[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 6.3.2008

KOM(2008) 128 galutinis

ŽALIOJI KNYGA

VEIKSMINGAS TEISMO SPRENDIMŲ VYKDYMAS EUROPOS SĄJUNGOJE: SKOLININKŲ TURTO SKAIDRUMAS

(pateiktas Komisijos)

ŽALIOJI KNYGA

VEIKSMINGAS TEISMO SPRENDIMŲ VYKDYMAS EUROPOS SĄJUNGOJE: SKOLININKŲ TURTO SKAIDRUMAS

Šios žaliosios knygos tikslas – pradėti plataus masto konsultacijas su suinteresuotosiomis šalimis dėl skolininkų turto skaidrumo Europos Sąjungoje didinimo. Žaliojoje knygoje išdėstyti esamos padėties sunkumai ir galimi sprendimai.

Komisija kviečia suinteresuotąsias šalis iki 2008 m. rugsėjo 30 d. pateikti pastabas šiuo adresu:

European CommissionDirectorate-General for Justice, Freedom and SecurityUnit C1 – Civil JusticeB - 1049 BrusselsFaksas +32-2/299 64 57E. paštas JLS-coop-jud-civil@ec.europa.eu

Gauta informacija bus skelbiama internete kartu nurodant ją pateikusio subjekto tapatybę, nebent toks skelbimas galėtų pakenkti jo (jos) teisėtiems interesams. Tuomet pateikta informacija gali būti skelbiama anonimiškai. Kitaip pateikta informacija nebus skelbiama, o į jos turinį nebus atsižvelgiama. Pateikta informacija bus skelbiama Komisijos tinklavietėje (pagrindiniame žiniatinklio portale Your voice in Europe („Jūsų balsas Europoje“) – bendrame Komisijos konsultacijų portale – arba su ja susijusiame Teisingumo, laisvės ir saugumo GD konsultacijų tinklapyje).

Komisija gali surengti viešą žaliojoje knygoje nagrinėjamų klausimų svarstymą.

I. Įvadas. Dabartinės padėties trūkumai

Su skolų išieškojimu kitoje valstybėje susijusios problemos gali būti kliūtis laisvam mokėjimo pavedimų judėjimui Europos Sąjungoje ir trukdyti tinkamai veikti vidaus rinkai. Sumokėjus pavėluotai ir nesumokėjus taip pat gali būti pakenkta verslininkų ir vartotojų interesams. Visų pirma tai taikytina tuomet, kai kreditorius ir vykdymo institucijos neturi informacijos apie skolininko buvimo vietą ar jo turtą.

1998 m. Komisijos komunikate „Dėl veiksmingesnio teismo sprendimų gavimo ir vykdymo Europos Sąjungoje“[1] jau atkreiptas dėmesys į sunkumus, kylančius išieškant skolas kitoje valstybėje. Po dvejų metų Abipusio pripažinimo programoje nurodyta, kad „Europos Sąjungoje iš esmės būtų daug lengviau vykdyti teismo sprendimus, jeigu būtų įmanoma gauti tikslios informacijos apie finansinę skolininko padėtį. Todėl būtų galima imtis priemonių, siekiant tiksliai nustatyti skolininko turtą valstybių narių teritorijoje.“[2] 2004 m. Komisijos užsakymu parengtame Teismo sprendimų vykdymo Europos Sąjungoje veiksmingumo didinimo tyrime [3] išnagrinėta padėtis 15 valstybių narių ir pasiūlyta keletas priemonių teismo sprendimų vykdymui Europos Sąjungoje gerinti . Kiek tai susiję su Europos teisminiu tinklu civilinėse ir komercinėse bylose, Komisija paprašė 12 valstybių narių pateikti informacijos apie teisinę padėtį jų šalyse nuo tada, kai jos įstojo į Europos Sąjungą. Atsakymai įtraukti į šią žaliąją knygą. Galiausiai 2006 m. spalio 24 d. Europos Komisija priėmė Žaliąją knygą dėl teismo sprendimų vykdymo Europos Sąjungoje veiksmingumo gerinimo: banko sąskaitų areštas[4]. Kadangi anoje žaliojoje knygoje daugiausia dėmesio skiriama vienai konkrečiai priemonei, kuria siekiama gerinti piniginių reikalavimų vykdymą, – t. y. banko sąskaitų areštui, kuriuo leidžiama kreditoriui apsaugoti jam priklausančią pinigų sumą arba į kurią jis turi reikalavimo teisę, šitaip neleidžiant išsiųsti arba pervesti lėšų, kurias skolininkas Europos Sąjungos teritorijoje turi vieno arba kelių bankų sąskaitose, – šios žaliosios knygos tikslas yra apskritai didinti skolininko turto, kuris nurodytas registruose ir skolininko deklaracijoje, skaidrumą.

