Byla C‑441/07 P

Europos Komisija

prieš

Alrosa Company Ltd

„Apeliacinis skundas – Dominuojanti padėtis – Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 – Pasaulinė neapdorotų deimantų rinka – Individualūs įmonės įsipareigojimai nutraukti neapdorotų deimantų pirkimą iš kitos įmonės – Sprendimas, kuriuo įmonės individualūs įsipareigojimai pripažįstami privalomais ir kuriuo užbaigiama procedūra“

Sprendimo santrauka

1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pažeidimų nutraukimas – Komisijos įgaliojimai – Korekcinės priemonės ir įsipareigojimai – Proporcingumo principo paisymas – Teisminė kontrolė – Apimtis

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 7 ir 9 straipsniai)

2. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pažeidimų nutraukimas – Komisijos įgaliojimai – Įsipareigojimai – Diskrecija – Proporcingumo principo paisymas – Teisminė kontrolė – Apimtis

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis)

3. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pažeidimų nutraukimas – Komisijos įgaliojimai – Korekcinės priemonės ir įsipareigojimai – Susijusios šalies sąvoka – Susijusių šalių ir suinteresuotųjų trečiųjų šalių teisės

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 7, 9 straipsniai ir 27 straipsnio 2 dalis)

1. Reglamento Nr. 1/2003 7 ir 9 straipsniais siekiama dviejų skirtingų tikslų: pirma, nutraukti konstatuotą pažeidimą ir, antra, pašalinti Komisijos išankstiniame vertinime nurodytas problemas. Konkrečios šiose nuostatose numatytų mechanizmų savybės ir veiklos priemonės, numatytos šiame reglamente pagal kiekvieną iš tokių nuostatų, skiriasi, o tai reiškia, kad Komisijai tenkančios pareigos užtikrinti proporcingumo principo paisymą apimtis ir turinys skiriasi atsižvelgiant į tai, pagal kurį iš šių straipsnių ji nagrinėjama.

Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnyje aiškiai nurodyta proporcingumo principo taikymo apimtis į jo taikymo sritį patenkančiose situacijose. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį Komisija gali skirti suinteresuotosioms įmonėms bet kokią elgesio ar struktūrinę korekcinę priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti.

O Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje tik numatyta, kad per procedūrą, pradėtą pagal šią nuostatą, kaip matyti ir iš šio reglamento 13 konstatuojamosios dalies, Komisija atleidžiama nuo pareigos kvalifikuoti ir konstatuoti pažeidimą, o jos vaidmuo apsiriboja susijusių įmonių pasiūlytų įsipareigojimų patikrinimu ir galimu priėmimu, atsižvelgiant į jos išankstiniame vertinime nurodytas problemas ir siekiamus tikslus.

Taikydama proporcingumo principą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį Komisija tik tikrina, ar nagrinėjamais įsipareigojimais gali būti pašalintos problemos, apie kurias ji pranešė susijusioms įmonėms, ir ar jos nepasiūlė mažiau suvaržančių įsipareigojimų, kuriais lygiai taip pat tinkamai būtų pašalintos tokios problemos. Tačiau tikrindama Komisija turi atsižvelgti į trečiųjų šalių interesus.

Atliekant teisminę kontrolę savo ruožtu apsiribojama patikrinimu, ar Komisijos vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas.

Todėl nėra jokio pagrindo vadovautis priemone, kuri galbūt galėtų būti nustatyta pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, siekiant įvertinti įsipareigojimų, prisiimtų taikant šio reglamento 9 straipsnį, apimtį, ir visa, kas viršija šią priemonę, automatiškai laikyti neproporcinga. Taigi, nors abiem pagal šias dvi nuostatas priimtiems sprendimams taikomas proporcingumo principas, šis principas kiekvienos nuostatos atveju taikomas skirtingai.

Įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį siūlančios įmonės sąmoningai sutinka su tuo, kad jų nuolaidos gali būti didesnės nei tai, ką atlikusi visapusišką tyrimą Komisija galėtų joms nustatyti pagal šio reglamento 7 straipsnį priimtu sprendimu. Tačiau nutraukus tokių įmonių atžvilgiu pradėtą procedūrą dėl pažeidimo, jos gali išvengti konkurencijos taisyklių pažeidimo konstatavimo ir galbūt gresiančios baudos.

Be to, tai, kad įmonės pasiūlytus individualius įsipareigojimus Komisija pripažino privalomais, nereiškia, kad iš kitų įmonių atimama galimybė apsaugoti savo galimas teises esant santykiams su tokia įmone.

(žr. 38–42, 46–49 punktus)

2. Priimdama įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį Komisija neprivalo pati ieškoti mažiau ribojančių ar švelnesnių, palyginti su jai pasiūlytais įsipareigojimais, alternatyvų. Ji tik privalo, kiek tai susiję su įsipareigojimų proporcingumu, patikrinti, ar jie yra pakankami problemoms, kurias ji nurodė per procedūrą, pašalinti.

Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą tik tuomet, jeigu konstatuoja, kad Komisijos išvada yra akivaizdžiai nepagrįsta, atsižvelgiant į jos nustatytas faktines aplinkybes. O nagrinėdamas kitus mažiau suvaržančius sprendimus siekiant taikyti proporcingumo principą, įskaitant galimus pasiūlytų įsipareigojimų pakeitimus, išreikšdamas kitokį savo vertinimą dėl to, ar įsipareigojimai yra tinkami Komisijos nustatytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti, ir padarydamas išvadą, kad susijusių įmonių atžvilgiu egzistuoja mažiau suvaržančių alternatyvių sprendimų, Bendrasis Teismas pateikia savo sudėtingų ekonominių aplinkybių įvertinimą ir taip Komisijos vertinimą pakeičia savuoju, perimdamas Komisijos diskreciją, o ne patikrina jos vertinimo teisėtumą.

(žr. 60–61, 63, 65–67 punktus)

3. Įmonė, kuri mano, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 arba 9 straipsnį priimtas sprendimas daro jai poveikį, turi teisę apginti savo teises ir pateikti ieškinį teisme dėl tokio sprendimo. Tai nereiškia, kad tokia įmonė įgyja susijusios šalies statusą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalį.

Byloje, kurioje Komisija pradėjo dvi procedūras: vieną pagal EB 81 straipsnį dėl dviejų įmonių kontrahenčių veiksmų rinkoje, kitą pagal EB 82 straipsnį dėl vienos iš šių dviejų įmonių vienašališkos praktikos toje pačioje rinkoje, ir kurioje pagal EB 82 straipsnį pradėta procedūra baigiasi priimant sprendimą, kuriuo dominuojančią padėtį užimančios įmonės pasiūlyti įsipareigojimai pripažįstami privalomais, įmonė, kuri yra „susijusi“ tik su pagal EB 81 straipsnį pradėta procedūra, negali naudotis procedūrinėmis teisėmis, numatytomis šalims procedūroje, susijusioje su įsipareigojimais. Ji naudojasi tik labiau ribotomis suinteresuotosios trečiosios šalies teisėmis.

Tik tuomet, jei paaiškėtų, kad Komisija be jokios objektyvios priežasties pradėjo dvi atskiras procedūras, susijusias su išskirtine faktine padėtimi, antrajai įmonei turėtų būti pripažintos teisės, suteikiamos susijusiai įmonei pagal EB 82 straipsnį pradėtoje procedūroje.

Be to, tai, kad Komisija priima pirmosios įmonės įsipareigojimus, nepriklauso nuo antrosios ar bet kurios kitos įmonės pozicijos dėl tokių įsipareigojimų. Iš tiesų iš Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalies matyti, kad Komisija naudojasi didele diskrecija vertindama, ar pasiūlymą dėl įsipareigojimų pripažinti privalomu, ar jį atmesti. Taigi Komisija neprivalo pagrįsti, kodėl atmetė abiejų įmonių bendrai pasiūlytus įsipareigojimus, ir pasiūlyti antrajai įmonei pateikti naujus bendrus įsipareigojimus.

(žr. 88–94 punktus)

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. birželio 29 d.(*)

Byloje C‑441/07 P

dėl 2007 m. rugsėjo 24 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Europos Komisija, atstovaujama F. Castillo de la Torre ir R. Sauer, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

dalyvaujant kitai proceso šaliai:

Alrosa Company Ltd, įsteigta Mirny (Rusija), atstovaujama QC R. Subiotto ir solisitoriaus advokato K. Jones bei solisitoriaus S. Mobley,

ieškovė pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, J. N. Cunha Rodrigues, K. Lenaerts, R. Silva de Lapuerta, E. Levits ir C. Toader, teisėjai A. Rosas, K. Schiemann (pranešėjas), M. Ilešič ir U. Lõhmus,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. birželio 3 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2009 m. rugsėjo 17 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1 Savo apeliaciniu skundu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2007 m. liepos 11 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Alrosa prieš Komisiją (T‑170/06, Rink. p. II‑2601, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo buvo panaikintas 2006 m. vasario 22 d. Komisijos sprendimas 2006/520/EB dėl procedūros pagal EB sutarties 81 straipsnį ir EEE susitarimo 54 straipsnį (Byla COMP/B‑2/38.381 – De Beers) (OL L 205, p. 24, toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo pripažįstami privalomais De Beers SA (toliau – De Beers) prisiimti įsipareigojimai pasibaigus laipsniškam pirkimų apimties mažinimui nuo 2006 m. iki 2008 m. nutraukti neapdorotų deimantų iš Alrosa Company Ltd (toliau – Alrosa) pirkimą nuo 2009 m. ir užbaigiama procedūra pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 9 straipsnį.

