TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1987 m. spalio 22 d.(*)

„Nacionalinių teismų kompetencijos pripažinti Bendrijos aktus negaliojančiais neturėjimas – Sprendimo dėl importo muitų išieškojimo išleidus prekes galiojimas“

Byloje 314/85,

dėl Finanzgericht Hamburg (Vokietijos Federacinė Respublika) Teisingumo Teismui pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Foto-Frost, įsteigtos Ammersbek,

ir

Hauptzollamt Lübeck-Ost,

dėl 1979 m. liepos 24 d. Tarybos reglamento Nr. 1697/79 dėl importo arba eksporto muitų, nepareikalautų iš asmens, privalančio juos sumokėti už prekes, kurioms įforminta muitinės procedūra, sąlygojanti prievolės sumokėti tokius muitus atsiradimą, išieškojimo išleidus prekes (OL L 197, p. 1) 5 straipsnio 2 dalies bei 1957 m. kovo 25 d. Protokolo dėl Vokietijos vidaus prekybos ir susijusių problemų išaiškinimo ir dėl Vokietijos Federacinės Respublikos atžvilgiu priimto 1983 m. gegužės 6 d. Sprendimo, kuriame Komisija konkrečiu atveju nurodė, jog importo muitai turi būti išieškoti išleidus prekes, galiojimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas Mackenzie Stuart, kolegijų pirmininkai G. Bosco, J. C. Moitinho de Almeida ir G. V. Rodriguez Iglesias, teisėjai T. Koopmans, U. Everling, K. Bahlmann, Y. Galmot, R. Joliet, T. F. O’Higgins ir F. Schockweiler,

generalinis advokatas G. F. Mancini,

posėdžio sekretorius J. A. Pompe, kanclerio pavaduotojas,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        Foto-Frost, ieškovės pagrindinėje byloje, atstovaujamos Hamburgo advokato H. Heemann, padedamo eksperto H. Frost,

–        Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės, atstovaujamos M. Seidel,

–        EB Komisijos, atstovaujamos jos teisės tarnybos darbuotojo J. Sack,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu, papildytu po 1986 m. gruodžio 16 d. posėdžio,

susipažinęs su 1987 m. gegužės 19 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        1985 m. rugpjūčio 29 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1985 m. spalio 18 d., Hamburgo finansų teismas (Finanzgericht Hamburg) pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė kelis klausimus, susijusius, viena vertus, su Sutarties 177 straipsnio, 1979 m. liepos 24 d. Tarybos reglamento Nr. 1697/79 dėl importo arba eksporto muitų išieškojimo išleidus prekes (OL L 197, p. 1) 5 straipsnio 2 dalies bei 1957 m. kovo 25 d. Protokolo dėl Vokietijos vidaus prekybos ir susijusių problemų išaiškinimu, ir, kita vertus, su Vokietijos Federacinės Respublikos atžvilgiu priimto 1983 m. gegužės 6 d. Sprendimo, kuriame Komisija konkrečiu atveju nurodė, jog importo muitai turi būti išieškoti išleidus prekes, galiojimu.

2        Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant bylą, kurioje Ammersbek (Vokietijos Federacinė Respublika) įsteigta prekybos įmonė Foto-Frost, besiverčianti fotografijos prekių importu, eksportu ir didmenine prekyba (toliau – Foto-Frost), siekia panaikinti raštą dėl muitų išieškojimo išleidus prekes, kurį Rytų Liubeko centrinės muitinės įstaiga (Hauptzollamt Lübeck-Ost) išdavė vadovaudamasi Vokietijos Federacinės Respublikos atžvilgiu 1983 m. gegužės 6 d. priimtu sprendimu, kuriame Komisija nurodė, jog šių muitų negalima neišieškoti.