Vykdymo procedūra dažnai pradedamas skolininko turto ir (arba) informacijos apie jo finansinę padėtį paieška. Šiuo metu skolininko turtą paprastai pasiseka nustatyti nacionaliniu mastu, naudojantis įvairiais informacijos šaltiniais, visų pirma registrais ir skolininko deklaracija. Nors pagrindinės nacionalinių sistemų struktūros atrodo panašios, labai skiriasi prieigos sąlygos, informacijos gavimo tvarka, turinys ir bendras sistemų veiksmingumas[5].

Palyginus galima nustatyti du skirtingus informacijos gavimo būdus[6].

- Pirmasis – tai viso skolininko turto deklaravimo sistema[7]. Kai kuriose valstybėse narėse[8] taikoma panaši sistema, pagal kurią skolininkas taip pat privalo atskleisti informaciją apie savo turtą, bet tik tiek, kiek būtina reikalavimui patenkinti.

- Kitose valstybėse narėse, ypač tose, kur skolininkas neprivalo atskleisti informacijos apie savo turtą, leidžiama naudotis paieškos sistemomis, kuriomis pateikiama konkreti informacija[9]. Šiose jurisdikcijose reikiama informacija daugiausia gaunama iš registrų. Ši sistema taikoma labai skirtingai, kiek tai susiję su galimybe naudotis registrais bei kitais informacijos šaltiniais ir kiek tai susiję su informacijos paieškos bei tyrimo įgaliojimais.

Skoloms kitoje valstybėje išieškoti trukdo nacionalinių teisinių sistemų skirtumai ir nepakankamos kreditorių žinios apie kitų valstybių narių informacines struktūras. Tačiau valstybių narių teisinių sistemų pagrindinių struktūrų panašumas galėtų būti derinimo pagrindas[10]. Galėtų būti numatyta Europos lygiu priimti priemones, kuriomis būtų didinamas skolininkų turto skaidrumas ir gerinama kreditorių teisė gauti informaciją kartu laikantis skolininko privatumo apsaugos principų, kurie kompensuoja kreditoriaus teisę į veiksmingą išieškojimą ir yra nurodyti Duomenų apsaugos direktyvoje 95/46/EB[11].

Šioje žaliojoje knygoje pabrėžiamas teismo sprendimų oficialaus vykdymo tobulinimas. Tai reiškia, kad neaptariami nei su (materialiais) vykdymo apribojimais susiję klausimai, nei privačių ar pusiau privačių organizacijų vaidmenys vykdant sprendimus.

1 klausimas:

Ar manote, kad Bendrijos lygiu būtina imtis priemonių skolininkų turto skaidrumui didinti?

Ar manote, kad reikia išsamiai aptarti sprendimų vykdymo ir skolininkų apsaugos ryšį arba nevalstybinių organizacijų vaidmenį vykdant sprendimus? Jei taip, kokie aspektai, jūsų manymu, būtų svarbūs?

II. Galimi sprendimai

Informacijos apie skolininko turtą galima gauti iš įvairių šaltinių, pirmiausia iš registrų ir paties skolininko. Vietoj bendros europinės priemonės siūloma apsvarstyti keletą priemonių, kuriomis būtų galima užtikrinti, kad per pakankamą laikotarpį kreditorius gautų patikimos informacijos apie skolininko turtą. Šioje žaliojoje knygoje svarstomos tokios galimos priemonės:

- Nacionalinių vykdymo teisės aktų ir praktikos vadovo parengimas

- Registrų informacinės bazės didinimas ir galimybės naudotis registrais gerinimas

- Vykdymo institucijų keitimasis informacija

- Su skolininko deklaracija susijusios priemonės

1. Nacionalinių vykdymo teisės aktų ir praktikos vadovo parengimas

Šiuo metu yra labai mažai informacijos apie skirtingas 27 valstybių narių vykdymo sistemas[12]. Būtų galima parengti praktinę priemonę – valstybių narių vykdymo sistemų vadovą. Toks vadovas galėtų apimti visų šaltinių informaciją apie asmens turtą, kurią būtų galima gauti visose valstybėse narėse, asmenų, kurie gali gauti tą informaciją, jeigu ji yra riboto naudojimo, kontaktinius adresus, su informacijos gavimu susijusias išlaidas ir kitus susijusius duomenis. Šis vadovas galėtų būti patalpintas Europos teisminio tinklo civilinėse ir komercinėse bylose interneto svetainėje[13].

