TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. lapkričio 14 d. ( *1 )

„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – Europos krovininio oro transporto rinka – Komisijos sprendimas, susijęs su susitarimais ir suderintais veiksmais dėl krovininio oro transporto paslaugų kainos tam tikrų elementų – Motyvavimo trūkumai – Europos Sąjungos teismo iniciatyva nurodytas viešąja tvarka grindžiamas pagrindas – Draudimas priimti sprendimą ultra petita – Ieškinio reikalavimai iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą – Draudimas Europos Sąjungos Bendrajam Teismui panaikinti visą ginčijamą sprendimą – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą“

Byloje C‑122/16 P

dėl 2016 m. vasario 26 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

British Airways plc, įsteigta Harmondsworth (Jungtinė Karalystė), atstovaujama QC J. Turner ir baristerio R. O’Donoghue, kuriuos įgaliojo solicitorė A. Lyle-Smythe,

apeliantė,

dalyvaujant kitai proceso šaliai:

Europos Komisijai, atstovaujamai N. Khan ir A. Dawes,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija)

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas A. Tizzano, kolegijų pirmininkai R. Silva de Lapuerta, M. Ilešič, L. Bay Larsen, J. Malenovský ir E. Levits, teisėjai E. Juhász, A. Borg Barthet, J.-C. Bonichot, F. Biltgen, K. Jürimäe, C. Lycourgos, M. Vilaras ir E. Regan (pranešėjas),

generalinis advokatas P. Mengozzi,

posėdžio sekretorius M.-A. Gaudissart, kanclerio pavaduotojas,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. vasario 7 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2017 m. gegužės 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Savo apeliaciniu skundu British Airways plc prašo iš dalies panaikinti 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą British Airways / Komisija (T‑48/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:988, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas iš dalies panaikino 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos sprendimą C(2010) 7694 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį ir Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį (byla COMP/39258 – Krovininis oro transportas; toliau – ginčijamas sprendimas), kiek jis susijęs su British Airways.

Teisinis pagrindas

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutas

2

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis suformuluotas taip:

„Bylos Teisme keliamos pareiškiant ieškinį, pateikiamą Teismo kancleriui. Ieškinyje nurodoma pareiškėjo vardas, pavardė ar pavadinimas ir nuolatinis adresas, bei ieškinį pasirašiusiojo apibūdinimas, taip pat atsakovo ar atsakovų vardas, pavardė ar pavadinimas, ginčo dalykas, reikalavimai bei pagrindų, kuriais remiamasi ieškinyje, santrauka.

Jei reikia, prie ieškinio pridedamas aktas, kurį prašoma paskelbti negaliojančiu, o [SESV] 265 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis – dokumentai, patvirtinantys datą, kada, laikantis to straipsnio, atitinkamos institucijos buvo paprašyta priimti sprendimą. Jei prie ieškinio dokumentai nėra pridėti, Teismo kancleris paprašo suinteresuotos šalies pateikti juos per protingą terminą, tačiau tokiu atveju šaliai tuos dokumentus pateikus nustatytam terminui jau pasibaigus, jos teisės iškelti bylą nenustoja galiojusios.“

3

Šio statuto 56 straipsnio antroje pastraipoje numatyta:

„Tokį apeliacinį skundą gali paduoti bet kuri pagal visus savo reikalavimus arba jų dalį bylą pralaimėjusi šalis. <…>“

1991 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamentas

4

1991 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamento (toliau – 1991 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamentas) 112 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Prie apeliacinio skundo pridedamas Bendrojo Teismo sprendimas, dėl kurio paduodamas apeliacinis skundas. <…>“

2012 m. rugsėjo 25 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamentas

5

2012 m. rugsėjo 25 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamento (toliau – Teisingumo Teismo procedūros reglamentas), įsigaliojusio 2012 m. lapkričio 1 d., 120 straipsnis „Ieškinio turinys“ suformuluotas taip:

„[Europos Sąjungos Teisingumo Teismo] statuto 21 straipsnyje minimas ieškinys apima:

<…>

c)

ginčo dalyką, pagrindus ir argumentus, kuriais remiamasi, bei tokių pagrindų santrauką;

d)

ieškovo reikalavimus;

<…>“

6

Šio reglamento 122 straipsnyje „Ieškinio priedai“ nustatyta:

„1.   Kartu su ieškiniu prireikus pateikiami dokumentai, nurodyti Statuto 21 straipsnio antroje pastraipoje.

<…>

3.   Jeigu ieškinys neatitinka šio straipsnio 1 arba 2 dalyje išvardytų reikalavimų, Teismo kancleris nustato protingą terminą, per kurį ieškovas turi pateikti minėtus dokumentus. Jeigu ieškovas jų nepateikia, Teismas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, sprendžia, ar dėl šių sąlygų nesilaikymo ieškinys yra nepriimtinas dėl to, kad netenkina nustatytų formos reikalavimų.“

7

Šio reglamento 127 straipsnio „Nauji pagrindai“ 1 dalyje numatyta:

„Vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.“

8

Pagal šio reglamento 168 straipsnį „Apeliacinio skundo turinys“:

„1.   Apeliaciniame skunde nurodoma:

<…>

b)

skundžiamas Bendrojo Teismo sprendimas ar nutartis;

<…>

2.   Apeliaciniams skundams taikomi šio reglamento 119, 121 straipsniai ir 122 straipsnio 1 dalis.

<…>“

9

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio „Apeliacinio skundo reikalavimai, pagrindai ir argumentai“ 1 dalyje nustatyta:

„Apeliaciniu skundu reikalaujama visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, koks jis yra rezoliucinėje dalyje.“

10

Šio reglamento 170 straipsnio „Reikalavimai, kai apeliacinis skundas pripažįstamas pagrįstu“ 1 dalyje numatyta:

„Apeliaciniu skundu, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, reikalaujama visiškai arba iš dalies patenkinti pirmojoje instancijoje pareikštus reikalavimus ir negalima pareikšti jokių naujų reikalavimų. Apeliaciniame skunde negalima keisti Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos dalyko.“

11

To paties reglamento 190 straipsnio „Kitos apeliaciniame procese taikomos nuostatos“ 1 dalyje nustatyta:

„Teisingumo Teisme vykstančiame apeliaciniame procese dėl Bendrojo Teismo sprendimo taikomi šio reglamento 127 <…> straipsniai.“

1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamentas

12

Pagal 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalį:

„Statuto 21 straipsnyje minimame ieškinyje nurodoma:

<…>

c)

ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka;

d)

ieškovo reikalavimai;

<…>“

13

Šio reglamento 48 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

<…>“

Faktinės bylos aplinkybės

14

Apeliantė British Airways yra oro transporto bendrovė, veikianti krovininio oro transporto rinkoje.