Teisinis pagrindas

2 Reglamento Nr. 1/2003 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Jei tyrimo metu, kuris galėtų baigtis susitarimo ar veiklos uždraudimu, įmonės pasiūlo Komisijai tokius įsipareigojimus, kurie panaikintų Komisijos susirūpinimą, Komisija turi turėti teisę priimti sprendimus, kuriais šie įsipareigojimai taptų privalomi įmonėms. Komisijos sprendime turi būti konstatuojama, kad jos veiksmams nebėra pagrindo, nepateikiant išvados dėl to, ar pažeidimas buvo arba dar tebėra. Sprendimai dėl įsipareigojimų nepažeidžia valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų įgaliojimų padaryti tokią išvadą ir nagrinėti bylą. Sprendimai dėl įsipareigojimų netinka tais atvejais, kai Komisija ketina skirti baudą.“

3 Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kai Komisija, veikdama skundo pagrindu ar savo iniciatyva, nustato Sutarties 81 straipsnio ar 82 straipsnio pažeidimą, ji gali priimti sprendimą, reikalaujantį, kad įmonės ar įmonių asociacijos nutrauktų pažeidimą. Tuo tikslu ji gali skirti įmonei ar įmonių asociacijai bet kokią elgesio ar struktūrinę koreguojančią priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti. Struktūrinės priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, jei nėra lygiai taip pat veiksmingos elgesio priemonės arba jei lygiai taip veiksminga elgesio priemonė būtų įmonei didesnė našta nei struktūrinė. Komisija taip pat gali konstatuoti, kad pažeidimas padarytas praeityje, jei ji turi teisėtą interesą tai daryti.“

4 Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje nustatyta:

„1. Jei Komisija ketina priimti sprendimą, reikalaujantį, kad pažeidimas būtų nutrauktas, o įmonės pasiūlo savo įsipareigojimus dėl Komisijos išankstiniame vertinime iškeltų problemų, Komisija savo sprendimu gali padaryti šiuos įsipareigojimus privalomus įmonėms. Toks sprendimas priimamas nustatytam laikotarpiui ir jame daroma išvada, kad tolesniems Komisijos veiksmams nebėra pagrindo.

2. Komisija gali atnaujinti procesą gavusi prašymą arba savo iniciatyva, jei:

a) iš esmės pasikeitė kuris nors faktas, kuriuo sprendimas buvo grindžiamas;

b) įmonės nesilaiko savo įsipareigojimų; ar

c) sprendimas buvo pagrįstas šalių pateikta neišsamia, neteisinga ar klaidinančia informacija.“

5 Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatyta:

„2. Proceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą. Šalys turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis. Teisė susipažinti su bylos medžiaga netaikoma konfidencialiai informacijai ir Komisijos ar valstybių narių konkurencijos institucijų vidaus dokumentams. Ši teisė visų pirma netaikoma Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų korespondencijai ar valstybių narių konkurencijos institucijų tarpusavio korespondencijai, įskaitant dokumentus, parengtus pagal 11 ir 14 straipsnių nuostatas. Šios straipsnio dalies reikalavimai netrukdo Komisijai atskleisti ir naudoti informaciją, reikalingą pažeidimui įrodyti.

<...>

4. Komisija, ketindama priimti sprendimą pagal 9 ar 10 straipsnį, paskelbia glaustą bylos santrauką ir pagrindinius įsipareigojimus ar siūlomus veiksmus. Suinteresuoti tretieji asmenys gali pateikti savo pastabas per Komisijos paskelbtą laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis nei vienas mėnuo. Skelbiant minėtą informaciją atsižvelgiama į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis.“

Faktinės bylos aplinkybės

6 Skundžiamo sprendimo 8–26 punktuose bylos aplinkybės išdėstytos taip:

„8. [Alrosa] yra Mirne (Rusija) įsteigta bendrovė. Ji veikia pasaulinėje neapdorotų deimantų gamybos ir tiekimo rinkoje, kurioje užima antrąją vietą. Alrosa iš esmės veikia Rusijoje. Ten ji vykdo tyrinėjimo, gavybos, vertinimo ir tiekimo veiklą bei veiklą juvelyrinių dirbinių pramonės srityje.

9. [De Beers] yra Liuksemburge (Liuksemburgas) įsteigta bendrovė. De Beers grupė, kurios pagrindinė holdingo bendrovė yra De Beers, taip pat veikia pasaulinėje neapdorotų deimantų gamybos ir tiekimo rinkoje, kurioje ši grupė užima pirmąją vietą. De Beers grupė iš esmės veikia Pietų Afrikoje, Botsvanoje, Namibijoje ir Tanzanijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Ji šiose šalyse vykdo tyrinėjimo, gavybos, vertinimo, tiekimo, prekybos ir gamybos veiklą bei veiklą, apimančią visą deimantų tiekimo grandinę, juvelyrinių dirbinių pramonės srityje.

10. 2002 m. kovo 5 d. Alrosa ir De Beers pranešė Komisijai apie 2001 m. gruodžio 17 d. tarp Alrosa ir dviejų De Beers grupės dukterinių bendrovių City and West East Limited bei De Beers Centenary AG sudarytą susitarimą (toliau – susitarimas, apie kurį pranešta) siekdamos, kad būtų priimtas sprendimas dėl pažeidimo nebuvimo arba dėl išimties taikymo pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą Nr. 17, Pirmąjį reglamentą, įgyvendinantį Sutarties [81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3).

11. Šiomis ilgainiui susiklosčiusių komercinių Alrosa ir De Beers santykių aplinkybėmis sudaryto susitarimo pagrindinis dalykas buvo neapdorotų deimantų tiekimas.

12. Susitarimas buvo sudarytas penkerių metų laikotarpiui, turėjusiam pagal šio susitarimo 12 straipsnį prasidėti nuo Komisijos patvirtinimo kontrahentams, kad jis „nepažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalies, arba jam taikoma EB 81 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, ir kaip nors kitaip nepažeidžia EB 82 straipsnio“.

13. Per šį laikotarpį Alrosa įsipareigojo De Beers parduoti Rusijoje pagamintus natūralius neapdorotus deimantus už 800 milijonų JAV dolerių (USD) per metus, o De Beers įsipareigojo juos nupirkti, kaip buvo numatyta susitarimo, apie kurį pranešta, 2.1.1 straipsnyje. Vis dėlto ketvirtaisiais ir penktaisiais susitarimo, apie kurį pranešta, įgyvendinimo metais Alrosa pagal susitarimo 2.1.2 straipsnį galėjo šią sumą sumažinti iki 700 milijonų USD. 800 milijonų USD suma, nustatyta pagal kainas, galiojusias sudarant susitarimą, apie kurį pranešta, atitiko maždaug pusę metinės Alrosa produkcijos bei jos visą už Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) ribų eksportuojamą produkciją.

14. 2003 m. sausio 14 d. Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus Nr. COMP/E‑3/38.381 [Alrosa] ir De Beers, kuriame teigė, kad susitarimas, apie kurį pranešta, gali būti laikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje uždraustu antikonkurenciniu susitarimu, kuriam negalima taikyti EB 81 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties. Tą pačią dieną ji išsiuntė atskirą pranešimą apie kaltinimus Nr. COMP/E‑2/38.381 De Beers, kuriame teigė, kad susitarimas gali būti laikomas EB 81 straipsnyje uždraustu piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.

15. 2003 m. kovo 31 d. [Alrosa] ir De Beers pateikė Komisijai bendras pastabas raštu, atsakydamos į byloje COMP/E‑3/38.381 pateiktą pranešimą apie kaltinimus.

16. 2003 m. liepos 1 d. Komisija išsiuntė papildomą pranešimą apie kaltinimus [Alrosa] ir De Beers, kuriame teigė, kad susitarimas, apie kurį pranešta, taip pat gali būti laikomas [1992 m. gegužės 2 d.] Europos Ekonominės Erdvės (EEE) susitarimo (OL 1994, L 1, p. 3, toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnio 1 dalyje uždraustu antikonkurenciniu susitarimu, kuriam negalima taikyti EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties. Tą pačią dieną ji išsiuntė papildomą atskirą pranešimą apie kaltinimus De Beers, kuriame teigiama, jog susitarimas, apie kurį pranešta, taip pat gali būti laikomas EEE susitarimo 54 straipsnyje uždraustu piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi.

17. 2003 m. liepos 7 d. Komisija išklausė [Alrosa] ir De Beers žodžiu pateiktas pastabas.

18. 2003 m. rugsėjo 12 d. [Alrosa] pasiūlė įsipareigojimus laipsniškai sumažinti De Beers parduodamų neapdorotų deimantų kiekį šeštaisiais metais po susitarimo, apie kurį pranešta, įsigaliojimo, o nuo 2013 m. daugiau neparduoti De Beers neapdorotų deimantų. Vėliau Alrosa atšaukė įsipareigojimus.

19. 2004 m. gruodžio 14 d. Alrosa ir De Beers bendrai pateikė įsipareigojimus (toliau – bendri įsipareigojimai), skirtus problemoms, apie kurias jas informavo Komisija, pašalinti. Šiais bendrais įsipareigojimais numatyta laipsniškai sumažinti Alrosa neapdorotų deimantų pardavimą De Beers, kurio vertė turėjo sumažėti nuo 700 milijonų USD 2005 m. iki 275 milijonų USD 2010 m., ir vėliau laikytis šios pardavimo apimties.

