1.

Šiose sujungtose bylose Amtsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo kantono teismas, Vokietija) ir Amtsgericht Karlsruhe (Karlsrūhės kantono teismas, Vokietija) pateikti prejudiciniai klausimai iš esmės susiję su 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje ( 2 ) 3 straipsnio a ir b punktų išaiškinimu.

2.

Minėto straipsnio a ir b punktuose, be kitų šio reglamento nuostatų, reglamentuojama valstybių narių teismų jurisdikcija ratione loci ( 3 ) šioje srityje, alternatyviai nurodant „tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas[ą]“ arba „tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas[ą]“, patikslinus, kad reikalavimą pateikęs asmuo gali laisvai pasirinkti vieną iš šių jurisdikcijos pagrindų.

3.

Šios bylos susijusios su dviem ginčais dėl išlaikymo išmokų tarp nepilnamečio vaiko ir jo tėvo, taip pat ištekėjusios moters ir jos sutuoktinio. Minėti reikalavimai atitinkamai buvo pateikti kiekvieno iš miestų, kuriuose įprastai gyvena atitinkamos išlaikymo kreditorės, Amtsgericht (pirmosios instancijos kantono teismas). Tačiau, taikydamas nuostatą, kuria Vokietijos teisėje įgyvendinti Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktuose numatyti atvejai, kiekvienas iš minėtų teismų perdavė bylą Amtsgericht, įsteigtą mieste, kuris yra Oberlandesgericht (regioninio apeliacinio teismo) veiklos teritorijoje, kurioje gyvena minėtos ieškovės.

4.

Taigi Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar minėto reglamento 3 straipsnis, kuris valstybių narių teisinėse sistemose taikytinas tiesiogiai, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiami tokie valstybės narės teisės aktai kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos išlaikymo prievolių srityje užsienio teismų jurisdikcija tenka ne tam teismui, kurio įprasta veiklos teritorija apima vietovę, kurioje įprastai gyvena nacionalinėje teritorijoje įsikūrusi šalis.

5.

Nors Reglamentas Nr. 4/2009 taikytinas nuo 2011 m. birželio 18 d. ( 4 ), Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės priimti sprendimo dėl jame esančių nuostatų išaiškinimo ( 5 ). Taigi visų pirma reikėtų kelti klausimą dėl galimybės arba būtinybės atsižvelgti į principus, kylančius iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su kitomis tarp valstybių narių teismų taikytinomis priemonėmis jurisdikcijos civilinėse bylose srityje, ir tokiu atveju nustatyti, kiek analogiškas motyvavimas būtų reikšmingas aiškinant Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnį.

6.

Šie klausimai visų pirma kyla atsižvelgiant į minėto straipsnio ir nuostatų, susijusių su jurisdikcija išlaikymo prievolių srityje, teksto panašumus 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( 6 ) (toliau – Briuselio konvencija) ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 7 ) (toliau – reglamentas „Briuselis I“), kuris yra šios konvencijos tęsinys ( 8 ).

7.

Reglamento Nr. 4/2009 3 konstatuojamojoje dalyje, be kitų dokumentų, daroma aiški nuoroda į reglamentą „Briuselis I“. Jo 44 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad šiuo reglamentu iš dalies keičiamas reglamentas „Briuselis I“, „pakeičiant to reglamento nuostatas, taikytinas išlaikymo prievolėms“. Jo 15 konstatuojamojoje dalyje priduriama, kad, „siekiant užtikrinti išlaikymo kreditorių interesų gynimą ir skatinti tinkamą teisingumo vykdymą Europos Sąjungoje, turėtų būti pritaikytos jurisdikcijos normos, nustatytos reglamentu [„Briuselis I“] <...> ir nebeturėtų būti nuostatų nukreipiančių į nacionalinę teisę <…>“.

8.

Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktuose numatyta, kad „jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi:

9.

Reglamentas Nr. 4/2009 Vokietijos teisėje įgyvendintas 2011 m. gegužės 23 d. Įstatymu dėl išlaikymo išmokų išieškojimo užsienio valstybėse (Auslandsunterhaltsgesetz, toliau – AUG) ( 9 ).

10.

Klostantis faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos minėto įstatymo 28 straipsnio „Jurisdikcijų koncentracija“ 1 dalies pirmame sakinyje buvo numatyta, kad „jei šalies įprastinė gyvenamoji vieta yra ne Vokietijoje, reikalavimus bylose dėl išlaikymo priteisimo reglamento [Nr. 4/2009] 3 straipsnio a ir b punktuose nurodytais atvejais nagrinėja Amtsgericht, turintis išimtinę jurisdikciją Oberlandesgericht veiklos teritorijoje, kurioje yra atsakovo ar kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta <…>“.

11.

2013 m. gegužės 29 d. nepilnametė Sophia Marie Nicole Sanders, atstovaujama savo motinos, kreipėsi į Amtsgericht, esantį Metmane (Vokietija), t. y. mieste, kuriame yra jos įprastinė gyvenamoji vieta, ir pareikalavo, kad jos tėvas D. Verhaegen, gyvenantis Belgijoje, mokėtų jai išlaikymo išmoką.

12.

Išklausęs šalis, Amtsgericht Mettmann, taikydamas AUG 28 straipsnio 1 dalį, perdavė bylą Amtsgericht Düsseldorf (Vokietija) kaip kantono pirmosios instancijos teismui, įsteigtam regioninio apeliacinio teismo, t. y. Oberlandesgericht Düsseldorf, veiklos teritorijoje, kurioje yra išlaikymo kreditorės įprastinė gyvenamoji vieta.

13.

