A.

Šis pranešimas skelbiamas vadovaujantis Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) ir ELPA valstybių susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teismo įsteigimo (toliau – Susitarimas dėl Priežiūros institucijos ir Teismo) nuostatomis.

B.

Europos Komisija (toliau – Komisija) paskelbė pranešimą „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo technologijų perdavimo susitarimams gairės“ (1). Šiuo neįpareigojamuoju teisės aktu nustatyti principai, kurių laikydamasi Komisija vertina technologijų perdavimo susitarimus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnį.

C.

ELPA priežiūros institucija (toliau – Institucija) mano, kad Komisijos gairės yra svarbios Europos ekonominei erdvei. Siekdama išlaikyti vienodas konkurencijos sąlygas ir užtikrinti vienodą EEE konkurencijos taisyklių taikymą visoje Europos ekonominėje erdvėje (toliau – EEE), Institucija priėmė šį pranešimą naudodamasi Susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teismo 5 straipsnio 2 dalies b punkte jai suteiktais įgaliojimais. Konkrečiais atvejais taikydama atitinkamas EEE taisykles ji ketina vadovautis šiame pranešime nustatytais principais ir taisyklėmis.

D.

Pranešime visų pirma nustatomi technologijų perdavimo susitarimų vertinimo pagal EEE susitarimo 53 straipsnį principai ir pateikiamos jų taikymo gairės.

E.

Šis pranešimas yra taikomas tais atvejais, kai Institucija pagal EEE susitarimo 56 straipsnį yra kompetentinga priežiūros institucija.

F.

Šiuo pranešimu pakeičiamas ankstesnis, 2005 m., Institucijos pranešimas „EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo technologijų perdavimo susitarimams gairės“ (2).

1.

2.

2.1.

2.2.

2.3.

2.4.

3.

3.1.

3.2.

3.2.1.

3.2.2.

3.2.3.

3.2.4.

3.2.5.

3.2.6.

3.2.6.1.

3.2.6.2.

3.3.

3.4.

3.4.1.

3.4.2.

3.4.3.

3.5.

3.6.

3.6.1.

3.6.2.

4.

4.1.

4.1.1.

4.1.2.

4.1.3.

4.2.

4.2.1.

4.2.2.

4.2.2.1.

4.2.2.2.

4.2.3.

4.2.4.

4.2.5.

4.2.6.

4.2.7.

4.3.

4.4.

4.4.1.

4.4.2.

(1)

Šiomis gairėmis nustatomi technologijų perdavimo susitarimų vertinimo pagal Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnį (toliau – 53 straipsnis) principai. Technologijų perdavimo susitarimais yra licencijuojamos technologijų teisės, t. y. licencijos išdavėjas leidžia licencijos gavėjui naudotis licencijuotos technologijos teisėmis prekėms gaminti arba paslaugoms teikti, kaip apibrėžta EEE susitarimo XIV priedo 5 punkte nurodyto teisės akto (2014 m. kovo 21 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 316/2014 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo technologijų perdavimo susitarimų kategorijoms (3) (toliau – TPBIR)) 1 straipsnio 1 dalies c punkte.

(2)

Šiomis gairėmis siekiama pateikti rekomendacijas dėl TPBIR taikymo ir rekomendacijas dėl 53 straipsnio taikymo technologijų perdavimo susitarimams, kuriems TPBIR netaikomas. TPBIR ir gairėmis neapribojama galimybė technologijų perdavimo susitarimams taip pat taikyti EEE susitarimo 54 straipsnį (toliau – 54 straipsnis) (4).

(3)

Šiose gairėse nustatyti standartai turi būti taikomi atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes. Jie negali būti taikomi mechaniškai. Kiekvienas atvejis turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečius faktus ir šios gairės turi būti taikomos pagrįstai ir lanksčiai. Pavyzdžiai pateikiami tik paaiškinimo tikslais ir neatspindi visų galimų atvejų. Institucija prižiūrės, kaip TPBIR ir gairės veikia Susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teismo 4 protokolo (toliau – 4 protokolas) (5) II skyriuje nustatytoje vykdymo užtikrinimo sistemoje, ir priims sprendimus dėl reikalingų pakeitimų.

(4)

Šiomis gairėmis nedaromas poveikis 53 straipsnio ir TPBIR aiškinimui, kurį gali pateikti Europos laisvosios prekybos asociacijos teismas, Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas.

(5)

Bendrasis 53 straipsnio tikslas – apsaugoti konkurenciją rinkoje siekiant didinti vartotojų gerovę ir skatinti veiksmingą išteklių paskirstymą. 53 straipsnio 1 dalimi draudžiami visi įmonių susitarimai ir suderinti veiksmai, taip pat įmonių asociacijų sprendimai (6), kurie gali paveikti susitariančiųjų šalių (toliau – EEE valstybės) tarpusavio prekybą (7) ir kuriais siekiama trukdyti konkurencijai, ją riboti ar iškraipyti arba kuriais būtų trukdoma konkurencijai, ji būtų apribota ar iškraipyta (8). 53 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis – 53 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas gali būti paskelbtas netaikytinu įmonių susitarimams, kuriais padedama gerinti produktų gamybą ir platinimą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą, sudarant sąlygas gaunama nauda sąžiningai pasidalyti su vartotojais, ir kuriais nenustatomi jokie apribojimai, kurie nėra būtini šiems tikslams pasiekti, ir tokioms įmonėms nesuteikiama galimybė panaikinti didelės atitinkamų produktų dalies konkurenciją.

(6)

Intelektinės nuosavybės teisės aktais išimtinės teisės suteikiamos patentų, autorių teisių, dizaino teisių, prekių ženklų ir kitų teisės aktais saugomų teisių turėtojams. Intelektinės nuosavybės savininkas pagal intelektinės nuosavybės teisės aktus turi teisę neleisti naudoti jo intelektinės nuosavybės be leidimo, o pats gali ja naudotis, pavyzdžiui, suteikdamas licenciją trečiosioms šalims. Kai su intelektinės nuosavybės teise, išskyrus atlikimo teises (9), susijusį produktą išleidžia į Europos ekonominės erdvės (EEE) rinką tos teisės turėtojas arba šis produktas išleidžiamas su jo sutikimu, intelektinės nuosavybės teisė yra išnaudojama visoje EEE teritorijoje, įskaitant ELPA valstybes, t. y. šios teisės turėtojas nebegali kontroliuoti produkto pardavimo (teisės išnaudojimo EEE principas) (10). Teisės turėtojas pagal intelektinės nuosavybės teisės aktus neturi teisės drausti licencijos turėtojams arba pirkėjams parduoti tokius pagal licencijuotą technologiją pagamintus produktus. Teisės išnaudojimo EEE principas atitinka pagrindinę intelektinės nuosavybės teisių funkciją – suteikti teisės turėtojui teisę uždrausti kitiems be jo sutikimo naudoti jo intelektinę nuosavybę.

(7)

Tai, kad intelektinės nuosavybės teisės aktais suteikiamos išimtinės naudojimo teisės, nereiškia, kad intelektinės nuosavybės teisėms nėra taikomos konkurencijos teisės normos. 53 straipsnis yra visų pirma taikomas susitarimams, kuriais teisės turėtojas kitai įmonei suteikia licenciją naudotis jo intelektinės nuosavybės teisėmis (11). Tai taip pat nereiškia, kad intelektinės nuosavybės teisių esmė prieštarauja EEE konkurencijos taisyklėms. Iš tiesų abi teisės normų grupės turi tą patį pagrindinį tikslą – skatinti vartotojų gerovę ir veiksmingą išteklių paskirstymą. Naujovės – esminė ir dinamiška atviros ir konkurencingos rinkos ekonomikos dalis. Intelektinės nuosavybės teisės padeda kurti dinamišką konkurenciją – įmonės skatinamos investuoti į naujų produktų ir procesų kūrimą arba jų tobulinimą. Tokį patį poveikį turi ir konkurencija – įmonės patiria spaudimą diegti naujoves. Todėl intelektinės nuosavybės teisės ir konkurencija yra būtinos, siekiant skatinti naujoves ir užtikrinti jų konkurencingą naudojimą.

(8)

Vertinant licencijavimo susitarimus pagal 53 straipsnį, būtina prisiminti, kad intelektinės nuosavybės teisių įgijimas dažnai yra susijęs su didelėmis investicijomis ir kad ši veikla dažnai yra rizikinga. Kad nesumažėtų dinamiška konkurencija ir būtų išlaikyta paskata diegti naujoves, negalima nepagrįstai riboti naujovės kūrėjo galimybių naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis, kurios jam atrodo vertingos. Dėl šių priežasčių naujovių kūrėjai turėtų turėti galimybę už sėkmingus projektus nevaržomi siekti deramo atlygio, kuris būtų pakankamas investavimo paskatoms išlaikyti ir nepavykusių projektų išlaidoms atlyginti. Technologijų teisių licencijavimas taip pat gali būti susijęs su didelėmis neatsiperkančiomis licencijos gavėjo investicijomis į licencijuojamą technologiją ir jai naudoti būtinus gamybos išteklius (t. y. nutraukdamas tos rūšies veiklą licencijos gavėjas negali panaudoti investicijų kitai veiklai vykdyti arba jų parduoti nepatirdamas didelių nuostolių). 53 straipsnio negalima taikyti neatsižvelgiant į šalių ex ante investicijas ir su jomis susijusią riziką. Dėl šalių patiriamos rizikos ir būtinų neatsiperkančių investicijų tam tikrą laikotarpį, kuris reikalingas investicijoms susigrąžinti, susitarimui gali būti netaikoma 53 straipsnio 1 dalis arba jis gali tenkinti 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas.

(9)

Licencijavimo susitarimams vertinti pagal 53 straipsnį taikomi analizės principai yra pakankamai lankstūs, kad būtų galima tinkamai atsižvelgti į technologijų teisių licencijavimo dinamikos aspektą. Nedaroma prielaida, kad dėl intelektinės nuosavybės teisių ir licencijavimo susitarimų kyla konkurencijos problemų. Dauguma licencijavimo susitarimų konkurencija nėra ribojama ir didinamas ją skatinantis veiksmingumas. Iš tiesų licencijavimu prisidedama prie konkurencijos didėjimo, nes licencijavimu skatinama technologijų sklaida ir licencijos išdavėjas bei licencijos gavėjas (-ai) skatinami diegti naujoves. Be to, net konkurenciją ribojančiais licencijavimo susitarimais dažnai didinamas konkurenciją skatinantis veiksmingumas, kuris turi būti vertinamas pagal 53 straipsnio 3 dalį ir lyginamas su neigiamu poveikiu konkurencijai (12). Todėl didžioji dauguma licencijavimo susitarimų yra suderinami su 53 straipsniu.

(10)

53 straipsnio 1 dalimi yra draudžiami susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kuriais konkurencija ribojama. 53 straipsnio 1 dalis taikoma ir tais atvejais, kai ribojama susitarimo šalių tarpusavio konkurencija, ir tais atvejais, kai ribojama bet kurios iš šalių ir trečiųjų šalių tarpusavio konkurencija.

(11)

Vertinant, ar licencijavimo susitarimu ribojama konkurencija, būtina atsižvelgti į faktines aplinkybes, kuriomis vyktų konkurencija, jei nebūtų įtariamą ribojamąjį poveikį darančio susitarimo (13). Atliekant tokį vertinimą, būtina atsižvelgti į galimą susitarimo poveikį skirtingų technologijų konkurencijai (t. y. įmonių, naudojančių konkuruojančias technologijas, konkurencijai) ir tų pačių technologijų konkurencijai (t. y. įmonių, naudojančių tas pačias technologijas, konkurencijai) (14). 53 straipsnio 1 dalimi draudžiama riboti ir skirtingų technologijų, ir tų pačių technologijų konkurenciją. Todėl būtina įvertinti, koks poveikis susitarimu daromas arba gali būti daromas šiems dviem konkurencijos rinkoje aspektams.

(12)

Toliau pateikti du klausimai padės geriau suprasti, kaip turi būti atliekamas šis vertinimas. Pirmasis klausimas yra dėl susitarimo poveikio skirtingų technologijų konkurencijai, antrasis – dėl susitarimo poveikio tų pačių technologijų konkurencijai. Kadangi apribojimai gali tuo pačiu metu daryti poveikį ir skirtingų technologijų, ir tų pačių technologijų konkurencijai, prieš darant išvadą dėl konkurencijos apribojimo, kaip apibrėžta 53 straipsnio 1 dalyje, gali prireikti išnagrinėti apribojimą atsižvelgiant į du a ir b punktuose pateiktus klausimus.

(13)

Taikant šių gairių 12 punkte pateiktus analizės principus turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad 53 straipsnio 1 dalyje išskiriamos šios dvi susitarimų rūšys: susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją, ir susitarimai, kuriais ribojama konkurencija. Susitarimas arba sutartinis apribojimas draudžiamas 53 straipsnio 1 dalimi tik tuo atveju, jeigu juo siekiama riboti skirtingų technologijų ir (arba) tų pačių technologijų konkurenciją arba skirtingų technologijų ir (arba) tų pačių technologijų konkurencija yra ribojama.

(14)

Konkurencijos apribojimai pagal tikslą – tai apribojimai, kuriais konkurencija ribojama dėl jų pobūdžio. Tai tokie apribojimai, kurių neigiamo poveikio konkurencijai tikimybė, atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama EEE konkurencijos taisyklėmis, yra tokia didelė, kad siekiant taikyti 53 straipsnio 1 dalį nereikia įrodyti poveikio rinkai (17). Be to, mažai tikėtina, kad apribojimų pagal tikslą atveju 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos būtų tenkinamos. Vertinant, ar susitarimo tikslas yra riboti konkurenciją, atsižvelgiama į keletą veiksnių. Šie veiksniai – tai visų pirma susitarimo turinys ir jo objektyvūs tikslai. Taip pat gali reikėti atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis šis susitarimas (turi būti) taikomas, arba faktinius šalių veiksmus ir elgesį rinkoje (18). Kitaip tariant, prieš priimant sprendimą, ar konkretus ribojimas yra konkurencijos apribojimas pagal tikslą, gali prireikti išnagrinėti susitarimo sudarymo pagrindą ir konkrečias vykdymo aplinkybes. Iš to, kaip faktiškai vykdomas susitarimas, gali paaiškėti, kad egzistuoja apribojimas pagal tikslą net ir tuo atveju, jei oficialiame susitarime su tuo susijusios aiškios nuostatos nėra. Duomenys apie subjektyvius šalių ketinimus riboti konkurenciją yra svarbus veiksnys, tačiau ne privaloma sąlyga. Susitarimas gali būti laikomas turinčiu tikslą riboti, net jeigu jo tikslas nėra vien riboti konkurenciją ir juo siekiama ir kitų – teisėtų – tikslų (19). Licencijavimo susitarimų atveju Institucija mano, kad apribojimai, kurie patenka į TPBIR 4 straipsnyje pateiktą sunkių apribojimų sąrašą, yra apribojimai pagal tikslą (20).

(15)

Jeigu susitarimu nėra siekiama riboti konkurencijos, būtina išnagrinėti, ar šis susitarimas turi ribojamąjį poveikį konkurencijai. Būtina atsižvelgti ir į faktinį, ir į galimą poveikį (21). Kitaip tariant, turi būti tikėtina, kad susitarimas turės antikonkurencinį poveikį. Kad licencijavimo susitarimais būtų ribojama konkurencija, jie faktinei arba potencialiai konkurencijai turi daryti tokį poveikį, kad egzistuotų gana didelė tikimybė, jog atitinkamoje rinkoje bus neigiamai veikiama kaina, gamybos apimtis, naujovės arba prekių ir paslaugų asortimentas ar kokybė. Tikėtinas neigiamas poveikis konkurencijai turi būti pastebimas (22). Pastebimas antikonkurencinis poveikis yra tikėtinas, jei bent viena iš šalių turi arba įgyja tam tikrą įtaką rinkoje ir susitarimu padedama ją įgyti, išlaikyti ar sustiprinti arba šalims sudaromos sąlygos pasinaudoti tokia įtaka rinkoje. Įtaka rinkoje yra galimybė gana ilgą laikotarpį išlaikyti didesnes nei konkurentų kainas arba mažesnę nei konkurentų kiekybinę produktų gamybos apimtį, produktų kokybę ir asortimentą ar žemesnį nei konkurentų naujovių diegimo lygį (23). Įtakos rinkoje lygis, kurio paprastai reikia, kad būtų nustatytas 53 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas, yra žemesnis už įtakos rinkoje lygį, kuris reikalingas, kad būtų nustatytas dominavimas pagal 54 straipsnį (24).

(16)

Nagrinėjant konkurencijos apribojimus pagal poveikį, paprastai reikia apibrėžti atitinkamą rinką ir visų pirma išnagrinėti ir įvertinti atitinkamų produktų ir technologijų pobūdį, šalių padėtį rinkoje, konkurentų padėtį rinkoje, pirkėjų padėtį rinkoje, tai, ar yra potencialių konkurentų, bei kliūčių patekti į rinką lygį. Tačiau kai kuriais atvejais antikonkurencinį poveikį galima įrodyti tiesiogiai nagrinėjant susitarimo šalių elgesį rinkoje. Pavyzdžiui, gali būti įmanoma patvirtinti, kad dėl susitarimo padidėjo kainos.

(17)

Tačiau licencijavimo susitarimais konkurencija gali būti labai skatinama ir iš tiesų konkurencija yra skatinama dauguma licencijavimo susitarimų. Licencijavimo susitarimais, kuriais naujovių kūrėjams suteikiama galimybė uždirbti pajamų ir padengti bent dalį savo mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros sąnaudų, gali būti skatinamos naujovės. Licencijavimo susitarimais taip pat skatinama technologijų sklaida, kuri yra vertinga tuo, kad dėl jos gali sumažėti licencijos gavėjo gamybos sąnaudos arba jam gali būti suteikta galimybė gaminti naujus arba tobulesnius produktus. Licencijos gavėjo veiksmingumas dažnai padidėja licencijos išdavėjo technologiją derinant su licencijos gavėjo ištekliais ir technologijomis. Sujungus vienas kitą papildančius išteklius ir technologijas, galima pasiekti tokią sąnaudų ir gamybos pusiausvyrą, kuri kitu atveju būtų neįmanoma. Pavyzdžiui, suderinęs tobulesnę licencijos išdavėjo technologiją ir veiksmingesnes licencijos gavėjo gamybos ir paskirstymo išteklius, licencijos gavėjas gali sumažinti gamybos sąnaudas arba pagerinti gaminamų produktų kokybę. Licencijavimas taip pat gali padėti skatinti konkurenciją, t. y. pašalinti paties licencijos gavėjo technologijų plėtros ir naudojimo kliūtis. Visų pirma sektoriuose, kuriuose yra didelis patentų skaičius, licencijavimas dažnai vykdomas siekiant dizaino laisvės, kadangi taip pašalinama licencijos išdavėjo pretenzijų dėl pažeidimo rizika. Jeigu licencijos išdavėjas sutinka nesinaudoti savo intelektinės nuosavybės teisėmis ir nedrausti licencijos gavėjui parduoti produktų, susitarimu pašalinama kliūtis parduoti licencijos gavėjo produktus, todėl apskritai skatinama konkurencija.

(18)

Tais atvejais, kai licencijavimo susitarimui taikoma 53 straipsnio 1 dalis, remiantis 53 straipsnio 3 dalimi, skatinamąjį susitarimo poveikį konkurencijai reikia palyginti su jo ribojamuoju poveikiu. Jeigu tenkinamos visos keturios 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos, nagrinėjamas ribojamasis licencijavimo susitarimas yra teisėtas bei vykdytinas ir dėl jo nereikia priimti jokio išankstinio sprendimo (25). Mažai tikėtina, kad sunkūs apribojimai tenkintų 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Tokie susitarimai paprastai neatitinka (bent) pirmųjų dviejų 53 straipsnio 3 dalies sąlygų. Paprastai jais nesukuriama objektyvios ekonominės naudos ar naudos vartotojams. Tokio pobūdžio susitarimai paprastai neatitinka trečiojoje sąlygoje nustatyto būtinumo kriterijaus. Pavyzdžiui, jeigu šalys nustato pagal licenciją pagamintų produktų pardavimo kainą, paprastai sumažėja gamybos apimtis, netinkamai paskirstomi ištekliai ir padidėja kainos vartotojams. Kad dėl abiejų konkurentų galimybės naudoti dvi technologijas būtų galima padidinti veiksmingumą, kainos apribojimas taip pat nėra būtinas.

(19)

ELPA priežiūros institucijos požiūris į atitinkamos rinkos apibrėžimą yra pateiktas jos Pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo EEE konkurencijos teisės tikslams (26). Šiose gairėse nagrinėjami tik tie rinkos apibrėžimo aspektai, kurie yra ypač svarbūs technologijų teisių licencijavimo srityje.

(20)

Technologija yra išteklius, įtraukiamas į produktą arba gamybos procesą. Todėl technologijų teisių licencijavimas gali turėti įtakos konkurencijai tiek gamintojų grandies išteklių rinkose, tiek vartotojų grandies produktų rinkose. Pavyzdžiui, susitarimu tarp dviejų šalių, kurios parduoda konkuruojančius produktus vartotojų grandies rinkoje ir viena kitai suteikia technologijų teisių, susijusių su šių produktų gamyba gamintojų grandies rinkoje, licencijas, gali būti ribojama konkurencija atitinkamoje prekių ar paslaugų vartotojų grandies rinkoje. Abipusiu licencijavimu taip pat gali būti ribojama konkurencija gamintojų grandies technologijos rinkoje ir potencialiai gamintojų grandies išteklių rinkose. Todėl vertinant licencijavimo susitarimų poveikį konkurencijai, gali prireikti apibrėžti atitinkamą (-as) produkto rinką (-as) bei atitinkamą (-as) technologijos rinką (-as) (27).

(21)

Atitinkama produkto rinka apima pagal licencijuotą technologiją pagamintus sutartinius produktus ir produktus, kuriuos dėl jų savybių, kainų ir numatytos paskirties pirkėjai laiko lygiaverčiais sutartiniams produktams arba jų pakaitalais. Sutartiniai produktai gali būti galutinio ir (arba) tarpinio produkto rinkos dalis.

(22)

Atitinkama technologijos rinka apima licencijuotų technologijų teises ir jų pakaitalus, t. y. kitas technologijas, kurias dėl jų savybių, autorių honorarų ir numatytos paskirties licencijos gavėjai laiko lygiavertėmis licencijuotų technologijų teisėms arba jų pakaitalais. Atsižvelgiant į licencijos išdavėjo parduodamą technologiją, būtina nustatyti kitas technologijas, prie kurių licencijos gavėjas galėtų pereiti reaguodamas į nedidelį, bet ilgalaikį santykinių kainų, t. y. autorių honorarų, padidėjimą. Kitas būdas – išnagrinėti pagal licencijuotų technologijų teises pagamintų produktų rinką (plg. 25 punktą).

(23)

Terminas „atitinkama rinka“, vartojamas TPBIR 3 straipsnyje ir apibrėžtas 1 straipsnio 1 dalies m punkte, reiškia atitinkamą produkto rinką ir atitinkamą technologijos rinką ir produkto, ir geografiniu atžvilgiu.

(24)

Atitinkama geografinė rinka yra apibrėžta TPBIR 1 straipsnio 1 dalies l punkte ir apima teritoriją, kurioje atitinkamos įmonės yra įtrauktos į produktų pasiūlą ir paklausą arba technologijų teisių licencijavimą, kurioje konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kuri nuo gretimų teritorijų skiriasi tuo, kad jose yra pastebimai skirtingos konkurencijos sąlygos. Atitinkamos (-ų) technologijos rinkos (-ų) geografinė rinka gali skirtis nuo atitinkamos (-ų) produkto rinkos (-ų) geografinės rinkos.

(25)

Apibrėžus atitinkamas rinkas, jų dalys gali būti priskirtos įvairiems rinkos konkurencijos šaltiniams ir naudojamos santykinei rinkos dalyvių galiai nustatyti. Kalbant apie technologijos rinkas, vienas iš galimų būdų yra apskaičiuoti rinkos dalis pagal kiekvienai technologijai tenkančią visų licencijavimo pajamų iš autorių honorarų dalį, kuri parodo technologijos dalį rinkoje, kurioje licencijuojamos konkuruojančios technologijos. Tačiau dėl informacijos apie autorių honorarus trūkumo šis būdas dažnai gali būti įmanomas tik teoriškai, bet ne praktiškai. Kitas būdas, naudojamas skaičiuojant saugumo garantą, kaip paaiškinta TPBIR 8 straipsnio d dalyje, – apskaičiuoti rinkos dalis technologijos rinkoje remiantis pagal licencijuotą technologiją pagamintų produktų pardavimu vartotojų grandies produktų rinkose (daugiau informacijos – 86 punkte ir tolesniuose punktuose). Atskirais atvejais, kai netaikomas TPBIR nustatytas saugumo garantas, siekiant tiksliau įvertinti licencijos išdavėjo galią rinkoje ir atsižvelgti į kitus žinomus veiksnius, kurie aiškiai parodo santykinę esamų technologijų padėtį rinkoje (daugiau veiksnių nurodyta (157) ir (159) bei tolesniuose punktuose), jeigu įmanoma, gali prireikti taikyti abu minėtus metodus (28).

(26)

Kai kurie licencijavimo susitarimai gali daryti poveikį konkurencijai naujovių srityje. Tačiau nagrinėdama tokį poveikį Institucija paprastai apsiribos susitarimo poveikio konkurencijai esamose produkto ir technologijos rinkose analize (29). Poveikį konkurencijai tokiose rinkose gali daryti susitarimai, dėl kurių uždelsiamas tobulesnių arba naujų produktų, ateityje pakeisiančių dabartinius produktus, diegimas. Tokiais atvejais naujovės yra potencialios konkurencijos šaltinis, į kurį būtina atsižvelgti vertinant susitarimo poveikį produkto ir technologijos rinkoms. Tačiau kai kuriais atvejais gali būti naudinga ir būtina taip pat atskirai išnagrinėti poveikį konkurencijai naujovių srityje. Tai ypač naudinga tais atvejais, kai susitarimas turi įtakos naujovei, kuria siekiama kurti naujus produktus, ir kai pradiniame etape yra įmanoma nustatyti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros centrus (30). Tokiais atvejais gali būti analizuojama, ar sudarius susitarimą išliks pakankamai konkuruojančių mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros centrų, kad būtų išlaikyta veiksminga konkurencija naujovių srityje.

(27)

Paprastai konkuruojančių šalių susitarimai kelia didesnę riziką konkurencijai nei nekonkuruojančių šalių susitarimai. Tačiau įmonių, naudojančių tas pačias technologijas, konkurencija (tų pačių technologijų licencijos gavėjų konkurencija) yra svarbi ir papildo įmonių, naudojančių konkuruojančias technologijas, konkurenciją (skirtingų technologijų konkurencija). Pavyzdžiui, dėl tų pačių technologijų konkurencijos gali sumažėti pagal atitinkamą technologiją pagamintų produktų kainos, o tai duos ne tik tiesioginę ir greitą naudą tų produktų vartotojams, bet ir toliau skatins įmonių, naudojančių konkuruojančias technologijas, konkurenciją. Kalbant apie licencijavimą taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad licencijos gavėjai parduoda savo produktus. Jie neperparduoda kitos įmonės produktų. Todėl didėja produktų diferenciacija ir tarp licencijos gavėjų vyksta didesnė konkurencija dėl kokybės nei vertikaliųjų susitarimų dėl produktų perpardavimo atveju.

(28)

Siekiant nustatyti šalių konkurencinius santykius, būtina išnagrinėti, ar šalys būtų faktinės arba potencialios konkurentės, jei susitarimo nebūtų. Jeigu nesudarius susitarimo šalys nebūtų faktinės arba potencialios konkurentės atitinkamoje rinkoje, kuriai daro poveikį susitarimas, jos laikomos nekonkuruojančiomis šalimis.

(29)

Iš esmės susitarimo šalys nelaikomos konkurentėmis, jeigu jos daro vienpusio arba dvipusio blokavimo poveikį. Vienpusio blokavimo poveikis atsiranda tada, kai technologijos teise negalima naudotis nepažeidžiant kitos galiojančios technologijos teisės arba kai viena šalis negali komerciškai perspektyviai veikti atitinkamoje rinkoje nepažeisdama kitos šalies galiojančios technologijos teisės. Pavyzdžiui, taip yra tuo atveju, kai viena technologijos teisė apima kitos technologijos patobulinimą ir tas patobulinimas negali būti teisėtai naudojamas be pagrindinės technologijos teisės licencijos. Dvipusio blokavimo poveikis atsiranda tada, kai nė viena iš technologijų teisių negalima naudotis nepažeidžiant kitos galiojančios technologijos teisės arba kai nė viena iš šalių negali komerciškai perspektyviai veikti atitinkamoje rinkoje nepažeisdama kitos šalies galiojančios technologijos teisės ir kai šalys dėl to turi gauti viena kitos licencijas arba teisių atsisakymus (31). Tačiau praktiškai bus atvejų, kai nebus aišku, ar tam tikra technologijos teisė yra galiojanti ir pažeista.

(30)

Šalys yra faktinės konkurentės tam tikro produkto rinkoje, jeigu prieš sudarydamos susitarimą veikė toje pačioje atitinkamoje produkto rinkoje. Tai, kad abi šalys, nesudariusios licencijavimo susitarimo, jau veikia toje pačioje atitinkamoje produkto rinkoje, rodo, kad greičiausiai šalys viena kitos neblokuoja. Tokio scenarijaus atveju gali būti daroma prielaida, kad šalys yra faktinės konkurentės, kol bus įrodytas blokavimo poveikis (visų pirma galutiniu teismo sprendimu).

(31)

Licencijos gavėjas gali būti laikomas potencialiu konkurentu produkto rinkoje, jeigu tikėtina, kad jei nebūtų susitarimo, reaguodamas į nedidelį, bet ilgalaikį produkto kainos padidėjimą, imtųsi reikalingų papildomų investicijų, kad patektų į atitinkamą rinką. Patekimas į rinką turėtų būti vertinamas realiai, t. y. remiantis nagrinėjamo atvejo faktais. Patekimas į rinką labiau tikėtinas, jeigu licencijos gavėjas turi išteklių, kuriuos gali lengvai panaudoti, kad patektų į rinką nepatirdamas didelių negrįžtamųjų sąnaudų, arba jeigu jis jau yra parengęs patekimo į rinką planų arba pradėjo kitaip investuoti, kad patektų į rinką. Turi būti realių konkrečių galimybių licencijos gavėjui patekti į atitinkamą rinką ir konkuruoti su jau įsitvirtinusiomis įmonėmis (32). Atitinkamai licencijos gavėjas negali būti apibūdintas kaip potencialus konkurentas, jeigu jo patekimas į rinką nėra pagrįstas ekonomiškai perspektyvia strategija (33).

(32)

Specialiu intelektinės nuosavybės teisių atveju papildomas veiksnys vertinant, ar šalys yra potencialios konkurentės konkrečioje rinkoje, yra galimybė, kad jų intelektinės nuosavybės teisės daro blokavimo poveikį, tai yra, kad licencijos gavėjas negali patekti į atitinkamą rinką nepažeisdamas kitos šalies intelektinės nuosavybės teisių.

