—

Haeger & Schmidt GmbH, atstovaujamos advokato D. Le Prado,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos J.‑S. Pilczer ir D. Colas,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos F. Dedousi,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL C 334, 2005 12 30, p. 1; toliau – Romos konvencija), 4 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Vokietijos teisę įsteigtos bendrovės Haeger & Schmidt GmbH (toliau – Haeger & Schmidt), vienos šalies, ir Mutuelles du Mans assurances IARD (MMA IARD), J. Lorio, D. Miquel, kuris veikia kaip pagal Prancūzijos teisę įsteigtos bendrovės Safram intercontinental SARL (toliau – Safram) likvidatorius, Ace Insurance SA NV, Axa Corporate Solutions SA ir Va Tech JST SA (toliau – Va Tech), kitos šalies, ginčą dėl žalos, kurią pastaroji patyrė vežant transformatorių, kurį ji įsigijo savo veiklai, atlyginimo.

3

Romos konvencijos 4 straipsnyje „Taikytina teisė nesant pasirinkimo“ numatyta:

„1.   Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Nepaisant to, atskirai sutarties daliai, kuri yra labiau susijusi su kita valstybe, išimties tvarka gali būti taikoma tos kitos valstybės teisė.

2.   Atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalies nuostatas manoma, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi ta valstybė, kurios teritorijoje sutarties sudarymo metu yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, įprastinė gyvenamoji vieta arba, jei ji yra juridinio asmens teises turintis ar jų neturintis subjektas, – centrinė administracija. Tačiau jei sutartis yra sudaryta jos šaliai verčiantis verslu ar profesija, ta valstybė yra valstybė, kurioje yra pagrindinė verslo vieta, arba tais atvejais, kai pagal sutarties sąlygas sutartis turi būti vykdoma nepagrindinėje verslo vietoje, – valstybė, kurioje yra ta kita verslo vieta.

<...>

4.   Sutarčiai dėl prekių vežimo šio straipsnio 2 dalyje nustatyta prielaida netaikoma. Tokioje sutartyje, jei valstybė, kurioje sutarties sudarymo metu vežėjas turi pagrindinę verslo vietą, yra ir valstybė, kurioje yra pakrovimo vieta ar iškrovimo vieta arba siuntėjo pagrindinė verslo vieta, manoma, kad sutartis yra labiausiai susijusi būtent su ta valstybe. Taikant šią straipsnio dalį, frachtavimo vienai jūrų kelionei sutartis ir kitos sutartys, kurių pagrindinis tikslas [objektas] yra prekių vežimas, yra laikomos prekių vežimo sutartimis.

5.   Šio straipsnio 2 dalis netaikoma, jeigu negalima nustatyti sutarčiai labiausiai būdingos pareigos įvykdymo vietos ir remtis 2, 3, 4 dalyse nustatytomis prielaidomis, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe.“

4

2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, p. 6) priimtas vietoje Romos konvencijos. Šis reglamentas, remiantis jo 28 straipsniu, taikomas sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d.

5

Minėto reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Jei sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 4 straipsnio 1 ar 2 dalyje, nuostatų išvengimo sąlygoje turėtų būti numatyta, kad turi būti taikoma tos kitos valstybės teisė. Siekiant nustatyti tą valstybę, reikia, inter alia, atsižvelgti, ar ta sutartis turi labai glaudų ryšį su kita sutartimi ar sutartimis.“

6

Pagal to paties reglamento 22 konstatuojamąją dalį:

„Prekių vežimo sutarčių aiškinimo atveju nesiekiama iš esmės pakeisti Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies trečio sakinio. Taigi frachtavimo vienai jūrų kelionei sutartis ir kitos sutartys, kurių pagrindinis tikslas [objektas] yra prekių vežimas, yra laikomos prekių vežimo sutartimis <...>“

7

Reglamento Nr. 593/2008 5 straipsnyje „Vežimo sutartys“ numatyta:

„1.   Tiek, kiek prekių vežimo sutarčiai taikytina teisė nepasirinkta pagal 3 straipsnį, sutarčiai taikoma vežėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei gavimo vieta arba pristatymo vieta, arba siuntėjo įprasta gyvenamoji vieta taip pat yra toje valstybėje. Jei šie reikalavimai neįvykdyti, taikoma šalių sutartos pristatymo vietos valstybės teisė.