20. 2005 m. birželio 3 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas „Pranešimas byloje COMP/E‑2/38.381 – De Beers‑Alrosa“ (OL C 136, p. 32, toliau – trumpas pranešimas). Jame Komisija nurodė, kad nagrinėdama susitarimą EB 81, EB 82, EEE susitarimo 53 ir 54 straipsnių atžvilgiu gavo Alrosa ir De Beers įsipareigojimus (1 punktas), pateikė bylos santrauką (3–10 punktai) ir aprašė pasiūlytus įsipareigojimus (11–15 punktai). Ji taip pat pasiūlė suinteresuotosioms trečiosioms šalims per mėnesį jai pateikti savo pastabas (2 ir 17 punktai) ir nurodė, kad ketina priimti sprendimą, kuriuo pasiūlytus bendrus įsipareigojimus pripažintų privalomais, laikydamasi įsipareigojimo atsižvelgti į šio rinkos tyrimo rezultatą (2 ir 16 punktai).

21. Po šio paskelbimo 21 trečioji suinteresuotoji šalis pateikė Komisijai pastabas, apie kurias ši 2005 m. spalio 27 d. informavo Alrosa ir De Beers. Per šį susirinkimą Komisija taip pat pasiūlė šalims iki 2005 m. lapkričio mėnesio pabaigos pateikti jai naujus bendrus įsipareigojimus nuo 2009 m visiškai nutraukti komercinius santykius.

22. 2006 m. sausio 25 d. De Beers atskirai pateikė įsipareigojimus (toliau – De Beers individualūs įsipareigojimai), skirtus Komisijos, atsižvelgiant į rinkos tyrimo rezultatus nurodytoms problemoms pašalinti. Šiuose De Beers individualiuose įsipareigojimuose buvo numatyta laipsniškai mažinti Alrosa neapdorotų deimantų pardavimą, De Beers, kurio vertė turėjo sumažėti nuo 600 milijonų USD 2006 m. iki 400 milijonų USD 2008 m., ir vėliau visai jį nutraukti.

23. 2006 m. sausio 26 d. Komisija [Alrosa] perdavė De Beers individualių įsipareigojimų ištrauką ir pasiūlė pateikti savo pastabas šiuo klausimu. Ji jai taip pat perdavė trečiųjų šalių komentarų nekonfidencialių versijų kopiją.

24. Paskui [Alrosa] ir Komisija pasikeitė nuomonėmis dėl tam tikrų Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje numatytų procedūros aspektų ir jų reikšmės šioje byloje. Iš esmės buvo aptariami prieigos prie bylos medžiagos, taip pat teisės į gynybą, ir ypač teisės būti išklausytam, klausimai. Be to, savo 2006 m. vasario 6 d. laiške [Alrosa] pateikė komentarus dėl De Beers individualių įsipareigojimų ir dėl trečiųjų šalių pastabų.

25. 2006 m. vasario 22 d. Komisija priėmė [ginčijamą] sprendimą.

26. [Ginčijamo] sprendimo 1 straipsnyje numatyta, kad „priede nurodyti įsipareigojimai yra privalomi De Beers“, o 2 straipsnyje, kad „šioje byloje pradėta procedūra yra baigta“.

Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas

7 2006 m. birželio 29 d. Alrosa pateikė ieškinį Pirmosios instancijos teisme. Grįsdama savo ieškinį, ji nurodė tokius tris pagrindus:

– pažeista teisė būti išklausytam,

– ginčijamame sprendime neatsižvelgta į Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatas, pagal kurias draudžiama neribotam laikotarpiui atitinkamai įmonei nustatyti įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė nesavanoriškai;

– nustatyti privalomi įsipareigojimai yra per griežti ir pažeidžia minėtą 9 straipsnį, EB 81 straipsnį ir sutarčių sudarymo laisvės bei proporcingumo principus.

8 Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino ginčijamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentus galima apibendrinti taip.

9 Skundžiamo sprendimo 126 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „[ginčijamame] sprendime padaryta vertinimo klaida, kuri, be to, yra akivaizdi. Iš tikrųjų iš šios bylos aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad buvo įmanomi kiti mažiau varžantys nei nuolatinis sandorių tarp De Beers ir Alrosa draudimas sprendimai tam, kad būtų pasiektas [ginčijamu] sprendimu siekiamas tikslas, kad juos nustatyti nebuvo ypač techniškai sunku ir kad Komisija nebuvo atleista nuo pareigos juos išnagrinėti“.

10 Minėto sprendimo 128 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dėl to iš pirmo žvilgsnio labiausiai tinkantis sprendimas būtų buvęs draudimas šalims sudaryti bet kokį susitarimą, leidžiantį De Beers įsigyti visą už NVS ribų eksportuojamą Alrosa produkciją arba bent didžiąją jos dalį, nesant būtinybės De Beers visiškai uždrausti pirkti Alrosa pagamintus deimantus.

11 Skundžiamo sprendimo 129 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija nepaaiškino, kodėl bendri įsipareigojimai buvo netinkami jos išankstiniame vertinime nurodytoms problemoms pašalinti. Šio sprendimo 132 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad minėti įsipareigojimai, į kuriuos atsižvelgti Komisija iš tikrųjų neprivalėjo, vis dėlto buvo mažiau varžanti priemonė nei ta, kurią ji nusprendė pripažinti privaloma.

12 Skundžiamo sprendimo 156 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Alrosa pagrįstai teigė, pirma, kad bet kokių jos komercinių sandorių su De Beers draudimas neribotam laikotarpiui akivaizdžiai viršijo tai, kas buvo būtina nagrinėjamam tikslui pasiekti, ir, antra, kad egzistavo kitų šiam tikslui proporcingų sprendimų. Jis pridūrė, kad tai, jog Komisija naudojosi procedūra, leidžiančia susijusios įmonės pasiūlytus įsipareigojimus pripažinti privalomais, neatleidžia jos nuo proporcingumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad būtų in concreto patikrintas tinkamas šių tarpinių sprendimų pobūdis, taikymo. Todėl šio sprendimo 157 punkte Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Alrosa nurodytas pagrindas, susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalies ir proporcingumo principo pažeidimu, yra pagrįstas ir kad ginčijamą sprendimą reikia panaikinti vien dėl šios priežasties.

13 Tačiau Pirmosios instancijos teismas papildomai išnagrinėjo Alrosa nurodytą pagrindą, susijusį su teisės būti išklausytam pažeidimu.

14 Skundžiamo sprendimo 176, 177, 186 ir 187 punktuose Pirmosios instancijos teismas nusprendė: kadangi Alrosa dalyvavo dviejose Komisijos po pranešimo apie jos susitarimą su De Beers pradėtose procedūrose, o Komisijos pagal EB 81 ir EB 82 straipsnius vykdomos procedūros tiek Komisijos, tiek Alrosa ir De Beers visuomet de facto buvo laikomos viena procedūra, dėl ryšio tarp šių dviejų procedūrų bei dėl to, kad ginčijamame sprendime aiškiai minima Alrosa, procedūroje, vertinamoje bendrai, šiai įmonei turėjo būti pripažintos teisės, suteikiamos „susijusiai įmonei“ Reglamento Nr. 1/2003 prasme, nors stricto sensu ji tokia nėra laikoma EB 82 straipsnio procedūroje.

15 Skundžiamo sprendimo 191 punkte Pirmosios instancijos teismas priminė, kad teisės būti išklausytam bet kurioje procedūroje, pradėtoje prieš asmenį, kuri gali baigtis jam nepalankaus akto priėmimu, paisymas yra pagrindinis Bendrijos teisės principas ir turi būti užtikrintas net ir nesant jokio šios procedūros reglamentavimo (1996 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Lisrestal ir kt., C‑32/95 P, Rink. p. I‑5373, 21 punktas).

16 Skundžiamo sprendimo 195 punkte pripažinęs, kad Komisija, gavusi trečiųjų šalių pastabas, iš tikrųjų turėjo teisę manyti, jog bendri įsipareigojimai nepašalina jos išankstiniame vertinime nurodytų problemų, Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 196 punkte nusprendė, kad vis dėlto teisės būti išklausytam paisymas tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, reikalauja, pirma, kad įmonės, kurios pasiūlė šiuos įsipareigojimus, būtų informuotos apie esmines faktines aplinkybes, kuriomis Komisija remiasi reikalaudama pateikti naujų įsipareigojimų, ir, antra, kad jos galėtų išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu. Tačiau, kaip teigia Pirmosios instancijos teismas, šioje byloje Alrosa buvo pateikta tik glausta informacija, susijusi su Komisijos išvadomis, padarytomis atsižvelgiant į trečiųjų šalių pastabas. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad per 2005 m. spalio 27 d. susirinkimą Komisija ją paprasčiausiai informavo apie tai, kad trečiųjų šalių komentaruose iš esmės buvo nagrinėjama rinkos atskyrimo rizika bei kartelio tarp De Beers ir Alrosa rizika ir kad už konkurenciją atsakingas Komisijos narys šią bylos medžiagą nagrinėjančios grupės paprašė nepritarti pateiktiems bendriems įsipareigojimams. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Alrosa tuo pačiu metu gavo trečiųjų šalių pastabų santrauką ir buvo informuota apie įsipareigojimų, kurių Komisija tikėjosi iš šalių, pobūdį po konsultacijos su trečiosiomis šalimis neigiamo rezultato, t. y. nutraukti visus santykius nuo 2009 m. ir pasiūlyti naujus įsipareigojimus šiuo pagrindu.

17 Skundžiamo sprendimo 201 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Alrosa neturėjo galimybės visiškai pasinaudoti teise būti išklausytai dėl De Beers individualių įsipareigojimų, nes trečiųjų šalių pastabos jai buvo perduotos kartu su De Beers individualių įsipareigojimų kopija, todėl ji negalėjo pateikti naudingo atsakymo ir pasiūlyti kartu su De Beers naujų bendrų įsipareigojimų.

