TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1998 m. gegužės 12 d.(*)

„Darbuotojai – Nedirbantis asmuo, patenkantis į socialinės apsaugos sistemą –Šeimos išmokos – Erziehungsgeld“

Byloje C‑85/96

dėl Bayerisches Landessozialgericht (Vokietija) pagal EB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje

María Martínez Sala

prieš

Freistaat Bayern

dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, su pakeitimais ir atnaujinimais, padarytais 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83 (OL L 230, 1983, p. 6), iš dalies pakeistu 1989 m. spalio 30 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3427/89 (OL L 331, 1989, p. 1), 1 ir 2 straipsnių, 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies h punkto ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2) 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. Gulmann, H. Ragnemalm ir M. Wathelet, G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida, P. J. G. Kapteyn, J. L. Murray, D. A. O. Edward (pranešėjas), teisėjai J.‑P. Puissochet, G. Hirsch, P. Jann ir L. Sevón,

generalinis advokatas A. La Pergola,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Martínez Sala, atstovaujamos Ispanijos ambasados Bonoje Leiter der Rechtsstelle Antonio Pérez Garrido,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Federalinės ekonomikos reikalų ministerijos Ministerialrat Ernst Roeder ir tos pačios ministerijos Oberregierungsrat Bernd Kloke,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos Valstybės teisės tarnybos Abogado del Estado D. Luis Pérez de Ayala Becerril,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos jos Teisės tarnybos nario Peter Hillenkamp ir šios tarnybos darbuotojo Klaus‑Dieter Borchardt,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 1997 m. balandžio 15 d. posėdyje Martínez Sala, atstovaujamos Antonio Pérez Garrido, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Ernst Röder, Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos D. Luis Pérez de Ayala Becerril, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos Teisės departamento užsienio reikalų sekretoriaus Claude Chavance, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Barrister Stephen Richards, ir Komisijos, atstovaujamos Klaus-Dieter Borchardt, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 1997 m. liepos 1 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1996 m. vasario 2 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo kovo 20 d., Bayerisches Landessozialgericht pagal EB sutarties 177 straipsnį kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas keturis klausimus dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, su pakeitimais ir atnaujinimais, padarytais 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83 (OL L 230, 1983, p. 6), pakeistu 1989 m. spalio 30 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3427/89 (OL L 331, 1989, p. 1), 1 ir 2 straipsnių, 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies h punkto išaiškinimo ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2) 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2        Šie keturi klausimai buvo iškelti nagrinėjant bylą tarp Martínez Sala ir Freistaat Bayern dėl pastarojo atsisakymo skirti jai vaiko auginimo pašalpą.

 Bendrijos teisė

3        Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojas, kuris yra valstybės narės pilietis, kitos valstybės narės teritorijoje naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.

4        Remiantis Reglamento Nr.1408/71 1 straipsnio a punkto i papunkčiu, „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ ir „savarankiškai dirbantis asmuo“ – tai bet kuris asmuo, „apdraustas privalomuoju arba neprivalomuoju nuolatiniu draudimu nuo vieno ar daugiau draudiminių įvykių, kuriuos apima socialinės apsaugos sistema, taikoma pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims arba savarankiškai dirbantiems asmenims“. 2 straipsnyje nustatoma, kad šis reglamentas „taikomas pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims arba savarankiškai dirbantiems asmenims, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai“.

5        Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „Laikantis šio reglamento specialių nuostatų, vienos iš valstybių narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis išmokomis kaip ir tos valstybės piliečiai.“

6        Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies h punkte įtvirtinta, kad reglamentas taikomas „visiems teisės aktams, kurie apima <…> šeimos išmokas“. Pagal 1 straipsnio u punkto i papunktį „šeimos išmokos“ tai – „visos išmokos natūra arba pinigais, skirtos šeimos išlaidoms padengti pagal 4 straipsnio 1 dalies h punkte nurodytus teisės aktus, neįskaitant II priede nurodytų specialių vaiko gimimo pašalpų“.

