TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1976 m. balandžio 8 d.(*)

„Vienodo užmokesčio už vienodą darbą moterims ir vyrams principas“

Byloje 43/75

dėl Cour du travail de Bruxelles (Belgija) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EEB sutarties 119 straipsnio išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

Gabrielle Defrenne, buvusios stiuardesės, gyvenančios Briuselyje-Jette,

ir

Société Anonyme Belge de Navigation Aérienne Sabena, turinčios buveinę Briuselyje,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas R. Lecourt, kolegijų pirmininkai H. Kutscher ir A. O’Keeffe, teisėjai A. M. Donner, J. Mertens de Wilmars, P. Pescatore ir M. Sørensen,

generalinis advokatas A. Trabucci,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1        1975 m. balandžio 23 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1975 m. gegužės 2 d., Cour du travail de Bruxelles pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė du klausimus dėl Sutarties 119 straipsnio, susijusio su principu už vienodą darbą vyrams ir moterims mokėti vienodą užmokestį, veikimo ir įgyvendinimo.

2        Šie klausimai iškilo sprendžiant stiuardesės ir jos darbdavio SA Sabena ginčą dėl kompensacijos, kurios reikalauja ieškovė pagrindinėje byloje, remdamasi tuo, kad nuo 1963 m. vasario 15 d. iki 1966 m. vasario 1 d. ji kaip moteris buvo užmokesčio srityje diskriminuojama kolegų vyrų, atliekančių tą patį „keleivių patarnautojų“ darbą, atžvilgiu.

3        Pagal nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šalys sutaria dėl to, kad stiuardesės darbas yra identiškas keleivių patarnautojo darbui ir, atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, neginčijama tai, kad nurodytu laikotarpiu stiuardesė buvo diskriminuojama darbo užmokesčio srityje.

 Dėl pirmojo klausimo (tiesioginis 119 straipsnio veikimas)

4        Pirmuoju klausimu teiraujamasi, ar Sutarties 119 straipsnis „pats tiesiogiai kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje nustato principą už vienodą darbą vyrams ir moterims mokėti vienodą užmokestį“ ir ar jis „dėl šios priežasties, neatsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, suteikia darbuotojams teisę pareikšti ieškinį nacionaliniuose teismuose dėl šio principo laikymosi“.

5        Jeigu atsakymas teigiamas, taip pat klausiama, nuo kada šis veikimas turi būti pripažįstamas.

6        Į antrąją pirmojo klausimo dalį bus atsakyta kartu su antruoju klausimu.

7        Tiesioginio 119 straipsnio veikimo klausimas turi būti įvertintas vienodo užmokesčio principo prigimties, šia nuostata siekiamo tikslo ir jos vietos Sutarties sistemoje požiūriu.

8        119 straipsniu siekiama dvigubo tikslo.

9        Viena vertus, atsižvelgiant į skirtingą įvairių valstybių narių socialinės teisės aktų evoliucijos lygį, 119 straipsniu siekiama išvengti, kad konkuruodamos Bendrijos viduje, įmonės, įsteigtos valstybėse, kurios iš tikrųjų įgyvendino vienodo užmokesčio principą, neatsidurtų blogesnėje konkurencinėje padėtyje negu įmonės, esančios valstybėse, dar nepanaikinusiose darbo užmokesčio diskriminacijos moterų darbo jėgos atžvilgiu.

10      Kita vertus, ši nuostata atspindi Bendrijos socialinius tikslus, nes ji neapsiriboja ekonomine sąjunga, bet tuo pačiu metu bendrais veiksmais turi užtikrinti socialinę pažangą ir toliau nuolatos gerinti Europos tautų gyvenimo bei darbo sąlygas, kaip pabrėžiama Sutarties preambulėje.

11      Šį tikslą pabrėžia 119 straipsnio įtraukimas į socialinei politikai skirtą skyrių, kurio pradinė nuostata, tai yra 117 straipsnis, pažymi „būtinybę skatinti kurti geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas, kad būtų galima siekti jų suderinimo“.

12      Iš šio dvigubo – ekonominio ir socialinio – tikslo išplaukia tai, jog vienodo užmokesčio principas yra vienas iš Bendrijos pagrindų.