(33)

Jeigu aiškumo nėra, nes nėra galutinio teismo sprendimo, kad blokavimo poveikis egzistuoja, ir šis klausimas neaiškus, šalys, spręsdamos klausimą, ar jos yra potencialios konkurentės, turės remtis visais tuo metu turimais įrodymais, be kita ko, susijusiais su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo galimybe, ir su tuo, ar konkrečiu atveju nėra faktinių galimybių esamas intelektinės nuosavybės teises apeiti. NET jeigu blokavimo poveikio galimybė negali būti atmesta, pagrįsti požiūrį, kad šalys yra bent jau potencialios konkurentės, gali tai, kad jau įvykdyta didelių investicijų siekiant patekti į konkrečią rinką arba šiuo tikslu yra parengta pažangių planų. Ypač įtikinamų blokavimo poveikio įrodymų gali būti reikalaujama tais atvejais, kai šalys siekia būti laikomos nekonkuruojančiomis šalimis ir todėl yra suinteresuotos, kad būtų patvirtinta, jog egzistuoja blokavimo poveikis, pavyzdžiui, kai įtariamas blokavimo poveikis yra susijęs su technologijomis, kurios yra technologijos pakaitalai (žr. 22 punktą), arba jeigu licencijos išdavėjas licencijos gavėjui yra suteikęs didelę finansinę paskatą.

(34)

Kad patekimas į rinką taptų realiu konkurenciniu spaudimu, turi egzistuoti tikimybė, kad jis įvyks per trumpą laikotarpį (34). Paprastai toks laikotarpis yra nuo vienerių iki dvejų metų. Tačiau tam tikrais atvejais gali būti atsižvelgiama į ilgesnį laikotarpį. Kriterijus šiam laikotarpiui nustatyti gali būti laikotarpis, kurio reikia, kad jau į rinką patekusios įmonės suderintų savo pajėgumus. Pavyzdžiui, tikėtina, kad šalys bus laikomos potencialiomis konkurentėmis produkto rinkoje, jeigu licencijos gavėjas vienoje geografinėje rinkoje gamina produktus pagal nuosavą technologiją, o kitoje geografinėje rinkoje pradeda gaminti produktus pagal licencijuojamą konkuruojančią technologiją. Tokiomis aplinkybėmis tikėtina, kad licencijos gavėjas, gamindamas produktus pagal nuosavą technologiją, būtų galėjęs patekti į antrąją geografinę rinką, jeigu jam netrukdytų objektyvūs veiksniai, tarp jų – blokuojančiosios intelektinės nuosavybės teisės.

(35)

Šalys yra faktinės konkurentės technologijos rinkoje, jeigu jos abi jau licencijuoja technologijos pakaitalus, arba licencijos gavėjas jau licencijuoja savo technologiją, o licencijos išdavėjas į technologijos rinką patenka licencijos gavėjui suteikdamas konkuruojančios technologijos licenciją.

(36)

Šalys, turinčios nuosavų technologijos pakaitalų, yra laikomos potencialiomis konkurentėmis technologijos rinkoje, jeigu licencijos gavėjas nelicencijuoja savo technologijos, bet yra tikėtina, kad jis tai darytų, jeigu šiek tiek, bet nuolat didėtų technologijų kainos. Paprastai yra sunkiau įvertinti, ar šalys yra potencialios konkurentės technologijos rinkose. Todėl taikant TPBIR į potencialią konkurenciją technologijos rinkoje nėra atsižvelgiama (žr. 83 punktą), o šalys laikomos nekonkuruojančiomis šalimis.

(37)

Kai kuriais atvejais taip pat galima daryti išvadą, kad, nors licencijos išdavėjas ir licencijos gavėjas ir gamina konkuruojančius produktus, jie yra nekonkuruojančios šalys atitinkamoje produkto ir atitinkamoje technologijos rinkoje, nes licencijuota technologija yra tokia radikali naujovė, kad dėl jos licencijos gavėjo technologija tapo pasenusi ir nekonkurencinga. Tokiais atvejais licencijos išdavėjo technologija sukuria naują rinką arba išstumia iš esamos rinkos licencijos gavėjo technologiją. Tačiau susitarimo sudarymo metu dažnai neįmanoma padaryti tokios išvados. Tai, kad senesnė technologija paseno arba yra nekonkurencinga, paprastai paaiškėja tik praėjus tam tikram laikui, per kurį vartotojai turi galimybę naudoti technologiją arba pagal šią technologiją pagamintus produktus. Pavyzdžiui, sukūrus kompaktinių diskų (CD) technologiją ir pradėjus rinkoje prekiauti grotuvais bei diskais, dar nebuvo akivaizdu, kad naujoji technologija pakeis ilgai grojančių plokštelių (LP) technologiją. Tai tapo akivaizdu tik po kelerių metų. Todėl, jei susitarimo sudarymo metu nebus akivaizdu, kad licencijos gavėjo technologija yra pasenusi arba nekonkurencinga, šalys bus laikomos konkurentėmis. Tačiau dėl to, kad 53 straipsnio 1 ir 3 dalys turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines susitarimo sudarymo aplinkybes, vertinimui įtakos turi svarbūs faktų pasikeitimai. Todėl šalių santykių vertinimas pasikeis ir šalys bus laikomos nekonkuruojančiomis šalimis, jeigu po kurio laiko licencijos gavėjo technologija rinkoje taps pasenusi arba nekonkurencinga.

(38)

Susitarimą sudariusios šalys gali tapti konkurentėmis, jei licencijos gavėjas sukuria ar įsigyja ir pradeda naudoti konkuruojančią technologiją. Tokiais atvejais būtina atsižvelgti į tai, kad susitarimo sudarymo metu šalys buvo nekonkuruojančios šalys ir kad susitarimas buvo sudarytas tokiomis aplinkybėmis. Todėl Institucija daugiausia dėmesio skirs tam, kokį poveikį susitarimas daro licencijos gavėjo galimybei naudoti nuosavą (konkuruojančią) technologiją. Visų pirma, sunkių apribojimų sąrašas, taikomas konkurentų susitarimams, šiems susitarimams nebus taikomas, nebent šalims tapus konkurentėmis susitarimas vėliau kaip nors iš esmės pakeičiamas (žr. TPBIR 4 straipsnio 3 dalį).

(39)

Įmonės gali tapti konkurentėmis ir po susitarimo sudarymo, jeigu licencijos gavėjas jau veikė atitinkamoje rinkoje, kurioje parduodamas sutartinis produktas, iki licencijos gavimo ir jeigu licencijos išdavėjas po tokio susitarimo sudarymo patenka į atitinkamą rinką naudodamasis licencijuotų technologijų teisėmis arba nauja technologija. Šiuo atveju sunkių apribojimų sąrašas, taikomas nekonkuruojančių šalių susitarimams, susitarimui bus taikomas ir toliau, nebent susitarimas vėliau kaip nors iš esmės pakeičiamas (žr. TPBIR 4 straipsnio 3 dalį). Esminis pakeitimas apima šalių naujo technologijų perdavimo susitarimo, susijusio su konkuruojančių technologijų teisėmis, kurios gali būti naudojamos produktams, konkuruojantiems su sutartiniais produktais, gaminti, sudarymą.

(40)

Tam tikrų kategorijų technologijų perdavimo susitarimams, kurie tenkina TPBIR nustatytas sąlygas, taikoma 53 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo išimtis. Susitarimai, kuriems taikomos bendrosios išimtys, yra teisėti ir vykdytini. Tokie susitarimai gali būti draudžiami tik ateityje ir tik Institucijai ir ELPA valstybių konkurencijos institucijoms atšaukus bendrąją išimtį. Nacionaliniai teismai, sprendžiantys privačius ginčus, vadovaudamiesi 53 straipsniu negali uždrausti susitarimų, kuriems taikoma bendroji išimtis.

(41)

Bendroji išimtis, taikoma tam tikroms technologijų perdavimo susitarimų kategorijoms, yra grindžiama prezumpcija, kad tokie susitarimai, kai jiems taikoma 53 straipsnio 1 dalis, tenkina keturias 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Todėl daroma prielaida, kad tokiais susitarimais didinamas ekonominis veiksmingumas, kad juose numatyti apribojimai yra būtini tam veiksmingumui pasiekti, kad didesnio veiksmingumo rezultatais sąžiningai pasidalijama su vartotojais susijusiose rinkose ir kad jais atitinkamoms įmonėms nesuteikiama galimybė panaikinti didelės atitinkamų produktų dalies konkurencijos. TPBIR nustatytų rinkos dalies ribų (3 straipsnis), sunkių apribojimų (4 straipsnis) ir neleistinų apribojimų (5 straipsnis) tikslas – užtikrinti, kad bendroji išimtis būtų taikoma tik ribojamiesiems susitarimams, kurie pagrįstai gali būti vertinami kaip atitinkantys 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas.

(42)

Kaip nurodyta šių gairių 4 skyriuje, daugeliui licencijavimo susitarimų 53 straipsnio 1 dalis nėra taikoma dėl to, kad šiais susitarimais visai neribojama konkurencija, arba dėl to, kad konkurencija ribojama nepastebimai (35). Tais atvejais, kai dėl kurios nors priežasties tokiems susitarimams bus taikomas TPBIR, nebūtina nustatyti, ar jiems taikoma 53 straipsnio 1 dalis (36).

(43)

Kai bendroji išimtis netaikoma, svarbu išnagrinėti, ar konkrečiu atveju susitarimui taikoma 53 straipsnio 1 dalis ir, jei taip, ar tenkinamos 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Nedaroma prielaida, kad technologijos perdavimo susitarimams, kuriems nėra taikoma bendroji išimtis, taikoma 53 straipsnio 1 dalis arba kad jie netenkina 53 straipsnio 3 dalies sąlygų. Visų pirma, faktas, kad šalių rinkos dalys yra didesnės nei nustatytosios TPBIR 3 straipsnyje, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad susitarimui yra taikoma 53 straipsnio 1 dalis. Reikia atlikti atskirą tikėtino susitarimo poveikio vertinimą. Tik tais atvejais, kai susitarimuose yra sunkių konkurencijos apribojimų, paprastai galima daryti prielaidą, kad jie yra draudžiami 53 straipsniu.

(44)

TPBIR ir šios gairės taikomi technologijų perdavimo susitarimams. Pagal TPBIR 1 straipsnio 1 dalies b punktą sąvoka „technologijos teisės“ apima praktinę patirtį ir patentus, naudinguosius modelius, dizaino teises, puslaidininkių produktų topografijas, papildomos apsaugos sertifikatus medicinos produktams arba kitiems produktams, kuriems gali būti išduodami tokie papildomos apsaugos sertifikatai, augalų veislių selekcininkų sertifikatus ir programinės įrangos autorių teises arba išvardytų teisių derinį, taip pat paraiškas dėl šių teisių ir jų registracijos. Licencijuotų technologijų teisės turėtų suteikti licencijos gavėjui galimybę (naudojant kitus išteklius arba jų nenaudojant) gaminti sutartinius produktus. TPBIR taikomas tik EEE valstybėse, kuriose licencijos išdavėjas turi atitinkamas technologijų teises. Kitu atveju perduodamų technologijų teisių, kaip apibrėžta TPBIR, nėra.

(45)

Praktinė patirtis, kaip apibrėžta TPBIR 1 straipsnio 1 dalies i punkte, – tai praktinės informacijos, gautos iš patirties ir atliekant bandymus, kuri yra slapta, esminė ir apibrėžta, rinkinys:

(46)

Technologijų perdavimo susitarimų nuostatoms, kuriose numatyta, kad licencijos gavėjas perka produktus, TPBIR yra taikomas tik tuo atveju, jeigu tos nuostatos yra tiesiogiai susijusios su sutartinių produktų gamyba arba pardavimu. Todėl TPBIR netaikomas technologijų perdavimo susitarimo dalims, susijusioms su ištekliais ir (arba) įranga, kurie naudojami kitais tikslais nei sutartiniams produktams gaminti. Pavyzdžiui, kai pienas parduodamas kartu licencijuojant sūrio gamybos technologiją, TPBIR bus taikomas tik pienui, iš kurio gaminamas sūris naudojant licencijuotą technologiją.

(47)

Technologijų perdavimo susitarimų nuostatoms, kuriose numatytas kito pobūdžio intelektinės nuosavybės, pavyzdžiui, prekės ženklų ir autorių teisių, išskyrus programinės įrangos autorių teises (dėl programinės įrangos autorių teisių žr. 44 ir 62 punktus), licencijavimas, TPBIR yra taikomas tik tuo atveju, jeigu (ir tokiu mastu, kokiu) tos nuostatos yra tiesiogiai susijusios su sutartinių produktų gamyba arba pardavimu. Šia sąlyga užtikrinama, kad nuostatoms dėl kito pobūdžio intelektinės nuosavybės teisių bendroji išimtis būtų taikoma, jei šios kitos intelektinės nuosavybės teisės suteikia licencijos gavėjui galimybę geriau išnaudoti licencijuotos technologijos teises. Pavyzdžiui, jeigu licencijos išdavėjas leidžia licencijos gavėjui ant pagal licencijuotą technologiją pagamintų produktų naudoti jo prekės ženklą, įsigijęs prekės ženklo licenciją, licencijos gavėjas galės geriau išnaudoti licencijuotą technologiją, nes vartotojai galės iš karto susieti produktą ir savybes, kurios jam suteikiamos dėl licencijuotos technologijos teisių. Nustatant licencijos gavėjui prievolę naudoti licencijos išdavėjo prekės ženklą taip pat skatinama technologijos sklaida, nes licencijos išdavėjas gali nurodyti, kad jis yra atitinkamos technologijos autorius. Šio scenarijaus atveju TPBIR taikomas technologijų perdavimo susitarimams net jei šalys iš esmės yra suinteresuotos išnaudoti prekės ženklą, o ne technologiją (37).

(48)

TPBIR netaikomas kitoms nei programinės įrangos autorių teisėms (išskyrus (47) punkte nurodytą atvejį). Vis dėlto, Institucija, vertindama autorių teisių, susijusių su sutartinių produktų gamyba, licencijavimą pagal 53 straipsnį, paprastai taikys TPBIR ir šiose gairėse nustatytus principus.

(49)

Kita vertus, manoma, kad dėl autorių teisėmis saugomų kūrinių, visų pirma filmų ar muzikos, nuomos teisių ir viešo atlikimo teisių licencijavimo kyla specifinių problemų ir tokio licencijavimo vertinimas pagal šiose gairėse nustatytus principus gali būti nepagrįstas. Taikant 53 straipsnį, būtina atsižvelgti į kūrinio specifiką ir į tai, kaip jis naudojamas (38). Todėl Institucija TPBIR ir šių gairių kitų teisių licencijavimui analogiškai netaikys.

(50)

Institucija TPBIR ir šiose gairėse nustatytų principų netaikys ir prekės ženklų licencijavimui (išskyrus (47) punkte nurodytą atvejį). Prekės ženklų licencijos dažnai suteikiamos prekėms ir paslaugoms platinti ir perparduoti ir apskritai yra labiau susijusios su platinimo susitarimais, o ne su technologijos licencijavimu. Kai prekės ženklo licencija yra tiesiogiai susijusi su prekių ir paslaugų naudojimu, pardavimu arba perpardavimu ir nėra pagrindinis susitarimo dalykas, licencijavimo susitarimui taikomas EEE susitarimo XIV priedo 2 punkte nurodytas teisės aktas (2010 m. balandžio 20 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 330/2010) dėl EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims (toliau – Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamentas) (39).

(51)

Sąvoka „perdavimas“ reiškia, kad technologiją viena įmonė turi perduoti kitai įmonei. Toks perdavimas paprastai atliekamas suteikiant licenciją, pagal kurią licencijos išdavėjas už autorių honorarą suteikia licencijos gavėjui teisę naudoti jo technologijų teises.

(52)

Kaip nustatyta TPBIR 1 straipsnio 1 dalies c punkte, perleidimo susitarimai, kai dalis rizikos, susijusios su technologijos teisių naudojimu tenka technologiją perleidžiančiam subjektui, taip pat laikomi technologijų perdavimo susitarimais. Taip visų pirma yra tuomet, kai už perleidimą mokėtina suma priklauso nuo gavėjo apyvartos iš produktų, pagamintų pasinaudojant perleista technologija, tokių pagamintų produktų kiekio arba taikant tą technologiją atliktų operacijų skaičiaus.

(53)

Susitarimas, kuriuo licencijos išdavėjas savo technologijos teisių įsipareigoja nenaudoti prieš licencijos gavėją, taip pat gali būti laikomas technologijos teisių perdavimu. Iš tiesų grynosios patentinės licencijos esmę sudaro teisė veikti neviršijant išimtinės patento teisės. Tai reiškia, kad TPBIR taip pat taikomas vadinamiesiems teisės reikšti pretenzijas atsisakymo susitarimams ir susitarimams dėl ginčų sprendimo, kuriais licencijos išdavėjas leidžia licencijos gavėjui vykdyti gamybą pagal patentą (40).

(54)

Pagal TPBIR 1 straipsnio 1 dalies c punktą reglamentas yra taikomas tik dviejų įmonių technologijų perdavimo susitarimams. TPBIR nėra taikomas daugiau nei dviejų įmonių technologijų perdavimo susitarimams. Atskiriant dvišalius ir daugiašalius įmonių susitarimus, svarbiausias kriterijus yra tai, ar atitinkamą susitarimą sudaro daugiau nei dvi įmonės.

(55)

Dviejų įmonių sudarytiems susitarimams taikomas TPBIR net tuo atveju, jei susitarime nustatomos sąlygos daugiau nei vienam prekybos lygmeniui. Pavyzdžiui, TPBIR taikomas licencijavimo susitarimui, kuris sudaromas ne tik dėl gamybos etapo, bet ir dėl platinimo etapo ir kuriame nustatomi įpareigojimai, kuriuos licencijos gavėjas turi arba gali nustatyti pagal licenciją pagamintų produktų perpardavėjams (41).

(56)

Susitarimai, kuriais steigiami technologijų fondai ir teikiamos licencijos iš technologijų fondų, paprastai yra daugiašaliai susitarimai, todėl jiems TPBIR netaikomas (42). Technologijų fondo sąvoka apima susitarimus, kuriais dvi arba daugiau šalių susitaria sujungti atitinkamas technologijas ir licencijuoti jų paketą. Technologijų fondo sąvoka taip pat apima susitarimus, kuriais dvi arba daugiau įmonių susitaria suteikti licenciją trečiajai šaliai ir leisti jai licencijuoti technologijų paketą.

(57)

Daugiau nei dviejų įmonių sudaryti susitarimai dažnai kelia tokių pačių problemų kaip ir to paties pobūdžio dviejų įmonių sudaryti licencijavimo susitarimai. Atskirai vertindama licencijavimo susitarimus, kurių pobūdis yra toks pats kaip susitarimų, kuriems taikoma bendroji išimtis, tačiau kuriuos sudarė daugiau nei dvi įmonės, Institucija analogiškai taikys TPBIR nustatytus principus. Tačiau technologijų fondų ir licencijavimo iš technologijų fondų klausimai konkrečiai nagrinėjami šių gairių 4.4 skirsnyje.

(58)

Iš TPBIR 1 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, jog tam, kad jis būtų taikomas licencijavimo susitarimams, šie susitarimai turi būti sudaromi siekiant gaminti sutartinius produktus, t. y. pagal licencijuotos technologijos teises arba jomis naudojantis gaminamus produktus. Pagal licenciją licencijos gavėjui ir (arba) jo subrangovui (-ams) turi būti leidžiama naudotis licencijuota technologija prekėms gaminti arba paslaugoms teikti (taip pat žr. TPBIR preambulės 7 konstatuojamąją dalį).

(59)

Jeigu susitarimu siekiama ne gaminti sutartinius produktus, bet, pavyzdžiui, tik blokuoti konkuruojančios technologijos plėtojimą, licencijavimo susitarimui netaikomas TPBIR ir šios gairės taip pat gali būti netinkamos susitarimui vertinti. Apskritai jei šalys nenaudoja licencijuotos technologijos teisių, nevyksta jokia veiksmingumą didinanti veikla, todėl nėra pagrindo bendrajai išimčiai. Tačiau naudojimas nebūtinai reiškia išteklių integravimą. Naudojimas taip pat vyksta, jei išdavus licenciją jos gavėjui suteikiama dizaino laisvė, nes suteikiama galimybė naudoti nuosavą technologiją ir nerizikuoti, kad licencijos išdavėjas pateiks pretenzijų dėl teisių pažeidimo. Jei licencijas suteikia konkuruojančios šalys, faktas, kad šalys nenaudoja licencijuotos technologijos, gali reikšti, kad už susitarimo slypi kartelis. Dėl šių priežasčių Institucija itin atidžiai nagrinės technologijos nenaudojimo atvejus.

(60)

TPBIR taikomas licencijavimo susitarimams, kuriais licencijos gavėjui ir (arba) jo subrangovui (-ams) suteikiama licencija gaminti sutartinius produktus. Todėl TPBIR netaikomas technologijų perdavimo susitarimams (jų dalims), kuriais leidžiamas sublicencijavimas. Tačiau Institucija TPBIR ir šiose gairėse nustatytus principus analogiškai taikys licencijos išdavėjo ir licencijos gavėjo pagrindiniams licencijavimo susitarimams (t. y. susitarimams, kuriais licencijos išdavėjas leidžia licencijos gavėjui sublicencijuoti technologiją). TPBIR yra taikomas licencijos gavėjo ir sublicencijos gavėjo susitarimams dėl sutartinių produktų gamybos.

(61)

Terminas „sutartiniai produktai“ apima prekes ir paslaugas, gaminamas arba teikiamas naudojantis licencijuotos technologijos teisėmis. Taip yra tais atvejais, kai licencijuota technologija yra naudojama gamybos procese ir kai ji yra įtraukiama į produktą. Šiose gairėse terminas „pagal licencijuotą technologiją pagaminti produktai“ apima abu šiuos atvejus. TPBIR taikomas visais atvejais, kai technologijos teisės yra licencijuojamos prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. TPBIR ir šios gairės yra grindžiami prielaida, kad tarp licencijuotos technologijos teisių ir sutartinio produkto egzistuoja tiesioginė sąsaja. Tais atvejais, kai tokios sąsajos nėra, t. y. jeigu susitarimu nesiekiama sudaryti sąlygas sutartiniams produktams gaminti, TPBIR ir šiose gairėse nustatyti analizės principai gali būti netinkami.

(62)

Programinės įrangos autorių teisių licencijavimas siekiant tik dauginti ir platinti saugomą kūrinį, t. y. kopijų, skirtų perparduoti, gamyba nėra laikoma gamyba, apibrėžta TPBIR reglamente, ir todėl TPBIR ir šios gairės tokiai gamybai netaikomi. Vietoje to tokiam dauginimui siekiant platinti pagal analogiją taikomas Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamentas (43) ir Vertikaliųjų apribojimų gairės (44). Jeigu licencija suteikiama programinei įrangai duomenų laikmenose dauginti, tai laikoma dauginimu siekiant platinti, nepriklausomai nuo techninių tos programinės įrangos platinimo priemonių. Pavyzdžiui, TPBIR ir šios gairės netaikomi programinės įrangos autorių teisių licencijavimui, kai licencijos gavėjui suteikiama pagrindinė programinės įrangos kopija, kad jis galėtų dauginti programinę įrangą ir parduoti ją galutiniams naudotojams. TPBIR ir gairės taip pat netaikomi programinės įrangos autorių teisių ir jos platinimo licencijavimui pagal paketo (angl. shrink wrap) licencijas, t. y. sąlygas, įtrauktas į spausdintinės kopijos paketą, kurį atidarydamas galutinis naudotojas patvirtina, kad sutinka su tomis sąlygomis, arba programinės įrangos autorių teisių ir jos platinimo licencijavimui atsisiunčiant programinę įrangą internetu.

(63)

Tačiau jei licencijos gavėjas licencijuotą programinę įrangą įdiegs į sutartinį produktą, tai bus laikoma gamyba, o ne vien tik dauginimu. Pavyzdžiui, TPBIR ir šios gairės taikomi programinės įrangos autorių teisių licencijavimui, kai licencijos gavėjui suteikiama teisė dauginti programinę įrangą įdiegiant ją į prietaisą, su kuriuo ta programinė įranga sąveikauja.

(64)

TPBIR taikomas subrangai, kai licencijos išdavėjas suteikia technologijos teisių licenciją licencijos gavėjui, kuris įsipareigoja gaminti pagal šią licenciją tam tikrus produktus išimtinai licencijos išdavėjui. Subrangos atveju licencijos išdavėjas taip pat gali suteikti įrangą, naudojamą susitarimo prekėms gaminti ir paslaugoms teikti. Kad tokiai technologijų perdavimo susitarime numatytai subrangai būtų taikomas TPBIR, suteikta įranga turi būti tiesiogiai susijusi su sutartinių produktų gamyba. Subrangai taip pat taikomas Institucijos pranešimas dėl tam tikrų subrangos susitarimų vertinimo pagal EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį (45). Pagal tą pranešimą, kuris tebetaikomas, subrangos susitarimams, kuriais subrangovas įsipareigoja gaminti tam tikrus produktus išimtinai rangovui, 53 straipsnio 1 dalis paprastai nėra taikoma. Subrangos susitarimams, kuriais rangovas nustato subrangos vertės grandinėje esančio vieno subrangovo tarpinio sutartinio produkto perdavimo kitam subrangovui kainą, 53 straipsnio 1 dalis taip pat netaikoma, jeigu sutartiniai produktai gaminami išimtinai rangovui. Tačiau 53 straipsnis gali būti taikomas kitiems subrangovui nustatytiems apribojimams, pavyzdžiui, įpareigojimui savo iniciatyva nevykdyti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros ir jais nesinaudoti (46).

(65)

TPBIR taip pat taikomas susitarimams, pagal kuriuos licencijos gavėjas turi vykdyti technologinę plėtrą, kai produktas arba procesas dar nėra parengtas komerciniam naudojimui, jeigu sutartinis produktas yra nurodytas. NET jeigu reikalingas papildomas darbas ir investicijos, susitarimo objektas yra nurodyto sutartinio produkto, t. y. produktų, gaminamų naudojant licencijuotos technologijos teises, gamyba.

(66)

TPBIR ir šios gairės nėra taikomi susitarimams, kuriais technologijos teisių licencija suteikiama tam, kad licencijos gavėjas galėtų tęsti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą įvairiose srityse, įskaitant tolesnį produkto, susijusio su tokiais moksliniais tyrimais ir technologine plėtra, plėtojimą (47). Pavyzdžiui, TPBIR ir gairės netaikomi tais atvejais, kai licencija suteikiama technologinių tyrimų priemonei, naudojamai tolesnių tyrimų procese. Jie taip pat netaikomi mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros subrangos susitarimams, kuriais licencijos gavėjas įsipareigoja vykdyti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą licencijuotos technologijos srityje ir licencijos išdavėjui perduoti patobulintą technologijos paketą (48). Pagrindinis tokio susitarimo objektas yra tyrimų ir technologinės plėtros paslaugų teikimas, siekiant patobulinti technologiją, o ne prekių gamyba ir paslaugų teikimas pagal licencijuotą technologiją.

(67)

Atsižvelgiant į TPBIR taikymo trukmę (TPBIR nustos galioti 2026 m. balandžio 30 d.), bendroji išimtis taikoma tol, kol licencijuotos nuosavybės teisė yra prarandama, nustoja galioti ar paskelbiama negaliojančia. Praktinės patirties atveju bendroji išimtis taikoma tol, kol licencijuota praktinė patirtis išliks slapta, išskyrus tuos atvejus, kai praktinė patirtis dėl licencijos gavėjo veiksmų tampa viešai žinoma, – šiuo atveju išimtis taikoma susitarimo galiojimo laikotarpiu (žr. TPBIR 2 straipsnį).

(68)

Bendroji išimtis taikoma kiekvienai susitarimo licencijuotos technologijos teisei ir nebetaikoma paskutinei technologijos teisei nustojus galioti, tapus negaliojančia arba vieša, kaip apibrėžta TPBIR.

(69)

TPBIR taikomas dviejų įmonių susitarimams dėl technologijos teisių licencijavimo sutartiniams produktams gaminti. Tačiau technologijos teisės gali būti ir kitokio pobūdžio susitarimų dalis. Be to, pagal licencijuotą technologiją pagaminti produktai vėliau parduodami rinkoje. Todėl būtina išanalizuoti TPBIR sąsają su EEE susitarimo XIV priedo 6 punkte nurodytu teisės aktu (2010 m. gruodžio 14 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1218/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikrų rūšių specializacijos susitarimams (toliau – Specializacijos bendrosios išimties reglamentas)) (49), su EEE susitarimo XIV priedo 7 punkte nurodytu teisės aktu (2010 m. gruodžio 14 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1217/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikrų rūšių mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros susitarimams (toliau – Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios išimties reglamentas)) (50) ir su Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamentu (51).

(70)

TPBIR netaikomas licencijavimui pagal specializacijos susitarimus, kuriems taikomas Specializacijos bendrosios išimties reglamentas, arba licencijavimui pagal mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros susitarimus, kuriems taikomas Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios išimties reglamentas (žr. TPBIR 7 konstatuojamąją dalį ir 9 straipsnį).

(71)

Pagal Specializacijos bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio 1 dalies d punktą tas reglamentas taikomas visų pirma bendros gamybos susitarimams, kuriais dvi ar daugiau šalių susitaria bendrai gaminti tam tikrus produktus. Reglamentas taip pat taikomas nuostatoms dėl intelektinės nuosavybės teisių perdavimo arba naudojimo, jeigu jos nėra pagrindinis susitarimo objektas, tačiau yra tiesiogiai su juo susijusios ir būtinos jam įgyvendinti.

(72)

Jeigu įmonės įsteigia bendrą gamybos įmonę ir suteikia jai licenciją naudoti technologiją produktams gaminti, tokiam licencijavimui taikomas ne TPBIR, bet Specializacijos bendrosios išimties reglamentas. Taigi, licencijos teikimas bendros gamybos įmonei paprastai vertinamas pagal Specializacijos bendrosios išimties reglamentą. Tačiau jeigu bendra įmonė licencijuoja technologiją trečiosioms šalims, ši veikla nėra susijusi su bendros įmonės vykdoma gamyba ir minėtas reglamentas nėra taikomas. Licencijavimo susitarimais, kuriais sujungiamos šalių technologijos, sukuriami technologijų fondai, kurie nagrinėjami šių gairių 4.4 dalyje.

(73)

Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios išimties reglamentas taikomas susitarimams, kuriais dvi arba daugiau įmonių susitaria bendrai vykdyti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą ir bendrai naudotis jų rezultatais. Pagal to reglamento 1 straipsnio 1 dalies m punktą moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra vykdomi ir jų rezultatai naudojami bendrai, kai su tuo susijusį darbą atlieka bendra darbo grupė, organizacija arba įmonė, jis bendrai pavedamas trečiajai šaliai arba paskirstomas tarp šalių pagal specializaciją mokslinių tyrimų, technologinės plėtros, gamybos ir platinimo, įskaitant licencijavimą, srityje. Tas reglamentas taip pat taikomas apmokamų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros susitarimams, kuriais dvi arba daugiau įmonių susitaria, kad mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą vykdo viena šalis, o juos finansuoja – kita šalis, neatsižvelgiant į tai, ar jų rezultatai naudojami bendrai (žr. Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktį).

(74)

Tai reiškia, kad Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios išimties reglamentas taikomas tuo atveju, kai šalys suteikia licenciją viena kitai ir kai pagal mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros susitarimą šalys suteikia licenciją bendram subjektui. Tokiam licencijavimui taikomas tik Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios išimties reglamentas, o ne TPBIR. Tokiuose susitarimuose šalys taip pat gali nustatyti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros susitarimų įgyvendinimo rezultatų licencijavimo trečiosioms šalims sąlygas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad licenciją gaunanti trečioji šalis nėra mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros susitarimo šalis, su trečiąja šalimi sudarytam atskiram licencijavimo susitarimui Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendrosios išimties reglamentas netaikomas. Tam licencijavimo susitarimui taikoma TPBIR bendroji išimtis, jeigu tenkinamos sąlygos.