3        Išieškojimas buvo susijęs su Foto-Frost vykdyta prizminių žiūronų, kurių kilmės šalis – Vokietijos Demokratinė Respublika, importo į Vokietijos Federacinę Respubliką ir išleidimo į laisvą apyvartą joje procedūra. Foto-Frost buvo nupirkusi šias prekes iš Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje įsteigtų prekybos įmonių, kurios išsiuntė tas prekes iš atitinkamai Danijoje ir Nyderlanduose esančių muitinės sandėlių, taikydamos išorinio Bendrijos tranzito procedūrą.

4        Iš pradžių kompetentingos muitinės įstaigos prekių neapmokestino importo muitais atsižvelgdamos į tai, kad jų kilmės šalis – Vokietijos Demokratinė Respublika. Po patikrinimo Hauptzollamt Lübeck-Ost, centrinė muitinės įstaiga, nusprendė, kad pagal Vokietijos muitų teisės aktus muitai turėjo būti sumokėti. Tačiau ji nurodė, kad šiuo atveju jų nereikėtų išieškoti išleidus prekes, nes Foto-Frost įvykdė Tarybos reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalyje reikalaujamas sąlygas, pagal kurias „kompetentingos įstaigos gali neišieškoti importo arba eksporto muitų sumų, nesumokėtų dėl pačių kompetentingų įstaigų klaidos, kurios pagrįstai negalėjo nustatyti už atitinkamų sumų sumokėjimą atsakingas asmuo, elgdamasis sąžiningai ir laikydamasis visų galiojančių nuostatų, susijusių su prekių deklaravimu muitinei“. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Hauptzollamt nusprendė, jog Foto-Frost teisingai užpildė muitinės deklaraciją, ir negalima reikalauti, kad ji nustatytų padarytą klaidą, nes formindamos panašias ankstesnes operacijas kitos muitinės įstaigos jas vertindavo kaip nereikalaujančias muitų mokėjimo.

5        Tačiau nagrinėjamų muitų sumai viršijant 2000 ekiu, 1980 m. birželio 20 d. Komisijos reglamentas Nr. 1573/80, nustatantis minėto Tarybos reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo nuostatas (OL L 161, p. 1), neleidžia Hauptzollamt pačiai priimti sprendimo neišieškoti šių muitų išleidus prekes. Todėl Hauptzollamt prašymu Federalinis finansų ministras paprašė Komisijos priimti sprendimą pagal minėto Reglamento Nr. 1573/80 6 straipsnį, ar nagrinėjamų muitų galima neišieškoti išleidus prekes.

6        1983 m. gegužės 6 d. Komisija priėmė neigiamą sprendimą Vokietijos Federacinės Respublikos atžvilgiu. Šį sprendimą ji motyvavo tuo, kad „atitinkamos muitinės įstaigos pačios nepadarė klaidos taikydamos Vokietijos vidaus prekybą reguliuojančias nuostatas, bet paprasčiausiai preziumavo, kad importuotojo pateiktose deklaracijose esantys duomenys yra teisingi, ir jų neužginčijo iš karto; šis veikimo būdas <…> minėtoms įstaigoms visiškai nekliudo vėliau pakoreguoti apmokestinimą, kaip tai aiškiai numato 1979 m. liepos 24 d. Tarybos direktyvos 79/695/EEB dėl prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūrų suderinimo (OL L 205, p. 19) 10 straipsnis“. Ji nusprendė, kad „importuotojas taip pat galėjo įvertinti nagrinėjamų importo operacijų aplinkybes atsižvelgdamas į Vokietijos vidaus prekybą reguliuojančias nuostatas, kurias jis prašė taikyti; todėl jis galėjo nustatyti bet kokią šių nuostatų taikymo klaidą; be to, nustatyta, jog jis nesilaikė visų su muitinės deklaracijomis susijusių galiojančių teisės aktų nuostatų“.

7        Po šio sprendimo Hauptzollamt išdavė raštą dėl išieškojimo išleidus prekes, kurį Foto-Frost ginčija pagrindinėje byloje.

