Finansinių perspektyvų ir daugiametės finansinės programos sistema

Tarpinstituciniais susitarimais nustatyti biudžeto prioritetai

8-ajame dešimtmetyje Bendrijos finansinės sistemos politinę ir institucinę pusiausvyrą trikdė vis labiau auganti įtampa. Šis konfliktas tarp dviejų biudžeto valdymo institucijų (Europos Parlamento ir Tarybos) pasireiškė vis sunkesne metine biudžeto sudarymo procedūra, biudžeto disbalansu ir augančiu Bendrijos išteklių ir poreikių neatitikimu. Tai paskatino Bendriją sukurti sistemą, skirtą biudžeto sudarymo procedūrai pagerinti.

Sudarydami tarpinstitucinį susitarimą (TIS), Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija iš anksto susitarė dėl pagrindinių biudžeto prioritetų keleriems metams. Šie biudžeto prioritetai atsispindi įgyvendinant Bendrijos išlaidų sistemą (daugiametę finansinę programą) – numatant finansines perspektyvas. Taip finansinių perspektyvų sistema gerina biudžeto sudarymo procedūrą ir užtikrina biudžeto vykdymo tvarką. Daugiametė finansinė programa sutartyse neminima.

Finansinės perspektyvos ir daugiametė finansinė programa: užtikrinti biudžeto vykdymo tvarką

Daugiametė finansinė programa parodo numatomų Bendrijos išlaidų maksimalią sumą ir struktūrą. 1988 m. buvo sudarytas pirmasis tarpinstitucinis susitarimas 1988–1992 m. finansinėms perspektyvoms taikyti (Delors I paketas), skirtas ištekliams, reikalingiems Suvestinio Europos akto biudžetui įgyvendinti, suteikti. Vėliau finansinės perspektyvos buvo atnaujintos 1992 m. 1993–1999 m. laikotarpiui (Delors II paketas), 1999 m. 2000–2006 m. laikotarpiui („Agenda 2000“) ir 2006 m. 2007–2013 m. laikotarpiui.

Taigi, finansinių perspektyvų sistemos tikslas – stiprinti biudžeto vykdymo tvarką, kontroliuoti bendrąjį išlaidų augimą ir užtikrinti sklandžią biudžeto sudarymo procedūrą. Finansinė programa įveda dvejopas viršutines ribas: bendrų išlaidų ir atskirai kiekvienai išlaidų kategorijai.

Finansinės programos struktūra

Kiekvienam programavimo laikotarpiui finansinėje programoje nustatytos „lubos“ (įsipareigojimų asignavimų ir mokėjimų asignavimų didžiausios sumos) kiekvienai „rubrikai“ (išlaidų kategorijai) kiekvieniems metams. Metinėje biudžeto sudarymo procedūroje apibrėžtas tikslus išlaidų lygis ir jų paskirstymas skirtingoms biudžeto eilutėms konkretiems metams.

Išlaidos pagal kategorijas skirstomos atsižvelgiant į Sąjungos politinius prioritetus konkrečiu laikotarpiu. 2007–2013 m. finansinės programos struktūra yra tokia.

1.	Tvarus augimas
1 a.	Konkurencingumas augimui ir užimtumui skatinti
1 b.	Sanglauda augimui ir užimtumui skatinti
2.	Gamtos išteklių išsaugojimas ir valdymas (įskaitant su rinka susijusias išlaidas ir tiesiogines išmokas)
3.	Pilietybė, laisvė, saugumas ir teisingumas
3 a.	Laisvė, saugumas ir teisingumas
3 b.	Pilietybė
4.	ES kaip pasaulinio masto veikėja
5.	Administravimas
6.	Kompensacijos

Kategorijų atskyrimas reiškia, kad biudžeto eilutė finansuojama tik iš konkrečios kategorijos. Todėl kiekviena kategorija turi būti pakankamai finansuojama, kad išlaidas būtų galima perkelti tarp skirtingų operacijų toje pačioje kategorijoje, atsižvelgiant į poreikius arba atsiradus nenumatytoms išlaidoms.