15

2005 m. gruodžio 7 d. Europos Komisija gavo prašymą atleisti nuo baudos pagal Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – 2002 m. pranešimas apie atleidimą nuo baudų ir jų sumažinimą); jį pateikė Deutsche Lufthansa AG ir jos dukterinės bendrovės Lufthansa Cargo AG ir Swiss International Air Lines AG. Šiame prašyme nurodyta, kad kelios krovininio oro transporto rinkoje veikiančios įmonės (toliau – vežėjos) palaikė antikonkurencinius ryšius dėl šioje rinkoje teikiamų paslaugų kainos tam tikrų elementų, t. y. papildomų mokesčių už „kurą“ ir „saugumą“ nustatymo, taip pat dėl šių vežėjų atsisakymo mokėti komisinius už papildomus mokesčius.

16

2006 m. vasario 14 ir 15 d. Komisija iš anksto nepranešusi atliko patikrinimus.

17

Po patikrinimų kelios vežėjos, tarp jų ir apeliantė, pateikė prašymą pagal 2002 m. pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir jų sumažinimą.

18

2007 m. gruodžio 19 d. Komisija 27 vežėjoms, tarp jų ir apeliantei, išsiuntė pranešimą apie kaltinimus. Atsakydamos į šį pranešimą adresatės pateikė rašytines pastabas. 2008 m. birželio 30 d.–liepos 4 d. vyko bylos nagrinėjimas žodžiu.

19

2010 m. lapkričio 9 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, skirtą 21 vežėjai (toliau – kaltinamos vežėjos), įskaitant apeliantę.

Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

20

2011 m. sausio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės ieškinį, juo ši prašė panaikinti tam tikras ginčijamo sprendimo dalis, kiek jos su ja susijusios.

21

Iš skundžiamo sprendimo 25 punkto matyti, kad pateikdama šį ieškinį pagrindžiančius reikalavimus apeliantė Bendrojo Teismo prašė:

panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jame ji kaltinama tuo, kad dalyvavo susitarime atsisakyti mokėti komisinius, kiek jame buvo konstatuota, kad pažeidimą ji pradėjo daryti 2001 m. sausio 22 d., ir kiek jame padaryta išvada, kad „elementais“, susijusiais su Honkongu, Japonija, Indija, Tailandu, Singapūru, Korėja ir Brazilija, yra pažeistas SESV 101 straipsnis, 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3; toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnis ir 1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto, Bendrijos vardu patvirtinto 2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 2002/309/EB, Euratomas dėl Bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 41 t., p. 89, toliau – EB ir Šveicarijos susitarimas), 8 straipsnis,

panaikinti ar gerokai sumažinti jai ginčijamu sprendimu skirtą baudą ir

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

22

Grįsdama savo ieškinį apeliantė pateikė septynis pagrindus, siejamus su, pirma, vertinimo klaida, nes Komisija konstatavo, kad ji dalyvavo susitarime atsisakyti mokėti komisinius, antra, pažeidimo pradžios datos įrodymų nebuvimu, trečia, teisės ir faktų klaidomis arba piktnaudžiavimu įgaliojimais, kiek tai susiję su tam tikrų reguliavimo institucijų dalyvavimo nagrinėjimu, ketvirta, procentais išreikšto bazinio baudos dydžio neproporcingu ir diskriminuojamuoju pobūdžiu, penkta, pareigos motyvuoti ir proporcingumo principo pažeidimu, nes apskaičiuodama baudą Komisija ją padidino, šešta, 2002 m. pranešimo apie atleidimą nuo baudų ir jų sumažinimą pažeidimu, nes apeliantei nebuvo taikomas didžiausias baudos sumažinimas, ir, septinta, vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu, nes Komisija nesumažino baudos dėl lengvinančių aplinkybių.

23

Iš skundžiamo sprendimo 27–29 ir 45 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas savo iniciatyva nurodė viešąja tvarka grindžiamą pagrindą, siejamą su ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumais. Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje, tas teismas bylos šalims pateikė rašytinius klausimus, kuriais paprašė jų, be kita ko, pateikti pastabas dėl aplinkybės, kad ginčijamo sprendimo motyvuose aprašomas vienas tęstinis pažeidimas, kurį darant dalyvavo visos to sprendimo adresatės, o ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies keturiuose pirmuose straipsniuose minimos ne visos šios adresatės.

24

Šiuo aspektu per posėdį Bendrajame Teisme apeliantė tvirtino, kad ginčijamo sprendimo motyvuose Komisija kalba tik apie vieną tęstinį SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo 8 straipsnio pažeidimą. Tačiau to sprendimo rezoliucinėje dalyje konstatuota, kad buvo padarytas kiekvieno iš šių straipsnių atskiras vienas ir tęstinis pažeidimas. Apeliantė teigė, kad, atsižvelgiant į šį minėto sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies neatitiktį, to sprendimo motyvuose yra trūkumų, kuriuos Bendrasis Teismas gali nurodyti savo iniciatyva.

25

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nutarė, kad ginčijamame sprendime yra prieštaravimų, viena vertus, tarp jo motyvų ir rezoliucinės dalies ir, kita vertus, tarp pačių šių motyvų.

26

Bendrasis Teismas iš esmės manė, kad jis turi išnagrinėti, ar šiais prieštaravimais gali būti pažeista apeliantės teisė į gynybą ir ar jie kliudo Bendrajam Teismui atlikti kontrolę.

27

Atlikęs šią analizę Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad taip ir yra, todėl konstatavo, kad ginčijamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų.

28

Vis dėlto Bendrasis Teismas nutarė, kad nagrinėjamu atveju ši išvada negali lemti viso ginčijamo sprendimo panaikinimo, kiek tai susiję su apeliante, motyvuodamas tuo, kad tas sprendimas negali būti panaikintas daugiau, nei to reikalaujama ieškinyje.

29

Taigi neišnagrinėjęs pagrindų, kuriais apeliantė grindė savo ieškinį, Bendrasis Teismas nusprendė panaikinti ginčijamą sprendimą dėl motyvavimų trūkumų, konstatuotų nagrinėjant jo iniciatyva nurodytą pagrindą, kiek šiame sprendime „Komisija, viena vertus, nusprendė, kad ieškovė, pirma, dalyvavo susitarime atsisakyti mokėti komisinius, antra, nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2001 m. spalio 1 d. darė SESV 101 straipsnio, [EEE susitarimo] 53 straipsnio ir [EB ir Šveicarijos susitarimo] 8 straipsnio pažeidimą ir, trečia, dalyvavo darant šių nuostatų pažeidimą, kiek tai susiję su krovininio oro transporto paslaugomis, teikiamomis iš Honkongo (Kinija), Japonijos, Indijos, Tailando, Singapūro, Korėjos ir Brazilijos, ir, kita vertus, skyrė jai baudą“.

30

Be to, 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimuose Air Canada / Komisija (T‑9/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:994), Koninklijke Luchtvaart Maatschappij / Komisija (T‑28/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:995), Japan Airlines / Komisija (T‑36/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:992), Cathay Pacific Airways / Komisija (T‑38/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:985), Cargolux Airlines / Komisija (T‑39/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:991), Latam Airlines Group ir Lan Cargo / Komisija (T‑40/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:986), Singapore Airlines ir Singapore Airlines Cargo Pte / Komisija (T‑43/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:989), Deutsche Lufthansa ir kt. / Komisija (T‑46/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:987), SAS Cargo Group ir kt. / Komisija (T‑56/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:990), Air France–KLM / Komisija (T‑62/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:996), Air France / Komisija (T‑63/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:993) ir Martinair Holland / Komisija (T‑67/11, EU:T:2015:984) Bendrasis Teismas nusprendė dėl ieškinių, kuriuos buvo pareiškusios kitos kaltinamos vežėjos ir kuriais taip pat buvo siekiama užginčyti ginčijamą sprendimą.

Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme

31

Apeliaciniame skunde apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek juo ginčijamo sprendimo panaikinimo apimtį riboja ieškinyje pateikti reikalavimai,

panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą,

panaikinti visą ginčijamą sprendimą ir

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi šioje apeliacinėje instancijoje išlaidas.

32

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

atmesti apeliacinį skundą ir

priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

Dėl apeliacinio skundo

Dėl priimtinumo

Šalių argumentai

– Dėl apeliacinio skundo priimtinumo

33

Komisija teigia, kad apeliacinis skundas akivaizdžiai nepriimtinas dėl dviejų priežasčių.

34

Pirma, apeliantė neįvykdė Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, nes prie apeliacinio skundo nebuvo pridėta skundžiamo sprendimo.

35

Antra, apeliacinis skundas neatitinka nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio, nei Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 ir 170 straipsnių, kuriais, kaip numatyta šio Statuto 63 straipsnyje, įgyvendinamas jo 56 straipsnis.

36

Kalbant apie Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad šiuo apeliaciniu skundu siekiama ne panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį, o ją papildyti, kad Bendrojo Teismo įvykdytas dalinis panaikinimas būtų išplėstas taip, kad taptų visišku panaikinimu. Todėl apeliacinis skundas neatitinka šios nuostatos.

37

Kalbant apie Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad šią nuostatą Teisingumo Teismas aiškino siaurai. Nagrinėjamu atveju, kadangi apeliantės prašymas yra platesnis už pateiktąjį pirmojoje instancijoje, juo pažeidžiama ši nuostata.

38

Be to, apeliantės argumentai yra ciklinio pobūdžio, nes juose tvirtinama, jog būtent dėl to, kad, priešingai, nei buvo nuspręsta, Bendrojo Teismo neribojo ieškovės pirmojoje instancijoje pateikti reikalavimai, ji turi galėti pateikti apeliacinį skundą dėl šio Bendrojo Teismo sprendimo.

39

Taip pat motyvas, kad šio apeliacinio skundo priimtinumą lemia veiksmingos teisminės gynybos principo, numatyto Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje, taikymas, vėlgi reiškia, kad Bendrojo Teismo neribojo ieškinio reikalavimai. Argumentas, kad ši nuostata bylos šaliai suteikia absoliučią teisę pateikti bet kokį naują argumentą ar pakeisti prašymo dalyką bet kuriuo proceso etapu, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

40

Apeliantė teigia, kad apeliacinis skundas yra priimtinas.

41

Kalbant apie Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad pirmasis šios nuostatos sakinys turi būti aiškinamas kartu su antruoju, todėl ji taikoma tik tuo atveju, kai apeliantė nesiekia, kad būtų patenkinti reikalavimai, identiški pateiktiesiems pirmojoje instancijoje, taip pakeičiant bylos dalyką.

42

Kiek tai susiję su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsniu, apeliantė Bendrajame Teisme, be kita ko, teigė, kad ginčijamame sprendime yra vidinių prieštaravimų ir motyvavimo trūkumų. Tokia išvada turėjo lemti viso šio sprendimo panaikinimą jos atžvilgiu. Taigi apeliantė siekia užginčyti skundžiamo sprendimo dalį, kurią neginčijamai apima bylos Bendrajame Teisme dalykas, ir jos reikalavimai iš tiesų nebuvo patenkinti Bendrajame Teisme, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį.

