30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/1

(1)

laisvas asmenų judėjimas yra viena iš pagrindinių Sąjungos laisvių. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 46 straipsnyje nustatyta, kad Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavę su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, turi priimti direktyvas, kuriomis nustatomos priemonės, reikalingos SESV 45 straipsnyje nustatytai darbuotojų judėjimo laisvei įgyvendinti. SESV 45 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojų judėjimo laisvė reiškia, be kita ko, teisę priimti pasiūlymus įsidarbinti ir šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje. Šia direktyva siekiama skatinti darbuotojų judumą sumažinant kliūtis tam judumui, kurios susidaro dėl tam tikrų su darbo santykiais susietų papildomų pensijų sistemų taisyklių;

(2)

socialinę darbuotojų apsaugą pensijų srityje užtikrina įstatymais nustatytos socialinės apsaugos sistemos kartu su vis dažniau valstybėse narėse taikomomis su darbo sutartimi susietomis papildomomis pensijų sistemomis;

(3)

Europos Parlamentui ir Tarybai yra suteikti plati diskrecija pasirinkti tinkamiausias priemones SESV 46 straipsnyje nustatytam tikslui pasiekti. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1408/71 (3) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 883/2004 (4) numatyta koordinavimo sistema, o visų pirma sumavimui taikomos taisyklės nėra taikomos papildomoms pensijų sistemoms, išskyrus sistemas, kurios tuose reglamentuose apibrėžtos kaip „teisės aktai“ arba apie kurias valstybė narė tuo tikslu pranešė pagal tuos reglamentus;

(4)

Tarybos direktyva 98/49/EB (5) yra pirma konkreti priemonė papildomų pensijų sistemų srityje, kuria siekiama geriau įgyvendinti darbuotojų teisę laisvai judėti;

(5)

šios direktyvos tikslas – sudaryti dar palankesnes sąlygas darbuotojų judumui tarp valstybių narių, gerinant tų papildomų pensijų sistemų dalyvių teisių į papildomą pensiją įgijimą ir išsaugojimą;

(6)

ši direktyva netaikoma darbuotojų, judančių vienoje valstybėje narėje, teisių į papildomą pensiją įgijimui ir išsaugojimui. Valstybės narės gali svarstyti galimybę pasinaudoti nacionaline kompetencija išplėsti pagal šią direktyvą taikomų taisyklių taikymo sritį ir į ją įtraukti sistemos dalyvius, kurie keičia darbovietes vienoje valstybėje narėje;

(7)

valstybė narė gali pareikalauti, kad iš darbo išeinantys darbuotojai, kurie persikelia į kitą valstybę narę, apie tai praneštų papildomų pensijų sistemoms, kuriose jie dalyvauja;

(8)

turėtų būti atsižvelgta į papildomų pensijų sistemų ypatumus, savitą pobūdį ir jų skirtumus toje pačioje valstybėje narėje ir įvairiose valstybėse narėse. Reikėtų deramai apsaugoti naujų sistemų įvedimą, esamų sistemų tvarumą ir esamų pensijų sistemų dalyvių lūkesčius bei teises. Šioje direktyvoje taip pat reikėtų ypač atsižvelgti į socialinių partnerių vaidmenį kuriant ir įgyvendinant papildomas pensijų sistemas;

(9)

šia direktyva nekvestionuojama valstybių narių teisė organizuoti savo pensijų sistemas. Valstybės narės ir toliau yra visiškai atsakingos už tokių sistemų organizavimą, o perkeldamos šią direktyvą į nacionalinę teisę jos neprivalo priimti teisės aktų, kuriais numatoma sukurti papildomas pensijų sistemas;

(10)

šia direktyva neribojamas socialinių partnerių savarankiškumas tais atvejais, kai jie yra atsakingi už pensijų sistemų sukūrimą ir valdymą, su sąlyga, kad jie gali užtikrinti, kad bus pasiekti šioje direktyvoje nustatyti rezultatai;

(11)

ši direktyva turėtų būti taikoma visoms pagal nacionalinę teisę ir praktiką sukurtoms papildomoms pensijų sistemoms, pagal kurias darbuotojams suteikiama papildoma pensija, pavyzdžiui, kolektyvinio draudimo sutartims, einamųjų įmokų pensijų sistemoms, dėl kurių susitaria viena ar daugiau ekonomikos šakų arba sektorių, investicinėms pensijų kaupimo sistemoms arba atidėjiniais užtikrintiems įsipareigojimams mokėti pensiją, arba kolektyviniams susitarimams ar kitiems panašiems susitarimams;

(12)

ši direktyva neturėtų būti taikoma papildomoms pensijų sistemoms, kurios buvo uždarytos ir į kurias nebegalima priimti naujų dalyvių, ar atitinkamais atvejais tokių sistemų dalims, nes nustačius naujas taisykles tokioms sistemoms tektų nepagrįsta našta;

(13)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis garantijų nemokumo atveju arba kompensavimo priemonėms, kurios nepriklauso su darbo santykiais susietoms papildomoms pensijų sistemoms ir kurių tikslas yra apsaugoti darbuotojų teises į pensiją įmonės arba pensijų sistemos nemokumo atveju. Šia direktyva taip pat neturėtų būti daromas poveikis nacionaliniams pensijų rezervų fondams;

(14)

ši direktyva turėtų būti taikoma tik toms papildomoms darbo santykiais grindžiamoms pensijų sistemoms, kuriose teisė į pensiją susieta su reikalavimo sulaukti pensinio amžiaus arba kitų reikalavimų, nustatytų sistemoje arba nacionalinės teisės aktuose, įvykdymu. Ši direktyva netaikoma individualiems pensijų susitarimams, jei tai nėra darbo santykiais grindžiami susitarimai. Kai neįgalumo išmokos ar išmokos netekus maitintojo yra susijusios su papildomomis pensijų sistemomis, teisės į tokias išmokas gali būti reglamentuojamos specialiomis taisyklėmis. Šia direktyva nedaromas poveikis esamiems nacionalinės teisės aktams ir papildomų pensijų sistemų taisyklėms, susijusioms su tomis specialiomis taisyklėmis;

(15)

su įmokomis, skirtomis papildomam pensiniam aprūpinimui, nesusijęs vienkartinis mokėjimas, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai sumokamas pasibaigus darbo santykiams ir kurį finansuoja tik darbdavys, neturėtų būti laikomas papildoma pensija, kaip ji apibrėžta šioje direktyvoje;

(16)

kadangi papildomas pensinis aprūpinimas daugelyje valstybių narių tampa vis svarbesnis užtikrinant asmenų pragyvenimo lygį senatvėje, turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos teisėms į pensiją įgyti ir išsaugoti, kad būtų sumažintos kliūtys darbuotojų judėjimo tarp valstybių narių laisvei;

(17)

dėl to, kad kai kuriose papildomose pensijų sistemose teisės į pensiją gali būti prarastos, jei darbuotojo darbo santykiai pasibaigia anksčiau, nei jis yra išbuvęs sistemos dalyviu tam tikrą minimalų laikotarpį (teisių įgijimo laikotarpis) arba anksčiau, nei jis yra sulaukęs minimalaus amžiaus (teisių įgijimo amžius), gali būti užkirstas kelias tarp valstybių narių judantiems darbuotojams įgyti teises į pakankamą pensiją. Ilgo laukimo laikotarpio reikalavimas, kad būtų galima tapti pensijų sistemos dalyviu, gali turėti panašų poveikį. Todėl tokios sąlygos kliudo darbuotojų judėjimo laisvei. Priešingai, minimalaus amžiaus reikalavimas narystės tikslais nekliudo judėjimo laisvei ir todėl jis nėra šios direktyvos dalykas;

(18)

reikalavimai dėl teisių įgijimo neturėtų būti prilyginti kitoms sąlygoms, kurios keliamos teisei į anuitetą įgyti, nustatytoms išmokėjimams pagal nacionalinę teisę arba pagal tam tikrų papildomų pensijų sistemų, visų pirma fiksuotų įmokų sistemų, taisykles. Pavyzdžiui, aktyvaus dalyvavimo sistemoje laikotarpis, kurį dalyvis turi išbūti jau įgijęs teisę į papildomą pensiją, kad galėtų reikalauti, jog jo pensija būtų išmokėta anuiteto arba kapitalo sumos forma, nėra teisių įgijimo laikotarpis;

(19)

kai darbo santykiai nutraukiami prieš iš darbo išeinančiam darbuotojui įgyjant teises į pensiją ir kai investavimo riziką prisiima sistema ar darbdavys, visų pirma fiksuotų išmokų sistemose, sistema turėtų visada grąžinti to iš darbo išeinančio darbuotojo pensijų įmokas. Kai darbo santykiai nutraukiami prieš iš darbo išeinančiam darbuotojui įgyjant teises į pensiją ir kai investavimo riziką prisiima iš darbo išeinantis darbuotojas, visų pirma fiksuotų įmokų sistemose, sistema gali grąžinti investicijų iš tų įmokų vertę. Vertė gali būti didesnė ar mažesnė už iš darbo išeinančio darbuotojo sumokėtas įmokas. Kitu atveju sistema gali grąžinti įmokų sumą;

(20)

iš darbo išeinantys darbuotojai turėtų turėti teisę savo įgytas teises į pensiją išlaikyti kaip atidėtas teises į pensiją papildomoje pensijų sistemoje, kurioje jos buvo įgytos. Atidėtų teisių į pensiją išsaugojimo apsaugos lygis gali būti laikomas lygiaverčiu, kai, visų pirma pagal fiksuotų įmokų sistemą, išeinantiems iš darbo darbuotojams suteikiama galimybė jų įgytų teisių į pensiją vertę perkelti į papildomą pensijų sistemą, atitinkančią šioje direktyvoje nustatytas sąlygas;