18 Minėto sprendimo 203 punkte Pirmosios instancijos teismas teigė, kad tokiomis, kaip antai šios, bylos aplinkybėmis Alrosa turėjo teisę būti išklausyta dėl De Beers individualių įsipareigojimų, kuriuos Komisija ketino pripažinti privalomais per pagal EB 82 straipsnį pradėtą procedūrą ir kad ji neturėjo galimybės visiškai pasinaudoti šia teise.

Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme

19 Komisija Teisingumo Teismo prašo:

– panaikinti skundžiamą sprendimą,

– priimti galutinį sprendimą šioje byloje ir atmesti ieškinį, pareikštą byloje T‑170/06 dėl panaikinimo, kaip nepriimtiną, ir

– įpareigoti Alrosa padengti jos per procedūrą, susijusią su byla T‑170/06, ir nagrinėjant šį apeliacinį skundą patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20 Alrosa Teisingumo Teismo prašo:

– atmesti apeliacinį skundą,

– priteisti iš Komisijos Alrosa bylinėjimosi ir kitas išlaidas, patirtas šioje instancijoje, ir

– imtis kitų, Teisingumo Teismo nuomone, reikalingų priemonių.

Dėl apeliacinio skundo

21 Grįsdama savo apeliacinį skundą Komisija nurodo du pagrindus. Pirmasis susijęs su Pirmosios instancijos teismo padarytu Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio ir proporcingumo principo pažeidimu. Antrasis susijęs su klaidingai Pirmosios instancijos teismo išaiškinta ir pritaikyta teise būti išklausytam.

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį ir proporcingumo principą

22 Pirmąjį Komisijos apeliacinio skundo pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje jo dalyje Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino bei taikė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį ir neatsižvelgė į iš šios nuostatos kylančius reikalavimus, susijusius su proporcingumo principo paisymu.

23 Antroje pirmojo pagrindo dalyje Komisija Pirmosios instancijos teismą kaltina dėl to, kad vertindamas, ar įsipareigojimai proporcingi, jis neteisingai taikė šį 9 straipsnį, klaidingai aiškino EB 82 straipsnį, neatsižvelgė į tikrąją teisminės kontrolės reikšmę, iškraipė ginčijamo sprendimo turinį bei faktus ir daugeliu klausimų nepakankamai motyvavo skundžiamą sprendimą.

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirmos dalies, susijusios su Pirmosios instancijos teismo klaidingai išaiškintais reikalavimais dėl proporcingumo principo paisymo, kylančiais iš Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio

– Šalių argumentai

24 Pirmiausia Komisija tvirtina, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas sumenkino sprendimų, kuriuose taikė Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, esminių savybių svarbą ir sukėlė pavojų šios nuostatos taikymui ateityje.

25 Nors Komisija pripažįsta, kad proporcingumo principas taikomas sprendimams, kuriuose taikytas Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis, ji kritikuoja Pirmosios instancijos teismo poziciją, išdėstytą skundžiamo sprendimo 101 ir 104 punktuose, pagal kurią iš esmės sprendimo proporcingumo tyrimas yra tapatus tiek jį atliekant pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, tiek pagal 9 straipsnį. Dėl tokio požiūrio būtų neatsižvelgta į esminius šių dviejų nuostatų skirtumus. Iš tiesų, skirtingai nei sprendimuose, kuriuose taikytas šio reglamento 7 straipsnis, sprendimuose, susijusiuose su pagal jo 9 straipsnį prisiimtais įsipareigojimais, nekonstatuojama, kad padarytas pažeidimas, ir taip pat nereikalaujama nutraukti pažeidimą. Taigi šiame 9 straipsnyje neapsiribojama įrodinėjimo pareigos, kiek tai susiję su pažeidimo konstatavimu, sumažinimu.

26 Komisija Pirmosios instancijos teismą kaltina dėl to, kad skundžiame sprendime jis įvertino proporcingumo principo norminį turinį atsižvelgdamas į tai, kaip jis taikomas pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį priimtuose sprendimuose, tarytum atliktinas palyginimas būtų toks pats, neatsižvelgiant į norminį kontekstą. Dėl tokio proporcingumo principo aiškinimo Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis tampa neveiksmingas.

27 Be to, Komisija Pirmosios instancijos teismą kaltina dėl to, kad skundžiamo sprendimo 103–105 punktuose jis nusprendė, jog vertinant, ar įsipareigojimai yra proporcingi, neturi būti atsižvelgiamą į tai, ar jie yra savanoriški. Ji mano, kad Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį reikia bent jau aiškinti taip, kad įsipareigojimus siūlanti įmonė nusprendžia, kaip ji ketina pašalinti su konkurencija susijusias problemas ir sutinka, kad jie būtų pripažinti privalomais. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad įsipareigojimai De Beers leido laisvai nuspręsti, kaip ji ketina pašalinti Komisijos nurodytas problemas.

28 Galiausiai Komisija mano, kad dėl Pirmosios instancijos teismo pateikto Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio aiškinimo gali sumažėti šioje nuostatoje numatytos procedūros svarba, nes skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisija turi konstatuoti, jog padarytas pažeidimas, net ir taikydama šį 9 straipsnį.

29 Šiuo atžvilgiu Alrosa teigia, kad proporcingumo principo turinys tebėra toks pats, neatsižvelgiant į konkrečią nagrinėjamą situaciją, net jei atliekamos teisminės kontrolės intensyvumas kiekvienoje byloje skiriasi. Alrosa teigimu, Pirmosios instancijos teismas laikėsi įprastos teismų praktikos ir svarstė, ar Komisija neturėjo pagrįstų ir mažiau suvaržančių alternatyvių sprendimų, ir paskui nusprendė, kad tokie sprendimai egzistavo.

30 Alrosa mano, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 101 ir 140 punktuose neįpareigojo Komisijos palyginti pasiūlytų įsipareigojimų su priemonėmis, kurios galėjo būti numatytos hipotetiniame sprendime, priimtame pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, tačiau užkirto jai kelią priimti neproporcingą sprendimą vien dėl to, kad pagal procedūrą, pradėtą pagal šio reglamento 9 straipsnį, Komisija neprivalo įrodyti, jog padarytas pažeidimas. Alrosa teigimu, skundžiamame sprendime jis iš tiesų pažymėjo, kad buvo akivaizdžiai neproporcinga, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, pagal šio reglamento 7 straipsnį reikalauti, kad De Beers nutrauktų bet kokius tiesioginius ar netiesioginius komercinius santykius su Alrosa. Priešingai nei tvirtina Komisija, Pirmosios instancijos teismo daromos nuorodos į šį 7 straipsnį nereikia aiškinti taip, kad pagal jį Komisija visose bylose, kuriose taikomas šio reglamento 9 straipsnis, privalo atlikti lygiagrečią ir hipotetinę procedūrą pagal minėtą 7 straipsnį.

31 Alrosa mano, kad jei Komisijos priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neproporcingas pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį pradėtoje procedūroje ir galima konstatuoti pažeidimą, toks sprendimas a fortiori yra neproporcingas tais atvejais, kai taikomas šio reglamento 9 straipsnis, bent jau tada, kai, kaip ir nagrinėjamu atveju, pagal šį 9 straipsnį prisiimtų įsipareigojimų priėmimas būtų turėjęs žalingų padarinių sutikimo nedavusiai įmonei, kuri turėjo procedūros šalies statusą.

32 Alrosa manymu, Pirmosios instancijos teismas neapribojo Komisijai Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnyje suteiktų įgaliojimų. Tai, kad pastaroji turi atsižvelgti į alternatyvius mažiau suvaržančius sprendimus ir atmesti įsipareigojimus, kuriais akivaizdžiai negali būti pašalintos jos nurodytos problemos, nėra neįveikiama kliūtis jos uždaviniams atlikti.

33 Alrosa tvirtina, kad jai buvo neleista dalyvauti derybose dėl galimų alternatyvių įsipareigojimų. Savanoriškas individualių De Beers įsipareigojimų pobūdis negalėjo turėti poveikio Komisijos priimtų įsipareigojimų tiek, kiek jie susiję su Alrosa, proporcingumo tyrimui.

– Teisingumo Teismo vertinimas

34 Iš Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio matyti, kad, ketindama priimti sprendimą, kuriame reikalaujama nutraukti pažeidimą, Komisija gali pripažinti susijusių įmonių pasiūlytus įsipareigojimus privalomais, jeigu jais gali būti pašalintos jos išankstiniame vertinime nurodytos su konkurencija susijusios problemos.

35 Tai yra naujas Reglamentu Nr. 1/2003 nustatytas mechanizmas, kuriuo siekiama užtikrinti veiksmingą EB sutartyje numatytų konkurencijos taisyklių taikymą priimant sprendimus, kuriais šalių pasiūlyti įsipareigojimai pripažįstami privalomais ir Komisijos laikomi tinkamais, kad būtų galima priimti greitesnį sprendimą jos nustatytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti, o ne imtis formalios pažeidimo konstatavimo procedūros. Tiksliau šio reglamento 9 straipsniu siekiama proceso ekonomijos ir įmonėms suteikiama galimybė visapusiškai dalyvauti procedūroje siūlant sprendimus, kurie, jų manymu, labiausiai tinkami ir pakankami šioms Komisijos nurodytoms problemoms pašalinti.

36 Kaip nurodė šalys ir generalinė advokatė savo išvados 42 punkte, jei, priešingai nei Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnyje, 9 straipsnyje proporcingumo sąvoka aiškiai nenurodyta, akivaizdu, kad proporcingumo principas, kaip Sąjungos teisės bendrasis principas, yra bet kokio Sąjungos institucijų priimto akto teisėtumo kriterijus, įskaitant sprendimus, kuriuos Komisija priima atlikdama konkurencijos institucijos funkcijas.

