7.6.2011

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/3

Regionų komiteto nuomonė „2010 m. ES pilietybės ataskaita“

2011/C 166/02

REGIONŲ KOMITETAS

—	supranta, kad ES pilietybė ne tik leidžia užtikrinti įvairių nacionalinių tapatybių sambūvį Europos Sąjungoje nepriklausomai nuo nacionalinės pilietybės suteikimo tvarkos, bet ir padeda stiprinti Europos demokratiją įtraukiant piliečius į Europos Sąjungos kūrimo procesą;

—	pabrėžia, kad remia visas iniciatyvas, kuriomis gali būti užtikrintas aktyvesnis piliečių dalyvavimas ES demokratiniame procese bei prisidėta prie veiksmų, kuriais skatinama tiesioginė ir dalyvaujamoji demokratija, ir kurios gali padėti gerokai sumažinti demokratijos ES stoką;

—	pabrėžia, kad būtina geriau supažindinti piliečius su jų, kaip ES piliečių, statusu, teisėmis ir jų reikšme kasdieniniame gyvenime;

—	mano, kad nuostatos dėl ES pilietybės turi būti suprantamos vadovaujantis principu, pagal kurį sprendimai turi būti priimami kuo atviriau ir kiek įmanoma labiau juos priartinant prie piliečių;

—	žino, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali padėti jiems geriau suprasti ES pilietybės esmę, pabrėžti šios pilietybės reikšmę ir nurodyti konkrečią jos naudą piliečiams;

—	pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos jau seniai įgyvendina sėkmingas iniciatyvas, skatina pilietybę ir sudaro palankias sąlygas jai užtikrinti;

—	pabrėžia, kad ypač svarbu įgyvendinti veiksmus, kurie padėtų užtikrinti mokymą ir švietimą pilietybės klausimais, šalinti kultūrines, kalbines ir technologines kliūtis ir sąmoningai bei laisvai naudotis savo teisėmis ir laikytis pareigų;

—	pabrėžia, kad visi valdymo lygiai privalo padėti „kurti pagrindinių teisių kultūrą“.

Pranešėjas

Roberto PELLA (IT / ELP), Valdengo tarybos narys

Pamatinis dokumentas

2010 m. ES pilietybės ataskaita. Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas

COM(2010) 603 galutinis

I. POLITINĖS REKOMENDACIJOS

REGIONŲ KOMITETAS

Aplinkybės: Europos Sąjungos pilietybė įsigaliojus Lisabonos sutarčiai

1.	palankiai vertina ataskaitą „Pažanga siekiant veiksmingos ES pilietybės 2007–2010 m.“ (1), kurioje pristatomi per nurodytą laikotarpį pilietybės srityje įvykę įvairūs pokyčiai ir kuri pridėta prie „2010 m. ES pilietybės ataskaitos. Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas“;

pritaria ataskaitos nuostatai nustatyti didžiausias kliūtis, su kuriomis įvairiose kasdieninio gyvenimo situacijose vis dar susiduria piliečiai norėdami pasinaudoti su Europos Sąjungos pilietybe susijusiomis teisėmis. Pritaria tikslui nustatyti kliūtis, kad būtų galima jas panaikinti ir užtikrinti, kad ES piliečiai galėtų visapusiškai pasinaudoti savo teisėmis; taip pat džiaugiasi Komisijos siekiu konkrečiai ir veiksmingai stiprinti ES pilietybę;

palankiai vertina prie ataskaitos dėl ES pilietybės pridėtą komunikatą „Kuriamas Bendrosios rinkos aktas. Siekiant labai konkurencingos socialinės rinkos ekonomikos“ (2), kuriame nagrinėjama, kaip pašalinti kliūtis, su kuriomis susiduria ES piliečiai norėdami pasinaudoti savo teisėmis pagal Bendrosios rinkos acquis, visų pirma veikdami kaip ūkinės veiklos vykdytojai (pvz., kaip verslininkai, vartotojai arba darbuotojai);

primena, kad Europos Sąjungos pilietybės įtvirtinimas Mastrichto sutartimi yra labai svarbus ir simbolinis Europos Sąjungos tapatumo ir demokratijos kūrimo etapas. Priėmus Amsterdamo sutartį laikoma, kad ES pilietybė, kuri suteikiama visiems Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, papildo nacionalinę pilietybę;

5.	pabrėžia, kad Lisabonos sutartimi įvestomis teisės aktų naujovėmis sustiprinta ES pilietybė, kuri nurodoma greta nacionalinės pilietybės (o ne tik ją papildo), tačiau jos nepakeičia;

supranta, kad ES pilietybė ne tik leidžia užtikrinti įvairių nacionalinių tapatybių sambūvį Europos Sąjungoje nepriklausomai nuo nacionalinės pilietybės suteikimo tvarkos, bet ir padeda stiprinti Europos demokratiją įtraukiant piliečius į Europos Sąjungos kūrimo procesą, kaip numatyta Europos Sąjungos sutartyje, kurioje ES pilietybė yra vienas iš demokratijos principų šalia ES piliečių lygybės principo;

pabrėžia, kad, remiantis Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, prie kurios Europos Sąjunga prisidėjo priimdama Lisabonos sutartį, pripažintas pagrindines teises, ir 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, patikslintoje ir paskelbtoje 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre, kuri įsigaliojus Lisabonos sutarčiai turi tokią pat teisinę galią kaip ir Sutartys, nurodytas teises ir laisves;

8.	pabrėžia, kad ES pilietybės ataskaitoje minimos, viena vertus, išskirtinės Sąjungos piliečių teisės ir, antra vertus, pagrindinės teisės, suteikiamos ir trečiųjų šalių piliečiams;

9.	suvokia, kad šiandien ES pilietybė suteikia ypatingą statusą žmogui, kuris yra Europos integracijos proceso politinis dalyvis, ir leidžia užtikrinti vienodą požiūrį į visus ir kiekvieną neatsižvelgiant į jo pilietybę;

10.	supranta, kad žinios apie ES pilietybę ir šios pilietybės skatinimas yra esminis ir strateginis veiksnys, visų prima neseniai Europos Sąjungos narėmis tapusiose šalyse ir šalyse kandidatėse;

11.

primena, jog Europos Sąjungos sutartyje nurodoma, kad ES narėmis norinčios tapti šalys ir valstybės narės privalo gerbti ir skatinti ES pamatines vertybes: pagarbą žmogaus orumui, laisvę, demokratiją, lygybę, teisinę valstybę ir pagarbą žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė;

12.

pabrėžia, kad Europos Tarybos Ministrų komitetas dar 2002 m. spalio 16 d. rekomendacijoje valstybėms narėms pripažino, kad „demokratinio pilietiškumo ugdymas turėtų įsilieti į bet kokį formalųjį, neformalųjį ugdymą ar savišvietą, taip pat ir šeimoje, kad žmogus visą savo gyvenimą galėtų būti aktyvus ir atsakingas kitų žmonių teises gerbiantis pilietis“;

13.

primena, kad 2005 m. rugsėjo mėn. komunikate „Bendra integracijos darbotvarkė. Trečiųjų šalių piliečių integracijos Europos Sąjungoje programa“ Europos Komisija paragino valstybes nares akcentuoti „pilietinį supažindinimą įvadinių programų metu ir kitą veiklą naujai atvykusių trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu (…) siekiant užtikrinti, kad imigrantai suprastų, gerbtų bendras Europos ir nacionalines vertybes ir jomis naudotųsi“;

14.

atkreipia dėmesį, kad nuo pat diskusijos dėl Europos ateities pradžios RK pabrėžė, kad remia visas iniciatyvas, kuriomis gali būti užtikrintas aktyvesnis piliečių dalyvavimas ES demokratiniame procese bei prisidėta prie veiksmų, kuriais skatinama tiesioginė ir dalyvaujamoji demokratija, ir kurios gali padėti gerokai sumažinti demokratijos ES stoką, ir visų pirma džiaugiasi pažanga, kuri šioje srityje pasiekta Lisabonos sutartimi;

15.

primena, kad savo nuomonėje „Naujos valdymo formos: Europa, piliečių iniciatyvos pagrindas“ Regionų komitetas ragino Sąjungą užtikrinti demokratiškesnę ir skaidresnę jos įgyvendinamą politiką ir sprendimus priimančias struktūras, kad būtų sudarytos palankios sąlygos piliečiams dalyvauti ir įgyvendinti piliečių iniciatyvas ES lygmeniu. Be to, Komitetas ragino sukurti mechanizmus, kurie padėtų skatinti sąveikų politinį dialogą ir praktikoje įgyvendinti dalyvaujamosios demokratijos principą;

16.

pabrėžia, kad 2010-2012 m. RK politiniuose prioritetuose dar kartą pakartota, jog norint sustiprinti RK institucinį vaidmenį reikia, kad būtų pripažintas regionams skirtų arba vienokį ar kitokį teritorinį aspektą turinčių (pavyzdžiui, piliečių iniciatyva) Lisabonos sutarties nuostatų prioritetinis pobūdis; teigiamai vertina 2011 m. vasario 16 d. priimtą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 211/2011 dėl piliečių iniciatyvos, į kurį buvo įtraukta daug Regionų komiteto pateiktų reikalavimų (CdR 167/2010);

17.	pabrėžia, jog Europos Sąjungos piliečiams svarbu, kad būtų pašalintos laisvo judėjimo kliūtys ir užtikrinta galimybė visapusiškai naudotis sutartyse numatytomis teisėmis neatsižvelgiant į jų pasirinktą gyvenamąją vietą arba vietą, kurioje įsigijo prekes ir paslaugas;

18.	tvirtai pabrėžia, kad valstybėse narėse vis dar yra atotrūkis tarp teisės aktų taikymo ir realių problemų, su kuriomis kasdien tenka susidurti piliečiams, visų pirma tarpvalstybinėse situacijose;

19.	atkreipia dėmesį į tai, kad didžiausios problemos kyla tada, kai valstybėse narėse reikia įgyvendinti ES teisės aktus ir pritaikyti nacionalinę teisę prie teisėkūros naujovių;

20.	pabrėžia, kad būtina geriau supažindinti piliečius su jų, kaip ES piliečių, statusu, teisėmis ir jų reikšme kasdieniniame gyvenime;

21.	mano, kad reikia skirti ypatingą dėmesį migrantams, kurie siekia gauti kurios nors valstybės narės pilietybę ir tokiu būdu tampa „ES piliečiais“.

Vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo

22.

mano, kad Europos Sąjungos sutarties skyriuje dėl demokratijos principų numatytos bendrosios nuostatos dėl ES pilietybės turi būti suprantamos vadovaujantis principu, pagal kurį sprendimai turi būti priimami kuo atviriau ir kiek įmanoma labiau juos priartinant prie piliečių pagal vietos lygmens demokratijos modelį, kuriam visiškai įgyvendinti visų pirma būtinas arčiausiai piliečių esančių vietos ir regionų valdžios institucijų visapusiškas ir veiksmingas dalyvavimas;

23.	konstatuoja, kad Komisijos ataskaitoje neskiriama pakankamai dėmesio tam, kaip vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų padėti veiksmingai įgyvendinti ES pilietybę ir stiprinti jos kokybinį aspektą;

24.	žino, kad vietos ir regionų valdžios institucijos, būdamos arti piliečių, gali padėti jiems geriau suprasti ES pilietybės esmę, pabrėžti šios pilietybės reikšmę ir nurodyti konkrečią jos galimą naudą piliečiams, visų pirma atkreipdamos dėmesį į konkretų ES politikos poveikį piliečių gyvenimui;

25.

supranta, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turės atlikti labai svarbų vaidmenį dalyvaujamuose procesuose, kurie bus vykdomi siekiant, kad būtų tinkamai laikomasi esminio „iš apačios į viršų“ principo ir suteikta galimybė piliečiams svariai prisidėti nustatant konkretaus poveikio jų teisėms turinčią ES politiką;

26.	mano, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali padėti Europos Sąjungos institucijoms įtraukti visų pirma tas visuomenės grupes, kurios dažnai yra mažiausiai aktyvios, pavyzdžiui, jaunimą ir migrantus;

27.	laikosi nuomonės, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi atsakomybę spręsti su ES piliečių judėjimu ir apsigyvenimu, įskaitant priėmimą, susijusias problemas;

28.

mano, kad, nors ataskaitoje nurodomos kliūtys ES piliečių teisėms, joje neskiriamas deramas dėmesys išankstinėms sąlygoms, kurios būtinos siekiant užtikrinti bet kokios pilietybės formos veiksmingumą ir pašalinti geografines kultūrines, kalbines ir technologines arba su informacija susijusias kliūtis, kurios trukdo sąmoningai ir laisvai kiekvienam naudotis savo teisėmis ir laikytis pareigų;

29.	mano, kad 2010 m. ES pilietybės ataskaitoje neskiriamas deramas dėmesys pilietiškumo priemonėms, kurios atveria naujas galimybes skatinti demokratiją ir pilietiškumą;

30.	pabrėžia, kad ataskaitoje nepakankamai atsižvelgta į būtinybę vietos ir regionų lygiu įgyvendinti administracinio supaprastinimo priemones, kad būtų veiksmingai užtikrintos Sąjungos piliečių teisės;

31.	tvirtai pabrėžia, kad naujoje daugiakūltūrėje aplinkoje pilietybė turi būti suvokiama ne tik kaip tapatumo ir priklausymo apsauga, bet ir kaip socialinės integracijos ir įtraukties sąlyga;

32.	pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos jau seniai įgyvendina sėkmingas iniciatyvas, skatina pilietybę ir sudaro palankias sąlygas jai užtikrinti, visų pirma vykdydamos dalyvaujamosios ir patariamosios demokratijos procesą;

33.

pabrėžia, kad atsižvelgdamos į statistinius duomenimis, rodančius, kad dauguma ES piliečių nežino ES pilietybe jiems suteikiamų teisių, visų pirma judėjimo ir apsigyvenimo laisvės reikšmės, ir, atrodo, nežino, kad tokios teisės egzistuoja, vietos ir regionų valdžios institucijos, būdamos arti piliečių, yra tinkamiausias šaltinis (priemonė), užtikrinantis ES piliečiams skirtos informacijos šiuo klausimu sklaidą;

34.	pabrėžia, kad vietos politinės institucijos - geriausias „europinio“ elektorato atspindys, taigi kartu ir pirmas tikrasis Europos valdymo lygmuo - yra tinkamiausia priemonė informuoti ES piliečius apie jų rinkimų teises;

35.	pabrėžia galimą miestų tinklų ir savivaldybių porinių projektų, kaip integracijos ir dalyvavimo visuomenės gyvenime priemonės, indėlį propaguojant pilietybės temą ir su ja supažindinant, visų pirma naujosiose valstybėse narėse;

36.

pritaria Komisijos siekiui stiprinti ES piliečių teisę gauti visų valstybių narių diplomatinių atstovybių arba konsulinių įstaigų pagalbą trečiosiose šalyse, šiuo tikslu 2011 m. siūlyti teisines priemones ir geriau informuoti piliečius; pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos gali atlikti svarbų vaidmenį skleidžiant informaciją apie šią teisę ir ragina Komisiją konsultuotis su RK dėl šioje srityje rengiamų pasiūlymų.

Regionų ir vietos valdžios institucijų prioritetiniai tikslai

Pilietybės veiksmingumo užtikrinimo sąlygos

37.	pabrėžia, kad ypač svarbu įgyvendinti veiksmus, kurie padėtų užtikrinti mokymą ir švietimą pilietybės klausimais, šalinti kultūrines, kalbines ir technologines kliūtis ir sąmoningai bei laisvai naudotis savo teisėmis ir laikytis pareigų, taip pat šalinti informacijos netolygumus ir spragas.

Aktyvus pilietiškumas

38.	mano, kad būtina skatinti tiesioginį piliečių dalyvavimą ir veiksmingus institucinius mechanizmus, kurie visais valdymo lygmenimis padėtų labiau įtraukti piliečius į sprendimų priėmimo procesą;

39.	rekomenduoja, kad Europos Komisija, taikydama Pasirengimo narystei pagalbos priemonę, pabrėžtų ir su Sąjungos pilietybe susijusius aspektus, kad būsimi Europos Sąjungos piliečiai būtų informuoti apie savo teises ir pareigas ir jas žinotų;

40.	pabrėžia savanoriškos veiklos svarbą skatinant dalyvavimą ir aktyvų pilietiškumą, taip pat mano, kad būtina paremti savanorišką veiklą.

Pilietybės socialinis aspektas

41.

mano, kad reikia ES lygiu stiprinti socialinį pilietybės aspektą skatinančias iniciatyvas, kadangi galimybė naudotis socialinėmis teisėmis siejama su kriterijais ir reikalavimais, kurie yra diskriminacinio pobūdžio, o tai prieštarauja Bendrijos teisėje numatytiems lygybės ir vienodo požiūrio principams, kurie taikomi ne tik judėjimo laisve besinaudojantiems kitų ES valstybių narių piliečiams, bet ir trečiųjų šalių piliečiams, kurių apsauga numatyta pagal Europos Sąjungos teisę;

42.

prašo Komisijos, kad veiksmuose, kuriuos ji ketina įgyvendinti siekdama sudaryti galimybes naudotis tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugomis ir vykdyti bandomuosius projektus, kad užtikrintų ES piliečiams galimybę saugiai internetu susipažinti su tam tikrais medicininiais duomenimis apie savo sveikatą, būtų numatytas arčiausiai piliečių esančių vietos ir regionų valdžios institucijų dalyvavimas;

43.

nori, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvautų veiksmuose, kuriais Komisija ketina pagerinti piliečiams skirtos informacijos teikimą, t. y. prisidėtų plėtojant naują elektroninio keitimosi duomenimis sistemą, padėsiančią mažinti vėlavimus ir sunkumus keičiantis informacija socialinės apsaugos srityje.

Pilietybės pilietinis aspektas

44.

nori, kad vietos ir regionų valdžios institucijos dalyvautų įgyvendinant naujus veiksmus, skirtus sudaryti palankias ES piliečių ir jų šeimų iš trečiųjų šalių judumo sąlygas, kuriuose numatyta laikytis nediskriminavimo principo, skatinti gerąją praktiką ir ES taisyklių žinojimą. Visa tai bus užtikrinama kuo plačiau informuojant ES piliečius apie jų su laisvu judėjimu susijusias teises;

45.	pripažįsta, kad dėl skirtingo Direktyvos 2004/38/EB perkėlimo į nacionalinę teisę gali kilti sunkumų veiksmingai įgyvendinant pagrindines ES piliečių teises.

Pilietybės politinis aspektas

46.	mano, kad teisė į visišką judėjimo laisvę ir akyvų politinį dalyvavimą yra svarbiausi ES pilietybės veiksniai;

47.

palankiai vertina pastangas, kuriomis siekiama užtikrinti legaliai ES teritorijoje gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams galimybę dalyvauti jų bendruomenės gyvenime atsižvelgiant į buvimo laikotarpio trukmę. Trečiųjų šalių piliečių teisė dalyvauti politiniame gyvenime įtvirtinta Konvencijoje dėl užsieniečių dalyvavimo vietos bendruomenės visuomeniniame gyvenime;

48.	ragina Komisiją įgyvendinti konkrečius veiksmus siekiant skatinti veiksmingai laikytis ES pilietybe pripažintos teisės dalyvauti valstybės, kurioje yra faktinė piliečio gyvenamoji vieta, savivaldos ir ES rinkimuose;

49.	pabrėžia, kad būtina užtikrinti ES piliečiams neribojamą prieigą prie informacijos, kadangi tai yra jų aktyvaus politinio dalyvavimo išankstinė sąlyga.

Pilietybės administracinis aspektas

50.

pabrėžia, kad būtina vietos ir regionų lygmeniu įgyvendinti administracinio supaprastinimo priemones, padedančias užtikrinti veiksmingas ES piliečių teises, visų pirma judėjimo laisvę., ir nebetaikyti jokių atgrasančių priemonių ar nesiimti kitokių šiuo metu naudojamų diskriminacinių veiksmų, dėl kurių yra skirtingai elgiamasi su Europos piliečiais, visų pirma suteikiant teisę apsigyventi. Nustačius problemas, su kuriomis susiduria vietos ir regionų valdžios institucijos, pastarosios galės rasti tinkamus sprendimus;

51.	pabrėžia, kad siekiant užtikrinti judėjimo laisvę ir piliečių judėjimo laisvę, reikia užtikrinti geresnį ES valstybių narių valdžios institucijų keitimąsi elektroniniais duomenimis, taip pat jų bendravimą su piliečiais;

52.	tvirtai pabrėžia, kad būtina įgyvendinti administracinio supaprastinimo priemones, visų pirma tarpvalstybinio bendradarbiavimo srityje, kadangi tai sritis, kurioje norėdami pasinaudoti savo teisėmis piliečiai susiduria su didžiausiomis kliūtimis;

53.

atkreipia dėmesį į galimybę paremti įvairias teritorinio bendradarbiavimo formas siekiant įgyvendinti projektus ir veiksmus, kurių tikslas – veiksminga ES pilietybė – ir kurios gali padėti sumažinti kliūtis, taip pat administracinę ir biurokratinę naštą, įskaitant gerosios praktikos teikiant tarpvalstybines paslaugas sklaidą, pavyzdžiui, sveikatos ir daugiakalbystės srityje;

54.	mano, kad būtina nedelsiant pradėti aktyviau plėtoti ir gerinti administracinį bendradarbiavimą ir kompetentingų institucijų keitimąsi informacija apie gerąją praktiką, kad būtų galima užtikrinti galimybę laisvai naudotis ES pilietybės teikiamomis teisėmis ir vykdyti pareigas.

Pilietybės kultūra

55.	dar kartą pabrėžia, kad visi valdymo lygiai privalo padėti „kurti pagrindinių teisių kultūrą“ ir aktyviau informuoti piliečius apie jų teises ir pareigas;

56.	pabrėžia bendrų veiksmų skleidžiant informaciją apie piliečių teises ir pareigas svarbą. Tai turi būti neatsiejama Komisijos informavimo ir komunikacijos politikos dalis;

57.	įsipareigoja 2011 m., kurie paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais, skatinti vietos ir regionų valdžios institucijas įnešti svarų bei vertingą indėlį sudarant sąlygas aktyviu pilietiškumu grindžiamoms iniciatyvoms;

58.	pritaria Europos Komisijos ketinimui 2013 m. paskelbti Europos piliečių metais; siekdamas prisidėti prie sėkmingo šios iniciatyvos įgyvendinimo, Komitetas galėtų įtraukti šią temą organizuojant Open Days renginį;

59.	pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra tinkamas valdymo lygmuo įgyvendinti iniciatyvas, kuriomis siekiama ugdyti tiek mokyklinio amžiaus jaunuolių, tiek suaugusiųjų, visų pirma asmenų, norinčių gauti vienos iš valstybių narių pilietybę, ES pilietiškumą;

60.	mano, kad reikia skatinti informavimo ir mokymo veiklą, skirtą migrantams, kurie siekia gauti vienos iš valstybių narių pilietybę ir taip tampa „ES piliečiais“;

61.	mano, kad būtina vykdyti veiksmus, skirtus ugdyti ES, nacionalinių, taip pat vietos ir regionų valdžios institucijų pareigūnų ES pilietiškumą;

62.	ragina Europos Komisiją ir valstybes nares paremti pasiūlymą įtraukti ES pilietybę į švietimo ir mokymo programas ir skatinti suaugusiems skirtą mokymą pilietybės klausimais pasitelkiant ir žiniasklaidą bei IRT;

63.	pabrėžia „Europos kultūros sostinių“ svarbą skatinant ES tapatybę ir pilietybę;

64.	ragina Komisiją skleisti ir remti priemones ir projektus, skirtus skatinti ES pilietybę ir su ja supažindinti neseniai Europos Sąjungos narėmis tapusių šalių ir šalių kandidačių piliečius, visų pirma bendradarbiaujant su šioje srityje dirbančioms vietos ir regionų valdžios institucijomis;

65.

ragina Komisiją imtis priemonių pašalinti likusias administracines, teisines, informacines, motyvacines ir kalbines kliūtis mobilumui švietimo srityje ir parengti strategijas toms kliūtims įveikti, tuo sudarant geresnes sąlygas tarpvalstybiniam jaunimo mobilumui, valstybės institucijų, pilietinės visuomenės, verslo ir kitų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimui;

66.

atsižvelgdamas į Europos Komisijos pareikštą susidomėjimą, apsvarstys, ar tikslinga sukurti lanksčią ir neformalią platformą, kuri stiprintų Komisijos, Regionų komiteto ir vietos bei regionų valdžios institucijų asociacijų bendradarbiavimą, siekiant sudaryti geresnes sąlygas diskusijoms dėl Europos pilietybės ir tas diskusijas remti, taip pat nustatyti vietos valdžios institucijų poreikius ir sunkumus užtikrinant Europos piliečio teises ir skatinti keistis praktine ir gerąja patirtimi, taip skatinti aktyviai įgyvendinti ES pilietybę; ragina Europos Komisiją atliekant galimybių studiją numatyti galimybę šiai iniciatyvai skirti deramą paramą.

2011 m. kovo 31 d., Briuselis

Regionų komiteto pirmininkė

Mercedes BRESSO

(1) COM (2010) 602 galutinis.

(2) COM (2010) 608 galutinis.

7.6.2011

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/9

Regionų komiteto nuomonė „ES biudžeto peržiūra“

2011/C 166/03

REGIONŲ KOMITETAS

—	primena, kad ES turi turėti patikimą biudžetą, viršijantį 1 proc. ES BNP, kad būtų galima pasiekti svarbiausius Europos tikslus atsižvelgiant į konkrečius skirtingų vietovių poreikius ir vykdyti Lisabonos sutartyje numatytus naujus įgaliojimus,

—	visiškai sutinka su strategijos „Europa 2020“ svarba, bet pabrėžia, kad jai suteikiant tiek daug reikšmės nereikėtų sumenkinti kitų Sutartyse iškeltų tikslų, visų pirma socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos,

—

džiaugiasi, kad Europos Komisija atsižvelgė į Komiteto pasiūlymą pratęsti daugiametę finansinę programą iki dešimties metų ir atlikti išsamią vidurio laikotarpio peržiūrą (5 + 5). Laikotarpio vidurio peržiūra turi padėti apriboti finansavimo sumą, kuri gali būti skiriama įvairiems prioritetams siekiant užtikrinti, kad toliau bus laikomasi tikro dešimties metų programavimo ir nebus pereita prie dviejų penkerių metų programavimų,

—	mano, kad reikia užtikrinti biudžeto lankstumą, kad įpusėjus laikotarpiui būtų galima keisti strategiją panaudojant „peržiūros rezervą“, ir, siekiant didesnio Europos išlaidų efektyvumo, imtis veiksmų nenumatytais ir ypatingais atvejais panaudojant „lankstumo ir Europos intereso rezervą“,

—

kategoriškai nepritaria pasiūlymui stabilumo ir augimo pakto kriterijų nesilaikančiai valstybei narei nutraukti pagal sanglaudos politiką, BŽŪP ar žuvininkystės politiką teikiamą finansavimą, nes regionų valdžios institucijos neturėtų atsakyti už tai, kad nacionalinės institucijos nepajėgia tenkinti makroekonominių kriterijų ar tinkamai taikyti ES teisės aktus,

—

džiaugiasi, kad Komisija pripažino būtinybę įgyvendinti sanglaudos politiką visoje Sąjungoje ir pritaria pasiūlymui dėl bendros strateginės programos, apimančios struktūrinius fondus ir kitus teritorijų vystymui skirtus fondus; taigi, mano, kad biudžeto eilučių struktūra turėtų visų pirma leisti visus fondus iš bendros strateginės programos įtraukti į vieną antraštinę dalį,

—	mano, kad dabartinės biudžeto struktūros reikėtų atsisakyti ir rekomenduoja sukurti naują struktūrą, kuri padėtų išryškinti užduočių pasidalijimą taikant daugiapakopio valdymo metodą; laikosi nuomonės, kad nėra pagrindo sumažinti antraščių skaičių ir nustatyti tris stambias antraštes,

—	mano, kad labai svarbu išleisti ES projektų obligacijas ir yra įsitikinęs, kad ilgalaikėje perspektyvoje turimų nuosavų išteklių didinimas ir (arba) naujų nuosavų išteklių kūrimas turėtų pakeisti valstybių narių įnašus į ES biudžetą.

Pranešėjai

Mercedes BRESSO (IT / ESP), Pjemonto regiono tarybos narė

Ramón Luis VALCÁRCEL SISO (ES / ELP), Mursijos regiono pirmininkas

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui ir nacionaliniams parlamentams „ES biudžeto peržiūra“

COM(2010) 700 galutinis

I. POLITINĖS REKOMENDACIJOS

REGIONŲ KOMITETAS

Įžanga

1.	palankiai vertina Komisijos komunikatą dėl ES biudžeto peržiūros, kadangi jame pateikiama bendra išlaidas ir pajamas apimančios reformos vizija ir siekiama realių pokyčių;

ketina toliau laikytis 2008 m. balandžio mėn. priimtoje nuomonėje (1) išdėstytos pozicijos ir pateiktų pasiūlymų ir juos plėtoti, todėl primena, kad

—	ES turi turėti patikimą biudžetą, viršijantį 1 proc. ES BNP, kad būtų galima pasiekti svarbiausius Europos tikslus atsižvelgiant į konkrečius skirtingų vietovių poreikius ir vykdyti Lisabonos sutartyje numatytus naujus įgaliojimus,

—	ES biudžetas turi būti toks, kad sudarytų galimybę įveikti naujus iššūkius ir toliau siekti integracijos ir sanglaudos tikslų ir kad veiksmais būtų rodomas tikras solidarumo siekis,

—	dėl ribotų valstybių narių finansinių išteklių iškyla būtinybė reformuoti ES biudžeto išteklių sistemą, nustatyti prioritetus ir daugiausia dėmesio skirti toms sritims, kuriose Bendrijos veiksmai, vykdomi atskirai arba kartu su kitais valdymo lygmenimis, sukurtų didžiausią pridėtinę vertę,

—	siekis išnaudoti visą daugiapakopio valdymo potencialą turėtų tapti ES biudžeto reformos strategijos pagrindu, o formuojant, planuojant, bendrai finansuojant ir įgyvendinant ES politiką vietos ir regionų valdžios institucijų indėlis gali būti labai naudingas;

Principai, kurių reikia laikytis vykdant ES biudžetą

mano, kad daugelio metų patirtis vykdant ES biudžetą, ypač įgyvendinant sanglaudos politiką, parodė, kad regionai arba vietos valdžios institucijos, būdamos arčiausiai piliečių, geriausiai žino Europos teritorijų poreikius ir imasi tiesioginių veiksmų. Todėl Europos Sąjunga visuomet pabrėžia daugiapakopio valdymo svarbą siekiant užtikrinti geresnį Europos biudžeto lėšų panaudojimą, kadangi mano, kad toks valdymas, laikantis subsidiarumo principo, yra veiksminga, visose Europos politikos srityse taikytina priemonė;

turėdamas omenyje ES viešųjų išlaidų visumą, apgailestauja, kad nepaisant vis didesnio finansinio įnašo ir aktyvesnio regionų ir vietos valdžios institucijų dalyvavimo, daugiapakopis valdymas galutiniams paramos gavėjams nėra visiškai aiškus; ragina Komisiją nedelsiant informuoti visus suinteresuotuosius subjektus apie dabartinę viešųjų finansų Europos Sąjungoje padėtį ir pasirinkti daugiapakopiam valdymui labiau tinkančią biudžeto struktūrą;

pritaria Komisijai, kad „išlaidų mastas turėtų atitikti pagrindinius ES politikos prioritetus“; atsižvelgdamas į tai, mano, kad ypatingai didelę svarbą reikia teikti tokioms sąvokoms, kaip socialinė, ekonominė ir teritorinė sanglauda, taip pat biudžeto suderinamumui su horizontaliąja socialinės apsaugos sąlyga;

6.	nurodo, kad nedelsiant pradėti įgyvendinti kitas programas būtų lengviau, jei būtų užtikrintas tam tikras pagrindinių jų vykdymo taisyklių tęstinumas ir kuo anksčiau imtasi teisinių ir reguliavimo priemonių siekiant supaprastinimo;

a) Pridėtinė vertė

mano, kad Regionų komitetui reikėtų ir vertėtų prisidėti prie diskusijų dėl ES tarpinstitucinių metinių biudžeto procedūrų ir biudžeto vykdymo, nes tai derėtų su gero valdymo principu, kuris grindžiamas įvairiais lygmenimis vykstančiais svarstymais; šis indėlis galėtų atspindėti vietos ir regionų valdžios institucijų poziciją dėl ES biudžeto eilučių, kurių lėšų pagrindinės gavėjos jos ir yra;

mano, kad pridėtinės vertės sąvoka yra susijusi su sverto arba dauginamuoju poveikiu, kurį sukuria ES biudžeto visoje Europos Sąjungoje vykdymas, todėl neturėtų būti suprantama vien buhalterine prasme, turint omenyje tik viešuosius finansus. Reikėtų įvertinti ir Sąjungos biudžeto pridėtinę vertę privatiems ekonomikos subjektams ir vartotojams bei Sąjungos išlaidų valdymo pridėtinę vertę; be to, yra įsitikinęs, kad ES biudžeto pridėtinė vertė turi būti vertinama taikant naują augimo modelį, pagal kurį augimas turi būti apskaičiuojamas taikant BVP papildančius kriterijus, kurie geriau atspindi kiekvieno regiono išsivystymo lygį;

9.	atkreipia dėmesį į Komisijos įsipareigojimą parengti papildytą „nepriklausymo Europai“ kainos analizę, tačiau ragina paskubėti, kad šia analize būtų galima pasinaudoti derybose dėl naujos finansinės perspektyvos;

10.

primena, kad ES biudžeto sverto poveikis turi lemiamos reikšmės telkiant išteklius Sutartyje numatytiems strateginiams ES tikslams, kaip antai sanglaudos politika, pasiekti, taip pat Europos strategijoms, pavyzdžiui, strategijai „Europa 2020“ įgyvendinti, ir yra labai svarbus institucinių gebėjimų stiprinimui; jis naudingas visiems privatiems subjektams ir valstybinėms valdžios institucijoms, tiek pirmaujančioms, tiek labiausiai atsiliekančioms bendrojoje rinkoje;

11.

mano, kad ES veiksmų, susijusių su stambiomis investicijomis arba investicijomis į nematerialųjį turtą (moksliniai tyrimai, socialinė įtrauktis, mokymas ir kt.), aiškumo turi būti siekiama visais lygmenimis, pradedant politinius sprendimus priimančia institucija ir baigiant piliečiais bei galutiniais pagalbos gavėjais, įskaitant programos valdytoją. Aiškumas gali būti užtikrinamas įvairiomis lanksčiomis ir prie esamų sąlygų priderintomis priemonėmis, kad būtų išvengta neproporcingos administracinės naštos, ir turėtų būti paremtas turimais gausiais kiekvieno regiono galimybes rodančios geros praktikos pavyzdžiais;

12.	pritaria Komisijai, kad ES leidžia pasinaudoti masto ekonomija, padeda užpildyti spragas, paliktas nacionalinio politikos kūrimo dinamikos, ir spręsti tarpvalstybines problemas, susijusias su infrastruktūra, judumu, teritorine sanglauda arba bendradarbiavimu mokslinių tyrimų srityje;

13.	pabrėžia, kad būtina plėtoti dinamišką komunikacijos strategiją ir ją nenutrūkstamai vykdyti visose teritorijose siekiant informuoti apie ES biudžeto tikslus ir įgyvendinimo rezultatus, ir atkreipia dėmesį, kad yra pasirengęs dalyvauti kuriant decentralizuotų veiksmų planą;

b) Solidarumas

14.

tvirtina, kad ES valstybių narių, vietos ir regionų valdžios institucijų ir piliečių solidarumas yra ne tik politinis tikslas, neatsiejamas nuo Europos vertybių, bet ir ekonominio efektyvumo visoje ES veiksnys, todėl solidarumas turėtų būti vertinamas ne kaip išlaidos, o veikiau kaip investicijos, padedančios ES atremti dabarties ir ateities iššūkius;

Biudžetas ateičiai: išlaidos

15.

visiškai sutinka su pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ svarba ir, kaip ir pati Komisija, pabrėžia, kad sėkmingam šios strategijos įgyvendinimui reikalinga ES ir nacionalinių bei regionų valdžios institucijų partnerystė ir partnerystė su vietos valdžios institucijomis; pabrėžia, kad tiek daug reikšmės teikiant strategijai „Europa 2020“ nereikėtų sumenkinti kitų Sutartyse iškeltų tikslų, visų pirma socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos;

16.	laukia, kol bus pateiktas pasiūlymas dėl daugiametės finansinės programos, kad galėtų išsamiai išdėstyti savo nuomonę dėl išlaidų, tačiau jau dabar pateikia šias pagrindines pastabas:

Moksliniai tyrimai, inovacijos ir švietimas

17.

pabrėžia, kad dabartinių ES biudžeto lėšų moksliniams tyrimams, kurios sudaro tik 4 proc. viešosiomis lėšomis Europoje finansuojamų mokslinių tyrimų, nepakanka; todėl mano, jog būtina užtikrinti, kad nacionalinės ir regioninės programos geriau derėtų su Europos mokslinių tyrimų bendrąja programa, kad būtų pasiekta masto ekonomija ir kritinė masė;

18.

nepritaria Europos Komisijos teiginiui, kad Europa „susiduria su precedento neturinčio masto visuomenės problemomis, kurias galima įveikti tik svarbiais moksliniais ir technologiniais laimėjimais“, kadangi taip samprotaujant nuvertinamas politinių organizacijų, institucijų ir piliečių gebėjimas reformuoti mūsų visuomenę nebūtinai naudojantis moksliniais ir technologiniais sprendimais; vis dėlto mano, kad inovacijos padeda spręsti svarbiausias mums iškylančias visuomenės problemas. Todėl visiškai pritaria 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadoms, jog siekiant užtikrinti, kad visuomenei naudingos inovacijos greičiau patektų į rinką, reikia darniai sutelkti Europos ekspertines žinias bei išteklius ir skatinti veiklos ES ir valstybių narių lygmeniu sinergiją; todėl atkreipia dėmesį į tai, kad persvarstant taikomas viešųjų pirkimų direktyvas atsiveria daugiau galimybių siekti socialinių ir aplinkos inovacijų;

19.

mano, kad inovacijų rėmimas turi lemiamos reikšmės pertvarkant Europos ekonomiką ir kad pavyzdinė iniciatyva „Inovacijų Sąjunga“ visų pirma turi skatinti valstybes nares remti švietimo ir mokymo sistemų modernizavimą visais lygmenimis, taip pat ir darbo vietoje, nes regionų pažanga visų pirma priklauso nuo jų žmogiškojo kapitalo tobulėjimo; todėl palankiai vertina tai, kad pavyzdinėje iniciatyvoje suformuluotas iš esmės tvirtas politinis požiūris, sąvoka „inovacija“ pagrįstai apibrėžiama plačiai, dėmesys sutelktas į didžiausius visuomenei tenkančius iššūkius ir atsižvelgiama į naujųjų technologijų teikiamas galimybes. Be to, Komitetas pritaria Komisijos pasiūlymui vystyti ES mokslinių tyrimų ir inovacijų pajėgumus ir nustatyti pažangios regionų specializacijos strategijas, visų pirma pasinaudojant ERPF finansuojamomis techninės pagalbos programomis. Komitetas taip pat primena, kad tokios strategijos turėtų būti apibrėžiamos konsultuojantis su visomis suinteresuotomis šalimis, ypač su vietos ir regionų verslininkais, kad nebūtų primesti privalomi modeliai, neatitinkantys nei tikrovės, nei vietos ir regionų valdžios institucijų galimybių arba galintys tapti administracine ir finansine našta;

