22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/1

1.

reiškia pasitenkinimą dėl Trečiojo pranešimo apie socialinę ir ekonominę sanglaudą. Kaip ir Antrasis pranešimas, tai yra išsamus dokumentas, kuriame pateikiama visapusiška informacija pirmiausiai apie ES įgyvendinamą politiką;

2.

teigiamai vertina pastaraisiais metais pasiektus rezultatus sanglaudos srityje ir regioninės Europos Sąjungos politikos teigiamą poveikį stiprinant Bendrijos kaip visumos socialinę ir ekonominę sanglaudą; Komitetas taip pat pakartotinai pabrėžia, kad Sutartyse patvirtinta sanglaudos politika yra veiksmingiausia ir svarbiausia priemonė įgyvendinti solidarumo ir bendradarbiavimo principus; tuo būdu ši politika išreiškia vieną iš svarbiausių Sąjungos tautų ir teritorijų integracijos principų;

3.

atsižvelgia į tai, kad po ES plėtros Europos Sąjungos gyventojų skaičius padidės nuo 380 milijonų (ES-15) iki 454 milijonų (ES-25) arba 485 milijonų (ES-27) gyventojų. Tačiau lyginant su šiuo gyventojų padidėjimu 20 %, ES BNP išaugs tik 5 %! Vidutinis BVP vienam gyventojui sumažės 12,5 %. Vietoj dabartinių 84 milijonų gyventojų, ateityje 123 milijonų ES gyventojų gyvens atsiliekančiuose regionuose;

4.

pritaria faktui kad Europos sanglaudos politikoje pirmenybė teikiama naujosioms valstybėms narėms – tai patvirtina Europos Sąjungos pasiryžimą mažinti socialinius ir ekonominius neatitikimus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje. Šį požiūrį Regionų komitetas remia nuo pat pradžios kaip solidarumo su naujosiomis narėmis aktą;

5.

atsižvelgia į tai, kad nepaisant pasiektos pažangos, daugelis socialinių ir ekonominių buvusios ES-15 regionų problemų išliks, kaip aiškiai nurodyta Trečiajame sanglaudos pranešime. Be kita ko, tai susiję su atsilikimu vienam gyventojui tenkančio BVP srityje, aukštu nedarbu, mažu ekonominiu augimu, išlaidų tyrimams bei plėtrai ir tiesioginių užsienio investicijų trūkumu;

6.

pabrėžia, kad 25 ar net 27 valstybių narių Europoje socialinis-ekonominis disbalansas bus dar didesnis, todėl teks įgyvendinti tokią teritorinės, socialinės ir ekonominės sanglaudos politiką, kuri atsižvelgtų į globalizacijos poveikį ekonomikai ir tarptautinės prekybos liberalizavimui;

7.

patvirtina, kad sanglaudos politikos regioninis matmuo, – turint omenyje harmoningą Sąjungos kaip visumos raidą per socialinės ir ekonominės sanglaudos stiprinimą, kaip numatyta Europos Bendrijos sutarties 158 straipsnyje, – šiandien yra aktualus labiau nei bet kada; be to, RK primena kaip svarbu yra, kad priimant politinius sprendimus tiek bendrijoje, tiek atskirose valstybėse būtų atsižvelgta į regioninį matmenį;

8.

remia pasiūlymus stiprinti partnerystę ir bendradarbiavimą tarp vietos, regioninių, nacionalinių ir Bendrijos valdžios organų visame su Struktūriniais fondais ir Sanglaudos fondu susijusiame rengimo, įgyvendinimo ir įvertinimo procese; ir ragina Komisiją skatinti valstybes nares pasinaudoti galimybe, kai tikslinga, sudaryti trišales sutartis;

9.

toliau pabrėžia, kad yra vėluojama įgyvendinant Lisabonos strategijos tikslus;

10.

mano, kad Komisijos finansinis pasiūlymas skirti 0,41 %. Bendrųjų nacionalinių pajamų (padidinant iki 0,46 % ir įtraukiant pagalbą kaimo plėtrai ir žuvininkystei) ir numatyti 336,3 milijardų eurų finansuoti tris tikslus (78 % – konvergencijos tikslui; 18 % regioninės konkurencijos bei užimtumo tikslui ir 4 % teritoriniam bendradarbiavimui) yra priimtinas kompromisas rengiant būsimą sanglaudos politiką;

11.

taip pat mano, kad jeigu norima įgyvendinti Lisabonos strategijoje numatytus Sąjungos siekius atitinkančią sanglaudos politiką, ne mažiau kaip 0,46 % BNP galėtų būti skirta šiam tikslui, kaip buvo padaryta 1999 m., kai ES sudarė 15 šalių narių;

12.

sutinka su Europos Komisija, kad pastarosios pasiūlytas biudžetas yra pakankamas siekiant išlaikyti paramą regionams dabartinėje Europos Sąjungoje ir tuo pačiu vienodai padėti naujosioms valstybėms narėms, jeigu įmanoma garantuoti, kad ištekliai bus padalinami teisingai ir jeigu jie bus skirti rimčiausioms problemoms spręsti;

13.

pritaria tam, kad yra išsaugojama 4 procentų nacionalinio BVP įsisavinimo riba finansiniams pavedimams, kurie skiriami naujosioms valstybėms narėms, ir kad tokiuose apskaičiavimuose yra įvertinti ištekliai, pervedami kaip kaimo plėtros politikos ir žuvininkystės politikos dalis;

14.

pritaria Sanglaudos ataskaitoje pateiktam pasiūlymui, kad naujajame Konvergencijos tiksle šalia regionų (NUTS II lygiu), kurių BVP/vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 % ES vidurkio (ES-25), turi būti numatyti regionai, kuriuos paveikia vadinamasis statistinis efektas;

15.

taip pat pritaria tam, kad dabartiniam 1-ajam tikslui numatyti reglamentai bus išsaugoti ir taikomi visoje išsiplėtusioje Sąjungoje;

16.

remia pasiūlymą į naująjį Konvergencijos tikslą įtraukti Sanglaudos fondą. Tai galioja tiek 90 % kriterijaus taikymui atrenkant valstybes nares, kurioms gali būti teikiama pagalba iš Sanglaudos fondo, tiek susiejant 1-ojo tikslo programas su Sanglaudos fondo priemonėmis infrastruktūros srityje. Kadangi Sanglaudos fondas yra finansuojamas iš 1-ojo tikslo lėšų, į mokėjimus iš šio fondo turi būti atsižvelgta padalinant likusius 1-ojo tikslo resursus; Valstybėms narėms, kurių dėl plėtros ateityje daugiau nebus galima priskirti remtinoms sritims, turi būti rastas politinis sprendimas tarp valstybių narių.

17.

reikalauja, kad resursų pagal naująjį 1-ąjį tikslą paskirstymas ir toliau būtų atliekamas atsižvelgiant į objektyvius ir skaidrius kriterijus, atsižvelgiant į regionų, kuriems teikiama pagalba, problemas ir poreikius. Formulės, kurios Berlyne ir Kopenhagoje buvo numatytos dabartiniam finansavimo laikotarpiui, iš esmės turėtų būti ir toliau naudojamos. Tačiau būtina labiau atsižvelgti į regioninius sveikatos ir nedarbo apsektus;

18.

atkreipia dėmesį į dabartinius Europos Komisijos duomenis, pagal kuriuos 17 regionų, kuriuose gyvena 19 milijonų gyventojų, neteks „tradicinės“ 1-ojo tikslo paramos vien dėl to, kad ES BVP/vienam gyventojui vidurkis dėl plėtros sumažės (vadinamasis statistinis efektas);

19.

pritaria Komisijos pasiūlymui rasti sprendimą šiems regionams naujajame Konvergencijos tiksle;

20.

atkreipia dėmesį į Komisijos pasiūlymą, kad pereinamosios sąlygos atsiliekantiems regionams, kuriuos paveiks statistinis efektas, nustos galioti 2013 m. Tačiau Komitetas pabrėžia, kad taikant lygaus traktavimo principą atitinkami regionai nebūtų automatiškai atmetami, kai bus priimamas sprendimas dėl galimos pradinės paramos pagal naująjį Konkurencijos ir užimtumo tikslą finansavimo laikotarpiu po 2013 m. Bet kokia būsima pradinė parama turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į socialinę-ekonominę situaciją tuose regionuose kito finansavimo laikotarpio pabaigoje;

21.

kaip priimtiną kompromisą vertina Komisaro Barnier pasiūlymą, kad šie regionai kito finansavimo laikotarpio pradžioje turėtų teisę į 85 % tradiciniams 1-ojo tikslo regionams skirtų asignacijų, sumažinant tokį procentą iki 60 % finansavimo laikotarpio pabaigoje, jeigu tuo būdu užtikrinama pakankamai biudžeto išteklių pagal Komisijos pasiūlymus 2007-2013 m. finansinei perspektyvai; Visgi tai visiškai neprieštarauja Komisijos tikslams, įskaitant būsimą reglamento pasiūlymą kur būtų numatyta galimybė gauti 100 % paramą, jei dėl 1-ojo tikslo regionų nevykdymo lėšos nebuvo pilnai panaudotos; šios nepanaudotos lėšos patektų į rezervą, kuris galėtų būti perdalijamas kiekvienai valstybei narei pasibaigus pusei programos 2007-2013 periodo;

22.

atsižvelgia į Europos Komisijos pasiūlymą, kad tie senųjų ir naujųjų šalių narių regionai, kuriems taikytinas naujasis Konvergencijos tikslas, ateityje galės pretenduoti ir į valstybės paramą pagal ES Sutarties 87 straipsnio (3)(a) punkto sąlygas;

23.

pasisako už tai, kad visiems regionams, kuriuos paveikia statistinis efektas, 87 straipsnio (3)(a) punktas būtų taikomas visą pagalbos laikotarpį;

24.

Pasisako už tai, kad regionams, kuriems turi įtakos natūralus poveikis, per pagalbos laikotarpį būtų taikomas perėjimas nuo 87.3 straipsnio (a) punkto į 87.3 straipsnio (c) punktą

25.

pritaria Komisijos pasiūlymui sukurti tikslą visiems regionams, kuriems netaikytinos Konvergencijos tikslo tipologijos ir pabrėžia, kad ypatingą dėmesį būtų galima skirti regionams, turintiems didelių socialinių ir ekonominių problemų ir esminiams bei struktūriniams prisitaikymo reikalavimams, apibrėžtiems remiantis vienodais kriterijais; tuo pačiu pritaria, kad naujasis tikslas yra skirtas bendrai visiems regionams.

26.

remia Komisijos sprendimą naujojo Konkurencijos ir užimtumo tikslo taikymą pagrįsti požiūriu, kuris apimtų visą regiono teritoriją bei klausimus, susijusius su Lisabonos ir Geteborgo strategijomis, neužmirštant bendrojo pobūdžio paslaugų; galimų priemonių spektras turi būti taip sudaromas, kad liktų pakankamai laisvos erdvės Europos regionų įvairovei ir skirtumams patenkinti.

27.

siekiant įgyvendinti Lisabonos strategijas, ragina Komisija apibrėžti ir taikyti pavyzdinę praktiką, sukauptą įgyvendinant ankstesnes Novatoriškų veiksmų programas, kaip gaires „inovacijų ir žinių ekonomikos“ taikymui, siekiant išvengti brangiai kainuojančio ir neekonomiško „dviračio išradinėjimo“.

28.

pritaria tam, kad regionams, kurie nebegali pretenduoti į pagalbą pagal (naująjį Konvergencijos tikslą) įvertinant į jų pažangą, nuo šiol bus taikomas naujasis Konkurencijos ir užimtumo tikslas, taikant antraštę „įdiegimas“, panašiai kaip ir „1-ojo tikslo įgyvendinimo užbaigimas“; Komitetas prašo, kad regionams, kurie dėl natūralių sąlygų viršija ES-15 75 % vidutinio BVP vienam asmeniui, būtų taikomas panašus metodas, kaip ir metodas, kuris buvo nustatytas tom pačiom sąlygom 2000-2006 periodui. Tai leistų lanksčiau panaudoti lėšas tam, kad būtų galima užtikrinti regionų su natūraliu poveikiu pasiektą ekonominę plėtrą.

29.

pritaria sąsajai tarp Europos užimtumo strategijos ir ESF priemonių; atsižvelgdamas į subsidiarumo principą pritaria poreikiui užtikrinti didesnį bei geresnį regionų ir vietos valdžios organų įsitraukimą rengiant ir įgyvendinant ESF priemones. Šios intervencijos turi derėti su Europos užimtumo strategija ir jos nacionaliniu komponentu – Nacionaliniu užimtumo planu, taip pat su kitais regioniniais planais, turinčiais įtakos regioninėms darbo rinkoms, ir apimti iniciatyvas, kurios šiuo metu įgyvendinamos pagal „Equal“ programą.

30.

reikalauja, kad naujojo konkurencingumo instrumento ištekliai būtų paskirstyti šalims narėms pagal objektyvius ir skaidrius socialinius, ekonominius bei teritorinius kriterijus ir atsižvelgiant į remiamų regionų problemas ir poreikius; remia valstybių narių konkurencingumo ir užimtumo instrumentų išteklių padalijimą turint omenyje teritorinius skirtumus, įvertintus pagal bendrus ES socialinius, ekonominius ir aplinkosaugos rodiklius, ir plačius ES socialinius ir ekonominius rodiklius.

31.

prašo, kad Europos Komisija skubiai pateiktų pasiūlymus dėl Sutarties 87 straipsnio (3)(c) punkte numatytos valstybės pagalbos ateities ir apsvarstytų, kaip būtų galima atsižvelgti į teritorinę diferenciaciją, tuo tikslu taisyklėse ir reglamentuose pasitelkiant atitinkamus patikimus rodiklius, kadangi teritorinę diferenciaciją būtina išsaugoti kaip valstybės paramos politikos dalį, kuri leistų vykdyti tikslines valstybines investicijas, kai tai padeda ištaisyti rinkos sukeltus neatitikimus siekiant teritorinės sanglaudos tikslų reikia pasirūpinti, kad būtų išvengta didelių skirtumų tarp kaimyninių regionų nustatant leistinas viršutines rėmimo ribas;

32.

prašo, kad nekonvergenciniams regionams būtų pateiktos pagalbos taisyklės, kad šie regionai taip pat galėtų tęsti savo struktūrinę plėtrą ir sumažintų skirtumus tarp regionų, laikydamiesi subsidiarumo principo. Todėl reikėtų 87 straipsnio III dalies c punkto nuostatas išsaugoti regionams, kuriuose būtina atlikti struktūrinius pakeitimus apibrėžtus remiantis vienodais kriterijais;

33.