13      Be to, šis motyvas paaiškina, kodėl Sutartyje numatytas visiškas šio principo taikymas, kai tik baigsis pereinamojo laikotarpio pirmasis etapas.

14      Taigi aiškinant šią nuostatą, negalima remtis lėtumu ir pasipriešinimu, kuris atitolina veiksmingą šio esminio principo taikymą kai kuriose valstybėse narėse.

15      Ypač 119 straipsnio ryšys su pažanga suvienodinant darbo sąlygas leidžia atmesti prieštaravimą, kad šio straipsnio gali būti laikomasi kitaip nei didinant mažiausius atlyginimus.

16      Pagal 119 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo užtikrinti, „kad būtų taikomas principas už vienodą darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį“ ir būtų jo laikomasi.

17      To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse pateikiama patikslinimų dėl 1 dalyje vartojamų užmokesčio ir darbo sąvokų.

18      Siekiant taikyti šias nuostatas, 119 straipsnio bendro taikymo srityje tiesioginę ir atvirąją diskriminaciją, kurią galima nustatyti remiantis vien minėtame straipsnyje išdėstytais darbo pobūdžio ir vienodo užmokesčio kriterijais, reikia atskirti nuo netiesioginės ir paslėptosios diskriminacijos, kurią galima nustatyti tik taikant aiškiau apibrėžtas Bendrijos arba nacionalines nuostatas.

19      Negalima nepripažinti, jog iš tiesų visapusiškai įgyvendinant 119 straipsnio tikslą, panaikinant bet kokią tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją tarp vyrų ir moterų ne tik atskirose įmonėse, bet ir ištisose pramonės šakose ir net visame ūkyje, tam tikrais atvejais gali prireikti apibrėžti kriterijus, kuriems įgyvendinti reikia priimti atitinkamas Bendrijos ir nacionalines priemones.

20      Šis požiūris yra dar svarbesnis dėl to, kad su šiuo klausimu susijusiais Bendrijos teisės aktais (kuriais bus remiamasi atsakant į antrąjį klausimą) įgyvendinamas 119 straipsnis išplečiant griežtą „vienodo darbo“ kriterijų, ypač remiantis 1951 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 100 „Dėl vienodo atlyginimo vyrams ir moterims už lygiavertį darbą“, kurios 2 straipsnyje numatytas vienodas atlyginimas už lygiavertį darbą, nuostatomis.

21      Tarp tiesioginės diskriminacijos, kurią galima nustatyti remiantis vien 119 straipsnyje pateiktais kriterijais, formų pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tokią diskriminaciją, kuri kyla iš teisės aktų nuostatų arba kolektyvinių darbo sutarčių – tokia diskriminacija nustatoma atliekant išimtinai teisinius tyrimus.

22      Tai taikytina ir tais atvejais, kai vyrams ir moterims už vienodą darbą, atliktą toje pačioje privačioje ar valstybinėje įstaigoje arba tarnyboje, mokamas nevienodas užmokestis.

23      Esant tokiai padėčiai – kaip tai nurodyta ir pačiame sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą – teisėjas turi galimybę nustatyti visus faktus, kurie leistų įvertinti, ar moteris gauna mažesnį užmokestį negu vyras, atliekantis tokias pačias užduotis.

24      Esant bent jau tokioms prielaidoms, 119 straipsnis gali būti taikomas tiesiogiai, taigi gali suteikti asmenims teises, kurias turi saugoti teismai.

25      Beje, nacionalinės teisės aktai, priimti tam, kad būtų taikomas vienodo užmokesčio principas, paprastai tik iš esmės atkartoja 119 straipsnio dėl tiesioginės diskriminacijos dirbant vienodą darbą turinį.

26      Šiuo atžvilgiu ypač geras pavyzdys yra Belgijos įstatymai, nes 1967 m. spalio 24 d. Karališkojo sprendimo Nr. 40 dėl moterų darbo 14 straipsnis vien patvirtina, kad kiekviena darbuotoja turi teisę pareikšti ieškinį kompetentingam teismui dėl 119 straipsnio (į kurį tiesiog daroma nuoroda) vienodo užmokesčio principo taikymo.

