8.3.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 70/19

—

atsižvelgdamas į savo 2009 m. spalio 7 d. sprendimą dėl specialiojo finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komiteto sudarymo, įgaliojimų, narių skaičiaus ir įgaliojimų trukmės (1), priimtą pagal Darbo tvarkos taisyklių 184 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Specialiojo finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komiteto pranešimą (A7–0267/2010),

1.

pažymi, kad dabartinės krizės priežastys yra įvairios ir jų poveikis yra tiesioginis ir ilgalaikis, kad keletas įspėjamųjų požymių buvo praleista ir kad krizės mastas, taip pat poveikis bei pasekmės buvo nepakankamai įvertinti;

2.

pažymi, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl paskolų burbulo kilusios krizės priežastys labai senos;

3.

pažymi, kad pasaulinis disbalansas, valdymas (reguliavimas ir priežiūra) ir pinigų politika kartu su specialiais finansų sistemai būdingais veiksniais, pvz., finansų produkto sudėtingumu ir neskaidrumu, trumpalaikėmis kompensacijų sistemomis ir netinkamais verslo modeliais, yra pagrindiniai veiksniai, skatinantys dabartinę finansų krizę;

4.

mano, kad interesų konfliktų, asmeninio suinteresuotumo atvejų ir atvejų, kai subjektai buvo per glaudžiai susiję, kad į juos būtų galima kreiptis, padažnėjimas finansų sektoriuje kai kuriais atvejais prisidėjo prie krizės gilinimo;

5.

pažymi, kad ekspansinė JAV pinigų politika paskatino perteklinį likvidumą siekiant didelio rentabilumo ir vidaus paklausos, paremtos vartojimo kreditais, atsiradimą, taigi ir namų ūkių įsiskolinimą, o taip pat dideles valstybės išlaidas, finansuojamas suteikiant pigią prieigą prie lėšų;

6.

pažymi, kad finansų rinkose buvo pastebėtas spekuliacinis elgesys, kai kuriems investuotojams prisiimant ypač didelę riziką, o ši aplinkybė buvo apsunkinta reitingavimo agentūrų oligopolijos; atkreipia dėmesį į tai, kad rinkos ekonomika geriausiai veikia esant demokratiniu būdu sutartam, skaidriam reguliavimui įvairiais lygmenimis, kartu esant sveikai etikai bei moralei, kas užtikrina teisingas finansines ir ekonomines sistemas bei nekenkia realiai ekonomikai;

7.

pažymi, kad didinant sudėtingų nebalansinių produktų (specialiosios paskirties priemonių, skolos įsipareigojimų už įkaitą, kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių ir t. t.) skaičių ir taikant paskolos pavertimo investicijomis priemonę per nereguliuojamą šešėlinę bankų sistemą sisteminė rizika padidėjo, o ne sumažėjo; pažymi, kad įstaigos, orientuotos į taupymą ir MVĮ finansavimą, įrodė savo naudingumą;

8.

mano, kad tvaresnių gamybos, skirstymo ir vartojimo modelių nebuvimas atsižvelgiant į klimato kaitą, biologinės įvairovės praradimas ir gamtos išteklių sunaikinimas prisideda prie pagrindinių krizės priežasčių;

9.

mano, kad iki krizės egzistavusiose pasaulinio, JAV arba Europos Sąjungos lygmens ekonomikos ir finansų valdymo struktūrose trūko darnos ir nuoseklumo atskiriant makrolygio ir mikrolygio rizikos ribojimo priežiūrą ir buvo skirta pernelyg daug dėmesio žemiausiu lygmeniu prasidedančiai finansų institucijų mikrolygio rizikos ribojimo priežiūrai ir makroekonominių rodiklių stebėsenai šalies lygmeniu, tuo pat metu nepaisant sisteminio požiūrio į finansinius ir makroekonominius pokyčius, kurį taikant reikėtų stebėti įvairių finansų įstaigų ir šalių tarpusavio sąsajas;

10.

pažymi, kad globalizacija kilo be lygiagretaus pasaulinio valdymo struktūrų susikūrimo ar išsivystymo, kuris lydėtų rinkų integraciją, ypač atsižvelgiant į pasaulinę pusiausvyrą ar jos sutrikimus ir finansų rinkas, ir laiko G 20 procesą žingsniu tinkama linkme, tačiau pažymi, kad reikia veiksmingai atstovauti ES pozicijai G 20 lygmeniu;

11.

pažymi, kad Europos Sąjunga pripažino laisvą kapitalo judėjimą, numatytą ES sutartyse 1990 m. liepos mėn., kuris padėjo užtikrinti ekonomikos raidą; vis dėlto pažymi, kad numačius laisvą kapitalo judėjimą nebuvo numatytas santaupų mokesčių suderinimas ir tinkamas tarpvalstybinis reguliavimas ar priežiūra Europos lygmeniu;

12.

neigiamai vertina tai, kad praeityje ne visada buvo laikomasi stabilumo ir augimo pakto (SAP) principų ir pažymi, kad atsirado didelių euro zonos valstybių ekonomikos neatitikimų;

13.

atkreipia dėmesį į tai, kad tinkamo reguliavimo, tvirtos priežiūros nebuvimas ir visiškas nenumatytos padėties valdymo priemonių trūkumas bankų krizės atveju parodė, kiek daug Europos Sąjungai dar reikia padaryti, kad sukurtų mechanizmus, tinkamus politikos problemų, susijusių su bendrąja rinka ir integruota finansų sistema, sprendimui; ypač atkreipia dėmesį į tai, kad nėra tarptautinio bankroto mechanizmo;

14.

pažymi, kad valstybės deficitas Europos Sąjungoje nuo 2,3 proc. BVP 2008 m. išaugo iki 7,5 proc. BVP 2010 m., ir, pasak Eurostato, nuo 2 proc. iki 6,3 proc. euro zonos šalyse, valstybės skolos ir BVP santykis nuo 61,6 proc. BVP 2008 m. išaugo iki 79,6 proc. 2010 m. Europos Sąjungoje ir nuo 69,4 proc. iki 84,7 proc. euro zonoje, taip per dvejus metus buvo sunaikinti beveik dviejų dešimtmečių kai kurių valstybių narių pastangų konsoliduoti biudžetą rezultatai; apgailestauja dėl šio nuosmukio, kadangi dabar bus daug sunkiau kovoti su nedarbu ir demografiniais iššūkiais;

15.

mano, kad Europos viešųjų finansų padėtis jau buvo prasta prieš prasidedant krizei; iš tiesų nuo 1970 m. valstybių narių valstybės skola pamažu augo dėl įvairių ES ekonomikos augimo sulėtėjimo laikotarpių; pažymi, kad dėl ekonomikos atkūrimo planų išlaidų, mažesnių pajamų iš mokesčių ir padidėjusių socialinės apsaugos išlaidų valstybės skola padidėjo ir tai, nors ir skirtingu mastu, turėjo įtakos BVP visose valstybėse narėse;

16.

mano, kad krizės poveikis dar nevisiškai paaiškėjo ir kad negalima atmesti pakartotinio žlugimo, kaip pakartotinės recesijos atveju, ypač atsižvelgiant į pasiektą nedarbo lygį;

17.

pažymi, kad krizė turėjo poveikį užimtumui visoje ES, nors nedarbo lygis vidutiniškai išaugo tik 1,9 proc. 27 ES valstybėse, ir kad neigiamas poveikis užimtumui bus juntamas ir toliau dėl įprasto ekonominių sąlygų ir darbo rinkos laikotarpių nesutapimo; pabrėžia, jog Komisija prognozuoja, kad 2010 m. ES nedarbo lygis sieks maždaug 11 proc., o tai turės sunkias pasekmes ES žmogiškiesiems ištekliams;

18.

pažymi, kad krizės socialiniai padariniai labai skirtingi atskirose valstybėse narėse; vidutiniškai nedarbo lygis yra 10 proc., kai kuriose šalyse nedarbo lygis siekia 20 proc. visų gyventojų ir daugiau negu 40 proc. jaunimo, o tai rodo struktūrinių pokyčių reikalingumo kai kuriose šalyse mastą;

19.

mano, kad, nors skolos mažinimo politika yra svarbi, greitas viešųjų finansų konsolidavimas neturėtų būti vykdomas socialinės apsaugos ir viešųjų paslaugų sistemų sąskaita, kadangi jų kaip savaiminio krizės stabilizatoriaus ir švelnintojo vaidmuo buvo teisingai vertinamas teigiamai; pažymi, kad efektyvumo socialinės apsaugos ir viešųjų paslaugų srityse skatinimas gali tuo pačiu metu pagerinti ekonominį efektyvumą ir paslaugų kokybę; pripažįsta, kad neradus tinkamo sprendimo dėl deramos pusiausvyros galėtų pasireikšti ilgalaikis silpnas ekonomikos augimas ir nuolatinis nedarbas, taigi ir neišvengiamas Europos konkurencingumo pasauliniu mastu žlugimas;

20.

pažymi, kad dėl aukšto nedarbo lygio atsiranda ne tik socialinių, bet taip pat didelių ekonominių išlaidų, nes bedarbiai nedaug gali prisidėti prie vidaus paklausos ir moka mažiau mokesčių ir socialinių įmokų; pažymi, kad dėl to didėja mokesčių našta tiems, kurie dirba, nes mokami didesni mokesčiai, o ateities kartoms didėja skolos našta;

21.

pažymi, kad remiantis 2007 m. skaičiais (paskutiniais duomenimis prieš krizę) Europos Sąjungoje yra 30 mln. skurstančių dirbančiųjų ir pagal naujausius duomenis 79 mln. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, nuo to laiko šis skaičius tikriausiai išaugo;

22.

pažymi, kad be nedarbo, krizė turėjo daugialypį socialinį poveikį, visų pirma įskaitant darbo sąlygų pablogėjimą, didėjančius sunkumus žmonėms patenkinti pagrindinius poreikius ir pasinaudoti pagrindinėmis paslaugomis, didėjantį benamių skaičių, per didelį įsiskolinimą ir finansinę atskirtį;

23.

pažymi, kad, kaip ir visos krizės, dabartinė neigiamai veikia augimą ir užimtumą, visų pirma turėdama įtaką labiausiai pažeidžiamiems asmenims, įskaitant jaunimą, vaikus ir moteris, taip pat etnines mažumas ir migrantus;

24.

taip pat yra susirūpinęs dėl prociklinių reguliavimo, rizikos ribojimo apskaitos ir mokesčių taisyklių aspektų, dėl kurių didėja svyravimai, esantys neatskiriama veikiančios rinkos ekonomikos dalimi;

25.

atkreipia dėmesį į tai, kad vyriausybių vykdytas bankų sektorių gelbėjimas yra tik dalis, tenkanti visuomenei kilus finansų krizei, o su recesija ir viešojo įsiskolinimo augimu susijusios išlaidos bus itin didelės, pasauliniu mastu bus prarasta 60 trilijonų dolerių;

26.

pažymi, kad krizė paskatino didelį valstybės pagalbos padidėjimą po laikinos valstybės pagalbos programos priėmimo ir apgailestauja dėl žalingo poveikio, kurį tai galėjo turėti vienodų sąlygų Europoje išsaugojimui; ragina Komisiją imtis aiškaus vadovaujamo vaidmens kovojant su protekcionizmu ir konkurencijos iškraipymu;

27.

pritaria netradicinėms priemonėms, kurių per pastaruosius dvejus metus ėmėsi ECB ir nacionaliniai centriniai bankai, kad būtų suteikta parama bankams valstybėse narėse, kuriose dėl precedento neturinčio nuvertėjusio turto lygio kilo bankroto pavojus; ypač teigiamai vertina tai, kad šių bankų klientams buvo suteiktos indėlių garantijos, tačiau pabrėžia, kad reikia palaipsniui panaikinti šias netradicines priemones siekiant užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai bankų sektoriuje;

28.

pažymi, kad 2008 m. spalio mėn. Europos Sąjunga priėmė Europos ekonomikos atkūrimo planą, kuriam skirta 1,6 proc. Sąjungos BVP, tuo tarpu Kinijoje tam buvo skirta 5 proc., o Jungtinėse Amerikos Valstijose – 6,55 proc.;

29.

teigiamai vertina Ekonomikos ir finansų tarybos 2010 m. gegužės 10 d. priimtą stabilizacijos planą, kuriame numatyta 750 mlrd. EUR ir pagal kurį sukurtas finansinio stabilumo mechanizmas, skirtas paskolas garantavusių valstybių įsipareigojimų nevykdymo rizikos problemai spręsti, kaip šio plano teisinį pagrindą iš dalies naudojant SESV 122 straipsnį; atkreipia dėmesį į esminį demokratijos trūkumą ir atskaitomybės stoką Tarybos sprendimuose dėl pagalbos paketo, dėl kurių nebuvo konsultuojamasi su Europos Parlamentu; reikalauja, kad Europos Parlamentas, kaip viena iš teisėkūros institucijų, dalyvautų ateityje priimant pasiūlymus ir sprendimus dėl pagalbos kritiniais atvejais;