Tačiau Amtsgericht Düsseldorf suabejojo savo paties teritorine jurisdikcija, nes manė, kad pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktą kompetentingas teismas turi būti tos valstybės narės vietos, kurioje įprastai gyvena ieškovė, teismas, šiuo atveju – Amtsgericht Mettmann. Taigi 2013 m. liepos 16 d. sprendimu Amtsgericht Düsseldorf nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [AUG] 28 straipsnio 1 dalis prieštarauja reglamento [Nr. 4/2009] 3 straipsnio a ir b punktams?“

14.

B. Huber iškėlė bylą Amtsgericht Kelio mieste (Vokietija), kuriame ji įprastai gyvena, kad jos sutuoktinis M. Huber, gyvenantis Barbadose, būtų įpareigotas mokėti jai išlaikymo išmoką gyvenant skyrium (separacijos).

15.

Per pirminę procedūrą, susijusią su teisminės pagalbos skyrimu, Amtsgericht Kehl perdavė bylą Amtsgericht Karlsruhe (Vokietija), remdamasis tuo, kad pagal AUG 28 straipsnio 1 dalį šis teismas vienintelis yra kompetentingas, nes ieškovės įprastinė gyvenamoji vieta yra Oberlandesgericht Karlsruhe veiklos teritorijoje.

16.

Abiem šalims pagrindinėje byloje kilo abejonių dėl minėto 28 straipsnio atitikties Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktams, todėl 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Amtsgericht Karlsruhe nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [AUG] 28 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys, kuriame numatyta, kad jeigu šalis neturi įprastinės gyvenamosios vietos šalies teritorijoje, Amtsgericht, esantis Oberlandesgericht veiklos teritorijoje, kurioje yra atsakovo ar kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti reikalavimus dėl išlaikymo prievolių reglamento [Nr. 4/2009] 3 straipsnio a ir b punktuose numatytais atvejais, atitinka pastarąją nuostatą?“

17.

2013 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑400/13 ir C‑408/13 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas sprendimas.

18.

Rašytines pastabas pateikė Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Posėdis nebuvo surengtas.

19.

Kadangi Teisingumo Teismui šiose bylose pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą formuluotės gali kelti sunkumų, pirmiausia reikia apibrėžti jo kompetencijos ribas šioje srityje, o tuomet patikslinti, kokias nuostatas reikia išaiškinti, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnį ir į kitus jo straipsnius.

20.

Pirmiausia, panašiai kaip Vokietijos vyriausybė, siūlau Teisingumo Teismui pagal savo praktiką performuluoti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų klausimus, t. y. kad jais būtų siekiama ne išaiškinti šiuose klausimuose nurodytas Vokietijos teisės nuostatas ir įvertinti, ar jomis pažeidžiama Sąjungos teisė, nes tai nepriklauso jo kompetencijai nagrinėjant SESV 267 straipsniu grindžiamus ieškinius ( 10 ), o išanalizuoti Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnį taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams būtų pateikta visa naudinga Sąjungos teisės aiškinimo informacija, kad jie galėtų išnagrinėti savo bylas ( 11 ).

21.

Antra, reikia pažymėti, kad abu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą ir dėl Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a punkto, ir dėl jo b punkto išaiškinimo, nurodant, kad AUG 28 straipsnio 1 dalis taikoma „[minėto reglamento] 3 straipsnio a ir b punktuose numatytais atvejais“ (pažymėta mano).

22.

Tačiau Komisija teigia, kad šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą akivaizdžiai nepriimtini, nes jie susiję su minėto reglamento 3 straipsnio a punktu, o, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, tik minėto straipsnio b punktas turi ryšį su šių bylų tikrove ar dalyku, taigi yra svarbus bylai.

23.

Iš tiesų abiejuose pagrindinėse bylose vykstančiuose procesuose ieškovės yra išlaikymo kreditorės, pasirinkusios kreiptis į Vokietijos teritorijoje, kur jos įprastai gyvena, esantį teismą, o toks atvejis patenka į Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkto taikymo sritį. Šiomis aplinkybėmis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai klausia, kuris iš Vokietijos teismų, remiantis minėta nuostata, turi būti laikomas turinčiu jurisdikciją ratione loci pagal „vietą, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta“, atsižvelgiant į Vokietijos teisės nuostatos keliamas abejones.

24.

Tačiau minėto reglamento 3 straipsnio a punkto, kuriame numatyta „atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos“ teismo jurisdikcija, taikymas pagrindinėse bylose nekelia jokios konkrečios problemos. Todėl, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo praktiką, kuria remiantis jis neturi atsakyti į prejudicinį klausimą ar jo dalį, kurie akivaizdžiai nėra objektyviai būtini prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamam ginčui išspręsti ( 12 ), manau, kad šioje byloje pateiktą atsakymą reikėtų apriboti Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkto išaiškinimu.

25.

Vis dėlto, siekiant pateikti tokį išaiškinimą, reikėtų atsižvelgti į bendresnę šioje byloje reikšmingos nuostatos sistemą ( 13 ) ir visų pirma pažymėti tai, kad minėto 3 straipsnio a ir b punktai suformuluoti tapačiai, t. y. tapačiai suformuluota frazė, dėl kurios kyla klausimų ( 14 ), ir kad minėti punktai taikytini tuo pačiu atveju, t. y. kai reikalavimas, susijęs su išlaikymo prievole, pateikiamas kaip pagrindinis reikalavimas ( 15 ).

26.

