TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. liepos 7 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo — Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose — Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas — Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 — 23 straipsnis — Į bendrąsias sąlygas įtraukta nuostata — Šalių sutikimas dėl minėtų sąlygų — Tokios nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo galiojimas ir tikslumas“

Byloje C‑222/15

dėl 2015 m. gegužės 4 d.Pécsi Törvényszék (Pečo teismas, Vengrija) nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2015 m. gegužės 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Hőszig Kft.

prieš

Alstom Power Thermal Services

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai C. Toader (pranešėjas), A. Rosas, A. Prechal ir E. Jarašiūnas,

generalinis advokatas M. Szpunar,

posėdžio sekretorius V. Tourrès, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2016 m. sausio 21 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

—	Alstom Power Thermal Services, atstovaujamos ügyvéd S. M. Békési,

—	Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir G. Koós,

—	Europos Komisijos, atstovaujamos A. Tokár ir M. Wilderspin,

susipažinęs su 2016 m. balandžio 7 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – reglamentas „Roma I“) (OL L 177, 2008, p. 6, klaidų ištaisymas OL L 309, 2009 11 24, p. 87) 10 straipsnio 2 dalies ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42, klaidų ištaisymas OL L 290, 2014 10 4, p. 11; toliau – reglamentas „Briuselis I“) 23 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Hőszig Kft. ir Alstom Power Thermal Services (toliau – Alstom), Technos ir Compagnie (toliau – Technos) teisių perėmėjos, ginčą dėl šalių sudarytų sutarčių vykdymo ir dėl to, ar pagal tose sutartyse įtvirtintą nuostatą dėl jurisdikcijos suteikimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą.

Teisinis pagrindas

Reglamentas „Roma I “

3	Reglamento „Roma I“ 1 straipsnyje apibrėžta šio reglamento materialinė taikymo sritis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šis reglamentas netaikomas tam tikriems klausimams, įskaitant „arbitražinius susitarimus ir susitarimus dėl teismo pasirinkimo“, kaip nurodyta šios dalies e punkte.

Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti taikytiną teisę visai sutarčiai arba tik atskirai jos daliai.“

Minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5–8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip:

<...>

b)	paslaugų teikimo sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;

<...>“

To paties reglamento 10 straipsnis „Sutikimas ir turinio galiojimas“ suformuluotas taip:

„1. Sutarties ar bet kurios jos sąlygos egzistavimas ir galiojimas nustatomas pagal teisę, kuri būtų jai taikoma pagal šį reglamentą, jei sutartis ar sąlyga galiotų.

2. Tačiau, siekdama įrodyti, kad nedavė sutikimo, šalis gali remtis savo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teise, jei iš aplinkybių paaiškėja, kad nagrinėti šios šalies elgesio pasekmes pagal 1 dalyje nurodytą teisę yra nepagrįsta.“

Reglamentas „Briuselis I “

Reglamento „Briuselis I“ 11 ir 14 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„(11)

Jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriuose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė. <...>

<...>

(14)	Pagal kitokias nei draudimo, vartotojų arba darbo sutartis teismų savarankiškumas nustatant jurisdikciją yra ribotas, ir šalių autonomija dėl šiame reglamente nustatytų išimtinės jurisdikcijos pagrindų turi būti gerbiama.“

Šio reglamento 5 straipsnyje nustatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

a)	sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose;

<...>“

Šio reglamento II skyriaus „Jurisdikcija“ 7 skirsnyje „Susitarimas dėl jurisdikcijos“ esančiame 23 straipsnyje numatyta:

„1. Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Toks jurisdikciją suteikiantis susitarimas:

a)	priimamas arba paliudijamas raštu; arba

b)	priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba

c)	tarptautinės prekybos arba komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys.

2. Bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduodamas informacinis pranešimas, kuris yra ilgalaikis susitarimo įrašas, laikomas lygiaverčiu rašytinei formai.

<...>“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

Technos, Prancūzijoje įsteigtas juridinis asmuo, ketino dalyvauti vykdant tam tikrus darbus keliose Prancūzijoje jau veikiančiose ir ten buveines turinčiose elektrinėse. Šiuo tikslu ji pakvietė Hőszig teikti skirtingus pasiūlymus, kad ji prisidėtų vykdant šiuos darbus kaip subrangovė. Taigi 2009 m. rugpjūčio 18 d. elektroniniu laišku Technos išsiuntė Hőszig metalinių konstrukcijų, kurias prireikus pastarosios bus prašoma pagaminti, sąrašą, techninių sąlygų paaiškinimus ir Technos bendrąsias tiekimo sąlygas (2008 m. gruodžio redakcija) (toliau – bendrosios sąlygos).

Hőszig pasiūlius kainą remiantis minėta informacija, šalys nuotoliniu būdu pasirašė keletą rangos sutarčių dėl metalinių konstrukcijų pagaminimo; šios konstrukcijos turėjo būti gaminamos Vengrijoje ir sumontuotos veikiančiose elektrinėse. Šalys neginčija, kad pirmoji iš šių sutarčių pasirašyta 2010 m. gruodžio 16 d. (toliau – pirmoji sutartis).

Minėtos šalys susitarė dėl keleto kitų sutarčių nuostatų ir tam tikrų pakeitimų, susijusių su darbų vykdymu. Pirmojoje sutartyje pateiktame sąraše, pavadintame „Naudotini dokumentai“, buvo nurodyta:

„1)	šis užsakymas,

2)	techninės specifikacijos T91000001/1200, C,

3)	Technos bendrosios tiekimo sąlygos (2008 m. gruodžio mėn. redakcija).

Šie dokumentai taikytini nurodyta tvarka.“

Paskutiniame šios sutarties puslapyje anglų kalba taip pat buvo nurodyta, kad „šiame užsakyme išvardyti visi sutarčiai vykdyti būtini dokumentai ir informacija. Būtina įsitikinti, kad turite dokumentus, pažymėtus atitinkamu numeriu, ir dokumentus, kurių reikalaujama pagal tuos pirmuosius dokumentus. Priešingu atveju pateikite rašytinį prašymą dėl trūkstamų dokumentų.“

14	Paskutiniame sutarties punkte taip pat buvo numatyta, kad „tiekėjas patvirtina, jog susipažino su šio užsakymo sąlygomis, priede pateikiamomis galiojančiomis bendrosiomis tiekimo sąlygomis ir sutarties ar bazinės sutarties, jei ji bus sudaryta, sąlygomis ir šioms sąlygoms pritaria“.

Bendrųjų sąlygų 23.1 punkte nustatyta:

„Užsakymui ir jį aiškinant taikoma Prancūzijos teisė. 1980 m. balandžio 11 d. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių netaikoma.

Šalių ginčai, kylantys dėl užsakymo galiojimo, ribojimo, vykdymo ar nutraukimo, arba su tuo susiję ginčai, kurių joms nepavyks išspręsti taikiai, išimtinai ir galutinai bus sprendžiami Paryžiaus teismuose, įskaitant pagreitintas procedūras, nutarčių dėl sustabdymo priėmimą ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.“

16	Šalių ginčas kilo dėl sutarčių vykdymo; dėl jo 2013 m. spalio 31 d.Höszig pateikė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kaip kompetentingam prievolės vykdymo vietos teismui.

Savo ieškinyje Hőszig iš esmė teigia, kad Prancūzijos teisės pasirinkimas jos atveju aiškiai nebuvo tinkamas sprendimas pasekmių atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma I“ 10 straipsnio 2 dalį, nes jos pagaminti produktai yra sutarčių dalykas, o įsipareigojimų įvykdymo vieta buvo jos įmonė Vengrijoje, taigi visas gamybos procesas iki produktų pristatymo klientui vyko Vengrijoje.

Hőszig teigia, kad būtent pagal Vengrijos teisę reikia įvertinti bendrųjų sąlygų ir šalių sudarytų skirtingų sutarčių santykį. Remdamasi šios teisės aktais, ji mano, kad bendrosios sąlygos nėra neatskiriama šių sutarčių dalis. Taigi į šias sąlygas įtraukta nuostata dėl taikytinos teisės yra nesvarbi, ir pagal reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 1 dalies b punktą turi būti taikoma Vengrijos teisė.

19	Be to, dėl teismo jurisdikcijos Hőszig mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog bendrosios sąlygos nėra sutarčių dalis, ši jurisdikcija pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 dalies a punktą turi būti suteikta Vengrijos teismams.

Galiausiai Hőszig teigia, kad net jeigu būtų nuspręsta, jog bendrosios sąlygos yra šalių pasirašytų sutarčių dalis, tose sąlygose numatyta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo neatitinka reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes toje nuostatoje minimi „Paryžiaus teismai“. Tačiau Paryžiaus miestas (Prancūzija) nėra valstybė; šis žodžių junginys „Paryžiaus teismai“ reiškia visus šiame mieste veikiančius teismus, bet ne konkretų teismą.

Alstom pabrėžė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos. Šiuo klausimu ji daro nuorodą į bendrąsias sąlygas, kurios, anot jos, yra šalių pasirašytų sutarčių dalis. Taigi vadovaujantis bendrųjų sąlygų 23.1 punktu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti pagrindinę bylą.

Pasak Alstom, pagal reglamento „Roma I“ 10 straipsnio 2 dalį Hőszig suteikiama galimybė įrodyti, kad ji nesutiko su sutartimi ar kuria nors iš jos nuostatų, remiantis jos įprastinės buveinės šalies teise, t. y. Vengrijos teise, jei matyti iš aplinkybių, jog nebūtų pagrįsta nustatyti jos sutikimą pagal taikytiną teisę, t. y. pagal minėtą reglamentą. Tačiau šiuo atveju būtų visiškai pagrįsta „nagrinėti“Hőszig„elgesio pasekmes“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma I“ 10 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į Prancūzijos teisę, nes Hőszig buvo Prancūzijoje vykdyto viešojo pirkimo, susijusio su Prancūzijos elektrinėje vykdytinais darbais, laimėtojo subrangovė.

Be to, bendrųjų sąlygų 23.1 punkte įtvirtinta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo visiškai atitinka reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalį, nes Paryžiaus miesto teismai yra valstybės narės, t. y. Prancūzijos Respublikos, teismai. Hőszig siūlomu siauru aiškinimu neatsižvelgiama į minėto reglamento 14 konstatuojamąją dalį, pagal kurią turi būti gerbiama sutarties šalių autonomija.

Dėl Alstom pateikto prieštaravimo, grindžiamo jurisdikcijos neturėjimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia išsiaiškinti, ar bendrosios sąlygos yra neatskiriama šalių pasirašytų sutarčių dalis. Šiuo klausimu svarbu nustatyti, į kokias „aplinkybes“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Roma I“ 10 straipsnio 2 dalį, turi būti atsižvelgiama, siekiant įvertinti, kokia yra Hőszig sutikimo dėl bendrųjų sąlygų taikymo apimtis.

Jei, remdamasis valstybės, kurioje yra Hőszig įprastinė buveinė, teise, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad šios bendrosios sąlygos yra neatskiriama šių sutarčių dalis, tuomet reikėtų nustatyti, ar šių bendrųjų sąlygų 23.1 punkte įtvirtinta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo atitinka reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

Šiomis aplinkybėmis Pécsi Törvényszék (Pečo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Dėl reglamento „Roma I“:

—

ar valstybės narės teismas gali reglamento „Roma I“ 10 straipsnio 2 dalyje vartojamą žodžių junginį „iš aplinkybių paaiškėja“ aiškinti taip, kad, nagrinėjant „aplinkybes, į kurias turi būti atsižvelgiama“ siekiant nustatyti, ar sutikimo nedavimas pagal valstybės, kurioje yra šalies įprasta buveinė, teisę yra pagrįstas, turimos mintyje aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, dalyku ir jos vykdymu,

—

ar pirmoje įtraukoje aprašytos situacijos „pasekmės“, kaip jos suprantamos pagal 10 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinamos taip: jei iš aplinkybių, į kurias reikia atsižvelgti, dėl vienos iš šalių rėmimosi savo įprastos buveinės valstybės teise paaiškėja, kad sutikimas dėl taikytinos teisės pagal šio straipsnio 1 dalį nebuvo „pagrįsta jos elgesio pasekmė“, valstybės teismas turi nuspręsti dėl sutarties sąlygos egzistavimo ir galiojimo pagal šalies, kuri tuo remiasi, įprastos buveinės valstybės teisę,

—

ar atitinkamas nacionalinis teismas reglamento „Roma I“ 10 straipsnio 2 dalies nuostatas gali aiškinti taip, kad, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, jis turi diskreciją nustatyti, ar sutikimas dėl taikytinos teisės pagal šio straipsnio 1 dalį, remiantis aplinkybėmis, į kurias turi būti atsižvelgiama, nebuvo „pagrįsta“ atitinkamos šalies „elgesio pasekmė“,

—

jei, vadovaudamasi reglamento „Roma I“ 10 straipsnio 2 dalimi, viena iš šalių remiasi savo įprastos buveinės valstybės teise tam, kad įrodytų, jog nedavė sutikimo, ar nacionalinis teismas turi atsižvelgti į šią teisę siekdamas nustatyti, ar, atsižvelgiant į nurodytas „aplinkybes“, pritarimas nurodytos teisės taikymui nebuvo pagrįstas tos šalies elgesys pagal minėtos valstybės teisę,

—	ar tokiu atveju Sąjungos teisei prieštarauja valstybės narės teismo aiškinimas, pagal kurį nagrinėjant „aplinkybes“, siekiant nustatyti, ar pagrįstas sutikimo nedavimas, turimos mintyje aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos dalyku ir vykdymu?

Dėl reglamento „Briuselis I“:

—

ar reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies nuostatoms prieštarauja nacionalinio teismo aiškinimas, pagal kurį reikalaujama konkrečiai nurodyti kompetentingą teismą, ar, atsižvelgiant į šio reglamento 14 konstatuojamąją dalį, pakanka, kad šalių valia ar ketinimas akivaizdžiai išplauktų iš sutarties teksto,

—

ar su reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis suderinamas nacionalinio teismo aiškinimas, kad vienos iš šalių į bendrąsias sutarties sąlygas įtraukta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, pagal kurią sutarties šalys nustato, kad ginčai, kylantys dėl užsakymo galiojimo, vykdymo ar nutraukimo, arba su tuo susiję ginčai, kurių joms nepavyks išspręsti taikiai, išimtinai ir galutinai bus sprendžiami konkrečios valstybės narės tam tikro miesto, nagrinėjamu atveju – Paryžiaus, teismuose, yra pakankamai tiksli, kad, atsižvelgiant į šio reglamento 14 konstatuojamąją dalį, iš sutarties teksto būtų galima aiškiai nustatyti su nurodyta valstybe nare susijusius šalių valią ir ketinimą?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl antrojo klausimo

Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri, pirma, nustatyta užsakovo bendrosiose tiekimo sąlygose, nurodytose šių šalių sutartis patvirtinančiuose dokumentuose ir perkeltose pasirašant sutartis, ir, antra, pagal kurią valstybės narės miesto teismai nurodyti kaip jurisdikciją turintys teismai, atitinka šioje teisės normoje įtvirtintus reikalavimus, susijusius su šalių sutikimu ir tokios nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo turinio tikslumu.

Visų pirma reikia priminti, kad, nors nuostatą dėl jurisdikcijos suteikimo, siekiant atskirti į šios nuostatos taikymo sritį patenkančius ginčus, turi išaiškinti nacionalinis teismas, kuriame ja remiamasi (2015 m. gegužės 21 d. Sprendimas CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 67 punktas ir jame nurodyta teismo praktika), valstybės narės teismo arba teismų jurisdikcija, dėl kurios tokioje nuostatoje susitarė šalys, pagal reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies formuluotę iš principo yra išimtinė (šiuo klausimu žr. 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo El Majdoub, C‑322/14, EU:C:2015:334, 24 punktą).

Antra, atsižvelgiant į šio reglamento tikslus ir bendrą sistemą ir siekiant užtikrinti vienodą šio teisės akto taikymą, jo 23 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „jurisdikciją suteikiantis susitarimas“ reikia aiškinti ne kaip paprastą nuorodą į vienos ar kitos valstybės vidaus teisę, bet kaip autonomišką sąvoką (žr. 2013 m. vasario 7 d. Sprendimo Refcomp, C‑543/10, EU:C:2013:62, 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Galiausiai, kadangi, kiek tai susiję su valstybių narių tarpusavio santykiais, 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeistą vėlesnėmis konvencijomis, susijusiomis su naujų valstybių narių prisijungimu prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija), pakeitė reglamentas „Briuselis I“, Teisingumo Teismo pateiktas Briuselio konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir šio reglamento nuostatoms tiek, kiek šių teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2014 m. spalio 23 d. Sprendimo flyLAL-Lithuanian Airlines, C‑302/13, EU:C:2014:2319, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

Dėl minėtos konvencijos 17 straipsnio pirmos pastraipos, pakeistos reglamento „Briuselis I“ 23 straipsniu, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad procedūriniais tikslais parengtai nuostatai dėl jurisdikcijos taikomos konvencijos nuostatos, kurių tikslas – sukurti vienodas tarptautinės jurisdikcijos taisykles (1997 m. liepos 3 d. Sprendimo Benincasa, C‑269/95, EU:C:1997:337, 25 punktas).

