I.            Įvadas

Teisė laisvai judėti ir gyventi Europos Sąjungoje – viena iš keturių pagrindinių ES teisės aktuose įtvirtintų teisių ir europinės integracijos pagrindas. Skatinti ir stiprinti šią teisę yra pagrindinis Europos Sąjungos tikslas.

Europos Sąjunga ir jos valstybės narės pripažįsta, jog labai svarbu užtikrinti šeimos gyvenimo apsaugą, kad neliktų kliūčių naudotis pagrindine teise laisvai judėti. Jei priimančioje ES šalyje ES piliečiai negalėtų gyventi normalaus šeimos gyvenimo, jų pagrindinė laisvė būtų rimtai pažeista.

ES piliečiai, pasikliaunantys ES teise, yra visiškai apsaugoti ES teisės nuostatomis. Tačiau, kaip ir bet kokioje teisės srityje, pasitaiko, kad asmenys bando piktnaudžiauti judėjimo laisve, kad apeitų nacionalines imigracijos taisykles. Piktnaudžiavimas teise laisvai judėti kenkia šiai pagrindinei ES piliečių teisei. Todėl tam, kad ši teisė būtų išsaugota, labai svarbu veiksmingai kovoti su tokiu piktnaudžiavimu.

2012 m. balandžio 26–27 d. posėdyje Teisingumo ir vidaus reikalų taryba patvirtino veiksmų planą „ES veiksmai, susiję su migracijos spaudimu. Strateginės atsakomosios priemonės“, kuriame nurodoma, kad vienas iš būdų palengvinti neteisėtą ES nepriklausančių šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą ES yra fiktyvios santuokos. Šiame plane išvardyti keli veiksmai, kurių Komisija ir (arba) valstybės narės turėtų imtis gerindamos žinias apie ne ES piliečių piktnaudžiavimą teisėmis į laisvą judėjimą ir apie organizuotą nusikalstamumą, kuriuo siekiama sudaryti palankesnes sąlygas nelegaliai imigracijai. Vienas iš šių veiksmų – parengti vadovą dėl fiktyvių santuokų, kuriame būtų pateikti orientaciniai kriterijai tokioms santuokoms nustatyti.

2013 m. lapkričio 25 d. komunikate „Laisvas ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimas. Penki veiksmai, kuriais siekiama pokyčių“[1] Komisija išaiškino ES piliečių teises ir įsipareigojimus pagal ES teisės nuostatas dėl laisvo judėjimo ir nustatė penkis veiksmus, padėsiančius padėti nacionalinėms valdžios institucijoms veiksmingai taikyti šias taisykles savo šalyse. Šiame komunikate ji priminė, kad ES teisėje numatyta įvairių griežtų apsaugos priemonių, kuriomis valstybės narės gali kovoti su piktnaudžiavimu. Viena iš konkrečių priemonių, padėsiančių valdžios institucijoms išnaudoti visas šių priemonių galimybes – kartu su valstybėmis narėmis rengiamas kovos su fiktyviomis santuokomis vadovas, kuris bus konkreti priemonė, padėsianti valdžios institucijoms iki galo įgyvendinti šias apsaugos priemones.

Todėl, reaguodamos į pirmiau minėtų valstybių narių prašymą ir glaudžiai su jomis bendradarbiaudamos Komisijos tarnybos parengė vadovą, kaip kovoti su fiktyviomis santuokomis, kurias ES piliečiai sudaro su ne ES piliečiais, atsižvelgiant į ES teisės nuostatas dėl laisvo ES piliečių judėjimo. Vadovas prie šio komunikato pridedamas kaip Komisijos tarnybų darbinis dokumentas. Jo paskirtis – padėti nacionalinėms valdžios institucijoms veiksmingai spręsti konkrečius piktnaudžiavimo sudarant fiktyvias santuokas atvejus nepakenkiant pagrindiniam tikslui – užtikrinti ir palengvinti laisvą judėjimą ES piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie naudojasi šia ES teise sąžiningai.

Iš valstybių narių pateiktų duomenų apie pastaruoju metu nustatytas fiktyvias santuokas tarp ne ES piliečių ir teise į laisvą judėjimą Europos Sąjungoje besinaudojančių ES piliečių matyti, kad šis reiškinys egzistuoja visur, tačiau įvairiose valstybėse narėse gerokai skiriasi[2]. Nors tokių santuokų skaičius nėra didelis, organizuotų nusikaltėlių tinklų poveikis, kaip pripažįstama naujausiose Europolo ataskaitose, kelia nerimą.

Vienos iš ES ir tarptautinės teisės nuostatų, kurių nacionalinės valdžios institucijos turi laikytis kovodamos su piktnaudžiavimu, yra ES teisės nuostatos dėl laisvo ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimo, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintos teisės ir apsaugos priemonės bei kiti tarptautinės teisės aktai, kaip antai Europos žmogaus teisių konvencija.

Šis vadovas papildo kovos su piktnaudžiavimu sudarant fiktyvias santuokas rekomendacijas, valstybėms narėms pateiktas 2009 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatu dėl geresnio Direktyvos 2004/38/EB perkėlimo ir taikymo gairių[3] (toliau – 2009 m. Komisijos gairės) – jame šios teisės nuostatos išaiškinamos išsamiau. Vadove nurodyta, kaip šios nuostatos turėtų būti taikomos praktikoje, nacionalinėms institucijoms pateikiama operatyvinės veiklos gairių, padėsiančių veiksmingai nustatyti ir ištirti įtariamas fiktyvias santuokas. Jei bus atsižvelgta į vadove pateikiamus duomenis ir informaciją, visos Sąjungos kompetentingų nacionalinių institucijų veikla turėtų būti grindžiama tais pačiais faktiniais ir teisiniais kriterijais, o dėl bus geriau laikomasi ES teisės.

Vadovas nėra teisiškai privalomas ir baigtinis. Jis taikytinas nepažeidžiant galiojančių ir būsimų ES teisės aktų. Jis taikytinas nepažeidžiant oficialaus ES teisės išaiškinimo, kurį gali pateikti Teisingumo Teismas.

Šiame komunikate apibendrinamas vadovas, kurį sudaro keturios dalys: „Įvadas“, „Apibrėžtys“, „Taikytinos teisės nuostatos“ ir „Nacionalinio lygmens operatyvinės priemonės“.

II.          Svarbiausios vadovo nuostatos

1.            Skirsnis „Įvadas“.

Įvade paaiškinama, kad vadovas taikytinas tik fiktyvioms santuokoms, sudarytoms ES piliečio ir ne ES piliečio, kuris pasinaudojo judėjimo laisve apsigyvenęs kitoje valstybėje narėje. Todėl dviejų ES piliečių santuokos į šio vadovo taikymo sritį nepatenka. Taip pat įvade sakoma, kad bet kokios nacionalinių valdžios institucijų taikomos piktnaudžiavimo prevencijos priemonės turi atitikti visas pagrindines ES teisės nuostatas bei principus ir kad laisvo judėjimo teisė yra esminė teisės norma, kurios išimtys galimos tik išskirtiniais konkrečiais atvejais, kai yra piktnaudžiavimo įrodymų.

2.            Skirsnis „Apibrėžtys“.

Vadove pateikiamos rekomendacijos visų pirma susijusios su fiktyviomis santuokomis pagal Direktyvą 2004/38/EB[4] (toliau – Direktyva) – tai santuokos, sudaromos vien dėl galimybės pasinaudoti teise laisvai judėti ir gyventi pagal Direktyvą, kurios kitaip nebūtų sudaromos. Pagal Direktyvos 35 straipsnį valstybės narės gali priimti būtinas priemones atsisakyti, nutraukti arba panaikinti bet kokias šia direktyva suteiktas teises, jei jomis piktnaudžiaujama ar sukčiaujama, pvz., fiktyvių santuokų atvejais. 2009 m. Komisijos gairėse buvo išaiškinta, kas laikoma fiktyvia santuoka siekiant pasinaudoti ES teisės nuostatomis dėl laisvo judėjimo.

Vadove išsamiai išaiškinti atskiri šių apibrėžčių elementai ir pateikiama daugiau kriterijų, pagal kuriuos tikrąsias santuokas galima atskirti nuo fiktyvių: aprašomi pagrindiniai bruožai, būdingi įvairioms i) tikrosioms santuokoms, kurios kartais klaidingai laikomos fiktyviomis (pavyzdžiui, iš anksto suplanuotoms santuokoms, per atstovus ar konsulatuose sudarytoms santuokoms) ir ii) netikrosioms santuokoms (pavyzdžiui, fiktyvioms, apgaule sudarytoms, priverstinėms arba suklastotoms santuokoms), ir nurodoma, kokios ES teisės nuostatos taikytinos, jei fiktyvi santuoka susijusi su prekyba žmonėmis[5].

3.            Skirsnis „Taikytinos teisės nuostatos“

Vadove bendrai apžvelgiamos teisės nuostatos, į kurias nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti taikydamos piktnaudžiavimo prevencijos ar kovos su ja priemones, visų pirma ES teisės nuostatos dėl laisvo judėjimo ir pagrindinių teisių, ir paaiškinama, ką šios nuostatos reiškia praktikoje.

3.1         ES teisės nuostatos ir principai dėl ES piliečių laisvo judėjimo

Dėl Direktyvos 35 straipsnio, kuriame numatyta, kad bet kuri priemonė, kuria atsisakoma suteikti bet kokią Direktyva suteikiamą teisę, ji nutraukiama ar panaikinama, „turi būti proporcinga ir jai taikomi 30 ir 31 straipsniuose numatyti procedūriniai saugikliai“, vadove paaiškinta, kaip priimat tokius sprendimus turi būti taikomas bendrasis ES teisės proporcingumo principas. Taip pat jame pabrėžiama, kad prievolė užtikrinti, jog visos tokios priemonės atitiktų materialinėje teisėje nustatytą proporcingumo garantiją, kuri minima Direktyvos 35 straipsnyje, taip pat susijusi su prievole užtikrinti procesines garantijas, nustatytas Direktyvos 31 ir 30 straipsniuose.

3.2         Kiti susiję Europos ir tarptautinės teisės aktai

Vadove nurodomos Europos ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintos pagrindinės teisės, į kurias reikia atsižvelgti nustatant ir tiriant fiktyvias santuokas ir taikant atitinkamas sankcijas. Šiuo požiūriu ypač svarbios yra teisė tuoktis, teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, vaiko teisės, diskriminacijos draudimas, teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisė į gynybą, nustatytos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija).

Chartijoje įtvirtintų teisių prasmė ir taikymo sritis turi būti tokia pati kaip atitinkamų Europos žmogaus teisių konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintų teisių[6], todėl šiame vadove pateikiama svarbiausių atitinkamų Konvencijos nuostatų ir tos srities Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikos elementų apžvalga, palengvinsianti teisės aiškinimą.

Kalbant apie teisę tuoktis ir kurti šeimą, įtvirtintą Chartijos 9 straipsnyje ir Konvencijos 12 straipsnyje, vadove pažymima, kad šiuo Konvencijos straipsniu nacionalinėms valdžios institucijoms suteikiama tam tikra diskrecija nustatyti, kaip teisė tuoktis įgyvendinama nacionaliniu lygmeniu, tačiau jų turima veiksmų laisvė nedidelė, ir pateikiama susijusi Europos žmogaus teisių teismo praktika[7].

Dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, įtvirtintos Chartijos 7 straipsnyje ir Konvencijos 8 straipsnyje, vadove nurodoma EŽTT praktika[8], kurioje nustatyti su fiktyviomis santuokomis susiję veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar sprendimas apriboti teisę atvykti į šalį ir joje apsigyventi yra būtinas demokratinėje visuomenėje ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui, kad nebūtų varžoma teisė į šeimos gyvenimą.