– Dėl dubliko priimtinumo

43

Komisija visų pirma teigia, kad, remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 127 straipsnio 1 dalimi, kuri apeliaciniam procesui taikoma pagal šio reglamento 190 straipsnio 1 dalį, apeliantės pateiktas dublikas yra akivaizdžiai nepriimtinas dėl to, kad jame nurodyti nauji pagrindai.

44

Apeliaciniame skunde apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai laikėsi draudimo priimti sprendimą ultra petita, o tai reiškia, kad ji pripažįsta, jog priemonė, kurios prašė, yra ta, kuri nurodyta jos ieškinio reikalavimuose pirmojoje instancijoje. Tačiau savo dublike, užuot atsakiusi į Komisijos pateiktą apeliacinio skundo nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai neleido jai pakeisti tų reikalavimų. Apeliantė taip pat nepaaiškina priežasčių, dėl kurių šį pagrindą pavėluotai pateikė dublike, nors jame nurodyti argumentai nėra grindžiami faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis, kurios paaiškėjo per rašytinę proceso dalį.

45

Apeliantė nesutinka su Komisijos argumentais, susijusiais su dubliko nepriimtinumu.

Teisingumo Teismo vertinimas

46

Kalbant apie apeliacinio skundo, visų pirma Komisijos šiuo aspektu pateikto prieštaravimo, siejamo su tuo, kad apeliantė prie savo apeliacinio skundo nepridėjo skundžiamo sprendimo, priimtinumą, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio 1 dalį, kuri apeliaciniame procese taikoma remiantis šio reglamento 168 straipsnio 2 dalimi, prie apeliacinio skundo prireikus turi būti pridėti dokumentai, nurodyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio antroje pastraipoje, kurioje numatyta, kad „[prie apeliacinio skundo] pridedamas aktas, kurį prašoma paskelbti negaliojančiu <…>“

47

Žinoma, kai pareiškiamas ieškinys dėl Europos Sąjungos institucijos akto, šis aktas turi būti pridėtas prie ieškinio. Vis dėlto, kiek tai susiję su apeliaciniu skundu, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad šiame skunde turi būti nurodytas skundžiamas Bendrojo Teismo sprendimas, tačiau nereikalaujama šio sprendimo pridėti prie apeliacinio skundo.

48

Taigi darytina išvada, kad 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Teisingumo Teismo procedūros reglamentui nebereikalaujama prie apeliacinio skundo pridėti skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo, nes jį reikia tik nurodyti.

49

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad negalima daryti išvados, jog tai, kad prie apeliacinio skundo nebuvo pridėta skundžiamo sprendimo, lemia to skundo nepriimtinumą. Todėl šiuo aspektu Komisijos pateiktas prieštaravimas turi būti atmestas.

50

Antra, kiek tai susiję su argumentu, kad apeliacinis skundas neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalies, reikia priminti, kad šioje nuostatoje numatyta, jog „apeliaciniu skundu reikalaujama visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, koks jis yra rezoliucinėje dalyje“.

51

Pažymėtina, kad, kaip savo išvados 54 punkte teigia generalinis advokatas, šioje nuostatoje nurodytas apeliaciniam skundui taikomas pagrindinis principas, pagal kurį apeliacinis skundas teikiamas dėl Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies ir negali būti teikiamas tik dėl tam tikrų to sprendimo motyvų pakeitimo (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 4345 punktus).

52

Nagrinėjamu atveju apeliantė Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, konkrečiai – jo rezoliucinės dalies 1 punktą, nes Bendrasis Teismas atsisakė panaikinti visą ginčijamą sprendimą, kiek jis su ja susijęs. Taigi apeliantė ginčija Bendrojo Teismo paskelbto panaikinimo apimtį arba, kitaip tariant, teisinius padarinius, kuriuos, Bendrojo Teismo manymu, lemia jo konstatuotas pareigos motyvuoti pažeidimas.

53

Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad savo apeliaciniu skundu apeliantė iš tiesų siekia, kad būtų iš dalies panaikinta skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis, todėl šio skundo reikalavimai atitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalį.

54

Trečia, kalbant apie Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, siejamą su tuo, kad apeliacinis skundas neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antros pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalies, reikia pažymėti, kad nagrinėdamas šį prieštaravimą Teisingumo Teismas turi nustatyti sąvokų pirmojoje instancijoje pateikti „reikalavimai“ ir Bendrojo Teismo „bylos dalykas“, kaip jos suprantamos pagal šias nuostatas, apimtį.

55

Atsižvelgiant į glaudžias šio nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ir apeliantės nurodytų pagrindų dėl esmės sąsajas, pirmiausia reikia įvertinti šiuos pagrindus.

56

Tokiomis aplinkybėmis, kadangi dublikas susijęs tik su apeliacinio skundo priimtinumu, pabaigus šį nagrinėjimą dėl esmės, prireikus taip pat reikės išnagrinėti prieštaravimą, susijusį su šio dubliko nepriimtinumu.

Dėl esmės

57

Savo apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantė nurodo du pagrindus, siejamus su teisės klaida, padaryta, pirma, taikant draudimą priimti sprendimą ultra petita ir, antra, pažeidus teisę į veiksmingą teisinę gynybą, numatytą Chartijos 47 straipsnyje.

58

Šiuos du pagrindus reikia nagrinėti kartu.

Šalių argumentai

59

Pirmajame pagrinde apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai laikėsi draudimo priimti sprendimą ultra petita, apribodamas savo paskelbto panaikinimo apimtį, nors jis savo iniciatyva konstatavo viso ginčijamo sprendimo esminius trūkumus, susijusius su viešąja tvarka.

60

Apeliantė pripažįsta, kad Sąjungos teismas, kuriam yra pateiktas ieškinys dėl panaikinimo, negali priimti sprendimo ultra petita, o tai reiškia, kad jis gali nuspręsti tik dėl to, ko konkrečiai prašė šalys.