Reikalauja, kad regionai, kurių struktūrinės sąlygos yra nepalankios dėl geografinės arba demografinės padėties, ilgainiui turės naudos pagal ES Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas;

34.

išreiškia pasitenkinimą dėl to, kad yra suformuluotas specialus tikslas tarpnacionaliniam ir tarpregioniniam bendradarbiavimui ir tarpvalstybiniam bendradarbiavimui; ir sutinka su teritoriniam bendradarbiavimui pasiūlyta asignavimų suma;

35.

remia jūros sienų pripažinimą bendradarbiavimo per sienas rėmuose; ir mano, kad regionai kartu su valstybėmis narėmis turėtų dalyvauti nustatant ir atrenkant jūrų sienas, kurioms skirtina pagalba;

36.

reikalauja, kad Europos Sąjungoje ir toliau būtų remiamas tarpregioninis bendradarbiavimas. Kelia nerimą tai, kad Sanglaudos ataskaitoje parama tarpregioniniam bendradarbiavimui numatyta tik regioninių programų rėmuose. Nuoroda į pagalbos galimybes regioninių programų rėmuose nėra labai naudinga, kadangi sudėtingų bendradarbiavimo programų skatinimas tokiu atveju priklauso nuo vidinių regioninės politikos strategijų apibrėžimo. Be to, būtina imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad bendradarbiavimas per sienas galėtų būti vykdomas tiek prie išorinių, tiek prie vidinių sienų, įskaitant „senąsias“ sienas;

37.

reikalauja, kad, nepaisant 36 punkto sąlygų, regionai bendradarbiavimo tikslui skirtų programų administravimą galėtų integruoti į savo įprastines programas.

38.

sveikina pasiūlymą sudaryti „naują teisinį instrumentą“ bendradarbiavimui per sienas ir kviečia Europos Komisiją geriau apibrėžti jo užduotis ir svarbą; taip pat užtikrinti, kad dėl to nebus pavėluota pradėti ir įgyvendinti naujas programas ir kad bus ir toliau bendradarbiaujama.

39.

teigiamai vertina „naujosios kaimynystės instrumento“ sukūrimą ir pabrėžia, kad svarbu pradėti įgyvendinti naująjį instrumentą, kad jį būtų galima panaudoti nauju planavimo laikotarpiu, remiantis patirtimi, kuri šiuo metu kaupiama pagal „Interreg“ programą;

40.

ragina Europos Komisija pasiūlyti naują teisinį instrumentą, skirtą palengvinti decentralizuotą, tarpregioninį bendradarbiavimą, dėl kurio sprendimai priimami regioniniu ar vietos lygiu;

41.

rekomenduoja, kad įvairiuose teritorinio bendradarbiavimo instrumentuose būtų skatinamas miestų bendradarbiavimo saitų kūrimas ir stiprinimas, ir būtų plečiamos iniciatyvos, kuriomis siekiama užtikrinti decentralizuotą vietos ir/arba regioninės valdžios institucijų bendradarbiavimą.

42.

pritaria tam, kad, kaip ir praeityje Komisija pateikia siūlymą kaip numatyta Sutarties 299(2) straipsnyje a) įtraukti į naująjį Konvergencijos tikslą specifinę programą labiausiai nutolusių regionų trūkumų išlyginimui ir b) „Grand Voisinage Action“ (didesnė kaimyninė aplinka) sukūrimą tiems regionams naujomis „Europos teritorinio bendradarbiavimo“ programomis, su tikslu aprūpinti juos lėšomis tinkamai atlikti aktyvios ES sienos vaidmenį ir taip prisidėti prie Europos integracijos.

43.

išreiškia pasitenkinimą pastangomis atsižvelgti į urbanistines problemas platesnės regioninės ir nacionalinės strategijos rėmuose, tačiau ragina Europos Komisiją geriau apibrėžti urbanistinių teritorijų tinkamumo kriterijus, atsižvelgiant į vaidmenį, kurį vaidiną antrojo ir trečiojo lygio miestai subalansuotos regionų plėtros srityje;

44.

mano, kad regioninės politikos urbanistinis matmuo turėtų apimti ne tik urbanistinės aplinkos regeneravimą, bet ir urbanistinių teritorijų, kaip regionų ekonominių variklių, vaidmenį; toks matmuo taip pat turėtų būti taikomas ir miesto bei kaimo santykiui;

45.

remia Europos Komisijos pasiūlymą paskatinti miestų dalyvavimą įgyvendinant urbanistinį matmenį, sutinkamai su subsidiarumo principu;

46.

pritaria Komisijos požiūriui į regionus, turinčius geografiškai ar demografiškai sąlygotų struktūros trūkumų, kaip pvz. kalnų regionai, mažai apgyvendinti ir salų regionai. Komitetas taip pat reikalauja, kad specialių priemonių tikslas būtų, kiek tai leidžia aplinkybės, sudaryti paprastas sąlygas šių regionų integracijai į vidaus rinką. Kaip į kriterijų reikia atsižvelgti į didžiules išlaidas, kurios susijusios su esminių paslaugų gyventojams užtikrinimu regionuose pagal jų teritorinį ir geografinį pobūdį.

47.

patvirtina, kad sanglaudos politika turi būti vertinama kaip horizontali politika, remianti ekonominę ir socialinę sanglaudą, pagrįstą tvaria plėtra, ir kad Europos Sąjungos žmonių ir teritorijų integravimo procese ji atlieka esminį vaidmenį.

48.

pažymi Europos Komisijos ketinimą integruoti „Leader +“ iniciatyvą į bendrą sistemą, tačiau išreiškia susirūpinimą dėl kaimo plėtros įtraukimo į PAC antrąjį ramstį, atsižvelgiant į mažą jo regionalizacijos lygį ir dominuojantį žemės ūkio produkcijos vaidmenį, ir ragina Europos Komisiją užtikrinti, kad daugiau kaimo teritorijų būtų aktyviai skatinamos dalyvauti Konkurencingumo instrumento Prieinamumo ir bendrojo pobūdžio paslaugų skyriaus priemonėse.

49.

mano, kad planuojant būtina derinti kaimo plėtros išlaidas pagal bendrosios žemės ūkio politikos antrąjį ramstį ir išlaidas, numatytas pagal naująjį 2-ąjį tikslą (regioninis konkurencingumas ir užimtumas), ir kad ši koordinacija būtų užtikrinama regioniniu lygiu;

50.

pritaria tam, kad ketinama parengti vieningą kaimo plėtros ir žvejybos zonoms skirtą instrumentą; Komitetas ragina Komisiją paaiškinti, kaip šis instrumentas veiks už konvergencijos tikslo ribų, ir mano, kad tokiame instrumente prioritetas turi būti skiriamas priemonėms, kuriomis siekiama spręsti pačius žalingiausius kaimo teritorijų raidos aspektus, tokius kaip gyventojų mažėjimas, gyventojų senėjimas ir potencialo vietoje inicijuojamai plėtrai trūkumas

51.

siūlo ES Reglamento dėl kaimo plėtros priemones taikyti ir žemės ūkio bei su žemės ūkiu susijusioms vietovėms, įskaitant ir žemės ūkio paslaugas. Kai ištekliai bus paskirstyti, būtina imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad būtų atsižvelgta tiek į konvergencijos tikslus, tiek į tai, kad tokiais ištekliais bus apmokamos priemonės, susijusios su užduotimis įgyvendinant BŽŪP reformą.

52.

pritaria Europos Komisijos pasiūlymui, kad Struktūrinių fondų įgyvendinimui būtų išsaugoti pagrindiniai planavimo ir administravimo sistemos elementai, tokie kaip daugiametė struktūra, strateginis požiūris vieningoje darnioje struktūroje ir valstybinio-visuomeninio sektorių partnerystės regioniniu lygiu skatinimas ir skirtingų valdžios lygių, įskaitant vietos, regioninę, nacionalinę ir Europos valdžią, partnerystės stiprinimas;

53.

reikalauja, kad regionai aktyviau dalyvautų rengiant efektyvią ir skaidrią Struktūrinių fondų lėšų asignavimo paskirstymo ir panaudojimo monitoringo sistemą;

54.

pabrėžia, kad Komisija atsižvelgė į daugelį vietos ir regioninių valdžios organų pasiūlymų dėl Fondų administravimo supaprastinimo tokiais būdais:

55.

pabrėžia, kad Komisijos planavimo procedūrų supaprastinimas neturėtų sukelti sunkumų regioniniams ir vietos valdžios organams ar projektų savininkams. Tuo būdu, pavyzdžiui, dėl vieningo fondo programų įdiegimo pagal naująjį 1-ąjį tikslą gali būti rengiama daugiau programų, o tai nepalengvintų regionams tenkančio uždavinio. Būtų geriau išsaugoti dabartines veiklos programų taisykles ir Fondų integravimo reikalavimo atsisakyti tik prioritetinių temų ir programinių priemonių atveju. Be to, turi būti palikta galimybė taikyti veiklos programas kaimyniniams regionams, įskaitant bendrą finansinį planavimą;

56.

reikalauja iš Komisijos, kad supaprastinant regioninę politiką būtų atsižvelgiama į „vartotojo poziciją“;

57.

prašo Europos Komisiją paaiškinti, kokį vaidmenį siūlomas struktūrinis politinis dokumentas vaidins planavimo etape nacionaliniu/regioniniu lygiu ir kokias pasekmes turės nacionalinių pažangos ataskaitų parengimas kiekvienais metais; RK daro prielaidą, kad bus atsižvelgta į šalių narių sąrangą ir prašo užtikrinti, kad šie struktūriniai politiniai dokumentai bus rengiami lygių galimybių principu, remiantis subsidiarumo principu;

58.

mano, kad pakaktų, jeigu Europos institucijos prioritetus ir rezultatus vertintų daugiausiai kas dveji metai. Ši analizė galėtų būti atlikta per pavasario vadovų susitikimą, kurio metu daugiausia dėmesio bus skiriama Lisabonos ir Geteborgo darbotvarkei. Tai leistų užtikrinti, kad nebus vėluojama įgyvendinti programas regioniniu lygiu ir kad jų struktūra nepasikeis;

59.

apgailestauja, kad Europos Komisijos sprendime neatsižvelgta į RK pasiūlymą pakeisti n+2 taisyklę n+3 taisykle, kuri leistų sumažinti sunkumus įgyvendinant didžiulius projektus ir ir reikalauja, kad Komisija persvarstytų šiuos (vietos ir regioninės valdžios institucijų) pasiūlymus, o nusprendusi juos atmesti, pateiktų išsamų paaiškinimą.

22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/7

1)

Vis didėjanti pigių skrydžių oro linijų plėtra Europoje suteikė galimybę plėtoti tinklą paslaugų, kurios užtikrina tiesioginį tarpregioninį oro susisiekimą bei regionų susisiekimą su tarptautiniais oro uostais.

2)

Tolesnė šio tinklo plėtra turi aiškų ir neginčytiną regioninį matmenį, kadangi ji lengvina susisiekimą tarp regionų, prisideda prie piliečių mobilumo, skatina ekonominę plėtra ir užimtumo augimą, skatina turizmą, ypač padeda atgaivinti periferinius bei mažiau išplėtotus regionus ir tuo būdu daro teigiamą poveikį ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai Europoje.

3)

Neseniai priimtas Europos Komisijos sprendimas „Ryanair/Charleroi (Belgija)“ byloje patvirtina Komisijos paramą tolesnei pigių skrydžių bendrovių sektoriaus plėtrai; tačiau kartu buvo atkreiptas dėmesys į būsimos tarpregioninio oro susisiekimo plėtros neapibrėžtumą, su kuriuos susiduria regionai, jų oro uostai ir pigių skrydžių paslaugas teikiančios oro linijos, verslo bendruomenė bei paprasti piliečiai.

4)

Dėl regionų investicijų į savo oro uostų infrastruktūrą ir oro linijų investicijų į pigių skrydžių paslaugas pagrįstumo iškyla abejonių atsižvelgiant į tai, kad Komisija taiko Europos konkurencijos ir valstybės pagalbos taisykles.

5)

Ši situacija smarkiai sumažina valstybinių institucijų galimybes nukreipti valstybinio sektoriaus investicijas į oro uostų infrastruktūrą ir oro susisiekimo paslaugas tais atvejais, kai tai yra susiję su poreikiu gerinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą visoje Europos Sąjungoje.

1.

pabrėžia, kad rengiamas Europos Komisijos komunikatas dėl regioninių oro uostų bei rengiamos peržiūrėtos gairės dėl valstybės paramos regioninių oro uostų ir oro susisiekimo paslaugų plėtrai suteikia galimybę įnešti reikiamą aiškumą, kuris yra reikalingas norint užtikrinti, kad būtų pasinaudota teigiamu vaidmeniu, kurį regioninės plėtros srityje vaidina pigių skrydžių paslaugos;

2.

dėkoja už galimybę pareikšti poziciją prieš tai, kai Komisija imsis parengiamojo darbo, kadangi tuo būdu Komiteto nuostatos galės atsispindėti Komisijos dokumentuose;

3.

patvirtina, kad Komiteto perspektyvinė nuomonė dėl regioninių oro uostų pajėgumų (CdR 393/2002), priimta 2003 m. liepos 2 d., suteikia svarų pagrindą tokiai pozicijai;

4.

pakartoja savo nuostata, kad regioniniai oro uostai turi būti vertinami kaip aktyvas, kuris yra ypač svarbus regionų ir vietos ūkių plėtrai;

5.

atkreipia Komisijos dėmesį į tai, kad socialinė ir ekonominė oro transporto svarba išaugs su Sąjungos plėtra ir kad iš regioninių oro uostų teikiamos oro susisiekimo paslaugos, įskaitant pigių skrydžių bendrovių paslaugas, regionams užtikrina greitesnį ir lengvesnį susisiekimą su svarbiausiais ES ir viso pasaulio centrais;

6.

pabrėžia, kad regioniniai oro uostai yra dar vienas regiono prieigos infrastruktūros, kurią be to sudaro keliai, geležinkeliai ir kt., elementas, ir kaip yra remiamos valstybinio sektoriaus investicijos į šiuos prieigos būdus, lygiai taip pat turėtų būti supaprastintos ir skatinamos valstybinio sektoriaus investicijos į regioninių oro uostų infrastruktūrą; Komitetas taip pat sveikina valstybinio sektoriaus investicijas, skirtas paremti regioninių oro bendrovių, įskaitant pigių skrydžių bendroves, steigimąsi;

7.

akcentuoja Europos Komisijai, kad būtina atsižvelgti į tokius svarbiausius klausimus:

1.