7        Pagal Reglamento Nr. 1408/71 I priedo I punkto: „Pagal darbo sutartį dirbantys asmenys ir (arba) savarankiškai dirbantys asmenys (reglamento 1 straipsnio a punkto ii ir iii papunkčiai)“ C papunktį („Vokietija“),

„Jeigu kompetentinga įstaiga, skirianti šeimos išmokas pagal reglamento III dalies 7 skyrių, yra Vokietijos įstaiga, tuomet, remiantis reglamento 1 straipsnio a punkto ii papunkčiu:

a) „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ – tai bet kuris asmuo, apdraustas privalomuoju draudimu nuo nedarbo, arba bet kuris asmuo, kuris pagal jam taikomą sistemą įgyja teisę gauti ligos draudimo pinigines išmokas arba panašias išmokas;

b) „savarankiškai dirbantis asmuo“ – tai asmuo, kuris, savarankiškai dirbdamas, privalo:

–        apsidrausti arba mokėti senatvės draudimo įmokas pagal savarankiškai dirbantiems asmenims taikomą sistemą,

arba

–        apsidrausti pagal privalomo pensinio draudimo sistemą.“

 Vokietijos teisė ir Europos konvencija dėl socialinės ir medicinos pagalbos

8        Vokietijos vaiko auginimo pašalpa – tai neapmokestinama išmoka, kuri yra šeimos politikos priemonių dalis ir skiriama pagal 1985 m. gruodžio 6 d. Federalinį įstatymą dėl vaiko auginimo pašalpos ir vaiko priežiūros atostogų suteikimo (Bundeserziehungsgeldgesetz, BGBl. I, p. 2154, toliau – BErzGG).

9        1989 m. liepos 25 d. redakcijos BErzGG (BGBl. I, p. 1550), su pakeitimais, padarytais 1990 m. gruodžio 17 d. Įstatymu (BGBl. I, p. 2823), 1 dalies 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris: 1) nuolat arba įprastai gyvena teritorijoje, kurioje taikomas minėtas įstatymas; 2) išlaiko vaiką; 3) rūpinasi šiuo vaiku ir jį augina; ir 4) nedirba arba dirba ne visą dieną, turi teisę gauti vaiko auginimo pašalpą.

10      BErzGG 1 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad „užsienietis, norintis gauti pašalpą, turi turėti leidimą nuolat gyventi šalyje (Aufenthaltsberechtigung) arba leidimą gyventi šalyje (Aufenthaltserlaubnis)“. Prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas pažymi, kad pagal nusistovėjusią Bundessozialgericht praktiką leidimą nuolat gyventi „turi“ tik asmuo, kuris pateikia Užsieniečių tarnybos išduotą dokumentą, tinkamai įrodantį jo teisę gyventi šalyje prasidėjus pašalpos gavimo laikotarpiui. Patvirtinimo, kad buvo paduotas prašymas dėl leidimo gyventi šalyje ir kad todėl suinteresuotajam asmeniui leidžiama joje apsigyventi, nepakanka tam, jog tą asmenį būtų galima laikyti turinčiu leidimą nuolat gyventi šalyje šio teisės akto prasme.

11      Pagal 1953 m. gruodžio 11 d. Europos Tarybos priimtos ir nuo 1956 m. Vokietijoje, o nuo 1983 m. Ispanijoje galiojančios Europos konvencijos dėl socialinės ir medicinos pagalbos 1 straipsnį „kiekviena Susitariančioji Šalis įsipareigoja užtikrinti, kad kitų Susitariančiųjų Šalių piliečiai, teisėtai esantys bet kurioje jų teritorijos, kurioje taikoma ši Konvencija, dalyje ir neturintys pakankamai lėšų, turėtų tokią pačią teisę ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip jos pačios piliečiai gauti socialinę ir medicinos pagalbą, numatytą toje teritorijos dalyje galiojančiais teisės aktais.“

12      Šios Konvencijos 6 straipsnio a punkte nustatyta, kad „Susitariančioji Šalis, kurios teritorijoje teisėtai gyvena kitos Susitariančiosios Šalies pilietis, nerepatrijuoja to piliečio tik dėl to, kad jam reikia pagalbos.“

 Ginčas pagrindinėje byloje

13      Martínez Sala, gimusi 1956 m. vasario 8 d., yra Ispanijos pilietė, nuo 1968 m. gyvenanti Vokietijoje. 1976–1986 m. protarpiais ir nuo 1989 m. rugsėjo 12 d. iki 1989 m. spalio 24 d. ji dirbo šioje šalyje įvairius darbus. Nuo to laiko pagal Federalinį socialinės paramos įstatymą (Bundessozialhilfegesetz) ji gavo Niurnbergo miesto ir Landratsamt Nürnberger Land socialinę paramą.