Trečia, galima pažymėti, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, susijusiame su byla Huber (C‑408/13), Amtsgericht Karlsruhe primena, jog AUG 28 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatytas išimtinis jurisdikcijos pobūdis gali prieštarauti ne tik Reglamento Nr. 4/2009 28 straipsnio 3 straipsniui, bet ir jo 4 ir 5 straipsniams ( 16 ), tačiau jis savo pateikiamame prejudiciniame klausime jų nenurodo. Komisija siūlo Teisingumo Teismui išaiškinti minėtus 4 ir 5 straipsnius, nes šis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be savo suformuluoto klausimo, nori sužinoti, ar minėtų nuostatų neatitinka ir nagrinėjama jurisdikcijų koncentracija.

27.

Manau, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką ( 17 ) jam nereikia šiuo atžvilgiu priimti sprendimo, nes Amtsgericht Karlsruhe apribojo Teisingumo Teismui pateiktą klausimą Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio taikymo srities apibrėžimu, ir nors šio reglamento 4 ir 5 straipsniai tikrai yra aptariami, tačiau nėra minėto klausimo objektas, todėl nėra lemiamos priežasties priimti sprendimo dėl savo paties kompetencijos pagal šio teismo atliktą vertinimą ( 18 ).

28.

Kadangi šiose bylose Teisingumo Teismo prašoma pirmą kartą išaiškinti Reglamentą Nr. 4/2009, reikia kelti klausimą, ar kokių nors gairių ar atsakymo požymių galima rasti atsižvelgiant į gretimas priemones. Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia išnagrinėti, ar reikia gretinti su tarptautinėmis konvencijomis ar kitais reglamentais, susijusiais su teismų jurisdikcija civilinėse bylose, nes kai kuriuose iš jų yra nuostatų, kurios tikrai panašios į Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktą (1). Jeigu taip, tuomet, atsižvelgiant į pastarojo dokumento specifiką, reikėtų nustatyti, kiek, atlikus tokį palyginimą, galima aiškinti pagal analogiją, ypač atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su tomis kitomis priemonėmis (2).

29.

Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktas suformuluotas panašiai kaip ir taisyklės dėl „specialiosios jurisdikcijos“ išlaikymo prievolių srityje, esančios Briuselio konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje ( 19 ) ir reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 2 dalyje, kuriose nurodyta, kad šioje srityje kompetentingas teismas yra „kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos arba [įprastinės] gyvenamosios vietos [teismas]“ ( 20 ).

30.

Nors išlaikymo prievolės vis dėlto nepatenka į reglamento „Briuselis I“ taikymo sritį ( 21 ), manau, kad Teisingumo Teismo praktika, susijusi su Briuselio konvencijos ir minėto reglamento nuostatomis, yra reikšminga analizuojant atitinkamas Reglamento Nr. 4/2009 nuostatas. Be to, nors toks analogiškas požiūris turi būti šiek tiek patikslintas, man atrodo, kad sąvokas, kurios yra šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą objektas, reikėtų aiškinti atsižvelgiant į tą teismų praktiką dėl toliau nurodytų priežasčių.

31.

Pirma, esminės sąsajos tarp reglamento „Briuselis I“ ir Reglamento Nr. 4/2009 yra akivaizdžios skaitant pastarąjį reglamentą, nes jo preambulėje daug kartų minimas reglamentas „Briuselis I“ ( 22 ), o jo 68 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad juo pakeičiamos reglamento „Briuselis I“ nuostatos, taikytinos išlaikymo prievolių srityje.

32.

Antra, konkrečiau kalbant apie Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos taisykles, šios nuostatos genezė patvirtina tokių sąsajų buvimą. Iš tiesų pirminiame Komisijos pasiūlyme pabrėžiamas poreikis gerinti išlaikymo kreditoriaus galimybes, kurios jam jau suteikiamos pagal reglamente „Briuselis I“ įtvirtintas jurisdikcijos taisykles ( 23 ). Komunikate dėl šio pasiūlymo komentaro ( 24 ) patvirtinta, kad minėtame 3 straipsnyje iš esmės pakartojamos atitinkamos reglamento „Briuselis I“ nuostatos ( 25 ), kurios vis dėlto buvo šiek tiek pakeistos, siekiant panaikinti dviprasmybes ( 26 ), pritaikyti šias nuostatas prie šeimos teisės ypatumų ( 27 ) ir išplėsti taikymo sritį ( 28 ).

33.

Atsižvelgdamas į visa tai, manau, kad galima tarti, jog minėto straipsnio nuostatas reikia aiškinti pagal teismų praktiką, susijusią su Briuselio konvencijos ir reglamento „Briuselis I“ nuostatomis, kiek jos yra lygiavertės ( 29 ), vis dėlto taikant kai kurias išlygas, susijusias su pačiais Reglamento Nr. 4/2009 tikslais, kurie nurodyti toliau ( 30 ).

34.

Išsamumo sumetimais reikia išnagrinėti, ar būtina palyginti su kitomis priemonėmis nei minėta konvencija ir reglamentas, kurie taip pat taikytini teismų jurisdikcijos civilinėse bylose srityje, o konkrečiai – šeimos bylose ( 31 ).

35.

Kalbant apie 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo ( 32 ), Reglamento Nr. 4/2009 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad yra būtina atsižvelgti į šią konvenciją ( 33 ). Joje nėra tiesioginių jurisdikcijos taisyklių ( 34 ), tačiau su ja susijusiuose parengiamuosiuose dokumentuose pateikiama informacijos, naudingos sprendimui šioje byloje priimti, nes juose patikslinta, kad nuostatos, kuriose numatyta kompetencija, susijusi su kreditoriaus gyvenamąja ar nuolatine gyvenamąja vieta, „priimtos siekiant apsaugoti (paprastai) silpnesniąją šalį (t. y. kreditorių), suteikiant jam galimybę pareikšti ieškinį jam patogiame teisme, t. y. vietoje, kurioje jis gyvena“ ( 35 ).