27      Prieš šią išvadą negalima remtis 119 straipsnyje vartojamomis sąvokomis.

28      Pirmiausia šiame straipsnyje vartojamo „principo“ termino nebūtų galima pateikti kaip argumento prieš tiesioginį veikimą, nes Sutarties kalboje ši sąvoka tiksliai vartojama siekiant pabrėžti esminį kai kurių nuostatų pobūdį, kaip paaiškėja, pavyzdžiui, iš Sutarties principams skirtos pirmosios dalies antraštės ir iš 113 straipsnio, pagal kurį Bendrijos bendra prekybos politika grindžiama „vienodais principais“.

29      Sušvelninus šią sąvoką, ją supaprastinant iki neapibrėžtos nuorodos, netiesiogiai būtų pasikėsinta į pačius Bendrijos pagrindus ir į jos išorės santykių vientisumą.

30      Taip pat negalima argumentuoti aplinkybe, jog 119 straipsnyje aiškiai minimos tik „valstybės narės“.

31      Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau konstatavo kitomis aplinkybėmis, tai, kad kai kurios Sutarties nuostatos formaliai skirtos valstybėms narėms, dar nereiškia, kad teisės taip pat negali būti suteiktos bet kuriam privačiam asmeniui, suinteresuotam, kad būtų laikomasi taip apibrėžtų pareigų.

32      Iš paties 119 straipsnio teksto darytina išvada, kad jis nustato valstybėms pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą ir ši pareiga būtinai turėjo būti įvykdyta per nustatytą terminą.

33      Šios nuostatos veiksmingumui negalėtų pakenkti tai, kad kai kurios valstybės narės neįvykdė Sutartyje nustatytos pareigos ir kad bendrosios institucijos nesiėmė pakankamai veiksmų dėl tokio neveikimo.

34      Pripažinus priešingą dalyką, iškiltų pavojus pažeisti teisę ją aiškinant – užimdamas tokią poziciją Teismas prieštarautų misijai, kuri jam yra paskirta Sutarties 164 straipsniu.

35      Pagaliau 119 straipsnyje, darant nuorodą į „valstybės nares“, minimos šios valstybės, atliekančios tas savo funkcijas, kurios gali naudingai prisidėti įgyvendinant vienodo užmokesčio principą.

36      Priešingai, negu buvo išdėstyta proceso metu, ši nuostata nėra visiškai įgyvendinama perduodant ją nacionalinės įstatymų leidimo valdžios kompetencijai.

37      Todėl 119 straipsnio nuoroda į „valstybes nares“ negalėtų būti aiškinama kaip atmetanti teisinės valdžios įsikišimo galimybę tiesiogiai taikant Sutartį.

38      Taip pat negalima būtų pripažinti prieštaravimo, grindžiamo tuo, kad nacionaliniams teismams taikant vienodo užmokesčio principą būtų pakeista tai, dėl ko šalys susitarė privačiai arba profesinėje srityje, pavyzdžiui, individualiomis sutartimis ir kolektyvinėmis darbo sutartimis.

39      Iš tiesų 119 straipsnis yra privalomojo pobūdžio, todėl draudimas diskriminuoti tarp darbuotojų vyrų ir darbuotojų moterų taikomas ne tik valdžios institucijų veiksmams, bet ir visoms sutartims, kuriomis siekiama kolektyviai reglamentuoti samdomą darbą, bei sutartims tarp asmenų.

40      Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: 119 straipsnio vienodo užmokesčio principu galima remtis nacionaliniuose teismuose ir jie privalo užtikrinti apsaugą tų teisių, kurias ši nuostata suteikia asmenims, ypač diskriminacijos, tiesiogiai kylančios iš teisės aktų nuostatų arba iš kolektyvinių darbo sutarčių, atveju, taip pat tuo atveju, kai vyrams ir moterims už vienodą darbą, atliktą toje pačioje privačioje ar valstybinėje įstaigoje arba tarnyboje, mokamas nevienodas užmokestis.

 Dėl antrojo klausimo (119 straipsnio įgyvendinimas ir atitinkama Bendrijos bei valstybių narių kompetencija)

41      Antruoju klausimu klausiama, ar 119 straipsnis yra „taikomas valstybių narių nacionalinėje teisėje vadovaujantis Bendrijos institucijų priimtais aktais“, ar reikia „pripažinti, kad šiuo klausimu nacionalinė įstatymų leidžiamoji valdžia turi išimtinę kompetenciją“.