(21)

pagal nacionalinę teisę ir praktiką turėtų būti imtasi veiksmų tokių atidėtų teisių į pensiją arba jų vertės išsaugojimui užtikrinti. Tų teisių vertė tuo metu, kai dalyvis nutraukia dalyvavimą sistemoje, turėtų būti nustatoma atsižvelgiant į nacionalinę teisę ir praktiką. Tikslinant tų teisių vertę turėtų būti atsižvelgiama į ypatingą sistemos pobūdį, būsimų naudos gavėjų, likusių aktyvių sistemos dalyvių ir į pensiją išėjusių naudos gavėjų interesus;

(22)

šia direktyva nenustatoma jokių pareigų nustatyti palankesnes sąlygas atidėtoms teisėms į pensiją negu aktyvių sistemos dalyvių pensinėms teisėms;

(23)

kai iš darbo išeinančio darbuotojo įgytos teisės į pensiją arba tų teisių vertė neviršija atitinkamoje valstybėje narėje nustatytų taikytinų ribų, taip pat siekiant išvengti pernelyg didelių administracinių išlaidų, kurių patiriama dėl daugybės mažos vertės atidėtų teisių į pensiją administravimo, pensijų sistemose gali būti numatyta galimybė nesaugoti tų įgytų teisių, o, vietoj to, iš darbo išeinančiam darbuotojui išmokėti kapitalo sumą, kuri būtų lygiavertė šių įgytų teisių į pensiją vertei. Atitinkamais atvejais perkeliama vertė ar kapitalo išmoka turėtų būti nustatoma laikantis nacionalinės teisės ir praktikos. Jei taikoma, valstybės narės turėtų nustatyti tokių išmokų ribą atsižvelgdamos į darbuotojų būsimų pensinių pajamų pakankamumą;

(24)

šioje direktyvoje nenumatomas įgytų teisių į pensiją perkėlimas. Vis dėlto valstybės narės, siekdamos sudaryti palankesnes sąlygas darbuotojų judumui tarp valstybių narių, visų pirma nustatydamos naujas papildomas pensijų sistemas, turėtų kuo labiau stengtis suteikti kuo daugiau galimybių perkelti įgytas teises į pensiją;

(25)

nedarant poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2003/41/EB (6), aktyvūs sistemos dalyviai ir būsimi naudos gavėjai, kurie naudojasi savo teise laisvai judėti arba ketina ja pasinaudoti, pateikę prašymą turėtų būti tinkamai informuojami apie savo teises į papildomą pensiją. Kai išmokos netekus maitintojo yra susijusios su sistemomis, maitintojo netekę naudos gavėjai taip pat turėtų turėti tą pačią teisę gauti informaciją, kaip ir būsimi naudos gavėjai. Valstybės narės turėtų galėti nustatyti, kad tokios informacijos neprivaloma teikti dažniau kaip vieną kartą per metus;

(26)

atsižvelgdama į įvairiapusį papildomų pensijų sistemų pobūdį, Sąjunga turėtų nustatyti tik tuos tikslus, kurie turi būti pasiekti apskritai, todėl direktyva yra tinkama teisinė priemonė;

(27)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. sudaryti palankesnes sąlygas darbuotojams naudotis teise laisvai judėti tarp valstybių narių, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jos masto bei poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(28)

šioje direktyvoje nustatomi būtiniausi reikalavimai ir tokiu būdu valstybėms narėms sudaroma galimybė priimti ar palikti galioti palankesnes nuostatas. Šios direktyvos įgyvendinimu negalima pateisinti padėties pabloginimo, palyginti su esama padėtimi kiekvienoje valstybėje narėje;

(29)

ne vėliau kaip praėjus šešeriems metams po šios direktyvos įsigaliojimo dienos Komisija turėtų parengti šios direktyvos taikymo ataskaitą;

(30)

valstybės narės, atsižvelgdamos į papildomų pensijų sistemų organizavimą reglamentuojančias nacionalines nuostatas, bendru socialinių partnerių prašymu gali jiems patikėti šios direktyvos nuostatų, susijusių su kolektyviniais susitarimais, įgyvendinimą, su sąlyga, kad valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kuriomis užtikrinama, jog jos visada galėtų pasiekti šioje direktyvoje nustatytus rezultatus,

a)

papildomoms pensijų sistemoms, kurios šios direktyvos įsigaliojimo dieną jau yra baigusios naujų aktyvių dalyvių priėmimą ir jų daugiau nebepriima;

b)

papildomoms pensijų sistemoms, kurioms taikomos priemonės, apimančios nacionalinės teisės aktais įsteigtų administracinių įstaigų arba teisminių institucijų įsikišimą, ir kurios skirtos tų sistemų finansinei būklei išsaugoti ar atkurti, įskaitant likvidavimo procedūrą. Ši išimtis netaikoma ilgiau, nei trunka tas įsikišimas;

c)

nemokumo garantijų sistemoms, kompensavimo sistemoms ir nacionaliniams pensijų rezervų fondams ir

d)

vienkartinėms darbdavio išmokoms darbuotojui, pasibaigus to darbuotojo darbo santykiams, kai tai nėra susiję su pensijos skyrimu.

a)

papildoma pensija – su amžiumi siejama pensija, numatyta papildomos pensijų sistemos, sukurtos pagal nacionalinę teisę ir praktiką, taisyklėse;

b)

papildoma pensijų sistema – pagal nacionalinę teisę ir praktiką sukurta bei su darbo santykiais susieta profesinių su amžiumi siejamų pensijų sistema, skirta darbuotojams suteikti papildomas pensijas;

c)

aktyvūs sistemos dalyviai – darbuotojai, kuriems jų esami darbo santykiai suteikia arba, įvykdžius teisių į pensiją įgijimo sąlygas, gali suteikti teisę į papildomą pensiją pagal papildomos pensijų sistemos nuostatas;

d)

laukimo laikotarpis – darbo laikotarpis, kuris reikalaujamas pagal nacionalinę teisę arba papildomos pensijų sistemos taisykles arba kurį nustato darbdavys, kad darbuotojas įgytų teisę tapti sistemos dalyviu;

e)

teisių įgijimo laikotarpis – aktyvaus dalyvavimo sistemoje laikotarpis, kuris pagal nacionalinę teisę arba papildomos pensijų sistemos taisykles yra būtinas teisei į papildomą pensiją įgyti;

f)

įgytos teisės į pensiją – teisės į papildomą pensiją, įvykdžius teisių įgijimo sąlygas pagal papildomos pensijų sistemos taisykles ir, kai taikoma, pagal nacionalinę teisę;

g)

iš darbo išeinantis darbuotojas – aktyvus sistemos dalyvis, kurio darbo santykiai nutraukiami dėl kitų priežasčių nei teisės į papildomą pensiją įgijimas ir kuris juda tarp valstybių narių;

h)

būsimas naudos gavėjas – buvęs aktyvus sistemos dalyvis, kuris turi įgytų teisių į pensiją papildomoje pensijų sistemoje ir dar negauna papildomos pensijos pagal tą sistemą;

i)

atidėtos teisės į pensiją – įgytos teisės į pensiją, saugomos sistemoje, kurioje jas sukaupė būsimas naudos gavėjas;

j)

atidėtų teisių į pensiją vertė – teisių į pensiją vertė, apskaičiuota laikantis nacionalinės teisės ir praktikos.

a)

tais atvejais, kai taikomas teisių įgijimo laikotarpis ar laukimo laikotarpis arba abu kartu, iš darbo išeinantiems darbuotojams bendras susumuotas laikotarpis jokiu atveju neviršytų trejų metų;

b)

tais atvejais, kai teisių į pensiją įgijimui nustatytas minimalus amžius, iš darbo išeinantiems darbuotojams tas amžius neviršytų 21 metų;

c)

tais atvejais, kai nutraukus darbo santykius iš darbo išeinantis darbuotojas dar nėra įgijęs teisių į pensiją, papildoma pensijų sistema grąžintų iš darbo išeinančio darbuotojo arba jo vardu sumokėtas įmokas pagal nacionalinę teisę arba kolektyvinius susitarimus ar sutartis, arba, jeigu iš darbo išeinantis darbuotojas prisiima investavimo riziką, – sumokėtų įmokų sumą arba investicijų iš tų įmokų vertę.

a)

kai teisės į pensiją papildomoje pensijų sistemoje įgytos kaip teisė į nominaliąją sumą – išsaugant nominaliąją atidėtų teisių į pensiją vertę;

b)

kai įgytų teisių į pensiją vertė laikui bėgant pasikeičia – patikslinant atidėtų teisių į pensiją vertę pritaikius:

arba

c)

kai įgytų teisių į pensiją vertė tikslinama, pavyzdžiui, pagal infliacijos ar darbo užmokesčio lygį – atitinkamai patikslinant atidėtų teisių į pensiją vertę taikant proporcingą apribojimą, kuris nustatytas nacionalinėje teisėje arba dėl kurio susitarė socialiniai partneriai.

a)

sąlygas, reglamentuojančias teisių į papildomą pensiją įgijimą, ir jų taikymo pasekmes nutraukus darbo santykius;

b)

įgytų teisių į pensiją vertę arba įgytų teisių į pensiją įvertinimą, atliktą ne anksčiau kaip prieš 12 mėnesių iki prašymo dienos, ir

c)

sąlygas, reglamentuojančias būsimą atidėtų teisių į pensiją vertinimą.

a)

jų atidėtų teisių į pensiją vertę arba atidėtų teisių į pensiją įvertinimą, atliktą ne anksčiau kaip prieš 12 mėnesių iki prašymo dienos, ir

b)

atidėtų teisių į pensiją vertinimą reglamentuojančias sąlygas.