<...>

3.   Jei iš visų bylos aplinkybių aišku, kad sutartis, nesant pasirinktos teisės, yra akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 1 ar 2 dalyse, turi būti taikoma tos kitos valstybės teisė.“

8

2002 m. gruodžio 24 d. sudaryta sutartimi pagal Prancūzijos teisę įsteigta bendrovė Va Tech, kurios buveinė yra Lione (Prancūzija), pavedė Dechy (Prancūzija) įsteigtai bendrovei Safram, kaip pagrindinei krovinio ekspeditorei, suorganizuoti transformatoriaus iš Jungtinių Amerikos Valstijų gabenimą iš Antverpeno (Belgija) uosto į Lioną.

9

Safram, veikdama savo vardu, tačiau Va Tech sąskaita, sudarė su Haeger & Schmidt, kurios registruota buveinė yra Duisburge (Vokietija), antrą ekspedicijos sutartį, kurios objektas yra šio transformatoriaus gabenimas upių keliais. Haeger & Schmidt šiuo tikslu pasirinko Duėje (Prancūzija) įsisteigusį J. Lorio, kuris yra Belgijoje registruotos baržos El‑Diablo savininkas.

10

2003 m. sausio 23 d. Antverpene kraunamas transformatorius slydo triume ir dėl to minėta barža apvirto ir kartu su kroviniu nuskendo.

11

Va Tech kreipėsi į Duės komercinį teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo iš bendrovių Safram ir Haeger & Schmidt. Haeger & Schmidt paprašė įtraukti į bylą kaip trečiuosius asmenis vežėją J. Lorio ir jo draudikę Mutuelles du Mans assurances IARD (toliau – MMA IARD), kurios registruota buveinė yra Prancūzijoje.

12

2010 m. birželio 23 d. sprendimu Duės komercinis teismas patenkino prašymą priteisti žalos atlyginimą. Šis teismas nusprendė, kad nagrinėjamoms sutartims taikoma tik Prancūzijos teisė, ir pripažino bendroves Safram ir Haeger & Schmidt, kaip krovinio ekspeditores, atsakingomis už 2003 m. sausio 23 d. atsiradusią žalą.

13

Dėl šio sprendimo Haeger & Schmidt pateikė apeliacinį skundą.

14

2011 m. spalio 2 d. sprendimu Duės apeliacinis teismas patvirtino minėtą sprendimą ir priteisė iš Haeger & Schmidt bendrovėms Axa Corporate Solutions SA ir Ace Insurance SA NV, kurios yra subrogacijos tvarka Va Tech teises perėmusios draudikės, 285659,64 EUR su palūkanomis kaip žalos atlyginimą. Tokio dydžio skola įtraukta į bendrovės Safram, kuri tuo metu jau buvo pradėta likviduoti, įsipareigojimus. Šiuo klausimu tas teismas nusprendė, kad sutartiniams santykiams tarp skirtingų šioje byloje nagrinėjamų bendrovių taikytina Prancūzijos teisė, o dėl Safram ir Haeger & Schmidt konstatavo, jog Vokietijos teisė netaikoma prekių vežimo sutarčiai, kaip ji suprantama pagal Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalį, kurią viena Prancūzijos bendrovė, turinti registruotą buveinę Prancūzijoje, sudarė kitos Prancūzijos bendrovės sąskaita, kai iškrovimo vieta taip pat yra Prancūzijoje.