(75)

Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamentas taikomas susitarimams, kurie sudaromi tarp dviejų ar daugiau įmonių, kurių kiekviena, įgyvendindama susitarimą, veikia skirtinguose gamybos arba platinimo grandinės lygmenyse, susiję su sąlygomis, kuriomis šalys gali pirkti, parduoti arba perparduoti tam tikras prekes arba paslaugas. Taigi, šis reglamentas taikomas tiekimo ir platinimo susitarimams (52).

(76)

Atsižvelgiant į tai, kad TPBIR taikomas tik dviejų šalių susitarimams ir kad licencijos gavėjas, parduodantis pagal licencijuotą technologiją pagamintus produktus, pagal Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamentą yra laikomas tiekėju, šie du bendrosios išimties reglamentai yra glaudžiai susiję. Licencijos išdavėjo ir licencijos gavėjo susitarimui yra taikomas TPBIR, o licencijos gavėjo ir sutartinių produktų pirkėjų susitarimams yra taikomas Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamentas (53).

(77)

Išimtis pagal TPBIR taip pat taikoma licencijos išdavėjo ir licencijos gavėjo susitarimams, kai susitarime licencijos gavėjui nustatomi įpareigojimai dėl pagal licencijuotą technologiją pagamintų produktų pardavimo būdo. Visų pirma licencijos gavėjas gali būti įpareigotas sukurti tam tikrą platinimo, pavyzdžiui, išimtinio arba pasirinktinio, sistemą. Tačiau tam, kad tokiems įpareigojimams įvykdyti sudaromiems platinimo susitarimams būtų taikoma bendroji išimtis, jie turi atitikti Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamentą. Pavyzdžiui, licencijos išdavėjas gali įpareigoti licencijos gavėją pagal specialias taisykles sukurti išimtinio platinimo sistemą. Tačiau pagal Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio b dalį paprastai platintojams turi būti palikta galimybė nevaržomiems vykdyti pasyvų pardavimą kitų licencijos gavėjo išimtinių platintojų teritorijose.

(78)

Be to, pagal Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamentą platintojams iš principo turi būti palikta galimybė nevaržomiems vykdyti ir aktyvų, ir pasyvų pardavimą teritorijose, kuriose veikia kitų tiekėjų, t. y. kitų licencijos gavėjų, pagal licencijuotos technologijos teises gaminančių savo produktus, platinimo sistemos. Taip yra todėl, kad taikant Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamentą kiekvienas licencijos gavėjas yra laikomas atskiru tiekėju. Tačiau priežastys, kuriomis remiantis aktyvaus pardavimo apribojimams tiekėjo platinimo sistemoje taikoma tame reglamente nustatyta bendroji išimtis, taip pat gali galioti ir tais atvejais, kai pagal licencijuotą technologiją pagamintus produktus skirtingi licencijos gavėjai parduoda naudodami bendrą licencijos išdavėjui priklausantį prekės ženklą. Kai pagal licencijuotą technologiją pagaminti produktai parduodami naudojant bendrą prekės ženklo pavadinimą, tie patys apribojimai dėl tų pačių su veiksmingumu susijusių priežasčių gali būti taikomi ir licencijos gavėjų platinimo sistemoms, ir vienai vertikaliajai platinimo sistemai. Tokiais atvejais, kai Vertikaliųjų susitarimų bendrosios išimties reglamento reikalavimai yra analogiškai vykdomi, mažai tikėtina, kad Institucija prieštarautų apribojimams. Tam, kad egzistuotų bendras prekės ženklo pavadinimas, produktai turi būti parduodami ir jų rinkodara turi būti vykdoma naudojant bendrą prekės ženklą, kuris yra pagrindinė informacijos apie kokybę ir kitos svarbios informacijos perdavimo vartotojui priemonė. Nepakanka, kad be licencijos gavėjų prekės ženklų produktas būtų ženklinamas ir licencijos išdavėjo prekės ženklu, nurodančiu, kad licencijos išdavėjas yra licencijuotos technologijos autorius.

(79)

Pagal TPBIR 3 straipsnį ribojamiesiems susitarimams bendroji išimtis, kitaip tariant TPBIR nustatytas saugumo garantas, taikoma atsižvelgiant į rinkos dalies ribas, t. y. bendroji išimtis taikoma tik tiems susitarimams, kurie apskritai gali būti laikomi tenkinančiais 53 straipsnio 3 dalies sąlygas, nepaisant to, kad jais gali būti ribojama konkurencija. Jeigu netaikomas rinkos dalies ribomis nustatytas saugumo garantas, reikalingas atskiras vertinimas. Dėl to, kad rinkos dalis viršija nustatytą ribą, nedaroma prielaida, kad susitarimui taikoma 53 straipsnio 1 dalis arba kad susitarimas netenkina 53 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. Jeigu nėra sunkių apribojimų, kaip nustatyta TPBIR 4 straipsnyje, būtina atlikti rinkos analizę.

(80)

Rinkos dalies riba, nustatyta siekiant taikyti TPBIR nustatytą saugumo garantą, priklauso nuo to, ar susitarimą sudarė konkuruojančios šalys, ar nekonkuruojančios šalys.

(81)

Rinkos dalies ribos yra taikomos licencijuotos technologijos teisių atitinkamai (-oms) rinkai (-oms) ir sutartinių produktų atitinkamai (-oms) rinkai (-oms). Jeigu taikoma rinkos dalies riba vienoje produkto ir technologijos rinkoje arba keliose jų yra viršijama, susitarimui tos (–ų) atitinkamos (-ų) rinkos (-ų) atžvilgiu bendroji išimtis netaikoma. Pavyzdžiui, jeigu licencijavimo susitarimas yra susijęs su dviem atskiromis produkto rinkomis, bendroji išimtis vienai rinkai gali būti taikoma, kitai – ne.

(82)

Pagal TPBIR reglamento 3 straipsnio 1 dalį TPBIR 2 straipsnyje numatytas saugumo garantas taikomas konkurentų susitarimams su sąlyga, kad šalių bendra rinkos dalis neviršija 20 % atitinkamos rinkos. TPBIR 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta rinkos dalies riba yra taikoma, jeigu šalys yra faktinės arba potencialios konkurentės produkto rinkoje (-ose) ir (arba) faktinės konkurentės technologijos rinkoje (konkuruojančių ir nekonkuruojančių šalių skirtumai nurodyti (27) punkte ir tolesniuose punktuose).

(83)

Taikant rinkos dalies ribą arba sunkių apribojimų sąrašą, susijusį su konkurentų susitarimai s, į potencialią konkurenciją technologijos rinkoje neatsižvelgiama. Tais atvejais, kai netaikomas TPBIR nustatytas saugumo garantas, atsižvelgiama į potencialią konkurenciją technologijos rinkoje, tačiau sunkių apribojimų sąrašas, susijęs su konkurentų susitarimais, netaikomas.

(84)

Jeigu licencijos susitarimą sudariusios įmonės nėra konkurentės, taikoma TPBIR 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta rinkos dalies riba. Išimtis nekonkuruojančių šalių susitarimams taikoma tuo atveju, jeigu kiekvienos šalies rinkos dalis susijusioje atitinkamoje technologijos ir produkto rinkoje neviršija 30 %.

(85)

Jeigu šalys vėliau tampa konkurentėmis, kaip apibrėžta TPBIR 3 straipsnio 1 dalyje, pavyzdžiui, kai licencijos gavėjas atitinkamoje rinkoje, kurioje parduodami sutartiniai produktai, veikė prieš įsigydamas licenciją, o licencijos išdavėjas vėliau tapo faktiniu arba potencialiu tiekėju toje pačioje atitinkamoje rinkoje, 20 % rinkos dalies riba taikoma nuo to momento, kai jos tapo konkurentėmis. Tačiau tokiu atveju sunkių apribojimų sąrašas, taikomas nekonkuruojančių šalių susitarimams, susitarimui bus taikomas ir toliau, nebent susitarimas vėliau iš esmės pakeičiamas (žr. TPBIR 4 straipsnio 3 dalį ir šių gairių 39 punktą).

(86)

Dėl šių gairių 87 punkte nurodytų priežasčių pagal TPBIR rinkos dalys atitinkamose rinkose, kuriose licencijuojamos technologijos teisės, skaičiuojamos kitaip nei paprastai. Kalbant apie technologijos rinkas, pagal TPBIR 8 straipsnio d punktą licencijos išdavėjo rinkos dalis atitinkamoje rinkoje ir produkto, ir geografiniu atžvilgiu turi būti skaičiuojama remiantis licencijos išdavėjo ir visų jo licencijos gavėjų pagal licencijuotą technologiją pagamintų produktų pardavimo apimtimi. Taikant šį metodą, bendras licencijos išdavėjo ir jo licencijos gavėjų sutartinių produktų pardavimas skaičiuojamas kaip visų konkuruojančių produktų pardavimo dalis, neatsižvelgiant į tai, ar tie konkuruojantys produktai pagaminti pagal licencijuojamą technologiją.

(87)

Šis metodas, pagal kurį licencijos išdavėjo rinkos dalis technologijos rinkoje skaičiuojama kaip jo veiklos rodiklis produkto lygmeniu, pasirinktas todėl, kad apskaičiuoti licencijos išdavėjo rinkos dalį remiantis pajamomis iš autorių honorarų praktiškai sunku (žr. 25 punktą). Be to, kad apskritai sunku gauti patikimus duomenis apie pajamas iš autorių honorarų, tais atvejais, kai autorių honorarai yra sumažinami dėl abipusio licencijavimo arba susietų produktų tiekimo, faktinės pajamos iš autorių honorarų gali būti gerokai mažesnės ir neparodyti technologijos padėties rinkoje. Šios rizikos išvengiama licencijos išdavėjo rinkos dalį technologijos rinkoje skaičiuojant pagal produktus, pagamintus naudojant tą technologiją, palyginti su produktais, pagamintais naudojant konkuruojančias technologijas. Toks veiklos rodiklis produkto lygmeniu apskritai tiksliai atspindės technologijos padėtį rinkoje.

(88)

Geriausiu atveju toks veiklos rodiklis būtų skaičiuojamas neįtraukiant į produkto rinką produktų, pagamintų naudojant vidaus reikmėms skirtas technologijas, kurios nėra licencijuojamos, nes tomis technologijomis licencijuotai technologijai daromas tik netiesioginis konkurencinis spaudimas. Tačiau licencijos išdavėjui ir licencijos gavėjams gali būti praktiškai sunku išsiaiškinti, ar kiti produktai toje pačioje produkto rinkoje yra gaminami naudojant licencijuotas technologijas ar vidaus reikmėms skirtas technologijas, todėl technologijos rinkos dalis taikant TPBIR skaičiuojama remiantis produktų, pagamintų naudojant licencijuotą technologiją, dalimi, palyginti su visais toje produkto rinkoje parduotais produktais. Pagal šį metodą, grindžiamą technologijos naudojimo rodikliu visoje (-ose) produkto rinkoje (-ose), apskaičiuota rinkos dalis, tikėtina, bus mažesnė, nes įtraukiami produktai, pagaminti naudojant vidaus reikmėms skirtas technologijas, tačiau apskritai taip apskaičiuota rinkos dalis yra geras technologijos padėties rinkoje rodiklis. Pirma, pagal jį įvertinama potenciali įmonių, kurios gamybai naudoja nuosavas technologijas ir kurios reaguodamos į nedidelį, bet ilgalaikį licencijų kainų padidėjimą tikriausiai pradėtų licencijavimą, konkurencija. Antra, net jei mažai tikėtina, kad kitų technologijų savininkai pradės licencijavimą, licencijos išdavėjas nebūtinai turi įtaką technologijos rinkoje, net jei pajamos iš licencijavimo sudaro didelę jo pajamų dalį. Jeigu vartotojų grandies produkto rinka yra konkurencinga, konkurencija šiuo lygmeniu gali veiksmingai suvaržyti licencijos išdavėją. Autorių honorarų didėjimas gamintojų grandies rinkoje turi įtakos licencijos gavėjo sąnaudoms – jis tampa ne toks konkurencingas ir todėl gali sumažėti pardavimo apimtis. Technologijos rinkos dalis produkto rinkoje atspindi ir šį aspektą, todėl paprastai yra geras licencijos išdavėjo įtakos technologijos rinkoje rodiklis.

(89)

Siekiant įvertinti technologijos padėtį rinkoje, taip pat reikia atsižvelgti į technologijos geografinę rinką. Kartais ji gali skirtis nuo atitinkamos geografinės vartotojų grandies produkto rinkos. Taikant TPBIR, atitinkamą geografinę technologijos rinką taip pat lemia produkto rinka (-os). Tačiau tais atvejais, kai netaikomas TPBIR nustatytas saugumo garantas, taip pat gali būti tikslinga atsižvelgti į didesnę geografinę teritoriją, kurioje konkuruojančių technologijų licencijos išdavėjai ir licencijos gavėjai licencijuoja tas technologijas, kurioje konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kuri nuo gretimų teritorijų skiriasi tuo, kad jose yra pastebimai skirtingos konkurencijos sąlygos.

(90)

Naujų technologijų, kurias taikant praėjusiaisiais kalendoriniais metais neparduota jokių produktų, atveju rinkos dalis yra lygi nuliui. Prasidėjus pardavimui, technologijos rinkos dalis ims didėti. Jeigu rinkos dalis vėliau viršija atitinkamą 20 % arba 30 % ribą, saugumo garantas toliau taikomas dvejus iš eilės kalendorinius metus, einančius po tų metų, kai riba buvo viršyta (žr. TPBIR 8 straipsnio e punktą).

(91)

Kalbant apie atitinkamas rinkas, kuriose parduodami sutartiniai produktai, licencijos gavėjo rinkos dalis turi būti skaičiuojama pagal licencijos gavėjo produktų, pagamintų pagal licencijos išdavėjo technologiją, ir konkuruojančių produktų pardavimo apimtį, t. y. bendrą licencijos gavėjo pardavimo atitinkamoje produkto rinkoje apimtį. Jeigu licencijos išdavėjas taip pat yra produktų į atitinkamą rinką tiekėjas, būtina atsižvelgti ir į licencijos išdavėjo pardavimo atitinkamoje produkto rinkoje apimtį. Tačiau skaičiuojant licencijos gavėjo ir (arba) licencijos išdavėjo rinkos dalis produkto rinkose, į kitų licencijos gavėjų pardavimo apimtį neatsižvelgiama.

(92)

Rinkos dalys turėtų būti skaičiuojamos remiantis praėjusiųjų metų pardavimo vertės duomenimis, jei tokių duomenų yra. Tokie duomenys paprastai tiksliau parodo technologijos padėtį rinkoje nei apimties duomenys. Tačiau tais atvejais, kai su verte susijusių duomenų nėra, gali būti naudojami kita patikima rinkos informacija pagrįsti skaičiavimai, įskaitant pardavimo rinkoje apimties duomenis.

(93)

Šių gairių 3.3 dalyje aptarti principai gali būti paaiškinti šiais pavyzdžiais:

(94)

TPBIR 4 straipsnyje pateikiamas sunkių konkurencijos apribojimų sąrašas. Apribojimai priskiriami sunkiems konkurencijos apribojimams dėl jų pobūdžio ir remiantis patirtimi, rodančia, kad tokie apribojimai beveik visada turi antikonkurencinį poveikį. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktiką (54), toks apribojimas gali atsirasti dėl aiškaus susitarimo tikslo arba dėl konkretaus atvejo aplinkybių (žr. 14 punktą). Išskirtiniais atvejais sunkūs apribojimai gali būti objektyviai būtini tam tikros rūšies ar pobūdžio susitarimams (55), todėl EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis jiems gali būti netaikoma. Be to, įmonės atskiru atveju visada gali pasitelkti argumentus dėl veiksmingumo pagal 53 straipsnio 3 dalį (56).

(95)

Kai technologijų perdavimo susitarime yra sunkių konkurencijos apribojimų, pagal TPBIR 4 straipsnio 1 ir 2 dalis bendroji išimtis netaikoma visam susitarimui. Pagal TPBIR sunkūs apribojimai negali būti atskirti nuo kitų susitarimo nuostatų. Be to, Institucija mano, jog atliekant atskirą vertinimą, mažai tikėtina, kad sunkūs konkurencijos apribojimai tenkintų keturias 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas (žr. 18 punktą).

(96)

TPBIR 4 straipsnyje išskiriami konkuruojančių šalių susitarimai ir nekonkuruojančių šalių susitarimai.

(97)

TPBIR 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti sunkūs apribojimai, taikomi konkuruojančių šalių licencijavimui. Pagal TPBIR 4 straipsnio 1 dalį TPBIR nėra taikomas susitarimams, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu su kitais šalių valdomais veiksniais siekiama bet kurio iš šių tikslų:

(98)

Kai kurių sunkių apribojimų atveju TPBIR išskiriami abipusiai ir neabipusiai susitarimai. Sunkių apribojimų sąrašas, taikomas konkuruojančių šalių abipusiams susitarimams, yra griežtesnis nei neabipusiams susitarimams. Abipusiai susitarimai – tai abipusio licencijavimo susitarimai, kai licencijuotos technologijos yra konkuruojančios technologijos arba gali būti naudojamos konkuruojantiems produktams gaminti. Neabipusis susitarimas – tai susitarimas, kuriuo tik viena šalis suteikia technologijos teisių licenciją kitai šaliai, arba, abipusio licencijavimo atveju, kai licencijuotos technologijos yra nekonkuruojančios technologijos ir licencijos teisės negali būti naudojamos konkuruojantiems produktams gaminti. Tai, kad susitarime yra atsakomojo suteikimo įsipareigojimas, arba tai, kad licencijos gavėjas suteikia patobulintos licencijuotos technologijos licenciją, dar nereiškia, kad susitarimas pagal TPBIR yra abipusis. Jeigu neabipusis susitarimas vėliau tampa abipusiu, kadangi tos pačios šalys susitaria dėl antrosios licencijos, šioms šalims gali tekti patikslinti pirmąją licenciją, kad susitarime nebūtų sunkaus apribojimo. Vertindama konkretų atvejį, Institucija atsižvelgs į tai, kiek laiko praėjo nuo pirmosios iki antrosios licencijos suteikimo.

(99)

TPBIR 4 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sunkus konkurencijos apribojimas yra susijęs su konkuruojančių šalių susitarimais, kurių tikslas – nustatyti trečiosioms šalims parduodamų produktų, įskaitant produktus, pagamintus pagal licencijuotą technologiją, kainas. Kainos nustatymas tarp konkuruojančių šalių yra konkurencijos apribojimas pagal tikslą. Kaina gali būti nustatoma sudarant tiesioginį susitarimą dėl tikslios kainos arba dėl kainoraščio, kuriame numatytos didžiausios galimos nuolaidos. Tai, ar susitarimas susijęs su fiksuotomis, mažiausiomis, didžiausiomis ar rekomenduojamomis kainomis, nėra svarbu. Kaina taip pat gali būti nustatoma netiesiogiai, taikant priemones, trukdančias nukrypti nuo sutarto kainos lygio, pavyzdžiui, nustatant, kad autorių honoraras bus padidintas, jeigu produkto kaina bus mažesnė už tam tikro lygio kainą. Tačiau licencijos gavėjo įpareigojimas mokėti tam tikrą minimalų autorių honorarą nėra laikomas kainos nustatymu.

(100)

Tais atvejais, kai autorių honorarai yra skaičiuojami pagal konkretaus produkto pardavimo apimtį, autorių honoraro dydis turi tiesioginę įtaką ribinėms produkto sąnaudoms, todėl tiesiogiai veikia ir produkto kainą (57). Konkurentai, norėdami derinti ir (arba) didinti kainas vartotojų grandies produkto rinkose, gali pasinaudoti abipusiu licencijavimu už abipusius einamuosius autorių honorarus (58). Tačiau abipusį licencijavimą už abipusius einamuosius autorių honorarus Institucija vertins kaip kainos nustatymą tik, kai susitarimu nesiekiama skatinti konkurencijos ir todėl tas susitarimas nėra bona fide licencijavimo susitarimas. Tais atvejais, kai susitarimu nesukuriama jokia vertė ir todėl jis yra komerciškai nepagrįstas, susitarimas yra dirbtinis ir prilyginamas karteliui.

(101)

TPBIR 4 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sunkus apribojimas taip pat taikomas susitarimams, pagal kuriuos autorių honoraras skaičiuojamas pagal visą produkto pardavimo apimtį, neatsižvelgiant į tai, ar naudojama licencijuota technologija. Tokiems susitarimams taip pat taikomas 4 straipsnio 1 dalies d punktas, pagal kurį draudžiama riboti licencijos gavėjo galimybę naudotis nuosavos technologijos teisėmis (žr. šių gairių 116 punktą). Paprastai tokiais susitarimais ribojama konkurencija, nes dėl susitarimo padidėja licencijos gavėjo naudojimosi nuosavos konkuruojančios technologijos teisėmis kaina ir apribojama konkurencija, vykusi iki susitarimo sudarymo (59). Taip yra ir abipusių, ir neabipusių susitarimų atvejais.

(102)

Tačiau išimtiniais atvejais susitarimai, pagal kuriuos autorių honorarai yra skaičiuojami pagal visą produkto pardavimo apimtį, gali tenkinti 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, jei, remiantis objektyviais veiksniais, galima daryti išvadą, kad apribojimas yra būtinas, kad galėtų vykti konkurencijai palankus licencijavimas. Taip gali būti tuo atveju, kai, netaikant apribojimo, būtų neįmanoma arba nepagrįstai sudėtinga apskaičiuoti ir kontroliuoti licencijos gavėjo mokėtiną autorių honorarą, pavyzdžiui, dėl to, kad galutiniame produkte nebelieka jokių akivaizdžių licencijos išdavėjo technologijos požymių ir nėra tinkamų taikyti alternatyvių kontrolės metodų.

(103)

TPBIR 4 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas apribojimas yra susijęs su abipusiu šalių produkcijos apribojimu. Produkcijos apribojimas – tai šalies gamybos ir pardavimo apimties apribojimas. 4 straipsnio 1 dalies b punktas netaikomas licencijos gavėjo produkcijos apribojimams, nustatytiems neabipusiame susitarime, arba vieno iš licencijos gavėjų produkcijos apribojimams, nustatytiems abipusiame susitarime, jeigu tas produkcijos apribojimas yra susijęs tik su produktais, pagamintais naudojant licencijuotą technologiją. Taigi, 4 straipsnio 1 dalies b punkte kaip sunkūs apribojimai nurodomi abipusiai šalių produkcijos apribojimai ir licencijos išdavėjui nustatyti produkcijos apribojimai, susiję su jo nuosava technologija. Kai konkuruojančios šalys susitaria taikyti abipusius produkcijos apribojimus, susitarimu siekiama mažinti produkciją rinkoje ir tikėtina, kad ji bus sumažinta. Tas pats pasakytina apie susitarimus, kuriais mažinamos šalių paskatos didinti produkciją, pavyzdžiui, kai taikomi abipusiai einamieji autorių honorarai už vienetą, kurie didėja didėjant produkcijai, arba kai visos šalys įpareigojamos mokėti už tai, kad viršijamas tam tikras produkcijos lygis.

(104)

Neabipusiai kiekio apribojimai palankiau vertinami todėl, kad vienašalis apribojimas nebūtinai nulemia mažesnį produkcijos kiekį rinkoje, be to, rizika, kad susitarimas nėra bona fide licencijavimo susitarimas, taip pat yra mažesnė tuo atveju, kai apribojimas nėra abipusis. Jeigu licencijos gavėjas nori sutikti su vienašališku apribojimu, tikėtina, kad susitarimu bus paskatinta reali viena kitą papildančių technologijų integracija arba veiksmingumą didinanti tobulesnės licencijos išdavėjo technologijos ir licencijos gavėjo gamybos išteklių integracija. Panašiai tikėtina, kad produkcijos apribojimas abipusiame susitarime, nustatytas vienam iš licencijos gavėjų, reiškia, kad vienos iš šalių licencijuojamos technologijos vertė yra didesnė, ir toks produkcijos apribojimas gali skatinti konkurencijai palankų licencijavimą.

(105)

TPBIR 4 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas sunkus konkurencijos apribojimas yra susijęs su rinkos ir pirkėjų pasidalijimu. Susitarimų, kuriais konkuruojančios šalys pasidalija rinkas ir pirkėjus, tikslas – riboti konkurenciją. Abipusis susitarimas, kuriuo konkuruojančios šalys susitaria negaminti tam tikrose teritorijose arba nevykdyti aktyvaus ir pasyvaus arba tik aktyvaus pardavimo tam tikrose kitai šaliai skirtose teritorijose arba tam tikriems kitai šaliai skirtiems pirkėjams, laikomas sunkiu apribojimu. Todėl abipusis išimtinis licencijavimas tarp konkuruojančių šalių laikomas rinkos pasidalijimu.

(106)

4 straipsnio 1 dalies c punktas taikomas neatsižvelgiant į tai, ar licencijos gavėjui paliekama laisvė naudoti nuosavos technologijos teises. Licencijos gavėjui, paruošusiam įrangą, skirtą tam tikram produktui gaminti pagal licencijos išdavėjo technologiją, gali būti brangu išlaikyti atskirą gamybos liniją, kurioje būtų naudojama kita technologija, kad būtų galima aptarnauti pirkėjus, kuriems taikomi apribojimai. Be to, atsižvelgiant į galimą antikonkurencinį apribojimų poveikį, licencijos gavėjas gali būti nelabai suinteresuotas naudoti nuosavą technologiją. Labai mažai tikėtina, kad tokie apribojimai būtų būtini tam, kad vyktų konkurencijai palankus licencijavimas.

(107)

Pagal 4 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktį sunkiu apribojimu nėra laikoma tai, kad licencijos išdavėjas neabipusiu susitarimu suteikia licencijos gavėjui išimtinę licenciją pagal licencijuotą technologiją gaminti produktus tam tikroje teritorijoje ir sutinka pats toje teritorijoje negaminti sutartinių produktų arba tiekti sutartinius produktus iš tos teritorijos. Neatsižvelgiant į teritorijos dydį, tokioms išimtinėms licencijoms yra taikoma bendroji išimtis. Jeigu licencija yra pasaulinio masto, išimtinumas rodo, kad licencijos išdavėjas nusprendė neiti į rinką arba nelikti rinkoje. Bendroji išimtis taip pat taikoma, jeigu neabipusio susitarimo atveju licencijos gavėjui neleidžiama gaminti išskirtinėje licencijos išdavėjui skirtoje teritorijoje. Tokių susitarimų tikslas gali būti suteikti licencijos išdavėjui ir (arba) gavėjui paskatą investuoti į licencijuotą technologiją ir ją plėtoti. Todėl susitarimo tikslas nebūtinai bus pasidalyti rinkas.

(108)

Pagal 4 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktį bendroji išimtis dėl tos pačios priežasties taikoma ir neabipusiams susitarimams, kuriais šalys susitaria nevykdyti aktyvaus arba pasyvaus pardavimo išskirtinėje kitai šaliai skirtoje teritorijoje arba išskirtinėms kitai šaliai skirtoms pirkėjų grupėms. Taikydama TPBIR, Institucija sąvokas „aktyvus“ ir „pasyvus“ pardavimas aiškina taip, kaip apibrėžta Vertikaliųjų apribojimų gairėse (60). Licencijos gavėjui arba licencijos išdavėjui nustatytiems apribojimams vykdyti aktyvų ir (arba) pasyvų pardavimą kitos šalies teritorijoje arba kitos šalies pirkėjų grupei bendroji išimtis taikoma tik tada, jei ta teritorija ar pirkėjų grupė yra išskirtinai skirta tai kitai šaliai. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis susitarimai, kuriuose yra tokių pardavimo apribojimų, gali atskirais atvejais taip pat tenkinti 53 straipsnio 3 dalies sąlygas, jeigu ad hoc išimtine teise dalijamasi tam, kad, pavyzdžiui, būtų sumažintas laikinas licencijos išdavėjo arba licencijos gavėjo, kuriam ta teritorija arba ta klientų grupė yra išskirtinai skirta, produkcijos trūkumas. Tokiais atvejais tebėra tikėtina, kad licencijos išdavėjas arba licencijos gavėjas bus pakankamai apsaugotas nuo aktyvaus ir (arba) pasyvaus pardavimo, kad būtų suinteresuotas licencijuoti technologiją arba investuoti, kad galėtų naudoti licencijuotą technologiją. Nors tokiais apribojimais ribojama konkurencija, jais skatinama konkurencijai palanki technologijų sklaida ir tokių technologijų bei licencijos gavėjo gamybos išteklių integracija.

(109)

Sunkiu apribojimu taip pat nelaikoma tai, kad licencijos išdavėjas paskiria licencijos gavėją savo vieninteliu licencijos gavėju tam tikroje teritorijoje, t. y. numato, kad toje teritorijoje trečiosioms šalims nebus suteikiama licencija gaminti produktus pagal licencijos išdavėjo technologiją. Tokios vienintelės licencijos atveju bendroji išimtis taikoma neatsižvelgiant į tai, ar susitarimas yra abipusis, jeigu tas susitarimas neturi įtakos šalių galimybei savo atitinkamose teritorijose visapusiškai naudoti nuosavų technologijų teises.

(110)

Pagal 4 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktį neabipusiame susitarime nustatyti licencijos gavėjo aktyvaus pardavimo apribojimai toje teritorijoje arba tai pirkėjų grupei, kurias licencijos išdavėjas priskyrė kitam licencijos gavėjui, yra nepriskiriami sunkiems apribojimams, todėl, jeigu neviršijama rinkos dalies riba, jiems taikoma bendroji išimtis. Tačiau taikoma sąlyga, kad saugomas licencijos gavėjas susitarimo sudarymo metu nebuvo licencijos išdavėjo konkurentas. Tokioje situacijoje tokių apribojimų priskyrimas sunkiems apribojimams yra nepagrįstas. Tikėtina, kad, licencijos išdavėjui leidus nustatyti toje rinkoje neveikusiam licencijos gavėjui apsaugą nuo licencijos gavėjų, kurie yra licencijos išdavėjo konkurentai ir dėl to jau yra įsitvirtinę rinkoje, aktyvaus pardavimo, tokiais apribojimais licencijos gavėjas būtų skatinamas veiksmingiau naudoti licencijuotą technologiją. Kita vertus, jeigu licencijos gavėjai susitaria tarpusavyje nevykdyti nei aktyvaus, nei pasyvaus pardavimo tam tikrose teritorijose arba tam tikroms pirkėjų grupėms, susitarimas būtų prilygintas licencijos gavėjų karteliui. Atsižvelgiant į tai, kad toks susitarimas nėra susijęs su technologijų perdavimu, jam taip pat nebūtų taikomas TPBIR.

(111)

4 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktyje numatoma dar viena 4 straipsnio 1 dalies c punkte pateikiamo sunkaus apribojimo išimtis – uždarojo naudojimo apribojimai, t. y. reikalavimai, kad licencijos gavėjas gamintų produktus pagal licencijuotą technologiją tik savo reikmėms. Kai sutartinis produktas yra komponentas, licencijos gavėjas gali būti įpareigotas pagamintą komponentą naudoti tik nuosaviems produktams gaminti ir neparduoti komponentų kitiems gamintojams. Tačiau licencijos gavėjas turi turėti galimybę parduoti komponentus kaip nuosavų produktų atsargines dalis, todėl turi turėti galimybę juos tiekti trečiosioms šalims, teikiančioms šių produktų garantinio aptarnavimo paslaugas. Uždarojo naudojimo apribojimai gali būti reikalingi technologijos sklaidai, ypač tarp konkuruojančių šalių, skatinti ir jiems yra taikoma bendroji išimtis. Šie apribojimai taip pat nagrinėjami 4.2.5 dalyje.