2 klausimas: Kuo, jūsų nuomone, būtų naudingas vadovas, kuriame pateikta visa informacija apie valstybių narių vykdymo sistemas?

2. Registrų informacinės bazės didinimas ir galimybės naudotis registrais gerinimas

a) Komerciniai registrai

Pagrindiniai informacijos šaltiniai yra viešieji registrai, o svarbiausi iš jų – komerciniai registrai.

Komerciniai registrai iš dalies suderinti 1968 m. Pirmąja Tarybos direktyva dėl bendrovių teisės („Informavimo direktyva“)[14] ir 1989 m. Vienuoliktąja Tarybos direktyva dėl bendrovių teisės („Filialų direktyva“)[15]. Informavimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrovės būtinai skelbtų tam tikrus dokumentus ir duomenis[16]. Filialų direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad filialo adresas turi būti nurodytas. Šiuo metu valstybių narių verslo registruose pateikiama išsami informacija apie atskiras bendroves (teisinis statusas, įsteigimo data, bendrovės kapitalas, teksto kodas, veiklos sektorius, bendrovės valdymo organai ir jų atstovavimo įgaliojimai, kartais net darbuotojų skaičius)[17]. Ši informacija dažnai elektroniškai registruojama centriniuose registruose ir ją galima rasti internete[18].

Šių dviejų direktyvų tikslas – plačiąja prasme užtikrinti skaidrius verslo santykius, įskaitant vykdymo procedūrą. Tačiau jomis nenumatoma visiškai suderinti komercinių registrų. Jos taikomos tik tam tikrų rūšių bendrovėms, o ne asmenims ir verslo partnerystėms[19]. Be to, valstybės narės gali nevaržomos įsteigti vietinius ar centrinius komercinius ar bendrovių registrus: pvz., Jungtinėje Karalystėje yra trys centriniai registrai, kuriuose sukaupta visa informacija apie verslo sandorius, o Vokietijoje – daugiau nei 400 registrų, kuriuos tvarko vietos teismai. Be to, komerciniuose registruose laikoma informacija ne visada vienodai patikima: kai kuriose valstybėse narėse[20] prieš įvedant duomenis į registrą informacija netikrinama[21]. Kai kuriose valstybėse narėse komercinių registrų informacija gali būti pasenusi, kadangi bendrovėms ne visada taikomos pakankamos sankcijos, jeigu jos nepraneša apie savo pasikeitusią padėtį[22].

Be to, Informavimo direktyvoje nesvarstomas elektroninių duomenų tvarkymas ar internetinė prieiga prie komercinių registrų. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad 2007 m. birželio 12–13 d. posėdyje Taryba padarė išvadą, kad reikėtų „toliau tęsti darbą e. teisingumo srityje, kad Europos lygiu būtų sukurta techninė platforma, teisingumo srityje suteikiant prieigą prie esamų ar būsimų elektroninių sistemų“. Tarp būsimos veiklos prioritetinių uždavinių – sudaryti „sąlygas sujungti į tinklą nemokumo registrus ir komercinius bei įmonių registrus“.

