TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. birželio 12 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Šeštoji PVM direktyva — Atleidimas nuo mokesčio — 13 straipsnio B skirsnio d punkto 3 ir5 papunkčiai — „Kitų vertybinių popierių“ ir „kitų apyvartinių dokumentų“ sąvokos„ — Pardavimo skatinimo sistema — Nuolaidų kortelė — Apmokestinamoji vertė“

Byloje C‑461/12

dėl Gerechtshof 's‑Hertogenbosch (Nyderlandai) 2012 m. spalio 11 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. spalio 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Granton Advertising BV

prieš

Inspecteur van de Belastingdienst Haaglanden / kantoor Den Haag

TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai E. Juhász, A. Rosas (pranešėjas), D. Šváby ir C. Vajda,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Noort ir C. Wissels,

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Murrell, padedamos baristerio R. Hill,

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Cordewener ir E. Manhaeve,

susipažinęs su 2013 m. spalio 24 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23; toliau – Šeštoji direktyva) išaiškinimo.

2

Šis pašymas pateiktas nagrinėjant Granton Advertising BV (toliau – Granton Advertising) ir Inspecteur van de Belastingdienst Haaglanden / kantoor den Haag (Haaglanden mokesčių inspekcijos inspektorius, Hagos skyrius, toliau – Inspecteur) ginčą dėl Granton Advertising 2001–2005 m. įvykdytų nuolaidų kortelių pardavimo sandorių apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM).

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Šeštosios direktyvos VIII antraštinės dalies „Apmokestinamoji vertė“ 11 straipsnio A skirsnio „Šalies teritorijoje“ 3 dalyje nustatyta:

„Į apmokestinamąją vertę neįeina:

<...>

b)

kainos nuolaidos klientui, suteikiamos tiekimo metu;

<...>“

4

Šios direktyvos X antraštinės dalies „Atleidimas nuo mokesčio“ 13 straipsnį „Atleidimas nuo mokesčio šalies teritorijos ribose“ sudaro A skirsnis („Tam tikros visuomenei naudingos veiklos atleidimas nuo mokesčio“), B skirsnis („Kiti atleidimo nuo mokesčio atvejai“) ir C skirsnis („Pasirinkimo galimybės“).

5

Pagal minėtos direktyvos 13 straipsnio B skirsnį:

„Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio <...>:

<...>

d)

šiuos sandorius:

<...>

3)

sandorius, įskaitant derybas, dėl indėlių ir einamųjų sąskaitų, mokėjimų, pervedimų, skolų, čekių ir kitų apyvarčių [apyvartinių] dokumentų, bet išskyrus skolų išieškojimą ir faktoringą;

<...>

5)

sandorius, įskaitant derybas, bet išskyrus valdymą ir saugojimą, susijusius su akcijomis, turto dalimis bendrovėse ar asociacijose, įmonių obligacijomis ir kitais vertybiniais popieriais, išskyrus:

dokumentus, nustatančius nuosavybės teisę į prekes,

5 straipsnio 3 dalyje nurodytas teises ar vertybinius popierius;

<...>“

Nyderlandų teisė

6

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 1968 m. birželio 28 d. Apyvartos mokesčio įstatymo (Wet op de omzetbelasting, Staatsblad 1968, Nr. 329) 11 straipsnyje nustatyta:

„1.   Bendruoju administraciniu aktu nustatytomis sąlygomis mokesčiu neapmokestinami:

<...>

i.

toks prekių tiekimas ir paslaugų teikimas:

<...>

sandoriai, įskaitant tarpininkavimą, bet išskyrus saugojimą ir valdymą, susiję su finansinėmis priemonėmis ir kitais vertybiniais popieriais, išskyrus dokumentus, kuriais nustatoma nuosavybės teisė į prekes;

<...>

j.

