būtų galima skatinti per Europos bendradarbiavimo dieną;

26.

pripažįsta, kad reikia įgyvendinti konkrečią metodiką, kad būtų galima įvertinti mažų projektų fondus (ir panašias priemones), kuriomis remiami žmonių tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai ir nedidelės apimties projektai. Atsižvelgiant į nematerialų žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstų projektų pobūdį akivaizdu, kad šiam vertinimui netinka standartiniai rezultatų rodikliai (pvz., pasitikėjimo lygiui įvertinti ar išankstinėms nuostatoms įveikti). Šiuo atveju siūloma, kad vien tai, jog vyksta tarpvalstybinis pasienio regionų piliečių ir institucijų bendradarbiavimas, savaime būtų laikoma teigiamu rezultatu (panašiu į pagal studijų programą „Erasmus“ vis augantį užsienyje besimokančių studentų skaičių). Dalyvaujančių piliečių ir bendradarbiaujančių partnerių skaičius turėtų būti pakankamas. Nedidelės apimties projektai prisideda prie atitinkamų investicinių prioritetų rodiklių, bet ir tų projektų, kurie nėra tik žmonių tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai, atveju turi būti atsižvelgiama į bendradarbiaujančių partnerių aspektą ir į tarpvalstybiniame bendradarbiavime aktyviai dalyvaujančių asmenų skaičių, nes jais grindžiamas šių partnerių gebėjimas ateityje toliau plėtoti tokį bendradarbiavimą. Tai išplečia ES vadovaujamų veiksmų mastą laikantis teritorinio požiūrio ir daugiausia dėmesio skiriant piliečiams, kurie įsipareigoja kurti glaudesnę Europą vietos lygmeniu. Labai dažnai tarpvalstybinio projekto grupės narių įgyti profesiniai ir tarpkultūriniai įgūdžiai yra vertingesni už patį projekto rezultatą (nedidelės apimties investicija);

27.

rekomenduoja žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstus projektus ir nedidelės apimties projektus įtvirtinti ES paramą tarpvalstybiniam bendradarbiavimui reguliuojančiuose teisės aktuose kaip teisėtą tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų priemonę ir ragina Komisiją priimti reikiamas nuostatas pasiūlyme dėl naujos kartos teisės aktų;

28.

taip pat rekomenduoja, kad Komisija skatintų žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstus projektus ir nedidelės apimties projektus dalyvauti tarpvalstybinio bendradarbiavimo programose, visų pirma kai yra tokių projektų poreikis vietos ir regionų lygmeniu. Turėtų būti skirta pakankamai lėšų šiam poreikiui „iš apačios į viršų“ patenkinti. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas sienoms, kurioms darys poveikį JK išstojimas iš ES (9). Šiuo klausimu reikėtų rasti sprendimus dėl tolesnio bendradarbiavimo su JK vietos ir regionų valdžios institucijomis ir kitais partneriais;

29.

atkreipia dėmesį į tai, kad visapusišką šių projektų naudą galima pasiekti užtikrinant centralizuotą valdymą per mažų projektų fondus arba taikant bet kokias kitas panašias priemones ar tiesiogiai per iniciatyvinius komitetus vietoje. Svarbiausia, kad kiekvienas pasienio regionas laisvai naudotųsi savo turimomis priemonėmis ir procedūromis, kurių veiksmingumas buvo įrodytas per daugelį įgyvendinimo metų, užtikrinant šio finansavimo tęstinumą siekiant bendro tikslo – programas labiau priartinti prie piliečių;

30.

rekomenduoja, kad euroregionai ar panašios struktūros ir Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) būtų decentralizuotą žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstų projektų ir nedidelės apimties projektų įgyvendinimą užtikrinanti sistema, garantuojanti jų tęstinumą atsižvelgiant į jau esamus šių struktūrų vaidmenis (pvz., „pagrindinio projekto“ naudos gavėjai), kurie pasirodė esą naudingi. Pasienio regionuose, kuriuose šių struktūrų nėra, jų kūrimas turėtų būti skatinamas arba turi būti ieškoma kitų tinkamų sprendimų kiek įmanoma laikantis pirmiau nurodytų principų;

31.

pabrėžia, kad siekiant išsaugoti žmonių tarpusavio ryšiais pagrįstų projektų ir nedidelės apimties projektų pridėtinę vertę ir naudą, jie ir jų valdymas turi būti kuo paprastesni. Daugiau dėmesio reikėtų skirti turiniui, o ne procedūroms ir pirmenybę reikėtų teikti supaprastintam išlaidų apmokėjimui;

32.