36.

Kalbant apie reglamentą, kuris paprastai vadinamas reglamentu „Briuselis IIa“ ( 36 ), pažymėtina, kad į jo taikymo sritį tikrai nepatenka išlaikymo prievolės ( 37 ), nes jo priėmimo metu reglamente „Briuselis I“ buvo, o dabar – Reglamente Nr. 4/2009 yra specialiųjų nuostatų. Vis dėlto, norint palyginti, galima pažymėti, kad jame įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių bendras tikslas yra paskirti „valstybės narės teismus“ ( 38 ), o ne „tos vietos, kurioje yra <...>, teismą“, kaip nurodyta Reglamento Nr. 4/2009 ( 39 ) 3 straipsnio b punkte.

37.

Iš pradžių noriu patikslinti, kad, nors Reglamente Nr. 4/2009 esančios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su atitinkamomis Briuselio konvencijos ir reglamento „Briuselis I“ nuostatomis, iš šios teismų praktikos kylantys principai neturėtų būti perkeliami mechaniškai.

38.

Iš tiesų toks aiškinimas pagal analogiją turi savo ribas, atsižvelgiant į konkretų Reglamento Nr. 4/2009 tikslą, dėl kurio tapo būtina atlikti pritaikymus prie jurisdikcijos taisyklių, esančių reglamente „Briuselis I“ ( 40 ), nors, priešingai tam, kas galėjo būti nurodyta dėl reglamento „Briuselis IIa“ ( 41 ), Reglamentas Nr. 4/2009 susijęs ne tik su neturtiniais, bet ir su turtiniais santykiais. Pabrėžiu, kad šios mišrios priemonės taikymo sritis buvo suvokiama plačiau nei reglamento „Briuselis I“ taikymo sritis ir dalykiniu ( 42 ), ir geografiniu požiūriu ( 43 ).

39.

Mano nuomone, kyla mažai abejonių dėl principo, kurį Teisingumo Teismas nuolat taiko, aiškindamas Briuselio konvencijos ir reglamento „Briuselis I“ konvencijos nuostatas ( 44 ), pagal kurį Reglamento Nr. 4/2009 sąvokos turi būti apibrėžiamos savarankiškai, t. y. atskirai nuo vienoje ar kitoje valstybėje narėje vyraujančios reikšmės, perkėlimo šiai bylai, siekiant kuo labiau užtikrinti iš šio dokumento kylančių teisių ir pareigų lygybę ir vienodumą valstybėms narėms ir suinteresuotiesiems asmenims. Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 4/2009 11 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad terminas „išlaikymo prievolės“, kaip jis suprantamas šiame reglamente, „turėtų būti aiškinamas autonomiškai“ ( 45 ), ir taip įtvirtinamas metodas, kuriuo Teisingumo Teismas vadovavosi savo praktikoje, susijusioje su Briuselio konvencijos 5 straipsnio 2 dalimi ( 46 ), kurioje taip pat aiškiai pripažinta išlaikymo kreditoriaus sąvokos autonomija ( 47 ). Taigi manau, kad, siekiant atsakyti į įvairiose bylose kylančius klausimus, reikia remtis atitinkamo reglamento sistema ir tikslais ( 48 ).

40.

Be to, nors reglamento „Briuselis I“ preambulėje aiškiai nenurodyta, man atrodo nepaneigiama, kad jo 15 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinti bendrieji tikslai ( 49 ) taip pat sudaro jurisdikcijos taisyklių, numatytų Reglamente Nr. 4/2009 ( 50 ), pagrindą. Tačiau šie tikslai, t. y. „užtikrinti išlaikymo kreditorių interesų gynimą“ ir „skatinti tinkamą teisingumo vykdymą Europos Sąjungoje“ ( 51 ), iš esmės būdingi ir pastarajam reglamentui ir jais Teisingumo Teismas turi vadovautis pateikdamas išaiškinimą šioje byloje. Nereikia pamiršti, kad siekis sustiprinti visų išlaikymo kreditorių teisėtų interesų apsaugą ( 52 ) iš tikrųjų buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių Europos teisės aktų leidėjas nusprendė neįtraukti išlaikymo prievolių į reglamento „Briuselis I“, susijusio su turtinėmis prievolėmis apskritai, taikymo sritį ir priimti specialų dokumentą, t. y. Reglamentą Nr. 4/2009 ( 53 ). Be to, minėtas siekis aiškiai matyti iš jo nuostatų ( 54 ).

41.

Todėl manau, kad šiose bylose reikia kuo labiau atsižvelgti į ankstesnę Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Briuselio konvencijos ir reglamento „Briuselis I“ nuostatoms lygiaverčių nuostatų aiškinimu, tačiau atliekant pritaikymus, kurių gali reikėti dėl Reglamento Nr. 4/2009 ypatumų.

42.

Prejudicinių klausimų, kuriuos atitinkamai pateikė Amtsgericht Düsseldorf ir Amtsgericht Karlsruhe, esmė ta pati. Atsižvelgiant į toliau pateiktus paaiškinimus ( 55 ), juos reikia suprasti kaip tokius, kuriais siekiama nustatyti, ar Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktą reikia aiškinti (mano nuomone, savarankiškai) ( 56 ) taip, kad leidžiama, jog tokiuose valstybės narės teisės aktuose, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje ( 57 ), tarpvalstybinių bylų atveju būtų numatyta jurisdikcijų koncentracija pirmosios instancijos teisme, kuris nebūtinai sutampa su tos pačios instancijos teismo, kurio veiklos teritorijoje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, tačiau kurio teritorinė jurisdikcija nustatoma pagal apeliacinio teismo veiklos teritoriją, kurioje yra išlaikymo kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, jurisdikcija.

