—

O,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir R. Coesme,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl nediskriminavimo dėl amžiaus principo išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant O ir Bio Philippe Auguste SARL ginčą dėl pastarosios atsisakymo pasibaigus O terminuotai darbo sutarčiai išmokėti išeitinę išmoką.

3

Pagal 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 1 straipsnį jos „tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų [tikėjimo], negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>“

5

Darbo kodekso (code du travail) L.1243‑8 straipsnyje nustatyta:

„Kai pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai darbo santykiai nesitęsia pagal neterminuotą darbo sutartį, samdomas darbuotojas turi teisę kartu su darbo užmokesčiu gauti išeitinę išmoką, skirtą mažų garantijų darbo situacijai kompensuoti.

Ši išmoka yra lygi 10 % viso samdomam darbuotojui išmokėto bruto atlyginimo.

Ji mokama kartu su visu samdomam darbuotojui mokėtinu bruto atlyginimu. Ji sumokama pasibaigus darbo sutarčiai kartu su paskutiniu darbo užmokesčiu ir nurodoma atitinkamame darbo užmokesčio lapelyje.“

6

Darbo kodekso L. 1243‑10 straipsnyje numatyta:

„Išeitinė išmoka nemokama:

7

Socialinės apsaugos kodekso (code de la sécurité sociale) L. 381‑4 straipsnis išdėstytas taip:

„Privalomai socialiniu draudimu draudžiami aukštojo mokslo įstaigų, aukštųjų technikos mokyklų, grandes écoles ir pasirengimo į grandes écoles antrosios pakopos studijų moksleiviai ir studentai, kurie nebuvo apdrausti socialiniu draudimu kitu nei L. 380-1 straipsnyje numatytu pagrindu ar apdrausti kito socialiniu draudimu apdrausto asmens vardu, jei neviršija amžiaus ribos. Ši amžiaus riba gali būti nukelta, be kita ko, dėl šaukimo į karo tarnybą ir karo tarnybos atlikimo.“

8

Socialinės apsaugos kodekso R. 381‑5 straipsnyje pažymima, kad „L. 381‑4 l straipsnyje numatyta amžiaus riba yra 28 metai“.

9

2010 m. gruodžio 21 d. būdamas studentas ieškovas pagrindinėje byloje buvo įdarbintas Bio Philippe Auguste SARL sudarius terminuotą darbo sutartį laikotarpiui nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 24 d., t. y. per universitetines atostogas. Pasibaigus sutarčiai pagal Darbo kodekso L. 1243-10 straipsnio 2 dalį jam nebuvo sumokėta išeitinė išmoka.

10

Manydamas, kad ši nuostata prieštarauja konstitucinėms nuostatoms, kuriomis užtikrinamas lygybės principas ir įtvirtinamas draudimas diskriminuoti dėl amžiaus, ieškovas pagrindinėje byloje kreipėsi į Conseil de prud’hommes de Paris (Paryžiaus darbo ginčų taryba), siekdamas 23,21 euro išeitinės išmokos, terminuotos darbo sutarties pakeitimo neterminuota ir 4500 eurų kompensacijos už atleidimą iš darbo be realios ir rimtos priežasties.

11

2012 m. kovo 1 d. ieškovas pagrindinėje byloje pateikė prioritetinį konstitucingumo klausimą. 2014 m. sausio 10 d. sprendimu Conseil de prud’hommes de Paris perdavė šį klausimą nagrinėti Cour de Cassation (Kasacinis teismas). 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Cour de Cassation šį klausimą pateikė nagrinėti Conseil Constitutionnel (Konstitucinė Taryba).

12

2014 m. birželio 13 d. Sprendimu Nr. 2014-401 QPC Conseil constitutionnel, nutarusi, kad „ginčijamos nuostatos taikomos tik moksleiviams ir studentams, neviršijusiems Socialinės apsaugos kodekso L. 381-4 straipsnyje nustatytos amžiaus ribos, kad būtų privalomai apdrausti socialiniu draudimu dėl jų įrašymo į mokslo įstaigą ar universitetą“, nusprendė, kad, pirma, „kaltinimas, kad įstatymų leidėjas, priimdamas ginčijamas nuostatas, neapibrėžė sąvokos „jauni asmenys“, [nepagrįstas] faktais“ ir, antra, „vienodo požiūrio principas nekliudo tam, kad teisės nuostatų, susijusių su moksleiviais ir studentais, taikymas būtų siejamas su amžiaus riba“.