šios paslaugos:

<...>

sandoriai, įskaitant tarpininkavimą, dėl atsiskaitymų negrynaisiais pinigais, einamųjų sąskaitų, indėlių, mokėjimų, pervedimų, skolų, čekių ir kitų apyvartinių dokumentų, bet išskyrus skolų išieškojimą;

<...>“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

7

Pagrindinės bylos aplinkybės susiklostė 2001–2005 m. laikotarpiu, per kurį Nyderlandų bendrovė Granton Advertising, kurios pavadinimas iki 2004 m. birželio 7 d. buvo Granton Marketing BV, vertėsi vadinamųjų Granton kortelių (toliau – Granton kortelės) leidyba ir pardavimu. Ši kortelė, kuri vartotojams buvo parduodama už 15–25 eurus, savo ruožtu suteikdavo jiems teisę palankiomis sąlygomis įsigyti tam tikrą kiekį prekių arba gauti paslaugų iš verslininkų ir įmonėse, kaip antai restoranuose, kinuose, viešbučiuose ar saunose, kurie tuo tikslu buvo sudarę atitinkamą susitarimą su Granton Advertising (toliau – dalyvaujančios įmonės). Granton kortelių buvo galima įsigyti jų pardavimo vietose, šios iš Granton Advertising gaudavo atlygį už kiekvieną parduotą kortelę.

8

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyto pavyzdinio Granton Advertising ir dalyvaujančios įmonės susitarimo teksto matyti, kad su Granton Advertising bendradarbiaujančių dalyvaujančių įmonių tikslas buvo paskatinti klientus pirkti jų prekes ir paslaugas. Dalyvaujančios įmonės šiuo tikslu įsipareigodavo priimti jiems pateikiamas galiojančias Granton korteles ir pateikti prekes ir (arba) suteikti paslaugas, išvardytas kiekvienoje Granton kortelėje, tačiau neviršijant joje nurodytos didžiausios vertės.

9

Iš šio pavyzdinio susitarimo taip pat matyti, kad Granton Advertising buvo atsakinga už Granton kortelių kūrimą, gamybą, platinimą, reklamavimą ir pardavimą. Pasirašius susitarimą, Granton Advertising iš dalyvaujančių įmonių mokesčio už Granton korteles neimdavo ir iš jų jokio atlyginimo negaudavo.

10

Dėl minėtoms kortelėms būdingų ypatumų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Granton kortelė jos turėtojui suteikdavo teisę gauti užsakymų nuolaidas iš kortelėje nurodytų dalyvaujančių įmonių. Nuolaida būdavo suteikiama kiekvienoje kortelėje nurodytiems įvairaus pobūdžio pasiūlymams, nelygu, kokius susitarimus dalyvaujanti įmonė buvo sudariusi su Granton Advertising. Nuolaidomis buvo galima pasinaudoti pateikiant kortelę, prie kortelės pridėtą kuponą arba dalyvaujančiai įmonei padarant atitinkamą įrašą kortelėje. Kiti Granton kortelės privalumai – dažnai jos turėtojai įsigydami du siūlomos prekės vienetus arba dvi paslaugas mokėdavo vieno vieneto kainą. Be to, Granton kortelė sumanyta taip, kad jos turėtojas nuolaidą gaudavo pasinaudojęs jau pirmą kartą. Neretai kortelės galiojimo laikotarpiu, kuris paprastai buvo šeši mėnesiai, joje nurodytu (-ais) pasiūlymu (-ais) būdavo galima pasinaudoti keletą kartą arba netgi kasdien.

11

Granton kortelės nebuvo asmeninės ir galėjo būti perleidžiamos. Tačiau jų nebuvo galima išmainyti į pinigus arba prekes.

12

2005 m. Inspecteur patikrino Granton Advertising buhalterinę apskaitą. Manydamas, kad Granton kortelių pardavimas, kuriuo vertėsi ši įmonė, buvo PVM apmokestinamas sandoris, Inspecteur jai išsiuntė pranešimą apie PVM nepriemoką. Granton Advertising dėl to pateikus skundą, priminime apie nepriemoką buvo nustatyta 643567 eurų suma.

13

Granton Advertising savo ruožtu manė, kad Granton kortelių pardavimas neapmokestinamas PVM, ir dėl šio Inspecteur sprendimo pateikė skundą Rechtbank Breda (Bredos pirmosios instancijos teismas). Tačiau Rechtbank Breda atmetė Granton Advertising skundą, nes manė, kad Granton kortelės nėra „kiti vertybiniai popieriai“ arba „kiti apyvartiniai dokumentai“, kaip jie suprantami pagal Šeštąją direktyvą, visų pirma atsižvelgiant į direktyvos, kurioje šios sąvokos vartojamos, kontekstą ir į šių sąvokų reikšmę olandų ir kitomis kalbomis. Be to, šias sąvokas, Rechtbank Breda nuomone, reikia aiškinti siaurai.