15

Haeger & Schmidt pateikė kasacinį skundą Cour de cassation, remdamasi vieninteliu pagrindu, siejamu su tuo, kad neteisingai buvo nustatyta byloje taikytina teisė. Šiuo klausimu ji teigė, kad vykdė šalis saistančiai krovinio ekspedicijos sutarčiai būdingą prievolę ir kad ji įsteigta Vokietijoje. Todėl, jos manymu, pagal Romos konvencijos 4 straipsnio 5 dalį Duės apeliacinis teismas galėjo taikyti Prancūzijos teisę tik palyginęs sąsajas tarp sutarties ir, viena vertus, Vokietijos Federacinės Respublikos, kurios teisė, galėtų būti taikoma pagal bendrąją jurisdikcijos prezumpciją, įtvirtintą šios konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje, ir, kita vertus, Prancūzijos Respublikos, kad, atsižvelgęs į visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, nustatytų valstybę, su kuria sutartis yra labiau susijusi, kaip tai suprantama pagal minėtos konvencijos 4 straipsnio 5 dalį.

16

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

17

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies paskutinis sakinys turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas krovinių ekspedicijos sutarčiai, ir, jei taip, kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad krovinių ekspedicijos sutartį būtų galima laikyti prekių vežimo sutartimi.

18

Iš pradžių reikia priminti, kad minėtos konvencijos 4 straipsnyje numatyti sąsajos kriterijai, kuriais remdamasis teismas turi nustatyti bet kokios kategorijos sutarčiai taikytiną teisę, jei šalys nėra jos pasirinkusios (žr. Sprendimo ICF, C‑133/08, EU:C:2009:617, 25 punktą).

19

Šis 4 straipsnis pagrįstas jo 1 dalyje įtvirtintu bendruoju principu, kad vertinant sutarties ryšį su nacionaline teise reikia nustatyti valstybę, su kuria ši sutartis „yra labiausiai susijusi“ (žr. Sprendimo ICF, EU:C:2009:617, 26 punktą).

20

Tačiau šio bendrojo principo taikymas sušvelnintas Romos konvencijos 4 straipsnio 2–4 dalyse nustatytomis prezumpcijomis.

21

Konkrečiai kalbant, pagal šio 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio prezumpciją sąsajos kriterijus yra sutarties šalies, turinčios vykdyti sutarčiai būdingą prievolę, gyvenamoji vieta.

22

Du pirmi Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies sakiniai atspindi prekių vežimo sutarties specifiką, kadangi šią sutartį bent jau užsienio elementą turinčioje situacijoje sunku susieti su sutarties šalies, turinčios vykdyti sutarčiai būdingą prievolę, gyvenamąja vieta, nes pagrindinis tokios sutarties objektas yra prekės gabenimas, o įprasta vežėjo gyvenamoji vieta neturi objektyvios sąsajos su minėta sutartimi. Taigi antrame šios 4 dalies sakinyje išsamiai išvardyti specialūs sąsajos kriterijai, skirti vežimo sutartims taikytinai teisei nustatyti.

23

To paties 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtis, leidžianti netaikyti minėtų prezumpcijų, kai iš visų aplinkybių matyti, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe (šiuo klausimu žr. Sprendimo ICF, EU:C:2009:617, 27 punktą).

24

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ir siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą, reikia išnagrinėti Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies trečią sakinį, kuriame teigiama, kad „frachtavimo vienai jūrų kelionei sutartis ir kitos sutartys, kurių pagrindinis tikslas [objektas] yra prekių vežimas, yra laikomos prekių vežimo sutartimis“.