43.

Savo pastabose Vokietijos vyriausybė ir Komisija siūlo atsakyti taip pat, t. y. kad Sąjungos teisė neprieštarauja tokiai jurisdikcijos taisyklei, kuri numatyta atitinkamoje Vokietijos nuostatoje. Tačiau byloje Sanders (C‑400/13) ( 58 ) ir byloje Huber (C‑408/13) ( 59 ) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai laikėsi priešingos nuomonės.

44.

Pastarasis požiūris man atrodo geriau pagrįstas dėl priežasčių, susijusių ir su Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkto tikslu (1), šios nuostatos tekstu ir pačiu dokumento, kurioje ši nuostata yra, pobūdžiu (2), taip pat šios nuostatos sistema (3). Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus reikia laikytis pozicijos, kurios, mano nuomone, negalima pagrįstai paneigti argumentais, pateiktais pagrindinėje byloje nagrinėjamai Vokietijos taisyklei pagrįsti (4).

45.

Vokietijos vyriausybė ir Komisija sutinka, kad Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktu siekiama reglamentuoti valstybių narių teismų tarpvalstybinę jurisdikciją ir teritorinę jurisdikciją kiekvienoje valstybėje narėje ( 60 ).

46.

Kaip jau pažymėjau ( 61 ), vienas iš pagrindinių Reglamento Nr. 4/2009 tikslų, išdėstytų jo 3 straipsnyje, yra išlaikymo kreditoriaus apsauga, nes jis laikomas silpnesniąja šalimi santykiuose, atsiradusiuose iš išlaikymo prievolės, ir dėl to galinčiame prasidėti procese ( 62 ). Šią aplinkybę Teisingumo Teismas pabrėžė savo praktikoje, susijusioje su Briuselio konvencijos 5 straipsnio 2 dalimi ( 63 ).

47.

Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 4/2009 5 ir 9 konstatuojamosiose dalyse primenama, kad vienas iš jo priėmimo tikslų buvo supaprastinti kreditorių galimybes gauti ir susigrąžinti jiems priklausančią išlaikymo išmoką, nes tai nebuvo įmanoma pagal Briuselio konvenciją ir reglamentą „Briuselis I“, visų pirma sustabdant šios srities sprendimų vykdymą su sąlyga, kad jie buvo priimti laikantis tam tikrų šiame reglamente numatytų minimalių proceso garantijų ( 64 ).

48.

Vokietijos vyriausybės ir Komisijos teigimu, pagrindinėje byloje nagrinėjami Vokietijos teisės aktai neprieštarauja Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktui ir visų pirma apsauginei kreditoriaus funkcijai, kuri, kaip jos pripažįsta, įtvirtinta šioje nuostatoje.

49.

Man tai atrodo abejotina, visų pirma atsižvelgiant į šioje nuostatoje numatytą papildomą tikslą, t. y. kreditoriaus ir teismo, kuriame iškelta byla, artumo garantiją. Šiuo dvejopu – apsaugos ir artumo – tikslu jau buvo grindžiama Briuselio konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė ( 65 ), o Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktas yra akivaizdus jos atitikmuo, ir ši taisyklė juo tik sustiprinta ( 66 ). Iš tiesų, remiantis Komisijos pasiūlymo motyvuojamąja dalimi, susijusia su minėto reglamento priėmimu, „reglamento „Briuselis I“ tarptautinės jurisdikcijos taisyklės jau suteikia išlaikymo kreditoriui galimybę pareikšti ieškinį šalia jo esančiai institucijai, tačiau padėtis gali būti dar pagerinta“ ( 67 ). Tokia aplinkybė konkrečiai reiškia poreikį užtikrinti, kad kreditorius galėtų bylinėtis nepatirdamas per daug materialinių sunkumų, susijusių su persikėlimu, tačiau kartu ir tai, kad jis galėtų remtis savo teisėmis teisme, kuris gali geriausiai išanalizuoti vietos ekonominius ypatumus, kad būtų apibrėžti kreditoriaus ištekliai ir poreikiai ir atitinkamai išlaikymo skolininko galimybė prie jų prisidėti ( 68 ).

50.

Manau, kad Reglamentu Nr. 4/2009 nustatyta suderinta jurisdikcijos taisyklių sistema ir jos teikiami pranašumai gali prarasti savo veiksmingumą, visų pirma, teisinio saugumo požiūriu, jeigu Teisingumo Teismas šioje byloje minėto reglamento 3 straipsnio b punktą aiškintų taip, kad valstybėms narėms būtų leidžiama nacionaliniu lygmeniu vėl nustatyti tarpvalstybinėms byloms skirtas jurisdikcijos taisykles, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjama taisyklė, pagal kurią jurisdikcija suteikiama regioninio apeliacinio teismo veiklos teritorijoje, kurioje kreditorius turi įprastinę gyvenamąją vietą, esančiam pirmosios instancijos teismui, net jei ši įprastinė gyvenamoji vieta yra įprastoje minėto teismo veiklos teritorijoje.

51.