Transportas yra vienas svarbiausių Europos ekonominės ir socialinės integracijos veiksnių. Plečiantis Europos Sąjungai didės darbo jėgos mobilumas, dėl to augs socialiniai mainai. Savo ruožtu dėl to augs regioninio oro susisiekimo paslaugų, įskaitant pigių skrydžių bendrovių teikiamas paslaugas, reikšmė užtikrinant susisiekimą tarp regionų. Augs kelionių oru reikšmė ES socialinės struktūros plėtrai. Todėl regioninių oro uostų ir tarpregioninio oro susisiekimo paslaugų egzistavimas yra glaudžiai susijęs su ekonomine ir socialine regionų plėtra.

2.

Regioniniai oro uostai suteikia galimybę greičiau ir lengviau pasiekti regionus. Oro susisiekimo paslaugos, teikiamos iš regioninių oro uostų, užtikrina tiesioginį susisiekimą tarp regionų ir regionų susisiekimą su tarptautiniais oro uostais. Salų bendruomenėms, Vidurio ir Rytų Europos ir ES periferijoje esančių šalių piliečiams tokios paslaugos suteikia galimybę pilnai dalyvauti Europos gyvenime, o tuo būdu skatinama socialinė darna.

3.

Tolesnė regioninio oro susisiekimo paslaugų plėtra suteiktų galimybę piliečiams per vieną dieną nukeliauti iš bet kokio regiono į svarbiausius ekonominius, politinius ir tyrimų centrus šalyse narėse ir visoje Europos Sąjungoje, ir atgal.

4.

Regioninių oro uostų ir oro susisiekimo paslaugų, įskaitant pigių skrydžių bendrovių teikiamas paslaugas, plėtra turi vykti kaip intermodalinės transporto sistemos plėtros dalis, siekiant Komisijos regioninio teritorinės sanglaudos instrumento ekonominių, aplinkosauginių ir socialinių tikslų.

5.

Regioninių oro uostų ir oro susisiekimo paslaugų plėtra turi būti planuojama remiantis subalansuotos plėtros principais, jeigu plėtra atitinka dabarties poreikius, neatimant iš ateities kartų galimybės patenkinti savo poreikius.

6.

Regioniniai oro uostai nepakankamai išnaudoja turimus terminalus ir nusileidimo-pakilimo takus, kurie gali būti naudojami teikti tiesioginio tarpregioninio oro susisiekimo paslaugas, kurios papildytų pagrindines oro susisiekimo paslaugas iš regioninių oro uostų į tarptautinius oro uostus. Todėl tarpregioninio oro susisiekimo paslaugų plėtra galėtų padėti sušvelninti spaudimą tarptautiniams ir nacionaliniams oro uostams. Tokių vietų perpildymas vėliau gali būti sumažintas, išplečiant regioninius oro uostus, kurie taptų oro uostais – „vartais“, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį, pajėgumą, įrangą ir dabartinę veiklą. Pigios tarpregioninio oro susisiekimo paslaugos gali vaidinti svarbų vaidmenį kaip platesnio regioninio oro susisiekimo paslaugų tinklo dalis.

7.

Užtikrindamos planavimo struktūrą, kurioje galėtų būti plėtojami regioniniai oro uostai ir tarpregioninio oro susisiekimo paslaugos, valstybinio sektorius institucijos turi siekti tinkamo balanso tarp tarpregioninio ir regioninio-tarptautinio oro susisiekimo paslaugų. Nuo šio balanso iš dalies priklausys atskirų regionų ekonominių ir socialinių tikslų įgyvendinimas.

8.

ES susitarimai dėl oro kelionių (tokie kaip Atvira padangė (angl. Open Skies) neturėtų būti formuluojami regioninių oro uostų sąskaita. Tokio pobūdžio susitarimai ir politikos gairės turi būti svarstomi platesniu regioniniu ir teritoriniu lygiu ir turi būti pasverti, siekiant užtikrinti, kad būtų išlaikytas regioninis konkurencingumas.

9.

Regioniniai oro uostai yra itin svarbūs patekimo į regionus punktai. Iš regioninių oro uostų teikiamos oro susisiekimo paslaugos, įskaitant pigių skrydžių bendrovių paslaugas, gali vaidinti svarbų vaidmenį plėtojant teritorinę sanglaudą. Siekiant realizuoti šį potencialą būtina užtikrinti didesnį aiškumą dėl visuomeninio ir privataus sektoriaus investicijų. Tai ypač taikytina investicijoms į oro uostų infrastruktūrą, t.y. ilgalaikėms investicijoms. Komisija turėtų daugiau akcentuoti, kokį svarbų vaidmenį Transeuropinių transporto tinklų plėtrai vaidina regioniniai oro uostai ir regioninio oro susisiekimo paslaugos, kaip daugiamodalinio požiūrio dalis. Komisija ypač turėtų atsižvelgti į potencialą investicijoms į tiesioginio tarpregioninio oro susisiekimo paslaugas, kurios papildytų greitųjų traukinių geležinkelio tinklų plėtotę.

10.

Regioninio oro susisiekimo paslaugos, ir ypač pigios oro susisiekimo paslaugos, teikiamos iš regioninių oro uostų, gerina susisiekimą su globalia ekonomika. Kartu su mažesniais darbo ir įrengimų kaštais, kurie yra būdingi nuošalesniems regionams, tai gali paskatinti verslo bendruomenę investuoti tokiuose regionuose. Tuo tarpu tokių regionų verslo įmonės galėtų didinti savo rinkos dalį, kadangi pagerėtų susisiekimas su kitomis tos pačios šalies narės dalimis, su visa ES ir visu pasauliu.

11.

Bendras ekonominis poveikis, realizuotinas plėtojant regioninio oro susisiekimo paslaugas, teikiamas iš regioninių oro uostų, gali būti suskirstytas į keturias dalis:

12.

Regioninio oro uosto dėka užtikrinamos geresnės sąlygos pasiekti Europos ir tarptautines rinkas gali padėti regione išsaugoti kvalifikuotą darbo jėgą. Pigių tarpregioninio oro susisiekimo paslaugų, teikiamų iš regioninio oro uosto, plėtra gali suteikti papildomas užimtumo ir mokymo galimybes tiek vietoje, tiek visame regione. Konkrečiai kalbant, inžinerinių ir pagalbinių paslaugų bazavimas regioniniame oro uoste regione padidins gerai pasirengusių inžinierių ir techninių darbuotojų, galinčių dirbti aviacijos pramonėje, poreikį. Atitinkamai regione išaugusios užimtumo galimybės sumažina socialinės pagalbos poreikį; tuo pačiu didėja regiono materialinė gerovė. Be to, pigių skrydžių bendrovės gali padėti paįvairinti turizmo produktus, atsieti juos nuo sezonų ir juos reklamuoti, o tai savo ruožtu pagerins šių produktų kokybę, o regionas taps patrauklesnis turistams.

13.

Pigių tiesioginio tarpregioninio oro susisiekimo paslaugų, teikiamų iš regioninio oro uosto, plėtra gali būti efektyvus stimulas regioninei ekonominei plėtrai siekiant Komisijos regioninio teritorinės sanglaudos instrumento ekonominių ir socialinių tikslų. Pigių tiesioginio tarpregioninio oro susisiekimo paslaugų, teikiamų iš regioninio oro uosto, tinklo plėtra gali būti svarbus veiksnys didinant regionų, o atitinkamai ir visos ES, konkurencingumą.

14.

Mažesniems regioniniams oro uostams greičiausiai bus reikalingos lėšos iš valstybinio sektoriaus, kad būtų galima padengti eksploatacijos kaštus ir investicijas į naują infrastruktūrą. Savo ruožtu tokie oro uostai galėtų tapti baze teikti regioninio oro susisiekimo paslaugas, o tai pagerintų bendrą susisiekimo su nuošalesniais regionais lygį. Atitinkamai tai atneštų reikšmingos ekonominės ir socialinės naudos tokiam regionui.

15.

Būtina labiau akcentuoti valstybinio sektoriaus funkciją, kai yra kalbama apie pigias tiesioginio tarpregioninio oro susisiekimo paslaugas, teikiamas iš tokių oro uostų ir užtikrinančias susisiekimą tarp regiono, visos ES ir viso pasaulio.

16.

valstybinio sektoriaus investicijos turi būti naudojamos tiksliniu principu, siekiant garantuoti infrastruktūrą ir paslaugas, kurios piliečiams suteiktų galimybę atskleisti visus savo sugebėjimus, kadangi pagerėtų regionų ekonominis konkurencingumas.

17.

Valstybinio sektoriaus investicijų naudojimas siekiant užtikrinti labiau subalansuotą ekonominės veiklos pasiskirstymą visoje ES atitinka Komisijos regioninės politikos tikslus siekti labiau subalansuotos plėtros sumažinant spaudimą, susijusį su per didele koncentracija, perkrovimais ir grūstimis transporto sistemose.

18.

Bet kokie svarstymai apie valstybinio sektoriaus investicijų vaidmenį turėtų būti pakankamai lankstūs, kad atspindėtų skirtingą atskirų ES regionų išsivystymo lygį ir atskirų regionų ekonominius ir erdvinius prioritetus, kuriuos nustato atitinkami regioniniai ir vietos valdžios organai.

19.

Būtina pripažinti, kad egzistuoja visuomeninis interesas išsaugoti ir plėtoti regioninio oro susisiekimo paslaugų (įskaitant pigias bendrovių teikiamas paslaugas), teikiamų iš regioninių oro uostų, tinklą. Atidžiai suplanuotos valstybinio sektoriaus investicijos gali suteikti stimulą ir atnešti svarbios naudos vietos ir regioninei ekonomikai. Valstybinio sektoriaus investicijų netekimas šiomis aplinkybėmis gali nulemti tai, kad būtų prarastos galimybės pasinaudoti pigiomis tarpregioninio oro susisiekimo paslaugomis gerinant teritorinę sanglaudą ir ekonominį konkurencingumą. Todėl valstybinio sektoriaus investicijų panaudojimo struktūra turi būti pajėgi tinkamai atsižvelgti į didesnio užimtumo skatinimą, teritorijų atgaivinimą, socialinę darną, aplinkosaugos ir regionines bei vietines ekonominės plėtros programas regione.

20.

Gairės turėtų įnešto aiškumo dėl to, kaip Komisija interpretuos Europos konkurencijos ir valstybės pagalbos taisykles, kad regioniniams ir vietos valdžios organams būtų suteiktos nuorodos, kurios leistų tinkamai panaudoti valstybinio sektoriaus investicijas paremti regioninių oro uostų ir pigių oro susisiekimo paslaugų potencialo realizavimą, kuris prisidėtų prie Komisijos regioninės politikos tikslų įgyvendinimo.

21.

Gaires Komisija privalo parengti glaudžiai konsultuodamasi su regioninių ir vietos valdžios organų atstovais.

22.

Gairėse turėtų būti pripažįstamas ir gerbiamas regioninės įvairovės principas. Jose turėtų atsispindėti įvairių Europos Sąjungos regionų skirtingas išsivystymo lygis. Taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad atitinkami regionai turi natūralių trūkumų, taip pat į kitų transporto priemonių išvystymo regione lygį ir į didžiųjų oro uostų periferinį ir priklausomą pobūdį. Gairės regioniniams ir vietiniams valdžios organams turėtų suteikti galimybę nustatyti, kokia oro uostų infrastruktūra ir regioninio oro susisiekimo paslaugos turi regioninę reikšmę, kai tai dera su atitinkamų valdžios organų patvirtintais konkrečiais ekonominiais ir erdviniais prioritetais.

23.

Gairėse neturėtų būti griežtų ar griežtai taikomų limitų. Vietoj to regioniniams ir vietiniams valdžios organams turi būti leidžiama įvertinti galimų valstybinio sektoriaus investicijų privalumus kiekvienu atveju atskirai.

24.

Dokumente turi būti aiškiai nurodyta, kad valstybinio sektoriaus investicijomis leidžiama paremti regioninio oro susisiekimo paslaugų teikimą, tik su sąlyga, kad šias investicijas gali gauti visi vežėjai ir kad jos bus skiriamos pagal iš anksto nustatytus kriterijus. Pigių tarpregioninio oro susisiekimo paslaugų, stimuliuojančių investicijas regionuose, plėtra turi teikti ypatingą naudą regioninėms ekonomikoms.

25.

Gairėse turėtų būti numatyta galimybė, kad valstybinio sektoriaus institucijos įneštų svarbų indėlį į veiklos pradžios kaštus, įskaitant su tokių paslaugų teikimo pradžia susijusias regionines rinkodaros kampanijas, finansuojamas iš vietos mokesčių.

26.

Gairėse turėtų būti numatyta galimybė skirti valstybinio sektoriaus investicijas papildomos oro uostų infrastruktūros plėtrai ar kūrimui, kai tai yra būtina norint paremti naujų regioninio oro susisiekimo paslaugų plėtotę.

27.

Gairėse neturėtų būti apsiribota vien tik rinkos ekonomikos principais. Būtina atsižvelgti į platesnius socialinius, aplinkosaugos ir teritorinius raidos aspektus, susijusius su naujų regioninio oro susisiekimo paslaugų, įskaitant pigių skrydžių bendrovių teikiamas paslaugas, plėtra.

28.

Gairėse turėtų būti skatinama regioninių oro uostų ir tarpregioninio oro susisiekimo paslaugų plėtra platesnių Transeuropinių transporto tinklų rėmuose.

29.

Gairėse turėtų būti nustatytas reikalavimas, kad investicijos būtų planuojamos vadovaujantis subalansuotos raidos principais, jeigu plėtra atitinka dabarties poreikius, neatimant iš ateities kartų galimybės patenkinti savo poreikius.

