ES bendra saugumo ir gynybos politika
Bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP) yra ES saugumo ir gynybos politika. Ji sudaro neatskiriamą ES užsienio politikos, bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP), dalį.
SANTRAUKA
Bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP) yra ES saugumo ir gynybos politika. Ji sudaro neatskiriamą ES užsienio politikos, bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP), dalį.
KAM REIKALINGA ŠI BSGP?
BSGP sudaro ES politikos karinių ir gynybos aspektų pagrindą. BSGP buvo nustatyta 2009 m. pasirašius Lisabonos sutartį. Ja pakeičiama ir išplečiama ankstesnė Europos saugumo ir gynybos politika (ESGP). Politikos tikslas - sukurti bendrus Europos gynybos pajėgumus.
PAGRINDINIAI ASPEKTAI
-
ES šalys turi civilinių ir karinių pajėgumų, kuriais ES gali pasinaudoti įgyvendindama BSGP.
-
BSGP apima laipsnišką bendros ES gynybos politikos formavimą. Tai leis pereiti prie bendros gynybos, jei Europos Vadovų Taryba, spręsdama vieningai, taip nuspręs. ES politika nepažeis specifinio kai kurių ES šalių saugumo ir gynybos politikos pobūdžio ir gerbs tam tikrų ES šalių įsipareigojimus pagal NATO sutartį. Pagal Lisabonos sutartį buvo sukurta tarpusavio gynybos nuostata, kuri yra pagrindinis BSGP elementas.
-
ES šalys turės imtis priemonių, kad padidintų savo karinius pajėgumus. Europos gynybos agentūra (EGA) yra institucija, siekianti padėti palengvinti šių priemonių įgyvendinimą. Ji atsiskaito ES Tarybai dėl savo darbo, kuris yra susijęs su:
-
bendrų tikslų dėl karinio pajėgumo nustatymu ES šalims;
-
programų, skirtų pasiekti užsibrėžtus tikslus, pristatymu ir administravimu;
-
ES šalių veiklos poreikių suderinimu taikant karinių pajėgumų „telkimo ir dalijimosi“ koncepciją;
-
gynybos technologijų mokslinių tyrimų veiklos valdymu (22 prioritetinėse srityse, įskaitant elektronikos įrangą, kovos su žemės minomis sistemas ir fizinę apsaugą);
-
gynybos sektoriaus pramonės ir technologijų pagrindo stiprinimu;
-
karinių išlaidų efektyvumo didinimu.
-
Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas gynybos srityje (angl. PSCD) (taip pat įtrauktas į Lisabonos sutartį, t. y. Europos Sąjungos sutarties 42 ir 46 straipsnius) nurodo gilesnę ES šalių bendradarbiavimo formą. Pagal šią sistemą ES šalys įsipareigoja intensyviau vystyti savo gynybos pajėgumus ir teikti specializuotus kovinius vienetus suplanuotoms misijoms. EGA vertina indėlius, o Taryba suteikia leidimą bendradarbiavimui.
-
ES gali naudoti civilinius ir karinius išteklius už ES ribų taikos palaikymui, konfliktų prevencijai ir tarptautinio saugumo stiprinimui. Pagal BSGP gali būti vykdomos šios užduotys:
-
humanitarinės ir gelbėjimo užduotys;
-
konfliktų prevencija;
-
kovinių pajėgų užduotys krizių valdymo metu;
-
bendri nusiginklavimo veiksmai;
-
karinio konsultavimo ir pagalbos užduotys;
-
stabilizavimo pasibaigus konfliktams užduotys.
-
ES Taryba apibrėžia užduočių tikslus ir jų įgyvendinimo sąlygas. Ji gali pavesti užduotį ES šalims, norinčioms ir galinčioms ją atlikti. ES šalys yra atsakingos už užduočių atlikimą kartu su vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo politikai. Jos turi reguliariai informuoti Tarybą apie pasiektą pažangą.
KONTEKSTAS
Bendros Europos gynybos politikos idėja pradėta įgyvendinti 1948 m. pasirašius Briuselio sutartį (ją pasirašė Jungtinė Karalystė (1), Prancūzija ir Beniliukso šalys), į kurią buvo įtraukta tarpusavio gynybos nuostata, atvėrusi kelią Vakarų Europos Sąjungai (VES). Nuo tada Europos saugumo politika buvo vykdoma keliomis skirtingomis kryptimis, vienu metu ją vystant VES, NATO ir ES.
Daugiau informacijos žr. Saugumas ir gynyba: BSGP.
paskutinis atnaujinimas 16.09.2015