25

Dėl žodžių junginio „laikomos prekių vežimo sutartimis“ ir sąlygų, kurioms esant kita sutartis gali būti pripažinta vežimo sutartimi, reikia priminti, kad, siekiant užtikrinti konvencijos veiksmingumą ja siekiamų tikslų atžvilgiu, reikia vienodų ir savarankiškų kriterijų (pagal analogiją žr. Sprendimo Koelzsch, C‑29/10, EU:C:2011:151, 32 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

26

Taip pat reikia priminti, kad Sprendimo ICF (EU:C:2009:617) 32–34 punktuose Teisingumo Teismas jau išaiškino šį minėto 4 straipsnio 4 dalies sakinį taip, kad pagal jį leidžiama kitas sutartis prilyginti vežimo sutartims, nes vienas iš šios nuostatos tikslų yra praplėsti šios 4 dalies antro sakinio taikymo sritį taip, kad į ją patektų sutartys, kurių pagrindinis objektas, net jeigu pagal nacionalinę teisę jos pripažįstamos frachtavimo sutartimis, yra prekių vežimas. Nustatant šį objektą reikia atsižvelgti į sutartinių santykių tikslą, taigi ir į visas šalies, turinčios vykdyti sutarčiai būdingą prievolę, pareigas.

27

Tas pats pasakytina apie krovinio ekspedicijos sutartį, kuri yra atskira sutartis, nes jai būdinga prievolė yra krovinio vežimo organizavimas. Kadangi krovinio ekspedicijos sutarties pagrindinis objektas nėra krovinio vežimas, jos negalima laikyti vežimo sutartimi.

28

Vis dėlto atsižvelgiant į sutartinių santykių tikslą, realiai vykdomą prievolę ir visas šalies, turinčios vykdyti sutarčiai būdingą prievolę, pareigas, o ne į tai, kaip sutartį kvalifikuoja šalys, krovinio ekspedicijos sutarčiai gali būti būdinga vežimo sutarties specifika, paminėta šio sprendimo 22 punkte, jei pagrindinis jos objektas yra paties prekės gabenimo atlikimas.

29

Pagrindinėje byloje iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad dvi pirmas sutartis, kurias sudarė, pirma, Va Tech ir Safram ir, antra, Safram ir Haeger & Schmidt, tą prašymą pateikęs teismas pripažino krovinio ekspedicijos sutartimis. Tam, kad transformatorius būtų pervežtas upių keliu Haeger & Schmidt sudarė vežimo sutartį su J. Lorio, kuriam priklauso kraunant prekę apvirtusi barža El‑Diablo.

30

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad pagrindinis Safram ir Haeger & Schmidt sudarytos sutarties objektas buvo „viso prekės gabenimo suorganizavimas, o ne paprasčiausias užsakovo teisinis atstovavimas“, be to, atlikdama veiksmus, kurių reikia aptariamam transformatoriui pervežti, Haeger & Schmidt veikė kaip tarpininkė savo atsakomybe ir savo vardu, tačiau užsakovo sąskaita.

31

Nagrinėdamas visas pagrindinės bylos aplinkybes, t. y. sutarties sąlygas, atspindinčias tarp šalių realiai susiklosčiusius ekonominius ir komercinius santykius, ir Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies tikslą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar nagrinėjamos krovinio ekspedicijos sutarties pagrindinis objektas yra atitinkamos prekės vežimas siaurąja prasme ir kokia jo apimtis.

32

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies paskutinį sakinį reikia aiškinti taip, kad ši nuostata taikoma krovinio ekspedicijos sutarčiai tik tuo atveju, kai pagrindinis sutarties objektas yra atitinkamos prekės vežimas siaurąja prasme, o tai turi išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

33

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar prekių vežimo sutarčiai taikytina teisė, kai jos negalima nustatyti pagal Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies antrą sakinį, turi būti nustatyta taikant bendrąją taisyklę, numatytą šio straipsnio 1 dalyje, ar bendrąją prezumpciją, įtvirtintą to paties straipsnio 2 dalyje.

34

Pagal Teisingumo Teismo praktiką nustatydamas taikytiną teisę nacionalinis teismas visuomet turi remtis minėtos konvencijos 4 straipsnio 2–4 dalyse įtvirtintomis prezumpcijomis, atitinkančiomis bendrą sutartinių santykių teisės numatomumo, taigi ir teisinio saugumo, reikalavimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo ICF, EU:C:2009:617, 62 punktą).