Vadove nurodoma, kad tais atvejais, kai fiktyvios santuokos susijusios su vaikais (daugeliu atvejų tai vaikai iš ankstesnių sutuoktinių santykių) reikia deramai užtikrinti į vaikų teises, nustatytas Chartijos 24 straipsnyje ir Konvencijos 8 straipsnyje, kurie tokiu atveju taip pat yra taikytini. Kadangi Chartijos 24 straipsnis grindžiamas JT Vaiko teisių konvencija, ypač jos 3, 9, 12 ir 13 straipsniais, šiame vadove siūloma naudotis praktiniais jų taikymo patarimais, pateikiamais 2008 m. gegužės mėn. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komiteto biuro gaires dėl vaiko interesų nustatymo[9]. Visų pirma nurodoma, kad tais atvejais, kai tėvų pareigas vaikui turi vienas ar abu sutuoktiniai, sudarę fiktyvią santuoką, priimant sprendimą dėl tėvų pareigas atliekančio asmens (-ų) išsiuntimo turi būti deramai atsižvelgta į vaiko gerovę.

Vadove taip pat pažymima, kad, jeigu susiję vaikai yra priimančiosios ES valstybės narės piliečiai, jiems taikoma papildoma apsauga pagal vidaus ir tarptautinės teisės aktus, kuriais draudžiama išsiųsti savo piliečius arba, išimtiniais atvejais, pagal Teisingumo Teismo praktiką, jei išsiuntus fiktyvią santuoką sudariusį vieną iš tėvų, ne ES šalies pilietį, vaikas būtų priverstas išvykti iš priimančiosios ES šalies[10] arba iš ES apskritai[11].

Galiausiai vadove pabrėžiama, kad imdamosi kovos su galimu piktnaudžiavimu priemonių nacionalinės valdžios institucijos negali su atitinkamais asmenimis elgtis žeminamai ar bet kaip jų diskriminuoti dėl lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, pilietybės, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos, nes tokios priemonės pažeistų Chartijos 4 straipsnį (ir Konvencijos 3 straipsnį) ir Chartijos 21 straipsnį (ir, gali būti, taip pat Konvencijos 14 straipsnį).

3.3         Prievolė pateikti įrodymus ir įrodyti    

Vadove pabrėžiama, kad visos nacionalinių valdžios institucijų priemonės, skirtos įtariamoms fiktyvioms santuokoms ištirti ir įrodymams surinkti, turi būti vykdomos laikantis pagrindinių procesinių garantijų, nustatytų nacionalinės ir ES teisės aktuose. Tyrimas dėl santuokos gali būti atliekamas tik tuomet, kai yra pagrįstų abejonių dėl jos tikrumo. Vis dėlto, nors tokių pagrįstų abejonių pakanka, kad būtų pradėtas tyrimas, jį atlikus ir nustačius, kad santuoka fiktyvi, laisvo judėjimo teisės gali būti atimamos tik tuomet, jei tokią išvadą pagrįstai padarė nacionalinės valdžios institucijos, atsižvelgusios į įrodymams taikytinus reikalavimus[12].

Dėl prievolės įrodyti vadove pateikiamos 2009 m. Komisijos gairių nuostatos ir paaiškinama, kaip jas taikyti praktiškai. Visų pirma nurodoma, kad prievolė įrodyti tenka nacionalinėms valdžios institucijoms – paprastai susituokusių porų negalima prašyti pateikti įrodymų, kad jų santuoka nėra sudaryta piktnaudžiaujant. Tačiau jei nacionalinės valdžios institucijos turi pagrįstų įtarimų dėl konkrečios santuokos tikrumo, kuriuos patvirtina įrodymai (pavyzdžiui, prieštaringa sutuoktinių pateikta informacija), jos gali prašyti sutuoktinių pateikti daugiau reikiamų dokumentų ar įrodymų.

Sutuoktiniai privalo bendradarbiauti su valdžios institucijomis, ir apie tai jiems turi būti pranešta. Tai, kad jie nepateikė įtarimus išsklaidančių įrodymų, kuriuos turėtų būti lengva gauti tikriems sutuoktiniams, arba tai, kad jie nusprendė iš viso nepateikti įrodymų, negali būti vienintelė ir lemiama priežastis nuspręsti, kad santuoka yra fiktyvi. Tačiau vertindamos santuokos pobūdį valdžios institucijos gali atsižvelgti į tai kartu su kitomis svarbiomis aplinkybėmis.

