—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto [nemokumo] bylų (OL L 160, 2000, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191) 5 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SCI Senior Home, kuriai pradėta sanavimo procedūra ir kuriai atstovauja teismo paskirtas administratorius Pierre Mulhaupt, ginčą su Gemeinde Wedemark (Vėdemarko savivaldybė, Vokietija) ir Hannoversche Volksbank eG dėl žemės sklypo, kurio savininkė yra Senior Home, priverstinio pardavimo.

3

Reglamento Nr. 1346/2000 24 ir 25 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

4

Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnyje „Taikytina teisė“ numatyta:

„1.   Išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto [nemokumo] byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, toliau vadinama „valstybė, kurioje iškelta byla“, teisė.

2.   Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato:

<...>

<...>

<...>“

5

Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnyje „Trečiųjų šalių daiktinės teisės“ nustatyta:

„1.   Bankroto [nemokumo] bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės konkrečiai reiškia:

3.   Daiktine teise laikoma valstybiniame registre įrašyta ir vykdytina trečiosios šalies atžvilgiu teisė, pagal kurią galima įgyti daiktinę teisę, apibrėžtą šio straipsnio 1 dalyje.

<...>“

6

Reglamento Nr. 1346/2000 39 straipsnyje „Teisė pateikti reikalavimus“ nustatyta:

„Bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto [nemokumo] byloje.“

7

Grundsteuergesetz (Žemės mokesčio įstatymas, toliau – GrStG) 12 straipsnis „Daiktinė garantija“ suformuluotas taip:

„Žemės mokestis apmokestinamam objektui taikomas kaip prievolė mokėti valstybinį mokestį.“

8

Abgabenordnung (Mokesčių kodeksas, toliau – AO) 77 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje numatyta:

„Kadangi žemės sklypui nustatytas mokestis taikomas kaip prievolė mokėti valstybinį mokestį, savininkas turi sutikti su priverstiniu išieškojimu iš šio žemės sklypo.“

9

Zwangsversteigerungsgesetz (Priverstinio pardavimo įstatymas, toliau – ZVG) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teisę tenkinti kreditorių reikalavimus iš žemės sklypo pardavimo gautų pajamų tokia eilės tvarka suteikia <...>:

<...>

<...>“

10

Senior Home, pagal Prancūzijos teisę įsteigtai nekilnojamojo turto bendrovei, priklauso Vėdemarke (Vokietija) esantis žemės sklypas. 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Tribunal de grande instance de Mulhouse (Miulūzo apygardos teismas, Prancūzija) pradėjo bendrovės sanavimo procedūrą.

11

2013 m. gegužės 15 d. Vėdemarko savivaldybė pareikalavo atlikti priverstinį minėto žemės sklypo pardavimą, siekdama išieškoti nesumokėtus žemės mokesčius už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., jų suma siekė 7471,19 EUR, ir patvirtino vykdytiną mokestinį reikalavimą.

12

2013 m. gegužės 21 d. nutartimi Amtsgericht Burgwedel (Burgvedelio apylinkės teismas, Vokietija) nurodė pradėti priverstinį minėto žemės sklypo pardavimą. Dėl tokio sprendimo pateiktas Senior Home skundas nebuvo patenkintas. Po to, kai Landgericht Hannover (Hanoverio apygardos teismas, Vokietija) atmetė Senior Home pateiktą apeliacinį skundą, Senior Home, atstovaujama teismo paskirto administratoriaus P. Mulhaupt, kreipėsi į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas), siekdama, pirma, panaikinti Amtsgericht Burgwedel (Burgvedelio apylinkės teismas) sprendimą, kuriuo nurodoma pradėti priverstinį pardavimą, ir, antra, panaikinti su tuo susijusį įrašą žemės registre.

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsniu Senior Home iškeltai nemokumo bylai taikoma Prancūzijos teisė. Pagal Prancūzijos teisę pradėjus sanavimo procedūrą iš esmės trukdoma vykdyti pagrindinėje byloje nagrinėjamą priverstinį pardavimą. Vis dėlto pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalį nemokumo bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal Vokietijos teisę ir remiantis GrStG 12 straipsniu žemės mokesčio skoliniai reikalavimai – tai valstybiniai žemės mokesčiai, kurie yra daiktinė teisė, ir žemės sklypo savininkas turi sutikti su tuose reikalavimuose nurodytu priverstiniu išieškojimu iš šio žemės sklypo pagal AO 77 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar klausimą, ar yra daiktinė teisė, ar ne, siekiant taikyti minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalį reikia vertinti pagal Vokietijos teisę, o gal, atvirkščiai, sąvoka „daiktinė teisė“ turi būti aiškinama savarankiškai.