35

Todėl reikia išsiaiškinti, ar konstatavus, kad Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta prezumpcija netaikytina, nelieka galimybės remtis to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendrąja prezumpcija, todėl reikia taikyti jo 1 dalyje nustatytą bendrąją taisyklę.

36

Pagal minėtos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį prekių vežimo sutarčiai netaikoma to paties straipsnio 2 dalyje numatyta prezumpcija. Remiantis jo 4 dalies antru sakiniu, prekių vežimo sutarčiai taikoma valstybės, kurioje sudarant sutartį vežėjas turi pagrindinę verslo vietą, teisė, jei toje valstybėje yra prekės pakrovimo ar iškrovimo arba siuntėjo pagrindinė verslo vieta.

37

Taigi minėtame 4 straipsnyje aiškiai numatyta, kad, pirma, jo 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija netaikoma prekių vežimo sutarčiai. Antra, joje numatyti keli tokio tipo sutarčiai taikytinai teisei nustatyti skirti konkretūs sąsajos kriterijai, nes vien vežėjo gyvenamosios vietos šiuo atžvilgiu nepakanka.

38

Tokiomis aplinkybėmis Romos konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymas tokiai sutarčiai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, prieštarautų tiek to straipsnio 4 dalies tekstui, tiek jo logikai, jei dėl šios 4 dalies antrame sakinyje nustatytų kriterijų netenkinimo būtų nustatyta, kad negalima taikyti toje dalyje įtvirtintos prezumpcijos.

39

Be to, pirmesniame punkte pateiktas išaiškinimas taip pat atitinka Reglamente Nr. 593/2008 numatytų ginčų sprendimo taisyklių, susijusių su prekių vežimo sutartimis, formuluotę, tačiau šis reglamentas nėra ratione temporis taikomas pagrindinėje byloje. Pagal to reglamento 5 straipsnį tokio pobūdžio sutartims, kai netenkinami jame nustatyti sąsajos kriterijai, draudžiama taikyti valstybės, kurioje yra įprasta vežėjo gyvenamoji vieta, teisę ir jame aiškiai nustatyta, kad tokiu atveju taikoma valstybės, kurioje yra šalių sutarta pristatymo vieta, teisė.

40

Taigi, kai netenkinamos Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje numatytos sąlygos, sutarčiai taikytiną teisę nacionalinis teismas turi nustatyti ne remdamasis to straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kuri galutinai atmesta, bet pagal bendrąjį nustatymo principą, numatytą šio 4 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, t. y. nustatydamas valstybę, su kuria sutartis labiausiai susijusi.

41

Kaip savo rašytinėse pastabose teisingai pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, kadangi pagal minėtos konvencijos 4 straipsnio 5 dalį nacionalinis teismas turi taikyti valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi, teisę ir netaikyti teisės, kuri taikytina pagal to paties straipsnio 2–4 dalyse įtvirtintas prezumpcijas, juo labiau šis teismas turi taikyti valstybės, su kuria atitinkama sutartis labiausiai susijusi, teisę, kaip numatyta šio 4 straipsnio 1 dalyje, kai pagal 4 dalį negalima nustatyti prekių vežimo sutarčiai taikytinos teisės (šiuo klausimu žr. Sprendimo ICF, EU:C:2009:617, 63 ir 64 punktus).

42

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad prekių vežimo sutarčiai taikytina teisė, kai jos negalima nustatyti pagal šios nuostatos antrą sakinį, turi būti nustatyta pagal šio straipsnio 1 dalyje numatytą bendrąją taisyklę, pagal kurią šiai sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji labiausiai susijusi, teisė.

43

Turint omenyje atsakymą į pirmąjį klausimą, iš pradžių reikia pažymėti, kad trečiasis klausimas pateiktas tik tuo atveju, jei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis negali būti prilyginta vežimo sutarčiai, todėl jai netaikoma Romos konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji prezumpcija.