atkreipia dėmesį, kad dažnai tarpusavio ryšiais pagrįsti projektai suburia viešųjų arba pusiau viešųjų paslaugų partnerius ir padeda sušvelninti reguliavimo ir finansavimo skirtumus tarp organizacijų skirtingose valstybėse narėse. Tačiau po laikino projektų finansavimo, turėtų būti sudaryta galimybė tęsti sėkmingus tarpusavio ryšiais pagrįstus projektus jiems skiriant struktūrinį finansavimą. Kitu programavimo laikotarpiu reikėtų dėti daugiau pastangų ir nacionaliniams teisės aktų leidėjams perduoti pasienio regionuose įgytą patirtį. Valstybės narės turėtų laikytis tarpvalstybinio požiūrio siekiant sumažinti sienų poveikį, susijusį su nacionaliniu reglamentavimu ir finansavimu;

33.

ragina valstybes nares, Komisiją ir Europos Parlamentą atsižvelgti į šias konkrečias rekomendacijas ir nustatyti visas būtinas taisykles joms įgyvendinti rengiant pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų dėl naujos kartos tarpvalstybinio bendradarbiavimo programų, kuriant šias programas ir jas sėkmingai įgyvendinant. Tai padės Europos pasienio regionų piliečiams pajusti didesnę Europos integracijos naudą.

12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/43

1.

palankiai vertina Europos Komisijos komunikatą „Europos ateities lyderiai: pradedančiųjų ir veiklą plečiančių įmonių iniciatyva“, kuriuo vystoma ir išplečiama Europos iniciatyva „Small Business Act“; taip pat ragina Komisiją atnaujinti Europos iniciatyvą „Small Business Act“ ir užtikrinti jos vientisumą;

2.

pritaria komunikate išreikštam susirūpinimui dėl neigiamo vis dar pernelyg susiskaidžiusios bendrosios rinkos (taip pat bendrosios skaitmeninės rinkos) poveikio pradedančiųjų ir veiklą plečiančių įmonių augimo galimybėms;

3.

patvirtina tvirtai remiąs priemones novatoriškam verslumui plėtoti ir vystymosi galimybes ribojančioms kliūtims šalinti;

4.

atkreipia dėmesį į tai, kad pradedančiosios bei veiklą plečiančios įmonės yra linkusios rinktis lanksčias užimtumo formas, įskaitant nuotolinį darbą, lanksčias darbo valandas, darbą per laikinojo įdarbinimo įmones ir darbuotojo skolinimą, darbą pagal sutartį ir dalijimąsi darbu. Suteikus darbuotojui realią galimybę rinktis tokias užimtumo formas, jos gali turėti teigiamą poveikį užtikrinant darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą ir padėti spręsti ilgalaikio nedarbo problemą;

5.

pabrėžia, kad partneryste grindžiamas viešųjų Europos, nacionalinio, regionų ir vietos lygmens institucijų bendradarbiavimas yra labai svarbus kuriant palankias sąlygas pradedančiųjų įmonių plėtrai;

6.

ragina Komisiją imtis priemonių, skirtų paskatinti valstybes nares užtikrinti, kad visuose švietimo lygmenyse (tiek susijusiuose, tiek nesusijusiuose su verslu) būtų labiau atsižvelgta į tokias temas, kaip kūrybiškumas, verslumas, ekonomika ir finansai;

7.

akcentuoja regionų ir miestų indėlio poveikį inovacijų skatinamam pasaulio ekonomikos augimui, nes jie sugeba lanksčiai prisitaikyti prie kintančių rinkos, technologijų ir kultūrinių aplinkybių;

8.

pabrėžia, kad parama inovacinę veiklą vykdantiems subjektams, kuriems būdingas ypač spartus augimas, daro poveikį ir kitiems rinkos dalyviams. Kartu su šiuo metu į žiedinės ekonomikos, socialinės ekonomikos ir bendro vartojimo ekonomikos rėmimą (1) nukreiptas pastangas, paramos priemonių ir įstatymų numatytų lengvatų sinergija taip pat prisidės prie visos visuomenės vystymosi;

9.

pabrėžia, kad lemiamos reikšmės turės tos priemonės, kurios glaudžiau susies tarpsektorines strategijas ir sukurs mokslo, ekonomikos ir viešųjų įstaigų visais lygmenimis sąsają, padedančią įgyvendinti bendrus tikslus;

10.

pabrėžia, kad skirtingi ir kaskart besikeičiantys teisės aktai ES valstybėse narėse yra viena pagrindinių Europos pradedančiųjų įmonių plėtros kliūčių (2);

11.

ragina Komisiją parengti aiškią pradedančiųjų ir veiklą plečiančių įmonių apibrėžtį ir dar labiau supaprastinti MVĮ skirtus teisinius sprendimus;

12.

palankiai vertina pagal programą „Horizontas 2020“ sukurtą analitinį metodą (dėl galimybės prašyti ekspertų konsultacijos) ir Europos įmonių grupių ir pramonės permainų stebėjimo centro darbą;

13.