42      Remiantis tuo, kas nurodyta pirmiau, šį klausimą reikėtų susieti su klausimu, nuo kada turi būti pripažįstamas tiesioginis 119 straipsnio veikimas.

43      Dėl visų šių problemų pirmiausia reikėtų nustatyti Bendrijoje priimtų aktų, kuriais siekiama užtikrinti aiškinamos nuostatos įgyvendinimą, chronologiją.

44      Pagal paties 119 straipsnio nuostatą vienodo užmokesčio principo taikymas turėjo būti vieningai užtikrintas vėliausiai iki pereinamojo laikotarpio pirmojo etapo pabaigos.

45      Iš Komisijos perduotos informacijos paaiškėja, jog šio principo įgyvendinimas vis dėlto rodo, kad įvairiose valstybėse yra ryškių skirtumų ir nesutapimų.

46      Nors kai kuriose valstybėse narėse šis principas iš esmės jau buvo įgyvendintas iki Sutarties įsigaliojimo priimant konkrečias konstitucines ir teisės aktų nuostatas arba taikant socialinę praktiką, įteisintą kolektyvinėmis darbo sutartimis, kitose valstybėse visiškas jo įgyvendinimas smarkiai vėlavo.

47      Esant tokiai padėčiai, 1961 m. gruodžio 30 d., prieš baigiantis 119 straipsnyje nustatytam terminui, valstybės narės priėmė rezoliuciją dėl vyrų ir moterų darbo užmokesčio suvienodinimo, kuria siekiama kai kuriais aspektais patikslinti vienodo užmokesčio principo materialinį turinį, atidedant jo įgyvendinimo tvarkaraštį.

48      Kaip nustatyta šioje rezoliucijoje, bet kokia tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija turėjo būti visiškai panaikinta iki 1964 m. gruodžio 31 d.

49      Iš Komisijos pateiktos informacijos paaiškėja, kad daugelis iš senųjų valstybių narių vis dėlto nesilaikė šios rezoliucijos terminų ir dėl šios priežasties Komisija, vykdydama Sutarties 155 straipsniu jai patikėtus uždavinius, buvo priversta sukviesti vyriausybių atstovus ir socialinius partnerius, kad būtų išnagrinėta padėtis ir suderintos priemonės, skirtos skatinti pažangą visiškai įgyvendinant 119 straipsnyje nustatytą tikslą.

50      Šie darbai baigėsi parengus pranešimus apie padėtį valstybėse narėse steigėjose, kurių pats naujausias, pateikiantis duomenų visumą, buvo parengtas 1973 m. liepos 18 d.

51      Šio pranešimo išvadoje Komisija, remdamasi Sutarties 169 straipsniu, pranešė apie savo ketinimą pradėti teisminį procesą prieš tas valstybes nares, kurios iki tos datos dar neįvykdė 119 straipsnyje nustatytų pareigų, tačiau šis perspėjimas nesukėlė pasekmių.

52      Po tokių pačių kontaktų su naujųjų valstybių narių kompetentingomis valdžios institucijomis 1974 m. liepos 17 d. pranešime Komisija pareiškė, kad nuo 1973 m. sausio 1 d. 119 straipsnis visiškai taikomas ir tose valstybėse narėse, todėl nuo šios datos jos yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir valstybės narės steigėjos.

53      Savo ruožtu, norėdama pagreitinti visišką 119 straipsnio įgyvendinimą, 1975 m. vasario 10 d. Taryba priėmė Direktyvą Nr. 75/117 dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo (OL L 45, p. 19).

54      Ši direktyva kai kuriais aspektais patikslina 119 straipsnio materialinę taikymo sritį ir, be to, numato įvairias nuostatas, iš esmės skirtas pagerinti darbuotojų, nukentėjusių dėl 119 straipsnyje nustatyto vienodo užmokesčio principo netaikymo, teisinę apsaugą.

55      Šios direktyvos 8 straipsnyje valstybėms narėms suteikiamas vienerių metų laikotarpis, per kurį jos turi įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtinti atitinkamas nuostatas.

56      Iš aiškių 119 straipsnio nuostatų darytina išvada, kad vyrų ir moterų vienodo užmokesčio principo taikymas turėjo būti visiškai užtikrintas ir neatšaukiamas pasibaigus pereinamojo laikotarpio pirmajam etapui, tai yra 1962 m. sausio 1 d.