Tačiau tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinių bylų kreditorius tikrai gyvena atitinkamo regioninio apeliacinio teismo veiklos teritorijoje, tačiau ne pirmosios instancijos teismo, kuriam pagal nagrinėjamą Vokietijos nuostatą priskiriama teritorinė jurisdikcija, veiklos teritorijoje. Iš tiesų nekyla jokių abejonių, kad šioje byloje Amstgericht Mettmann ir Amstgericht Kehl yra tų vietų, kur atitinkamų išlaikymo išmokų kreditoriai turi savo įprastinę gyvenamąją vietą, teismai. Kitaip tariant, AUG 28 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje neapsiribojama vien sąvokos „tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktą, nacionalinės apibrėžties pateikimu, nes tai yra nuostata, kuria paskirstoma pirmosios instancijos teismų jurisdikcija, atsižvelgiant į minėtos gyvenamosios vietos buvimą apeliacinių teismų, kurie patys nėra kompetentingi priimti sprendimo kaip pirmoji instancija dėl ginčo, susijusio su išlaikymo prievole, veiklos teritorijoje.

52.

Kitas, bendresnis, Reglamente Nr. 4/2009 numatytos suderintos sistemos tikslas, panašiai kaip ir Briuselio konvencijoje ir vėliau reglamente „Briuselis I“ įtvirtintas tikslas, yra kiek įmanoma išvengti nuorodų į nacionalinės teisės jurisdikcijos taisykles ( 69 ). Kaip buvo pabrėžta pranešimuose, susijusiuose su Briuselio konvencija, joje numatytomis specialiosiomis jurisdikcijos taisyklėmis siekiama leisti, kad atitinkamų valstybių teismų jurisdikciją būtų galima apibrėžti, nesant reikalo remtis teismo vietos teise ( 70 ). Toks nacionalinių arba pernelyg plačių jurisdikcijos taisyklių atmetimas vėliau padeda pripažinti sprendimus visose valstybėse narėse, o tai yra kertinis Europos teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose aspektas. Tačiau tarp šių specialiųjų jurisdikcijos taisyklių yra šios konvencijos 5 straipsnio 2 dalis, taikytina išlaikymo prievolių srityje, iš kurios yra kilęs Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktas.

53.

Tokį nacionalinėje teisėje įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių atmetimą patvirtina Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkto formuluotė, ypač jeigu ją palygintume su kitų gretimų nuostatų tekstu.

54.

Iš pradžių norėčiau pabrėžti, kad mano neatrodo pagrįsta manyti, kaip siūlo Vokietijos vyriausybė, jog jeigu būtų vadovaujamasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų pateikta pozicija, Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio žodžiai „tos vietos, kurioje“ būtų aiškinami pažodžiui, todėl kreditorius turėtų galėti pareikšti ieškinį tame pačiame mieste, kuriame gyvena, ir todėl teismas turėtų būti prieinamas „kiekvienoje įsivaizduojamoje geografinėje vietovėje ar kiekvienoje valstybės narės savivaldybėje“.

55.

Tikrai įprasta, jog valstybių narių teismų sistemos organizavimas grindžiamas principu, kad kiekvienas teismas turi veiklos teritoriją, atitinkančią šalies teritorijos dalį, kurioje jis vykdo savo funkcijas, ir ji gali apimti ne vieną, o kelias vietoves, miestus ar savivaldybes ( 71 ).

56.

Manau, minėtą frazę veikiau reikėtų suprasti kaip tiesiog reiškiančią, kad nagrinėjama jurisdikcijos taisykle nustatomas teismas, kurio įprastoje veiklos teritorijoje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, todėl nėra naudinga ar net įmanoma kokia nors įgyvendinimo nacionalinėje teisėje priemonė ( 72 ).

57.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal SESV 288 straipsnį Sąjungos teisės reglamentas taikomas visuotinai, jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse ( 73 ). Pagal klasikinę teismų praktiką negalima jokia nacionalinė priemonė, kuria siekiama inkorporuoti ar perkelti reglamento nuostatas į vidaus teisę, nesant valstybių narių teisėkūros kompetencijos. Valstybės narės turi papildyti reglamentą nacionalinėmis priemonėmis tik tuomet, jeigu pačiame reglamente daroma nuoroda į nacionalines jo įgyvendinimo nuostatas arba nacionaliniu lygmeniu būtina, siekiant užtikrinti jo taikymą, priimti išsamesnes nuostatas ( 74 ). Mano nuomone, AUG 28 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys apima daugiau nei tai, kas leidžiama nacionalinės teisės aktų leidėjui, nes Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkte, kuris yra tiesiogiai taikytinas, numatyta, kad jurisdikcijos taisyklės nereikia niekaip sukonkretinti nacionaliniu lygmeniu.

58.

Iš tiesų Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkto formuluotė ypatinga, nes joje nurodant „tos vietos, kurioje <...>, teismas“ įtvirtinama specialiosios jurisdikcijos taisyklė, leidžianti tiesiogiai nustatyti teismą, valstybių narių vidaus teisėje nuo jos nenukrypstant ( 75 ). Kaip pripažįsta Komisija, ši nuostata skiriasi nuo nuostatų, kuriose nurodomas ne vienintelis teismas, o priešingai – visi valstybės narės teismai, kaip antai šio reglamento 6 straipsnio ( 76 ) ar reglamento „Briuselis I“ 2 straipsnio 1 dalies ( 77 ). Be to, Reglamento Nr. 4/2009 autoriai 3 straipsnio a ir b punktuose pasirinko vartoti žodžius „tos vietos, kurioje“, kurie akivaizdžiai skiriasi nuo žodžių „valstybė narė“, kurioje yra vienos iš šalių įprastinė gyvenamoji vieta, ir kurie išlaikyti, pavyzdžiui, 4 straipsnio a punkte.

59.