siūlo po trijų vertinimo ciklų peržiūrėti priemonių rinkinį ir rodiklius, kad būtų renkami ne tik aiškinamieji duomenys apie pradedančiąsias ir veiklą plečiančias įmones, bet ir atliekami tyrimai dėl kokybinių aspektų, kurie padės nustatyti kylančias problemas;

14.

teigiamai vertina faktą, kad laikantis Europos Komisijos politinių prioritetų, nustatytų bendrosios rinkos strategijoje, COSME programos priemonės daugiausiai orientuotos į veiklą pradedančių ir veiklą plečiančių įmonių rėmimą;

15.

yra susirūpinęs, kad priemonės mokesčių sistemų, visų pirma PVM sistemų, susiskaidymui šalinti 28 valstybėse narėse įgyvendinamos gana lėtai. Susiskaidymas apsunkina MVĮ ir ypač pradedančių įmonių augimą ir tarpvalstybinę prekybą;

16.

siūlo Komisijai remti pradedančias įmones skiriant joms papildomų išteklių intelektinės nuosavybės teisių apsaugos strategijoms kurti ir po to įgyvendinti;

17.

atkreipia dėmesį į valstybėse narėse nemokiems verslininkams taikomas neveiksmingas ir pernelyg ilgas procedūras, kurios iš sąžiningų, tačiau per daug įsiskolinusių verslininkų atima antrąją galimybę;

18.

palankiai vertina 2016 m. lapkričio 22 d. pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl prevencinio restruktūrizavimo mechanizmų, antrosios galimybės ir priemonių restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumui gerinti, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/30/ES (COM(2016) 723), kuriuo siekiama pašalinti pagrindines kliūtis laisvam kapitalo judėjimui, kylančias dėl valstybėse narėse taikomų skirtingų restruktūrizavimo ir nemokumo mechanizmų; tačiau reiškia susirūpinimą, kad pasiūlymas apsiriboja tik finansiniais aspektais ir įmonėje dirbantys darbuotojai pagal šį pasiūlymą traktuojami kaip kreditoriai – taip pat kaip bankai ar kiti investuotojai, o įmonės atkūrimas apibūdinamas tik kaip finansinis jos suinteresuotųjų subjektų pertvarkymas;

19.

mano, kad Komisija įtikinamai pagrindė pridėtinę vertę, kuri sukuriama įgyvendinus siūlomus teisinius sprendimus ES lygmeniu, todėl pažymi, kad pasiūlymas dėl direktyvos nepažeidžia subsidiarumo principo; dėl tos pačios priežasties mano, kad pasiūlymas dėl direktyvos taip pat atitinka proporcingumo principą;

20.

vis dėlto nuogąstauja, kad ši teisėkūros priemonė, negalinti šiuo metu suvienodinti valstybių narių teisės sistemų nemokumo procedūrų srityje, neturės esminio poveikio daugiau pradedančiųjų įmonių rinkoje galimybėms išsilaikyti ilgiau nei dvejus ar trejus metus;

21.

primena 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimtą Reglamentą (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų įvairiose valstybėse narėse ir remia požiūrį, pagal kurį nemokumo procedūros nebelaikomos tik likvidavimo procedūromis, o priemonėmis, kuriomis užtikrinamas įmonės išteklių išsaugojimas, taigi ginama ir darbuotojų teisė dirbti, jei įmanoma, užtikrinant įmonės išlikimą. Taip pat palankiai vertina tai, kad 2019 m. birželio mėn. kiekvienoje valstybėje narėje turės būti įsteigta elektroninė susietų nemokumo registrų sistema, kuria bus galima nemokamai naudotis per Europos e. teisingumo portalą. Vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad reikia skirti papildomą paramą tikslinių mokymų tokiose procedūrose dalyvaujančių teisėjų rengimui ir paskirtų valdytojų profesionalizacijai;

22.

palankiai vertina 2017 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliuciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl pinigų rinkos fondų (COM(2013) 615) ir pasiūlymą sukurti naują pinigų rinkos fondų (PRF) kategoriją – mažo kintamumo grynosios turto vertės (MKGTV) PRF, specialiai skirtą mažoms įmonėms realiojoje ekonomikoje;

23.

primygtinai ragina nacionalines, regionų ir vietos institucijas inicijuoti toliau išvardytas priemones ir aktyviai jose dalyvauti:

24.

mano, kad bendrojoje rinkoje reikia sudaryti geresnes sąlygas pradedančiosioms MVĮ, visų pirma nustatant tinkamas ribas, pagal kurias jos būtų atleidžiamos nuo nacionalinių reorganizavimo ir perregistravimo reikalavimų;

25.