8        Foto-Frost kreipėsi į Finanzgericht Hamburg su prašymu sustabdyti šio rašto dėl išieškojimo vykdymą. Finanzgericht patenkino šį prašymą remdamasis tuo pagrindu, kad nagrinėjamos procedūros buvo susijusios su Vokietijos vidaus prekyba ir todėl neapmokestinamos muitais vadovaujantis Protokolu dėl šios prekybos.

9        Vėliau Foto-Frost pareiškė ieškinį Finanzgericht Hamburg prašydama panaikinti raštą dėl išieškojimo išleidus prekes. Finanzgericht suabejojo dėl 1983 m. gegužės 6 d. Komisijos sprendimo galiojimo, nes manė, jog šiuo atveju įvykdytos visos Tarybos reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, kad būtų galima neišieškoti išleidus prekes. Ginčijamas raštas dėl išieškojimo buvo grindžiamas Komisijos sprendimu, todėl Finanzgericht nusprendė, kad galėtų panaikinti šį raštą, tik jei pats Bendrijos sprendimas būtų negaliojantis. Taigi Finanzgericht nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pateikdamas šiuos keturis klausimus:

„1. Ar nacionalinis teismas gali spręsti dėl Komisijos sprendimo, kuris priimtas pagal 1980 m. birželio 20 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1573/80 (OL L 161, p. 1) 6 straipsnį, dėl pagal 1979 m. liepos 24 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1697/79 (OL L 197, p. 1) 5 straipsnio 2 dalį priimto sprendimo neišieškoti importo muitų išleidus prekes, ir kuris nustato, kad sprendimas neišieškoti nagrinėjamų importo muitų išleidus prekes yra nepagrįstas, galiojimo ir prireikus jo nagrinėjamoje byloje nuspręsti, priešingai nei minėtas Komisijos sprendimas, neišieškoti muitų išleidus prekes?

2. Tuo atveju, jei nacionalinis teismas būtų nekompetentingas spręsti dėl Komisijos priimto sprendimo galiojimo, ar 1983 m. gegužės 6 d. Komisijos sprendimas (Rink. 3/83) yra galiojantis?

3. Tuo atveju, jei nacionalinis teismas būtų kompetentingas spręsti dėl Komisijos priimto sprendimo galiojimo, ar Reglamento (EEB) Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip suteikianti diskreciją priimti sprendimą, kurį nacionalinis teismas gali peržiūrėti tik ribotais pagrindais, kad būtų nustatyta, ar jis priimtas neviršijant įgaliojimų, kuriuos tokiu atveju reikėtų detalizuoti, pačiam nacionaliniam teismui neturint galimybės priimti diskrecinio sprendimo, ar kaip suteikianti teisę imtis apsaugos priemonės pagal teisingumo teisę, kurios teisėtumą teismas gali nagrinėti visais pagrindais?

4. Tuo atveju, jei pagal Reglamento (EEB) Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalį būtų negalima neišieškoti muitų, ar prekės, kurių kilmės šalis Vokietijos Demokratinė Respublika, įvežtos į Vokietijos Federacinę Respubliką pagal (išorinio) Bendrijos tranzito procedūrą per kitą nei Vokietija valstybę narę, priklauso Vokietijos vidaus prekybai 1957 m. kovo 25 d. Protokolo dėl Vokietijos vidaus prekybos ir susijusių problemų prasme ir dėl to, importuojant šias prekes į Vokietijos Federacinę Respubliką, už jas nereikia mokėti nei muitų, nei mokesčio nuo importuojamų prekių apyvartos, ar minėti mokesčiai turi būti sumokami ta pačia tvarka kaip ir už importą iš trečiųjų šalių, t. y. Bendrijos muitus reikia sumokėti pagal muitų teisės aktų nuostatas, o mokestį nuo importuojamų prekių apyvartos – pagal Šeštosios Bendrijos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo 2 straipsnio 2 dalį?“

10      Išsamesnis bylos aplinkybių ir taikytinų Bendrijos teisės nuostatų aprašymas, taip pat Foto-Frost, Hauptzollamt Lübeck-Ost, Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės ir Komisijos pateiktos pastabos išdėstomi teismo posėdžio pranešime.

 Dėl pirmojo klausimo

11      Pirmuoju klausimu Finanzgericht klausia, ar jis yra kompetentingas pripažinti negaliojančiu Komisijos sprendimą, priimtą 1983 m. gegužės 6 dieną. Jis abejoja dėl šio sprendimo galiojimo, nes šiuo atveju yra įvykdytos visos Reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalimi reikalaujamos sąlygos, kurių reikia, kad būtų galima neišieškoti išleidus prekes. Tačiau jis mano, kad atsižvelgiant į Sutarties 177 straipsnyje įtvirtintą kompetencijos padalijimą tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų, tik Teisingumo Teismas turi teisę pripažinti Bendrijos institucijų aktus negaliojančiais.

12      Reikia priminti, kad Sutarties 177 straipsnis Teisingumo Teismui suteikia kompetenciją priimti prejudicinį sprendimą tiek dėl Sutarties bei Bendrijos institucijų teisės aktų išaiškinimo, tiek dėl šių aktų galiojimo. Šio straipsnio 2 pastraipoje nurodoma, kad tokius klausimus nacionaliniai teismai gali pateikti Teisingumo Teismui, o 3 pastraipoje – kad pateikia, jei jų sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami.

13      Suteikdamas nacionaliniams teismams, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę gali būti toliau apskundžiami, teisę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą išaiškinimo ar galiojimo klausimais, 177 straipsnis nenumatė šių teismų teisės patiems pripažinti Bendrijos institucijų aktus negaliojančiais.

14      Šie teismai gali nagrinėti Bendrijos akto galiojimą, ir jeigu jie šalių nurodytus negaliojimo pagrindus laiko nepagrįstais, atmesti šiuos pagrindus bei priimti sprendimą, kad aktas yra visiškai galiojantis. Iš tiesų tokiais veiksmais jie nekvestionuoja Bendrijos akto.

15      Tačiau jie neturi teisės Bendrijos institucijų aktų pripažinti negaliojančiais. Iš tiesų, kaip pabrėžta 1981 m. gegužės 13 d. Sprendime (International Chemical Corporation, 66/80, Rink. p. 1191), 177 straipsniu Teisingumo Teismui suteikiama kompetencija iš esmės siekiama užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vienodai taikytų Bendrijos teisę. Šis vienodumo reikalavimas ypač privalomas tuomet, kai ginčijamas Bendrijos akto galiojimas. Skirtumai tarp valstybių narių teismų sprendžiant Bendrijos aktų galiojimą galėtų kelti pavojų pačiam Bendrijos teisinės sistemos vieningumui ir pažeisti pagrindinį teisinio saugumo reikalavimą.

16      Tokią pačią išvadą reikia daryti ir vadovaujantis Sutartimi įtvirtintos teisminės apsaugos sistemos darnumo būtinybe. Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo, kaip ir ieškinys dėl panaikinimo, yra Bendrijos institucijų aktų teisėtumo kontrolės priemonė. 1986 m. balandžio 23 d. Sprendime (Parti écologiste„les Verts“ prieš Europos Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, „viena vertus, 173 ir 184 straipsniais ir, kita vertus, 177 straipsniu Sutartimi įtvirtinta išsami apskundimo būdų ir procedūrų sistema, kuria institucijų aktų teisėtumo kontrolę siekiama patikėti Teisingumo Teismui“.

17      173 straipsnis Teisingumo Teismui suteikia išimtinę kompetenciją panaikinti Bendrijos institucijos aktą, todėl sistemos darnumas reikalauja, kad teisė pripažinti negaliojančiu tą patį aktą, jeigu jis ginčijamas nacionaliniame teisme, taip pat būtų palikta Teisingumo Teismui.