37 Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant veiksmus, kurių imasi Komisija, tiek pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, tiek pagal 9 straipsnį, visuomet kyla, pirma, klausimas dėl su šio principo paisymu susijusių pareigų apimties bei tikslių ribų ir, antra, klausimas dėl atliekamos teisminės kontrolės ribų.

38 Taigi konkrečios Reglamento Nr. 1/2003 7 ir 9 straipsniuose numatytų mechanizmų savybės ir veiklos priemonės, numatytos šiame reglamente pagal kiekvieną iš tokių nuostatų, skiriasi, o tai reiškia, kad Komisijai tenkančios pareigos užtikrinti proporcingumo principo paisymą apimtis ir turinys skiriasi atsižvelgiant į tai, pagal kurį iš šių straipsnių ji nagrinėjama.

39 Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnyje aiškiai nurodyta proporcingumo principo taikymo apimtis į jo taikymo sritį patenkančiose situacijose. Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį Komisija gali skirti suinteresuotosioms įmonėms bet kokią elgesio ar struktūrinę korekcinę priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti.

40 Tačiau šio reglamento 9 straipsnyje tik numatyta, kad per procedūrą, pradėtą pagal šią nuostatą, kaip matyti ir iš minėto reglamento 13 konstatuojamosios dalies, Komisija atleidžiama nuo pareigos kvalifikuoti ir konstatuoti pažeidimą, o jos vaidmuo apsiriboja susijusių įmonių pasiūlytų įsipareigojimų patikrinimu ir galimu priėmimu, atsižvelgiant į jos išankstiniame vertinime nurodytas problemas ir siekiamus tikslus.

41 Taikydama proporcingumo principą pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, Komisija tik tikrina, ar nagrinėjamais įsipareigojimais gali būti pašalintos problemos, apie kurias ji pranešė susijusioms įmonėms, ir ar jos nepasiūlė mažiau suvaržančių įsipareigojimų, kuriais lygiai taip pat tinkamai būtų pašalintos tokios problemos. Tačiau tikrindama Komisija turi atsižvelgti į trečiųjų šalių interesus.

42 Atliekant teisminę kontrolę, savo ruožtu, apsiribojama patikrinimu, ar Komisijos vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas.

43 Tačiau skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas remiasi teiginiu, jog proporcingumo principo taikymas turi tokį patį poveikį tiek pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, tiek pagal jo 9 straipsnį priimtiems sprendimams.

44 Skundžiamo sprendimo 101 punkte Pirmosios instancijos teismas visų pirma nusprendė, kad Reglamento Nr. 1/2003 struktūra būtų pažeista, jei sprendimas, kuris pagal šio reglamento 7 straipsnio 1 dalį turėtų būti vertinamas kaip neproporcingas konstatuotam pažeidimui, būtų priimtas pasinaudojant šio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje numatyta procedūra, pripažįstant įsipareigojimus privalomais.

45 Toks konstatavimas yra klaidingas.

46 Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 38 punkte, šiomis dviem Reglamento Nr. 1/2003 nuostatomis siekiama dviejų skirtingų tikslų: pirma, nutraukti konstatuotą pažeidimą ir, antra, pašalinti Komisijos išankstiniame vertinime nurodytas problemas.

47 Todėl nėra jokio pagrindo vadovautis priemone, kuri galbūt galėtų būti nustatyta pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, siekiant įvertinti įsipareigojimų, prisiimtų taikant šio reglamento 9 straipsnį, apimtį, ir visa, kas viršija šią priemonę, automatiškai laikyti neproporcinga. Taigi nors abiem pagal šias dvi nuostatas priimtiems sprendimams aiškiai taikomas proporcingumo principas, šis principas kiekvienos nuostatos atveju taikomas skirtingai.

48 Įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį siūlančios įmonės sąmoningai sutinka su tuo, kad jų nuolaidos gali būti didesnės nei tai, ką atlikusi visapusišką tyrimą Komisija galėtų joms nustatyti pagal šio reglamento 7 straipsnį priimtu sprendimu. Tačiau nutraukus tokių įmonių atžvilgiu pradėtą procedūrą dėl pažeidimo, jos gali išvengti konkurencijos taisyklių pažeidimo konstatavimo bei galbūt gresiančios baudos.

49 Be to, tai, kad įmonės pasiūlytus individualius įsipareigojimus Komisija pripažino privalomais, nereiškia, kad iš kitų įmonių atimama galimybė apsaugoti savo galimas teises santykiuose su tokia įmone.

50 Todėl darytina išvada, kad Komisija pagrįstai tvirtina, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai teigė, kad proporcingumo principo taikymas turi būti vertinamas, kiek tai susiję su sprendimais, priimtais pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, pagal tai, kaip jis vertinamas nagrinėjant pagal šio reglamento 7 straipsnį priimtus sprendimus, neatsižvelgiant į tai, kad šiose dviejose nuostatose laikomasi skirtingo požiūrio.

Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, susijusios su tariamai klaidingai Pirmosios instancijos teismo taikytu proporcingumo principu

– Šalių argumentai

51 Savo pirmojo pagrindo antroje dalyje Komisija ginčija, be kita ko, Pirmosios instancijos teismo vertinimą, jog pasiūlyti bendri įsipareigojimai buvo pakankami jos nurodytoms problemoms pašalinti, todėl ji turėjo juos priimti. Ši institucija Pirmosios instancijos teismą kaltina dėl to, kad jis pažeidė diskreciją, kuria ji naudojasi aptariamoje srityje.

52 Komisija visų pirma tvirtina, kad skundžiamame sprendime neatsižvelgta į per viešą konsultaciją, atliktą pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 4 dalį, gautas pastabas, kurios aiškiai parodė, kad, daugelio suinteresuotųjų trečiųjų šalių nuomone, bendri įsipareigojimai ir pasiūlyta žemiausia 275 milijonų USD riba buvo nepakankami pranešime pagal šio 27 straipsnio 4 dalį nurodytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti ir kad šie įsipareigojimai būtų sustiprinę De Beers kontrolę rinkoje. Trečiųjų šalių suformuluotose dviejose pastabose visų pirma paaiškinama, kaip dėl nuolatinio didelių kiekių deimantų pirkimo De Beers galėjo išsaugoti savo „rinkos formuotojo“ vaidmenį viršijant jos pačios gamybos vertę.

53 Komisija Pirmosios instancijos teismą kaltina dėl to, kad skundžiamo sprendimo 136 punkte jis padarė išvadą, jog, nepaisant fakto, kad tokios viešos konsultacijos rezultatai buvo neigiami, bendri įsipareigojimai buvo pakankami Komisijos nurodytoms problemoms pašalinti. Dėl šios konsultacijos rezultatų Pirmosios instancijos teismas galėjo manyti, kad tai pakankamai sudėtinga sritis, kurioje Komisija naudojosi didele arba bent jau tam tikra diskrecija.

54 Be to, Komisija tvirtina susidūrusi su dideliais sunkumais nustatant žemiausią pardavimo ribą, tinkamą nurodytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti, atsižvelgiant į tai, kad viešos konsultacijos rezultatai buvo itin neigiami. Jos teigimu, tokį sunkumą lėmė visų pirma tai, kad žemiausiai ribai, kad ir kokia ji būtų, įtakos turi metiniai svyravimai atsižvelgiant į rinkos sąlygas. Tačiau Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 125 punkte teigė, kad Komisija pripažino neatlikusi jokios sudėtingos ekonominės analizės, ir šio sprendimo 126 punkte padarė išvadą, kad bet kuriuo atveju tokie sunkumai neegzistavo.

55 Komisija mano, kad jos argumentai buvo visiškai iškraipyti. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad ji niekada neleido suprasti, jog nieko neketino daryti atitinkamai kiekybinei ribai įvertinti. Ji paaiškino, kad atlikusi ekonominę analizę ji negalėjo nustatyti tikslaus pardavimo lygio, kuris leistų užtikrintai pašalinti visas su konkurencija susijusias problemas. Taigi ji priėmė įsipareigojimą, kuris jai leido sutaupyti laiko, palyginti su išsamiu tyrimu.

56 Savo ruožtu Alrosa Komisiją kaltina dėl to, kad ši veikė vadovaudamasi oportunistinėmis paskatomis, nes jei būtų atsižvelgta į alternatyvius sprendimus, t. y. pavyzdžiui, nustatyti aukščiausią sutartą jos pardavimą De Beers ribojančią ribą, procedūra būtų buvusi užvilkinta. Jos teigimu, atrodo, kad Komisijos pozicija reiškia, pirma, jog bylos nagrinėjimas buvo skubus ir kad ši institucija neturėjo pakankamai laiko nuspręsti, ar kuriuo nors iš Alrosa pasiūlytų alternatyvių sprendimų galėjo būti pašalintos jos nurodytos problemos ir, antra, kad pasiūlytas priemones buvo sudėtinga ir sunku nagrinėti. Tačiau šiuo atveju taip nebuvo.

57 Alrosa tvirtina, kad kaip alternatyvų sprendimą visiškam ir neribotam laikotarpiui nustatytam draudimui parduoti deimantus De Beers ji buvo pasiūliusi laipsniškai mažinti savo pardavimo jai kiekį ir paskui nustatyti su Komisija suderintą savo metinių pardavimų ribą. Be to, Alrosa pasiūlė, kad jai būtų bent leista pardavinėti neapdorotus deimantus rengiant aukcionus ir parduodant didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, įskaitant De Beers, tačiau Komisija šį pasiūlymą atmetė.