30.

apgailestauja dėl to, kad įvairūs nacionaliniai ekonomikos atkūrimo planai buvo mažai koordinuojami, nes labai tikėtina, kad dėl ES lygmens koordinavimo daugialypio poveikio ir sverto galimybių būtų galima pasiekti didesnį poveikį negu tas, kuris gali būti pasiektas daugiausiai nacionalinio lygmens programomis, kylant pavojui, kad jos viena kitai prieštaraus; ragina būsimuose ekonomikos atkūrimo planuose ir vykdant plataus masto investicijas stiprinti europinę dimensiją;

31.

ragina Komisiją parengti labai tikslų nacionalinių bankų gelbėjimo paketų bei nacionalinių ir Europos ekonomikos atkūrimo planų, kurie priimti 2008–2009 m. rudenį ir žiemą, veiksmingumo įvertinimą atsižvelgiant į trumpalaikius ir ilgalaikius Sąjungos tikslus, įskaitant išsamią peržiūrėtų valstybės pagalbos mechanizmų, priimtų kilus krizei, pasekmių analizę atsižvelgiant į konkurenciją, vienodų sąlygų išsaugojimą ES, finansų reformą ir darbo vietų kūrimą;

32.

pažymi, kad kai kurios valstybės narės, ypač tos, kurios gavo EB mokėjimų balanso paramą, iš tikrųjų neturi galimybių sukurti tikrų nacionalinių ekonomikos atkūrimo planų, apimančių augimo ir užimtumo skatinimo priemones, nes visos galimybės iki 2012 m. yra apribotos viešųjų išlaidų mažinimu, mokesčių didinimu ir valstybės skolos mažinimu;

33.

mano, kad Sąjunga negali būti vienintele integruota erdve, kurioje energetikos klausimas, ypač energijos rūšių derinimo klausimas, nebūtų laikomas strateginiu klausimu jos teritorijoje ir jos partnerių atžvilgiu; mano, kad su energetika susijusių iniciatyvų Europos Sąjungoje turi imtis Komisija, valstybės narės ir atitinkamų pramonės sektorių atstovai glaudžiai bendradarbiaudami, kad galėtų užtikrinti savo valstybių narių aprūpinimą energija, pvz., nafta ir dujomis, įvairiais energijos vamzdynų tinklais, ir visų pirma vykdyti derybas dėl tiekimo sutarčių bei organizuoti saugojimo pajėgumus, taip pat finansuoti ir koordinuoti su naujais energijos šaltiniais susijusius mokslinius tyrimus ir plėtrą pagal visas atitinkamas programas, kaip antai 7-ąją mokslinių tyrimų programą (2007–2013) ir vėlesnes atnaujintas jos versijas;

34.

siūlo, kad siekiant sudaryti sąlygas projektų valdymui ir finansavimui Komisija prisiimtų visapusišką atsakomybę visų pirma šiose srityse:

35.

mano, kad jei egzistuoja susitarimas dėl šių ES valdymo ir veiklos elementų pasidalijamosios kompetencijos ir papildomų veiksmų srityje, Sąjunga turi užsitikrinti priemones, visų pirma finansines, skirtas šiai strategijai vykdyti;

36.

pažymi, kad galutinis finansų sistemos tikslas yra teikti tinkamas priemones taupymui ir santaupų nukreipimui į investicijas, padedančias teikti paramą realiajai ekonomikai ir skatinančias ekonominį efektyvumą prisiimant dalį įmonių ir privačių namų ūkių rizikos, optimizuoti ilgalaikį pensijų finansavimą ir kurti darbo vietas, kaip tai jau daro į konkrečius regionus orientuoti mažmeniniai bankai; pažymi, kad ši funkcija yra itin svarbi atsižvelgiant į padėtį, kai reikalingos naujos augimo priemonės, apimančios dideles investicijas į švarias technologijas;

37.

pabrėžia, kad finansų srities vystymasis taip pat turi pasitarnauti teisingumui suteikiant galimybes gauti paskolą ir draudimą (esant pakankamoms garantijoms) ir toms gyventojų grupėms, kurios šiuo metu tokios galimybės neturi; primygtinai ragina, kad finansų srities reguliavimo reforma nebūtų vykdoma siekiant vien tik užtikrinti finansų stabilumą, bet turi būti atsižvelgiama ir į tvaraus vystymosi tikslą;

38.

pažymi, kad ši krizė parodo savireguliacijos sistemos ir per didelio pasitikėjimo rinkos dalyvių finansų sektoriuje ir reitingų agentūrų gebėjimu visada tinkamai įvertinti ir deramai valdyti riziką ir išvengti moralinės žalos;

39.

pritaria dabartiniams Bazelio bankų priežiūros komiteto (BBPK) pasiūlymams ir šios institucijos atliekamam vaidmeniui, tačiau mano, kad reguliavimą reikėtų siūlyti ir pradėti taikyti remiantis išsamiu finansų įstaigų poveikio realiai ekonomikai ir visuomenei vertinimu, turint mintyje tai, kad visiems vienodas metodas būtų žalingas ES finansų įstaigoms; pritaria išreikštam susirūpinimui dėl tinkamo kapitalo reikalavimų lygmens ir pereinamojo laikotarpio trukmės;

40.

pažymi, kad skaidrumas bendrovių bei valstybių narių finansinėse ataskaitose yra būtinas norint atkurti pasitikėjimą; taigi ragina Komisiją ištirti balanse nenurodytus sandorius, nepadengtus viešuosius įsipareigojimus ir pasinaudojimą specialiosios paskirties priemonėmis bei specialiosios paskirties įmonėmis, o taip pat apsvarstyti pasinaudojimo jomis apribojimus arba reikalauti privalomai teikti paskelbtų finansinių ataskaitų paaiškinimus;

41.

pažymi, kad kilus krizei paaiškėjo svarbių priežiūros sistemos trūkumų; ragina priimti tvirtą susitarimą G 20 lygmeniu ir Europos Sąjungoje ir taip pasaulio mastu užtikrinti, kad būtų mažiau galimybių imtis reguliavimo arbitražo ir, jei tik įmanoma, panaikinti reguliavimo arbitražą taikant bendras finansinių paslaugų taisykles;

42.

mano, kad reikia panaikinti reguliavimo spragas, dėl kurių užsienio finansų įstaigų patronuojamosios įmonės galėjo nereguliuojamos vykdyti didelio masto veiklą ES;

43.

pažymi, kad šiuo metu tarptautiniu lygmeniu nepakankamai reglamentuotas bankų sektoriaus krizių valdymas; ragina Komisiją pateikti konkrečius pasiūlymus dėl ES tarpvalstybinio krizių valdymo bankų sektoriuje tvarkos, reikėtų atkreipti dėmesį į tarptautines iniciatyvas, pvz., G 20 ir TVF pateiktas iniciatyvas, siekiant tarptautiniu mastu užtikrinti vienodas veikimo sąlygas;

44.

pažymi, kad standartai, visų pirma kai nurodoma tikroji vertė, yra prociklinio pobūdžio, kai jie įtakoja per daug jais pasikliaunančiose finansų įstaigose priimamus sprendimus; pažymi, kad šį trūkumą galima pastebėti taip pat kai kuriose reguliavimo, rizikos ribojimo ir mokesčių taisyklėse;

45.

supranta specialias problemas, susijusias su didele bankų ir draudimo sektoriaus, kuris daugelyje naujų valstybių narių yra užsienio įstaigų rankose, dalimi;

46.

pažymi, kad būtina surasti pusiausvyrą tarp poreikio imtis veiksmų, kurie padeda išsaugoti finansinį stabilumą, ir poreikio išsaugoti bankų gebėjimą teikti paskolas ekonomikai; svarbu, kad bankų sistema būtų pajėgi savo pagrindines užduotis atlikti ir įprastu metu, ir kilus krizei;

47.

pažymi, kad dėl finansų įstaigų ir jų atitinkamų balansų dydžio buvo įvesta sąvoka „per stambios, kad patirtų nesėkmę“; taigi ragina Komisiją reikalauti, kad bankai pateiktų nenumatytų atvejų planą, kuriame būtų apibrėžtas jų organizuotas likvidavimas krizės atveju;

48.

teigiamai vertina svarbų Europos centrinio banko (ECB) vaidmenį Europos sisteminės rizikos valdybos (ESRV) veikloje, dėl šios priežasties galimas didelis indėlis į finansinį stabilumą Europos Sąjungoje;

49.

pabrėžia, kad reikia nustatyti naujus reikalavimus statistiniams duomenims apie finansų sektorių, stiprinant Europos Komisijos rizikos priežiūros ir stebėsenos pajėgumus;

50.

pageidauja skatinti finansines naujoves, jei jos padeda sukurti skaidrias naudingų technologinių naujovių, ilgalaikių investicijų, pensijų fondų, darbo vietų ir ekologiškos ekonomikos finansavimo priemones; tikisi, kad ES imsis tolesnių veiksmų naujoviško finansavimo srityje siekiant ilgalaikes santaupas nukreipti į tvarias, strategiškai ilgalaikes investicijas ir išplėsti prieigą prie finansinių paslaugų;

51.

dar kartą patvirtina pirmaeilę priežiūros ir reguliavimo sistemos, kurią taikant apskaitomi visi finansiniai sandoriai ir visos finansinės priemonės, svarbą; primygtinai reikalauja, kad rizikos draudimo fondams būtų taikomos tokios pačios taisyklės, kaip ir visiems kitiems investavimo fondams; pabrėžia, kad spekuliaciniams veiksmams finansų rinkose būtina taikyti priežiūrą ir reguliavimą siekiant sustabdyti ir valdyti prieš šalis, valiutas ir ekonomiką nukreiptą spekuliaciją;

52.

mano, kad prie krizės atsiradimo prisidėjo nerūpestingas finansų įstaigų valdymas ir kad būtina į jį reaguoti, užtikrinant rizikos komitetų veiklą ir veiksmingumą, pakankamas valdybos narių žinias apie jų įstaigos produktus, ir tai, jog vadovybė ir ne vykdomieji direktoriai prisiimtų atsakomybę už investuotojų ir darbuotojų interesų suderinimą atlyginimų politikos srityje;

53.

pažymi, kad tam tikrų finansų rinkų ir įstaigų subjektų elgsena pasižymi vertybių ir etikos trūkumu; pabrėžia, kad finansų rinkos ir įstaigos, vykdydamos savo įmonės socialinės atsakomybės politiką, turi atsižvelgti į visų dalyvaujančių subjektų, pvz., savo klientų, akcininkų ir darbuotojų, interesus;

54.

mano, kad skirstant į kategorijas finansų įstaigas, ypač ES, kaip pagrindas turi būti naudojamas pakankamai platus sisteminės rizikos kriterijų rinkinys; mano, kad šių kriterijų taikymas skatina vertinti, keliose valstybėse narėse šios institucijos veikia ir kokio jos dydžio, o svarbiausia – kokios konkrečios institucijos galimybės sutrikdyti vidaus rinką, ypač atsižvelgiant į tai, kad krizė parodė, jog didelis mastas buvo tik vienas iš sisteminės rizikos veiksnių;

55.

mano, kad itin svarbu, jog ES apibrėždama naujas taisykles atsižvelgtų į būtinybę išlaikyti ir plėsti savo finansinio sektoriaus struktūros įvairovę ir mano, kad Europos ekonomikai reikalingas tvirtas regioninių ir vietos bankų, pvz., taupomųjų bankų ir kooperacinių bankų, tinklas; pripažįsta, kad skirtingi bankai turi profesinę patirtį skirtingose srityse ir skirtingus pagrindinius gebėjimus; pažymi, kad finansų krizės metu įvairovė pasirodė vertinga ir padidino stabilumą, ir kad vienodumas gali sukelti sisteminį pažeidžiamumą;

56.

ragina grąžinti tradicinį banko vadybininko vaidmenį, kuris žinodamas paskolos prašančio asmens savybes, ankstesnės veiklos rezultatus ir verslo planą gali prisiimti pagrįstą riziką, paremtą asmeninėmis žiniomis ir atitinkantį ES teisės aktus, pvz., Direktyvą dėl finansinių priemonių (FPRD) ir vartojimo kreditų direktyvas, kuriose pateikiamos nuostatos apie informaciją vartotojams ir apsaugą;

57.

pabrėžia, kad siekiant atkurti kreditų įmonėms ir asmenims srautų dinamiškumą ir pašalinti jiems kliūtis, labai svarbu nustatyti ilgalaikius sunkumų, susijusių su milžinišku namų ūkių ir įmonių privačiu įsiskolinimu, sprendimus;

58.