(112)

Galiausiai, pagal 4 straipsnio 1 dalies c punkto iv papunktį sunkiu apribojimu nėra laikomas neabipusiame susitarime numatytas licencijos gavėjo įsipareigojimas gaminti sutartinius produktus tik konkrečiam pirkėjui, kad tam pirkėjui būtų sudarytas alternatyvus tiekimo šaltinis. Taigi 4 straipsnio 1 dalies c punkto iv papunktis taikomas su sąlyga, kad licencija naudojama tik siekiant sudaryti alternatyvų tiekimo šaltinį tam konkrečiam pirkėjui. Tačiau jame nėra sąlygos, kad gali būti suteikta tik viena tokia licencija. 4 straipsnio 1 dalies c punkto iv papunktis taip pat yra taikomas tais atvejais, kai tiekimo konkrečiam pirkėjui licencija suteikiama daugiau nei vienai įmonei. 4 straipsnio 1 dalies c punkto iv papunktis taikomas neatsižvelgiant į licencijavimo susitarimo galiojimo trukmę. Pavyzdžiui, ši išimtis taikoma vienkartinei licencijai, suteiktai siekiant vykdyti konkretaus pirkėjo projekto reikalavimus. Jeigu licencija suteikiama tik siekiant vykdyti tiekimą konkrečiam pirkėjui, galimybė, kad tokiais susitarimais bus pasidalytos rinkos, yra nedidelė. Visų pirma tokiomis aplinkybėmis negalima daryti prielaidos, kad dėl minėto susitarimo licencijos gavėjas nustos naudoti nuosavą technologiją.

(113)

Apribojimai, nustatyti konkuruojančių šalių susitarimuose, kuriais licencija suteikiama tik vienoje ar keliose produkto rinkose arba vienai ar kelioms technologinėms naudojimo sritims (61), nėra sunkūs apribojimai. Tokiems apribojimams taikoma bendroji išimtis, jei neviršijama 20 % rinkos dalis, neatsižvelgiant į tai, ar susitarimas yra abipusis. Laikoma, kad tokiais apribojimais nesiekiama pasidalyti rinką ar pirkėjus. Tačiau bendroji išimtis taikoma tik tuo atveju, kai naudojimo srities apribojimai neviršija licencijuotos technologijos naudojimo srities ribų. Pavyzdžiui, jeigu apribojama licencijos gavėjų galimybė naudoti nuosavos technologijos teises, susitarimas prilyginamas rinkos pasidalijimui.

(114)

Bendroji išimtis taikoma neatsižvelgiant į tai, ar naudojimo srities apribojimas yra simetrinis, ar asimetrinis. Asimetrinis naudojimo srities apribojimas abipusiame licencijavimo susitarime reiškia, kad abiem šalims leidžiama naudoti atitinkamas jų licencijuojamas technologijas tik skirtingai (-oms) naudojimo sričiai (-ims). Jeigu neribojama šalių galimybė naudoti nuosavas technologijas, nelaikoma, kad dėl susitarimo šalys yra priverstos nebevykdyti arba nepradėti vykdyti veiklos tose srityse, kurioms taikoma kitos šalies licencija. NET jei licencijos gavėjai paruošia įrangą licencijuotai technologijai naudoti licencijuotoje naudojimo srityje, poveikio ištekliams, kurie yra naudojami ne pagal licenciją vykdomai gamybai, gali nebūti. Šiuo atveju svarbu tai, kad apribojimas yra susijęs su atskiromis produkto rinkomis, pramonės sektoriais arba naudojimo sritimis, o ne pirkėjais, skirstomais pagal teritorijas arba grupes ir perkančiais tai pačiai produkto rinkai arba tai pačiai techninei naudojimo sričiai priklausančius produktus. Manoma, kad rinkos pasidalijimo rizika yra gerokai didesnė antruoju atveju (žr. 106 punktą). Be to, naudojimo srities apribojimai gali būti reikalingi konkurencijai palankiam licencijavimui skatinti (žr. 212 punktą).

(115)

Sunkus konkurencijos apribojimas, nustatytas 4 straipsnio 1 dalies d punkte, apima šalių galimybės vykdyti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą apribojimus. Abi šalys turi turėti nevaržomą galimybę vykdyti nepriklausomus mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Ši taisyklė yra taikoma neatsižvelgiant į tai, ar apribojimas galioja tai sričiai, kuriai taikoma licencija, ar kitoms sritims. Tačiau vien tik faktas, kad šalys sutinka ateityje teikti viena kitai savo atitinkamų technologijų patobulinimus, dar nereiškia nepriklausomų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros apribojimo. Tokių susitarimų poveikis konkurencijai kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas pagal aplinkybes. 4 straipsnio 1 dalies d punktas taip pat nėra taikomas šalies galimybių kartu su trečiosiomis šalimis vykdyti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą apribojimui, kai toks apribojimas yra būtinas, kad nebūtų atskleista licencijos išdavėjo praktinė patirtis. Tam, kad jiems būtų taikoma išimtis, apribojimai, nustatyti siekiant, kad nebūtų atskleista licencijos išdavėjo praktinė patirtis, turi būti būtini tokiai apsaugai užtikrinti ir proporcingi. Pavyzdžiui, jei susitarime nurodomi konkretūs licencijos gavėjo darbuotojai, kuriuos ketinama išmokyti naudoti licencijuotą praktinę patirtį ir kurie yra už tai atsakingi, gali pakakti įpareigoti licencijos gavėją neleisti tiems darbuotojams dalyvauti kartu su trečiosiomis šalimis vykdomuose moksliniuose tyrimuose ir technologinėje plėtroje. Gali būti taikomos ir kitos apsaugos priemonės.

(116)

Pagal 4 straipsnio 1 dalies d punktą negali būti ribojama licencijos gavėjo galimybė naudotis nuosavos konkuruojančios technologijos teisėmis, jeigu tai darydamas jis nesinaudoja technologijos, kurios licenciją jam suteikė licencijos išdavėjas, teisėmis. Licencijos gavėjo nuosavos technologijos teisėms negali būti taikomi apribojimai, susiję su produkto gamybos arba pardavimo vieta, techninėmis produkto naudojimo sritimis arba gamybos rinkomis, pagamintų produktų kiekiu arba pardavimo kaina. Už produktus, pagamintus pagal nuosavos technologijos teises, jis taip pat neturi būti įpareigotas mokėti autorių honoraro (žr. 101 punktą). Be to, negali būti ribojama licencijos gavėjo galimybė licencijuoti nuosavos technologijos teises trečiosioms šalims. Kai licencijos gavėjui nustatomi apribojimai, susiję su naudojimusi nuosavos technologijos teisėmis arba teise vykdyti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklą, sumažinamas licencijos gavėjo technologijos konkurencingumas. Dėl to sumažėja konkurencija esamose produkto ir technologijos rinkose ir licencijos gavėjo paskata investuoti į savo technologijos plėtojimą ir tobulinimą. 4 straipsnio 1 dalies d punktas netaikomas licencijos gavėjui nustatomiems apribojimams naudoti trečiosios šalies technologiją, kuri konkuruoja su licencijuota technologija. Nors tokiais įpareigojimais nekonkuruoti gali būti ribojamos trečiųjų šalių technologijų konkurencinės galimybės (žr. 4.2.7 skirsnį), dėl jų paprastai nesumažėja licencijos gavėjų paskata investuoti į nuosavų technologijų plėtrą ir tobulinimą.

(117)

TPBIR 4 straipsnio 2 dalyje išvardyti sunkūs apribojimai, taikomi nekonkuruojančių šalių licencijavimui. Pagal šią nuostatą TPBIR nėra taikomas susitarimams, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu su kitais šalių valdomais veiksniais siekiama bet kurio iš šių tikslų:

(118)

Sunkus konkurencijos apribojimas, nustatytas 4 straipsnio 2 dalies a punkte, yra susijęs su kainų nustatymu parduodant produktus trečiosioms šalims. Tiksliau tariant, ta nuostata taikoma apribojimams, kurių tiesioginis ar netiesioginis tikslas – nustatyti fiksuotą arba mažiausią pardavimo kainą ar fiksuotą arba mažiausią kainos lygį, kurio turi laikytis licencijos išdavėjas arba licencijos gavėjas, parduodami produktus trečiosioms šalims. Susitarimų, kuriuose pardavimo kaina nustatoma tiesiogiai, atveju apribojimas yra labai aiškus. Tačiau pardavimo kaina gali būti nustatoma ir netiesioginėmis priemonėmis. Tokių priemonių pavyzdžiai: susitarimai, kuriais nustatoma marža ir didžiausia nuolaida, pardavimo kaina susiejama su konkurentų pardavimo kaina, grasinimas, bauginimas, įspėjimai, baudos ar sutarties nutraukimas, jei nesilaikoma nustatyto kainos lygio. Tiesioginės arba netiesioginės kainos nustatymo priemonės gali būti dar veiksmingesnės, jei jos derinamos su priemonėmis, skirtomis kainos mažinimo atvejams nustatyti, pavyzdžiui, kai įdiegiama kainų stebėjimo sistema arba licencijos gavėjai įpareigojami pranešti apie kainos svyravimus. Tiesioginis arba netiesioginis kainos nustatymas taip pat gali būti veiksmingesnis, jei jis derinamas su priemonėmis, kuriomis mažinama licencijos gavėjo paskata mažinti pardavimo kainą, pavyzdžiui, kai licencijos išdavėjas įpareigoja licencijos gavėją taikyti palankiausiai vertinamo pirkėjo sąlygą, t. y. suteikti pirkėjui palankesnes sąlygas, jei tokios palankesnės sąlygos buvo suteiktos bet kokiam kitam pirkėjui. Tos pačios priemonės gali būti taikomos ir tada, kai didžiausias arba rekomenduojamas kainas norima taikyti kaip fiksuotas arba mažiausias pardavimo kainas. Tačiau tai, kad licencijos išdavėjas pateikia licencijos gavėjui rekomenduojamų kainų sąrašą arba nustato didžiausią kainą, dar nereiškia, kad nustatomos fiksuotos arba mažiausios pardavimo kainos.

(119)

4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatoma, kad susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama apriboti licencijos gavėjo pasyvų produktų, pagamintų pagal licencijuotą technologiją, pardavimą (62) yra sunkus konkurencijos apribojimas (63). Licencijos gavėjo pasyvaus pardavimo apribojimas gali būti tiesioginių įpareigojimų rezultatas, pavyzdžiui, įpareigojimo neparduoti produktų tam tikriems pirkėjams arba pirkėjams tam tikrose teritorijose arba įpareigojimo šių pirkėjų užsakymus perduoti kitiems licencijos gavėjams. Apribojimo priežastis taip pat gali būti netiesioginės priemonės, kurių tikslas – skatinti licencijos gavėją nevykdyti tokio pardavimo, pavyzdžiui, finansinė paskata ir stebėjimo sistemos įdiegimas faktinei licencijuotų produktų paskirties vietai nustatyti. Kiekybiniai apribojimai gali netiesiogiai riboti pasyvų pardavimą. Institucija nedarys prielaidos, kad būtent toks yra kiekybinių apribojimų tikslas. Tačiau ji darys kitokią prielaidą tais atvejais, kai kiekybiniai apribojimai yra taikomi susijusiam rinkos padalijimo susitarimui įgyvendinti. To požymiai yra tokie: laikui bėgant atliekamos kiekybinės korekcijos, siekiant patenkinti tik vietinę paklausą; kiekybinių apribojimų derinimas su įpareigojimu parduoti minimalų produktų kiekį toje teritorijoje; įsipareigojimai mokėti minimalų autorių honorarą, susieti su pardavimu teritorijoje; autorių honoraro dydžio diferencijavimas, atsižvelgiant į produktų paskirties vietą ir atskirų licencijos gavėjų parduodamų produktų paskirties vietos stebėjimas. Bendram sunkiam apribojimui, susijusiam su licencijos gavėjų pasyviu pardavimu, taikomos kelios 120–125 punktuose nagrinėjamos išimtys.

(120)

1-oji išimtis. 4 straipsnio 2 dalies b punktas netaikomas licencijos išdavėjo pardavimo (aktyvaus ir pasyvaus) apribojimams. Jeigu rinkos dalis neviršija 30 %, bendroji išimtis taikoma visiems licencijos išdavėjo pardavimo apribojimams. Ta pati taisyklė, išskyrus 125 punkte pateiktas pastabas dėl aktyvaus pardavimo, taikoma licencijos gavėjo aktyviam pardavimui. Bendroji aktyvaus pardavimo išimtis grindžiama prielaida, kad tokiais apribojimais skatinamos investicijos, ne kainomis grindžiama konkurencija ir licencijos gavėjų teikiamų paslaugų gerinimas, nes išsprendžiamos naudojimosi kitų pasiekimais (angl. free rider) ir sulaikymo problemos. Tai, kad apribojamas aktyvus pardavimas kito licencijos gavėjo teritorijoje arba jo pirkėjų grupei, nereiškia, kad saugomam licencijos gavėjui buvo skirta išskirtinė teritorija arba išskirtinė pirkėjų grupė. Bendroji išimtis taip pat taikoma aktyvaus pardavimo apribojimams, kai tam tikrai teritorijai arba pirkėjų grupei paskiriamas daugiau nei vienas licencijos gavėjas. Tikėtina, kad tais atvejais, kai licencijos gavėjas bus tikras, kad aktyvaus pardavimo srityje jis konkuruos tik su keletu toje teritorijoje veikiančių licencijos gavėjų ir jam nereikės konkuruoti su už tos teritorijos ribų veikiančiais licencijos gavėjais, bus skatinamos veiksmingumą didinančios investicijos.

(121)

2-oji išimtis. Licencijos gavėjų aktyvaus ir pasyvaus pardavimo licencijos išdavėjui skirtoje išskirtinėje teritorijoje arba išskirtinei pirkėjų grupei apribojimai nėra sunkūs konkurencijos apribojimai (žr. 4 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį) ir jiems taikoma bendroji išimtis. Daroma prielaida, kad tol, kol neviršijama rinkos dalies riba, tokiais konkurencijos apribojimais skatinama konkurencijai palanki technologijos sklaida ir tokios technologijos ir licencijos gavėjo gamybos priemonių integracija. Tam, kad licencijos išdavėjui būtų skirta teritorija arba pirkėjų grupė, nėra reikalaujama, kad licencijos išdavėjas faktiškai gamintų produktus naudodamas licencijuotą technologiją toje teritorijoje arba tai pirkėjų grupei. Licencijos išdavėjas gali rezervuoti teritoriją arba pirkėjų grupę, kad galėtų toje teritorijoje ar tai pirkėjų grupei parduoti produktus vėliau.

(122)

3-ioji išimtis. Pagal 4 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunktį bendroji išimtis taikoma apribojimui, kuriuo licencijos gavėjas įpareigojamas produktus pagal licencijuotą technologiją gaminti tik savo reikmėms (uždarajam naudojimui). Kai sutartinis produktas yra komponentas, licencijos gavėjas gali būti įpareigotas pagamintą komponentą naudoti tik nuosaviems produktams gaminti ir neparduoti produkto kitiems gamintojams. Tačiau licencijos gavėjas turi turėti galimybę vykdyti aktyvų ir pasyvų tų produktų, kaip nuosavų produktų atsarginių dalių, pardavimą, todėl turi turėti galimybę juos tiekti trečiosioms šalims, teikiančioms šių produktų garantinio aptarnavimo paslaugas. Uždarojo naudojimo apribojimai taip pat nagrinėjami 4.2.5 skirsnyje.

(123)

4-oji išimtis. Kaip ir konkuruojančių šalių susitarimų atveju (žr. 112 punktą), bendroji išimtis taip pat taikoma susitarimams, kuriais licencijos gavėjas įpareigojamas gaminti sutartinius produktus tik konkrečiam pirkėjui, kad sudarytų tam pirkėjui alternatyvų tiekimo šaltinį, neatsižvelgiant į licencijavimo susitarimo galiojimo trukmę (žr. 4 straipsnio 2 dalies b punkto iii papunktį). Nekonkuruojančių šalių susitarimų atveju mažai tikėtina, kad tokiems apribojimams būtų taikoma 53 straipsnio 1 dalis.

(124)

5-oji išimtis. Pagal 4 straipsnio 2 dalies b punkto iv papunktį bendroji išimtis taikoma licencijos gavėjo (jeigu jis veikia didmeninės prekybos lygmeniu) įsipareigojimui neparduoti produktų galutiniams vartotojams, t. y. juos parduoti tik mažmeniniams prekiautojams. Tokiu įsipareigojimu licencijos išdavėjui suteikiama galimybė pavesti licencijos gavėjui atlikti didmeninio platinimo funkciją; tokiu atveju 53 straipsnio 1 dalis paprastai netaikoma (64).

(125)

6-oji išimtis. Galiausiai pagal 4 straipsnio 2 dalies b punkto v papunktį bendroji išimtis taikoma licencijos gavėjui nustatytam apribojimui neparduoti produktų neįgaliotiems platintojams. Naudodamasis šia išimtimi, licencijos išdavėjas gali įpareigoti licencijos gavėjus dalyvauti pasirinktinio platinimo sistemoje. Tačiau pagal 4 straipsnio 2 dalies c punktą tokiu atveju licencijos gavėjui privalo būti leidžiama vykdyti aktyvų ir pasyvų pardavimą galutiniams vartotojams, neribojant galimybės licencijos gavėjui pavesti tik didmeninės prekybos funkciją, kaip nustatyta 4 straipsnio 2 dalies b punkto iv papunktyje (žr. 124 punktą). Teritorijoje, kurioje licencijos išdavėjas valdo pasirinktinio platinimo sistemą, ši sistema negali būti derinama su išskirtinėmis teritorijomis ar išskirtinėmis pirkėjų grupėmis, kai tai sukeltų aktyvaus ar pasyvaus pardavimo galutiniams vartotojams apribojimą, nes tai lemtų sunkų apribojimą pagal 4 straipsnio 2 dalies c punktą, neribojant galimybės uždrausti licencijos gavėjui veikti iš neįgaliotos verslo vietos.

(126)

Licencijos gavėjo pasyvaus pardavimo išskirtinėje teritorijoje ar pirkėjų grupei, skirtai kitam licencijos gavėjui, apribojimas paprastai laikomas sunkiu apribojimu, tačiau tokiam apribojimui 53 straipsnio 1 dalis kurį laiką gali būti netaikoma, jeigu jis yra objektyviai būtinas, kad apsaugotas licencijos gavėjas galėtų patekti į naują rinką. Taip gali būti tais atvejais, kai norėdami pradėti ir plėtoti veiklą naujoje rinkoje, licencijos gavėjai turi daug investuoti į gamybos išteklius ir reklamą. Todėl naujas licencijos gavėjas gali patirti didelę riziką, visų pirma dėl to, kad reklamos išlaidos ir investicijos į išteklius, reikalingus produktams gaminti pagal tam tikrą technologiją, dažnai neatsiperka, t. y. jeigu licencijos gavėjas nutraukia tos rūšies veiklą, jis negali panaudoti investicijų vykdydamas kitą veiklą arba jų parduoti nepatirdamas didelių nuostolių. Pavyzdžiui, gali būti, kad licencijos gavėjas pirmas pradėjo gaminti ir parduoti naujos rūšies produktą arba pirmas pradėjo taikyti naują technologiją. Tokiomis aplinkybėmis dažnai būna taip, kad licencijos gavėjai nesutinka sudaryti licencijavimo susitarimo, jeigu tam tikrą laikotarpį netaikoma apsauga nuo (aktyvaus ir) pasyvaus kitų licencijos gavėjų pardavimo jo teritorijoje ar jo pirkėjų grupei. Tais atvejais, kai norėdamas patekti į naują rinką ir ją plėtoti licencijos gavėjas turi daug investuoti, kitų licencijos gavėjų pasyvaus pardavimo tokioje teritorijoje ar tokiai pirkėjų grupei apribojimams 53 straipsnio 1 dalis netaikoma tokį laikotarpį, koks reikalingas, kad licencijos gavėjas susigrąžintų tas investicijas. Dažniausiai dvejų metų, skaičiuojant nuo tos dienos, kai sutartinį produktą tas licencijos gavėjas pirmą kartą pateikė išskirtinės teritorijos rinkai arba pardavė išskirtinei pirkėjų grupei, neviršijantis laikotarpis laikomas pakankamu, kad licencijos gavėjas susigrąžintų investicijas. Tačiau kai kuriais atvejais gali būti reikalingas ilgesnis licencijos gavėjo apsaugos laikotarpis, kad jis galėtų susigrąžinti patirtas sąnaudas.

(127)

Visiems licencijos gavėjams nustatytu draudimu parduoti prekes tam tikros rūšies galutiniams vartotojams konkurencija taip pat gali būti neribojama, jei toks apribojimas yra objektyviai būtinas dėl saugos ar sveikatos priežasčių, susijusių su to produkto keliamu pavojumi.

(128)

TPBIR 5 straipsnyje išvardyti trys apribojimai, kuriems netaikoma bendroji išimtis, todėl turi būti atskirai vertinamas jų antikonkurencinis poveikis ir skatinamasis poveikis konkurencijai. 5 straipsnio tikslas – netaikyti bendrosios išimties susitarimams, kuriais būtų mažinama paskata diegti naujoves. Jei licencijavimo susitarime yra numatytas bet kuris iš tame straipsnyje nurodytų apribojimų, pagal 5 straipsnį nedraudžiama taikyti bendrosios išimties likusiajai susitarimo daliai, jei šią dalį galima atskirti nuo neleistino (-ų) apribojimo (-ų). Bendroji išimtis netaikoma tik konkrečiam apribojimui, todėl jis turi būti vertinamas atskirai.

(129)

TPBIR 5 straipsnio 1 dalies a punkte kalbama apie licencijos išimtinį atsakomąjį suteikimą (t. y. licencijos gavėjo patobulintos technologijos licencijos atsakomąjį suteikimą licencijos išdavėjui) arba licencijuotos technologijos patobulinimų perleidimą licencijos išdavėjui. Tikėtina, kad dėl įsipareigojimo suteikti licencijos išdavėjui išimtinę licenciją į licencijuotos technologijos patobulinimus arba perleisti tokius patobulinimus licencijos išdavėjui sumažės licencijos gavėjo paskata diegti naujoves, nes toks įsipareigojimas trukdo licencijos gavėjui naudoti patobulinimus, taip pat suteikti jų licencijas trečiosioms šalims. Išimtinis atsakomasis licencijos suteikimas apibrėžiamas kaip susitarimas, kuriuo licencijos gavėjui (kuris šiuo atveju yra naujovių kūrėjas ir patobulinimo licencijos išdavėjas) užkertamas kelias pasinaudoti technologijos patobulinimais (tiek pačiam pagal juos gaminti produktus, tiek patobulinimus licencijuoti trečiosioms šalims). Taip yra ir tuo atveju, kai patobulinimas taikomas taip pat kaip licencijuota technologija ir kai licencijos gavėjas sukuria naujų licencijuotos technologijos taikymo būdų. Pagal 5 straipsnio 1 dalies a punktą tokiems įsipareigojimams bendroji išimtis nėra taikoma.

(130)

5 straipsnio 1 dalies a punktas taikomas nepriklausomai nuo to, ar licencijos išdavėjas sumoka už įsigyjamą patobulinimą arba gautą išimtinę licenciją. Tačiau tokio užmokesčio egzistavimas ir dydis gali būti svarbus veiksnys, atliekant atskirą vertinimą pagal 53 straipsnį. Kai už atsakomąjį suteikimą sumokama, mažiau tikėtina, kad dėl šio įsipareigojimo sumažės licencijos gavėjo paskata diegti naujoves. Vertinant išimtinio atsakomojo suteikimo atvejus, kuriems netaikoma bendroji išimtis, yra svarbi ir licencijos išdavėjo padėtis technologijos rinkoje. Kuo tvirtesnė licencijos išdavėjo padėtis rinkoje, tuo labiau tikėtina, kad išimtinio atsakomojo suteikimo įsipareigojimai turės ribojamąjį poveikį konkurencijai naujovių srityje. Kuo tvirtesnė licencijos išdavėjo technologijos padėtis rinkoje, tuo svarbiau, kad licencijos gavėjas taptų svarbiu naujovių ir ateityje vyksiančios konkurencijos skatintoju. Neigiamas atsakomojo suteikimo įsipareigojimų poveikis gali padidėti ir tuo atveju, jei egzistuos lygiagretūs licencijavimo susitarimų, kuriuose nustatyti tokie įsipareigojimai, tinklai. Kai esamas technologijas kontroliuoja nedidelis licencijos išdavėjų, kurie licencijos gavėjams nustato išimtinio atsakomojo suteikimo įsipareigojimus, skaičius, antikonkurencinio poveikio rizika yra didesnė nei tuo atveju, kai yra tam tikras skaičius technologijų, iš kurių tik kelios yra licencijuojamos pagal išimtinio atsakomojo suteikimo susitarimo sąlygas.

(131)

Neišimtinio atsakomojo suteikimo įsipareigojimams taikomas TPBIR saugumo garantas. Jis taikomas net ir tuomet, jei įsipareigojimai nėra abipusiai, t. y. jei jie nustatyti licencijos gavėjui ir jei pagal susitarimą licencijos išdavėjas turi teisę perduoti patobulinimus kitiems licencijos gavėjams. Neabipusis atsakomojo suteikimo įsipareigojimas gali skatinti naujos technologijos sklaidą, nes licencijos išdavėjui suteikiama galimybė laisvai spręsti, ar licencijos gavėjams perduoti paties atliktus patobulinimus ir kiek šių patobulinimų perduoti. Taikant perdavimo sąlygą taip pat gali būti skatinama technologijos sklaida, visų pirma kai kiekvienas licencijos gavėjas susitarimo sudarymo metu žino, kad jam bus taikomos tokios pat su jo naudojama technologija susijusios sąlygos, kaip ir kitiems licencijos gavėjams.

(132)

Neišimtinio atsakomojo suteikimo įsipareigojimai visų pirma gali turėti neigiamą poveikį naujovėms abipusės konkuruojančių šalių licencijos atveju, kai abi šalys turi ne tik atsakomojo suteikimo įsipareigojimą, bet ir įsipareigojimą teikti viena kitai nuosavos technologijos patobulinimus. Konkuruojančioms šalims dalijantis visais patobulinimais, gali kilti kliūčių įgyti konkurencinį pranašumą prieš kitą šalį (taip pat žr. 241 punktą). Tačiau mažai tikėtina, kad gali kilti kliūčių vienai šaliai įgyti konkurencinį pranašumą prieš kitą, jei licencijos tikslas yra leisti šalims plėtoti atitinkamas savo technologijas ir jei pagal licenciją jos neprivalo naudoti tos pačios technologinės bazės produktų dizainui kurti. Taip yra tuo atveju, kai licencijos tikslas – sukurti dizaino laisvę, bet ne patobulinti licencijos gavėjo technologinę bazę.

(133)

TPBIR 5 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas neleistinas apribojimas yra susijęs su reikalavimais neprieštarauti, t. y. tiesioginiais ar netiesioginiais įsipareigojimais neprieštarauti licencijos išdavėjo intelektinės nuosavybės teisių teisėtumui, neribojant licencijos išdavėjo galimybės išimtinės licencijos atveju nutraukti technologijų perdavimo susitarimą tuo atveju, jei licencijos gavėjas prieštarauja bet kurios licencijuotos technologijos teisių teisėtumui.

(134)

Reikalavimams neprieštarauti bendroji išimtis nėra taikoma todėl, kad licencijos gavėjai paprastai patys gali geriausiai nustatyti, ar intelektinės nuosavybės teisė yra galiojanti. Siekiant užtikrinti, kad konkurencija nebūtų iškraipyta, ir laikantis pagrindinių intelektinės nuosavybės apsaugos principų, negaliojančios intelektinės nuosavybės teisės turėtų būti panaikintos. Negaliojančios intelektinės nuosavybės teisės stabdo, o ne skatina naujoves. 53 straipsnio 1 dalis reikalavimams neprieštarauti gali būti taikoma tuomet, jei licencijuota technologija yra vertinga ir dėl to įmonės, kurios negali jos naudoti arba gali ją naudoti tik už autorių honorarus, patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį. Tokiu atveju mažai tikėtina, kad bus tenkinamos 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Tačiau jeigu licencijuota technologija yra susijusi su techniškai pasenusiu procesu, kurio licencijos gavėjas nenaudoja, arba jeigu licencija suteikiama nemokamai, konkurencija nėra ribojama (65). Dėl reikalavimų neprieštarauti susitarimuose dėl ginčų sprendimo žr. 242 ir 243 punktus.

(135)

Paprastai reikalavimu, kuriuo licencijos gavėjas įpareigojamas neprieštarauti dėl technologijos teisių nuosavybės, paprastai nėra ribojama konkurencija, kaip apibrėžta 53 straipsnio 1 dalyje. Nepriklausomai nuo to, ar licencijos išdavėjui priklauso technologijos teisės, kad galėtų naudoti technologiją, licencijos gavėjas ir bet kokia kita šalis bet kokiu atveju turi gauti licenciją, todėl paprastai konkurencijai poveikio nėra (66).

(136)

Nustatytas bendrosios išimties saugumo garantas pagal TPBIR 5 straipsnio 1 dalies b punktą taip pat netaikomas licencijos išdavėjo teisei neišimtinių licencijų atveju nutraukti susitarimą tuo atveju, jei licencijos gavėjas prieštarauja intelektinės nuosavybės teisių, kurias licencijos išdavėjas turi Europos ekonominėje erdvėje, teisėtumui. Tokia teisė nutraukti sutartį gali turėti tokį patį poveikį, kaip ir reikalavimas neprieštarauti, visų pirma jei perėjimas nuo licencijos išdavėjo technologijos reikštų didelius nuostolius licencijos gavėjui (pavyzdžiui, jeigu licencijos gavėjas jau investavo į specialias mašinas arba priemones, kurios negali būti naudojamos gamybai pagal kitą technologiją) arba jeigu licencijos išdavėjo technologija yra būtina licencijos gavėjo gamybai. Pavyzdžiui, esminių standarto patentų atveju licencijos gavėjas, gaminantis standartą atitinkantį produktą, būtinai turės naudoti visus su standartu susijusius patentus. Tokiais atvejais prieštaravimas atitinkamų patentų galiojimui gali sukelti didelių nuostolių, jeigu technologijų perdavimo susitarimas nutraukiamas. Kai licencijos išdavėjo technologija nėra esminė standarto technologija, bet jos įtaka rinkoje yra labai didelė, paskata nereikšti prieštaravimo taip pat gali būti didelė, atsižvelgiant į tai, kad licencijos gavėjui yra sunku rasti perspektyvią alternatyvią technologiją, kurios licenciją jis galėtų gauti. Klausimas, ar licencijos gavėjo pelno praradimas būtų didelis ir dėl to smarkiai sumažintų paskatą reikšti prieštaravimą, turėtų būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

(137)

punkte aprašytų scenarijų atvejais licencijos gavėjas gali vengti prieštarauti intelektinės nuosavybės teisės teisėtumui, jeigu kiltų pavojus, kad gali būti nutrauktas licencijavimo susitarimas ir dėl to kiltų didelė rizika, susijusi ne tik su įsipareigojimais mokėti autorių honorarą. Tačiau taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad šiems scenarijams nepriskiriamais atvejais susitarimo nutraukimo sąlyga dažnai smarkiai nesumažintų paskatos prieštarauti teisėtumui ir todėl neturėtų tokio pat poveikio kaip ir reikalavimas neprieštarauti.