58 Be to, Alrosa mano, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat neteigia, jog vertindama galimus sprendimus Komisija privalo vadovautis mokslo duomenimis. Priešingai, Pirmosios instancijos teismas aiškiai pripažįsta, kad Komisijai reikia suteikti tam tikrą diskreciją taikant proporcingumo principą, tačiau nepripažinti jai neribotos diskrecijos, nes dėl to atsirastų neigiamų pasekmių trečiajai šaliai.

– Teisingumo Teismo vertinimas

59 Reikia priminti, kad Komisija išnagrinėjo bendrus įsipareigojimus po to, kai paragino trečiąsias šalis pateikti savo pastabas, ir konstatavo, kad tokios viešos konsultacijos rezultatas buvo neigiamas. Remdamasi tuo ji padarė išvadą, kad šie įsipareigojimai nebuvo pakankami.

60 Siekiant atsakyti į Komisijos kaltinimą ir įvertinti, ar iš tiesų, kaip ji tvirtina, Pirmosios instancijos teismas pažeidė jos diskreciją, kuria ji naudojasi priimdama įsipareigojimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, pirmiausia reikia nustatyti tokios diskrecijos apimtį.

61 Kadangi Komisija neprivalo pati ieškoti mažiau ribojančių ar švelnesnių, palyginti su jai pasiūlytais įsipareigojimais, alternatyvų, kaip nurodyta šio sprendimo 40 ir 41 punktuose, vienintelė jos pareiga šioje byloje, kiek tai susiję su įsipareigojimų proporcingumu, buvo patikrinti, ar bendri įsipareigojimai, pasiūlyti per pagal EB 81 straipsnį pradėtą procedūrą, yra pakankami problemoms, kurias ji nurodė per pagal EB 82 straipsnį pradėtą procedūrą, pašalinti.

62 Kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 80 ir paskesniuose punktuose, Komisija, atsižvelgdama į savo atlikto rinkos tyrimo rezultatus, padarė išvadą, kad bendri įsipareigojimai nėra tinkami jos nurodytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti.

63 Pirmosios instancijos teismas galėjo nuspręsti, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą tik tuomet, jeigu būtų konstatavęs, kad Komisijos išvada buvo akivaizdžiai nepagrįsta, atsižvelgiant į jos nustatytas faktines aplinkybes.

64 Tačiau Pirmosios instancijos teismas tokios išvados nepadarė.

65 Tačiau skundžiamo sprendimo 128 ir 129 punktuose, taip pat 137–153 punktuose jis išnagrinėjo kitus mažiau suvaržančius sprendimus proporcingumo principo taikymo tikslais, įskaitant galimus bendrų įsipareigojimų pakeitimus.

66 Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 129–136 punktuose išreiškė kitokį savo vertinimą dėl to, ar bendri įsipareigojimai yra tinkami Komisijos nustatytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti, ir paskui 154 punkte padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju įmonių atžvilgiu egzistuoja mažiau suvaržančių alternatyvių sprendimų nei visiškas komercinių sandorių uždraudimas.

67 Taigi Pirmosios instancijos teismas, pateikęs savo sudėtingų ekonominių aplinkybių įvertinimą ir taip Komisijos vertinimą pakeitęs savuoju, perėmė Komisijos diskreciją, o ne patikrino jos vertinimo teisėtumą.

68 Tokia Pirmosios instancijos teismo klaida pati savaime pateisina skundžiamo sprendimo panaikinimą.

69 Todėl nebūtina nagrinėti kitų argumentų, kuriuos Komisija nurodė pirmojo pagrindo antrai daliai pagrįsti.

Dėl antrojo pagrindo, susijusio su klaidingai Pirmosios instancijos teismo išaiškinta ir pritaikyta teise būti išklausytam

Dėl priimtinumo

70 Alrosa mano, kad Komisijos nurodyti argumentai, susiję su Pirmosios instancijos teismo padarytomis teisės klaidomis vertinant teisę į gynybą, yra nereikšmingi, nes jie pateikti dėl motyvo, kuris skundžiamame sprendime tėra papildomas.

71 Tokius Alrosa argumentus reikia atmesti. Net jei šie Pirmosios instancijos teismo motyvai pateikti tik dėl išsamumo, jie sudaro, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 135 punkte, savarankišką skundžiamo sprendimo „ramstį“, kuriuo grindžiamas ginčijamo sprendimo panaikinimas, kaip aiškiai matyti ir iš šio sprendimo 204 punkto. Iš to išplaukia, kad teismų praktika, pagal kurią Teisingumo Teismas iš karto atmeta kaltinimus, nukreiptus prieš perteklinius Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nes jie negali būti pagrindas tokiam sprendimui panaikinti, aptariamam pagrindui netaikytina.

Dėl esmės

72 Grįsdama savo antrąjį pagrindą Komisija nurodo keturis kaltinimus:

– Pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad Alrosa teisė būti išklausytai buvo pažeista, nėra motyvuotas,

– Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą ultra petita ir pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą,

– Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino Alrosa teisės būti išklausytai apimtį,

– Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad Alrosa pagrindas, susijęs su teisės būti išklausytai pažeidimu, buvo pagrįstas, ir aiškiai nenustatė, kokią įtaką toks tariamas pažeidimas turi ginčo sprendimui.

73 Pirmiausia reikia išnagrinėti Komisijos argumentus dėl Pirmosios instancijos teismo įvertintos Alrosa teisės būti išklausytai apimties.

– Šalių argumentai

74 Komisija mano, kad per 2005 m. spalio 27 d. susirinkimą pateikta trečiųjų šalių komentarų tiriant rinką santrauka leido apsaugoti Alrosa priklausančią gynybos teisę. Alrosa suteikta galimybė pateikti komentarus dėl individualių De Beers įsipareigojimų ir trečiųjų šalių pastabų, Komisijos nuomone, nėra įpareigojimas, nes ji buvo aiškiai pranešusi, kad atmeta bendrus įsipareigojimus, o tai ji visiškai turėjo teisę padaryti, nes jos nesaistė joks pasiūlymas dėl įsipareigojimų. Komisija pažymi, kad ji turi teisę bet kuriuo metu atmesti pasiūlymą dėl įsipareigojimų.

75 Be to, Komisija mano, kad niekada nekilo klausimas tik dėl vienos Alrosa vienašališkų įsipareigojimų, nes Komisija buvo pradėjusi tik du atskirus tyrimus: vieną prieš De Beers, remdamasi EB 82 straipsniu, o kitą prieš De Beers ir Alrosa, remdamasi EB 81 straipsniu. Komisija mano: kadangi De Beers buvo vienintelė kaip atsaką į su EB 82 straipsniu susijusias problemas pasiūliusi vienašališkus įsipareigojimus po 2005 m. spalio 27 d. susirinkimo, nebuvo jokio pagrindo nei įtraukti Alrosa į derybas su De Beers, nei jai pateikti pastarosios pasiūlytų įsipareigojimų kopiją, o tai ji vis dėlto padarė ir dėl to suteikė Alrosa galimybę pateikti savo pastabas.

76 Komisija pažymi, kad bendrų įsipareigojimų atmetimas nėra nei aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, nei Komisijos sprendimas ir net ne priemonė, galinti turėti įtakos vienos iš šalių teisinei situacijai. Nė viena su pažeidimo procedūra, pradėta Alrosa atžvilgiu remiantis tik EB 81 straipsniu, susijusi šalis neturi teisės reikalauti, kad jos pasiūlymas dėl įsipareigojimų būtų priimtas arba atmestas, ir taip yra dėl konkrečių priežasčių. Šios institucijos teigimu, taip pat neegzistuoja net teisė komentuoti kitų šalių pateiktą pasiūlymą dėl įsipareigojimų.

77 Be to, Komisija tvirtina, jog skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas remiasi hipoteze, kad Alrosa procedūroje, vertinamoje bendrai, turėjo būti pripažintos teisės, suteikiamos „susijusiai įmonei“ Reglamento Nr. 1/2003 prasme.

78 Tačiau iš pačios Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad „susijusios įmonės“ sąvoka taikoma įmonėms, kurios padarė EB 81 arba EB 82 straipsnio nuostatų pažeidimą arba kurių atžvilgiu Komisija ketina priimti sprendimą dėl su šiuo pažeidimu susijusių problemų. Bendrovė, sudaranti susitarimą su įmone, kuri piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi, netampa nei pažeidimo pagal EB 82 straipsnį bendrininke, nei „susijusia įmone“ šio straipsnio prasme.

79 Komisijos teigimu, akivaizdus „susijusių įmonių“ ir „suinteresuotųjų trečiųjų šalių“ statuso skirtumas rodo, kad dėl „sąryšio“ tarp pagal EB 81 straipsnį ir pagal EB 82 straipsnį pradėtos procedūros trečioji suinteresuotoji šalis negali tapti „susijusia įmone“. Todėl Komisija mano, kad net jei Alrosa turėjo teisę, kaip trečioji suinteresuotoji šalis, pareikšti savo nuomonę dėl pasiūlytų individualių De Beers įsipareigojimų, ji neturėjo teisės atidėti sprendimo, susijusio su tokiais įsipareigojimais, priėmimo iki tol, kol būtų galėjusi suformuluoti pastabas dėl bendrų įsipareigojimų atmetimo.

80 Net jei būtų atsižvelgta į tariamą sąryšį tarp pagal EB 81 straipsnį ir pagal EB 82 straipsnį pradėtų procedūrų arba daroma prielaida, kad egzistavo tik „viena procedūra“, tokių aplinkybių nepakaktų Alrosa suteiktų procedūrinių teisių apimčiai išplėsti. Taip pat ir „įmonės, susijusios“ su pagal Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį pradėta procedūra, neturėtų teisės reikalauti, kad jų įsipareigojimai būtų pripažinti privalomais.

81 Alrosa šiuo atžvilgiu teigia, kad pagrindinis argumentas, kurį ji nurodė ir kurį Pirmosios instancijos teismas patvirtino skundžiamo sprendimo 194 ir 196 punktuose, buvo susijęs su tuo, kad Komisija negalėjo ginčijamu sprendimu jai uždrausti neribotam laikotarpiui parduoti neapdorotus deimantus De Beers, nes šio sprendimo poveikis toks pats, kaip ir pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį priimto sprendimo, tačiau nė viename proceso, kuriam pasibaigus buvo priimtas šis sprendimas, etape jai nebuvo suteikta galimybė būti išklausytai.

82 Alrosa tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Komisijos pagal EB 81 ir EB 82 straipsnius vykdomas procedūras tiek Komisija, tiek ji ir De Beers visuomet de facto laikė viena procedūra. Jos nuomone, aišku, kad Komisija pradėjo ne dvi atskiras procedūras, bet vieną integruotą procedūrą, pagrįstą tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pradėtą remiantis EB 81 straipsniu prieš ją bei De Beers ir EB 82 straipsniu tik prieš De Beers.

83 Alrosa mano, kad Pirmosios instancijos teismas galėjo atmesti Komisijos argumentą vien dėl to, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo neribotam laikotarpiui buvo uždrausta parduoti deimantus De Beers, reiškia, kad ji turi teisę naudotis visomis teisėmis, kurios pripažįstamos tokios rūšies sprendimo adresatui.

84 Alrosa teigia, kad net darant prielaidą, jog ją būtų galima laikyti paprasčiausia trečiąja šalimi, kuriai ginčijamas sprendimas daro „tiesioginį“ ir „nepalankų“ poveikį, Komisija jai vis dėlto turėjo pranešti bendrų įsipareigojimų atmetimo motyvus ir sudaryti sąlygas būti išklausytai dėl tokio atsisakymo ir dėl vienašališko įsipareigojimo, po kurio buvo priimtas draudimas neribotam laikotarpiui parduoti neapdorotus deimantus De Beers.

– Teisingumo Teismo vertinimas

85 Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas daro prielaidą, kad šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, ypač atsižvelgiant į tai, jog Komisijos pagal EB 81 ir EB 82 straipsnius vykdomas procedūras tiek Komisija, tiek Alrosa ir De Beers visuomet de facto laikė viena procedūra, Alrosa turėjo būti pripažintos teisės, suteikiamos „susijusiai įmonei“ Reglamento Nr. 1/2003 prasme, nors stricto sensu ji tokia nėra laikoma pagal EB 82 straipsnį pradėtoje procedūroje.

86 Skundžiamo sprendimo 195 punkte pripažinęs, kad Komisija, gavusi trečiųjų šalių pastabas, iš tikrųjų turėjo teisę manyti, jog bendri įsipareigojimai nepašalina jos išankstiniame vertinime nurodytų problemų, Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 196 punkte nusprendė, kad vis dėlto teisės būti išklausytam paisymas tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, reikalauja, pirma, kad įsipareigojimus pasiūliusios įmonės būtų informuotos apie esmines faktines aplinkybes, kuriomis Komisija remiasi reikalaudama pateikti naujų įsipareigojimų, ir, antra, kad jos galėtų išsakyti savo nuomonę. Tačiau šioje byloje Alrosa buvo pateikta tik glausta informacija, susijusi su Komisijos išvadomis, padarytomis atsižvelgiant į trečiųjų šalių pastabas. Visų pirma per 2005 m. spalio 27 d. susirinkimą Alrosa gavo trečiųjų šalių pastabų santrauką ir buvo informuota apie įsipareigojimų, kurių Komisija tikėjosi iš šalių, pobūdį po konsultacijos su trečiosiomis šalimis neigiamo rezultato, t. y. nutraukti visus santykius nuo 2009 m. ir pasiūlyti naujus įsipareigojimus šiuo pagrindu.

87 Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 201 punkte padarė išvadą, kad Alrosa neturėjo galimybės visiškai pasinaudoti teise būti išklausytai dėl De Beers individualių įsipareigojimų, nes trečiųjų šalių pastabos jai buvo perduotos kartu su De Beers individualių įsipareigojimų kopija, todėl ji negalėjo pateikti naudingo atsakymo ir pasiūlyti kartu su De Beers naujų bendrų įsipareigojimų.

88 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Komisija pradėjo dvi procedūras: vieną pagal EB 81 straipsnį dėl De Beers ir Alrosa veiksmų neapdorotų deimantų rinkoje, kitą pagal EB 82 straipsnį dėl De Beers vienašališkos praktikos. Per šias dvi procedūras du atskiri pranešimai apie kaltinimus buvo pateikti atitinkamai De Beers ir Alrosa. Iš to išplaukia, kad Alrosa galėjo būti laikoma „susijusia įmone“ tik pagal EB 81 straipsnį pradėtoje procedūroje, per kurią nebuvo priimtas joks sprendimas. Taigi tokiomis aplinkybėmis Alrosa negali naudotis procedūrinėmis teisėmis, numatytomis šalims procedūroje, susijusioje su individualiais įsipareigojimais, atsižvelgiant į tai, kad juos pasiūlė De Beers per su EB 82 straipsnio taikymu susijusią administracinę procedūrą COMP/E‑2/38.381, kuri buvo užbaigta priėmus ginčijamą sprendimą.

89 Iš tiesų, kaip nurodo generalinė advokatė savo išvados 176 ir 177 punktuose, tik tuomet, jei paaiškėtų, kad Komisija be jokios objektyvios priežasties pradėjo dvi atskiras procedūras, susijusias su išskirtine faktine padėtimi, Alrosa turėtų būti pripažintos teisės, suteikiamos susijusiai įmonei pagal EB 82 straipsnį pradėtoje procedūroje. Tačiau Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad Komisija būtų piktnaudžiavusi įgaliojimais, be to, neturėjo jokios priežasties to daryti. Iš tiesų Komisijos pradėtos dvi atskiros administracinės procedūros buvo objektyviai pateisinamos, nes jos turėjo skirtingus teisinius pagrindus, t. y. EB 81 ir EB 82 straipsnius. Kiek tai susiję su pagal EB 82 straipsnį pradėta procedūra, tik De Beers galėjo, kaip tariamai rinkoje dominuojanti įmonė, būti pranešimo apie kaltinimus ir Komisijos sprendimo, kurį priėmus buvo užbaigta ši procedūra, adresatė.

90 Atsižvelgiant į tai, trečioji įmonė, kuri mano, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 arba 9 straipsnį priimtas sprendimas daro jai poveikį, turi teisę apginti savo teises pateikdama ieškinį teisme dėl tokio sprendimo. Tačiau tai nereiškia, kad tokia įmonė, kaip antai Alrosa nagrinėjamu atveju, įgyja susijusios šalies statusą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalį.

91 Taigi, kaip pažymi generalinė advokatė savo išvados 175 punkte, su EB 82 straipsnio taikymu susijusioje procedūroje, kuri buvo užbaigta priėmus ginčijamą sprendimą, Alrosa naudojosi tik labiau ribotomis suinteresuotosios trečiosios šalies teisėmis.

92 Be to, pažymėtina, jog savo motyvuose Pirmosios instancijos teismas rėmėsi klaidingu teiginiu, kad Komisija privalėjo pateikti Alrosa pagrįstą paaiškinimą, kodėl dėl trečiųjų šalių pastabų ji pakeitė savo poziciją dėl bendrų įsipareigojimų tinkamumo, kad ji būtų galėjusi pasiūlyti naujus bendrus įsipareigojimus su De Beers.

93 Šiuo atžvilgiu, pirma, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 196 punkte nusprendė, kad Alrosa gavo tik glaustą informaciją, susijusią su Komisijos išvadomis, padarytomis atsižvelgiant į trečiųjų šalių pastabas, ir, antra, šio sprendimo 201 punkte pažymėjo, kad nekonfidenciali trečiųjų šalių pastabų versija buvo perduota Alrosa pavėluotai, kartu su De Beers individualių įsipareigojimų kopija, dėl to ji negalėjo pateikti naudingo atsakymo ir pasiūlyti kartu su De Beers naujų bendrų įsipareigojimų.

94 Tačiau pažymėtina, kad tai, jog Komisija priėmė individualius De Beers įsipareigojimus, šiuo atžvilgiu nepriklausė nuo Alrosa ar bet kurios kitos įmonės pozicijos. Iš Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio 1 dalies matyti, kad Komisija naudojasi didele diskrecija vertindama, ar pasiūlymą dėl įsipareigojimų pripažinti privalomu, ar jį atmesti.

95 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra taip pat pagrįstas, nes, pirma, Pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino „susijusios įmonės“ sąvoką Reglamento Nr. 1/2003 prasme, su individualiais įsipareigojimais susijusioje procedūroje palygindamas teisinę Alrosa padėtį su De Beers padėtimi, ir, antra, Pirmosios instancijos teismas rėmėsi klaidingu teiginiu, kad Komisija privalėjo pagrįsti, kodėl atmetė bendrus įsipareigojimus, ir pasiūlyti Alrosa pateikti naujus bendrus įsipareigojimus kartu su De Beers.