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/8

(1)

laisvas darbuotojų judėjimas yra viena iš pagrindinių Sąjungos piliečių laisvių ir vienas iš Sąjungos vidaus rinkos ramsčių, įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 45 straipsnyje. Jos įgyvendinimas yra toliau plėtojamas Sąjungos teisės aktais, kuriais siekiama užtikrinti visišką Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams suteiktų teisių įgyvendinimą. Terminas „jų šeimos nariai“ turėtų būti suprantamas taip pat kaip ir terminas, apibrėžtas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (3) 2 straipsnio 2 punkte, kuris taip pat taikomas pasienio darbuotojų šeimos nariams;

(2)

laisvas darbuotojų judėjimas taip pat yra itin svarbus elementas kuriant tikrą Sąjungos darbo rinką, nes taip sudaromos galimybės darbuotojams persikelti į teritorijas, kuriose trūksta darbo jėgos arba yra daugiau galimybių įsidarbinti, daugiau žmonių padedama rasti geriau prie jų gebėjimų pritaikytą darbą ir šalinamos kliūtys darbo rinkoje;

(3)

pagal laisvo darbuotojų judėjimo principą kiekvienam Sąjungos piliečiui, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios vietos, suteikiama teisė laisvai persikelti į kitą valstybę narę tam, kad dirbtų ir (arba) apsigyventų joje darbo tikslu. Pagal šį principą darbuotojai apsaugomi nuo diskriminavimo dėl pilietybės, susijusio su galimybe įsidarbinti, įdarbinimo ir darbo sąlygomis, ypač darbo užmokesčiu, atleidimu iš darbo, taip pat mokesčių ir socialinėmis lengvatomis, užtikrinant vienodą požiūrį į juos pagal nacionalinę teisę, praktiką ir kolektyvinius susitarimus, palyginti su tos valstybės narės piliečiais. Tokiomis teisėmis turėtų naudotis, nediskriminuojant, visi Sąjungos piliečiai, besinaudojantys laisvo judėjimo teise, įskaitant nuolatinius, sezoninius ir pasienio darbuotojus. Laisvas darbuotojų judėjimas turi būti skiriamas nuo laisvės teikti paslaugas, kuri apima bendrovių teisę teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje ir šiuo tikslu laikinai į kitą valstybę narę komandiruoti savo darbuotojus, kad jie atliktų darbą, būtiną siekiant teikti paslaugas toje valstybėje narėje;

(4)

Sąjungos darbuotojams ir jų šeimos nariams, besinaudojantiems laisvo judėjimo teise, SESV 45 straipsniu suteikiamos esminės šios pagrindinės laisvės įgyvendinimo teisės, kurios išsamiau apibūdintos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 492/2011 (4);

(5)

tačiau veiksmingai užtikrinti naudojimąsi laisvu darbuotojų judėjimu vis dar yra didelis iššūkis ir daug Sąjungos darbuotojų labai dažnai nežino savo laisvo judėjimo teisių. Dėl, inter alia, jų potencialiai pažeidžiamesnės padėties Sąjungos darbuotojai, kai persikelia į kitą valstybę narę, vis dar gali patirti nepagrįstus apribojimus ar kliūtis naudotis savo laisvo judėjimo teise, pavyzdžiui, kvalifikacijos nepripažinimą, diskriminaciją dėl pilietybės ir išnaudojimą. Todėl esama atotrūkio tarp teisės bei jos taikymo praktikoje ir šią problemą būtina spręsti;

(6)

2010 m. liepos mėn. komunikate „Užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas. Teisės ir pagrindiniai pokyčiai“ Komisija nurodė, kad ji nagrinės būdus tenkinti naujus poreikius ir spręsti naujus iššūkius, visų pirma atsižvelgiant į naujus judumo modelius, su kuriais susiduria Sąjungos darbuotojai ir jų šeimos nariai. Ji taip pat nurodė, kad atsižvelgdama į naują vidaus rinkos strategiją svarstys, kaip skatinti ir stiprinti mechanizmus, kuriais būtų veiksmingai įgyvendinamas vienodo požiūrio principas Sąjungos darbuotojų ir jų šeimos narių, besinaudojančių laisvo judėjimo teise, atžvilgiu. Be to, Komisija apžvelgė teisės aktų ir teismų praktikos pokyčius, visų pirma dėl Sąjungos teisės laisvo darbuotojų judėjimo srityje taikymo asmenų atžvilgiu apimties ir teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos darbuotojai ir jų šeimos nariai, esmės;

(7)

2010 m. spalio 27 d. 2010 m. ES pilietybės ataskaitoje „Kliūčių ES piliečių teisėms šalinimas“ Komisija skirtingą ir neteisingą su laisvo judėjimo teise susijusių Sąjungos teisės aktų taikymą nurodė kaip vieną iš pagrindinių kliūčių, su kuriomis Sąjungos piliečiai susiduria naudodamiesi savo teisėmis pagal Sąjungos teisę. Taigi Komisija paskelbė ketinanti imtis veiksmų, kuriais ji „palengvins ES piliečių ir jų šeimos narių iš trečiųjų šalių laisvą judėjimą griežtai užtikrindama ES taisyklių, be kita ko, susijusių su nediskriminavimu, įgyvendinimą, taip pat skatindama gerą praktiką ir geresnį ES taisyklių išmanymą vietoje, taip pat didindama informacijos sklaidos ES piliečiams apie jų teises į laisvą judėjimą mastą“ (2010 m. ES pilietybės ataskaitos veiksmas Nr. 15). Be to, 2013 m. ES pilietybės ataskaitoje „ES piliečiai: jūsų teisės, jūsų ateitis“ Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad reikia pašalinti administracines kliūtis ir supaprastinti kitose valstybėse narėse gyvenantiems, dirbantiems ir keliaujantiems Sąjungos piliečiams taikomas procedūras;

(8)

2012 m. balandžio 18 d. Komisijos komunikate „Ekonomikos atsigavimas kuriant darbo vietas“ (Užimtumo paketas) Komisija nurodė ketinanti pateikti teisės akto pasiūlymą, kad geriau remtų (informuotų ir konsultuotų) judžius darbuotojus apie jų teises, nustatytas SESV ir Reglamente (ES) Nr. 492/2011, ir paragino valstybes nares geriau informuoti apie Sąjungos teise dėl nediskriminavimo, lyčių lygybės ir laisvo darbuotojų judėjimo suteikiamas teises, suteikti daugiau ir paprastesnių galimybių Sąjungos piliečiams įsidarbinti viešajame sektoriuje, kaip nustatyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo aiškinamoje Sąjungos teisėje. Atsižvelgdamas į tai, Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad tam tikrų valstybės narės viešojo sektoriaus darbo vietų rezervavimas savo šalies piliečiams turi būti aiškinamas siaurai ir kad jis taikomas tik toms darbo vietoms, kurios yra susijusios su tiesioginiu arba netiesioginiu galių, suteiktų pagal viešąją teisę, naudojimu ir pareigomis, susijusiomis su valstybės ar kitų valstybės institucijų bendrųjų interesų apsauga;

(9)

tinkamas ir veiksmingas SESV 45 straipsnio ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011 taikymas ir vykdymo užtikrinimas, taip pat informavimas apie teises yra itin svarbūs elementai siekiant apsaugoti Sąjungos darbuotojų ir jų šeimos narių teises ir vienodą požiūrį į juos, o menkas vykdymo užtikrinimas trukdo veiksmingai taikyti šios srities Sąjungos taisykles ir kelia pavojų Sąjungos darbuotojų ir jų šeimos narių teisėms bei apsaugai;

(10)

veiksmingiau ir vienodai taikyti Sąjungos laisvo darbuotojų judėjimo taisyklėmis nustatytas teises taip pat būtina tam, kad tinkamai veiktų vidaus rinka;

(11)

Sąjungos laisvo darbuotojų judėjimo taisyklių taikymas ir stebėsena turėtų būti pagerinti, siekiant užtikrinti, kad Sąjungos darbuotojai ir jų šeimos nariai, taip pat darbdaviai, viešosios valdžios institucijos ir kiti susiję asmenys būtų geriau informuojami apie laisvo judėjimo teises ir pareigas, padėti Sąjungos darbuotojams ir jų šeimos nariams ir juos apsaugoti jiems naudojantis tomis teisėmis ir kovoti su viešosios valdžios institucijų ir viešojo ar privataus sektoriaus darbdavių vengimu taikyti tas taisykles. Tame kontekste valstybės narės taip pat gali atsižvelgti į padidėjusio judumo, pavyzdžiui, „protų nutekėjimo“ arba jaunimo išvykimo, poveikį;

(12)

siekdamos užtikrinti teisingą pagrindinių Sąjungos laisvo darbuotojų judėjimo taisyklių taikymą ir jų laikymosi stebėseną, valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių, kad apsaugotų Sąjungos darbuotojus ir jų šeimos narius, besinaudojančius savo laisvo judėjimo teise, nuo diskriminacijos dėl pilietybės ir bet kokių nepagrįstų apribojimų ar kliūčių naudotis ta teise;

(13)

tuo tikslu tikslinga nustatyti konkrečias veiksmingo vykdymo užtikrinimo taisykles ir sudaryti palankesnes sąlygas geriau ir vienodžiau taikyti pagrindines laisvą darbuotojų judėjimą reglamentuojančias taisykles laikantis SESV 45 straipsnio ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011. Užtikrinant tos pagrindinės laisvės įgyvendinimą turėtų būti atsižvelgiama į lyčių lygybės principą ir Sąjungos darbuotojų bei jų šeimos narių diskriminacijos dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 21 straipsnyje nurodytų priežasčių uždraudimą;