13

Be to, priminusi, kad „išeitinė išmoka pagal terminuotą darbo sutartį dirbančiam samdomam darbuotojui mokama siekiant „kompensuoti mažų garantijų darbo situaciją“, kai pasibaigus jo sutarčiai darbo santykiai netęsiami pagal neterminuotą darbo sutartį“, Conseil constitutionnel iš to padarė išvadą, kad „pagal terminuotą darbo sutartį per mokyklines ar universitetines atostogas dirbančių studentų situacija nėra identiška nei studentų, kurie derina darbą su studijomis, situacijai, nei kitų samdomų darbuotojų, dirbančių pagal terminuotą darbo sutartį, situacijai“ ir todėl „nenumatydamas šios išmokos mokėjimo, kai sutartis sudaryta su per mokyklines ar universitetines atostogas dirbančiu moksleiviu ar studentu, kuris pasibaigus šioms atostogoms ketina toliau mokytis ar studijuoti, įstatymų leidėjas įtvirtino skirtingą požiūrį, pagrįstą skirtinga situacija, tiesiogiai atsižvelgdamas į įstatymo tikslą“.

14

Šiomis aplinkybėmis Conseil de prud’hommes de Paris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar remiantis bendruoju nediskriminavimo dėl amžiaus principu draudžiama nacionalinės teisės nuostata (Prancūzijos darbo kodekso L. 1243-10 straipsnis), pagal kurią per mokyklines arba universitetines atostogas dirbantiems jauniems asmenims neskiriama išmoka dėl mažų garantijų darbo, mokėtina tuo atveju, kai dirbama pagal terminuotą sutartį ir vėliau nepateikiamas pasiūlymas dirbti pagal neterminuotą sutartį?“

15

Per posėdį ieškovas pagrindinėje byloje aiškiai pripažino, kad jį ir atsakovės pagrindinėje byloje valdytojus siejo giminystės ryšys ir kad pagrindinė byla buvo iškelta tik turint tikslą ginčyti pagrindinėje byloje nagrinėjamas nuostatas. Faktas, kad atsakovė pagrindinėje byloje nepateikė pastabų nė viename proceso etape, jo nuomone, paaiškinamas mažu reikalaujamos sumos dydžiu.

16

Šiomis aplinkybėmis tikėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo gauto ieškinio tikrasis tikslas buvo ne gauti išeitinę išmoką, bet paprasčiausiai ginčyti šias nuostatas.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis tiesiogiai žino pagrindinės bylos aplinkybes, todėl geriausiai gali atlikti būtinus patikrinimus, turi patikrinti, ar taip yra, ir prireikus nustatyti galimas nacionalinėje teisėje numatytas sprendimo, kurį jis prašomas priimti, pasekmes.

18

Bet kuriuo atveju primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, jeigu nacionalinių teismų pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą, nebent akivaizdu, kad iš tikrųjų prašymu priimti prejudicinį sprendimą jo prašoma išspręsti dirbtinį ginčą arba pateikti konsultacinę nuomonę bendraisiais ar hipotetiniais klausimais, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ar teisines aplinkybes, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (Sprendimo DR ir TV2 Danmark, C‑510/10, EU:C:2012:244, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

19

Tokiu atveju neatmestina galimybė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas tikrai atitinka objektyvų poreikį išspręsti nacionaliniame teisme nagrinėjamą bylą. Iš tikrųjų neginčytina, kad pagrindinės bylos šalių sudaryta darbo sutartis realiai buvo vykdoma ir dėl jos vykdymo iškilo klausimas, susijęs su Sąjungos teisės išaiškinimu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Mangold, C‑144/04, EU:C:2005:709, 38 punktą).

20

Darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

21

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, konkrečiau kalbant, nediskriminavimo dėl amžiaus principas, nustatytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje ir konkrečiau apibrėžtas Direktyvoje 2000/78, turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią išeitinė išmoka, mokama kartu su darbo užmokesčiu pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, kai sutartiniai darbo santykiai netęsiami pagal neterminuotą darbo sutartį, nemokėtina tuo atveju, kai sutartis sudaryta su jaunu asmeniu jo mokyklinių ar universitetinių atostogų laikotarpiui.