ragina padidinti valstybių narių tarpusavio santykių ir jų santykių su pagrindinėmis finansų įstaigomis skaidrumą;

59.

palankiai vertina 2010 m. birželio 2 d. Komisijos pasiūlymą ir mano, kad kredito reitingų agentūrų verslo modeliai gali skatinti interesų konfliktus atsižvelgiant į tai, kad agentūros vertina bendrovių, kurios joms moka, finansinį pajėgumą ir kad jų modeliai nesudaro sąlygų įvertinti sprendimų makroekonominių elementų; supranta, kad kreditų reitingų agentūros prisidėjo prie krizės, nes jų skatinamosios priemonės buvos sukurtos žalingai, o tai savo ruožtu didžiąja dalimi yra konkurencingumo stokos pasekmė; siūlo ištirti sistemos, pagal kurią investuotojai ir indėlininkai moka už prieigą prie jiems reikalingos informacijos, patikimumą;

60.

ragina Komisiją atlikti įgyvendinamumo ir poveikio tyrimą dėl viešos ir nepriklausomos Europos kreditų reitingų agentūros įsteigimo ir mano, kad nepriklausomi audito rūmai turėtų aktyviai prisidėti prie užsienio skolų su valstybės garantija reitingo nustatymo; mano, kad toks procesas skatintų pageidautiną standartų pliuralizmą; mano, kad didesnė konkurencija reitingų rinkoje galėtų pagerinti reitingų kokybę;

61.

ragina Komisiją ištirti pasiūlymus dėl akcininkų balsavimo teisės gerinant skaidrumą akcininkų tapatybės ir strategijų srityje ir skatinant ilgalaikes investicijas;

62.

mano, kad ekonomikos ir socialinės krizės metu Europos gyventojai tikisi, kad europiniai sprendimai bus paremti pagrindiniais atskaitingumo, atsakomybės ir solidarumo principais;

63.

pažymi, kad dešimtmečius prieš krizę daugelio Europos šalių ekonomikos augimas buvo nedidelis, o nedarbo lygis – aukštas, kadangi kai kurios valstybės narės neturėjo pajėgumų savo ekonomikai pertvarkyti į žiniomis pagrįstą ekonomiką ir atkurti jų konkurencingumą tarptautinėse rinkose ir dėl mažos vidaus paklausos; pažymi, kad Europai reikia skaidresnių ir veiksmingesnių finansų rinkų ir didesnio ekonomikos augimo, kuris palankus aukštos kokybės užimtumui ir socialinei įtraukčiai;

64.

pažymi, kad Europos Sąjunga susiduria su didesniais sunkumais sureguliuojant krizę negu kiti pasaulio regionai, visų pirma dėl netinkamų politinių sprendimų reaguojant į krizę, nes jie buvo pernelyg neryžtingi ir pavėluoti, ir dėl Sąjungos valdymo gebėjimų struktūrinių trūkumų, taigi dėl krizės kyla pavojus, kad Sąjungos ekonominė, o taip pat ir politinė pozicija pasauliniu mastu ilgos trukmės laikotarpiu labai susilpnės, ją bus įmanoma atkurti tik per ilgą laiką ir tik jeigu ES sugebės apsvarstyti europietiško gyvenimo būdo koncepcijos tvarumą nepažeisdama pagrindinių jos vertybių;

65.

mano, kad Sąjungai reikės pasiekti didesnį politikos vykdymo nuoseklumą, kad galėtų įveikti iššūkį, su kuriuo ji susiduria; taigi laikosi požiūrio, kad itin svarbus vykdomos politikos krypčių nuoseklumas, mano, kad ES institucijų veiksmai šioje srityje bus esminiai;

66.

taip pat atkreipia dėmesį į nepakankamas Europos Sąjungos ekonominio valdymo struktūras, nes šis fragmentiškumas turi neigiamą poveikį Sąjungos pajėgumui turėti svarią poziciją diskutuojant apie didelius makroekonominius pusiausvyros sutrikimus, ypač su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Kinija;

67.

mano, kad krizė atskleidė pastarųjų metų ekonominės politikos tendenciją, dėl kurios daugelyje šalių, priklausančių ir nepriklausančių euro zonai, susidarė nerimą kelianti valstybės skola;

68.

pabrėžia, kad norint užtikrinti stabilumą ir augimą labai svarbus ilgalaikis viešųjų finansų tvarumas; teigiamai vertina Komisijos pasiūlymus dėl euro zonos valdymo gerinimo vidutinės trukmės ir ilgu laikotarpiu, kurie numatyti siekiant užkirsti kelią bet kokiam dabartinės valiutos krizės pasikartojimui ir mano, kad stabilumo ir augimo paktui reikalingas veiksmingesnis paskatų ir baudų mechanizmas;

69.

pabrėžia, kad norint atkurti didelį augimo greitį ir pasiekti tvarios ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslą, prioritetas turėtų būti skiriamas kovai su nuolatiniais ir dideliais makroekonominiais pusiausvyros sutrikimais ir skirtingu konkurencingumo lygiu; palankiai vertina tai, kad Komisija savo komunikate dėl ekonominės politikos koordinavimo pripažino šią būtinybę;

70.

pažymi, kad dėl krizės paaiškėjo kai kurių ES valstybių narių struktūriniai trūkumai ir pažymi, kad kai kurių valstybių narių sunkumai finansuoti savo įsiskolinimą rinkose gali būti paaiškinti netinkamu valdymu ir, kaip teigia TVF, klaidingu tarptautinių finansų rinkų pavojaus skelbimu;

71.

mano, kad Graikijos ir kitų euro zonos valstybių finansų krizė yra rimtas iššūkis visai euro zonai ir rodo euro zonos trūkumus sprendžiant pasaulinio finansų sektoriaus poveikio problemą;

72.

mano, kad bet kokiame vystymosi modelyje, paremtame visuotinai deklaruojamu siekiu negrįžti prie status quo, turi būti numatyta tvarumo ir solidarumo sąsaja; siūlo, kad būsima Sąjungos strategija būtų tvari finansų rinkų, ekonomikos, valdžios sektoriaus išlaidų, ekonominės ir socialinės raidos, klimato ir aplinkos apsaugos požiūriu;

73.

rekomenduoja įvesti finansinių sandorių mokestį, iš kurio gautos pajamos padėtų gerinti rinkų veikimą, nes būtų mažinama spekuliacija, ir padėtų finansuoti visuotines viešąsias gėrybes bei mažinti valstybės biudžeto deficitą; mano, kad šis mokestis turėtų būti nustatytas remiantis kuo platesniu susitarimu, o nepavykus to padaryti finansinių sandorių mokestis turėtų būti pirmiausiai įvestas ES lygmeniu; ragina Komisiją kuo greičiau atlikti galimybių tyrimą atsižvelgiant į vienodas veikimo galimybes pasauliniu mastu ir pateikti konkrečius teisėkūros pasiūlymus;

74.

mano, kad siekiant išvengti galimos vėlesnio struktūrinio neigiamo poveikio rizikos, krizės įveikimo strategijoje svarbiausias politinio pasirinkimo kriterijus turėtų būti dėmesio sutelkimas į ilgalaikį augimą; šiuo aspektu labai svarbus fiskalinių priemonių paketų turinys; politiniai sprendimai turėtų būti priimami atsižvelgiant į vidutinės trukmės ir ilgalaikius tikslus ir viešosios investicijos turi būti tikslingai nukreiptos ir pirmenybė turi būti teikiama dėmesio sutelkimui į naujoves, mokslinius tyrimus, švietimą, energijos vartojimo efektyvumą ir naujas technologijas;

75.

pažymi, kad didžiausi Sąjungos laimėjimai susiję su konkrečių projektų ir turiningos politikos įgyvendinimu, pvz., vidaus rinkos kūrimu, bendra prekybos politika (BPP), euro įvedimu, struktūrinių reformų pradžia, programa „Erasmus“, kurių atveju Komisija atliko varomosios jėgos vaidmenį;

76.

mano, kad kartų solidarumas reiškia, kad nei jauniems, nei vyresniems piliečiams neturėtų atitekti pernelyg didelė praeityje sukauptų skolų našta;

77.

atkreipia dėmesį į tai, kad didžioji krizė atskleidžia naują demografinės problemos ir pensijų finansavimo problemos aspektą; mano, kad pensijų finansavimas negali būti visiškai perduotas viešajam sektoriui, bet turi būti remiamasi trišale sistema, įskaitant viešąsias, profesines ir privačias pensijų sistemas, tinkamai užtikrinamas numatant specialų reglamentavimą ir priežiūrą, kad būtų apsaugoti investuotojai; bet to, mano, kad reikės vykdyti Europos masto pensijų reformą siekiant prisidėti prie kartų solidarumo finansavimo; mano, kad gyvenimo trukmės didėjimas kelia su visuomenės organizavimu susijusius horizontaliojo pobūdžio klausimus, kurie dar nebuvo svarstomi;

78.

mano, kad Europai reikia labiau suvienytos, veiksmingesnės ir mažiau biurokratiškos Sąjungos, o ne tik didesnio koordinavimo; mano, kad Komisija, kurios užduotis apibrėžti ir ginti bendrą Europos interesą, pasinaudodama savo iniciatyvos teise turi pirmenybę teikti savo įsipareigojimui veikti Sąjungos vardu tose srityse, kuriose ji turi pasidalijamąją kompetenciją arba valstybių narių veiksmų koordinavimo kompetenciją, ir tuo pat metu įgyvendinti ir stiprinti bendrą politiką ir nustatyti rinkos veikėjų ir valstybių veikimo, dėl kurio galėtų būti varžoma bendroji rinka, ribas; mano, jog siekiant palengvinti tolygų sprendimų priėmimą visoje ES ir išvengti iškraipymo labai svarbu, kad Komisija kaip teisinį pagrindą naudotų reglamentus, o ne direktyvas;

79.

ragina Komisiją prireikus organizuoti sektorių apskrituosius stalus, siekiant bendro įvairių rinkos veikėjų darbo, kad būtų iš naujo pradėta vykdyti tikrai europinė pramonės politika bei skatinamos naujovės ir darbo vietų kūrimas; primena, kad šioje srityje būtina atsižvelgti į mūsų su klimato kaita susijusius įsipareigojimus ir į tam tikrų ekologiškų technologijų galimybes; mano, kad reikia geriau panaudoti ES biudžetą, kad jis taptų tikru visų nacionalinių pastangų katalizatoriumi mokslinių tyrimų ir plėtros, naujovių, naujų įmonių ir darbo vietų kūrimo srityse; taip pat ragina Komisiją pateikti konkrečių pasiūlymų, kaip sustiprinti įmonių ir mokslinių tyrimų sektoriaus atstovų bendradarbiavimą, skatinti grupių kūrimą, taip pat remti tokią strategiją skiriant atitinkamas lėšas; pabrėžia, kad bet kokios rinkos vystymosi varomoji jėga yra laisva ir sąžininga konkurencija, kai nauji dalyviai gali lengvai įsijungti į rinką ir nesama privilegijų, dėl kurių rinka iškraipoma;

80.

ragina Komisiją visapusiškai naudotis bendrojo susitarimo turiniu ir dvasia dėl specialios partnerystės su Europos Parlamentu, siekiant nustatyti Europos darbotvarkės prioritetus visų piliečių naudai; ragina palaikyti intensyvesnį dialogą su nacionaliniais parlamentais, ypač biudžeto ir finansinių reikalų srityse; įspėja dėl mėginimų kurti atskiras institucijas tarpvyriausybiniu pagrindu, nes kai kurios šalys būtų neįtraukiamos į sprendimų priėmimą bei būtų sumažinta visų valstybių narių nuomonėms teikiama vienoda svarba;

81.

mano, kad veiksmingas ekonominis valdymas apima tinkamos ir didesnės atsakomybės už valdymą suteikimą Komisijai, suteikiant jai galią naudotis esamomis ir naujai pagal Lisabonos sutartį prieinamomis priemonėmis, pvz., 121, 122, 136, 172, 173 ir 194 straipsniais, pagal kuriuos Komisijai patikima reformų planų ir veiksmų koordinavimo bei bendros strategijos parengimo užduotis;

82.

mano, kad ekonominio valdymo stiprinimas turi atitikti Europos valdymo demokratinio legitimumo stiprinimą, kuris turi būti pasiektas į procesą glaudžiau ir tinkamesniu laiku įtraukiant Europos Parlamentą ir nacionalinius parlamentus;

83.

siūlo, kad Komisijoje už ekonominius ir pinigų klausimus būtų atsakingas vienas iš jos Pirmininko pavaduotojų; siūlo šiam asmeniui pavesti užduotį užtikrinti, kad ES ekonominė veikla būtų nuosekli, prižiūrėti, kaip Komisija vykdo savo pareigas, susijusias su ekonomika, pinigų ir finansų rinkomis, ir koordinuoti kitus Sąjungos ekonominės veiklos aspektus; taip pat siūlo, kad jis ar ji turėtų dalyvauti Europos Vadovų Tarybos veikloje, pirmininkauti Ekonomikos ir finansų tarybai bei Euro grupei ir atstovauti ES atitinkamose tarptautinėse organizacijose;