(14)

atsižvelgiant į tai, Sąjungos darbuotojams ir jų šeimos nariams, kurie patyrė diskriminaciją dėl pilietybės ar bet kokį nepagrįstą naudojimosi laisvo judėjimo teise apribojimą arba kliūtis, turėtų būti užtikrinta reali ir veiksminga teisminė apsauga. Kai valstybės narės teisių gynimo priemonėmis numato administracines procedūras, jos turėtų užtikrinti, kad bet koks administracinis sprendimas galėtų būti užginčytas teisme, kaip nurodyta Chartijos 47 straipsnyje. Atsižvelgiant į teisę į veiksmingą teisinę apsaugą, Sąjungos darbuotojai turėtų būti apsaugoti nuo bet kokio priešiško požiūrio ar neigiamų pasekmių, atsirandančių dėl skundo arba teismo proceso, kuriais siekiama užtikrinti pagal šią direktyvą garantuojamų teisių įgyvendinimą;

(15)

siekiant užtikrinti veiksmingesnę apsaugą, asociacijoms ir juridiniams asmenims, įskaitant socialinius partnerius, taip pat turėtų būti suteikta teisė dalyvauti, kaip tai nustato valstybės narės, teismo procese arba bet kurio tariamai nukentėjusiojo vardu, arba jį remiant, jam sutikus. Tai neturėtų daryti poveikio nacionalinėms atstovavimą ir gynybą teismo procesuose reglamentuojančioms taisyklėms ir kitai socialinių partnerių, darbuotojų ir darbdavių atstovų kompetencijai ir kolektyvinėms teisėms, pavyzdžiui, susijusioms su kolektyvinių susitarimų vykdymo užtikrinimu, kai taikytina, įskaitant kolektyvinio intereso veiksmus, pagal nacionalinę teisę arba praktiką. Siekiant užtikrinti veiksmingą teisinę apsaugą ir nedarant poveikio esamiems kolektyviniams gynybos mechanizmams, kuriais gali naudotis socialiniai partneriai, ir nacionalinei teisei arba praktikai, valstybių narių prašoma išnagrinėti, kaip įgyvendinami įpareigojamųjų ir kompensacinių kolektyvinio teisių gynimo mechanizmų bendrieji principai;

(16)

pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės taisyklės, reglamentuojančios teisių įgyvendinimo pagal šią direktyvą laiko terminus, turėtų būtų tokios, kad nebūtų galima laikyti, kad dėl jų įmanoma padaryti naudojimąsi tomis teisėmis praktiškai neįmanomą ar itin sudėtingą;

(17)

apsauga nuo diskriminacijos dėl pilietybės būtų sustiprinta, jeigu kiekvienoje valstybėje narėje veiktų veiksmingos, tinkamos patirties turinčios įstaigos, kurių kompetencija būtų skatinti vienodo požiūrio principo taikymą, analizuoti problemas, su kuriomis susiduria Sąjungos darbuotojai ir jų šeimos nariai, besinaudojantys savo laisvo judėjimo teise, nagrinėti galimus sprendimus ir suteikti jiems konkrečią pagalbą. Tų įstaigų kompetencija turėtų apimti, inter alia, nepriklausomos teisinės ir (arba) kitos pagalbos teikimą Sąjungos darbuotojams ir jų šeimos nariams, pavyzdžiui, teisinių konsultacijų apie atitinkamų Sąjungos ir nacionalinių taisyklių dėl laisvo darbuotojų judėjimo taikymą jiems, skundų pateikimo procedūras ir pagalbą užtikrinant darbuotojų ir jų šeimos narių teisių apsaugą teikimą. Tai taip pat gali apimti pagalbą teisinių procedūrų metu;

(18)

kiekviena valstybė narė turėtų pati nuspręsti, ar užduotys, kurios turi būti vykdomos pagal šią direktyvą, turėtų būti paskirtos pirmiau nurodytoms įstaigoms ar esamoms įstaigoms, siekiančioms nacionaliniu lygiu panašių tikslų, pavyzdžiui, laisvo asmenų judėjimo skatinimo, vienodo požiūrio principo įgyvendinimo ar asmenų teisių apsaugos tikslų. Jeigu valstybė narė nuspręstų išplėsti jau esamos įstaigos įgaliojimus, ji turėtų užtikrinti, kad esamai įstaigai būtų paskirti pakankami ištekliai, kad ji galėtų veiksmingai ir tinkamai atlikti savo esamas ir papildomas užduotis. Tais atvejais, kai užduotys paskiriamos kelioms įstaigoms, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jos būtų tinkamai koordinuojamos;

(19)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad viena ar kelios iš tų įstaigų veiktų kaip ryšių palaikymo punktas, ir kad jos bendradarbiautų bei dalytųsi informacija, pavyzdžiui, visų įstaigų kontaktiniais duomenimis, taip pat informacija apie teisių gynimo priemones ir asociacijų, organizacijų ar kitų juridinių asmenų, kurie teikia informaciją ir paslaugas Sąjungos darbuotojams ir jų šeimos nariams, kontaktiniais duomenimis. Ryšių palaikymo punktų sąrašas turėtų būti viešai prieinamas;

(20)

valstybės narės turėtų skatinti įstaigų, kurias jos paskiria pagal šią direktyvą, ir esamų informavimo ir paramos tarnybų, kurias užtikrina socialiniai partneriai, asociacijos, organizacijos ar kiti susiję juridiniai asmenys, pavyzdžiui, organizacijos, atsakingos už koordinavimo priemones pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 883/2004 (5), ir prireikus darbo inspekcijų, bendradarbiavimą;

(21)

valstybės narės turėtų skatinti sinergiją su esamomis informavimo ir paramos priemonėmis Sąjungos lygiu ir tuo tikslu turėtų užtikrinti, kad esamos ar naujai įsteigtos įstaigos glaudžiai bendradarbiautų su esamomis informavimo ir paramos tarnybomis, pavyzdžiui, „Jūsų Europa“, SOLVIT, Europos įmonių tinklu, vienu bendru informaciniu punktu ir EURES, įskaitant, kai tinka, EURES tarpvalstybines partnerystes;

(22)

valstybės narės turėtų skatinti dialogą su socialiniais partneriais ir atitinkamomis nevyriausybinėmis organizacijomis, siekiant spręsti nepagrįstų naudojimosi laisvo judėjimo teise apribojimų ir kliūčių ar įvairių formų diskriminacijos dėl pilietybės klausimus ir kovoti su tais reiškiniais;

(23)

valstybės narės turėtų nustatyti, kaip Sąjungos piliečiams, pavyzdžiui, darbuotojams, studentams ir neseniai studijas baigusiems asmenims, taip pat darbdaviams, socialiniams partneriams ir kitoms suinteresuotosioms šalims gali būti teikiama lengvai prieinama aktuali informacija apie šios direktyvos ir Reglamento (ES) Nr. 492/2011 nuostatas, įskaitant informaciją apie pagal šią direktyvą paskirtas įstaigas ir esamas teisių gynimo ir apsaugos priemones. Valstybės narės turėtų imtis priemonių, kad tokia informacija būtų pateikta daugiau nei viena oficialiąja Sąjungos kalba, atsižvelgdamos į darbo rinkos poreikius. Tai neturėtų prieštarauti valstybių narių teisės aktams dėl kalbų vartojimo. Ta informacija galėtų būti teikiama asmeniškai konsultuojant, taip pat ji turėtų būti lengvai prieinama svetainėse „Jūsų Europa“ ir EURES;

(24)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti teises, suteiktas pagal Sąjungos teisę, svarbu, kad būtų nuosekliai įgyvendinama ir stebima Tarybos direktyva 91/533/EEB (6);

(25)

šia direktyva nustatomi būtiniausi reikalavimai, taip suteikiant valstybėms narėms galimybę nustatyti arba toliau taikyti palankesnes nuostatas. Valstybės narės taip pat turi galimybę išplėsti organizacijų, kurioms patikėtos su Sąjungos darbuotojų apsauga nuo diskriminacijos dėl pilietybės susijusios užduotys, kompetenciją, kad ji apimtų visų Sąjungos piliečių, besinaudojančių savo laisvo judėjimo teise, ir jų šeimos narių teisę į vienodą požiūrį nediskriminuojant dėl pilietybės, kaip įtvirtinta SESV 21 straipsnyje ir Direktyvoje 2004/38/EB. Šios direktyvos įgyvendinimu neturėtų būti pasinaudota siekiant pateisinti bet kokį kiekvienoje valstybėje narėje jau nusistovėjusių sąlygų pablogėjimą;

(26)

veiksmingas šios direktyvos įgyvendinimas reiškia, kad valstybės narės, patvirtindamos atitinkamas priemones, kuriomis įgyvendinami jų įpareigojimai pagal šią direktyvą, turėtų pateikti nuorodą į šią direktyvą arba tokią nuorodą daryti oficialiai skelbiant įgyvendinimo priemones;

(27)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(28)

pasibaigus pakankamam laikotarpiui nuo šios direktyvos įgyvendinimo, Komisija turėtų parengti jos įgyvendinimo ataskaitą, kurioje visų pirma įvertintų galimybę pateikti reikiamą pasiūlymą, kuriuo būtų siekiama užtikrinti geresnį Sąjungos laisvo judėjimo teisės aktų vykdymo užtikrinimą. Toje ataskaitoje Komisija turėtų nagrinėti sunkumus, su kuriais gali susidurti darbo ieškantys jauni studijas baigę asmenys visoje Sąjungoje ir Sąjungos darbuotojų sutuoktiniai iš trečiųjų šalių;

(29)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teises ir laikomasi principų, pripažintų Chartijoje, visų pirma dėl laisvės pasirinkti profesiją ir teisės dirbti, teisės į nediskriminavimą, visų pirma dėl pilietybės, teisės į kolektyvines derybas ir kolektyvinius veiksmus, tinkamų ir teisingų darbo sąlygų, teisės laisvai judėti ir apsigyventi ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Ji turi būti įgyvendinama laikantis tų teisių ir principų;

(30)

šia direktyva atsižvelgiama į skirtingus darbo rinkos modelius valstybėse narėse, įskaitant darbo rinkos modelius, reglamentuojamus kolektyviniais susitarimais;