20.

džiaugiasi, kad Komisija savo komunikate atsižvelgia į vietos ir regionų valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės indėlį ir pripažįsta jas svarbiomis dalyvėmis; mano, kad tai turėtų atsispindėti ES biudžete pagal tinkamai finansuojamą bendrąją mokslinių tyrimų programą. ES biudžetas turėtų būti naudojamas didesnėms sinergijoms kurti ir mokslinius tyrimus bei inovacijas finansuojantiems Europos šaltiniams papildyti, kad būtų galima užtikrinti veiksmingą lėšų panaudojimą, įskaitant prioritetinę sritį – mokslinių tyrimų pajėgumų stiprinimą skurdesnėse Europos teritorijose. Taip pat reikia skubiai spręsti prieigos prie duomenų apie regionų dalyvavimą pagrindų programoje ir kitose ES mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimo programose ir jų tikslumo klausimus, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms būtų sudaryta galimybė palyginti savo rezultatus ES lygmeniu ir tiksliai nustatyti struktūrinius trūkumus, neleidžiančius pasiekti geresnių rezultatų;

21.	laikosi nuomonės, kad reikėtų visapusiškai naudotis dabartinėmis naujomis technologijomis, kurioms skirtas mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros finansavimas ir kurios jau yra tinkamos naudoti;

Ateities infrastruktūra

22.

mano, kad strateginėms pasienio transporto, komunikacijų ir energetikos tinklų ašims tenkančių tarpvalstybinio masto sunkumų pašalinimas būtų labai naudingas visuomenei ir atitiktų naująjį ES požiūrį į augimą. Iš principo reikia sukurti poreikius atitinkančią aukštos kokybės infrastruktūrą ir šalinti pagrindinius trūkumus atsižvelgiant į bendrą ES ekonominio konkurencingumo ir darnaus bei tvaraus vystymosi perspektyvą;

23.

pabrėžia, kad ateities infrastruktūros finansavimas yra būtinas dėl dviejų vienodos svarbos priežasčių: reikia didinti judumą ES ir stiprinti jos vidinę sanglaudą ir, kaip teisingai pastebi Komisija, reikia didinti Europos konkurencingumą trečiųjų šalių atžvilgiu; rekomenduoja veikti logiškai: visų pirma priimti politinius sprendimus dėl infrastruktūros projektų, o paskui susitarti dėl tinkamų priemonių ir jų finansavimo;

24.

dar kartą primena, kad nepritaria pasiūlymui įsteigti bendrą transporto fondą, kurio pagrindinius išteklius sudarytų sanglaudos fondo lėšos ir kuris jungtų visas ES transporto infrastruktūrai remti skirtas finansines priemones. Dėl tokio lėšų „perkėlimo“ gali ne tik smarkiai sumažėti transporto politikai skiriamų lėšų, bet ir kilti abejonių dėl transporto projektų įtraukimo į teritorines plėtros strategijas;

Energetika ir klimatas

25.

nepritaria pasiūlymui steigti didelės apimties specializuotus fondus, iš kurių būtų investuojama į energetikos ir klimato sritis. Komitetas pirmenybę teikia galimybei nustatyti politinius prioritetus ir juos integruoti į visas susijusias politikos sritis, kuriose visus valdymo lygmenis apimančia valdysena būtų užtikrintas ES veiksmų efektyvumas ir aiškumas; vis dėlto pasienio ir tarpvalstybiniams švarios energijos gamybos ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektams gali tekti panaudoti specialias EIB obligacijas, kadangi tai energetinio saugumo ir klimato kaitos švelninimo tikslai;

Bendra žemės ūkio politika

26.

pripažįsta vienos iš nedaugelio bendrų ES politikos sričių pridėtinę vertę ir palankiai vertina bendros žemės ūkio politikos išlaidų kontrolės perspektyvą, kad būtų daugiau dėmesio skiriama socialinės ir teritorinės sanglaudos, įskaitant gamybą, darnaus augimo ir didesnės sinergijos su kitomis ES politikos sritimis tikslui;

27.

dar kartą pabrėžia BŽŪP reikšmę išsaugant kaimo vietoves visoje Europoje ir įgyvendinant aukštesnius socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslus; taip pat atkreipia dėmesį į jos naudą visai visuomenei: BŽŪP padeda tiekti aukštos kokybės maisto produktus, valdyti ES kraštovaizdį, spręsti klimato kaitos problemas ir švelninti jos poveikį; pabrėžia, kad BŽŪP gali labai padėti įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus;

28.

laikosi nuomonės, jog tam, kad būtų galima įveikti ateities iššūkius dėl atsirandančios įtampos tarp poreikio užtikrinti konkurencingą aukštos kokybės maisto produktų gamybą Europoje ir visuomenės keliamų reikalavimų, susijusių su aplinka, klimatu, vandens valdymu ir biologine įvairove, taip pat svarbiausių kaimo vietovių išsaugojimo, bendros žemės ūkio politikos pirmasis ir antrasis ramsčiai turi būti veiksmingi. Pripažįsta, kad būtina toliau reformuoti BŽŪP užtikrinant tinkamais ištekliais aprūpintą biudžetą, kad būtų galima išteklius panaudoti kitiems ES prioritetams; vis dėlto dar kartą pabrėžia, kad šios reformos turėtų vykti pamažu, didžiausią dėmesį skiriant laipsniškam tradicinių išmokų nutraukimui, perėjimui prie teisingesnės tiesioginių išmokų sistemos visoje ES ir asignavimams pagal antrąjį ramstį (Kaimo plėtra) valstybėms narėms; kitame reformos etape pagrindiniai prioritetai turėtų būti supaprastinimas ir veiksmingumas;

Sanglaudos politika

29.

palankiai vertina Komisijos atliktą sanglaudos politikos poveikio Europos ekonomikai analizę ir įrodytą didelį bendrą poveikį nacionaliniam BVP; mano, kad sanglaudos politika yra viena sėkmingiausiai taikomų solidarios paramos silpnesnius regionus priemonių ir padeda visoje Europoje kurti augimą ir gerovę, ypač per prekybą ir eksportą;

30.

džiaugiasi, kad Komisija pripažino būtinybę įgyvendinti sanglaudos politiką visoje Sąjungoje, taigi ir visuose regionuose, kad pažangus, tvarus ir integracinis augimas skatintų visos Sąjungos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ir harmoningą vystymąsi. Vis dėlto, pabrėžia, kad rengiant būsimą sanglaudos politiką reikia daug investuoti į mažiausiai išsivysčiusių regionų infrastruktūrą. Todėl ir ateityje didelė ES biudžeto dalis turėtų būti naudojama paspartinti vystimąsi mažiausiai išsivysčiusiuose regionuose ir panaikinti vystymosi kliūtis;

31.

pritaria pasiūlymui dėl bendros strateginės programos, apimančios struktūrinius fondus ir kitus teritorijų vystymui skirtus fondus, pavyzdžiui, EŽŪFKP ir EŽF, ir mano, kad ateityje supaprastintos procedūros turėtų būti taikomos ir kitiems fondams; pritaria vystymosi ir investicijų partnerystės sutartims, kadangi šios sutartys yra tiksli biudžetinė teritorinių paktų, kuriuos jis siūlo įtraukti į nacionalines reformų programas, iliustracija; tokios sutartys turėtų būti, laikantis daugiapakopio valdymo principų, sudaromos partnerių teisėmis bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis, o ne tik tarp valstybių narių ir Komisijos, kaip siūloma penktojoje sanglaudos ataskaitoje; pritaria minčiai išplėsti sanglaudos politikos valdymą įtraukiant kitas politikos sritis, kadangi, jo nuomone, patirtis parodė, jog tai veiksmingiausias ir našiausias metodas;

32.	tikisi, kad būsimoje sanglaudos politikoje teritoriniam, visų pirma kaimo, jūrų ir atokiausių regionų aspektui bus skirtas deramas dėmesys ir kad bus užtikrintas didesnis ERPF, ESF, EŽF ir EŽŪFKP remiamų regioninės plėtros programų tarpusavio ryšys bei sinergija;

33.

mano, kad viešojo sektoriaus instituciniai gebėjimai ir finansiniai pajėgumai nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu yra svarbiausi norint pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus ir kad sanglaudos politikai ir toliau turi tekti pagrindinis vaidmuo stiprinant šiuos gebėjimus; taip pat prašo pateikti išsamesnės informacijos apie su septyniomis pavyzdinėmis iniciatyvomis susijusių siūlomų priemonių finansavimą pagal įvairias ES finansavimo programas;

34.

palankiai vertina ketinimą didinti ESF aiškumą ir išplėsti jo taikymo sritį, visų pirma daugiau dėmesio skiriant socialinei įtraukčiai; dar kartą pažymi, kad toliau laikysis savo nuomonės, jog ESF turi likti sanglaudos politikos dalimi; pabrėžia, kad ESF aiškumą ir jo paramos veiksmingumą pavyks užtikrinti tik laikantis kompleksinio požiūrio į investicijas į žmogiškąjį kapitalą, infrastruktūrą, mokslinius tyrimus, plėtrą ir inovacijas;

35.	itin palankiai vertina tai, kad Komisija pasirengusi remti naujas įmones, visų pirma MVĮ, kurios atliks svarbų vaidmenį didinant Europos konkurencingumą; todėl ragina aiškiai numatyti MVĮ palankią politiką visame ES biudžete, ypač didelį dėmesį skiriant moterims verslininkėms;

36.	mano, kad reikia užtikrinti didesnį išlaidų efektyvumą, tačiau nepritaria veiklos rezultatų, pagrįstų strategijos „Europa 2020“ tikslais, rezervo idėjai;

37.	todėl siūlo struktūriniams fondams visuose regionuose sukurti specialią įspėjimo sistemą, kuri būtų paremta dabartiniais savitarpio santykiais, kai Europos Komisija konsultuoja valdymo institucijas dėl išlaidų normos ir galimo įvykdymo, jei išlaidų norma ir rezultatai neatitinka užsibrėžtų tikslų;

38.

galiausiai mano, kad kiekvienais metais pagal šią įspėjimo sistemą nustatytos sumos, kurios gali likti nepanaudotos dėl regionams ir valdymo institucijoms iškilusių sunkumų, turi būti grąžintos į bendrąjį biudžetą ir papildyti „lankstumo ir Europos intereso rezervą“. Taigi, valstybės narės nebegalėtų taikyti dabartinių įprastų metodų, kai jos užlaiko dalį bendram projektų finansavimui skirtų lėšų, kad vėliau galėtų susigrąžinti nepanaudotas lėšas;

39.

ragina į ES biudžetą įtraukti prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą, visų pirma siekiant paspartinti išteklių telkimo procesą, bei veiksmingiau prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ tikslų, kad būtų kuriama daugiau darbo vietų, mažinamas nedarbas, kovojama su darbo rinkos atskirtimi, gerinama darbo vietų kokybę, našumas ir patrauklumas bei didinama socialinė, ekonominė ir teritorinė sanglauda;

Rezultatyvus biudžetas

Naujos finansavimo formos

40.

pritaria, kad reikia išnagrinėti kitas ES paramos galimybes nei subsidijos, tačiau kiekvieną atvejį nagrinėti visapusiškai laikantis subsidiarumo principo, atsižvelgiant į paramos gavėjų išlaidų tipą ir ekonominę padėtį; finansinės inžinerijos priemonės turėtų būti vertinamos kaip naudinga galimybė papildyti dotacijas, o ne jas pakeisti;

41.

vis dėlto pabrėžia, kad kurti ir skleisti naujas finansines priemones reikia atsargiai; mano, kad krizė išryškino reguliavimo ES lygmeniu būtinybę, kadangi dėl jo trūkumo kartais kyla pavojus vietos ir regionų valdžios institucijų biudžeto finansinei pusiausvyrai; pabrėžia, kad reikia teikti ataskaitas piliečiams ir pernelyg nenutolti nuo realiosios ekonomikos;

42.

pritaria prašymui nustatyti ryšį tarp Europos finansinės padėties stabilizavimo priemonės (EFPSP) ir Europos Sąjungos biudžeto, kad būtų užtikrinta, kad po 2013 m. Europos finansinė padėties stabilizavimo priemonė bus finansuojama tik tarpvyriausybiniu pagrindu iš nepanaudotų lėšų, tačiau, vadovaujantis Europos solidarumo principais, bus naudojami ir Lisabonos sutartyje numatyti Sąjungos biudžeto mechanizmai;

43.	atkreipia dėmesį į būtinybę regionų ir vietos valdžios institucijoms sudaryti geresnes sąlygas siekti rezultatų, ypač diegiant naujus finansavimo mechanizmus (EIB, VPSP, ES projektų obligacijos), kuriems reikia didelės patirties;

44.

ragina Europos Komisiją paanalizuoti, ar apsimoka piliečių obligacijos (piliečių finansuojami vietos fondai vietos vystymuisi remti), kai piliečiai gali investuoti į savo bendruomenių ar regionų vystymąsi. Tokios investicijos būtų naudojamos pagrindinei infrastruktūrai kurti ar ilgalaikiams energetikos projektams vykdyti;

45.

vis dėlto ragina Komisiją nestokoti ambicijų ir veiksmingai mobilizuoti sverto poveikį, kurį gali lemti vietos ir regionų valdžios institucijų įsipareigojimas politinių prioritetų atžvilgiu; akcentuoja vietos ir regionų teikiamo viešojo finansavimo daugiklio poveikį, įskaitant poveikį privatiems partneriams, ir vienijantį vaidmenį, kurį gali atlikti ES;

46.

mano, kad labai svarbu išleisti ES projektų obligacijas didelio masto statybos projektams, turintiems vidutinės trukmės ar ilgalaikį ekonominį poveikį, finansuoti. Ši priemonė gali padidinti ES veiksmų aiškumą, o ypač jos veiksmingumą. Ši sistema gali turėti itin teigiamą sverto poveikį vidaus rinkos raidai ir padėti sustiprinti teritorinę sanglaudą. Tai yra akivaizdi pastanga racionalizuoti ES išlaidas ir sutelkti dėmesį į Europos pridėtinę vertę;

47.

teigiamai vertina Komisijos pradėtas viešas konsultacijas dėl strategijos „Europa 2020“ projektų obligacijų, skirtų infrastruktūrai finansuoti, ir mano, kad šiomis aplinkybėmis teritorinės sanglaudos stiprinimas turi būti laikomas prioritetu. Tačiau abejoja, ar ES projektų obligacijos turi būti naudojamos tik transeuropiniams techninės infrastruktūros projektams, kai yra ir kitų regioninio masto ir galinčių sukurti didelę pridėtinę Europos vertę infrastruktūros projektų. Taip pat mano, kad reikėtų paaiškinti ES projektų obligacijų ir Europos pagalbos sąsajas ir imtis veiksmų, kurie leistų vietos ir regionų valdžios institucijoms pasinaudoti naujomis finansinėmis priemonėmis;

48.

ragina Europos Komisiją atlikti išsamesnę analizę dėl pasiūlymo išleisti euroobligacijas, kurios, sutelkiant tam tikrą dalį valstybės skolos, leistų visoms euro zonos šalims skolintis už beveik geriausias šiuo metu palūkanų normas rinkoje, apriboti spekuliaciją dėl valstybės skolinimosi ir gerinti biudžeto politikos koordinavimo kokybę;

49.	mano, kad patikimas biudžetas yra viena iš galimybių įveikti dabartinę ekonomikos krizę, kadangi jis turėtų sverto poveikį ekonominiam, socialiniam ir teritoriniam vystymuisi;

Išlaidų struktūra

50.

mano, kad dabartinės biudžeto struktūros reikėtų atsisakyti ir rekomenduoja sukurti naują struktūrą, kuri būtų praktiška, realistiška, skaidri ir lengvai suprantama, padėtų išryškinti užduočių pasidalijimą taikant daugiapakopio valdymo metodą, ir kurios išlaidų kategorijos būtų nustatytos pagal konkrečiai mokamas išmokas ir vykdomą politiką; mano, jog nėra pagrindo sumažinti antraščių skaičių ir nustatyti tris stambias antraštes (vidaus, išorės ir administracinės išlaidos). Naudojant keletą stambių antraščių duomenys yra gerokai sustambinami ir dėl to prarandama informacija. Stambios antraštės turėtų būti suskirstytos į tinkamas ir aiškias pakategores. Antraščių stambinimas neprisidėtų prie skaidrumo didinimo;

51.

mano, kad nei trys strategijos „Europa 2020“ aspektai (pažangumas, tvarumas ir integracija), nei septynios pavyzdinės iniciatyvos, nors ir yra pagrindinė politikos sutelkimo jėga, negali būti naudojami biudžeto struktūrai nustatyti. Kadangi tam tikrų sričių politika, pavyzdžiui, sanglaudos politika arba BŽŪP, negali būti priskirta tik vienam iš trijų aspektų, Komisijos siūloma struktūra paskatintų nesibaigiančias diskusijas dėl fondų lėšų skirstymo ir jų panaudojimo;

52.	yra įsitikinęs, kad būsimoje biudžeto struktūroje turėtų būti aiškiai išskirta sanglaudos politika atsižvelgiant ir į Lisabonos sutartimi sustiprintą jos teisinį pagrindą (ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda);

53.

taigi mano, kad eilučių struktūra turėtų visų pirma leisti visus fondus iš bendros strateginės programos (ERPF, ESF, sanglaudos fondą, EŽŪFKP ir EŽF) įtraukti į vieną antraštinę dalį. Ši struktūra galėtų būti maždaug tokia:

1)	teritorinė politika (sanglaudos politika, antrasis BŽŪP ramstis, bendra žuvininkystės politika, klimato kaitos teritorinis poveikis, pagrindinės investicijos į infrastruktūrą, mokslinius tyrimus ir inovacijas siekiant teritorinės pusiausvyros),

2)	politika dėl tvarios ateities (pirmasis BŽŪP ramstis, klimato kaita, energetika, moksliniai tyrimai),

3)	Europos pilietybė (įskaitant kultūrą, jaunimą, komunikaciją, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę),

4)	išorės veiksmai (įskaitant užsienio, kaimynystės ir vystymosi politiką),

5)	lankstumo ir Europos intereso rezervas ir peržiūros rezervas,

6)	administracinės išlaidos;

Finansinės programos trukmė

54.

džiaugiasi, kad Europos Komisija atsižvelgė į Komiteto pasiūlymą pratęsti daugiametę finansinę programą iki dešimties metų ir atlikti išsamią vidurio laikotarpio peržiūrą (5 + 5), kadangi tai rodo galimą kompromisą tarp stabilumo, lankstumo ir demokratiškos parlamentinės Europos viešųjų išlaidų stebėsenos; laikotarpio vidurio peržiūra turi padėti apriboti finansavimo sumą, kuri gali būti skiriama įvairiems prioritetams siekiant užtikrinti, kad toliau bus laikomasi tikro dešimties metų programavimo ir nebus pereita prie dviejų penkerių metų programavimų; penkerių metų trukmė būtų mažiau pageidautina negu dabartinis septynerių metų programų laikotarpis;

55.

pabrėžia, kad vykdant investavimo ir vystymosi politiką, pavyzdžiui, sanglaudos politiką, negalima prisitaikyti prie trumpesnio nei septynerių metų laikotarpio. Todėl pratęsus laikotarpį iki dešimties metų būtų užtikrinta perspektyva ir pakankamas stabilumas, o šiam laikotarpiui įpusėjus, atsirastų konkrečių galimybių lankstumui, kurio taip trūksta dabartiniam ES biudžetui;

56.

mano, kad, atsižvelgiant į Lisabonos sutartyje numatytas naujas procedūras ir finansines priemones, išsami peržiūra gali būti atlikta taikant dviejų lygmenų mechanizmą:

—

pirmuoju, bendresnio pobūdžio lygmeniu būtų galima sukurti „peržiūros rezervą“, kurį sudarytų 5 proc. viso Europos biudžeto, skirto pastariesiems penkeriems programavimo metams. Konkrečiai dėl šios sumos skyrimo būtų deramasi įpusėjus laikotarpiui: derybų metu gali būti patvirtinti laikotarpio pradžioje priimti sprendimai sumą proporcingai paskirstyti išlaidų kategorijoms, skyriams, valstybėms narėms ir kt. arba gali būti susitarta dėl naujo paskirstymo atsižvelgiant į kintančius Europos prioritetus ir politines, socialines bei ekonomines sąlygas. Bet kuriuo atveju šis „peržiūros rezervas“ papildytų „lankstumo ir Europos intereso rezervą“, kurį Europos Komisija numatė kurdama naujus lankstumo mechanizmus;

—

antruoju lygmeniu išlaidų kategorijose, susijusiose su sanglaudos politika ir kitomis į bendrą strateginę programą įtrauktomis teritorijų vystymo politikos sritimis, valstybėms narėms galėtų būti leidžiama, tariantis su regionais, perprogramuoti iki 25 proc. vystymosi ir investicijų partnerystės sutartyse numatytų sumų. Šį programavimą galėtų vykdyti įvairūs susiję fondai, t. y. sanglaudos fondas, ERPF, ESF, EŽŪFKP ir EŽF;

Reagavimas į kintančias aplinkybes. Lankstumas ir asignavimų perkėlimas

57.	mano, kad reikia užtikrinti biudžeto lankstumą, kad įpusėjus laikotarpiui būtų galima keisti strategiją panaudojant „peržiūros rezervą“, ir, siekiant didesnio Europos išlaidų efektyvumo, imtis veiksmų nenumatytais ir ypatingais atvejais panaudojant „lankstumo ir Europos intereso rezervą“;

58.

palankiai vertina Komisijos pasiūlymus, tačiau pabrėžia, kad lankstumas neturėtų būti dingstis nepakankamai įvertinti ES politikos biudžeto poreikius ir kad Komisijos siūlomas privalomas procentinis dydis (5 proc.) turėtų būti orientacinio pobūdžio, kadangi lankstumo marža iš esmės priklauso nuo kintamų rodiklių, susijusių su politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis;

59.

pabrėžia, kad „lankstumo ir Europos intereso rezervas“ jokiu būdu neturėtų būti skirtas atlyginti už geriausius lėšų panaudojimo rezultatus, o veikiau didinti ES gebėjimą greičiau reaguoti į naujus iššūkius ar netikėtus sukrėtimus, remti naujus prioritetus arba skatinti bendradarbiavimą ir eksperimentavimą Europos lygmeniu. Šis rezervas neturėtų būti skiriamas iš anksto, dėl jo biudžeto institucija turėtų priimti oficialų sprendimą. Iš jo galėtų būti papildomos tam tikros biudžeto eilutės, įvertintos pagal poveikį ir rezultatus;

60.	be to, mano, kad lankstumas nepanaudotų ES biudžeto išteklių atžvilgiu turėtų pasireikšti tuo, kad šios lėšos galėtų būti perskirstomos vadovaujantis objektyviu kompetentingo valdymo kriterijumi ir jokiu būdu nebūtų naudojamos kitiems tikslams;

61.

mano, kad lėšų perskirstymo galimybė, leidžianti perkelti lėšas iš vienos išlaidų kategorijos į kitą konkrečiais metais, kaip numatyta Komisijos, yra reikalinga, nes paaiškėjo, kad dabartinė sistema yra pernelyg griežta. Reikia išnagrinėti galimybes supaprastinti šiuos perkėlimus daugiametėje finansinėje programoje visapusiškai užtikrinant patikimo finansų valdymo ir biudžetinės drausmės principą;

62.	palankiai vertina pasiūlymą sudaryti galimybę nepanaudotas maržas perkelti iš vienų metų į kitus, kad jos nebūtų automatiškai perskirstytos valstybėms narėms, ir suteikti laisvę išlaidas paankstinti arba pavėlinti išlaidų kategorijos daugiamečio paketo ribose;

63.	primena, kad reikia užtikrinti lankstumą visais lygmenimis suteikiant regionų ir vietos valdžios institucijoms veiksmų laisvę perskirstyti lėšas ir, jei reikia, persvarstyti prioritetus ir išlaidas;

Veiksmingumas

64.	pritaria Komisijos raginimui padidinti ES biudžeto valdymo veiksmingumą, kadangi didesnis išlaidų valdymo efektyvumas duoda geresnių rezultatų, ir ragina Komisiją tai daryti nedelsiant;

65.

ragina vietos ir regionų valdžios institucijas gerinti techninius gebėjimus ir didinti žmogiškuosius išteklius, nepamirštant, kad būtina paprastinti ES finansuojamus projektus, ypač administracinę naštą ir biurokratizmą; pabrėžia, kad ekonomikos krizės, dėl kurios teko iš esmės sumažinti valstybių biudžetus, sąlygomis ir siekiant veiksmingai naudoti ES biudžetą būtina užtikrinti reikiamą finansavimo lygį, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų tinkamai dalyvauti pagrindiniuose iš struktūrinių fondų finansuojamuose projektuose;

66.

taip pat pritaria pasiūlymui išlaidas sutelkti į konkrečius prioritetus, turint omenyje tai, kad mažiau išsivysčiusiems regionams turėtų būti sudarytos galimybės nustatyti daugiau prioritetų; todėl siūlo pernelyg neišplėsti tikslų spektro atsižvelgiant ir į tai, kad vienas po kito vykę ES plėtros etapai padidino skirtumus Europos Sąjungoje;

67.

pažymi, kad ES biudžeto vykdymo ir išlaidų veiksmingumas neišvengiamai priklauso tiek nuo įvairių administravimo lygmenų, tiek nuo fondų veiklos koordinavimo, nuoseklumo ir jų bendradarbiavimo; todėl atrodo prieštaringa vėl nustatyti, kaip jau yra buvę, vieno fondo finansavimo programą, nes tam reikėtų sukurti naujus fondų tarpusavio koordinavimo mechanizmus siekiant išvengti neatitikimų ir dubliavimosi; finansavimą gaunantys subjektai patiria sunkumų dėl nepakankamo koordinavimo, o koordinavimas yra gyvybiškai svarbus valdymo efektyvumui pagerinti;

ES biudžetas ir ekonomikos valdymas

68.

dar kartą įspėja dėl galimo ryšio tarp struktūrinių fondų lėšų skyrimo ir to, kaip valstybės narės laikosi Stabilumo ir augimo pakto, ir reiškia didelį susirūpinimą dėl siūlomų sąlygų, kurios būtų taikomos vietos ir regionų lygmeniu pažeidžiant gero valdymo ir atsakomybės visais lygmenimis principus;

69.

kategoriškai nepritaria pasiūlymui kriterijų nesilaikančiai valstybei narei nutraukti pagal sanglaudos politiką, BŽŪP ar žuvininkystės politiką teikiamą finansavimą, nes regionų valdžios institucijos neturėtų atsakyti už tai, kad nacionalinės institucijos nepajėgia tenkinti makroekonominių kriterijų ar tinkamai taikyti ES teisės aktus; ši priemonė gali labiausiai pakenkti tiems regionams, kurių vystymasis atsilieka ir kuriems ypač reikia šių bendrai finansuojamų programų struktūriniams trūkumams šalinti;

70.	kad procedūra būtų labiau skatinamojo pobūdžio, prašo įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į pradinį etapą, kai atliekama padėties analizė ir ieškoma sprendimų;

71.	išreiškia pasiryžimą dirbti su kitomis ES institucijomis, kad dėl lėšų išmokėjimo būtų sukurta kompleksinio paramos susiejimo sistema siekiant supaprastinti grynai formalias kontrolės procedūras;

72.	ragina iš esmės persvarstyti ES finansinį reglamentą, kad būtų galima paprasčiau įgyvendinti ir taikyti finansines taisykles siekiant paskatinti daugiau potencialių paramos gavėjų dalyvauti ES konkursuose;

Finansavimo reforma

73.	pakartoja, kad nauja ES biudžeto finansavimo sistema turi būti paremta skaidrumu ir naujais nuosavais ištekliais ir ragina atsisakyti įvairaus pobūdžio finansinių koregavimų ir išimčių;

74.

mano, kad dėl Bendrijos biudžeto negalima derėtis vadovaujantis tik grynąja valstybių narių įmoka, kadangi tai neatitinka naujausios Europos Sąjungos sukūrimo filosofijos ir strategijos „Europa 2020“ tikslų; dėl tokio požiūrio gali atsirasti reikalavimų renacionalizuoti politiką, o tam RK kategoriškai prieštarauja;

75.	palankiai vertina Komisijos pateiktas galimybes sukurti nuosavais ištekliais paremtą finansavimo mechanizmą. Komitetas pažymi, kad kiekvienos iš jų poveikis vietos lygmeniu yra skirtingas ir kad tam tikri numatyti būdai jau valdomi kai kurių valstybių narių regionų ir vietos valdžios institucijų;

76.

kruopščiai įvertins kiekvienos iš jų poveikį vietos lygmeniu ypatingą dėmesį skirdamas toms, kurios labiausiai susijusios su tvariu augimu, kad taip atlaisvintos lėšos būtų tiesiogiai skiriamos projektams, kuriais siekiama vietos lygmeniu skatinti energijos vartojimo efektyvumą, saugoti aplinką, užkirsti kelią didelių nelaimių pavojui ar imtis priemonių joms ištikus;

77.

yra įsitikinęs, kad ilgalaikėje perspektyvoje turimų nuosavų išteklių didinimas ir (arba) naujų nuosavų išteklių kūrimas turėtų pakeisti valstybių narių įnašus į ES biudžetą. Pabrėžia, kad

—	būtina atlikti išsamų poveikio ir įgyvendinamumo įvertinimą prieš bet kokį susitarimą dėl naujų nuosavų išteklių,

—	visi nauji pajamų šaltiniai turi būti stabilūs, o ne tokie, kuriems įtakos gali turėti nenuspėjami pokyčiai;

78.	pabrėžia, kad šių finansinių išteklių naudojimas turi būti pagrįstas lanksčiomis administracinėmis procedūromis.

2011 m. kovo 31 d., Briuselis

Regionų komiteto pirmininkė

Mercedes BRESSO

(1) CdR 16/2008 fin.

7.6.2011

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/18

Regionų komiteto nuomonė „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas“

2011/C 166/04

REGIONŲ KOMITETAS

—

pripažįsta, kad atsakomybė už praktinį šios srities veiksmų įgyvendinimą vietoje visų pirma tenka valstybėms narėms ir vietos ir regionų valdžios institucijoms, nors Komisija gali juos paremti skirdama ES finansavimą, sudarydama palankesnes sąlygas abipusiam keitimuisi geriausia praktika bei bendromis žiniomis ir tinkamai įvertindama ES politikos socialinį poveikį,

—

teigiamai vertina nuostatas, kad vaikų skurdo problemos sprendimas yra pavyzdinės iniciatyvos prioritetas, tačiau apgailestauja dėl menkų įsipareigojimų tai padaryti ir ribotų perspektyvų, susijusių su vaikų skurdu, ir nemato priežasties, kodėl Rekomendacijos dėl vaikų skurdo nebūtų galima priimti 2011 m.,

—	ragina Komisiją tvirtai paremti tolesnį atvirojo koordinavimo metodo socialinėje srityje taikymą ir rėmimąsi sukaupta darbo patirtimi ir ištirti, kaip regionų ir vietos lygmens suinteresuotieji subjektai galėtų veiksmingiau dalyvauti šiame procese,

—

rekomenduoja Komisijai valstybėms narėms parengti ES lygmens gaires siekiant užtikrinti veiksmingą vietos ir regionų valdžios institucijų ir kitų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą rengiant nacionalines reformų programas; pažymi, kad „teritoriniai paktai“ potencialiai yra išsamiausia ir nuosekliausia priemonė vietos ir regionų valdžios institucijoms įtraukti į šį procesą,

—

pritaria Europos socialinio fondo taikymo srities išplėtimui nuo įsidarbinimo galimybių ir darbo vietų kiekio iki kovos su skurdu ir socialine atskirtimi, su sąlyga, kad plėtojant ESF veiklą ir ateityje pirmenybė bus teikiama integruotai užimtumo politikai kaip pagrindiniam sėkmingos kovos su skurdu elementui,

—	pažymi, kad didžioji dauguma Regionų komiteto apklausos dalyvių pritarė tam, kad būsimose ES sanglaudos politikos regioninėse programose pirmenybė privaloma tvarka būtų teikiama kovai su socialine atskirtimi ir skurdu.

Pranešėja

Christine CHAPMAN (UK / ESP), Velso nacionalinės asamblėjos narė

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas. Europos socialinės ir teritorinės sanglaudos bendroji programa“

COM (2010) 758 galutinis

I. POLITINĖS REKOMENDACIJOS

REGIONŲ KOMITETAS

Viešumas ir įsipareigojimas... Veiksmai kalba garsiau negu žodžiai

pritaria ES įsipareigojimui iki 2020 m. bent 20 mln. europiečių panaikinti skurdo ir socialinės atskirties pavojų ir palankiai vertina Komisijos komunikatą „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas. Europos socialinės ir teritorinės sanglaudos bendroji programa“ (COM(2010) 758 galutinis) kaip dinamišką veiksmų programą, padedančią pasiekti šio tikslo;

2.	teigiamai vertina tai, kad strategijoje „Europa 2020“ skurdo ir socialinės atskirties klausimui skirta svarbesnė vieta, ir sutinka, kad šioje strategijoje daugiausia dėmesio reikėtų skirti socialiniams aspektams; primena, kad skurdas gresia kas šeštam Europos piliečiui;

3.	pažymi, kad pavyzdinės iniciatyvos sėkmę bus galima įvertinti pagal tai, kokio masto politinius, techninius ir finansinius veiksmus, kurie atneš konkrečių ilgalaikių pokyčių atskirų asmenų gyvenime, ji inicijuos, paskatins ir rems;

4.	pripažįsta, kad šiomis aplinkybėmis svarbus skurstančiųjų ir su jais dirbančių nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas;

ragina Komisiją ir valstybes nares parodyti tikrą politinę valią ir ES lygmens su skurdu susijusius įsipareigojimus paversti konkrečiais veiksmais, pasirenkant tokį metodą, kurio laikantis būtų užtikrinamos Pagrindinių teisių chartijoje numatytos teisės ir atsižvelgiama į horizontalią socialinę sąlygą. Veiksmų reikėtų imtis glaudžiai bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis, ir pasinaudoti šia galimybe sąžiningesnei, teisingesnei ir etiškesnei visuomenei sukurti;

vis dėlto pažymi, kad skurdo ir socialinės atskirties nebus galima tvariai sumažinti ir integracinio augimo pasiekti, jeigu nebus sprendžiamas nelygybės ir diskriminacijos klausimas; atkreipia dėmesį į tai, kad 2000–2008 m. laikotarpiu spartesnis ekonomikos augimas ir didesnis užimtumo lygis neturėjo esminio poveikio skurdui ir nelygybė daugelyje šalių tik didėjo. Ši padėtis dar labiau pablogėjo tebesitęsiančios socialinės ir ekonominės krizės sąlygomis;

7.	pabrėžia, kad pirmiausia būtina sukurti pagrindą ir parengti gaires Rekomendacijai dėl aktyvios įtraukties įgyvendinti, taip pat reikia priimti direktyvą, kuri užtikrintų tinkamas minimalias pajamas, bent jau didesnes, negu skurdo riba;

8.	išreiškia gilų susirūpinimą tuo, kad nėra pusiausvyros tarp ankstesnio Europos Komisijos įsipareigojimo užtikrinti „pažangų, tvarų ir integracinį augimą“ ir neseniai pateikto komunikato dėl metinės augimo apžvalgos, kuriame dėmesys sutelkiamas į didesnę fiskalinę konsolidaciją;

pabrėžia darbo svarbą, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad užimtumas pats savaime negarantuoja, kad bus išbrista iš skurdo, todėl būtina imtis tolesnių veiksmų sprendžiant dirbančiųjų skurdo problemą ir užtikrinti galimybę turėti kokybiškas, ilgalaikes darbo vietas; apgailestauja, kad nėra labiau akcentuojamas pagrindinis deramo pajamų lygio užtikrinimo klausimas, kaip išdėstyta Tarybos rekomendacijoje 92/441/EEB ir 2008 m. Komisijos rekomendacijoje dėl aktyvios įtraukties;

10.

atkreipia dėmesį į tai, kad tikslo – visiems ES piliečiams užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę ir gerovę – reikia siekti taip, kad būtų sumažintas skurdas ir socialinė atskirtis, kurią patiria pernelyg daug ES piliečių; turi būti imtasi priemonių sumažinti slenkstinį poveikį ir sudaryti daugiau ir platesnių galimybių atskirtį patiriantiems žmonėms patekti į darbo rinką;

11.

12.

pakartoja, kad būtina įtraukti horizontalią socialinę nuostatą, atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 9 straipsnį, kuria būtų užtikrinta, kad bendrąją rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų atsižvelgiama į reikalavimus, susijusius su socialinės sanglaudos, visų pirma didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi ir diskriminacija, aukšto lygio švietimu, mokymu, žmonių sveikatos apsauga ir patikima būsto politika, ir kad jie jokiu būdu nevaržytų galimybės naudotis pagrindinėmis teisėmis, pripažįstamomis valstybėse narėse ir ES sutartyse;

13.

pripažįsta, kad Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais (2010 m.) buvo daug atlikta siekiant į šias problemas atkreipti visuomenės dėmesį; prašo, kad Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas taptų priemone užtikrinti, kad minėtais Europos metais atlikti darbai virstų kito dešimtmečio politiniais ES prioritetais;

Skurdo daugialypiškumas ir ypač pažeidžiamos visuomenės grupės

14.

teigiamai vertina tai, kad komunikate pripažįstama, kad skurdas ir socialinė atskirtis turi labai įvairių aspektų, ir tiesiogiai svarstoma vaikų, jaunimo, pagyvenusių asmenų, skurstančių dirbančiųjų (įskaitant vienišus tėvus ir šeimas, kuriose atlyginimą gauna tik vienas iš narių), moterų, neįgaliųjų, imigrantų, tautinių mažumų ir romų skurdo problema;

15.

teigiamai vertina tai, kad pripažįstama, kad į skurdą pastūmėja įvairūs dalykai, įskaitant galimybes įsidarbinti, nedideles pajamas ir asmenines skolas, galimybes gauti pagrindines paslaugas, išsilavinimą, sveikatos ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, būstą, diskriminaciją, taip pat iš kartos į kartą perduodamo skurdo problemą ir teritorinius skurdo aspektus;

16.	teigiamai vertina komunikato nuostatą dėl kovos su benamyste svarbos ir primena savo neseniai šiuo klausimu priimtą nuomonę (1);

17.	atkreipia dėmesį į savo Nuomonę dėl žaliosios knygos dėl pensijų (2) ir palankiai vertina Komisijos viešai paskelbtą ketinimą 2011 m. parengti baltąją knygą, kurioje būtų nagrinėjami pensijų pakankamumo ir tvarumo klausimai;

18.

pakartotinai ragina Komisiją parengti plataus užmojo Europos socialinio būsto darbotvarkę, kuri sustiprintų jo vaidmenį kitos kartos struktūrinių fondų socialinės įtraukties politikoje, ir patvirtinti, kad su socialiniu būstu susijusios viešųjų paslaugų funkcijos turi būti apibrėžtos valstybių narių lygmeniu;

19.	pritaria, kad siekiant sumažinti skurdą ir užkirsti jam kelią šį klausimą reikia spręsti taikant holistinį ir integruotą požiūrį, atsižvelgiant į skirtingų visuomenės grupių poreikius ir iškylančias konkrečias problemas;

20.

dar kartą pabrėžia, kad svarbų vaidmenį gali atlikti skurdą patyrę asmenys ir nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su skurstančiais žmonėmis, ir pripažįsta, kad, laikantis holistinio ir integruoto požiūrio, reikėtų įtraukti ir visus kitus susijusius suinteresuotuosius subjektus, pavyzdžiui, socialinius partnerius, viešuosius ir privačiuosius paslaugų teikėjus, pilietinės visuomenės organizacijas ir vietos bei regionų valdžios institucijas;

21.	pabrėžia su skurdu ir socialine atskirtimi susijusį neigiamą išorinį poveikį, įskaitant poveikį sveikatai, psichikos sveikatą, poveikį visuomenės solidarumui, pasitikėjimo stoką, abejingumą, smurtą ir galimus socialinius neramumus;

22.	ragina Komisiją ir valstybes nares aiškiau pripažinti, kad skurdas yra bendra atsakomybė ir iššūkis visai visuomenei ir kad jo nedera laikyti skurdžiai gyvenančių ar socialinę atskirtį patiriančių asmenų gėda ar nesėkme;

23.	pritaria įsipareigojimui 2011 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryboje patvirtinti strategiją dėl socialinės romų integracijos;

Vaikų skurdas

24.

primygtinai pabrėžia, kad labai svarbu spręsti vaikų skurdo problemą, dėl kurios turėtų būti gėda visai ES visuomenei, ir sutinka, kad vaikų skurdo problemos sprendimas yra svarbus veiksnys užkertant kelią skurdo perdavimui iš kartos į kartą. Šiuo tikslu prevencija turi būti vykdoma laikantis holistinio požiūrio, didžiausią dėmesį skiriant vaikų teisėms;

25.	reiškia nusivylimą, kad ES vadovai nesugebėjo susitarti dėl konkrečių vaikų skurdo mažinimo tikslų (įsipareigojimų) strategijoje „Europa 2020“;

26.