84.

mano, kad labai svarbūs nauji finansavimo modeliai, apimantys valstybines ir privačias lėšas, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu valstybės narės ir Europos Sąjunga patiria biudžetinių sunkumų ir kad reikia didelių investicijų tam, kad Sąjungos strateginiai tikslai būtų pasiekti iki 2020 m.;

85.

ragina valstybes nares ir Komisiją greičiau sudaryti sąlygas, kad privačiojo ir privataus sektoriaus atstovai galėtų glaudžiai bendradarbiauti, be kita ko, pasinaudojant viešojo ir privačiojo sektorių partneryste, siekiant spręsti ilgalaikių investicijų nacionaliniu ir Europos lygmeniu klausimą, kad būtų skatinamas tvarus, integracinis ir konkurencingas augimas;

86.

patvirtina įsipareigojimus eurui; pripažįsta bendros valiutos strateginę funkciją ir vertę; pabrėžia skaidrumą ir euro zonai euro atneštą ekonominę naudą; laikosi nuomonės, kad visų pirma euras turi būti svarbiausias Europos ekonomikos stabilumo elementas;

87.

pažymi, kad svarbiausias ECB pinigų politikos tikslas yra išlaikyti kainų stabilumą; pabrėžia, kad kainų stabilumo tikslo veiksmingai siekti galima tik tuomet, jei bus tinkamai kovojama su pagrindinėmis infliacijos priežastimis; primena, kad SESV 127 straipsnyje ECB taip pat buvo paskirta užduotis remti bendrą Sąjungos ekonomikos politiką; mano, jog itin svarbu, kad euro zonos valstybės narės ir specialų statusą turinčios valstybės narės griežtai vykdytų savo įsipareigojimus ir nepaliktų jokių abejonių dėl bendro kainų stabilumo, ECB nepriklausomumo, biudžeto drausmės ir augimo, užimtumo bei konkurencingumo skatinimo tikslų;

88.

teigiamai vertina ECB pastangas kontroliuoti infliaciją, tačiau ragina ECB atlikti svarbesnį vaidmenį kontroliuojant įvairaus turto kainų didėjimą;

89.

pažymi, kad pinigų sąjungai reikalingas stiprus ekonomikos politikos koordinavimas siekiant atremti ekonominį nuosmukį; apgailestauja, kad ekonominėje ir pinigų sąjungoje labiau pabrėžiamas terminas „pinigų“;

90.

pritaria TVF, kad krizių valdymas nėra alternatyva korekcinės politikos veiksmams ir pagrindinėms reformoms, kurios reikalingos siekiant sustiprinti Europos pinigų sąjungos kūrimą;

91.

pabrėžia, kad euro zonai būtina didinti savo atsparumą galutinai nustatant institucinę sistemą, paremtą tiek sankcijomis, tiek paskatomis imtis būtinų veiksmų;

92.

pabrėžia, kad Stabilumo ir augimo paktas yra vienintelė šiuo metu esanti reguliavimo priemonė, kurią taikant makroekonomikos politikai ir ES viešiesiems finansams galima suteikti pamatinę reguliavimo sistemą;

93.

pažymi, kad perėjimą prie euro, kaip rodo pirmųjų dešimties euro egzistavimo metų balanso rezultatai, lydėjo šios zonos šalių konkurencingumo skirtumų padidėjimas ir jo pasekmės tapo dar blogesnės ekonomiškai silpnose šalyse, todėl euro zonos viduje atsirado svarbūs prekybos pusiausvyros sutrikimai; vis dėlto pažymi, kad visai Sąjungai teikiami euro privalumai pvz., privalumai, susiję su santykiniu ekonomikos stabilumu, kainų stabilumu ir žemu infliacijos lygiu, buvo itin svarbūs;

94.

pabrėžia, kad daugelis šalių turi susitvarkyti savo mokesčių sistemas ir stipriai sumažinti savo deficitus ir skolas; pritaria Tarybai, kad visose valstybėse narėse būtina užtikrinti fiskalinį tvarumą ir didesnį ekonomikos augimą ir užimtumą, todėl sutinka su tuo, kad reikia atitinkamai apibrėžti ir įgyvendinti fiskalinį konsolidavimą ir struktūrinių reformų planus;

95.

pažymi, kad tai gali paskatinti finansų konsolidavimo strategijas, dėl kurių vyriausybių gebėjimas veikti bus labai apribotas; tuo pačiu metu įspėja, kad šie taupymo paketai neturėtų lemti priemonių, kurios galėtų stabdyti ekonomikos atsigavimą, darbo vietų kūrimą ir socialinę sanglaudą;

96.

mano, kad Stabilumo ir augimo paktas yra svarbi priemonė, kurią taikant daromas spaudimas, kad valdžios sektoriaus finansai būtų tvarūs, o tai prisidėjo prie ekonominės atsakomybės euro zonoje; pripažįsta, kad dėl blogo įgyvendinimo jis netapo pakankama paskata geriausiai vykdyti kiekvienos valstybės narės ir visos euro zonos ekonomikos politiką; mano, kad ši ekonomikos politikos priemonė nebuvo skirta veikti kaip tvarus korekcinis procesas esamų pusiausvyros sutrikimų kompensavimui ir krizės arba labai silpno augimo laikotarpių valdymui; mano, kad valstybės narės turėtų ne tik taikyti galiojančias taisykles, bet ir įgyvendinti vidaus politiką, skatinančią augimą, naujoves, konkurencingumą ir siekti kokybinio tikslo, ir valstybės deficitas neturi viršyti tam tikrų ribų;

97.

mano, kad stabilumo ir augimo pakte neatsižvelgiama į kitus pusiausvyros sutrikimus, pvz., privačios skolos ir einamųjų sąskaitų, kurie taip pat daro įtaką pinigų sąjungai;

98.

pažymi, kad net kai paaiškėjo, jog kai kurių valstybių narių pateiktų statistinių duomenų tikslumas kai kuriais atvejais buvo ginčytinas, praėjusios kadencijos metu persvarstant direktyvą dėl Eurostato Taryba pasipriešino tam, kad Eurostatui būtų suteikti įgaliojimai atskirais atvejais tikrinti padėtį vietoje, kaip ragino Europos Parlamentas;

99.

mano, kad Mastrichto sutarties autoriai tikėjosi euro zonos valstybių narių konkurencingumo konvergencijos ir nenumatė didelių skirtumų, kurie galiausiai paskatino obligacijų grąžos skirtumų padidėjimą, nes dėl su tam tikrų valstybių narių mokumu susijusių nuogąstavimų buvo padidintos jų rizikos priemokos;

100.

pažymi, kad per pastaruosius mėnesius taikant Europos valstybinės paramos skyrimo taisykles buvo padaryta nemažai laikinų išimčių, todėl valstybės narės turėjo galimybę apriboti krizės poveikį; pažymi, kad augimo etapu, prie kurio mes pereiname, reikalingas tvirtas pagrindas, taigi šiomis aplinkybėmis reikia vėl palaipsniui grįžti prie įprastos valstybinės paramos teikimo tvarkos, kad Europoje visiems būtų užtikrintos vienodos sąlygos;

101.

ragina sustiprinti Stabilumo ir augimo pakto, ypač jo prevencinės dalies, nuostatas, kuriose numatyta galimybė naudoti tarpusavio spaudimą – šiuo metu esamą stipriausią priemonę – siekiant, kad valstybės narės laikytųsi Tarybos rekomendacijų; ragina, kad Komisijos atliekama ekonominė priežiūra būtų veiksmingesnė; mano, kad reikėtų plačiau išnagrinėti galimybę numatyti paskatas už fiskalinę konsolidaciją;

102.

siūlo įgyvendinant Stabilumo ir augimo paktą nustatyti veiksmingą paskatų ir baudų mechanizmą, kuris prisidėtų prie kelio bet kokiam dabartinės krizės pablogėjimui užkirtimo ir užtikrintų naujos krizės ateityje prevenciją;

103.

mano, kad daugiašalė priežiūra ir koregavimo reikalavimai turi būti susiję su deficito ir pertekliaus padėtimis atsižvelgiant į konkrečią kiekvienos valstybės padėtį, pavyzdžiui, jos demografinę padėtį, ir kad jie turi atsižvelgti į privataus įsiskolinimo lygmenį, darbo užmokesčio kitimą lyginant su darbo produktyvumu užimtumo raidą, ypač jaunimo užimtumo, ir einamųjų sąskaitų balansą; mano, kad šie veiksniai, jei jie negali būti taikomi kaip šiuo metu stabilumo pakte numatyti kriterijai, turi būti panaudoti kaip įspėjimo rodikliai; mano, kad reikia daugiau skaidrumo viešųjų finansinių duomenų srityje ir teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą dėl statistinių duomenų kokybės;

104.

ragina Komisiją sukurti sustiprintą Europos sankcijų sistemą, kuris įeitų į jos kompetencijos sritį euro zonoje, siekiant priversti valstybes nares laikytis Stabilumo ir augimo pakto taisyklių;

105.

mano, kad buvo įrodytas Stabilumo ir augimo pakto nepakankamas veiksmingumas koordinuojant mokesčių politiką, jo taikymas remiantis nacionaline valstybių politika sukėlė problemų, susijusių su įgyvendinimu ir informacijos teisingumu, taikant paktą nepavyko jo susieti su užimtumo lygmeniu ir darbo vietų kūrimu, kad būtų sukurtas tinkamai subalansuotas ekonomikos politikos priemonių derinimas ir taip pat nepavyko išspręsti klausimų, susijusių su realia konvergencija, konkurencingumu ir euro zonos sinergijų kūrimu; taigi mano, kad reikia toliau gerinti valstybių narių veiklos koordinavimą, ypač euro zonos ekonomikos, siekiant sustiprinti euro zonos ekonominę pusiausvyrą;

106.

mano, kad kartu su Parlamentu nustatytos, tiek stabilumui, tiek ekonominiam augimui skirtos bendrosios ekonominės politikos gairės turėtų būti naudojamos kaip pagrindas atliekant valstybių narių biudžetų aptarimą ir vertinimą prieš juos pristatant atitinkamiems nacionaliniams parlamentams;

107.

mano, kad turėdamos bendrą valiutą euro zonos valstybės narės turėtų žengti dar vieną žingsnį ir numatyti dalies valstybių narių garantuojamos skolos vertybinių popierių savitarpio emisiją, kuri būtų valdoma suteikiant pagrindą kompleksiškesnei daugiašalei priežiūrai padedant Europos valiutos fondui ir Europos finansinio stabilumo fondui ir užtikrinant didesnį euro zonos, kaip visumos, rinkos patrauklumą bei bendrą skolos valdymą;

108.

mano, kad struktūrinių reformų įgyvendinimui, ypač socialinio paskirstymo sistemų naujose valstybėse narėse įvedimui ir pertvarkymui, reikalinga didelė Sąjungos parama ir solidarumas; nepaisant jokių pasaulinės finansinės, ekonominės ir socialinės krizės aplinkybių euro zona ir II valiutų kurso mechanizmas (VKM II) turi būti toliau išplėsti naujomis valstybėmis narėmis, kurios tenkina Mastrichto kriterijus; tokie sprendimai, be kita ko, įrodytų pačios euro zonos stabilumą ir tvarumą;

109.

mano, kad didelių konkurencingumo skirtumų, kurie egzistuoja euro zonoje, panaikinimas išsaugant darbo užmokesčio augimo sąsają su produktyvumo didėjimu ir infliacijos lūkesčiais atlieka esminį vaidmenį vengiant euro zonos susiskaldymo;

110.

ragina iš esmės gerinti socialinį dialogą makroekonominiais klausimais, jis neturi apsiriboti socialinių partnerių informavimu apie siūlomas ar priimtas gaires;

111.

ragina Komisiją ir Tarybą apibrėžti išsamias bendras ES tvarios rinkos ekonomikos įgyvendinimo gaires; mano, kad tokios gairės turėtų būti apibrėžiamos kasmet remiantis vertinimu, kuris apima užmokesčio ir produktyvumo raidą nacionaliniu ir Europos lygmenimis, ir palaikant tinkamą socialinį dialogą;

112.

ragina parengti bendrą biudžeto strategiją siekiant atkurti ir išsaugoti ES kaip ilgalaikio ekonomikos augimo zoną;

113.