61

Vis dėlto yra ne vienas konkretus atvejis, kai Sąjungos teismui, vykdant teisėtumo priežiūros užduotį, kuri jam pavesta pagal SESV, gali prireikti savo iniciatyva nurodyti teisės pagrindą ir priimti sprendimą dėl to, ko šalys jo konkrečiai neprašė. Tokiais atvejais skundžiamo akto trūkumas turi būti pakankamai rimtas, kad pateisintų Sąjungos teismo sprendimą jį konstatuoti, net jei ieškovas jo nenurodė.

62

Kai ieškinį dėl panaikinimo nagrinėjantis Sąjungos teismas nurodo tokį pagrindą, susijusį būtent su akto, kurį prašoma panaikinti, teisėtumu, jo negalima kaltinti peržengus ginčo ribas, viršijus kompetenciją, priėmus sprendimą ultra petita ar nesilaikius savo Procedūros reglamento.

63

Nurodydamas viešąja tvarka grindžiamą pagrindą Bendrasis Teismas nesiekia ištaisyti ieškinio ar šalių argumentų nepakankamumo, bet užtikrina teisės normos laikymąsi, kurio dėl jo svarbos šalys negali užtikrinti.

64

Tuo atveju, kai Sąjungos teismas dėl motyvavimo trūkumų savo iniciatyva nurodo viešąja tvarka grindžiamą pagrindą, taikoma draudimo priimti sprendimą ultra petita išimtis. Tokią išvadą visų pirma galima daryti a contrario iš 1972 m. birželio 28 d. Sprendimo Jamet / Komisija (C‑37/71, EU:C:1972:57) 12 punkto, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad panaikindamas visą aktą, nagrinėjamą byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, jis priimtų sprendimą ultra petita, nors dėl to akto pateiktas pagrindas nebuvo susijęs su viešąja tvarka.

65

Anot apeliantės, Bendrasis Teismas taip pat padarė klaidą supainiojęs tikslus, kurių siekiama draudimu priimti sprendimą ultra petita, su taisyklių ir principų, susijusių su viešąja tvarka, laikymusi, dėl kurio jis savo iniciatyva nurodė ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumus.

66

Vykstant procesui tarp šalių esminės reikšmės turi tai, kad bylą iškėlusi šalis nurodytų bylos dalyką ir pateiktų savo pagrindų santrauką ir kad ši nuoroda būtų pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti kontrolę. Iš 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (C‑281/11, EU:C:2013:855) 122 ir 123 punktų matyti, kad šiais reikalavimais siekiama išvengti to, kad Teisingumo Teismas priims sprendimą ultra petita, apskritai nenuspręs dėl kurio nors kaltinimo arba kokiu nors kitu būdu nepriims sprendimo dėl ieškinio. Dėl tų pačių priežasčių skundžiamo sprendimo 91 punkte Bendrasis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalyje ir 48 straipsnio 2 dalyje jam yra nustatyti apribojimai, nors jie susiję su ieškovu, o ne su pačiu Bendruoju Teismu.

67

Priešingai, kai Sąjungos teismas savo iniciatyva nurodo viešąja tvarka grindžiamą pagrindą, jis turi peržengti pagrindų, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus, ribas, todėl jis nebesaistomas ribų, kurias jam nustato draudimas priimti sprendimą ultra petita.

68

Apeliantės manymu, nelogiška, kad Bendrasis Teismas remtųsi reikalavimais, kuriuos ji pateikė pirmojoje instancijoje, tam, kad tik iš dalies panaikintų ginčijamą sprendimą, laikydamasis draudimo priimti sprendimą ultra petita.

69

Pirma, Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl ieškinio remdamasis vien viešąja tvarka grindžiamu pagrindu, kurį jis nurodė savo iniciatyva. Apeliantės manymu, sunkiai suprantama tai, kad paskui Bendrasis Teismas nutarė atsižvelgti į ieškinyje suformuluotus reikalavimus, nors visiškai nenusprendė dėl pagrindų, pateiktų šiems reikalavimams pagrįsti.

70

Antra, Bendrojo Teismo argumentai dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumų, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 42 ir 43 punktų, iš dalies buvo grindžiami būtinybe atsižvelgti į vėlesnes nacionalines procedūras dėl žalos atlyginimo. Vis dėlto Bendrojo Teismo sprendimai dėl ieškinių dėl minėto sprendimo panaikinimo, kuriuos pareiškė apeliantė ir kitos kaltinamos vežėjos, lėmė tokį bendrą rezultatą, kad apeliantės, kurios atžvilgiu ginčijamas sprendimas buvo panaikintas tik iš dalies, situacija nelogiškai buvo atskirta nuo šių kitų vežėjų, kurių atžvilgiu buvo panaikintas visas šis sprendimas, situacijos, nepaisant to, kad apeliantės ir šių kitų vežėjų situacija buvo lygiai tokia pati, kiek tai susiję su esminiais Bendrojo Teismo motyvais. Šis atskyrimas yra savavališkas, nes ne visos šios kitos vežėjos savo ieškiniuose dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo pateikė pagrindą, siejamą su šiais motyvavimo trūkumais.

71

Apeliantė priduria, kad ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumai, kuriuos skundžiamame sprendime konstatavo Bendrasis Teismas, sukelia didelių sunkumų nacionalinėse procedūrose dėl žalos atlyginimo. Dėl to, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra apribota ginčijamo sprendimo panaikinimo apimtis, ginčijamas sprendimas apeliantei iš dalies dar galioja. Dėl daugybės to sprendimo trūkumų, kurie, anot Bendrojo Teismo, yra pakankamai dideli, kad būtų su viešąja tvarka susijusių taisyklių ar principų pažeidimai, nacionaliniams teismams gali kilti didelių sunkumų siekiant aiškiai atskirti apeliantės ir kitų šalių atsakomybę už žalą, kurią, kaip jie mano, lėmė tame sprendime aprašyti veiksmai. Tai gali pakenkti apeliantei ir galbūt kitoms šalims, įskaitant tas, kurios prašo žalos atlyginimo.