14

Šį Rechtbank Breda sprendimą Granton Advertising apeliacine tvarka apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Gerechtshof ‘s-Hertogenbosch (Hertogenboso apeliacinis teismas). Šis teismas mano, kad sąvokas „kiti vertybiniai popieriai“ ir „kiti apyvartiniai dokumentai“ galbūt būtų galima aiškinti plačiau, nei aiškino Rechtbank Breda. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad nei direktyvos priėmimo parengiamieji dokumentai, nei doktrina, nei teismų praktika nepadeda apibrėžti šių sąvokų apimties tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje.

15

Šiomis aplinkybėmis Gerechtshof ‘s-Hertogenbosch nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)

Ar <...> Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto [5] papunktyje vartojama sąvoka „kiti vertybiniai popieriai“ turi būti aiškinama kaip apimanti Granton kortelę, kuri yra perleidžiama kortelė, naudojama (iš dalies) sumokėti už prekes ir paslaugas, ir jeigu taip, ar tokios kortelės leidyba ir pardavimas atleidžiami nuo PVM?

2)

Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, ar <...> Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 3 papunktyje vartojama sąvoka „kiti apyvartiniai dokumentai“ turi būti aiškinama kaip apimanti Granton kortelę, kuri yra perleidžiama kortelė, naudojama (iš dalies) sumokėti už prekes ir paslaugas, ir jeigu taip, ar tokios kortelės leidyba ir pardavimas atleidžiami nuo PVM?

3)

Jeigu Granton kortelė yra „kitas vertybinis popierius“ arba „kitas apyvartinis dokumentas“, kaip jie suprantami pagal nurodytas nuostatas, ar atsakant į klausimą dėl jų leidybos arba pardavimo atleidimo nuo PVM yra svarbu tai, kad, naudojant tokią kortelę, praktikoje surinkti PVM (nuo proporcingos už tokią kortelę sumokėto atlygio dalies) būtų iliuzija?“

Dėl prejudicinių klausimų

16

Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punktas aiškintinas taip, kad nuolaidų kortelės pardavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra sandoris, susijęs su „kitais vertybiniais popieriais“, arba dėl „kitų apyvartinių dokumentų“, kaip jie suprantami atitinkamai pagal šios nuostatos, kurioje numatyti tam tikri sandoriai, kuriuos valstybės narės turi atleisti nuo PVM, 5 ir 3 papunkčius.

Pirminės pastabos

17

Pažymėtina, kad Granton kortelių apmokestinimas PVM ir galimas šio mokesčio apskaičiavimas priklauso nuo teisinių ir ekonominių šių kortelių ypatumų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑427/98, EU:C:2002:581, 57 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai visų pirma susiję su galimu tokių kortelių pardavimo sandorio atleidimu nuo mokesčio, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokios sąlygos taikomos prekybai minėtomis kortelėmis, nes tie aspektai turi įtakos apmokestinamo sandorio nustatymui ir jo pobūdžio vertinimui.

18

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu paaiškėja, kad Granton kortelės turėtojas gali gauti dalyvaujančių įmonių siūlomus produktus arba paslaugas iš įmonių ir Granton Advertising sutartomis palankiomis sąlygomis, įskaitant kainų nuolaidas. Nors iš prejudicinio klausimo formuluotės matyti, kad Granton kortelė „naudojama (iš dalies) sumokėti“ už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas, remiantis kitais sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą turinio elementais, akivaizdu, kad kortelės turėtojui ją pateikus dalyvaujančiai įmonei, ši atsisako reikalauti dalies įprastos kainos, o kortelės turėtojas nemoka atitinkamos nuolaidos dydžio sumos.