(138)

Viešasis interesas stiprinti licencijos išdavėjo paskatas licencijuoti, sudarant sąlygas jam nebūti nuolat priverstam spręsti klausimų su licencijos gavėju, kuris prieštarauja pačiam licencijavimo susitarimo dalykui, turi būti derinamas su viešuoju interesu pašalinti visas ekonominės veiklos kliūtis, kurių gali kilti, jei intelektinės nuosavybės teisė buvo suteikta klaidingai (67). Siekiant suderinti šiuo interesus reikia atsižvelgti, ar prieštaravimo metu licencijos gavėjas vykdo susitarime numatytus įsipareigojimus, ypač įsipareigojimą mokėti sutartus autorių honorarus.

(139)

Išimtinės licencijos atveju susitarimo nutraukimo sąlygos paprastai antikonkurencinio poveikio neturėtų daryti. Kai licencija suteikiama, licencijos išdavėjas gali atsidurti ypatingoje priklausomoje padėtyje, nes licencijos gavėjas bus vienintelis jo pajamų, susijusių su licencijuotos technologijos teisėmis, šaltinis, jei autorių honorarai yra priklausomi nuo gamybos pagal licencijuotos technologijos teises, o tai dažnai gali būti veiksmingas būdas autorių honorarų sistemai sudaryti. Pagal šį scenarijų paskatos vykdyti inovacijas ir išduoti licencijas gali mažėti, pavyzdžiui, jei licencijos išdavėjas būtų suvaržytas susitarimo su išskirtiniu licencijos gavėju, kuris daugiau nebededa didelių pastangų plėtoti, gaminti ir parduoti pagal licencijuotos technologijos teises pagamintą (pagamintiną) produktą (68). Todėl pagal TPBIR taikoma bendroji išimtis išimtinių licencijavimo susitarimų nutraukimo sąlygoms, jeigu taip pat tenkinamos kitos saugumo garanto sąlygos, susijusios su, pavyzdžiui, rinkos dalies riba. Atvejais, kai saugumo garantas netaikomas, kiekvienu atveju turi būti atliekamas atskiras vertinimas, atsižvelgiant į skirtingus interesus, kaip aprašyta 138 punkte.

(140)

Be to, Institucija palankiau vertina reikalavimus neprieštarauti ir susitarimo nutraukimo sąlygas, susijusius su praktine patirtimi, tais atvejais, kai tokiai patirčiai tapus žinoma, gali būti neįmanoma arba labai sunku tokią licencijuotą patirtį susigrąžinti. Tokiais atvejais licencijos gavėjo įsipareigojimas neprieštarauti dėl licencijuotos praktinės patirties skatina naujos technologijos sklaidą, ypač dėl to, kad silpnesnę padėtį užimantys licencijos išdavėjai gali teikti licencijas tvirtesnę padėtį užimantiems licencijos gavėjams nesibaimindami, kad, licencijos gavėjui įdiegus praktinę patirtį, bus reiškiami prieštaravimai. Todėl TPBIR taikomas vien tik su praktine patirtimi susijusiems reikalavimams neprieštarauti ir susitarimo nutraukimo sąlygoms.

(141)

Kai susitarimą sudaro nekonkuruojančios šalys, pagal 5 straipsnio 2 dalį bendroji išimtis netaikoma tiesioginiam ar netiesioginiam įsipareigojimui, ribojančiam licencijos gavėjo galimybę naudoti nuosavos technologijos teises arba susitarimo šalių galimybę vykdyti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, nebent toks apribojimas yra būtinas, kad licencijuota praktinė patirtis nebūtų atskleista trečiosioms šalims. Šios sąlygos turinys yra toks pat kaip ir 4 straipsnio 1 dalies d punkte pateikto sunkių apribojimų sąrašo, taikomo konkuruojančių šalių susitarimams, apie kurį kalbama šių gairių 115 ir 116 punktuose. Tačiau tuo atveju, jei susitarimą sudaro nekonkuruojančios šalys, negalima manyti, kad tokie apribojimai paprastai daro neigiamą poveikį konkurencijai ar kad 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos paprastai yra netenkinamos (69). Todėl tokiu atveju reikalingas atskiras vertinimas.

(142)

Jei sudaromi nekonkuruojančių šalių susitarimai, licencijos gavėjas paprastai neturi konkuruojančios technologijos. Tačiau gali būti atvejų, kai siekiant, kad būtų taikoma bendroji išimtis, šalys laikomos nekonkuruojančiomis šalimis nepaisant to, kad licencijos gavėjas konkuruojančią technologiją turi. Taip yra tuomet, jei licencijos gavėjas turi konkuruojančią technologiją, tačiau jos nelicencijuoja, o licencijos išdavėjas nėra faktinis ar potencialus tiekėjas produkto rinkoje. Taikant bendrąją išimtį, tokiomis aplinkybėmis šalys nekonkuruoja nei technologijos rinkoje, nei vartotojų grandies produkto rinkoje (70). Tokiais atvejais svarbu užtikrinti, kad nebūtų ribojama licencijos gavėjo galimybė naudoti ir toliau plėtoti nuosavą technologiją. Ši technologija rinkoje daro konkurencinį spaudimą, kuris turėtų būti išsaugotas. Tokiais atvejais licencijos gavėjo galimybės naudoti nuosavos technologijos teises arba vykdyti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą apribojimas paprastai vertinamas kaip konkurencijos apribojimas ir netenkina 53 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. Pavyzdžiui, licencijos gavėjo įsipareigojimas mokėti autorių honorarus ne tik už produktus, pagamintus pagal licencijuotą technologiją, bet ir už produktus, pagamintus tik pagal nuosavą technologiją, paprastai riboja licencijos gavėjo galimybę naudoti nuosavą technologiją, todėl bendroji išimtis netaikoma.

(143)

Tais atvejais, kai licencijos gavėjas neturi konkuruojančios technologijos arba daugiau jos neplėtoja, šalių galimybės vykdyti nepriklausomus mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą apribojimas gali riboti konkurenciją, jei egzistuoja tik kelios technologijos. Šiuo atveju šalys gali būti svarbiu (potencialiu) naujovių šaltiniu rinkoje. Ypač tuomet, kai šalys turi reikalingų išteklių ir įgūdžių tęsti mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą. Tokiu atveju mažai tikėtina, kad bus tenkinamos 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Kitais atvejais, kai egzistuoja keletas technologijų ir kai šalys neturi atskirų išteklių ar įgūdžių, tikėtina, kad mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros apribojimams 53 straipsnio 1 dalis bus netaikoma, nes nebus pastebimo ribojamojo poveikio, arba bus tenkinamos 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Šiuo apribojimu gali būti skatinama naujos technologijos sklaida, nes licencijos išdavėjas bus tikras, kad išdavus licenciją neatsiras naujų konkurentų, o licencijos gavėjas bus skatinamas pagrindinį dėmesį skirti licencijuotos technologijos naudojimui ir plėtojimui. Be to, 53 straipsnio 1 dalis yra taikoma tik tais atvejais, kai susitarimu sumažinama licencijos gavėjo paskata tobulinti ir naudoti nuosavą technologiją. Pavyzdžiui, mažai tikėtina, kad licencijos išdavėjas pasinaudotų teise nutraukti licencijavimo susitarimą, licencijos gavėjui pradėjus gamyboje naudoti nuosavą konkuruojančią technologiją. Tokia teisė nesumažina licencijos gavėjo paskatos diegti naujoves, nes susitarimą galima nutraukti tik tuomet, jei sukuriama komerciškai perspektyvi technologija ir pagal ją pagaminti produktai yra paruošti pateikti į rinką.

(144)

Pagal TPBIR 6 straipsnį Institucija ir ELPA valstybių konkurencijos tarnybos kai kuriems susitarimams, kuriais, tikėtina, daromas antikonkurencinis poveikis (reikia atsižvelgti tiek į faktinį, tiek į potencialų poveikį) ir kurie netenkina 53 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, gali atšaukti bendrąją išimtį. ELPA valstybių konkurencijos tarnybos gali atšaukti bendrąją išimtį tik tais atvejais, kai atitinkama geografinė rinka yra ne didesnė nei atitinkamos ELPA valstybės teritorija.

(145)

Tam, kad būtų galima taikyti išimties taisyklę, turi būti tenkinamos visos keturios 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos (71). Todėl bendroji išimtis gali būti atšaukta, jei tam tikras susitarimas netenkina vienos arba kelių iš šių keturių sąlygų.

(146)

Jei taikoma atšaukimo procedūra, šią procedūrą vykdančiai institucijai tenka pareiga įrodyti, kad susitarimui netaikoma 53 straipsnio 1 dalis ir kad susitarimas netenkina visų keturių 53 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad atšaukimas reiškia, jog atitinkamu susitarimu ribojama konkurencija, kaip nustatyta 53 straipsnio 1 dalyje, ir kad jis netenkina 53 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, remiantis 4 protokolo II skyriaus 5, 7 arba 9 straipsniu, kartu su atšaukimu būtinai priimamas neigiamas sprendimas.

(147)

Pagal TPBIR 6 straipsnį atšaukimas gali būti pateisinamas visų pirma šiomis aplinkybėmis, jei:

(148)

TPBIR 4 ir 5 straipsnių, kuriuose pateikiamas sunkių konkurencijos apribojimų ir neleistinų apribojimų sąrašas, tikslas – užtikrinti, kad susitarimais, kuriems taikoma bendroji išimtis, nebūtų mažinama paskata diegti naujoves, nebūtų stabdoma technologijų sklaida ir nebūtų nepagrįstai ribojama licencijos išdavėjo ir licencijos gavėjo konkurencija arba licencijos gavėjų konkurencija. Tačiau sudarant sunkių apribojimų ir neleistinų apribojimų sąrašą neatsižvelgta į visus galimo licencijavimo susitarimų poveikio atvejus. Taikant bendrąją išimtį, ypač neatsižvelgiama į panašių apribojimų, esančių licencijavimo susitarimų tinkluose, suminį poveikį. Licencijavimo susitarimais gali būti ribojamos trečiųjų šalių konkurencinės galimybės tiek licencijos išdavėjo, tiek licencijos gavėjo lygmeniu. Kitų licencijos išdavėjų konkurencinės galimybės gali būti ribojamos dėl licencijavimo susitarimų, kuriais licencijos gavėjams draudžiama naudoti konkuruojančias technologijas, todėl pašalinami kiti (potencialūs) licencijos išdavėjai, tinklų suminio poveikio. Licencijos išdavėjų konkurencinės galimybės gali būti ribojamos tais atvejais, kai dauguma rinkoje veikiančių įmonių, kurios galėtų (veiksmingai) gauti konkuruojančią licenciją, to negali padaryti dėl ribojamųjų susitarimų poveikio ir jei potencialiems licencijos gavėjams kyla palyginti didelių kliūčių patekti į rinką. Kitų licencijos gavėjų konkurencinės galimybės gali būti ribojamos dėl licencijavimo susitarimų, pagal kuriuos licencijos išdavėjams draudžiama suteikti licencijas kitiems licencijos gavėjams, todėl potencialūs licencijos gavėjai netenka galimybės naudotis reikalinga technologija, suminio poveikio. Išsamiau konkurencinių galimybių ribojimo klausimas analizuojamas 4.2.2 ir 4.2.7 skirsniuose. Be to, tikėtina, kad Institucija atšauks bendrąją išimtį tuomet, jei daugelis konkuruojančių technologijų licencijos išdavėjų atskiruose susitarimuose nustatys įsipareigojimą licencijos gavėjams suteikti šiems licencijos išdavėjams palankesnes su kitais licencijos išdavėjais sutartas sąlygas.

(149)

Speciali TPBIR netaikymo ELPA valstybėse procedūra yra nustatyta į EEE susitarimą įtraukto TPBIR 7 straipsnio 2 dalyje. Komisija gali nutraukti TPBIR taikymą priėmusi ES valstybėms narėms skirtą reglamentą, o pagal TPBIR 7 straipsnio 2 dalį Institucija gali pateikti rekomendaciją, kuria būtų paskelbta, kad TPBIR netaikomas technologijų perdavimo susitarimams, kuriuose numatyta konkrečių su ta rinka susijusių apribojimų, jei lygiagretūs panašių technologijų perdavimo susitarimų tinklai apima daugiau kaip 50 % atitinkamos rinkos ELPA valstybėse. Rekomendacija skiriama ELPA valstybei arba ELPA valstybėms, kurioje arba kuriose yra atitinkama rinka. Kai Institucija priima rekomendaciją pagal 7 straipsnį, ELPA valstybės per tris mėnesius turi pranešti Institucijai, ar sutinka su šia rekomendacija. Jeigu ELPA valstybė nieko nepraneša, tai suprantama kaip sutikimas su rekomendacija. Jeigu ELPA valstybė sutinka su rekomendacija arba laikoma, kad ji su ja sutiko, ta ELPA valstybė rekomendaciją turi įgyvendinti per tris mėnesius nuo jos priėmimo (72).

(150)

Jei Institucija atšaukia TPBIR nustatytą bendrąją išimtį remdamasi 6 straipsniu, turi būti priimamas Susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teismo 4 protokolo II skyriaus 7 arba 9 straipsnyje numatytas sprendimas, o jei bendrosios išimties taikymas, remiantis Institucijos rekomendacija, su kuria sutiko ELPA valstybės, nutraukiamas pagal TPBIR 7 straipsnį, tuo siekiama tik netaikyti TPBIR nustatytos bendrosios išimties atitinkamiems apribojimams ir rinkoms ir atnaujinti visapusišką EEE susitarimo 53 straipsnio 1 ir 3 dalių taikymą. Nutraukus bendrosios išimties taikymą susitarimams, kuriuose yra numatyta tam tikrų apribojimų, konkrečioje rinkoje, 53 straipsnis atskiriems susitarimams bus taikomas vadovaujantis kriterijais, nustatytais atitinkamuose ELPA Teismo ir Sąjungos teismų sprendimuose, taip pat Institucijos pranešimuose ir ankstesniuose sprendimuose. Prireikus konkrečiu atveju Institucija priims sprendimą, kuriuo galės vadovautis visos atitinkamoje rinkoje veikiančios įmonės.

(151)

Apskaičiuojant 50 % rinkos dalį, būtina atsižvelgti į kiekvieną licencijavimo susitarimų, kuriais nustatomi panašų poveikį rinkai turintys apribojimai arba apribojimų grupės, tinklą.

(152)

TPBIR 7 straipsniu Institucija neįpareigojama imtis veiksmų, kai viršijama 50 % rinkos dalis. Paprastai yra tikslinga netaikyti bendrosios išimties, jei yra tikimybė, kad patekimas į atitinkamą rinką arba konkurencija joje yra pastebimai ribojami. Vertindama būtinybę taikyti 7 straipsnį, Institucija svarstys, ar atskiras atšaukimas būtų priimtinesnė taisomoji priemonė. Tai ypač gali priklausyti nuo konkuruojančių įmonių, prisidedančių prie suminio poveikio rinkoje, skaičiaus, arba nuo paveiktų geografinių rinkų ELPA valstybėse skaičiaus.

(153)

Kiekvienoje rekomendacijoje, priimtoje vadovaujantis 7 straipsniu, turi būti aiškiai nustatyta taikymo sritis. Tai reiškia, pirma, kad Institucija turi apibrėžti atitinkamą (-as) produkto ir geografinę (-es) rinką (-as) ir, antra, kad ji turi nurodyti, kokios rūšies licencijavimo apribojimams TPBIR daugiau nebus taikomas. Kalbant apie pastarąjį aspektą, Institucija gali keisti savo rekomendacijos taikymo sritį, atsižvelgdama į konkurencijai aktualų klausimą, kurį ji ketina spręsti. Pavyzdžiui, nors siekiant nustatyti 50 % rinkos dalį atsižvelgiama į visus lygiagrečius susitarimų nekonkuruoti tinklus, Institucija vis dėlto gali apriboti rekomendacijos taikymo sritį ir taikyti ją tik nekonkuravimo įsipareigojimams, kurių trukmė viršija tam tikrą laikotarpį. Taigi trumpesnį laikotarpį galiojantys ar mažesnį ribojamąjį poveikį turintys susitarimai gali būti neįtraukti, nes tokiems apribojimams priskirtinas mažesnis konkurencinių galimybių ribojimo poveikis. Prireikus Institucija taip pat gali pateikti gaires, nustatydama rinkos dalies lygį, kuris, atsižvelgiant į konkrečią rinką, gali būti laikomas nepakankamu, kad atskira įmonė galėtų pastebimai prisidėti prie suminio poveikio. Paprastai, jei produktų, pagamintų pagal tam tikro licencijos išdavėjo licencijuotą technologiją, rinkos dalis neviršija 5 %, su ta technologija susijęs susitarimas arba susitarimų tinklas nėra laikomas pastebimai prisidedančiu prie suminio ribojamojo poveikio konkurencinėms galimybėms (73).

(154)

Per ne trumpesnį kaip šešių mėnesių pereinamąjį laikotarpį, kurį Komisija turi nustatyti pagal 7 straipsnio 2 dalį, suinteresuotos įmonės turėtų pakeisti savo susitarimus, kad atsižvelgtų į reglamentą, kuriuo skelbiama, kad TPBIR netaikomas. Institucijos nuomone, pereinamasis laikotarpis turėtų būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią ELPA valstybė, kuriai skirta rekomendacija, patvirtina nacionalines įgyvendinimo priemones.

(155)

Rekomendacija ir nacionalinės įgyvendinimo priemonės, kuriomis nutraukiamas TPBIR taikymas, atitinkamiems susitarimams, kuriems taikoma bendroji išimtis, neturės įtakos iki nacionalinių įgyvendinimo priemonių įsigaliojimo.

(156)

Susitarimai, kuriems netaikoma bendroji išimtis, pavyzdžiui, dėl to, kad viršijama rinkos dalies riba arba susitarimą sudaro daugiau nei dvi šalys, vertinami atskirai. Susitarimai, kuriais neribojama konkurencija, kaip apibrėžta 53 straipsnio 1 dalyje, arba kurie tenkina 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, galioja ir yra vykdytini. Primenama, kad nedaroma prielaida, jog susitarimai, kuriems netaikoma bendroji išimtis, yra neteisėti, jei juose nėra sunkių konkurencijos apribojimų. Visų pirma nedaroma prielaida, kad 53 straipsnio 1 dalis yra taikoma tik dėl to, kad viršijama rinkos dalies riba. Visada reikalingas atskiras vertinimas, atliekamas vadovaujantis šiose gairėse nurodytais principais.

(157)

Kad užtikrintų nuspėjamumą, kai netaikomas TPBIR, ir kad išsami analizė būtų atliekama tik tais atvejais, kai gali kilti realių konkurencijos problemų, Institucija mano, kad tuomet, kai nėra sunkių apribojimų, mažai tikėtina, kad 53 straipsnis bus pažeistas, jei be susitarimo šalių kontroliuojamų technologijų yra dar keturios arba daugiau nepriklausomai kontroliuojamų technologijų, kurias už panašią kainą vartotojas gali naudoti vietoje licencijuotos technologijos. Vertinant, ar technologijos tinkamai pakeičia viena kitą, būtina atsižvelgti į santykinius atitinkamos technologijos komercinius privalumus. Technologijos daromas konkurencinis spaudimas yra nedidelis, jei ši technologija nėra komerciškai perspektyvi licencijuotos technologijos alternatyva. Pavyzdžiui, jei dėl tinklo poveikio rinkai vartotojai daug mieliau renkasi pagal licencijuotą technologiją pagamintus produktus, kitos rinkoje jau esančios technologijos arba technologijos, kurios per gana trumpą laikotarpį gali būti pateiktos rinkai, gali nebūti reali alternatyva, todėl gali daryti tik nedidelį konkurencinį spaudimą.

(158)

Faktas, kad susitarimui netaikomas 157 punkte aptartas saugumo garantas, nereiškia, kad susitarimui taikoma 53 straipsnio 1 dalis, o jei ji taikoma, nereiškia, kad netenkinamos 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. Kalbant apie su rinkos dalimi susijusį TPBIR nustatytą saugumo garantą, šis papildomas saugumo garantas tik duoda pagrindo prezumpcijai, kad pagal 53 straipsnį susitarimas nėra draudžiamas. Kai saugumo garantas nėra taikomas, reikalingas atskiras susitarimo vertinimas, atliekamas vadovaujantis šiose gairėse nurodytais principais.

(159)

Taikant 53 straipsnį konkretiems atvejams, reikia atsižvelgti į tai, kaip nagrinėjamoje rinkoje veikia konkurencija. Šiuo aspektu ypač svarbūs šie veiksniai:

(160)

Konkrečių veiksnių svarba atskirais atvejais gali skirtis ir priklauso nuo visų kitų veiksnių. Pavyzdžiui, didelė šalių rinkos dalis paprastai yra geras įtakos rinkai rodiklis, tačiau, jei patekimo į rinką kliūtys yra nedidelės, šis rodiklis įtakos rinkoje gali neatspindėti. Todėl neįmanoma nustatyti griežtų taisyklių dėl atskirų veiksnių svarbos.

(161)

Technologijų perdavimo susitarimai gali būti įvairios struktūros ir formos. Todėl svarbu išanalizuoti susitarimo pobūdį, atsižvelgiant į šalių konkurencinius santykius ir į susitarime esančius apribojimus. Antruoju atveju būtina vertinti ne tik susitarime tiesiogiai nustatytas sąlygas. Ar egzistuoja netiesioginių apribojimų, galima suprasti iš to, kaip šalys įgyvendina susitarimą ir kokių paskatų jos turi.

(162)

Šalių, įskaitant bet kokias šalių de facto arba de jure kontroliuojamas įmones, padėtis rinkoje rodo, ar ir kokią įtaką rinkoje turi licencijos išdavėjas, licencijos gavėjas arba abi šalys. Tikėtina, kad kuo didesnė rinkos dalis, tuo didesnė įtaka rinkoje. Taip yra visų pirma tais atvejais, kai rinkos dalies dydis priklauso nuo sąnaudų pranašumo arba kitų konkurencinių pranašumų prieš konkurentus. Šie konkurenciniai pranašumai gali būti įgyti, pavyzdžiui, dėl to, kad šalis pirmoji pateko į rinką, kad jai priklauso itin svarbūs patentai arba pažangesnė technologija. Tačiau vertinant padėtį rinkoje, rinkos dalis visuomet yra tik vienas veiksnys. Pavyzdžiui, visų pirma technologijų rinkose, rinkos dalis ne visuomet yra geras atitinkamos technologijos santykinės įtakos veiksnys ir rinkos dalies skaičiai gali labai skirtis priklausomai nuo skaičiavimo metodo.

(163)

Norint įvertinti konkurentų padėtį rinkoje, taip pat atsižvelgiama į rinkos dalis ir galimus konkurencinius pranašumus ir kliūtis. Kuo tvirtesnė faktinių konkurentų padėtis ir kuo didesnis jų skaičius, tuo mažesnė rizika, kad šalys galės atskirai naudotis įtaka rinkoje. Tačiau jei konkurentų skaičius yra gana mažas ir jų padėtis rinkoje (dydis, kainos, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros potencialas, t. t.) gana panaši, tokia rinkos struktūra gali padidinti slaptų susitarimų riziką.

(164)

Pirkėjų padėtis rinkoje rodo, ar vienas arba keli pirkėjai turi pirkėjo galią. Pirmasis pirkėjo galios rodiklis yra pirkėjo rinkos dalis pirkimo rinkoje. Ši dalis atspindi, kokią reikšmę galimiems tiekėjams turės jos paklausa. Kiti rodikliai atspindi pirkėjo padėtį perpardavimo rinkoje, įskaitant pardavimo taškų geografinio paplitimo charakteristikas, prekės ženklo įvaizdį tarp galutinių vartotojų. Tam tikromis aplinkybėmis pirkėjo galia gali užkirsti kelią licencijos išdavėjo ir (arba) licencijos gavėjo galimybei pasinaudoti įtaka rinkoje ir taip išspręsti konkurencijos problemą, kuri kitu atveju būtų egzistavusi. Taip yra ypač tais atvejais, kai tvirtą padėtį užimantys pirkėjai turi galimybių ir paskatų siekti, kad, vykstant nedideliam, bet nuolatiniam santykinių kainų didėjimui, į rinką patektų nauji tiekėjai. Jei tvirtą padėtį užimantys pirkėjai vien tik reikalauja, kad tiekėjai jiems užtikrintų palankias sąlygas, arba kainų didėjimo naštą perkelia savo klientams, šie pirkėjai neužima tokios padėties, kad galėtų užkirsti kelią licencijos gavėjo galimybei pasinaudoti savo įtaka produkto rinkoje, todėl jų padėtis negali išspręsti konkurencijos toje rinkoje problemos (74).

(165)

Patekimo į rinką kliūtys yra vertinamos pagal tai, kiek tai rinkai priklausančios įmonės, nepritraukdamos naujo rinkos dalyvio, gali kelti savo kainas ir viršyti jų konkurencinį lygį. Jei nėra kliūčių patekti į rinką, didinti kainas dėl lengvo ir greito patekimo į rinką taps nepelninga. Jeigu per vienerius ar dvejus metus galima veiksmingai patekti į rinką, ir užkirsti kelią įtakai rinkoje arba šią įtaką sumažinti, paprastai manoma, kad patekimo į rinką kliūtys yra nedidelės.

(166)

Patekimo į rinką kliūčių gali atsirasti dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, masto ir aprėpties ekonomijos, Vyriausybės norminių teisės aktų, ypač kai jais suteikiamos išimtinės teisės, valstybės pagalbos, importo tarifų, intelektinės nuosavybės teisių, išteklių nuosavybės, jei jų tiekimas yra ribotas, pavyzdžiui, dėl gamtinių išteklių ribotumo, esminės infrastruktūros, privalumo, įgyto dėl pirmesnio patekimo į rinką, arba dėl tam tikrą laikotarpį vykdytos efektyvios reklamos pasiekto vartotojų lojalumo prekių vardui. Įmonių sudaryti ribojamieji susitarimai taip pat gali tapti patekimo į rinką kliūtimi, dėl kurių patekimas yra sunkesnis ir (potencialiems) konkurentams ribojamos komercinės galimybės. Patekimo į rinką kliūtys gali egzistuoti visais mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, gamybos ir platinimo procesų etapais. Ar kai kurie iš šių veiksnių turėtų būti apibrėžti kaip patekimo kliūtys visų pirma priklauso nuo to, ar jie susiję su negrįžtamosiomis sąnaudomis. Negrįžtamosios sąnaudos yra tokios sąnaudos, kurių turi būti neišvengiamai patiriama siekiant patekti į rinką ir joje veikti, tačiau pasitraukus iš rinkos jos nėra susigrąžinamos. Kuo didesnė tikimybė, kad sąnaudos nebus susigrąžintos, tuo labiau potencialūs rinkos dalyviai turi pasverti patekimo į rinką riziką, ir tuo labiau tikėtina, kad rinkos dalyviams reikės konkuruoti su naujais konkurentais, kadangi dėl negrįžtamųjų sąnaudų rinkos dalyviams tampa brangu palikti rinką. Apskritai patekti į rinką reikalingos negrįžtamosios sąnaudos kartais gali būti mažesnės, o kartais – didesnės. Todėl tikroji konkurencija paprastai yra veiksmingesnė ir vertinant atskirus atvejus yra svarbesnė, nei potenciali konkurencija.

(167)

Brandžioje rinkoje, t. y. rinkoje, kuri veikia jau kurį laiką, kurioje naudojamos technologijos yra gerai žinomos ir plačiai paplitusios, kuri stipriai nesikeičia ir kurioje paklausa yra gana stabili arba mažėjanti, konkurencijos ribojimai gali turėti didesnį neigiamą poveikį nei dinamiškesnėms rinkoms.

(168)

Vertinant konkrečius apribojimus, gali tekti atsižvelgti ir į kitus veiksnius. Tokie veiksniai – tai suminis poveikis, t. y. panašių susitarimų apimama rinkos dalis, susitarimų galiojimo trukmė, reglamentavimo aplinka ir elgsena, iš kurios galima spręsti apie slaptą susitarimą ar jo sudarymo galimybę, pavyzdžiui, kainų diktavimas, kainų keitimas iš anksto pranešus, „tinkamų“ kainų aptarimas, kainų nelankstumas esant pertekliniams pajėgumams, kainų diskriminacija ir praeityje buvę slapti susitarimai.

(169)

Neigiamą poveikį konkurencijai rinkoje, kurį gali sukelti ribojamieji technologijų perdavimo susitarimai, sukelia šie veiksniai:

(170)

Technologijų perdavimo susitarimai taip pat gali mažinti tų pačių technologijų konkurenciją, t. y. įmonių, licencijuojančių arba gamyboje naudojančių technologijų pakaitalus, konkurenciją. Visų pirma taip atsitinka tuomet, jei nustatomi abipusiai įsipareigojimai. Pavyzdžiui, jei konkurentai perduoda vienas kitam konkuruojančias technologijas ir nustato abipusį įsipareigojimą ateityje vienas kitam teikti savo technologijų patobulinimus ir jei toks susitarimas konkurentams trukdo įgyti technologinį pranašumą vienam prieš kitą, šalių konkurencija naujovių srityje yra ribojama (taip pat žr. 241 punktą).

(171)

Licencijavimas tarp konkuruojančių šalių taip pat gali sudaryti sąlygas slaptiems susitarimams. Slaptų susitarimų sudarymo rizika ypač didelė koncentruotose rinkose. Kad būtų sudaromi slapti susitarimai, suinteresuotoms įmonėms reikia turėtų panašią bendrų interesų ir koordinavimo mechanizmo funkcionavimo viziją. Kad slapti susitarimai būtų veiksmingi, įmonės taip pat turi galėti stebėti viena kitos elgseną rinkoje, turi būti pakankamai atgrasomųjų priemonių užtikrinti, jog egzistuos paskata nenukrypti nuo bendros rinkos politikos, o kliūtys patekti į rinką turi būti tokios didelės, kad būtų apribotas kitų šalių patekimas į rinką arba plėtra. Susitarimai, kuriais didinamas rinkos skaidrumas, kontroliuojama tam tikra elgsena, didinamos kliūtys patekti į rinką, gali sudaryti sąlygas slaptiems susitarimams. Ypač palankias sąlygas slaptiems susitarimams galima sudaryti licencijavimo susitarimais, kurie lemia didelį sąnaudų bendrumą, nes labiau tikėtina, kad panašias sąnaudas patiriančios įmonės turės panašią koordinavimo sąlygų viziją (75).

(172)

Licencijavimo susitarimai gali turėti įtakos skirtingų technologijų konkurencijai, nes jais sukuriamos kliūtys konkurentams patekti į rinką ir joje plėtoti savo veiklą. Tokį ribojamąjį poveikį konkurencinėms galimybėms gali lemti apribojimai, dėl kurių licencijos gavėjai negali gauti trečiųjų šalių licencijų arba kuriais mažinamos jų paskatos tai daryti. Pavyzdžiui, trečiųjų šalių konkurencijos galimybės gali būti ribojamos, jei seniai rinkoje veikiantys licencijos išdavėjai licencijos gavėjams nustato tokį įsipareigojimą nekonkuruoti, kad trečiosios šalys negali bendradarbiauti su pakankamu licencijos gavėjų skaičiumi, ir jei licencijos gavėjams yra sunku patekti į rinką. Technologijų pakaitalų tiekėjų veikla taip pat gali būti ribojama, jei didelę įtaką rinkoje turintis licencijos išdavėjas susieja įvairias technologijos dalis ir licencijuoja jas kaip paketą, nors tam tikram produktui gaminti svarbi tik tam tikra viena šio paketo dalis.

(173)

Licencijavimo susitarimais taip pat gali būti mažinama tų pačių technologijų konkurencija, t. y. tą pačią technologiją gamyboje naudojančių įmonių konkurencija. Susitarimas, pagal kurį licencijos gavėjams nustatomi teritoriniai apribojimai, kuriais neleidžiama vykdyti prekybos kito licencijos gavėjo teritorijoje, mažina licencijos gavėjų konkurenciją. Jei licencijavimo susitarimais sudaromos sąlygos slaptiems licencijos gavėjų susitarimams, šie susitarimai taip pat gali mažinti tų pačių technologijų konkurenciją. Be to, licencijavimo susitarimais, kuriais mažinama tų pačių technologijų konkurencija, galima sudaryti sąlygas slaptiems konkuruojančių technologijų savininkų susitarimams arba, padidinant kliūtis patekti į rinką, sumažinti skirtingų technologijų konkurenciją.

(174)

NET ir ribojamieji licencijavimo susitarimai dažnai turi skatinamąjį poveikį konkurencijai, nes jais taip pat skatinamas veiksmingumas, kuris gali nusverti antikonkurencinį poveikį. Galimo konkurenciją skatinančio poveikio vertinimas atliekamas pagal 53 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta 53 straipsnio 1 dalyje nustatytos draudimo taisyklės taikymo išimtis. Kad ta išimtis būtų taikoma, licencijavimo susitarimas turi teikti objektyvią ekonominę naudą, konkurencijos apribojimas turi būti būtinas veiksmingumui pasiekti, vartotojai turi gauti sąžiningą didesnio veiksmingumo dalį ir susitarimu negalima suteikti įmonėms galimybės panaikinti didelės nagrinėjamų produktų dalies konkurencijos. Įmonė, kuri remiasi 53 straipsnio 3 dalimi, pasitelkdama įtikinamus argumentus ir įrodymus turi įrodyti, kad išimčiai gauti taikomos sąlygos yra tenkinamos (76).

(175)

Ribojamųjų susitarimų vertinimas pagal 53 straipsnio 3 dalį atliekamas atsižvelgiant į tam tikras faktines aplinkybes, kuriomis jie sudaromi (77), ir remiantis tam tikru laiku turimais faktais. Todėl vertinimui įtakos turi esminiai faktų pokyčiai. 53 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis taikoma tuo atveju, jei tenkinamos visos keturios sąlygos, ir nustoja būti taikoma, kai šios sąlygos nebetenkinamos (78). Tačiau taikant 53 straipsnio 3 dalį, būtina atsižvelgti į pradines neatsiperkančias bet kurios šalies investicijas bei reikalingą laikotarpį ir suvaržymus, kad būtų padarytos ir susigrąžintos veiksmingumą skatinančios investicijos. 53 straipsnio negalima taikyti, neatsižvelgiant į ex ante investicijas ir su jomis susijusią riziką. Dėl šalims kylančios rizikos bei dėl neatsiperkančių investicijų, kurių reikia susitarimui įgyvendinti, susitarimui gali būti netaikoma 53 straipsnio 1 dalis arba tuo laikotarpiu, kuris yra reikalingas investicijai susigrąžinti, jis gali tenkinti 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas.

(176)

Pagal pirmąją 53 straipsnio 3 dalies sąlygą reikalaujama įvertinti, kokią objektyvią veiksmingumo naudą teikia susitarimas. Šiuo aspektu licencijavimo susitarimais galima sujungti viena kitą papildančias technologijas bei kitus išteklius, todėl atsiranda galimybė teikti į rinką naujus ar tobulesnius produktus arba pigiau gaminti esamus produktus. Nekalbant apie didelę įtaką turinčius kartelius, licencijavimas dažnai yra vykdomas todėl, kad licencijos išdavėjui yra naudingiau licencijuoti technologiją, nei ją naudoti pačiam. Taip visų pirma gali atsitikti tuomet, jei licencijos gavėjas jau turi galimybę naudotis reikalingais gamybos ištekliais. Susitarimu licencijos gavėjui tada suteikiama galimybė naudotis technologija, kurią galima sujungti su tais ištekliais, taigi naudotis naujomis arba tobulesnėmis technologijomis. Kitas licencijavimo, kuriuo būtų galima skatinti veiksmingumą, pavyzdys: licencijos gavėjas jau turi technologiją ir šią technologiją jungdamas su licencijos išdavėjo technologija sukuria sinergiją. Sujungęs šias abi technologijas, licencijos gavėjas gali įgyti galimybę pasiekti tokį sąnaudų ir gamybos apimties santykį, kuris kitu atveju būtų neįmanomas. Licencijavimo susitarimais, kaip ir vertikaliaisiais platinimo susitarimais, veiksmingumą galima padidinti platinimo etape. Veiksmingumas gali pasireikšti kaip sąnaudų taupymas arba vertingų paslaugų pirkėjams teikimas. Teigiamas vertikaliųjų susitarimų poveikis yra aptartas Institucijos vertikaliųjų apribojimų gairėse (79). Dar vienas galimo veiksmingumo didinimo pavyzdys yra susitarimai, pagal kuriuos technologijos savininkai sudaro technologijos paketą ir jį licencijuoja trečiosioms šalims. Tokie bendro fondo steigimo susitarimai gali ypač sumažinti sandorio sąnaudas, nes licencijos gavėjai neturi sudaryti atskirų licencijavimo susitarimų su kiekvienu licencijos išdavėju. Konkurencijai palankus licencijavimas taip pat gali būti vykdomas tada, kai norima užtikrinti dizaino laisvę. Sektoriuose, kuriuose egzistuoja didelis intelektinės nuosavybės teisių skaičius ir kuriuose atskirais produktais galima pažeisti tam tikras esamas ir būsimas turtines teises, licencijavimo susitarimai, pagal kuriuos šalys susitaria atsisakyti teisių reikšti pretenzijas viena kitai dėl nuosavybės, dažnai turi skatinamąjį poveikį konkurencijai, nes šiais susitarimai suteikiama galimybė šalims plėtoti savo technologijas, nerizikuojant sulaukti pretenzijų dėl teisių pažeidimo.

(177)

Taikydama būtinumo kriterijų, nustatytą 53 straipsnio 3 dalyje, Institucija visų pirma nagrinės, ar konkrečiais apribojimais suteikiama galimybė tam tikrą veiklą vykdyti veiksmingiau, nei ją būtų galima vykdyti, jei nebūtų atitinkamo apribojimo. Atliekant šį vertinimą, būtina atsižvelgti į rinkos sąlygas ir aplinkybes, kuriomis šalys veikia. Įmonės, siekiančios pasinaudoti 53 straipsnio 3 dalimi, neprivalo svarstyti hipotetinių ir teorinių alternatyvų. Tačiau jos turi paaiškinti ir įrodyti, kodėl beveik realios ir kur kas mažiau konkurenciją ribojančios alternatyvos būtų ne tokios veiksmingos. Jei alternatyvos, kuri komerciniu požiūriu atrodo esanti reali ir mažiau ribojanti konkurenciją, taikymas lemtų reikšmingą veiksmingumo sumažėjimą, analizuojamas apribojimas būtų vertinamas kaip būtinas. Kai kuriais atvejais taip pat gali prireikti išnagrinėti, ar pats susitarimas yra būtinas veiksmingumui pasiekti. Taip, pavyzdžiui, gali būti technologijų fondo, kurį sudaro viena kitą papildančios, tačiau neesminės technologijos (80), atveju; tuomet būtina nagrinėti, kiek tų technologijų įtraukimas lemia veiksmingumą konkrečiu atveju, arba ar, labai nesumažinus veiksmingumo, tokį fondą galėtų sudaryti tik pakaitalų neturinčios technologijos. Paprasto licencijavimo tarp dviejų šalių atveju paprastai užtenka išnagrinėti, ar konkretus apribojimas yra būtinas. Licencijavimo susitarimui mažiau konkurenciją ribojančios alternatyvos paprastai nėra.

(178)

Sąlyga, kad pirkėjai turi gauti nemažą naudos dalį, reiškia, kad pagal licenciją gaminamų produktų pirkėjams turi būti bent atlyginamas neigiamas susitarimo poveikis (81). Tai reiškia, kad veiksmingumo didinimas turi kompensuoti tikėtiną neigiamą susitarimo poveikį kainoms, produkcijai ir kitiems svarbiems veiksniams. Tai galima padaryti keičiant atitinkamų įmonių sąnaudų struktūrą, skatinant jas mažinti kainas arba suteikiant pirkėjams galimybę pasinaudoti naujais arba patobulintais produktais, kurie kompensuotų bet kokį tikėtiną kainos padidėjimą (82).

(179)

Remiantis paskutiniąja 53 straipsnio 3 dalyje nurodyta sąlyga, kad susitarimu šalims neturi būti suteikta galimybė panaikinti su didele atitinkamų produktų dalimi susijusios konkurencijos, daroma išankstinė prielaida, kad reikės analizuoti likusį konkurencinį spaudimą rinkoje ir susitarimo poveikį tokiems konkurencijos šaltiniams. Taikant paskutiniąją 53 straipsnio 3 dalies sąlygą, būtina atsižvelgti į 53 straipsnio 3 dalies ir 54 straipsnio ryšį. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, susijusią su Sutarties 101 straipsnio 3 dalies ir 102 straipsnio taikymu, 53 straipsnio 3 dalies taikymas negali trukdyti 54 straipsnio taikymui (83). Be to, kadangi ir 53, ir 54 straipsnių tikslas – išlaikyti veiksmingą konkurenciją rinkoje, siekiant nuoseklumo reikalaujama, kad 53 straipsnio 3 dalis būtų aiškinama kaip draudžianti taikyti išimties taisyklę ribojamiesiems susitarimams, kuriais sudaroma galimybė piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi (84).

(180)

Faktas, kad susitarimu labai sumažinamas vienas konkurencijos aspektas, nebūtinai reiškia, kad konkurencija panaikinama, kaip numatyta 53 straipsnio 3 dalyje. Pavyzdžiui, technologijų fondas gali nulemti pramoninį standartą, todėl susiklostys tokia padėtis, kad su tokiu technologiniu formatu susijusi konkurencija bus labai nedidelė. Pagrindiniams rinkos dalyviams pradėjus taikyti tam tikrą formatą, dėl tinklo poveikio gali labai sumažėti alternatyvių formatų išlikimo galimybės. Tačiau tai nereiškia, kad dėl de facto pramoninio standarto sukūrimo visais atvejais panaikinama konkurencija, kaip numatyta 53 straipsnio 3 dalyje. Laikydamiesi šio standarto, tiekėjai gali konkuruoti kainomis, produkto kokybe ir savybėmis. Tačiau siekiant, kad susitarimas tenkintų 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, būtina užtikrinti, kad susitarimu nebūtų nepagrįstai ribojama konkurencija ir nepagrįstai ribojamos būsimos naujovės.

(181)

Šiame skirsnyje aptariami įvairūs apribojimai, kurie paprastai įtraukiami į licencijavimo susitarimus. Atsižvelgiant į jų paplitimą, naudinga pateikti informaciją, kaip jie vertinami, kai netaikomas TPBIR saugumo garantas. Apribojimai, kurie jau buvo aptarti kituose šių gairių skirsniuose, ypač 3.4 ir 3.5 skirsniuose, šiame skirsnyje aptariami labai glaustai.

(182)

Šiame skirsnyje aptariami nekonkuruojančių ir konkuruojančių šalių susitarimai. Konkuruojančių šalių atveju, prireikus, išskiriami abipusiai ir neabipusiai susitarimai. Šių susitarimų atskirti nereikia, jei yra sudaryti nekonkuruojančių šalių susitarimai. Iš tiesų, jei įmonės nėra nei faktinės, nei potencialios konkurentės atitinkamoje technologijos rinkoje arba produktų, pagamintų pagal licencijuotą technologiją, rinkoje, abipusė licencija jokiais praktiniais aspektais nesiskiria nuo dviejų atskirų licencijų. Padėtis yra skirtinga susitarimų, kuriais šalys sudaro technologijos paketą, kuris tada licencijuojamas trečiosioms šalims, atveju. Tokie susitarimai yra technologijų fondai ir jie yra nagrinėjami 4 dalyje.

(183)

Šiame skirsnyje nėra aptariami įsipareigojimai pagal licencijavimo susitarimus, kuriais paprastai neribojama konkurencija, kaip nustatyta 53 straipsnio 1 dalyje. Minėti įsipareigojimai (tuo neapsiribojant):

(184)

Licencijavimo susitarimo šalys paprastai gali laisvai nustatyti licencijos gavėjo mokėtinus autorių honorarus ir jų mokėjimo būdą – tam netaikoma 53 straipsnio 1 dalis. Šis principas taikomas konkuruojančių ir nekonkuruojančių šalių susitarimams. Pavyzdžiui, autorių honorarai gali būti mokami kaip vienkartinis mokėjimas, kaip procentinė pardavimo kainos dalis arba kaip fiksuota suma už kiekvieną pagal licencijuotą technologiją pagamintą produktą. Tais atvejais, kai licencijuota technologija yra susijusi su ištekliumi, kuris naudojamas galutiniam produktui pagaminti, konkurencijos paprastai neriboja tai, kad autorių honorarai yra skaičiuojami pagal galutinio produkto, jei jis pagamintas pagal licencijuotą technologiją, kainą (85). Programinės įrangos licencijavimo atveju nuo vartotojų skaičiaus priklausantys autorių honorarai ir už kiekvieną kompiuterį skaičiuojami autorių honorarai paprastai atitinka 53 straipsnio 1 dalies nuostatas.

(185)

Reikėtų atminti, kad konkuruojančių šalių licencijavimo susitarimų (žr. 100–101 ir 116 punktus) atveju įsipareigojimai mokėti autorių honorarą tam tikromis aplinkybėmis gali prilygti kainos nustatymui, kuris yra laikomas sunkiu apribojimu (žr. 4 straipsnio 1 dalies a punktą). Pagal 4 straipsnio 1 dalies a punktą atvejai, kai konkuruojančios šalys numato abipusius einamuosius autorių honorarus ir kai licencija yra dirbtinė, nes jos tikslas – neleisti integruoti viena kitą papildančių technologijų arba siekti kito konkurenciją skatinančio tikslo, yra priskiriami sunkiems apribojimams. Pagal 4 straipsnio 1 dalies a ir d punktus sunkiems apribojimams taip pat priskiriami atvejai, kai autorių honorarai nustatomi už produktus, pagamintus tik pagal licencijos gavėjo nuosavos technologijos teises.

(186)

Kitų tipų konkuruojančių šalių susitarimams dėl autorių honorarų, net jeigu jie riboja konkurenciją, taikoma bendroji išimtis, jei neviršijama 20 % rinkos dalies riba. Jeigu netaikomas bendrosios išimties saugumo garantas, 53 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma, jei konkuruojančios šalys išduoda abipuses licencijas ir numato einamuosius autorių honorarus, kurie yra aiškiai neproporcingi, palyginti su licencijos rinkos verte, ir jei tokie autorių honorarai daro didelę įtaką rinkos kainoms. Vertinant, ar autorių honorarai yra neproporcingi, reikia išnagrinėti produkto rinkoje kitų licencijos gavėjų už tas pačias technologijas ar šių technologijų pakaitalus mokamus autorių honorarus. Tokiais atvejais mažai tikėtina, kad bus tenkinamos 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos.

(187)

Nepaisant to, kad bendroji išimtis taikoma tik iki to laiko, kol technologijos teisės yra teisėtos ir galiojančios, šalys paprastai gali susitarti pratęsti įsipareigojimus mokėti autorių honorarą ir juos taikyti ilgiau, nei galioja licencijuotos intelektinės nuosavybės teisės, tuo nepažeisdamos 53 straipsnio 1 dalies. Pasibaigus šių teisių galiojimo laikotarpiui, trečiosios šalys gali teisėtai naudoti atitinkamą technologiją ir konkuruoti su susitarimo šalimis. Tokia faktinė ir potenciali konkurencija paprastai bus pakankama norint užtikrinti, kad atitinkamas įsipareigojimas neturėtų pastebimo antikonkurencinio poveikio.

(188)

Nekonkuruojančių šalių susitarimų atveju bendroji išimtis taikoma susitarimams, pagal kuriuos autorių honorarų apskaičiavimo pagrindas yra pagal licencijuotą technologiją pagaminti produktai ir pagal trečiųjų šalių licencijuotą technologiją pagaminti produktai. Tokie susitarimai gali padėti įvertinti autorių honorarus. Tačiau dėl jų gali būti apribotos konkurencinės galimybės, nes gali didėti trečiųjų šalių išteklių naudojimo sąnaudos, todėl jie gali turėti tokį pat poveikį kaip įsipareigojimas nekonkuruoti. Jeigu autorių honorarai mokami ne tik už pagal licencijuotą technologiją pagamintus produktus, bet ir už pagal trečiųjų šalių technologiją pagamintus produktus, autorių honorarai padidina pastarųjų produktų savikainą ir sumažina trečiųjų šalių technologijų paklausą. Todėl jei bendroji išimtis netaikoma, būtina išnagrinėti, ar apribojimas turi ribojamąjį poveikį konkurencinėms galimybėms. Šiuo tikslu reikėtų taikyti 4.2.7 skirsnyje nurodytus analizės principus. Jei susitarimai turi pastebimą ribojamąjį poveikį konkurencinėms galimybėms, jiems taikoma 53 straipsnio 1 dalis ir mažai tikėtina, kad bus tenkinamos 53 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos, nebent nebūtų jokio kito praktiško autorių honorarų apskaičiavimo ir tikrinimo būdo.

(189)

Taikant šias gaires, reikia atskirti gamybos konkrečioje teritorijoje apribojimus (išimtines ir vieninteles licencijas) ir pagal licencijuotą technologiją pagamintų produktų pardavimo konkrečioje teritorijoje ir konkrečiai pirkėjų grupei apribojimus (pardavimo apribojimai).

(190)

Išimtinė licencija – licencija, kai licencijos išdavėjui neleidžiama gaminti produktų naudojantis licencijuotos technologijos teisėmis ir neleidžiama išduoti licencijuotos technologijos teisių licencijos trečiosioms šalims arba apskritai, arba tam tikram naudojimui arba konkrečioje teritorijoje. Tai reiškia, kad licencijos gavėjas yra vienintelis subjektas, kuriam pagal licencijuotos technologijos teises leidžiama gaminti produktus apskritai, gaminti tam tikram naudojimui arba konkrečioje teritorijoje.

(191)

Jeigu licencijos išdavėjas įsipareigoja pats negaminti produktų ir toje teritorijoje nesuteikti licencijos kitam subjektui, tokia teritorija gali būti visas pasaulis arba bet kuri jos dalis. Jei licencijos išdavėjas įsipareigoja tik konkrečioje teritorijoje neteikti licencijų trečiosioms šalims, licencija yra vienintelė licencija. Dažnai išimtinės ar vienintelės licencijos yra susijusios su pardavimo apribojimais, kuriais apribojamos vietos, kuriose šalys gali parduoti pagal licencijuotą technologiją pagamintus produktus.

(192)

Konkuruojančių šalių abipusiam išimtiniam licencijavimui taikomas TPBIR 4 straipsnio 1 dalies c punktas. Pagal šį punktą rinkos ir klientų pasidalijimas tarp konkuruojančių šalių yra sunkus apribojimas. Vis dėlto konkuruojančių šalių abipusėms vienintelėms licencijoms taikoma bendroji išimtis, jei neviršijama 20 % rinkos dalies riba. Pagal tokį susitarimą šalys įsipareigoja nelicencijuoti savo konkuruojančių technologijų trečiosioms šalims. Tais atvejais, kai šalys turi didelę įtaką rinkoje, tokiais susitarimais gali būti sudarytos sąlygos slaptiems susitarimams, nes jais būtų užtikrinta, kad šalys yra vieninteliai pagal licencijuotą technologiją pagamintos produkcijos tiekėjai.

(193)

Neabipusiams konkuruojančių šalių susitarimams yra taikoma bendroji išimtis, jei neviršijama 20 % rinkos dalies riba. Jei rinkos dalies riba yra viršijama, būtina išanalizuoti tokio išimtinio licencijavimo tikėtiną antikonkurencinį poveikį. Jei išimtinė licencija yra pasaulinio masto, tai reiškia, kad licencijos išdavėjas pasitraukia iš rinkos. Tais atvejais, kai išimtinė licencija suteikiama tik tam tikroje teritorijoje, pavyzdžiui, EEE valstybėje, toks susitarimas reiškia, kad licencijos išdavėjas negamina prekių ir neteikia paslaugų toje teritorijoje. Taikant 53 straipsnio 1 dalį, visų pirma būtina įvertinti licencijos išdavėjo įtaką konkurencijai. Jei licencijos išdavėjo padėtis produkto rinkoje yra ribotos reikšmės arba jam trūksta pajėgumų veiksmingai naudoti technologiją licencijos gavėjo teritorijoje, mažai tikėtina, kad susitarimui bus taikoma 53 straipsnio 1 dalis. Kitaip yra tuo atveju, kai licencijos išdavėjas ir licencijos gavėjas konkuruoja tik technologijos rinkoje ir licencijos išdavėjas, pavyzdžiui, yra mokslinių tyrimų institutas arba smulki mokslinius tyrimus atliekanti įmonė, kuriai trūksta gamybos ir platinimo išteklių, kad veiksmingai pateiktų rinkai pagal licencijuotą technologiją pagamintus produktus. Tokiais atvejais mažai tikėtina, kad bus pažeista 53 straipsnio 1 dalis.

(194)

Tikėtina, kad išimtinis licencijavimas tarp nekonkuruojančių šalių, kai jam taikoma 53 straipsnio 1 dalis (86), tenkins 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Teisė suteikti išimtinę licenciją paprastai reikalinga skatinti licencijos gavėją investuoti į licencijuotą technologiją ir laiku pateikti produktus į rinką. Ypač tais atvejais, kai licencijos gavėjas turi skirti dideles investicijas tolesnei licencijuotos technologijos plėtrai. Trukdant taikyti išimtinumą, kai licencijos gavėjui jau yra pasiekęs komercinę sėkmę naudodamas licencijuotą technologiją, iš licencijos gavėjo būtų atimta galimybė naudotis savo sėkmės rezultatais ir būtų pakenkta konkurencijai, technologijų ir naujovių sklaidai. Todėl Institucija, neatsižvelgdama į licencijos teritoriją, tik išimtiniais atvejais draus nekonkuruojančių šalių susitarimuose numatyti išimtinį licencijavimą.

(195)

Tačiau jeigu licencijos gavėjas turi nuosavą technologijos pakaitalą, kurį naudoja tik vidaus gamybos tikslais ir kuri yra licencijuotos technologijos pakaitalas, išimtinė licencija gali būti nereikalinga siekiant paskatinti licencijos gavėją pateikti produktą rinkai. Pagal tokį scenarijų išimtiniam licencijavimui gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalis, visų pirma jei licencijos gavėjas turi įtaką produkto rinkoje. Tokia intervencija gali būti pagrįsta susidarius tokiai padėčiai, kai dominuojantis licencijos gavėjas įgyja išimtinę licenciją vienai ar kelioms konkuruojančioms technologijoms. Tokiems susitarimams dažniausiai taikoma 53 straipsnio 1 dalis ir mažai tikėtina, kad šie apribojimai tenkintų 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Tačiau kad būtų taikoma Sutarties 53 straipsnio 1 dalis, turi būti sunku patekti į technologijos rinką ir licencijuota technologija turi būti realus konkurencijos rinkoje šaltinis. Tokiomis aplinkybėmis išimtinė licencija gali riboti licenciją gaunančių trečiųjų šalių konkurencines galimybes, sudaryti kliūčių patekti į rinką ir licencijos gavėjui suteikti galimybę išsaugoti įtaką rinkoje.

(196)

Susitarimai, pagal kuriuos dvi ar daugiau šalių viena kitai išduoda abipuses licencijas ir įsipareigoja nelicencijuoti trečiųjų šalių, kelia ypatingą susirūpinimą, kai technologijų paketas, kurį sudaro abipusės licencijos, sukuria de facto pramoninį standartą, kuris trečiosioms šalims turi būti prieinamas tam, kad jos galėtų veiksmingai konkuruoti rinkoje. Tokiais atvejais susitarimu sukuriamas uždaras, tik šioms šalims skirtas standartas. Institucija vertins tokius susitarimus, vadovaudamasi tais pačiais principais, kurie taikomi technologijų fondams (žr. 4.4 skirsnį). Paprastai reikalaujama, kad tokiu standartu grindžiamos technologijos būtų licencijuojamos trečiosioms šalims sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis (87). Jei susitarimo šalys produkto rinkoje konkuruoja su trečiosiomis šalimis esamoje produkto rinkoje ir susitarimas yra susijęs su ta produkto rinka, tikėtina, kad uždaras standartas turės didelį pašalinimo poveikį. Tokio neigiamo poveikio konkurencijai galima išvengti tik tuomet, jei licencijos išduodamos ir trečiosioms šalims.

(197)

Kalbant apie apribojimus, taip pat svarbu atskirti licencijavimą tarp konkuruojančių šalių ir nekonkuruojančių šalių.

(198)

Vienos arba abiejų šalių aktyvaus ir pasyvaus pardavimo apribojimai, nustatyti abipusiame konkuruojančių šalių susitarime, pagal TPBIR 4 straipsnio 1 dalies c punktą yra sunkūs apribojimai. Tokiems pardavimo apribojimams taikoma 53 straipsnio 1 dalis ir mažai tikėtina, kad jie tenkintų 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Tokie apribojimai paprastai yra vertinami kaip rinkos pasidalijimas, nes jais atitinkamai šaliai neleidžiama vykdyti aktyvaus ir pasyvaus pardavimo teritorijose ir pirkėjų grupėms, kurias, nesant susitarimo, šalis aptarnavo arba būtų galėjusi aptarnauti.

(199)

Tuo atveju, kai sudaromas neabipusis konkuruojančių šalių susitarimas, bendroji išimtis taikoma licencijos gavėjo arba licencijos išdavėjo aktyvaus ir (arba) pasyvaus pardavimo kitai šaliai skirtoje išskirtinėje teritorijoje arba kitai šaliai skirtai išskirtinei pirkėjų grupei apribojimams (žr. TPBIR 4 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktį). Jei viena arba abi šalys turi didelę įtaką rinkoje, 53 straipsnio 1 dalis licencijos išdavėjo ir licencijos gavėjo pardavimo apribojimams yra taikoma tada, kai viršijama 20 % rinkos dalies riba. Tačiau tokie apribojimai gali būti būtini vertingoms technologijoms skleisti, todėl jie tenkina 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Taip gali atsitikti, jei licencijos išdavėjo rinkos padėtis teritorijoje, kurioje jis pats naudoja tą technologiją, yra palyginti silpna. Tokiomis aplinkybėmis aktyvaus pardavimo apribojimai gali būti ypač būtini, siekiant licencijos išdavėją paskatinti suteikti licencijas. Jei nebūtų tokių apribojimų, licencijos išdavėjui grėstų aktyvi konkurencija pagrindinėje veiklos srityje. Taip pat ir licencijos išdavėjo aktyvaus pardavimo apribojimai gali būti būtini ypač tuomet, jei licencijos gavėjo rinkos padėtis jam skirtoje teritorijoje yra palyginti silpna ir jis turi daug investuoti, kad galėtų veiksmingai naudoti licencijuotą technologiją.

(200)

Bendroji išimtis taip pat taikoma aktyvaus pardavimo kitam licencijos gavėjui, kuris licencijavimo susitarimo su licencijos išdavėju sudarymo metu nebuvo licencijos išdavėjo konkurentas, skirtoje teritorijoje arba skirtai pirkėjų grupei apribojimams. Taip yra tiktai su sąlyga, kad susijusių šalių susitarimas nėra abipusis (žr. TPBIR 4 straipsnio 1 dalies c punkto ii papunktį). Jei šalys turi didelę įtaką rinkoje, tikėtina, kad, viršijus rinkos dalies ribą, tokiems pardavimo apribojimams bus taikoma 53 straipsnio 1 dalis. Vis dėlto tikėtina, kad apribojimas, kaip numatyta 53 straipsnio 3 dalyje, bus būtinas tam tikrą laikotarpį, kuris yra reikalingas saugomam licencijos gavėjui patekti į naują rinką ir skirtoje teritorijoje arba skirtos pirkėjų grupės atžvilgiu joje įsitvirtinti. Tokia apsauga nuo aktyvaus pardavimo suteikia galimybę licencijos gavėjui išvengti simetriškumo, kuris gali atsirasti dėl to, kad kai kurie licencijos gavėjai konkuruoja su licencijos išdavėju ir jau yra įsitvirtinę rinkoje. Licencijos gavėjų pasyvaus pardavimo kitam licencijos gavėjui skirtoje teritorijoje arba skirtai pirkėjų grupei apribojimai pagal TPBIR 4 straipsnio 1 dalies c punktą yra sunkūs apribojimai.

(201)

Kai susitarimus sudaro nekonkuruojančios šalys, bendroji išimtis licencijos išdavėjo ir licencijos gavėjo pardavimo apribojimams taikoma tuo atveju, jei neviršijama 30 % rinkos dalies riba. Jei yra viršijama ši rinkos dalies riba, licencijos gavėjų aktyvaus ir pasyvaus pardavimo išskirtinai licencijos išdavėjui skirtoje teritorijoje arba jam išskirtinai skirtai pirkėjų grupei apribojimai gali būti būtini vertingoms technologijoms skleisti, todėl jiems gali būti netaikoma 53 straipsnio 1 dalis arba jie gali tenkinti 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Taip gali atsitikti, jei licencijos išdavėjo rinkos padėtis teritorijoje, kurioje jis pats naudoja tą technologiją, yra palyginti silpna. Tokiomis aplinkybėmis aktyvaus pardavimo apribojimai gali būti ypač būtini, siekiant licencijos išdavėją paskatinti suteikti licencijas. Jei nebūtų tokių apribojimų, licencijos išdavėjui grėstų aktyvi konkurencija pagrindinėje veiklos srityje. Kitais atvejais licencijos gavėjo pardavimo apribojimams gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalis ir šie apribojimai gali netenkinti 53 straipsnio 3 dalies sąlygų. Tikėtina, kad taip gali būti, jei licencijos išdavėjas pats turi didelę įtaką rinkoje, taip pat jei yra panašių licencijos išdavėjų, kurie visi kartu užima tvirtą poziciją rinkoje, sudarytų susitarimų suminis poveikis.

(202)

Tikėtina, kad tais atvejais, kai licencijos išdavėjui taikomiems pardavimo apribojimams bus taikoma 53 straipsnio 1 dalis, jie tenkins 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, nebent rinkoje nebūtų realių alternatyvų licencijos išdavėjo technologijai arba tokių alternatyvių technologijų licencijas teiktų trečiosios šalys. Tikėtina, kad tokie apribojimai, ypač aktyvaus pardavimo apribojimai, bus būtini, kaip numatyta 53 straipsnio 3 dalyje, siekiant paskatinti licencijos gavėją investuoti į pagal licencijuotą technologiją pagamintų produktų gamybą, rinkodarą ir pardavimą. Tikėtina, kad licencijos gavėjo paskata investuoti gerokai sumažėtų, jei jis tiesiogiai konkuruotų su licencijos išdavėju, į kurio gamybos sąnaudas neįeina autorių honorarai – dėl to investavimo lygis gali tapti nepakankamas.

(203)

Kalbant apie licencijos gavėjų pardavimo apribojimus nekonkuruojančių šalių susitarimuose, pagal TPBIR bendroji išimtis yra taikoma aktyvaus pardavimo tarp teritorijų arba pirkėjų grupių apribojimams. Kai viršijama 30 % rinkos dalies riba, aktyvaus pardavimo kito licencijos gavėjo teritorijoje ir jo pirkėjų grupei apribojimai riboja tų pačių technologijų konkurenciją, todėl tikėtina, kad 53 straipsnio 1 dalis jiems bus taikoma, jei konkretus licencijos gavėjas turi didelę įtaką rinkoje. Tačiau tokie apribojimai gali tenkinti 53 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, jei jie yra būtini, kad būtų užkirstas kelias naudotis kitų pasiekimais ir kad licencijos gavėjas būtų skatinamas daryti investicijas, reikalingas veiksmingam licencijuotos technologijos naudojimui savo teritorijoje, bei skatinti licencijuoto produkto pardavimą. Pasyvaus pardavimo apribojimams taikomas TPBIR 4 straipsnio 2 dalyje pateikto sunkių apribojimų sąrašo b punktas (žr. 119–127 punktus).