27.

ragina vaikų skurdo problemą spręsti kompleksiškiau ir nurodo, kad šioje srityje Europos Sąjungoje jau daug padaryta, kadangi nustatyti „bendri principai“, įtvirtinti deklaracijoje, kurią 2010 m. rugsėjo mėn. Konferencijoje dėl vaikų skurdo pasirašė trijų ES pirmininkaujančių valstybių narių grupė (Belgija, Vengrija ir Lenkija), ir 2010 m. gruodžio 6 d. užimtumo Vadovų Tarybos išvadose, kuriose kovą su vaikų skurdu raginama laikyti prioritetu;

28.	be to, atkreipia dėmesį į veiksmus, kurių buvo imtasi regionų lygmeniu siekiant kompleksiškiau spręsti vaikų skurdo problemą, skatina toliau keistis geriausia praktika, kad šioje srityje būtų pasiekta pačių geriausių rezultatų;

29.	ragina atliekant socialinio poveikio vertinimą konkrečiai atsižvelgti į galimą priemonių poveikį vaikams, kurie jau dabar yra neužtikrintoje padėtyje, nes gyvena šeimose, kurioms gresia skurdas;

Socialinė, finansų ir ekonomikos krizė

30.

teigiamai vertina komunikato nuostatas dėl ekonomikos ir finansų krizės, tačiau yra nusivylęs, kad šis klausimas komunikate nenagrinėjamas išsamiau; ragina aiškiau pripažinti, kad jau dabar patiriama didelių socialinių sąnaudų, ir prašo Komisijos išsamiau ištirti visoje Europoje nacionalinių vyriausybių įgyvendinamų biudžeto taupymo priemonių poveikį skurdui ir socialinei atskirčiai šiuo metu ir artimiausioje ateityje, įskaitant vietos ir regionų lygmeniu juntamą poveikį pagrindinių visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimui;

31.	ragina įvertinti vykdomas reformas, ypač socialinių inovacijų mastą, sąnaudas ir poveikį, ir toliau visoje Europoje plėtoti ir taikyti naujus sprendimus, kurių efektyvumas pasitvirtino;

32.

pakartoja, jog kyla potencialus pavojus, kad dėl krizės poveikio dabartinis jaunimas taps prarasta karta, nes 2010 m. jaunimo nedarbo lygis pakilo iki maždaug 21 proc.; vis dėlto primena, kad jaunimo nedarbas, kurio lygis 2000–2008 m. laikotarpiu svyravo nuo 14,5 iki 18 proc., yra nuolatinė ir sunkiai išsprendžiama problema; pažymi, kad šie skaičiai neatskleidžia Europos Sąjungoje esančių didelių skirtumų – tarp valstybių narių, valstybių narių viduje ir net mažų bendruomenių lygmeniu;

33.	atkreipia dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria skurstantieji siekdami pasinaudoti įprastinėmis bankų ir finansinėmis paslaugomis, ir į vaidmenį, kurį atlieka vietos ir regionų valdžios institucijos teikiant finansinę informaciją, paramą ir konsultacijas.

34.

ragina nedelsiant imtis veiksmų spręsti didelio asmeninio įsiskolinimo pasekmių problemą; šioje srityje teigiamai vertina pakartotą įsipareigojimą įgyvendinti mikrofinansų priemonę „Progress“, susijusią su mikrokreditais, tačiau perspėja, kad reikia atsargiai taikyti priemones, skirtas skatinti naujas komercinio mikrofinansavimo formas, kuriomis skolintojai siekia gauti pelno, o ne vykdyti finansiškai ir socialiai tvarią ūkinę veiklą;

Valdymas ir partnerystė

35.

teigiamai vertina komunikato nuostatas dėl vietos ir regionų valdžios institucijų įtraukimo į šią veiklą pasitelkiant Regionų komitetą, nes taip bus padidintas dėmesys teritoriniam skurdo aspektui ir sustiprinta sąveika skirstant ES lėšas; stebisi, kodėl vietos ir regionų valdžios institucijos neminimos 3.5 punkte dėl valstybių narių politikos koordinavimo gerinimo, nes daugelyje valstybių narių jos yra tiesiogiai atsakingos už socialinę politiką;

36.

ragina Komisiją tvirtai paremti tolesnį atvirojo koordinavimo metodo taikymą socialinėje srityje ir rėmimąsi juo ištiriant kaip regionų ir vietos lygmens suinteresuotieji subjektai galėtų veiksmingiau dalyvauti šiame procese; pabrėžia šio darbo svarbą atkreipiant dėmesį į tokias problemas kaip aktyvi įtrauktis ir vaikų skurdas;

37.

prašo patikslinti nacionalinių veiksmų planų dėl socialinės įtraukties statusą ir nurodyti, ar šie planai bus įtraukti į nacionalines reformų programas (NRP), rengiamas įgyvendinant strategiją „Europa 2020“; jeigu ketinama tai padaryti, prašo užtikrinti, kad tai darant nebūtų apsiribota siaurais „makroekonominiais“ tikslais ir kad Komisija iš naujo apsvarstytų galimybę vėl pradėti rengti nacionalinius užimtumo veiksmų planus socialinei integracijai užtikrinti, jeigu minėtas požiūris nebūtų veiksmingas;

38.

rekomenduoja Komisijai, kad ji valstybėms narėms parengtų ES lygmens gaires, kuriomis būtų užtikrintas veiksmingą vietos ir regionų valdžios institucijų ir kitų suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas rengiant nacionalines reformų programas; pažymi, kad „teritoriniai paktai“ potencialiai yra išsamiausia ir nuosekliausia priemonė vietos ir regionų valdžios institucijoms įtraukti į šį procesą, kaip numatyta Penktojoje sanglaudos ataskaitoje;

39.	yra susirūpinęs, kad Komunikato dėl aktyvios įtraukties paskelbimas atidėtas 2012 m., ir prašo Komisijos jį paskelbti anksčiau – 2011 m., kartu įvertinant aktyvios įtraukties įgyvendinimą;

40.

teigiamai vertina Komunikato nuostatą, kad skurstančių asmenų dalyvavimas pripažįstamas svarbiu įtraukties politikos tikslu, ir norėtų, kad pavyzdinėje iniciatyvoje būtų prisiimti aiškesni įsipareigojimai dėl Komisijos siūlomų šio dalyvavimo įgyvendinimo būdų, įskaitant komunikate nurodytų pagrindinių tikslinių visuomenės grupių dalyvavimą. Pavyzdžiui, ar numatyta, kad tai įgyvendins aukšto lygmens valdymo komitetas, kuris būtų įsteigtas siekiant paskatinti socialinių inovacijų veiksmus?

Teritorinė sanglauda ir būsimas ES finansavimas

41.

teigiamai vertinai tai, kad komunikato pavadinime minima teritorinė sanglauda, ir pabrėžia, kad siūlomas planas ir ES struktūriniai fondai yra ne tik strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo priemonės, bet ir atlieka platesnio masto funkciją siekiant ES sutartyse įtvirtinto socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslo;

42.

sutinka, kad reikia ieškoti būdų, kaip užtikrinti geresnį ir veiksmingesnį šių struktūrinių fondų lėšų panaudojimą remiant strategijos „Europa 2020“ tikslus, ir pritaria Europos socialinio fondo taikymo srities išplėtimui nuo įsidarbinimo galimybių ir darbo vietų kiekio iki kovos su skurdu ir socialine atskirtimi, su sąlyga, kad plėtojant ESF veiklą ir ateityje pirmenybė bus teikiama integruotai užimtumo politikai, kaip pagrindiniam sėkmingos kovos su skurdu elementui; ypač turėtų būti kuriamos ir propaguojamos socialinės inovacijos, kurios padėtų rasti naujus problemų ir iššūkių sprendimo būdus, o pasitvirtinę metodai galėtų būti kaupiami ir tapti pavyzdžiais nacionalinėms, vietos ir regionų valdžios institucijoms; nurodo, kad siekiant sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį nepakanka pasiekti 75 proc. užimtumo tikslą ir kad daugiau dėmesio reikia skirti skurstančių dirbančiųjų problemos sprendimui ir darbo vietų kokybės bei tvarumo didinimui visoje Europoje, įskaitant priemones, skirtas užtikrinti pakankamas pajamas, taip pat ir socialines išmokas;

43.

pabrėžia, kad daugelyje valstybių narių jau pradėtos įgyvendinti griežtos biudžeto taupymo priemonės ir kad jos turi tiesioginį poveikį skurstantiems ir atskirtį patiriantiems žmonėms; pažymi, kad didžioji dauguma Regionų komiteto apklausos dalyvių pritarė tam, kad būsimose ES sanglaudos politikos regioninėse programose pirmenybė privaloma tvarka būtų teikiama kovai su socialine atskirtimi ir skurdu; todėl ragina Komisiją atsižvelgti į tai pasiūlymuose dėl teisės aktų, kuriuos ji pateiks 2011 m., kartu pabrėždamas, jog svarbu užtikrinti lankstumą vietos ir regionų lygmeniu parenkant tinkamiausius metodus, skirtus kovoti su socialine atskirtimi ir skurdu vietoje;

44.	remia pastangas stiprinti įvairių ES struktūrinių fondų koordinavimą (sąveiką) siekiant užtikrinti, kad daugialypės skurdo ir socialinės atskirties problemos, įskaitant teritorinį skurdo aspektą, būtų sprendžiamos bendrai;

45.	yra pasirengęs padėti Europos Komisijai stebėti strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimą pasitelkus vietos ir regionų valdžios institucijas plėtojant strategijos „Europa 2020“ stebėsenos platformos veiklą;

Socialinė ekonomika, socialinės inovacijos ir eksperimentavimas

46.	palankiai vertina galimą socialinės ekonomikos, savanoriškos veiklos ir įmonių socialinės atsakomybės indėlį užtikrinant šiuo metu teikiamų universaliųjų viešųjų paslaugų pridėtinę vertę;

47.

pripažįsta aktyvaus visų suinteresuotųjų subjektų, taip pat ir patiriančių skurdą ir socialinę atskirtį, nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su skurstančiais žmonėmis, socialinių partnerių, paslaugų teikėjų ir, žinoma, vietos, regionų, nacionalinių ir Europos valdžios institucijų dalyvavimo pridėtinę vertę;

48.

pritaria pagrindiniams principams, kuriuos patvirtino Europos savanorių centras 2011 m. Europos savanoriškos veiklos metų proga. Juose visų pirma pabrėžiama, kad savanoriška veikla, kaip laisva valia vykdoma neatlygintina veikla, neturi pakeisti mokamo darbo ir neturi tapti pigia alternatyva mokamiems darbuotojams arba atstoti mažinant sąnaudas naikinamas valstybines (viešąsias) paslaugas;

49.	pritaria iniciatyvoms, kurių tikslas – skatinti įmones įdarbinti žmones iš nepalankioje padėtyje esančių visuomenės gupių ir labiau atsižvelgti į socialinius aspektus vykdant viešuosius pirkimus;

50.	todėl pripažįsta, kad svarbu remti socialinę ekonomiką ir specialias įdarbinimo sistemas, nes tai priemonės, galinčios padėti sukurti geresnes darbo sąlygas ir tvaresnių darbo vietų;

51.	pakartoja, kad yra svarbios priemonės, kuriomis NVO ir mažoms partnerystėms sudaromos paprastesnės sąlygos gauti ES finansavimą, įskaitant visuotines dotacijas mažoms organizacijoms;

52.

galiausiai sutinka, kad patikimais duomenimis pagrįstos socialinės inovacijos gali turėti lemiamos reikšmės ieškant naujų sprendimų arba sprendžiant naujas problemas, tačiau pabrėžia, kad laikantis tokio požiūrio reikėtų pripažinti Europoje įgyvendinamą gerąją praktiką ir siekti remti bei skatinti geriausios praktikos perdavimą, savitarpio mokymąsi ir NVO (bendruomenės organizacijų) tarpusavio vertinimą, ypač daug dėmesio skiriant tokių organizacijų nedidelio masto veiksmams ir darbui vietoje. Tokius veiksmus reikėtų pradėti vykdyti viską gerai apgalvojus, kad būtų išvengta bet kokio neturtingų žmonių niekinimo pavojaus, ir todėl perspėjame, kad išsireiškimą „socialinis eksperimentavimas“ reikėtų vartoti atsargiai.

2011 m. kovo 31 d., Briuselis

Regionų komiteto pirmininkė

Mercedes BRESSO

(1) CdR 18/2010, priimta 2010 m. spalio mėn.

(2) ECOS-V-008, CdR 319/2010 final, priimta 2011 m. sausio 28 d.

7.6.2011

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/23

Regionų komiteto nuomonė „Dunojaus regiono strategija“

2011/C 166/05

REGIONŲ KOMITETAS

—

visiškai pritaria Europos Sąjungos strategijai dėl Dunojaus regiono (COM(2010) 715 galutinis) (Dunojaus regiono strategija), kurioje atsižvelgta į kai kurias Regionų komiteto rekomendacijas, pateiktas 2009 m. spalio 7 d. nuomonėje. Ši strategija neginčijamai turi didelės svarbos Dunojaus regione plėtojamam vietos ir regionų lygmens bendradarbiavimui,

—	atkreipia dėmesį pirmiausia į tai, kad įgyvendinant strategijos tikslus ir užtikrinant jos sėkmę ir ateityje nepaprastai svarbu nuosekliai ir nuolat įtraukti visas suinteresuotąsias šalis,

—

—	ragina Komisiją siekti, kad makroregioninių strategijų atrankos procesuose būtų numatyta pakankamai apsaugos priemonių, užtikrinančių, kad turimos finansavimo sistemos ir lėšos bus iš tikrųjų naudojamos strategijoms,

—

rekomenduoja pasižiūrėti, ar dėl ypatingos geografinės, istorinės ir kultūrinės Dunojaus regiono svarbos prie naujo makroregiono negalėtų būti priderintas Pietryčių Europos bendradarbiavimas pagal ETB ( Europos teritorinio bendradarbiavimo) programos B kryptį. Taip Europos sanglaudos politikoje galėtų būti atsižvelgta į naują Dunojaus makroregioną ir sudarytos sąlygos bendradarbiauti vienoje bendradarbiavimo erdvėje.

Pagrindinis pranešėjas

Wolfgang REINHART (DE / ELP), Badeno-Viurtembergo žemės federalinių ir Europos reikalų ministras

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos Sąjungos strategija dėl Dunojaus regiono“

COM(2010) 715 galutinis

I. POLITINĖS REKOMENDACIJOS

REGIONŲ KOMITETAS

Bendrosios pastabos

pažymi, kad vienas makroregionų tikslų – padidinti valstybių narių, regionų ir savivaldybių pasienio, tarptautinio ir tarpregioninio bendradarbiavimo funkcinėse srityse instrumentų veiksmingumą ir, atsižvelgiant į daugiapakopio valdymo principus, toliau gerinti Europos, nacionalinio, regionų ir vietos lygmenų bendradarbiavimą, kad būtų veiksmingiau įgyvendinami ES politikos tikslai. Dunojaus regiono strategijos potencialas, be kita ko, slypi pasienio, tarptautiniuose ir tarpregioniniuose sprendimuose, ji yra veiksminga Europos integracijos politikos priemonė;

mano, kad teritorinis strategijos matmuo padės pasiekti teritorinės sanglaudos tikslą, kuris Lisabonos sutartyje įrašytas greta kitų ES tikslų. Todėl ragina Komisiją parengti žaliąją knygą ir joje pradėti išsamesnę diskusiją dėl makroregionų vaidmens ES regioninėje politikoje po 2013 m. ir jų poveikio šiai politikai. Primena, kad Komitetas jau išreiškė šį prašymą Europos Komisijai savo rezoliucijoje dėl 2010 m. Europos Komisijos teisėkūros ir darbo programos;

primena Europos Komisijos poziciją, kad rengiant makroregionines strategijas būtina laikytis trijų „ne“ principo: „ne“ naujoms taisyklėms, „ne“ naujoms institucijoms ir „ne“ papildomoms priemonėms. Tačiau mano, kad minėtasis principas turėtų būti derinamas su trijų „taip“ principu: pirma, bendru sutarimu taikyti ir kontroliuoti esamas taisykles, antra, sukurti vietos ir regionų valdžios institucijų ir valstybių narių platformą, tinklą arba teritorinį branduolį, kuris apimtų ir suinteresuotuosius subjektus ir už kurį būtų atsakingos Sąjungos institucijos; galiausiai, suderintai naudoti esamus Sąjungos finansinius išteklius makroregionėms strategijoms rengti ir įgyvendinti;

pabrėžia, kad Europos Dunojaus regiono strategija visiškai dera su euroregionų vystymu didžiausią dėmesį skiriant pasienio regionų bendradarbiavimui arba Europos struktūrų, kurios teisiškai tampa Europos teritorinio bendradarbiavimo grupėmis (ETBG), kūrimui pagal pasienio regionų, tarpvalstybinius ir tarpregioninius projektus;

atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Komisijos komunikate pabrėžiama, kad tarptautiškiausias pasaulio upės baseinas iš esmės priklauso Europos Sąjungai (ES) ir kad „atsirado naujų galimybių spręsti šio regiono problemas ir naudoti jo potencialą, visų pirma stiprinti pastangas, kad ekonomikos krizė būtų įveikta tvariu būdu“. Dunojaus regiono strategija yra antroji tokio pobūdžio makroregionų strategija; ji buvo parengta praėjus tik pusantrų metų po komunikato paskelbimo. Ši aplinkybė rodo, kad padidėjo veiksmingesnio bendradarbiavimo ES poreikis, vienas iš pavyzdžių – strategija naujajam Dunojaus makroregionui;

pabrėžia, kad, atsižvelgiant į ypatingą Europos teritorinės sanglaudos, kuri yra vienas iš trijų Europos sanglaudos politikos ramsčių, svarbą, makroregionai suteikia konstruktyvų pagrindą tinklo veikimu paremtam mąstymui, sutelktiems veiksmams ir veiksmingesniam esamų ES koordinavimo ir finansavimo struktūrų naudojimui siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų;

pažymi, kad plataus masto konsultacijos yra būtina sąlyga užtikrinti pritarimą Dunojaus regiono strategijai ir kad jos atspindi visų nacionalinių, regioninių ir vietos subjektų, tapatinančių save su makroregionu, kaip su funkciniu požiūriu suvienyta, gamtine, kultūrine, socialine ir ekonomine erdve, nustatytus poreikius;

atkreipia dėmesį pirmiausia į tai, kad įgyvendinant strategijos tikslus ir užtikrinant jos sėkmę ir ateityje nepaprastai svarbu nuosekliai ir nuolat įtraukti visas suinteresuotąsias šalis, kompetentingas institucijas, tarpregioninius, regioninius ir vietos tinklus, Dunojaus regiono vietos ir regionų valdžios institucijas, už regioninę plėtrą atsakingas organizacijas, pilietinę visuomenę, nevyriausybines organizacijas bei visas Dunojaus regiono ES valstybes nares ir ES nepriklausančias valstybes;

10.

pabrėžia Dunojaus regiono, kurį sudaro ES valstybės narės, ES šalys kandidatės, potencialios šalys kandidatės ir Europos kaimynystės politikoje dalyvaujančios valstybės, ypatingą svarbą ir atsakomybę. Makroregionas iš viso apima 14 valstybių: ES priklausiančią Vokietiją (Badeno-Viurtembergo ir Bavarijos žemes), Austriją, Slovakiją, Čekiją, Vengriją, Slovėniją, Rumuniją ir Bulgariją, ir ES nepriklausančias Kroatiją, Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Ukrainą ir Moldaviją. Makroregionas suteikia didelių galimybių parengti dirvą ekonomikos augimui, gerovei ir saugumui. Strategija gali padėti Dunojaus regionui – kaip teigiama komunikate – tapti „vienu patraukliausių [regionų] Europoje“. Dunojaus regione gyvena apie 115 milijonų žmonių, o jo plotas prilygsta penktadaliui ES teritorijos;

11.

pabrėžia, kad bendros strategijos poreikis kilo suinteresuotų valstybių, žemių ir regionų iniciatyva; stiprėja bendras pripažinimas, kad daugialypius uždavinius ir iššūkius galima įveikti tik bendromis jėgomis. Regionų komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl stipraus žmonių tapatinimosi su Dunojaus regionu, strategija yra nepaprastai veiksminga ilgalaikės taikos užtikrinimo priemonė, o tai reiškia stabilumą ir saugumą ne tik susijusiuose regionuose, bet ir visoje ES;

12.

pabrėžia, kad Dunojaus regiono strategija remia tolesnį demokratijos ir teisinės valstybės principų, decentralizacijos bei regionų ir vietos savivaldos Dunojaus regione stiprinimą, ypač ES nepriklausančiose valstybėse. Griuvus geležinei uždangai, Dunojaus regionas tapo Vakarus ir Rytus jungiančia grandimi. Taigi regionas padeda Europai įveikti jos vidaus ir išorės kliūtis ir toliau plėtoti savo gamtinę, kultūrinę, socialinę, ekonominę ir mokslinę įvairovę ir dinamiškumą;

13.

teikia didžiulę svarbą bendradarbiavimui visais susijusiais lygmenimis – nacionaliniu, regionų ir vietos – užtikrinant subsidiarumo, priartėjimo prie piliečių ir partnerystės principus ir kreipia dėmesį į bendradarbiavimo vietos ir regionų lygiu Dunojaus regione pridėtinę vertę dar labiau priartinant šalių kandidačių ir potencialių šalių kandidačių stojimą į Europos Sąjungą;

ES strategija ir jos turinys

Dunojaus makroregiono iššūkiai ir uždaviniai

14.

pritaria Komisijos teiginiui, kad „Dunojus gali būti ES vartais į artimiausias jos kaimynines šalis, Juodosios jūros regioną, Pietų Kaukazą ir Centrinę Aziją“. Makroregioninės strategijos yra puikus tiek kaimyninių šalių bendradarbiavimo ES, tiek ir ES valstybių bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis pavyzdys. Makroregioninės strategijos taip pat rodo, kaip integruotus daugiasektorinius požiūrius galima derinti su daugiapakopiu valdymu ir įgyvendinti praktikoje;

15.	pritaria Komisijos teiginiui, kad galima sustiprinti socialinį ir ekonominį vystymąsi, gerinti konkurencingumą, aplinkos valdymą, energijos vartojimo efektyvumą ir dar labiau padidinti mobilumą ir saugumą;

16.

konstatuoja, kad Dunojaus regiono strategijos struktūra buvo kuriama remtis patirtimi, įgyta kuriant Baltijos jūros regiono strategiją. Bendradarbiaujant visiems nacionaliniams, regionų ir vietos subjektams ir suinteresuotosioms šalims, buvo parengtas strategijos įgyvendinimo veiksmų planas, kurį sudaro keturi ramsčiai su vienuolika prioritetinių sričių. Veiksmų planą sudaro 124 atskiri projektų pavyzdžiai;

17.	visų pirma palankiai vertina tai, kad strategijoje siūlomi konkretūs tikslų pavyzdžiai, kurie yra išmatuojami ir turi duoti apčiuopiamų rezultatų regiono gyventojams;

18.

mano, kad makroregioninės strategijos neturi aprėpti visų politikos sričių, o veikiau būti sutelktos į bendrus vieno makroregiono iššūkius, nustatytus naudojant bendradarbiavimo metodus. Todėl palankiai vertina tai, kad bendradarbiavimas orientuojamas į keturis ramsčius: Dunojaus regiono sujungimas (judumas, tvari energija, kultūros ir turizmo skatinimas), aplinkosauga (vandens kokybė, pavojaus aplinkai valdymas, biologinės įvairovės išsaugojimas), gerovės Dunojaus regione užtikrinimas (žinių visuomenės skatinimas naudojantis moksliniais tyrimais, švietimu ir informacinėmis technologijomis, parama įmonių konkurencingumui, įskaitant įmonių grupių kūrimą, investicijos į įgūdžius) ir Dunojaus regiono stiprinimas (institucijų gebėjimų didinimas, bendradarbiavimas ir saugumo skatinimas, kova su sunkiais nusikaltimais ir organizuotu nusikalstamumu);

19.

pažymi, kad įgyvendinant šiuos tikslus bus nepaprastai svarbus nacionalinio, regionų ir vietos lygmenų dalyvavimas. Prireikus, vietos ir regionų suinteresuotiesiems subjektams turėtų būti sudarytos geresnės galimybės kurti atitinkamas struktūras tikslams pasiekti. Svarbūs Dunojaus regiono strategijos įgyvendinimo elementai yra gebėjimų stiprinimo ir gero valdymo procesai. Šiuo požiūriu Dunojaus miestų ir regionų taryba galėtų būti aktyviu partneriu rengiant bendrus projektus;

20.	apskritai laiko veiksmų planą esminės svarbos pamatiniu dokumentu ir pritaria Komisijai, kad šis veiksmų planas yra orientacinė sistema, kuri nuolat tobulinama atsižvelgiant į projektų įgyvendinimo procesą;

21.

pažymi, kad intensyvesnis egzistuojančių tinklų sujungimas, iniciatyvos ir organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautinė Dunojaus apsaugos komisija, Dunojaus komisija, Regioninio bendradarbiavimo taryba, Dunojaus bendradarbiavimo procesas, Dunojaus miestų ir regionų taryba, Dunojaus valstybių darbo grupė ARGE ir Dunojaus turizmo komisija gali sukurti nemažą pridėtinę vertę;

Jaunimo dalyvavimas

22.	atkreipia dėmesį į tai, kad aktyvus jaunosios kartos dalyvavimas yra ilgalaikės taikos ir stabilumo Europoje kertinis akmuo;

23.

pažymi, kad veiksmų plane palikta erdvės projektams, įgyvendinamiems kartu su jaunimu ir skirtiems jaunimui. Tačiau Regionų komiteto nuomone, jaunimo vaidmenį ir svarbą reikėtų labiau pabrėžti. Nepaprastai svarbu per nuolatinius mainus ir komunikaciją perduoti jauniesiems europiečiams bendras vertybes ir didinti jų informuotumą apie demokratinius procesus ir jų suvokimą, skatinti toleranciją ir pagarbą mažumoms ir kultūrinei bei etninei Europos regionų įvairovei. Nereikėtų sumenkinti nematerialios mokinių mainų, jaunimo susitikimų, seminarų, tinklų ir jaunų žmonių bendradarbiavimo galimybių vertės;

24.

ragina, tobulinant veiksmų planą, labiau atsižvelgti į šį aspektą įgyvendinant esamas judumo programas. Novi Sad sukurtas „Young Citizen Danube Network“ (YCDN) tinklas yra puikus pavyzdys, kaip galima ugdyti Dunojaus regiono jaunimo, o kartu ir Europos identitetą. Būtų galima pasvarstyti, pavyzdžiui, apie „Dunojaus jaunimo fondo“, kuris būtų atsakingas už ilgalaikį jaunimo susitikimų, mainų, švietimo ir bendradarbiavimo organizavimą, įsteigimą;

Transportas

25.

pritaria transporto tikslų įgyvendinimo svarbai, visų pirma susijusių su vidaus vandenų laivyba bei kelių, geležinkelių ir oro susisiekimo infrastruktūra ir palankiai vertina komunikato teiginį, kad reikia skatinti TEN-T projektų įgyvendinimą ir sukurti tarptautinius krovinių vežimo geležinkeliais koridorius, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 913/2010; ypač reikia pabrėžti Dunojaus regiono strategijos pažangumą, atsižvelgiant į tai, kaip svarbu sujungti šiuos koridorius tarpusavyje ir su regiono aplinka, taip pat ir įvairias transporto rūšis;

26.

konstatuoja, kad reikia geriau išnaudoti Dunojaus potencialą. Prioritetiniai tikslai įgyvendinant strategijos pirmąjį ramstį – sujungti Dunojaus regioną pagerinus judumą – yra padidinti prekių gabenimą Dunojaus upe, sukurti šiaurės ir pietų jungtis, plėtoti Dunojaus upės uostuose efektyvius terminalus ir pritaikyti juos šiuolaikiniam, įvairiarūšio ir sąveikaus transporto naudojimui. Taip pat pritaria Komisijai, kad reikia taikyti integruotą metodą ir derinti vystymąsi ir aplinkos tausojimą;

27.	atkreipia dėmesį į Belgrado konvenciją, kuri reglamentuoja laivybą Dunojumi;

Aplinkos apsauga

28.

pabrėžia, jog aplinkos apsauga yra itin svarbi, ypač būtina užtikrinti, kad vandens kokybė attiktų ES vandens pagrindų direktyvą. Regionų komitetas pritaria vertinimui, kad „būtina tvariai valdyti vandens išteklius […]“. Dunojaus upės baseino valdymo planas yra svarbus orientacinis dokumentas. Pirmenybė turėtų būti teikiama priemonėms, skirtoms išsaugoti Dunojaus upės baseino pajėgumą natūraliai sulaikyti kylantį vandenį ir užkirsti kelią besikartojantiems potvyniams. Dunojaus regionas, kuriame yra kelios specialios konservacinės apsaugos teritorijos ir specialios saugomos teritorijos, įtrauktos į Natura 2000 tinklą, ir Dunojaus delta, kuri nuo 1991 m. yra UNESCO pasaulio paveldo objektas, turi unikalią ir trapią ekosistemą, kurioje auga retos augalų rūšys ir kurioms dėl taršos gresia pavojus. Todėl būtina stabdyti biologinės įvairovės ir ekosistemų nykimą, išlaikyti rūšių įvairovę ir užtikrinti, kad ES lėšos būtų panaudojamos projektams, kurie derėtų su įgyvendinamais ES aplinkosaugos teisės aktais. Šis siekis turi atsispindėti ir BŽŪP (bendros žemės ūkio politikos) tiksluose ir konkrečiose paramos programose, taip pat nacionalinėse paramos žemės ūkiui priemonėse;

29.

pabrėžia, kad svarbiausi uždaviniai yra šie: užtikrinti gerą vandens kokybę, kaip nustatyta Vandens pagrindų direktyvoje, sumažinti mitybinių medžiagų kiekį Dunojuje, iki 2013 m. baigti rengti ir patvirtinti Dunojaus deltos valdymo planą, įgyvendinti Dunojaus didelių potvynių rizikos valdymo planus, parengti veiksmingus visų „Natura 2000“ teritorijų valdymo planus, išsaugoti gyvybingas Dunojaus eršketų ir kitų vietinių rūšių žuvų populiacijas, sumažinti dirvožemio eroziją. Sprendžiant šiuos uždavinius svarbus vaidmuo tenka tiek Tarptautinei Dunojaus apsaugos komisijai, tiek esamoms Komisijos priemonėms, pavyzdžiui, Pasaulinei aplinkos ir saugumo stebėsenos sistemai (angl. GMES) ir bendros žemės ūkio politikos priemonėms. Šioje srityje reikia veiksmingiau naudoti turimas struktūras, žinias ir priemones strategijos tikslams pasiekti, visų pirma pavojų (potvynių rizika, ekologinės nelaimės) prevencijos srityje;

30.

pabrėžia, kad būtina stiprinti regionų bendradarbiavimą ir mažinti stichinių nelaimių, visų pirma potvynių, sausros, miškų gaisrų, audrų, erozijos, apledėjimo ir vandens trūkumo ir pramonės avarijų riziką ir galimą poveikį stiprinant nelaimių valdymą prevencijos, parengties ir reagavimo priemonėmis;

31.

teigia, kad siekiant darnaus Dunojaus baseino vystimosi, transporto ir aplinkos apsaugos srityse reikėtų laikytis pagrindinių principų, išdėstytų bendrame Tarptautinės Dunojaus upės apsaugos komisijos ir Tarptautinės Savos upės baseino komisijos (angl. ISRBC) pareiškime dėl Dunojaus baseino vidaus laivybos vystymo ir aplinkos apsaugos;

32.	pabrėžia, kad labai svarbu regione skatinti tvarų turizmą ir atkreipia dėmesį į beveik palei visą upę nutiesto dviračių tako suteikiamas galimybes;

Energija

33.

mano, kad Dunojaus regiono strategijoje teisingai teikiamas prioritetas investicijoms į energetikos infrastruktūrą, tvarios energijos skatinimą ir geresnį energetikos politikos koordinavimą. Energetikos tinklų modernizavimas ir Europos energetikos programos įgyvendinimas, taip pat TEN-E tinklo stiprinimas gali iš esmės pagerinti regiono būklę. Taip pat svarbu iki 2020 m. pasiekti nacionalinius klimato ir energetikos tikslus;

Ekonomika

34.

pabrėžia, kad labai svarbu kurti gerovę Dunojaus regione, stiprinti įmonių konkurencingumą ir kurti įmonių grupes, didinti ekonominį pajėgumą, gaivinti ir gerinti darbo rinką ir suteikti geresnes galimybes nepalankioje padėtyje esančioms gyventojų grupėms. Regionų komitetas taip pat nurodo, kad metropolinėms zonoms tenka našumo, inovacijų ir mainų centrų vaidmuo;

35.

atkreipia dėmesį į Komisijos pastabą dėl Dunojaus makroregiono: „Trečdalis ES gyventojų, kuriems gresia skurdas ir kurių daug priklauso socialiai atskirtoms grupėms, gyvena Dunojaus regione. Romų bendruomenės, iš kurių 80 proc. gyvena regione, visų pirma patiria socialinę ir ekonominę atskirtį, teritorinę izoliaciją ir jų gyvenimo sąlygos yra prastos. Pastangų, kuriomis siekiama išvengti minėtų problemų, poveikis jaučiamas visoje ES, tačiau šių problemų priežastys pirmiausia turėtų būti šalinamos Dunojaus regione.“ Mano, kad atsižvelgiant į tai, būtina teritorijai skirti ypatingą dėmesį pavyzdinėje iniciatyvoje dėl kovos su skurdu plano;

36.	atkreipia dėmesį į tai, kad regionams, miestams ir savivaldybėms tenka svarbus vaidmuo užmezgant ryšius ir remiant mažų ir vidutinių įmonių lygmens projektus. Regionų komitetas taip pat nurodo, kad remiantis Baltijos jūros regiono strategijos patirtimi reikėtų labiau įtraukti privatųjį sektorių;

37.	pabrėžia, kad reikėtų susieti gerovės ir konkurencingumo didinimą su tvaria gamtos išteklių apsauga ir jų būklės gerinimu;

38.	akcentuoja, kaip svarbu sukurti verslui palankią konkurencingą rinkos ekonomiką ir taip pagerinti mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) vystymosi galimybes Dunojaus regione;

39.

nurodo, kad MVĮ, ypač dėl riboto nacionalinių rinkų dydžio, yra pagrindinis Dunojaus regiono klestėjimo veiksnys. Šiuo požiūriu reikėtų vienodą dėmesį skirti žemės ūkiui, amatams, pramonei ir paslaugų sektoriui. Svarbūs novatoriško Dunojaus regiono konkurencingumo elementai yra poreikius atitinkantis profesinis mokymas, pavyzdžiui, kvalifikuotų darbuotojų rengimas, ir mokslas bei moksliniai tyrimai. Išvystyta technologijų perdavimo sistema turėtų padėti mokslinių tyrimų rezultatus greitai įgyvendinti įmonių praktikoje;

40.	šiuo požiūriu pabrėžia vienodų skaitmeninės prieigos galimybių vystymo ir naudojimo visame Dunojaus regione skatinimą, kad būtų iš esmės sumažintas gana didelis valstybių prieigos prie technologijų ir jų taikymo atotrūkis;

Švietimas ir moksliniai tyrimai

41.	pažymi, kad švietimo ir kvalifikacijos įgijimo galimybių pagerinimas regione labai pagerintų jo, kaip ekonomikos ir mokslo centro, patrauklumą. Jauniems žmonėms įgyti kvalifikaciją padėtų, pavyzdžiui, priemonės ir pasiūlymai dvejopo (teorinio ir (arba) praktinio ) profesinio mokymo srityje;

42.

pabrėžia, kad visų pirma reikėtų tikslingai remti ir skatinti mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir daugiašalius Dunojaus regiono aukštųjų mokyklų tinklus. Šiuo požiūriu ypač svarbios tokios tinklų institucijos kaip Budapešto Andrássy universitetas ir Europos Dunojaus akademija, kadangi jų moksliniai tyrimai ir studijų turinys yra orientuoti į Dunojaus regioną;

Kultūra ir pilietinė visuomenė

43.	akcentuoja, kad unikali gamtinė, kultūrinė ir etninė įvairovė Dunojaus regione turi būti puoselėjama vykdant kultūros projektus, o darnaus turizmo koncepcija turėtų padėti ją priartinti ir pristatyti;

44.	pabrėžia vietos ir regionų valdžios institucijų, jų asociacijų ir federacijų, taip pat pilietinės visuomenės vaidmenį skatinant kultūrų dialogą. Regionai, miestai ir savivaldybės gali geriausiai praturtinti kultūrų ir religijų dialogą savo patirtimi, susijusia su jų gyventojų įvairove;

45.