44

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Romos konvencijos 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui leidžiama nustatyti sutartiniams santykiams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, kuriems būdinga tai, kad pirmąjį ekspeditorių pakeitė antrasis ekspeditorius, kurio buveinė yra kitoje valstybėje narėje, taikytiną teisę remiantis vien pagrindinio ekspeditoriaus verslo vieta.

45

Kaip priminta šio sprendimo 22 punkte, pagal minėto 4 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad sutartis labiausiai susijusi su valstybe, kurioje sudarant šią sutartį yra šalies, turinčios vykdyti sutarčiai būdingą prievolę, įprasta gyvenamoji vieta, centrinė administracija, pagrindinė buveinė ar kita įstaiga, turinti vykdyti prievolę.

46

Vadinasi, tuo atveju, kai tai yra į Romos konvencijos 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį patenkanti sutartis ir galima nustatyti jai būdingą prievolę, nacionalinis teismas, kaip priminta šio sprendimo 35 punkte, visų pirma turi nustatyti taikytiną teisę pagal šioje 2 dalyje nustatytus konkrečius sąsajos kriterijus (šiuo klausimu žr. Sprendimo ICF, EU:C:2009:617, 62 punktą).

47

Kaip matyti tiek iš Romos konvencijos 4 straipsnio 2 dalies, kurioje aiškiai numatytas šio straipsnio 5 dalies taikymo atvejis, teksto, tiek iš Teisingumo Teismo praktikos, šios prezumpcijos galima netaikyti, kai tenkinamos šioje 5 dalyje numatytos sąlygos (šiuo klausimu žr. Sprendimo ICF, EU:C:2009:617, 63 ir 64 punktus).

48

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismas turi išsiaiškinti, antra, ar atsižvelgiant į visas jo sprendžiamo ginčo aplinkybes reikia atmesti išvadą, kurią jis padarė taikydamas minėtą 2 dalį. Tuo tikslu jis turi palyginti sutarties ryšius su, viena vertus, valstybe, kurioje sudarant sutartį yra šalies, turinčios vykdyti sutarčiai būdingą prievolę, įprasta gyvenamoji vieta, ir, kita vertus, kita valstybe, su kuria ši sutartis glaudžiai susijusi.

49

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi bendrai įvertinti visus sutartiniams santykiams būdingus objektyvius elementus ir atkreipti dėmesį į tą ar tuos, kurie, kaip jis mano, yra patys reikšmingiausi (pagal analogiją žr. Sprendimo Schlecker, C‑64/12, EU:C:2013:551, 40 punktą). Kaip pabrėžia Komisija, kaip į reikšmingus sąsajos elementus reikia atsižvelgti, be kita ko, ir į tai, ar atitinkama sutartis glaudžiai susijusi su viena ar daugiau kitų sutarčių, kurios atitinkamais atvejais sudaro tą pačią sutarčių grandinę, taip pat į prekių pristatymo vietą.

50

Šį aiškinimą taip pat patvirtina Reglamento Nr. 593/2008 20 konstatuojamoji dalis, kurioje kaip reikšmingas sąsajos kriterijus aiškiai nurodytas su atitinkama sutartimi susijusios sutarčių grandinės egzistavimas.

51

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Romos konvencijos 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad jeigu tvirtinama, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe nei ta, kurios teisė turi būti taikoma pagal minėtoje dalyje įtvirtintą prezumpciją, nacionalinis teismas turi palyginti sąsajas tarp šios sutarties ir, viena vertus, valstybės, kurios teisė turi būti taikoma pagal tą prezumpciją, ir, kita vertus, kitos susijusios valstybės. Tai darydamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas aplinkybes, įskaitant tai, ar yra kitų sutarčių, su kuriomis susijusi atitinkama sutartis.

52

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: