KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI Žiedinės ekonomikos kūrimas.Europos be atliekų programa /* COM/2014/0398 final */
Žiedinės
ekonomikos kūrimas. Europos be atliekų programa 1.
Įžanga. Žiedinė ekonomika – tvaraus augimo
variklis Mūsų valstybių ekonomikoje prarandamos vertingos medžiagos. Pasaulyje toliau didėja baigtinių ir kartais retų išteklių paklausa ir konkurencija dėl jų, dėl jų eikvojimo blogėja aplinkos būklė
ir didėja jos pažeidžiamumas, tad Europai ekonomikos ir
aplinkosaugos požiūriu naudinga kuo geriau tuos išteklius panaudoti. Nuo pramonės revoliucijos laikų mūsų
valstybių
ekonomika įgavo
linijinį „imti, gaminti, vartoti ir išmesti“ augimo modelį, grindžiamą prielaida, kad ištekliai yra apstūs, prieinami, nesunkiai išgaunami ir pigiai pašalinami. Vis aiškiau suvokiama, kad šis modelis kelia grėsmę
Europos konkurencingumui. Norint sėkmingai laikytis
efektyvaus išteklių naudojimo darbotvarkės, nustatytos pagal
Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategiją „Europa 2020“[1],
būtina daugiau remtis žiedinės ekonomikos principais. Ranka
pasiekiami aukštesni ir
ilgalaikiai išteklių naudojimo efektyvumo didinimo rezultatai
gali atnešti didžiulės ekonominės naudos. Žiedinės ekonomikos sistemose kuo ilgiau
išlaikoma pridėtinė gaminių vertė ir vengiama atliekų susidarymo. Kai gaminių naudojimo trukmė pasibaigia, jų ištekliai išlieka ekonomikoje ir gali būti dar ir dar kartą produktyviai panaudojami tokiu būdu sukuriant papildomą vertę. Siekiant žiedinės ekonomikos reikia pokyčių visoje vertės grandinėje – nuo gaminio projekto iki naujų verslo ir rinkos modelių, nuo naujų atliekų vertimo ištekliais būdų
iki naujų vartotojų elgsenos tipų. Tai reiškia visaapimančias sistemines permainas ir inovacijas – ne tik inovacines technologijas, bet ir
inovacinius organizavimo, visuomenės,
finansų metodų bei politikos modelius. Net ir
pažengusioje žiedinėje ekonomikoje liks tam tikras linijiškumo elementas, nes reikės ir pirminių išteklių, ir pašalinti galutines atliekas. Pramonė jau pripažįsta, kad verslo požiūriu
neabejotinai verta didinti išteklių našumą.
Apskaičiuota, kad
padidinus išteklių našumą
visoje vertės
grandinėje medžiagų sąnaudų poreikis iki 2030 m. sumažėtų
17–24 %[2] ir geriau naudojant išteklius Europos pramonė turėtų
galimybę
sutaupyti iš viso 630 mlrd. EUR per metus[3].
Verslo tyrimai, grindžiami
gaminio lygmens modeliavimu, atskleidė
dideles ES pramonės
galimybes žiedinės ekonomikos pagrindu mažinti medžiagų sąnaudas
ir potencialą net 3,9 % padidinti ES BVP[4]
plėtojant naujas
rinkas, naujus gaminius ir kuriant vertę
verslui. Todėl
nenuostabu, kad bendrovės nuolat
ieško išteklių valdymo gerinimo būdų,
tačiau jas stabdo įvairios rinkos kliūtys. Aukšto lygio Europos efektyvaus išteklių naudojimo platforma[5],
kurios veikloje dalyvauja atrinktų
vyriausybių, įmonių ir pilietinės visuomenės organizacijų atstovai, paragino imtis veiksmų siekiant žiedinės ekonomikos, kuri daugiau priklauso nuo
pakartotinio išteklių naudojimo ir pažangaus atliekų perdirbimo ir kur kas mažiau nuo pirminių žaliavų. 2011 m. Efektyviai išteklius
naudojančios Europos veiksmų plane[6] Komisija
pasiūlė veiksmų sistemą ir pabrėžė
būtinybę integruoti daugelį politikos sričių
įvairiais lygmenimis. Pagrindinės veiksmų plano idėjos
plėtojamos 7-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje (7-ojoje AVP)[7]. Žiedinės ekonomikos modelių
įgyvendinimas reikštų kur kas šviesesnę ateitį Europos
ekonomikai. Europa galėtų spręsti dabartines ir būsimas visuotinio išteklių eikvojimo
ir didėjančio jų tiekimo nestabilumo problemas. Dar ir
dar kartą produktyviai panaudojant tuos pačius išteklius, apribojus
atliekų kiekį ir mažinant priklausomybę nuo nepatikimo
išteklių tiekimo bus padidintas ekonomikos atsparumas ir konkurencingumas.
Šis modelis padėtų atsieti ekonomikos augimą nuo išteklių
naudojimo bei jo poveikio ir atvertų ilgalaikio tvaraus augimo
perspektyvas. 2000–2011 m.
išteklių našumas ES išaugo 20 %, tačiau tam iš dalies
įtakos galėjo turėti ekonominis nuosmukis. Išlaikant šį
tempą iki 2030 m. jis padidėtų dar 30 %; dėl to
galėtų beveik 1 % paaugti BVP ir būti sukurta daugiau kaip
dviem milijonais daugiau darbo vietų, nei pagal įprastinį scenarijų[8].
Suaktyvinus pastangas padidinti išteklių našumą kartu būtų
prisidėta prie dabartinių Bendrijos politikos tikslų – mažinti
išmetamą anglies dioksido kiekį, didinti energijos vartojimo
efektyvumą, užtikrinti tvarią ES ekonomikos reindustrializaciją
ir patikimesnę prieigą prie žaliavų – įgyvendinimo tuo pat
metu mažinant poveikį aplinkai ir išmetamą šiltnamio efektą
sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį. Jau
išbandytos įvairios išteklių naudojimo efektyvumo didinimo
priemonės, kurios davė rezultatų ir galėtų būti
taikomos sistemingiau. Imtasi veiksmų užtikrinti, kad šie pokyčiai
būtų naudingi ir užimtumo požiūriu, visų pirma paskelbiant
komunikatus dėl žaliojo užimtumo ir žaliojo MVĮ veiksmų plano[9]. 2.
Palankaus
politinio pagrindo kūrimas Rinkos yra svarbus efektyvaus
išteklių naudojimo ir žiedinės ekonomikos veiksnys, nes medžiagos ir
energija sudaro pagrindines gamybos sąnaudas daugybėje
bendrovių. Tačiau, nors rinkos jau tampa pokyčių varikliu,
jose dar tebėra efektyvaus ir veiksmingo išteklių valdymo kliūčių.
Atliekų prevencija, ekologinis projektavimas, pakartotinis atliekų
panaudojimas ir panašios priemonės galėtų padėti ES
įmonėms sutaupyti 600 mlrd. EUR grynųjų lėšų
arba 8 % metinės apyvartos. Tuo pat metu bendras metinis išmetamas
ŠESD kiekis sumažėtų 2–4 %[10].
Tačiau prieš tai reikia įveikti rinkos kliūtis, dėl
kurių šių galimybių šiandien dar neįmanoma
įgyvendinti. Našus išteklių naudojimas
gali ne tik duoti naudos daugeliui sektorių, bet ir padėti Europos
įmonėms išnaudoti sparčiai augančių ekologiškų
pramonės šakų rinkas, kurios 2010–2020 m. turėtų
išaugti dvigubai. Tarptautiniu lygmeniu efektyvesnis išteklių naudojimas
yra aktualus įvairiausiuose pramonės sektoriuose. Dėl dabartinės
infrastruktūros, verslo modelių ir technologijų, taip pat
nusistovėjusios elgsenos ekonomika laikosi įstrigusi linijiniame
modelyje. Bendrovėms gali trūkti informacijos, pasitikėjimo ir
pajėgumų žiedinės ekonomikos sprendimams įgyvendinti. Finansinės sistemos priemonėmis dažnai nepavyksta užtikrinti investicijų į
efektyvumo didinimą ar
inovacinius verslo modelius, nes jie laikomi rizikingesniais ir sudėtingesniais ir todėl atbaido daugelį tradicinių investuotojų. Tradiciniai vartotojų įpročiai taip pat gali trukdyti naujų gaminių ir paslaugų atsiradimui. Tokios kliūtys dažniausiai sunkiai įveikiamos, kai kainos neparodo
visuomenei realių išteklių naudojimo išlaidų ir kai politika nesiunčia aiškių
ir nuoseklių perėjimo prie žiedinės ekonomikos signalų. Remdamasi pagrindinių gaminių, medžiagų ir vertės grandinių duomenimis, Komisija drauge su
suinteresuotosiomis šalimis
imsis kurti žiedinei
ekonomikai palankų politinį pagrindą, naudodama priemones, kuriomis derinami
pažangus
reguliavimas, rinka grindžiamos
priemonės,
moksliniai tyrimai bei inovacijos, paskatos, informacijos mainai ir parama
savanoriškoms iniciatyvoms.
Šis pagrindas padės siekti tvaraus ES pramonės atgimimo tikslo, o jo sėkmė priklausys nuo iniciatyvių vartotojų ir verslo subjektų, visų pirma mažųjų
ir vidutinių įmonių. ES turėtų glaudžiai bendradarbiauti su tarptautiniais
partneriais tiek daugiašaliu, tiek dvišaliu lygmenimis, kad užtikrintų kuo
didesnę žiedinės ekonomikos koncepcijos sklaidą. Komisija atsižvelgdama į medžiagų tipų ir jų panaudojimo būdų
heterogeniškumą, ketina toliau analizuoti
pagrindines rinkos ir valdymo problemas, kurios trukdo išvengti medžiagų atliekų ir jas pakartotinai panaudoti; šia analize ji ketina paremti efektyviam
išteklių naudojimui palankios ES lygmens
politikos pagrindą. 2.1. Gaminių projektavimas ir inovacijos žiedinėje ekonomikoje Pagal žiedinės ekonomikos principus,
užuot kliovusis vien įprastais gaminio naudojimo pabaigos sprendimais,
atliekos „išprojektuojamos iš sistemos“ ir ieškoma inovacinių
sprendimų visoje vertės grandinėje. Tokių sprendimų
pavyzdžiai: mažinti
medžiagų, reikalingų konkrečiai paslaugai suteikti, kiekį
(medžiagų kiekio ribojimas); ilginti
gaminių naudojimo trukmę (ilgaamžiškumas); mažinti
gaminio gamybos ir naudojimo etapais sunaudojamos energijos ir medžiagų
kiekį (efektyvumas); mažinti produktų gamybai ir jos
procesams naudojamą
medžiagų, kurios yra pavojingos arba kurias sunku perdirbti, kiekį
(medžiagų pakeitimas); kurti
antrinių žaliavų (perdirbtų medžiagų) rinkas (grindžiamas
standartais, viešuoju pirkimu ir kt.); projektuoti
gaminius, kuriuos lengviau prižiūrėti, taisyti, atnaujinti, pergaminti
ar perdirbti (ekologinis projektavimas); plėtoti vartotojams būtinas
atitinkamas paslaugas (techninės priežiūros, taisymo ir kt.); numatyti
paskatas ir paramą vartotojams,
mažinantiems atliekų kiekį ir pažangiai jas atskiriantiems; skatinti
kurti tokias atliekų atskyrimo ir rinkimo sistemas, kurios
padėtų sumažinti perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo išlaidas; lengvinti
veiklos grupavimo
sąlygas, kad šalutiniai produktai netaptų atliekomis (pramonės
simbiozė); skatinti
plėsti ir gerinti pasiūlą
vartotojams ir kaip alternatyvą gaminio įsigijimui siūlyti jo
nuomos, skolinimo
ar dalijimosi juo paslaugas, tuo pat metu ginant vartotojų interesus (susijusius su
išlaidomis, apsauga, informacija, sutarties sąlygomis, draudimo aspektais
ir kt.). Svarbus pradinis žingsnis yra gamybos
procesų, gaminių ir paslaugų projektavimas. Gaminiai gali
būti perprojektuoti, kad, užuot išmetus, juos būtų galima ilgiau
naudoti, taisyti, atnaujinti, pergaminti ir galiausiai perdirbti. Gamybos
procesai gali būti grindžiami galimybe gaminius ir žaliavas naudoti
pakartotinai, taip pat gamtos išteklių atsikūrimo pajėgumu, o
inovaciniai verslo modeliai gali padėti sukurti naują bendrovių
ir vartotojų santykį. Konceptualioje diagramoje supaprastintai
parodomi pagrindiniai žiedinės ekonomikos modelio etapai, kurių kiekviename yra galimybių mažinti išlaidas ir priklausomybę nuo gamtos išteklių, skatinti augimą ir darbo vietų kūrimą, taip pat riboti atliekų ir į aplinką patenkančių
žalingų medžiagų kiekį. Etapai susiję tarpusavyje, nes medžiagos gali būti naudojamos pakopomis, pvz., pramonės sektoriai keičiasi šalutiniais produktais, gaminiai
atnaujinami ar pergaminami arba vartotojai renkasi gaminių–paslaugų sistemas. Siekiama, kad iš ciklo iškristų kuo mažiau išteklių ir sistema veiktų optimaliai. Kai kuriose ES politikos srityse ir
nuostatose jau numatyta su žiedinės ekonomikos modeliu suderinamų
priemonių ir paskatų. Atliekų tvarkymo hierarchijos, kuria grindžiami ES atliekų teisės aktai, principais skatinama laipsniškai įtvirtinti atliekų prevencijos, atliekų paruošimo pakartotiniam naudojimui ar
perdirbimui būdus ir
vengti jas šalinti sąvartynuose. Cheminių produktų politika siekiama palaipsniui nutraukti
labai didelį susirūpinimą keliančių
nuodingųjų medžiagų naudojimą. Pagal kai kurias ekologinio
projektavimo priemones su energija susijusiems gaminiams taikomi reikalavimai dėl ilgaamžiškumo
ir lengvesnio perdirbimo. Bioekonomikos strategija[11]
skatinamas tvarus ir integralus biologinių išteklių ir atliekų
srautų naudojimas maisto, energijos ir biologinių produktų
gamyboje. Klimato politikoje numatyta paskatų taupyti energiją ir
mažinti išmetamą ŠESD kiekį. Bendras ir nuoseklus
žiedinės ekonomikos skatinimo ES pagrindas padės šiuos elementus
suderinti tarpusavyje, o programa „Horizontas 2020“ – spręsti su
moksliniais tyrimais ir inovacijomis susijusius klausimus[12].
Siekdama remti
geriau žiedinės ekonomikos principus atitinkantį projektavimą ir inovacijas, Komisija ketina: pagal ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programą „Horizontas
2020“ įgyvendinamais didelės apimties inovacijų projektais, kuriais siekiama
sudaryti sąlygas
vertės grandinių sąveikai, skatinti įgūdžių
plėtojimą ir remti inovacinių sprendimų taikymą rinkose, parodyti žiedinės ekonomikos kūrimo ES lygmeniu galimybes; sukurti tvirtą partnerystę žiedinei ekonomikai skirtų mokslinių tyrimų ir inovacijų politikai remti; palengvinti geriau žiedinės ekonomikos principus atitinkančių gaminių ir paslaugų modelių kūrimą (be kita ko įgyvendinant nuoseklesnę gaminių politiką) ir plėsti Ekologinio projektavimo direktyvos
taikymo sritį
teikiant daugiau dėmesio išteklių naudojimo efektyvumo kriterijams, įskaitant taikomus 2015–2017 m. darbo plane nustatytoms būsimoms prioritetinių gaminių grupėms; skatinti naudojant biomasę laikytis tvaraus pakopinio principo atsižvelgiant į visus biomasę naudojančius sektorius, kad ji būtų naudojama kuo efektyviau. 2.2. Sudaryti
sąlygas investicijoms į žiedinės ekonomikos sprendimus ES ir valstybės narės turėtų
skatinti investuoti į žiedinės ekonomikos inovacijas ir jų diegimą, taip pat įgyvendindamos finansinės sistemos reformą šalinti kliūtis, kad išteklių naudojimo efektyvumui didinti būtų skiriama daugiau privačių lėšų. Į
pastarus Komisijos pasiūlymus dėl nefinansinių ataskaitų teikimo[13],
ilgalaikio finansavimo[14] ir profesinių pensijų fondų[15] įtraukti reikalavimai atskleisti
investuotojams aktualią su
aplinka susijusią
informaciją arba
atsižvelgti į investavimo riziką, susijusią su išteklių stygiumi ir klimato kaita. Siekiant sumažinti riziką investuotojams kuriamos inovacinės finansinės priemonės, kaip antai Komisijos ir Europos
investicijų banko
parengta Gamtos turtų
finansavimo priemonė. Dar
viena veiksminga priemonė,
padedanti skatinti privačiojo
sektoriaus veiksmus ir investicijas išteklių naudojimo efektyvumo didinimo
srityje – viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė. Viena jų, kuri vadinasi Tvari procesų pramonė efektyviai naudojant išteklius ir energiją (SPIRE), ir Jungtine biopramonės technologijų iniciatyva aktyviai prisidedama
prie žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimo. Politikai tenka papildomas
vaidmuo – siųsti teisingus signalus
investuojantiems į išteklių naudojimo efektyvumo didinimą panaikinant aplinkai žalingas subsidijas ir apmokestinant ne
darbą, o taršą ir išteklių naudojimą. Aplinkos mokesčių
reformos pažanga ES valstybėse narėse koordinuojama Europos ekonominės politikos koordinavimo semestro
iniciatyva. Siekdama
paskatinti investicijas į žiedinę ekonomiką, Komisija ketina: imtis darbo perspektyviose
srityse, kurios įvardytos
išteklių naudojimo efektyvumo finansavimo
apskritojo stalo diskusijose[16], pvz., rengti inovacines
finansines priemones, išteklių naudojimo aspektą įtraukti į bendrovių apskaitos taisykles, aiškiau apibrėžti finansinėms institucijoms tenkančią atsakomybę dėl
tvarumo (patikėtinio
pareigą), kurti bendrovėms skirtą išteklių trūkumo bandymų metodiką ir tirti obligacijų rinkos potencialą nukreipti daugiau lėšų išteklių naudojimo efektyvumo didinimo
projektams; rengti žaliojo viešojo pirkimo galimybių, atsiradusių priėmus naujas viešojo pirkimo direktyvas, įgyvendinimo gaires ir
rekomendaciją dėl valstybių narių pažangos, padarytos siekiant 50 % žaliojo viešojo pirkimo tikslinio rodiklio[17], stebėsenos, remti inovacines
priemones, kaip antai ikiprekybinį viešąjį pirkimą ir inovacijų srities viešąjį
pirkimą, ir sudaryti
geresnes sąlygas
viešąsias
institucijas jungiantiems žaliojo
viešojo pirkimo
tinklams kurti; žiedinės ekonomikos prioritetus labiau integruoti į ES
finansavimą ir skatinti valstybes nares prieinamas ES lėšas,
visų pirma Europos struktūrinių ir investicijų fondų
lėšas, naudoti žiedinės ekonomikos programoms ir projektams. 2.3. Verslo
sektoriaus ir vartotojų veiksmų įtraukimas ir parama mažosioms
ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) Verslo sektorius ir vartotojai išlieka pagrindiniais artėjimo prie žiedinės ekonomikos dalyviais. Visų vertės grandinės grandžių
sprendimai turi būti
labiau susieti numatant sąryšingas paskatas gamintojams,
investuotojams, platintojams, vartotojams bei perdirbėjams ir užtikrinant sąžiningą išlaidų ir naudos paskirstymą. Siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį išteklių paskirstymą ir panaudojimą reikia pasitelkti rinkos mechanizmus, o
rinkos trūkumai ar
kliūtys inovacijoms
turi būti šalinami. Turi būti sukurtos veikiančios antrinių medžiagų rinkos. Ypač reikėtų
siekti sukurti sąlygas
verslininkams išnaudoti
su žiedine ekonomika
susijusias potencialias rinkas, taip pat reikėtų
siekti užtikrinti, kad
darbo rinkoje būtų reikiamų specialistų. Vartotojams turėtų būti sudaryta galimybė savo pasirinkimą grįsti patikimesne informacija apie įvairių gaminių „žaliąsias“ savybes. Europos efektyvaus išteklių naudojimo platforma nustatė[18], kad esama
didelių galimybių įvairiose ciklo pakopose esančioms įmonėms sugrąžinti medžiagas į gamybos procesą arba į įvairius
pirminės tiekimo
grandinės
segmentus ar kitas tiekimo grandines. Tos galimybės grindžiamos patirtimi, sukaupta įgyvendinus sėkmingas iniciatyvas, kurių mastas galėtų
būti padidintas, o
taikymo sritis išplėsta ir kurios apimtų: gamybos
etapu – tvaraus išteklių išgavimo
standartus, pramonės ir mažmenininkų iniciatyva įgyvendinamas savanoriškas sistemas ir pramonės simbiozę, kad būtų
kuriamos šalutinių produktų rinkos; platinimo
etapu – išsamesnę informaciją apie gaminiuose esančius išteklius, taip pat gaminių taisymo ar perdirbimo galimybes;
tokia informacija platformos rekomendacijose vadinama gaminio pasu; vartojimo
etapu – bendro vartojimo modelius, grindžiamus gaminių skolinimu, apsikeitimu jais, jų iškeitimu ir nuoma, taip pat gaminių priežiūros
sistemas, kurios padėtų padidinti
nepakankamai panaudojamo turto ar išteklių (automobilių,
įrankių, būsto) vertę. Aplinkosauginio pėdsako bandomuoju etapu, nustatytu
Komisijos komunikate Žaliųjų produktų bendrosios
rinkos kūrimas[19],
suinteresuotosios šalys
buriasi drauge siekdamos susitarti dėl bendro gaminių ir organizacijų poveikio aplinkai vertinimo būdo. Bandomajam etapui pasibaigus
Komisija įvertins,
ar šie metodai
tinkami naudoti esamoms ar naujoms priemonėms siekiant pagerinti gaminių aplinkosauginį veiksmingumą. Šios
priemonės turėtų būti
išplėtotos, kad padėtų užtikrinti
tinkamas bazines sąlygas ir
vienodas veiklos sąlygas
esamoms ir naujoms įmonėms prisitaikyti prie pasaulyje
vyraujančių pagrindinių su ištekliais susijusių tendencijų, taip pat kad būtų
apdovanojamos geriausios bendrovės, nauji
verslininkai skatinami ieškoti
ateities verslo sprendimų, juos išbandyti rinkoje ir teikti patikimą informaciją vartotojams. Įvairias suinteresuotąsias šalis apimantis procesas, pradėtas pagal Europos vartotojų darbotvarkę[20], atskleidė poreikį imtis veiksmingų klaidinančių ir nepagrįstų ekologiškumo teiginių prevencijos
priemonių. Darbo jėga turi būti atitinkamai kvalifikuota, kad būtų užtikrinta
veiksminga, užimtumą didinanti pereiga[21].
Komunikatu dėl žaliojo užimtumo[22] numatytas galimybių kurti darbo vietas daugiau žiedinės ekonomikos principais grindžiamoje ir efektyviai išteklius naudojančioje ekonomikoje atvėrimo pagrindas. Nacionalinėms, regioninėms bei vietos institucijoms ir
socialiniams partneriams taip pat tenka svarbus vaidmuo vystant tikslinę koordinuotą paramą investicijų, infrastruktūros, technologijų ir įgūdžių
forma, ypatingą dėmesį skiriant MVĮ poreikiams. Jie taip pat turi galimybių palengvinti vartotojų pasirinkimo perorientavimą į tvaresnius gaminius bei paslaugas ir
skatinti elgsenos pokyčius. Siekdama paremti
verslo sektoriaus, ypač MVĮ, veiksmus Komisija ketina: remtis Aplinkosauginio pėdsako bandomojo etapo, kuris tęsis iki 2016 m., rezultatais ir nustatyti, kaip
naudoti poveikio aplinkai apskaičiavimą projektuojant gaminį ar procesą ir teikiant vartotojams geresnę informaciją apie aplinkos požiūriu
tvarius pasirinkimus; paskatinti platų suinteresuotųjų šalių bendradarbiavimą ir paramos veiksmus pagal „Horizontas 2020“ ir jo priemones, įskaitant Europos inovacijos ir technologijos institutą,
Europos struktūrinius
ir investicijų fondus,
Ekologinių
inovacijų veiksmų planą, Žaliąjį MVĮ veiksmų planą ir Europos vartotojų darbotvarkę; remtis suinteresuotosioms šalims tekančiais Europos inovacijų partnerystės žaliavų srityje įsipareigojimais, kurie tiesiogiai susiję su išteklių našumu; remti darbo vietų kūrimą ir įgūdžių plėtojimą labiau koordinuojant
politiką,
Europos finansavimą
nukreipiant programoms ir sistemoms, kuriomis remiamas žaliasis augimas, gerinant informavimą ir stebėseną, be kita ko per Europos semestro procesą, ir dirbant su socialiniais partneriais, švietimo bei mokymo institucijomis ir
kitomis suinteresuotosiomis šalimis; remti keitimąsi geriausia praktika tarptautiniu lygmeniu. 3.
Atliekų politikos ir
jos tikslinių rodiklių atnaujinimas.
Atliekos kaip ištekliai Atliekų vertimas ištekliais yra viena iš jungčių,
uždarančių žiedinės ekonomikos sistemų ciklą. Europos teisės aktuose nustatyti tikslai ir
tiksliniai rodikliai yra pagrindiniai veiksniai gerinant atliekų tvarkymą. Jie padeda skatinti perdirbimo ir
pakartotinio panaudojimo inovacijas, riboti sąvartynuose šalinamų atliekų kiekį, mažinti išteklių nuostolius ir kurti elgsenos pokyčių paskatas. Tačiau ES vis dar susidaro vidutiniškai apie penkias tonas atliekų vienam žmogui per metus ir tik šiek tiek daugiau kaip trečdalis jų veiksmingai perdirbama. Europos Sąjunga prisiėmė
politinį įsipareigojimą[23] mažinti susidarančių
atliekų kiekį, atliekas perdirbti ir paversti
pagrindiniu patikimu žaliavų šaltiniu Sąjungoje, energiją atgauti tik iš perdirbti netinkamų medžiagų ir faktiškai panaikinti šalinimą sąvartynuose.
Dar tobulesnė atliekų politika labai padės skatinti augimą ir kurti naujas darbo vietas
palyginti mažomis sąnaudomis arba visai be jų tuo pat metu prisidedant prie
aplinkos gerinimo. Kalbant apie pasaulines rinkas, tikimasi, kad plataus užmojo atliekų politika skatins inovacijas ir padės ES bendrovėms tapti dar konkurencingesnėms teikiant atliekų tvarkymo paslaugas, taip pat užtikrins naujų rinkos galimybių ES eksportuotojams. 3.1. Su atliekomis susijusių
tikslinių rodiklių, reikalingų pereinant prie atliekas
perdirbančios visuomenės, nustatymas Europa padarė didelę pažangą atliekų vertimo ištekliais ir tvarių atliekų tvarkymo būdų,
kaip antai perdirbimo, populiarinimo srityje. Tačiau atskirų valstybių narių rezultatai labai skiriasi. Šešios
valstybės narės jau veiksmingai panaikino
komunalinių atliekų šalinimą sąvartynuose,
per pastaruosius 20 metų sumažindamos jį nuo 90 % iki mažiau kaip 5 % ir kai kuriuose regionuose pasiekusios
85 % atliekų perdirbimo apimtį. Kitose šalyse virš 90 % atliekų tebešalinama sąvartynuose ir mažiau kaip 5 % perdirbama. Norint užtikrinti tolimesnes investicijų ir pokyčių
perspektyvų nuspėjamumą, kad perdirbti tinkamos medžiagos, kaip antai plastikas, stiklas,
metalai, popierius, mediena, guma ir kt. būtų konkurencingomis kainomis grąžintos į ekonomiką kaip antrinės žaliavos,
reikia aiškių politinių signalų. Nustačius aiškius tikslinius perdirbimo rodiklius
laikotarpiui iki 2030 m., šis nuspėjamumas būtų
įmanomas.
Atskiras atliekų
surinkimas jų
susidarymo vietoje ir patikima perdirbimo apimties apskaičiavimo metodika padės užtikrinti aukšto lygio perdirbimą ir kurti aukštos kokybės antrinių žaliavų tiekimo rinkas. Šiuo
tikslu reikėtų aiškiau apibrėžti esamą
skaičiavimo metodą, taikomą
vertinant, kas iš tikrųjų perdirbama, nes kai kurios valstybės
šiuo metu surinktas atliekas deklaruoja kaip perdirbtas
atliekas, nors tarp šių dviejų etapų
patiriama didelių medžiagų nuostolių. Bet kokių perdirbti tinkamų medžiagų šalinimas
sąvartynuose turi
būti sustabdytas
iki 2025 m.
Valstybės narės turėtų
stengtis faktiškai
panaikinti sąvartynus
iki 2030 m.
Energijos atgavimas, įskaitant
energijos gavimą iš atliekų, ir biokuro naudojimas bus
svarbūs išnaudojant pakartotinai panaudoti ar
perdirbti netinkamas atliekas. Tam reikės efektyviau naudoti netolygiai
pasiskirsčiusius
dabartinius ES energijos atgavimo pajėgumus,
drauge taikant priemones pertekliniam pajėgumui
išvengti. Tai sėkmingai įgyvendinus iki 2030 m. ES būtų
sukurta daugiau kaip 180 000
tiesioginių darbo
vietų greta numatytų 400 000 darbo vietų, kurios bus sukurtos įgyvendinant galiojančius atliekų teisės aktus[24]. Tai padės patenkinti 10–40 %
ES žaliavų paklausos ir pasiekti ES tikslą iki 2030 m. 40 % sumažinti išmetamą ŠESD
kiekį; tokiu būdu 2030 m. per metus bus neišmesta 62 Mt CO2 ekvivalento. Siekdama
padidinti ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą, gaunamą geriau tvarkant komunalines atliekas,
Komisija siūlo: •
iki
2030 m. padidinti
pakartotinai panaudojamų ar
perdirbamų
komunalinių atliekų kiekį bent iki 70 %; •
iki
2030 m. perdirbamų pakuočių
atliekų kiekį padidinti iki 80 %; tarpiniai tikslai būtų iki 60 % iki 2020 m. ir 70 % iki 2025 m., įskaitant konkrečioms medžiagomis nustatytus tikslus; •
iki
2025 m. uždrausti šalinti sąvartynuose perdirbti tinkamą plastiką, metalus, stiklą, popierių, kartoną ir biologiškai skaidžias atliekas, o valstybės narės turėtų
siekti iki 2030 m. faktiškai panaikinti sąvartynus[25]; •
toliau
skatinti kurti aukštos
kokybės antrinių žaliavų rinkas, be kita ko vertinant
nebelaikymo atliekomis kriterijų taikymo
specifinėms medžiagoms pridėtinę vertę; •
aiškiau apibrėžti perdirbtoms medžiagoms taikomą skaičiavimo metodą siekiant užtikrinti aukštą
perdirbimo kokybės lygį. 3.2. Atliekų teisės aktų
supaprastinimas ir geresnis įgyvendinimas Valstybėms narėms paliekama laisvė nuspręsti, kaip pasiekti tikslinius rodiklius.
Tačiau dar galima
smarkiai supaprastinti atliekų teisės aktus ir pagerinti jų įgyvendinimą nacionaliniu lygiu taip pašalinant dabartinius skirtumus. 2012 m. Komisija parengė atliekų tvarkymo rezultatų suvestinę ir veiksmų planus su specialiomis rekomendacijomis
valstybėms narėms, kurių rezultatai buvo prasčiausi. Ji ketina toliau skirti
daugiausia dėmesio
valstybėms narėms, kurioms dar daugiausia liko
iki tikslinių rodiklių pasiekimo, ir bendradarbiaudama
su jomis bandys šalinti įgyvendinimo trūkumus ankstyvoje stadijoje. Paaiškėjo,
kad ekonominės
priemonės padeda
gerinti nacionalinį atliekų tvarkymą, visų pirma apmokestinus atliekų šalinimą sąvartynuose
ir deginimą, įvedus „mokėk už tiek, kiek išmeti“ principą ir išplėtus
gamintojų
atsakomybės
sistemas, taip pat numatant paskatas vietos institucijoms skatinti atliekų susidarymo prevenciją, jų pakartotinį naudojimą ir perdirbimą. Sąvartynų uždraudimai
taip pat paaiškėjo esą veiksmingi. Nustačius ES lygmens gamintojų atsakomybės sistemų būtinuosius
reikalavimus bus galima sumažinti išlaidas ir pašalinti kliūtis, su kuriomis susiduria ES
gamintojai, priversti laikytis kelių
nacionalinių sistemų reikalavimų. Europos fondų lėšomis
gali būti remiamos
valstybių narių pastangos pereiti prie
integruoto atliekų
tvarkymo, įskaitant
atskiro surinkimo, pakartotinio naudojimo ir perdirbimo infrastruktūrą. Ateityje reikėtų
nutraukti paramą atliekų šalinimui sąvartyne arba atskiram deginimui. Norint kuo geriau išnaudoti atliekų tvarkymo pajėgumus ES, reikėtų
geriau jį
planuoti ir dalytis informacija, taip pat gali prireikti leisti ES viduje
daugiau pervežti
atliekas į
moderniausius ir efektyviausius įrenginius,
bent jau pereinamuoju laikotarpiu. Yra galimybių dar labiau racionalizuoti ir
supaprastinti nacionalinio lygmens duomenų
rinkimą ir teikimą, taip pat didinti duomenų patikimumą ir nuoseklumą visoje ES. Priėmus bendruosius rodiklius būtų lengviau vykdyti valstybių narių rezultatų stebėseną ir atlikti jų lyginamąją
analizę[26]. Tolesnio atliekų acquis paprastinimo ir
efektyvaus bei veiksmingo jo įgyvendinimo
užtikrinimo
veiksmai bus grindžiami jau
įdėtomis pastangomis mažinant administracines atliekų politikos įgyvendinimo išlaidas, pvz., kai kurioms MVĮ numatant reikalavimo atsiimti
atliekas laikymosi išimtis, arba
siekiant įdiegti
privalomus atliekų vežimo elektroninių duomenų mainus. Siekdama užtikrinti, kad ES teisės aktų supaprastinimas ir geresnis įgyvendinimas būtų naudingas, Komisija siūlo: •
panaikinti
tikslinių atliekų tvarkymo rodiklių dubliavimąsi ir suderinti apibrėžtis; •
smarkiai
supaprastinti ataskaitų teikimo įpareigojimus valstybėms
narėms, be kita ko, aiškiau išdėstyti ir racionalizuoti
komunalinių atliekų, sąvartynuose šalinamų atliekų ir
pakuočių atliekų tikslinių rodiklių apskaičiavimo
metodus; •
leisti
valstybėms narėms MVĮ arba įmones, surenkančias ir (arba) vežančias
labai mažus kiekius
nepavojingų atliekų, atleisti nuo bendrųjų leidimo gavimo arba registracijos
reikalavimų,
numatytų Atliekų pagrindų direktyvoje; •
įvesti
reikalavimą pagal vieno langelio principą kasmet pranešti visus atliekų duomenis ir atliekų statistiką suderinti su ES atliekų teisės aktų reikalavimais nacionalines metodikas
lyginant su statistikos standartais; •
nustatyti
reikalavimą valstybėms narėms sukurti kompiuterines duomenų
stebėsenos sistemas ir trečiosios šalies atliekamo duomenų
tikrinimo sistemą; •
nustatyti
ankstyvojo perspėjimo
mechanizmą, kad
valstybės narės galėtų
įgyvendinti
priemones, reikiamas tiksliniams rodikliams laiku pasiekti; •
sudaryti
būtinąsias veikimo sąlygas išplėstinėms gamintojų atsakomybės sistemoms, kurioms galėtų būti
toliau plėtojamos
nacionaliniu lygmeniu arba remiantis ES rekomendaciniais dokumentais, ir
skatinti valstybes nares naudoti ekonomines priemones; •
skatinti
tiesiogines investicijas į atliekų tvarkymo hierarchijos viršuje esančius atliekų tvarkymo būdus (atliekų susidarymo prevenciją, pakartotinį naudojimą, perdirbimą). 3.3. Specifinių su atliekomis
susijusių iššūkių įveikimas Specifiniams iššūkiams, susijusiems su dideliais išteklių nuostoliais arba poveikiu aplinkai,
atremti reikia ieškoti
specialiai tam skirtų
sprendimų. Atliekų prevencija.
Prioritetinis žingsnis,
aktualus visais žiedinės ekonomikos etapais, yra užtikrinti, kad susidarytų mažiau atliekų. Kaip reikalaujama Atliekų pagrindų direktyvoje, valstybės narės neseniai priėmė
atliekų prevencijos
programas, kurias šiuo metu
peržiūri Europos aplinkos agentūra. Remdamasi programų vertinimu Komisija parengs
gerosios atliekų
prevencijos patirties viešinimo ES
iniciatyvas. Jūros šiukšlės. Jūros šiukšlės
teršia paplūdimius, daro žalą
jūrų gyvybei ir sudaro ilgalaikes
atliekas, kurias išvalyti
daug kainuoja. 7-ojoje aplinkosaugos veiksmų programoje raginama siekti bendro Sąjungos lygmens kiekybinio šiukšlių
kiekio mažinimo tikslinio
rodiklio, paremto šiukšlių
šaltiniu grindžiamomis priemonėmis. Nuodugniai įgyvendinus peržiūrėto ES atliekų teisės aktų rinkinio priemones jūroje susikaupusių šiukšlių
kiekį iki 2020 m. būtų
galima sumažinti 13 %, o iki 2030 m. 27 %. 2020 m. nustatytas šiukšlių
kiekio mažinimo tikslinis
rodiklis būtų aiškus signalas valstybėms narėms, kurios šiuo metu rengia priemones gerai jūros vandenų aplinkos būklei pasiekti iki 2020 m., kaip nustatyta Jūrų strategijos pagrindų direktyvoje, ir būtų stimulas rengti kovos su šiukšlėmis
jūroje veiksmų planą pagal keturias regionines jūrų konvencijas. Šio tikslinio rodiklio siekti padėtų ir kitos ES lygmens priemonės, kuriose atsižvelgiama, inter alia, į šiuo metu atliekamo Uosto priėmimo įrenginių direktyvos[27]
vertinimo rezultatus. Kitas jūros šiukšlių
kiekio mažinimo tikslinio
rodiklio siekimo etapas bus nustatytas tinkamu metu ir grindžiamas tolesne šiukšlių
iš kitų sausumoje ir jūroje esančių
šaltinių kiekio mažinimo potencialo analize, atsižvelgiant į „Rio+20“ konferencijoje prisiimtą įsipareigojimą iki 2025 m. smarkiai sumažinti jūros šiukšlių
kiekį. Statybos ir griovimo atliekos. Norint
padidinti perdirbamų statybos ir griovimo atliekų kiekį
būtina kurti perdirbtų medžiagų rinkas. Geresniam statybos ir
griovimo atliekų tvarkymui pritaikyto projektavimo, padedančio
didinti statybinių medžiagų perdirbamumą ir jų
sudėtyje esančių perdirbtų medžiagų kiekį,
aspektas bus įtrauktas į pastatų aplinkosauginio veiksmingumo
vertinimo sistemą, numatytą Komisijos komunikate Efektyvaus išteklių
naudojimo galimybės pastatų sektoriuje[28]. Be to, pagal siūlomą
ankstyvojo perspėjimo mechanizmą valstybių narių rezultatai bus stebimi atsižvelgiant į tikslą 2020 m. perdirbti 70 % atliekų, pritaikant priemones, pagal kurias
didinamas statybos ir griovimo atliekų
šalinimo sąvartynuose mokestis arba
nustatomi papildomi įpareigojimai
didžiausiose
griovimo aikštelėse atskirti atliekas siekiant
pagerinti perdirbtų medžiagų kokybę. Maisto atliekos. Apskaičiuota, kad net 30 %
viso pasaulyje pagaminto maisto yra prarandama arba iššvaistoma. Komisija
ketina pateikti specialių maisto atliekų kiekio mažinimo
pasiūlymų. Pavojingosios atliekos Tinkamai
tvarkyti pavojingąsias
atliekas vis dar sudėtinga,
nes trūksta duomenų apie faktinius dalies šių
atliekų tvarkymo kelius.
Pirmas žingsnis – pagerinti duomenų tvarkymą ir padidinti atsekamumą kuriant pavojingųjų atliekų registrus, taip pat įvertinant valstybių narių pavojingųjų
atliekų tvarkymo sistemų pajėgumus ir nustatant jų trūkumus. Į registrus gali būti palaipsniui įtraukiamos ir kitų tipų atliekos, kaip jau daroma keliose
valstybėse narėse. Plastiko atliekos. Numatyta,
kad plastiko gamyba ES kasmet didės 5 %. Perdirbama tik 24 % plastiko atliekų, beveik 50 % šalinama
sąvartynuose, o
likusios deginamos. 2013 m. Komisijos
surengtose viešosiose
konsultacijose apie plastiko atliekas[29] pabrėžtas didelis tvaresnio plastiko
naudojimo potencialas ir išreikštas aktyvus pritarimas būtinybei sustabdyti plastiko šalinimą sąvartynuose
ir pažangiau
projektuoti plastiką ir
plastiko gaminius. Naujas Komisijos pasiūlymas,
kuriuo valstybėms narėms leidžiama riboti plastikinių maišelių naudojimą[30] ir šiame komunikate pateikti pasiūlymai didinti perdirbimo apimtį ir panaikinti šalinimą sąvartynuose
yra svarbūs žingsniai gerinant plastiko atliekų tvarkymą. Svarbiausių žaliavų perdirbimas. Nors
visos žaliavos
svarbios, pačios
svarbiausios iš jų reikalauja ypatingo dėmesio, nes jų pasaulinė gamyba sutelkta vos keliose šalyse, o daugelio jų pakeičiamumas yra menkas ir perdirbimo apimtis
maža. Efektyviai
naudoti ir perdirbti svarbiausias žaliavas
Komisija skatina pasitelkdama Žaliavų iniciatyvą[31] ir Europos
inovacijų
partnerystę žaliavų srityje. Neteisėtas atliekų vežimas. Komisija
paspartins veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti
atitiktį atitinkamiems
ES teisės
aktams, visų pirma
Reglamentui (EB) Nr. 1013/2006
dėl atliekų vežimo, kuris neseniai iš dalies pakeistas siekiant sustiprinti
atliekų vežimo patikrinimus. Fosforo perdirbimas. Fosforas
yra labai svarbus maisto gamybai, bet pasižymi didele tiekimo nesaugumo rizika, o šiuo metu jo ištekliai švaistomi ir prarandami kiekvienu jo
gyvavimo ciklo etapu. Paskelbusi Konsultacinį komunikatą dėl
fosforo tvaraus naudojimo[32] Komisija rengia pagrindą tolesniems veiksmams. Siekdama
spręsti specifines atliekų tvarkymo problemas, Komisija: siūlo siektiną tikslą jūros šiukšlių kiekį iki 2020 m. sumažinti 30 %; jis būtų
taikomas dešimties
daugiausia paplūdimiuose
aptinkamų rūšių šiukšlėms
ir jūroje randamiems žvejybos įrankiams – sąrašas sudaromas atskirai kiekvienam iš keturių ES jūrų
regionų; numato priemones, kuriomis būtų skatinama kurti iš statybos ir griovimo atliekų perdirbtų medžiagų rinkas ir sukurti bendrą ES pastatų aplinkosauginio veiksmingumo vertinimo
sistemą; siūlo valstybėms
narėms kurti nacionalines maisto atliekų prevencijos strategijas ir
stengtis užtikrinti, kad gamybos, pardavimo bei (arba) platinimo etapais ir
apgyvendinimo bei maitinimo paslaugų sektoriuje, o taip pat namų
ūkiuose, susidarančių maisto atliekų kiekis iki
2025 m. sumažėtų bent 30 %; numato visose valstybėse narėse sukurti bent pavojingųjų atliekų registravimo
sistemą; greta savo pasiūlymo mažinti lengvųjų
plastikinių maišelių naudojimą siūlo iki 2025 m. uždrausti plastiką šalinti
sąvartynuose; siūlo valstybėms narėms į savo nacionalinius atliekų tvarkymo planus įtraukti priemones, susijusias su
atliekų, kurių sudėtyje yra didelis svarbiausių žaliavų kiekis, rinkimu ir perdirbimu; planuoja kurti su fosforu
susijusį politinį pagrindą, kad daugiau fosforo būtų perdirbama, kad būtų
skatinamos su juo susijusios inovacijos, gerinamos rinkos sąlygos ir tvarus jo naudojimas
skatinamas trąšų,
maisto, vandens ir atliekų ES teisės aktais. 4.
Išteklių naudojimo
efektyvumo tikslinio rodiklio nustatymas Pagal 7-ąją
aplinkosaugos veiksmų programą valstybės narės ir Europos Parlamentas sutarė, kad Europos Sąjunga turėtų
nustatyti išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius
ir tikslinius rodiklius ir įvertinti,
ar būtų tikslinga pagrindinį rodiklį ir tikslinį rodiklį įtraukti
į Europos
semestro programą. Po plačių konsultacijų išteklių našumas, apskaičiuotas pagal BVP ir žaliavų suvartojimo (angl. santrumpa RMC)
santykį, pasirinktas
tinkamu išteklių našumo tiksliniu rodikliu[33]. Realistinis ES ir jos valstybių narių patvirtintas išteklių našumo padidinimo tikslinis rodiklis
sutelktų politinį dėmesį ir padėtų
išnaudoti dar
nerealizuotą žiedinės ekonomikos potencialą skatinti tvarų augimą, tvarių darbo vietų kūrimą ir didinti ES politikos
nuoseklumą. Tai būtų proporcingas būdas užtikrinti šį nuoseklumą ir paskatinti veiksmus. Net pagal dabartinį scenarijų ES jau numačiusi 2014–2030 m. padidinti savo išteklių našumą
15 %. Naudojant pažangią artėjimo prie žiedinės ekonomikos skatinimo politiką, kaip ragina Europos efektyvaus
išteklių naudojimo platforma, išteklių našumą
būtų galima padidinti dvigubai. Išteklių našumą
padidinus 30 % ne tik
labai sustiprėtų augimo tvarumas, bet ir padaugėtų naujų darbo vietų ir išaugtų BVP[34]. Pramonei šis išteklių našumo padidėjimas užtikrintų didesnį konkurencingumą[35]. Išteklių išlaidos
sudaro didelę pramonės išlaidų struktūros dalį, todėl jai reikia prieinamo ir prognozuojamo
tiekimo[36]. Didesnis išteklių našumas duotų tiek tiesioginio finansinio pelno, tiek
ilgalaikės
strateginės
naudos, nes dėl didėjančios pasaulinės išteklių paklausos kyla jų kainos ir didėja tiekimo nepastovumas. Todėl Europai kuo efektyviau
naudojant išteklius ji galės įgyvendinti savo reindustrializacijos
tikslą. Išteklių naudojimo efektyvumo tikslinis
rodiklis, nors ir neprivalomas ir nustatytas tik ES lygmeniu, bus stimulu toms
valstybėms narėms, kurios dar neturi
nacionalinio lygmens tikslinio rodiklio, įgyvendinti
priemones, kuriose atsižvelgiama
į išteklių naudojimo efektyvumą. Jis paskatins imtis labiau
subalansuotų
priemonių,
kuriose atsižvelgiama
į platesnes
ekonomines, socialines ir aplinkosaugines pasekmes ir kuriomis užpildoma ši spraga. Valstybėms narėms būtų
palikta laisvė derinti
ekonomikos ir aplinkosaugos požiūriu naudingiausią politiką ir veiksmus atsižvelgiant į platesnius politikos tikslus. Šiuo tikslu jos galėtų
naudotis įvairia
jau patvirtinta, bet dar ne itin plačiai
naudojama, gerąja
patirtimi, kurią jos galėtų įsisavinti
ir pritaikyti pagal savo poreikius ir aplinkybes. Šiuo metu peržiūrima
strategija „Europa 2020“[37] remiantis viešomis konsultacijomis, kuriose renkamos
visos nuomonės apie
jos įgyvendinimą. Todėl Komisija mano, kad bet koks sprendimas
dėl pagrindinio išteklių našumo tikslinio rodiklio nustatymo turėtų būti
priimtas šios peržiūros
metu atsižvelgus į viešųjų
konsultacijų rezultatus
ir Europos efektyvaus išteklių naudojimo platformos
rekomendacijas. Siekiant užtikrinti, kad politikos formuotojai turėtų išsamų išteklių naudojimo poveikio aplinkai vaizdą, reikėtų
atsižvelgti ir į kitus, visų pirma vandens ir baigtinių žemės
išteklių naudojimo, rodiklius. Nuo 2013 m. Eurostatas skelbia išteklių naudojimo efektyvumo rezultatų suvestinę, kuri yra „Europa 2020“ rodiklių dalis[38]. Ji skirta stebėti Efektyviai išteklius naudojančios Europos veiksmų plano įgyvendinimą, atskleisti išteklių sąsajas
ir įtraukti
suinteresuotąsias šalis giliau į visuomeninės pažangos, nesusijusios su BVP, vertinimo
procesą. Siekiant
išnaudoti efektyvaus išteklių naudojimo potencialą skatinti
tvarų augimą •
Komisija
šiuo metu vykdomojoje strategijos „Europa 2020“ peržiūroje ketina
atsižvelgti į Europos efektyvaus išteklių naudojimo platformos
rekomendacijas dėl pagrindinio išteklių naudojimo efektyvumo
tikslinio rodiklio ir į viešųjų konsultacijų rezultatus; •
lygiagrečiai bus išplėsta
išteklių naudojimo efektyvumo rezultatų suvestinė, naudojama išteklių, išskyrus anglis arba medžiagas, visų pirma žemės
ir vandens, naudojimo rodikliams stebėti;
•
nacionaliniai
statistikos biurai turėtų siekti sukurti visiems priimtiną Europos statistikos sistemos
metodiką, pagal
kurią būtų apskaičiuojamas žaliavų suvartojimas nacionaliniu lygmeniu. [1] COM(2010) 2020, COM(2011) 21. [2] Macroeconomic
modelling of sustainable development and the links between the economy and the
environment
(„Tvaraus vystymosi makroekonominis modeliavimas ir ekonomikos sąsajos su
aplinka“), Meyer, B. et al, 2011 m. Europos Komisijos
(Aplinkos GD) tyrimas, http://ec.europa.eu/environment/enveco/studies_modelling/pdf/report_macroeconomic.pdf [3] Guide
to resource efficiency in manufacturing: Experiences from improving resource
efficiency in manufacturing companies („Efektyvus išteklių naudojimas gamyboje.
Išteklių naudojimo efektyvumo didinimo gamybos bendrovėse patirtis“, Europe
INNOVA, 2012 m. [4] Towards
the Circular Economy: Economic and business rationale for an accelerated
transition, („Žiedinės ekonomikos kūrimas. Ekonominis ir
verslinis spartesnės pereigos pagrindas“), Ellen MacArthur Foundation,
2012 m. [5] http://ec.europa.eu/environment/resource_efficiency/re_platform/index_en.htm. [6] COM(2011) 571. [7] OL L 354, 2013 12 28, p.
171–200. [8] Modelling the Economic
and Environmental Impacts of Change in Raw Material Consumption („Ekonominio ir
aplinkosauginio žaliavų naudojimo pokyčių poveikio modeliavimas
“), 2014 m., Cambridge Econometrics et al. [9]
Nuoroda į tuo pat metu priimsimus komunikatus. [10] The opportunities to
business of improving resource efficiency („Verslo
galimybės padidinti išteklių naudojimo efektyvumą“), 2013 m., AMEC et
al. [11] COM(2012)
60. [12] Žr. šio komunikato
priedą. [13] COM(2013) 207. [14] COM(2014) 168. [15] COM(2014) 167. [16] MEMO/13/110. [17] COM/2008/400. [18]http://ec.europa.eu/environment/resource_efficiency/documents/erep_manifesto_and_policy_recommendations_31-03-2014.pdf [19] COM(2013) 196 ir
Komisijos rekomendacija Nr. 2013/179/ES. [20] COM(2012) 225. [21] COM(2012) 173. [22] COM(2014) 446. [23] 7-oji aplinkosaugos
veiksmų programa. [24] SWD(2014) 207. [25] Tam tikra galutinių
atliekų dalis yra netinkama perdirbti, tad ją galima pašalinti
sąvartynuose, nes tuo metu nėra jokio alternatyvaus tvarkymo
būdo. Ši dalis būtų ne didesnė kaip 5 %. [26] Pvz., komunalinių
atliekų perdirbimo tiksliniam rodikliui galima taikyti keturis
apskaičiavimo metodus. Priklausomai nuo pasirinkto metodo, rezultatai gali
gerokai skirtis (apie 20 %). [27] Direktyva 2000/59/EB. [28] COM(2014)
445. [29] COM(2013) 123. [30] COM(2013) 761. [31] COM(2011) 25. [32] COM(2013) 517. [33] RMC – tai suminis
rodiklis, kuriuo tonomis apskaičiuojamas visas ekonomikoje naudojamų
materialinių išteklių kiekis atsižvelgiant į importuojamiems
gaminiams naudojamų išteklių kiekį. Šiuo metu egzistuoja ES ir
kai kurių valstybių narių lygmens RMC. Šalys, kurių RMC dar
nėra, kol kas gali naudoti medžiagų vidaus vartojimo rodiklį. [34] SWD (2014) 211. [35] Suinteresuotosios šalys
pirmenybę teikė RMC kaip išteklių naudojimo rodikliui, nes jis
fiksuoja tiek importuojamiems, tiek viduje pagamintiems gaminiams sunaudotus
išteklius, tad galima objektyviai palyginti abu išteklių naudojimo efektyvumo
rodiklius. [36] Nauji plieno ir aliuminio
sektorių tyrimai parodė, kad žaliavų išlaidos sudaro apie
30–40 % išlaidų struktūros, daugiau nei tarkim darbo išlaidos. [37] COM(2014) 130, 19.3.2014;
COM(2014) 130, „Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa
2020“ rezultatų apžvalga“, 2014 3 19. [38] http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/europe_2020_indicators/ree_scoreboard. Priedas. Kaip „Horizontas 2020“ programa
galima būtų prisidėti prie žiedinės ekonomikos kūrimo? Žiedinė
ekonomika – tai vystymosi strategija, kuriai būdingas ekonomikos augimas
nedidinat suvartojamo išteklių kiekio, iš esmės pakeistos gamybos
grandinės ir pasikeitę vartojimo įpročiai, taip pat
sistemų lygmeniu perkurtos pramonės sistemos. Ji grindžiama
inovacijomis – technologinėmis, socialinėmis ir organizacinėmis.
Jai įgyvendinti reikia naujų įgūdžių ir žinių,
taip pat naujų finansinių priemonių ir visų
suinteresuotųjų šalių dalyvavimo. Ši strategija gali būti
palaikoma demonstravimo, skverbimosi į rinką, informuotumo didinimo,
sklaidos ir tarptautinimo veiksmais. Jos
turinys grindžiamas stipria „Horizontas 2020“ programos „Pramonės
subjektų lyderystės“ (II dalis) ir „Visuomenės uždavinių“
(III dalis) dalių integracija. Kadangi žiedinėje ekonomikoje svarbus
visos vertės kūrimo grandinės potencialas, kai reikia paramos iš
visų mokslinių tyrimų ir inovacijų grandinės
etapų. Todėl tam tikru mastu prireiks ir kitų „Horizontas 2020“
programos dalių („Pažangus mokslas“ (I dalis), „Pažangos skleidimas ir
dalyvių skaičiaus didinimas“ (IV dalis), „Mokslas dalyvaujant
visuomenei ir jai skirtas mokslas“ (V dalis), „Nebranduoliniai tiesioginiai
Jungtinio tyrimų centro veiksmai„ (VI dalis) ir „Europos inovacijos ir
technologijos institutas“ (VII dalis)) indėlio. Įvairių
„Horizontas 2020“ programos dalių indėlis į žiedinės
ekonomikos kūrimą apibendrintas toliau. Pažymėtina, kad pagal
„Horizontas 2020“ programą yra remiama viešojo ir privačiojo
sektorių partnerystė „Tvari procesų pramonė efektyviai
naudojant išteklius ir energiją“ (SPIRE) ir Jungtinė biopramonės
technologijų iniciatyva ir kad jomis smarkiai prisidedama prie
žiedinės ekonomikos tikslų įgyvendinimo. || || || „HORIZONTAS 2020“ || || || Pažangus mokslas || Pirmavimas pramonės srityje || Visuomenės uždaviniai || Pažangos skleidimas ir dalyvių skaičiaus didinimas || Mokslas dalyvaujant visuomenei ir jai skirtas mokslas || Europos inovacijos ir technologijos institutas || Jungtinis tyrimų centras || || || Europos mokslinių tyrimų taryba || Ateities ir besiformuojančios technologijos || Marie Sklodowskos Curie veiksmai || Mokslinių tyrimų infrastruktūra || Pirmavimas kuriant didelio poveikio ir pramonės technologijas || Prieiga prie rizikos finansavimo || Inovacijos mažosiose ir vidutinėse įmonėse (MVĮ) || Sveikata, demografiniai pokyčiai ir gerovė || Apsirūpinimo maistu saugumas, tvarus žemės ūkis ir miškininkystė ir moksliniai tyrimai jūrų, laivybos bei vidaus vandenų srityse || Saugi, švari ir efektyviai naudojama energija || Išmanios, netaršios ir integruotos transporto sistemos || Kova su klimato kaita, aplinka, išteklių naudojimo efektyvumas ir žaliavos || Europa besikeičiančiame pasaulyje. Įtrauki, novatoriška ir mąstanti visuomenė || Saugi visuomenė. Europos ir jos piliečių laisvės bei saugumo apsauga ŽIEDINĖS EKONOMIKOS KOMPONENTAI || Technologijų inovacijos || Medžiagų ir procesų projektavimas || ++ || ++ || || ++ || ++ || || + || || + || + || || + || || || || || || Gaminių projektavimas || ++ || || || || + || || + || || + || || || + || || || || + || || + Išteklių (atliekų, vandens, energijos ir žaliavų) valdymas || || + || || ++ || + || || + || || ++ || + || || ++ || || || || ++ || || ++ Socialinės inovacijos || Nauji gamybos ir vartojimo modeliai || || || || || || || || + || ++ || + || || ++ || + || || || ++ || || + Piliečių dalyvavimas || || || || || || || || || + || || || + || || || || ++ || || Gaminių–paslaugų modeliai || || || || || || || + || || + || || || ++ || || || || + || || Projektavimo paslaugos || || || || || || || + || || + || || || + || || || || || || Organizacinės naujovės || Integruoti sprendimai ir sistemos || || + || || || + || || + || || ++ || ++ || ++ || ++ || || || || + || || Logistika || || || || || || || || || ++ || || ++ || + || || || || || || Verslo modeliai || ++ || || || || || || + || || ++ || || || ++ || || || || + || || + Politikos rėmimo priemonės || || || || || || || || || ++ || || || ++ || + || || || ++ || || ++ Įgūdžiai ir žinios || Verslumas || || || + || || || || || || || || || || || || || || + || Pajėgumų stiprinimas ir daugiadiscipliniškumas || || || + || || || || || || + || || || || || || + || + || + || Finansinės priemonės || || || || || || ++ || + || || || || || || || || || || || Informuotumas, sklaida ir tarptautinimas || || || || || || || || || + || || || + || || || || ++ || || Įvairių suinteresuotųjų šalių dalyvavimas || || || || || + || || || || + || || + || ++ || || || || ++ || || Demonstravimo ir skverbimosi į rinką veiksmai || || || || || ++ || || || || + || || + || ++ || || || || + || || +
svarbus indėlis ++ labai svarbus indėlis