3 klausimas: Ar reikėtų padidinti komercinių registrų informacinę bazę bei išplėsti prieigą prie šių registrų? Jei taip, kaip ir kiek?

b) Gyventojų registrai

Kreditorius, ieškantis skolininko, kuris neužsiima jokia profesine veikla, adreso, gali patirti dar daugiau problemų. Daugelyje valstybių narių[23] visų gyventojų adresai registruojami gyventojų registre. Tačiau šie registrai sudaryti labai skirtingai. Kai kuriose valstybėse narėse[24] juos tvarko vietos valdžios institucijos, todėl kreditoriui, ieškančiam skolininko adreso, reikėtų peržiūrėti visus vietinius registrus šalyje – to padaryti neįmanoma. Kreditorius dažnai neturi galimybės naudotis centriniais registrais[25]. Dėl to kreditoriai, ieškantys skolininko, kuris yra vartotojas arba privatus asmuo, patiria didelių problemų. Be to, ne visose šalyse vykdymo institucijoms leidžiama naudotis registrais. Tokių registrų sukūrimas valstybėse narėse, kuriose jų dar nebuvo, gali neatitikti šių šalių teisės tradicijų. Privačios tarnybos, kurios teikia tarpvalstybinių registrų informacijos paieškos paslaugas, dar tik pradedamos kurti. Taikant bet kurią galimą priemonę taip pat turėtų būti laikomasi duomenų apsaugos ir skolininko privatumo apsaugos taisyklių.

4 klausimas: Ar reikėtų pagerinti prieigą prie dabartinių gyventojų registrų? Jei taip, kaip?

c) Socialinio draudimo ir mokesčių registrai

Socialinės apsaugos ir mokesčių registruose dažnai saugoma informacija apie skolininką, pvz., jo adresas, duomenys apie darbdavį ar jo banko sąskaitas; galimybė gauti tokios informacijos gali labai palengvinti piniginio reikalavimo vykdymą. Pagal šių valstybių narių teisines sistemas, be skolininko deklaracijos, vykdymo įstaigoms suteikiama teisė ieškoti valstybės tvarkomuose registruose informacijos apie skolininko turtą[26]. Tačiau vykdymo įstaigoms suteikta teisė tiesiogiai naudotis neviešaisiais registrais galioja ne tik tose šalyse, kuriose nenumatoma skolininko deklaracija. Priešingai, šiuolaikiniais vykdymo teisės aktais įgaliotosioms įstaigoms leidžiama naudotis neviešaisiais dokumentais. Austrijoje[27] ir Ispanijoje teismai gali paprašyti informacijos apie skolininko darbą iš socialinio draudimo registrų. Portugalijoje antstoliai pirma turi prašyti vykdymo teismų leidimo, tačiau gali laisvai naudotis registrais. Ispanijoje ir Švedijoje vykdymo įstaigos taip pat gali tiesiogiai prašyti mokesčių registrų informacijos. Slovėnijoje mokesčių įstaigos gali atskleisti duomenis apie konkretų apmokestinamą asmenį kitos valstybės valdžios institucijoms, vietos savivaldos įstaigoms ir viešosios valdžios įgaliotiems asmenims vykdant įstatymu numatytus įgaliojimus. 2008 m. Estijoje antstolis galės gauti informaciją iš Sveikatos draudimo fondo registro, Socialinio draudimo valdybos registro ir Vertybinių popierių registro. Šiose šalyse vykdymo procedūros tapo gerokai veiksmingesnės. Be to, privačios skolos ir skolos valstybei (bent jau tam tikru mastu) traktuojamos vienodai. Pagal Švedijos sistemą, kai vykdymo institucijos gali naudotis socialinio draudimo ir mokesčių registrais, kreditoriui gali būti suteiktos geresnės informacijos priemonės nei skolininko deklaracija, nes pagal šią sistemą nebūtina, kad skolininkas bendradarbiautų, ši sistema suteikia daugiau galimybių greitai gauti tikslios informacijos ir galėtų būti veiksminga priemone kreditoriui gauti tokios informacijos apie skolininką, kurios jis kitaip negali gauti.

Tačiau galimybė naudotis registrais gali prieštarauti duomenų apsaugos taisyklėms bei socialinių duomenų ir informacijos apie mokesčių mokėtojus slaptumo taisyklėms. Visų pirma socialinio draudimo ir mokesčių registrų informacija gali būti jautri. Todėl turint galimybę naudotis šiais duomenimis, reikėtų atsižvelgti į specialias teisines jautrių duomenų tvarkymo sąlygas, kurios įvairiose valstybėse narėse gali skirtis.

5 klausimas: Ar reikėtų išplėsti vykdymo institucijų prieigą prie socialinio draudimo ir mokesčių registrų? Jei taip, kaip ir kiek?