šiuo požiūriu atkreipia dėmesį į pilietinės visuomenės ir miestų bei kitų savivaldybių partnerystės svarbą. Partnerystė ne tik įneša indėlį į kultūrų dialogą ir griauna stereotipus, bet taip pat gali sudaryti sąlygas ekonominiam ir socialiniam bendradarbiavimui, skatinti tvarų vystymąsi, taigi turi teigiamą poveikį strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimui. Kultūros darbuotojų ir institucijų Dunojaus regionuose ir miestuose bendradarbiavimas taip pat gali padėti plėtoti didelį kūrybinį potencialą turintį tinklą;

46.	nurodo, kad socialinių tinklų ir struktūrų kūrimas ir puoselėjimas turi skatinti savanorišką veiklą, mokymąsi visą gyvenimą ir vienai kartai iš kitos;

Geras valdymas ir saugumas

47.

pabrėžia, kad pagrindinis prioritetas įgyvendinant „Dunojaus regiono stiprinimo“ tikslus, yra teisinės valstybės stiprinimas, kuris sudaro prielaidą viešojo ir privačiojo sektorių sprendimų priėmimo proceso struktūrų ir pajėgumų tobulinimui ir kovai su prekyba žmonėmis, prekių kontrabanda, korupcija, organizuotu nusikalstamumu ir sunkiais nusikaltimais, taip pat pasienio juodosiomis rinkomis;

48.	nurodo, kad keitimasis geros administravimo praktikos pavyzdžiais bendradarbiaujant nacionaliniam, regioniniam, miestų ir vietos lygmeniui ir įvairiausiose viešųjų paslaugų srityse yra svarbus siekiant gero valdymo ne tik savo valstybėje, bet ir už jos administracinių ribų;

ES strategija ir jos įgyvendinimas

Koordinavimas

49.

palankiai vertina tai, kad Komisija toliau koordinuoja politiką su valstybėmis narėmis. Panašiai kaip ir Baltijos jūros regiono strategijoje, tačiau atsižvelgiant į Dunojaus regiono ypatumus, pagal Dunojaus regiono strategiją Komisijos darbą turėtų remti aukšto lygio visų valstybių narių atstovų grupė, o ES nepriklausančių valstybių atstovai turėtų būti taip pat kviečiami į posėdžius. Komunikate nenurodoma, kaip dažnai bus vertinamos politikos gairės ir atnaujinamas veiksmų planas. Šiuos aspektus reikėtų sukonkretinti;

50.

palankiai vertina nacionalinių ir regioninių koordinatorių paskyrimą, tačiau komunikate jų užduotis apibūdinta tik bendrais bruožais. Makroregionai dar tik pradedami vystyti, todėl Regionų komitetas rekomenduoja rengti reguliarų strategijos koordinatorių keitimąsi patirtimi ir sudaryti galimybes keistis Baltijos jūros regiono ir Dunojaus regiono strategijos patirtimi. Remdamasis Baltijos jūros regiono strategijos patirtimi, Regionų komitetas siūlo išnagrinėti galimybes teikti techninę pagalbą koordinavimo uždaviniams įgyvendinti;

51.

šiuo požiūriu taip pat pažymi, kad reguliariai vykstantys nacionalinių, regionų ir vietos subjektų, taip pat suinteresuotųjų subjektų ir pilietinės visuomenės forumai yra tinkama priemonė peržiūrėti projektus, kritiškai apsvarstyti politines gaires ir užsitikrinti didesnę piliečių paramą šiai strategijai;

52.	rekomenduoja koordinuojant tikslus atsižvelgti į Europos teritorinio planavimo stebėjimo tinklo (angl. ESPON) atliktų Dunojaus regiono tyrimų rezultatus;

Ataskaitų teikimas

53.

mano, kad svarbu stebėti veiksmų plano įgyvendinimo pažangą. Esamų programų metinės ataskaitos ir strateginės ataskaitos valstybių narių lygiu yra pagrindas, kurį turėtų parengti koordinatoriai. Ataskaitų teikimo dėl ES programų reikalavimas turėtų remtis turimais dabartinio finansavimo laikotarpio duomenimis;

Įgyvendinimas

54.

pažymi, kad prie projektų sėkmės prisideda nacionaliniai, regionų ir vietos subjektai. Tačiau jei struktūrų kūrimas nebus remiamas, iškils administracinio strategijos įgyvendinimo sunkumų. Komunikate raginama pateikti konkrečius projektus, „kurie yra išsamūs ir kuriems būtinas projekto vadovas, nustatytas terminas ir finansavimas“. Regionų komitetas siūlo sudaryti sąlygas strategijos įvertinimui po vienerių metų, kad būtų galima pagerinti procesus ir sprendimų priėmimą;

Finansavimas ir parama

55.

atkreipia dėmesį, kad komunikate pateikiami tik bendro pobūdžio teiginiai dėl Dunojaus regiono strategijos finansavimo ir tai, kad Komisija neketina makroregionams teikti pirmenybės nei biudžeto, nei teisės aktų požiūriu. Dabartiniu finansavimo laikotarpiu strategija turėtų būti įgyvendinama sutelkiant ir pritaikant turimas lėšas ir vadovaujantis bendra koncepcija;

56.	ragina Komisiją siekti, kad makroregioninių strategijų atrankos procesuose būtų numatyta pakankamai apsaugos priemonių, užtikrinančių, kad turimos finansavimo sistemos ir lėšos bus iš tikrųjų naudojamos strategijoms;

57.	prašo Komisijos imtis priemonių, kad paramos programos, panašios į taikomas jaunimo ir IRT prieigos srityse, galėtų būti taikomos ir makroregioninėms strategijoms;

58.

rekomenduoja patikrinti, kokiu mastu pareiškėjams nacionaliniu, regionų ir vietos lygiu būtų galima suteikti tolesnio profesinio mokymo galimybes, ypač nuo 2014 m., kad būtų galima sustiprinti gebėjimus pasinaudoti šiomis lėšomis ir padėti užtikrinti, kad turimos paramos lėšos ir priemonės būtų iš tiesų intensyviau naudojamos;

59.

atkreipia dėmesį į tai, kad, ar bus pasiekti tikslai, priklauso nuo to, ar Dunojaus regiono valstybės narės ir regionų ir vietos valdžios institucijos ir už regionų plėtrą atsakingos institucijos pasinaudos Komisijos remiamomis aplinkos programomis, pavyzdžiui, LIFE+ (upių ir upių slėnių sistemų atkūrimas) ir programa „Pažangi energetika Europai“ (angl. IEE);

60.

mano, kad svarbus vaidmuo tenka taip pat pasienio ir tarptautiniams nevyriausybinių organizacijų, ekonomikos ir socialinių subjektų bei vietos ir regionų valdžios institucijų projektams. Struktūriniai fondai ir svarbiausios sanglaudos politikos programos yra svarbios priemonės, kurios turėtų būti tikslingai ir veiksmingai naudojamos projektams įgyvendinti;

61.

a.	pirmiausia strateginėse politikos srityse, tokiose kaip infrastruktūra, vandens keliai, energetika, inovacijos, aplinkos apsauga ir kova su potvyniais ir tvari ekonomika, veiksmingiau išnaudoti regiono potencialą,

b.	tikslingai, tvariai ir veiksmingai išnaudoti bendrą ekonominį ir mokslinį potencialą,

c.	užtikrinti inovacijų perdavimą Dunojaus regione,

d.	siekti didesnės pavienių politikos sričių sinergijos taikant nacionalinio, regionų ir vietos lygmens, taip pat įvairių sektorių bendradarbiavimą ir gerinti šio regiono ir kartu visos ES veiklos rezultatus ir didinti veiksmingumą,

e.	propaguoti Dunojaus regioną su visais jo gamtiniais, kultūriniais ir istoriniais aspektais kaip erdvę, sudarančią vieną Europos regioną;

62.

šiomis aplinkybėmis konstatuoja, kad bendradarbiavimo erdvė būtų naudinga dinamiškai Dunojaus regiono raidai. Pasirengimo narystei pagalbos priemonė ir Europos kaimynystės ir partnerystės priemonė yra lanksčios priemonės ES šalių kandidačių, potencialių šalių kandidačių ir trečiųjų šalių integravimui į bendradarbiavimo erdvę.

2011 m. kovo 31 d., Briuselis

Regionų komiteto pirmininkė

Mercedes BRESSO

7.6.2011

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/30

Regionų komiteto nuomonė „2011–2020 m. kelių eismo saugos politikos krypčių įgyvendinimas“

2011/C 166/06

REGIONŲ KOMITETAS

—

teigiamai vertina Europos Komisijos pateiktas kelių eismo saugos politikos kryptis ir pritaria siūlomiems septyniems tikslams ir susijusioms priemonėms; prašo Komisijos patikslinti, kaip konkrečiai kiekvienas iš septynių tikslų ir (arba) priemonių padės pasiekti užsibrėžto tikslo iki 2020 m. žūčių keliuose skaičių sumažinti 50 proc.,

—

pritaria pasiūlymui suvienodinti skirtingas „sunkaus sužalojimo“ apibrėžtis, kad būtų galima geriau stebėti ir vertinti kelių saugos politikos veiksmingumą; mano, kad nustačius bendras „sunkaus sužalojimo“ ir „lengvo sužalojimo“ apibrėžtis, reikėtų taip pat iškelti bendrą tikslą sumažinti sunkių sužalojimų keliuose skaičių,

—

ragina visas valstybes nares perkelti į nacionalinę teisę direktyvą dėl kelių infrastruktūros saugumo valdymo ir pritaria Komisijos nuomonei, kad reikia numatyti priemones, kurios įpareigotų šios direktyvos principus taikyti visai ES finansuojamai kelių infrastruktūrai, tačiau nepažeidžiant proporcingumo principo, kad nekiltų bereikalingų administracinių sunkumų mažesnio masto projektams ir jiems nebūtų taikomi pernelyg dideli techniniai reikalavimai,

—	ragina Komisiją pagal savo kompetencijos sritį parengti iniciatyvas, kurios padėtų suvienodinti valstybių narių kelių eismo taisykles, kelio ženklus ir kelių ženklinimą. Siūlo Komisijai pradėti viešą diskusiją šioje nuomonėje aptariama tema paskelbiant žaliąją knygą.

Pranešėjas

Johan SAUWENS (BE / ELP), Bilzeno meras

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Kuriama saugi Europos kelių eismo erdvė. 2011–2020 m. kelių eismo saugos politikos kryptys“

COM(2010) 389 galutinis

I. POLITINĖS REKOMENDACIJOS

Įžanga

Būsimoje baltojoje knygoje dėl transporto politikos 2010–2020 m. Europos Komisija kelių eismo saugai skirs daug dėmesio. Europos kelių eismo saugos politikos krypčių programa iki 2020 m. norima sukurti bendrą valdymo sistemą ir iškelti plataus užmojo tikslus, kuriais vadovaujantis turėtų būti įgyvendinamos nacionalinės ar vietos strategijos.

2.	Prieš pradedant rengti šią nuomonę, buvo surengtos konsultacijos su Subsidiarumo stebėsenos tinklo partneriais. Konsultacijos prasidėjo 2010 m. spalio 25 d. ir baigėsi gruodžio 10 d.

Siūlomas veiksmų planas ir įžanginės pastabos

— Kelių eismo sauga ir vietos bei regionų valdžios institucijos

3.	Kelių eismo sauga – visuomenei ypač svarbus klausimas. Europos Sąjungos keliuose kasmet žūsta daugiau nei 30 000 žmonių ir sužalojama apie 1 500 000. Visuomenės patiriamos sąnaudos sudaro apie 130 mlrd. EUR., nekalbant apie didžiules žmonių kančias.

Didžioji dalis eismo įvykių įvyksta miestų ir kaimų keliuose, ir tik 5 proc. greitkeliuose. Daugumoje valstybių narių už didžiosios kelių tinklo dalies valdymą atsakingos vietos ir regionų valdžios institucijos. Jos dažniausiai atsako ir už kelių eismo taisyklių laikymosi kontrolę, kurią vykdo vietos ar regioninė kelių policija. Be to, daugeliu atveju vietos ir regionų valdžios institucijos atsako už viešojo transporto organizavimą, kelių eismo reglamentavimą, prevencinių kampanijų rengimą ir pirmosios pagalbos eismo įvykio vietoje užtikrinimą.

Todėl akivaizdu, kad vietos ir regionų valdžios institucijos turi būti įtrauktos ir dalyvauti nacionaliniu ir Europos lygmeniu įgyvendinamose iniciatyvose, be to, jei jos mano, kad reikia, turi parengti savo kelių eismo saugos strategijas, kuriomis būtų siekiama išspręsti vietos lygmeniu iškylančias problemas ir kurios būtų parengtos atsižvelgiant į padėtį vietoje.

Komisija pripažįsta vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmenį kuriant kelių eismo saugos koncepciją ir ją įgyvendinant. Ji teigia, kad vadovaujantis subsidiarumo principu, pirmiau minėti veiksmai turėtų būti įgyvendinami tinkamiausiu lygmeniu ir taikant geriausias priemones. Komisijos komunikate pagrįstai teigiama, kad reikia laikytis kompleksinio požiūrio: „kelių eismo sauga, be kita ko, yra glaudžiai susijusi su energetikos, aplinkos, užimtumo, švietimo, jaunimo, visuomenės sveikatos, mokslinių tyrimų, inovacijų ir technologijų, teisingumo, draudimo, prekybos ir užsienio politikos sritimis“.

— Europos Komisijos tikslas

Komisijos pateikti duomenys rodo, kad 2001 m. Europos Sąjungos keliuose žuvo 54 302 žmonės. Ankstesnio kelių eismo saugos veiksmų plano tikslas buvo iki 2010 m. perpus (iki 27 000) sumažinti žūčių skaičių keliuose. 2009 m. Europos Sąjungoje užregistruota 34 500 žuvusiųjų keliuose, taigi žūčių skaičių pavyko sumažinti 36 proc. Komisija tikisi, kad iki nustatyto termino, 2010 m., šis skaičius, palyginti su 2001 m., sumažės 41 proc. Nors tikslas ir nebuvo visiškai pasiektas, rezultatai visgi teikia vilčių.

Komisija ir vėl užsibrėžė plataus užmojo tikslą 2010–2020 m. laikotarpiu perpus sumažinti žūčių skaičių Europos Sąjungos keliuose. Atsižvelgiant į per pastarąjį dešimtmetį sumažėjusį žūčių skaičių ir ryžtą dar labiau sustiprinti kelių eismo saugą ES, šis naujas siekis yra pagrįstas, tačiau tikrai plataus užmojo.

— Strateginiai tikslai

Komisija kelia septynis strateginius tikslus:

a)	gerinti kelių eismo dalyvių švietimą ir mokymą,

b)	griežčiau taikyti kelių eismo taisykles,

c)	saugesnė kelių infrastruktūra,

d)	saugesnės transporto priemonės,

e)	skatinti šiuolaikinių technologijų naudojimą siekiant gerinti kelių eismo saugą,

f)	gerinti skubios medicininės pagalbos paslaugas,

g)	apsaugoti pažeidžiamus kelių eismo dalyvius.

10.

Šiems tikslams galima pritarti. Siūlomos politikos kryptys neturėtų sudaryti kliūčių laikytis subsidiarumo ir proporcingumo principų. Akivaizdu, kad valstybės narės negalės vienos įgyvendinti siūlomomis priemonėmis siekiamų tikslų. Atsižvelgiant į jų mastą, veiksmų reikėtų imtis ES lygmeniu. Nacionalinės, regioninės ir vietos politikos nuoseklumą ir veiksmingumą gali užtikrinti konkretus Europos teisės aktas šioje srityje, tarpvalstybiniai veiksmai ir bendradarbiavimas Europos lygmeniu. Be to, siūlomos priemonės neabejotinai turėtų pridėtinę vertę, palyginti su šalių, regionų ir vietų valdžios institucijų įgyvendinamomis priemonėmis. Siūloma strategija – tai paprasčiausias būdas pasiekti iškeltus tikslus, kartu nacionaliniam lygmeniui ji suteikia didžiausią galimą sprendimų priėmimo laisvę.

11.

Kadangi vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį formuojant ir įgyvendinant kelių eismo saugos politiką, reikėtų, kad Komisija tiksliai, pateikdama skaičius, paaiškintų, kaip konkrečiai kiekvienas iš septynių tikslų padės pasiekti užsibrėžto bendro tikslo – per ateinantį dešimtmetį žūčių skaičių sumažinti 50 proc. Tai padėtų šiek tiek aiškiau įsivaizduoti, kokių vietos ir regionų valdžios institucijų pastangų gali prireikti.

— 2011–2020 m. Europos kelių eismo saugos politikos krypčių įgyvendinimas

12.

Komisija nurodo du su politikos krypčių įgyvendinimu susijusius principus:

•	valdymo stiprinimas siekiant užtikrinti, kad visos susijusios šalys geriau laikytųsi įsipareigojimų,

•	tolesnis kelių eismo saugos politikos veiksmingumo stebėsenos ir vertinimo bendrų priemonių kūrimas.

13.

Regionų komitetas pažymi, kad Komisija nori rinkti ir analizuoti duomenis ir taip gerinti stebėseną. RK pritaria šiam principui. Tuo pačiu Komitetas atkreipia dėmesį, kad dabartinės duomenų rinkimo sistemos (CARE duomenų bazė) pagrindą sudaro tik valstybių narių lygmeniu kaupiami duomenys. Visiškai neatsispindi regionų lygmuo, nors tokia informacija iš esmės lengvai prieinama valstybėse narėse. ES regionams išties praverstų galimybė savo rezultatus palyginti su kaimyninių arba panašių užsienio regionų rezultatais, kaip tai jau gali daryti valstybės narės. Minėtos informacijos įtraukimas į CARE duomenų bazę galėtų turėti didelės pridėtinės vertės ir tapti paskata vietos ir regionų valdžios institucijoms.

— Kelių eismo taisyklių, kelio ženklų, kelių ženklinimo ir infrastruktūros projektų gairių suvienodinimas

14.

RK atkreipia dėmesį, kad su kelių eismo taisyklėmis, kelio ženklais, kelių ženklinimu ir infrastruktūros projektų gairėmis susijusios nuostatos valstybėse narėse labai skiriasi. Tuo tarpu tarpvalstybinio transporto – tiek krovininio, tiek asmenų, keliaujančių verslo ar poilsio tikslais – apimtys valstybėse narėse kasmet didėja. Komitetas mano, kad kiek įmanoma suderinus atskirų valstybių narių kelių statybos ir įrangos principus ir taisykles, būtų galima sukurti aiškią ir visiems kelių eismo dalyviams, net ir keliaujantiems iš vienos šalies į kitą, vizualiai įprastą kelių aplinką, ir toks sprendimas būtų naudingas kelių eismo saugai ir laisvam judėjimui Europos Sąjungoje. Reikia užtikrinti šiuo metu sukauptos gerosios praktikos svarbų vaidmenį atliekant šį darbą ir suteikti pakankamą veiksmų laisvę, kuri padėtų integruoti priemones ir jas pritaikyti prie vietos padėties.

Rekomendacijos

REGIONŲ KOMITETAS

15.

pabrėžia, kad labai svarbu skirti dėmesį kelių eismo saugos klausimui ir pritaria principams, kuriais Komisija remiasi nustatydama 2011–2020 m. kelių eismo saugos politikos kryptis:

•	visoje Europoje siekti aukščiausių kelių eismo saugos standartų,

•	skatinti laikytis kompleksinio požiūrio į kelių eismo saugą,

•	dalytis atsakomybe laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų.

16.	džiaugiasi teigiamais ankstesnio kelių eismo saugos veiksmų plano rezultatais, nustatytais atlikus ex-post vertinimą. Tačiau pabrėžia, kad ES keliuose kasmet žūsta 30 000 žmonių, o tai vis dar pernelyg didelis skaičius;

17.	atkreipia dėmesį į Komisijos siūlomą tikslą 2011–2020 m. žūčių keliuose skaičių sumažinti 50 proc. ir mano, kad šis tikslas yra pagrįstas, tačiau kartu labai plataus užmojo atsižvelgiant į tai, kad 2001–2009 m. laikotarpiu žūčių valstybių narių keliuose vidutiniškai sumažėjo 36 procentais;

18.	teigiamai vertina Europos Komisijos pateiktas kelių eismo saugos politikos kryptis ir pritaria siūlomiems septyniems tikslams ir susijusioms priemonėms;

19.	prašo Komisijos patikslinti, kaip konkrečiai kiekvienas iš septynių tikslų ir (arba) priemonių padės pasiekti užsibrėžto tikslo iki 2020 m. žūčių keliuose skaičių sumažinti 50 proc.;

20.	pritaria pasiūlymui suvienodinti skirtingas „sunkaus sužalojimo“ apibrėžtis, kad būtų galima geriau stebėti ir vertinti kelių saugos politikos veiksmingumą;

21.	mano, kad nustačius bendras „sunkaus sužalojimo“ ir „lengvo sužalojimo“ apibrėžtis, reikėtų taip pat iškelti bendrą tikslą sumažinti sunkių sužalojimų keliuose skaičių, kaip tai buvo padaryta žūčių keliuose atveju;

22.

pabrėžia, kad būtina susitarti dėl direktyvos, kuri palengvintų kelių eismo saugos teisės aktų taikymą tarpvalstybiniu lygmeniu. Baudų ir kitų sankcijų, taikomų už kelių eismo taisyklių pažeidimus, atgrasomasis poveikis yra menkas, jei ES jų negalima išieškoti tarpvalstybiniu lygmeniu. Tokia padėtis, be kita ko, yra diskriminuojanti, kadangi baudos ar kitos sankcijos už kelių eismo taisyklių pažeidimą skyrimas priklauso nuo pažeidėjo pilietybės;

23.

taip pat ragina visas valstybes nares perkelti į nacionalinę teisę direktyvą dėl kelių infrastruktūros saugumo valdymo ir pritaria Komisijos nuomonei, kad reikia numatyti priemones, kurios įpareigotų šios direktyvos principus taikyti visai ES finansuojamai kelių infrastruktūrai, tačiau nepažeidžiant proporcingumo principo, kad nekiltų bereikalingų administracinių sunkumų mažesnio masto projektams ir jiems nebūtų taikomi pernelyg dideli techniniai reikalavimai;

24.

mano, kad apskritai ir atsižvelgiant į subsidiarumo ir daugiapakopio valdymo principus, vietos ir regionų valdžios institucijos pagal savo kompetencijos sritį turėtų parengti savo kelių eismo saugos politiką ir dalyvauti Europos ar nacionaliniu lygmeniu vykdomų kelių eismo saugos iniciatyvų valdymo mechanizmuose;

25.	laikosi nuomonės, kad reikėtų 2011–2020 m. kelių eismo saugos politikos kryptyse nustatytus tikslus įtraukti į visus strateginius transporto planus ir susijusius projektus, įgyvendinamus Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu;

26.

ragina Europos Komisiją ir valstybes nares dėti visas būtinas pastangas pagerinti duomenų apie kelių eismo įvykius rinkimą ir tyrimą. Labai svarbu kuo daugiau žinoti apie kelių eismo įvykius norint nustatyti tinkamą politiką ir įvertinti pasiektą pažangą, visų pirma vietos ir regionų lygmeniu. Todėl reikėtų labiau suderinti valstybių narių taikomus duomenų rinkimo ir pateikimo metodus, kaip rekomenduojama ES tyrimų projekte SafetyNet;

27.	rekomenduoja Europos Komisijai ir valstybėms narėms papildyti dabartines kelių eismo įvykių registravimo sistemas įtraukiant greitosios pagalbos tarnybų ir ligoninių turimą informaciją apie aukų sužalojimų sudėtingumą;

28.	primygtinai prašo Komisijos, kad kuo daugiau duomenų būtų prieinami vietos ir regionų lygmenims, visų pirma tam naudojant CARE duomenų bazę, kad vietos ir regionų vadžios institucijos turėtų galimybę palyginti savo duomenis su panašių kitų valstybių regionų duomenimis;

29.

kadangi daugelyje šalių eismo įvykiai yra pagrindinė nelaimingų atsitikimų darbe priežastis, siūlo Komisijai savo veiksmų plane paraginti viešojo ir privataus sektorių darbdavius įgyvendinti saugias keliones skatinančią politiką, kuri būtų bendros saugos kultūros dalimi. Kelių eismo saugos klausimams didesnis dėmesys turi būti skiriamas ir viešojo ir privataus sektoriaus darbdavių įgyvendinamuose ar rengiamuose judumo planuose;

30.	pabrėžia, kad labai svarbu švietimą kelių eismo saugos klausimais įtraukti į privalomojo mokymo programas ir jį vykdyti visą privalomą mokyklos lankymo laikotarpį visose valstybėse narėse;

31.

rekomenduoja Komisijai įgyvendinat mokslinių tyrimų bendrąsias programas nuolatinį dėmesį skirti kelių eismo saugos Europos lygmeniu moksliniams tyrimams, ir visų pirma šioms temoms:

•	galimas teigiamas eismo įvykių sąnaudų internalizavimo poveikis kelių eismo saugai,

•	švietimo, infrastruktūros, transporto priemonių technologijos ir kelių kontrolės srityse taikomų priemonių poveikio stebėsena,

•	neregistruotų kelių eismo įvykių mastas ir registravimo gerinimo strategijos,

•	veiksnių, lemiančių tam tikrų kelių eismo įvykių metu patirtų sužalojimų sudėtingumą, analizė;

32.	ragina Komisiją pagal savo kompetencijos sritį parengti iniciatyvas, kurios padėtų suvienodinti valstybių narių kelių eismo taisykles, kelio ženklus ir kelių ženklinimą. Komitetas siūlo Komisijai pradėti viešą diskusiją šioje nuomonėje aptariama tema paskelbiant žaliąją knygą;

33.

skatina Komisiją remiantis jau įgyvendinamomis ar rengiamomis mokslinių tyrimų programomis numatyti iniciatyvas, kurių tikslas būtų parengti visiškai saugios kelių infrastruktūros statybos ir įrengimo rekomendacijas ir geros praktikos kodeksus, kurie padėtų tobulinti ir derinti kelių infrastruktūros projektavimo praktiką įvairiose valstybėse narėse. Šios rekomendacijos galėtų būti susijusios, pavyzdžiui, su žiedinių sankryžų, įvažiavimo į miestą kelių, nepagrindinių užmiesčio kelių, dviračių takų ir pėsčiųjų takų projektavimu;

34.	rekomenduoja Komisijai numatyti, kokia jos vidaus struktūra galėtų prižiūrėti kelių eismo saugos veiksmų plano įgyvendinimą. Šiuo tikslu būtų galima sukurti kelių eismo saugos agentūrą arba sustiprinti jau esamas struktūras, pavyzdžiui, Europos kelių eismo saugumo observatoriją.

Įsipareigojimai

REGIONŲ KOMITETAS

35.	atkreipia dėmesį į Komisijos paskelbtą Europos kelių saugos chartiją (http://www.erscharter.eu/lt/node) ir ragina Europos vietos ir regionų valdžios institucijas kiekvieną atskirai pasirašyti šią chartiją ir prisiimti praktinių įsipareigojimų gerinti kelių eismo saugumą savo pačių teritorijose.

2011 m. kovo 31 d., Briuselis

Regionų komiteto pirmininkė

Mercedes BRESSO

7.6.2011

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/35

Regionų komiteto nuomonė „Penktoji sanglaudos ataskaita“

2011/C 166/07

REGIONŲ KOMITETAS

—	džiaugiasi, kad būsima sanglaudos politika bus skirta visiems Europos regionams, neatsižvelgiant į jų išsivystymo lygį, ir pritaria naujos tarpinės kategorijos sukūrimui, užtikrinant vienodą požiūrį į visus regionus,

—	norėtų, kad įgyvendinant ir vertinant sanglaudos politiką be BVP būtų atsižvelgiama į papildomus rodiklius, nes tai padėtų geriau atspindėti kiekvieno regiono išsivystymo lygį,

—	primena, kad norėtų, jog įgyvendinant sanglaudos politiką Europos socialinis fondas būtų integruotas į struktūrinius fondus, o jo lėšos būtų naudojamos teritorijų lygmeniu,

—	norėtų, kad teritorinės sanglaudos tikslas būtų remiamas, visų pirma finansiškai, ir rekomenduoja lėšas teritorinio bendradarbiavimo programoms skirstyti Bendrijos, o nebe nacionaliniu lygmeniu,

—	pritaria bendram principui, kad reikalinga sanglaudos politikos ir strategijos „Europa 2020“ tikslų sąveika, bet pabrėžia, kad ji negali tarnauti vien tik strategijai, nes turi Sutartyje įrašytus savo tikslus,

—	norėtų, kad teritorinės sanglaudos tikslas atsispindėtų ES „meniu“ nustatant teritorijų prioritetą ir papildant su strategija „Europa 2020“ susijusias temas,

—	pritaria, kad reikia parengti bendrą strateginę programą, ir, laikantis daugiapakopio valdymo principų, siūlo į vystymosi ir investicijų partnerystės sutartis kiekvienoje valstybėje narėje įtraukti regionų valdžios institucijas,

—

nepritaria nuostatoms dėl makroekonominio (išorės) sąlygiškumo ir pasiūlymui įsteigti veiklos rezervą; sutinka, kad būtina įvesti naujas finansavimo sąlygų formas, kurios būtų susietos su rezultatais, jeigu bus pasirinkti bendri, teisingi, proporcingi ir vienodo požiūrio principu pagrįsti kriterijai.

Pranešėjas

Michel DELEBARRE (FR / ESP), Diunkerko meras

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Penktosios ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitos išvados. Sanglaudos politikos ateitis“

COM(2010) 642 galutinis

I. POLITINĖS REKOMENDACIJOS

REGIONŲ KOMITETAS

Bendrosios pastabos

1.	palankiai vertina paskelbtą Penktąją ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos ataskaitą, kuri sudaro tinkamą pagrindą diskusijoms dėl sanglaudos politikos gairių po 2013 m.;

pripažįsta šios Europos Komisijos atliktos analizės – pirmosios po Lisabonos sutarties įsigaliojimo – svarbą visų pirma todėl, kad teritorinė sanglauda nuo šiol laikoma vienu pagrindinių Sąjungos tikslų. Vis dėlto apgailestauja, kad ataskaitoje daugiausia remiamasi statistiniais duomenimis, gautais prieš prasidedant finansų, ekonomikos ir socialinei krizei, kuri Europos Sąjungoje tęsiasi nuo 2008 m., todėl reikalauja, kad kitas programavimo laikotarpis būtų grindžiamas pokrizinio laikotarpio statistika ir ragina Tarybą ir valstybes nares šiai užduočiai atlikti dėti visas politines ir administracines pastangas. Be to dėl šios priežasties dar svarbiau naudoti kitus papildomus ir naujesnius rodiklius realiai regionų išsivystymo būklei įvertinti, nes vien tik BVP augimas negali parodyti tikrojo krizės poveikio. Regionų komitetas jau išdėstė savo poziciją šiuo klausimu nuomonėje „BVP ir kiti rodikliai pažangai vertinti“, kurioje siūlo du bendrus rodiklius (jie bus netrukus parengti): visapusį aplinkos apsaugos indeksą ir suderintą socialinį tyrimą regionų lygiu;

džiaugiasi sanglaudos politikos įgyvendinimo pažanga, padėjusia padidinti augimą, sukurti darbo vietų, didinti žmogiškąjį kapitalą, sudaryti palankesnes sąlygas esminei regionų infrastruktūrai kurti ir gerinti aplinkos apsaugą. Pabrėžia, kad pripažįstamas sanglaudos politikos kaip sverto vaidmuo skatinant konkurencingumą ir inovacijas, visų pirma todėl, kad ji gali sutelkti privačiojo sektoriaus potencialą;

konstatuoja, kad nepaisant sanglaudos politika pasiektos pažangos mažinant skirtumus, dar yra labai didelis atotrūkis tarp ES regionų ir pačiuose regionuose, visų pirma skiriasi infrastruktūros išsivystymo, gyventojų pajamų, viešųjų paslaugų kokybės ir galimybių jomis naudotis lygiai; tą itin išryškina skirtingą poveikį daranti ekonomikos ir finansų krizė, vis svarbesni iššūkiai, tokie kaip globalizacija, nedarbas (visų pirma jaunimo), demografinis senėjimas, klimato kaita ir energetinė priklausomybė;

5.	todėl pabrėžia, kad sanglaudos politika turėtų disponuoti siekiamiems tikslams įgyvendinti būtinais ištekliais, kurie sustiprintų veiksmus valstybių narių, regionų ir vietos lygmenimis, kad būtų galima atkurti tikrą ekonominę, socialinę ir teritorinę Europos regionų pusiausvyrą;

primena, kad Bendrijos sanglaudos politikos pridėtinė vertė visų pirma grindžiama šiais požiūriais:

—	solidarumo, remiančio subalansuotą vystymąsi visoje ES,

—	strateginiu - nustatant pagrindinius tikslus, atitinkančius regiono ir vietos gyventojų poreikius,

—	kompleksiniu - remiantis įvairių sektorių politikos sinergija įvairiais konkrečios teritorijos lygmenimis,

—	horizontaliu įvairių teritorijai darančių poveikį politikos sričių požiūriu,

—	teritoriniu - atsižvelgiant į teritorijų padėtį, pabrėžiant kiekvieno regiono stipriąsias ir silpnąsias vietas,

—	daugiamečiu - užsibrėžiant trumpalaikius, vidutinės trukmės ir ilgalaikius tikslus,

—	partnerystės - įtraukiant Bendrijos, nacionalinį, regioninį ir vietos lygmenis bei socialinius ir ekonominius teritorijos veiklos vykdytojus į veiklos programų rengimą ir įgyvendinimą;

7.	pabrėžia, kad dėl šio išskirtinio požiūrio sanglaudos politika (labiau negu bet kuri kita Europos Sąjungos politika) leidžia pasiekti, kad Europos integracija būtų matoma ir teritorijos, ir piliečių lygmenimis, atliepdama ir vienų, ir kitų poreikius;

Naujos sanglaudos politikos architektūros link

Sanglaudos politika visiems regionams, pritaikyta prie jų išsivystymo lygio

džiaugiasi, kad Penktojoje sanglaudos ataskaitoje patvirtinama, jog būsima sanglaudos politika bus skirta visiems Europos regionams, neatsižvelgiant į jų išsivystymo lygį. Todėl pabrėžia, kad struktūriniai fondai pirmenybę turėtų teikti mažiau išsivysčiusiems Europos regionams, bet kartu turėtų teikti būtiną paramą ir kitiems regionams, kad būtų skatinamas jų konkurencingumas, užimtumas, socialinė įtrauktis ir tvarus vystymasis, siekiant harmoningo vystymosi visoje ES;

mano, kad reikia apsvarstyti galimybę sukurti naują tarpinę kategoriją ir jai priskirti regionus, kurių BVP sudaro 75–90 proc. Bendrijos BVP. Ši sistema sumažintų nustatytos 75 proc. Bendrijos BVP ribos efektą (dabartinė tinkamumo finansuoti riba tarp konvergencijos ir konkurencingumo tikslo) ir užtikrintų vienodas sąlygas šiems regionams. Būtina atsižvelgti į sunkumus, iškylančius regionams, kurie nuo 2013 m. pirmą kartą netenkins paramos gavimo kriterijų pagal konvergencijos tikslą, ir regionams, kurie nors ir tenkina paramos gavimo kriterijus pagal konkurencingumo tikslą dabartiniu programavimo laikotarpiu, tačiau ir toliau susiduria su struktūriniais, socialiniais ir ekonominiais sunkumais įgyvendindami strategijos „Europa 2020“ tikslus ir kuriuos vargina vidiniai regioniniai skirtumai. Dėl šios kategorijos sukūrimo neturėtų nukentėti regionai, gaunantys paramą pagal konvergencijos, konkurencingumo tikslą, arba laipsniškai pradedantys ir baigiantys gauti paramą;

10.

dar kartą pakartoja pageidavimą atsižvelgti ne tik į BVP, bet ir į papildomus kriterijus, visų pirma įgyvendinant ir vertinant programas, nes tai padėtų geriau atspindėti kiekvieno regiono išsivystymo lygį ir konkrečias juose iškylančias socialinės ir teritorinės sanglaudos problemas (skirtumus pačiuose regionuose, pajamų pokyčius, nedarbo lygį, prieigą prie visuotinės svarbos paslaugų, galimybes naudotis transporto priemonėmis, transporto rūšių sąveikumą, aplinkos kokybę, socialinę gerovę, išsilavinimo lygį ir t. t.). Programavimo laikotarpio vidurio peržiūra (5+5) turi būti proga atsižvelgti ne tik į BVP, bet ir į šiuos naujus papildomus kriterijus. Todėl prašo Europos Komisiją parengti subregioniniu lygmeniu taikytinų vystymosi teritoriniu, socialiniu ir aplinkos apsaugos požiūriu rodiklių sąrašą remiantis Eurostato, ESPON ir OECD tyrimais (1);

Kompleksinio požiūrio stiprinimas

11.

pritaria kompleksiniam požiūriui į sanglaudos politiką, kad būtų galima skatinti visų fondų (sanglaudos fondo, ERPF, ESF, EŽŪFKP ir EŽF) papildomumą ir sudaryti sąlygas jais pasinaudoti laikantis kompleksinio požiūrio. Komitetas rekomenduoja aiškiai apibrėžti kiekvieno fondo taikymo sritį ir jų sąsajas su kitų ES fondų, skirtų, pavyzdžiui, transportui ar aplinkosaugai, suteikta pagalba strategijų ar veiklos srityse. Be to reikia parengti aiškias gaires Europos lygmeniu ir sukurti koordinavimo struktūras nacionaliniu ir subnacionaliniu lygmenimis;

12.

prašo patikslinti Europos socialinio fondo įsteigimo sąlygas; mano, kad įgyvendinant sanglaudos politiką Europos socialinis fondas turėtų būti tuojau pat integruotas į struktūrinius fondus ir būtų naudingas glaudesnis ESF ir ERPF bendradrbiavimas; todėl Komitetas pritaria kryžminio finansavimo naudojimui ir veiksmų programų, finansuojamų keleto fondų lėšomis (ERPF ir ESF), parengimui;

13.

laikosi nuomonės, kad nors Europos socialinis fondas turi padėti pasiekti strategijos „Europa 2020“ ir Europos užimtumo strategijos tikslus, jo lėšos turi būti naudojamos teritorijų lygmeniu ir turi visiškai atitikti sanglaudos politikos gaires atsižvelgiant į regionuose nustatytus poreikius (2). Džiaugiasi, kad pirmininkavusios Belgijos išvadose pasibaigus neoficialiam už sanglaudos politiką atsakingų ministrų posėdžiui (3) rekomenduojama stiprinti Europos socialinio fondo regioninį aspektą, tokiu būdu didinti jo matomumą ir labiau įtraukti į regionų socialines ir ekonomines strategijas;

14.

norėtų, kad Europos socialinio fondo lėšomis finansuojami projektai būtų skaidresni. Reikėtų užtikrinti, kad juos įgyvendinant didesnis dėmesys būtų skiriamas teritorijoms atsižvelgiant į labai konkrečius praktiškus vietos poreikius, kad projektas taptų matomesnis, papildytų komunikacijos ir informavimo srityse atliktą darbą, ir būtų finansuojamas kaip techninė pagalba Bendrijos, nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu;

15.

mano, kad ERPF ir ESF lėšas reikia skirstyti atsižvelgiant į nacionaliniu lygmeniu nustatytą procentinę dalį, kad būtų galima užtikrinti, jog bus skirta reikiamų ESF lėšų ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslams atitinkamose valstybėse narėse ir regionuose. Regionų komitetas rekomenduoja, kad taip nustatytų maržų ribose valstybės narės pasiskirstytų struktūrinių fondų (ERPF ir ESF) lėšas nacionaliniu lygmeniu, bendradarbiaudamos su vietos ir regionų valdžios institucijomis;

16.

laikosi nuomonės, kad ERPF ir ESF tarpusavio lankstumą ateityje reikėtų skatinti ir supaprastinti, visų pirma remiantis nauja Bendra strategine programa ir ypač rengiant vietinius vystymosi modelius ir integruotus miestų ir vietos valdžios plėtros planus (4). Be to prašo Europos Komisijos ateityje teikiant teisės aktų pasiūlymus numatyti analogišką sistemą tarp ERPF ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), kad būtų galima užtikrinti kompleksiškesnį požiūrį į kaimo teritorijas;

Tvirtesnis teritorinis bendradarbiavimas

17.

remia minimą teritorinį bendradarbiavimą paliekant dabartinę trijų dalių struktūrą, bet apgailestauja, kad ji nėra pakankamai išplėtota. Todėl pageidauja, kad šio tikslo būtų dar atkakliau siekiama