(204)

Konkuruojančių šalių licencijavimo susitarimuose nustatyti abipusiai produkcijos apribojimai yra sunkus apribojimas, nustatytas TPBIR 4 straipsnio 1 dalies b punkte (žr. 103 punktą). 4 straipsnio 1 dalies b punktas netaikomas pagal licencijos išdavėjo technologiją gaminamos produkcijos apribojimams, nustatytiems neabipusiame susitarime licencijos gavėjui arba nustatytiems abipusiame susitarime vienam iš licencijos gavėjų. Tokiems apribojimams bendroji išimtis taikoma tuo atveju, jei neviršijama 20 % rinkos dalies riba. Jei tokia rinkos dalies riba yra viršijama, licencijos gavėjui nustatyti produkcijos apribojimai gali riboti konkurenciją, jei šalys turi didelę įtaką rinkoje. Tačiau tikėtina, kad tais atvejais, kai licencijos išdavėjo technologija yra daug geresnė nei licencijos gavėjo, o produkcijos apribojimas labai viršija licencijos gavėjo iki susitarimo sudarymo buvusią produkcijos apimtį, bus taikoma 53 straipsnio 3 dalis. Tokiu atveju produkcijos apribojimo poveikis bus nedidelis net ir toms rinkoms, kuriose paklausa didėja. Taikant 53 straipsnio 3 dalį, taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad tokie apribojimai gali būti būtini, siekiant paskatinti licencijos išdavėją kaip galima plačiau skleisti savo technologiją. Pavyzdžiui, licencijos išdavėjas gali nenorėti suteikti licencijų savo konkurentams, jei negalės suteikti licencijų tik konkrečius pajėgumus turinčiai gamybos vietai (vietos licencija). Jei licencijavimo susitarimas lemia realų vienas kitą papildančių išteklių integraciją, licencijos išdavėjui nustatyti produkcijos apribojimai gali tenkinti 53 straipsnio 3 dalies sąlygas. Tačiau mažai tikėtina, kad taip bus, jei šalys turės didelę įtaką rinkoje.

(205)

Nekonkuruojančių šalių licencijavimo susitarimuose nustatytiems produkcijos apribojimams bendroji išimtis taikoma tuo atveju, jei neviršijama 30 % rinkos dalies riba. Pagrindinė antikonkurencinio poveikio rizika, kurią kelia nekonkuruojančių šalių licencijavimo susitarimuose nustatyti produkcijos apribojimai, yra licencijos gavėjų konkurencijos, susijusios su tomis pačiomis technologijomis, mažėjimas. Tokio antikonkurencinio poveikio reikšmė priklauso nuo licencijos išdavėjo ir licencijos gavėjų padėties rinkoje ir kiek produkcijos ribojimas trukdo licencijos gavėjui patenkinti pagal licencijuotą technologiją pagamintų produktų paklausą.

(206)

Jei produkcijos apribojimai yra susiję su išskirtinėmis teritorijomis arba išskirtinėmis pirkėjų grupėmis, ribojamasis poveikis padidėja. Kai egzistuoja šie du apribojimų tipai, labiau tikėtina, kad susitarimas sudarytas siekiant pasidalyti rinkas.

(207)

Skatindami technologijos sklaidą, nekonkuruojančių šalių susitarimuose licencijos gavėjui nustatyti produkcijos apribojimai taip pat gali turėti skatinamąjį poveikį konkurencijai. Licencijos išdavėjas, kaip technologijos tiekėjas, paprastai turėtų turėti galimybę laisvai nustatyti produkcijos kiekį, kurį licencijos gavėjas gali pagaminti pagal licencijuotą technologiją. Jei licencijos išdavėjas neturėtų galimybės laisvai nustatyti licencijos gavėjo produkcijos kiekio, pirmiausia kai kurių susitarimų visai nebūtų, todėl būtų daromas neigiamas poveikis naujos technologijos sklaidai. Didesnė tokio poveikio tikimybė būtų tuomet, jei licencijos išdavėjas taip pat yra ir gamintojas, nes licencijos gavėjo produkcija galėtų vėl patekti į pagrindinę licencijos išdavėjo veiklos sritį, taigi tiesiogiai veiktų tą veiklą. Kita vertus, mažai tikėtina, kad produkcijos apribojimai yra būtini, siekiant užtikrinti licencijos išdavėjo technologijos sklaidą, jei šie apribojimai taikomi kartu su licencijos gavėjo pardavimo apribojimais, kuriais licencijos gavėjui draudžiama vykdyti pardavimą licencijos išdavėjui skirtoje teritorijoje arba jam skirtai pirkėjų grupei.

(208)

Naudojimo srities apribojimo atveju licencija yra išduodama vienai arba kelioms techninėms naudojimo sritims, vienai ar kelioms produkto rinkoms arba vienam ar keliems pramonės sektoriams. Į pramonės sektorių gali būti įtrauktos kelių produktų rinkos, be ne produkto rinkos dalis. Daugeliu atvejų ta pati technologija gali būti naudojama skirtingiems produktams gaminti arba įtraukta į produktus, priklausančius skirtingoms produktų rinkoms. Pavyzdžiui, nauja liejimo technologija gali būti naudojama lieti plastikinius butelius ir plastikines stiklines, tačiau kiekvienas produktas priklauso skirtingai produktų rinkai. Tačiau atskiro produkto rinkoje gali būti keletas techninių naudojimo sričių. Pavyzdžiui, naujo variklio technologija gali būti naudojama ir keturių, ir šešių cilindrų varikliams. Taip pat ir mikroschemų gamybos technologija gali būti naudojama gaminti mikroschemas, turinčias iki keturių procesorių, ir mikroschemas, turinčias daugiau procesorių. Licencija, pagal kurią licencijuotą technologiją galima naudoti tik, tarkime, keturių cilindrų varikliams ir mikroschemoms, turinčioms iki keturių procesorių, yra techninės naudojimo srities apribojimas.

(209)

Atsižvelgiant į tai, kad naudojimo srities apribojimams yra taikoma bendroji išimtis ir kad tam tikri pirkėjų apribojimai yra TPBIR 4 straipsnio 1 dalies c punkte ir 4 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyti sunkūs apribojimai, svarbu atskirti šių dviejų kategorijų apribojimus. Kalbant apie pirkėjų apribojimą, daroma prielaida, kad yra nustatytos tam tikros pirkėjų grupės ir kad pardavimas tokioms nustatytoms grupėms šioms šalims yra ribojamas. Jei techninės naudojimo srities apribojimas sutampa su tam tikromis pirkėjų grupėmis, tai nereiškia, kad šis apribojimas yra priskirtinas pirkėjų apribojimams. Pavyzdžiui, jei konkretūs pirkėjai perka daugiausia arba vien tik mikroschemas, turinčias daugiau nei keturis procesorius, nereiškia, kad licencija, suteikta tik mikroschemoms, turinčioms iki keturių procesorių, yra pirkėjų apribojimas. Tačiau naudojimo sritis turi būti apibrėžta objektyviai, remiantis nustatyta ir aiškiai suprantama sutartinio produkto technine charakteristika.

(210)

Kadangi tam tikri produkcijos apribojimai yra TPBIR 4 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyti sunkūs apribojimai, svarbu pažymėti, kad naudojimo srities apribojimai nelaikomi produkcijos apribojimais, nes naudojimo srities apribojimu neribojama produkcija, kurią gali gaminti licencijos gavėjas licencijuotai naudojimo sričiai.

(211)

Kai taikomas naudojimo srities apribojimas, licencijos gavėjas gali naudoti licencijuotą technologiją tik vienoje ar keliose konkrečiose naudojimo srityse, o licencijos išdavėjo galimybės naudoti licencijuotą technologiją neribojamos. Be to, kaip ir teritorinių apribojimų atveju, šios naudojimo sritys licencijos gavėjui gali būti suteiktos pagal išimtinę arba vienintelę licenciją. Naudojimo srities apribojimais, taikomais kartu su išimtine ar vienintele licencija, taip pat apribojama licencijos išdavėjo galimybė naudoti nuosavą technologiją, nes neleidžiama šios technologijos naudoti pačiam, taip pat suteikti šios technologijos licencijos kitiems. Vienintelės licencijos atveju draudžiama tik suteikti licencijas trečiosioms šalims. Naudojimo srities apribojimai, sujungti su išimtinėmis ir vienintelėmis licencijomis, yra vertinami taip pat kaip išimtinės ir vienintelės licencijos, aptartos 4.2.2 skirsnyje. Visų pirma licencijos išdavimo tarp konkuruojančių šalių atveju tai reiškia, kad abipusis išimtinis licencijavimas yra 4 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas sunkus apribojimas.

(212)

Naudojimo srities apribojimai, kuriais skatinamas licencijos išdavėjas licencijuoti savo technologiją naudoti ne pagrindinėje licencijos išdavėjo veiklos srityje, gali turėti skatinamąjį poveikį konkurencijai. Jei licencijos išdavėjas negalėtų uždrausti licencijos gavėjams veikti tose srityse, kuriose jis pats naudoja technologiją, arba tose srityse, kuriose technologija dar nėra įsitvirtinusi, tikėtina, kad sumažėtų licencijos išdavėjo paskata suteikti licencijas arba licencijos išdavėjas būtų priverstas didinti autorių honorarą. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad tam tikruose sektoriuose licencijavimas dažnai vykdomas siekiant užtikrinti dizaino laisvę, nes užkertamas kelias pretenzijoms dėl teisių pažeidimo. Laikydamasis licencijos sąlygų, licencijos gavėjas gali plėtoti nuosavą technologiją nebijodamas, kad licencijos išdavėjas jam pareikš pretenziją dėl teisių pažeidimo.

(213)

Faktinių arba potencialių konkurentų susitarimuose licencijos gavėjams nustatytiems naudojimo srities apribojimams bendroji išimtis yra taikoma tuo atveju, jei neviršijama 20 % rinkos dalies riba. Taikant tokius apribojimus, pagrindinis konkurencijai svarbus klausimas yra rizika, kad licencijos gavėjas praras konkurencingumą toje naudojimo srityje, kuriai licencija nėra taikoma. Ši rizika didesnė konkuruojančių šalių abipusio licencijavimo atveju, jei susitarime yra numatyti asimetriniai naudojimo srities apribojimai. Naudojimo srities apribojimas yra asimetrinis, jei vienai šaliai leidžiama naudoti licencijuotą technologiją viename pramonės sektoriuje, vienoje produkto rinkoje arba vienoje techninėje naudojimo srityje, o kitai šaliai leidžiama naudoti kitą licencijuotą technologiją kitame pramonės sektoriuje, kitoje produkto rinkoje arba kitoje techninio naudojimo srityje. Konkurencijos problemų visų pirma gali kilti tuomet, jei licencijos gavėjo gamybos infrastruktūra, parengta taip, kad galėtų būti naudojama licencijuota technologija, taip pat naudojama produktams, kurių naudojimo sritis nelicencijuota, pagal nuosavą technologiją gaminti. Jei pagal susitarimą licencijos gavėjas galėtų sumažinti produkciją, kurios naudojimo sritis nelicencijuota, tikėtina, kad susitarimui būtų taikoma 53 straipsnio 1 dalis. Mažai tikėtina, kad 53 straipsnio 1 dalis būtų taikoma simetriniams naudojimo srities apribojimams, t. y. susitarimams, pagal kuriuos šalys gauna licenciją naudoti viena kitos technologijas toje (tose) pačioje (-iose) naudojimo srityje (-yse). Mažai tikėtina, kad tokiais susitarimais bus apribota iki susitarimo sudarymo buvusi konkurencija. Taip pat mažai tikėtina, kad 53 straipsnio 1 dalis būtų taikoma susitarimams, kurie tik suteikia galimybę licencijos gavėjui plėtoti ir naudoti pagal licenciją nuosavą technologiją nesibaiminant, kad licencijos išdavėjas pareikš pretenzijų dėl teisių pažeidimo. Tokiomis aplinkybėmis pačiais naudojimo srities apribojimais neribojama iki susitarimo sudarymo buvusi konkurencija. Iki susitarimo sudarymo licencijos gavėjas taip pat rizikavo, kad bus pareikšta su nelicencijuota naudojimo sritimi susijusių pretenzijų dėl teisių pažeidimo. Tačiau, jei licencijos gavėjas be pagrįstos su verslu susijusios priežasties nutraukia savo veiklą nelicencijuotoje srityje arba ją sumažina, būtų galima manyti, kad egzistuoja numanomas rinkos pasidalijimo susitarimas, kuris prilyginamas TPBIR 4 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytam sunkiam apribojimui.

(214)

Nekonkuruojančių šalių susitarimuose licencijos gavėjui ir licencijos išdavėjui nustatytiems naudojimo srities apribojimams bendroji išimtis taikoma tuo atveju, jei neviršijama 30 % rinkos dalies riba. Nekonkuruojančių šalių susitarimuose nustatytais naudojimo srities apribojimais, pagal kuriuos licencijos išdavėjas pasilieka sau vieną arba kelias produkto rinkas arba technines naudojimo sritis, paprastai konkurencija neribojama arba skatinamas veiksmingumas. Tokiais susitarimais skatinama naujos technologijos sklaida, skatinant licencijos išdavėją suteikti licencijas naudoti technologiją tose srityse, kuriose jis pats nenori jos naudoti. Jei licencijos išdavėjas negalėtų sutrukdyti licencijos gavėjams veikti tose srityse, kuriose licencijos išdavėjas pats naudoja technologiją, būtų tikėtina, kad dėl to sumažėtų licencijos išdavėjo paskata suteikti licencijas.

(215)

Pagal nekonkuruojančių šalių susitarimus licencijos išdavėjas paprastai turi teisę skirtingiems licencijos gavėjams suteikti vieninteles arba išimtines licencijas tik vienai arba kelioms naudojimo sritims. Tokie apribojimai, kaip ir išimtinis licencijavimas, riboja licencijos gavėjų konkurenciją, susijusią su ta pačia technologija, ir yra analizuojami pagal tuos pačius principus (žr. 4.2.2.1 skirsnį).

(216)

Uždarojo naudojimo apribojimą galima apibrėžti kaip licencijos gavėjui nustatytą įsipareigojimą apriboti licencijuoto produkto gamybą ir gaminti tik tokį produkto kiekį, kuris yra reikalingas nuosaviems produktams gaminti ir nuosaviems produktams aptarnauti ir taisyti. Kitaip tariant, šis naudojimo apribojimas taikomas kaip licencijos gavėjo įsipareigojimas naudoti produktus, pagamintus pagal licencijuotą technologiją, tik kaip išteklių, skirtą nuosaviems produktams gaminti; apribojimas nėra taikomas licencijuoto produkto pardavimui kitiems gamintojams, kurie jį naudoja savo produktams gaminti. Uždarojo naudojimo apribojimams bendroji išimtis taikoma tuo atveju, jei neviršijamos 20 % ir 30 % rinkos dalies ribos. Jei bendroji išimtis netaikoma, būtina išnagrinėti apribojimo skatinamąjį poveikį konkurencijai ir antikonkurencinį poveikį. Šiuo aspektu būtina atskirti konkuruojančių ir nekonkuruojančių šalių susitarimus.

(217)

Konkuruojančių šalių licencijavimo susitarimų atveju, apribojimu, kuriuo nustatoma, kad licencijos gavėjas gali gaminti produktus pagal licenciją tik tam, kad juos panaudotų nuosaviems produktams gaminti, jam neleidžiama tiekti komponentų trečiųjų šalių gamintojams. Jei iki susitarimo sudarymo licencijos gavėjas nebuvo faktinis arba potencialus komponentų tiekėjas kitiems gamintojams, uždarojo naudojimo apribojimas, palyginti su buvusia padėtimi, nieko nekeičia. Tokiomis aplinkybėmis apribojimas vertinamas taip, kaip nekonkuruojančių šalių susitarimų atveju. Kita vertus, jei licencijos gavėjas yra faktinis arba potencialus komponentų tiekėjas, būtina išnagrinėti, kokį poveikį susitarimas turi tai veiklai. Jei, paruošęs įrangą licencijos išdavėjo technologijai naudoti, licencijos gavėjas nustoja savarankiškai naudoti nuosavą technologiją ir nebeužsiima komponentų tiekimu, susitarimu ribojama iki susitarimo sudarymo vykusi konkurencija. Jei licencijos išdavėjas turi didelę įtaką komponento rinkoje, toks susitarimas šiai rinkai gali turėti didelį neigiamą poveikį.

(218)

Kalbant apie nekonkuruojančių šalių licencijavimo susitarimus, yra du pagrindiniai konkurencijai keliamos rizikos veiksniai, kurie atsiranda dėl uždarojo naudojimo apribojimų: tų pačių technologijų konkurencijos ribojimas išteklių tiekimo rinkoje ir galimybės licencijos gavėjams taikyti arbitražą pašalinimas, dėl kurio padidėja licencijos išdavėjo galimybė licencijos gavėjams nustatyti diskriminacinius autorių honorarus.

(219)

Tačiau uždarojo naudojimo apribojimais taip pat galima skatinti konkurencijai palankų licencijavimą. Jei licencijos išdavėjas yra komponentų tiekėjas, apribojimas gali būti reikalingas tam, kad technologija būtų pradėta platinti tarp nekonkuruojančių šalių. Jei tokio apribojimo nebūtų, licencijos išdavėjas galėtų nesuteikti licencijos arba galėtų ją suteikti už didesnius autorių honorarus, nes kitaip komponento rinkoje tiesiogiai konkuruotų pats su savimi. Tokiais atvejais uždarojo naudojimo apribojimas paprastai arba neriboja konkurencijos, arba jam taikoma 53 straipsnio 3 dalis. Tačiau neturi būti ribojama licencijos gavėjo galimybė parduoti licencijuotą produktą kaip atsargines dalis nuosaviems produktams. Licencijos gavėjas turi turėti galimybę aprūpinti nuosavų produktų atsarginių dalių rinką, be kita ko, per nepriklausomas techninės priežiūros organizacijas, teikiančias jo pagamintų produktų techninės priežiūros ir taisymo paslaugas.

(220)

Jei licencijos išdavėjas nėra komponentų atitinkamai produkto rinkai tiekėjas, pirmiau minėta uždarojo naudojimo apribojimo taikymo priežastis negalioja. Tokiais atvejais uždarojo naudojimo apribojimais iš esmės galima skatinti technologijos sklaidą, nes užtikrinama, kad licencijos gavėjai neparduotų produktų gamintojams, kurie konkuruoja su licencijos išdavėju kitose produkto rinkose. Tačiau apribojimas, pagal kurį licencijos gavėjas negali parduoti produktų tam tikroms licencijos išdavėjui skirtoms pirkėjų grupėms, paprastai yra mažiau konkurenciją ribojanti alternatyva. Todėl tokiais atvejais, kad būtų vykdoma technologijos sklaida, uždarojo naudojimo apribojimas nebūtinas.

(221)

Siejimas technologijos licencijavimo srityje vyksta tada, kai licencijos išdavėjas technologijos licenciją (siejantis produktas) išduoda nustatydamas sąlygą, kad licencijos gavėjas gaus kitos technologijos licenciją arba pirks produktą iš licencijos išdavėjo arba kito jo nurodyto subjekto (susietas produktas). Jungimas vyksta tada, kai dvi technologijos arba technologija ir produktas yra parduodami tik kartu kaip paketas. Tačiau abiem atvejais taikoma sąlyga, kad atitinkami produktai ir technologijos būtų skirtingi tuo aspektu, kad produktai ir technologijos, kurie yra siejami arba jungiami, turėtų skirtingus vartotojus. Paprastai siejimo ar jungimo nebūna tais atvejais, kai technologijas arba produktus reikia jungti taip, kad licencijuotos technologijos nebūtų galima naudoti be su ja susieto produkto arba abi paketo dalys negalėtų būti naudojamos viena be kitos. Toliau „siejimo“ sąvoka aprėpia ir siejimą, ir jungimą.

(222)

TPBIR 3 straipsniu, kuriuo ribojamas bendrosios išimties taikymas atsižvelgiant į rinkos dalies ribą, užtikrinama, kad siejimui ir jungimui bendroji išimtis nebūtų taikoma, jei susitarimus sudaro konkuruojančios šalys – kai viršijama 20 % rinkos dalies riba, jei susitarimus sudaro nekonkuruojančios šalys – kai viršijama 30 % rinkos dalies riba. Rinkos dalies ribos yra taikomos visoms atitinkamoms technologijų ar produktų rinkoms, kurioms galioja licencijavimo susitarimas, įskaitant susieto produkto rinką. Jei šios rinkos dalies ribos yra viršijamos, būtina palyginti antikonkurencinį ir konkurencijai palankų susiejimo poveikį.

(223)

Pagrindinis siejimo ribojamasis poveikis – konkuruojančių susieto produkto tiekėjų konkurencinių galimybių ribojimas. Siejant taip pat galima suteikti galimybę licencijos išdavėjui išlaikyti įtaką siejančio produkto rinkoje padidinant kliūtis patekti į rinką, kadangi nauji rinkos dalyviai gali būti priversti tuo pat metu stengtis patekti į kelias rinkas. Be to, siejimas gali suteikti galimybę licencijos išdavėjui padidinti autorių honorarus, ypač kai siejantis produktas ir susietas produktas yra iš dalies pakeičiami ir jie abu nenaudojami pagal nustatytą proporciją. Siejant licencijos gavėjui užkertamas kelias pereiti prie išteklių pakaitalų, nes pakeitus išteklius, jam būtų padidintas autorių honoraras už siejantį produktą. Šios konkurencijos problemos nepriklauso nuo to, ar susitarimo šalys yra konkurentės. Kad siejimas turėtų tikėtiną antikonkurencinį poveikį, licencijos išdavėjas turi turėti didelę įtaką siejančio produkto rinkoje ir taip apriboti konkurenciją susieto produkto rinkoje. Neturėdamas įtakos siejančio produkto rinkoje, licencijos išdavėjas negali naudoti savo technologijos antikonkurenciniais tikslais, t. y. susieto produkto tiekėjų konkurencinėms galimybėms apriboti. Be to, kaip ir įsipareigojimo nekonkuruoti atveju, kad ribojamasis poveikis konkurencinėms galimybėms būtų pastebimas, siejimas turi būti susijęs su tam tikra susieto produkto rinkos dalimi. Tais atvejais, kai licencijos išdavėjas turi įtakos susieto, o ne siejančio produkto rinkoje, apribojimas analizuojamas kaip nekonkuravimo sąlyga arba privalomo kiekio nustatymas, atsižvelgiant į tai, kad visos konkurencijos problemos kyla susieto, o ne siejančio produkto rinkoje (88).

(224)

Siejant taip pat galima padidinti veiksmingumą. Pavyzdžiui, tuo atveju, kai susietas produktas yra reikalingas tam, kad licencijuotą technologiją būtų galima naudoti techniniu požiūriu tinkamu būdu, arba tam, kad būtų galima užtikrinti, jog gamyba pagal licenciją atitinka kokybės standartus, kurių laikosi licencijos išdavėjas ir kiti licencijos gavėjai. Tokiais atvejais siejimu paprastai neribojama konkurencija arba jam taikoma 53 straipsnio 3 dalis. Jei licencijos gavėjai naudoja licencijos išdavėjo prekių ženklą ar pavadinimą arba jei dėl kitų priežasčių vartotojams yra aišku, kad tarp produkto, pagaminto pagal licencijuotą technologiją, ir licencijos išdavėjo egzistuoja sąsaja, licencijos išdavėjas turi teisėtą interesą užtikrinti, kad produktų kokybė būtų tokia, jog nesumažėtų šio produkto technologijos vertė arba nepablogėtų licencijos išdavėjo, kaip ūkio subjekto, reputacija. Be to, jei vartotojams yra žinoma, kad licencijos gavėjai (ir licencijos išdavėjas) gamina produktus pagal tą pačią technologiją, mažai tikėtina, kad licencijos gavėjai norėtų įsigyti licenciją, jei ne visos šalys ją naudoja techniniu požiūriu tinkamu būdu.

(225)

Siejimas gali turėti skatinamąjį poveikį konkurencijai, jei susietas produktas suteikia galimybę licencijos gavėjui licencijuotą technologiją naudoti daug veiksmingiau. Pavyzdžiui, jei licencijos išdavėjas išduoda licenciją konkrečiai proceso technologijai, šalys taip pat gali susitarti, kad licencijos gavėjas pirks iš licencijos išdavėjo katalizatorių, skirtą naudoti su licencijuota technologija ir suteikiantį galimybę technologiją naudoti veiksmingiau nei tuo atveju, jeigu būtų naudojami kiti katalizatoriai. Jei tokiais atvejais apribojimui taikoma 53 straipsnio 1 dalis, tikėtina, kad 53 straipsnio 3 dalies sąlygos bus tenkinamos net ir tuomet, jei bus viršytos rinkos dalies ribos.

(226)

Su technologijų licencijavimu susijęs įsipareigojimas nekonkuruoti reiškia licencijos gavėjo įsipareigojimą nenaudoti su licencijuota technologija konkuruojančių trečiųjų šalių technologijų. Įsipareigojimas nekonkuruoti, susijęs su licencijos gavėjo tiekiamu produktu arba papildoma technologija, yra aptariamas 4.2.6 skirsnyje, kuriame nagrinėjamas siejimas.

(227)

Pagal TPBIR bendroji išimtis konkuruojančių ir nekonkuruojančių šalių susitarimams taikoma tuo atveju, jei atitinkamai neviršijamos 20 % ir 30 % rinkos dalies ribos.

(228)

Pagrindinė rizika konkurencijai, kurią kelia įsipareigojimai nekonkuruoti, yra trečiųjų šalių technologijų konkurencinių galimybių ribojimas. Įsipareigojimai nekonkuruoti taip pat gali sudaryti sąlygas licencijos išdavėjams sudaryti slaptus susitarimus, kai keli licencijos išdavėjai juos naudoja atskiruose susitarimuose (t. y. kai jie naudojami bendrai). Dėl konkuruojančių technologijų konkurencinių galimybių ribojimo mažėja konkurencinis spaudimas autorių honorarams, kuriuos nustato licencijos išdavėjas, ir, ribojant licencijos gavėjų galimybes vienas konkuruojančias technologijas keisti kitomis konkuruojančiomis technologijomis, mažėja esamų technologijų konkurencija. Kadangi abiem atvejais problema yra konkurencinių galimybių ribojimas, iš esmės tas pats nagrinėjimas gali būti taikomas konkuruojančių ir nekonkuruojančių šalių susitarimų atvejais. Tačiau abipusio licencijavimo tarp konkuruojančių šalių atveju, jei abi šalys susitaria nenaudoti trečiosios šalies technologijos, tokiu susitarimu gali būti sudarytos sąlygos šalims sudaryti slaptus produkto rinkos susitarimus ir taip pagrįsti mažesnę 20 % rinkos dalį.

(229)

Konkurencinių galimybių ribojimas gali pasireikšti tuomet, jei didelis potencialių licencijos gavėjų skaičius jau yra susietas su vienu arba, suminio poveikio atveju, keliais technologijos šaltiniais ir jiems draudžiama naudoti konkuruojančias technologijas. Ribojamasis poveikis konkurencinėms galimybėms gali būti sukeltas susitarimais, kuriuos sudaro vienas didelę įtaką rinkoje turintis licencijos išdavėjas, arba suminio kelių licencijos išdavėjų sudarytų susitarimų poveikio net ir tuo atveju, jei kiekvienam susitarimui arba susitarimų tinklui yra taikomas TPBIR. Tačiau mažai tikėtina, kad pastaruoju atveju bus sukeltas stiprus suminis poveikis, kol nebus susieta didesnė kaip 50 % rinkos dalis. Viršijus tą ribą tikėtina, kad bus ribojamos konkurencinės galimybės, kai naujiems licencijos gavėjams sudaromos palyginti didelės kliūtys patekti į rinką. Jei kliūtys patekti į rinką yra nedidelės, nauji licencijos gavėjai gali į ją patekti ir naudoti komerciškai patrauklias trečiųjų šalių technologijas, taip sudarydami realią alternatyvą esamiems licencijos gavėjams. Siekiant nustatyti realias trečiųjų šalių galimybes patekti į rinką ir vykdyti plėtrą, taip pat būtina atsižvelgti, kokia apimtimi pagal įsipareigojimus nekonkuruoti platintojai yra susieti su licencijos gavėjais. Trečiųjų šalių technologijų galimybė patekti į rinką yra reali tik tuomet, jei šios šalys gali naudotis reikalingais gamybos ir platinimo ištekliais. Kitaip tariant, kliūčių patekti į rinką sumažinimas priklauso ne tik nuo to, ar yra licencijos gavėjų, be ir nuo jų galimybių naudotis platinimo ištekliais. Vertindama ribojamąjį poveikį konkurencinėms galimybėms platinimo lygmeniu, Institucija taikys analizės principus, nustatytus Institucijos vertikaliųjų apribojimų gairių IV skyriaus 2.1 dalyje (89).

(230)

Kai licencijos išdavėjas turi didelę įtaką rinkoje, licencijos gavėjų įsipareigojimai pirkti technologiją tik iš licencijos išdavėjo gali turėti didelį ribojamąjį poveikį konkurencinėms galimybėms. Kuo tvirtesnė licencijos išdavėjo padėtis rinkoje, tuo didesnė konkuruojančių technologijų konkurencinių galimybių ribojimo rizika. Kad ribojamasis poveikis konkurencinėms galimybėms būtų pastebimas, įsipareigojimai nekonkuruoti nebūtinai turi aprėpti didelę rinkos dalį. NET jei taip ir nėra, pastebimas ribojamasis poveikis konkurencinėms galimybėms gali būti tuomet, jei įsipareigojimai nekonkuruoti skiriami įmonėms, kurios yra potencialiausios konkuruojančių technologijų licencijos išdavėjos. Konkurencinių galimybių ribojimo rizika yra ypač didelė, jei potencialių licencijos gavėjų skaičius yra nedidelis, o licencijavimo susitarimas sudaromas dėl technologijos, kurią licencijos gavėjai naudoja kaip išteklių savo asmeniniam naudojimui. Tokiais atvejais tikėtina, kad naujam licencijos išdavėjui reikės įveikti daug kliūčių, kad patektų į rinką. Konkurencinių galimybių ribojimo poveikis gali būti mažiau tikėtinas tais atvejais, jei technologija yra naudojama trečiosioms šalims parduodamiems produktams gaminti. Nors tokiu atveju apribojimu taip pat susiejami atitinkamo ištekliaus gamybos pajėgumai, juo nesusiejama paklausa licencijos gavėjų vartotojų grandies rinkoje. Kad patektų į rinką šiuo atveju, licencijos išdavėjai turi turėti galimybę pasinaudoti vienu arba keliais tinkamų gamybos pajėgumų turinčiais licencijos gavėjais. Išskyrus atvejus, kai yra tik kelios įmonės, turinčios arba galinčios įgyti išteklių, reikalingų licencijai gauti, mažai tikėtina, kad savo licencijos gavėjams nustatydamas įsipareigojimą nekonkuruoti, licencijos išdavėjas galės sutrukdyti savo konkurentams pasinaudoti veiksmingai veikiančiais licencijos gavėjais.