18      Be to, reikia pabrėžti, kad būtent Teisingumo Teismas užima geriausias pozicijas sprendimo dėl Bendrijos aktų galiojimo priėmimui. Iš tiesų pagal Protokolo dėl EEB Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnį Bendrijos institucijos, kurių aktai yra ginčijami, turi teisę dalyvauti nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme, kad apgintų šių aktų galiojimą. Be to, pagal to paties protokolo 21 straipsnio 2 pastraipą iš bylos šalimis nesančių Bendrijos institucijų Teisingumo Teismas gali reikalauti pateikti visą informaciją, kuri, jo nuomone, yra reikalinga nagrinėjant bylą.

19      Reikia papildyti, kad tam tikromis sąlygomis taisyklė, pagal kurią nacionaliniai teismai nėra kompetentingi patys pripažinti Bendrijos aktus negaliojančiais, gali būti koreguojama tuo atveju, kai pateikiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau tokia aplinkybė nacionalinio teismo pateiktame klausime nenurodoma.

20      Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad nacionaliniai teismai nėra kompetentingi patys pripažinti Bendrijos institucijų aktus negaliojančiais.

 Dėl antrojo klausimo

21      Antrasis ir trečiasis klausimai pateikti tuo atveju, jei nagrinėjamos operacijos iš tikrųjų būtų apmokestinamos muitais. Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas būtų vienintelis kompetentingas nuspręsti dėl Komisijos sprendimo galiojimo, antruoju klausimu Finanzgericht klausia, ar šis sprendimas yra galiojantis.

22      Reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato tris konkrečias sąlygas, kurioms esant kompetentingos įstaigos galėtų neišieškoti muitų išleidus prekes. Todėl šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad įvykdžius visas šias sąlygas, už atitinkamos sumos sumokėjimą atsakingas asmuo turi teisę į tai, jog šios sumos būtų neišieškomos.

23      Dabar reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamu atveju įvykdytos visos trys Reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas gali patikrinti faktus, kuriais grindžiamas Bendrijos aktas, ir jų teisinį Bendrijos institucijos kvalifikavimą, jei prašyme priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo abejojama jų tikslumu.

24      Pirma minėtoje nuostatoje nurodyta sąlyga yra muitų nesumokėjimas dėl pačių kompetentingų įstaigų klaidos. Šiuo klausimu reikia atmesti Komisijos argumentą, kad pačios muitinės įstaigos nepadarė klaidos, o iš pradžių tiesiog apsiribojo prezumpcija, jog Foto-Frost deklaracijoje esantys duomenys yra teisingi, kaip tai joms leidžiama minėtos Tarybos direktyvos 79/695/EEB 10 straipsniu. Iš pirmiau minėtos nuostatos iš tikrųjų matyti, kad apskaičiavus muitus pagal nepatikrintus muitinės deklaracijos duomenis, šią deklaraciją vėliau galima patikrinti ir pakoreguoti nustatytų muitų dydį. Nagrinėjamu atveju, kaip savo pastabose ir atsakyme į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą pripažino pati Komisija, Foto-Frost deklaracijoje buvo nurodyti visi faktiniai duomenys, kurių reikia nagrinėjamų teisės aktų taikymui, ir šie duomenys buvo teisingi. Tokiomis aplinkybėmis Vokietijos muitinės įstaigų tikrinimas išleidus prekes negalėjo atskleisti jokių naujų aplinkybių. Taigi būtent dėl pačių muitinės įstaigų klaidos pradiniu nagrinėjamų teisės aktų taikymo etapu muitai nebuvo sumokėti importuojant prekes.