22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/12

1.1

Regionų komitetas nuosekliai, taip pat ir dabartinėse nuomonėse, pritarė Lisabonoje pradėtam procesui, kuris pripažino glaudžius ekonomikos politikos, užimtumo politikos ir socialinės politikos ryšius;

1.2

Komisijos pranešimas rodo Europos politikos socialinio masto užtikrinimo proceso, kurį pradėjo Lisabonos viršūnių susitikimas, esminį poslinkį.

1.3

dokumentas atskleidžia Komisijos ketinimus siekti socialinės politikos darbotvarkėje numatytų siekinių, kuriuos Komitetas jau patvirtino, ypač atsižvelgdamas į metinį socialinės politikos darbotvarkės įgyvendinimo įvertinimą;

1.4

RK pritaria Komisijos dokumento, kuriame pateikiamas visapusiškas požiūris į svarstomą klausimą, detaliam pobūdžiui;

1.5

RK pritaria Komisijos pastangoms nagrinėti įvairius socialinės politikos aspektus ir parengti pasiūlymus, susijusius su visais nesuskaičiuojamais skirtingų sričių aspektais; tai yra priemonės, kurias reikia priimti visuose lygmenyse, - Europos, nacionaliniuose, regionų ir vietos, - siekiant visiems Europos piliečiams suteikti gerą gyvenimo kokybę;

1.6

RK įsitikinęs, kad reikia, o tai nurodyta ir daugelyje Komisijos dokumentų, vystyti ypač aukšto Europos užimtumo potencialo išnaudojimo ir realizavimo tinkamiausias struktūras;

1.7

RK pripažįsta ir pabrėžia kiekvieno asmens gyvenimo kokybės vertę, kurią papildo galimybė susirasti gerą finansiniu ir profesiniu atžvilgiu darbą;

1.8

RK ypač pritaria pranešimo socialinės apsaugos koncepcijai, ne kaip sistemai, pakeičiančiai kiekvieno asmens gebėjimą prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kokybę, bet kaip priemonei, palaikančiai asmenis, suteikiant jiems naujo pasitikėjimo savimi ir sudarant reikiamas socialines sąlygas, kad jie galėtų atlikti pilnavertį europiečių vaidmenį, kad jiems nereikėtų likti skurdo bei socialinės atskirties padėtyje.

1.9

RK pritaria Komisijai, jog reikia akcentuoti poreikį įvesti veiksmingas prevencines ir darbingumo atstatymo priemones, siekiant užkirsti kelią skurdui ir socialinei atskirčiai pažeidžiamiausiose gyventojų grupėse;

1.10

RK pritaria Komisijai, kuri pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios struktūrų teikiamos viešosios paslaugos, ypač tokios, kaip vaikų priežiūra ir vaikų socialinis šviečiamasis mokymas, senyvų bei neįgalių žmonių priežiūra ir socialinė apsauga ir t.t. yra esminės, jei Europos piliečiams ruošiamasi suteikti pakankamo užimtumo galimybę;

1.11

RK ypač pritaria akcentuojamam poreikiui plėtoti paslaugas senyviems žmonėms, o taip pat pabrėžia, kad šios paslaugos neturi būti suvokiamos tik kaip senyvų žmonių priežiūros už šeimos ribų infrastruktūra, nes, remiantis vietos ir regionų lygmenyje įgyta patirtimi, pačios vertingiausios paslaugos, galinčios suderinti senyvų asmenų ir jų šeimų gerovę, yra būtent tos, kurias galima teikti šių žmonių namuose, kur tai įmanoma;

1.12

RK nurodo priežastį, kodėl šiame dokumente nėra informacijos apie prisijungiančias šalis, nes pasirodo, kad Komisija naudojo specialias anketas šio dokumento rengimui, kurios taip pat buvo nusiųstos prisijungiančioms šalims, tačiau iš šių šalių nebuvo gauti išsamūs atsakymai į anketas ir todėl nebuvo galima jų įtraukti į įvairių užimtumo didinimo strategijų vertinimą.

2.1

atsižvelgdamas į darbingumo atstatymo priemones, kurias Komisija paminėjo siekdama skatinti rizikos socialinius sluoksnius, tokius kaip neįgalūs žmonės, atgauti darbingumą, pažymi, kad reikalingos tikros socialinės, o ne tik medicininės priemonės, kaip kad Komisija matomai siūlo savo pranešime. Iš tikrųjų daugeliu atveju grįžimui į darbą trukdo ne tik medicininiai veiksniai, praktinės fizinės kliūtys, bet ir materialiniai, psichologiniai, elgesio bei socialiniai veiksniai; todėl Komisija turėtų labiau pabrėžti, ir ne tik išvadose, vietos ir regionų valdžios struktūrų vaidmenį tokiais atvejais įgyvendinant visapusiškesnį socialinių ir gerovės priemonių kompleksą. Be abejo šios priemonės turi būti taikomos kartu su tikromis darbingumo atstatymo priemonėmis medicinos atžvilgiu, o pirmiausia ir svarbiausia, atsižvelgiant į nacionalinio lygmens sistemas;

2.2

išreiškia poreikį, kaip jau ir minėta kitose nuomonėse, racionalizuoti socialinės apsaugos srityje taikomas priemones ir sinchronizuoti jas su ekonomikos bei užimtumo politikos priemonėmis; turi būti nuostata, leidžianti vietos ir regionų valdžios struktūroms, kurioms yra patogiausia palaikyti ryšį su pažeidžiamiausiais visuomenės sluoksniais, konsultuotis ir, visų pirma, dalyvauti visais atvejais;

2.3

ragina Komisiją labiau pabrėžti nevyriausybinių organizacijų, kurios nepaminėtos pranešime, bet kurių bendras darbas su vietos ir regionų valdžios struktūromis yra esminis, vaidmenį, nes jos pateikia praktinius svarstomų socialinių problemų sprendimus, o svarbiausia žmonėms ties atskirties rizikos riba suteikia galimybes užmegzti ryšius su darbo pasauliu, o ypač su vietos ir regionų valdžios struktūromis;

2.4

rekomenduoja Komisijai nuolatos turėti omenyje, kaip ir dokumente, kuriuo ši nuomonė paremta, jog pagrindiniai socialinės apsaugos modernizavimo punktai jau nustatyti, ir jie yra Lisabonos Europos Tarybos pripažinti siekiniai: aukštos kokybės užimtumas, saugios pensijų sistemos, socialinė integracija ir sveikatos apsauga;

2.5

Atsižvelgiant į 2004 m. vasario 18 d. Komisijos trečiąjį pranešimą dėl socialinės ir ekonominės sanglaudos, kuriame ji teigia, kad „ypatingos geografinės ar gamtinės kliūtys gali užaštrinti plėtros problemas, visų pirma tolimiausiuose Europos Sąjungos regionuose ir daugelyje salų“, Komisija turi atkreipti dėmesį į šias kliūtis, paremdama arba sukurdama priemones, tokias kaip švietimas ir lengvatos saloms ir labiausiai nutolusiems Europos Sąjungos regionams, skirtas modernizuoti socialinę apsaugą, siekiant, kad tokiuose regionuose ir salose piliečiams būtų sukurta daugiau ir geresnių darbo vietų, ypač tiems, kuriems sunku susirasti darbą už savo gimtosios vietos ribų.

2.6

pakartotinai pabrėžia savo lūkesčius, jog jeigu Europa, kas jai yra privalu, siekia suartėti su savo visuomene ir tapti demokratiškesne bei skaidresne, vietos ir regionų valdžios struktūros ir pilietinė visuomenė turi aktyviau dalyvauti, ypač per nevyriausybines organizacijas, ekonomikos, socialinės bei užimtumo politikos formavime, įgyvendinime ir vertinime;

2.7

atsižvelgdamas į svarstomą pranešimą, pakartotinai pabrėžia klausimus, kuriuos Regionų komitetas jau suformavo savo nuomonėje (RK 15/2003) dėl Europos užimtumo strategijos ir 2003 m. užimtumo gairių apžvalgos, paremtos pranešimu dėl penkerių metų Europos užimtumo strategijos (COM(2002) 416 galutinė) peržiūrėjimo ir Komisijos pranešimu Tarybai, Europos parlamentui, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei Regionų komitetui dėl Europos užimtumo strategijos (EUS) ateities: pilno užimtumo ir geresnių darbo vietų visiems strategijos (COM(2003) 6 galutinė), o būtent:

2.8

ragina Komisiją nuosekliai pabrėžti bet kokiuose pranešimuose, kuriuose atkreipiamas dėmesys į klausimus, susijusius su lankstesnės darbo rinkos poreikiu, poreikį remti darbuotojus, nusprendusius pasirinkti naują karjeros kryptį; adekvačių socialinės apsaugos priemonių stygius yra grėsmė darbo rinkos lankstumui, kuris dabar gyvybiškai svarbus dėl globalinės rinkos prigimties;

2.9

tiki, kad pagrindinė ekonominė apsauga yra svarbi tiek mažai apmokamiems darbuotojams, tiek užimantiems vidutinės ar aukštos atsakomybės pareigas; Be to, paramą reikia koncentruoti mokymams ir perkvalifikavimui.

2.10

pažymi, kad socialinės apsaugos programos, ypač finansinio pobūdžio, turi įtraukti darbdavius, kuriems galbūt lengviau stebėti konkrečias situacijas ir todėl gali geriau įgyvendinti priemones, skatinančias grįžti į darbą žmones, tokius kaip neįgalūs darbuotojai, galbūt padedant jiems rasti naujas profesines pareigas toje pačioje ar kitoje įmonėje;

2.11

rekomenduoja panaudoti visas būtinas priemones, siekiant užtikrinti, kad be išankstinio nusistatymo dėl kiekvienos valstybės narės visiškos įstatymo leidybos autonomijos socialinės politikos srityje, ES valstybės narės būtų supažindintos su Komisijos pranešimo išvadose pasiūlytų gairių svarba ir su pagrindiniu vietos bei regionų valdžios struktūrų vaidmeniu.

22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/15

1.1

mano, kad EQUAL yra vienas svarbiausių instrumentų generuojant ir skleidžiant naujoves užimtumo ir socialinės politikos srityje;

1.2

pabrėžia, kad vietos valdžios organai stipriai remia EQUAL nuo pat programos inicijavimo, kadangi ji suteikia gerą galimybę pagerinti ir toliau plėtoti socialinę ir užimtumo politiką vietos ir regioniniu lygiu. Vietos ir regioniniai valdžios organai taip pat remia EQUAL siūlomą partnerystės principą, kuris dera su gero valdymo principais;

1.3

mano, kad pagrindiniai tikslai turėtų būti inovacinių technologijų pritaikymas plačiam naudojimui ir praktinių metodų bei ilgalaikės kompetencijos plėtotė. Yra įsitikinęs, kad pasiekti rezultatai neturėtų būti izoliuoti nuo tradicinės veiklos, o susieti su ja, siekiant įdiegti naujų aspektų ir gerinti veiklos efektyvumą. Vietos ir regioniniai valdžios organai gali padėti diegiant naują praktiką į vietos paslaugų tiekimo sistemas ir vietos politikos tinklus;

1.4

pabrėžia, kad romų (čigonų) atvejis yra ypač aktualus bei svarbus vietos ir regioninės valdžios organams. Su ES plėtra jie taps didžiausia išsiskirianti tautine mažuma Europos Sąjungoje. Nepaisant 700 metų gyvenimo dabartinės ES teritorijoje patirties, romai lieka galbūt labiausiai diskriminuojama iš visų Europos piliečių grupių. Vietos ir regioninės valdžios organai vaidina lemiamą vaidmenį sprendžiant romams iškylančias problemas – tai pripažįsta pačių Europos romų organizacijų atstovai;

1.5

taip pat atkreipia dėmesį į svarbų reiškinį – nelegalų vaikų ir moterų gabenimą; mano, kad vietos ir regioninės valdžios organai vaidina labai svarbų vaidmenį siekiant bendruomenių gerovės, todėl jie privalo spręsti asmenines (pvz., parama aukoms) ir socialines (pvz., nusikalstamumo prevencija) nelegalaus žmonių gabenimo pasekmes ir su šiuo reiškiniu susijusį sekso industrijos aspektą; ryšium su tuo pabrėžia, kad vietos ir regioninės valdžios organams turi būti skirtos reikiamos lėšos ir ištekliai;

1.6

mano, kad vietos ir regioniniai valdžios organai turi būti vertinami kaip pagrindiniai partneriai įgyvendinant EQUAL ir plačiai pritaikant jos rezultatus.