19

Darytina prielaida, kad aplinkybė, jog dalyvaujanti įmonė sutinka atsisakyti sumos, kuri atitinka pagal minėtas palankias sąlygas gautos nuolaidos dydį, yra, kaip rašytinėse pastabose teigia ir Europos Komisija, kainos nuolaida, kaip ji suprantama pagal Šeštosios direktyvos 11 straipsnio A skirsnio 3 dalies b papunktį. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, tokia nuolaida, kuri nėra įtrauktina į nagrinėjamo sandorio apmokestinamąją vertę, sudaro visų pirma įprastos mažmeninės pardavimo kainos ir mažmenininko faktiškai gautos pinigų sumos skirtumą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Boots Company, C‑126/88, EU:C:1990:136, 22 punktą ir Sprendimo Argos Distributors, C‑288/94, EU:C:1996:398, 16 punktą).

20

Be to, dėl Granton kortelių pardavimo sandorio apmokestinamosios vertės pažymėtina, kad vartotojų už Granton kortelės įsigijimą Granton Advertising sumokėtos sumos negalima laikyti netiesioginiu atlygiu arba jo dalimi už naudą, kurią vartotojai vėliau gali gauti iš dalyvaujančių įmonių. Iš esmės nėra pakankamo tiesioginio ryšio tarp sumos, kurią vartotojas sumokėjo siekdamas gauti Granton kortelę, ir pačių vartotojų iš dalyvaujančių įmonių galbūt gautų prekių arba paslaugų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Coöperatieve Aardappelenbewaarplaats, 154/80, EU:C:1981:38, 12 punktą ir Sprendimo Hotel Scandic Gåsabäck, C‑412/03, EU:C:2005:47, 22 punktą).

21

Nepaisant to, kad Granton kortelių turėtojai ir dalyvaujančios įmonės nėra sudarę susitarimo, o šios įmonės negauna jokios dalies pajamų, kurias iš šių kortelių pardavimo gauna Granton Advertising, šiuo atveju nėra ir būtino ryšio tarp vartotojo mokėjimo Granton Advertising, siekiant gauti Granton kortelę, ir paties vartotojo iš dalyvaujančių įmonių galbūt gautos nuolaidos vertės. Galimų nuolaidų dydis, kurį lemia visų pirma minėtos kortelės naudojimas ir dalyvaujančių įmonių pasiūlymų buvimas, yra atsitiktinis ir jo iš anksto praktiškai neįmanoma nustatyti (pagal analogiją žr. Sprendimo Lebara, C‑520/10, EU:C:2012:264, 38 punktą).

22

Šiomis aplinkybėmis laikytina: pirma, priešingai, nei nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Granton kortelės naudojimas negali būti „mokėjimas“ pagal Šeštąją direktyvą, nes tai faktiškai yra kainos nuolaida, antra, dalyvaujančių įmonių duotos kainų nuolaidos neįeina į šių įmonių ir Granton kortelės turėtojų galbūt įvykdytų sandorių apmokestinamąją vertę ir, trečia, minėto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotais klausimais siekiama visų pirma nustatyti, ar Granton kortelių pardavimo vartotojams sandoris – neatsižvelgiant į kitus tų pačių vartotojų su dalyvaujančiomis įmonėmis galbūt įvykdytus sandorius – turi būti atleidžiamas nuo PVM.

Dėl Granton kortelių pardavimo sandorio atleidimo nuo mokesčio

23

Sprendžiant, ar Granton kortelių pardavimo sandorį atleisti nuo PVM, reikia nustatyti, ar tokios nuolaidų kortelės patenka į „kitų vertybinių popierių“ ir „kitų apyvartinių dokumentų“ sąvokas, įtvirtintas atitinkamai Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 ir 3 papunkčiuose.

24

Visos rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikusios bylos šalys, t. y. Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija, mano, kad nuolaidų kortelės, kaip antai Granton kortelės, neįeina į minėtas sąvokas ir todėl jų pardavimas nėra nuo PVM atleistas sandoris.

25

Svarbu priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, Šeštosios direktyvos 13 straipsnyje numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai yra savarankiški Sąjungos teisės institutai, kurių tikslas – išvengti skirtumų taikant PVM sistemą įvairiose valstybėse narėse (Sprendimo Nordea Pankki Suomi, C‑350/10, EU:C:2011:532, 22 punktas ir nurodyta teismo praktika), ir kad šios sąvokos turi būti aiškinamos siaurai, nes jomis nukrypstama nuo bendro principo, pagal kurį PVM apmokestinamas kiekvienas apmokestinamojo asmens paslaugų teikimas už atlygį (Sprendimo Stichting Uitvoering Financiële Acties, 348/87, EU:C:1989:246, 13 punktas ir Sprendimo Skandinaviska Enskilda Banken, C‑540/09, EU:C:2011:137, 20 punktas).

26

Norint nustatyti, ar nuolaidų kortelės, kaip antai Granton kortelės, patenka, viena vertus, į „kitų vertybinių popierių“, o, kita vertus, į „kitų apyvartinių dokumentų“ sąvokas, įtvirtintas Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkte, visų pirma reikia atsižvelgti į šios nuostatos formuluotę, kontekstą, kuriame vartojamos šios sąvokos, ir toje nuostatoje numatyto atleidimo nuo mokesčio tikslus (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktą; Sprendimo ebookers.com Deutschland, C‑112/11, EU:C:2012:487, 12 punktą ir Sprendimo RVS Levensverzekeringen, C‑243/11, EU:C:2013:85, 23 punktą).

Dėl klausimo, ar Granton kortelės patenka į „kitų vertybinių popierių“ sąvoką

27

Kiek tai susiję su nagrinėjimą atleidimą nuo mokesčio numatančios nuostatos formuluote, primintina, kad pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį valstybės narės nuo mokesčio atleidžia visų pirma sandorius, susijusius su „akcijomis, turto dalimis bendrovėse ar asociacijose, įmonių obligacijomis ir kitais vertybiniais popieriais“. Nors šis atleidimas nuo mokesčio konkrečiai susijęs, viena vertus, su vertybiniais popieriais, kurie suteikia teisę turėti juridinių asmenų kapitalo dalių, o, kita vertus, su obligacijomis, šioje nuostatoje reglamentuojamus „kitus vertybinius popierius“ turi būti galima taip pat priskirti bent jau prie „vertybinių popierių“. Taigi pagal savo pobūdį jie turi būti laikomi panašiais į šioje nuostatoje konkrečiai nurodytus vertybinius popierius.

28

Pastarąjį teiginį patvirtina vertybiniai popieriai, kuriems aiškiai netaikomas toje pačioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio, t. y. dokumentai, nustatantys nuosavybės teisę į prekes, ir akcijos ar akcijoms ekvivalentiškos nuosavybės dalys, kurios jų savininkui de jure ar de facto suteikia nekilnojamojo turto ar jo dalies nuosavybės ar valdymo teises, jeigu pastarieji valstybėje narėje pagal Šeštosios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies c punktą laikomi materialiuoju turtu (šiuo klausimu žr. Sprendimo DTZ Zadelhoff, C‑259/11, EU:C:2012:423, 42 punktą). Pastarųjų kaip „vertybinių popierių“ pobūdis, pagal kurį jie visų pirma reiškia nuosavybės į kilnojamąjį arba nekilnojamąjį turtą teises, nors jiems ir netaikomas šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio, yra atspirties taškas sprendžiant, kaip pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį turi būti suprantamas „vertybinis popierius“.

29

Dėl šios nuostatos konteksto reikia priminti Teisingumo Teismo praktiką, kuria remiantis pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punktą nuo PVM atleisti sandoriai pagal savo prigimtį yra finansiniai sandoriai. Nors tokie sandoriai, apibrėžti pagal teikiamų paslaugų pobūdį, nebūtinai atliekami bankų ar kitų finansų įstaigų, visi jie patenka į finansinių sandorių sritį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Velvet & Steel Immobilien, C‑455/05, EU:C:2007:232, 21 ir 22 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

30

Dėl minėtos nuostatos tikslų pridurtina, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktyje išvardytų finansinių sandorių atleidimo nuo PVM tikslas – visų pirma palengvinti apmokestinamosios vertės ir atskaitomo PVM sumos nustatymą (Sprendimo Velvet & Steel Immobilien, EU:C:2007:232, 24 punktas ir Sprendimo Skandinaviska Enskilda Banken, EU:C:2011:137, 21 punktas).

31

Kiek tai susiję su klausimu, ar šiuo atveju nuolaidų kortelė, kaip antai Granton kortelė, turi būti laikoma „kitu vertybiniu popieriumi“, kaip jis suprantamas pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį, pirmiausia pažymėtina, kad pirkdamas tokią kortelę vartotojas neįgyja nei teisės į bendrovės Granton Advertising nuosavybę, nei teisės pareikšti šiai įmonei reikalavimą ar apskritai bet kokios kitokios su šiomis teisėmis susijusios teisės. Granton kortelei būdinga tai, kad ji suteikia jos turėtojui tik teisę pasinaudoti dalyvaujančių įmonių siūlomų produktų ir paslaugų kainos nuolaida.