(31)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. nustatyti tinkamų nuostatų, priemonių ir kontrolės mechanizmų, būtinų siekiant geriau ir vienodžiau taikyti ir įgyvendinti praktikoje SESV ir Reglamentu (ES) Nr. 492/2011 suteiktas teises, susijusias su laisvu darbuotojų judėjimu, bendrą sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti,

a)

galimybėms įsidarbinti;

b)

įdarbinimo ir darbo sąlygoms, ypač susijusioms su darbo užmokesčiu, atleidimu iš darbo, darbuotojų sveikatai ir saugai bei, jei Sąjungos darbuotojai tampa bedarbiais, jų sugrąžinimu arba pakartotiniu priėmimu į darbą;

c)

galimybėms naudotis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis;

d)

narystei profesinėse sąjungose ir teisei būti renkamam į darbuotojų atstovavimo organus;

e)

galimybėms mokytis;

f)

galimybėms gauti būstą;

g)

Sąjungos darbuotojų vaikų galimybėms mokytis bendrojo lavinimo, pameistrystės ir profesinio mokymo mokyklose;

h)

įdarbinimo tarnybų teikiamai paramai.

a)

nepriklausomos teisinės ir (arba) kitokios pagalbos teikimą Sąjungos darbuotojams ir jų šeimų nariams arba tokios pagalbos teikimo užtikrinimą, nedarant poveikio jų teisėms bei 3 straipsnyje nurodytų asociacijų, organizacijų ir kitų juridinių asmenų teisėms;

b)

veikimą kaip ryšių palaikymo punktas, lygiavertis ryšių palaikymo punktams kitose valstybėse narėse, siekiant bendradarbiauti ir keistis atitinkama informacija;

c)

nepriklausomų tyrimų ir studijų, susijusių su nepagrįstais Sąjungos darbuotojų ir jų šeimos narių laisvo judėjimo teisės apribojimais ir kliūtimis arba jų diskriminacija dėl pilietybės, atlikimą ar užsakymą;

d)

užtikrinimą, kad būtų skelbiamos nepriklausomos ataskaitos, ir rekomendacijų visais klausimais, susijusiais su tokiais apribojimais ir kliūtimis arba diskriminacija, rengimą;

e)

atitinkamos informacijos apie Sąjungos laisvo darbuotojų judėjimo taisyklių taikymą nacionaliniu lygiu skelbimą.

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/15

(1)

pagal Tarybos sprendimą 2014/242/ES (1) Europos Sąjungos ir Azerbaidžano Respublikos susitarimas dėl be leidimo gyvenančių asmenų readmisijos (toliau – susitarimas) pasirašytas Sąjungos vardu su sąlyga, kad jis bus sudarytas vėliau;

(2)

susitarimas turėtų būti patvirtintas;

(3)

susitarimu įsteigiamas Jungtinis readmisijos komitetas, kuris turi priimti savo darbo tvarkos taisykles. Tinkama numatyti supaprastintą Sąjungos pozicijos nustatymo tokiu atveju tvarką;

(4)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui tos valstybės narės nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra joms privalomas ar taikomas;

(5)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/17

a)

readmisija – asmenų (prašomosios valstybės piliečių, trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės), kurie, remiantis šio susitarimo nuostatomis, buvo sulaikyti bandantys neteisėtai patekti arba neteisėtai esantys ar gyvenantys prašančioje valstybėje, perdavimas, kurį atlieka prašančioji valstybė, ir priėmimas, kurį atlieka prašomoji valstybė;

b)

Susitariančiosios Šalys – Azerbaidžanas ir Sąjunga;

c)

valstybė narė – bet kuri Sąjungos valstybė narė, kuriai šis susitarimas yra privalomas;

d)

Azerbaidžano pilietis – Azerbaidžano pilietybę turintis asmuo, kaip nustatyta Azerbaidžano teisės aktais;

e)

valstybės narės pilietis – bet kuris asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, kaip apibrėžiama Sąjungos tikslais;

f)

trečiosios šalies pilietis – bet kuris asmuo, turintis kitą nei Azerbaidžano ar vienos iš valstybių narių pilietybę;

g)

asmuo be pilietybės – bet kuris jokios valstybės pilietybės neturintis asmuo;

h)

leidimas gyventi – Azerbaidžano arba vienos iš valstybių narių išduotas bet kokios rūšies leidimas, kuriuo asmeniui suteikiama teisė gyventi jos teritorijoje. Tai neapima laikino leidimo likti jų teritorijoje iki tol, kol nagrinėjamas prieglobsčio prašymas arba prašymas išduoti leidimą gyventi;

i)

viza – Azerbaidžano arba vienos iš valstybių narių išduotas leidimas arba priimtas sprendimas, reikalingas norint atvykti į jų teritoriją, būti joje arba vykti per ją tranzitu. Tai neapima oro uosto tranzitinės vizos;

j)

prašančioji valstybė – valstybė (Azerbaidžanas arba viena iš valstybių narių), kuri pateikia readmisijos prašymą pagal šio susitarimo 8 straipsnį arba tranzito prašymą pagal 15 straipsnį;

k)

prašomoji valstybė – valstybė (Azerbaidžanas arba viena iš valstybių narių), kuriai pateikiamas readmisijos prašymas pagal šio susitarimo 8 straipsnį arba tranzito prašymas pagal 15 straipsnį;

l)

kompetentinga institucija – bet kuri Azerbaidžano arba vienos iš valstybių narių nacionalinė institucija, kuriai pagal 20 straipsnio 1 dalies a punktą pavesta įgyvendinti šį susitarimą;

m)

tranzitas – trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės kelionė per prašomosios valstybės teritoriją, vykstant iš prašančiosios valstybės į paskirties šalį.

—

1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje,

—

1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir jos protokoluose,

—

1966 m. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte,

—

1984 m. JT Konvencijoje prieš kankinimą,

—

1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso ir jos 1967 m. protokole.

a)

1 dalyje minėtų asmenų nepilnamečius nesusituokusius vaikus, nepriklausomai nuo jų gimimo vietos ar pilietybės, išskyrus atvejus, kai jie turi savarankišką teisę gyventi prašančiojoje valstybėje narėje arba kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi;

b)

1 dalyje minėtų asmenų sutuoktinius, turinčius kitą pilietybę, arba sutuoktinius be pilietybės, jei jie turi arba įgyja teisę atvykti ir pasilikti Azerbaidžano teritorijoje, išskyrus atvejus, kai jie turi savarankišką teisę gyventi prašančiojoje valstybėje narėje arba kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi.

a)

readmisijos prašymo pateikimo metu turi Azerbaidžano išduotą galiojančią vizą arba leidimą gyventi arba

b)

neteisėtai ir tiesiogiai atvyko į valstybių narių teritoriją po to, kai buvo pasilikęs Azerbaidžano teritorijoje arba vyko per ją tranzitu.

a)

trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės vyksta tik tranzitu per Azerbaidžano tarptautinį oro uostą;

b)

trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės turėjo teisę be vizos lankytis prašančiosios valstybės narės teritorijoje.

a)

1 dalyje minėtų asmenų nepilnamečius nesusituokusius vaikus, nepriklausomai nuo jų gimimo vietos ar pilietybės, išskyrus atvejus, kai jie turi savarankišką teisę gyventi Azerbaidžane;

b)

1 dalyje minėtų asmenų sutuoktinius, turinčius kitą pilietybę, arba sutuoktinius be pilietybės, jei jie turi arba įgyja teisę atvykti ir pasilikti prašomosios valstybės narės teritorijoje, išskyrus atvejus, kai jie turi savarankišką teisę gyventi Azerbaidžane.

a)

readmisijos prašymo pateikimo metu turi prašomosios valstybės narės išduotą galiojančią vizą arba leidimą gyventi arba

b)

neteisėtai ir tiesiogiai atvyko į Azerbaidžano teritoriją po to, kai buvo pasilikęs prašomosios valstybės narės teritorijoje arba vyko per ją tranzitu.

a)

trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės vyksta tik tranzitu per prašomosios valstybės narės tarptautinį oro uostą arba

b)

trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės turėjo teisę be vizos lankytis Azerbaidžano teritorijoje.

a)

išsami informacija apie grąžintiną asmenį (pvz., vardai, pavardės, gimimo data, ir, jei įmanoma, gimimo vieta bei paskutinė gyvenamoji vieta) ir, kai taikoma, išsami informacija apie nepilnamečius nesusituokusius vaikus ir (arba) sutuoktinius;

b)

savų piliečių atveju – priemonės, kuriomis bus pateikti įrodymai arba prima facie įrodymai dėl pilietybės, kaip atitinkamai nustatyta 1 ir 2 prieduose;

c)

trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės atveju – priemonės, kuriomis bus pateikti įrodymai arba prima facie įrodymai dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės readmisijos sąlygų, kaip atitinkamai nustatyta 3 ir 4 prieduose;

d)

priimtino atgal asmens nuotrauka.

a)

patvirtinimas, kad perduotinam asmeniui gali prireikti pagalbos ar priežiūros, jei atitinkamas asmuo aiškiai pritarė tokiam patvirtinimui;

b)

bet kokia kita apsaugos, saugumo priemonė arba informacija apie asmens sveikatą, kuri gali būti būtina individualaus perdavimo atveju.

a)

dvi darbo dienas, jei prašymas pateikiamas pagal pagreitintą procedūrą (7 straipsnio 3 dalis);

b)

penkiolika kalendorinių dienų – visais kitais atvejais.