2.1

pritaria tam, kad 2-ojoje priemonėje buvo įvestas patvirtinimo etapas; rekomenduoja, kad 3-osios priemonės veiklą (platinimas ir pritaikymas plačiam naudojimui) būtų galima panašiai integruoti siekiant spręsti reikiamo finansavimo užtikrinimo problemas, kadangi 3-osios priemonės veikla savaime neapima daugelio rūšių rezultatų, kurių paprastai laukia finansus teikiančios organizacijos (t.y. tiesioginė veikla teikiant paramą gavėjams);

2.2

pritaria galimybei plėsti partnerystes darbui su stojančiomis šalimis – finansiniai reglamentai iš dalies trukdė tai daryti pirmajame etape;

2.3

mano, kad drąsiau eksperimentuojant apsaugos nuo nedarbo, užimtumo kokybės ir tiesioginio darbo vietų kūrimo srityje, Plėtros partnerystės turėtų būti skatinamos atsižvelgti į pirmojo etapo patirtį ir geriausią praktiką, ypač į išvadas, padarytas iš nesėkmingų atvejų;

2.4

pabrėžia, kad svarbu ilgiau išlaikyti darbuotojus darbo vietose – tai, kad Komisija pripažįsta tokią būtinybę, yra sveikintina, atsižvelgiant tiek į gyventojų senėjimą apskritai, tiek į tai, kad egzistuoja sunkiosios pramonės teritorijos, kuriose daugelis vyresnių darbuotojų privalėdavo ar vis dar privalo dalyvauti kvalifikacijos kėlimo kursuose, kad užsitikrintų darbą paslaugų sektoriuje ir kitose pramonės šakose;

2.5

mano, kad svarbu pripažinti, kad sudėtinga tikėtis, kad darbuotojai dalyvautų skatinant įvairovę, tačiau skatina mokymą remiantis geriausia praktika, įgyvendinta šalyse narėse pirmajame etape;

2.6

pritaria paramai, kuri bus suteikta siekiant reaguoti į iškylančius iššūkius, susijusius su problemomis, su kuriomis susiduria romai ir nelegalaus žmonių gabenimo aukos; mano, kad šie ir kiti naujai kylantys iššūkiai visoje ES turėtų būti sprendžiami atitinkamai vietose, regioniniu bei nacionaliniu mastu, be neigiamo poveikio tais atvejais, kai turi būti sprendžiami kitų grupių poreikiai;

2.7

yra įsitikinęs, kad yra būtina užtikrinti, jog visos šalys laikytųsi to paties grafiko siekiant palengvinti tarpnacionalinių partnerysčių kūrimą, įgyvendinimą pradedant tuo pačiu metu, kad būtų užtikrintas tų partnerysčių efektyvumas. Tai nebuvo darome pirmajame etape. Komisijos pakartotinis pareiškimas apie tokio derinimo svarbą yra sveikintinas;

2.8

pritaria galimybei antrajame etape skatinti teminių grupių veiklą nacionaliniu ir Europos lygiu ir tikisi, kad Komisija antrajame etape užfiksuos tokios nuostatos naudą ir didesnį poveikį. Teminių grupių koncepcija pirmajame etape plėtojosi gana lėtai. RK mano, kad atsakingoms institucijoms tenka svarbus vaidmuo remiant Plėtros partnerysčių veiklą, įskaitant aktyvią tokių institucijų poziciją nustatant svarbiausius žmones ir strategijas, skirtas užtikrinti maksimalų darbo, kurį pradeda įgyvendinti partnerystės, poveikį. Būtų naudinga didesnė integracija tų teminių grupių, kurios yra atsakingos už šalių narių ir Europos dokumentų, susijusių su Europos užimtumo strategija ir Socialinės darnos politika, rengimą. Tai palengvintų atitinkamų idėjų pritaikymą plačiam naudojimui, kuris yra vertinamas kaip tam tikras iššūkis.

2.9

pritaria pasiūlymams, susijusiems su atitinkamų idėjų pritaikymu plačiam naudojimui, užtikrinant EQUAL indėlį sprendimų priėmimo procese ir 1, 2 bei 3 tikslų programose; rekomenduoja, kad į tokią veiklą oficialiai būtų įtrauktos teminės grupės.

2.10

mano, kad yra svarbu po 2006 m. neprarasti tarpnacionalinio įdirbio užimtumo srityje ir todėl rekomenduoja įtraukti transnacionalinį elementą į Europos Komisijos pasiūlymus, susijusius su ESF programomis, kurios pakeis dabartines programas (taip pat regioninės ETPF (Europos tyrimų ir plėtros fondo) programos kontekste).

22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/17

1.1

sveikina Komisijos komunikatą dėl kooperatinių bendrovių skatinimo Europoje, kuris ragina geriau pasinaudoti kooperatyvais visoje Europoje, atkreipiant į juos dėmesį ir didinant supratimą apie jų ypatybes. Geresnis suvokimas apie kooperatyvų veikimo principus, tolesnis kooperatyvų teisinės bazės formavimas, kooperatyvų pozicijų ir indėlio išsaugojimas ir gerinimas prisideda prie Bendrijos tikslų įgyvendinimo;

1.2

remia Komisijos nuomonę, kad kooperatyvai yra tiek stimulas MVĮ įmonėms imtis bendros veiklos ir gerinti savo rinkos poziciją, tiek priemonė teikti aukštos kokybės paslaugas klientams-nariams, ypač „kaimynystės paslaugas“, tokias kaip sveikatos, socialinės apsaugos ir gerovės paslaugos. Darbuotojų kooperatyvai gali įnešti teigiamą indelį kuriant žinių visuomenę;

1.3

pripažįsta, kad svarbus Komisijos tikslas ieškoti būdų didinti MVĮ pasirengimą ir galimybes naudotis kooperatine įmonių forma kaip priemone plėtoti bendrą verslo veiklą ar kurti verslo įmonių grupes;

1.4

pripažįsta būtinybę organizuoti informacijos mainus, nustatyti geriausią praktiką ir skelbti apie kooperatyvų projektus, susijusius su MVĮ;

1.5

remia pastangas išnagrinėti galimybes gauti tikslesnius statistinius duomenis apie kooperatyvus;

1.6

akcentuoja, kad kooperatyvams svarbu dalyvauti švietimo, rengimo, nuolatinio mokymosi bei elektroninio mokymosi programose ir skatinti universitetus bei vidurines mokyklas organizuoti kooperatyvų vadovaujančio personalo mokymą;

1.7

mano, kad yra itin svarbu nustatyti ir platinti gerą praktiką paramos verslui viešųjų paslaugų tiekimo kooperatyvams srityje;

1.8

pabrėžia kooperatyvų finansavimo svarbą. Būtina apsvarstyti galimybes konkrečias nuorodas į kooperatyvus pateikti finansiniuose instrumentuose, kuriuos administruoja Europos investicijų fondas ir kurie šiuo metu yra dalis daugiametės programos, skirtos įmonėms ir verslumui, ypač mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms. Taip pat būtina dėti pastangas siekiant užtikrinti, kad kooperatyvai turėtų visas galimybes naudotis Bendrijos programomis ir informacija apie programas;

1.9

remia Komisijos ketinimą analizuoti politiką, gerą praktiką ir reglamentus, susijusius su socialinėmis kooperatinėmis įmonėmis;

1.10

skatina Komisiją rengti diskusijas su valstybėmis narėmis dėl reglamento ir direktyvos dėl Europos kooperatinės bendrovės (EKB) statuto taikymo;

1.11

remia Komisijos bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis siekiant gerinti kooperatinių bendrovių teisinę bazę;

1.12

stipriai remia pastangas parengti „pavyzdinius įstatymus“ kooperatyvų teisinei bazei;

1.13

mano, kad yra svarbu EKB reglamento peržiūros kontekste apsvarstyti galimybę supaprastinti reglamentą siūlant priimti bendras visoje Europoje galiojančias taisykles, kai tai įmanoma;

1.14

pabrėžia svarbų kooperatyvų indėlį į naujųjų valstybių narių žemės ūkio plėtrą remiant ūkių bendradarbiavimą produktų pirkimo bei marketingo ir gamybos gerinimo srityje;

2.1

ragina Komisiją ir valstybes nares skubiai įvertinti galimybes įgyvendinti ir paremti suinteresuotų šalių iniciatyvas informuoti valstybės institucijas ir privačius ekonomikos dalyvius apie galimybę naudoti kooperatinę formą kaip būdą kurti verslą ir mažų įmonių grupes;

2.2

mano, kad Komisija turėtų išnagrinėti galimybę organizuoti informacijos ir patirties mainus, nustatyti geriausią praktiką verslo vykdymo per kooperatyvus srityje. Komisija su valstybėmis narėmis ir suinteresuotomis pusėmis taip pat turėtų išnagrinėti poreikį nustatyti gaires nacionalinėms politikoms ir praktikai;

2.3

skatina eksperimentus su palydoviniais ir kitais atrankos metodais siekiant kaupti reikiamus statistinius duomenis apie kooperatyvus Europoje;

2.4

mano, kad yra svarbu, kad švietimo, rengimo, nuolatinio mokymosi ir elektroninio mokymosi programose būtų atsižvelgiama į kooperatyvų dalyvavimą, ypač kalbant apie tarptautines programas ir specialistų struktūras, kurios suteikia galimybę nustatyti geriausią praktiką inovacinėse srityse;

2.5

akcentuoja būtinybę nustatyti ir skleisti gerą praktiką paramos verslui viešųjų paslaugų teikimo srityje;

2.6

mano, kad yra svarbu greitai išnagrinėti galimybę pateikti konkrečią nuorodą į kooperatines įmones finansiniuose instrumentuose, kuriuos administruoja Europos investicijų fondas ir kurie šiuo metu yra dalis daugiametės programos, skirtos įmonėms (ypač mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms) bei verslumui, ir užtikrinti, kad kooperatyvai galėtų dalyvauti kitose Bendrijos programose ir turėtų galimybę naudotis visa su tokiomis programomis susijusia informacija.

2.7

skatina Komisiją plačiau analizuoti politiką, gerą praktiką ir reglamentus, susijusius su socialinėmis kooperatinėmis įmonėmis Europoje, kooperatyvų socialinį ir užimtumo skatinimo poveikį Europoje ir savo išvadas pateikti Bendrijos institucijoms;

2.8

rekomenduoja, kad Komisija neatidėliojant pradėtų diskusijas su valstybių narių pareigūnais, kurie yra atsakingi už visoje Europoje galiojančių kooperatyvų taisyklių įgyvendinimą. Diskusijos visų pirma turėtų būti sutelktos į tas sritis, kuriose yra reikalingos nacionalinės priemonės ir kur yra taikytini nacionaliniai įstatymai;

2.9

pabrėžia poreikį aktyviai bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis, ypač naujosiose valstybėse narėse, siekiant užtikrinti, kad būtų pagerinti su kooperatyvais susiję teisės aktai. Be to, Komisija privalo reikalauti, kad visos valstybės narės informuotų viena kitą ir Komisiją apie bet kokį šioje srityje rengiamą naują teisės aktą ir pateikti atitinkamą informaciją prieš tokio teisės akto priėmimą;

2.10

pabrėžia, kad yra svarbus Komisijos pasiryžimas raginti suinteresuotas nacionalines ir Europos organizacijas parengti „pavyzdinius įstatymus“ ir Komisijos noras padėti juos rengti;

2.11

rekomenduoja kad Komisija aktyviai stebėtų, kaip yra taikomas EKB reglamentas ir parengtų registrą sričių, kur yra būtinos pataisos, kad praėjus penkeriems metams po reglamento įsigaliojimo jį būtų galima supaprastinti ir sustiprinti;

2.12

sveikina tai, kad Komisija sieks užtikrinti, kad kooperatyvų ir kitų socialinės ekonomikos įmonių indėlis į žemės ūkio plėtrą būtų panaudojamas per Bendrijos iniciatyvas;

2.13

pabrėžia, kad Komisija ir valstybės narės turėtų išnagrinėti galimybę suteikti mokestines nuolaidas kooperatyvams atsižvelgiant į jų naudingumą regionui ar socialinei sferai konkrečiai ir į tai, ar jie iš esmės laikosi bazinių kooperatyvų principų: demokratijos, narių (darbuotojų ir vartotojų) solidarumo, verslo veiklos tiesioginio valdymo;

2.14

atkreipia dėmesį į galimybes, kurias siūlo kooperatyvai plėtojant vietines ekonomikas ir naujoviškas įdarbinimo formas vietos ir regionų lygiu;

2.15

ragina Komisiją ir valstybes nares aktyviai remti kooperatyvų (ypač prekybos kooperatyvų), kurie užsiimtų nauja žemės ūkio ir kaimo plėtros veikla, tokia kaip ekologinė žemdirbystė, akvakultūra ir kt., steigimąsi. Veiksmai gali apimti mokymą, supaprastinimą, teisines konsultacijas, dalyvių identifikavimą ir kt.

2.16

ragina savivaldas ir regionus geriau atsižvelgti į kooperatinę įmonių formą savo pramonės politikoje;

2.17

primena, kad kooperatyvai suteikia naujas galimybes gerinti užimtumą, paslaugų teikimą ir ekonomikos atgaivinimą nuošaliuose regionuose, kuriuose juntamas kapitalo trūkumas.

22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/19

1.

galutinės energijos panaudojimo efektyvumo didinimas yra prioritetinis Europos Sąjungos tikslas aplinkai išsaugoti ir energijos poreikiui sumažinti ir, kad tolesnis galutinės energijos panaudojimo efektyvumo ir energetikos paslaugų rinkos vystymas yra labai svarbus siekiant šio tikslo;

2.

Europos regioninės ir vietinės administracijos institucijos jau daugelį metų yra energijos taupymo veiksmų pirmosiose gretose, pavyzdžiui, naudojant regeneruotą energiją ir išbandant naujoviškas energijos sistemas;

3.

daugelis vietinių administracijos institucijų Europoje įsipareigojo vykdyti Kioto konvencijos tikslus;

4.

energijos taupymas visų pirma turi pasiekti piliečių sąmonę, o vietinės ir regioninės administracijos institucijos, kaip arčiausiai piliečių esantis politinis lygmuo, gali įnešti savo indėlį, o tam tikslui Europos Sąjunga turi suteikti reikiamą laisvą erdvę.

1.1

sutikdamas su Europos Bendrijų Komisijos pozicija, yra tos nuomonės, kad efektyvumo didinimas naudojant galutinę energiją, yra svarbus tikslas. Jis sveikina Komisijos ketinimą toliau prisidėti vystant galutinės energijos efektyvumo ir energetikos paslaugų rinką. Taip pat ir Regionų komiteto pozicija yra tokia, jog būtina stiprinti energetikos paslaugų ir energijos efektyvaus naudojimo efektyvumo rinką ir tuo pat metu mažinti teršalų išmetimą ir skatinti tvarią plėtrą;

1.2

laiko Direktyvos pasiūlymą iš esmės teisingu bandymu siekiant šių tikslų.