„Marža nenumatytoms išlaidoms“ tarp maksimalių nuosavųjų išteklių sumų ir maksimalių mokėjimų asignavimų sumų atlieka dvejopą vaidmenį:

leidžia prireikus patikslinti finansinę programą, siekiant padengti išlaidas, kurios nebuvo numatytos priimant finansines perspektyvas;
padeda kompensuoti lėtesnio nei numatyta, ekonomikos augimo padarinius. Kai faktinis bendrasis nacionalinis produktas yra mažesnis, nei numatyta, maksimalios mokėjimų asignavimų sumos, kurios yra absoliuti suma, gali būti finansuojamos iš maržos, neviršijant maksimalių nuosavųjų išteklių, išreikštų bendrųjų nacionalinių pajamų procentu.

Ryšys su nuosavųjų išteklių sistema

Bendra maksimali įsipareigojimų asignavimų suma gaunama pridėjus skirtingas kiekvienos kategorijos maksimalias sumas. Siekiant patikrinti finansinių perspektyvų suderinamumą su maksimaliomis nuosavųjų išteklių sumomis, kurios sudaro absoliučią išteklių, kuriuos valstybės narės gali suteikti Sąjungai, ribą, metinės maksimalios sumos yra nustatomos ir mokėjimų asignavimams. Ši maksimali suma yra bendra ir negali būti išskirstyta po kategorijas. Ji taip pat išreikšta Bendrijos apskaičiuotųjų bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) procentu.

Finansinės programos taikymo taisyklės

Finansinės programos taikymo taisyklės nurodytos tarpinstituciniame susitarime, apimančiame taisykles bei procedūras, susijusias su metiniu finansinės programos valdymu (techniniais patikslinimais, su įgyvendinimo sąlygomis arba su Europos Sąjungos plėtra susijusiais patikslinimais ir finansinių perspektyvų patikslinimo procedūromis). Tai leidžia pagerinti metinę biudžeto sudarymo procedūrą.

Kiekvienais metais Komisija savo atsakomybe techniškai patikslina finansinę programą ateinantiems metams. Patikslinimas taikomas šioms operacijoms:

kadangi finansinė programa sudaryta pastoviomis kainomis, kiekvienais metais ją būtina pataisyti atsižvelgiant į infliaciją, kad kiekviena išlaidų kategorija išlaikytų savo pradinę perkamąją galią. Techninis patikslinimas paprastai atliekamas metų n-2 pabaigoje konkretiems metams n, remiantis naujausiais turimais ekonominiais duomenimis ir prognozėmis. Jokie tolesni techniniai patikslinimai konkretiems metams neatliekami;
maksimalios nuosavųjų išteklių sumos išreiškiamos bendrojo nacionalinio produkto (BNP) procentu. Šių maksimalių sumų pavertimas absoliučiu dydžiu reiškia, kad, atliekant techninį patikslinimą, skaičiavimas turi būti paremtas naujausiais turimais Sąjungos BNP duomenimis. Būtent tada tikrinamas mokėjimų asignavimų sumų ir turimų nuosavųjų išteklių suderinamumas.

Komisija taip pat gali pasiūlyti abiem biudžeto valdymo institucijoms keisti finansinę programą dviem atvejais:

patikslinti struktūriniams veiksmams turimus mokėjimų asignavimus, jei programuojant šiuos veiksmus nustatomas vėlavimas;
iš naujo įvertinti poreikius konkrečiose kategorijose dėl naujų valstybių narių priėmimo.

Abi biudžeto valdymo institucijos tuomet gali Komisijai siūlant patikslinti finansinę programą. Tai leidžia Bendrijai, išlaikant maksimalias nuosavųjų išteklių ribas, imtis reikalingų veiksmų, kurie nebuvo numatyti nustatant finansines perspektyvas.

See also