a)

jei yra reali rizika, kad paskirties valstybėje arba kitoje tranzito valstybėje trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės gali būti kankinamas arba su juo gali būti nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi arba jis gali būti baudžiamas, jam gali būti įvykdyta mirties bausmė arba jis gali būti persekiojamas dėl savo rasės, religijos, pilietybės, priklausymo kokiai nors socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, arba

b)

jei prašomojoje valstybėje arba kitoje tranzito valstybėje trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės bus taikomos baudžiamosios sankcijos, arba

c)

dėl visuomenės sveikatos, nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos sumetimų arba kitų prašomosios valstybės nacionalinių interesų.

a)

tranzito rūšis (oro, jūrų ar sausumos transportu), kitos galimos tranzito valstybės ir numatoma galutinė paskirties vieta;

b)

atitinkamo asmens duomenys (pvz., vardas, pavardė, mergautinė pavardė, kiti naudojami vardai ir (arba) vardai, kuriais tas asmuo žinomas, arba slapyvardžiai, gimimo data, lytis ir, kai įmanoma, gimimo vieta, pilietybė, kalba, kelionės dokumento rūšis ir numeris);

c)

numatomas sienos perėjimo punktas, perdavimo laikas ir galima palyda;

d)

pareiškimas, kad, prašančiosios valstybės nuomone, yra laikomasi 14 straipsnio 2 dalies sąlygų ir nėra žinoma priežasčių, dėl kurių prašymas pagal 14 straipsnio 3 dalį galėtų būti atmestas.

a)

asmens duomenys turi būti tvarkomi sąžiningai ir teisėtai;

b)

asmens duomenys turi būti renkami konkrečiam, aiškiam bei teisėtam šio susitarimo įgyvendinimo tikslui, ir nei juos perduodanti, nei juos gaunanti institucija negali jų vėliau tvarkyti, taikydamos šio tikslo neatitinkantį būdą;

c)

asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir ne pernelyg išsamūs, palyginti su tikslais, dėl kurių jie renkami ir (arba) vėliau tvarkomi; visų pirma teikiami asmens duomenys gali būti susiję tik su:

d)

asmens duomenys turi būti tikslūs ir, kai būtina, atnaujinami;

e)

asmens duomenys turi būti laikomi tokia forma, kuri leistų nustatyti duomenų subjektus per ne ilgesnį nei būtina laiką, numatytą tam tikslui, dėl kurio duomenys buvo renkami arba dėl kurio jie yra toliau tvarkomi;

f)

perduodančioji institucija ir gaunančioji institucija imasi visų pagrįstų priemonių, kad būtų tinkamai užtikrinamas asmens duomenų taisymas, trynimas ar blokavimas, jei duomenys tvarkomi nesilaikant šio straipsnio, visų pirma, jei tie duomenys yra nepakankami, netinkami, netikslūs ar jų yra pernelyg daug tam tikslui, dėl kurio jie tvarkomi. Tai apima pranešimą kitai Šaliai apie bet kokį duomenų taisymą, trynimą ar blokavimą;

g)

perduodančiosios institucijos prašymu gaunančioji institucija jai praneša apie perduotų duomenų panaudojimą ir gautus rezultatus;

h)

asmens duomenys gali būti perduodami tik kompetentingoms institucijoms. Perduodant toliau kitoms įstaigoms, reikia pranešančiosios institucijos išankstinio sutikimo;

i)

pranešančioji ir perduodančioji institucijos privalo surašyti raštišką protokolą apie asmens duomenų perdavimą ir gavimą.

—

tarptautinių konvencijų, nustatančių valstybę, atsakingą už pateiktų paraiškų dėl prieglobsčio suteikimo svarstymą,

—

tarptautinių konvencijų dėl ekstradicijos ir tranzito,

—

daugiašalių tarptautinių konvencijų ir susitarimų dėl užsienio piliečių readmisijos, pavyzdžiui, Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos.

a)

stebėti, kaip taikomas šis susitarimas;

b)

spręsti klausimus, kylančius dėl šio susitarimo aiškinimo ar taikymo;

c)

spręsti dėl įgyvendinimo nuostatų, reikalingų, kad šis susitarimas būtų taikomas vienodai;

d)

reguliariai keistis informacija apie įgyvendinimo protokolus, sudarytus atskirų valstybių narių ir Azerbaidžano pagal 20 straipsnį;

e)

teikti rekomendacijas dėl šio susitarimo ir jo priedų pakeitimų.

a)

kompetentingų institucijų paskyrimo, sienos perėjimo punktų ir keitimosi informacija apie kontaktinius asmenis;

b)

asmenų grąžinimo su palyda, įskaitant trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės tranzitą su palyda, sąlygų;

c)

priemonių ir dokumentų, kurie papildo nurodytus šio susitarimo 1–4 prieduose;

d)

readmisijos pagal pagreitintą procedūrą sąlygų;

e)

apklausų tvarkos.

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/43

(1)

Sprendimu 98/591/EB (1) Taryba patvirtino Europos bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės susitarimo dėl mokslinio ir technologinio bendradarbiavimo (toliau – Susitarimas) sudarymą;

(2)

Susitarimo 12 straipsnio b punkte numatyta, kad Susitarimas sudaromas pradiniam penkerių metų laikotarpiui ir po to gali būti pratęstas, jei reikia – ir su daliniais pakeitimais, kitiems penkerių metų trukmės laikotarpiams rašytiniu Šalių susitarimu;

(3)

Tarybos sprendimu 2009/306/EB (2) Susitarimas buvo pratęstas dar penkeriems metams;

(4)

Susitarimo šalių manymu, greitas Susitarimo pratęsimas atitiktų abiejų Šalių interesus;

(5)

pratęsto Susitarimo turinys turi būti identiškas Susitarimo, kuris nustojo galioti 2013 m. spalio 14 d., turiniui;

(6)

todėl Susitarimo pratęsimas turėtų būti patvirtintas Europos Sąjungos vardu,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/45

(1)

po Tarptautinėje saugaus ir aplinkai tinkamo laivų perdirbimo konferencijoje vykusių svarstymų 2009 m. gegužės 15 d. Tarptautinėje jūrų organizacijoje (TJO) buvo priimta Honkongo konvencija dėl saugaus ir aplinkai tinkamo laivų perdirbimo (toliau – Konvencija). Konvencija taikoma laivų projektavimui, statybai, eksploatavimui ir paruošimui, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos saugiam ir aplinką tausojančiam jų perdirbimui, nesukeliant pavojaus laivų saugumui ir eksploatavimo efektyvumui. Joje taip pat numatomas saugus ir aplinką tausojantis laivų perdirbimo kompleksų eksploatavimas ir tinkamo laivų perdirbimo atitikties reikalavimams užtikrinimo mechanizmo nustatymas;

(2)

Konvencija įsigalioja praėjus 24 mėnesiams nuo tos dienos, kai ją ratifikuoja mažiausiai 15 valstybių, kurių prekybiniai laivynai kartu sudėjus sudaro mažiausiai 40 % pasaulio prekybinio laivyno bendrosios talpos ir kurių bendras didžiausias perdirbtų laivų metinis tūris per pastaruosius 10 metų sudaro ne mažiau kaip 3 % tų valstybių visų prekybinių laivų bendrosios talpos;

(3)

Taryba savo 2009 m. spalio 21 d. išvadose aktyviai ragino valstybes nares ratifikuoti Konvenciją teikiant jai pirmenybę, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos jai kuo greičiau įsigalioti ir tikrai bei veiksmingai keisti padėtį šiame sektoriuje;

(4)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1257/2013 (1), be kita ko, siekiama kuo labiau sumažinti ir kiek praktiškai įmanoma panaikinti dėl laivų perdirbimo kylantį neigiamą poveikį žmonių sveikatai bei aplinkai ir sudaryti palankesnes sąlygas Konvencijos ratifikavimui. To reglamento 5 straipsnio 9 dalyje, 7 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 12 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatomas Sąjungos teisės suderinimas su Konvencija. 32 straipsnio 4 dalyje nurodomas valstybių narių, kurios neturi su jų vėliavomis plaukiojančių ar su jų vėliavomis įregistruotų laivų arba yra nutraukusios laivų registravimą savo nacionaliniuose laivų registruose, atvejis. Tos valstybės narės gali nukrypti nuo tam tikrų reglamento nuostatų, jei nėra nė vieno su jų vėliava įregistruoto laivo. Taigi Taryba turėtų įgalioti valstybes nares, kurios neturi su jų vėliavomis plaukiojančių ar su jų vėliavomis įregistruotų laivų, patenkančių į Konvencijos taikymo sritį, ją ratifikuoti arba prisijungti prie jos;

(5)

Sąjunga negali prisijungti prie Konvencijos, nes jos šalimis gali būti tik valstybės;

(6)

todėl Sąjunga turėtų leisti valstybėms narėms, kurios turi su jų vėliavomis plaukiojančių ar su jų vėliavomis įregistruotų laivų, patenkančių į Konvencijos taikymo sritį, ją ratifikuoti arba prisijungti prie jos,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/47

(1)

pagal Tarybos sprendimą 2013/695/ES (1)2013 m. lapkričio 29 d. buvo pasirašytas Europos Sąjungos ir Azerbaidžano Respublikos susitarimas dėl vizų režimo supaprastinimo (toliau – Susitarimas), su sąlyga, kad jis bus sudarytas;

(2)

Susitarimas turėtų būti patvirtintas;

(3)

šis sprendimas yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant Jungtinė Karalystė nedalyvauja pagal Tarybos sprendimą 2000/365/EB (2), plėtojimas; todėl Jungtinė Karalystė nedalyvauja jį priimant ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(4)

šis sprendimas yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant Airija nedalyvauja pagal Tarybos sprendimą 2002/192/EB (3), plėtojimas; todėl Airija nedalyvauja jį priimant ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(5)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/49

a)

valstybė narė – bet kuri Europos Sąjungos valstybė narė, išskyrus Danijos Karalystę, Airijos Respubliką ir Jungtinę Karalystę;

b)

Sąjungos pilietis – valstybės narės, kaip apibrėžta a punkte, pilietis;

c)