—	padidinant jau numatytas lėšas,

—

parengiant konkrečias, teritorinio bendradarbiavimo programoms tinkamesnes taisykles teikiant didesnę techninę pagalbą vietos lygmeniu, supaprastinant audito ir kontrolės taisykles, nustatant, kaip būtų galima taikyti ir priderinti vienodo dydžio netiesiogines sąnaudas ir apibrėžiant Bendrijos išlaidų tinkamumo taisykles,

—	teikiant pasiūlymų, kaip pagerinti šių programų valdyseną;

18.

rekomenduoja lėšas teritorinio bendradarbiavimo programoms skirstyti Bendrijos, o nebe nacionaliniu lygmeniu. Išmokų pagal šias programas gavėjai turės aiškiau parodyti regionuose įgyvendinamų teritorinio bendradarbiavimo projektų rezultatus ir pridėtinę vertę perduodami gerąją praktiką bei praktinę patirtį. Komitetas pageidautų, kad pirmenybė būtų teikiama strateginiam ir kompleksiniam požiūriui bendradarbiavimo erdvės mastu, stengiantis išvengti bet kokio nacionalinio suinteresuotumo finansine grąža;

19.	prašo Komisijos būsimuose teisės aktų pasiūlymuose numatyti nuostatas, pagal kurias, įgyvendinant teritorinio bendradarbiavimo programas, būtų galima pasitelkti ESF fondą su jo taikymo sritimi susijusiems veiksmams finansuoti;

20.

ragina siekti realaus visų trijų sanglaudos politikos tikslų papildomumo. Sąjungos įsikišimas pasienio, tarptautiniu ir tarpregioniniu lygiais turi papildyti pagal regionines programas, įgyvendinamas siekiant „konvergencijos“ ir „regionų konkurencingumo ir užimtumo“ tikslų, teikiamą paramą. Reikėtų skatinti nustatyti teritoriniam bendradarbiavimui regioninėse programose skirtas kryptis ar priemones, visų pirma tam, kad būtų galima finansuoti struktūrinius projektus tarptautiniu ar tarpvalstybiniu mastu. Kartu reikėtų siekti geresnio visų trijų „teritorinio bendradarbiavimo“ tikslo dalių koordinavimo;

21.

pabrėžia, kad būtina geriau derinti teritorinio bendradarbiavimo programas su teritorinėmis strategijomis, rengiamomis atsižvelgiant į teritorijos veiklos vykdytojų bendrą valią (5). Todėl laikosi nuomonės, kad tarpvalstybinės programos gali paremti makroreginines strategijas ir pradedamas rengti integruotas jūrų strategijas. Panašiai tarpvalstybinės programos suteiks paramą šiuo metu rengiamoms euroregioninėms ir eurometropolinėms strategijoms. Todėl Komitetas prašo iš esmės padidinti 150 km atstumo apribojimą, taikomą salų kaip pasienio regionų klasifikacijai;

22.

ragina Europos Komisiją sudaryti palankesnes sąlygas naujoms teritorinėms partnerystėms ir šiuo tikslu supaprastinti ir patobulinti tarpregioninio bendradarbiavimo programų valdymo tvarką. Geresnis tarpregioninis bendradarbiavimas padeda ne tik užtikrinti suderintą bendrų problemų sprendimą, bet ir pripažinti, kad novatoriški sprendimai neapsiriboja dabartinėmis teritorinėmis sienomis;

23.

primena, kad Europos teritorinio bendradarbiavimo grupė (ETBG) (6) yra labai svarbi priemonė skatinant bendradarbiavimą, visų pirma tarpvalstybiniu lygmeniu. Laikosi nuomonės, kad ETBG skirtą reglamentą ateityje reikėtų supaprastinti ir adaptuoti atsižvelgiant į šiuo metu įgyjamą patirtį. Visų pirma reikėtų supaprastinti personalo klausimus reguliuojančią teisę ir ETBG mokesčių sistemą. Taip pat reikėtų sutrumpinti dabartinių procedūrų trukmę. Komitetas taip pat skatina reguliariau skirti ETBG visuotines dotacijas, kad ETBG galėtų tapti tiesioginėmis struktūrinių fondų valdytojomis;

24.	prašo Europos Komisiją gerinti dabar vykdomą bendradarbiavimą prie išorės sienų. Visų pirma būtina supaprastinti procedūras ir didinti ERPF, Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės (EKPP) ir Europos plėtros fondo (EPF) sinergijas;

25.

pabrėžia, kad teritorinis bendradarbiavimas itin reikalingas atokiausiems regionams, kuriuose dėl geografinės padėties prie labiausiai nutolusių ES išorės sienų šis klausimas yra lemiamos svarbos; ragina įgyvendinti platesnės kaimynystės veiklos planą siekiant šiuos regionus geriau integruoti į jų geografinę aplinką;

Strateginiai prioritetai, priderinti prie regionų ypatybių

Daugiau lankstumo kartu su strategija „Europa 2020“

26.

pabrėžia, kad sanglaudos politika, kartu su kitomis ES finansuojamomis politikos sritimis, gali ir turi toliau atlikti pagrindinį vaidmenį, kad būtų galima užtikrinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą, kaip numatyta strategijoje „Europa 2020“, ir kad būtų galima prisidėti prie harmoningo Sąjungos vystymosi didinant visų regionų vidinį potencialą ir mažinant Europos teritorijų skirtumus, kaip tai numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 174 straipsnyje;

27.

pritaria bendram principui, kad reikalinga sanglaudos politikos ir strategijos „Europa 2020“ bei jos pavyzdinių iniciatyvų tikslų sąveika, kad būtų galima žengti pirmyn siekiant pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo. Taip pat mano, kad jau įdėta daug pastangų šioje srityje 2007–2013 m. laikotarpiu ir kad reikėtų jas įvertinti prieš pradedant dar labiau telkti išteklius;

28.

todėl primena, kad sanglaudos politika negali tarnauti vien tik strategijai „Europa 2020“ ir nacionalinėms reformų programoms, nes turi Sutartyje įrašytus savo tikslus, t. y. mažinti ekonominius, socialinius ir teritorinius skirtumus tarp Europos Sąjungos regionų. Taigi sanglaudos politika turi remtis padėtimi teritorijose, jų poreikiais ir vystymosi galimybėmis;

29.

pritaria bendram principui, kad reikia sudaryti Bendrijos „meniu“ ir numatyti įvairius teminius prioritetus, kurie pakeistų dabartinę struktūrinių fondų lėšų skirstymo logiką, kai naudojamos siaurai apibrėžtos išlaidų kategorijos. Vis dėlto prieštarauja pernelyg dideliam šių pasirinktinų prioritetų ribojimui rengiant naujus nacionalinius vystymosi ir investicijų partnerystės susitarimus ir rengiant veiklos programas, nes reikėtų palikti pakankamai erdvės vietos ir regionų valdžios institucijoms teritorijose įgyvendinti strategijos „Europa 2020“ tikslus;

30.

laikosi nuomonės, kad Europos Komisija negali kai kuriuos šiuos prioritetus nustatyti privalomais. Juos reikia apibrėžti regionų lygiu, atsižvelgiant į teritorinę diagnozę, pabrėžiant kiekvieno regiono stipriąsias ir silpnąsias vietas. Taip pat mano, kad nereikėtų visas struktūrinių fondų lėšas skirti vien tik teminiams prioritetams, kuriuos regionai turės pasirinkti iš Bendrijos „meniu“. Ši nuostata prieštarautų pačiam kompleksinio požiūrio principui, pagal kurį vystymosi strategija grindžiama investicijomis į įvairius sektorius;

31.

todėl prašo Europos Komisijos būsimuose reglamentuose dėl sanglaudos politikos pernelyg neriboti teminių prioritetų sąrašo, kad būtų galima atsižvelgti ne tik į teritorinę, ekonominę ir socialinę kiekvieno regiono įvairovę, bet ir užsibrėžti daugiau tikslų, nei numatyta strategijoje „Europa 2020“ socialinės ir teritorinės sanglaudos srityje;

Realiai atsižvelgti į teritorinės sanglaudos tikslą

32.

pritaria principui, kad reikia daugiau lankstumo sudarant veiklos programas, kad būtų galima užtikrinti intervenciją įvairiuose teritorijų lygmenyse (regionų vidaus, regioniniu, keleto regionų ir makroregionų) atsižvelgiant į teritorijų ypatumus ar funkcinę erdvę, pavyzdžiui, upių baseinus, kalnų zonas, archipelagus ir t. t. Vis dėlto ši intervencija turėtų remtis bendra teritorijos veiklos vykdytojų, visų pirma, vietos ir regionų valdžios institucijų, valia kartu įgyvendinti tikrą teritorijos projektą, nekvestionuojant jo reikšmės regiono mastu;

33.

norėtų, kad teritorinės sanglaudos tikslas atsispindėtų naujojoje sanglaudos politikos struktūroje ES „meniu“ nustatant teritorijų prioritetą ir papildant su strategija „Europa 2020“ susijusias temas, kad teritorinė sanglauda galėtų užtikrinti subalansuotą erdvinį teritorijų planavimą, skatindama regionų ir visuotinės įvairių sričių politikos darnos tarpusavio priklausomybę. Taip pat pritaria Europos Komisijos pasiūlymui tinkamai atsižvelgti į teritorinių ypatybių turinčius regionus (7);

34.

pabrėžia, kad ypatingas dėmesys ir toliau turėtų būti skiriamas atokiausiems regionams, nes Lisabonos sutarties 349 straipsnyje pripažįstamas jų išskirtinis statusas. Primena, kad būtina šiems regionams numatyti finansines sąlygas, kurios nustatytų kompensaciją už daugelį jiems iškylančių sunkumų: nuošalumas, izoliuotumas, nedidelis plotas, sudėtingos reljefo ir klimato sąlygos, ekonominė priklausomybė nuo nedidelio gaminių kiekio. Ši kompensacija būtina, kad būtų galima sudaryti palankesnes galimybes atokiausiems regionams patekti į vidaus rinką vienodomis sąlygomis su kitais Europos regionais;

35.

pritaria, kad sanglaudos politikoje reikia labiau atsižvelgti į miestų aspektą daugiau įtraukiant miestus ir jų aglomeracijas į visus sanglaudos politikos rengimo etapus: nacionalines reformų programas, vystymosi ir investicijų partnerystės susitarimus ir veiksmų programas. Todėl pageidautų, kad būtų tinkamai atsižvelgiama į miesto aspektą veiksmų programose ir dar kartą primena savo prašymą didesnį dėmesį skirti integruotai miestų plėtrai. Primena, kad labai dažnai miestų zonoms būdingi dideli ekonominiai, socialiniai ir teritoriniai skirtumai, jiems mažinti būtina rasti tinkamus sprendimus. Integruota miestų plėtra turėtų vykti remiantis pagal Leipcigo chartiją vykdomais darbais, kuriais siekiama išbandyti naują bendrą Europos tvaraus miesto etaloną. Taip pat reikėtų miestus laikyti viso regiono augimo ir vystymosi ašimi;

36.

pritaria Europos Komisijos pasiūlymui vietos ir (arba) regionų išrinktiesiems atstovams suteikti svarbesnį vaidmenį pagal veiksmų programas rengiant ir įgyvendinant miestų plėtros strategijas. Suteikus vietos ir regionų valdžios institucijoms tokį savarankiškumą ir atsakomybę reikės sistemingiau skirti miestams, aglomeracijoms ir regionams numatytų visuotinių dotacijų; pasisako už tai, kad miesto aspektas išliktų Europos sanglaudos politikos dalimi. Miestai gali būti svarbi augimo ir inovacijų diegimo varomoji jėga. Be to glaudesni miestų ir kaimo vietovių santykiai gali skatinti ES ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą ir kartu padėti įgyvendinti strategiją „Europa 2020“. Šiai funkcijai atlikti ir ateityje bus reikalingos priemonės socialiniam ir ekonominiam stabilumui ir tvariam miestų ir probleminių miestų rajonų vystimuisi užtikrinti. Šios priemonės turėtų būti numatytos regionų veiklos programose ir įgyvendintos;

37.

apgailestauja, kad nepakankamas dėmesys skiriamas kaimo aspektui, tuo tarpu kaimo teritorijos ir priemiesčiai, kaip jie šiuo metu apibrėžiami, sudaro daugiau kaip 80 proc. Sąjungos teritorijos. Prašo Europos Komisijos ypatingą dėmesį skirti įvairių tipų savivaldybių – tiek miesto (didelių miestų ir miestelių), tiek kaimo vietovių – ryšiui, kadangi tai yra esminis integruotos regioninio vystymosi politikos aspektas. Be to pageidautų, kad būsimoje sanglaudos politikoje derama vieta būtų skiriama kaimo aspektui ir kad būtų siekiama didesnės sąveikos ir sinergijos tarp ERPF, ESF ir EŽŪFKP teikiamos paramos remiantis nauja Bendra strategine programa bei veiksmų programų lygmeniu. Siūlo nuo dabartinės programos URBACT pereiti prie programos RURBACT (8), kuri skatintų keistis gerąja praktika ir kurti tinklus miestų ir kaimų problemoms spręsti bei sąsajai tarp šių dviejų aspektų nustatyti;

38.

todėl ragina veiksmų programose, pagal kurias finansuojami subregionų iniciatyva įgyvendinami projektai, nustatyti teritorinį aspektą. Naujas vietos vystymosi metodas turi tapti visuotine strategine sistema subregioniniam vystymuisi visose atitinkamose vietovėse, nepriklausomai nuo to, ar tai miesto, kaimo ar miesto ir kaimo vietovės, ir būti įtrauktas į regionų programas;

39.

apgailestauja, kad Penktojoje sanglaudos ataskaitoje nepakankamai kalbama apie kai kurių skirtumų pačiuose regionuose ryškėjimo tendenciją. Minėti skirtumai susiję su tokiais reiškiniais kaip teritorinė segregacija, dėl kurios formuojasi tam tikro pobūdžio getai, toliau nyksta kai kurios atokios vietovės. Aiškus šių skirtumų nurodymas remiantis teisingais statistikos duomenimis ir priemonės, skirtos šiems skirtumams pačiuose regionuose sumažinti, padėtų geriau atsižvelgti į teritorinės sanglaudos tikslą vietos lygiu, su sąlyga, kad tos priemonės būtų valdomos regionų lygmeniu;

40.

pritaria, kad būtina didesnį dėmesį skirti vietos plėtros iniciatyvoms, kurias reikėtų skatinti sistemingesniu Sąjungos bendru finansavimu. Dalį veiksmų programoms numatytų lėšų reikėtų skirti vietos plėtros iniciatyvoms (pavyzdžiui, partnerystėms). Tai gali būti kvietimai teikti regioninius ar daugiaregionius projektus (9), skirtus skatinti visus viešosios veiklos vykdytojus (vietos ir regionų išrinktuosius atstovus ar viešųjų įstaigų atstovus ir t. t.) ir privačios veiklos vykdytojus (įmones, prekybos rūmus, socialines įmones, kooperatyvus, asociacijas ir pan.) parengti ir įgyvendinti kompleksiniu požiūriu grindžiamas vietos plėtros strategijas (10). Vietos plėtros iniciatyvos gali svariai prisidėti prie vietos valdžios institucijų vystymosi skiriant tinkamą finansinę paramą, įskaitant technines pagalbos programas;

41.

laikosi nuomonės, kad teritorinės sanglaudos tikslo turi būti siekiama visų sričių Sąjungos politika, jį įgyvendinti reikia nuosekliai su sektorių politika ir sanglaudos politika, o formuojant Sąjungos politiką reikia labiau atsižvelgti į jos teritorinį poveikį. Todėl apgailestauja, kad Europos Komisija iki šiol neatsiliepė į Komiteto prašymą parengti baltąją knygą dėl teritorinės sanglaudos (11);

42.

apgailestauja, kad Penktojoje sanglaudos ataskaitoje nekalbama apie visuotinės svarbos paslaugas, nors SESV 14 straipsnyje ir Lisabonos sutarties 26 protokole aiškiai pripažįstamas visuotinės svarbos paslaugų ir teritorinės sanglaudos esminis ryšys. Todėl dar kartą prašo, kad Sąjungos politikos teritorinis poveikis visuotinės svarbos paslaugoms būtų įvertintas ex ante ir ex post;

Sanglaudos politikos įgyvendinimas

Strateginis požiūris

43.

pritaria, kad reikia parengti bendrą strateginį programą, kuri apimtų sanglaudos fondą, Europos regioninės plėtros fondą, Europos socialinį fondą, Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondą. Vis dėlto norėtų, kad ši strateginė programa būtų apibrėžta kartu su Taryba ir Europos Parlamentu ir bendradarbiaujant su Regionų komitetu. Ši bendra strateginė programa turi patikslinti įvairių Bendrijos fondų Europos Sąjungos regionuose ir kitų ES fondų, turinčių aiškų teritorinį aspektą ir glaudų ryšį su Struktūriniais fondais (pavyzdžiui, transeuropinių tinklų finansavimas arba aplinkos ir klimato kaitos fondai, kurie gali būti sukurti), intervencijos sritis, vaidmenis ir tarpusavio sąsajas;

44.	laikosi nuomonės, kad esamos makroregioninės strategijos gali būti naudojamos kaip „bendra makroregionė strateginė programa“. Regioninės strategijos, parengtos pagal veiksmų programas (atsižvelgiant į tris sanglaudos politikos tikslus), galės remtis minėtų makroregioninių strategijų prioritetais;

45.

prašo Europos Komisijos patikslinti „vystymosi ir investicijų partnerystės sutarties“, dėl kurios derėsis Europos Komisija ir valstybės narės, turinį ir sąlygas. Pabrėžia, jog būtina praktiškai įgyvendinti partnerystės ir daugiapakopio valdymo principus ir todėl siūlo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos privaloma tvarka dalyvautų rengiant šias sutartis, derantis dėl jų ir jas įgyvendinant, kadangi jos tiesiogiai dalyvauja šiose sutartyse numatytose veiksmų programose. Vietos ir regionų valdžios institucijos turi dalyvauti nacionalinių sutarčių lygiu priimant sprendimus dėl teminių prioritetų ir finansinių įsipareigojimų, taikytinų veiksmų programoms, kuriose jos dalyvauja;

46.

siūlo, kad ir „vystymosi ir investicijų partnerystės sutartys“, ir „teritoriniai paktai“ įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ kiekvienoje valstybėje narėje įvestų daugiapakopio valdymo sistemą, kurioje dalyvautų įvairūs teritoriniai lygmenys (ES, nacionalinis, regioninis ir vietos) įgyvendinant tvirtesnę partnerystę su vietos ir regionų valdžios institucijomis. Prašo, kad vietos ir regionų valdžios institucijos (būdamos viešųjų paslaugų bendros finansuotojos ir (arba) bendros administratorės) pasirašytų šiuos teritorinius paktus (12) ir visapusiškai dalyvautų juos rengiant, dėl jų derantis, juos įgyvendinant ir atliekant tolesnius veiksmus. Kaip ir Bendra strateginė programa, šie teritoriniai paktai turės apimti Sanglaudos fondą, ERPF, ESF, EŽŪFKP ir EŽF ir užtikrinti nuoseklumą su nacionalinėmis reformų programomis, sudarant palankesnes sąlygas jas įgyvendinti teritorijoje;

47.

palankiai vertina tai, kad kaip ir dabartiniu laikotarpiu, parengtos veiksmų programos yra pagrindinė priemonė sanglaudos politikai įgyvendinti. Todėl primena, kad Europos Komisija turės užtikrinti, kad vietos ir regionų valdžios institucijos būtų visapusiškai įtrauktos rengiant šias programas, dėl jų derantis ir jas įgyvendinant;

48.

pritaria metinėms įgyvendinimo ataskaitoms, sudarančioms galimybę stebėti pažangą, pasiektą įgyvendinant tikslus viso programavimo laikotarpiu, kaip tai daroma šiuo metu. Tačiau nemato prasmės įvesti naują reikalavimą atlikti įgyvendinamų programų vertinimą, kai Europos Komisija jau yra gavusi patvirtinimą dėl tam tikrų lėšų skyrimo;

49.	pritaria Europos Komisijos pasiūlymui reguliariai rengti politinius debatus įvairiose kompetentingose Bendrijos institucijų tarnybose. Todėl yra pasirengęs Europos Komisijai padėti surengti šiuos debatus su savo nariais per Komiteto plenarines sesijas ar COTER komisijos posėdžius;

50.	kaip ir Europos Komisija laikosi nuomonės, kad būtina už sanglaudos politiką atsakingiems ministrams organizuoti reguliarius susitikimus atitinkamose Tarybos grupėse (13) ir aptarti programavimo srityje pasiektus rezultatus bei įvertinti pažangą, pasiektą įgyvendinant užsibrėžtus tikslus;

Partnerystė ir valdysena

51.

laikosi nuomonės, kad strategijos „Europa 2020“ sėkmė priklauso nuo jos įgyvendinimo įtraukiant įvairius susijusius subjektus ES, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu taikant daugiapakopio valdymo sistemą. Todėl primena, kad būtina sudaryti teritorinius paktus ir labiau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas;

52.

primena, kad svarbu nustatyti griežtesnius ir išsamesnius kriterijus, suteikiančius galimybę įgyvendinti partnerystės su vietos ir regionų valdžios institucijomis principą rengiant Bendrijos ir nacionalinius strateginius tikslus bei veiksmų programas, dėl jų derantis ir juos įgyvendinant. Džiaugiasi, kad Europos Komisijos atlikti vertinimai rodo, jog vietos ir regionų valdžios institucijų ir teritorijos socialinių bei ekonominių veiklos vykdytojų įtraukimas yra pagrindinis sanglaudos politikos sėkmę lemiantis veiksnys;

Įgyvendinimas, sąlygos, paskatos ir sankcijos

53.

primygtinai skatina vietos ir regionų valdžios institucijas užtikrinti, kad būtų kuo visapusiškiau išnaudoti jų administraciniai ir instituciniai pajėgumai, ir kaupti atitinkamus finansinius bei žmogiškuosius išteklius, kurie padėtų vykdyti sudėtingus ES finansuojamus projektus, visų pirma administacinės naštos ir biurokratizmo požiūriu; pabrėžia, jog būtina užtikrinti reikiamo lygio finansavimą tam, kad vietos ir regionų valdžios institucijos galėtų tinkamai dalyvauti vykdant didelius projektus, kuriuos finansuoja struktūriniai fondai;

54.

kategoriškai nepritaria nuostatoms dėl makroekonominio (išorės) sąlygiškumo, tai yra galimybei atsisakyti struktūrinių fondų lėšas skirti miestams ir regionams dėl jų nacionalinės valdžios klaidų ir nusižengimų arba dėl to, kad pastaroji nesilaikė stabilumo ir augimo pakto reikalavimų. Dėl finansinių sankcijų ar paskatų, susijusių su Stabilumo ir augimo paktu, skirtų užtikrinti makroekonomines sąlygas, gali labai nukentėti vietos ir regionų valdžios institucijos, nors jos nėra atsakingos už tai, kad valstybės narės nesilaiko savo įsipareigojimų šioje srityje (14);

55.

remia (vidaus) sąlygų nustatymą, kuriuo siekiama sustiprinti sanglaudos politikos veiksmingumą. Tokios sąlygos turi būti glaudžiai susietos su sanglaudos politikos teminiais prioritetais, nebandant jas integruoti į platesnes struktūrines reformas, kurios tik bendrais bruožais susijusios su šios politikos vykdymu. Turėtų būti sutelkiamas dėmesys į struktūrines ir institucines sąlygas, kurios užtikrintų kuo geriausią sanglaudos lėšų panaudojimą. Jos turėtų būti paprastos, įmanomos įvykdyti, proporcingos ir ex-ante patikrintos;

56.

pritaria tam, kad toliau būtų taikomas bendras finansavimas Europos lygiu, užtikrinantis vietos lygmens veiklos vykdytojų savarankiškumą ir atsakomybę. Kaip ir dabartiniu laikotarpiu, bendras finansavimas Bendrijos lygiu turi būti moduliuojamas atsižvelgiant į kiekvieną tikslą ir kiekvieno regiono išsivystymo lygį. Vis dėlto prieštarauja bet kokiam bendro finansavimo procentinės dalies mažinimui, nes procentinės dalys neturi būti naudojamos kaip nepastovūs kintamieji biudžeto ribojimo atveju institucijoms pasirašius susitarimą dėl kitų metų finansinių perspektyvų. Be to kelia klausimą dėl Europos Komisijos siūlomų bendro finansavimo procentinės dalies moduliavimo atsižvelgiant į Bendrijos pridėtinę vertę, veiklos rūšis ir gavėjus. Šie moduliavimai gali sukelti sunkumų, galinčių nulemti neatitikimus ir dar labiau apsunkinti valdymo institucijų darbą. Galiausiai primena, kad bendro finansavimo procentinės dalys turi būti nustatytos kiekvienai veiksmų programai, kad atitiktų užsibrėžtus prioritetinius tikslus;

57.

prieštarauja pasiūlymui įsteigti veiklos rezervą, grindžiamą strategijos „Europa 2020“ tikslais, nes būtų sunku jam nustatyti tikslų priskyrimo kriterijus. Šis veiklos rezervas gali būti naudingas pažangiausiems regionams neatsižvelgiant į kai kurių regionų, galbūt neturinčių palankių sąlygų teritoriniu, ekonominiu ar socialiniu požiūriu, įdėtas pastangas, ir neatsižvelgiant į kai kurių sprendimų pobūdį, visų pirma į sudėtingus integruotus sprendimus, kuriems parengti reikia daug laiko. Įsteigus veiklos rezervą, valstybės gali pradėti kelti nedidelio užmojo tikslus. Be to laikosi nuomonės, kad sukūrus veiklos rezervą tiek Bendrijos, tiek nacionaliniu lygiu, tai nebūtų didesnio investicijų veiksmingumo garantija. Tačiau Komitetas pritartų lankstumo rezervo sukūrimui (kuris nebūtų grindžiamas rezultatų kriterijumi). Šį rezervą sudarytų automatiškai suteikti asignavimai programavimo laikotarpiu ir jis būtų skirtas

—	finansuoti bandomąsias iniciatyvas pažangaus, darnaus ir integracinio augimo srityje,

—	arba skirti struktūrinių fondų paramą ekonominės, socialinės ar aplinkosaugos krizės atveju bendradarbiaujant su Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondu ir Europos Sąjungos solidarumo fondu;

58.

pritaria būtinybei įvesti naujas (vidaus) finansavimo sąlygų formas, kurios būtų susietos su rezultatais, tačiau mano, kad siekiant užtikrinti nuoseklų struktūrinių sąlygų sistemos įgyvendinimą, reikia apibrėžti bendrus, teisingus, proporcingus ir vienodo požiūrio principu pagrįstus kriterijus, kuriais remiantis būtų galima aiškiai nustatyti, ar tam tikra sąlyga yra įvykdyta. Kiekybiniai tikslai turi tarnauti strateginiam programavimo valdymui ir nereikalauti neproporcingai didelių sąnaudų. Užsibrėžti atsižvelgiant į ribotą skaičių pažangos ir rezultatų rodiklių, jie padeda įvertinti pasiektą pažangą palyginti su pradine padėtimi ir nustatyti, kaip įgyvendinami prioritetiniai tikslai. Taigi, jiems neturi būti taikomos sankcijos, jeigu lauktų rezultatų pasiekta tik iš dalies. Kaip minėjo 2010 m. lapkričio 22–23 d. Lježe susirinkę už sanglaudos politiką atsakingi ministrai, šiuo metu yra taikoma keletas svarbių sąlygų ir jų veiksmingumas pasitvirtino. Tai visų pirma automatiško įsipareigojimo panaikinimo taisyklė, užbaigimo, kontrolės ir audito sistemų tvirtinimo taisyklės, papildomumo ir bendro finansavimo principai ir t. t. Šias vidines sąlygas galima taikyti toliau ir jas tobulinti;

59.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijų indėlis laikantis bendro finansavimo principo visiškai teisėtai suteikia Regionų komitetui galimybę dalyvauti konstruktyviame dialoge, kurio nori Europos Komisija, kad būtų galima išsamiau aptarti įvairias nuostatas dėl sąlygų, numatytų Penktojoje sanglaudos ataskaitoje, sudarius darbo grupę dėl sąlygų iš valstybių narių ir Europos Parlamento atstovų;

Vertinimas ir laukiami rezultatai

60.

pritaria Europos Komisijos pasiūlymui labiau orientuotis į rezultatyvumą pasitelkiant išmatuojamus ir aiškius tikslus ir rezultatų rodiklius, iš anksto sudarytus atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno regiono tikslus. Tačiau prašo Komisijos nevertinti pasiektų rezultatų tik pagal pažangą įgyvendinant strategijos „Europa2020“ tikslus. Todėl primena, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu jau yra padaryta pažanga, įtraukus ex-ante, in itinere ir ex-post vertinimą; šios priemonės turėtų būti peržiūrėtos prieš toliau jas taikant;

61.

pritaria tam, kad būtų naudojamas ribotas bendrų rodiklių, susijusių su ekonomine, socialine ir teritorine sanglauda ir strategija „Europa 2020“skaičius, kad Europos Komisija galėtų atlikti bendrą ir tęstinį vertinimą visu programavimo laikotarpiu. Vis dėlto daugumą šių rodiklių reikės nustatyti regionų mastu, atsižvelgiant į kiekvieno regiono teritorines ypatybes ir užsibrėžtas prioritetines gaires. Jie, be kita ko, turės atspindėti tai, kiek reikalingas yra siūlomas sprendimas teritorijos vystymuisi;

Finansų inžinerijos priemonės

62.

pritaria finansų inžinerijos priemonių naudojimui, kad būtų galima padidinti Bendrijos fondų sverto poveikį. Tačiau apgailestauja, kad Komisija, nustatydama, kada galima suteikti teisę gauti pagalbą, nurodo konkrečias temas ir mano, kad valstybėms narėms turi būti palikta teisė spręsti, kokiu lygmeniu (nacionaliniu ar regioniniu) taikomos finansines priemones bus veiksmingesnės. Vis dėlto reikėtų supaprastinti ir išsamiau paaiškinti šių priemonių taikymo sąlygas, kad

—	būtų dagiau galimybių dalyvauti EIB ir kitoms nacionalinio, regionų ar vietos lygmens bankinėms institucijoms,

—	vietos ir regionų valdžios institucijos būtų skatinamos labiau naudotis šiomis priemonėmis ir užtikrinti saugų jų taikymą,

—	būtų galima tenkinti visų – didelių ir mažų regionų poreikius, nes esamos priemonės yra pritaikytos tik plataus masto veiksmams;

63.

turi abejonių dėl Europos Komisijos pasiūlymo nukreipti finansinę paramą įmonėms daugiausia naudojantis finansų inžinerijos priemonėmis, teikiant dotacijas paramos inovacijoms, aplinkosaugai ir kt. programų bendram finansavimui. Parama įmonėms įgyvendinant sanglaudos politiką turėtų būti teikiama išskirtinai finansų inžinerijos priemonėmis, kurios nesumažina subsidijų poreikio, nes ne visas veiklos rūšis galima finansuoti paskolomis ir ne visos institucijos gali vykdyti paskolomis finansuojamus projektus. Krizė parodė, kad recesijos laikotarpiu rinkos priemonės yra neveiksmingos. Vietos ir regionų valdžios institucijos turi nustatyti tinkamiausią paramos rūšį atsižvelgiant į kiekvieno regiono verslo ir ekonomines sąlygas, neatsiejant nuo konkurencijos politikos ir, svarbiausia, regioninės pagalbos;

Supaprastinimas

64.

prieštarauja bet kokiam esminiam dabartinės struktūrinių fondų valdymo sistemos keitimui, kaip siūlo Europos Komisija, numatant parengti naujos redakcijos finansinį reglamentą. Todėl ragina Europos Komisiją palikti dabartinę sistemą, kuri jau pradeda duoti rezultatų (mažėja klaidų ir taisyklių pažeidimų), ir būtent šią sistemą prireikus būtų galima tobulinti ir paprastinti;

65.

pabrėžia, kad norint padidinti sanglaudos politikos veiksmingumą ir pagerinti rezultatus reikia rasti procedūrų paprastumo bei veiksmingumo ir finansų valdymo pusiausvyrą, kad sanglaudos politika būtų skaidresnė ir praktiškesnė. Visiškas regionų kompetencijos pripažinimas valdant ir kontroliuojant regionines veiklos programas būtų vienas šios pusiausvyros aspektų. Be to Regionų komitetas turėtų pateikti sprendimų, kaip dar labiau supaprastinti valdymo institucijoms fondų lėšų naudojimo, o paramos gavėjams – lėšų gavimo taisykles. Taip pat ragina Europos Komisiją toliau svarstyti supaprastinimo klausimą, kad visų pirma būtų galima paramos gavėjams sutrumpinti kompensavimo terminus;

66.

ragina Europos Komisiją taikyti supaprastintus kompensavimo ERPF ir ESF paramos gavėjams metodus nustatant standartizuotą vieneto įkainį ir vienkartinę išmoką. Ragina valstybes nares padėti vietos ir regionų valdžios institucijoms, kad būtų galima greitai įgyvendinti šias nuostatas, kurios be kita ko padės labiau orientuoti programavimą į laukiamus rezultatus;

67.

palankiai vertintų su teritorinio bendradarbiavimo programomis susijusią peržiūros procedūrą siekiant visoms programoms nustatyti bendras taisykles, kad partneriams būtų galima taikyti nacionaliniu lygiu pripažintas audito procedūras ir tokiu būdu pagrindiniams partneriams nebereikėtų tikrinti kitų valstybių narių atlikto audito;

68.

įspėja Europos Komisiją dėl pasiūlymo sutartyse numatyti patikinimo deklaracijas tarp valdymo institucijų ir Audito Rūmų. Šis pasiūlymas neturėtų apsunkinti vietos ir regionų valdžios institucijų darbo, turint omenyje kontrolės ir audito taisykles, ir sumažinti Europos Komisijos atsakomybę atliekant aiškintojo ir padėjėjo vaidmenį šioje srityje;

69.

pabrėžia, kad finansų kontrolės ir audito praktika turi būti aiškiai pagrįstos reikalavimų laikymusi ir turėtų būti proporcingos; griežtai nepritaria „šliaužiančio reguliavimo“ procesui, kai valdančiosios institucijos yra „skatinamos“ imtis tam tikrų įvertinimo planų, nors tokio reikalavimo nėra, o auditorių naudojamuose standartiniuose kontroliniuose sąrašuose, kaip nustatė Lėšų koordinavimo komitetas, yra punktų, nenumatytų ES reglamentuose ir nereikalaujamų nacionaliniuose teisės aktuose;

70.

džiaugiasi Europos Komisijos pasiūlymu pirmaisiais programavimo metais nebetaikyti automatiško įsipareigojimų panaikinimo taisyklės ir norėtų, kad šie pirmieji metai būtų vertinami tik baigus vykdyti veiksmų programą. Ši sąlyga padės sumažinti vėlavimų, būdingų prasidėjus programavimo laikotarpiui, skaičių. Tačiau Europos Komisija ir valstybės narės turės rūpintis, kad veiksmų programos būtų tvirtinamos kiek galima anksčiau, kad sumažėtų tokių vėlavimų tikimybė;

71.

apgailestauja, kad Europos Komisija nepateikė jokių pasiūlymų, kaip supaprastinti projektų, iš kurių gaunamos pajamos, teikimo tvarką, nes jų lėšų skaičiavimo būdas yra labai sudėtingas, o tai duoda priešingų rezultatų ir atbaido potencialius projektų rengėjus. Taip pat ragina Europos Komisiją supaprastinti ir paspartinti pagrindinių projektų tvirtinimo tvarką;

72.

pritaria išlaidų tinkamumo finansuoti taisyklių derinimui tarp veiklos sričių, priemonių ir išteklių numatant išsamias nuostatas bendroje strateginėje programoje ir tiesiogiai ja paremtas įgyvendinimo teisines nuostatas, kad būtų galima supaprastinti įgyvendinimo procedūras ir kiek galima sumažinti taisyklių pažeidimo pavojų. Vis dėlto teks rūpintis, kad vietos ir regionų valdžios institucijos visapusiškai dalyvautų rengiant šias tinkamumo finansuoti taisykles su valstybėmis narėmis, kad būtų galima užtikrinti tinkamą bendrą aiškinimą ir Bendrijos teisės aktų taikymą nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu.

2011 m. balandžio 1 d., Briuselis

Regionų komiteto pirmininkė

Mercedes BRESSO

(1) Europos teritorijų planavimo stebėsenos tinklas (ORATE/ESPON).

(2) Plg. nuomonę „Europos socialinio fondo ateitis po 2013 m.“, CdR 370/2010 (pranešėja Catiuscia Marini, IT/ESP).

(3) Neoficialus ministrų posėdis vyko 2010 m. lapkričio 22–23 d. Lježe.

(4) Plg. Reglamento (EB) Nr. 1080/2006 8 str. dėl miestų tvaraus vystymosi.

(5) Plg. RK nuomonę savo iniciatyva „Šiaurės jūros ir Lamanšo sąsiaurio regiono strategija“, CdR 99/2010 fin (pranešėjas Hermann Kuhn, DE / ESP).

(6) Plg. RK nuomonę savo iniciatyva „Naujos ETBG reglamento persvarstymo perspektyvos“, CdR 100/2010 rev. 3 (pranešėjas Alberto Nuñez Feijoo, ES / ELP).

(7) Plg. SESV 174 str. teigiama kad ypatingas dėmesys bus skiriamas „kaimo vietovėms, pramonės pereinamojo laikotarpio vietovėms bei didelių ir nuolatinių gamtinių arba demografinių trūkumų turinčioms vietovėms, pavyzdžiui, labai retai apgyvendintiems toliausiai į šiaurę esantiems regionams bei salų, pasienio ir kalnuotoms vietovėms“.

(8) RURBACT programa remtųsi URBACT programos raida stiprinimu pagal RURACT tinklo patirtį, kad būtų galima geriau atsižvelgti į miesto ir kaimo aspektų sąsają.

(9) Plg. 2000–2006 m. Italijos pavyzdį, kai buvo atsižvelgiama į teritorinę sanglaudą taikant kompleksinį požiūrį rengiant struktūrinių fondų programą. Šie kompleksiniai teritoriniai projektai apima NUTS II kategorijos 7 regionus ir yra įgyvendinami regionų viduje.

(10) Plg. vietos veiklos grupių pavyzdį įgyvendinant LEADER+ programą.

(11) Plg. Regionų komiteto nuomonę „Teritorinė sanglauda“ (pranešėjas Jean-Yves Le Drian, FR / ESP), CdR 274/2008 fin.

(12) Teritorinius paktus pasirašysiančios vietos ir regionų valdžios institucijos turi būti atrenkamos kiekvienoje valstybėje narėje atsižvelgiant į jų subnacionalines kompetencijas.

(13) Tai galėtų būti specialiai sanglaudos politikai skirtos formalios struktūros arba Bendrųjų reikalų tarybos posėdžiai, kuriuose dalyvautų už sanglaudos politiką atsakingi ministrai.

(14) 2010 m. gruodžio 1 d. RK nuomonė „Ekonominės politikos koordinavimo stiprinimas“, pranešėjas Konstantinos Tatsis (EL / ELP) CdR 224/2010 fin ir 2010 m. gruodžio 2 d. RK rezoliucija dėl 2011 m. prioritetų, CdR 361/2010 fin (konkrečiai 10 pt.)