15

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar daiktinės teisės sąvoka pagal Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalį apima nacionalinės teisės normą, kaip antai įtvirtintą [GrStG] 12 straipsnyje, siejamą su [AO] 77 straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu, pagal kurią su žemės mokesčiu susiję reikalavimai pagal įstatymą laikomi prievole mokėti valstybinius mokesčius už žemės sklypą ir dėl to žemės sklypo savininkas turi sutikti su priverstiniu išieškojimu iš šio žemės sklypo?“

16

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „daiktinė teisė“ pagal šį straipsnį yra užtikrinimo priemonė, nustatyta pagal tokią nacionalinės teisės nuostatą, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią žemės mokesčių skolininko žemės sklypo atžvilgiu yra nustatyta prievolė mokėti valstybinius žemės mokesčius ir dėl to šio žemės sklypo savininkas turi sutikti su mokestiniame reikalavime nurodytu priverstiniu išieškojimu iš šio žemės sklypo.

17

Pirma, šiuo klausimu reikia priminti, kad šis reglamentas, kaip savo išvados 21–23 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, paremtas vadinamu „nuosaikesnio universalumo“ modeliu, pagal kurį, viena vertus, pagrindinei nemokumo bylai ir jos pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė, o kita vertus, minėtame reglamente numatyta kelios šios taisyklės išimtys. To paties reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatyta viena iš išimčių.

18

Kalbant konkrečiau apie Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad nemokumo bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad tokios daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal šios teisės objektu esančio turto buvimo vietos teisę. Dėl šios priežasties pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 dalį leidžiama, nukrypstant nuo valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisės taikymo taisyklės, kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinei teisei į tam tikrą skolininko turtą taikyti valstybės narės, kurios teritorijoje šis turtas yra, teisę (šiuo klausimu žr. 2012 m. liepos 5 d. Sprendimo ERSTE Bank Hungary, C‑527/10, EU:C:2012:417, 40–42 punktus ir 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo Lutz, C‑557/13, EU:C:2015:227, 27 punktą).

19

Todėl, kiek tai susiję su pagrindine byla, klausimą dėl teisės, susijusios su „daiktine“ teise, kvalifikavimo, siekiant taikyti minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalį, reikia vertinti pagal nacionalinę teisę, šiuo atveju Vokietijos teisę.

20

Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami žemės mokesčiai yra turtinės daiktinės teisės, nes žemės sklypo savininkas turi sutikti su mokestiniame reikalavime nurodytu priverstiniu išieškojimu iš šio žemės sklypo. Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi kompetenciją nustatyti ir vertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę (žr. 2016 m. birželio 8 d. Sprendimo Eckelkamp ir kt., C‑479/14, EU:C:2016:412, 36 punktą), siekdamas nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas žemės mokesčio reikalavimas gali būti laikomas daiktine teise pagal Vokietijos teisę.

21

Antra, reikia priminti, kad, nors Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nėra apibrėžta „daiktinės teisės“ sąvoka, vis dėlto, pasitelkiant įvairius teisių, laikomų reglamente „daiktinėmis teisėmis“, pavyzdžius, patikslinama pagal šią nuostatą suteikiamos nemokaus skolininko kreditorių privilegijų, garantijų ar kitų teisių, kurios numatytos pagal valstybių narių nacionalinę teisę, apsaugos apimtis, taigi ir jos ribos.

22

Kaip savo išvados 43 ir 44 punktuose iš esmės nurodė generalinis advokatas, tam, kad nebūtų prarastas minėto reglamento 5 straipsnio taikymo srities apribojimo „daiktinėms“ teisėms veiksmingumas, laikytina, kad teisės, kurios atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose laikomos „daiktinėmis“, turi atitikti tam tikrus kriterijus, kad joms būtų galima taikyti minėtą 5 straipsnį.

23

Šiuo atveju, kiek tai susiję su tokia teise, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, reikia konstatuoti, kad minėta teisė – o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – atitinka šiuos Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus tiek, kiek, pirma, ji tiesiogiai ir nedelsiant apsunkina apmokestinamąjį nekilnojamąjį turtą ir, antra, nekilnojamojo turto savininkas turi sutikti su priverstiniu išieškojimu iš to turto, kaip apibrėžta pagal AO 77 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį. Be to, kaip savo išvados 49 punkte nurodė generalinis advokatas, per nemokumo bylą mokesčių institucija, remdamasi pagrindinėje byloje nagrinėjamu nekilnojamojo turto mokesčiu, įgyja teisę tapti privilegijuotu kreditoriumi.