96 Taigi kitų Komisijos argumentų, nurodytų grindžiant antrąjį pagrindą, nagrinėti nereikia.

97 Todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

Dėl ieškinio pirmojoje instancijoje

98 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad jeigu Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra panaikinamas, Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

99 Kadangi byloje gali būti priimtas sprendimas, reikia iš esmės išnagrinėti Alrosa apeliacinį skundą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

100 Alrosa savo ieškiniui Pirmosios instancijos teisme pagrįsti nurodė tris pagrindus, kuriuose teigiama, pirma, kad buvo pažeista teisė būti išklausytai, antra, kad ginčijamame sprendime neatsižvelgta į Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatas, pagal kurias draudžiama neribotam laikotarpiui susijusiai įmonei nustatyti įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė nesavanoriškai, ir, trečia, kad pažeidžiant šio reglamento 9 straipsnį, EB 82 straipsnį ir sutarčių sudarymo laisvės bei proporcingumo principus nustatyti privalomi įsipareigojimai yra per griežti.

Šalių argumentai

101 Pirmiausia Alrosa tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama teisė būti išklausytai, kuri yra pagrindinis ne kartą Teisingumo Teismo pripažintas Sąjungos teisės principas ir konkurencijos bylose apima tiek Komisijos pareigą pranešti apie kaltinimus susijusiai įmonei, tiek jos teisę į juos atsakyti. Tačiau Komisija, gavusi trečiųjų šalių komentarus, nenurodė „ypatingų naujų problemų“. Taigi Komisijos išvadų pakeitimą galima paaiškinti tik nurodant „Konkurencijos“ generalinio direktorato atliktą „savą analizę“, po kurios Komisija nesudarė jai sąlygų pasinaudoti teise būti išklausytai.

102 Tai, kad Alrosa formaliai nebuvo pagal EB 82 straipsnį pradėtos procedūros šalis, nereiškia, kad ji neturėjo teisės būti išklausyta, nes šis generalinis direktoratas 2006 m. vasario 8 d. laiške pripažino, kad „ypatingos aplinkybės“ pateisino tai, kad ji, kaip tiesiogiai ir individualiai susijusi įmonė, būtų išklausyta.

103 Komisija atsikerta, kad Alrosa nebuvo nagrinėjamos procedūros šalis, ir klausia, kokiu teisiniu pagrindu Alrosa grindžia savo teisę būti išklausytai.

104 Kiek tai susiję su šiuo 2006 m. vasario 8 d. laišku, Komisija mano, kad teisės būti išklausytai per procedūrą, pradėtą pagal EB 82 straipsnį, kuri priklauso Alrosa ir kurią tame pačiame laiške pripažino bylą nagrinėjantis pareigūnas, apimtis skyrėsi nuo teisės, suteiktos įmonėms, kurios yra Komisijos tyrimo objektas.

105 Nors Alrosa padėtis procedūroje buvo ypatinga, Komisija mano: kadangi ji turėjo tik trečiosios suinteresuotosios šalies statusą, teisė būti išklausytai jos atveju apsiribojo galimybe pateikti pastabas, o tai ji buvo paraginta padaryti įvairiuose procedūros etapuose. Taigi Komisija tvirtina, kad Alrosa visiškai pasinaudojo teise būti išklausytai.

106 Antra, Alrosa teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnis, pagal kurį, jos teigimu, Komisija įgaliojama priimti ne individualius, bet tik bendrus įsipareigojimus. Be to, šį 9 straipsnį reikia aiškinti taip, kad sprendimas, kuriuo įsipareigojimai pripažįstami privalomais, turi būti priimtas tik ribotam laikotarpiui.

107 Komisija tvirtina, kad žodžiai „susijusios įmonės“ nereiškia, kad galima pasiūlyti tik bendrus įsipareigojimus, kuriuos pateikė visos su įsipareigojimu susijusios ar galinčios tokios būti, įmonės. Toks aiškinimas reikštų, kad visos įmonės, kurios yra aptariamų susitarimų šalys, net jei nesusijusios su pagal EB 82 straipsnį pradėta procedūra, turėtų formaliai pateikti įsipareigojimus ir būti taikant šį 9 straipsnį priimto sprendimo adresatės. Tačiau Komisija mano, kad pagal EB 82 straipsnį pradėtos procedūros objektas buvo tik De Beers pareikštas kaltinimas dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, todėl ši įmonė buvo vienintelė, kuri turėjo siūlyti įsipareigojimus ir buvo pagal šį 9 straipsnį priimto sprendimo adresatė.

108 Kiek tai susiję su tariama Komisijos pareiga priimti įsipareigojimus tik ribotam laikotarpiui, Komisija mano, kad toks tvirtinimas grindžiamas klaidingu Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio aiškinimu. Faktas, kad Komisijos sprendimas dėl įsipareigojimų pripažinimo „gali“ būti priimtas ribotam laikotarpiui, nereiškia, kad ši institucija privalo priimti tokį sprendimą tokiam laikotarpiui.

109 Trečia, Alrosa tvirtina, kad draudimas De Beers pirkti iš jos neapdorotus deimantus pažeidžia EB 82 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnį, nes juo suinteresuotosioms šalims nustatomas nagrinėjamu atveju nepagrįstas, absoliutus ir potencialiai neribotas laiko atžvilgiu draudimas sudaryti sutartį. Taigi ginčijamu sprendimu pažeidžiamas pagrindinis sutarčių laisvės principas.

110 Be to, absoliutus draudimas nebūtinas Komisijos nurodytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti pagal EB 82 straipsnį. Alrosa tvirtina, kad šiuo atžvilgiu ginčijamu sprendimu pažeidžiamas proporcingumo principas.

111 Komisija teigia, kad laisvę sudaryti sutartis riboja, be kita ko, EB 81 ir EB 82 straipsniai.

112 Ji neginčija argumento, kad proporcingumo principas taip pat taikomas poveikio trečiosioms šalims analizei, tačiau tvirtina, kad deramai atsižvelgė į teisėtus Alrosa komercinius interesus.

113 Komisija tvirtina, kad jos pagrindinis uždavinys buvo patikrinti, ar individualūs De Beers įsipareigojimai buvo pakankami jos nurodytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti. Ji mano, kad iš pirmo žvilgsnio De Beers galėjo pasiūlyti įsipareigojimus, kurie neviršijo to, kas buvo būtina tinkama šioms problemoms pašalinti. Ji papildomai nurodo, kad jokiu būdu neprivalėjo svarstyti kitų hipotezių, viršijančių De Beers faktiškai pasiūlytus įsipareigojimus arba net jų nesiekiančių, nes iš tiesų buvo būtina tik palyginti ankstesnį pasiūlymą dėl bendrų įsipareigojimų.

114 Iš Komisijos atliktos analizės matyti, kad pasiūlyti bendri įsipareigojimai nebuvo pakankami jos nurodytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti. Komisija taip pat mano, kad reikėjo tokius bendrus įsipareigojimus viršijančių įsipareigojimų.

115 Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo tik patikrinti, ar ginčijamame sprendime buvo akivaizdi vertinimo klaida, o ne nustatyti, atliekant sudėtingą ekonominį vertinimą, ar pasiūlyti įsipareigojimai buvo pakankami jos nurodytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti. Iš tiesų akivaizdu, kad Komisija naudojasi didele diskrecija aptariamoje srityje.

116 Komisija primena: kadangi ji negavo jokio kito pasiūlymo dėl įsipareigojimų, vienintelė kita jai likusi galimybė buvo atnaujinti procesą ir jį užbaigti priimant sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį, prireikus tiek prieš Alrosa, tiek prieš De Beers, tačiau šią galimybę būtų buvę sunku laikyti tinkamesne priemone jos nurodytoms su konkurencija susijusioms problemoms pašalinti.

117 Taigi Komisija mano, kad individualūs De Beers įsipareigojimai, ginčijamame sprendime pripažinti privalomais, buvo tinkami ir būtini šioms problemoms pašalinti ir kad dėl to tariamas proporcingumo principo pažeidimas yra nenustatytas.

Teisingumo Teismo vertinimas

118 Iš šio sprendimo 85–95 punktuose nurodytų argumentų matyti, kad pirmajam ieškinio pagrindui pirmojoje instancijoje negalima pritarti.

119 Iš tiesų visi Alrosa nurodyti kaltinimai šiam pagrindui pagrįsti grindžiami prielaida, kad ji turėjo naudotis platesnėmis procedūrinėmis teisėmis nei paprastai suteikiamos trečiosioms suinteresuotosioms šalims. Tačiau ši prielaida buvo aiškiai atmesta šio sprendimo 91 punkte.

120 Pirmojoje instancijoje nurodyti antrasis ir trečiasis pagrindai taip pat turi būti atmesti. Iš tiesų iš visų šiame sprendime išdėstytų argumentų matyti, kad priėmusi ginčijamą sprendimą Komisija nepadarė nei teisės, nei akivaizdžios vertinimo klaidos ir juo labiau nepažeidė proporcingumo principo. Alrosa neįrodė, kad De Beers pasiūlyti individualūs įsipareigojimai, kuriuos Komisija pripažino privalomais, akivaizdžiai viršijo tai, kas buvo būtina Komisijos išankstiniame vertinime nurodytoms problemoms pašalinti.

121 Todėl negalima pritarti pagrindams, kuriais ginčijamo sprendimo atžvilgiu remiasi Alrosa, o jos Pirmosios instancijos teisme pateiktą ieškinį reikia atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

122 Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmą pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teismas.

123 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Alrosa ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi padengti tiek nagrinėjant apeliacinį skundą, tiek procese pirmojoje instancijoje patirtas išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1. Panaikinti 2007 m. liepos 11 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Alrosa prieš Komisiją (T‑170/06).

2. Atmesti Alrosa Company Ltd Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teisme pareikštą ieškinį.

3. Priteisti iš Alrosa Company Ltd tiek nagrinėjant apeliacinį skundą, tiek procese pirmojoje instancijoje patirtas išlaidas.

Parašai.

* Proceso kalba: prancūzų.