3.4         Procesinės garantijos

Vadove išsamiai pristatomos procesinės garantijos, kurias pagal Direktyvos 35 straipsnį nacionalinės valdžios institucijos turi užtikrinti priimdamos bet kokį sprendimą, dėl kurio gali būti suvaržyta judėjimo laisvė, įgyta fiktyvios santuokos būdu, t. y. procesinės garantijos, nustatytos Direktyvos 31 ir 30 straipsniuose, kuriuose, be kita ko, nustatoma pranešimo apie tokius sprendimus ir jų teisminės peržiūros tvarka. Be to, jame pažymima, kad Direktyvoje nustatytos procesinės garantijos turi būti taikomos atsižvelgiant į kitas svarbias pagrindines teises, pavyzdžiui, teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą ir teisė į gynybą (Chartijos 47 ir 48 straipsniai).

4.            Skirsnis „Nacionalinio lygmens operatyvinės priemonės“.              

Šiame vadovo skirsnyje kalbama apie operatyvines priemones, kurios parengtos įvertinus įvairių valstybių narių praktiką ir kurios turėtų padėti nacionalinėms valdžios institucijoms veiksmingai nustatyti ir tirti įtariamas fiktyvias santuokas. Siūloma įvairių sprendimų, leisiančių valstybėms narėms parengti specialias operatyvines schemas, geriausiai atitinkančias jų reikmes ir turimus išteklius, tačiau jie nėra sumanyti kaip visiems tyrimų metodams ir procedūroms tinkamas modelis.

4.1         Galimo piktnaudžiavimo požymiai, laikomi pagrindu pradėti tyrimą

Kalbant apie galimus pagrindus tyrimui pradėti, vadove išsamiai išaiškinamos 2009 m. Komisijos gairės – ir 1997 m. gruodžio 4 d. Tarybos rezoliucija dėl priemonių, kurių reikia imtis kovai su santuokomis iš išskaičiavimo[13], t. y paaiškinama, kaip taikyti orientacinius kriterijus – piktnaudžiavimo požymius, būdingus elgesiui, kuris kur kas labiau tikėtinas piktnaudžiaujančių, o ne tikrų sutuoktinių gyvenime. Vadove vartojama sąvoka „piktnaudžiavimo požymiai“ aiškintina taip, kad pastebėti nacionalinių valdžios institucijų tokie požymiai niekada automatiškai ir galutinai nepatvirtina piktnaudžiavimo fakto konkrečioje santuokoje. Visada reikia išsamiai ir nešališkai įvertinti visus aspektus – tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius įtarimus dėl piktnaudžiavimo.

Vietose kovodamos su piktnaudžiavimu nacionalinės valdžios institucijos gali susidurti su netipinėmis, bet tikromis poromis, kurios iš pažiūros turi daug požymių, būdingų fiktyvioms santuokoms. Todėl vadove numatytas dvigubos apsaugos mechanizmas, taikytinas siekiant kiek įmanoma sumažinti klaidingų rezultatų pavojų (pavyzdžiui, jei sutuoktiniai neturi bendro namų ūkio arba vienas iš sutuoktinių anksčiau yra nusižengęs imigracijos taisyklėms).

Pirma, šis dvigubos apsaugos mechanizmas reiškia, kad turi būti griežtai laikomasi principo, jog laisvas judėjimas yra esminė teisės norma, todėl gali būti ribojamas tik atskirais atvejais, kai tai pateisinama dėl piktnaudžiavimo. Antra, taikant dvigubos apsaugos mechanizmą, piktnaudžiavimą tiriančios nacionalinės valdžios institucijos iš esmės neturėtų ieškoti piktnaudžiavimo požymių, kurie pagrįstų įtarimus dėl konkrečios santuokos. Priešingai, pirmiausia reikėtų ieškoti piktnaudžiavimo nebuvimo požymių (tai, pavyzdžiui, ilgalaikiai santykiai, rimti ilgalaikiai teisiniai ar finansiniai įsipareigojimai, bendra tėvystė), iš kurių būtų galima nuspręsti, kad pora yra tikra ir naudojasi teise laisvai judėti ir apsigyventi. Tik jei išnagrinėjus piktnaudžiavimo nebuvimo požymius tiriamos santuokos tikrumas nepasitvirtina, institucijos tikrina, ar yra piktnaudžiavimo požymių.