mano, kad veiksmingai naudojamos viešosios išlaidos siekiant ateities tikslų (švietimas, mokymai, infrastruktūra, moksliniai tyrimai, aplinkos apsauga ir t.t.) gali stabilizuoti ekonomiką, nes ilgainiui bus skatinamas didelis ir tvarus augimas; mano, kad aukštos kokybės atsakingas viešųjų išlaidų panaudojimas bei verslumo ir naujovių potencialo skatinimas privačiajame sektoriuje gali būti ekonominės ir socialinės pažangos variklis;

114.

pabrėžia, kad reikia sukurti stipresnį Stabilumo ir augimo pakto makroekonominės priemonės ir „Europa 2020“ nacionalinių reformų programų ryšį, kad šios programos būtų nuosekliai pristatomos ir kad būtų geriau lyginami nacionaliniai biudžetai, turint mintyje įvairių kategorijų išlaidas; mano, kad valstybės narės savo atitinkamos ekonomikos politikos neturėtų laikyti vien tik nacionalinio intereso klausimu, bet taip pat ir bendro intereso reikalu ir atitinkamai turėtų formuluoti savo politiką; primena valstybėms narėms didėjantį bendros ekonominės politikos gairių vaidmenį;

115.

primygtinai tvirtina, kad siekiant strategijos „ES 2020“ patikimumo, būtinas didesnis 27 ES valstybių narių nacionalinių biudžetų ir ES biudžeto suderinamumas ir papildomumas; pabrėžia, kad ES biudžetas turėtų atlikti didesnį vaidmenį atsižvelgiant į išteklių suvienijimą;

116.

mano, kad išmintingai panaudojamos viešosios investicijos gali turėti pagrindinio sverto poveikį ilgalaikėms investicijoms; siūlo išplėsti EIB įgaliojimus ir numatyti, kad jis galėtų leisti euroobligacijas siekiant investuoti į pagrindinius struktūrinius projektus vadovaujantis ES strateginiais prioritetais;

117.

nurodo, kad bendra valiuta tegali veikti, jei valstybės narės derina savo biudžeto politiką ir viena kitai atskleidžia savo sąskaitas; pripažįsta, kad šiam procesui būtinas glaudus bendradarbiavimas su nacionaliniais parlamentais;

118.

ragina Komisiją ir Tarybą su Eurostato parama didinti nacionalinių biudžetų išlaidų palyginamumą siekiant nustatyti įgyvendinamų politikos krypčių papildomumą ar konvergenciją;

119.

mano, kad Sąjunga ir valstybės narės turėtų siekti mokestinių principų, kurie neskatintų įsiskolinimo viešajame ir privačiame sektoriuose ir trumpalaikių kompensacijų privačiajame sektoriuje ir galėtų apimti progresyviąją nuolaidų sistemą, paremtą tinkamo darbo ir aplinkosaugos kriterijais, įvedimo;

120.

pažymi, kad finansų, ekonomikos ir socialinės krizės valdymui ir valstybių garantuojamų paskolų krizės įveikimui reikalingas ilgalaikis procesas, kuris turi būti gerai apibrėžtas ir užtikrinti pusiausvyrą ir tvarų vystymąsi; pripažįsta, kad gali tekti ieškoti augimo, teisingumo ir finansų stabilumo pusiausvyros ir kad tokie kompromisai turi būti politinio sprendimų priėmimo proceso dalis; ragina Komisiją pateikti pasiūlymų dėl finansų vystymosi atsižvelgiant į šiuos tikslus, visų pirma susijusius su strategija „ES 2020“ ir pateikti kompromisų, dėl kurių galėtų būti priimti politiniai sprendimai, paaiškinimų; tikisi, kad tai bus pagrindas, kuriuo remdamasi Sąjunga galės palengvinti diskusijas ir galės sudaryti sąlygas politinių sprendimų palyginimui po konsultacijų su visais finansų rinkų reforma suinteresuotais subjektais (bankais, investuotojais, indėlininkais ir socialiniais partneriais); be to, ragina Komisiją labiau įtraukti Parlamentą į šį procesą, ypač rengiant ir įgyvendinant strategiją „ES 2020“;

121.

ragina Sąjungą geriau pasirūpinti anticiklinėmis ekonominės politikos valdymo priemonėmis;

122.

mano, kad Lisabonos sutartyje numatytos visos šiuo laikotarpiu būtinos priemonės tikram Sąjungos ekonomikos valdymui ir geresnei valstybių narių viešųjų finansų stebėsenai įgyvendinti;

123.

atkreipia dėmesį į Mario Monti ir Louis Grech pranešimuose, kuriuos Europos Parlamentas priėmė 2010 m. gegužės 20 d., išsakytus raginimus skatinti visapusiškesnį požiūrį į vidaus rinką atsižvelgiant į strategiją ir suvokimą, kad strategija būtų veiksmingesnė ir atkurti visuomenės pasitikėjimą; pabrėžia tai, kokia svarbi yra „Bendrosios rinkos akto“ iniciatyva dėl teisės aktų ir įstatymo galios neturinčių aktų pasiūlymų siekiant stiprinti ir modernizuoti vidaus rinką, baigti įgyvendinti skaitmeninę vidaus rinką, taip pat sprendžiant problemas ir šalinant likusias kliūtis;

124.

mano, jog itin svarbu, kad Bendrosios rinkos aktas apimtų ambicingą socialinės ir vartotojų apsaugos darbotvarkę įtraukiant socialinę išlygą į visus su vidaus rinka susijusius teisės aktus, į su bendro ekonominio intereso paslaugomis susijusius teisės aktus, teisėkūros darbotvarkę dėl darbuotojų teisių stiprinimo, ambicingą teisėkūros paketą dėl vartotojų apsaugos, kurį taikant keičiamas piliečių kasdienis gyvenimas ir geriau koordinuojami mokesčiai suderinus įmonių pelno mokesčių bazę ir PVM tarifus;

125.

pažymi, kad vidaus rinkai, kuri yra pagrindinis Europos projekto elementas ir tvarios gerovės kūrimo ES pagrindas, reikia visų paramos;

126.

pažymi, kad vidaus rinka yra viena iš pagrindinių Europos augimo varomųjų jėgų; pabrėžia, kad 2020 m. ES strategija turėtų būti konkreti augimo ir užimtumo programa, kad būtų galima sureguliuoti ekonomikos krizę ir sustiprinti vidaus rinką;

127.

mano, kad pavienių valstybių iniciatyvos negali būti veiksmingos be koordinuotų veiksmų ES lygmeniu, o tam būtina, kad Europos Sąjunga turėtų vieną stiprią poziciją ir imtųsi bendrų veiksmų; solidarumas, kuriuo paremtas europinis socialinės ekonomikos modelis, ir nacionalinių sprendimų koordinavimas buvo itin svarbūs siekiant išvengti atskirų valstybių narių trumpalaikių protekcionistinių priemonių; išreiškia susirūpinimą, kad vėl atsiradus nacionalinio lygmens ekonominiam protekcionizmui bendroji rinka greičiausiai suirtų ir sumažėtų konkurencingumas, todėl to reikia išvengti; yra susirūpinęs, kad dabartinė ekonomikos ir finansų krizė gali būti naudojama protekcionistinių priemonių įvairiose valstybėse narėse atnaujinimui pagrįsti, nors ekonominio nuosmukio sąlygomis, priešingai, reikėtų taikyti bendrus apsaugos mechanizmus;

128.

mano, kad pažanga vidaus rinkoje neturėtų remtis mažiausiuoju bendru vardikliu; taigi ragina Komisiją vadovauti ir pateikti ryžtingus pasiūlymus; ragina valstybes nares naudoti tvirtesnio bendradarbiavimo metodą srityse, kuriose 27 valstybėms narėms susitarti neįmanoma; kitos valstybės vėliau galės prisijungti prie šių novatoriškų iniciatyvų;

129.

įspėja nesivadovauti teorija, kad Europos ekonomika kažkaip gali vystytis ir augti be laisvos ir sąžiningos prekybos su kuo daugiau pasaulio šalių, įskaitant mūsų pagrindinę šiandienos prekybos partnerę JAV ir besiformuojančios ekonomikos šalis, pvz., Kiniją, Indiją ir Braziliją; mano, kad Europos Sąjunga taip pat turėtų remtis savo pačios jėgomis geriau panaudodama savo vidaus rinką, tuo labiau, kad jos augimas iš esmės susijęs su vidaus paklausa;

130.

pabrėžia, kad reikia išnaudoti vidaus rinkos galimybes versle globalizacijos sąlygomis, kad Europoje būtų skatinamas darbo vietų kūrimas ir naujovės naujų technologijų srityje;

131.

mano, kad siekiant sukurti veiksmingą vidaus rinką Komisija turi parengti aiškų politinių prioritetų sąrašą ir priimti Bendrosios rinkos aktą, į kurį turėtų būti įtrauktos teisėkūros ir su teisėkūra nesusijusios iniciatyvos, kuriomis būtų siekiama sukurti didelio konkurencingumo socialinę rinkos ekonomiką;

132.

pripažįsta, kad Europos Sąjungoje vidaus rinkos kūrimas be kai kurių mokesčių suderinimo, visų pirma bendrovių mokesčių, ir socialinės apsaugos elementų apibrėžties iš dalies paskatino pernelyg didelę konkurenciją tarp valstybių narių, siekiančių pritraukti mokesčių mokėtojus iš kitų valstybių narių; nepaisant to, pažymi, kad vienas iš didžiausių vidaus rinkos privalumų – kliūčių judumui pašalinimas ir institucinio reglamentavimo suderinimas, taip pat kultūrinio sąmoningumo, integracijos, ekonomikos augimo ir Europos solidarumo skatinimas;

133.

rekomenduoja Komisijai atlikti nepriklausomą tyrimą siekiant nustatyti 20 labiausiai su bendrąja rinka susijusių nepasitenkinimo ir nusivylimo priežasčių, su kuriomis piliečiai susiduria kiekvieną dieną, ypač susijusių su elektronine prekyba, tarpvalstybine medicinine priežiūra ir profesinių kvalifikacijų abipusiu pripažinimu;

134.

ragina valstybes nares pagaliau pripažinti koreliacijos lenteles, susijusias su teisės aktų įgyvendinimu, siekiant, kad būtų skaidresni su teisėkūra susiję trūkumai;

135.

pabrėžia, kad gerai veikianti viešųjų pirkimų rinka yra itin svarbi vidaus rinkai; vis dėlto išlieka susirūpinęs dėl to, kad viešosios valdžios institucijos vis dar susiduria su didelėmis problemomis siekdamos savo politinių tikslų pagal sudėtingus taisyklių rinkinius ir užtikrindamos MVĮ prieigą prie viešųjų pirkimų rinkų;

136.

ragina Komisiją pateikti pasiūlymą numatyti „saulėtekio nuostatas“, kurias taikant būtų užtikrinama, kad ES vidaus rinkos teisės aktai iš karto įsigaliotų nustatytu metu, jei valstybės narės jų laiku neperkelia į savo teisę;

137.

mano, kad, numačius pagrįstas ir veiksmingas taisykles ekonomikos srityje, po dabartinio masto krizės būtų ženkliai prisidedama prie konkurencingumo; mano, kad ES valdžios institucijos ypatingai atsakingos už tai, kad reformų darbotvarkė būtų vykdoma, be kita ko, nacionalinių politinės valdžios institucijų;

138.

mano, kad Europa vėl turėtų tapti investicijoms ir gamybai palankia vieta, naujovių ir augimo geriausiu pavyzdžiu pasauliniu lygmeniu; mano, kad valstybinės ir privačios finansų įstaigos turi dėti visas pastangas siekdamos užtikrinti, kad finansų rinkos veiktų realios ekonomikos, mažųjų ir vidutinių įmonių labui;

139.

prašo Komisijos kasmet pateikti viešųjų ir privačiųjų investicijų poreikio įvertinimą ir nurodyti, kaip šis poreikis yra arba turėtų būti patenkintas;

140.

pripažįsta, kad toliau vystant Sąjungos vidaus rinką reikalingi koordinuoti veiksmai tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu siekiant, kad būtų panaudota geriausia patirtis kovojant su mokestiniu sukčiavimu ir mokesčių slėpimu ir tuo pat metu numatytos atitinkamos paskatos mokesčių mokėtojams, kad jie deramai mokėtų mokesčius, ir valstybių narių mokesčių institucijoms, kad jos priimtų veiksmingas prevencines priemones, skirtas kovai su bet kokio pobūdžio piktnaudžiavimu mokesčių srityje;

141.

mano, kad mokestinio sukčiavimo lygmens mažinimas padėtų mažinti valstybės biudžeto deficitą nedidinant mokesčių ir tuo pačiu metu išsaugoti išlaidas socialinėms reikmėms; yra susirūpinęs dėl vidaus rinkos sutrikdymo dėl skirtingo mokestinio sukčiavimo lygmens valstybėse narėse; ragina Komisiją parengti poveikio vertinimą siekiant įvertinti skirtingas problemas, kilusias dėl mokesčių vengimo ir šešėlinės ekonomikos visose valstybėse narėse;

142.

atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant tvarių valstybės finansų reikia ne tik atsakingai leisti lėšas, bet taip pat numatyti tinkamus ir socialiai teisingus mokesčius, pasiekti, kad nacionalinės mokesčių įstaigos šiuos mokesčius veiksmingai surinktų ir kad būtų aktyviau kovojama su vengimu mokėti mokesčius; ragina Komisiją pasiūlyti priemonių, kurios padėtų valstybėms narėms vėl subalansuoti savo sąskaitas ir finansuoti viešojo sektoriaus investicijas randant naujų finansavimo šaltinių, rinkinį;

143.

atsižvelgdamas į Mario Monti atliktus darbus pažymi, kad valstybės pajamų augimas, susijęs su gerais ekonominiais pasiekimais, skatino mokesčių mažinimą; pažymi, kad darbo jėgos apmokestinimas turėtų būti mažinamas siekiant didinti Europos konkurencingumą; remia Mario Monti pasiūlymus dėl Mokesčių politikos grupės sukūrimo suvienijant valstybių narių atstovus, nes tai – svarbus žingsnis siekiant skatinti Europos šalių dialogą; ragina politikos grupę visų pirma diskutuoti dėl mokesčių sistemos bazės, kurią taikant būtų siekiama aplinkos apsaugos tikslų ir remiamas išteklių naudojimo efektyvumas; teigiamai vertina 2011 m. Komisijos darbo programoje pateiktą pasiūlymą dėl direktyvos dėl bendros konsoliduotos įmonių pelno mokesčių bazės;

144.

pripažįsta, kad pagrindinė institucinio pagerėjimo ir ekonominio augimo valstybėse narėse paskata – tai jų suverenitetas spręsti, kaip jos pageidauja rinkti mokesčius; mano, kad itin svarbu mažinti su darbu susijusius mokesčius, kad labiausiai nepasiturintys asmenys ir vidurinės klasės atstovai turėtų galimybę už savo darbą gauti orų gyvenimą užtikrinantį atlyginimą;

145.

pasisako už mokestinę sistemą, kurią taikant galima mažinti naštą darbo jėgai, numatyti paskatas kurti darbo vietas, skatinti naujoves ir ilgalaikes investicijas;

146.

mano, kad sanglaudos politika turėtų būti vertinama kaip vienas iš Sąjungos ekonomikos politikos ramsčių, prisidedančių prie ES investicijos strategijos;

147.

pažymi, kad sanglaudos politika tapo svarbiu Europos ekonomikos atkūrimo plano elementu, nes ši viešoji politika gali būti panaudota įveikiant krizę, skatinant trumpalaikę paklausą ir tuo pačiu metu investuojant į ilgalaikį augimą ir konkurencingumą;

148.

mano, kad sanglaudos politikos tvirtumas susiejant ekonomikos atkūrimą su ilgalaikiu augimu paremtas trimis pagrindinėmis charakteristikomis; pagal ją nustatomos strateginės sąlygų, kurios taikomos perduodant išteklius, gairės, privalomos tiek valstybėms narėms, tiek regionams; pagal ją valstybėms narėms ir regionams paliekama galimybių intervencines priemones pritaikyti prie vietos specifinių sąlygų; ji turi tikslų siekimo stebėjimo ir rėmimo gebėjimų;

149.

pabrėžia, kad nevienodas krizės poveikis Europos teritorijoje rodo skirtingus konkurencijos pradžios taškus ir kad labai skiriasi naudojimosi antikrizinėmis priemonėmis mastas, o tai reiškia, kad ilgalaikės perspektyvos yra skirtingos; pabrėžia, kad jeigu nebus politikos, skirtos konkrečioms problemos diferencijuotai spręsti, krizės rezultatas gali būti susilpnėjusi teritorinė sanglauda; pažymi, kad kai kuriose šalyse, kurioms ši krizė turėjo didžiausią poveikį, dėl sanglaudos politikos gauta dauguma visų viešųjų investicijų;

150.

mano, kad strategija pasibaigus krizei bus veiksmingesnė, jei regionai ir miestai bus įtraukti į jos įgyvendinimą; daugiapakopis valdymas suteikia daugiau galimybių kuriant politiką, kuri leidžia veiksmingiau skatinti ekonomikos atkūrimą ES, nes regionų ir vietos lygmenų valdymo institucijos Europoje gali siekti Europos bendrų strateginių tikslų atsižvelgdamos į savo teritorines ypatybes, pasinaudoti jų žinioje esančiomis politikos priemonėmis ir visų partnerių, t. y. įmonių, universitetų ir pilietinės visuomenės atstovų, entuziazmu;

151.

nurodo, kad šiandien esama daugybės vietos ir regioninio valdymo politikos priemonių; naujovėms, kurios gali padidinti našumą, ir ekologijai, dėl kurios gali atsirasti nauja paklausa ir rinkos, dėmesys turi būti skiriamas regionų ir vietos lygmenimis ir reikalingas su jomis susijęs integruotas vietos lygmens požiūris į investicijų ir augimo politiką; regionas, miestas ar kaimo vietovė gali būti vieta, kurioje galima suburti visus partnerius ir rasti visus sprendimui reikalingus elementus;

152.

taigi reiškia savo susirūpinimą dėl menkos pažangos perduodant įgaliojimus bendruomenėms, atsižvelgiant į tai, kad vietos ir kaimo bendruomenės sukuria su ekonomika, užimtumu ir bendruomenių vystymu susijusias galimybes, ir kad teikiant paramą šioms bendruomenėms galima sumažinti atskirtį stiprinant bendruomenės struktūrą ir didinant jos įsisavinimo pajėgumus;

153.

pažymi, kad, kadangi regionai įgis vis daugiau svarbos skatinant ES ekonomikos darbotvarkę, reikia stiprinti skolinimą vietos lygmeniu, o tai galima skatinti per stiprius regioninius bankus; nurodo, kad reguliuojant finansinių paslaugų pramonę reikėtų atsižvelgti į poreikį skatinti verslumą ir finansuoti MVĮ, ir kad finansinė parama MVĮ pagal sanglaudos politiką turėtų būti nukreipta į rizikos kapitalo finansavimą, tai leistų aktyviau dalyvauti bankininkystės sektoriui ir veiksmingiau panaudoti struktūrinių fondų lėšas;

154.

ragina vykdyti tolesnę esamos sanglaudos politikos struktūros reformą, kad būtų galima greičiau ir veiksmingiau teikti lėšas valstybėms narėms, regionams ir miestams; pažymi, kad reikalingas didesnis lankstumas, ir kad Komisija, apibrėždama būsimą sanglaudos politiką, turi į tai atsižvelgti;

155.

mano, kad visas Europos Sąjungos ilgalaikio investavimo strategijas, pagrįstas sanglaudos politika, būtina susieti su rezultatais konkurencingumo, naujovių, darbo vietų kūrimo, ekologiško ekonomikos augimo, ekonominės, socialinės ir teritorinės visų pirmą senųjų ir naujųjų valstybių narių sanglaudos Europos lygmeniu gerinimo srityse;

156.

ragina strategijoje „ES 2020“ numatyti bendrą ES ateities sampratą, pagal kurią būtų numatyta konkurencinga, socialinė ir tvari Sąjunga, kurioje priimant sprendimus didžiausias dėmesys būtų skiriamas žmonėms ir aplinkos apsaugai;

157.

mano, kad norint pasiekti šiuos tikslus metas atidžiai koordinuoti makroekonomikos politiką kaip prioritetinio tikslo siekiant didinti Sąjungos augimo potencialą ir dėmesį sutelkiant į integracinio ir tvaraus vystymosi modelį, be kurio negali būti išspręsta nė viena iš mūsų problemų; mano, kad į tai turėtų būti sutelktas dėmesys naujoje strategijoje „ES 2020“;

158.

pripažįsta, kad siekiant išvengti euro krizės sprendimų, dėl kurių ilgą laiką truktų ekonomikos stagnacija, Sąjungai derėtų tuo pačiu metu įgyvendinti tvaraus ekonominio augimo spartinimo strategiją kartu su reformomis, skirtomis konkurencingumui grąžinti ir pagerinti;

159.

atkreipia dėmesį į penkis pagrindinius tikslus, dėl kurių susitarė Europos Vadovų Taryba – užimtumo lygio, mokslinių tyrimų ir plėtros, išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, švietimo lygmens ir socialinės įtraukties; pabrėžia, kad šie pagrindiniai turėtų būti suformuluoti atsižvelgiant į dėsningą ir nuoseklią tvaraus vystymosi strategiją, į kurią būtų įtrauktos ekonominės, socialinės ir aplinkosaugos politikos darbotvarkės;

160.

mano, kad švietimui Europos ekonominėje strategijoje turėtų būti skiriamas pagrindinis dėmesys ir kad turėtų būti siekiama padidinti bendrą visų lygių mokymo ir švietimo kokybę ES derinant kompetenciją ir lygias galimybes ir reformuojant tradicinį švietimo modelį; mano, kad Sąjungoje švietimas turėtų būti bendra gėrybė, turėtų būti investuojama į visas švietimo sistemos sritis, švietimo kokybę ir galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą didinimą; siūlo, kad Europos mastu būtų sukurta nuolatinė ir plačios apimties mokymosi visą gyvenimą sistema, pagal kurią programos „Erasmus“ ir „Léonardo“, susijusios su judumu švietimo ir mokymosi srityje, taptų labiau prieinamos; pažymi, kad būtina skubiai padidinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, ypač atsižvelgiant į 7–osios bendrosios programos laikotarpio vidurio vertinimą ir kitą ES finansinę programą;

161.

pažymi, kad kova su jaunimo nedarbu ir veiksmingas įgūdžių ir rinkos poreikių atitikties gerinimas turėtų būti pagrindiniai klausimai; mano, kad reikia kurti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę švietimo srityje ir tarptautinis studentų ir mokslininkų judumas vykdant mainus ir stažuojantis turėtų būti panaudotas siekiant didinti tarptautinį Europos aukštojo mokslo institucijų patrauklumą, o išlaikant tikslą 3 proc. BVP skirti moksliniams tyrimams ir plėtrai bus skatinamos naujovės vykdant mokslinius tyrimus ir sudarant sąlygas aukštajam mokslui;

162.

mano, kad Komisijos pasiūlytoje strategijoje „ES 2020“ dėmesys turėtų būti sutelktas į biurokratijos vidaus rinkoje mažinimą iki 2012 m. 25 proc. sumažinus administracinę naštą verslui ir į veiksmingumo didinimą naudojant internetą, kaip ES masto elektroninės rinkos, kurioje kuriamos naujos paslaugos ir darbo vietos, pagrindinį elementą;

163.

mano, kad strategijos „ES 2020“ valdymo struktūra turėtų būti sustiprinta siekiant užtikrinti, kad jos tikslas bus pasiektas; mano, kad siekiant naujos strategijos sėkmingumo reikalingas platesnis privalomų priemonių naudojimas, o ne tolesnis atvirojo koordinavimo metodo taikymas ekonomikos politikos srityje; ragina Tarybą ir Komisiją pasiūlyti ekonominę strategiją, skirtą ekonomikai atkurti ir visų pirma grindžiamą ES priemonėmis, o ne tik tarpvyriausybinėmis iniciatyvomis;

164.

supranta, kad vien tik gero valdymo ar ekonominiu požiūriu efektyvios vyriausybės nepakaks Europos Sąjungos ekonominio augimo strategijai, kuri ES būtina siekiant įveikti krizę ir reaguoti į konkurenciją pasauliniu mastu, nustatyti; vis dėlto yra įsitikinęs, kad dešimt Ekonominės ir pinigų sąjungos metų unikaliame euro kontekste parodė tokios strategijos būtinybę;

165.

primygtinai ragina, kad strategijoje „ES 2020“ turėtų būti įtrauktas tikslas per pusę sumažinti skurdą ES ir pabrėžia, kad dauguma šiuo metu skurde gyvenančių europiečių arba europiečių, kuriems gresia skurdas, yra moterys, ypač vyresnio amžiaus moterys, migrantės, vienišos motinos ir artimuosius prižiūrinčios moterys; be to, mano, kad reikėtų atsižvelgti į gyvenimo ciklų perspektyvą, nes tėvų skurdas tiesiogiai veikia vaiko gyvenimą, vystymąsi ir ateitį;

166.

ragina parengti ambicingą ilgalaikę kovos su skurdu strategiją, kuria būtų siekiama sumažinti netolygumus ir socialinę atskirtį ir kurioje būtų numatyti į ateitį orientuoti skurdo ir dirbančių skurstančių asmenų skaičiaus mažinimo tikslai; siūlo, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, įvairią praktiką, kolektyvines derybas, valstybių narių nacionalinę teisę ir europinius kriterijus, atspindinčius kiekvienos valstybės narės gyvenimo lygį, vykdyti Europos Sąjungos pagrindų politiką, susijusią su minimalių pajamų sistemomis; taip pat ragina nustatyti vaiko pašalpą siekiant minėtųjų skurdo, netolygumų ir socialinės atskirties mažinimo tikslų;

167.

mano, kad valstybės narės prieš priimdamos savo stabilumo ir ekonominio augimo (strategijos „ES 2020“) programas turėtų organizuoti diskusijas atitinkamuose nacionaliniuose parlamentuose;

168.

pažymi, kad kadangi pagal Komisijos inovacijų diegimo rezultatų suvestinę Europos moksliniai tyrimai ir naujovės dar labai atsilieka nuo Japonijos ir Jungtinių Valstijų;

169.

mano, kad Europos Sąjunga turi ne tik finansuoti mažas ir vidutines įmones, bet ir vadovautis iniciatyva grindžiama ir suderinta mokslinių tyrimų ir naujovių finansavimo koncepcija, imtis vadovaujamojo vaidmens, susijusio su naujais užimtumo sektoriais, ir skatinti privačias investicijas;

170.

pažymi, kad perėjimas prie energiją taupančios ekonomikos kaip būdo padidinti ES energetinį saugumą turėtų būti vienas iš Komisijos ir valstybių narių prioritetų; mano, kad ES turėtų skatinti naujoves energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių srityje ir didžiausią dėmesį skirti mažai anglies dioksido išskiriantiems vietos šaltiniams;

171.

mano, kad energijos tinklų jungiamieji vamzdynai yra itin svarbus energetikos sektoriaus vidaus rinkos veikimui bei platesnio masto energijos gamybai iš atsinaujinančių šaltinių; pabrėžia pažangiųjų elektros energijos tinklų plėtros svarbą;

172.

atkreipia dėmesį į tai, kad MVĮ turėtų būti atsinaujinančių ir energiją taupančių technologijų kūrimo pagrindas; pažymi, kad itin svarbu sukurti finansines priemones, skirtas energijos vartojimo efektyvumui ir naujovėms energijos iš atsinaujinančių šaltinių srityje skatinti;

173.

mano, kad investicijos į būsto ir viešojo transporto parko atnaujinimą turi būti prioritetas siekiant sumažinti su energija susijusias išlaidas ir energijos stygių ir inicijuoti teigiamą ilgalaikį procesą;

174.

pasisako už sąžiningą ir teisingą laipsnišką perėjimą prie ekologiškos ekonomikos; mano, kad dėl perėjimo kilusio nedarbo problema turi būti iš anksto sprendžiama didinant mokymų skaičių ir gerinant su naujomis technologijomis susijusius darbuotojų įgūdžius; energijos nepriteklius kelia didelį ir vis didėjantį susirūpinimą;

175.

ragina Komisiją sukurti ir pasiūlyti mechanizmą, kurį taikant MVĮ ir kitiems naujoves diegiantiems subjektams būtų pasiūlytos lėšos rizikai sumažinti, kai vykdoma viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė ir naudojamasi privataus kapitalo fondais, o Europos investicijų banko lėšos ir viešosios valstybių narių lėšos, pasinaudojant Europos investicijų fondo su rizika susijusių garantijų mechanizmu, būtų skirstomos per privatų kapitalo fondą, nes vykdant projektus taip būtų galima privačias investicijas padidinti iki 80 %;

176.

remia finansų įstaigų, kurių tikslas – visoje Sąjungoje teikti finansavimą naujoviškiems projektams, itin svarbiems būsimam tvariam augimui, kūrimą;

177.

primygtinai ragina Komisiją imtis priemonių, kad būtų pažalintos administracinės kliūtys, ir sukurti geresnes sąlygas naujovėms, pvz., sukuriant bendrą ES patentą; atkreipia dėmesį į tai, kad gerais ketinimais vadovaujantis sukurtos programos, kuriomis siekiama skatinti konkurencingumą ir formuoti tvarią ekonomiką, veikia netinkamai, nes MVĮ, universitetai ir tarptautinės įmonės atgrasomos nuo dalyvavimo Europos programose;

178.

pažymi, kad fiskalinė ir pinigų politika nepakeičia struktūrinės reformos, kurią vykdant turi būti sprendžiamos pagrindinės Europos ekonomikos problemos: sparčiai augančios skolos ir deficitas, senėjimas, infliacijos augimo arba defliacijos proceso tikimybė, pavojai pramonės sektoriui, kurie kyla dėl klimato kaitos politikos, ypač susiję su netikrumu dėl naujų tikslų ir standartų, mažu produktyvumu ir nepakankamu konkurencingumu; ragina veiksmingiau naudoti viešąsias lėšas Europos ir nacionaliniu lygmenimis; mano, kad tvirtinant suderintus tikslus ir politiką svarbu atsižvelgti į krizės laiko ir intensyvumo skirtumus, taip pat į skirtingas atskirų valstybių narių ex ante fiskalines pozicijas ir pozicijas pinigų politikos srityje; mano, kad šios pastangos turėtų skatinti greitesnę tikrą nacionalinių ekonomikos sistemų konvergenciją;

179.

mano, kad Europos sėkmės strategija turi būti paremta patikima fiskaline politika, kuria skatinamos naujovės, švietimas ir darbuotojų galimybės įsidarbinti – tai vienintelis būdas tvariai skatinti našumą, užimtumą ir augimą;

180.

atkreipia dėmesį į tai, kad klimato kaitos ir išteklių nepakankamumo klausimo sprendimas ir biologinės įvairovės praradimo sustabdymas yra bendrosios būsimo Europos ekonomikos augimo sąlygos; pažymi, kad dėl to šis augimas turi būti paremtas ekonomikos augimo atskyrimu nuo išteklių naudojimo, ekologiškomis naujovėmis ir ekologiniu požiūriu tvaria ekonomine pažanga;

181.

teigiamai vertina 2007 m. Europos Vadovų Tarybos priimtą strategiją, pagal kurią numatoma didinti ES energetinę nepriklausomybę ir apibrėžti aiškius įsipareigojimus kovoti su klimato kaita; mano, kad dėl krizės dar labiau išryškėjo šios strategijos tinkamumas; vis dėlto mano, kad norint, jog ši strategija būtų sėkminga, be vidaus rinkos reguliavimo elementų ji turi apimti ir ambicingesnius Sąjungos veiksmus;

182.

mano, kad vienas iš Europos Sąjungai kylančių didelių uždavinių yra išsaugoti savo konkurencingumą, didinti augimą ir kovoti su dideliu nedarbu;

183.

pakartoja, kad aukšta darbo vietų kokybė turėtų būti pagrindinis 2020 m. strategijos prioritetas ir kad siekiant pagerinti užimtumo rodiklį būtina daugiau dėmesio skirti gerai veikiančioms darbo rinkoms ir socialinėms sąlygoms; taigi ragina priimti naują darbotvarkę, skirtą deramo darbo skatinimui, darbuotojų teisių visoje Europoje užtikrinimui ir darbo sąlygų gerinimui;

184.

mano, kad naujoje strategijoje turi būti labiau pabrėžiamas deramas darbas, įskaitant kovą su nedeklaruotu darbu, ir didesnis dėmesys skiriamas užtikrinimui, kad asmenys, kurie šiuo metu nedalyvauja darbo rinkoje, galėtų įgyti prie jos prieigą;

185.

mano, kad naujoje strategijoje derėtų skatinti darbo rinkas, kuriose gerinamos dirbančių asmenų paskatos ir sąlygos, kartu didinant darbdavių suinteresuotumą įdarbinti asmenis ir išlaikyti juos darbo vietose;

186.

nurodo, jog svarbu atkreipti dėmesį į pasaulio mastu mažėjantį Europos konkurencingumą; mano, jog turint omenyje tai, kad numatoma, jog ilgainiui trūks darbo jėgos, svarbu mąstyti apie tai, kas bus po krizės, ir ištirti Europos sistemas, skirtas žinių migracijos galimybėms sudaryti ir užkirsti kelią Europos protų nutekėjimui;

187.

mano, kad ryžtingi ir valingi veiksmai užimtumo srityje yra būtini, ypač atsižvelgiant į tai, kad Sąjungai kyla pavojus atkurti ekonomiką neužtikrinant tvaraus darbo vietų kūrimo;

188.

ragina Sąjungą savo veiksmus kuriant darbo vietas sieti su kovos su skurdu ir socialine atskirtimi priemonėmis ir su efektyviu vidaus rinkos ES darbuotojams veikimu siekiant užkirsti kelią tam, kad krizė nepaskatintų dar didesnės nelygybės;

189.

ragina valstybes nares ir Komisiją iki 2020 m. pasiekti 75 proc. vyrų ir moterų užimtumo lygį mažinant darbo rinkos susiskaldymą ir dedant daugiau pastangų sudaryti sąlygas, kad būtų galima suderinti darbą, su priežiūra susijusias pareigas ir šeimos gyvenimą;

190.

mano, kad pastangos kurti darbo vietas turi būti orientuotos į jaunimo įdarbinimą, o tam reikia daugiau lyčių aspektu grindžiamų programų, kurių tikslas – suteikti jaunimui tikrojoje ekonomikoje reikalingų įgūdžių;

191.

pabrėžia būtinybę sukurti viską apimančią ir konkurencingą darbo rinką, suteikiant darbdaviams didesnį lankstumą, bet tuo pat metu užtikrinant nedarbo pašalpas, kurios derinamos su aktyviu darbo paieškų rėmimu, jei netenkama darbo;

192.

mano, kad nors už švietimą ir turėtų būti atsakingos valstybės narės, tačiau būtina, kad ES investuotų į visas švietimo sistemos sritis, švietimo kokybę ir galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą didinimą ir ES mastu būtų pripažįstama su minėtais dalykais susijusi kvalifikacija; siūlo, kad Europos mastu būtų sukurta nuolatinė ir plačios apimties mokymosi visą gyvenimą gairių sistema, pagal kurią taptų labiau prieinamos Sąjungos programos „Erasmus“ ir „Léonardo“, susijusios su judumu švietimo ir mokymosi srityje;

193.

primena, kad užimtumas yra vienas iš pagrindinių ekonomikos veiksnių, nes jis prisideda prie perkamosios galios didėjimo; mano, kad ES turėtų siekti visiško aukštos kokybės užimtumo ir kad tvarus vidaus rinkos veikimas priklauso nuo darbo rinkos, kurioje siūlomas deramas darbas ir skatinamos naujovės;

194.

ragina valstybes nares taikant darbo rinkos politikos priemones spręsti ciklines ir ilgalaikes nedarbo problemas;

195.

mano, kad Europai reikalingas patikimas augimas siekiant, kad būtų išlaikyta jos socialinė sistema, kuri prisideda prie Europos socialinės rinkos ekonomikos konkurencingumo;

196.

pažymi, kad svarbu sudaryti sąlygas judumui, nes tai taip pat padeda bendrovėms rasti joms reikalingus įgūdžius turinčių darbuotojų, o vidaus rinka geriau veikia, taip pat ir krizės metu; pažymi, kad darbuotojų judumas turi būti susijęs su darbo sąlygų gerinimu;

197.

pažymi, kad MVĮ ir verslininkai atlieka svarbų vaidmenį visose ekonomikose ir yra pagrindiniai užimtumo ir pajamų kūrėjai bei naujovių ir augimo varomoji jėga; mano, kad MVĮ yra labai svarbios būsimam vystymuisi, augimui ir gerovei ES ir kad prioritetą teikiant MVĮ galima sustiprinti ES konkurencingumą pasaulyje;

198.

mano, kad metas žvelgti į priekį ir pasimokyti iš praeities, laikui bėgant įgyvendinti struktūrinius pokyčius, dėl kurių mūsų MVĮ taptų konkurencingesnės ir pasirengusios įveikti papildomą spaudimą, kuris atsiras dėl globalios aplinkos ir konkurentų gebėjimo patekti į vis naujoviškesnes rinkas; taip galimai bus užtikrinamos darbo vietos daugeliui iš labiau pažeidžiamų darbuotojų ir jų šeimoms;

199.

pripažįsta, kad reikia persvarstyti šiuo metu ES taikomą MVĮ apibrėžtį ir sušvelninti su darbuotojų skaičiumi susijusį kriterijų, kad būtų galima vykdyti tikslingesnę MVĮ skirtą politiką;

200.

suvokia, kad nustatyti siekiai skatinti pramonės ir MVĮ novatoriškumą nebus įgyvendinti vien tik didinant bendras galimybes gauti kapitalo ir kad taip pat derėtų numatyti tikslą įvairinti finansavimo šaltinius;

201.

mano, kad vykstant atkūrimo procesui ypatingą dėmesį reikia skirti MVĮ vaidmeniui, susijusiam su našumu ir naujo turto kūrimu, todėl reikia diegti mechanizmus, kuriuos taikant būtų užkertamas kelias tam, kad MVĮ pasitrauktų iš rinkos, didėtų nedarbas ir toliau tęstųsi nestabili ekonominė padėtis; mano, kad taip pat reikėtų užtikrinti veiksmingą Europos socialinio fondo lėšų paskirstymą;

202.

mano, kad MVĮ turėtų būti laikomos varikliu vykdant mažesnes investicijas, finansuojamas iš Sanglaudos fondo; mano, kad atsižvelgiant į tai labai svarbu skirti lėšų universitetams ir skatinti partnerystę su MVĮ;

203.

suvokia, kad ES vidaus rinka sudaro sąlygas produktyviai verslo aplinkai visoje Sąjungoje ir kartu teikia naudą vartotojams; nepaisant to, supranta, kad MVĮ veikdamos vidaus rinkoje susiduria su daugybe sunkumų ir dažnai jų veikla netampa veiksminga ir kad MVĮ, visų pirma labai mažų įmonių lygmeniu, turi būti remiamos, kad galėtų vykdyti veiklą visoje vidaus rinkoje, o jų informuotumas apie veiklos galimybes turi būti padidintas iki tokio lygmens, kurį pasiekus įmanoma steigti transeuropines sistemas, nes tik tada MVĮ galės ištirti verslo galimybes, atrasti papildomumą ir, galų gale, galės rasti priemonių prieigai prie Sąjungos rinkų;

204.

mano, kad piliečių aktyvumo ir produktyvumo išsaugojimas po jų išėjimo į pensiją, be kita ko, atitinka Europos ekonominius interesus, o jų patirties praradimas gali būti sušvelnintas skatinant pagyvenusius piliečius išlikti aktyviems pasitelkiant lankstesnes struktūras ir tinklus, paremtus jų pilietiniu dalyvavimu ir susiejant juos su ekonominiais subjektais ir mokslu; mano, kad MVĮ galėtų gauti daugiausiai naudos iš tokio neformalių struktūrų tinklo, į kurį būtų galima kreiptis dėl konsultacijų, nes daugelis MVĮ sunkiai išgali įsigyti tokias paslaugas iš šalių ekonomikoje veikiančių konsultavimo subjektų; nurodo, kad pagyvenusių piliečių sukauptos žinios ES lygmeniu įsteigus atitinkamą tinklą turi būti platinamos visų naudai;

205.

ragina Europos Sąjungą remti savo MVĮ, kurios yra pagrindinės darbo vietų kūrėjos, tinklą palengvinant jų galimybes gauti paskolas, visų pirma remiant garantijų sistemas ir kuriant naujus standartinius produktus, skirtus derinti mažesnių įmonių paskolas ir nuosavą kapitalą; ragina Sąjungą įsteigti MVĮ skirtą ES garantijų fondą; taip pat ragina įvertinti jau naudojamas finansavimo priemones, ypač Konkurencingumo ir inovacijų programą (KIP), ir įsipareigoti ES garantuotas paskolas padaryti prieinamomis visose valstybėse narėse veikiančioms įmonėms bei vystyti paslaugas MVĮ ir socialinio dialogo struktūras;

206.

ragina Sąjungą siekti labiau subalansuotos MVĮ finansavimo struktūros; nurodo, kad reikia didinti MVĮ finansavimo dalį, gaunamą iš kapitalo rinkų; mano, kad reikia didinti MVĮ finansavimo dalį, gaunamą iš kapitalo rinkų, rizikos kapitalo, investuotojų „globėjų“ (angl. angel investors) bei viešojo ir privataus sektoriaus partnerysčių, ir šį procesą skatinti; ragina Komisiją ir valstybes nares ženkliai mažinti MVĮ taikomas su viešaisiais pirkimais susijusias biurokratines procedūras, mažinti biurokratizmą, nes tai itin svarbuMVĮ gerovei;

207.

ragina kurti specializuotas akcijų rinkas, kurios aptarnautų vien tik MVĮ ir turėtų menkus prieigos apribojimus, kad būtų palengvintas kapitalizacijos procesas; mano, kad MVĮ turėtų skirti daugiau dėmesio nuosavam kapitalui, todėl siūlo pašalinti neigiamas mokesčių paskatas abiem rinkos pusėms – investuotojams ir rinkai;

208.

ragina ES valstybes nares apsvarstyti galimybes imtis derinti MVĮ apmokestinimą; mano, kad skatinant ES ekonomikos atkūrimą itin svarbu užbaigti vidaus rinkos kūrimą, suteikiant MVĮ tarpvalstybinio finansavimo ir verslo galimybes;

209.

pabrėžia, kad itin pageidautina natūrali pramonės ir naujovių (taigi ir švietimo) sąsaja; naujovių kūrėjai, įskaitant MVĮ, turi būti priešakyje investicijų atžvilgiu Europos ir nacionaliniu lygmenimis; pažymi, kad, kadangi naują verslą pradedančios naujoves diegiančios MVĮ iš esmės prisiima didelę bankroto riziką, reikia persvarstyti visą jų finansavimą ir su tuo susijusius veiksmus; taip pat, kadangi šioms veiklą pradedančioms novatoriškoms įmonėms sunkiausia gauti finansavimą per bankininkystės sistemą, konkrečiai šiems subjektams turi būti parengtos paskolų garantijų priemonės;

210.

siūlo, kad Komisija parengtų projektą „Viena MVĮ – viena darbo vieta“, ES lygmeniu sukurdama naują finansinę priemonę MVĮ veiklai Sąjungoje skatinti; mano, kad derėtų pasiekti labiau subalansuotos MVĮ finansavimo sandaros;

211.

ragina persvarstyti Smulkiojo verslo akto dokumentą, įtraukiant visoms valstybėms narėms taikytinas privalomas nuostatas, taip pat parengti naują Socialinį smulkiojo verslo aktą, kuris būtų skirtas būtinam Europos socialinės rinkos ekonomikos stiprinimui laikotarpiu po krizės;

212.

rekomenduoja „vieno langelio“ principu veikiančią instituciją; šios „vieno langelio“ institucijos būtinos visiems MVĮ aktualiems administraciniams klausimams spręsti; mano, kad labai svarbu mažinti MVĮ tenkančią administracinę naštą ir su MVĮ susijusiuose Europos teisės aktuose nustatyti socialinius aspektus; mano, kad Europa turi tapti MVĮ palankiausiu pasaulio regionu;

213.

pažymi, kad nors kai kurios besiformuojančios ekonomikos ir besivystančios šalys, regis, išvengė blogiausių krizės pasekmių, 40 proc. besivystančių šalių finansų krizė vis dėlto turėjo didelį poveikį ir numatoma, kad dėl to 90 mln. žmonių patirs skurdą;

214.

ragina dar kartą patvirtinti įsipareigojimus, kad 0,7 proc. valstybių narių BNP būtų skiriama vystymosi pagalbai ir papildomų naujoviškų finansavimo šaltinių paieškai siekiant besivystančiose šalyse užpildyti finansavimo spragą, kurios priežastis – smunkanti ekonomika;

215.

prašo Europos bendrovių, ypač daugiataučių, užtikrinti subrangos pagrindu gamybos grandinėje veikiančių jų įmonių socialinę atsakomybę;

216.

pripažįsta trūkumus ir problemas, kurias sukėlė teisiškai privalomų įgaliojimų trūkumas ir sąsajų tarp pasaulinių finansų ir ekonominių institucijų nebuvimas; todėl teigiamai vertina iniciatyvas reformuojant stiprinti TVF ir kitų JT institucijų efektyvumą, pasaulinį mastą ir atskaitomybę, kad joms būtų suteikti įgaliojimai tapti visaapimančio ekonomikos ir finansų sektorių koordinavimo iniciatyvų platforma ir prireikus joms būtų suteikti įgaliojimai nustatyti teisiškai privalomas taisykles tarptautinių konvencijų pavidalu;

217.

mano, kad vienas iš ES globalių iššūkių yra jos ekonominės galios derinimas su atitinkama svarba pasaulinėje arenoje ES kalbant vienu balsu; mano, kad vienas iš pagrindinių ES užsienio politikos projektų turi būti siekimas JT ir su JT susijusias institucijas pertvarkyti į pasaulines institucijas, kurios turėtų tikrą politinę įtaką sprendžiant tarptautines problemas, pvz., klimato kaitos, finansų priežiūros ir reguliavimo, skurdo mažinimo ir Tūkstantmečio vystymosi tikslų siekimo problemas;

218.

ragina Europos Vadovų Tarybą surengti G 20 aukščiausiojo lygio susitikimą, išimtinai skirtą būtinai valdymo pasauliniu mastu reformai;

219.

griežtai smerkia mokesčių rojumi vadinamų teritorijų, kurios skatina vengti mokesčių, mokestinį sukčiavimą ir kapitalo nutekėjimą ir gauti iš to naudos, vaidmenį; primygtinai ragina valstybes nares prioritetą teikti kovai prieš mokesčių rojumi vadinamas teritorijas, mokestinį sukčiavimą ir neleistiną kapitalo nutekėjimą; ragina Europos Sąjungą griežtinti savo veiksmus ir nedelsiant imtis konkrečių priemonių, pvz., sankcijų, nukreiptų prieš mokesčių rojumi vadinamas teritorijas, mokesčių vengimą ir neleistiną kapitalo nutekėjimą; ragina Tarybą parengti planą, kuriuo siūloma panaikinti mokesčių rojumi vadinamas teritorijas, ir pateikti jį Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse institucijose, kurioms priklauso Europos Sąjunga ir jos valstybės narės;

220.

siūlo, kad gerinant Bazelio bankų priežiūros komiteto valdymą ir veikimą reikia stengtis stiprinti kitų rinkų segmentų tarptautinio valdymo tvarką; siūlo, kad Bazelio bankų priežiūros komiteto taisyklės įsigaliotų tarptautinių sutarčių forma;

221.

atkreipia dėmesį į EBPO ir G 20 padarytą pažangą fiskalinio valdymo srityje, bet pasisako už skubias ir tvirtas priemones siekiant stiprinti teisines ir ekonomines nebendradarbiaujančių jurisdikcijų įtraukimo į EBPO juodąjį sąrašą pasekmes; ragina imtis konkrečių ir skubių veiksmų dėl savaiminio ir daugiašalio keitimosi informacija kaip standartinės procedūros pasauliniu mastu užtikrinimo siekiant didinti fiskalinį skaidrumą ir kovoti su sukčiavimu ir mokesčių vengimu;

222.

siūlo, kad ES po Lisabonos sutarties įsigaliojimo taptų tiesiogine TDO konvenciją pasirašiusia šalimi ir kad ES pasirašytų visas iki šiol TDO priimtas konvencijas;

223.

daro išvadą, kad Europoje turi būti imamasi daugiau veiksmų; mano, kad skubiai reikia politinio ir intelektualinio vadovavimo, kad Europos projektas vėl būtų vykdomas; mano, kad Komisija turi visapusiškai pasinaudoti savo iniciatyvos teise pasidalijamosios kompetencijos srityse, ypač energetikos politikos srityje, kad ES sugebėtų įveikti būsimus iššūkius; mano, kad reikia baigti kurti ekologiškos ir socialinės vidaus rinkos projektą, kuriuo remiami Sąjungos poreikiai; primygtinai ragina stiprinti ekonominio valdymo Sąjungoje mechanizmus, ypač atsižvelgiant į geresnę atskaitomybę, nenumatytų atvejų valdymą ir ekonominės bei užimtumo politikos koordinavimą; tvirtina, kad finansų ir priežiūros reformos darbotvarkė turi būti toliau sparčiai rengiama ir joje turėtų būti nagrinėjami ne tik krizės metu pastebėti trūkumai, bet ir svarstoma būtinybė kurti finansų sistemą, kuri remtų tikrąją ekonomiką, būtų finansiškai stabili ir skatintų ekonomikos augimą, ilgalaikes investicijas, darbo vietų kūrimą, socialinę sanglaudą ir kovą su skurdu; mano, kad būtina sąžiningai pertvarkyti mokesčių sistemas, kad būtų atgrasoma nuo pernelyg didelio įsiskolinimo lygio ir būtų skatinamas socialinis teisingumas, verslumo dvasia ir naujovės; ragina atgaivinti tvarią socialinę rinkos ekonomiką ir vertybes, kurios joje puoselėjamos;

224.

yra įsipareigojęs įgyvendinti Specialiojo finansų, ekonomikos ir socialinės krizės komiteto įgaliojimuose numatytus tikslus glaudžiai bendradarbiaudamas su ES nacionaliniais parlamentais ir siekdamas priimti bendras rekomendacijas;

225.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, euro grupės pirmininkui, Europos centriniam bankui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams bei socialiniams partneriams.