14      Iki 1984 m. gegužės 19 d. Martínez Sala iš įvairių kompetentingų įstaigų gavo leidimus gyventi šalyje, galiojusius iš esmės be pertrūkio. Vėliau ji gavo tik dokumentus, patvirtinančius, kad buvo kreiptasi dėl leidimo gyventi šalyje pratęsimo. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Bayerisches Landessozialgericht pažymi, kad vis dėlto 1953 m. gruodžio 11 d. Europos konvencija dėl socialinės ir medicinos pagalbos neleido jos išsiųsti iš šalies. 1994 m. balandžio 19 d. Martínez Sala buvo išduotas iki 1995 m. balandžio 18 d. galiojantis leidimas gyventi šalyje, kurio galiojimas 1995 m. balandžio 20 d. buvo pratęstas dar vieneriems metams.

15      1993 m. sausį, t. y. tuo metu, kai ji neturėjo leidimo gyventi šalyje, Martínez Sala kreipėsi į Freistaat Bayern dėl vaiko auginimo pašalpos skyrimo tą mėnesį gimusiam jos vaikui.

16      1993 m. sausio 21 d. Sprendimu Freistaat Bayern atmetė jos prašymą dėl to, kad ji neturėjo Vokietijos pilietybės, leidimo nuolat gyventi šalyje arba leidimo gyventi šalyje.

17      1994 m. kovo 21 d. Sprendimu Sozialgericht Nürnberg atmetė 1993 m. liepos 13 d. Martínez Sala pareikštą ieškinį dėl šio sprendimo, motyvuodamas tuo, kad ji neturėjo leidimą gyventi šalyje patvirtinančio dokumento.

18      1994 m. birželio 8 d. Martínez Sala padavė apeliacinį skundą Bayerisches Landessozialgericht dėl šio sprendimo.

19      Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė, siekdama gauti teisę į vaiko auginimo pašalpą, galėjo remtis Reglamentais Nr. 1408/71 ir Nr. 1612/68, Bayerisches Landessozialgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar Vokietijoje gyvenantis Ispanijos pilietis, kuris su įvairiais pertrūkiais dirbo pagal darbo sutartį iki 1986 m., o vėliau, neskaitant trumpo darbo laikotarpio 1989 m., gavo socialinę paramą pagal Federalinį socialinės paramos įstatymą (Bundessozialhilfegesetz), 1993 m. vis dar laikomas darbuotoju pagal Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį arba pagal Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 2 straipsnį, skaitomą kartu su 1 straipsniu?

2. Ar pagal Federalinį įstatymą dėl vaiko auginimo pašalpos ir vaiko priežiūros atostogų suteikimo skiriama vaiko auginimo pašalpa yra šeimos išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies h punkte, kurią gauti Vokietijoje gyvenantys Ispanijos piliečiai turi tokią pačią teisę kaip ir Vokietijos piliečiai pagal Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio 1 dalį?

3. Ar vaiko auginimo pašalpa, mokėtina pagal Federalinį įstatymą dėl vaiko auginimo pašalpos ir vaiko priežiūros atostogų suteikimo (BErzGG), yra socialinė lengvata pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį?

4. Ar Federalinis įstatymas dėl vaiko auginimo pašalpos ir vaiko priežiūros atostogų suteikimo (BErzGG) atitinka Europos Sąjungos teisę, jeigu jame numatyta, jog valstybės narės piliečiai, norintys gauti vaiko auginimo pašalpą, privalo turėti tinkamos formos leidimą gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, net jei jiems leidžiama gyventi Vokietijoje?“

20      Pirmiausia reikėtų atsakyti į antrąjį ir trečiąjį klausimus, tada – į pirmąjį ir galiausiai – į ketvirtąjį klausimą.

 Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

21      Antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar tokia išmoka, kaip BErzGG numatyta vaiko auginimo pašalpa, kuri automatiškai suteikiama tam tikrus objektyvius kriterijus atitinkantiems asmenims, neatlikus individualaus ir savo nuožiūra daromo asmeninių poreikių įvertinimo, ir kuri yra skirta šeimos išlaidoms padengti, patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį kaip šeimos išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies h punkte, arba kaip socialinė lengvata, numatyta Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje.