32

Išanalizavus pagrindinius Granton kortelės ypatumus, matomus iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, taip pat paaiškėja, kad ji neturi jokios nominalios vertės ir dalyvaujančioje įmonėje negali būti išmainyta į pinigus ar prekes. Šiomis aplinkybėmis tokios kortelės pardavimas vartotojams pagal savo pobūdį nėra finansinis sandoris, kaip jis suprantamas Teisingumo Teismo praktikoje dėl Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto (šiuo klausimu žr. Sprendimo Velvet & Steel Immobilien, EU:C:2007:232, 22 ir 23 punktus ir Sprendimo Nordea Pankki Suomi, EU:C:2011:532, 24–27 punktus).

33

Galiausiai, kadangi apmokestinamų sandorių apmokestinamoji vertė atitinka atlygį, kurį vartotojai sumoka už įsigytas Granton korteles, nekiltų ypatingų sunkumų remiantis šia verte apskaičiuoti PVM.

34

Kadangi Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkte numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai, kaip jau buvo minėta šio sprendimo 25 punkte, turi būti aiškinami siaurai, laikytina, kad tokios kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuolaidų kortelės nepatenka į „kitų vertybinių popierių“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktį.

Dėl klausimo, ar Granton kortelės patenka į „kitų apyvartinių dokumentų“ sąvoką

35

Primintina, kad pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 3 papunktį valstybės narės nuo mokesčio atleidžia sandorius, visų pirma „dėl indėlių ir einamųjų sąskaitų, mokėjimų, pervedimų, skolų, čekių ir kitų apyvarčių [apyvartinių] dokumentų“.

36

Kaip šio sprendimo 29 punkte jau buvo pažymėta dėl „kitų vertybinių popierių“ sąvokos, numatytos Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 5 papunktyje, laikytina, kad pagal šios nuostatos 3 papunktį nuo mokesčio atleisti sandoriai taip pat patenka į finansinių sandorių sritį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Velvet & Steel Immobilien, EU:C:2007:232, 22 punktą).

37

Reikėtų patikslinti, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 3 papunktis pirmiausia skirtas tokioms mokėjimo priemonėms kaip čekiai. Kaip nurodyta šio sprendimo 18 ir 31 punktuose, nors Granton kortelės suteikia teisę į kainos nuolaidą, jos pačios nėra mokėjimo priemonė pagal šią direktyvą. Kaip teigia ir Jungtinės Karalystės vyriausybė, net jeigu šios kortelės yra perleidžiamos ir gali būti perparduotos už tam tikrą kainą, jų veikimo būdas, priešingai nei mokėjimų, pervedimų ir čekių atveju, neapima pinigų perdavimo.

38

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkte numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai, kaip jau buvo minėta šio sprendimo 25 punkte, turi būti aiškinami siaurai, laikytina, kad tokios kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuolaidų kortelės nepatenka į „kitų apyvartinių dokumentų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punkto 3 papunktį.

39

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus atsakytina taip: Šeštosios direktyvos 13 straipsnio B skirsnio d punktas aiškintinas taip, kad nuolaidų kortelės pardavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nėra sandoris, susijęs su „kitais vertybiniais popieriais“, arba sandoris dėl „kitų apyvartinių dokumentų“, kaip jie suprantami atitinkamai pagal šios nuostatos, kurioje numatyti tam tikri sandoriai, kuriuos valstybės narės turi atleisti nuo PVM, 5 ir 3 papunkčius.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

 

1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas 13 straipsnio B skirsnio d punktas aiškintinas taip, kad nuolaidų kortelės pardavimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nėra sandoris, susijęs su „kitais vertybiniais popieriais“, arba sandoris dėl „kitų apyvartinių dokumentų“, kaip jie suprantami atitinkamai pagal šios nuostatos, kurioje numatyti tam tikri sandoriai, kuriuos valstybės narės turi atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio, 5 ir 3 papunkčius.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: nyderlandų.