57      1961 m. gruodžio 30 d. valstybių narių rezoliucija – pripažįstant tą poveikį, kurį ji galėjo turėti skatindama ir spartindama visišką 119 straipsnio įgyvendinimą, –negalėjo teisėtai pakeisti Sutartyje nustatyto termino.

58      Iš tiesų Sutartis gali būti pakeista – išskyrus specialiąsias nuostatas – tik atlikus pakeitimą pagal 236 straipsnį.

59      Beje, iš to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad nesant pereinamųjų nuostatų, 119 straipsnio principas visiškai galioja naujoms valstybėms narėms nuo Stojimo sutarties įsigaliojimo, tai yra nuo 1973 m. sausio 1 d.

60      Šios teisinės padėties negalėjo pakeisti Direktyva Nr. 75/117, priimta vadovaujantis 100 straipsniu dėl teisės aktų suderinimo, kurios tikslas – nacionalinių priemonių visuma skatinti tinkamą 119 straipsnio taikymą, ypač siekiant panaikinti netiesioginę diskriminaciją, tačiau nesumažinant šio straipsnio veiksmingumo ir nepakeičiant jo galiojimo laike.

61      Nors 119 straipsnyje aiškiai kreipiamasi į valstybes nares įpareigojant jas per nustatytą laikotarpį užtikrinti vienodo užmokesčio principo taikymą ir vėliau jo laikytis, ši valstybių vykdoma pareiga nepanaikina Bendrijos kompetencijos šioje srityje.

62      Priešingai, Bendrijos kompetenciją patvirtina tai, jog 119 straipsniu siekiama Sutarties tikslų, susijusių su „socialine politika“, kuriai skirta III antraštinė dalis, savo ruožtu esanti trečioje dalyje, skirtoje „Bendrijos politikai“.

63      119 straipsnyje nepateikiama jokių aiškių nuorodų dėl funkcijų, kurias turėtų atlikti Bendrija, įgyvendindama socialinę politiką, todėl reikėtų remtis bendrąja Sutarties sistema ir jos nustatytomis priemonėmis, pavyzdžiui, numatytomis 100 straipsnyje, 155 straipsnyje ir prireikus – 235 straipsnyje.

64      Jokia taikymo nuostata, priimta tiek Bendrijos institucijų, tiek nacionalinių valdžios institucijų, vis dėlto negalėtų pakenkti 119 straipsnio tiesioginiam veikimui, kaip buvo nurodyta atsakyme į pirmąjį klausimą.

65      Į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: senosios valstybės narės turėjo visiškai užtikrinti 119 straipsnio taikymą nuo 1962 m. sausio 1 d., pereinamojo laikotarpio antrojo etapo pradžios, o naujosios valstybės narės – nuo 1973 m. sausio 1 d., Stojimo sutarties įsigaliojimo datos.

66      1961 m. gruodžio 30 d. valstybių narių priimta rezoliucija nepakeitė pirmojo termino.

67      Tarybos direktyva Nr. 75/117 nepažeidžia 119 straipsnio tiesioginio veikimo, kaip buvo nurodyta atsakyme į pirmąjį klausimą, ir šia direktyva nustatytas terminas neturi įtakos terminams, kuriuos nustatė atitinkamai EEB sutarties 119 straipsnis ir Stojimo sutartis.

68      Net tose srityse, kuriose 119 straipsnis tiesiogiai neveiktų, negalima būtų aiškinti, kad ši nuostata suteikia nacionalinei įstatymų leidimo valdžiai išimtinę kompetenciją įgyvendinti vienodo užmokesčio principą, nes prireikus jį gali kartu įgyvendinti Bendrijos ir nacionalinės nuostatos.

 Dėl šio sprendimo veikimo laike

69      Airijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės atkreipė dėmesį į ekonominio pobūdžio pasekmes, kurios galėtų atsirasti Teisingumo Teismui pripažinus 119 straipsnio nuostatų tiesioginį veikimą, nes tokia pozicija daugelyje ekonominio gyvenimo sričių galėtų sukelti pretenzijų, prasidedančių nuo tų datų, nuo kurių bus pripažintas šis veikimas.