22      1996 m. spalio 10 d. Sprendime Hoever ir Zachow (C‑245/94 ir C‑312/94, Rink. p. I‑4895) Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokia išmoka, kaip BErzGG nustatyta vaiko auginimo pašalpa, kuri automatiškai suteikiama tam tikrus objektyvius kriterijus atitinkantiems asmenims, neatlikus individualaus ir savo nuožiūra daromo asmeninių poreikių įvertinimo, ir kuri yra skirta šeimos išlaidoms padengti, turi būti laikoma šeimos išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies h punkte.

23      Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad Teisingumo Teismas turėtų iš naujo apsvarstyti šį išaiškinimą, rašytinėse pastabose nurodydama minėtoje byloje pateiktas savo pastabas, o per posėdį – byloje Mille-Wilsmann (C‑16/96) Teisingumo Teismui pateiktas savo pastabas. Po to, kai buvo priimtas Sprendimas Hoever ir Zachow, Bundessozialgericht panaikino savo nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir 1997 m. balandžio 14 d. Nutartimi byla C‑16/96 buvo išbraukta iš registro.

24      Kadangi Vokietijos vyriausybė išsamiau nepaaiškino Sprendimo Hoever ir Zachov, kuris, jos nuomone, turi būti peržiūrėtas, aspektų ir neišdėstė tokią peržiūrą galinčių pateisinti priežasčių, būtina patvirtinti, kad tokia išmoka, kaip BErzGG numatyta vaiko auginimo pašalpa, automatiškai suteikiama tam tikrus objektyvius kriterijus atitinkantiems asmenims, neatlikus individualaus ir savo nuožiūra daromo asmeninių poreikių įvertinimo, ir kuri yra skirta šeimos išlaidoms padengti, yra šeimos išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies h punkte.

25      Dėl Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje minimos socialinės lengvatos sąvokos reikia pažymėti, kad šis terminas pagal nusistovėjusią teismų praktiką apima visas su darbo sutartimi susijusias arba nesusijusias lengvatas, paprastai suteikiamas vietiniams darbuotojams pirmiausia dėl jų objektyvaus darbuotojų statuso arba vien dėl to, kad jie gyvena tos valstybės teritorijoje, ir kurių suteikimas darbuotojams, esantiems kitų valstybių narių piliečiais, dėl šios priežasties galėtų palengvinti tokių darbuotojų judėjimą Bendrijoje (1985 m. kovo 27 d. Sprendimo Hoeckx, 249/83, Rink., 1985, p. 973, 20 punktas).

26      Nagrinėjama vaiko auginimo pašalpa yra lengvata, inter alia, suteikiama ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, todėl ji yra socialinė lengvata pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį.

27      Būtina pridurti: kadangi Reglamentas Nr. 1612/68 yra bendrai taikomas laisvam darbuotojų judėjimui, jo 7 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma socialinėms lengvatoms, kurios kartu patenka į specialią Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį (1993 m. kovo 10 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C‑111/91, Rink. p. I‑817, 21 punktas).

28      Todėl atsakymas į antrąjį ir trečiąjį klausimą yra toks: tokia išmoka, kaip BErzGG numatyta vaiko auginimo pašalpa, automatiškai suteikiama tam tikrus objektyvius kriterijus atitinkantiems asmenims, neatlikus individualaus ir savo nuožiūra daromo asmeninių poreikių įvertinimo, ir kuri yra skirta šeimos išlaidoms padengti, patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį ratione materiae kaip šeimos išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 1 dalies h punkte, ir kaip socialinė lengvata, numatyta Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalyje.

 Dėl pirmojo klausimo

29      Pirmuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės nori sužinoti, ar vienos valstybės narės pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje narėje, kurioje jis dirbo pagal darbo sutartį ir vėliau gavo socialinę paramą, turi darbuotojo statusą Reglamento Nr. 1612/68 arba Reglamento Nr. 1408/71 prasme.

30      Iš pat pradžių reikėtų priminti, kad pagal BErzGG vaiko auginimo pašalpa suteikiama tik tada, jei, inter alia, jos gavėjas nevykdo profesinės veiklos arba ją vykdo ne visą darbo dieną. Ši sąlyga riboja asmenų, galinčių gauti vaiko auginimo pašalpą ir būti darbuotojais pagal Bendrijos teisę, skaičių.