25      Antra sąlyga yra ta, kad už atitinkamų sumų sumokėjimą atsakingas asmuo būtų elgęsis sąžiningai, t. y. neturėjęs galimybės nustatyti muitinės įstaigų padarytos klaidos. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Finanzgericht Hamburg specializuoti teisėjai 1983 m. rugsėjo 22 d. Nutartyje dėl vykdymo sustabdymo nusprendė, jog labai abejotina, ar tokios operacijos apmokestinamos muitu. Finanzgericht manė, kad tokios operacijos priklauso Vokietijos vidaus prekybai ir dėl to neapmokestinamos muitais pagal Protokolą dėl šios prekybos. Tačiau jis pažymėjo, kad situacija nėra aiški vadovaujantis tiek Teisingumo Teismo, tiek nacionalinių teismų praktika. Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai laikyti, kad prekybos įmonė Foto-Frost turėjo galimybę nustatyti muitinės įstaigų padarytą klaidą. Ji, be to, turėjo dar mažiau pagrindo įtarti apie padarytą klaidą, nes ankstesnės analogiškos operacijos būdavo neapmokestinamos muitais.

26      Trečia sąlyga yra ta, kad už atitinkamų sumų sumokėjimą atsakingas asmuo būtų laikęsis visų galiojančių nuostatų, susijusių su prekių deklaravimu muitinei. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą pati Komisija pripažino, priešingai nei nurodė savo 1983 m. gegužės 6 d. Sprendime, jog Foto-Frost tinkamai užpildė muitinės deklaraciją. Be to, bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad taip nebuvo.

27      Iš to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo įvykdyti visi Reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalyje nurodyti reikalavimai. Todėl Foto-Frost turėjo teisę į tai, kad būtų neišieškoma išleidus prekes.

28      Šiomis aplinkybėmis Vokietijos Federacinės Respublikos atžvilgiu priimtas 1983 m. gegužės 6 d. Sprendimas, kuriame Komisija konkrečiu atveju nurodė, jog importo muitai turi būti išieškoti išleidus prekes, negalioja.

 Dėl trečiojo klausimo

29      Tuo atveju, jeigu būtų kompetentingas pripažinti Komisijos sprendimą negaliojančiu, trečiuoju klausimu Finanzgericht klausia, ar Reglamento Nr. 1697/79 5 straipsnio 2 dalis taikoma diskreciniu sprendimu, kurį nacionalinis teismas gali kontroliuoti tik piktnaudžiavimo įgaliojimais (Ermessensfehler) pagrindu, yra apsaugos priemonė pagal teisingumo teisę, kurios kontrolę galima vykdyti visais atžvilgiais.

30      Atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmąjį ir antrąjį klausimus, į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl ketvirtojo klausimo

31      Ketvirtasis klausimas pateiktas tuo atveju, jei atsakymai į pirmesnius klausimus reikštų, jog Foto-Frost neturi teisės į tai, kad būtų neišieškoma išleidus prekes. Taigi Finanzgericht klausia, ar nagrinėjamos operacijos priklauso Vokietijos vidaus prekybai Protokolo dėl šios prekybos prasme, o tai, jo nuomone, reikštų, kad jos neapmokestinamos muitais.

32      Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrąjį klausimą, į ketvirtąjį klausimą atsakyti nereikia.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

33      Vokietijos Federacinės Respublikos ir Europos Bendrijų Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1985 m. rugpjūčio 29 d. Nutartimi pateikė Finanzgericht Hamburg, nusprendžia:

1.      Nacionaliniai teismai nėra kompetentingi patys pripažinti Bendrijos institucijų aktus negaliojančiais.

2.      Vokietijos Federacinės Respublikos atžvilgiu priimtas 1983 m. gegužės 6 d. Sprendimas, kuriame Komisija konkrečiu atveju nurodė, jog importo muitai turi būti išieškoti išleidus prekes, negalioja.

Paskelbta 1987 m. spalio 22 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Pirmininko A. J. Mackenzie Stuart vardu

* Proceso kalba: vokiečių.