70      Atsižvelgiant į didelį suinteresuotų asmenų skaičių, tokios pretenzijos, kurių įmonės negali numatyti, galėtų turėti rimtų pasekmių jų finansinei būklei ir net įstumti jas į bankrotą.

71      Nors realios bet kokio teismo sprendimo pasekmės turi būti rūpestingai apsvarstytos, vis dėlto negalima iškreipti teisės nešališkumo ir apsunkinti jos būsimo taikymo dėl pasekmių, kurias teismo sprendimas gali sukelti praeičiai.

72      Vis dėlto esant tokiems daugelio valstybių narių veiksmams ir tokiam Komisijos požiūriui, su kuriuo ji pakartotinai supažindino suinteresuotuosius sluoksnius, išimtinai reikėtų atsižvelgti į tai, kad suinteresuotosios šalys ilgą laiką laikėsi 119 straipsniui prieštaraujančios praktikos, kurios dar nebuvo uždraudusi jų nacionalinė teisė.

73      Tai, kad Komisija, nors ir pateikusi perspėjimus, nepareiškė ieškinių dėl įsipareigojimų nevykdymo prieš atitinkamas valstybes nares pagal 169 straipsnį, sustiprino klaidingą įspūdį dėl 119 straipsnio veikimo.

74      Esant šioms sąlygoms reikėtų konstatuoti, kad, nežinant, koks bendras užmokesčio lygis būtų buvęs nustatytas, imperatyviniai teisinio saugumo motyvai, išplaukiantys iš viešųjų ir privačiųjų interesų visumos, iš principo neleidžia kelti klausimo dėl praėjusio laikotarpio užmokesčio.

75      Vadinasi 119 straipsnio tiesioginiu veikimu negalima remtis motyvuojant pretenzijas dėl užmokesčio už laikotarpius iki šio sprendimo priėmimo dienos, išskyrus tuos darbuotojus, kurie anksčiau pateikė ieškinį teismui arba iškėlė atitinkamą pretenziją.

 Dėl teismo išlaidų

76      Europos Bendrijų Komisijos, kuri pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

77      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Cour du travail de Bruxelles nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1975 m. balandžio 23 d. sprendimu pateikė Cour du travail de Bruxelles, nusprendžia:

1.      119 straipsnyje nustatytu vyrų ir moterų vienodo užmokesčio principu galima remtis nacionaliniuose teismuose. Šie teismai privalo užtikrinti apsaugą tų teisių, kurias ši nuostata suteikia asmenims, ypač diskriminacijos, tiesiogiai kylančios iš teisės aktų nuostatų arba iš kolektyvinių darbo sutarčių, atveju, taip pat tuo atveju, kai vyrams ir moterims už vienodą darbą, atliktą toje pačioje privačioje ar valstybinėje įstaigoje arba tarnyboje, mokamas nevienodas užmokestis.

2.      Senosios valstybės narės turėjo visiškai užtikrinti 119 straipsnio taikymą nuo 1962 m. sausio 1 d., pereinamojo laikotarpio antrojo etapo pradžios, o naujosios valstybės narės – nuo 1973 m. sausio 1 d., Stojimo sutarties įsigaliojimo datos. 1961 m. gruodžio 30 d. valstybių narių priimta rezoliucija nepakeitė pirmojo termino.

3.      Tarybos direktyva Nr. 75/117 nepažeidžia 119 straipsnio tiesioginio veikimo ir šia direktyva nustatytas terminas neturi įtakos terminams, kuriuos nustatė atitinkamai EEB sutarties 119 straipsnis ir Stojimo sutartis.

4.      Net tose srityse, kuriose 119 straipsnis tiesiogiai neveiktų, negalima aiškinti, kad ši nuostata suteikia nacionalinei įstatymų leidimo valdžiai išimtinę kompetenciją įgyvendinti vienodo užmokesčio principą, nes prireikus jį gali kartu įgyvendinti Bendrijos ir nacionalinės nuostatos.

5.      Išskyrus tuos darbuotojus, kurie anksčiau pareiškė ieškinį teismui arba iškėlė atitinkamą pretenziją, 119 straipsnio tiesioginiu veikimu negalima remtis motyvuojant pretenzijas dėl užmokesčio už laikotarpius iki šio sprendimo priėmimo dienos.

Sørensen

Paskelbta 1976 m. balandžio 8 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

* Bylos kalba: prancūzų.