31      Taip pat būtina pažymėti, kad Bendrijos teisėje nėra bendro darbuotojo sąvokos apibrėžimo. Jis skiriasi atsižvelgiant į sritį, kurioje ši sąvoka turi būti taikoma. Pavyzdžiui, darbuotojo sąvoka, vartojama EB sutarties 48 straipsnio ir Reglamento Nr. 1612/68 kontekste, nebūtinai sutampa su šios sąvokos apibrėžimu, vartojamu taikant EB sutarties 51 straipsnį ir Reglamentą Nr. 1408/71.

 Darbuotojo statusas pagal Sutarties 48 straipsnį ir Reglamentą Nr. 1612/68

32      Pagal Sutarties 48 straipsnį ir Reglamentą Nr. 1612/68 darbuotoju yra laikomas asmuo, kuris tam tikrą laikotarpį teikia paslaugas kitam asmeniui, pastarajam vadovaujant, už ką jis gauna užmokestį. Pasibaigus darbo santykiams atitinkamas asmuo paprastai praranda darbuotojo statusą; nors, pirma, šis statusas gali turėti tam tikrų pasekmių darbo santykiams pasibaigus, ir antra, asmuo, iš tikrųjų ieškantis darbo, taip pat privalo būti laikomas darbuotoju (šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 3 d. Sprendimo Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 17 punktą; 1988 m. birželio 21 d. Sprendimo Lair, 39/86, Rink. p. 3161, 31–36 punktus ir 1991 m. vasario 26 d. Sprendimo Antonissen, C‑292/89, Rink. p. I‑745, 12 ir 13 punktus).

33      Be to, primintina, kad kai darbuotojas, kuris yra vienos valstybės narės pilietis, kitoje valstybėje narėje dirbo ir joje pasiliko gyventi įgijęs teisę į senatvės pensiją, jo palikuonys neišsaugo teisės į vienodą požiūrį pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnį gaunant socialinę išmoką, nustatytą priimančiosios valstybės narės teisės aktuose, jei jiems sukako 21 metai, jei jie nebėra jo išlaikytiniai ir neturi darbuotojo statuso (1987 m. birželio 18 d. Sprendimas Lebon, 316/85, Rink. p. 2811).

34      Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė pakankamai informacijos, kuri padėtų Teisingumo Teismui nustatyti, ar atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas pastabas asmuo, esantis tokioje padėtyje, kaip apeliantė pagrindinėje byloje, yra darbuotojas Sutarties 48 straipsnio ir Reglamento Nr. 1612/68 prasme, dėl tos priežasties kad, pavyzdžiui, jis ieško darbo. Šį tyrimą turi atlikti nacionalinis teismas.

 Darbuotojo statusas pagal Reglamentą Nr. 1408/71

35      Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnyje įtvirtinta, kad jis taikomas pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir savarankiškai dirbantiems asmenims, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai, bei jų šeimos nariams.

36      Taigi asmuo turi darbuotojo statusą pagal Reglamentą Nr. 1408/71, jei jis yra apdraustas privalomuoju arba neprivalomuoju draudimu bent nuo vieno draudiminio įvykio, kurį apima bendra arba speciali socialinės apsaugos sistema, nurodyta Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio a punkte, neatsižvelgiant į tai, ar yra darbo santykiai (šiuo klausimu žr. 1979 m. gegužės 31 d. Sprendimo Pierik, 182/78, Rink. p. 1977, 4 ir 7 punktus ir 1987 m. liepos 9 d. Sprendimo Laborero irSabato, 82/86 ir 103/86, Rink. p. 3401, 17 punktą).

37      Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad apeliantė turi būti laikoma darbuotoja pagal Reglamentą Nr. 1408/71 vien dėl to, kad Vokietijoje ji buvo apdrausta privalomuoju senatvės draudimu, arba dėl to, kad socialinės paramos įstaiga apdraudė ją ir jos vaiką ligos draudimu ir mokėjo už ją atitinkamas įmokas.

38      Per posėdį Prancūzijos vyriausybė teigė, kad apeliantė pagrindinėje byloje galėtų būti laikoma darbuotoja pagal Bendrijos teisę socialinės apsaugos srityje, nes ji buvo ir galbūt tebėra vienaip ar kitaip apdrausta pagal Vokietijos senatvės draudimo sistemą.