22

Dėl Europos Komisijos klausimo, ar ieškovas pagrindinėje byloje gali būti laikomas „darbuotoju“, primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ši sąvoka yra autonominė ir neturi būti aiškinama siaurai. Taigi, pagal SESV 45 straipsnį „darbuotoju“ turi būti laikomas bet kuris asmuo, kuris užsiima realia ir faktine veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri yra visiškai nereikšminga ir pagalbinė. Pagal šią teismo praktiką darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą (Sprendimo Lawrie-Blum, 66/85, EU:C:1986:284, 16 ir 17 punktai; Sprendimo Collins, C‑138/02, EU:C:2004:172, 26 punktas; Sprendimo Trojani, C‑456/02, EU:C:2004:488, 15 punktas ir Sprendimo Neidel, C‑337/10, EU:C:2012:263, 23 punktas).

23

Šiuo atveju primintina, kad 2010 m. gruodžio 21 d. ieškovas pagrindinėje byloje buvo įdarbintas sudarius terminuotą darbo sutartį laikotarpiui nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 24 d. – per universitetines atostogas. Taigi, faktiška sutarties trukmė buvo tik keturios dienos.

24

Nors tiesa, jog aplinkybė, kad asmuo, saistomas darbo santykių, dirba tik labai nedaug valandų, gali būti rodiklis, jog vykdoma veikla yra tik nereikšminga ir pagalbinė, vis dėlto, neatsižvelgiant į ribotą iš profesinės veiklos gaunamo atlyginimo dydį ir į nedidelį jai vykdyti skirtų valandų skaičių, neatmestina, jog bendrai įvertinusios nagrinėjamus darbo santykius nacionalinės valdžios institucijos galėtų ją laikyti realia ir faktine veikla, galinčia ją vykdančiam asmeniui suteikti „darbuotojo“ statusą, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę (šiuo klausimu žr. Sprendimo Genc, C‑14/09, EU:C:2010:57, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

25

Norint bendrai įvertinti ieškovo pagrindinėje byloje darbo santykius reikia atsižvelgti į aplinkybes, susijusias ne tik su darbo trukme ir atlyginimo dydžiu, bet ir į galimą teisę į mokamas atostogas, į darbo užmokesčio mokėjimą ligos atveju, darbo sutarčiai galiojančios kolektyvinės sutarties taikymą, įmokų mokėjimą ir prireikus jų pobūdį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Genc, C‑14/09, EU:C:2010:57, 27 punktą).

26

Visų darbo santykių požymių galimų pasekmių ieškovo pagrindinėje byloje pagal darbo sutartį vykdomos veiklos realaus ir efektyvaus pobūdžio nustatymui ir jo, kaip darbuotojo, statusui analizė priklauso nacionalinio teismo kompetencijai. Iš tiesų jis vienintelis tiesiogiai žino pagrindinės bylos faktus ir todėl gali geriau atlikti reikalingus patikrinimus (Sprendimo Genc, C‑14/09, EU:C:2010:57, 32 punktas).

27

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi detaliai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, nurodytas šio sprendimo 25 punkte, siekdamas nustatyti, ar ieškovo pagrindinėje byloje darbo sutartis leidžia jam remtis „darbuotojo“ statusu, kaip ši sąvoka suprantama pagal Sąjungos teisę.

28

Tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad ieškovas pagrindinėje byloje turi būti laikomas darbuotoju, reikia išnagrinėti, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis jis pagrįstai gali remtis nediskriminavimo dėl amžiaus principu.

29

Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad „dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos“, įskaitant amžių. Jos 2 straipsnio 2 dalies a punkte patikslinama, kad, siekiant taikyti šio straipsnio 1 dalį, tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu.

30

Šiuo klausimu primintina, kad valstybėms narėms suteikta didelė diskrecija ne tik nuspręsti, kokio konkretaus tikslo siekti socialinės politikos ir užimtumo srityse, bet ir nustatyti priemones, kuriomis šio tikslo būtų siekiama (Sprendimo Schmitzer, C‑530/13, EU:C:2014:2359, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

31

Konkrečiai kalbant, situacijų panašumo reikalavimą, siekiant nustatyti, ar pažeistas vienodo požiūrio principas, reikia vertinti atsižvelgiant į visas joms būdingas aplinkybes (žr., be kita ko, Sprendimo Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt., C‑127/07, EU:C:2008:728, 25 punktą).

32

Taip pat reikia pabrėžti, kad, pirma, situacijos turi būti nebūtinai identiškos, o tik panašios ir, antra, šis panašumas turi būti vertinamas į atitinkamą išmoką atsižvelgiant ne bendrai ir abstrakčiai, bet specialiai ir konkrečiai (Sprendimo Hay, C‑267/12, EU:C:2013:823, 33 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

33

Taigi, reikia išnagrinėti, ar studento, kaip antai ieškovo pagrindinėje byloje, kuris per universitetines atostogas dirba pagal terminuotą darbo sutartį, situacija yra objektyviai panaši, atsižvelgiant į Darbo kodekso L. 1243‑8 straipsniu siekiamus tikslus, į darbuotojo, kuris pagal šią nuostatą turi teisę į išeitinę išmoką.