ragina Komisiją imtis būtinų veiksmų siekiant sukurti pagrindą pradedančiųjų įmonių vizoms ir sąlygoms nustatyti, kad būtų galima iš trečiųjų šalių saugiai ir palankiomis sąlygomis priimti kvalifikuotą intelektinį kapitalą, galintį prisidėti prie Europos Sąjungos ekonomikos plėtros;

26.

palankiai vertina Komisijos pastangas suteikti pradedančiosioms ir veiklą plečiančioms įmonėms daugiau galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir pabrėžia, kad reikia atidžiai stebėti, kaip valstybių narių lygmeniu į nacionalinę teisę perkeliama ir įgyvendinama Direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, siekiant užtikrinti, kad valstybės narės visapusiškai pasinaudotų esamomis nuostatomis ir pagerintų MVĮ galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose;

27.

palankiai vertina pasiūlymą skirti inovacijų tarpininkus, siekiant kurti pirkėjų, suinteresuotų viešaisiais inovacijų pirkimais, tinklus, sujungti juos su novatoriškomis įmonėmis ir padėti įmonėms gauti rizikos finansavimą;

28.

palankiai vertina programai „Horizontas 2020“ skirtus pakeitimų pasiūlymus, kuriais siekiama remti principą „iš apačios į viršų“ ir įvairius sektorius apimantį požiūrį bei visuomenei svarbias ir didelį augimo potencialą turinčias radikalias inovacijas;

29.

palankiai vertina tolesnį Europos įmonių tinklo (EĮT) stiprinimą, kuris išplės savo konsultavimo paslaugas pasitelkdamas paskirtuosius konsultantus veiklą plečiančių įmonių klausimais ir teiks informaciją klausimais, susijusiais su nacionalinėmis ir Europos taisyklėmis, finansavimo galimybėmis, partneryste ir galimybėmis pasinaudoti tarpvalstybiniais viešaisiais pirkimais;

30.

pabrėžia, jog svarbu, kad regioniniai EĮT biurai užmegztų tvirtus bendradarbiavimo ryšius su vietos verslo inkubatoriais, verslo akseleratoriais bei mokslo ir technologijų parkais, nes būdami arčiausiai pradedančiųjų įmonių jie gerai žino tikras jų problemas ir poreikius;

31.

pabrėžia, kad Komisijos paskelbtas priemonių, skirtų klasteriams bei vietos ir regionų verslo ekosistemoms susieti, stiprinimas, visų pirma susijęs su pagalba investuotojams ir didelėms įmonėms užmegzti ryšius ir kurti regionų lygiu sprendimus priimančių subjektų tinklą, turėtų apimti ir pradedančiųjų įmonių susiejimą su mokslo įstaigomis, galinčiomis pasiūlyti technologinius ir ne technologinius novatoriškus sprendimus;

32.

ragina Komisiją pradėti taikyti paramos priemones siekiant steigti naujoviškus verslo inkubatorius, skirtus padėti verslininkams ir juos remti pradiniuose jų verslo etapuose, gerinant jų verslo valdymo įgūdžius, suteikiant alternatyvių finansavimo galimybių, sudarant susitarimus su varomąją jėgą turinčiomis įmonėmis (pasitelkiant trumpą dalykinį pristatymą, angl. elevator pitch), remiant tarptautinę plėtrą ir t. t.;

33.

atkreipia dėmesį į didėjantį technologinį atotrūkį tarp miestų regionų ir mažiau išsivysčiusių arba periferinių regionų; atsižvelgdamas į tai, siūlo Komisijai imtis priemonių ir skatinti tinklų kūrimą tarp pažangių regionų ir kitų, daugiausia į žemės ūkį orientuotų, regionų;

34.

nors dar daug reikia nuveikti, tačiau palankiai vertina pažangą, kurios buvo pasiekta skatinant verslumą mažiau išsivysčiusiuose regionuose, ir mano, kad Komisija turėtų ir toliau remti esamas iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti verslo plėtrą šiuose regionuose ir apsvarstyti naujas iniciatyvas, pavyzdžiui, atskirą priemonę, skirtą tinklų kūrimo projektams;

35.

pabrėžia, kad labai pageidautina imtis papildomų priemonių siekiant stiprinti ir susieti verslumą tradiciniuose ekonomikos sektoriuose, įskaitant amatų sektorių ir kultūros ir kūrybos pramonę, kaimo ir atokiuose regionuose bei užmiesčio vietovėse skatinančius subjektus;

36.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą sukurti platformą, skirtą padėti pradedančiosioms įmonėms užmegzti ryšius su galimais partneriais (kartu su esamomis viešosiomis ir privačiomis platformomis). Ši priemonė padėtų išplėsti verslo ekosistemų ir klasterių tinklą Europoje;

37.

palankiai vertina numatytą Komisijos priemonių kryptį šioje srityje (kurią atspindi iniciatyvos „Skaitmeninių įgūdžių ir užimtumo koalicija“, „Sektorių bendradarbiavimo įgūdžių srityje planas“ ir „priemonė „Big Data“);