(231)

Įsipareigojimai nekonkuruoti taip pat gali turėti skatinamąjį poveikį konkurencijai. Pirma, tokiais įsipareigojimais gali būti skatinama technologijų sklaida ir sumažinta neteisėto licencijuotos technologijos, ypač praktinės patirties, neteisėto pasisavinimo rizika. Jei licencijos gavėjas turi teisę įsigyti licenciją iš trečiųjų šalių, yra rizikos, kad licencijuota praktinė patirtis bus naudojama su konkuruojančiomis technologijomis ir ja pasinaudos konkurentai. Jei licencijos gavėjas taip pat naudoja konkuruojančias technologijas, paprastai apsunkinama galimybė stebėti autorių honorarus, todėl gali būti mažinama paskata suteikti licenciją.

(232)

Antra, įsipareigojimai nekonkuruoti, kurie gali būti taikomi kartu su išskirtinėmis teritorijomis, gali būti būtini siekiant užtikrinti, kad licencijos gavėjas turėtų paskatą investuoti į licencijuotą technologiją ir ją veiksmingai naudoti. Tais atvejais, jei susitarimui taikoma 53 straipsnio 1 dalis, nes jis turi pastebimą ribojamąjį poveikį konkurencinėms galimybėms, kad būtų taikoma 53 straipsnio 3 dalis, gali tekti pasirinkti mažiau konkurenciją ribojančią alternatyvą, pavyzdžiui, nustatyti mažiausią galimą produkcijos apimtį arba įsipareigojimus mokėti autorių honorarą, kurie paprastai mažiau riboja konkuruojančių technologijų konkurencines galimybes.

(233)

Trečia, tais atvejais, kai licencijos išdavėjas įsipareigoja daug investuoti, pavyzdžiui, į konkretaus kliento mokymą ir licencijuotos technologijos pritaikymą pagal licencijos gavėjo poreikius, įsipareigojimai nekonkuruoti arba, kaip alternatyva, įsipareigojimai dėl mažiausios galimos produkcijos apimties ar minimalaus autorių honoraro gali būti būtini, kad licencijos išdavėjas būtų skatinamas investuoti ir būtų išvengta sulaikymo problemų. Tačiau paprastai licencijos išdavėjas galės nustatyti tiesioginį vienkartinės išmokos mokestį už tokias investicijas, iš kurio galima suprasti, kad galima pasinaudoti ir mažiau konkurenciją ribojančiomis alternatyvomis.

(234)

Technologijos teisių licencijavimas susitarimuose dėl ginčų sprendimo gali būti naudojamas kaip priemonė ginčams spręsti arba išvengti padėties, kai viena šalis pasinaudoja savo intelektinės nuosavybės teisėmis, kad sutrukdytų kitai šaliai naudotis nuosavos technologijos teisėmis (90).

(235)

Sprendžiant ginčus dėl technologijų, kaip ir kitų sričių komercinius ginčus, susitarimai dėl ginčų sprendimo yra teisėtas kelias rasti abiems pusėms priimtiną kompromisą bona fide teisiniuose nesutarimuose. Šalys gali rinktis nutraukti ginčą ar bylinėjimąsi dėl per didelių piniginių bei laiko sąnaudų ir (arba) abejotinos baigties. Susitarimu taip pat galima išvengti teismo ir (arba) administracinės įstaigos pastangų išspręsti ginčą, taigi gauti gerovę didinančios naudos. Kita vertus, negaliojančių intelektinės nuosavybės teisių, dėl kurių kyla nereikalingų kliūčių naujovėms ir ekonominei veiklai, panaikinimas atitinka bendrąjį viešąjį interesą (91).

(236)

Kai sudarant susitarimus dėl ginčų sprendimo išduodamos licencijos, įskaitant abipuses licencijas, licencijavimu konkurencija paprastai labai neribojama, nes sudariusios susitarimą šalys gali naudoti savo technologijas. Tai atvejais, kai licencija neišduodama ir licencijos gavėjas galėtų būti išstumtas iš rinkos, paprastai galimybei naudotis technologija licencijos gavėjui pasirašius susitarimą dėl ginčų sprendimo 53 straipsnio 1 dalis netaikoma.

(237)

Tačiau atskiroms tokių susitarimų sąlygoms gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalis. Licencijavimas sudarant susitarimus dėl ginčų sprendimo vertinamas kaip kiti licencijavimo susitarimai (92). Šiais atvejais visų pirma būtina įvertinti, ar šalys yra potencialios ar faktinės konkurentės.

(238)

Susitarimai dėl ginčų sprendimo, kuriuose numatomas mokestis už apribojimą arba mokestis už vėlavimą, dažnai yra nesusiję su technologijų teisių perdavimu, tačiau yra grindžiami tuo, kad viena šalis perduoda vertę mainais į kitos šalies patekimo į rinką ir (arba) plėtros joje ribojimą, ir jiems gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalis (93).

(239)

Tačiau jeigu susitarime dėl ginčų sprendimo taip pat numatomas technologijos teisių, susijusių su ginču, licencijavimas, ir dėl to susitarimo licencijos gavėjas turi atidėti produkto pateikimą bet kurioje iš atitinkamų rinkų (arba kitaip ribojamos produkto pateikimo galimybės), susitarimui gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalis ir tada jis turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į TPBIR 4 straipsnio 1 dalies c ir d punktus (žr. 3.4.2 skirsnį). Jeigu tokio susitarimo dėl ginčų sprendimo šalys yra faktiniai arba galimi konkurentai ir pagal jį licencijos išdavėjas atliko didelės apimties vertės perdavimą licencijos gavėjui, Institucija ypatingą dėmesį skirs rinkos pasidalijimo rizikai.

(240)

Susitarimams dėl ginčų sprendimo, pagal kuriuos šalys išduoda viena kitai abipuses licencijas ir nustato savo technologijų naudojimo, įskaitant jų licencijavimą trečiosioms šalims, apribojimus, gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalis. Jei šalys turi didelę įtaką rinkoje ir susitarime nustatomi apribojimai, kurie akivaizdžiai viršija reikalavimus, būtinus blokavimui panaikinti, tikėtina, kad susitarimui bus taikoma 53 straipsnio 1 dalis net ir tuo atveju, kai yra tikėtina, kad egzistuoja abipusio blokavimo poveikis. Labiausiai tikėtina, kad 53 straipsnio 1 dalis bus taikoma tuomet, jei šalys dalijasi rinkas arba nustato abipusius einamuosius autorių honorarus, kurie turi didelę įtaką rinkos kainoms.

(241)

Jei pagal susitarimą dėl ginčų sprendimo šalys turi teisę naudoti viena kitos technologijas ir susitarimas yra taikomas ir būsimiems patobulinimams, būtina įvertinti susitarimo poveikį šalių paskatai diegti naujoves. Tais atvejais, kai šalys turi didelę įtaką rinkoje, tikėtina, kad susitarimui bus taikoma 53 straipsnio 1 dalis, jei juo užkertamas kelias šalims įgyti konkurencinį pranašumą vienai prieš kitą. Susitarimais, kuriais panaikinamos arba stipriai sumažinamos šalių galimybės įgyti konkurencinį pranašumą viena prieš kitą, mažinama paskata diegti naujoves, todėl jie turi neigiamą poveikį pagrindiniam konkurencijos procesui. Taip pat mažai tikėtina, kad tokie susitarimai tenkins 53 straipsnio 3 dalies sąlygas. Ypač mažai tikėtina, kad apribojimas pagal trečiąją 53 straipsnio 3 dalies sąlygą bus vertinamas kaip būtinas. Kad būtų pasiektas susitarimo tikslas užtikrinti, jog šalys galėtų toliau naudoti nuosavas technologijas ir kita šalis neužkirstų kelio šiai galimybei, nėra būtina, kad šalys susitartų dalintis būsimomis naujovėmis. Tačiau jei licencijos tikslas yra leisti šalims plėtoti atitinkamas savo technologijas ir pagal šią licenciją nereikalaujama, kad šalys naudotų tuos pačius technologinius sprendimus, mažai tikėtina, kad šalys neteks galimybės įgyti konkurencinį pranašumą viena prieš kitą. Tokiais susitarimais paprasčiausiai sukuriama dizaino laisvė, nes kitai šaliai užkertamas kelias ateityje reikšti pretenzijas dėl teisių pažeidimo.

(242)

Kalbant apie susitarimus dėl ginčų sprendimo, paprastai manoma, kad reikalavimams neprieštarauti netaikoma 53 straipsnio 1 dalis. Tokiems susitarimams būdinga, kad šalys susitaria ex post neprieštarauti intelektinės nuosavybės teisėms, dėl kurių kilo ginčas. Iš tiesų pats susitarimo tikslas yra spręsti vykstančius ginčus ir (arba) ateityje šių ginčų išvengti.

(243)

Tačiau reikalavimai neprieštarauti susitarimuose dėl ginčų sprendimo tam tikromis aplinkybėmis gali būti antikonkurenciniai ir jiems gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalis. Teisės prieštarauti intelektinės nuosavybės teisei apribojimas nėra intelektinės nuosavybės teisės konkretaus dalyko dalis ir juo gali būti ribojama konkurencija. Pavyzdžiui, reikalavimu neprieštarauti gali būti pažeista 53 straipsnio 1 dalis, jeigu intelektinės nuosavybės teisė buvo suteikta pagal pateiktą neteisingą ar klaidinančią informaciją (94). Išsamus tokių reikalavimų nagrinėjimas taip pat gali būti būtinas, jei licencijos išdavėjas, be technologijos teisių licencijavimo, finansinėmis arba kitomis priemonėmis siekia, kad licencijos gavėjas sutiktų neprieštarauti technologijos teisių teisėtumui, arba jei licencijos išdavėjo technologijos teisės yra būtinos licencijos gavėjo gamybai (taip pat žr. 136 punktą).

(244)

Technologijų fondai yra apibrėžiami kaip susitarimai, pagal kuriuos dvi arba daugiau šalių sudaro technologijų paketą, kuris licencijuojamas ne tik fondo nariams, bet ir trečiosioms šalims. Struktūros požiūriu technologijų fondai gali būti sudaromi kaip paprasti riboto šalių skaičiaus susitarimai arba sudėtingi organizaciniai susitarimai, pagal kuriuos fondo technologijų licencijavimo organizavimas yra patikimas atskiram subjektui. Abiem atvejais fondas gali suteikti galimybę licencijos gavėjams veikti rinkoje pagal bendrąją licenciją.

(245)

Technologijų fondai nebūtinai yra tiesiogiai susiję su standartais, tačiau dažnai de facto ar de jure pramoninis standartas visapusiškai arba iš dalies yra įtraukiamas į fondo technologijas (95). Į skirtingus technologijų fondus gali būti įtraukti konkuruojantys standartai (96). Technologijų fondai, visų pirma dėl kurių mažėja sandorių sąnaudos ir nustatomos suminių autorių honorarų ribos, taip išvengiant dvigubos maržos mokėjimo, taip pat gali turėti skatinamąjį poveikį konkurencijai. Įsteigus fondą, įgyjama galimybė vienu metu licencijuoti fondą sudarančias technologijas. Tai ypač svarbu tiems sektoriams, kuriuose dominuoja intelektinės nuosavybės teisės ir kuriems būtina įsigyti daugelio licencijos išdavėjų licencijas, jei jie nori veikti rinkoje. Tais atvejais, kai licencijos gavėjai gauna su licencijuotos technologijos naudojimu susijusias nuolatines paslaugas, bendras licencijavimas ir aptarnavimas gali padėti dar labiau sumažinti sąnaudas. Patentų fondai taip pat gali būti naudingi taikant konkurenciją skatinančius standartus.

(246)

Technologijų fondai taip pat gali riboti konkurenciją. Įsteigus technologijų fondą, visais atvejais į fondą įtrauktos technologijos parduodamos kartu, todėl kai fondą sudaro vien tik arba dažniausiai technologijų pakaitalai, tai prilygsta kainų nustatymo karteliui. Be to, dėl technologijų fondų ne tik mažėja šalių konkurencija, bet ribojant alternatyvių technologijų konkurencines galimybes, taip pat gali būti stabdomas naujovių diegimas, ypač jei šių fondų technologijos grindžiamos pramoniniu standartu arba jomis nustatomas de facto pramoninis standartas. Jei egzistuoja standartas ir su juo susijęs technologijų fondas, naujoms arba tobulesnėms technologijoms gali būti sunkiau patekti į rinką.

(247)

Susitarimams, kuriais įsteigiami technologijų fondai ir kuriais nustatomos jų naudojimo sąlygos, nepriklausomai nuo šalių skaičiaus, bendroji išimtis netaikoma, kadangi bendrojo fondo įsteigimo susitarimu atskiram licencijos gavėjui nesuteikiamas leidimas gaminti sutartinius produktus (žr. 3.2.4 skirsnį). Tokie susitarimai yra aptariami tik šiose gairėse. Fondų susitarimai kelia tam tikrų klausimų, susijusių su į fondą įtraukiamų technologijų atrinkimu ir fondo naudojimu, kurie nėra būdingi kitokio pobūdžio licencijavimui. Licencijavimas iš fondo paprastai yra daugiašalis susitarimas, atsižvelgiant į tai, kad fondo nariai bendrai nustato tokio licencijavimo iš fondo sąlygas, todėl tokiam licencijavimui taip pat netaikoma bendroji išimtis. Licencijavimas iš fondo yra aptariamas 261 punkte ir 4.4.2 skirsnyje.

(248)

Technologijų fondo formavimo, organizavimo ir naudojimo būdas gali sumažinti riziką, kad šiuo fondu siekiama apriboti konkurenciją arba ji yra apribojama, ir suteikti garantiją, kad susitarimas turės skatinamąjį poveikį konkurencijai. Vertindama galimą konkurencijai keliamą riziką ir veiksmingumą, Institucija, inter alia, atsižvelgs į fondo steigimo proceso skaidrumą, fondo technologijų atranką ir pobūdį, įskaitant nepriklausomų ekspertų dalyvavimo steigiant ir naudojant fondą lygį, taip pat į tai, ar nustatytos apsaugos nuo keitimosi neskelbtina informacija priemonės ir nepriklausomo ginčų sprendimo mechanizmai.

(249)

Jei visoms suinteresuotosioms šalims dalyvavimas kuriant standartą ir steigiant technologijų fondą yra atviras, tikėtina, kad fondo technologijos atrenkamos labiau atsižvelgiant į jų kainos ir kokybės santykį nei tuo atveju, kai technologijų fondą steigia nedidelė technologijų savininkų grupė.

(250)

Technologijų fondų galimybės kelti riziką konkurencijai ar skatinti veiksmingumą labai priklauso nuo fondo technologijų ir fondui nepriklausančių technologijų santykio. Būtina atskirti du pagrindinius dalykus: a) viena kitą papildančias technologijas ir technologijų pakaitalus, b) esmines ir neesmines technologijas.

(251)

Priešingai nei pakaitalai, dvi technologijos yra papildančios, kai abi yra reikalingos su technologija susijusiam produktui gaminti arba procesui vykdyti. Ir atvirkščiai, technologijos yra pakaitalai, jei bet kurią iš technologijų jos turėtojas gali naudoti su technologija susijusiam produktui gaminti arba procesui vykdyti.

(252)

Technologija gali būti esminė, jei ji naudojama a) su fondo technologijomis susijusiam produktui gaminti arba procesui vykdyti arba b) tokiam produktui gaminti arba tokiam procesui vykdyti pagal standartą, į kurį įtraukiamos fondo technologijos. Pirmuoju atveju technologija yra esminė (o ne neesminė), jei jos (komerciniu ir techniniu požiūriu) perspektyvių pakaitalų nėra nei fonde, nei už jo ribų ir jei atitinkama technologija sudaro būtiną technologijų paketo, skirto su fondu susijusiam (-iems) produktui (-ams) gaminti arba procesui (-ams) vykdyti, dalį. Antruoju atveju technologija yra esminė, jei ji sudaro reikalingą (t. y. nėra tinkamų pakaitalų) fondo technologijų dalį, kad būtų laikomasi standarto, į kurį įtrauktos fondo technologijos (esminės standarto technologijos). Esminės technologijos visada kartu yra ir papildančios technologijos. Tai, kad technologijos savininkas paskelbia, kad technologija yra esminė, nereiškia, kad tokia technologija yra esminė pagal šiame punkte aprašytus kriterijus.

(253)

Jei fondo technologijos yra pakaitalai, tikėtina, kad autorių honorarai bus didesni nei kitu atveju, nes licencijos gavėjai nesinaudoja atitinkamų technologijų konkurencijos teikiama nauda. Jei fondo technologijos yra papildančios technologijos, technologijų fondu mažinamos sandorio sąnaudos ir dėl to bendri autorių honorarai gali būti mažesni, nes šalys gali nustatyti bendrą autorių honorarą už paketą, priešingai nei tuo atveju, kai kiekviena šalis nustato autorių honorarą už savo technologiją, neatsižvelgiant į tai, kad aukštesnis autorių honoraras už vieną technologiją paprastai sumažins viena kitą papildančių technologijų paklausą. Jeigu autorių honoraras už viena kitą papildančias technologijas yra nustatomas atskirai, visų šių autorių honorarų suma dažnai gali viršyti sumą, kuri fondo būtų bendrai nustatoma už tų pačių viena kitą papildančių technologijų rinkinį. Fondui nepriklausančių pakaitalų vaidmens vertinimas pateikiamas 262 punkte.

(254)

Skirtumas tarp papildančių technologijų ir pakaitalų nėra visais atvejais aiškus, nes technologijos gali būti ir iš dalies papildančios, ir iš dalies pakaitalai. Jei sujungus abi technologijas galima padidinti veiksmingumą, tikėtina, kad licencijos gavėjai prašys abi technologijas vertinti kaip papildančias technologijas, net jei jos iš dalies yra pakaitalai. Tokiais atvejais tikėtina, kad jei nebūtų technologijų fondo, licencijos gavėjai norėtų įgyti abiejų technologijų licencijas, nes naudodami abi technologijas gautų daugiau ekonominės naudos, negu naudodami vieną iš jų. Jeigu nėra poreikiais grindžiamų įrodymų apie fondo grindžiamų technologijų papildomumą, kad tos technologijos viena kitą papildo rodo tai, kad i) šalys, teikiančios technologiją fondui, lieka laisvos atskirai licencijuoti savo technologiją, ir ii) fondas yra pasirengęs ne tik licencijuoti visų šalių technologijų rinkinį, bet ir atskirai licencijuoti kiekvienos šalies technologiją, ir iii) visas autorių honoraras už atskiras licencijas į visas fondo technologijas neviršija autorių atlyginimo, nustatyto fondo už visų technologijų rinkinį.

(255)

Į fondą įtraukus technologijų pakaitalus paprastai ribojama skirtingų technologijų konkurencija, nes tai gali prilygti kolektyviniam jungimui ir kainos nustatymui tarp konkuruojančių šalių. Paprastai svarbių technologijų pakaitalų įtraukimą į technologijų fondą Institucija laiko 53 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Institucija taip pat mano, kad mažai tikėtina, jog tuo atveju, kai didelę technologijų fondo dalį sudaro technologijų pakaitalai, būtų tenkinamos 53 straipsnio 3 dalies sąlygos. Atsižvelgiant į tai, kad tokios technologijos yra alternatyvios, įtraukiant į fondą abi technologijas, sandorių sąnaudos nesutaupomos. Jei nebūtų fondo, licencijos gavėjai neprašytų abiejų technologijų licencijų. Siekiant sumažinti konkurencijos problemas, vien tik šalių laisvės atskirai suteikti licencijas nepakanka. Taip yra todėl, jog tikėtina, kad šalys turės mažai paskatų atskirai suteikti licencijas, nes nenorės pakenkti licencijų iš fondo teikimo veiklai, suteikiančiai joms galimybę kartu naudotis įtaka rinkoje.

(256)

Kitas svarbus veiksnys vertinant konkurencijai keliamą riziką ir technologijų fondų veiksmingumą yra nepriklausomų ekspertų dalyvavimo steigiant ir naudojant fondą lygis. Pavyzdžiui, vertinimas, ar technologija yra būtina standartui, kuriuo grindžiamos fondo technologijos, dažnai yra sudėtingas, jį atlikti reikia specialių žinių. Nepriklausomų ekspertų dalyvavimas atrankos procese yra ilgas procesas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad įsipareigojimas įtraukti tik esmines technologijas būtų įgyvendintas praktikoje. Jei į fondą įtrauktinas technologijas atrenka nepriklausomas ekspertas, tai gali paskatinti esamų technologinių sprendimų konkurenciją.

(257)

Institucija atsižvelgs į tai, kaip atrenkami ekspertai ir kokias funkcijas jie turi atlikti. Ekspertai turėtų nepriklausyti įmonėms, kurios sudarė fondą. Jei ekspertai yra susiję su licencijos išdavėjais (arba fondo licencijos išdavimo veikla) arba kitaip nuo jų priklauso, eksperto dalyvavimui bus teikiama ne tokia didelė reikšmė. Kad ekspertai galėtų atlikti įvairias jiems patikėtas funkcijas, jie taip pat privalo turėti reikalingų techninių žinių. Būtent į nepriklausomų ekspertų funkcijas gali būti įtrauktas vertinimas, ar į fondą siūlomos įtraukti technologijos yra teisėtos ir ar jos yra esminės.

(258)

Galiausiai svarbu atsižvelgti į ginčų sprendimo mechanizmą, numatytą fondo steigimo dokumentuose. Jei spręsti ginčą patikima fondui ar jo nariams nepriklausančioms institucijoms arba asmenims, labiau tikėtina, kad ginčo sprendimas bus objektyvus.

(259)

Taip pat svarbu atsižvelgti į šalių susitarimus dėl keitimosi neskelbtina informacija (97). Oligopolinėse rinkose keitimasis neskelbtina informacija, pavyzdžiui, dėl kainų ir produkcijos apimties, gali sudaryti sąlygas sudaryti slaptus susitarimus (98). Tokiais atvejais Institucija atsižvelgs į tai, kokios apsaugos priemonės, skirtos užtikrinti, kad nebūtų galima keistis neskelbtina informacija, buvo įdiegtos. Nepriklausomas ekspertas arba licencijavimo institucija šiuo atžvilgiu gali atlikti svarbų vaidmenį užtikrindami, kad produkcijos apimties ir pardavimo duomenys, kurie yra reikalingi autorių honorarams apskaičiuoti ir patikrinti, nebūtų atskleisti atitinkamose rinkose konkuruojančioms įmonėms.

(260)

Tokios apsaugos priemonės turi būti taikomos ypač atidžiai, jei suinteresuotosios šalys tuo pat metu dalyvauja formuojant konkuruojančių standartų fondus, todėl gali prireikti keistis neskelbtina konkuruojančių fondų informacija.

(261)

Paprastai fondo steigimui ir naudojimui, įskaitant licencijavimą, netaikoma 53 straipsnio 1 dalis, nepriklausomai nuo šalių padėties rinkoje, jei tenkinamos visos šios sąlygos:

(262)

Jei į fondą įtraukiami svarbūs papildantys, bet ne esminiai patentai, kyla trečiųjų šalių technologijų konkurencinių galimybių ribojimo rizika. Tikėtina, kad technologiją įtraukus į fondą ir licencijuojant kaip paketo dalį, licencijos gavėjai turės mažai paskatų licencijuoti konkuruojančią technologiją, jei į už paketą sumokėtą autorių honorarą taip pat įeis honoraras už technologijos pakaitalą. Be to, kai yra įtraukiamos technologijos, kurios nėra būtinos su technologijų fondu susijusiam (-iems) produktui (-ams) gaminti arba procesui (-ams) vykdyti arba kurios nėra būtinos, kad būtų laikomasi standarto, į kurį įtraukta fondo technologija, licencijos gavėjai taip pat yra priversti mokėti už technologiją, kuri jiems gali būti nereikalinga. Taigi tokių viena kitą papildančių technologijų įtraukimas prilygsta kolektyviniam jungimui. Jei fondą sudaro neesminės technologijos, tikėtina, kad susitarimui bus taikoma 53 straipsnio 1 dalis, jei šio fondo padėtis atitinkamoje rinkoje yra tvirta.

(263)

Atsižvelgiant į tai, kad pakaitalai ir viena kitą papildančios technologijos gali būti sukurtos vėliau nei fondas, būtinybė vertinti esmingumą gali išlikti ir įsteigus fondą. Technologija gali tapti neesmine po fondo įsteigimo, nes rinkoje atsirado naujų trečiųjų šalių sukurtų technologijų. Jeigu fondo dėmesys atkreipiamas į tai, kad tokia nauja trečiųjų šalių sukurta technologija teikiama licencijos gavėjams ir jiems yra reikalinga, galimybių ribojimo rizikos galima išvengti naujiems ir esamiems licencijos gavėjams teikiant licenciją be technologijos, kuri jau yra tapusi neesmine, už atitinkamai sumažintą autorių honorarą. Tačiau gali būti ir kitų būdų užtikrinti, kad trečiųjų šalių technologijų konkurencinės galimybės nebūtų ribojamos.

(264)

Vertindama technologijų fondus, į kuriuos įtraukos neesminės, tačiau viena kitą papildančios technologijos, Institucija atlikdama bendrą vertinimą, inter alia, atsižvelgs į šiuos veiksnius:

(265)

NET konkurenciją ribojančiais technologijų fondo susitarimais gali būti didinamas konkurenciją skatinantis veiksmingumas (žr. 245 punktą), kuris turi būti vertinamas pagal 53 straipsnio 3 dalį ir lyginamas su neigiamu poveikiu konkurencijai. Pavyzdžiui, jei į patentų fondą įtraukti neesminiai patentai, tačiau jis atitinka visus kitus 261 punkte nurodytus saugumo garanto kriterijus, kai yra konkurenciją skatinančių priežasčių į fondą įtraukti neesminius patentus (žr. 264 punktą) ir kai licencijos gavėjai turi galimybę gauti tik dalies paketo licenciją už atitinkamai sumažintus autorių honorarus (žr. 264 punktą), tikėtina, kad 53 straipsnio 3 dalies sąlygos bus tenkinamos.

(266)

Jei susitarimas įsteigti technologijų fondą nepažeidžia 53 straipsnio, kitame etape reikia įvertinti licencijų, dėl kurių licencijos gavėjai susitarė su fondu, poveikį konkurencijai. Sąlygoms, kuriomis išduodamos licencijos, gali būti taikoma 53 straipsnio 1 dalis. Šio skyriaus tikslas – aptarti tam tikrus apribojimus, kurie viena ar kita forma būdingi technologijų fondų licencijavimo susitarimams ir kuriuos reikia vertinti, atsižvelgiant į bendras fondo sudarymo aplinkybes. Paprastai fondo ir licenciją gaunančių trečiųjų šalių licencijavimo susitarimams TPBIR netaikomas (žr. 247 punktą). Todėl šiame skirsnyje aptariamas tik licencijavimo klausimų, kurių kyla dėl licencijavimo technologijų fondų atveju, atskiras vertinimas.

(267)

Vertindama fondo ir licencijos gavėjų technologijų perdavimo susitarimus, Institucija vadovausis šiais pagrindiniais principais:

(268)

Technologijų fondą, kuris atitinka 53 straipsnį, steigiančios įmonės paprastai gali laisvai derėtis dėl autorių honorarų už technologijų paketą ir juos nustatyti (laikydamosi įsipareigojimo suteikti licenciją sąžiningomis, pagrįstomis ir nediskriminacinėmis sąlygomis (SPIND)), taip pat derėtis dėl kiekvienai technologijai tenkančios autorių honorarų dalies ir ją nustatyti iki arba po standarto sukūrimo. Toks susitarimas būdingas kuriant fondą ir jis negali būti vertinamas kaip ribojantis konkurenciją. Tam tikromis aplinkybėmis veiksmingiau susitarti dėl fondo autorių honorarų iki standarto pasirinkimo, siekiant išvengti standarto pasirinkimo nulemto didesnio autorių honorarų dydžio, nes viena ar kelios esminės technologijos dėl tokio pasirinkimo įgijo didesnę įtaką rinkoje. Vis dėlto licencijos gavėjai turi turėti galimybę laisvai nustatyti pagal licenciją pagamintų produktų kainą.

(269)

Kai fondas užima dominuojančią padėtį rinkoje, autorių honorarai ir kitos licencijavimo sąlygos turėtų būti pagrįsti ir nediskriminaciniai, o licencijos turėtų būti neišimtinės (100). Šie reikalavimai yra būtini, siekiant užtikrinti, kad fondas būtų atviras ir vartotojų grandies rinkose nesukeltų ribojamojo poveikio konkurencinėms galimybėms ir kitokio antikonkurencinio poveikio. Tačiau šie reikalavimai nedraudžia nustatyti skirtingų autorių honorarų dydžių už skirtingą naudojimą. Paprastai laikoma, kad konkurencija nėra ribojama, jei skirtingose produkto rinkose nustatomi skirtingi autorių honorarai, tačiau pačiose produkto rinkose neturėtų būti diskriminacijos. Visų pirma, fondo licencijos gavėjų vertinimas neturėtų priklausyti nuo to, ar jie taip pat yra licencijos išdavėjai. Todėl Institucija atsižvelgs į tai, ar licencijos išdavėjams ir licencijos gavėjams taikomi tie patys įsipareigojimai mokėti autorių honorarą.

(270)

Licencijos išdavėjai ir licencijos gavėjai turėtų turėti galimybę laisvai kurti konkuruojančius produktus ir standartus. Jie taip pat turėtų turėti galimybę laisvai suteikti ir gauti licencijas už fondo ribų. Šie reikalavimai yra būtini, siekiant sumažinti trečiųjų šalių technologijų konkurencinių galimybių ribojimo riziką ir užtikrinti, kad fondas neribotų naujovių bei neužkirstų kelio kurti konkuruojančius technologinius sprendimus. Jei fondo technologija yra įtraukta į (de facto) pramoninį standartą ir jei šalims yra nustatomi įsipareigojimai nekonkuruoti, fondas kelia didelę riziką, kad bus užkirstas kelias plėtoti naujas ir tobulesnes technologijas bei standartus.

(271)

Atsakomojo suteikimo įsipareigojimai neturėtų būti išimtiniai ir turėtų būti taikomi tik naujovėms, kurios yra esminės arba svarbios naudojant fondo technologiją. Todėl fondas turi galimybę sulaukti fondui priklausančių technologijų patobulinimų ir jais naudotis. Taikydamos atsakomojo suteikimo įsipareigojimą šalys gali teisėtai užtikrinti, kad fondo technologijos negalėtų naudoti licencijos gavėjai, įskaitant rangovus, dirbančius pagal licencijos licenciją, turintys ir įgyjantys esminius patentus.

(272)

Viena iš su technologijų fondais susijusių problemų yra rizika, kad šiais fondais gali būti pridengiami neteisėti patentai. Jei sudaromi fondai, gali didėti sąnaudos (rizika) siekiant, kad prieštaravimas būtų sėkmingas, nes prieštaravimo pateikimas gali nebūti sėkmingas, jei fonde yra tik vienas galiojantis patentas. Jei fondas pridengia negaliojančius patentus, licencijos gavėjams gali tekti mokėti didesnius autorių honorarus, todėl gali būti užkertamas kelias naujovėms negaliojančio patento srityje. Šiomis aplinkybėmis tikėtina, kad fondo ir trečiųjų šalių technologijų perdavimo susitarime nustatytiems reikalavimams neprieštarauti, įskaitant susitarimo nutraukimo sąlygas (101), bus taikoma 53 straipsnio 1 dalis.

(273)

Į fondus dažnai įtraukiami patentai ir patentų paraiškos. Jei patentų paraiškas fondams teikiantys paraiškų teikėjai prireikus naudojasi patentų paraiškų teikimo tvarka, pagal kurią patentas suteikiamas greičiau, greičiau pasiekiama tikrumo dėl šių patentų teisėtumo ir taikymo srities.