Galimo piktnaudžiavimo požymiai, rodantys tam tikrą elgesį, kuris kur kas labiau tikėtinas piktnaudžiaujančių, o ne tikrų sutuoktinių gyvenime, suskirstyti į kelias grupes pagal fiktyvioms santuokoms būdingus etapus. Štai keletas tokių požymių pavyzdžių:

Iki būsimų sutuoktinių susitikimo. Palyginti su sąžiningais ne ES piliečiais, piktnaudžiaujantys asmenys dažniau: yra anksčiau neteisėtai imigravę į ES šalį arba dabar neteisėtai joje gyvena; jau buvo sudarę fiktyvių santuokų arba kitaip piktnaudžiavę ar sukčiavę; palyginti su sąžiningais ES piliečiais, piktnaudžiaujantys asmenys dažniau būna patekę į sunkią finansinę padėtį (pavyzdžiui, labai įsiskolinę).

Iki santuokos sudarymo. Palyginti su tikromis poromis, piktnaudžiaujantys asmenys dažniau: prieš santuoką nėra asmeniškai susitikę; negali susišnekėti abiems suprantama kalba (ir nėra įrodymų, kad stengiasi susikurti bendravimo pagrindą).

Būsimiesiems sutuoktiniams rengiantis vestuvių šventimui. Palyginti su tikromis poromis, piktnaudžiaujantys asmenys dažniau: renkasi vestuvių vietą, kuri žinoma kaip fiktyvių santuokų sudarymo vieta arba turi sąsajų su organizuotu nusikalstamumu; už santuokos sudarymą perduoda pinigų arba dovanų (nebent tai kraitis, jei atitinkamoje šalyje yra toks paprotys); pateikia dokumentus, kuriuose yra netikslumų, todėl kyla įtarimas, kad jie suklastoti, arba nurodo netikrą adresą.

Ne ES piliečiui po santuokos sudarymo prašant vizos ar teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento. Palyginti su tikromis poromis, piktnaudžiaujantys asmenys dažniau: pateikia prieštaringą arba klaidingą informaciją apie pagrindines savo sutuoktinio asmenines detales (pavardę, gimimo datą ir amžių, pilietybę, artimiausius šeimos narius, buvusias santuokas, išsilavinimą, profesiją); nurodo netikrą adresą; sutuoktinis ne ES šalies pilietis gyvena su kitu asmeniu.

Sutuoktiniams gavus vizą ar teisę gyventi šalyje patvirtinančius dokumentus ir gyvenant priimančiojoje valstybėje narėje. Palyginti su tikromis poromis, piktnaudžiaujantys asmenys dažniau: nutraukia bendrą gyvenimą arba po santuokos toliau gyvena atskirai be aiškios priežasties (pavyzdžiui, darbo ar užsienyje gyvenančių vaikų iš ankstesnių santykių); vienas iš sutuoktinių gyvena su kitu asmeniu.

Sutuoktiniams ėmusis veiksmų oficialiai nutraukti santuoką. Palyginti su tikromis poromis, piktnaudžiaujantys asmenys dažniau nutraukia santuoką netrukus po to, kai sutuoktinis ne ES šalies pilietis pats įgyja teisę gyventi šalyje arba priimančiosios ES šalies pilietybę.