34

Šiuo atveju, kadangi išeitine išmoka, išmokama pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, pagal Darbo kodekso L. 1243‑8 straipsnio pirmą pastraipą siekiama kompensuoti darbuotojui mažų garantijų darbą, kai sutartiniai darbo santykiai netęsiami pagal neterminuotą darbo sutartį, šio kodekso L. 1243-10 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad ši išmoka nemokama jauniems asmenims, sudariusiems terminuotą darbo sutartį mokyklinių ar universitetinių atostogų laikotarpiui.

35

Taigi nacionalinis įstatymų leidėjas netiesiogiai, bet neišvengiamai manė, kad šie jauni asmenys pasibaigus darbo sutarčiai nepatenka į mažų garantijų darbo situaciją.

36

Iš tiesų primintina, kad, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė, darbas pagal terminuotą darbo sutartį, kurį per savo mokyklines ar universitetines atostogas atlieka moksleivis ar studentas, yra laikino ir papildomo pobūdžio, nes šis moksleivis ar studentas ketina tęsti studijas pasibaigus atostogoms.

37

Iš to matyti, kad laikant, jog jaunų asmenų, sudariusių terminuotą darbo sutartį mokyklinių ar universitetinių atostogų laikotarpiui, situacija nėra panaši į kitų kategorijų darbuotojų, kurie turi teisę į išeitinę išmoką, nacionalinis įstatymų leidėjas visiškai neviršijo savo diskrecijos socialinės politikos srityje.

38

Be to, šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad kitoms kategorijoms samdomų darbuotojų, kurių situacija pagal Darbo kodekso L. 1243‑8 straipsnio pirmą pastraipą panaši į ieškovo pagrindinėje byloje, kiek tai susiję su mažų garantijų darbu, pagal šio kodekso L. 1243‑10 straipsnį ši išmoka taip pat nemokama. Taip yra, be kita ko, darbuotojų, pasamdytų pagal šio kodekso L. 1242‑2 straipsnio 1 dalį pavaduoti šioje nuostatoje nustatytomis sąlygomis kitus darbuotojus, ar darbuotojų, pasamdytų pagal šio kodekso L. 1242‑2 straipsnio 3 dalį dirbti „sezoninį darbą arba darbą, kuriam atlikti tam tikruose veiklos sektoriuose, nustatytuose dekretais, išplėstinėmis kolektyvinėmis darbo sutartimis ar kolektyviniais susitarimais, įprasta nesudaryti neterminuotų darbo sutarčių, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį ir laikiną šių darbų pobūdį“, atveju.

39

Iš minėtų argumentų matyti, kad studento, kaip antai ieškovo pagrindinėje byloje, įdarbinto pagal terminuotą darbo sutartį jo universitetinių atostogų laikotarpiui, atsižvelgiant į Darbo kodekso L. 1243‑8 straipsnio pirmos pastraipos tikslą, situacija nėra objektyviai panaši į darbuotojų, kurie pagal šią nuostatą turi teisę į išeitinę išmoką. Todėl skirtingas požiūris į šių dviejų kategorijų darbuotojus nelaikomas diskriminacija dėl amžiaus.

40

Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: nediskriminavimo dėl amžiaus principas, nustatytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje ir konkrečiau apibrėžtas Direktyvoje 2000/78, turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią išeitinė išmoka, mokama kartu su darbo užmokesčiu pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, kai sutartiniai darbo santykiai netęsiami pagal neterminuotą darbo sutartį, nemokėtina tuo atveju, kai sutartis sudaryta su jaunu asmeniu jo mokyklinių ar universitetinių atostogų laikotarpiui.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

Nediskriminavimo dėl amžiaus principas, nustatytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje ir konkrečiau apibrėžtas 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvoje 2000/78/EB, nustatančioje vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią išeitinė išmoka, mokama kartu su darbo užmokesčiu pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, kai sutartiniai darbo santykiai netęsiami pagal neterminuotą darbo sutartį, nemokėtina tuo atveju, kai sutartis sudaryta su jaunu asmeniu jo mokyklinių ar universitetinių atostogų laikotarpiui.