Manau, kad dėl šios formuluotės ypatumų šiai bylai negalima pritaikyti Teisingumo Teismo pozicijos, kurios jis laikėsi Sprendime Apostolides ( 78 ) ir pagal kurią nustatant kompetentingus teismus, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnį, neribojama kiekvienos valstybės narės galimybė nustatyti savo teismų organizavimą ir paskirstyti teismų jurisdikciją savo teritorijoje ( 79 ). Iš tiesų minėto 22 straipsnio 1 dalyje, kuri buvo aiškinama tame sprendime, buvo nurodyti „valstybės narės, kurioje yra turtas, teismai“, o Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkte nurodytas „tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas“ (pažymėta mano). Manau, terminologiniai skirtumai leidžia šias dvi nuostatas aiškinti skirtingai ar net priešingai.

60.

Vis dėlto, nepaisant detalumo, Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkto formuluotė nėra naujoviška, nes lygiavertė formuluotė yra ir įvairiose Briuselio konvencijos, ir reglamento „Briuselis I“ nuostatose ( 80 ), o, kiek žinau, Teisingumo Teismas niekada nemanė, kad valstybės narės turi galimybę pakeisti šių nuostatų taikymo sritį nacionalinėje teisėje įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis ( 81 ). Todėl, mano nuomone, šiose bylose nėra priežasties jų pripažinti.

61.

Remiantis Teisingumo Teismo pozicija, kurios jis laikėsi visų pirma dėl kitų dokumentų, susijusių su teismų bendradarbiavimu civilinėse bylose ( 82 ), Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į kitas šio reglamento nuostatas, nes jame įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė nėra izoliuota ir sudaro normų, kurios vienos kitas papildo, dalį.

62.

Visų pirma galima pažymėti, kad minėto reglamento 3 straipsnyje nurodyti keturi jurisdikcijos pagrindai, taikytini alternatyviai, nesant hierarchijos, priešingai, nei yra bendrosios jurisdikcijos taisyklės ir specialiųjų jurisdikcijos taisyklių, esančių ir Briuselio konvencijoje, ir reglamente „Briuselis I“, santykio atveju ( 83 ). Be to, ieškovui visų pirma minėto 3 straipsnio a ir b punktais suteikta pasirinkimo galimybė atrodo neutralesnė nei minėtuose kituose dviejuose dokumentuose, nes nesvarbu, ar šia galimybe pasinaudoja išlaikymo kreditorius, ar skolininkas, nors praktiškai pagal Reglamentą Nr. 4/2009 būtent skolininkas lieka mažiau palankioje padėtyje nei kreditorius ( 84 ).

63.

Mano nuomone, ypatinga Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio struktūra yra labai informatyvi siekiant atsakyti į šiose bylose pateiktus klausimus. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šio straipsnio a ir b punktuose reglamentuojami du atvejai, kai reikalavimas dėl išlaikymo prievolės pateikiamas kaip pagrindinis reikalavimas. Tačiau to paties straipsnio c ir d punktai taikytini tuo atveju, kai toks reikalavimas yra ne atskiras, o „papildantis“ kitą ieškinį, susijusį atitinkamai su asmenų būkle ar tėvų pareigomis. Tačiau tik antruoju atveju siekiant nustatyti kompetentingą teismą daroma aiški nuoroda į teismo vietos valstybės teisę ( 85 ). A contrario, manau, pagal minėtus a ir b punktus sąmoningai nebuvo palikta jokios vietos nacionalinėms taisyklėms.

64.

Ši pozicija patvirtinama atlikus palyginimą su kitomis Reglamento Nr. 4/2009 nuostatomis. 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės pateikia informaciją visų pirma apie teismų, kurių kompetencijai priklauso nagrinėti prašymus dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pagal šio reglamento 27 straipsnio 1 dalį ( 86 ). Ir tik šiuo pagrindu Vokietijos Federacinė Respublika ir kitos valstybės narės galėjo nuspręsti, kad, kalbant apie jų teritoriją, „sprendimus dėl [tokių] prašymų <...> priima kantono teismo (Amtsgericht), esančio aukštesnės instancijos regioninio teismo (Oberlandesgericht) veiklos teritorijoje, kurioje įprastai gyvena asmuo, prieš kurį pateiktas prašymas ar kurio veiklos teritorijoje prašoma vykdymo (jurisdikcijų koncentracija) <…>“ ( 87 ). Tačiau minėto reglamento 3 straipsnio b punkte panaši galimybė nenumatyta.

65.

Iš šios analizės, grindžiamos bendra atitinkamo reglamento struktūra, matyti, kad pagal tai, kaip minėtoji nuostata suformuluota, Sąjungos teisės aktų leidėjas savanoriškai apribojo valstybių narių laisvę nustatyti nacionalinius teismus, kurie yra kompetentingi išlaikymo prievolių srityje.

66.

Siekdamos apginti šioje byloje ginčijamą Vokietijos taisyklę, Vokietijos vyriausybė ir Komisija pateikia argumentus, kurie, mano nuomone, nėra įtikinami.

67.

Jų teigimu ir remiantis bylos medžiagoje pateikta informacija, atrodo, kad Vokietijos teisės aktų leidėjas manė, kad AUG 28 straipsnyje numatyta jurisdikcijų koncentracija tarptautinių išlaikymo prievolių srityje turėtų teigiamą poveikį organizuojant teisingumo sistemą, nes galima būtų turėti specializuotą teismą, kuris būtų labiau specializuotas nagrinėti tokio pobūdžio ginčus ir veiktų kiekviename Vokietijos teritorijos regione.

68.

Byloje Huber (C‑408/13) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo manantis, kad AUG 28 straipsnio 1 dalyje iš esmės reglamentuojama jurisdikcija ratione loci, nors Vokietijos teisės aktų leidėjas susiejo šią nuostatą su teismų procedūros organizavimu ir paprastinimu. Taigi dėl tokių procedūrinių pranašumų, kurių tikrumu minėtasis teismas abejoja ( 88 ), nagrinėjami teisės aktai gali paveikti Sąjungos teisėje numatytas tarpvalstybinės jurisdikcijos taisykles.