24

Trečia, šios išvados negali paneigti aplinkybė, kurią savo pastabose nurodė Komisija ir pagal kurią minėtas 5 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai, nes ši nuostata yra reglamento 4 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės išimtis, todėl apima tik daiktines teises, suteiktas pagal komercinius sandorius.

25

Iš tiesų, viena vertus, nors iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad leidžianti nukrypti nuostata turi būti aiškinama siaurai, reikia užtikrinti, kad ši nuostata neprarastų savo veiksmingumo (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo BLV Wohn- und Gewerbebau, C‑395/11, EU:C:2012:799, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

26

Kita vertus, nei Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų tekstas, nei šiomis nuostatomis siekiami tikslai neleidžia šio reglamento 5 straipsnio aiškinti kaip neapimančio daiktinių teisių, kurios suteiktos ne pagal komercinį sandorį.

27

Kalbant apie nagrinėjamų nuostatų tekstą, reikia pažymėti, kad minėtame 5 straipsnyje nėra jokios informacijos, leidžiančios apriboti šio straipsnio taikymo sritį, nurodant atitinkamos daiktinės teisės kilmę ar pobūdį, viešąją arba privatinę teisę, šia daiktine teise užtikrintą reikalavimą.

28

Kiek tai susiję su šia nuostata siekiamais tikslais, iš Reglamento Nr. 1346/2000 24 konstatuojamosios dalies matyti, kad bendros taisyklės išimtimis dėl šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtintos taikytinos teisės siekiama „apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl kitose valstybėse narėse nei ta, kur iškelta nemokumo byla, sudarytų sandorių“ ir kad šiuo požiūriu atitinkamų teisių ar reikalavimų komercinis pobūdis neturi reikšmės.

29

Be to, iš Reglamento Nr. 1346/2000 25 konstatuojamosios dalies, pagal kurią „visų pirma“ reikalinga speciali nuoroda dėl daiktinių teisių, nukreipianti nuo valstybės, kurioje iškelta byla, teisės, nes daiktinės teisės ypač svarbios teikiant kreditą, negalima daryti išvados, kad ši išimtis apima tik turtines garantijas, suteiktas vien pagal komercines ar kredito sutartis. Atvirkščiai, atrodo, kad to paties reglamento taikymo srities apribojimas nurodant atitinkamos turtinės teisės komercinę kilmę prieštarautų šio reglamento 24 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodytam tikslui apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl sandorių.

30

Bet kuriuo atveju konstatuotina, kad toks Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio aiškinimas, pagal kurį numatyta išimtis apima tik daiktines teises, suteiktas pagal komercinius ar kredito sandorius, reikštų nevienodą požiūrį į daiktinių teisių, suteiktų pagal kitokius nei komercinius sandorius, turėtojus.

31

Kaip savo išvados 64–67 punktuose iš esmės nurodė generalinis advokatas, Reglamentas Nr. 1346/2000 grindžiamas vienodo požiūrio į kreditorius principu ir principu, kad šio reglamento nuostatos turi būti taikomos nepriklausomai nuo daiktinėmis teisėmis garantuotų reikalavimų – komercinio ar kitokio – pobūdžio. Taigi, kalbant apie galimybę kreditoriams pareikšti savo reikalavimus nemokumo byloje raštu, pagal šio reglamento 39 straipsnį draudžiama bet kokia kitose valstybėse narėse nei toje valstybėje narėje, kurioje buvo iškelta nemokumo byla, esančių mokesčių ir socialinio draudimo institucijų diskriminacija.

32

Tokiomis aplinkybėmis į klausimą reikia atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „daiktinė teisė“ pagal šį straipsnį yra užtikrinimo priemonė, kuri nustatyta pagal tokią nacionalinės teisės nuostatą, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią žemės mokesčių skolininko žemės sklypo atžvilgiu yra nustatyta prievolė mokėti valstybinius žemės mokesčius ir dėl to šio žemės sklypo savininkas turi sutikti su mokestiniame reikalavime nurodytu priverstiniu išieškojimu iš šio žemės sklypo.

33

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto [nemokumo] bylų 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „daiktinė teisė“ pagal šį straipsnį yra užtikrinimo priemonė, kuri nustatyta pagal tokią nacionalinės teisės nuostatą, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią žemės mokesčių skolininko žemės sklypo atžvilgiu yra nustatyta prievolė mokėti valstybinius žemės mokesčius ir dėl to šio žemės sklypo savininkas turi sutikti su mokestiniame reikalavime nurodytu priverstiniu išieškojimu iš šio žemės sklypo.