1.3

be apribojimų pasisako už keliamą tikslą apsaugoti klimatą ir laikytis iš to kylančių taupymo įsipareigojimų. Valstybėse narėse, regionuose ir bendruomenėse yra jau daugybė priemonių, kurios tikslingai nukreiptos į šio įsipareigojimo įvykdymą (pasižiūrėkime į Vokietijos Federacinės Respublikos energijos taupymo įstatymą, kurį Vokietijos Bundestagas išleido 2004 m. balandžio 1 d.). Čia jau yra nustatyti siekiai gerinti energijos efektyvumą visose vartojimo srityse;

1.4

yra tos nuomonės, kad energijos vartojimo efektyvumo priemonių, taip pat priemonių, skirtų galutinių vartotojų energijos taupymui, įgyvendinimas bei energijos paslaugų teikimas turėtų atitikti į konkurenciją orientuotų rinkų kontekstą; jis taip pat pabrėžtų būtinybę pirmenybę skirti viešųjų paslaugų skatinimui, kad jos ir toliau būtų kokybiškos, saugios ir prieinamos;

1.5

nekelia klausimo, kad tinkamos pagrindinės sąlygos yra reikalingos tam, kad būtų žymiai padidintas galutinio vartotojo energijos vartojimo efektyvumas. Tai geriausiai yra pasiekiama tuomet, kai yra skatinama ir didinama paklausa tinkamai technikai ir metodams. Probleminiu pasirodo pasiūlymas, kuomet vietoj tokio pobūdžio pasiūlai yra įpareigojamos įmonės. Jos tokiu atveju turėtų laikyti atsargoje metodus ir techniką, kurių paklausa naudotis nebūtų priverstas joks pirkėjas, o to pasekmė būtų galutinės kainos padidėjimas pirkėjui;

1.6

direktyvos pasiūlymus laiko priešiškais sistemai ten, kur neatkreipiama dėmesio į esmines energetikos vidaus rinkos struktūras. Direktyvos pasiūlyme yra valstybių narių toks įpareigojimas, kad mažmeninės prekybos prekybininkai ir tiekėjai savo klientams visuose galutinio vartojimo sektoriuose energetikos paslaugas ir energijos vartojimo efektyvumo priemones siūlytų iš dalies nemokamai. Tačiau atviroje rinkoje tokia pasiūla vargiai ar gali būti valdoma. Be to, rinkos dalyviai, kaip nevaržomos energijos tiekimo įmonės ir naujai į rinką išsiveržę energetikos prekybininkai, yra per daug skirtingi, kad juos būtų galima priversti paklusti vienodiems ar panašiems reglamentavimo bandymams;

1.7

tinklus eksploatuojančių įmonių įpareigojimą siūlyti ir tiekti galutiniam vartotojui energetines paslaugas traktuoja kaip nusižengimą vidaus rinkos direktyvai;

1.8

naujų institucinių struktūrų kūrimą su numatytomis, daug sąnaudų reikalaujančiais priežiūros ir kontrolės įsipareigojimais laiko tik sąlyginai tinkamais tam, kad būtų padidintas galutinės energijos suvartojimo efektyvumas ir paspartintas galutinės energijos efektyvumo ir energetinių paslaugų rinkos vystymasis. Valstybėms narėms reikėtų leisti šiems tikslams įgyvendinti naudoti esamas institucijas. Pagal Direktyvos pasiūlymą energetikos taupymui skirtų priemonių kaštai „turėtų“ neviršyti jų naudingumo vertės. Kadangi nėra aišku, kaip turi būti atlikta kaštų ir naudos analizė, tai šis įpareigojimas yra tik programinė nuostata, neturinti prakatinės reikšmės, o tik pasekmę, kad kaštai gali vystytis visiškai neadekvačiai naudingumui. Gali atsitikti, kad pagal Direktyvos pasiūlymo 10 b. str. tam tikrų kaštų galimas perkėlimas per paskirstymo tarifus užgrius galutinio vartotojo pečius;

1.9

reikalauja, kad vienodo, 1 % padidinto efektyvumo dydžio nustatymas visoms valstybėms narėms neturi iškreipti konkurencijos, kadangi tos valstybės narės, kurios jau yra pasiekusios didelių veiksmingumo rodiklių, dar geresnių rodiklių galėtų pasiekti tik už palyginus didelę kainą. Būtina garantuoti, kad bus reikiamai atsižvelgta į valstybių narių praeityje dėtas pastangas. Į pasiūlymo I priede numatytas energijos taupymo priemones, kurias valstybės narės taiko nuo 1991 m., turi būti atsižvelgta taip, kad nebūtų iškreipta konkurencija; be to, RK atmeta pasiūlymą uždėti neproporcingą naštą valdžios institucijoms ir prašo taikyti vienodą požiūrį į valstybinį ir privatų sektorius;

1.10

įžvelgia numatytose priemonėse - tokiose, kaip pvz., vieningas tikslas taupyti, naujos kontroliuojančios biurokratijos ir energetinių paslaugų priverstinių rinkų kūrimą, o savo apimtimi ir intensyvumu labai toli siekiantį kišimąsi į valstybių narių energetikos politiką..

2.1

ragina Komisiją, atsižvelgiant į labai sveikintiną tikslo iškėlimą įstatymo pasiūlyme, parengti kai kuriuos esminius Direktyvos pasiūlymo punktus naujai. Perdarymo tikslas turėtų būti pirmiausia tai, jog būtina ir toliau vystyti bei stiprinti energetinių paslaugų paklausą pasitelkiant informaciją, konsultavimą ir skatinimą; todėl siūlo Europos mastu surengti informavimo kampaniją, kuri suteiktų daugiau žinių apie teigiamą energijos taupymo įtaką aplinkai;

2.2

prašo Komisiją, laikytis subsidiarumo principo, kad ir ateityje valstybėms narėms, regionams ir administracinėms bendruomenėms būtų palikta rūpintis energetikos paslaugų teikėjų kvalifikacija, sertifikavimu ar akreditavimu, energetikos audito sistemos ir energetikos paslaugų rinkos priežiūra, leista sudarinėti energijos vartojimo efektyvumo programas ir kurti viešai kontroliuojamas finansavimo galimybes;

2.3

siūlo apriboti nuostatų detalizavimą tiek, kad jis atitiktų Komisijos interesą mažinti valstybės reguliavimą, biurokratiją ir supaprastinti procedūras;

2.4

prašo Komisijos, siekiant energijos taupymo tikslo, neuždėti neproporcingos naštos valstybiniam sektoriui. Tiek valstybinis, tiek privatus sektoriai turi būti lygiai atsakingi už tai, kad būtų pasiektas bendras energijos efektyvumo didinimo tikslas;

2.5.

atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyvos pasiūlyme numatytų įsipareigojimų laikymuisi reikės imtis kontroliavimo priemonių, surinkti duomenis ir parengti Komisijai ataskaitas. Tam darbui prireiktų personalo, kurio iki šiol nereikėjo tiek viešojoje administracijoje, tiek ir įmonėse, pvz., svarbių duomenų surinkimui iš galutinių vartotojų (pvz., apie skystą kurą) ir tų žinių perdavimui, o taip pat ir energetinių paslaugų distribucijai. Tai turi būti suplanuota ir į tai turi būti atsižvelgta įstatymų leidyboje;

2.6

primena Komisijai apie reikalingumą, pilnai suderinti naują Direktyvos pasiūlymą su visų įstatyminių reglamentų energetikos srityje – ypač energetikos vidaus rinkos direktyvos - keliamais tikslais.

22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/22

1)

elektroninė Vyriausybė ne tik prisideda prie viešojo administravimo efektyvumo, bet ir demokratijos skatinimo gerinant valdymą ir piliečių dalyvavimą viešajame gyvenime,

2)

egzistuoja poreikis užtikrinti aukščiausio politinio lygio įsipareigojimą parengti elektroninės Vyriausybės struktūras bei paslaugas ir užtikrinti, kad dauguma teisinių barjerų būtų ne Europos lygiu, o nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu,

3)

dėl skirtingų dabartinių ir būsimų šalių narių tradicijų ir teisinės bazės sudėtinga apibrėžti bendrus standartus dėl viešųjų paslaugų teikimo,

1.1

pritaria tam, kad Komisija didelę reikšmę teikia elektroninės Vyriausybės vaidmeniui siekiant Lisabonos tikslų įgyvendinimo, ir ypatingai akcentuoja regioninių ir vietos valdžios organų vaidmenį bei indėlį skatinant ir panaudojant elektroninės Vyriausybės potencialą, atsižvelgiant į paslaugų ir reglamentavimo apimtį ir svarbą tiek piliečiams, tiek verslui;

1.2

pabrėžia, kad vietos ir regioniniai valdžios organai palaiko glaudžius kontaktus su vietos bendruomenėmis, o tai leidžia sparčiai diegti inovacijas, sužinoti paslaugų poreikius ir pažinti vartotojus (o tai turi itin didelę reikšmę) bei užmegzti tiesioginius kontaktus individualiu ir bendruomenės lygiu; tai vietos ir regioniniams valdžios organams suteikia galimybę skatinti naujų įgūdžių įgijimą ir daryti įtaką elgsenos pokyčiams, kurie yra reikalingi norint užtikrinti, kad elektroninė Vyriausybė taptų tikrove;

1.3

pritaria apibrėžimui, pasak kurio elektroninė Vyriausybė iš esmės yra IKT naudojimo ir organizacinių pokyčių derinys ir naujų įgūdžių ugdymas vyriausybės ir administracijos srityse;

1.4

akcentuoja, kaip svarbu kurti ir investuoti į mokymo ir plėtros galimybes siekiant užtikrinti kiek galima platesnes galimybes žmonėms dalyvauti plėtojant elektroninę Vyriausybę;

1.5

pabrėžia, kad elektroninės Vyriausybės vertė išryškės transformuojant viešųjų paslaugų teikimą ir gerinant piliečių dalyvavimą demokratiniuose procesuose ir viešosios politikos rengimo veikloje, kitaip tariant – išsamios valdymo paslaugų teikimo ir sąveikos su piliečiais modernizavimo procese;

1.6

perspėja, kad tokie pertvarkymai visais valdžios lygiai nėra pigūs ir kad tam reiks pastoviai skirti didelius išteklius, pereinamuoju laikotarpiu išsaugant egzistuojančias sistemas. Tai yra išskirtinis reikalavimas vyriausybėms, veikiančioms nekomercinėje aplinkoje;

1.7

atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant kuo geresnio prisitaikymo ir interaktyvumo, būtinas perėjimas prie plačiajuostės sistemos, todėl sveikina Komisijos raginimą sujungti visas viešojo administravimo įstaigas iki 2005 m. ir mano, kad finansinė parama yra reikalinga finansuoti tokį pertvarkymą, ypač tose srityse, kur standartinis prieigos lygis yra mažas ir jos plėtra yra sąlygiškai lėta;

1.8

vertina tai, kad Komunikate atskiriamas elektroninis Valdymas ir elektroninė Vyriausybė, ir mano, kad platesnė elektroninio Valdymo koncepcija, apimanti svarbiausias socialines paslaugas, yra labai aktuali vietos ir regioninių valdžios organų interesams;

1.9

sveikina tai, kad yra taikoma bendra tyrimų standartų struktūra, siekiant užtikrinti, kad visų reikšmingų programų ir projektų kokybiniai bei kiekybiniai įvertinimai būtų publikuoti, tuo būdu pasidalinant tiek sektinais sėkmingais pavyzdžiais, tiek pateikiant atvirą nesėkmių analizę mokymo ir veiklos gerinimo tikslais;

1.10

mano, kad norint pasinaudoti inovacijomis, išvengti atsilikimo, perduoti egzistuojančią bei būsimą gerą veiklos praktiką ir užtikrinti geriausią valstybinio finansavimo panaudojimą, būtina formuoti partnerystės ryšius, kurti konsorciumus ir plėsti bendras įmones tarp valstybinių agentūrų ir, kai tai įmanoma, – privačių organizacijų, tiek nacionaliniu, tiek ES lygiu;

1.11

pripažįsta elektroninės Vyriausybės potencialą siekiant išsaugoti ir skatinti kultūrinę įvairovę ir skatinti lygias galimybes naudotis paslaugomis, taip pat elektroninės Vyriausybės indėlį į politiką ir veiklą įvairių regionų grupių atžvilgiu, ir šia prasme pripažįsta unikalų vaidmenį, kurį vaidina vietos ir regioniniai valdžios organai; dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių kokybiški tyrimai yra itin svarbūs siekiant formuoti platesnio piliečių dalyvavimo praktiką;

1.12

suvokia, kokios svarbios yra privatumą ir saugumą stiprinančios technologijos, siekiant užtikrinti paslaugų vartotojų pasitikėjimą, tačiau mano, kad tai būtina suderinti su poreikiu vengti programinių protokolų, kurie nepagrįstai apribotų elektroninį informacijos, susijusios su konkrečiais asmenimis, perdavimą;

1.13

pastebi, kad šis Komunikatas yra dalis modernizacinių naujovių, dėl kurių bendro poveikio gali iš esmės į gerąją pusę pasikeisti piliečių sąveika su valdžios organais socialinės darnos prasme, tačiau nepaisant to mano, kad egzistuoja potencialūs pavojai socialinei sanglaudai dėl izoliacijos, kurią gali nulemti žmogiškosios sąveikos sumažėjimas, kurio būtina vengti.

2.1

rekomenduoja, kad skatindama elektroninę Vyriausybę Europos Komisija prioritetą teiktų bendrų standartų, informacijos mainų struktūrų ir efektyvaus suderinamumo užtikrinimui, skatintų žinias apie paneuropines paslaugas ir prisidėtų lengvinant visų ES piliečių galimybes naudotis informacija apie nacionalines ir regionines paslaugas. Pirmenybė taip pat turi būti teikiama visų sandorių ir duomenų saugumui. Viešasis pasitikėjimas ir vartojimas yra tiesiogiai susiję su saugumo klausimais;

2.1 a)

rekomenduoja Europos Komisijai sustiprinti pastangas efektyviau koordinuojant programų priemones elektroninės vyriausybės srityje (ypač IDA, eTEN 6-osios pagrindinės programos eGOV tyrimus), tam kad būtų optimaliai naudojami Europos Sąjungos skirti resursai elektroninės vyriausybės kūrimui;

2.1 b)

rekomenduoja Europos Komisijai elektroninės vyriausybės programų priemones sustiprinti vietiniu ir regioniniu lygmeniu;

2.2

rekomenduoja, kad vyriausybių ir ES struktūrinio fondo asignacijos būtų numatytos plačiajuostės technologijos užtikrinimui tose teritorijose, kur ji galbūt komerciškai nepasiteisintų, tuo būdu užtikrinant, kad elektroninė Vyriausybė būtų prieinama visose Europos Sąjungos teritorijose, dėmesį sutelkiant į tas teritorijas, kur prieigos lygis yra mažas ir jos plėtra yra sąlygiškai lėta. Nustatant lėšas turėtų būti atsižvelgiama į ypatingus regionų bruožus, pirmiausiai į jų geografinę padėtį ir gyventojų skaičių, kurie yra svarbūs infrastruktūrų, užtikrinančių priėjimą visoje srityje, kūrimui;

2.3

reikalauja, kad bent jau pereinamajame laikotarpyje būtų pasiūlomi elektroninės vyriausybės prieigos mokymo kursai ir tinkamos formos neįgaliesiems, vyresnio amžiaus žmonėms ir asmenims, turintiems žemą išsilavinimo lygį. tam kad būtų remiama elektroninė integracija ir išvengiama bet kokios diskriminacijos;

2.4

pritaria pastabai, kad interneto paslaugų suteikimas negarantuoja, kad jomis bus naudojamasi, ir aktyviai pasisako už tai, kad būtų atliekami paklausos atveju – privalumų ir kliūčių (tiek paslaugų tipo, tiek prieigos metodo prasme) tyrimai, o pasiūlos atveju – inovacijų tyrimai, siekiant nustatyti kanalus, kurie patrauktų plačiausią vartotojų spektrą skirtingose geografinėse vietovėse ir skirtingose amžiaus, lyties bei socialinėse-ekonominėse grupėse;

2.5

pabrėžia, kad norint pagerinti įprastomis priemonėmis gaunamų viešųjų paslaugų kokybę ir produktyvumą reikia naudoti informacinių technologijų galimybes;

2.6

rekomenduoja priimti protokolą apie tai, kad elektroninės Vyriausybės programos ir projektai, kuriems skiriamas valstybės finansavimas, pateiktų informaciją apie rezultatus ir atsiskaitytų apie naudą, gautą iš iniciatyvos, taip pat apie pamokas ateičiai;

2.7

ragina Komisiją, kad ši skatintų paramą vietos ir regioniniams valdžios organams, reikalingą norint teikti elektroninės Vyriausybės paslaugas įvairiomis kalbomis, ypatingą dėmesį skiriant regioninėms ir mažiau vartojamoms kalboms;

2.8

pripažįsta, kad yra sudėtinga įvertinti plataus masto iniciatyvas naujose veiklose srityse, tačiau ragina apibrėžti aiškius tikslus veiklos pradžioje ir atlikti visapusišką atvirą ir kritišką rezultatų (tiek sėkmių, tiek nesėkmių) įvertinimą tolesnio tobulinimo tikslais pagal tokius kriterijus kaip aktualumas, efektyvumas, našumas ir funkcionalumas.

22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/24

1)

Nepageidaujamos masinės reklamos elektroniniu paštu mastai pasiekė nerimą keliančias proporcijas, išaugę nuo 7 % viso pasaulinio el.pašto srauto 2001 m. iki 50 % šiuo metu.

2)

NMR yra problema ne tik dėl tokių aspektų kaip privatumas, vartotojų apgaulė, nepilnamečių ir žmogaus orumo apsauga; tai kelią ir komercinį pavojų. NRM lemia papildomas išlaidas verslui, produktyvumo nuostolius ir gresia pakirsti vartotojų pasitikėjimą.

3)

ES 2002 m. liepą priėmė direktyvą 2002/58/EB „Dėl privatumo ir elektroninių pranešimų“, įvesdama „pasirinkimo“ principą elektroniniam paštui; jos įgyvendinimo terminas buvo 2003 m. spalio 31 d.

4)

Nors tai yra tik pirmas žingsnis, vien tik teisės aktų nepakaks norint kovoti su NMR problema. Būtina imtis papildomų veiksmų siekiant užtikrinti, kad direktyva turėtų norimą poveikį.

1.1

sutinka su Komisijos išvada, kad NMR yra vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriuo šiandien susiduria internetas ir kuriam spręsti reikia ne tik efektyvios teisinės priežiūros ir tarptautinio bendradarbiavimo, bet ir paties sektoriaus savireguliacijos ir techninių sprendimų bei visuomenės informuotumo;

1.2

sveikina Komisijos tęstines pastangas skatinti valstybes nares perkelti direktyvą 2002/58/EB „Dėl privatumo ir elektroninių pranešimų“ ir tai, kad Komisija valstybėms narėms siūlo atitinkamą paramą; ir tikisi, kad po plėtros 2004 m. gegužę ši parama taip pat bus taikoma ir valstybėms kandidatėms;

1.3

pabrėžia, kad nepageidaujamas elektroninis paštas mažina pasitikėjimą informaciniais tinklais ir kad dideli elektroninio pašto srautai lėtina sistemų spartą. Tai yra tarptautinė problema, peržengianti valstybių sienas, todėl RK mano, kad Bendrijos politika gali būti sėkminga tik sudarant sutartis ir bendradarbiaujant su tarptautinėmis organizacijomis bei kitais tarptautiniais subjektais;

1.4

apgailestauja, kad Komisija nepripažįsta regioninių ir vietos valdžios organų turimų galimybių aktyviai bendrauti su savo bendruomenėmis bei visuomene apskritai ir ragina Komisiją reikiamai atsižvelgti į tai, kad regioniniai ir vietos valdžios organai gali suteikti reikiamą paramą kovojant su nepageidaujamu elektroniniu paštu;

1.5

pabrėžia, kad regioniniai ir vietos valdžios organai gali įvairiai dalyvauti sprendžiant NMR problemą. Jie turi galimybių didinti informuotumą ir platinti informaciją, taip pat prisiimti didesnį vaidmenį, atsižvelgiant į tai, kad jie yra arti piliečių, organizacijų ir verslo įmonių;

1.6

pastebi, kad jis jau pasiūlė, kad būtų įgyvendinamos priemonės, skirtos informuoti moksleivius apie informacinės visuomenės saugumo aspektus ir apie kompiuterinio nusikalstamumo pasekmes;

1.7

pastebi, kad regioniniai ir vietos valdžios organai yra atsakingi už visuomenės apsaugą plačiausią prasme;

1.8

pripažįsta, kad regioniniai ir vietos valdžios organai vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant subalansuotą žinių ir informacinės visuomenės raidą Europos Sąjungoje, ypač po Sąjungos plėtros, siekiant stiprinti ekonominę ir socialinę sanglaudą visos Europos regionuose, miestuose ir rajonuose. Regioniniai ir vietos valdžios organai turi išskirtines galimybes užtikrinti kiek galima platesnį visuomenės dalyvavimą Bendrijos veikloje, ypatingą dėmesį skiriant neprivilegijuotoms grupėms;

1.9

pripažįsta, kad vietos ir regioninė valdžia privalo plėtoti ne tik viešojo interneto paslaugas, bet ir informacines bei komunikacines technologijas (IKT) nuolatinio mokymosi (atsižvelgiant į tai, kad skaitmeninis raštingumas vertintinas kaip naujai įgytas įgūdis) ir sveikatos apsaugos srityje. Vietos ir regioninė valdžia taip pat aktyviai skatina informacijos saugumą, plėtodama internetines kultūros ir turizmo paslaugas, gerindama interneto paslaugų prieigą ir, žinoma, – plėtodama procesų suderinamumą tiek valdžios organuose, tiek tarp įvairių organizacijų apskritai. Todėl Komitetas mano, kad būtina užtikrinti efektyvią ir nevaržomą elektroninę komunikaciją.

2.1

ragina pabrėžti aktyvų šalių kandidačių dalyvavimą. Internetas nepripažįsta tradicinių sienų tarp valstybių, todėl Europos lygiu įgyvendinamos priemonės neturėtų apsiriboti ES valstybėmis narėmis. Informacinių sistemų ir tinklo apsaugos trūkumas mažiau išsivysčiusiuose Europos regionuose gali padidinti skaitmeninį atotrūkį tarp jų ir labiausiai išsivysčiusių bei saugiausių regionų;

2.2

siūlo, kad būtų dedamos pastangos siekiant užtikrinti didesnį pagrindinių pasaulio programinės įrangos gamintojų įsipareigojimą imtis tyrimų, susijusių su tinklo ir informacijos saugumu, ir gautus sprendimus nedelsiant taikyti praktikoje. Saugumas turi būti prioritetinis klausimas Europoje veikiantiems telekomunikacinių paslaugų ir interneto prieigos tiekėjams; taip pat būtina plėtoti ryšius su projektais ir organizacijomis už ES ribų;

2.3

primygtinai ragina Komisiją pasinaudoti regioninių ir vietos valdžios organų galimybėmis tiesiogiai bendrauti su piliečiais. Pavyzdžiui, bibliotekos, bendruomenių centrai ir kiti savivaldos pastatai suteikia puikias galimybes gerinti informuotumą ir suteikti viešą prieigą į informaciją. Minėtos galimybės užtikrina tiesioginį kontaktą su visuomene, įskaitant neprivilegijuotas grupes;

2.4

siūlo, kad daugelis problemų, susijusių su saugiu interneto naudojimu, galėtų būti sprendžiama vietos lygiu, ypač pasitelkiant intensyvias šviečiamąsias priemones, kad būtų didinamas informuotumas šiuo klausimu. Be to, regioniniai ir vietos valdžios organai gali platinti informaciją dėl kovos su nepageidaujamu paštu;

2.5

siūlo kad mokyklos, atsižvelgiant į jų atsakomybę už švietimo klausimus, priimtų priemones kaip informuoti jaunimą dėl informacijos visuomenės saugumo aspektų;

2.6

siūlo, kad regioniniai ir vietos valdžios organai pasitelktų egzistuojančius ryšius su verslo organizacijomis, siekdami paskatinti juo imtis veiksmų prieš NMR;

2.7

taip pat nori pabrėžti bendradarbiavimo Europos Sąjungoje svarbą, ypač regioninių ir vietos valdžios organų vaidmenį užtikrinant tokį bendradarbiavimą.

22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/27

1.1

pripažįsta lemiamą vaidmenį, kurį audiovizualinė žiniasklaida vaidina plėtojant pliuralistinę visuomenę Europoje, išsaugant regioninę bei vietos tapatybę ir plėtojant demokratiškai įtvirtintas pilietines teises;

1.2

pabrėžia tikslą parengti audiovizualinės žiniasklaidos teisinę bazę, kuri prisidėtų ir skatintų jos pozityvią raidą, atsižvelgiant į jos pagrindinę misiją;

1.3

pripažįsta poreikį taip pat atsižvelgti į kitus itin svarbius bendro pobūdžio tikslus, susijusius su audiovizualinio sektoriaus reguliavimu, tokius kaip konkurencija, vartotojų apsauga ir telekomunikacijų įstatymai, ir reiškia pasitenkinimą, kad Komisija pasinaudojo šia proga parengti komunikatą apie tolesnę Europos reglamentavimo politikos raidą visame audiovizualiniame sektoriuje;

1.4

mano, kad yra naudinga, ypač atsižvelgiant į ES plėtrą, įnešti aiškumą į visą audiovizualinės politikos teisinę bazę ir nustatyti jos tolesnės plėtros metmenis, kad, be kita ko, stojančios šalys kaip galima anksčiau turėtų kuo didesnį teisinį aiškumą šiuo klausimu;

1.5

įžvelgia dideles galimybes toliau plėtoti audiovizualinį sektorių atsižvelgiant į technines naujoves (pvz., plokščiaekraniai televizoriai) ir pabrėžia poreikį atspindėti tai būsimoje teisinėje bazėje;

1.6

iš esmės remia Komisijos principus dėl audiovizualinės politikos reglamentavimo bazės;

1.7

pritaria iš esmės teigiamam „Televizijos be sienų“ direktyvos (TBS direktyva) vertinimui, pasak kurio direktyva yra tinkamas ir saugus teisinis Bendrijos televizinėms paslaugoms taikomas instrumentas, kuris iš esmės užtikrino laisvą televizijos transliavimo paslaugų judėjimą Bendrijoje; ir atkreipia dėmesį į savo nuomonę šiuo klausimu (CdR 90/2003 fin);

1.8

pabrėžia kilmės šalies principo svarbą, kadangi tai yra vienas iš kertinių vieningos rinkos audiovizualiniame sektoriuje principų, tačiau kartu pritaria susirūpinimui, išreikštam konsultacijų metu, kad, atsižvelgiant į nacionalinių įstatymų įvairovę, transliuotojai gali rinktis tas valstybes nares, kuriose taikomi švelniausi įstatymai;

1.9

pritaria Komisijos nuomonei, kad gali būti reikalingas išsamus TBS direktyvos peržiūrėjimas siekiant atsižvelgti į vykstančius pasikeitimus;

1.10

atsižvelgiant į tendencijas ir pasikeitimus audiovizualinėje rinkoje, pasisako už greitai pateiktą ir išsamią Komisijos iniciatyvą pertvarkyti TBS direktyvą į vieningą Europos teisinį instrumentą, skirtą audiovizualinės produkcijos platinimui, kadangi tuo būdu būtų galima atsižvelgti į paslaugų, kurioms taikoma TBS direktyva, skirtingą reguliavimą ir įvertinti informacinės visuomenės paslaugas;

1.11

mano, kad toliau klausimai, susiję su TBS direktyvos taikymu, turėtų būti sprendžiami ne interpretaciniu būdu, o atliekant spartų pačios direktyvos pertvarkymą, kad būtų užtikrintas reikiamas teisinis aiškumas;

1.12

pabrėžia būtinybę išsaugoti konkurencijos taisykles audiovizualinėje politikoje;

1.13

akcentuoja atsakomybę išsaugoti ir toliau plėtoti žiniasklaidos pliuralizmą Europoje, ES valstybėse narėse ir Europos regionuose;

1.14

pabrėžia būtinybę sukurti teisinį instrumentą, skirtą informacinės visuomenės paslaugoms, tokioms kaip elektroninė komercija ir prieiga prie naujų paslaugų; ir atsižvelgdamas į tai, kad reikalingas skirtingas reguliavimo lygis, reiškia pasitenkinimą, kad Komisija neketina kvestionuoti informacinės visuomenės paslaugų ir paslaugų, kurioms taikoma TBS direktyva, išskyrimo;

1.15

pabrėžia poreikį vartotojams priimtinu būdu pereiti nuo analoginio prie skaitmeninio transliavimo ir atkreipia dėmesį į savo nuomonę šiuo klausimu (CdR 308/2003 fin);

1.16

pabrėžia milžinišką teisės į informaciją reikšmę, kadangi tai yra asmeninė teisė, kuria naudojasi Europos piliečiai, ir su malonumu pažymi, kad konsultacijų metu Komisija svarsto klausimą, susijusį su teise į informaciją nušviečiant visuomenei svarbius įvykius, ir mano, kad šiam klausimui būtinas papildomas dėmesys;

1.17

akcentuoja regioninės paramos filmams lemiamą vaidmenį ir tvirtai mano, kad regioninė ir vietos audiovizualinė produkcija tampa vis svarbesnė ir, kartu su nacionaline produkcija, yra atsvara neeuropietiškai produkcijai;

1.18

akcentuoja poreikį imtis veiksmų remiant europietišką produkciją ir mano, kad parama tokių nepriklausomų prodiuserių darbų įtraukimui į transliavimo programas labai prisideda prie Europos audiovizualinio peizažo įvairovės ir yra ypač tinkamas būdas apsaugoti ir pabrėžti įvairų Europos regioninį ir vietos paveldą; tačiau komitetas nemano, kad iki šiol galiojanti kvotos taisyklė leidžia siekti šių tikslų;

1.19

akcentuoja būtinybę subalansuoti kokybines ir kiekybines reklamos taisykles;

1.20

sveikina Komisijos pasirengimą peržiūrėti rekomendaciją dėl nepilnamečių ir žmogiškojo orumo apsaugos;

1.21

mano, kad atsakymo teisė yra svarbus elementas ginant žmogaus teises bei žodžio laisvę ir sveikina planą pritaikyti šią teisę visoms žiniasklaidos priemonėms;

1.22

sveikina Komisijos ketinimą atnaujinti rekomendaciją dėl nepilnamečių ir žmogiškojo orumo apsaugos, dėmesį sutelkiant į raštingumą žiniasklaidos srityje, atsakymo teisę ir priemones prieš diskriminaciją ar neapykantos skatinimą visose žiniasklaidos priemonėse;

1.23

pripažįsta poreikį parengti bendro reguliavimo ir savireguliavimo modelius atskirose valstybėse narėse, kurie leistų atsižvelgti į nacionalinę ir regioninę specifiką; tačiau tuo pat metu remia planą parengti bendro reguliavimo modelių žiniasklaidos sektoriuje tyrimą, siekiant nustatyti jų poveikį ir suderinamumą su Europos teisine baze.