Teisingumo Teismas taip pat turėjo galimybę patikslinti, kad minėtos teisės normos tikslas – nustatyti formos reikalavimus, kuriuos turi atitikti nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, ir taip garantuoti teisinį saugumą ir įsitikinti, kad šalys išreiškė savo sutikimą (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 16 d. Sprendimo Castelletti, C‑159/97, EU:C:1999:142, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Dėl reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų būtina priminti, kad šioje nuostatoje iš esmės numatyti formos reikalavimai, o dėl turinio nurodytas tik vienas reikalavimas, susijęs su tokios nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo objektu, t. y. kad ji turi apimti ryšį su konkrečia teise (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo Profit Investment SIM, C‑366/13, EU:C:2016:282, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

34	Šiuo atveju turinio reikalavimas įvykdytas, nes iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šalys pagrindinėje byloje susietos įvairiomis sutartimis.

Kiek tai susiję su formos reikalavimais, reikia pažymėti, pirma, jog, atsižvelgiant į 23 straipsnio 1 dalies formuluotę, jurisdikciją suteikiantis susitarimas, kad būtų galiojantis, turi būti sudarytas arba raštu, arba žodžiu ir patvirtintas raštu, arba galiausiai tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką, arba tarptautinės prekybos ar komercijos srityje – praktiką, apie kurią šalys žinojo arba turėjo žinoti. Pagal šio straipsnio 2 dalį „bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduodamas informacinis pranešimas, kuris yra ilgalaikis susitarimo įrašas“, turi būti laikomas „lygiaverčiu rašytinei formai“ (šiuo klausimu, žr. 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo El Majdoub, C‑322/14, EU:C:2015:334, 24 punktą).

Be to, realaus suinteresuotųjų asmenų sutikimo egzistavimas yra vienas iš reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalies tikslų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Majdoub, C‑322/14, EU:C:2015:334, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tai pateisinama siekiu apsaugoti silpnesnę sutarties šalį, išvengiant situacijos, kad nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo, įtrauktos į sutartį vienos šalies, neliktų nepastebėtos (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 16 d. Sprendimo Castelletti, C‑159/97, EU:C:1999:142, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą pirmiausia išnagrinėti, ar šalys iš tiesų sutiko dėl jam jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis sutikimas turi būti aiškus ir tikslus), nes reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo tikslu siekiama užtikrinti, kad sutikimas būtų iš tikrųjų įrodytas (1980 m. gegužės 6 d. Sprendimo Porta-Leasing, 784/79, EU:C:1980:123, 5 punktas ir jame nurodyta teismo praktika, taip pat 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo El Majdoub, C‑322/14, EU:C:2015:334, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

Taigi, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 33 ir 34 punktuose, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tarp šalių sudaryto „susitarimo“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalį, buvimą galima nustatyti pagal faktą, kad buvo įvykdyti šio reglamento 23 straipsnio 1 dalyje nustatyti formos reikalavimai.

Dėl tokios situacijos, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo nustatyta bendrosiose sąlygose, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokia nuostata teisėta tuo atveju, jei abiejų šalių pasirašytos sutarties tekste yra aiški nuoroda į bendrąsias sąlygas, kuriose yra tokia nuostata (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 16 d. Sprendimo Castelletti, C‑159/97, EU:C:1999:142, 13 punktą ir 2016 m. balandžio 20 d. Sprendimo Profit Investment SIM, C‑366/13, EU:C:2016:282, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Tačiau tai galioja tik tuo atveju, kai yra aiški nuoroda, kurią įprastai rūpestinga šalis gali patikrinti, ir jei nustatyta, kad apie bendrąsias sąlygas, kuriose yra nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, iš tikrųjų buvo informuota kita susitariančioji šalis (šiuo klausimu žr. 1976 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Estasis Saloti di Colzani, 24/76, EU:C:1976:177, 12 punktą).

41	Šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo buvo įtvirtinta Technos bendrosiose tiekimo sąlygose, kurios nurodytos sutartis patvirtinančiuose dokumentuose ir perkeltos į pasirašytas sutartis.

42	Taigi iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinka reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus formos reikalavimus.