Azerbaidžano Respublikos pilietis – bet kuris Azerbaidžano Respublikos pilietybę pagal joje galiojančius teisės aktus turintis asmuo;

d)

viza – valstybės narės arba Azerbaidžano Respublikos išduotas leidimas vykti tranzitu per valstybių narių arba Azerbaidžano Respublikos teritoriją arba per 180 dienų laikotarpį į tą teritoriją atvykti numatytam laikui, kuris yra ne ilgesnis kaip 90 dienų;

e)

teisėtai gyvenantis asmuo – tai:

a)

artimiems giminaičiams – sutuoktiniams, vaikams (įskaitant įvaikius), tėvams (įskaitant globėjus), seneliams ir vaikaičiams, lankantiems Europos Sąjungos piliečius, teisėtai gyvenančius Azerbaidžano Respublikos teritorijoje arba Azerbaidžano Respublikos piliečius, teisėtai gyvenančius valstybėse narėse, arba Europos Sąjungos piliečius, gyvenančius valstybės narės, kurios piliečiai jie yra, teritorijoje, arba Azerbaidžano Respublikos piliečius, gyvenančius Azerbaidžano Respublikos teritorijoje:

b)

nedarant poveikio 10 straipsniui, oficialių delegacijų nariams, įskaitant šių delegacijų nuolatinius narius, kurie pagal oficialų valstybėms narėms, Europos Sąjungai ar Azerbaidžano Respublikai adresuotą kvietimą dalyvauja oficialiuose susitikimuose, konsultacijose, derybose arba mainų programose, taip pat renginiuose, kuriuos Azerbaidžano Respublikos arba kurios nors iš valstybių narių teritorijoje organizuoja tarpvyriausybinės organizacijos;

c)

verslininkams ir verslo organizacijų atstovams:

d)

vairuotojams, vykdantiems tarptautinius krovinių ir keleivių pervežimus tarp Azerbaidžano Respublikos ir valstybių narių transporto priemonėmis, registruotomis valstybėse narėse arba Azerbaidžano Respublikoje:

e)

mokiniams, studentams, aukštesnių studijų pakopų studentams ir lydintiesiems mokytojams, kurie vyksta studijų arba mokymo tikslais, įskaitant mainų programas ir kitokią su mokyklomis susijusią veiklą:

f)

mokslo, akademinėje, kultūros ir meno veikloje, įskaitant universitetų ir kitokias mainų programas, dalyvaujantiems asmenims:

g)

žurnalistams ir juos lydintiems techniniams darbuotojams, einantiems profesines pareigas:

h)

tarptautinių sporto renginių dalyviams ir juos lydintiems asmenims, einantiems profesines pareigas:

i)

susigiminiavusių miestų organizuojamų oficialių mainų programų dalyviams:

j)

dėl medicininių priežasčių vykstantiems asmenims ir, jei reikia, juos lydintiems asmenims:

k)

laisvųjų profesijų atstovams, dalyvaujantiems tarptautinėse parodose, konferencijose, simpoziumuose, seminaruose ar kituose panašiuose renginiuose, organizuojamuose Azerbaidžano Respublikos arba valstybių narių teritorijose:

l)

pilietinės visuomenės organizacijų atstovams, kurie vyksta mokymosi, seminarų, konferencijų tikslais, įskaitant mainų programas:

m)

į laidotuves vykstantiems giminaičiams:

n)

lankantiesiems kariškių arba civilių kapus:

a)

kviečiamojo asmens: vardas ir pavardė, gimimo data, lytis, pilietybė, paso numeris, kelionės laikas ir tikslas, atvykimų į šalį skaičius ir, tam tikrais atvejais, kartu su kviečiamuoju asmeniu vykstančių sutuoktinio ir vaikų vardai ir pavardės;

b)

kviečiančiojo asmens: vardas, pavardė ir adresas;

c)

kviečiančiojo juridinio asmens, įmonės ar organizacijos: visas pavadinimas, adresas ir,

a)

sutuoktiniams, vaikams (įskaitant įvaikius), kuriems nėra suėję 21 metai arba išlaikomiems, tėvams (įskaitant globėjus), lankantiems Europos Sąjungos piliečius, teisėtai gyvenančius Azerbaidžano Respublikos teritorijoje arba Azerbaidžano Respublikos piliečiams, teisėtai gyvenančius valstybių narių teritorijoje, arba Europos Sąjungos piliečius, gyvenančius valstybės narės, kurios piliečiai jie yra, teritorijoje, arba Azerbaidžano Respublikos piliečius, gyvenančius Azerbaidžano Respublikos teritorijoje;

b)

oficialių delegacijų nuolatiniams nariams, kurie pagal oficialų valstybėms narėms, Europos Sąjungai ar Azerbaidžano Respublikai adresuotą kvietimą reguliariai dalyvaus susitikimuose, konsultacijose, derybose arba mainų programose, taip pat renginiuose, kuriuos Azerbaidžano Respublikos arba kurios nors iš valstybių narių teritorijoje organizuoja tarpvyriausybinės organizacijos;

—

a punkte nurodytų asmenų atveju – teisėtai vienoje iš valstybių narių gyvenančių Azerbaidžano Respublikos piliečių, arba teisėtai Azerbaidžano Respublikoje gyvenančių Sąjungos piliečių leidimo teisėtai gyventi galiojimo trukmė,

—

b punkte nurodytų asmenų atveju – nuolatinio oficialios delegacijos nario statuso galiojimo trukmė,

a)

studentams ir aukštesnių studijų pakopų studentams, kurie reguliariai vyksta studijų arba mokymosi tikslais, taip pat pagal mainų programas;

b)

žurnalistams ir juos lydintiems techniniams darbuotojams, einantiems profesines pareigas;

c)

susigiminiavusių miestų organizuojamų oficialių mainų programų dalyviams;

d)

vairuotojams, vykdantiems tarptautinius krovinių ir keleivių pervežimus tarp Azerbaidžano Respublikos ir valstybių narių teritorijų transporto priemonėmis, registruotomis valstybėse narėse arba Azerbaidžano Respublikoje;

e)

asmenims, kuriems dėl medicininių priežasčių būtina reguliariai lankytis valstybėse narėse, ir, jei reikia, juos lydintiems asmenims;

f)

tarptautinėse parodose, konferencijose, simpoziumuose, seminaruose ar kituose panašiuose renginiuose dalyvaujantiems laisvųjų profesijų atstovams, kurie reguliariai vyksta į Azerbaidžano Respubliką arba valstybes nares;

g)

pilietinės visuomenės organizacijų atstovams, kurie reguliariai vyksta į Azerbaidžano Respubliką arba valstybes nares mokymosi, seminarų, konferencijų tikslais, įskaitant mainų programas;

h)

mokslo, kultūros ir meno veikloje, įskaitant universitetų ir kitokius mainus, dalyvaujantiems asmenims, kurie reguliariai vyksta į Azerbaidžano Respubliką arba valstybes nares;

i)

tarptautinių sporto renginių dalyviams ir juos lydintiems asmenims, einantiems profesines pareigas:

j)

oficialių delegacijų nariams, kurie pagal oficialų valstybėms narėms, Europos Sąjungai ar Azerbaidžano Respublikai adresuotą kvietimą reguliariai dalyvaus susitikimuose, konsultacijose, derybose arba mainų programose, taip pat renginiuose, kuriuos Azerbaidžano Respublikos arba kurios nors iš valstybių narių teritorijoje organizuoja tarpvalstybinės organizacijos;

k)

verslininkams ir verslo organizacijų atstovams, kurie reguliariai vyksta į Azerbaidžano Respubliką arba valstybes nares.

a)

Europos Sąjungos piliečių, teisėtai gyvenančių Azerbaidžano Respublikos teritorijoje arba Azerbaidžano Respublikos piliečių, teisėtai gyvenančių valstybių narių teritorijoje, arba Europos Sąjungos piliečių, gyvenančių valstybės narės, kurios piliečiai jie yra, teritorijoje, ir Azerbaidžano Respublikos piliečių, gyvenančių Azerbaidžano Respublikos teritorijoje, artimi giminaičiai – sutuoktiniai, vaikai (įskaitant įvaikius), tėvai (įskaitant globėjus), seneliai ir vaikaičiai;

b)

oficialių delegacijų nariai, įskaitant nuolatinius oficialių delegacijų narius, kurie pagal oficialų valstybėms narėms, Europos Sąjungai ar Azerbaidžano Respublikai adresuotą kvietimą dalyvaus oficialiuose susitikimuose, konsultacijose, derybose arba mainų programose, taip pat renginiuose, kuriuos Azerbaidžano Respublikos arba kurios nors iš valstybių narių teritorijoje organizuoja tarpvalstybinės organizacijos;

c)

mokiniai, studentai, aukštesnių studijų pakopų studentai ir lydintieji mokytojai, kurie vyksta studijų arba mokymo tikslais, įskaitant mainų programas ir kitokią su mokyklomis susijusią veiklą;

d)

neįgalieji ir, jei reikia, juos lydintys asmenys;

e)

tarptautinių sporto renginių dalyviai ir juos lydintys asmenys, einantys profesines pareigas;

f)

mokslo, kultūros ir meno veikloje, įskaitant universitetų ir kitokias mainų programas, dalyvaujantys asmenys;

g)

asmenys, pateikę dokumentus, įrodančius jų kelionės būtinybę dėl humanitarinių priežasčių, įskaitant skubios medicininės pagalbos gavimą, ir tokį asmenį lydintis asmuo, arba asmenys, vykstantys į artimo giminaičio laidotuves arba norintys aplankyti sunkiai sergantį artimą giminaitį;

h)

pilietinės visuomenės organizacijų atstovai, kai vykstama mokymosi, seminarų, konferencijų tikslais, įskaitant mainų programas;

i)

pensininkai;

j)

vaikai iki 12 metų;

k)

žurnalistai ir juos lydintys techniniai darbuotojai, einantys profesines pareigas.

a)

prižiūrėti, kaip įgyvendinamas šis susitarimas;

b)

siūlyti šio susitarimo pakeitimus arba papildymus;

c)

spręsti ginčus, kylančius dėl šio susitarimo nuostatų aiškinimo ar taikymo.

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/61

(1)

1999 m. liepos 16 d. Taryba įgaliojo Komisiją Europos bendrijos vardu Europos Taryboje derėtis dėl konvencijos dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos;

(2)

Europos konvenciją dėl sąlygine prieiga grindžiamų paslaugų ir sąlyginės prieigos paslaugų teisinės apsaugos (toliau – Konvencija) Europos Taryba priėmė 2001 m. sausio 24 d.;

(3)

Konvencija nustatoma reguliavimo sistema, kuri yra beveik identiška tai sistemai, kuri nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/84/EB (1);

(4)

Konvencija įsigaliojo 2003 m. liepos 1 d. ir Sąjunga gali ją pasirašyti;

(5)

pasirašius Konvenciją galėtų būti lengviau taikyti į Direktyvos 98/84/EB nuostatas panašias nuostatas ir už Sąjungos ribų ir nustatyti sąlygine prieiga grindžiamoms paslaugoms taikomą teisės aktą, kuris būtų taikomas visame Europos žemyne;

(6)

Konvencija turėtų būti pasirašyta Sąjungos vardu su sąlyga, kad ji bus sudaryta vėliau,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/62

(1)

remiantis Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 50 straipsnio 2 dalies a punktu, Slovėnijos paraiška įregistruoti pavadinimą „Piranska sol“ paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2);

(2)

prieštaravimo pareiškimų pagal Reglamento (ES) Nr. 1151/2012 51 straipsnį Komisija negavo, todėl pavadinimas „Piranska sol“ turi būti įregistruotas,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/64

(1)

Komisijos reglamente (EB) Nr. 1451/2007 (2) yra nustatytas veikliųjų medžiagų, kurias reikėtų įvertinti, kad jas būtų galima įtraukti į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/8/EB (3) I, IA arba IB priedą, sąrašas. Tame sąraše yra 4,5-dichlor-2-oktil-2H-izotiazol-3-onas;

(2)

pagal Direktyvos 98/8/EB 11 straipsnio 2 dalį buvo įvertinta, ar 4,5-dichlor-2-oktil-2H-izotiazol-3-oną galima naudoti 21-o tipo produktams, kurie apibrėžti tos direktyvos V priede (puvimą stabdantys produktai) ir atitinka Reglamento (ES) Nr. 528/2012 V priede apibrėžtus 21-o tipo produktus (nuo apaugimo apsaugančius produktus), gaminti;

(3)

Norvegija buvo paskirta ataskaitos rengėja ir 2010 m. gruodžio 21 d. Komisijai pateikė kompetentingos institucijos ataskaitą ir rekomendaciją, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 1451/2007 14 straipsnio 4 ir 6 dalyse;

(4)

valstybės narės ir Komisija peržiūrėjo kompetentingos institucijos ataskaitą. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1451/2007 15 straipsnio 4 dalimi peržiūros išvados 2014 m. kovo 13 d. buvo įtrauktos į Biocidinių produktų nuolatinio komiteto peržiūrėtą vertinimo ataskaitą;

(5)

pagal tą vertinimo ataskaitą biocidiniai produktai, kurie naudojami kaip 21-o tipo produktai ir kurių sudėtyje yra 4,5-dichlor-2-oktil-2H-izotiazol-3-ono, turėtų atitikti Direktyvos 98/8/EB 5 straipsnio reikalavimus, jei laikomasi tam tikrų su jų naudojimu susijusių specifikacijų ir sąlygų;

(6)

todėl 4,5-dichlor-2-oktil-2H-izotiazol-3-oną tikslinga patvirtinti kaip veikliąją medžiagą, skirtą 21-o tipo biocidiniams produktams gaminti, jei laikomasi tų specifikacijų ir sąlygų;

(7)

kadangi į vertinimą nebuvo įtrauktos nanomedžiagos, patvirtinimas šioms medžiagoms neturėtų būti taikomas, kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 528/2012 4 straipsnio 4 dalyje;

(8)

veiklioji medžiaga turėtų būti patvirtinta praėjus tinkamam laikotarpiui, per kurį suinteresuotosios šalys galėtų imtis parengiamųjų priemonių, reikalingų siekiant laikytis nustatytų naujų reikalavimų;

(9)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Biocidinių produktų nuolatinio komiteto nuomonę,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/68

(1)

Komisijos reglamente (EB) Nr. 1451/2007 (2) yra nustatytas veikliųjų medžiagų, kurias reikėtų įvertinti, kad jas būtų galima įtraukti į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/8/EB (3) I, IA arba IB priedą, sąrašas. Tame sąraše yra ciprokonazolis;

(2)

pagal Direktyvos 98/8/EB 11 straipsnio 2 dalį buvo įvertinta, ar ciprokonazolį galima naudoti 8-to tipo produktams (medienos antiseptikams), apibrėžtiems tos direktyvos V priede ir atitinkantiems Reglamento (ES) Nr. 528/2012 V priede apibrėžtus 8-to tipo produktus, gaminti;

(3)

Airija buvo paskirta už ataskaitos rengimą atsakinga valstybe nare ir 2012 m. gegužės 30 d. Komisijai pateikė kompetentingos institucijos ataskaitą ir rekomendaciją, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 1451/2007 14 straipsnio 4 ir 6 dalyse;

(4)

valstybės narės ir Komisija peržiūrėjo kompetentingos institucijos ataskaitą. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1451/2007 15 straipsnio 4 dalimi peržiūros išvados 2014 m. kovo 13 d. buvo įtrauktos į Biocidinių produktų nuolatinio komiteto peržiūrėtą vertinimo ataskaitą;

(5)

pagal tą vertinimo ataskaitą biocidiniai produktai, kurie naudojami kaip 8-to tipo produktai ir kurių sudėtyje yra ciprokonazolio, turėtų atitikti Direktyvos 98/8/EB 5 straipsnio reikalavimus, jei laikomasi tam tikrų su jų naudojimu susijusių specifikacijų ir sąlygų;

(6)

todėl ciprokonazolį tikslinga patvirtinti kaip veikliąją medžiagą, skirtą 8-to tipo biocidiniams produktams gaminti, jei laikomasi tų specifikacijų ir sąlygų;

(7)

kadangi į vertinimą nebuvo įtrauktos nanomedžiagos, patvirtinimas šioms medžiagoms neturėtų būti taikomas, kaip nustatyta Reglamento (ES) Nr. 528/2012 4 straipsnio 4 dalyje;

(8)

ataskaitoje daroma išvada, kad ciprokonazolis atitinka Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1272/2008 (4) nustatytus kriterijus, pagal kuriuos jis gali būti klasifikuojamas kaip 1B kategorijos toksiška reprodukcijai medžiaga, ir Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 XIII priede nustatytus labai patvarių (vP) ir toksiškų (T) medžiagų kriterijus. Dabartinis suderintas ciprokonazolio klasifikavimas turėtų būti patikslintas pagal Reglamento (EB) Nr. 1272/2008 37 straipsnį, tačiau į tas medžiagai būdingas savybes reikėtų atsižvelgti, siekiant nustatyti patvirtinimo laikotarpį;

(9)

kadangi Reglamento (ES) Nr. 528/2012 90 straipsnio 2 dalies sąlygos yra netenkinamos, reikėtų laikytis dabartinės pagal Direktyvą 98/8/EB taikomos praktikos. Todėl patvirtinimo laikotarpis turėtų būti penkeri metai;

(10)

tačiau autorizuojant produktus pagal Reglamento (ES) Nr. 528/2012 23 straipsnį, ciprokonazolis turi būti laikomas keistinu pagal to reglamento 10 straipsnio 1 dalies d punktą;

(11)

veiklioji medžiaga turėtų būti patvirtinta praėjus tinkamam laikotarpiui, per kurį suinteresuotosios šalys galėtų imtis parengiamųjų priemonių, reikalingų siekiant laikytis nustatytų naujų reikalavimų;

(12)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Biocidinių produktų nuolatinio komiteto nuomonę,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/72

(1)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 295/2008 nustatyta bendra Europos statistinių duomenų apie verslo struktūrą, veiklos rūšis, konkurencingumą ir veiklos rezultatus Sąjungoje rinkimo, perdavimo ir vertinimo sistema;

(2)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 250/2009 (2) nustatytos rodiklių apibrėžtys ir duomenų perdavimo techninis formatas;

(3)

reikia nustatyti įmonių, kuriose dirba bent vienas darbuotojas, demografinių rodiklių apibrėžtis, kad būtų lengviau tarptautiniu mastu lyginti rezultatus, ypač susijusius su verslumo statistika. Šios apibrėžtys turėtų būti įtrauktos į Reglamento (EB) Nr. 250/2009 I priedą. Todėl reikėtų atitinkamai atnaujinti duomenų perdavimo techninį formatą, nustatytą Reglamento (EB) Nr. 250/2009 II priede, įskaitant duomenų grupės identifikatorių sąrašą, serijas ir kintamųjų sąrašą;

(4)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Europos statistikos sistemos komiteto nuomonę,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/79

(1)

Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 543/2011, atsižvelgiant į daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raunde rezultatus, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo iš trečiųjų šalių vertes produktams ir laikotarpiams, nurodytiems jo XVI priedo A dalyje;

(2)

remiantis Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011 136 straipsnio 1 dalimi, standartinė importo vertė apskaičiuojama kiekvieną darbo dieną atsižvelgiant į kintančius kasdienius duomenis. Todėl šis reglamentas turėtų įsigalioti jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną,

30.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 128/81