4.2         Fiktyvių santuokų tyrimas

Šiame vadove pristatomos pagrindinės nacionalinių valdžios institucijų priemonės fiktyvioms santuokoms tirti, pavyzdžiui, lygiagrečios apklausos ar klausimynų pildymas, dokumentų ir faktų patikrinimai, teisėsaugos, imigracijos ar kitų kompetentingų institucijų patikros ir bendruomenėje atliekamas tikrinimas, ar pora gyvena kartu ir ar bendrai tvarko namų ūkį. Kalbant apie šias priemones vadove pažymima, kad labai svarbu gerbti asmenų teises į privatų gyvenimą ir taikyti apsaugos priemones – jame pateikiama nacionalinių valdžios institucijų parengtų bendrosios praktikos pavyzdžių, kurie gali padėti didinti šių priemonių veiksmingumą.

4.3.        Tarpvalstybinis bendradarbiavimas kovos su fiktyviomis santuokomis srityje               

Vadove kalbama apie tai, kaip tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali palengvinti veiksmingą fiktyvių santuokų nustatymą, tyrimus ir pažeidėjų baudžiamąjį persekiojimą. Visų pirma jame išsamiai aptariama pagalba, kurią nacionalinėms valdžios institucijoms gali teikti Europolas (ji teikiama tuomet, kai atvejis susijęs su organizuotu nusikalstamumu prekybos žmonėmis srityje) ir Eurojustas (jei tiriama specifinė veikla ar vykdomas atitinkamas baudžiamasis persekiojimas, taip pat koordinuojant nacionalinių valdžios institucijų veiksmus). Taip pat vadove aprašoma, kaip Europolas ir Eurojustas gali padėti valstybėms narėms kurti jungtines tyrimų grupes, ir nurodomi atvejai, kuriais šios grupės gali būti tinkamos ir naudingos.

4.4         Įvairių nacionalinių valdžios institucijų funkcijos         

Paskutiniame vadovo skirsnyje apžvelgiamos įvairios nacionalinio lygmens institucijos, galinčios dalyvauti kovojant su fiktyviomis santuokomis, ir ypač pabrėžiama, kad tokių santuokų problemai spręsti reikalingos holistinės politikos priemonės bei aiškiai apibrėžtos įvairių nacionalinių subjektų funkcijos. Atsižvelgdamos į savo šalies reikmes, valstybės narės taip pat turėtų apsvarstyti, kaip geriausia koordinuoti visų pagrindinių suinteresuotųjų subjektų darbą, pavyzdžiui, sukuriant centrinę koordinavimo instituciją ar informacinius centrus kiekvienoje šioje srityje veikiančioje tarnyboje.

[1]         COM(2013) 837 final, http://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:52013DC0837&rid=1.

[2]           Pirmiau nurodyto komunikato „Laisvas ES piliečių ir jų šeimos narių judėjimas. Penki veiksmai, kuriais siekiama pokyčių“, 3.1 skirsnis.

[3]         COM(2009) 313 galutinis.

[4]         2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (OL L 158, p. 77) 28 konstatuojamoji dalis.

[5]         2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2011:101:0001:0011:LT:PDF.

[6]         Chartijos 53 straipsnio 3 dalis; taip pat žr. su Pagrindinių teisių chartija susijusius išaiškinimus (OL C 303, 2007 12 14, p. 2) dėl konkrečių Chartijos nuostatų reikšmės ir taikymo srities, palyginti su atitinkamomis Konvencijos nuostatomis.

[7]         Pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių komisijos sprendimai bylose Sanders prieš Prancūziją (ieškinys Nr. 31401/96) ir Klip ir Krüger prieš Nyderlandus (ieškinys Nr. 33257/96).

[8]         Sprendimas Űner prieš Nyderlandus (ieškinys Nr. 46410/99).

[9]         http://www.unhcr.org/4566b16b2.html.

[10]        Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo 3 straipsnis.

[11]        Žr. bylas C-34/09 Ruiz Zambrano, C-256/11 Dereci, ir sujungtas bylas C‑356/11 ir C‑357/11 O. ir S.

[12]        Įrodymams gali būti taikomi skirtingi reikalavimai, atsižvelgiant į tai, ar už piktnaudžiavimą baudžiama pagal baudžiamąją, imigracijos, administracinę teisę, ar pagal civilinės būklės įstatymą.

[13]        http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:31997Y1216(01):LT:HTML.