1.24

pabrėžia būtinumą, kad Bendrija Europos audiovizualinį modelį taip pat tarptautiniu mastu, pirmiausiai PPO derybų metu, ir toliau užtikrins.

2.1

rekomenduoja greitai peržiūrėti ir pertvarkyti TBS direktyvą, siekiant užtikrinti reikiamą teisinį aiškumą, ypač stojančiose šalyse, ir pritaikyti direktyvą prie nuolatinių techninių pasikeitimų;

2.2

rekomenduoja, kad pertvarkant TBS direktyvą ir kitas bendrąsias nuostatas, taikomas audiovizualiniam sektoriui, būtų atsižvelgta į tai, kad audiovizualinė žiniasklaida ir produkcija vaidina pagrindinį vaidmenį plėtojant ir ugdant regioninę bei vietos tapatybę ir kad tam būtų teikiama parama. Šia prasme turi būti sustabdyta stipri šios pramonės šakos koncentracija ir/arba kompensuojama tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygmenyje;

2.3

rekomenduoja, kad augant žiniasklaidos priemonių konvergencijai teisinė bazė turėtų būti suskirstyta pagal produkcijos turinį, nepaisant naudojamos techninės platformos;

2.4

pasisako už tai, kad būtų išsaugotos dabartinės kokybinės reklamos taisyklės, ypač ryšium su vaikų ir nepilnamečių apsauga ir su reklaminio bei redakcinio turinio atskyrimu;

2.5

tačiau rekomenduoja, kad atsižvelgiant į didėjantį vartotojų pasirinkimą bei kontrolę ir įvertinant ES plėtrą papildomai būtų siekiama, kad kiekybinės reklamos taisyklės taptų lankstesnės, tuo būdu pasiunčiant aiškų signalą dėl būtinybės mažinti biurokratinius barjerus;

2.6

rekomenduoja, kad reklamos taisyklės būtų taikomos įvairioms naujovėms (pvz., padalintas ekranas, virtuali ir interaktyvi reklama) ir kad būtų nustatytos atitinkamos sąlygos, kurios leistų aiškiai atskirti redakcinį turinį ir reklamą, tuo būdu išryškinant teisinę poziciją dėl šio pobūdžio reklamos metodų naudojimo;

2.7

išreiškia pasitenkinimą dėl to, kad vis daugiau reguliavimo sričių, tokių kaip konkurencijos politika, autorinių teisių apsauga ir vartotojų apsauga, taip pat bus vertinama atsižvelgiant į audiovizualinę politiką bei TBS direktyvą, ir rekomenduoja, kad ateityje teisės aktuose tokios sąsajos atsispindėtų kuo plačiau;

2.8

pabrėžia, kad būtina imtis veiksmų siekiant užtikrinti, kad nepilnamečių ir žmogaus teisių apsaugos taisyklės būtų nuosekliai taikomos visame audiovizualiniame sektoriuje, ypač atsižvelgiant į tai, kad į Sąjunga įstoja dešimt naujų šalių;

2.9

todėl rekomenduoja, kad komunikate pateiktame pasiūlyme, kuris skirtas atnaujinti rekomendaciją dėl nepilnamečių ir žmogaus orumo apsaugos, būtų aktyviau siekiama nustatyti efektyvias bendro reguliavimo ir savireguliavimo priemones, įskaitant platesnį geriausios praktikos mainų taikymą ir tinklinį bendradarbiavimą, ypač skaitmeninėje bei internetinėje aplinkoje;

2.10

rekomenduoja, kad komunikate pateiktame pasiūlyme ypatingas dėmesys būtų skiriamas skatinti raštingumą žiniasklaidos srityje, kadangi, kaip teisingai pažymi Komisija, „šiais laikais yra itin svarbu žinoti, kur rasti informaciją ir kaip ją interpretuoti“, taip pat rekomenduoja, kad šis pasiūlymas, skatinantis raštingumą žiniasklaidos srityje, apimtų visas Europos Sąjungos kalbas, kiekvienai iš jų užtikrinant minimalų reprezentacijos ir informacijos turinio lygį;

2.11

remia pastangas užtikrinti teisę į informaciją, įskaitant informaciją, susijusią su įvykiais, kuriems taikomos išskirtinės teisės, ir su visai visuomenei svarbiais pagrindiniais įvykiais; RK pabrėžia savo nuostata, kad svarbiausių įvykių transliavimo laisvai prieinamais kanalais taisyklės būtų lanksčios, atsižvelgiant į specifines kiekvienos šalies kalbines charakteristikas ir į tai, kad būtina apsvarstyti galimybę parengti visoje Europoje taikomą svarbiausių įvykių sąrašą; RK taip pat rekomenduoja Europos lygiu nustatyti teisę į trumpus reportažus apie visiems svarbią informaciją;

2.12

rekomenduoja, kad, atsižvelgiant į sveiką Europos audiovizualinės produkcijos rinkos raidą, būtų toliau svarstoma parama Europos kinui ir televizijos filmams ne pagal dabar galiojančią kvotų sistemą, kaip nurodyta TBS direktyvos 4 ir 5 straipsniuose, tačiau daugiau remiant produkcijos gamybą bei platinimą per paramos programas; pabrėžia savo poziciją, kad vertinant šiuos darbus ypatingas dėmesys turi būti skiriamas Europos kultūros išsaugojimui ir tam, kokį poveikį tokie darbai turi regioninei politikai ir ūkiui, šiuo tikslu turi būti parengta speciali paramos programa, skirta rengti ir platinti regioninio pobūdžio programas ir/arba programas naudojant įvairias Europos kalbas;

2.13

pakartoja savo rekomendaciją, kad, atsižvelgiant į investicijas, reikalingas perėjimui prie skaitmeninės produkcijos bei platinimo ir į tai, kad vietiniai ir regioniniai televizijos transliuotojai rengia daug nuosavos medžiagos, būtina skatinti arba užtikrinti galimybes paremti regionines ir vietinės televizijos paslaugas, siekiant užtikrinti kultūrinę ir regioninę įvairovę tuo metu, kai televizija pereina prie skaitmeninio formato, šiuo tikslu yra siūloma, kad prioritetas būtų teikiamas remti investicijas regioninėms audiovizualinėms paslaugoms;

2.14

pasisako už tai, kad TBS direktyvos peržiūrėjimas leistų užtikrinti, kad nacionaliniai transliuotojai galėtų vykdyti savo misiją sutinkamai su valstybių narių taisyklėmis, ir šiuo tikslu siūlo remti operatorius, teikiančius viešąsias paslaugas visam regionui.

22.12.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/30

1)

atsižvelgdamas į tai, kad antrasis Europos pabėgėlių reikalų fondo laikotarpis turėtų tapti veiksmingesnis ir galingesnis instrumentas, įgyvendinant jam priskirtus prioritetinius tikslus, kaip antai, atsakomybės dalijimąsi tarp valstybių narių ir bendros prieglobsčio politikos įgyvendinimą visose valstybėse narėse,

2)

atsižvelgdamas į tai, kad norint įgyvendinti nustatytus tikslus, svarbu aprūpinti Fondą pakankamais ištekliais per visą veiksmo laikotarpį, ypač atsižvelgiant į Sąjungos plėtrą ir į naujųjų valstybių narių reikmes.

1.1

pritaria Komisijos siūlymui su šiais pakeitimais;

1.2

vertina Komisijos, valstybių narių, regionų, savivaldybių, organizacijų ir kitų suinteresuotų šalių įdėtas pastangas įgyvendinant Europos pabėgėlių reikalų fondo pirmojo etapo tikslus;

1.3

vertina Komisijos nuveiktą darbą, rengiant naują siūlymą, ir yra tos nuomonės, kad jai pavyko atsižvelgti į didelę pirmojo etapo vertinimo rezultatų ir įvairių suinteresuotų šalių suformuluotų pastabų dalį;

1.4

laiko teisingais tarp valstybių narių pasidalytos atsakomybės principą ir sistemą, kaip jie numatyti nagrinėjamame siūlyme;

1.5

laiko, kad tiek fiksuota suma, siūloma skirti veiksmams valstybėse narėse įgyvendinti, tiek ir suma, numatyta techninei ir administracinei pagalbai, sudaro absoliutų minimumą, jei norima garantuoti, kad visos valstybės narės galėtų dalyvauti šioje programoje ir plėtoti savo nuosavas sistemas taip, kad priartėtų prie bendro europinio lygio; pabrėžia kas vietos dalyvius – ypač iš tų šalių, kurios dalyvavo pirmame Europos pabėgėlių reikalų fondo etape, – būtina kaip ir anksčiau mokyti ir patarti jiems kaip vykdyti aukšto lygmens projektus;

1.6

mano, kad yra svarbu užtikrinti, kad Fondo veiksmai apimtų visus asmenis, gaunančius tarptautinę apsaugą vienoje valstybėje narėje, nepaisant kokia būtų nacionalinė įleidimo į šios valstybės teritoriją tvarka; taip pat mano, kad programos įgyvendinimo laikotarpiu yra svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į didžiausias grėsmes patiriančių pabėgėlių reikmes. Iš labiausiai pažeidžiamų grupių paminėkime nepilnamečius vaikus be globėjų, vienišas motinas ar vienišas moteris (priklausančias rizikos grupei), asmenis – kankinimų aukas, ar patyrusius nežmonišką ir žeminantį elgesį, ar piktnaudžiavimus, taip pat asmenis, kuriems reikalinga ypatinga medicininė pagalba;

1.7

remia Komisijos siūlomą globalią prieglobsčio politikos koncepciją, pagal kurią Fondo ištekliai gali būti panaudojami prieglobsčio prašytojų sąlygoms gerinti, jų integracijai skatinti ir jų grįžimui į savo kilmės šalį remti, atsižvelgiant į vietos, regiono ir nacionalines aplinkybes;

1.8

pritaria tiek nacionaliniu lygmeniu plėtojamų veiksmų, tiek Bendrijos veiksmų ir skubos priemonių rėmimui. Bendrijos veiksmai gali tapti svarbia planavimo ir strateginės plėtotės priemone europiniu lygiu, jei tai padeda rengiant konkrečius didelio masto politikos lygmens, taip pat regionų ir vietos lygmens projektus, papildančius vienas kitą. Pakankamą Fondo dalį būtina skirti Bendrijos veiksmams. Reikia atkreipti dėmesį, kad šie veiksmai vienas kitą papildytų ir jų įgyvendinimas būtų skaidrus;

1.9

pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių prieglobstis yra geriausiai matomas vietos bendruomenėse, kurios priima šias grupes; ir reikalauja, kad priimant tokius sprendimus dėl priėmimo ir integravimo į šias bendruomenes dalyvautų vietos ir regioninės valdžios institucijos;

1.10.

atkreipia dėmesį į tai, kad viena svarbiausių Europos pabėgėlių ir prieglobsčio politikos sudėtinių dalių yra žmogaus teisėmis grindžiamos integracijos skatinimas ir kad šios integracijos sėkmė turi lemiamos reikšmės tolesniam subalansuotam vietos bendruomenių vystymuisi;

1.11.

pabrėžia kiekvieno asmens teisę savanoriškai, saugiai ir oriai grįžti į savo kilmės šalį;

1.12.

palaiko Komisijos pastangas gerinti programos strateginį planavimą, taikant daugiametį programavimą;

1.13.

pabrėžia, kad strateginis planavimas turi būti vykdomas skaidriai, tikroje partnerystėje tarp Komisijos ir valstybių narių, ar tai liestų veiksmus, plėtojamus nacionaliniu mastu, ar Bendrijos veiksmus, ar skubos priemones;

1.14.

ypatingai akcentuoja tą faktą, kad regionų ir vietos dalyviai, būdami atsakingi už prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių prieglobstį bei už veiksmus, skatinant jų integraciją, vaidina svarbiausią vaidmenį; dėl šitos priežasties apgailestauja, kad Komisija, planuodama programos įgyvendinimą ir priimdama sprendimus dėl jos finansavimo, savo siūlyme nenumatė plataus aptarimo regioninėse ir vietos savivaldybėse. Siūlymas neužtikrina regionų ir vietos dalyviams galimybės dalyvauti plėtojant gerąsias patirtis Bendrijos veiksmų srityje.