7.6.2011

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/45

Regionų komiteto perspektyvinė nuomonė „Europos socialinio fondo ateitis po 2013 m.“

2011/C 166/08

REGIONŲ KOMITETAS

—	primygtinai rekomenduoja, kad ESF ir toliau veiktų kaip struktūrinis fondas ir kad teritoriniam aspektui būtų skiriamas didesnis dėmesys rengiant ir įgyvendinant tarpsektorines veiksmų programas, įskaitant ir susijusias su bendradarbiavimu,

—	norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad penktojoje sanglaudos ataskaitoje užsimenama apie inovacinį vietos iniciatyvų potencialą, ir labai pritartų, kad ESF taptų neatsiejama minėtoje ataskaitoje pasiūlyto vietos vystymosi modelio dalimi,

—

mano, kad ESF ir toliau turėtų siekti savo pagrindinių tikslų: kelti užimtumo lygį, užtikrinti veiksmingą darbo rinką ir taip sudaryti daugiau įsidarbinimo galimybių, vystyti ir stiprinti žmogiškąjį kapitalą, teikti reikiamą paramą dirbantiems asmenims, kad jie neprarastų savo darbo vietų, ir remti inovacijas, skatinti verslumą ir švietimo bei mokymo reformas,

—

—	atkreipia dėmesį į kritišką romų bendruomenės padėtį: ji patiria ne tik socialinę ir ekonominę atskirtį, bet ir teritorinę segregaciją, o jų gyvenimo sąlygos yra prastesnės nei vidutinės ir mano, kad būtina šią padėtį ištaisyti įgyvendinant vietos ir regionų lygmeniu taikomas europines priemones.

Pranešėja

Catiuscia MARINI (IT / ESP), Umbrijos regiono pirmininkė

I. BENDROSIOS PASTABOS

REGIONŲ KOMITETAS

Sanglaudos politikos savitumas, tikslas ir legitimumas po 2013 m.

pritaria Europos Komisijai, kuri Penktojoje sanglaudos ataskaitoje (1) teigė, kad sanglaudos politika turi būti skirta visiems Europos regionams, skatinti darnų Sąjungos vystymąsi ir padėti atsiliekantiems regionams siekti pažangos jiems skiriant didžiąją dalį išteklių, tačiau taip pat stiprinti išsivysčiusių regionų konkurencingumą, neleisti plisti savanaudiškam ir kitiems regionams žalingam požiūriui, t. y. paisyti tik savo teritorijos ir (arba) šalies interesų;

todėl mano, kad būtina teritoriniu požiūriu apibrėžta strategija, kuri būtų įgyvendinama kaip papildoma bendrosios rinkos priemonė, sustabdytų teritorijų atotrūkio didėjimą ir padėtų siekti ekonominio vystymosi ir socialinės įtraukties tikslų. Be to, laikosi nuomonės, kad būtina užtikrinti įvairių sanglaudos politikos tikslų nuoseklumą ir juos susieti, o ne skatinti įgyvendinti kiekvieną tikslą atskirai, tačiau aiškiai ir tiksliai apibrėžti susijusius veiksmus;

tikisi, kad sanglaudos politika sulauks vis didesnio Europos piliečių pripažinimo ir domėjimosi, todėl ją reikėtų orientuoti į konkrečius ir kiekybiškai įvertinamus rezultatus, be to, būtina visiškai įdiegti atskaitomybės principą, vengti vieno visiems tinkančio požiūrio (angl. one size fits all) taikymo primetant iš anksto priimtus biurokratinius sprendimus, tačiau kartu suteikti galimybes įgyti patirties vietose ir šią politiką įgyvendinti atsižvelgiant į teritorijų ypatumus ir siekti naujojo Lisabonos sutartimi įteisinto politinio tikslo – teritorinės sanglaudos (2);

mano, kad siekiant veiksmų efektyvumo, laibai svarbu skirti dideles finansines lėšas, kad būtų nustatyta minimali lėšų riba net ir tiems regionams, kurie pagal statistinį vidurkį nepriskiriami atsiliekantiems regionams, tačiau dažnai susiduria su sanglaudos problemomis pačioje teritorijoje, kadangi joje yra skurdžių ir atsiliekančių vietovių;

5.	ragina įtraukti Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondą į Sąjungos biudžetą, visų prima siekiant paspartinti išteklių sutelkimą,

II. POLITINĖS REKOMENDACIJOS

Sanglaudos politika ir strategijos „Europa 2020“ tikslai

laikosi nuomonės, kad reikia derinti ir susieti sanglaudos politiką ir strategiją „Europa 2020“, aiškiai nustatyti tiesioginės paramos sritis, laikytis savitarpiškumo ir papildomumo principų, tačiau, atsižvelgiant į Sutarties (3) nuostatas, išsaugoti sanglaudos politikos autonomiją ir įvertinti, kokiais būdais ji gali prisidėti prie sėkmingo strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo;

ypač pabrėžia, kad siekiant šių tikslų labai svarbus vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo, kadangi šios institucijos – tai tinkamiausias lygmuo nustatyti ir įgyvendinti Bendrijos politiką ir užtikrinti dermę su ilgalaike strategija, kuria siekiama spręsti lėšų nepanaudojimo ir socialinės atskirties problemas konkrečiose vietovėse numatant atitinkamus papildomus veiksmus ir įgyvendinant daugiapakopį valdymą;

nepritaria pasiūlymams renacionalizuoti sanglaudos politiką arba pasiūlymams, susijusiems su pramonės koncentracija, kadangi tokie pasiūlymai nedera su strategija „Europa 2020“ ir jos neremia, be to prieštarauja teritoriškumo ir daugiapakopio valdymo principams, įkūnijantiems svarbiausias geresnės teisėkūros vertybes, kurias iki šiol skatino sanglaudos politika ir kurios grindžiamos Sutarties nuostatomis. Geresnis ekonomikos valdymas ir Europos sanglaudos stiprinimas galėtų tapti lemiamais veiksniais įveikiant ekonomikos krizę (4);

Sanglaudos politika ir Europos socialinio fondo vaidmuo

mano, jog gyvybiškai svarbu, kad Europos socialinis fondas (ESF), atsižvelgdamas į bendrą Europos sanglaudos politiką, toliau siektų pirmiau minėtų užsibrėžtų tikslų, t. y. rengtų kiek galima labiau susistemintas ir kompleksines programas, kuriose tinkamas dėmesys būtų skiriamas teritoriniam matmeniui. Siekiant maksimalių rezultatų, reikia stiprinti žmogiškąjį kapitalą, todėl būtina tam skirtus veiksmus įtraukti į bendrąją vystymosi politiką ir su ja suderinti;

10.

atkreipia dėmesį, kad ekonomikos krizės sąlygomis ESF vaidmuo dar labiau sustiprėjo, kadangi jis tapo nepakeičiama paramos priemone, padedančia darbuotojams ir įmonėms prisitaikyti prie naujų ekonominių ir rinkos sąlygų bei galinčia apsaugoti nuo krizės nukentėjusių asmenų pajamas, todėl dar kartą pabrėžia, kad labai svarbu toliau siekti užsibrėžtų tikslų. Teigiamai vertina ir pakartotinai reiškia pritarimą savo nuomonėje „Sanglaudos politikos ateitis“ (5) jau aptartam Europos Parlamento požiūriui (6), kad užimtumas ir socialinė įtrauktis turi būti Europos sanglaudos strategijos prioritetai ir kad ESF atlieka lemiamą vaidmenį didinant įsidarbinimo galimybes ir kovojant su skurdu, o dabartinės ekonomikos krizės aplinkybėmis šio vaidmens svarba ir būtinybė dar padidėja. ESF programa yra daugiametė, ir tai neginčijamas jos privalumas, nes toks sprendimas užtikrina vietos bendruomenėms ir projektų rėmėjams taip norimą stabilumą, ypač šiais laikais, kai vietos valdžios institucijoms tenka riboti biudžetą;

ESF pridėtinė vertė, palyginti su kitomis nacionalinėmis finansinėmis priemonėmis

11.

primygtinai rekomenduoja, kad ESF ir toliau veiktų kaip struktūrinis fondas ir pabrėžia, kad Europoje šis fondas yra Europos Sąjungos veiksmų garantas, todėl nepaisant skirtingų reglamentavimo ir finansinių sąlygų, šalys turi galimybę pasinaudoti ESF lėšomis ir įgyvendinti papildomas iniciatyvas, kurių negalėtų įgyvendinti arba įgyvendintų tik iš dalies, jei naudotųsi tik nacionalinėmis priemonėmis. Tikisi, kad teritoriniam aspektui bus skiriamas didesnis dėmesys rengiant ir įgyvendinant tarpsektorines veiksmų programas, įskaitant ir susijusias su bendradarbiavimu;

12.

atkreipia dėmesį į šias ESF suteikiamas papildomas svarbias ir konkrečias galimybes:

•	ESF lėšas galima naudoti lanksčiau, palyginti su nacionalinėmis finansavimo priemonėmis, kurios paprastai yra skiriamos konkretiems tikslams įgyvendinti. Lankstumas yra vienas iš ESF privalumų, todėl jį reikėtų išsaugoti ir naujuoju programavimo laikotarpiu;

•	suteikia galimybę pertvarkyti sistemas, apjungiančias švietimą, mokymą ir darbą;

•

sudaro sąlygas nuolat pritaikyti visų kategorijų darbuotojų, įskaitant ir neįgaliuosius darbuotojus, gebėjimus, visų pirma aukšto lygio gebėjimus, kad jiems būtų lengviau aktyviai dalyvauti gamybos sistemoje, taigi, ESF svariai prisideda prie socialinės įtraukties tikslo įgyvendinimo ir Europos regionų konkurencingumo stiprinimo;

•	dabartinėmis aplinkybėmis, kai nuolat mažinamos nacionalinės viešosios išlaidos, ESF parama tampa ypač reikalinga švietimo ir mokslinių tyrimų sektoriams, kadangi jie svarbūs užtikrinant spartų inovacijų diegimą, o tam savo ruožtu būtini darbuotojų gebėjimai ir iniciatyvumas;

•	ESF įneša papildomą kokybinį indėlį, kadangi nuolat lyginama šalių fondo lėšų panaudojimo patirtis įgyvendinant strategiją „Europa 2020“ , taigi atliekamas lyginamasis nacionalinių ir (arba) regioninių ir vietos sistemų bei kitokio pobūdžio patirties vertinimas;

13.	pabrėžia, kad labai svarbi suteikiama galimybė dirbti pagal daugiametę programą, kuri užtikrina išteklius ir programines gaires;

ESF prioritetinės užduotys įgyvendinant strategiją „Europa 2020“

14.

pabrėžia, kad ESF prisideda prie veiksmų įgyvendinimo visuose trijuose prioritetiniuose strategijoje „Europa 2020“ (7) sektoriuose, ypač reikšmingas indėlis į pažangų augimą ir integracinį augimą. Kalbant apie penkis kiekybinius tikslus, ESF tiesiogiai siejasi su tikslu gyventojų užimtumą padidinti iki 75 proc., be to, remdamas socialinės įtraukties politiką (8), jis netiesiogiai prisideda prie mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus ir bendro skurdo lygio mažinimo. ESF taip pat prisidės prie šių Europos Vadovų Tarybos apirėžtų 2020 m. Europos strategijos integruotų gairių (9) įgyvendinimo:

7 gairė. Dalyvavimo darbo rinkoje didinimas ir struktūrinio nedarbo mažinimas;

8 gairė. Kvalifikuotos darbo jėgos formavimas, atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius, darbo kokybės ir mokymosi visą gyvenimą skatinimas;

9 gairė. Visų lygių švietimo ir mokymo sistemų veikimo tobulinimas ir aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų skaičiaus didinimas;

10 gairė. Socialinės įtraukties skatinimas ir kova su skurdu;

15.

reiškia susirūpinimą dėl plintančio socialinės, visų pirma migrantų, atskirties reiškinio, ekonominės darbo vertės sumažėjimo ir dėl šios priežasties išaugusio skurstančių dirbančių žmonių skaičiaus, dėl padidėjusios nedarbo ir skurdo rizikos vyresnio amžiaus žmonėms ir neįgalių asmenų įsidarbinimo galimybių sumažėjimo, dėl padidėjusios nelygybės skirstant pajamas ir padidėjusio santykinio ir absoliutaus skurdo lygio. Mano, kad pablogėjusios ekonominės sąlygos riboja ne tik materialines, bet ir kultūrines bei laisvalaikio galimybes, kurios iš esmės lemia individo potencialo vystymą ir išnaudojimą, todėl ragina ESF prisiimti ryžtingus įsipareigojimus prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ pavyzdinių iniciatyvų „Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė“ ir „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas“;

16.	atkreipia dėmesį į kritišką romų bendruomenės padėtį: ji patiria ne tik socialinę ir ekonominę atskirtį, bet ir teritorinę segregaciją, o jų gyvenimo sąlygos yra prastesnės nei vidutinės ir mano, kad būtina šią padėtį ištaisyti įgyvendinant vietos ir regionų lygmeniu taikomas europines priemones;

17.

remdamasis dabartiniu 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu sukaupta patirtimi ir, visų pirma, atkreipdamas dėmesį į regioninių veiksmų programų socialinės įtraukties priemones ir gerąją patirtį, įgytą įgyvendinant Bendrijos iniciatyvas, pabrėžia, kad ESF galės taip pat svariai prisidėti prie strategijos „Europa 2020“ prioriteto „integracinis augimas“ (10) įgyvendinimo. Komitetas norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad penktojoje sanglaudos ataskaitoje užsimenama apie inovacinį vietos iniciatyvų potencialą, ir labai pritartų, kad ESF taptų neatsiejama minėtoje ataskaitoje pasiūlyto vietos vystymosi modelio dalimi. Būtų naudinga išanalizuoti, ar yra galimybių plačiau taikyti tokius modelius, kurie tikrai atitinka principą „iš apačios į viršų“ (pvz., kaimo plėtros programų atveju būtų galima remtis programa LEADER), ir ESF čia galėtų atlikti nemenką vaidmenį;

18.

19.

pripažįsta, kad būtina sukurti suderintą įsidarbinimo, mokymo, pajamų rėmimo bei profesinio ir šeiminio gyvenimo derinimo paslaugų sistemą, kuri, atsižvelgiant į Europos darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros principus, leistų užtikrinti būtiną darbo rinkos lankstumą, o darbuotojams – saugumo ir užimtumo garantijas;

20.

pabrėžia, kad ESF turi skirti ypatingą dėmesį horizontaliems prioritetams, pavyzdžiui, nepalankioje padėtyje esančių asmenų ir grupių socialinei įtraukčiai ir kovai su diskriminacija dėl lyties ir amžiaus. Visų pirma turėtų būti siekiama lyčių lygybės tikslo, t. y. užtikrinti lygias užimtumo galimybes, vienodas darbo sąlygas ir užmokestį moterims (panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio atotrūkį). Todėl pritaria Europos Parlamento pozicijai: įgyvendinant ESF programas teikti pirmenybę moterims skirtoms ekologiškoms darbo vietoms. Teigiamai vertina pasiūlymą ESF ir atkūrimo planų bei struktūrinės pertvarkos programų biudžetą sudaryti atsižvelgiant į lyčių klausimus, siekiant užtikrinti, jog pagal šias programas būtų vienodai pritraukiamos ir jose vienodai dalyvautų moterys (11);

21.	be to, pripažįsta, kad visuomenė neužtikrina priemonių, būtinų moterų profesinei reintegracijai po gimdymo, todėl mano, kad ESF turi atlikti esminį vaidmenį sudarant galimybes sugrįžti į darbo rinką tiems, kurie iš jos pasitraukė, kad auklėtų vaikus arba prižiūrėtų šeimos narius;

22.

atsižvelgdamas į subsidiarumo principą mano, kad teritoriniai paktai, dėl kurių vyks derybos tarp valstybių narių, įskaitant jų regionų atstovus, ir Komisijos dėl vystymosi strategijos, kurią šalys pateikia savo reformų programoje, yra priemonė, stiprinanti sanglaudos politikos indėlį į strategijos „Europa 2020“ tikslų įgyvendinimą. Bendra strategija pagrįsti paktai, iš dalies per sutartinius susitarimus, sudarytų galimybę nustatyti investavimo prioritetus, Europos Sąjungos lėšų paskirstymą, su sektoriais ir prioritetinėmis programomis susijusius valdymo lygmenis (nacionalinį, regioninį ir vietos), sutartas sąlygas ir siektinus tikslus. Paktai turi būti susiję su sąlygiškumo principu, ex ante ir ex post atskirų veiksmų tinkamumo finansuoti vertinimo kriterijumi;

23.

laikosi nuomonės, kad siekiant nuoseklios, tolygios ir kompleksiškos ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, reikėtų išplėsti teritorinių paktų taikymo sritį, t. y. taikyti šią priemonę kitose politikos srityse ir kitoms ES finansavimo priemonėms, kadangi tai leistų sustiprinti kiekvienos teritorijos planavimo galimybes ir nustatyti konkrečius jos prioritetus;

24.	primena Europos užimtumo strategiją ir pabrėžia lemiamą ESF vaidmenį sudarant sąlygas jos įgyvendinimui;

Socialinio fondo geografinė ir teminė santalka

25.

pabrėžia, kad iš visų struktūrinių fondų ESF yra vienintelis, kurio veiksmai tiesiogiai skirti piliečiams: jaunimui, bedarbiams, darbuotojams, vyresnio amžiaus žmonėms, su socialinės atskirties grėsme susiduriantiems asmenims ir t.t. Todėl labai svarbu, kad fondo finansuojami veiksmai galėtų būti įgyvendinami visoje ES teritorijoje ir būtų naudingi visiems piliečiams nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Paramos intensyvumą lems:

—	atskiros teritorijos ekonominio vystymosi atsilikimo lygis,

—	darbo rinkose iškylantys sunkumai ir mažėjantis konkurencingumas,

—	būtinybė teritorijose skatinti inovacijas,

—	būtinybė remti žmogiškajam kapitalui skirtus veiksmus labiausiai nukentėjusiose nuo ekonomikos krizės teritorijose;

26.

nepritaria išskaidyto finansavimo principui ir ragina geriau teikti pirmenybę su vystymusi susijusioms sritims ir pažeidžiamiausiems asmenims skirtoms priemonėms, visų pirma spręsti prisitaikymo prie darbo rinkos ir įsidarbinimo galimybių didinimo klausimus, tačiau kartu atsižvelgti į ES tvaraus vystymosi tikslus, nustatyti inovacijų sritis, perkvalifikavimo galimybes, veiksmų kryptis, įskaitant ekologiškas darbo vietas, ir remtis išsamia, tikslia ir struktūruota poreikių analize ir naujomis valdžios institucijų galimybėmis planuoti;

27.

mano, kad pajamų apsaugos ir paramos priemonės galėtų būti finansuojamos ESF tuo atveju, jei jos būtų susijusios su aktyvios užimtumo politikos veiksmų įgyvendinimu. Komitetas mano, kad socialinių padarinių švelninimo priemonių taikymas turi likti valstybių narių kompetencijos sritimi, kadangi tokių veiksmų finansavimas priverstų ESF nukrypti nuo savo tikslų ir apribotų jo efektyvumą, nes tektų lėšas skirti skubiai finansuotinoms, o ne ilgalaikėms priemonėms. Komitetas taip pat norėtų pabrėžti, jog konkrečiomis krizės aplinkybėmis būtina ESF lėšomis prisidėti prie valstybių narių projektų, kuriais sprendžiamos opios nedarbo problemos, kadangi šiais projektais realiai ir svariai prisidedama prie strategijos „Europa 2020“ septintos, aštuntos ir dešimtos integruotos gairės įgyvendinimo;

28.

pabrėžia būtinybę laikytis subsidiarumo principo nustatant ESF teminę ir geografinę santalką, tačiau apgailestauja, kad kai kuriose valstybėse narėse ESF lėšos naudojamos per nacionalines programas ir kad taikant priemonės tik šiek tiek atsižvelgiama arba visiškai neatsižvelgiama į konkrečius regionų poreikius. Subsidiarumo principas sudaro galimybę atsižvelgti į suinteresuotųjų subjektų ir teritorijų realius poreikius, kas yra būtina siekiant veiksmingai suplanuoti ESF veiksmus. Todėl, atsižvelgdamas į sukauptą patirtį ir norėdamas, kad būtų išnaudotas teritorijų vystymosi potencialas, rekomenduoja suteikti didesnę nei praeityje veiksmų laisvę būsimam ESF, kad fondui būtų lengviau siekti savo tikslų, ypač atsižvelgiant į strategiją „Europa 2020“;

29.

pabrėžia, kad pereiti prie strategijoje „Europa 2020“ rekomenduojamos mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų ekonomikos bus galima tik tuo atveju, jei bus imamasi sistemingų priemonių, kurių tikslas diegti inovacijas ekonomikos srityje ir pritaikyti mokslinių tyrimų ir inovacijų pasiekimus įmonėse ir teritorijose; šiam tikslui pasiekti būtina sudaryti daugiau galimybių universitetams ir mokslinių tyrimų centrams perduoti technologijas įmonėms, numatyti aukščiausios studijų pakopos ir mokslo darbuotojų rengimo iniciatyvas ir taip stiprinti vietos gamybos sistemų konkurencingumą;

Papildomumas ir sąveika su kitais fondais, visų pirma su Europos regioninės plėtros fondu (ERPF)

30.

primena ankstesnėje nuomonėje „Sanglaudos politikos indėlis įgyvendinant strategiją „Europa 2020““ išreikštą mintį dėl būtinybės labiau susieti teritorinio pobūdžio fondus – ESF ir ERPF – siekiant atverti naujas užimtumo ir didesnes įsidarbinimo galimybes švietimo ir mokymo priemonėmis. Mano, kad Penktojoje sanglaudos ataskaitoje numatytas bendras strateginis pagrindas yra tinkamiausias būdas sutelkti įvairius Bendrijos fondus bendriems uždaviniams ir veiksmams, taip pat siekti nuoseklumo su strategijos „Europa 2020“ tikslais;

31.	mano, kad partnerystės principą įkūnijantis teritorinis paktas – tai priemonė galinti stiprinti minėtą tikslų vientisumą valstybių narių, regionų ir vietų lygmeniu;

32.

atkreipia dėmesį į akivaizdžią ESF tikslo dėl žmogiškųjų išteklių plėtojimo sąsają ir papildomumo su Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) tikslais. Mano, kad kompleksinis programavimas ir glaudžiai koordinuojamas valdymas užtikrintų maksimalią fondų sinergiją, tačiau kiekvienas fondas turi veikti savarankiškai, turi būti apibrėžta jų konkreti paskirtis ir Europos lygmeniu nustatyta žemiausia kiekvieno fondo išmokų riba siekiant užtikrinti tolygų ir tinkamą fondų lėšų paskirstymą. Komisija turėtų skatinti valstybes nares pasinaudoti sukaupta gerąja patirtimi, kaip vietos lygmeniu kompleksiškai panaudoti ERPF ir ESF lėšas. Vienas tokių pavyzdžių – bendras ERPF ir ESF programų valdymo komitetas, kuris prisidėjo, kad ESF ir ERPF poveikis būtų labiau juntamas vietose ir kad abiejų fondų veiksmai vieni kitus papildytų;

33.

rekomenduoja, atsižvelgiant į pakeitimus, susijusius su įvairių fondų lėšomis tinkamomis finansuoti išlaidomis (ir su netinkamomis finansuoti išlaidomis), išanalizuoti kryžminio finansavimo taisykles ir jas supaprastinti siekiant padėti paramos gavėjams ir už lėšų panaudojimą atsakingoms institucijoms;

34.

laikosi nuomonės, kad konkrečių rezultatų siekis, teritorinio matmens stiprinimas, veiksmingesnė komunikacija ir glaudesnė sąsają su kompleksiniu regioniniu programavimu yra veiksmingos priemonės gerinti piliečių žinias apie ESF ir jo poveikį įvairioms socialinėms ir ekonominėms sistemoms. Kad ESF ir ERPF galėtų labiau papildyti vienas kitą, reikėtų taikyti pažangius komunikacijos metodus vietos lygmeniu, be to ERPF ir ESF komunikacijos strategiją turėtų administruoti viena institucija, tokia praktika kai kuriuose regionuose padėjo partneriams suprasti bendrų tikslų turinčių programų strategijų naudą, nepaisant to, kad veiklos pobūdis gali skirtis;

Valdymo sistemos supaprastinamas ir valdymo sutelkimas į rezultatus

35.

mano, kad valdymo ir kontrolės sistema turėtų būti mažiau siejama su reikalavimais laikytis formalių procedūrų ir lėšų panaudojimo tikslų, dėmesys turėtų būti labiau sutelktas į pagrindinius aspektus: pasiektų realių rezultatų tikrinimą ir įgyvendinimo grafiko laikymąsi, skatinimą atlikti palyginamąjį ESF finansuojamų veiksmų poveikio vertinimą ir patikrinti, kurios priemonės iš tiesų buvo sėkmingos;

36.

turėdamas omenyje ESF po 2013 m., mano, kad būtina tęsti veiksmų programose numatytų bendrai finansuojamų priemonių įgyvendinimo, pradėto dabartiniu programavimo laikotarpiu, supaprastinamą įtraukiant išlaidas, kurios yra tinkamos finansuoti pagal Reglamento (EB) Nr. 1081/2006 ankstesnio 11 straipsnio 3 dalies b punktą (netiesioginės išlaidos, deklaruotos pagal vienodo dydžio normą, apskaičiuotą taikant standartinius nustatytus vieneto įkainius) iš dalies pakeistą Reglamentu (EB) Nr. 396/2009. Norima pagerinti ir dar labiau supaprastinti veiklos valdymą ir kontrolę, t. y. palengvinti ir racionalizuoti biurokratines ir administracines procedūras, kurias turi vykdyti ESF paramos gavėjai ir už valdymą atsakingos institucijos. Visų pirma, patvirtinus pirmiau minėtas tinkamas finansuoti išlaidas (vienodo dydžio normos išlaidos, apskaičiuotos taikant standartinius nustatytus vieneto įkainius), būtų patvirtina kontrolės tvarka, kuria būtų vertinama bendrai finansuojamomis priemonėmis pasiekti kiekybiniai ir kokybiniai rezultatai, o tai leistų veiksmingiau panaudoti ESF lėšas;

37.

be to, mano, kad ESF finansuojamų priemonių poveikis sunkiau įvertinamas, palyginti su galimybėmis įvertinti kitokio pobūdžio veiksmus, todėl laikosi nuomonės, kad reikėtų nustatyti ir taikyti rezultatų vertinimo rodiklius, kurie leistų geriau kontroliuoti ESF finansuojamus veiksmus ne tik finansiniu požiūriu, bet ir atsižvelgti į tai, ar pagerėjo žmonių, kuriems ir yra tiesiogiai skirti minėti veiksmai, gyvenimo ir darbo sąlygos. Šie rodikliai turi būti aiškūs, lengvai įvertinami ir apskaičiuojami ir visur vienodai taikomi;

38.

šiuo klausimu nurodo RK nuomonę „BVP ir kiti rodikliai pažangai vertinti“ (12), kurioje pabrėžiama, kad reikia remtis ne tik BVP rodikliu bet ir kitais kriterijais, apimančiais ekonomikos, socialinius ir aplinkos aspektus, ir sukurti visapusį aplinkos apsaugos indeksą bei atlikti suderintą socialinį tyrimą Europos, nacionaliniu ir regionų lygmeniu (13). Primena, kad rodikliai turi būti nustatyti ir apibrėžti plačiose diskusijose, kuriose „iš apačios į viršų“ dalyvautų visų lygmenų – vietos, regionų, nacionalinio ir Europos Sąjungos – institucijos. Toks procesas užtikrina tikslų įgyvendinimą ir ES veiksmų legitimumą, kadangi jame gali dalyvauti piliečiai ir prisidėti prie pastangų įveikti krizę, saugoti aplinką ir siekti geresnės gyvenimo kokybės;

39.	laikosi nuomonės, kad kokybinis ir kiekybinis su įdarbinimu susijusios veiklos rezultatų vertinimas atliekamas vykdant tiesioginius tyrimus, o ne remiantis netiesioginiais administracijos pateikiamais duomenimis, yra gera ir taikytina praktika;

40.

pabrėžia, kad apskritai su įdarbinimu susijusių priemonių vertinimas, atliktas 6 ir 12 mėnesių laikotarpiu, leido įvertinti mokymo politikos veiksmingumą užimtumo srityje ir kai kuriais konkrečiais atvejais akivaizdžiai parodė, kad ypač svarbios su tiesiogine įmonių arba mokslinių tyrimų centrų veikla derinamos mokymo ir (arba) mokslinių tyrimų programos.

41.	atkreipia dėmesį, kad Bendrijos programos įgyvendinamos skaidriau, tačiau susidarė daug ir dažnai nereikalingų biurokratinių sunkumų, dėl kurių patiriamos didelės administracinės sąnaudos ir vėluojama įgyvendinti programas;

42.

rekomenduoja jau dabar dėti pastangas, kad dėl kontrolės procedūrų nenukentėtų programų veiksmingumas, o administracinė našta neprieštarautų poreikiui paprastai ir veiksmingai įgyvendinti minėtas programas, tačiau kartu būtina užtikrinti patikimą ir teisingą valdymą nustatant aiškias ir paprastas, visų vienodai ir neprieštaringai vertinamas taisykles pagal proporcingumo ir sąnaudų efektyvumo užsibrėžtų tikslų atžvilgiu kriterijus;

43.

mano, kad reikia stiprinti už valdymą atsakingų institucijų atsakomybę už nustatomas procedūras ir siekti, kad būtų atsižvelgta į įvairias nacionalines ir regionines sistemas, taip pat sumažinti kontrolę, dėl kurios akivaizdžiai gerokai užtrunka techninės ir administracinės procedūros ir padidėja paramos gavėjų našta.

2011 m. balandžio 1 d., Briuselis

Regionų komiteto pirmininkė

Mercedes BRESSO

(1) Šiuo klausimu žr. RK nuomonę dėl penktosios sanglaudos ataskaitos, pranešėjas Michel Delebarre, CdR369/2010.

(2) Žr. RK nuomonę dėl teritorinės sanglaudos, pranešėjas Jean-Yves Le Drian, CdR 274/2008.

(3) Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 174–178 straipsniai.

(4) Žr. RK Baltąją knygą dėl daugiapakopio valdymo, 2009 m. birželio mėn., CONST-IV-020.

(5) „Sanglaudos politikos ateitis“, pranešėjas Michael Schneider, CdR 210/2009.

(6) 2010 m. spalio 7 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos socialinio fondo ateities.

(7) Komisijos komunikatas „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, COM (2010) 2020 galutinis.

(8) Fondas galėtų taip pat prisidėti siekiant tikslo padidinti aukštojo mokslo diplomą turinčių asmenų skaičių 30–34 amžiaus grupėje (gerinant mokymosi visą gyvenimą kokybę visuose lygiuose ir skatinant siekti aukštojo mokslo).

(9) Tarybos rekomendacija dėl bendrų valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos gairių – 2020 m. Europos strategijos integruotų gairių I dalis, SEC(2010)488 galutinis.

(10) Žalioji knyga „Lacijus 2020“ yra bandymo įgyvendinti strategija „Europa 2020“ vietos lygmeniu pavyzdys. Šios knygos tikslas – remiantis Europos ir nacionaline politika perkelti „Europa 2020“ idėjas į vietos lygmeniu įgyvendinamas darbo rinkos stiprinimo strategijas atsižvelgiant į regiono ypatumus, patirti ir teritorines galimybes.

(11) 2010 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl darbo vietų potencialo plėtimo naujoje tvarioje ekonomikoje (2010/2010(INI)).

(12) BVP ir kiti rodikliai pažangai vertinti, pranešėjas Álvarez Areces, CdR 163/2010.

(13) Umbrijos regionas, nenorėdamas apsiriboti tik BVP rodikliu, sukūrė priemones socialinei ir ekonominei regiono pažangai įvertinti: daugiamatį inovacijų, vystymosi ir socialinės sanglaudos rodiklį, skirtą teisėkūros procesui stebėti. Be to, pagal Komisijos parengtą Europos inovacijų diegimo rezultatų suvestinės modelį buvo sukurta Umbrijos regiono inovacijų diegimo rezultatų suvestinė, kuri, taikant rodiklius, atnaujinamus atsižvelgiant į naujausius duomenis, leidžia kiekvienais metais įvertinti Umbrijos pažangą inovacijų ir konkurencingumo srityse kitų Italijos regionų atžvilgiu.

7.6.2011

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/52

Regionų komiteto nuomonė „Bendrosios rinkos aktas“

2011/C 166/09

REGIONŲ KOMITETAS

—

labai apgailestauja, kad apskritai vertinant kiekvienoje iš trijų sričių numatytas priemones pagal jų skaičių, pobūdį, tikslumą ir įgyvendinimo pažangą neužtikrinta pusiausvyra; todėl prašo Komisijos 2-oje ir 3-ioje srityje pateiktus pasiūlymus, visų pirma pateikiant teisėkūros pasiūlymų metmenis, apibrėžti taip pat tiksliai, kaip ir pirmosios srities pasiūlymus;

—

rekomenduoja Komisijai įgyvendinant Bendrosios rinkos aktą pasinaudoti visais Lisabonos sutartimi pasiektais laimėjimais, kurie gali padėti susigrąžinti ES piliečių pasitikėjimą bendrąja rinka, visų pirma turint omenyje Europos Sąjungos Sutarties 3 straipsnį, kuriuo nustatomi nauji Sąjungos socialiniai tikslai: kovoti su socialine atskirtimi ir diskriminacija, skatinti socialinį teisingumą ir apsaugą, lyčių lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą, laikytis Pagrindinių teisių chartijos nuostatų, taikyti horizontaliąją socialinės apsaugos sąlygą ir užtikrinti galimybę visiems ES piliečiams gauti svarbiausias paslaugas jų gyvenamoje vietovėje (SESV 14 straipsnis ir Protokolas Nr. 26);

—

rekomenduoja Europos Komisijai siekti daugiau aiškumo kalbant apie europiečių pasitikėjimo susigrąžinimą, visų pirma – remiantis Lisabonos sutarties naujovėmis – pirmajame priemonių pakete sujungti visus pateiktus ir europiečių kasdieniam gyvenimui svarbius pasiūlymus, susijusius su galimybe gauti pagrindines paslaugas; todėl rekomenduoja į pirmąjį priemonių paketą įtraukti šiuos pasiūlymus: dėl Pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimo (Nr. 29), profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemų reformos ir „Europos įgūdžių paso“ sukūrimo (Nr. 33 ir Nr. 35), Darbuotojų komandiravimo direktyvos tobulinimo (Nr. 30), viešuosius pirkimus ir visuotinės svarbos paslaugas reglamentuojančių taisyklių supaprastinimo (Nr. 17 ir Nr. 25), socialinio verslumo (Nr. 36), mokesčių kliūčių Europos piliečiams šalinimo (Nr. 42) ir prieigos prie pagrindinių banko paslaugų (Nr. 40);

—

siūlo, kad būtų sudaryti teritoriniai paktai, kai vietos ir regionų valdžios institucijos, pasinaudodamos lanksčiu regioniniu požiūriu, sutelktų savo veiklą ir finansavimą į strategijos „Europa 2020“ ir pavyzdinių iniciatyvų įgyvendinimą. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas projektams, skatinantiems socialines inovacijas regionuose ir darantiems didžiausią įmanomą socialinį poveikį. Teritoriniai paktai ir jų turinys sudaro vieną iš kriterijų, pagal kuriuos ES skiria finansavimą projektams.

