1.

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su SESV 67 ir SESV 267 straipsnių aiškinimu. Pirmasis Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) pateiktas klausimas susijęs su 2009 m. gruodžio 10 d. Prancūzijos organinio įstatymo Nr. 2009-1523 dėl Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 61-1 straipsnio taikymo (loi organique française no 2009-1523, du 10 décembre 2009, relative à l’application de l’article 61-1 de la Constitution de la République française), kuriuo įtvirtinamas „prioritetinis konstitucingumo klausimas“, atitiktimi SESV 267 straipsniui. Šis naujas mechanizmas yra 2010 m. kovo 1 d. įsigaliojusios konstitucinės reformos, kuria įtvirtinama įstatymų nuostatų konstitucingumo kontrolė a posteriori, rezultatas. Kasacinis teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar SESV 267 straipsniu draudžiami 1958 m. lapkričio 7 d. Nutarimo Nr. 58-1067 dėl organinio įstatymo dėl Konstitucinės Tarybos (l’ordonnance no 58-1067, du 7 novembre 1958, portant loi organique sur le Conseil constitutionnel), iš dalies pakeisto Prancūzijos organiniu įstatymu Nr. 2009-1523 (toliau – Nutarimas Nr. 58-1067), 23-2 ir 23-5 straipsniai, kuriais nacionaliniai teismai įpareigojami pirmumo tvarka spręsti dėl jiems pateikto konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai, jei klausimas dėl vidaus teisės akto neatitikties Prancūzijos Respublikos Konstitucijai kyla dėl šio akto prieštaravimo Sąjungos teisei.

2.

Antrasis pateiktas klausimas susijęs su Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos, kuria joje nurodytoms policijos tarnyboms leidžiama tikrinti bet kurio asmens tapatybę Prancūzijos ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t., p. 9, toliau – 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašyta konvencija) šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, atitiktimi SESV 67 straipsniui, kuriame numatytas asmenų kontrolės prie vidaus sienų panaikinimas.

3.

Pagal 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (OL L 105, p. 1), 20 straipsnį:

„Vidaus sienas galima kirsti bet kurioje vietoje, ir jas kertantys asmenys, nepaisant jų pilietybės, kertant sieną netikrinami.“

4.

Šio reglamento 21 straipsnyje „Patikrinimas teritorijoje“ numatyta:

„Kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos:

5.

Šio reglamento 37 straipsnyje „Informacija, kurią turi pateikti valstybės narės“ numatyta:

„Iki 2006 m. spalio 26 d. valstybės narės praneša Komisijai apie nacionalines nuostatas, susijusias su 21 straipsnio c ir d punktais <...>.

Valstybių narių pranešama informacija skelbiama Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje.“

6.

Remdamasi Reglamento Nr. 562/2006 37 straipsniu, Prancūzijos Respublika perdavė tokį tekstą, susijusį su pareiga turėti ir nešiotis leidimus ir dokumentus, kaip numatyta šio reglamento 21 straipsnio c punkte:

„Prancūzijos teisės aktuose ši pareiga numatyta Užsieniečių atvykimo ir buvimo bei prieglobsčio teisės kodekso (Code de l’entrée et du séjour des étrangers et du droit d’asile (Ceseda)) L.611-1 straipsnyje, pagal kurį, nepaisant bet kokios asmens tapatybės kontrolės, užsienio piliečiai turi bet kada kriminalinės policijos pareigūnų bei jiems pavaldžių ir jų prižiūrimų kriminalinės policijos tarnautojų ir jaunesniųjų tarnautojų reikalavimu pateikti dokumentus, su kuriais jiems leidžiama judėti ar gyventi Prancūzijos teritorijoje ( 2 ).“

7.

Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 61-1 straipsnyje nustatyta:

„Jei teismo nagrinėjamoje byloje teigiama, kad įstatymo nuostata pažeidžia Konstitucijoje garantuojamas teises ir laisves, Valstybės Tarybos ar Kasacinio teismo kreipimusi šis klausimas gali būti nustatytais terminais perduotas Konstitucinei Tarybai.

Šio straipsnio taikymo sąlygos nustatomos organiniu įstatymu.“

8.

Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnyje nustatyta:

„Nuostata, pagal 61 straipsnį pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, negali būti nei skelbiama, nei taikoma.

Nuostata, pagal 61-1 straipsnį pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, netenka galios nuo Konstitucinės Tarybos sprendimo paskelbimo ar jame nurodytos kitos datos. Konstitucinė Taryba nustato tokios nuostatos sukeltų padarinių ginčijimo sąlygas ir apribojimus.

Konstitucinės Tarybos sprendimai neskundžiami. Jie privalomi valdžios, valdymo ir teisminėms institucijoms.“

9.

Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 88-1 straipsnyje skelbiama:

„Prancūzijos Respublika dalyvauja Europos Sąjungoje, kurią sudaro valstybės, laisva valia pasirinkusios kartu vykdyti tam tikrą savo kompetenciją pagal Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo redakcijas po 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje pasirašytos sutarties.“

10.

Organinio įstatymo Nr. 2009-1523 1 straipsnyje numatyta:

„Į 1958 m. lapkričio 7 d. Nutarimą dėl organinio įstatymo dėl Konstitucinės Tarybos II antraštinę dalį po II skyriaus įtraukiamas šis IIa skyrius:

IIa skyrius

Prioritetinis konstitucingumo klausimas

1 skirsnis

Procesui teismuose, kurių sprendimus galima skųsti Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui, taikomos nuostatos

23-1 straipsnis – Teismuose, kurių sprendimus galima skųsti Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui, pareiškimas, kad įstatymo nuostata pažeidžiamos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės, turi būti pateikiamas atskiru dokumentu, nurodant motyvus, antraip jis yra nepriimtinas. Pirmą kartą tokį pareiškimą leidžiama pateikti taip pat vykstant apeliaciniam procesui. Teismas negali jo nagrinėti savo iniciatyva. <…>

23-2 straipsnis – Teismas nedelsdamas priima motyvuotą sprendimą dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimo Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui. Klausimas perduodamas, jei įvykdytos šios sąlygos:

Bet kuriuo atveju, gavęs pareiškimą, kuriame ginčijama įstatymo nuostatos atitiktis Konstitucijoje garantuojamoms teisėms ir laisvėms bei Prancūzijos tarptautiniams įsipareigojimams, teismas turi pirmumo tvarka spręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui.

Sprendimas dėl klausimo perdavimo persiunčiamas Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui per aštuonias dienas nuo jo paskelbimo kartu su šalių pareiškimais ir reikalavimais. Šis sprendimas neskundžiamas. Atsisakymas perduoti klausimą gali būti ginčijamas tik skundžiant sprendimą, kuriuo išsprendžiamas visas ginčas ar jo dalis.

<…>

2 skirsnis

Procesui Valstybės Taryboje ir Kasaciniame teisme taikomos nuostatos

23-4 straipsnis – Per tris mėnesius nuo pagal 23-2 straipsnį arba 23-1 straipsnio paskutinę pastraipą perduoto klausimo gavimo Valstybės Taryba arba Kasacinis teismas priima sprendimą dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai. Klausimas perduodamas, jei tenkinamos 23-2 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos ir klausimas yra naujas ar svarbus.

23-5 straipsnis – Pareiškimas, kad įstatymo nuostata pažeidžiamos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės gali būti pateikiamas Valstybės Tarybos ar Kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje, net jeigu jis pateikiamas pirmą kartą kasaciniame procese. Toks pareiškimas turi būti pateiktas atskiru dokumentu, nurodant motyvus, antraip jis yra nepriimtinas. Teismas negali jo nagrinėti savo iniciatyva.

Bet kuriuo atveju, gavę pareiškimą, kuriame ginčijama įstatymo nuostatos atitiktis Konstitucijoje garantuojamoms teisėms ir laisvėms bei Prancūzijos tarptautiniams įsipareigojimams, Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas turi pirmumo tvarka spręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai.

Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas turi priimti sprendimą per tris mėnesius nuo pareiškimo gavimo. Prioritetinis konstitucingumo klausimas perduodamas Konstitucinei Tarybai, jei tenkinamos 23-2 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos bei klausimas yra naujas ar svarbus.

Perdavę klausimą Konstitucinei Tarybai, Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas Konstitucinės Tarybos sprendimas.

<…>“

11.

Ceseda L.611-1 straipsnyje numatyta:

„Nepaisant bet kokios asmens tapatybės kontrolės, užsienio piliečiai turi bet kada kriminalinės policijos pareigūnų bei jiems pavaldžių ir jų prižiūrimų kriminalinės policijos tarnautojų ir jaunesniųjų tarnautojų, nurodytų Baudžiamojo proceso kodekso 20 ir 21-1 straipsniuose, reikalavimu pateikti dokumentus, su kuriais jiems leidžiama judėti ar gyventi Prancūzijos teritorijoje.

Atliekant asmens tapatybės patikrinimą Baudžiamojo proceso kodekso 78-1, 78-2 ir 78-2-1 straipsnių pagrindu, užsienio piliečių taip pat gali būti reikalaujama pateikti ankstesnėje pastraipoje nurodytus dokumentus.“

12.

Pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-1 straipsnį:

„Šiame skyriuje numatytų taisyklių taikymą kontroliuoja 12 ir 13 straipsniuose nurodytos teisminės institucijos.

Bet kuris nacionalinėje teritorijoje esantis asmuo privalo leisti patikrinti jo tapatybę, jei tai daro toliau išdėstytuose straipsniuose nurodytos policijos tarnybos juose nurodytomis sąlygomis.“

13.

Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio pirmoje–trečioje pastraipose nustatyta:

„Kriminalinės policijos pareigūnai ir jiems pavaldūs bei jų prižiūrimi policijos tarnautojai ir jaunesnieji tarnautojai, nurodyti 20 ir 21-1 straipsniuose, gali pareikalauti bet kokiomis priemonėmis įrodyti savo tapatybę bet kokio asmens, dėl kurio kyla pagrįstų įtarimų, kad jis:

Raštišku Respublikos prokuroro pavedimu paieškos ir baudžiamojo persekiojimo už jo nurodytus pažeidimus tikslais tokia pačia tvarka bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama šio pareigūno nurodytose vietose ir jo nurodytu laikotarpiu. Aplinkybė, kad patikrinus tapatybę paaiškėjo kitų pažeidimų nei nurodytieji Respublikos prokuroro pavedime, nėra dėl tų kitų pažeidimų pradėtų procedūrų negaliojimo pagrindas.

Pirmoje pastraipoje nurodyta tvarka bet kurio asmens, nepaisant jo elgesio, tapatybė gali būti tikrinama siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams, būtent kėsinimuisi į asmenų ir turto saugumą.“

14.

Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta:

„Prancūzijos ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos konvencijos šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, taip pat visuomenei prieinamose uostų, oro uostų ir geležinkelio ar autobusų stočių zonose, atvirose tarptautiniams susisiekimams ir nurodytose dekrete, bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama laikantis pirmoje pastraipoje nustatytos tvarkos, siekiant patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti dokumentus laikymąsi. Kai tokia kontrolė vykdoma tarptautinio susisiekimo traukinyje, ji gali būti vykdoma maršruto atkarpoje tarp sienos ir pirmos stotelės už 20 km pasienio ruožo. Tačiau ypatingais maršrutais vykstančiuose tarptautinio susisiekimo traukiniuose kontrolė taip pat gali būti vykdoma tarp šios stotelės ir kitos artimiausioje 50 km atkarpoje esančios stotelės. Atitinkami maršrutai ir stotelės nurodomi ministro dekretu. Jei greitkelio atkarpa prasideda šios dalies pirmame sakinyje minėtoje zonoje, o pirmasis kelio rinkliavos punktas yra už 20 km ruožo ribų, kontrolė gali būti vykdoma iki šio pirmojo rinkliavos punkto esančiose stovėjimo aikštelėse, rinkliavos rinkimo punkte ir gretimose stovėjimo aikštelėse. Rinkliavų rinkimo punktai, kuriems taikoma ši nuostata, nurodomi dekrete. Aplinkybė, kad patikrinus tapatybę paaiškėjo kitų pažeidimų, nei nurodytų pareigų nevykdymas, nėra dėl tų kitų pažeidimų pradėtų procedūrų negaliojimo pagrindas.“

15.

Prancūzijoje neteisėtai esantys Alžyro piliečiai A. Melki ir S. Abdeli, remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa, buvo policijos patikrinti Prancūzijos ir Belgijos sausumos pasienio 20 km ruože. 2010 m. kovo 23 d. Prancūzijos Respublikos Šiaurės departamento prefektas tiek A. Melki, tiek S. Abdeli įteikė įsakymą dėl išsiuntimo ir sprendimą laikyti suimtus pataisos įstaigoms nepriklausančiose patalpose.

16.

Laikinojo sulaikymo klausimus sprendžiančiam teisėjui, į kurį prefektas kreipėsi su prašymu pratęsti suėmimo terminą, A. Melki ir S. Abdeli pateikė pareiškimus, kuriuose iškėlė prioritetinį konstitucingumo klausimą. Kiekvienas jų teigė, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa pažeidžiamos Prancūzijos Respublikos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės. Dviem 2010 m. kovo 25 d. nutartimis laikino sulaikymo klausimus sprendžiantis teisėjas pateikė Kasaciniam teismui tokį klausimą:

„Ar Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio [ketvirta] pastraipa pažeidžiamos Prancūzijos Respublikos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės?“

17.

Laikino sulaikymo klausimus sprendžiantis teisėjas taip pat pratęsė A. Melki ir S. Abdeli suėmimą 15 parų.

18.

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, teigdami, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa prieštarauja Prancūzijos Respublikos Konstitucijai, A. Melki ir S. Abdeli remiasi Konstitucijos 88-1 straipsniu. Jie teigia, kad, atsižvelgiant į Konstitucijos 88-1 straipsnį, iš Lisabonos sutarties kylantys įsipareigojimai, įskaitant susijusius su laisvu asmenų judėjimu, turi konstitucinę galią, o Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa, kuria leidžiami patikrinimai Prancūzijos ir kitų valstybių narių pasienyje, prieštarauja laisvo asmenų judėjimo principui, įtvirtintam SESV 67 straipsnyje, kuriame numatyta, jog Europos Sąjunga užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas.

19.

Savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo, pirma, kad iš Nutarimo Nr. 58/1067 23-2 straipsnio matyti, jog neperdavęs konstitucingumo klausimo bylą iš esmės nagrinėjantis teismas negali spręsti dėl teisės nuostatos konvencionalumo ( 3 ). Be to, taikant Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnį, Konstitucinės Tarybos sprendimai neskundžiami ir privalomi visoms valdžios, valdymo ir teisminėms institucijoms. Anot Kasacinio teismo, iš to išplaukia, kad Organiniu įstatymu Nr. 2009-1523, iš bylą iš esmės nagrinėjančių teismų atimta galimybė pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui iki konstitucingumo klausimo perdavimo. Be to, Konstitucinei Tarybai nusprendus, kad ginčijama teisės nuostata atitinka Sąjungos teisę, minėti teismai po šio sprendimo nebegalėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu. Kasacinis teismas taip pat pažymi, kad remiantis Nutarimo Nr. 58-1067 23-5 straipsniu jis pats tokiu atveju taip pat negalėtų pateikti tokio kreipimosi, nepaisant SESV 267 straipsnio nuostatų privalomumo, nei nuspręsti dėl teisės akto atitikties Sąjungos teisei.

20.

Antra, Kasaciniam teismui kilo klausimas dėl Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos atitikties SESV 67 straipsniui. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, SESV 67 straipsnyje nepakartota laisvo judėjimo išimtis, išplaukianti iš 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytoje konvencijoje įtvirtintos išlygos dėl viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo.

21.

Šiomis aplinkybėmis Kasacinis teismas dviem 2010 m. balandžio 16 d. prašymais pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22.

2010 m. balandžio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-188/10 ir C-189/10 buvo sujungtos tam, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas galutinis sprendimas.

23.

Savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą Kasacinis teismas prašė Teisingumo Teismo spręsti skubos tvarka.

24.

2010 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi buvo nutarta taikyti nagrinėjamoms byloms pagreitintą procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir Procedūros reglamento 104a straipsnio pirmoje pastraipoje.

25.

Rašytines pastabas pateikė A. Melki ir S. Abdeli, Prancūzijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos, Graikijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Slovakijos vyriausybės bei Komisija. Visi, išskyrus Slovakijos vyriausybę, pateikė žodines pastabas 2010 m. birželio 2 d. posėdyje.

26.

Manau, kad pirmiausia reikėtų išnagrinėti antrąjį pateiktą klausimą, nes atsakymą į pirmąjį klausimą, mano nuomone, galima rasti šiuo klausimu nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje, o antrasis klausimas yra sąlygiškai naujas.

27.

Prancūzijos vyriausybė ginčija antrojo prejudicinio klausimo priimtinumą. Šiuo klausimu ji teigia, kad byla, kurioje laikinojo sulaikymo klausimus sprendžiantis teisėjas nusprendė dėl Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos atitikties Sąjungos teisei, yra nutraukta ( 4 ). Taigi vienintelė dar nagrinėjama byla yra susijusi su prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimu Kasaciniam teismui, kad jis nuspręstų dėl galimo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai. Tačiau savo 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimu Nr. 2010-605 DC Konstitucinė Taryba patvirtino savo praktiką, pagal kurią tarptautinės ar Sąjungos teisės laikymosi kontrolė nėra konstitucingumo kontrolės dalis, todėl nepatenka į jos kompetenciją. Šiomis aplinkybėmis Prancūzijos vyriausybė mano, kad klausimas, ar Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa atitinka SESV 67 straipsnį, neturi jokios reikšmės vienintelėje Kasacinio teismo dar nagrinėjamoje byloje. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismo atsakymas į Kasacinio teismo antrąjį klausimą neduos jokios naudos. Taigi šis klausimas yra nepriimtinas.

28.

Pažymėtina, kad Prancūzijos vyriausybės pareikštas prieštaravimas dėl antrojo klausimo priimtinumo grindžiamas jos pateiktu nacionalinės teisės aiškinimu, pagal kurį Sąjungos teisės laikymosi kontrolė nėra konstitucingumo kontrolės dalis ( 5 ), todėl nepatenka į Konstitucinės Tarybos kompetenciją. Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė remiasi, be kita ko, 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimu Nr. 2010-605 DC.

29.

Atsižvelgdamas į prašymuose priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nuorodas į Nutarimo Nr. 58-1067 23-2 ir 23-5 straipsnius, kur numatyta galimybė ginčyti įstatymo nuostatos atitiktį ne tik Prancūzijos Respublikos Konstitucijoje garantuotoms teisėms ir laisvėms, bet ir Prancūzijos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, taigi ir Sąjungos teisei, manau, kad iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos aiškiai nematyti, jog Kasacinio teismo pateiktas antrasis prejudicinis klausimas neturi jokios reikšmės šio teismo nagrinėjamoje byloje dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo priimtinumo. Atrodo, kad 2010 m. gegužės 12 d. Sprendimas Nr. 2010-605 DC yra Nutarimo Nr. 58-1067 23-2 ir 23-5 straipsnių aiškinimo priemonė, tačiau šiuo sprendimu nekeičiamos nagrinėjamų nuostatų formuluotės.

30.

Dėl šios priežasties manau, kad antrasis klausimas yra priimtinas.

31.

Pareiškėjai pagrindinėje byloje mano, kad Reglamentu Nr. 562/2006 nėra įtvirtinamas joks skirtumas tarp valstybių narių piliečių ir trečiųjų valstybių piliečių, turinčių teisę laisvai atvykti į Sąjungos teritoriją ir iš jos išvykti. Jie pažymi, kad SESV 67 ir 77 straipsniuose nenumatyta jokių naudojimosi šia laisve išlygų ar išimčių, tačiau įtvirtintas visiškas kontrolės prie vidaus sienų nebuvimas, nesiejant galimybės sugrąžinti šią kontrolę su jokia aplinkybe. Anot pareiškėjų pagrindinėje byloje, pačia Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa pažeidžiama ši laisvė, nes patikrinimai vykdomi tik „siekiant patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti dokumentus laikymąsi“. Jų nuomone, šia nuostata sudaromos sąlygos išplėsti sistemingus asmenų tapatybės patikrinimus Prancūzijos pasienio ruožuose, taigi prie Sąjungos vidaus sienų. Beje Prancūzijos teismai būtent taip taiko Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnį. Pareiškėjai pagrindinėje byloje taip pat mano, kad galimybė vykdyti vidaus sienų kontrolę Reglamento Nr. 562/2006 23–25 straipsniuose aiškiai apibrėžtais ypatingais atvejais skiriasi nuo Prancūzijos teisės aktuose įtvirtintų atvejų.

32.

Prancūzijos vyriausybė pastebi, kad nagrinėjamos nuostatos pateisinamos pirmiausia dideliu migrantų antplūdžiu. Taigi siekdamos užtikrinti kovos su nelegalia imigracija veiksmingumą, nacionalinės policijos institucijos turi turėti teisę atitinkamoje zonoje tikrinti įstatyme numatytų dokumentų turėjimą. Iš tikrųjų pagal Ceseda L.611-1 straipsnį užsienio piliečiai turi pateikti dokumentus, su kuriais jiems leidžiama judėti ar gyventi Prancūzijoje. Antra, nagrinėjamos nuostatos pateisinamos būtinybe kovoti su ypatingos rūšies nusikalstamumu sienos perėjimo punktuose ir pasienio ruože. Anot Prancūzijos vyriausybės, remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa policijos vykdomi patikrinimai 20 km pasienio ruože aiškiai skiriasi nuo patikrinimų kertant sieną. Pirma, šiais patikrinimais siekiama patikrinti asmens tapatybę, siekiant užkirsti kelią teisės ar viešosios tvarkos pažeidimams arba surasti pažeidimus padariusius asmenis. Antra, jie grindžiami bendra informacija ir policijos tarnybų patirtimi, įrodžiusia ypatingą kontrolės šioje zonoje naudą. Trečia, jie rengiami ir vykdomi akivaizdžiai kitaip nei sisteminga asmenų kontrolė kertant išorės sienas. Prancūzijos vyriausybė mano, kad šiems patikrinimams faktiškai nebūdingi jokie kontrolės kertant sieną požymiai, kuri, kaip matyti iš Reglamento Nr. 562/2006 7 straipsnio, turi būti stacionari, nuolatinė ir sisteminga.

33.

Vokietijos vyriausybė mano, kad pasienio ruože policija gali vykdyti (nesistemingus) patikrinimus, laikydamasi Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnyje numatytų sąlygų. Graikijos vyriausybė mano, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnyje numatytomis policijos priemonėmis nesiekiama kontroliuoti sienų ir jos nelemia atsisakymo leisti atvykti į šalį. Šios vyriausybės nuomone, šiomis priemonėmis siekiama tik įsitikinti, kad tikrinamas asmuo turi ir gali pateikti, o tai jis ir privalo padaryti, įstatyme numatytus leidimus ir dokumentus, įrodančius jo tapatybę. Anot Graikijos vyriausybės, šie patikrinimai nevykdomi sistemingai, bet priklauso nuo atitinkamų institucijų diskrecijos, o šios „gali“, bet ne privalo, jas skirti. Dėl šios priežasties ji mano, kad šios priemonės susijusios su patikrinimais, rengiamais ir vykdomais akivaizdžiai kitaip nei sisteminga asmenų kontrolė kertant išorės sienas. Galiausiai minėtos policijos priemonės pateisinamos galima grėsme visuomenės saugumui ir jomis siekiama kovoti būtent su tarpvalstybiniu nusikalstamumu.

34.

Slovakijos vyriausybė mano, kad viešosios tvarkos ir vidaus saugumo sumetimais valstybės narės turi teisę savo teritorijoje vykdyti policijos patikrinimus, jeigu jų tikslas yra ne vidaus sienų kontrolė, o pavyzdžiui, kova su tarpvalstybiniu nusikalstamumu ar terorizmu. Ši vyriausybė taip pat mano, kad įgaliojimai valstybės narės vidaus teritorijoje tikrinti asmenų tapatybę ir taip užtikrinti pareigos turėti ir nešiotis vizą ir asmens dokumentą laikymąsi taip pat atitinka Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio c punktą.

35.

Nyderlandų vyriausybė pažymi, kad Prancūzijos vykdomi patikrinimai pasienio ruože savo tikslu ir turiniu skiriasi nuo patikrinimų kertant sieną. Patikrinimais kertant sieną būtų siekiama užtikrinti, kad asmenims, transporto priemonėms ir daiktams gali būti leista atvykti į Šengeno erdvei priklausančių valstybių narių teritoriją arba iš jos išvykti. Šie patikrinimai būtų nukreipti į atvykimo į Šengeno erdvei priklausančią valstybę narę ir išvykimo iš jos sąlygas. Bet kuriuo atveju jie apimtų patikrinimą, ar asmuo turi galiojantį kelionės dokumentą. Atvykstant į teritoriją taip pat galėtų būti kontroliuojamas atvykimo tikslas ir pragyvenimo šaltiniai. Anot Nyderlandų vyriausybės, taip pat galima tikrinti, ar asmens, transporto priemonės atvykimas arba daikto atgabenimas į teritoriją gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir saugumui. Tai būtų visiškai kita kontrolė nei Prancūzijos vykdomi patikrinimai pasienio ruože. Jais siekiama patikrinti, ar laikomasi įstatyme įtvirtintos pareigos turėti, nešiotis ir pateikti leidimus ir dokumentus, pavyzdžiui, asmens dokumentus ar leidimus gyventi. Savo turiniu šių dokumentų patikrinimas yra kitokio pobūdžio ir tikslo nei patikrinimas kertant sieną. Be to, Prancūzijos vykdomi patikrinimai pasienio ruože skiriasi nuo patikrinimų kertant sieną, kaip juos supranta Nyderlandų vyriausybė, dėl jų vykdymo tvarkos. Anot Nyderlandų vyriausybės, patikrinimai kertant sieną vykdomi sistemingai ir nuolat bei taikomi kiekvienam sieną kertančiam asmeniui. Pasak Belgijos vyriausybės, SESV 67 straipsnį reikia skaityti atsižvelgiant į 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytą konvenciją, kuri yra neatsiejama Sąjungos teisės dalis ir kuria nacionalinės valdžios institucijoms nedraudžiama tikrinti asmenų tapatybės. Dėl šios priežasties, Belgijos vyriausybės teigimu, Sąjungos teisei neprieštarauja toks reglamentavimas, koks įtvirtintas Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje.

36.

Čekijos vyriausybė mano, kad Reglamente Nr. 562/2006 įtvirtintos sąlygos neleidžia valstybės narės policijos institucijoms griežčiau kontroliuoti asmenų tapatybės pasienio ruože (Šengeno erdvės viduje) nei likusioje nacionalinėje teritorijoje, nesvarbu, ar toks požiūris įtvirtintas įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, vidaus nurodymuose ar tiesiog nusistovėjo kompetentingų institucijų praktikoje. Anot šios vyriausybės, ypatingų policijos įgaliojimų ar procedūrų nustatymas atliekant kontrolę, paprastai vykdomą konkrečioje pasienio teritorijoje, nesant aiškaus motyvo, į kurį būtų galima atsižvelgti, savo prigimtimi yra patikrinimai kertant vidaus sieną. Ši išvada neturi įtakos valstybės narės galimybei vykdyti policijos patikrinimus savo teritorijoje remiantis bendra taisykle, t. y. nesiejant jų su vidaus sienomis ir jų kirtimu. Komisija, atsižvelgdama į nacionalinio teismo kompetencijai priklausančius patikrinimus, mano, kad vienintelę kategoriją asmenų, kuriuos greičiau galima susekti prie sienų vykdomais tapatybės patikrinimais, sudaro būtent sieną neteisėtai kirtę asmenys. Dėl šios priežasties, anot Komisijos, Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos nuostatose nėra įvirtintas paprastas asmens dokumentų turėjimo pareigos vykdymo patikrinimas. Atvirkščiai, jos laikytinos įtvirtinančiomis užmaskuotus patikrinimus kertant sieną, iš pirmo žvilgsnio uždraustus Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsniu ( 6 ).

37.

Prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas aiškiai rėmėsi SESV 67 straipsnio 2 dalimi, kurioje, be kita ko, numatyta, jog Europos Sąjunga užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas. Dėl šios priežasties manau, kad Kasacinio teismo antrasis prejudicinis klausimas paremtas prielaida, jog Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos nuostatose gali būti įtvirtinta asmenų kontrolė, jiems kertant vidaus sienas.

38.

Kadangi manau, jog šis klausimas susijęs tik su asmenų judėjimu per vidaus sienas, nenagrinėsiu nei kertant išorės sienas taikomų taisyklių, nei daugybės kitų Sąjungoje taikomų priemonių, skirtų kompensuoti valstybių narių siektą asmenų kontrolės prie vidaus sienų panaikinimą ( 7 ).

39.

Priėmus Reglamentą Nr. 562/2006, nustatantį taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą, buvo įgyvendintos priemonės, skirtos užtikrinti bet kokios asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas nebuvimą, ir taisyklės dėl asmenų kontrolės jiems kertant Sąjungos valstybių narių išorės sienas ( 8 ). Remiantis Reglamento Nr. 562/2006 20 konstatuojamąja dalimi, šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, visų pirma pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

40.

Iš Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnio matyti, kad vidaus sienas galima kirsti bet kurioje vietoje, ir jas kertantys asmenys, nepaisant pilietybės, nėra tikrinami. Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsniu užtikrinant asmenų patikrinimų jiems kertant vidaus sienas nebuvimą tokie patikrinimai šiuo straipsniu iš esmės draudžiami ( 9 ). Pagal Reglamento Nr. 562/2006 2 straipsnio 10 punktą „patikrinimai kertant sieną“ – tai „sienos perėjimo punktuose atliekami patikrinimai, skirti užtikrinti, kad asmenims, įskaitant jų transporto priemones ir jų turimus daiktus, būtų leidžiama atvykti į valstybių narių teritoriją arba iš jos išvykti“.

41.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad patikrinimai kertant sieną nukreipti į teisę atvykti į valstybių narių teritoriją ar iš jos išvykti ( 10 ).

42.

Pažymėtina, kad to paties reglamento 21 straipsnyje numatyta, jog kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos tam tikroms valstybių narių prerogatyvoms. Vis dėlto manau, kad šias prerogatyvas nusakančias formuluotes reikia aiškinti griežtai, nes jos yra bendro principo dėl kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimo išimtis. Valstybės narės turi naudotis šiomis prerogatyvomis laikydamosi sąžiningumo principo ir minėto bendro principo tikslo ir prasmės.

43.

Dėl šios priežasties manau, kad šios prerogatyvos, kurių išsamus sąrašas pateiktas Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnyje, neturi daryti įtakos kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimui. Be to, tai aiškiai matyti iš Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkto, kuriame numatyta, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos, be kita ko, valstybės narės kompetentingų institucijų naudojimuisi policijos įgaliojimais pagal nacionalinę teisę, jei naudojimasis šiais įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną; tai taip pat taikoma pasienio ruožuose. Toje pačioje nuostatoje įvardytos keturios sąlygos, kuriomis naudojimasis policijos įgaliojimais negali būti laikomas lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną, būtent, pirma, kai policijos priemonės nėra skirtos sienų kontrolei, antra, jos grindžiamos bendra policijos informacija ir patirtimi, susijusia su galimomis grėsmėmis visuomenės saugumui, ir jomis pirmiausia siekiama kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, trečia, jos yra parengtos ir vykdomos akivaizdžiai kitaip nei sistemingi asmenų patikrinimai kertant išorės sienas ir, ketvirta, jos vykdomos kaip patikrinimai vietoje.

44.

Iš Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkto neaišku, ar keturios įvardytos sąlygos yra kumuliacinės, ar ne. Be to, manau, kad šios sąlygos, būtent trečioji ir ketvirtoji, iš dalies sutampa. Mano supratimu, šios keturios sąlygos pateiktos kaip pavyzdys ( 11 ), o esminis klausimas yra tai, ar policijos priemonės yra lygiavertės patikrinimams kertant sieną, ir tai turi būti nagrinėjama kiekvienu konkrečiu atveju.

45.

Taigi nagrinėjamos aplinkybės yra veiksniai ar požymiai, galintys padėti konstatuoti, kad naudojimasis policijos įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną, tačiau vienos ar kelių sąlygų įvykdymas nebūtinai bus lemiamas veiksnys šiuo klausimu. Dėl šios priežasties manau, kad iš Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkto matyti, jog naudojimasis policijos įgaliojimais neapima priemonių, lygiaverčių patikrinimams kertant sieną, net jei konkrečiu atveju jos atitinka vieną ar kelias iš Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte įvardytų sąlygų ( 12 ).

46.

Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio c punkte numatyta, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos valstybės narės galimybei teisės aktais nustatyti pareigą turėti ar nešiotis dokumentus ( 13 ). Vis dėlto manau, kad galima pareigos turėti ir nešiotis leidimus ir dokumentus laikymosi kontrolė, atsižvelgiant į aplinkybes, gali pažeisti bendrąjį kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimo principą, pavyzdžiui, kai tokia kontrolė vykdoma sistemingai, savavališkai ar nepagrįstai griežtai ( 14 ).

47.

Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pareiškėjai pagrindinėje byloje buvo policijos patikrinti remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa Prancūzijos ir Belgijos pasienio 20 km ruože. Atrodo, tačiau nacionalinis teismas turi tai patikrinti, kad nagrinėjami patikrinimai nebuvo atlikti sienos perėjimo punkte ar kertant sieną. Manau, kaip, beje, teigė Komisija, jog siekiant užtikrinti Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnio veiksmingumą ir, nepaisant tam tikros dviprasmybės šio reglamento 2 straipsnio 10 punkto formuluotėje ( 15 ), patikrinimai pasienyje nebūtinai turi būti atliekami su siena geografiškai sutampančioje teritorijoje, kad būtų pripažinti asmenų kontrole kertant vidaus sienas. Mano supratimu, nustatant, ar patikrinimais nepažeidžiamas Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnis, reikia išnagrinėti, be kita ko, jų tikslą ir (arba) tvarką ir (arba) padarinius, atsižvelgiant į kiekvieno atvejo aplinkybes ( 16 ).

48.

Iš tikrųjų asmenų kontrolės kertant vidaus sienas nebuvimui būtų pakenkta, jei valstybės narės galėtų atlikti užmaskuotus pasienio patikrinimus savo teritorijoje toliau nuo sienų.

49.

Siekiant nustatyti Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos taikymo sritį, kurią turi patikrinti nacionalinis teismas, reikėtų palyginti šią nuostatą su kitomis 78-2 straipsnio nuostatomis, kuriose numatytos sąlygos, kai Prancūzijos policijos institucijos gali tikrinti asmenų tapatybę.

50.

Pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio pirmą pastraipą Prancūzijos policijos pareigūnai gali pareikalauti įrodyti savo tapatybę bet kokio asmens, dėl kurio kyla pagrįstų įtarimų, kad jis padarė ar kėsinosi padaryti teisės pažeidimą, rengiasi padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali suteikti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo tyrimui naudingos informacijos arba yra teismo ieškomas. Pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio antrą pastraipą tokia pačia tvarka bet kurio asmens tapatybė gali būti tikrinama raštišku Respublikos prokuroro pavedimu paieškos ir baudžiamojo persekiojimo už jo nurodytus pažeidimus tikslais. Remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio trečia pastraipa, pirmoje pastraipoje nurodyta tvarka bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ( 17 ).

51.

Atrodo, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos taikymo sritis gerokai skiriasi nuo kitų minėtų šio straipsnio nuostatų. Pirma, Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa taikoma Prancūzijos nacionalinės teritorijos konkrečioje geografinėje zonoje, iš anksto apibrėžtoje įstatymu, ir, antra, nustatyta tvarka bet kurio asmens tapatybė gali būti kontroliuojama, siekiant patikrinti įstatyme numatytų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti leidimus ir dokumentus laikymąsi. Taigi ši nuostata skirta taikyti be jokių apribojimų kiekvienam tikslinėje zonoje esančiam asmeniui ( 18 ).

52.

Darytina išvada, kad Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa nustatyta asmenų tapatybės tikrinimo pasienio ruožuose tvarka yra akivaizdžiai kitokia ir griežtesnė nei taikoma likusiai Prancūzijos teritorijai.

53.

Prancūzijos vyriausybė Teisingumo Teismui paaiškino, kad remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa vykdomais patikrinimais buvo siekiama patikrinti asmens tapatybę turint tikslą užkirsti kelią teisės ar viešosios tvarkos pažeidimams arba surasti pažeidimus padariusius asmenis. Vis dėlto manau, kad šis paaiškinimas nepatvirtinamas Teisingumo Teismui pateiktais dokumentais. Asmens tapatybės patikrinimai šiais tikslais numatyti būtent Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio pirmose trijose pastraipose ( 19 ), tačiau tai turi patikrinti nacionalinis teismas. Atvirkščiai, remiantis Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa atliekami tapatybės patikrinimai siejami tik su tikrinamo asmens geografine buvimo vieta, būtent iki 20 km nuo sienos apimančia zona.

54.

Atsižvelgdamas į nagrinėjamų tapatybės patikrinimų geografinę taikymo sritį, į galimybę juos taikyti kiekvienam nurodytoje geografinėje zonoje esančiam asmeniui bei į jais siekiamo tikslo svaraus pagrindimo nebuvimą, manau, jog tai yra su sienos kirtimu susiję patikrinimai, kurių neapima Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnyje nurodytos valstybių narių prerogatyvos. Atsižvelgdamas į viską, kas pasakyta, manau, jog nagrinėjami asmens tapatybės patikrinimai yra užmaskuoti patikrinimai kertant sieną, draudžiami Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsniu ir nepatenkantys į šio reglamento 21 straipsnyje numatytas ribotas išimtis.

55.

Dėl šios priežasties, mano nuomone, SESV 67 straipsniu ir Reglamento Nr. 562/2006 20 ir 21 straipsniais draudžiamos tokios nuostatos, kaip antai įtvirtintos Prancūzijos baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, kur numatyta, kad „Prancūzijos ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos konvencijos šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, taip pat visuomenei prieinamose uostų, oro uostų ir geležinkelio ar autobusų stočių zonose, atvirose tarptautiniams susisiekimams ir nurodytose dekrete, bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama laikantis pirmoje pastraipoje nustatytos tvarkos, siekiant patikrinti įstatymu įtvirtintų pareigų turėti, nešioti ir pateikti dokumentus laikymąsi. Kai tokia kontrolė vykdoma tarptautinio susisiekimo traukinyje, ji gali būti vykdoma maršruto atkarpoje tarp sienos ir pirmos stotelės už 20 km pasienio ruožo. Tačiau ypatingais maršrutais vykstančiuose tarptautinio susisiekimo traukiniuose kontrolė taip pat gali būti vykdoma tarp šios stotelės ir kitos artimiausioje 50 km atkarpoje esančios stotelės. Atitinkami maršrutai ir stotelės nurodomi ministro dekretu. Jei greitkelio atkarpa prasideda šios dalies pirmame sakinyje minėtoje zonoje, o pirmasis kelio rinkliavos punktas yra už 20 km ruožo ribų, kontrolė gali būti vykdoma iki šio pirmojo rinkliavos punkto esančiose stovėjimo aikštelėse, rinkliavos rinkimo punkte ir gretimose stovėjimo aikštelėse. Rinkliavų rinkimo punktai, kuriems taikoma ši nuostata, nurodomi dekrete“.

56.

Savo pirmuoju klausimu, susijusiu su SESV 267 straipsnio aiškinimu, Kasacinis teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar šia nuostata draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, įtvirtintos organiniame įstatyme dėl Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 61-1 straipsnio taikymo, kiek šiomis nuostatomis teismai įpareigojami pirmiausia nuspręsti dėl jiems pateikto konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai, jei klausimas dėl vidaus teisės akto neatitikties Konstitucijai kyla dėl šio akto prieštaravimo Sąjungos teisei. Konkrečiai kalbant, Kasacinis teismas klausia, ar SESV 267 straipsniu garantuojama Prancūzijos teismų laisvė pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus pažeidžiama procedūros taisyklėmis, įtvirtintomis, pirma, Nutarimo Nr. 58-1067 23-2 straipsnyje, pagal kurį teismo, gavusio pareiškimą dėl įstatymo nuostatos neatitikties, pirma, Konstitucijoje garantuojamoms teisėms ir laisvėms bei, antra, Prancūzijos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, reikalaujama pirmiausia nuspręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui, bei, antra, minėto nutarimo 23-5 straipsnyje, pagal kurį Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas, gavę tokį pareiškimą, turi pirmiausia nuspręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai. Šiuo klausimu manau, kad Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnį, kuriuo Kasacinis teismas remiasi savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą ir kuriame numatyta, kad Konstitucinės Tarybos sprendimai neskundžiami, taip pat reikia nagrinėti atsižvelgiant į pirmąjį prejudicinį klausimą.

57.

Manau, kad savo pirmuoju klausimu Kasacinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal nacionalinę teisę galima riboti nacionalinio teismo laisvę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį.

58.

Prancūzijos vyriausybė ginčija pirmojo prejudicinio klausimo priimtinumą. Ji teigia, kad šis klausimas paremtas akivaizdžiai klaidingu nacionalinės teisės aiškinimu, todėl yra tik hipotetinis. Komisija, neginčydama pirmojo prejudicinio klausimo priimtinumo, reiškia abejones dėl prašymuose priimti prejudicinį sprendimo nurodytų nacionalinės teisės nuostatų. Kalbant konkrečiau, ji mano, jog iš nacionalinio teismo pateiktų paaiškinimų negalima tiksliai nustatyti Prancūzijos Konstitucinės Tarybos atliekamos konstitucingumo kontrolės masto.

59.

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, neprivalo aiškinti nacionalinių nuostatų ir spręsti dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto jų aiškinimo teisingumo. Iš tiesų, remiantis Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimu, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į tokį faktinį ir teisinį prejudicinių klausimų kontekstą, koks apibrėžtas prašyme priimti prejudicinį sprendimą ( 20 ).

60.

Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jie grindžiami prielaida, jog Prancūzijos teise, būtent Nutarimo Nr. 58-1067 23-2 ir 23-5 straipsniais bei Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 62 straipsniu, ribojama nacionalinių teismų, įkaitant prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, laisvė pagal SESV 267 straipsnį kreiptis į Teisingumo Teismą ir spręsti dėl nacionalinės teisės nuostatos atitikties Sąjungos teisei. Mano nuomone, kadangi pagrindinėse bylose esminis klausimas yra dėl nacionalinės teisės atitikties Sąjungos teisei ( 21 ), pirmasis prejudicinis klausimas neatrodo esąs visai nereikšmingas sprendimams pagrindinėse bylose.

61.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmasis prejudicinis klausimas pripažintinas priimtinu.

62.

Pirmiausia pažymėsiu, kad Teisingumo Teismas jau nagrinėjo bylas, kuriose nacionalinėje teisėje buvo ribojama nacionalinio teismo galimybė pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą pagal SESV 267 straipsnį ( 22 ). Savo sprendimuose šiuo klausimu Teisingumo Teismas sistemingai būdavo už kuo plačiausią nacionalinių teismų galimybę pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės galiojimo ir aiškinimo. Taigi atsakydamas į pirmąjį pateiktą klausimą norėčiau priminti nusistovėjusią ir tipinę Teisingumo Teismo praktiką šioje srityje. Be to, mano nuomone, atsakymui į pirmąjį klausimą neturi įtakos aplinkybė, kad nagrinėjamo organinio įstatymo tikslas, atrodo, yra suteikti privatiems asmenims papildomą procesinę apsaugą pagal nacionalinę teisę.

63.

Pagal ESS 19 straipsnio 3 dalies b punktą ir SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nacionalinių teismų prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar Sąjungos institucijų priimtų aktų galiojimo ( 23 ).

64.

Pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismui suteiktos jurisdikcijos esminis tikslas yra užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vienodai taikytų Sąjungos teisę. Iš tikrųjų šio tikslo bendradarbiaudami siekia Teisingumo Teismas ir nacionaliniai teismai ( 24 ) tarpusavio pasitikėjimo ir teisminio dialogo pagrindu. ESS 19 straipsniu ir SESV 267 straipsniu įtvirtinta prejudicinio sprendimo procedūra yra procesinis instrumentas, gyvybiškai svarbus užtikrinant Sąjungos teisės nuoseklų taikymą ir laikymąsi visuose 27 valstybių narių teismuose.

65.

Iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės aiškiai matyti, kad Teisingumo Teismo jurisdikcija labai plati ir kad siekdamas bendradarbiauti jis iš esmės nelinkęs pripažinti nepriimtinais nacionalinių teismų pateiktų klausimų dėl Sutarčių aiškinimo ar dėl Sąjungos institucijų aktų galiojimo ir aiškinimo.

66.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma reikšmingumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 25 ). Be to, iš SESV 267 straipsnio išplaukia, kad nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą tik nagrinėdami ginčą ir turėdami priimti sprendimą pagal teisminiam sprendimui priimti skirtą procedūrą ( 26 ). Tik nacionaliniai teismai, nagrinėjantys bylą ir turintys priimti būsimą sprendimą, atsižvelgdami į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo reikalingumą sprendimui priimti, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą ( 27 ). Todėl jeigu pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą ( 28 ).

67.

Remiantis SESV 267 straipsnio antra pastraipa, nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę gali būti toliau apskųsti, gali patys nuspręsti, ar kilus Sąjungos teisės aiškinimo klausimui verta kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, tačiau pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskųsti, iškilus tokiam klausimui privalo kreiptis į Teisingumo Teismą ( 29 ).

68.

Šiuo klausimu iš Sprendimo Cilfit ir kt. ( 30 ) aiškiai matyti, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, iškilus Sąjungos teisės klausimui privalo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, nebent jie konstatuos, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos Bendrijos teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių ( 31 ).

69.

Savo Sprendime Rheinmühlen-Düsseldorf ( 32 ) Teisingumo Teismas pabrėžė, jog nacionaliniai teismai didžiausią diskreciją kreiptis į Teisingumo Teismą turi tuomet, kai nusprendžia, kad jų nagrinėjamoje byloje kyla klausimų dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo ir jie dėl jų turi priimti sprendimą ( 33 ). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinio teismo galimybės kreiptis į Teisingumo Teismą negalima panaikinti nacionalinės teisės taisykle, įpareigojančia teismą laikytis aukštesnio teismo pateikto teisinio vertinimo ( 34 ). Šiuo klausimu savo Sprendime ERG ir kt. ( 35 ) Teisingumo Teismas nurodė, kad teismas, kurio sprendimas nėra galutinis, turi turėti galimybę pateikti Teisingumo Teismui jam rūpimus klausimus, jei mano, jog dėl aukštesnio teismo atlikto teisės klausimų vertinimo turi priimti Sąjungos teisės neatitinkantį sprendimą.

70.

Neseniai Sprendime Kücükdeveci ( 36 ) Teisingumo Teismas pabrėžė SESV 267 straipsnio antros pastraipos fakultatyvų pobūdį ir, mano supratimu, valstybių narių turimą diskreciją taikant šią nuostatą. Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, kilo klausimas, ar nacionalinis teismas prieš galėdamas netaikyti nacionalinės nuostatos, kuri, jo nuomone, prieštarauja Sąjungos teisei, privalo pirma su prejudiciniu klausimu dėl šios teisės išaiškinimo kreiptis į Teisingumo Teismą, jei pagal nacionalinę teisę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali netaikyti nacionalinės teisės nuostatos, kol Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis teismas) nėra pripažinęs, kad ši nuostata prieštarauja Konstitucijai. Teisingumo Teismas nurodė, kad privačių asmenų bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi, prireikus netaikydamas bet kokios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos, nepaisant to, ar jis naudosis SESV 267 straipsnio antroje pastraipoje nurodytais atvejais turima teise pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ( 37 ).

71.

Be to, Sprendime Mecanarte ( 38 ) Teisingumo Teismas nurodė, kad SESV 267 straipsniu įtvirtintos sistemos veiksmingumui užtikrinti būtina suteikti nacionaliniams teismams plačiausią įmanomą galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą. Sprendime šioje byloje, kuri, mano nuomone, pakankamai panaši į nagrinėjamą bylą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ginčą dėl Sąjungos teisės nagrinėjantis nacionalinis teismas, konstatavęs nacionalinės teisės nuostatos prieštaravimą Konstitucijai, nepraranda SESV 267 straipsnyje numatytos teisės ir neatleidžiamas nuo pareigos pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo, nepaisant to, kad konstatavus šį prieštaravimą privalu kreiptis į konstitucinį teismą ( 39 ). Be to, dėl klausimo, ar nacionalinis teismas gali nesikreipti dėl prejudicinio sprendimo, jeigu nacionalinės teisės sistemoje numatytos nacionalinės nuostatos trūkumų kompensavimo priemonės, Teisingumo Teismas pareiškė, kad pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą nacionalinio teismo turima diskrecija taip pat apima klausimą, kokiame proceso etape reikia pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui. Tai reiškia, kad faktas, jog Sąjungos teisės pažeidimą galima ištaisyti nacionalinės teisės sistemoje, neturi jokios įtakos pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą nacionaliniam teismui suteiktai diskrecijai.

72.

Dėl šios priežasties manau, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, kad Sąjungos teisės veiksmingumui būtų pakenkta, jei dėl privalomo kreipimosi į konstitucinį teismą galėtų būti ribojama ar sustabdoma pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą visiems nacionaliniams teismams suteikta savarankiška kompetencija jų nagrinėjamose bylose pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo.

73.

Be to, jei pagal nacionalinę teisę ribojama ar sustabdoma nacionalinių teismų diskrecija pagal SESV 267 straipsnį pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, mano nuomone, turėtų būti taikomas viršenybės principas, kuris yra Sąjungos teisės kertinis akmuo. Šis principas dar kartą buvo neseniai primintas deklaracijose, pridėtose prie tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, pasirašytą 2007 m. gruodžio 13 d., Baigiamojo akto ( 40 ).“

74.

Pagal gerai nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų ir įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis ( 41 ).

75.

Manau, kad SESV 267 straipsnis yra neatsiejama valstybių narių teisės sistemų dalis ir turi viršenybę prieš jam prieštaraujančias nacionalinės teisės nuostatas. Visi teismai gali ir turi taikyti visą SESV 267 straipsnį, o kilus šio straipsnio ir vidaus teisės nuostatos kolizijai savo iniciatyva prireikus netaikyti minėtos nuostatos jų nagrinėjamose bylose.

76.

Taip pat pabrėžtina, kad, be to, jog pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą nacionaliniai teismai savo nagrinėjamose bylose turi diskreciją dėl kreipimosi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir šios diskrecijos negalima riboti ar sustabdyti nacionalinėmis priemonėmis, Teisingumo Teismo priimtas prejudicinis sprendimas privalomas šiems teismams sprendžiant pagrindinę bylą ( 42 ). Minėtame Sprendime Simmenthal Teisingumo Teismas nurodė, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūros veiksmingumas sumažėtų, jei nacionaliniam teismui būtų sutrukdyta nedelsiant taikyti Sąjungos teisę remiantis Teisingumo Teismo sprendimu ar praktika. Dėl šios priežasties manau, kad kilus Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo ir nacionalinio teismo, įskaitant konstitucinį teismą, sprendimo prieštaravimui, remdamasis Sąjungos teisės viršenybe, nacionalinis teismas privalo taikyti Teisingumo Teismo sprendimą ir netaikyti jam prieštaraujančio nacionalinio teismo sprendimo ( 43 ).

77.

Atsižvelgdamas į tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apibūdino nacionalinės teisės aktus ir ypač taisykles dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo, manau, jog SESV 267 straipsniu draudžiamos tokios teisės nuostatos, kokios įtvirtintos Nutarimo Nr. 58-1067 23-2 straipsnio antroje pastraipoje ir 23-5 straipsnio antroje pastraipoje, nes jomis teismai įpareigojami pirmiausia nuspręsti dėl jiems pateikto konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai, jei klausimas dėl vidaus teisės akto neatitikties Konstitucijai kyla dėl šio akto prieštaravimo Sąjungos teisei.

78.

Atsižvelgdamas į visus pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Kasacinio teismo pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

—

A. Melki ir S. Abdeli, atstovaujamų advokato R. Boucq,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. Belliard, G. de Bergues ir B. Beaupère-Manokha,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet ir M. Jacobs bei T. Materne, padedamų advokato F. Tulkens,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, B. Klein ir N. Graf Vitzthum,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos T. Papadopoulou ir L. Kotroni,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir M. de Ree,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos J. Faldyga bei M. Jarosz ir M. Szpunar,

—

Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J.-P. Keppenne ir M. Wilderspin,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su SESV 67 ir SESV 267 straipsnių išaiškinimu.

2

Šie prašymai buvo pateikti dviejose bylose, pradėtose prieš Alžyro piliečius A. Melki ir S. Abdeli siekiant pratęsti jų laikymą pataisos įstaigoms nepriklausančiose patalpose.

3

Pagal prie Lisabonos sutarties pridėto Protokolo (Nr. 19) dėl į Europos Sąjungos sistemą integruotos Šengeno acquis (OL C 83, 2010, p. 290, toliau – Protokolas Nr. 19) preambulę:

„Aukštosios susitariančios šalys,

pažymėdamos, kad susitarimai, kuriuos 1985 m. birželio 14 d. ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašė kai kurios Europos Sąjungos valstybės narės, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, taip pat susiję susitarimai bei taisyklės, priimti remiantis šiais susitarimais, 1997 m. spalio 2 d. Amsterdamo sutartimi buvo integruoti į Europos Sąjungos sistemą,

norėdamos išlaikyti tokią Šengeno acquis, kokia buvo plėtojama įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, ir plėtoti šią acquis, siekiant prisidėti įgyvendinant tikslą, kuriuo Sąjungos piliečiams siūloma vidaus sienų neturinti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė,

<…>

susitarė dėl šių nuostatų, kurios pridedamos prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo.“

4

Šio protokolo 2 straipsnyje nustatyta:

„Šengeno acquis taikoma 1 straipsnyje nurodytoms valstybėms narėms, nepažeidžiant 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto 3 straipsnio ir 2005 m. balandžio 25 d. Stojimo akto 4 straipsnio. Taryba pakeis Šengeno susitarimais įsteigtą Vykdomąjį komitetą.“

5

Nurodytos acquis dalis, be kita ko, yra 1990 m. birželio 19 d. Šengene (Liuksemburgas) pasirašyta Konvencija dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t., p. 9, toliau – KĮŠS), kurios 2 straipsnis susijęs su vidaus sienų kirtimu.

6

Remiantis KIŠS 2 straipsnio 1–3 dalimis:

„1.   Vidaus sienas galima kirsti bet kuriame punkte, ir jas kertantys asmenys netikrinami.

2.   Tačiau tais atvejais, kai tai reikalinga dėl viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo, Susitariančioji Šalis, pasikonsultavusi su kitomis Susitariančiosiomis Šalimis, gali nuspręsti, kad tam tikrą ribotą laiką, atsižvelgiant į situaciją, prie vidaus sienų bus atliekama atitinkamos šalies pasienio kontrolė. Jei dėl viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo reikia veikti nedelsiant, atitinkama Susitariančioji Šalis imasi reikiamų priemonių ir apie tai kiek galima anksčiau praneša kitoms Susitariančiosioms Šalims.

3.   Asmenų tikrinimo prie vidaus sienų panaikinimas neturi įtakos nei 22 straipsnio nuostatoms, nei policijos įgaliojimams, kuriais visoje Susitariančiosios Šalies teritorijoje pagal jos įstatymus naudojasi kompetentingos institucijos, nei reikalavimui turėti, nešioti su savimi ir pateikti tos Susitariančiosios Šalies įstatymų nustatytus leidimus bei dokumentus.“

7

Nuo 2006 m. spalio 13 d. KIŠS 2 straipsnis buvo panaikintas 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas, OL L 105, p. 1), 39 straipsnio 1 dalimi.

8

Pagal šio reglamento 2 straipsnio 9–11 punktus:

„Šiame reglamente naudojami tokie apibrėžimai:

<…>

9

Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnyje „Vidaus sienų kirtimas“ nustatyta:

„Vidaus sienas galima kirsti bet kurioje vietoje, ir jas kertantys asmenys, nepaisant jų pilietybės, kertant sieną netikrinami.“

10

Šio reglamento 21 straipsnyje „Patikrinimas teritorijoje“ numatyta:

„Kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos:

<…>

<…>“

11

1958 m. spalio 4 d. Konstitucijos, iš dalies pakeistos 2008 m. liepos 23 d. Konstituciniu įstatymu Nr. 2008-724 dėl V respublikos institucijų modernizavimo (loi constitutionnelle no 2008-724, du 23 juillet 2008, de modernisation des institutions de la Ve République, JORF, 2008 m. liepos 24 d., p. 11890, toliau – Konstitucija), 61-1 straipsnyje nustatyta:

„Jei teismo nagrinėjamoje byloje teigiama, kad įstatymo nuostata pažeidžia Konstitucijoje garantuojamas teises ir laisves, Valstybės Tarybos ar Kasacinio teismo kreipimusi šis klausimas gali būti nustatytais terminais perduotas Konstitucinei Tarybai.

Šio straipsnio taikymo sąlygos nustatomos organiniu įstatymu.“

12

Konstitucijos 62 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose numatyta:

„Nuostata, pagal 61-1 straipsnį pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, netenka galios nuo Konstitucinės Tarybos sprendimo paskelbimo ar jame nurodytos kitos datos. Konstitucinė Taryba nustato tokios nuostatos sukeltų padarinių ginčijimo sąlygas ir apribojimus.

Konstitucinės Tarybos sprendimai neskundžiami. Jie privalomi valdžios, valdymo ir teisminėms institucijoms.“

13

Pagal Konstitucijos 88-1 straipsnį:

„Prancūzijos Respublika dalyvauja Europos Sąjungoje, kurią sudaro valstybės, laisva valia pasirinkusios kartu vykdyti tam tikrą savo kompetenciją pagal Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo redakcijas po 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje pasirašytos sutarties.“

14

2009 m. gruodžio 10 d. Organiniu įstatymu Nr. 2009-1523 dėl Konstitucijos 61-1 straipsnio taikymo (JORF, 2009 m. gruodžio 11 d., p. 21379) į 1958 m. lapkričio 7 d. Nutarimą dėl organinio įstatymo dėl Konstitucinės Tarybos II antraštinę dalį buvo įtrauktas IIa skyrius „Prioritetinis konstitucingumo klausimas“. Šiame IIa skyriuje nustatyta:

„1 skirsnis

Procesui teismuose, kurių sprendimus galima skųsti Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui, taikomos nuostatos

23-1 straipsnis

Teismuose, kurių sprendimus galima skųsti Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui, pareiškimas, kad įstatymo nuostata pažeidžiamos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės, turi būti pateikiamas atskiru dokumentu, nurodant motyvus, kitaip jis yra nepriimtinas. Pirmą kartą tokį pareiškimą leidžiama pateikti taip pat vykstant apeliaciniam procesui. Teismas negali jo nagrinėti savo iniciatyva.

<...>

23-2 straipsnis

Teismas nedelsdamas priima motyvuotą sprendimą dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimo Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui. Klausimas perduodamas, jei įvykdytos šios sąlygos:

Bet kuriuo atveju gavęs pareiškimą, kuriame ginčijama įstatymo nuostatos atitiktis Konstitucijoje garantuojamoms teisėms ir laisvėms bei Prancūzijos tarptautiniams įsipareigojimams, teismas turi pirmumo tvarka spręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui.

Sprendimas dėl klausimo perdavimo persiunčiamas Valstybės Tarybai ar Kasaciniam teismui per aštuonias dienas nuo jo paskelbimo kartu su šalių pareiškimais ir reikalavimais. Šis sprendimas neskundžiamas. Atsisakymas perduoti klausimą gali būti ginčijamas tik skundžiant sprendimą, kuriuo išsprendžiamas visas ginčas ar jo dalis.

23-3 straipsnis

Perdavęs klausimą teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus gautas Valstybės Tarybos, Kasacinio teismo arbas Konstitucinės Tarybos, jeigu į ją buvo kreiptasi, sprendimas. Procesiniai veiksmai nėra sustabdomi ir teismas gali taikyti būtinas laikinąsias ar apsaugos priemones.

Tačiau bylos nagrinėjimas nestabdomas, kai dėl iškeltos bylos apribojama asmens laisvė arba kai byloje sprendžiamas klausimas dėl laisvės apribojimo priemonės panaikinimo.

Teismas taip pat gali priimti sprendimą nelaukdamas sprendimo dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo, jei įstatyme ar nutarime numatyta, kad jis turi priimti sprendimą per nustatytą terminą ar skubos tvarka. Jei pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nelaukdamas ir jo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, apeliacinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą. Tačiau jis gali nestabdyti bylos nagrinėjimo, jeigu pats turi priimti sprendimą per nustatytą terminą ar skubos tvarka.

Be to, jei sustabdžius bylos nagrinėjimą vienos iš bylos šalių teisėms kiltų nepataisomi ar aiškiai neproporcingi padariniai, perduoti klausimą nusprendęs teismas gali išnagrinėti neatidėliotino sprendimo reikalaujančius klausimus.

Pateikus kasacinį skundą, jei bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas priėmė sprendimą nelaukdamas Valstybės Tarybos, Kasacinio teismo arba Konstitucinės Tarybos, jeigu į ją buvo kreiptasi, sprendimo, bet kokio sprendimo dėl skundo priėmimas sustabdomas, kol bus išspręstas prioritetinis konstitucingumo klausimas. Kitaip yra tuomet, kai dėl iškeltos bylos apribojama suinteresuotojo asmens laisvė, o įstatyme numatyta, kad Kasacinis teismas turi priimti sprendimą per nustatytą terminą.

2 skirsnis

Procesui Valstybės Taryboje ir Kasaciniame teisme taikomos nuostatos

23-4 straipsnis

Per tris mėnesius nuo pagal 23-2 straipsnį arba 23-1 straipsnio paskutinę pastraipą perduoto klausimo gavimo Valstybės Taryba arba Kasacinis teismas priima sprendimą dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai. Klausimas perduodamas, jei tenkinamos 23-2 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos ir klausimas yra naujas ar svarbus.

23-5 straipsnis

Pareiškimas, kad įstatymo nuostata pažeidžiamos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės, gali būti pateikiamas Valstybės Tarybos ar Kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje, net jeigu jis pateikiamas pirmą kartą kasaciniame procese. Toks pareiškimas turi būti pateiktas atskiru dokumentu, nurodant motyvus, antraip jis yra nepriimtinas. Teismas negali jo nagrinėti savo iniciatyva.

Bet kuriuo atveju gavę pareiškimą, kuriame ginčijama įstatymo nuostatos atitiktis Konstitucijoje garantuojamoms teisėms ir laisvėms bei Prancūzijos tarptautiniams įsipareigojimams, Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas turi pirmumo tvarka spręsti dėl konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai.

Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas turi priimti sprendimą per tris mėnesius nuo pareiškimo gavimo. Prioritetinis konstitucingumo klausimas perduodamas Konstitucinei Tarybai, jei tenkinamos 23-2 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos bei klausimas yra naujas ar svarbus.

Perdavę klausimą Konstitucinei Tarybai, Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas Konstitucinės Tarybos sprendimas. Tačiau bylos nagrinėjimas nestabdomas, kai dėl iškeltos bylos apribojama asmens laisvė ir įstatyme numatyta, kad Kasacinis teismas turi priimti sprendimą per konkretų terminą. Jei Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas turi priimti sprendimą skubos tvarka, bylos nagrinėjimo galima nestabdyti.

<…>

23-7 straipsnis

Motyvuotas Valstybės Tarybos ar Kasacinio teismo sprendimas kreiptis į Konstitucinę Tarybą pastarajai perduodamas kartu su šalių pareiškimais ir reikalavimais. Konstitucinė Taryba gauna Valstybės Tarybos ar Kasacinio teismo sprendimo neperduoti jai prioritetinio konstitucingumo klausimo kopiją. Jei Valstybės Taryba ar Kasacinis teismas nepriima sprendimo 23-4 ir 23-5 straipsniuose numatytais terminais, klausimas perduodamas Konstitucinei Tarybai.

<…>

3 skirsnis

Procesui Konstitucinėje Taryboje taikomos nuostatos

<…>

23-10 straipsnis

Konstitucinė Taryba priima sprendimą per tris mėnesius nuo kreipimosi į ją. Šalims suteikiama galimybė pateikti savo pastabas laikantis rungimosi principo. Byla nagrinėjama viešai, išskyrus Konstitucinės Tarybos darbo reglamente apibrėžtas išimtis.

<…>“

15

Faktinių bylos aplinkybių metų galiojusioje Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio redakcijoje nustatyta:

„Kriminalinės policijos pareigūnai ir vykdantys jų nurodymus bei jų prižiūrimi policijos tarnautojai ir jaunesnieji tarnautojai, nurodyti 20 ir 21-1 straipsniuose, gali pareikalauti bet kokiomis priemonėmis įrodyti savo tapatybę bet kokio asmens, dėl kurio kyla pagrįstų įtarimų, jog jis:

Raštišku Respublikos prokuroro pavedimu paieškos ir baudžiamojo persekiojimo už jo nurodytus pažeidimus tikslais tokia pačia tvarka bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama šio pareigūno nurodytose vietose ir jo nurodytu laikotarpiu. Aplinkybė, kad patikrinus tapatybę paaiškėjo kitų pažeidimų nei nurodytieji Respublikos prokuroro pavedime, nėra dėl tų kitų pažeidimų pradėtų procedūrų negaliojimo pagrindas.

Pirmoje pastraipoje nurodyta tvarka bet kurio asmens, nepaisant jo elgesio, tapatybė gali būti tikrinama siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams, būtent kėsinimuisi į asmenų ir turto saugumą.

Prancūzijos ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos konvencijos šalimis esančių valstybių sausumos pasienyje ir 20 km Prancūzijos pasienio ruože, taip pat visuomenei prieinamose uostų, oro uostų ir geležinkelio ar autobusų stočių zonose, atvirose tarptautiniams susisiekimams ir nurodytose dekrete, bet kurio asmens tapatybė taip pat gali būti tikrinama laikantis pirmoje pastraipoje nustatytos tvarkos, siekiant patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti dokumentus laikymąsi. Kai tokia kontrolė vykdoma tarptautinio susisiekimo traukinyje, ji gali būti vykdoma maršruto atkarpoje tarp sienos ir pirmos stotelės už 20 km pasienio ruožo. Tačiau ypatingais maršrutais vykstančiuose tarptautinio susisiekimo traukiniuose kontrolė taip pat gali būti vykdoma tarp šios stotelės ir kitos artimiausioje 50 km atkarpoje esančios stotelės. Atitinkami maršrutai ir stotelės nurodomi ministro dekretu. Jei greitkelio atkarpa prasideda šios dalies pirmame sakinyje minėtoje zonoje, o pirmasis kelio rinkliavos punktas yra už 20 km ruožo ribų, kontrolė gali būti vykdoma iki šio pirmojo rinkliavos punkto esančiose stovėjimo aikštelėse, rinkliavos rinkimo punkte ir gretimose stovėjimo aikštelėse. Rinkliavų rinkimo punktai, kuriems taikoma ši nuostata, nurodomi dekrete. Aplinkybė, kad patikrinus tapatybę paaiškėjo kitų pažeidimų nei nurodytų pareigų nevykdymas, nėra dėl tų kitų pažeidimų pradėtų procedūrų negaliojimo pagrindas.

<…>“

16

Prancūzijoje neteisėtai esantys Alžyro piliečiai A. Melki ir S. Abdeli, remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa, buvo policijos patikrinti Prancūzijos ir Belgijos sausumos pasienio 20 km ruože. 2010 m. kovo 23 d. dėl kiekvieno iš jų prefektas priėmė įsakymą išsiųsti ir sprendimą suimti.

17

Laikino sulaikymo klausimus sprendžiančiam teisėjui, į kurį prefektas kreipėsi su prašymu pratęsti suėmimo terminą, A. Melki ir S. Abdeli pateikė pareiškimus, kuriuose ginčijo jų sulaikymo teisėtumą ir iškėlė klausimą dėl Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos prieštaravimo Konstitucijai, teigdami, kad šia nuostata pažeidžiamos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės.

18

Dviem 2010 m. kovo 25 d. nutartimis laikino sulaikymo klausimus sprendžiantis teisėjas, pirma, pateikė Kasaciniam teismui klausimą, ar Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa pažeidžiamos Konstitucijoje garantuojamos teisės ir laisvės, ir, antra, pratęsė A. Melki ir S. Abdeli suėmimą 15 parų.

19

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, A. Melki ir S. Abdeli teigia, kad Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirta pastraipa prieštarauja Konstitucijai, nes, atsižvelgiant į Konstitucijos 88-1 straipsnį, iš Lisabonos sutarties kylantys Prancūzijos Respublikos įsipareigojimai turi konstitucinę galią, o minėta Baudžiamojo proceso kodekso nuostata, kuria leidžiami patikrinimai Prancūzijos ir kitų valstybių narių pasienyje, prieštarauja asmenų laisvo judėjimo principui, įtvirtintam SESV 67 straipsnio 2 dalyje, kuriame numatyta, jog Europos Sąjunga užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia mano, kad vienu metu kyla klausimas dėl Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos atitikties Sąjungos teisei ir Konstitucijai.

21

Antra, iš Nutarimo Nr. 58-1067 23-2 ir 23-5 straipsnių bei Konstitucijos 62 straipsnio Kasacinis teismas daro išvadą, kad Organiniu įstatymu Nr. 2009-1523, kuriuo Nutarimas Nr. 58-1067 buvo papildytas minėtais straipsniais, iš bylą iš esmės nagrinėjančių teismų, o kartu ir iš jo paties atimta galimybė pateikti prejudicinį klausimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, jei Konstitucinei Tarybai yra perduotas prioritetinis konstitucingumo klausimas.

22

Manydamas, kad jo sprendimas dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimo Konstitucinei Tarybai priklausys nuo Sąjungos teisės išaiškinimo, Kasacinis teismas nusprendė sustabdyti abiejų bylų nagrinėjimą ir kiekvienoje iš jų pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

2010 m. balandžio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C-188/10 ir C-189/10 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas bendras sprendimas.

24

Prancūzijos vyriausybė teigia, kad prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtini.

25

Dėl pirmojo klausimo Prancūzijos vyriausybė mano, kad jis visiškai hipotetinis. Jos manymu, šis klausimas paremtas prielaida, kad nagrinėdama įstatymo atitikties Konstitucijai klausimą Konstitucinė Taryba gali būti priversta nagrinėti šio įstatymo atitiktį Sąjungos teisei. Tačiau pagal Konstitucinės Tarybos praktiką įstatymo atitikties Sąjungos teisei nagrinėjimas priklauso ne jos kompetencijai vykdant įstatymų konstitucingumo kontrolę, o administracinių ir bendros kompetencijos teismų kompetencijai. Iš to matyti, kad pagal nacionalinę teisę Valstybės Taryba ir Kasacinis teismas neprivalo perduoti Konstitucinei Tarybai klausimų dėl nacionalinės teisės nuostatų atitikties Sąjungos teisei, nes šie klausimai nesusiję su konstitucingumo kontrole.

26

Dėl antrojo klausimo Prancūzijos vyriausybė teigia, kad atsakyti į jį nėra prasmės. Nuo 2010 m. balandžio 9 d. A. Melki ir S. Abdeli nebebuvo taikomos jokios laisvės apribojimo priemonės ir nuo šios datos abi laikino sulaikymo klausimus sprendžiančio teisėjo nutartys neteko galios. Klausimas dėl Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos atitikties SESV 67 straipsniui taip pat neturi jokios reikšmės vienintelei Kasacinio teismo dar nagrinėjamai bylai, nes, kaip Konstitucinė Taryba priminė savo 2010 m. gegužės 12 d. Sprendime Nr. 2010-605 DC, ji mano neturinti kompetencijos nagrinėti įstatymo atitikties Sąjungos teisei, kai jai pateiktas šio įstatymo konstitucingumo kontrolės klausimas.

27

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Regie Networks, C-333/07, Rink. p. I-10807, 46 punktą; 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Budejovicky Budvar, C-478/07, Rink. p. I-7721, 63 punktą ir 2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo Zanotti, C-56/09, Rink. p. I-4517, 15 punktą).

28

Nagrinėjamoje byloje pateikti klausimai susiję su SESV 67 ir SESV 267 straipsnių išaiškinimu. Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą motyvų nematyti, kad laikino sulaikymo klausimus sprendžiančio teisėjo dėl A. Melki ir S. Abdeli priimtos nutartys neteko galios. Be to, akivaizdžiai nematyti, kad Kasacinio teismo pateiktas prioritetinio konstitucingumo klausimo mechanizmo aiškinimas visiškai neįmanomas, atsižvelgiant į nacionalinių nuostatų formuluotes.

29

Todėl Prancūzijos vyriausybės prieštaravimai nepaneigia prezumpcijos, kad kiekvienoje byloje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra reikšmingas.

30

Tokiomis aplinkybėmis šioje byloje pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

31

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 267 straipsniu draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriomis įtvirtinama nacionalinių įstatymų konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūra, įpareigojant minėtos valstybės narės teismus pirmiausia nuspręsti dėl vidaus teisės nuostatos atitikties Konstitucijai klausimo perdavimo už įstatymų konstitucingumo kontrolės vykdymą atsakingam nacionaliniam teismui, kai kartu kyla šios nuostatos prieštaravimo Sąjungos teisei klausimas.

32

A. Melki ir S. Abdeli mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos atitinka Sąjungos teisę su sąlyga, kad Konstitucinė Taryba nagrinės Sąjungos teisę ir kilus abejonių dėl jos aiškinimo pateiks Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, prašydama nagrinėti jos prašymą pagreitinta tvarka, taikant Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104a straipsnį.

33

Prancūzijos vyriausybė mano, kad Sąjungos teisei neprieštarauja pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos, nes jomis nekeičiamas ir nekvestionuojamas nacionalinio teismo vaidmuo ir kompetencija taikant Sąjungos teisę. Grįsdama šį argumentą vyriausybė iš esmės remiasi tuo pačiu minėtų teisės nuostatų aiškinimu, kurį po Kasacinio teismo prašymų priimti prejudicinį sprendimą perdavimo Teisingumo Teismui pateikė tiek Konstitucinė Taryba savo 2010 m. gegužės 12 d. Sprendime Nr. 2010-605 DC, tiek Valstybės Taryba savo 2010 m. gegužės 14 d. Sprendime Nr. 312305.

34

Remiantis šiuo aiškinimu, prioritetinio konstitucingumo klausimo tikslas negali būti įstatymo atitikties Sąjungos teisei klausimo pateikimas Konstitucinei Tarybai. Ne ji, o administraciniai ir bendrieji teismai turi kompetenciją nagrinėti įstatymo atitiktį Sąjungos teisei, remdamiesi savo vertinimu taikyti Sąjungos teisę ir pateikti prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui tiek kartu, tiek po prioritetinio konstitucingumo klausimo perdavimo.

35

Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė, be kita ko, teigia, kad, remiantis pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis, nacionalinis teismas gali arba tam tikromis sąlygomis priimti sprendimą dėl bylos esmės, nelaukdamas Kasacinio teismo, Valstybės Tarybos ar Konstitucinės Tarybos sprendimo dėl prioritetinio konstitucingumo klausimo, arba imtis laikinųjų ar apsaugos priemonių, būtinų siekiant nedelsiant užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančias bylos šalių teises.

36

Prancūzijos ir Belgijos vyriausybės teigia, kad prioritetinio konstitucingumo klausimo procesiniu mechanizmu siekiama garantuoti bylos šalims, kad jų prašymas ištirti nacionalinės nuostatos konstitucingumą tikrai bus išnagrinėtas ir kreiptis į Konstitucinę Tarybą nebus galima atsisakyti motyvuojant ginčijamos nuostatos prieštaravimu Sąjungos teisei. Be to, kreipimosi į Konstitucinę Tarybą privalumas yra tas, kad ji gali panaikinti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą ir šis panaikinimas turės poveikį erga omnes. Atvirkščiai, administracinio ar bendros kompetencijos teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas nacionalinės teisės nuostatos nesuderinamumas su Sąjungos teise, turės poveikį tik šio teismo nagrinėjamoje konkrečioje byloje.

37

Čekijos vyriausybė siūlo atsakyti, jog iš Sąjungos teisės viršenybės išplaukia, kad nacionalinis teismas privalo užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą, įvertindamas nacionalinės teisės atitiktį Sąjungos teisei ir netaikydamas jai prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų, neprivalėdamas pirma kreiptis į nacionalinį konstitucinį ar kitokį teismą. Anot Vokietijos vyriausybės, įgyvendinti SESV 267 straipsniu bet kuriam teismui suteiktą teisę kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo neturi būti kliudoma, nacionalinės teisės nuostata paverčiant kreipimąsi į Teisingumo Teismą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo priklausomu nuo kito nacionalinio teismo sprendimo. Lenkijos vyriausybė mano, kad SESV 267 straipsniu nedraudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kokios apibūdintos pirmajame pateiktame klausime, nes jose numatyta procedūra iš esmės nepažeidžiamos iš minėto straipsnio kylančios nacionalinių teismų teisės ir pareigos.

38

Komisija mano, kad Sąjungos teisė ir, kalbant konkrečiai, šios teisės viršenybės principas bei SESV 267 straipsnis, draustų prašymuose priimti prejudicinį sprendimą aprašytas nacionalinės teisės nuostatas, jei bet koks įstatymo nuostatos atitikties Sąjungos teisei ginčijimas leistų bylos šaliai pasiremti šios nuostatos prieštaravimu Konstitucijai. Tokiu atveju bylą iš esmės nagrinėjančio teismo pareiga užtikrinti Sąjungos teisės laikymąsi numanomai, bet neišvengiamai, būtų perkelta Konstitucinei Tarybai. Dėl šios priežasties prioritetinio konstitucingumo klausimo mechanizmas lemtų padėtį, kurią Teisingumo Teismas pripažino prieštaraujančia Sąjungos teisei 1978 m. kovo 9 d. Sprendime Simmenthal (106/77, Rink. p. 629). Aplinkybė, kad pats konstitucinis teismas galėtų pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, neištaisytų šios padėties.

39

Atvirkščiai, jei užginčijus įstatymo nuostatos atitiktį Sąjungos teisei bylos šalis negalės ipso facto ginčyti tos pačios nuostatos atitikties Konstitucijai ir bylą iš esmės nagrinėjantis teismas išsaugos kompetenciją taikyti Sąjungos teisę, pastarajai neprieštaraus pirmajame pateiktame klausime nurodytos nacionalinės teisės nuostatos, jei bus tenkinami keli kriterijai. Anot Komisijos, nacionalinis teismas turi turėti laisvę kartu kreiptis į Teisingumo Teismą su bet kuriuo, jo nuomone, būtinu prejudiciniu klausimu ir imtis bet kurių būtinų priemonių užtikrinti pagal Sąjungos teisę asmenims suteikiamų teisių laikiną teisminę apsaugą. Taip pat būtina, pirma, kad dėl konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūros bylos nagrinėjimas iš esmės nebūtų stabdomas per ilgai, ir, antra, kad šios ad hoc procedūros pabaigoje ir, nepaisant jos rezultato, nacionalinis teismas išsaugotų visišką laisvę vertinti nacionalinio įstatymo nuostatos atitiktį Sąjungos teisei, netaikyti jos, nusprendęs, jog ji prieštarauja Sąjungos teisei, ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, pripažinęs tokią būtinybę.

40

Pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismui suteikiama jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą tiek dėl Sutarčių ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtų aktų išaiškinimo, tiek dėl šių aktų galiojimo. Šio straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad valstybės narės teismas gali pateikti Teisingumo Teismui tokius klausimus, jeigu mano, kad atsakymas į juos būtinas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, o trečioje pastraipoje – kad jis privalo tai daryti, jeigu jo sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami teismine tvarka.

41

Iš to išplaukia, kad nors tam tikromis aplinkybėmis gali būti naudinga prieš kreipiantis į Teisingumo Teismą išspręsti visiškai vidaus teisės problemas (žr. 1981 m. kovo 10 d. Sprendimo Irish Creamery Milk Suppliers Association ir kt., 36/80 ir 71/80, Rink. p. 735, 6 punktą), nacionaliniai teismai turi didžiausią diskreciją kreiptis į Teisingumo Teismą, kai nusprendžia, kad jų nagrinėjama byla kelia klausimų dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo, o dėl to jie turi priimti sprendimą (žr., be kita ko, 1974 m. sausio 16 d. Sprendimo Rheinmühlen-Düsseldorf, 166/73, Rink. p. 33, 3 punktą; 1991 m. birželio 27 d. Sprendimo Mecanarte, C-348/89, Rink. p. I-3277, 44 punktą ir 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C-210/06, Rink. p. I-9641, 88 punktą).

42

Teisingumo Teismas remdamasis tuo padarė išvadą, kad vien dėl vidaus teisės taisyklės, kuria teismai, jeigu jų sprendimas nėra galutinis, įpareigojami laikytis aukštesnio teismo atlikto teisės klausimų vertinimo, iš šių teismų negalima atimti SESV 267 straipsnyje numatytos galimybės kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimais dėl Sąjungos teisės aiškinimo (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Rheinmühlen-Düsseldorf 4 ir 5 punktus bei Cartesio 94 punktą). Teismas, kurio sprendimas nėra galutinis, turi turėti galimybę užduoti Teisingumo Teismui jam rūpimus klausimus, jei mano, jog dėl aukštesnio teismo atlikto teisės klausimų vertinimo jis turi priimti Sąjungos teisės neatitinkantį sprendimą (2010 m. kovo 9 d. Sprendimo ERG ir kt. C-378/08, Rink. p. I-0000, 32 punktas).

43

Antra, Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Simmenthal 21 ir 24 punktus; 2003 m. kovo 20 d. Sprendimo Kutz-Bauer, C-187/00, Rink. p. I-2741, 73 punktą; 2005 m. gegužės 3 d. Sprendimo Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, Rink. p. I-3565, 72 punktą bei 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Filipiak, C-314/08, Rink. p. I-11049, 81 punktą).

44

Iš tikrųjų pačiai Sąjungos teisės prigimčiai būdingiems reikalavimams prieštarautų bet kuri nacionalinės teisės nuostata arba teisėkūros, administracinė ar teisminė praktika, dėl kurios Sąjungos teisės veiksmingumas sumažėtų atsisakius suteikti įgaliojimus šią teisę kompetentingam taikyti teisėjui tokio taikymo metu imtis visų būtinų priemonių netaikyti nacionalinių įstatymų nuostatų, galinčių kliudyti visiškam Sąjungos teisės normų veiksmingumui (žr. minėto Sprendimo Simmenthal 22 punktą ir 1990 m. birželio 19 d. Sprendimo Factortame ir kt., C-213/89, Rink. p. I-2433, 20 punktą). Tokia padėtis susiklostytų, jei kilus Sąjungos teisės nuostatos ir nacionalinio įstatymo prieštaravimui spręsti šią koliziją būtų kompetentingas ne Sąjungos teisės taikymą turintis užtikrinti teismas, o kita įstaiga, turinti savo atskirą diskreciją, net jei iš to kilusi kliūtis visiškam šios teisės veiksmingumui būtų tik laikina (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Simmenthal 23 punktą).

45

Galiausiai Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jei su Sąjungos teise susijusią bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas mano, jog nacionalinė nuostata ne tik prieštarauja Sąjungos teisei, bet ir yra antikonstitucinė, iš jo neatimama SESV 267 straipsnyje numatyta teisė ir jis neatleidžiamas nuo šiame straipsnyje įtvirtintos pareigos pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo dėl to, kad konstatavus vidaus teisės nuostatos prieštaravimą Konstitucijai privalu kreiptis į konstitucinį teismą. Iš tikrųjų Sąjungos teisės veiksmingumui kiltų grėsmė, jei dėl privalomo kreipimosi į konstitucinį teismą su Sąjungos teise susijusią bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas negalėtų pasinaudoti SESV 267straipsniu jam suteikta galimybe pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ar galiojimo, kad galėtų nuspręsti, ar nacionalinė nuostata suderinama su ja (žr. minėto Sprendimo Mecanarte 39, 45 ir 46 punktus).

46

Kalbant apie iš minėtos Teisingumo Teismo praktikos darytinas išvadas dėl pirmajame pateiktame klausime nurodytų nacionalinės teisės nuostatų, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vadovaujasi prielaida, jog pagal šias nuostatas vertindama konstitucingumo klausimą, pagrįstą nagrinėjamo įstatymo prieštaravimu Sąjungos teisei, Konstitucinė Taryba taip pat vertina šio įstatymo atitiktį Sąjungos teisei. Tokiu atveju konstitucingumo klausimą perduodantis bylą iš esmės nagrinėjantis teismas iki tokio perdavimo negali nei nuspręsti dėl nagrinėjamo įstatymo atitikties Sąjungos teisei, nei pateikti Teisingumo Teismui su šiuo įstatymu susijusio prejudicinio klausimo. Be to, Konstitucinei Tarybai nusprendus, kad nagrinėjamas įstatymas atitinka Sąjungos teisę, minėtas bylą iš esmės nagrinėjantis teismas po šio visiems teismams privalomo Konstitucinės Tarybos sprendimo taip pat negalėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu. Tas pats atsitiktų, jei argumentas dėl įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai būtų pateiktas nagrinėjant bylą Valstybės Taryboje ar Kasaciniame teisme.

47

Pagal šį aiškinimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų tiek prieš konstitucingumo klausimo perdavimą, tiek po galimo Konstitucinės Tarybos sprendimo dėl šio klausimo administraciniams ir bendros kompetencijos nacionaliniams teismams būtų kliudoma įgyvendinti SESV 267 straipsnyje numatytą jų teisę ar įvykdyti pareigą pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus. Reikia konstatuoti, jog iš šio sprendimo 41–45 punktuose minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintų principų išplaukia, kad SESV 267 straipsniu draudžiamos prašymuose priimti prejudicinį sprendimą apibūdintos nacionalinės teisės nuostatos.

48

Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 33–36 punktų, Prancūzijos ir Belgijos vyriausybės pateikė kitokį pirmajame prejudiciniame klausime nurodytų Prancūzijos teisės nuostatų aiškinimą, remdamosi, be kita ko, 2010 m. gegužės 12 d. Konstitucinės Tarybos sprendimu Nr. 2010-605 DC ir 2010 m. gegužės 14 d. Valstybės Tarybos sprendimu Nr. 312305, priimtais po Kasacinio teismo prašymų priimti prejudicinį sprendimą perdavimo Teisingumo Teismui.

49

Šiuo klausimu primintina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nagrinėjamose bylose turi nustatyti, koks nacionalinės teisės aiškinimas yra teisingas.

50

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vidaus įstatymą, kurį turi taikyti, nacionalinis teismas privalo aiškinti kuo labiau pagal Sąjungos teisės reikalavimus (2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Engelbrecht, C-262/97, Rink. p. I-7321, 39 punktas; 2009 m. spalio 27 d. Sprendimo ČEZ, C-115/08, Rink. p. I-10265, 138 punktas ir 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimo Wall, C-91/08, Rink. p. I-2815, 70 punktas). Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinės Tarybos ir Valstybės Tarybos sprendimus, negalima atmesti tokio nacionalinių nuostatų, kuriomis įtvirtintas pagrindinėje byloje nagrinėjamas konstitucingumo kontrolės mechanizmas, aiškinimo.

51

Nagrinėjant klausimą, ar prioritetinio konstitucingumo klausimo mechanizmą įmanoma aiškinti laikantis Sąjungos teisės reikalavimų, negalima kvestionuoti SESV 267 straipsniu įtvirtintos Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo sistemos esminių bruožų, išplaukiančių iš šio sprendimo 41–45 punktuose minėtos Teisingumo Teismo praktikos.

52

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, siekiant užtikrinti Sąjungos teisės viršenybę, minėtai bendradarbiavimo sistemai veikti būtina, kad nacionalinis teismas būtų laisvas pateikti Teisingumo Teismui bet kurį, jo nuomone, būtiną prejudicinį klausimą bet kuriuo, jo nuomone, tinkamu bylos nagrinėjimo momentu, net pasibaigus konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūrai.

53

Jei nacionalinėje teisėje numatyta pareiga pradėti konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūrą, kliudančią nacionaliniam teismui nedelsiant netaikyti, jo nuomone, Sąjungos teisei priešingą nacionalinės teisės nuostatą, SESV 267 straipsniu įtvirtintai sistemai veikti vis dėlto būtina, kad šis teismas būtų laisvas, pirma, imtis bet kurių būtinų priemonių užtikrinti Sąjungos teisės sistemoje asmenims suteiktų teisių laikiną teisminę apsaugą ir, antra, pasibaigus šiai ad hoc procedūrai netaikyti minėtos nacionalinės teisės nuostatos, jei nusprendžia, kad ji prieštarauja Sąjungos teisei.

54

Be to, pabrėžtina, kad nacionalinio įstatymo, kuriuo tik perkeliamos Sąjungos direktyvos privalomos nuostatos, konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūros pirmumas negali turėti įtakos išimtinei Teisingumo Teismo kompetencijai paskelbti Sąjungos teisės aktą, būtent direktyvą, negaliojančiu; šia kompetencija siekiama garantuoti teisinį saugumą, užtikrinant vienodą Sąjungos teisės taikymą (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto-Frost, 314/85, Rink. p. 4199, 15–20 punktus; 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA, C-344/04, Rink. p. I-403, 27 punktą bei 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C-119/05, Rink. p. I-6199, 53 punktą).

55

Iš tikrųjų, jeigu dėl konstitucingumo kontrolės ad hoc pirmumo nacionalinis įstatymas, kuriuo tik perkeliamos Sąjungos direktyvos privalomos nuostatos, bus panaikintas dėl jo prieštaravimo nacionalinei konstitucijai, Teisingumo Teismas praktiškai gali netekti galimybės bylą iš esmės nagrinėjančių atitinkamos valstybės narės teismų prašymu tais pačiais motyvais patikrinti minėtos direktyvos galiojimą atsižvelgiant į pirminės teisės reikalavimus, būtent į teises, pripažintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kuriai ESS 6 straipsniu suteikiama tokia pat teisinė galia kaip ir Sutartims.

56

Prieš pradedant įstatymo, kuriuo tik perkeliamos Sąjungos direktyvos privalomos nuostatos, konstitucingumo kontrolę ad hoc tais pačiais motyvais, keliančiais direktyvos galiojimo klausimą, nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal vidaus teisę negali būti toliau skundžiami teismine tvarka, pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą iš esmės privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl šios direktyvos galiojimo ir vėliau padaryti atitinkamas išvadas iš Teisingumo Teismo priimto prejudicinio sprendimo, nebent konstitucingumo kontrolę ad hoc inicijuojantis teismas pats kreipiasi į Teisingumo Teismą su šiuo klausimu, remdamasis minėto straipsnio antra pastraipa. Iš tikrųjų, kalbant apie tokį nacionalinį įstatymą dėl perkėlimo, pasakytina, kad direktyvos galiojimo klausimas yra prioritetinis, atsižvelgiant į pareigą ją perkelti. Be to, nustatyti griežti bylos nagrinėjimo nacionaliniuose teismuose terminai negali tapti kliūtimi pateikti prejudicinį klausimą dėl nagrinėjamos direktyvos galiojimo.