39      Vis dėlto Vokietijos vyriausybė pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 I priedo I punkto C papunktį („Vokietija“) skiriant išmokas šeimai, kurių viena yra ginčijama pašalpa, tik tas asmuo, kuris yra apdraustas privalomuoju draudimu nuo nedarbo arba kuris dėl jam taikomos draudimo sistemos įgyja teisę gauti ligos draudimo pinigines išmokas arba panašias išmokas, gali būti laikomas darbuotoju.

40      Vykstant posėdžiui Komisija taip pat pažymėjo, kad 1997 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo sprendime Stöberir Piosa Pereira (C‑4/95 ir C‑5/95, Rink. p. I‑511) buvo ginčijamas argumentas, jog asmeniui pakanka būti apdraustam tik nuo vieno Reglamente Nr. 1408/71 minėto draudiminio įvykio tam, kad jis būtų laikomas darbuotoju šio reglamento prasme.

41      Pažymėtina, kad minėto sprendimo Stöber ir Piosa Pereira 36 punkte Teisingumo Teismas išreiškė nuomonę, jog niekas netrukdo valstybei narei nustatyti, kad teise į šeimos išmokas asmenims naudojasi tik tie asmenys, kurie priklauso solidarumo sistemai, sudarytai pagal specialią draudimo sistemą, tuo atveju – pagal savarankiškai dirbančių asmenų senatvės draudimo sistemą.

42      Pagal I priedo I punkto C papunktį („Vokietija“), į kurį nukreipia Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio a punkto ii papunktis, tik asmuo, apdraustas privalomuoju draudimu nuo nedarbo, arba asmuo, kuris dėl šio draudimo gauna ligos draudimo pinigines išmokas arba panašias išmokas, gali būti laikomas darbuotoju pagal Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio a punkto ii papunktį, suteikiant šeimos išmokas pagal šio reglamento III antraštinės dalies 7 skyrių (1997 m. birželio 12 d. Sprendimas Merino García, C‑266/95, Rink. p. I‑3279).

43      Iš šios nuostatos formuluotės aišku, kad Reglamento Nr. 1408/71 I priedo I punkto C papunktis patikslino arba apribojo darbuotojo sąvoką reglamento 1 straipsnio a punkto ii papunkčio prasme tik šeimos išmokų pagal šio reglamento III antraštinės dalies 7 skyrių suteikimo atžvilgiu.

44      Kadangi tokio asmens, kokia yra apeliantė pagrindinėje byloje, padėtis nenumatyta nė vienoje iš III antraštinės dalies 7 skyriaus nuostatų, jai negali būti taikomas I priedo I punkto C papunktyje nustatytas apribojimas, todėl jos, kaip darbuotojos, statusas Reglamento Nr. 1408/71 prasme, turi būti nustatytas remiantis vien šio reglamento 1 straipsnio a punkto ii papunkčiu. Todėl toks asmuo galės naudotis teisėmis, priskirtomis tokį statusą turintiems asmenims, jei bus nustatyta, kad jis arba ji yra apdrausta (-s) bent nuo vieno draudiminio įvykio privalomuoju arba neprivalomuoju draudimu pagal bendrą arba specialią socialinės apsaugos sistemą, nurodytą Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio a punkte.

45      Kadangi nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nebuvo pateikta pakankamai informacijos, kad Teisingumo Teismas galėtų atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios gali būti svarbios šioje byloje, prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikęs teismas turi nustatyti, ar toks asmuo, kokia yra apeliantė pagrindinėje byloje, patenka į Sutarties 48 straipsnio ir Reglamento Nr. 1612/68 arba Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį ratione personae.

 Dėl ketvirtojo klausimo

46      Ketvirtuoju klausimu nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, ar Bendrijos teisė neleidžia valstybei narei reikalauti, kad kitų valstybių narių piliečiai, norėdami gauti vaiko auginimo pašalpą, pateiktų tinkamos formos leidimą gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą.

47      Šis klausimas pagrįstas prielaida, kad apeliantei pagrindinėje byloje buvo leista gyventi atitinkamoje valstybėje narėje.

48      Pagal BErzGG, norėdamas įgyti teisę į vaiko auginimo pašalpą, suinteresuotasis asmuo, atitinkantis visas kitas esmines pašalpos suteikimo sąlygas, turi nuolat arba įprastai gyventi Vokietijos teritorijoje.

49      Kitos valstybės narės pilietis, kuriam leidžiama apsigyventi Vokietijos teritorijoje ir kuris joje gyvena, tenkina šią sąlygą. Šiuo atžvilgiu toks asmuo yra tokioje pat padėtyje kaip ir Vokietijos teritorijoje gyvenantis Vokietijos pilietis.