Pranešėjas

Jean-Louis DESTANS (FR / ESP), Ero regiono generalinės tarybos pirmininkas

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas dėl kuriamo Bendrosios rinkos akto

COM(2010) 608 galutinis

I. BENDROSIOS REKOMENDACIJOS

REGIONŲ KOMITETAS

teigiamai vertina Komisijos iniciatyvą surengti plačią viešą diskusiją dėl pasiūlymo priimti Bendrosios rinkos aktą, kurio pagrindinis tikslas – labai konkurencinga socialinė rinkos ekonomika ir realus europiečių dalyvavimas šiame projekte; mano, kad Komisijai šis dokumentas taps Sąjungos vidaus politikos veiksmų planu, kuriuo ji remsis iki 2014 m., ir kad jos darbo rezultatai bus vertinami atsižvelgiant į pasiekimus šioje srityje;

pritaria Mario Monti ataskaitos išvadomis pagrįstai Komisijos nuomonei dėl susirūpinimą keliančio ir nepaliaujamai stiprėjančio Europos Sąjungos piliečių nepalankaus požiūrio į vidaus rinką; pabrėžia neginčijamą būtinybę keisti šį požiūrį, todėl veiksmingos bendrosios rinkos sukūrimas turi būti ne tiesiog tikslas, o priemonė, padedanti siekti Lisabonos sutartyje užsibrėžtų tikslų;

3.	remia Komisijos požiūrį, kad vidaus rinka turi sudaryti sąlygas ES pasinaudoti globalizacijos teikiama nauda, atverti naujas galimybes skaitmeninei žinių ir inovacijų ekonomikai, skatinti tvarų augimą siekiant visiems suteikti užimtumo galimybes ir kurti socialinę gerovę;

4.	todėl pritaria Komisijai, kad reikia laikytis kompleksiško požiūrio į bendrąją rinką, o ne paprasčiausiai užpildyti susidariusias spragas;

ragina panaikinti bendrosios skaitmeninės rinkos kliūtis. Būtini skubūs veiksmai sukurti augančią, efektyvią ir dinamišką visos Europos rinką, kurioje būtų kuriamas ir platinamas teisėtas skaitmeninis turinys ir teikiamos internetinės paslaugos. Tai leistų kurti naujas globalizacijos sąlygomis galinčias dirbti įmones, sustiprinti jau veikiančias įmones ir tokiu būdu skubiai padidinti darbo vietų, grindžiamų Europos kultūra ir patirtimi, skaičių ir sudarytų Europos bendrovėms galimybę užsitikrinti didėjančią pasaulinės skaitmeninio turinio ir paslaugų rinkos dalį;

6.	pritaria Komisijos pozicijai atkurti bendrosios rinkos pusiausvyrą vykdant trejopo pobūdžio veiksmus, t. y. taikyti ekonomikos priemones įmonių augimui remti, socialines priemones ES piliečių pasitikėjimui susigrąžinti ir geresnio valdymo priemones;

tačiau labai apgailestauja, kad apskritai vertinant kiekvienoje iš trijų sričių numatytas priemones pagal jų skaičių, pobūdį, tikslumą ir įgyvendinimo pažangą neužtikrinta pusiausvyra; todėl prašo Komisijos 2-oje ir 3-ioje srityje pateiktus pasiūlymus, visų pirma pateikiant teisėkūros pasiūlymų metmenis, apibrėžti taip pat tiksliai, kaip ir pirmosios srities pasiūlymus;

pabrėžia, kad būtina iš esmės susieti Bendrosios rinkos aktą ir strategiją „Europa 2020“. Iš tiesų, Bendrosios rinkos akto statusas skiriasi nuo programa laikomos strategijos „Europa 2020“, Komisija Bendrosios rinkos aktą veikiau vertina kaip priemonę strategijai įgyvendinti, panašiai kaip prekybos politiką ar bendrą ES finansinę paramą; be to, apgailestaudamas teigia, kad skyriuje dėl greito, tvaraus ir tinkamo augimo įmonėms nustatyti prioritetai nesutampa su strategijos „Europa 2020“ augimo prioritetais;

Greitas, tvarus ir tinkamas augimas įmonėms

10.	įsitikinęs, kad vidaus rinka gali sėkmingai veikti tik užtikrinus įmonių konkurencingumą ir socialinę naudą ES piliečiams;

11.

apgailestauja, kad įmonių augimui skirtame komunikato skyriuje atsižvelgta tik į privačias įmones, nors bendrosios rinkos pagyvinimas lemiamos reikšmės turi ir visai socialinei ekonomikai. Numatytose taikyti priemonėse turi būti atsižvelgiama ir į vietos ir regionų valdžios institucijų padėtį, ir į vietose veikiančių viešųjų įmonių vystymo galimybes;

12.	mano, kad paslaugų sektorius ES ekonomikos atsigavimui yra labai svarbus, kadangi jis apima daugiau kaip 70 proc. visų darbo vietų ir visų bendrojoje rinkoje sukuriamų darbo vietų;

13.

pabrėžia, kad Paslaugų direktyva yra svarbi siekiant baigti kurti bendrąją rinką, tačiau daugelyje valstybių narių ji sunkiai įgyvendindama, todėl prašo Komisijos, prieš rengiant naujas teisines priemones šioje srityje, ir toliau taikyti abipusio įvertinimo procedūrą glaudžiai bendradarbiaujant su vietos ir regionų valdžios institucijomis, kurios organizuoja ir teikia svarbiausias paslaugas;

14.

primena vietos ir regionų valdžios institucijų ir amatų ir bei kitų rūmų vaidmenį kuriant „vieno langelio“ sistemą, svarbiausią Paslaugų direktyvos dalį. Šios sistemos tikslas – sudaryti galimybę paslaugų teikėjams iš bendro prieigos šaltinio gauti visą svarbiausią informaciją ir atlikti visas būtinas procedūras;

15.

prašo Komisijos pirmiausia išsamiai ištirti paslaugų liberalizavimo pasekmes paslaugų ir darbo vietų kokybei, saugai darbe, darbuotojų kvalifikacijos lygiui, kainai, teritorinei sanglaudai ir prieinamumui ir, remiantis tyrimo išvadomis bei atsižvelgiant į strategijos „Europa 2020“ tikslus, pasiūlyti veiksmų planą;

16.	pritaria Komisijos pasiūlymui parengti Europos fondų statutą atsižvelgiant į ypatingą fondų vaidmenį veiksmingai kuriant konkurencingą socialinės rinkos ekonomiką;

17.

džiaugiasi Komisijos įsipareigojimu ypatingą dėmesį skirti MVĮ – skatinančių ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą ir įvairinimą – poreikiams, tačiau ragina Komisiją stiprinti naujų įmonių, visų pirma diegiančių naujoves ir technologijas, kūrimą, MVĮ finansavimo priemones ir užtikrinti, kad Konkurencingumo ir inovacijų bendrosios programos garantijų sistema galiotų ir pasibaigus dabartiniam finansavimo laikotarpiui;

18.

primygtinai prašo mažinti ne tik įmonėms, bet ir vietos ir regionų valdžios institucijoms tenkančią biurokratinę naštą; kreipiasi į Komisiją prašydamas tinkamai atsižvelgti į šį tikslą rengiant pasiūlymus dėl teisės aktų, visų pirma visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (VSEP), viešųjų pirkimų ir paslaugų koncesijų procedūrų klausimais laikantis vietos ir regionų valdžios institucijų administravimo laisvės, proporcingumo ir subsidiarumo principų; viešųjų pirkimų procedūrų administracinės naštos sumažinimo klausimais pateikia nuorodą į Regionų komiteto atsaką dėl Komisijos žaliosios knygos dėl ES viešųjų pirkimų politikos modernizavimo;

19.

teigiamai vertina Komisijos geresnio reglamentavimo ir įmonėms tenkančios biurokratinės naštos mažinimo iniciatyvas, visų pirma Edmund Stoiber vadovaujamos ekspertų grupės darbą, kuriame dalyvavo ir Regionų komiteto atstovai; tačiau atkreipia dėmesį, kad geresnis reglamentavimas nereiškia reglamentavimo panaikinimo ir neturi pakeisti demokratinių procesų;

20.

prašo Smulkiojo verslo akto vertinimą atlikti glaudžiai bendradarbiaujant su ūkinės veiklos vykdytojais, socialiniais partneriais ir vietos ir regionų valdžios institucijomis, kad būtų galima nustatyti geriausios praktikos pavyzdžius vietos ir regionų lygmeniu; nors Smulkiojo verslo aktas nėra teisiškai įpareigojantis, rekomenduoja Komisijai kartu su pirmiau minėtais subjektais parengti bendras gaires ir tikslų tvarkaraštį bei numatyti atitinkamas priemones, kad šis dokumentas būtų veiksmingai įgyvendintas atsižvelgiant į strategijos „Europa 2020“ tikslus; pabrėžia, kad siekiant realaus MVĮ dalyvavimo vidaus rinkoje, labai svarbus Europos privačios bendrovės statutas;

21.

ragina Komisiją ryžtingai tęsti veiksmus, susijusius su ES mokesčių politika, kuri turi lemiamos reikšmės bendrosios rinkos veikimo pagrindui ir tolesniam ES integracijos procesui, visų pirma nustatant aiškią PVM sistemą ir siūlant įgyvendinti bendrą konsoliduotą įmonių pelno mokesčio bazę siekiant palengvinti įmonių padėtį; todėl palankiai vertina Komisijos ketinimą 2011 m. antrąjį pusmetį pateikti pasiūlymą šiuo klausimu;

22.

pritaria Komisijos požiūriui, kad intelektinės nuosavybės apsauga yra svarbus gerai veikiančios vidaus rinkos veiksnys; veiksminga intelektinės nuosavybės apsauga skatina inovacijas ir kūrybiškumą, konkurencingumą ir darbo vietų kūrimą, todėl ragina Komisiją pateikti bendrą intelektinės nuosavybės strategiją, kuri užtikrintų platesnę kūrybos rezultatų ir žinių sklaidą įtvirtinant įstatymais numatytas kūrėjų teises. Šiuo požiūriu įdomu išanalizuoti, pavyzdžiui, skaitmeniniame ir kūrybiniame pasaulyje klestinčią Creative Commons sistemą ir jos licencijų sistemą;

23.

pritaria Komisijos 2010 m. gruodžio mėn. pasiūlymui dėl sprendimo, kuriuo sudaromos galimybės „tvirčiau bendradarbiauti“ kuo didesniam valstybių narių skaičiui siekiant sukurti bendrą ES patentą. Ši bendra apsaugos sistema leistų norinčioms valstybėms narėms sukurti patentą, kuriuo būtų galima naudotis pateikus vieną prašymą ir kuris galiotų bendradarbiaujančių valstybių narių teritorijose; palankiai vertina 2011 m kovo 10 d. Tarybos sprendimą, kuriuo leidžiama šioje srityje pradėti plėtoti glaudesnį bendradarbiavimą;

24.

pabrėžia, kad svarbu palaipsniui sukurti ekologišką bendrąją rinką naujoms mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančioms ir aplinką tausojančioms technologijoms, paslaugoms ir gaminiams ES lygmeniu nustatant išmetamo CO2 kiekio standartus; reikalauja, kad laipsniškai taptų privaloma visoje ES laikytis produktų, pagamintų efektyviai vartojant energiją, standartų ir jų ženklinimo reikalavimų. Rengiant šiuos bendrus europinius standartus reikėtų atsižvelgti į tai, kad dėl jų gali išaugti sąnaudos MVĮ;

25.

prašo Komisijos rengiant pasiūlymus dėl transporto, visų pirma būsimą baltąją knygą dėl transporto politikos, neapsiriboti tik likusių nustatytų kliūčių tarp transporto rūšių ir nacionalinių transporto sistemų pašalinimu. Į šiuos pasiūlymus reikėtų įtraukti aplinkos apsaugos tikslą, pasiekiamumo ir visos Europos transporto tinklo klausimą ir ypatingą dėmesį skirti periferinių regionų padėčiai, kadangi jų prijungimas prie centrinių Europos transporto ašių, jų tinklų sąveika ir integravimas į Europos tinklą yra labai svarbūs kuriant bendrą gerai ir veiksmingai veikiančią rinką. Ypač svarbu skatinti inovacijas pažangiojo transporto, naudojančio skaitmenines technologijas, srityje, su tuo susijusias bandomąsias programas ir platų jų rezultatų diegimą;

26.	atkreipia dėmesį, kad transeuropinė infrastruktūra dažniausiai priklauso nuo valstybių narių įgyvendinamos nacionalinės politikos ir veiksmų planų, todėl dažnai ji yra pernelyg ribojama geografinių šalies ypatumų;

27.

mano, kad labai svarbu sukurti Europos obligacijas projektams (angl. project bonds), kad būtų galima finansuoti didelio masto vidutinės trukmės ar ilgalaikį ekonominį poveikį turinčius darbus. Ši priemonė gali padidinti ES veiksmų matomumą, o ypač jų veiksmingumą. Tai gali turėti itin teigiamą sverto poveikį vidaus rinkos raidai ir padėti sustiprinti teritorinę sanglaudą;

28.	vis dėlto pabrėžia, kad Europos projektų obligacijos neturėtų pakeisti struktūrinių fondų, o tik juos papildyti;

29.

norėtų paraginti Komisiją skubiai pateikti pasiūlymų dėl galimybių Europoje sukurti tarpusavyje sujungtus energijos paskirstymo tinklus, kad tokiu būdu būtų galima užtikrinti patikimą energijos tiekimą visiems ES piliečiams. Pageidautina, kad šiuose pasiūlymuose būtų atsižvelgiama į nepalankioje geografinėje padėtyje esančius regionus, pavyzdžiui, salas ir kalnų vietoves;

30.

prašo atlikti išsamesnę pasiūlymo dėl Europos obligacijų analizę. Sujungus dalį valstybės skolų šios obligacijos leistų visoms euro zonos valstybėms skolintis pinigų beveik geriausiomis rinkoje palūkanų normomis, sumažintų galimybes spekuliuoti skolinant skirtingoms valstybėms ir leistų kokybiškiau koordinuoti biudžeto politiką;

31.

mano, kad pasiūlymai dėl elektroninės prekybos ir elektroninių viešųjų pirkimų turi apimti spartaus ir itin spartaus interneto prieigos klausimą bei susijusios infrastruktūros finansavimą visoje Europos Sąjungoje, visų pirma aprėpiant nepalankioje geografinėje padėtyje esančius regionus, kurių ekonomikos augimui šių tinklų plėtra turėtų būti ypač naudinga;

32.

primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimas gali būti didelio piliečiams naudingo potencialo šaltinis; prašo Komisijos užtikrinti, kad administracinis vietos ir regionų valdžios institucijų bendradarbiavimas laikantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo principų būtų vertinamas kaip organizacinio pobūdžio valstybės narės vidaus sprendimas ir jam nebūtų taikomos viešųjų pirkimų nuostatos;

33.

tvirtina, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatos ypač svarbios, ir apgailestauja, kad aiškinamasis komunikatas, kuriame kalbama apie viešuosius pirkimus žemiau nustatytų ribinių sumų, rodo, jog Komisija per menkai atsižvelgia į šių institucijų interesus; todėl prašo būsimose diskusijose dėl viešųjų pirkimų rasti sprendimus, kurie užtikrintų vietos ir regionų valdžios institucijoms svarbų teisinį tikrumą, kuo didesnį atrankos ir konkursų procedūrų skaidrumą ir supaprastinimą, ypač kai konkursą vykdančios institucijos ketina pasinaudoti galimybe apriboti kandidatų, kviečiamų pateikti pasiūlymą, skaičių;

34.

mano, kad svarbu stiprinti bendrosios rinkos išorės aspektus vadovaujantis abipusiškumo principu, norint, kad ši rinka taptų bazine stovykla globalizuotame pasaulyje, o įmonės galėtų pasiruošti konkuruoti tarptautiniu mastu; todėl remia visas Komisijos iniciatyvas, kuriomis siekiama, kad ES standartai, visų pirma socialiniai ir aplinkos apsaugos, būtų perimti tarptautiniu lygmeniu, nes priešingu atveju pastarieji standartai gali būti vertinami kaip mažinantys ES ekonomikos konkurencingumą;

35.	prašo tarptautinius ES įsipareigojimus dėl patekimo į rinkas, prisiimtus Pasaulio prekybos organizacijos Viešųjų pirkimų susitarimu, perkelti į ES teisės aktus. Šis perkėlimas suteiktų perkančiosioms organizacijoms būtiną teisinį aiškumą ir tikrumą;

36.

primena, kad bendroji rinka atveria dideles darbo vietų kūrimo, augimo ir konkurencingumo galimybes, ypač prekybos paslaugomis srityje, todėl siekiant jomis visapusiškai pasinaudoti labai svarbu skatinti papildomas struktūrinės politikos priemones; tvirtai pabrėžia, kad šį klausimą būtina nedelsiant įtraukti į teisės aktą dėl bendrosios rinkos pagyvinimo ir susieti su tvirtesne sanglaudos politika, kuria taip pat siekiama skatinti ES konkurencingumą. Šios politikos vaidmuo labai svarbus bendrajai rinkai, be to, tai būdas siekti vienodai aukšto gyvenimo lygio ir svarbiausia priemonė derinti teritorijų vystymosi strategiją su strategijoje „Europa 2020“ nustatytais ES politikos prioritetais;

37.

pabrėžia ES ekonomikai svarbų pramonės vaidmenį, kadangi jai tenka 85 proc. visų įmonių išlaidų moksliniams tyrimams ir vystymuisi ir ji yra pagrindinis paslaugų „užsakovas“; prašo Komisijos skirti didesnį dėmesį šiam klausimui pasiūlymo dėl Bendrosios rinkos akto galutinėje redakcijoje ir jį atitinkamai susieti su pavyzdine iniciatyva Globalizacijos erai pritaikyta pramonės politika;

38.

be to, mano, kad konkurencijos politika taip pat turi lemiamos reikšmės ES įmonių gebėjimui įveikti globalizacijos iššūkius, visų pirma turint omenyje sujungimus ir koncentraciją, įmonių bendradarbiavimą, patirties ir technologijų perdavimą, pagalbą eksportui ir inovacijoms, MVĮ slegiančią biurokratinę ir administracinę naštą; apgailestauja, kad komunikate visiškai neužsiminta apie konkurencijos politiką ir nenurodomas šios politikos ryšys su Bendrosios rinkos aktu; pabrėžia, kad konkurencijos politika būtina siekiant veiksmingai kurti aukšto konkurencingumo socialinę rinkos ekonomiką;

39.

mano, kad įvairūs Europos regionai patiria nevienodą vidaus rinkos naudą, tai ypač pasakytina apie atokiausius regionus, kurie dėl didelių suvaržymų susiduria su dar didesnėmis kliūtimis pasinaudoti vidaus rinkos privalumais; todėl siūlo, vadovaujantis Sutarties dėl ES veikimo 349 straipsniu, pakoreguoti su vidaus rinka susijusią ES politiką, visų pirma dėl visuotinės svarbos paslaugų teikimo ir aiškesnės PVM sistemos;

Europiečiai – bendrosios rinkos pagrindas

40.	apgailestauja, kad šioje komunikato dalyje nepakankamas dėmesys skiriamas kasdienėms Sąjungos piliečių problemoms: užimtumo, būsto, švietimo, sveikatos, transporto ir kt. ir kad Komisija nepasinaudoja visais Lisabonos sutarties pasiekimais;

41.

mano, kad Europos modelis, visų pirma jo socialinis matmuo, ilgainiui gali prisidėti prie konkurencingumo stiprinimo: judūs kvalifikuoti, motyvuoti ir geri darbuotojai, verslininkai, darbdaviai ir mokslininkai ilgainiui taps vis svarbesne inovacijomis ir kokybe pagrįsto konkurencingumo varomąja jėga;

42.	pripažįsta didžiulę jaunimo švietimo ir kvalifikacijos kėlimo svarbą augimą, užimtumą ir socialinę integraciją užtikrinančių įmonių steigimui, kadangi tai yra išankstinės sėkmingo vidaus rinkos kūrimo užbaigimo sąlygos;

43.

remia pasiūlymą parengti kokybišką stažuočių sistemą, kuri atliktų lemiamą vaidmenį skatinant jaunimo profesinę integraciją ir judumą Europoje. Šioje kartu su socialiniais partneriais parengtoje sistemoje turėtų būti apibrėžtos būtiniausios teisės ir pareigos, susijusios su darbo sąlygomis ir socialine apsauga, nuostatos dėl stažuotojų užmokesčio ar kitų atlyginimo formų, kuris kistų atsižvelgiant į pajamas atitinkamoje valstybėje narėje;

44.

laikosi nuomonės, kad būtina sudaryti valstybėse narėse sąlygas pereiti iš vienos švietimo sistemos į kitą ir skatinti abipusį diplomų pripažinimą, tačiau nereikėtų kurti bendro Europos švietimo modelio; taip pat mano, kad Europos Komisijos tikslas atnaujinti Profesinių kvalifikacijų direktyvą (Direktyvą 2005/36/EB) turėtų būti įgyvendinamas tik atlikus motyvuotą galiojančios sistemos vertinimą. Siektinas tikslas: esamų taisyklių supaprastinimas, vis didesnio naujų profesijų skaičiaus pripažinimas bendrojoje rinkoje ir tolesnė profesinė integracija į bendrąją rinką;

45.

primena, kad dėl pasaulinės konkurencijos ir žinių bei paslaugų ekonomikos kūrimo iškyla naujų su įgūdžių vystymu ir švietimu susijusių uždavinių. Neturėtų formuotis nauja skurstančių darbuotojų kategorija dėl žemos kvalifikacijos reikalaujančio ir menkai apmokamo darbo. Todėl ypatingą dėmesį reikia skirti socialinėms paslaugoms, skirtomis remti asmenis, kurie susiduria su minėta problema, užtikrinant jiems galimybę mokytis, orumo nežeminantį darbo užmokestį ir darbo sąlygas, taip pat taikant socialinį judumą skatinančias priemones;

46.

pabrėžia, kad neginčijamai svarbu atsižvelgti į viešosioms paslaugoms keliamus konkrečius uždavinius. Viešosiomis gėrybėmis laikomoms visuotinės ekonominės svarbos paslaugoms, įskaitant ir socialines paslaugas, teikiama viršenybė yra privalumas siekiant sėkmingai kurti aukšto konkurencingumo socialinę rinkos ekonomiką; primena, kad vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka strateginį vaidmenį skatinant ekonomikos augimą Europoje, visų pirma todėl, kad subnacionaliniame viešajame sektoriuje sukuriama 17,2 proc. ES BVP, o investicijos siekia 221 milijardą eurų, todėl ES turi remti šių institucijų vystymą;

47.

primena, kad Protokolu dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų, taip pat Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 14 straipsniu pripažįstamas ypatingas visuotinės svarbos paslaugų pobūdis ir įvairovė, įskaitant visuotinės svarbos socialines paslaugas, ir kad šių paslaugų teikimo, užtikrinimo ir organizavimo klausimas yra valstybių narių kompetencija; vis dėlto atkreipia dėmesį, kad siekiant užtikrinti didelę veiksmų laisvę, kuri, kaip numatyta Lisabonos sutartyje, turi būti suteikta regionų ir vietos valdžios institucijoms, būtinas antrinės teisės teisinis pagrindas, kuris apibrėžtų sąveiką su kitomis ES politikos sritimis; apgailestauja, kad Komisija, remdamasi SESV 14 straipsniu, šioje srityje iki šiol nesiėmė iniciatyvos ir paliko Europos Sąjungos Teisingumo Teismui spręsti klausimus, kuriuos pagal demokratinės atskaitomybės principą visgi turėtų aiškinti teisės aktų leidėjas;

48.

pažymi, kad ES teisė įvairiais būdais daro poveikį nacionalinėms socialinių paslaugų sistemoms. Pastebėta, kad anksčiau Europos Sąjunga, taikydama viešųjų pirkimų, konkurencijos ir valstybės pagalbos teisės nuostatas, darė nemažą įtaką vietos visuotinės svarbos paslaugų organizavimui, tačiau neužtikrindavo tvirto teisinio tikrumo paslaugų teikėjams ir jų gavėjams;

49.

primena, kad ES Tarybai pirmininkavusios Belgijos surengtame 3-iajame visuotinės svarbos socialinių paslaugų (VSSP) forume ES pateikė 25 konkrečius pasiūlymus dėl Sąjungos teisės aktų nuostatų pakeitimo atsižvelgiant į VSSP organizavimo ir finansavimo ypatumus, visų pirma valstybės pagalbos kontrolės ir sutarčių sudarymo tvarkos nustatymo srityse; rekomenduoja Komisijai įgyvendinti šiuos pasiūlymus atliekant Monti-Kroes paketo peržiūrą ir susijusių Sąjungos teisės aktų supaprastinamą atsižvelgiant į tai, kad šios paslaugos paprastai yra teikiamos tik vietoje, taip pat į didelį skaičių įvairių subjektų, kuriems pavesta jas skatinti vietoje ir pritaikyti vietos gyventojų poreikiams;

50.	apgailestauja, kad Bendrosios rinkos akte visiškai neminimas Europos asociacijų statutas, nors šios asociacijos yra labai svarbios socialinės ir ekonominės veiklos vykdytojos, visų pirma visuotinės svarbos socialinių paslaugų srityje;

51.

pabrėžia, kad vadovaujantis ES Teisingumo Teismo praktika, viešosioms paslaugų koncesijoms netaikomos direktyvų dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo nuostatos, tačiau turi būti laikomasi pagrindinių Sutarties dėl ES veikimo principų (nediskriminavimo, vienodo požiūrio ir skaidrumo) ir kad perkančiosioms organizacijoms turi būti leidžiama užtikrinti paslaugų teikimą taikant koncesiją, jeigu, jų manymu, tai yra geriausias būdas užtikrinti konkrečią viešąją paslaugą, kartu perkeliant ir visą su jų eksploatavimu susijusią riziką (nors ji ir ribota) (1); mano, kad ši teismo praktika suteikia reikamą pagrindą konsoliduoti teisės aktus ir įtvirtinti tokią tvarką; prieštarauja bendros procedūros taikymui šioms paslaugų koncesijoms, kadangi ES reikalavimo iš anksto pakankamai informuoti apie kvietimą teikti paraiškas įgyvendinimas pažeistų vietos ir regionų valdžios institucijų valdymo ir administravimo laisvę;

52.	mano, kad laisvas darbuotojų ir paslaugų judėjimas neturi tapti socialinio dempingo priežastimi. Keturios bendrosios rinkos laisvės turi būti suderintos su Lisabonos sutartimi numatyta horizontaliąja socialinės apsaugos sąlyga (SESV 9 straipsnis);

53.

prašo Komisijos nedelsiant pradėti taikyti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 9 straipsnį ir, remiantis Bendrosios rinkos akto 29 pasiūlymu, pradėti išankstinį ir išsamų visų pasiūlymų dėl bendrosios rinkos teisės aktų socialinio poveikio vertinimą. Komitetas pasirengęs prisidėti prie Komisijos atliekamų vertinimų savo vietos ir regionų patirtimi, visų pirma pasitelkiant strategijos „Europa 2020“ stebėsenos platformą ir subsidiarumo tinklą;

54.

teigia, kad dabartinis Darbuotojų komandiravimo direktyvos aiškinimas ir įgyvendinimas kelia problemų pagrindinių teisių ir laisvo darbuotojų judėjimo principo atžvilgiu; džiaugiasi, kad Komisijos tarnybos įsipareigojo kartu su valstybėmis narėmis ir stebėtojų teisėmis dalyvaujančiais socialiniais partneriais sudaryti aukšto lygio ekspertų grupę dėl šios direktyvos įgyvendinimo, kuri išnagrinės esamas problemas; mano, kad persvarstant direktyvą turės būti atsižvelgta į aukšto lygio ekspertų grupės išvadas ir sudaryta galimybė aiškiai nustatyti, koks turi būti laikinai užsienyje dirbančių darbuotojų tinkamas apsaugos lygis ir kokia veiksmų laisvė turi būti suteikta socialiniams partneriams ir valstybėms narėms;

Gero bendrosios rinkos valdymo įrankiai

55.

labai apgailestauja dėl atotrūkio tarp skelbiamo gero valdymo tikslo ir siūlomų priemonių. Dedant bendras pastangas vidaus rinkai stiprinti, savaime suprantama, reikėtų atsižvelgti ir į santykius su vietos ir regionų lygmeniu, o ne telkti dėmesį iš esmės tik į nacionalinių ir ES institucijų santykius;

56.

pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijų vaidmuo bendrojoje rinkoje yra dvejopas. Visų pirma, jų įgaliojimai, kompetencija ir įgyvendinama politika rodo, kad jos atlieka vieną svarbiausių vaidmenų kuriant bendrąją rinką. Be to, teikdamos įvairias paslaugas gyventojams, šios institucijos yra arčiausiai ES piliečių. Taigi, jos gali geriausiai nustatyti bendrosios rinkos nesklandumus, su kuriais susiduria piliečiai, ir informuoti apie jų lūkesčius. Vietos ir regionų valdžios institucijos neturėtų būti tik bendrosios rinkos kūrimo laidininkas piliečiams (atlikti įgyvendinimo funkciją), jos turi veikti ir priešinga kryptimi, t. y. perteikti piliečių su bendrąja rinka siejamus lūkesčius ir taip padėti pasiekti rinkos pusiausvyrą ir užtikrinti piliečių pritarimą. Toks požiūris taikytinas nustatant bendrą bendrosios rinkos pagyvinimo strategiją, taip pat ir būsimam visų penkiasdešimties pasiūlymų, kuriuos Komisija įsipareigojo pateikti, svarstymui;

57.	mano, kad atsižvelgiant į įvairiems valdymo lygmenims atstovaujančių suinteresuotųjų subjektų gausą ir reguliavimo priemonių įvairovę, Bendrosios rinkos akto rengimas sukurs puikią politinę terpę veiksmingai įgyvendinti daugiapakopio valdymo principus;

58.

pritaria Komisijos ketinimui plėtoti Paslaugų direktyvos abipusio įvertinimo procesą ir pritaikyti jį kitiems svarbiems bendrosios rinkos teisės aktams bei pabrėžia, jog siekiant, kad šis procesas būtų veiksmingas, jame nuolat turi dalyvauti suinteresuotieji subjektai, įskaitant ir vietos ir regionų valdžios institucijas (kai kalbama apie joms aktualius veiklos sektorius), kad būtų užtikrintas daugiašalis procesas; rekomenduoja tokį procesą visų pirma numatyti visose su viešaisiais pirkimais, paslaugų koncesijomis, visuotinės svarbos paslaugomis, veiksmingu Pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimu ir darbuotojų judumu susijusiose Komisijos iniciatyvose;

59.	siūlo rengti teritorinius vidaus rinkos forumus, kuriuose būtų diskutuojama apie svarbiausius Europos žmonių poreikius ir galimybes naudotis savo gyvenamoje vietovėje paslaugomis, susijusiomis su jiems rūpimais klausimais: užimtumu, švietimu, būstu, švietimu, transportu, sveikatos apsauga ir kt.;

60.	mano, kad Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės yra ypač tinkama priemonė tarpvalstybiniu lygiu diegti su bendrąja rinka susijusias naujoves ir patenkinti svarbiausius europiečių poreikius;

61.

primena, kad įmonės ir piliečiai vis dar nepakankamai žino apie neformalias konfliktų sprendimo priemones, visų pirma Solvit tinklą. Todėl labai svarbu surengti struktūruotą komunikacijos kampaniją ir informuoti MVĮ ir piliečius apie mechanizmus ir neteisminius sprendimų būdus, taip pat skirti papildomus finansinius ir žmogiškuosius išteklius;

62.

ragina visas vietos ir regionų valdžios institucijas prisijungti prie vidaus rinkos informacinės sistemos, kuri būdama įvairių valstybių narių bendradarbiavimo ir apsikeitimo informacija terpe prisideda prie gero vidaus rinkos veikimo, todėl skatina Komisiją šią Profesinių kvalifikacijų direktyvai ir Paslaugų direktyvai naudojamą sistemą pritaikyti ir kitų teisės aktų srityse;

II. IŠVADOS

Sudaryti paktą dabartiniams svarbiems strateginiams iššūkiams įveikti

63.

mano, kad dabartinių iššūkių strateginis pobūdis reikalauja platesnio požiūrio, nei Komisijos siūlomi sprendimai ir, kaip Komisijos pirmininkui José Manuel Barroso savo ataskaitoje rekomendavo Mario Monti, reikia sudaryti tvirtą visų Sąjungos institucijų, valstybių narių ir jų vietos ir regionų valdžios institucijų, piliečių, įmonių paktą ir kartu kurti labai konkurencingą socialinę rinkos ekonomiką, pajėgią užtikrinti ilgalaikius sprendimus;

64.

mano, kad šis paktas gali būti sudarytas remiantis Sutartyse nustatytais principais, kurie leidžia išlaikyti veiksmų pusiausvyrą, t. y. veiksmingai įgyvendinti pagrindines bendrosios rinkos laisves, gerbti pagrindines žmogaus teises, laikytis Europos tautų sanglaudos ir solidarumo principų, užtikrinti gerą viešosios valdžios institucijų, įskaitant vietos ir regionų, užduočių, susijusių su visuotinės svarbos paslaugomis ir su galimybe visiems gauti svarbiausias paslaugas, vykdymą;

65.

mano, jog labai svarbu, kad šis paktas būtų lengvai suprantamas europiečiams ir MVĮ, todėl Komisija savo 50 pasiūlymų pakete turėtų numatyti ribotą skaičių svarbiausių veiksmų, kad atkreiptų europiečių ir MVĮ dėmesį į jų reikšmę, visų pirma konkretų jų poveikį jų kasdienio gyvenimo ir darbo sąlygoms, jų gyvenamosioms vietovėms ir profesinei veiklai;

66.	siūlo atlikti konkrečią šių veiksmų gairių įgyvendinamumo ir konkretaus poveikio ES gyventojams ir MVĮ tyrimą bei surengti plačiajai visuomenei kampaniją siekiant padėti suprasti šį paktą ir pagrindines įgyvendinimo kryptis;

67.

rekomenduoja Europos Komisijai siekti daugiau aiškumo kalbant apie europiečių pasitikėjimo susigrąžinimą, visų pirma, remiantis Lisabonos sutarties naujovėmis, pirmajame priemonių pakete sujungti visus pateiktus ir europiečių kasdieniam gyvenimui svarbius pasiūlymus, susijusius su galimybe gauti pagrindines paslaugas; todėl rekomenduoja į pirmąjį priemonių paketą įtraukti šiuos pasiūlymus: dėl Pagrindinių teisių chartijos įgyvendinimo (Nr. 29), profesinių kvalifikacijų pripažinimo sistemų reformos ir „Europos įgūdžių paso“ sukūrimo (Nr. 33 ir Nr. 35), Darbuotojų komandiravimo direktyvos tobulinimo (Nr. 30), viešuosius pirkimus ir visuotinės svarbos paslaugas reglamentuojančių taisyklių supaprastinimo (Nr. 17 ir Nr. 25), socialinio verslumo (Nr. 36), mokesčių kliūčių Europos piliečiams šalinimo (Nr. 42) ir prieigos prie pagrindinių banko paslaugų (Nr. 40);

68.

siūlo, kad be pirmiau minėtoms šalims taikomo pakto būtų sudaryti teritoriniai paktai, kai vietos ir regionų valdžios institucijos, pasinaudodamos lanksčiu regioniniu požiūriu, sutelktų savo veiklą ir finansavimą į strategijos „Europa 2020“ ir pavyzdinių iniciatyvų įgyvendinimą. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas projektams, skatinantiems socialines inovacijas regionuose ir darantiems didžiausią įmanomą socialinį poveikį. Teritoriniai paktai ir jų turinys sudaro vieną iš kriterijų, pagal kuriuos ES skiria finansavimą projektams;

69.	mano, kad Komisija, remdamasi SESV 349 straipsnio nuostatomis, turėtų papildomai ir realistiškai apsvarstyti atokiausių regionų trūkumus ir patiriamus sunkumus dalyvauti Europos vidaus rinkoje ir išnaudoti jos privalumus, taip pat pasiekti strategijoje „Europa 2020“ nustatytus tikslus.

2011 m. balandžio 1 d., Briuselis

Regionų komiteto pirmininkė

Mercedes BRESSO

(1) 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas, byla C–2006/08 72–75 punktai.

7.6.2011

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 166/59

Regionų komiteto nuomonė „Bendrovių viduje perkeliamų trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygos“

2011/C 166/10

REGIONŲ KOMITETAS

—	pabrėžia, kad Europos Sąjungoje būtina užtikrinti teisinį tikrumą, teisėtumą ir teisingą ir vienodą požiūrį į darbuotojus iš trečiųjų šalių;

—

pabrėžia, kad migracija ir vystymasis yra glaudžiai tarpusavyje susiję, ir pažymi, kad negalima leisti, kad kvalifikuotų darbuotojų emigracija („protų nutekėjimas“) darytų neigiamą įtaką besivystančių šalių ekonomikai. Todėl palankiai vertina tai, kad šiomis direktyvomis skatinama apykaitinė migracija ir tai daroma taip, kad galima tikėtis teigiamos įtakos valstybių narių darbo rinkoms ir kartu kilmės šalių vystymuisi;

—

su susidomėjimu susipažino su tuo, kaip abu pasiūlymus išnagrinėjo nacionaliniai parlamentai, ir su jų išsakytomis nuomonėmis bei argumentais; remdamasis savo paties analize, mano, kad abu pasiūlymai neprieštarauja subsidiarumo principui; pabrėžia, kad ES teisės aktų pridėtinę vertę turėtų sudaryti tai, kad jais būtų galima užkirsti kelią nacionalinėms sistemoms varžytis dėl sezoninių darbuotojų ir bendrovių viduje perkeliamų asmenų žemiausio teisių apsaugos lygmens;

—

pabrėžia, kad Sutartyje yra labai svarbi nuostata, kad valstybės narės pačios turi teisę nustatyti, kiek asmenų priimti, ir kartu primena, kad, laikantis subsidiarumo ir daugiapakopio valdymo principų, valstybė narė, prieš nuspręsdama, kiek ir kokios kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečių galima priimti į jos teritoriją, privalo pasitarti su vietos ir regionų valdžios institucijomis;

—	įspėja, kad abi direktyvas reikėtų vykdyti taip, kad būtų laikomasi Bendrijos pirmenybės principo;

—	vis dėlto yra įsitikinęs, kad sezoninis darbas ir darbuotojų perkėlimas bendrovės viduje turės didelės įtakos tam tikrų ekonomikos ir gamybos sektorių atsigavimui Europoje.

Pranešėjas

Graziano Ernesto MILIA (IT / ESP), Kaljario provincijos pirmininkas

Pamatiniai dokumentai

Pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl bendrovių viduje perkeliamų trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų

COM(2010) 378 galutinis

Pasiūlymas priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sezoninio darbo tikslais sąlygų

COM(2010) 379 galutinis

I. BENDROSIOS PASTABOS

REGIONŲ KOMITETAS

palankiai vertina abu Komisijos pasiūlymus – dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sezoninio darbo tikslais sąlygų ir dėl bendrovių viduje perkeliamų trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų; nepaisant to, pabrėžia, kad abiejų pasiūlymų atveju reikėtų atsižvelgti į vykstančius debatus dėl teisėtos migracijos ES; be to, ypač svarbu, kad tokia politika būtų nuosekli (apimtų ir šio klausimo socialinius aspektus) ir padėtų užtikrinti teisinį tikrumą, vienodą požiūrį ir pagarbą pagrindinėms teisėms;

atkreipia Komisijos dėmesį į tai, kad būtina užkirsti kelią neteisėtai imigracijai ir bet kokiai trečiųjų šalių piliečių neteisėto darbo formai ir jų išnaudojimui Europos Sąjungoje. Regionų komitetas mano, kad Europos Sąjungoje teisėtai dirbantiems trečiųjų šalių piliečiams būtina užtikrinti darbo ir apsigyvenimo sąlygas laikantis pagrindinių teisių ir įstatymuose nustatytos tvarkos, taip pat garantuoti, kad požiūris į juos būtų toks pat kaip į Europos Sąjungos piliečius, ir skatinti kuo platesnę ir visapusiškesnę jų socialinę integraciją. Todėl Regionų komitetas prašo visiškai ir be jokių apribojimų gerbti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintas pagrindines teises ir primena, kad, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ši chartija įgijo tokią pat visišką teisinę galią kaip ir sutartys;

pabrėžia, kad Europos Sąjungoje būtina užtikrinti teisinį tikrumą (aiškiai apibrėžti teisinį pagrindą), teisėtumą (kad būtų laikomasi įstatymų) ir teisingą ir vienodą požiūrį į darbuotojus iš trečiųjų šalių. Regionai ir subregioninės valdžios institucijos, pavyzdžiui, provincijų, taip pat savivaldybės (įskaitant kaimo vietoves) pirmosios savo teritorijoje patiria ekonominį ir socialinį teisėtos ir neteisėtos migracijos srautų poveikį. Regionų, subregioninio lygmens ir vietos valdžios institucijos atsako už plataus spektro paslaugų (priėmimo, sveikatos priežiūros, švietimo, profesinio mokymo, būsto ir kt.) teikimą, todėl Europos Komisija turėtų atkreipti dėmesį į vaidmenį, kurį jos atlieka vietos lygmeniu ir sprendžiant šiuos klausimus;

pabrėžia, kad regionų, vietos ir subregioninio lygmens valdžios institucijos yra vienos svarbiausių neseniai priimtos strategijos „Europa 2020“ veikėjos – strategija siekiama spręsti ekonomikos ir finansų krizės, klimato kaitos ir energijos išteklių klausimus, taigi atitinkamai ir ES užimtumo politikos problemas. Kaip matyti iš čia aptariamų pasiūlymų dėl įstatymo galią turinčių aktų, šios problemos yra glaudžiai susijusios su imigracijos politika;

pažymi, kad, nors teisėta imigracija priklauso ir ES, ir valstybių narių kompetencijai, teisėtos imigracijos politikos įgyvendinimas yra glaudžiai susijęs su kitomis politikos sritimis, pavyzdžiui (kaip nurodoma čia aptariamuose pasiūlymuose), su darbo, užimtumo ir socialinių reikalų, socialinės apsaugos politika, vietos lygmens viešosiomis paslaugomis ir visuotinės svarbos paslaugomis, būsto politika ir kitomis politikos sritimis, kuriomis daugelyje valstybių narių decentralizuotai rūpinasi regionų, subregioninio lygmens ir vietos valdžios institucijos. Todėl vertinant dabartinius teisės aktus ar rengiant naujas migracijos politikos priemones, labai reikalinga regionų, subregioninio lygmens ir vietos valdžios institucijų sukaupta informacija ir statistiniai duomenys. Taigi labai svarbu, kad su regionų, subregioninio lygmens ir vietos valdžios institucijomis būtų glaudžiai bendradarbiaujama;

pabrėžia, kad migracija ir vystymasis yra glaudžiai tarpusavyje susiję, ir pažymi, kad negalima leisti, kad kvalifikuotų darbuotojų emigracija („protų nutekėjimas“) darytų neigiamą įtaką besivystančių šalių ekonomikai. Todėl Komitetas palankiai vertina tai, kad šiomis direktyvomis skatinama apykaitinė migracija ir tai daroma taip, kad galima tikėtis teigiamos įtakos valstybių narių darbo rinkoms ir kartu kilmės šalių vystymuisi (1);

pripažįsta, kad apykaitinė migracija gali padėti kilmės šalims ir priimančiosioms šalims palaikyti gerus tarpusavio ryšius ir sustiprinti šių šalių dialogą, bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą, ir siūlo tokio pobūdžio ryšiams puoselėti naudotis jau sukurtomis priemonėmis ir institucinėmis struktūromis, – kaip pavyzdį galima būtų paminėti Regionų komiteto iniciatyva sukurtą Europos ir Viduržemio jūros valstybių regionų ir vietos valdžios institucijų asamblėją (ARLEM);

8.	vis dėlto primena, kad nereikėtų galvoti, jog apykaitinė migracija pakeis nuolatinę migraciją, ir kad būtina sukurti veiksmingus kanalus, kurie palengvintų migrantų apykaitą ir grįžimą ir kartu padėtų išvengti neteisėtos imigracijos;

10.

mano, kad ES lygmens teisės aktas dėl bendrovių viduje perkeliamų kai kurių svarbiausias pareigas užimančių darbuotojų yra reikalingas, nes valstybių narių įstatymuose numatytos skirtingos bendrovių viduje perkeliamų trečiųjų šalių piliečių priėmimo sąlygos ir teisės, taip pat mano, kad reikia spręsti tarpvalstybinio pobūdžio atvejus ir užtikrinti, kad būtų geriau vykdomi tarptautiniai Europos Sąjungos įsipareigojimai Pasaulio prekybos organizacijai; be to, Komitetas mano, kad toks ES teisės aktas padėtų į ES darbo rinką pritraukti aukštos kvalifikacijos migrantus, o tai reiškia, kad visa ES ekonomika taptų konkurencingesnė;

11.

mano, kad ES lygmens teisės aktas dėl sezoninių darbuotojų yra reikalingas todėl, kad valstybių narių įstatymuose numatytos skirtingos sezoninį darbą dirbančių trečiųjų šalių piliečių priėmimo sąlygos ir teisės, ir todėl, kad reikia nustatyti vienodas būtiniausias teises ir užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui ir neteisėtai imigracijai;

12.