72

Be to, apeliantė tvirtina, kad Bendrojo Teismo požiūris gali kelti nerimą dėl teisingumo vykdymo organizavimo, proceso Sąjungos teisme ekonomijos ir proporcingumo principo. Jei toks požiūris būtų patvirtintas, jis paskatintų ieškovus nuolat nepagrįstai plačiai formuluoti savo reikalavimus, kad panaikinimo apimtis būtų kuo didesnė tuo atveju, jeigu Sąjungos teismas savo iniciatyva nurodytų viešąja tvarka grindžiamą pagrindą. Tik Sąjungos teismas turėtų prisiimti naštą nustatyti tikslią panaikinimo apimtį. Savo iniciatyva nurodydamas viešąja tvarka grindžiamą pagrindą Sąjungos teismas paprastai nenagrinėtų ieškovų pateiktų pagrindų. Todėl, jei būtų vadovaujamasi požiūriu, kurio šiuo atveju laikosi Bendrasis Teismas, būtų įmanoma, kad net dėl akivaizdžiai nepagrįsto ar akivaizdžiai netikslaus ieškinio aktas būtų visiškai panaikintas vien dėl to, kad ieškovas to iš pradžių prašė.

73

Apeliantė teigia, kad jei byloje, kurioje ginčijamos su viešąja tvarka susijusios taisyklės ar principai, Sąjungos teismas gali neatsižvelgti į šalių nurodytus pagrindus, vadinasi, jis turi turėti teisę neatsižvelgti ir į jų reikalavimus. Taip neabejotinai turėtų būti, kad jo sprendimo rezoliucinėje dalyje būtų ištaisyti tokie šių su viešąja tvarka susijusių taisyklių ir principų pažeidimai. Priešingas aiškinimas savaime prieštarautų viešajai tvarkai.

74

Anot apeliantės, skundžiamo sprendimo 90 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad, jam savo iniciatyva nurodžius viešąja tvarka grindžiamą pagrindą, vykstant procesui šalys turi prašyti pakeisti savo pagrindus ar reikalavimus. Dėl tokio sprendimo vėlgi tik nuo bylos šalių valios priklausytų su viešąja tvarka susiję klausimai. Bendrojo Teismo iniciatyva nurodytų viešąja tvarka grindžiamų pagrindų laikymosi neturėtų lemti bylos šalių individualūs interesai. Be to, Bendrasis Teismas šiame 90 punkte taip pat pažymėjo, kad bet kuriuo atveju būtų atsisakęs pripažinti apeliantės teisę padaryti tokį pakeitimą, net jeigu ji būtų to formaliai prašiusi. Tokiomis aplinkybėmis neįmanoma, kad Bendrojo Teismo identifikuotus su viešąja tvarka susijusius klausimus atspindėtų skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyto panaikinimo apimtis.

75

Antrajame pagrinde apeliantė teigia, kad net jeigu turėtų būti taikomas draudimas priimti sprendimą ultra petita, svarbesnis veiksmingos teisminės gynybos principas, numatytas Chartijos 47 straipsnyje, reikalautų panaikinti visą ginčijamą sprendimą.

76

Šiuo aspektu apeliantė pažymi, kad, kaip nustatyta 2011 m. rugsėjo 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo A. Menarini Diagnostics S.r.l. prieš Italiją (CE:ECHR:2011:0927JUD004350908) 59 punkte, teisė visais aspektais – tiek teisiniais, tiek faktiniais – pakeisti žemesnės institucijos sprendimą yra neribotą jurisdikciją turinčios teisminės institucijos požymis. Tokia teisminė institucija privalo, be kita ko, turėti kompetenciją gilintis į visus fakto ir teisės klausimus, svarbius nagrinėjant ginčą, dėl kurio į ją kreiptasi.

77

Be to, 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo KME Germany ir kt. / Komisija (C‑389/10 P, EU:C:2011:816) 136 punkte Teisingumo Teismas nutarė, kad pagal Chartijos 47 straipsnį de facto reikalaujama atlikti išsamią teisinę ir faktinę kontrolę. Iš 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija (C‑386/10 P, EU:C:2011:815) 67 punkto matyti, kad tokia kontrolė apima teisę panaikinti ginčijamą aktą.

78

Anot apeliantės, Bendrojo Teismo požiūris juo labiau kelia nuostabą atsižvelgiant į tai, kad jis pats konstatavo, be kita ko, skundžiamo sprendimo 76 ir 79–81 punktuose, kelis konkrečius jos teisės į gynybą pažeidimus. Be to, ginčijamas sprendimas buvo priimtas padarant kitų šios teisės pažeidimų, apie kuriuos skundžiamame sprendime konkrečiai nekalbama.

79

Komisija teigia, kad net jeigu apeliacinis skundas būtų pripažintas priimtinu, abu apeliacinio skundo pagrindai bet kuriuo atveju nepagrįsti.

Teisingumo Teismo vertinimas

80

Abiejuose apeliacinio skundo pagrinduose apeliantė Bendrąjį Teismą iš esmės kaltina tuo, kad šis padarė išvadą, jog dėl draudimo priimti sprendimą ultra petita negalėjo panaikinti daugiau, nei to prašė apeliantė savo ieškinio reikalavimuose, net jeigu tokio panaikinimo reikėjo siekiant pašalinti neteisėtumą, Bendrojo Teismo konstatuotą nagrinėjant viešąja tvarka grindžiamą pagrindą, kurį jis nurodė savo iniciatyva.

81

Iš pradžių reikia priminti, kad, kaip ne kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, kadangi teisėtumo klausimus nagrinėjantis teismas negali priimti sprendimo ultra petita, jo paskelbtas panaikinimas negali viršyti to, ko prašo ieškovas (žr. 2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Comunità montana della Valnerina / Komisija, C‑240/03 P, EU:C:2006:44, 43 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 52 punktą).

82

Be to, nors absoliučią res judicata galią turi tiek Sąjungos teismo priimto sprendimo dėl panaikinimo rezoliucinė dalis, tiek būtinu jos pagrindu esanti motyvuojamoji dalis, ši galia negali lemti Sąjungos teismui neapskųsto teisės akto, kuris taip pat neteisėtas, panaikinimo (1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 54 punktas).

83

Taip pat pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją sprendimas, per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą terminą neapskųstas asmens, kuriam jis skirtas, šiam asmeniui tampa galutinis (1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 57 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

84

Ši jurisprudencija, be kita ko, pagrįsta tuo, kad ieškinio pareiškimo terminu siekiama užtikrinti teisinį saugumą ir išvengti begalinio teisinių padarinių sukeliančių Sąjungos aktų ginčijimo, taip pat gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomijos reikalavimais (1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 61 punktas).

85

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad, kaip savo išvados 94 ir 97 punktuose iš esmės nurodė generalinis advokatas, Sąjungos teismui neapskųsto akto ar akto dalių, susijusių su asmeniu, tas teismas negali panaikinti, todėl jie šiam asmeniui tampa galutiniai.

86

Taip pat reikia priminti, kad, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 120 straipsnio c ir d punktais ir 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c ir d punktais, kai ieškinys pareiškiamas tiesiogiai Sąjungos teismuose, ieškinyje, kuriuo iškeliama byla, be kita ko, turi būti nurodytas ginčo dalykas, pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka ir ieškovo reikalavimai.

87

Vadinasi, kaip savo išvados 84 punkte pabrėžė generalinis advokatas, Sąjungos teisme nagrinėjamų ginčų dėl teisėtumo sistemoje būtent šalims priklauso proceso iniciatyvos teisė ir būtent jos apibrėžia ginčo dalyką, be kita ko, savo reikalavimuose nurodydamos aktą ar jo dalį, kuriuos ketina pateikti šiai teisminei kontrolei.

88

Žinoma, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teismas turi savo iniciatyva nurodyti viešąja tvarka grindžiamus pagrindus (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 34 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

89

Vis dėlto, priešingai, nei nurodo apeliantė, teisėtumo klausimus nagrinėjančio teismo kompetencija savo iniciatyva nurodyti viešąja tvarka grindžiamą pagrindą neapima kompetencijos savo iniciatyva pakeisti ieškovo suformuluotų reikalavimų. Kaip matyti, be kita ko, iš šio sprendimo 86 punkte nurodytų nuostatų, nors ieškinio pagrindai yra būtinas ieškinio reikalavimų pamatas, vis dėlto jie neabejotinai skiriasi nuo šių reikalavimų, kuriuose apibrėžiamos Sąjungos teismui pateikto ginčo ribos.

90

Taigi, nors, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, savo iniciatyva remdamasis viešąja tvarka grindžiamu pagrindu, kurio šalys iš esmės nenurodė, Sąjungos teismas neperžengia jam pateikto ginčo ribų ir niekaip nepažeidžia proceso taisyklių, susijusių su ieškinyje nurodomu ginčo dalyku ir pagrindais (2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 35 punktas), būtų kitaip, jei iš esmės išnagrinėjęs jo kontrolei pateiktą aktą šis teismas, remdamasis savo iniciatyva nurodytu pagrindu, jį panaikintų daugiau, nei buvo prašoma jam tinkamai pateiktuose reikalavimuose, motyvuodamas tuo, kad toks panaikinimas būtinas siekiant pašalinti neteisėtumą, kurį jis savo iniciatyva konstatavo atlikdamas šią analizę.

91

Nagrinėjamu atveju, kaip buvo priminta šio sprendimo 20 ir 21 punktuose, Bendrajame Teisme pateikto ieškinio reikalavimuose apeliantė prašė tik iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą.

92

Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 81–90 punktuose, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 92 punkte nusprendė, kad ginčijamą sprendimą gali panaikinti tik tiek, kiek to prašoma ieškinyje, ir kai dėl šios priežasties to sprendimo 93 punkte iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą, laikydamasis šių ribų.

93

Šios išvados negali paneigti kiti argumentai, kuriais apeliantė grindžia abu savo apeliacinio skundo pagrindus.

94

Konkrečiai kalbant, pirma, reikia atmesti šio sprendimo 66 punkte iš esmės primintą argumentą, kad skundžiamo sprendimo 91 punkte Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi savo 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalimi ir 48 straipsnio 2 dalimi. Šiuo aspektu pakanka pažymėti, kad šiomis nuostatomis Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamo sprendimo 90 ir 91 punktuose nagrinėdamas klausimą, ar net jeigu apeliantė būtų netiesiogiai išreiškusi norą pakeisti pirminius savo reikalavimus, su tokiais pakeitimais būtų galima sutikti. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantė, Bendrasis Teismas atsižvelgė į tai, kad šios nuostatos susijusios ne su tuo, kokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas galėtų savo iniciatyva nurodyti pagrindus ar net pakeisti reikalavimus, bet su procesiniais reikalavimais, kurie ieškovams taikomi pareiškiant jame ieškinį, kiek tai susiję su ieškinio turiniu.

95

Kadangi šis argumentas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu, jis turi būti atmestas.

96

Antra, reikia atmesti šio sprendimo 70 punkte iš esmės primintą argumentą, kad požiūris, kurio Bendrasis Teismas laikėsi skundžiamame sprendime, lėmė tokį rezultatą, kad buvo daromas nelogiškas skirtumas tarp apeliantės situacijos ir kaltinamų vežėjų, kurioms buvo panaikintas visas ginčijamas sprendimas, kiek jis su jomis susijęs, situacijos, nors atitinkamuose savo ieškiniuose jos nepateikė tokio su motyvavimo trūkumais siejamo pagrindo, kokį savo iniciatyva nurodė Bendrasis Teismas ir dėl kurio jis panaikino ginčijamą sprendimą.

97

Neginčytina, kad, priešingai nei šios kitos vežėjos, apeliantė savo ieškinyje prašė tik iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su ja susijęs.

98

Taigi, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 85 punkto, Sąjungos teismo kontrolei nepateiktų akto dalių, susijusių su asmeniu, šis teismas negali panaikinti ir jos tampa galutinės, kiek tai susiję su tuo asmeniu, Bendrasis Teismas elgėsi teisingai, kai skirtingai vertino apeliantę ir kaltinamas vežėjas, pareiškusias šio sprendimo 30 punkte nurodytus ieškinius, atsižvelgdamas į pirmojoje instancijoje pateiktų jų reikalavimų apimties skirtumus.

99

Be to, atsižvelgiant į tai, kad, kaip ir kitoms kaltinamoms vežėjoms, apeliantei buvo naudingas Bendrojo Teismo iniciatyva nurodytas pagrindas, nes ji ginčijamą sprendimą buvo pateikusi to teismo kontrolei, ji klysta, kai teigia, kad dėl požiūrio, kurio Bendrasis Teismas laikėsi skundžiamame sprendime, netenka veiksmingumo Sąjungos teismo kompetencija savo iniciatyva nurodyti viešąja tvarka grindžiamus pagrindus tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šiuo atveju. Kartu aiškinant skundžiamo sprendimo 27–94 punktus darytina išvada, kuri, beje, šiame apeliaciniame skunde neginčijama, kad skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo paskelbtas panaikinimas grindžiamas tik jo iniciatyva nurodyto pagrindo pagrįstumu, nes pagrindų, kuriuos apeliantė pateikė ieškinyje, Bendrasis Teismas visai nenagrinėjo.

100

Trečia, kiek tai susiję su šio sprendimo 72 punkte išdėstytu argumentu, kad Bendrojo Teismo požiūris prieštarauja gero teisingumo vykdymo principui, pakanka pažymėti, kad su proceso ekonomija susiję svarstymai bet kuriuo atveju negali pateisinti to, kad Sąjungos teismas nesilaiko draudimo priimti sprendimo ultra petita, motyvuodamas vien tuo, kad jo sprendimas grindžiamas pagrindu, kurį nurodė savo iniciatyva.

101

Ketvirta, negalima sutikti su šio sprendimo 75–78 punktuose iš esmės primintu argumentu, kad apeliantės teisė į veiksmingą teisinę gynybą, numatyta Chartijos 47 straipsnyje, būtų pažeista, jei Bendrojo Teismo motyvai būtų patvirtinti.

102

Žinoma, iš skundžiamo sprendimo 76–86 punktų matyti, kad šiame apeliaciniame skunde neginčijama tai, kad motyvavimo trūkumais, kuriuos Bendrasis Teismas konstatavo tame sprendime, buvo pažeista apeliantės teisė į gynybą, nes jie neleido, nors ji nusprendė pareikšti Bendrajame Teisme ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, suprasti ginčijamame sprendime konstatuoto pažeidimo ar pažeidimų pobūdžio ir masto, o Bendrajam Teismui – atlikti to sprendimo kontrolės.

103

Vis dėlto, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, tai, kad teismo iniciatyva nėra atliekama viso ginčijamo sprendimo kontrolė, nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos principo (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 66 punktą).

104

Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė, kurią papildo neribota jurisdikcija dėl baudos dydžio, numatyta 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 31 straipsnyje, reiškia, kad Sąjungos teismas vykdo teisinę ir faktinę kontrolę ir turi įgaliojimus vertinti įrodymus, panaikinti ginčijamą sprendimą ar pakeisti baudos dydį (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 67 punktą).

105

Vadinasi, kaip savo išvados 142 punkte pažymėjo generalinis advokatas, veiksmingos teisminės gynybos principui neprieštarauja tai, kad Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė yra apribota šalių prašymų, suformuluotų jų procesinių dokumentų reikalavimuose, nes šis principas nereikalauja, kad teismas savo kontrolę išplėstų taip, kad ji apimtų sprendimo elementus, kurie nėra jo nagrinėjamo ginčo dalykas.

106

Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su šios bylos aplinkybėmis, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 102 punkto, motyvavimo trūkumai, kuriuos Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamame sprendime, kliudė apeliantei nustatyti kitus galimus ginčijamo sprendimo trūkumus, neginčijama, kad šiuos trūkumus ji galėjo nustatyti, todėl ir remtis jais Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje, prašydama visiškai panaikinti tą sprendimą, kiek jis su ja susijęs, kaip tai padarė kai kurios kitos kaltinamos vežėjos, pavyzdžiui, Air Canada byloje, kurioje priimtas 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Air Canada / Komisija (T‑9/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:994).

107

Galiausiai taip pat reikia atmesti šio sprendimo 71 punkte nurodytą argumentą, kad nacionaliniu lygmeniu apeliantei yra pareikšta ieškinių, grindžiamų ginčijamu sprendimu, kuris dėl visų jo trūkumų kelia problemų nacionaliniams teismams, kai šie sprendžia dėl atsakomybės už visą žalą, kurią, kaip jie mano, lėmė ginčijamame sprendime nagrinėjami veiksmai, dėl žalos atlyginimo padalijimo apeliantei ir kitoms šalims.

108

Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad, kaip savo išvados 129 punkte pažymėjo generalinis advokatas, vien galima apeliantės atsakomybė pagal nacionalinę teisę už žalą, padarytą jos antikonkurenciniais veiksmais, negali pakeisti Sąjungos teismo kompetencijos, turimos pagal SESV 263 straipsnį.

109

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, abu apeliacinio skundo pagrindai yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

110

Tokiomis aplinkybėmis nėra reikalo nagrinėti šio sprendimo 37–39 punktuose išdėstytų Komisijos argumentų, kad apeliacinis skundas nepriimtinas, nes neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antros pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalies. Tas pats pasakytina apie prieštaravimus, susijusius su dubliko priimtinumu.

111

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visą apeliacinį skundą reikia atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

112

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

113

Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliantė pralaimėjo apeliacinę bylą, pastaroji turi padengti su šiuo apeliaciniu skundu susijusias bylinėjimosi išlaidas.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

 

1.

Atmesti apeliacinį skundą.

 

2.

Priteisti iš British Airways plc bylinėjimosi išlaidas.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: anglų.