69.

Tiesa, kad pirmenybės geram teisingumo vykdymui teikimas, visų pirma priskiriant sudėtingesnes bylas to paties teismo jurisdikcijai, atitinka vieną iš Reglamento Nr. 4/2009 tikslų, paminėtų jo 15 konstatuojamojoje dalyje. Tačiau šį tikslą reikėtų suprasti ne tik kaip siekį kuo racionaliau organizuoti teismų sistemą, bet ir kaip siekį atsižvelgiant į proceso šalių (ar tai būtų atsakovas, ar ieškovas) interesą visų pirma lengviau kreiptis į teismą ir galėti numatyti jurisdikciją dėl glaudaus teismo ir ginčo ryšio ( 89 ).

70.

Šiuo atžvilgiu galima paminėti kai kuriuos Teisingumo Teismo sprendimus, susijusius su valstybės narės priimtomis vidaus jurisdikcijos reguliavimo normomis, tačiau, mano nuomone, kyla rimtų abejonių dėl galimybės pritaikyti šią teismo praktiką šiai teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose tarp valstybių narių sričiai.

71.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, nesant atitinkamos srities Sąjungos teisės aktų, teismų instancijų skaičius nustatomas ar procedūriniai ypatumai reglamentuojami ir teismai, kompetentingi nagrinėti vidaus ieškinius, paskiriami kiekvienos valstybės narės teisinėje sistemoje, ir patikslinęs, kad tokios taisyklės, kuriomis siekiama bendrojo gero teisingumo vykdymo intereso, turi būti viršesnės už konkrečius interesus, vis dėlto su išlyga, kad paisoma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 90 ).

72.

Pagal minėtus principus valstybei narei priimti tokias proceso ar jurisdikcijos taisykles leidžiama tik jeigu, viena, ieškiniai, kuriais siekiama užtikrinti, kad būtų paisoma asmenų iš Sąjungos teisės kylančių teisių, nebūtų paduodami mažiau palankiomis sąlygomis nei tos, kurios numatytos dėl ieškinių, skirtų apsaugoti teisėms, kylančioms iš vidaus teisės aktų, ir, kita, šios taisyklės nesukelia asmenims tokių procedūrinių nepatogumų, dėl kurių jiems taptų pernelyg sunku įgyvendinti iš Sąjungos teisės kylančias teises ( 91 ).

73.

Tačiau manau, kad ši teismo praktika, susijusi su valstybių narių procedūrine autonomija, nėra reikšminga šiai bylai, nes labai skiriasi narinėjamų sprendimų ir šių bylų aplinkybės. Iš tiesų Teisingumo Teismui šioje byloje keliamas klausimas ne dėl vienos valstybės narės vidaus teisės procedūrinių nuostatų, o dėl jurisdikcijos taisyklių, kurios teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje buvo suvienodintos visose valstybėse narėse, išaiškinimo ( 92 ). Be to, šioje byloje nekalbama apie Sąjungos teisės suteikiamų materialinių teisių teisminę apsaugą nacionaliniu lygmeniu.

74.

Bet kuriuo atveju, jeigu minėta teismo praktika vis dėlto būtų pritaikyta pagrindinių bylų aplinkybėmis, pateisinimas, grindžiamas gero teisingumo vykdymo tikslu, būtų apribotas Teisingumo Teismo nurodytomis sąlygomis, kuriomis apibrėžiamas valstybių narių kišimasis į teismo procesus, t. y. kad asmenims nebūtų nepalankiau įgyvendinti prerogatyvų, kurios jiems suteikiamos pagal Sąjungos teisę. Tačiau šiuo atveju man atrodo, kad dėl Vokietijos teisės aktų, atsižvelgiant į tarpvalstybines išlaikymo prievoles, iš teismo, kuris paprastai yra kompetentingas dėl kreditorių įprastinės gyvenamosios vietos, t. y. remiantis glaudžiu teismo ir ginčo ryšiu, atimamos funkcijos, tačiau ši jurisdikcija išlieka nepakitusi, jeigu nagrinėjami tapatūs prašymai, bet neturintys užsienio elemento.

75.

Todėl manau, kad frazę „tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas“ reikia aiškinti taip, kad pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktą kompetentingas yra tas teismas, kurio įprastoje veiklos teritorijoje yra atitinkamo išlaikymo kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta. Iš to darytina išvada, kad toks valstybės narės teisės aktas kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje neatitinka minėtų nuostatų, nes dėl jo tarpvalstybiniais atvejais teritorinė jurisdikcija gali būti perduota kitam pirmosios instancijos teismui nei tas, kuriam suinteresuotasis asmuo iš esmės priklauso dėl savo nuolatinės gyvenamosios vietos.

76.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta, siūlau Teisingumo Teismui į atitinkamai Amtsgericht Düsseldorf (byla C‑400/13) ir Amtsgericht Karlsruhe (byla C‑408/13) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 3 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, jog frazė „tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas“ reiškia, kad teritorinę jurisdikciją turi tas teismas, kurio įprastoje veiklos teritorijoje yra atitinkamo išlaikymo kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, todėl toks valstybės narės teisės aktas kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, pagal kurį tarpvalstybinių ginčų atveju išimtinė jurisdikcija priskiriama pirmosios instancijos teismui, įsteigtam regioninio apeliacinio teismo veiklos teritorijoje, kurioje įprastai gyvena nacionalinėje teritorijoje įsikūrusi šalis, yra nesiderinamas su minėta nuostata.