13.

išanalizavęs abu pasiūlymus iš proporcingumo principo perspektyvos, pritaria pasirinktai teisės akto formai (abiem atvejais tai yra direktyva), nes valstybėms narėms paliekama pakankamai daug laisvės pačioms nuspręsti, kokiomis priemonėmis direktyvas įgyvendinti savo šalyje atsižvelgiant į savo šalies padėtį ir poreikius, taip pat į valdžios institucijas, kurios turės direktyvas įgyvendinti nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu;

14.

vis dėlto galvoja, kad kai kuriuos konkrečius pasiūlymų aspektus būtų gerai atidžiau išanalizuoti vadovaujantis proporcingumo principu: direktyvomis tikrai nereikėtų asmenims, norintiems patekti į ES dirbti sezoninį darbą, arba bendrovės viduje perkeliamiems asmenims ar jų darbdaviams nustatyti neproporcingų reikalavimų; dėl direktyvų neturėtų atsirasti ir nereikalingų sąnaudų ar naštos nacionalinės, regionų ar vietos valdžios institucijoms, kurios turės jas įgyvendinti; būtent dėl šios priežasties direktyvose siūlomas 30 dienų terminas, per kurį valdžios institucijos turėtų apsvarstyti prašymus ir priimti sprendimą dėl priėmimo į šalį, yra lyg ir per trumpas ir gali kai kurių valstybių narių valdžios institucijoms daryti didelį administracinį ir finansinį spaudimą;

15.

įspėja, kad abi direktyvas reikėtų vykdyti taip, kad būtų laikomasi Bendrijos pirmenybės principo, ypač tai pasakytina apie naujųjų valstybių narių piliečius, kuriems vis dar taikomos pereinamojo laikotarpio priemonės; kad šį tikslą pavyktų pasiekti, galbūt būtų naudinga leisti valstybėms narėms ir jų valdžios institucijoms atlikti vadinamuosius darbo rinkos tyrimus, t. y. patikrinti, ar tam tikrų darbo vietų negalėtų užimti ES darbo rinkoje darbo ieškantys asmenys; todėl Komitetas nėra įsitikinęs, ar Komisija yra teisi teigdama, kad perkėlimo bendrovės viduje atveju nereikia atlikti darbo rinkos tyrimo;

16.

apgailestauja, kad Komisija šiuos du pasiūlymus, kurie jau buvo įtraukti į 2005 m. gruodžio mėn. „teisėtos imigracijos“ paketą, paskelbė tik dabar, t. y. praėjus beveik penkeriems metams po to, kai šiais klausimais buvo prisiimti politiniai įsipareigojimai. Be to, jis apgailestauja, kad dėl sunkių diskusijų „vieno leidimo“ klausimu du procesai, turėję vykti tuo pačiu metu, dabar vyksta atskirai. Komitetas apgailestauja dar ir dėl to, kad pasiūlymai pateikti tokiu metu, kai sezoninio darbo pagrindą sudarantys sektoriai (žemės ūkio, augalininkystės ir gyvulininkystės (3), turizmo ir statybos) ypač stipriai nukentėjo nuo ekonomikos ir finansų krizės, ir, kaip matyti iš ES mastu sukauptos informacijos ir statistinių duomenų, atsigauna labai lėtai. Taigi reikia pabrėžti, kad ekonominė padėtis nuo 2005 m. metų, kai šiais klausimais buvo prisiimti politiniai įsipareigojimai, pasikeitė, todėl reikėtų atnaujinti ekonominius, statistinius ir užimtumo duomenis, iš kurių matyti, kokį poveikį sezoninis darbas daro Europos ekonomikai;

17.

vis dėlto yra įsitikinęs, kad, nepaisant to, kad pasiūlymai teikiami pavėluotai ir kad praeis šiek tiek laiko, kol šie ES teisės aktai bus priimti ir pradėti įgyvendinti valstybėse narėse, sezoninis darbas ir darbuotojų perkėlimas bendrovės viduje turės didelės įtakos tam tikrų ekonomikos ir gamybos sektorių atsigavimui Europoje;

KONKREČIOS REKOMENDACIJOS DĖL PASIŪLYMŲ

18.

pritaria tam, kad būtų įvesta viena sezoninių darbuotojų ir perkėlimo bendrovės viduje prašymų pateikimo procedūra, ir mano, kad tai supaprastins dabartinę tvarką ir užtikrins prašymo priėmimo procedūros skaidrumą ir tikrumą; vis dėlto sutinka su kai kurių Europos Parlamento narių nuomone, kad būtų buvę tikslingiau ir paprasčiau sezoninių ir bendrovės viduje perkeliamų darbuotojų klausimą įtraukti į vadinamąją vieno leidimo direktyvą (4); todėl prašo teisės aktų leidėjų tęsti derybas šiuo klausimu;

19.

sutinka su ta pasiūlymų nuostata, kad valstybės narės turi nepatenkinti prašymo, jeigu būsimiems darbdaviams dėl nedeklaruoto ir (arba) neteisėto darbo taikomos sankcijos už tai, kad jie nesilaiko nacionalinės teisės nuostatų; tačiau primygtinai reikalauja, kad ši priemonė būtų ne automatinė, o atgrasanti ir proporcinga pažeidimui; automatiškai pašalinus galimus darbdavius, nežiūrint į tai, ar pažeidimas sunkus ir koks jo pobūdis, pasekmes pajustų darbo ieškantys trečiųjų šalių piliečiai;

REKOMENDACIJOS DĖL SEZONINIO DARBO

20.

apgailestauja, kad šiuo metu kai kuriose ES valstybėse narėse sezoniniai darbuotojai iš trečiųjų šalių yra išnaudojami ir jiems taikomos įstatymuose nustatytų normų neatitinkančios darbo ir apsigyvenimo sąlygos. Taip yra todėl, kad nacionaliniai darbo teisės aktai ir socialinės apsaugos teisės aktai dažnai realiai netaikomi ar nevykdomi. Todėl pasiūlymu turėtų būti sukurtas gerai apibrėžtas teisinis pagrindas, kuris padėtų kovoti su visomis neteisėtomis sezoninio darbo formomis ir užtikrintų trečiųjų šalių piliečiams tinkamas darbo sąlygas. Vis dėlto, nustačius šį naują teisinį pagrindą, reikės sukurti kontrolės mechanizmus, kad būtų išvengta galimo piktnaudžiavimo ir taisyklių nepaisymo. Vienas iš tokių mechanizmų, pavyzdžiui, galėtų būti pirmiau minėtų darbo ir apsigyvenimo sąlygų kontrolė. Be to, reikės pasirūpinti, kad ES, nacionalinio, regionų ir vietos lygmens valdžios institucijos bendradarbiautų pagal kompleksinio daugiapakopio valdymo modelį. Taigi Regionų komitetas rekomenduoja reglamentuoti ir įdarbinimo agentūrų veiklą, kad jomis nebūtų naudojamasi išnaudojimo ar piktnaudžiavimo tikslais;

21.

primena, kad kovojant su sezoninį darbą dirbančių migrantų diskriminacija ir nehumanišku elgesiu su jais (turint omenyje itin aukštą sezoninį darbą dirbančių asmenų darbo nesaugumo lygį ir pažeidžiamumą), taip pat vykdant šių reiškinių prevenciją, svarbų vaidmenį atlieka regionų, subregioninio lygmens ir vietos valdžios institucijos ir Regionų komitetas;

22.	teigiamai vertina tai, kad atsižvelgta į ankstesnę Komiteto nuomonę ir įvestos ilgalaikės daugkartinės vizos, palengvinsiančios apykaitinį judumą (5);

23.

mano, kad reikėtų tiksliau apibrėžti pasiūlymo taikymo sritį, taigi kartu ir į ją patenkančius sektorius, kad nebūtų piktnaudžiaujama išduodant sezoninio darbo leidimus tuose sektoriuose, kurių pagal sezoninio darbo Europoje ypatumus ir šio pasiūlymo pobūdį bei tikslus negalima laikyti sezoniniais. Daugelyje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (OECD) priklausančių šalių laikiną darbą daugiausia dirba imigrantai. Laikiną darbą dirbančių imigrantų dalis galbūt bent 50 proc. didesnė nei ES piliečių dalis, todėl būtina užkirsti kelią taisyklių pažeidimams ir tam, kad prisidengiant sezoniniu darbu nebūtų legalizuojamos įvairaus pobūdžio nesaugios darbo formos;

24.

palankiai vertina tai, kad direktyva įpareigos darbdavius pateikti įrodymus, kad sezoninį darbą dirbantiems trečiųjų šalių piliečiams yra suteiktas tinkamas ir ne pernelyg brangus būstas. Šia nuostata aiškiai pripažįstama, kad sezoninį darbą dirbančių trečiųjų šalių piliečių padėtis yra itin pažeidžiama. Komiteto nuomone, šiuo atveju trečiųjų šalių piliečių teisės būtų kur kas palankesnės nei sezoninį darbą dirbančių ES piliečių, todėl ragina valstybes nares pasirūpinti, kad panašios sąlygos būtų sudarytos ir ES piliečiams;

25.

pabrėžia, kad, remiantis pranešėjo atliktu tyrimu ir konsultacijomis, tam tikro pobūdžio sezoninis darbas, pavyzdžiui, žemės ūkyje (pirmiausia zootechnikos, augalų ir gėlių auginimo sektoriuose) arba didelės apimties statybose (civilinės inžinerijos objektų ir darbų atveju), gali trukti ilgiau nei šešis mėnesius; todėl Komitetas mano, kad maksimalus laikotarpis yra pernelyg apribotas ir turėtų būti prailgintas iki devynių mėnesių;

REKOMENDACIJOS DĖL BENDROVIŲ VIDUJE PERKELIAMŲ ASMENŲ

26.

palankiai vertina Komisijos pastangas sukurti bendrą imigracijos politikos pagrindą ir šiuo pasiūlymu sukurti patrauklesnį ES ekonomikos įvaizdį ir pritraukti trečiųjų šalių tarptautinių bendrovių aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kad bendrovės galėtų juos perkelti ir jie galėtų teisėtai dirbti Europoje įsikūrusioje tos pačios bendrovės buveinėje; šiomis aplinkybėmis pabrėžia, jog būtina vengti diskriminacijos ir nepažeisti Bendrijos pirmenybės principo kartu užtikrinant, kad bendrovės viduje perkeliamiems asmenims būtų sudarytos tokios pačios darbo sąlygos kaip ir panašiomis aplinkybėmis ES darbuotojams gyvenamosios vietos šalyje; todėl apibrėžiant bendrovės viduje perkeliamų asmenų teises ir sąlygas rekomenduoja atsisakyti nuorodos į Komandiruojamų darbuotojų direktyvą;

27.

prašo paaiškinti, kodėl į pasiūlymą dėl bendrovių viduje perkeliamų asmenų neįtrauktas reikalavimas atlikti darbo rinkos tyrimą. Regionų komitetas atkreipia dėmesį, kad nuostata dėl darbo rinkos tyrimų yra įtraukta į ES direktyvą 2009/50/EB (direktyvą dėl ES mėlynosios kortelės), skirtą iš trečiųjų šalių atvykstantiems aukštos kvalifikacijos darbuotojams;

28.

pabrėžia, kad ES nepriklausančios ir tarptautinės bendrovės, įregistravusios savo buveinę vienoje iš ES valstybių narių, turėtų būti skatinamos įdarbinti ir aukštos kvalifikacijos vietos specialistus, kad vietos lygmeniu būtų galima užtikrinti aukštos kvalifikacijos darbuotojų profesinį tobulėjimą. Esama pavojaus, kad didelės ES nepriklausančios tarptautinės bendrovės vietos darbo rinkoje samdys tik žemos kvalifikacijos darbo jėgą, o aukštos kvalifikacijos darbuotojus įdarbins iš trečiųjų šalių. Šiuo pasiūlymu nesuteikiama jokių garantijų, kad priimant į darbą vadovus, specialistus ar stažuotojus pirmenybė bus teikiama ES piliečiams;

29.	atkreipia dėmesį, kad direktyvos projekte (bent jau dabartinėje jo redakcijoje) nenumatyta, kad valstybės narės galėtų atmesti prašymą dėl priežasčių, susijusių su visuomenės sveikata, viešąja tvarka ar visuomenės saugumu. Todėl Komitetas siūlo šias atsisakymo priežastis įtraukti į direktyvą;

30.

palankiai vertina tai, kad priimamiems bendrovių viduje perkeliamiems asmenims suteikiama galimybė judėti tarp keleto skirtingų valstybėse narėse įsisteigusių tos pačios bendrovės ar įmonių grupės subjektų, tačiau įspėja, kad pasiūlyme (bent jau jo dabartinės redakcijos 16 straipsnyje) nėra aiškiai pasakyta, kad valstybėms narėms, kurios tuos asmenis priims vėliau nei pirmoji priimančioji šalis, bus leidžiama atsisakyti priimti prašymą priimti trečiųjų šalių piliečius, ir pažymi, kad tokiu būdu iš šių šalių atimama teisė nuspręsti, kiek trečiųjų šalių piliečių jos gali įsileisti į savo teritoriją. Todėl Komitetas siūlytų pasiūlymą atitinkamai pakeisti;

31.

pabrėžia, kad ES nepriklausančių šalių darbuotojams taikomas reikalavimas įrodyti, kad jie turi ES valstybės narės reikalaujamą profesinę kvalifikaciją, t. y. atitinka nacionalinės teisės aktuose nustatytas sąlygas, kad galėtų verstis pasiūlyme reglamentuojama profesine veikla (5 straipsnio 1 dalies d ir e punktai), galbūt yra kiek neproporcingas. Reikėtų pasakyti, kad tai būtų papildoma našta ir kad kol kas ES darbuotojų profesinės kvalifikacijos pripažinimo sistemos klausimas Europos Sąjungoje dar neišspręstas, – tai matyti iš neseniai paskelbto Bendrosios rinkos akto; todėl Regionų komitetas prašo Europos Komisijos peržiūrėti šiuos reikalavimus, kad jie nebūtų tokie griežti;

32.	palankiai vertina tai, kad siūlomoje direktyvoje dėl bendrovių viduje perkeliamų asmenų rūpinamasi, kad šeimos susijungtų, ir pripažįsta, kad, bendrovės viduje perkeliamų asmenų šeimos nariams nustačius specialią tvarką, ES darbo rinka jiems iš tikrųjų taptų patrauklesnė;

33.	teisės aktų leidėjams rekomenduotų apsvarstyti šiuos pasiūlymų dėl teisės aktų pakeitimus:

II. SIŪLOMI PAKEITIMAI

Sezoniniai darbuotojai. 1 pakeitimas

Pasiūlymo dėl sezoninių darbuotojų 6 straipsnio 3 dalis

Europos Komisijos siūlomas tekstas

RK pakeitimas

6 straipsnis

Atmetimo pagrindai

1. Valstybės narės atmeta prašymą dėl priėmimo šios direktyvos tikslais, jei netenkinamos 5 straipsnyje nustatytos sąlygos arba jei pateikti dokumentai buvo gauti apgaule, yra suklastoti arba padirbti.

2. Valstybės narės gali patikrinti, ar į atitinkamą darbo vietą negalima įdarbinti šalies arba ES piliečių arba teisėtai valstybėje narėje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių, kurie pagal ES arba nacionalinę teisę jau priklauso tos valstybės narės darbo rinkai, ir gali prašymą atmesti.

3. Valstybės narės gali atmesti prašymą, jei darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus buvo taikytos sankcijos dėl nedeklaruoto darbo ir (arba) neteisėto įdarbinimo.

4. Valstybės narės gali atmesti prašymą, remdamosi leidimų atvykti trečiųjų šalių piliečiams skaičiumi.

6 straipsnis

Atmetimo pagrindai

3. Valstybės narės gali atmesti prašymą, jei darbdaviui pagal nacionalinės teisės aktus buvo taikytos sankcijos nedeklaruot darb ir (arba) neteisėt įdarbinim.

4. Valstybės narės gali atmesti prašymą, remdamosi leidimų atvykti trečiųjų šalių piliečiams skaičiumi.

Paaiškinimas

Teisės aktus pažeidžiantiems darbdaviams taikomos sankcijos turėtų būti proporcingos padarytam pažeidimui ir atgrasančios. Tačiau jos neturėtų būti taikomos automatiškai. Automatiškai taikomos sankcijos labiau kenkia būsimiems darbuotojams iš trečiųjų šalių nei darbdaviams.

Sezoniniai darbuotojai. 2 pakeitimas

Pasiūlymo dėl sezoninių darbuotojų 11 straipsnis

Europos Komisijos siūlomas tekstas

RK pakeitimas

11 straipsnis

Buvimo trukmė

1. Sezoniniams darbuotojams suteikiamas leidimas būti ne ilgiau kaip šešis mėnesius per kalendorinius metus; šiam laikotarpiui pasibaigus jie grįžta į trečiąją šalį.

2. Per 1 dalyje nurodytą laikotarpį ir su sąlyga, kad tenkinami 5 straipsnyje nustatyti kriterijai, sezoniniai darbuotojai gali pratęsti darbo sutartį arba įsidarbinti sezoniniam darbui pas kitą darbdavį.

11 straipsnis

Buvimo trukmė

1. Sezoniniams darbuotojams suteikiamas leidimas būti ne ilgiau kaip mėnesius per kalendorinius metus; šiam laikotarpiui pasibaigus jie grįžta į trečiąją šalį.

Paaiškinimas

Nuomonėje paaiškinta, kad kai kuriose valstybėse narėse ir tam tikruose sektoriuose sezoninį darbą dirbančių asmenų darbas trunka ilgiau nei šešis mėnesius. Todėl siūloma šį terminą pratęsti.

Bendrovių viduje perkeliami asmenys. 1 pakeitimas

5 straipsnis. Pasiūlymas dėl bendrovių viduje perkeliamų asmenų

Europos Komisijos siūlomas tekstas

RK pakeitimas

5 straipsnis

Priėmimo kriterijai

1. Nepažeidžiant 10 straipsnio trečiosios šalis pilietis, teikiantis prašymą jį priimti pagal šios direktyvos sąlygas:

a)	pateikia įrodymus, kad priimantysis subjektas ir trečiojoje šalyje įsisteigusi įmonė priklauso tai pačiai įmonei arba įmonių grupei;

pateikia įrodymus, kad jis dirbo toje pačioje įmonių grupėje mažiausiai 12 mėnesių iki pat numatomo perkėlimo bendrovės viduje dienos, jei to reikalaujama pagal nacionalinę teisę, ir kad baigęs vykdyti užduotį jis galės būti perkeltas atgal į tai įmonių grupei priklausantį subjektą, įsisteigusį trečiojoje šalyje;

pateikia darbdavio paskyrimo raštą, kuriame:

i)	nurodyta perkėlimo trukmė ir atitinkamos valstybės narės priimančiojo subjekto arba subjektų buveinės vieta;

ii)	pateikiami įrodymai, kad jis eis atitinkamos valstybės narės priimančiojo subjekto arba subjektų vadovo arba specialisto pareigas arba bus aukštąjį išsilavinimą turintis stažuotojas;

iii)	nurodytas perkėlimo metu mokėtinas atlyginimas;

d)	pateikia įrodymus, kad jis turi profesinę kvalifikaciją, kurios reikia valstybėje narėje, kurioje jis priimamas eiti vadovo arba specialisto pareigas arba, aukštąjį išsilavinimą turinčių stažuotojų atveju, kad turi reikiamą kvalifikaciją, įgytą aukštojo mokslo įstaigoje;

e)	pateikia dokumentus, įrodančius, kad jis atitinka sąlygas, nustatytas nacionalinėje teisėje Sąjungos piliečiams, kad jie galėtų verstis reglamentuojama profesija, kurios srityje dirbs perkeliamas asmuo;

f)	pateikia galiojantį kelionės dokumentą, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje, ir prireikus prašymą išduoti vizą arba pateikia vizą;

nepažeidžiant galiojančių dvišalių susitarimų pateikia įrodymus, kad turi arba, jei taip nustatyta nacionalinėje teisėje, kad kreipėsi sveikatos draudimo, dengiančio visą riziką, kurią paprastai dengia tos valstybės narės piliečių draudimas, tais laikotarpiais, kai toks draudimas ir atitinkama teisė gauti išmokas, siejami su darbo sutartimi ar teikiami dėl to, jog tokia darbo sutartis turima, nenumatyti;

h)	nelaikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai.

2. Valstybės narės reikalauja, kad būtų laikomasi visų teisinių sąlygų, nustatytų įstatymuose, kituose teisės aktuose ir (arba) visuotinai taikomuose kolektyviniuose susitarimuose, taikomuose komandiruojamiems darbuotojams panašiomis aplinkybėmis atitinkamose profesinėse srityse, kiek tai susiję su perkėlimo metu mokamu atlyginimu.

Jei nėra sistemos, pagal kurią kolektyviniai susitarimai gali būti pripažįstami visuotinai taikomi, valstybės narės, jeigu taip nusprendžia, gali vadovautis kolektyviniais susitarimais, kurie paprastai taikomi visoms panašioms atitinkamos profesinės ir pramonės šakos įmonėms geografinėje vietovėje, ir (arba) kolektyviniais susitarimais, kuriuos nacionaliniu lygmeniu yra sudarę pagrindinės darbdavių ir darbuotojų organizacijos ir kurie taikomi visoje šalies teritorijoje.

3. Be įrodymų, nurodytų 1 ir 2 dalyse, trečiosios šalies pilietis, teikiantis prašymą priimti jį kaip aukštąjį išsilavinimą turintį stažuotoją, pateikia mokymo susitarimą, į kurį įtrauktas mokymo programos aprašas, programos trukmė ir sąlygos, kuriomis prašymą teikiamam asmeniui bus vadovaujama programos metu.

4. Jeigu perkėlimas susijęs su keletu skirtingose valstybėse narėse įsikūrusių subjektų, trečiosios šalies pilietis, teikiantis prašymą jį priimti šios direktyvos sąlygomis, pateikia įrodymus, susijusius su pranešimu pagal 16 straipsnio 1 dalies b punktą.

5. Apie bet kokį pasikeitimą, darantį poveikį priėmimo sąlygoms, nustatytoms šiame straipsnyje, pranešama susijusios valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

5 straipsnis

Priėmimo kriterijai

1. Nepažeidžiant 10 straipsnio trečiosios šalis pilietis, teikiantis prašymą jį priimti pagal šios direktyvos sąlygas:

a)	pateikia įrodymus, kad priimantysis subjektas ir trečiojoje šalyje įsisteigusi įmonė priklauso tai pačiai įmonei arba įmonių grupei;

pateikia darbdavio paskyrimo raštą, kuriame:

i)	nurodyta perkėlimo trukmė ir atitinkamos valstybės narės priimančiojo subjekto arba subjektų buveinės vieta;

ii)	pateikiami įrodymai, kad jis eis atitinkamos valstybės narės priimančiojo subjekto arba subjektų vadovo arba specialisto pareigas arba bus aukštąjį išsilavinimą turintis stažuotojas;

iii)	nurodytas perkėlimo metu mokėtinas atlyginimas;

d)	pateikia įrodymus, kad jis turi profesinę kvalifikaciją, kurios reikia valstybėje narėje, kurioje jis priimamas eiti vadovo arba specialisto pareigas arba, aukštąjį išsilavinimą turinčių stažuotojų atveju, kad turi reikiamą kvalifikaciją, įgytą aukštojo mokslo įstaigoje;

e)	pateikia dokumentus, įrodančius, kad jis atitinka sąlygas, nustatytas nacionalinėje teisėje Sąjungos piliečiams, kad jie galėtų verstis reglamentuojama profesija, kurios srityje dirbs perkeliamas asmuo;

f)	pateikia galiojantį kelionės dokumentą, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje, ir prireikus prašymą išduoti vizą arba pateikia vizą;

5. Apie bet kokį pasikeitimą, darantį poveikį priėmimo sąlygoms, nustatytoms šiame straipsnyje, pranešama susijusios valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

Paaiškinimas

Direktyvos projekte (bent dabartinėje jo redakcijoje) nenumatyta, kad valstybės narės galėtų atmesti prašymą dėl priežasčių, susijusių su visuomenės sveikata, viešąja tvarka ar visuomenės saugumu. Todėl Komitetas galėtų pasiūlyti direktyvoje numatyti šią prašymo atmetimo priežastį.

Bendrovių viduje perkeliami asmenys. 2 pakeitimas

6 straipsnis. Pasiūlymas dėl bendrovių viduje perkeliamų asmenų

Europos Komisijos siūlomas tekstas

RK pakeitimas

6 straipsnis

Atmetimo pagrindai

1. Valstybės narės atmeta prašymą, jeigu nesilaikoma 5 straipsnyje nustatytų sąlygų, arba pateikti dokumentai gauti apgaule, yra suklastoti arba padirbti.

2. Valstybės narės gali atmesti prašymą, jei darbdaviui arba priimančiajam subjektui pagal nacionalinės teisės aktus buvo taikytos sankcijos dėl nedeklaruoto darbo ir (arba) neteisėto įdarbinimo.

3. Valstybės narės gali atmesti prašymą, remdamosi leidimų atvykti trečiųjų šalių piliečiams skaičiumi.

4. Jeigu perkėlimas susijęs su keliose valstybėse narėse įsikūrusiais subjektais, valstybė narė, kuriai pateikiamas prašymas, apriboja leidimo geografinį galiojimą, nurodydama valstybes nares, kurios atitinka 5 straipsnio reikalavimus.

6 straipsnis

Atmetimo pagrindai

1. Valstybės narės atmeta prašymą, jeigu nesilaikoma 5 straipsnyje nustatytų sąlygų, arba pateikti dokumentai gauti apgaule, yra suklastoti arba padirbti.

2. Valstybės narės gali atmesti prašymą, jei darbdaviui arba priimančiajam subjektui pagal nacionalinės teisės aktus buvo taikytos sankcijos dėl nedeklaruot darb ir (arba) neteisėt įdarbinim.

3. Valstybės narės gali atmesti prašymą, remdamosi leidimų atvykti trečiųjų šalių piliečiams skaičiumi.

Paaiškinimas

RK sutinka, kad teisės aktus pažeidusiems darbdaviams turėtų būti taikomos tam tikros sankcijos. Jos turėtų būti proporcingos padarytam pažeidimui ir atgrasančios, tačiau neturėtų būti automatinės. Automatiškai taikomos sankcijos labiau pakenks galimiems darbuotojams iš trečiųjų šalių nei darbdaviams.

Perkėlimas bendrovės viduje – Rekomenduojamas 3 pakeitimas

14 straipsnio 1 dalis

Europos Komisijos siūlomas tekstas

RK pakeitimas

14 straipsnis

Teisės

Neatsižvelgiant į darbo santykiams taikytiną teisę, bendrovių viduje perkeliami asmenys turi teisę į:

Panašiomis aplinkybėmis komandiruojamiems darbuotojams sudaromas sąlygas, kaip nustatyta įstatymuose, kituose teisės aktuose ir (arba) visuotinai taikomuose kolektyviniuose susitarimuose valstybėje narėje, kurioje jie priimami pagal šią direktyvą.

Jei nėra sistemos, pagal kurią kolektyviniai susitarimai gali būti skelbiami visuotinai taikomi, valstybės narės, jeigu taip nusprendžia, gali vadovautis kolektyviniais susitarimais, kurie paprastai taikomi visoms panašioms atitinkamos profesinės ir pramonės šakos įmonėms geografinėje vietovėje, ir (arba) kolektyviniais susitarimais, kuriuos nacionaliniu lygmeniu yra sudarę daugiausia atstovų turinčios darbdavių ir darbuotojų organizacijos ir kurie taikomi visoje šalies teritorijoje.

Vienodos sąlygos, palyginti su priimančiosios valstybės narės piliečiais, susijusios su:

asociacijų laisve ir laisve jungtis į sąjungas bei stoti į darbuotojams ar darbdaviams atstovaujančias organizacijas ar į bet kurias kitas organizacijas, kurios nariai yra konkrečios profesijos atstovai, įskaitant teisę naudotis visomis tokių organizacijų teikiamomis privilegijomis, nepažeidžiant nacionalinių nuostatų dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo;

b)	diplomų, pažymėjimų ir kitų profesinės kvalifikacijos dokumentų pripažinimu pagal atitinkamą nacionalinę tvarką;

nepažeidžiant galiojančių dvišalių susitarimų, nacionalinės teisės aktų, susijusių su socialinės apsaugos sritimis, apibrėžtomis Reglamento (EB) Nr. 883/04 3 straipsnyje. Judumo tarp valstybių narių atveju ir nepažeidžiant galiojančių dvišalių susitarimų atitinkamai taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 859/2003 ;

d)	nepažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 859/2003 ir galiojančių dvišalių susitarimų, įstatymu nustatytos pensijos, grindžiamos darbuotojo ankstesne darbo patirtimi, mokėjimu darbuotojui persikėlus į trečiąją šalį;

e)	galimybės naudotis prekėmis ir paslaugomis, ir visuomenei prieinamų prekių bei paslaugų pasiūla, išskyrus socialinį būstą ir įdarbinimo tarnybų teikiamas konsultavimo paslaugas.

2 dalyje nustatyta teisė į vienodas sąlygas neturi įtakos valstybės narės teisei panaikinti leidimą arba atsisakyti jį atnaujinti pagal 7 straipsnį.

14 straipsnis

Teisės

Neatsižvelgiant į darbo santykiams taikytiną teisę, bendrovių viduje perkeliami asmenys turi teisę į:

1.	panašiomis aplinkybėmis .

Vienodos sąlygos, palyginti su priimančiosios valstybės narės piliečiais, susijusios su:

b)	diplomų, pažymėjimų ir kitų profesinės kvalifikacijos dokumentų pripažinimu pagal atitinkamą nacionalinę tvarką;

d)	nepažeidžiant Reglamento (EB) Nr. 859/2003 ir galiojančių dvišalių susitarimų, įstatymu nustatytos pensijos, grindžiamos darbuotojo ankstesne darbo patirtimi, mokėjimu darbuotojui persikėlus į trečiąją šalį;

e)	galimybės naudotis prekėmis ir paslaugomis, ir visuomenei prieinamų prekių bei paslaugų pasiūla, išskyrus socialinį būstą ir įdarbinimo tarnybų teikiamas konsultavimo paslaugas.

2 dalyje nustatyta teisė į vienodas sąlygas neturi įtakos valstybės narės teisei panaikinti leidimą arba atsisakyti jį atnaujinti pagal 7 straipsnį.

Paaiškinimas

RK mano, kad bendrovės viduje perkeliamiems darbuotojams būtina garantuoti vienodas sąlygas. Šis pakeitimas grindžiamas tais pačiais argumentais. Be to, vadinamoji mėlynosios kortelės (6) ir ilgalaikių gyventojų direktyvos (7) garantuoja vienodą požiūrį, koks yra taikomas aukštos kvalifikacijos darbuotojams .

Bendrovių viduje perkeliami asmenys. 3 pakeitimas

16 straipsnis. Pasiūlymas dėl bendrovių viduje perkeliamų asmenų

Europos Komisijos siūlomas tekstas

RK pakeitimas

16 straipsnis

Mobilumas tarp valstybių narių

1. Trečiųjų šalių piliečiams, kuriems pirmojoje valstybėje narėje išduotas bendrovės viduje perkeliamo asmens leidimas, kurie atitinka 5 straipsnyje nustatytus kriterijus ir teikia prašymą išduoti bendrovės viduje perkeliamo asmens leidimą kitoje valstybėje narėje, leidžiama dirbti kitame toje valstybėje narėje įsisteigusiame subjekte, kuris priklauso tai pačiai įmonių grupei, ir priimančiojo subjekto klientų įmonėse, jeigu įvykdomos 13 straipsnio 4 dalies sąlygos, remiantis pirmosios valstybės narės išduotu leidimu gyventi ir papildomu dokumentu, nustatytu 11 straipsnio 4 dalyje, su sąlyga, kad:

a)	perkėlimo į kitą (-as) valstybę (-es) narę (-es) trukmė neviršija dvylikos mėnesių;

b)	prieš perkėlimą į kitą valstybę narę prašymą teikiantis asmuo pateikė tos kitos valstybės narės kompetentingai institucijai 5 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įvardytus dokumentus, susijusius su perkėlimu į tą valstybę narę, o pirmajai valstybei narei – įrodymus dėl pateiktų dokumentų.

2. Jeigu asmuo perkeliamas į kitą valstybę narę ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui, kita valstybė narė gali reikalauti pateikti naują prašymą išduoti leidimą gyventi kaip bendrovės viduje perkeliamam asmeniui toje valstybėje narėje.

Jei atitinkamuose teisės aktuose numatytas reikalavimas gauti vizą ar leidimą gyventi, kad būtų galima pasinaudoti judumo teise, tokia viza ar leidimas išduodamas laiku, per tokį laikotarpį, kuris nesudaro kliūčių vykdyti užduotį ir kurio pakanka kompetentingoms institucijoms prašymams tvarkyti.

Valstybės narės nereikalauja, kad bendrovės viduje perkeliamas asmuo išvyktų iš jų teritorijos tam, kad pateiktų prašymą išduoti vizą ar leidimą gyventi.

3. Perkėlimo į Europos Sąjungą ilgiausia trukmė neviršija trejų metų vadovams ir specialistams ir vienerių metų aukštąjį išsilavinimą turintiems stažuotojams.

16 straipsnis

Mobilumas tarp valstybių narių

a)	perkėlimo į kitą (-as) valstybę (-es) narę (-es) trukmė neviršija dvylikos mėnesių;

b)	prieš perkėlimą į kitą valstybę narę prašymą teikiantis asmuo pateikė tos kitos valstybės narės kompetentingai institucijai 5 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įvardytus dokumentus, susijusius su perkėlimu į tą valstybę narę, o pirmajai valstybei narei – įrodymus dėl pateiktų dokumentų.

Jeigu asmuo perkeliamas į kitą valstybę narę ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui, kita valstybė narė gali reikalauti pateikti naują prašymą išduoti leidimą gyventi kaip bendrovės viduje perkeliamam asmeniui toje valstybėje narėje.

Valstybės narės nereikalauja, kad bendrovės viduje perkeliamas asmuo išvyktų iš jų teritorijos tam, kad pateiktų prašymą išduoti vizą ar leidimą gyventi.

Perkėlimo į Europos Sąjungą ilgiausia trukmė neviršija trejų metų vadovams ir specialistams ir vienerių metų aukštąjį išsilavinimą turintiems stažuotojams.

Paaiškinimas

RK mano, kad pasiūlyme (bent jo dabartinės redakcijos 16 straipsnyje) nėra aiškiai pasakyta, kad valstybėms narėms, kurios asmenis priims vėliau nei pirmoji priimančioji šalis, bus leidžiama atsisakyti priimti prašymą priimti trečiųjų šalių piliečius, ir pažymi, kad tokiu būdu iš šių šalių atimama teisė nuspręsti, kiek trečiųjų šalių piliečių jos gali įsileisti į savo teritoriją. Todėl Komitetas siūlytų pasiūlymą atitinkamai pakeisti.

2011 m. kovo 31 d., Briuselis

Regionų komiteto pirmininkė

Mercedes BRESSO

(1) Žr. nuomones CdR 296/2007 ir CdR 2010/2008.

(2) Žr. nuomones CdR 296/2007 ir CdR 2010/2009.

(3) Daugelyje ES valstybių narių gyvulininkystės ir pienininkystės sektoriuose labai svyruoja kainos, todėl būtina skubiai nustatyti rinkos kontrolės ir kainų stabilizavimo mechanizmus ir sustiprinti augalų ir gyvulių augintojų, kurie yra silpnoji grandis, derybines pozicijas.

(4) COM (2007) 638 galutinis, Pasiūlymas dėl direktyvos dėl vienos paraiškų dėl vieno leidimo trečiųjų šalių piliečiams apsigyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų vienodų teisių.

(5) Žr. nuomonę RK 296/2007.

(6) Žr. 14 straipsnio 1 dalies a punktą, 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyva 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, OL L 155, 2009 6 18, p. 17.

(7) Žr. 11 straipsnio 1 dalies a punktą, 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso, OJ L 16, 2004 1 23, p. 44.

		ISSN 1725-521X doi:10.3000/1725521X.C_2011.166.lit
Europos Sąjungos oficialusis leidinys		C 166

Leidimas lietuvių kalba	Informacija ir prane_imai	54 tomas 2011m. birželio 7d.

Prane_imo Nr.	Turinys	Puslapis
	I Rezoliucijos, rekomendacijos ir nuomonės
	REZOLIUCIJOS
	Regionų komitetas
	89-oji plenarinė sesija, 2011 m. kovo 31 d., balandžio 1 d.
2011/C 166/01	Regionų komiteto rezoliucija Gaivalinės nelaimės Japonijoje padariniai ir branduolinės katastrofos pasekmės. Ko turėtų pasimokyti Europos Sąjunga	1

	NUOMONĖS
	Regionų komitetas
	89-oji plenarinė sesija, 2011 m. kovo 31 d., balandžio 1 d.
2011/C 166/02	Regionų komiteto nuomonė 2010 m. ES pilietybės ataskaita	3

2011/C 166/03	Regionų komiteto nuomonė ES biudžeto peržiūra	9

2011/C 166/04	Regionų komiteto nuomonė Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas	18

2011/C 166/05	Regionų komiteto nuomonė Dunojaus regiono strategija	23

2011/C 166/06	Regionų komiteto nuomonė 2011–2020 m. kelių eismo saugos politikos krypčių įgyvendinimas	30

2011/C 166/07	Regionų komiteto nuomonė Penktoji sanglaudos ataskaita	35

2011/C 166/08	Regionų komiteto perspektyvinė nuomonė Europos socialinio fondo ateitis po 2013 m.	45

2011/C 166/09	Regionų komiteto nuomonė Bendrosios rinkos aktas	52

	III Parengiamieji aktai
	Regionų komitetas
	89-oji plenarinė sesija, 2011 m. kovo 31 d., balandžio 1 d.
2011/C 166/10	Regionų komiteto nuomonė Bendrovių viduje perkeliamų trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygos	59