Kiek tai susiję su nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo turinio tikslumu, dėl valstybės narės teismo arba teismų, turinčių jurisdikciją spręsti bet kuriuos tarp šalių kilusius arba galinčius kilti ginčus, nustatymo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Briuselio konvencijos 17 straipsnio negalima aiškinti taip, kad tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo turi būti suformuluota taip, kad kompetentingą teismą būtų galima nustatyti vien pagal jos formuluotę. Pakanka, kad nuostatoje būtų nustatyti objektyvūs veiksniai, dėl kurių šalys susitarė pasirinkti teismą arba teismus, kuriuose jos norėtų spręsti tarp jų kilusius arba galinčius kilti ginčus. Tie veiksniai, kurie turi būti pakankamai tikslūs, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų nustatyti, ar jis turi jurisdikciją, tam tikrais atvejais gali būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (2000 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Coreck, C‑387/98, EU:C:2000:606, 15 punktas).

Toks aiškinimas, grindžiamas įprasta praktika komercinėje veikloje, pateisinamas tuo, kad reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnis, kaip patvirtinta 11 ir 14 konstatuojamosiose dalyse, grindžiamas šalių valios autonomijos pripažinimu, kiek tai susiję su jurisdikcijos suteikimu teismams, kuriems pateiktos nagrinėti į šio reglamento taikymo sritį patenkančios bylos (šiuo klausimu žr. 1978 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Meeth, 23/78, EU:C:1978:198, 5 punktą ir 2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo El Majdoub, C‑322/14, EU:C:2015:334, 26 punktą).

45	Šiuo atveju, kaip tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nuostatą dėl jurisdikcijos suteikimo „Paryžiaus teismai turi jurisdikciją išimtinai ir galutinai“ spręsti ginčus, kurių gali kilti tarp šalių.

Taigi, nors šioje nuostatoje aiškiai nenurodoma valstybė narė, kurios teismai, laikantis šalių susitarimo, turi jurisdikciją, tokiais teismais laikomi valstybės narės, kurios teisę kaip sutarčiai taikytiną teisę šiuo atveju taip pat pasirinko šalys, sostinės teismai, todėl nekyla abejonių, kad sutartyje įtvirtinta minėta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, ketinama suteikti išimtinę jurisdikciją teismams, priklausantiems toje valstybėje narėje nustatytai teismų sistemai.

47	Todėl iš tokių bylos aplinkybių, kokias nustatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, matyti, kad nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinka šio sprendimo 43 punkte nurodytus tikslumo reikalavimus.

Be to, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 44 punkte, reikia pažymėti, kad nuostatoje dėl jurisdikcijos suteikimo, kurioje nurodomi valstybės narės miesto „teismai“, netiesiogiai, tačiau neišvengiamai daroma nuoroda į atitinkamoje valstybėje narėje galiojančią jurisdikcijos taisyklių sistemą, kad būtų galima tiksliai nustatyti teismą, į kurį reikia kreiptis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri, pirma, nustatyta užsakovo bendrosiose tiekimo sąlygose, nurodytose minėtų šalių sutartis patvirtinančiuose dokumentuose ir perkeltose pasirašant sutartis, ir, antra, pagal kurią valstybės narės miesto teismai nurodyti kaip jurisdikciją turintys teismai, atitinka šios teisės normos reikalavimus, susijusius su šalių sutikimu ir minėtos nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo turinio tikslumu.

Dėl pirmojo klausimo

50	Reglamentas „Roma I“ pagal jo 1 straipsnio 2 dalies e punktą netaikomas nuostatoms dėl jurisdikcijos suteikimo.

Be to, kaip matyti iš atsakymo į antrąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti pagrindinės bylos. Taigi tas teismas negali priimti sprendimo dėl nuostatos, pagal kurią aptariamoms sutartims taikytina Prancūzijos teisė, galiojimo, kurį Hőszig taip pat ginčija remdamasi reglamento „Roma I“ 10 straipsnio 2 dalimi.

52	Todėl į pirmąjį klausimą atsakyti nereikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 23 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad tokia nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri, pirma, nustatyta užsakovo bendrosiose tiekimo sąlygose, nurodytose minėtų šalių sutartis patvirtinančiuose dokumentuose ir perkeltose pasirašant sutartis, ir, antra, pagal kurią valstybės narės miesto teismai nurodyti kaip jurisdikciją turintys teismai, atitinka šios teisės normos reikalavimus, susijusius su šalių sutikimu ir minėtos nuostatos dėl jurisdikcijos suteikimo turinio tikslumu.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: vengrų.