38.

pritaria iniciatyvai išplėsti programą „Erasmus“ jauniesiems verslininkams, įtraukiant verslo inkubatorius ir verslininkus tarptautinėse rinkose;

39.

yra susirūpinęs, kad šiame, ypač išsamius klausimus nagrinėjančiame komunikate, pernelyg paviršutiniškai nagrinėjamos planuojamos priemonės ir aptariama vos keletas pasirinktų būsimų veiksmų – pavyzdžiui, trūksta informacijos apie skaitmeninių inovacijų centrų programą ir tik trumpai užsimenama apie Europos inovacijų tarybos steigimą, nenurodant, kaip konkrečiai ji veiks;

40.

ragina Komisiją pateikti išsamesnės informacijos apie nustatytas šios tarybos kompetencijas ir teisinį pagrindą;

41.

atkreipia dėmesį į tai, kad tinkamo įmonių, atitinkamos aplinkos bei mokslo bendruomenės ir valdžios institucijų atstovavimo Europos inovacijų taryboje (EIT) užtikrinimas yra veiksnys, iš esmės lemiantis jos darbo kokybę;

42.

skatina Komisiją išnagrinėti galimybę remti vietos ir regionų valdžios institucijas, sudarant patyrusių verslo atstovų grupes, kurios padėtų vystyti verslumą ir remtų pradedančiąsias bei veiklą plečiančias įmones vietos ar regiono valdžios institucijos administruojamoje vietovėje;

43.

pabrėžia svarbų vaidmenį, kurį vietos ir regionų valdžios institucijos, akademinė bendruomenė ir pačios įmonės (t. y. vadinamoji „triguba spiralė“) atlieka ir ateityje atliks skatindamos verslumą, ugdydamos mokslo ir inovacijų Europos regionuose kultūrą bei plėsdamos stiprias regionines verslumo ekosistemas;

44.

ragina Komisiją vietos ir regionų valdžios institucijas įtraukti į planuojamą tarpusavio vertinimą, kuriame bus vertinamos visų valstybių narių taisyklės ir praktika, susijusi su pradedančiosiomis bei veiklą plečiančiomis įmonėmis. Vietos ir regionų valdžios institucijos yra arčiausiai vietos įmonių, todėl vertėtų pasinaudoti jų išsamiomis žiniomis apie vietos verslo aplinką;

45.

mano, kad įtvirtinus bendrą skaitmeninę rinką konkurencija įgaus naują dimensiją ir kad visiems regionams teks konkuruoti su kitais Europos subjektais, kuriems taikomas tas pats teisinis pagrindas. Taigi tai atvers galimybes pradedančiosioms įmonėms, kurios iki šiol neturėjo daug galimybių plėtoti veiklą tarptautiniu lygmeniu ir patekti į naujas tarpvalstybines rinkas;

46.

pabrėžia, kad pradedančiosios bei veiklą plečiančios įmonės taiko netipinius ir inovacinius sprendimus, todėl galima tik iš dalies numatyti jų poveikį. Tai savo ruožtu sunkina galimybes gauti finansavimą pagal įprastines programas;

47.

ragina Komisiją švelninti finansavimo sistemą siekiant užtikrinti didesnį lankstumą inovacinėms idėjoms ir paskatinti už Europos lėšų skirstymą atsakingus subjektus atsakingiau rinktis ekspertus;

48.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymą sukurti Europos rizikos kapitalo fondą, kuris galėtų padėti sumažinti ES rizikos kapitalo fondų susiskaidymą;

49.

siūlo išanalizuoti būdus, kaip sutelkti vietos kapitalą teritoriniu lygmeniu;

50.

ragina Komisiją skatinti įvairių finansavimo šaltinių diferencijavimą; Europoje vis dar yra menkai išvystyti rizikos kapitalo fondai, privatus akcinis kapitalas ir neformalių investuotojų (angl. business angels) veikla;

51.

labai palankiai vertina pasiūlymą padidinti COSME biudžetą, ir iš esmės pasiūlymą padidinti ESIF biudžetą, tačiau su sąlyga, kad nebus atimtos lėšos iš Europos infrastruktūros tinklų priemonės ar programos „Horizontas 2020“, siekiant skirti papildomą MVĮ finansavimą veiklos pradžios bei plėtros etapais. Būtų ypač naudinga skatinti MVĮ ir pradedančiųjų įmonių integraciją ir partnerystes;

52.

palankiai vertina Komisijos numatytas priemones siekiant suteikti papildomų paskatų rizikos kapitalo finansavimui, pavyzdžiui, sistemas, leidžiant privačių asmenų arba vietos valdžios institucijų turimiems ir valdomiems investavimo fondams gauti naudos iš valstybės garantijos imant paskolas, nes taip galima prisidėti prie kapitalo didinimo ir didesnių investicijų į pradedančiųjų ir veiklą plečiančių įmonių skolos priemones;

53.

pritaria tam, kad ES lygmeniu būtų sukurta nefinansinės paramos pradedančiosioms ir veiklą plečiančioms įmonėms programa, kuri padėtų atverti naujas rinkas ir prisidėtų kuriant naujas darbo vietas ir vystant inovacijas ES;

54.

mano, kad būtina stiprinti struktūruotą Europos investicijų ekosistemą taikant ekonominės ir fiskalinės paramos priemones, kurios pritrauktų ir skatintų privačias investicijas į novatoriškas įmones, kad jos galėtų vystytis ir augti optimaliomis ekonominėmis ir finansinėmis sąlygomis ir pasiekti aukštą konkurencingumo lygį. Šiuo tikslu ypač svarbu stiprinti alternatyvias finansavimo priemones (rizikos kapitalą, kapitalo paskolas, garantijas ir t. t.). Todėl reikia iš tikrųjų supaprastinti finansinių priemonių, kurios bendrai finansuojamos struktūrinių fondų lėšomis, įgyvendinimo būdą;

55.

atkreipia dėmesį į intensyvią sutelktinio finansavimo platformų, kaip alternatyvaus finansavimo šaltinio pradedančiųjų įmonių inovaciniams sprendimams, plėtrą;

56.

ragina Komisiją išnagrinėti sutelktinio finansavimo galimybes ir riziką Europos visuomenei, visų pirma susijusias su tiesioginiu poveikiu investuotojams, kurie, palyginti su profesionaliais investuotojais, gali neturėti lygiavertės prieigos prie informacijos ir gali būti menkiau pasirengę tokio pobūdžio operacijoms;

57.

atkreipia dėmesį į tai, kad atitinkama teisinė sistema, reglamentuojanti sutelktinio finansavimo platformų veiklą ES, leistų visiškai išnaudoti šio finansavimo šaltinio potencialą. Neatsiejama šios teisinės sistemos dalimi turėtų būti investuotojų interesų apsaugos užtikrinimo standartai;

58.

pritaria, kad reikia stiprinti iniciatyvą „Startup Europe“ ir išplėsti jos taikymo sritį apimant ne tik IRT ir interneto pradedančiųjų įmonių sektorių; todėl rekomenduoja toliau paprastinti šią iniciatyvą, kad būtų galima sklandžiau ir veiksmingiau orientuoti pradedančiąsias įmones, norinčias pasinaudoti gausiomis Europos programų galimybėmis;

59.

ragina Europos Komisiją patvirtinti inovacinių socialinės pakraipos verslo iniciatyvų, darančių poveikį gyvenimo kokybei, strategiją, grindžiamą esamomis ypač svarbiomis sritimis (senjorų ekonomika, socialiniu verslumu, „trigubos spiralės“ modeliu), kad skatinimo priemonėmis būtų galima didinti dalyvavimą vietos lygiu ir socialinį kūrybingumą;

60.

atkreipia dėmesį į pradedančiųjų ir veiklą plečiančių įmonių bei didelių įmonių bendradarbiavimo mastą. Svarbu taikyti ES regionų gerosios patirties pavyzdžius, kai bendradarbiaujant skatinama skirtingo dydžio ir skirtingų sektorių įmonių sinergija;

61.

palankiai vertina Komisijos įsipareigojimą dėl „socialinių inovacijų iššūkių platformos“ visuomenės problemoms spręsti;

62.

atkreipia dėmesį į tai, kad šią platformą susiejus su viešųjų pirkimų sistema, būtų sukurta pridėtinė vertė, o tai galėtų turėti poveikį socialinių įmonių augimui. Tačiau reikėtų užtikrinti didesnį sistemos lankstumą, siekiant užtikrinti kūrybingą, t. y. galutiniam naudos gavėjui naudingą problemos sprendimą, o ne tokį, kuris numanomas vadovaujantis nustatytais kriterijais.

12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/51

1.

pabrėžia, kad MVĮ – Europos pagrindinėms ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo varomosioms jėgoms – reikalinga paprasta, aiški, nuosekli ir teisiškai stabili reglamentavimo ir ekonominė aplinka, pagrįsta pakankamu viešųjų ir privačiųjų investicijų pajėgumų lygmeniu;

2.

atkreipia dėmesį į neproporcingai didelį biurokratizmo poveikį MVĮ, dėl kurio jų santykinės reikalavimų laikymosi išlaidos mokesčių, prievolių teikti ataskaitas ar panašiose srityje yra didesnės, palyginti su didesnių bendrovių patiriamomis išlaidomis;

3.

todėl primygtinai pabrėžia, kad Europos reglamentavimo aplinką būtina padaryti palankesnę MVĮ, šalinant kliūtis įmonių steigimui ir augimui visais lygmenimis;

4.

pripažįsta pažangą, padarytą įgyvendinus 2008 m. Europos iniciatyvą „Small Business Act“ (SBA) (1), 2011 m. atlikus SBA apžvalgą (2) ir priėmus 2013 m. veiksmų planą „Verslumas 2020“ (3);

5.

pakartoja, kad pritaria Komisijos tikslui supaprastinti PVM registravimo ir ataskaitų teikimo prievoles pagal bendrosios rinkos strategiją, kaip nurodyta nuomonėje „Bendrosios rinkos tobulinimas“ (4); tačiau apgailestauja, kad su vietos ir regionų valdžios institucijų atstovais nebuvo oficialiai konsultuojamasi siekiant užtikrinti, kad būtų visapusiškai atsižvelgta į jiems rūpimus klausimus, pvz., dėl MVĮ poreikių pasienio regionuose;

6.

pabrėžia, kad išlieka būtinybė parengti nuoseklią, matomą ir atnaujintą Europos MVĮ politiką, orientuotą į rezultatus ir įgyvendinimą, remiantis ankstesnėmis iniciatyvomis bei jas stiprinant ir įtraukiant principą „visų pirma galvokime apie mažuosius“ į visus valdymo lygmenis ir politikos sritis;

7.

todėl dar kartą ragina persvarstyti ir sustiprinti SBA ir didesnį vaidmenį skirti regionams ir miestams įgyvendinant SBA principus; dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą skatinti SBA įgyvendinimą vykdant Europos verslių regionų (EVR) iniciatyvą;

8.

atkreipia dėmesį į tai, kad MVĮ atstovų tinklas veikia kaip pagrindinė sąsaja tarp Europos Komisijos ir nacionalinių politikos formuotojų; ragina Komisiją oficialiai ir nuolat į šį tinklą įtraukti regionų ir vietos MVĮ atstovus;

9.

pripažįsta, kad ES yra sukūrusi iš esmės verslui palankią reglamentavimo aplinką; tačiau pabrėžia, kad išlieka skirtumų dėl įmonių steigimo procedūrų trukmės, sąnaudų ir skaičiaus; ragina valstybes nares įsipareigoti suderinti savo taisykles su geriausių rezultatų pasiekusių šalių taisyklėmis, laikantis subsidiarumo principo ir patikrinus tinkamumą; atkreipia dėmesį į tai, kad geroji patirtis, pvz., be kita ko, Iniciativa Lisboa, kuri leidžia įmonę įsteigti per 36 minutes, gali tapti pavyzdžiu šioje srityje;

10.

atkreipia dėmesį į klasterių vaidmenį padedant smulkiajam verslui plėsti veiklą vykdant rinkos tyrimus ir analizę, diegti inovacijas ir didinti kvalifikaciją, bei rekomenduoja skirti tikslinę paramą šioms veiklos rūšims pagal tokias programas kaip COSME;

11.

pabrėžia ECON komisijos seminaro „Pažangus reglamentavimas – pažangus augimas“, vykusio Seggauberge (Štirija), rezultatus ir po to vykusį piliečių dialogą, kurie rodo, kad būtina siekti konkrečių rezultatų taikant naujus ir inovatyvius metodus;

12.

pabrėžia, kaip svarbu principą „visų pirma galvokime apie mažuosius“ įtraukti į ES politikos sritis ir visą sprendimų priėmimo procesą; ragina poveikio vertinimo kriterijus palankiau pritaikyti MVĮ naudai ir sistemingiau svarstyti taisyklių teritorinį poveikį;

13.

pabrėžia, kad besidubliuojančios ir prieštaringos taisyklės įvairiose ES politikos srityse – regioninėje politikoje, valstybės pagalbos, viešųjų pirkimų, aplinkos apsaugos srityse, įtampos tarp klasterių paramos ir konkurencijos bei atitikties taisyklių klausimu – daro neproporcingai didelį poveikį MVĮ;

14.

yra susirūpinęs dėl kliūčių dėl nenuoseklių reikalavimų ir prieštaraujančių apibrėžčių visoje ES sektorių politikoje, pavyzdžiui, atskiruose taisyklių, susijusių su viešaisiais pirkimais, regionine ir konkurencijos politika (5), rinkiniuose, ar dėl inovacijų skirtingų apibrėžčių regioninėje ir konkurencijos politikoje (6);

15.

yra įsitikinęs, kad reikalavimų dėl ataskaitų teikimo našta MVĮ negali būti panaikinta supaprastinant vieną teisės aktą; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares taikyti holistinį požiūrį, grindžiamą išsamiu visų ataskaitų teikimo reikalavimų, su kuriais susiduria MVĮ, įvertinimu;

16.

siūlo apsvarstyti galimybes sumažinti naštą MVĮ tokiomis priemonėmis kaip ribos, žemiau kurios bendrovės turi pateikti mažiau informacijos, nustatymas, mažesnis privalomų klausimynų skaičius ir vengimas rengti naujus klausimynus, pavyzdžiui, statistinę informaciją įtraukiant į jau esamus;

17.

teigiamai vertina tai, kad naujos kartos ES laisvosios prekybos susitarimuose MVĮ yra numatyti atskiri skyriai, siekiant sudaryti sąlygas būtent MVĮ patekti į kitą rinką, visų pirma užtikrinant didesnį teisinį tikrumą, sumažinant arba pašalinant netarifines kliūtis, išplečiant kriterijus dėl geriausias sąlygas pasiūliusio konkurso dalyvio ir sustiprinant intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisių apsaugą ir nurodo savo 2015 m. vasario 12 d. nuomonę dėl TPIP;

18.

palankiai vertina pastangas sumažinti MVĮ tenkančią naštą pagal geresnio reglamentavimo darbotvarkę, programą REFIT ir Tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros;

19.

pakartoja savo susirūpinimą, išreikštą nuomonėje dėl programos REFIT (7), kad išrinkti vietos ir regionų valdžios institucijų atstovai, taip pat RK kaip institucinis atstovas, nėra įtraukti į Tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros, nepaisant Lisabonos sutartimi jiems suteiktų įgaliojimų ir svarbos;

20.

palankiai vertina geresnio reglamentavimo principų integravimą į visą politikos ciklą ir Europos Parlamento ir Tarybos įtraukimą į poveikio vertinimų procesą; apgailestauja, kad Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nenumatytas Tarybos ir Parlamento įsipareigojimas sistemingai atlikti poveikio vertinimus;

21.

pabrėžia, kad pakeitimų ar papildomų taisyklių vėlesniuose teisėkūros proceso etapuose nustatymas ar valstybių narių atliekamas ES direktyvų perkėlimas į nacionalinę teisę turėtų būti neatsiejamas nuo įsipareigojimo atlikti poveikio vertinimus, kad būtų išvengta perteklinio reglamentavimo ir užtikrinta, kad tam tikros taisyklės REFIT aspektas nebūtų susilpnintas;

22.

pripažįsta konsultacijų su suinteresuotaisiais subjektais svarbą rengiant pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų; tačiau pažymi, kad, pasibaigus konsultacijoms, respondentams gali būti neaišku, kokiu mastu buvo atsižvelgta į jiems rūpimus klausimus; siūlo vietos ir regionų atstovus įtraukti į poveikio vertinimo valdybas, kad jie galėtų papildomai kruopščiai patikrinti Komisijos pasiūlymus;

23.

pabrėžia, kad RK institucinio vaidmens REFIT platformoje nereikėtų painioti su kitų suinteresuotųjų subjektų vaidmeniu; todėl mano, kad RK komisijų atstovai turėtų turėti galimybę remti RK atstovą platformoje, dalyvaudami tuose platformos posėdžiuose, kuriuose svarstomi jų kompetencijai priklausantys klausimai;

24.

įsipareigoja geresnio reglamentavimo principus įtraukti į visas savo darbo sritis, remiantis atitinkamų komisijų patirtimi rengiant nuomones, kurios daro poveikį MVĮ;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad REFIT platformos darbe daugiausia dėmesio skiriama konkretiems ES teisės aktuose išdėstytiems klausimams, kurie gali būti patobulinti iš esmės nekeičiant viso teisės akto; mano, kad toks siauras požiūris turėtų būti gerokai išplėstas, siekiant struktūrinių ES reglamentavimo sistemos patobulinimų vidutinės trukmės laikotarpiu;

26.

mano, kad būtų galima nustatyti konkrečius MVĮ skirto pažangaus reglamentavimo prioritetus, susijusius su MVĮ galimybėmis dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, PVM ir mokesčių taisyklėmis; taip pat įžvelgia akivaizdžią būtinybę imtis veiksmų dėl MVĮ galimybių patekti į bendrąją rinką, gauti finansavimą, gauti paramą iš Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESI fondų), užtikrinant geresnę pusiausvyrą tarp MVĮ poreikių ir darbuotojų, vartotojų ir aplinkos apsaugos;

27.

palankiai vertina Europos viešųjų pirkimų teisės supaprastinimą, atliktą naujomis viešųjų pirkimų direktyvomis ir Europos bendruoju viešųjų pirkimų dokumentu (8); ragina valstybes nares užtikrinti, kad būtų visiškai įgyvendinta ir teisingai taikoma supaprastinta Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės sistema;

28.

atkreipia dėmesį į svarbų vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį sudarant MVĮ galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, todėl mano, kad regionams ir miestams yra itin svarbu, kad sumažėtų kliūčių MVĮ dalyvauti viešuosiuose pirkimuose;

29.