57

Dėl šios priežasties į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 267 straipsniu draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriomis įtvirtinama nacionalinių įstatymų konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūra, jei dėl šiai procedūrai teikiamo pirmumo tiek prieš konstitucingumo klausimo perdavimą už įstatymų konstitucingumo kontrolę atsakingam nacionaliniam teismui, tiek po galimo šio teismo sprendimo šiuo klausimu jokie kiti nacionaliniai teismai negalėtų pasinaudoti teise ar įvykdyti pareigą pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus. Atvirkščiai, SESV 267 straipsniu nedraudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, jei kiti nacionaliniai teismai išsaugo laisvę:

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas galima aiškinti laikantis šių Sąjungos teisės reikalavimų.

58

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 67 straipsniu draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis policijos pareigūnams leidžiama valstybės narės ir KĮŠS šalimis esančių valstybių sausumos pasienio 20 km ruože tikrinti bet kurio asmens tapatybę, siekiant patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešioti ir pateikti dokumentus laikymąsi.

59

A. Melki ir S. Abdeli nuomone, SESV 67 ir SESV 77 straipsniuose numatytas visiškas kontrolės prie vidaus sienų nebuvimas ir dėl šios priežasties Lisabonos sutartimi laisvam asmenų judėjimui suteikiamas absoliutus pobūdis, nepaisant suinteresuotųjų asmenų pilietybės. Dėl šios priežasties, jų manymu, šiai judėjimo laisvei prieštarauja apribojimas, numatytas Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, pagal kurią nacionalinės valdžios institucijoms leidžiama vykdyti sistemingą asmenų tapatybės kontrolę pasienio ruožuose. Be to, jie prašo pripažinti negaliojančiu Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnį, nes juo tariamai savaime pažeidžiamas absoliutus SESV 67 ir SESV 77 straipsniuose įtvirtintos judėjimo laisvės pobūdis.

60

Prancūzijos vyriausybė teigia, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės nuostatos pateisinamos būtinybe kovoti prieš didelį pavojų keliančius ypatingos rūšies nusikaltimus sienos perėjimo punktuose ir pasienio ruože. Anot jos, Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtos pastraipos pagrindu atliekami asmenų tapatybės patikrinimai visiškai atitinka Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punktą. Jais siekiama patikrinti asmens tapatybę, siekiant užkirsti kelią teisės ar viešosios tvarkos pažeidimams arba surasti pažeidimus padariusius asmenis. Šie patikrinimai taip pat grindžiami bendra informacija ir policijos tarnybų patirtimi, įrodžiusia ypatingą kontrolės šiose zonose naudą. Jie atliekami remiantis policijos turimais duomenimis iš ankstesnių kriminalinės policijos tyrimų arba informacija, gauta bendradarbiaujant įvairių valstybių narių policijos pajėgoms, pagal kurią nustatomos patikrinimų vietos ir laikas. Minėti patikrinimai nėra atliekami toje pačioje vietoje, nuolat ar sistemingai. Atvirkščiai, jie atliekami netikėtai.

61

Vokietijos, Graikijos, Nyderlandų ir Slovakijos vyriausybės taip pat siūlo neigiamai atsakyti į antrąjį klausimą, pabrėždamos, kad net įsigaliojus Lisabonos sutarčiai policija tebegali vykdyti nesistemingus patikrinimus pasienio ruožuose, laikydamasi Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnyje numatytų sąlygų. Šios vyriausybės teigia, be kita ko, kad asmenų tapatybės patikrinimai šiuose ruožuose, numatyti pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose, savo tikslu, turiniu, vykdymo tvarka ir padariniais skiriasi nuo Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnyje numatyto patikrinimo kertant sieną. Minėti patikrinimai gali būti leidžiami remiantis šio reglamento 21 straipsnio a arba c punktų nuostatomis.

62

Atvirkščiai, Čekijos vyriausybė ir Komisija mano, kad Reglamento Nr. 562/2006 20 ir 21 straipsniais draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje. Anot jų, šiose teisės nuostatose numatyti patikrinimai yra užmaskuoti patikrinimai kertant sieną, kurių negalima pagrįsti Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsniu, nes jie leidžiami tik pasienio ruožuose ir vienintelė jų taikoma sąlyga yra tikrinamo asmens buvimas viename šių ruožų.

63

Pirmiausia pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė prejudicinio klausimo dėl Reglamento Nr. 562/2006 nuostatos galiojimo. Kadangi nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos šalims SESV 267 straipsnyje nenumatyta galimybė apskųsti, Teisingumo Teismas neturėtų vertinti Sąjungos teisės galiojimo vien dėl to, kad šį klausimą jam pateikė viena šių šalių (2006 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Brünsteiner ir Autohaus Hilgert, C-376/05 ir C-377/05, Rink. p. I-11383, 28 punktas).

64

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo išaiškinti SESV 67 straipsnį, kurio 2 dalyje numatyta, jog Sąjunga užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas, pažymėtina, jog šis straipsnis įtrauktas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo V antraštinės dalis 1 skyrių „Bendrosios nuostatos“ ir iš paties šio straipsnio teksto matyti, kad jame įtvirtinta pareiga skirta būtent Sąjungai. Minėtame 1 skyriuje taip pat yra 72 straipsnis, kuriame pakartota EB 64 straipsnio 1 dalyje buvusi išlyga dėl valstybėms narėms tenkančios pareigos palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą vykdymo.

65

Minėtos V antraštinės dalies 2 skyriuje yra specialių nuostatų dėl sienų kontrolės politikos, būtent SESV 77 straipsnis, pakeitęs EB 62 straipsnį. Pagal SESV 77 straipsnio 2 dalies e punktą Europos Parlamentas ir Taryba patvirtina priemones, kuriomis užtikrinama, kad nebūtų jokios asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas. Vadinasi, norint įvertinti, ar pagal Sąjungos teisę draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kokios įtvirtintos Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, reikia atsižvelgti į šiuo pagrindu priimtas nuostatas, būtent į Reglamento Nr. 562/2006 20 ir 21 straipsnius.

66

Remdamasis EB 62 straipsniu, Bendrijos teisės aktų leidėjas įgyvendino kontrolės prie vidaus sienų panaikinimo principą priimdamas Reglamentą Nr. 562/2006, kuriuo, kaip numatyta jo 22 konstatuojamojoje dalyje, siekiama plėtoti Šengeno acquis. Šio reglamento III antraštinėje dalyje įtvirtintos vidaus sienų kirtimą reglamentuojančios Bendrijos taisyklės, nuo 2006 m. spalio 13 d. keičiančios KĮŠS 2 straipsnį. Šio reglamento taikymui neturėjo įtakos Lisabonos sutarties įsigaliojimas. Prie jos pridėtame Protokole Nr. 19 aiškiai numatytas tolesnis Šengeno acquis taikymas.

67

Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnyje nustatyta, kad vidaus sienas galima kirsti bet kurioje vietoje, ir jas kertantys asmenys, nepaisant pilietybės, netikrinami. Remiantis šio reglamento 2 straipsnio 10 punktu, „patikrinimai kertant sieną“ – tai sienos perėjimo punktuose atliekami patikrinimai, skirti užtikrinti, kad asmenims būtų leidžiama atvykti į valstybių narių teritoriją arba iš jos išvykti.

68

Kalbant apie Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytus patikrinimus, reikia konstatuoti, kad jie atliekami ne „kertant sieną“, bet nacionalinėje teritorijoje ir nepriklauso nuo to, ar tikrinamas asmuo kirto sieną. Kalbant konkrečiau, jie atliekami ne sienos kirtimo momentu. Vadinasi, minėti patikrinimai yra ne Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsniu draudžiami patikrinimai kertant sieną, o šio reglamento 21 straipsnyje numatyti patikrinimai valstybės narės teritorijoje.

69

Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte nustatyta, kad kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos valstybių narių kompetentingų institucijų naudojimuisi policijos įgaliojimais pagal nacionalinę teisę, jei naudojimasis šiais įgaliojimais nėra lygiavertis patikrinimams kertant sieną, ir kad tai taip pat taikoma pasienio ruožuose. Iš to matyti, kad pagal 21 straipsnio a punktą patikrinimai valstybės narės teritorijoje draudžiami tik jeigu jie yra lygiaverčiai patikrinimams kertant sieną.

70

Remiantis šios nuostatos antru sakiniu, visų pirma naudojimasis policijos įgaliojimais negali būti laikomas lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną, kai policijos priemonės nėra skirtos sienų kontrolei, yra grindžiamos bendra policijos informacija ir patirtimi, susijusia su galimomis grėsmėmis visuomenės saugumui, ir jomis pirmiausia siekiama kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu, jos parengtos ir vykdomos aiškiai skirtingai nuo sistemingų asmenų patikrinimų kertant išorės sienas ir galiausiai vykdomos kaip patikrinimai vietoje.

71

Dėl klausimo, ar pagal Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtą pastraipą suteiktų kontrolės įgaliojimų vykdymas yra lygiavertis patikrinimams kertant sieną, pirmiausia konstatuotina, kad šioje nuostatoje numatytų patikrinimų tikslas skiriasi nuo Reglamente Nr. 562/2006 numatytos sienų kontrolės tikslo. Remiantis šio reglamento 2 straipsnio 9–11 punktais, šia kontrole siekiama, pirma, užtikrinti, kad asmenims būtų leidžiama atvykti į valstybės narės teritoriją arba iš jos išvykti, ir, antra, užkirsti kelią asmenims išvengti patikrinimų kertant sieną. Atvirkščiai, minėta nacionaline nuostata siekiama patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešiotis ir pateikti dokumentus laikymąsi. Pagal Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio c punktą kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas neturi įtakos valstybės narės galimybei numatyti tokias pareigas savo vidaus teisėje.

72

Antra, vien aplinkybės, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinę nuostatą suteiktų įgaliojimų taikymo teritorija apribota pasienio ruožu, nepakanka konstatuoti naudojimosi šiais įgaliojimais lygiavertiškumą patikrinimams kertant sieną Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkto prasme, atsižvelgiant į 21 straipsnio turinį ir tikslą. Tačiau, kalbant apie patikrinimus tarptautinio susisiekimo traukiniuose ir mokamuose greitkeliuose, pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje numatytos ypatingos jos teritorinio taikymo srities taisyklės, o šis požymis gali rodyti minėtą naudojimosi įgaliojimais lygiavertiškumą.

73

Be to, Baudžiamojo proceso kodekso 78-2 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, kuria patikrinimai leidžiami neatsižvelgiant į suinteresuotojo asmens elgesį ir ypatingas aplinkybes, patvirtinančias viešosios tvarkos pažeidimo grėsmę, nenurodyti suteikiamų įgaliojimų patikslinimai ar apribojimai, susiję, be kita ko, su šiuo teisiniu pagrindu galimų vykdyti patikrinimų intensyvumu ir dažnumu, siekiant, kad kompetentingų institucijų šių įgaliojimų praktinis vykdymas nelemtų patikrinimų, lygiaverčių patikrinimams kertant sieną, kaip numatyta Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte.

74

Kad nacionalinės teisės nuostatos, suteikiančios policijos institucijoms įgaliojimus tikrinti asmenų tapatybę, kurie, pirma, apribojami valstybės narės ir kitų valstybių narių pasienio ruožu bei, antra, nepriklauso nuo tikrinamo asmens elgesio ir ypatingų aplinkybių, patvirtinančių viešosios tvarkos pažeidimo grėsmę, atitiktų Reglamento Nr. 562/2006 20 straipsnį ir 21 straipsnio a punktą, aiškinamus atsižvelgiant į teisinio saugumo reikalavimus, jose būtinai turi būti numatytos šioms institucijoms suteikiamų įgaliojimų ribos, kad būtų suteiktos jų turimos diskrecijos gairės taikant minėtus įgaliojimus praktiškai. Šios ribos turi užtikrinti, kad praktinis naudojimasis įgaliojimais tikrinti asmenų tapatybę netaptų lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną, kaip numatyta, be kita ko, Reglamento Nr. 562/2006 21 straipsnio a punkte.

75

Šiomis aplinkybėmis į antrąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 67 straipsnio 2 dalimi bei Reglamento Nr. 562/2006 20 ir 21 straipsniais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis atitinkamos valstybės narės policijos pareigūnams suteikiami įgaliojimai tik šios valstybės narės ir KĮŠS šalimis esančių valstybių sausumos pasienio 20 km ruože tikrinti bet kurio asmens tapatybę, neatsižvelgiant į jo elgesį ir ypatingas aplinkybes, patvirtinančias viešosios tvarkos pažeidimo grėsmę, siekiant patikrinti įstatyme įtvirtintų pareigų turėti, nešioti ir pateikti dokumentus laikymąsi, nenumatant būtinų šių įgaliojimų ribų, užtikrinančių, kad praktinis naudojimasis šiais įgaliojimais netaptų lygiaverčiu patikrinimams kertant sieną.

76

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: