Nuosavų išteklių mechanizmas

Nuosavų išteklių klausimas labai svarbus politiškai: išteklių šaltinis nustato piliečių, valstybių narių ir Bendrijos institucijų tarpusavio santykius, iškeldamas Bendrijų finansinės autonomijos klausimą. Diskusijos dėl Bendrijos nuosavųjų išteklių susijusios su bendresniu tolesnės Europos integracijos klausimu, kai susikerta dvi priešingos vizijos: federalizmas ir tarpvyriausybiškumas.

1970 m. priimtas sprendimas dėl nuosavųjų išteklių išskiria Bendrijas iš kitų tarptautinių organizacijų, kurių finansavimas pagrįstas valstybių narių įnašais.

Siekiant ES finansinės autonomijos: valstybių narių įnašai į nuosavuosius išteklius

Europos ekonominės bendrijos finansavimo klausimu 1957 m. kovo 25 d. Romos sutartis prieš perėjimą prie nuosavųjų išteklių sistemos numatė pereinamąjį laikotarpį, kurio metu valstybės narės turi mokėti įnašus. Taigi nuosavųjų išteklių principas jau buvo įrašytas sutarties 201 straipsnyje: „Biudžetas, nepriklausomai nuo kitų pajamų, finansuojamas tik iš nuosavųjų išteklių“. Nuosavuosius išteklius galima apibrėžti kaip savus ir nuo valstybių narių nepriklausomus finansavimo būdus. Turimos omeny visam laikui Bendrijos biudžeto finansavimui asignuotos įplaukos, kurių joks vėlesnis valstybių narių valdžios sprendimas negalėtų panaikinti. Taigi valstybės narės įpareigojamos paskirti mokėjimus Bendrijos biudžetui.

Pirmieji bandymai pervesti tikrus nuosavuosius išteklius, t. y. iš Bendrijos politikos (muitų sąjunga ir bendra žemės ūkio politika) gaunamus muito ir žemės ūkio mokesčius, žlugo 1965 m., kai susidūrė su Prancūzijos pasipriešinimu, tapusiu Liuksemburgo kompromiso priežastimi. Nesilaikyta ir pereinamojo laikotarpio, kai jau 1966 m. turėjo būti pereita prie tam tikros Bendrijos autonomijos. Sprendimą pereiti prie šios sistemos 1969 m. Hagos viršūnių susitikime, siekdami atgaivinti Bendriją po sunkumų laikotarpio, priėmė valstybių arba vyriausybių vadovai. Vėliau Taryba priėmė sprendimą, pagrįstą 1965 m. balandžio 8 d. Sujungimo sutartimi, skirti Bendrijoms nuosavuosius išteklius, kuriais jos galėtų padengti visas savo išlaidas. 1970 m. balandžio 21 d. sprendimu pereita nuo valstybinių įmokų, kurios veikė kaip valstybių narių kontrolės mechanizmas Bendrijos vykdomai politikai prižiūrėti, prie autonominio finansavimo tradiciniais nuosavaisiais ištekliais (žemės ūkio mokesčiai, muito mokesčiai) ir pridėtinės vertės mokesčiu (PVM).

Nuosavųjų išteklių šaltinis

Tikraisiais nuosavaisiais ištekliais laikomi tradiciniai nuosavieji ištekliai (TNI), nes tai iš Bendrijos vykdomos politikos gaunamos įplaukos, priešingai nei įplaukos, gaunamos iš valstybių narių kaip nacionalinės įmokos. Dabar nuosavuosius išteklius sudaro muito, žemės ūkio ir cukraus gamybos mokesčiai, nuo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaičiavimo bazės ir nuo bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) atskaičiuojami mokesčiai.

Muito mokesčiai. Muito mokesčiai renkami prie išorinės sienos už importą. 1968 m., dviem metais vėliau, nei buvo numatyta, įvestas bendras muito tarifas. Romos sutartyje muito mokesčiai numatyti kaip Europos ekonominės bendrijos (EEB) išlaidoms finansuoti skirti ištekliai. Nuo 1988 m. prie šių išteklių priskirti Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) muito mokesčiai.

Ištekliai iš žemės ūkio. Šios kategorijos svarbiausi yra mokesčiai, kurie iš pradžių ir buvo vadinami žemės ūkio mokesčiais. Jie pradėti rinkti 1962 m. ir 1970 m. balandžio 21 d. sprendimu perduoti Komisijos atsakomybei. Iš pradžių mokesčiai priklausė nuo pasaulio ir Europos rinkų kainų ir atitinkamai kito. Daugiašalių derybų dėl prekybos (Urugvajaus raundas, 1994 m. balandžio mėn.) susitarimus perkėlus į Bendrijos teisę, žemės ūkio ir muito mokesčiai praktiškai nebesiskiria. Žemės ūkio mokesčiai yra kaip muito mokesčiai, renkami už žemės produktus, importuojamus iš trečiųjų valstybių.

Prie šių mokesčių taip pat priskiriami cukraus, izogliukozės arba inulino sirupo gamybos mokesčiai. Kitaip nei žemės ūkio mokesčiais, šiais mokesčiais apmokestinami pačioje Bendrijoje savo veiklą vykdantys cukraus gamintojai. Dabartinė 2000 m. priimta sprendimo dėl nuosavųjų išteklių redakcija numato, kad valstybės narės gali pasilikti 25 % tradicinių nuosavųjų išteklių sumos surinkimo išlaidoms kompensuoti.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM). PVM mokestis kaip išteklius buvo numatytas 1970 m. balandžio 21 d. sprendime, nes vien tradicinių nuosavųjų išteklių finansuoti Bendrijos biudžetui neužteko. Skyrus papildomo laiko mokesčio surinkimo suderinimui užtikrinti, šis sudėtinis išteklius pradėtas rinkti tik nuo 1980 m. Jis pradėtas taikyti vienodu būdu, prie bazės pridedant tarifą. 1988–1994 m. bazė buvo apribota iki 55 % nuo valstybių narių bendrojo nacionalinio produkto (BNP). 1995 m. tarifas buvo sumažintas iki 50 % BNP valstybėms narėms, kurių BNP vienam gyventojui nesiekia 90 % Bendrijos vidurkio. 1995–1999 m. šis apribojimas pamažu buvo vis plačiau taikomas ir dabar galioja visose valstybėse narės.

1970 m. sprendimas apribojo PVM maksimalų pareikalavimo tarifą iki 1 % bazės. 1985 m. gegužės 7 d. priimtas antrasis sprendimas dėl nuosavųjų išteklių, pradedant 1986 m. sausio 1 d., padidino mokestį iki 1,4 %. Tai sutapo su Bendrijos plėtra Pirėnų pusiasalyje. Šis padidinimas buvo skirtas plėtimosi sąnaudoms finansuoti. 1994 m. spalio 31 d. priimtas ketvirtasis sprendimas dėl nuosavųjų išteklių 1995–1999 m. numatė laipsnišką grįžimą prie 1 % ribos, siekiant įmokų bešališkumo. Galiausiai 2000 m. priimtas sprendimas dėl nuosavųjų išteklių, kuris galioja iki dabar, apribojo ir įtvirtino 0,5 % bazės PVM maksimalų pareikalavimo tarifą.

Bendrosios nacionalinės pajamos (BNP).1988 m. Taryba nusprendė sukurti ketvirtąjį nuosavųjų išteklių šaltinį, susietą su bendruoju nacionaliniu produktu (BNP). Jis turėjo pakeisti PVM kaip biudžetą subalansuojantis išteklius. Kartu 1988 m. birželio 24 d. sprendimu nustatyta aukščiausia nuosavųjų išteklių riba, kuri 1988 m. atitiko 1,14, o 1999 m. – 1,27 % BNP. Dabartinis sprendimas dėl nuosavųjų išteklių praplečia 1995 m. pradėtos Europos nacionalinių sąskaitų sistemos taikymą (SEC 95) ES biudžetui. SEC 95 bendrojo nacionalinio produkto (BNP) sąvoka pakeista bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) sąvoka. Naujajame sprendime bendrosios nacionalinės pajamos keičia bendrąjį nacionalinį produktą dėl nuosavųjų išteklių. Vis dėlto, siekiant Bendrijoms paskirtų finansinių išteklių sumą išlaikyti nepakitusią, buvo numatyta aukščiausia nuosavųjų išteklių riba, atitinkanti tam tikrą ES bendrųjų nacionalinių pajamų procentą. Naujoji riba lygi 1,24 % Europos bendrųjų nacionalinių pajamų.

BNP pagrįstas išteklius gaunamas pritaikius kiekvienų metų biudžete nustatomą procentinę išraišką valstybės narės nacionalinių pajamų, apskaičiuotų pagal rinkos kainą, bazei. Išteklius apskaičiuojamas atėmus iš išlaidų visus kitus biudžeto išteklius. Taigi šis išteklius yra svarbiausias. Ne tik todėl, kad juo finansuojama didžiausia biudžeto dalis, bet ir todėl, kad pagal jį nustatoma PVM bazės riba, išlaidų grąžinimas Jungtinei Karalystei ir visų Komisijos galimų gauti išteklių sumos apribojimas.

Valstybės narės kas mėnesį perveda Sąjungai nuosavuosius išteklius į Komisijos atidarytą nuosavųjų išteklių sąskaitą, dažniausiai esančią valstybės narės centriniame banke. Tradiciniai nuosavieji ištekliai kas mėnesį pervedami pagal tai, kaip surenkami. PVM ir BNP pagrindu gaunami ištekliai kiekvieno mėnesio pirmąją darbo dieną pervedami Komisijai kaip dvyliktoji Bendrijos biudžetui apskaičiuotos sumos dalis. Dėl žemės ūkio įplaukų mokėjimo specifikos Komisija gali kreiptis į valstybes nares prašydama pirmojo ketvirčio metu vienu ar dviem mėnesiais anksčiau išmokėti PVM ir BNP pagrindu skaičiuojamas nuosavųjų išteklių sumas.

Kitos įplaukos. Biudžetas finansuojamas ne vien nuosavaisiais ištekliais, bet ir ES pareigūnų mokamais mokesčiais, banko palūkanomis, ES nepriklausančių šalių įnašais į tam tikras ES programas (pvz., tyrimų srityje), nepanaudotomis Bendrijos skirtomis paramos išmokomis, palūkanomis bei nuo buvusių biudžetinių metų atlikusia suma.

Išlyga Jungtinei Karalystei

1984 m. Fontenblo Europos Vadovų Taryba nusprendė Jungtinei Karalystei dalį išlaidų grąžinti. Šis mechanizmas suteikia Jungtinei Karalystei nuolaidas, lygias 0,66 % jos neigiamo neto balanso. Jungtinės Karalystės lengvatos finansavimo išlaidos išdalytos kitoms valstybėms narėms pagal jų BNP dalį, išskyrus Vokietiją, Austriją, Olandiją ir Švediją, kurių dalis sumažinta trimis ketvirtadaliais. Šias išlaidas pasidalija kitos 22 valstybės narės.

See also