50      Vis dėlto BErzGG numato, kad, kitaip nei Vokietijos piliečiai, „užsieniečiai“, įskaitant kitos valstybės narės piliečius, norėdami gauti nagrinėjamą išmoką, turi turėti tam tikros formos leidimą gyventi šalyje. Yra aiškiai numatyta, kad nepakanka dokumento, patvirtinančio, jog buvo paduotas prašymas dėl leidimo gyventi šalyje, nors jis garantuoja, kad suinteresuotasis asmuo teisėtai gyvena šalyje.

51      Nacionalinis teismas pažymi, kad „delsimas išduoti (leidimus gyventi šalyje) dėl techninių administracinių priežasčių gali iš esmės paveikti Europos Sąjungos piliečių teises“.

52      Nors Bendrijos teisė nedraudžia valstybei narei reikalauti, kad kitų valstybių narių piliečiai, teisėtai gyvenantys jos teritorijoje, visada su savimi turėtų dokumentą, patvirtinantį jų teisę gyventi šalyje, kai tokia pareiga taikoma ir jos pačios piliečiams dėl asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų (šiuo klausimu žr. 1989 m. balandžio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, 321/87, Rink. p. 997, 12 punktą, ir 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑24/97, Rink. p. I‑2133, 13 punktą), tai nebūtinai taikytina tuo atveju, kai valstybė narė reikalauja, kad kitų valstybių narių piliečiai, norėdami gauti vaiko auginimo pašalpą, būtinai turėtų leidimus gyventi šalyje, kuriuos išduoda kompetentinga institucija.

53      Teisės gyventi šalyje pripažinimo požiūriu leidimą gyventi šalyje patvirtinantis dokumentas gali turėti tik deklaratyvią arba įrodomąją galią (šiuo atžvilgiu žr. 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimo Royer, 48/75, Rink. p. 497, 50 punktą). Vis dėlto iš bylos medžiagos matyti, kad norint gauti nagrinėjamą išmoką leidimo gyventi šalyje patvirtinančio dokumento turėjimas yra esminė sąlyga.

54      Iš to išplaukia, kad valstybės narės reikalavimas, jog kitos valstybės narės pilietis, norintis gauti tokią išmoką, kokia yra nagrinėjama pašalpa, pateiktų jos pačios institucijų išduotą dokumentą, kuris yra esminė šios pašalpos išdavimo sąlyga, nors iš jos pačios piliečių nereikalaujama pateikti tokio dokumento, prilygsta nevienodam požiūriui.

55      Sutarties taikymo srityje ir nesant jokio pateisinimo, toks nevienodas požiūris prilygsta EB sutarties 6 straipsniu draudžiamai diskriminacijai.

56      Posėdyje Vokietijos vyriausybė, pripažindama, kad BErzGG nustatyti reikalavimai prilygo nevienodam požiūriui pagal Sutarties 6 straipsnį, pareiškė, kad apeliantė pagrindinėje byloje negalėjo remtis 6 straipsniu dėl to, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės nepatenka nei į Sutarties taikymo sritį ratione materiae, nei į jos taikymo sritį ratione personae.

57      Kalbant apie Sutarties taikymą ratione materiae, reikėtų paminėti atsakymus į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus, iš kurių matyti, kad vaiko auginimo pašalpa, dėl kurios ginčijamasi pagrindinėje byloje, neabejotinai patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį ratione materiae.

58      Kalbant apie taikymą ratione personae, pažymėtina, kad jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, jog atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakyme išdėstytus kriterijus apeliantė pagrindinėje byloje turi darbuotojos statusą Sutarties 48 straipsnio ir Reglamente Nr. 1612/68 arba Reglamento Nr. 1408/71 prasme, ginčijamas nevienodas požiūris prieštarautų Sutarties 48 ir 51 straipsniams.

59      Jei taip nėra, Komisija tvirtina, kad bet kuriuo atveju nuo 1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai apeliantė pagrindinėje byloje turi teisę apsigyventi pagal EB sutarties 8a straipsnį, nustatantį, kad „kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.“ Pagal EB sutarties 8 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis.

60      Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad pagrindinės bylos atveju nėra būtina išsiaiškinti, ar suinteresuotasis asmuo, norėdamas gauti naujos teisės apsigyventi konkrečios valstybės narės teritorijoje pripažinimą, gali remtis Sutarties 8a straipsniu, nes yra aišku, jog jam jau buvo leista ten gyventi, nors ir buvo atsisakyta išduoti atitinkamą leidimą patvirtinantį dokumentą.

61      Kaip valstybės narės pilietė, teisėtai gyvenanti kitos valstybės narės teritorijoje, apeliantė pagrindinėje byloje patenka į Sutarties nuostatų dėl Europos Sąjungos pilietybės taikymo sritį ratione personae.

62      Sutarties 8 straipsnio 2 dalis Sąjungos piliečio statusui priskiria Sutartyje nustatytas teises ir pareigas, įskaitant Sutarties 6 straipsnyje nustatytą teisę nebūti diskriminuojamam dėl pilietybės Sutarties taikymo srityje ratione materiae.

63      Taigi tokia Europos Sąjungos pilietė, kokia yra apeliantė pagrindinėje byloje, teisėtai gyvenanti priimančiosios valstybės narės teritorijoje, gali remtis Sutarties 6 straipsniu visose situacijoje, kurios patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį ratione materiae, įskaitant tokią situaciją, kai ta valstybė narė delsia arba atsisako suinteresuotajam asmeniui suteikti išmoką, numatytą visiems asmenims, teisėtai gyvenantiems tos valstybės teritorijoje, dėl tos priežasties, kad šis asmuo neturi dokumento, kurio tos pačios valstybės nacionaliniai subjektai turėti neprivalo ir kurį tos valstybės institucijos gali vėluoti išduoti arba atsisakyti išduoti.

64      Nagrinėjamas nevienodas požiūris, patenkantis į Sutarties taikymo sritį, negali būti laikomas pateisinamu. Tai yra tiesioginė diskriminacija dėl apeliantės pilietybės, be to, Teisingumo Teismui nebuvo pateiktas nė vienas šį nevienodą požiūrį pateisinantis įrodymas.

65      Todėl atsakymas į ketvirtąjį klausimą turi būti toks, kad Bendrijos teisė neleidžia valstybei narei reikalauti, jog kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama gyventi jos teritorijoje, norėdami gauti vaiko auginimo pašalpą, pateiktų nacionalinių institucijų išduotą tinkamos formos leidimą gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, jei iš tos valstybės narės piliečių reikalaujama tik to, kad jie nuolat arba įprastai gyventų toje valstybėje narėje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

66      Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės byloms šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1996 m. vasario 2 d. Nutartimi pateikė Bundesfinanzhof, nusprendžia:

1.      Tokia išmoka, kokia yra vaiko auginimo pašalpa, numatyta Bundeserziehungsgeldgesetz, automatiškai suteikiama tam tikrus objektyvius kriterijus atitinkantiems asmenims, neatlikus individualaus ir savo nuožiūra daromo asmeninių poreikių įvertinimo, ir kuri yra skirta šeimos išlaidoms padengti, patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį ratione materiae kaip šeimos išmoka, numatyta Reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, su pakeitimais ir atnaujinimais, padarytais 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2001/83, pakeistu 1989 m. spalio 30 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3427/89, 4 straipsnio 1 dalies h  punkte, ir kaip socialinė lengvata, numatyta 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 2 dalyje.

2.      Prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikęs teismas turi nustatyti, ar toks asmuo, kokia yra apeliantė pagrindinėje byloje, patenka į EB sutarties 48 straipsnio ir Reglamento Nr. 1612/68 arba Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį ratione personae.

3.      Bendrijos teisė neleidžia valstybei narei reikalauti, kad kitų valstybių narių piliečiai, kuriems leidžiama gyventi jos teritorijoje, norėdami gauti vaiko auginimo pašalpą, pateiktų nacionalinių institucijų išduotą tinkamos formos leidimą gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, jei iš tos valstybės narės piliečių reikalaujama tik to, kad jie nuolat arba įprastai gyventų toje valstybėje narėje.

Rodríguez Iglesias

Gulmann

Ragnemalm

Wathelet

Mancini

Moitinho de Almeida

Kapteyn

Murray

Edward

Puissochet

Hirsch

Jann

Sevón

Paskelbta 1998 m. gegužės 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

R. Grass

 

      G. C. Rodríguez Iglesias


* Proceso kalba: vokiečių.