3. Vykdymo institucijų keitimasis informacija

a) Dabartinė padėtis

Šiuo metu vykdymo įstaigos negali tiesiogiai naudotis (neviešaisiais) kitų valstybių narių registrais, kuriais gali laisvai naudotis tos valstybės vykdymo įstaigos. Jeigu vykdymo įstaigos apskritai gali naudotis šiais registrais, ši prieigos teisė suteikiama tik nacionalinėms vykdymo įstaigoms. Šiuo metu nėra tarptautinių priemonių, reglamentuojančių nacionalinių vykdymo įstaigų keitimąsi informacija[28].

Tačiau nepakankamas vykdymo pareigūnų ir įstaigų bendradarbiavimas civilinėse bylose skiriasi nuo glaudaus Europos Sąjungos mokesčių įstaigų bendradarbiavimo. Direktyvoje, kurioje svarstoma, kaip patenkinti pretenzijas, kylančias dėl Žemės ūkio garantijų fondo[29], numatyta nacionalinių valdžios institucijų tiesioginio keitimosi informacija sistema. Ši direktyva taikoma ir pretenzijoms, susijusioms su tam tikrais mokesčiais[30]. Direktyvos 4 straipsnyje nustatyta, kad „institucijai pareiškėjai paprašius, institucija, į kurią kreipiamasi, suteikia visokeriopą informaciją, kuri gali būti naudinga institucijai pareiškėjai jos pretenzijai patenkinti.“ Dabar prašymai persiunčiami elektroninėmis priemonėmis[31]. Institucija, į kurią kreipiamasi, nėra įpareigota teikti informaciją, kuria būtų atskleistos komercinės, pramoninės ar profesinės paslaptys, arba jeigu toks atskleidimas pakenktų saugumui arba prieštarautų valstybės viešajai tvarkai[32].

b) Galimi sprendimai

Nesant europinių registrų vienas sprendimas galėtų būti nacionalinių vykdymo institucijų bendradarbiavimo stiprinimas ir tiesioginis jų keitimasis informacija. Vienos valstybės narės vykdymo įstaigos galėtų prašyti kitų valstybių narių kompetentingų įstaigų pagalbos. Šiuo atveju pavyzdys galėtų būti dabartinė Bendrijos mokesčių įstaigų savitarpio paramos priemonė.

Taip pat būtų galima įvertinti, kiek nacionalinės vykdymo institucijos, keisdamosi informacija, galėtų naudotis vidaus rinkos informacine sistema ( angl. IMI). IMI sukurta kaip elektroninė priemonė visomis oficialiosiomis kalbomis dirbančioms valstybių narių administracijoms keistis informacija ir ja gali būti tvarkomi visi Bendrijos teisės aktai.

Būsima Bendrijos priemone būtų galima sudaryti nacionalinių vykdymo institucijų, kurios turi teisę prašyti kitos valstybės narės registrų informacijos, sąrašą ir nustatyti laikotarpį, per kurį turi būti atsakyta į prašymą pateikti informacijos. Galėtų būti parengiamos standartinės klausimų ir atsakymų formos visomis Bendrijos kalbomis, o duomenimis galėtų būti kuo daugiau keičiamasi elektroniškai.

Jei bus pasirinktas šis sprendimas, reikės svarstyti, kaip tvarkyti labai skirtingą vykdymo įstaigų turimą informaciją. Kai kuriose valstybėse narėse[33] vykdymo institucijos nėra valstybinės ir jos negali naudotis savo valstybių narių viešaisiais registrais. Todėl jos negalėtų pateikti kitų valstybių narių vykdymo institucijoms atitinkamos informacijos.

Vykdant savitarpio paramos procedūras reikia atsižvelgti į duomenų apsaugos taisykles.

6 klausimas: Ar reikėtų patobulinti vykdymo institucijų keitimąsi informacija? Jei taip, kaip?

4. Skolininko deklaracija

a) Dabartinė padėtis

Dauguma nacionalinių sistemų[34] vykdymo įstaigoms leidžia tiesiogiai teirautis skolininko apie jo turtą. Kai kuriose valstybėse narėse skolininkas deklaruoja turtą liudydamas vykdymo teisme. Skolininkas turi dalyvauti žodiniame bylos nagrinėjime, kur jam klausimus pateikia teisėjas (arba teismo sekretorius)[35]. Kreditorius gali paklausti papildomų klausimų[36]. Taip pat gali būti surengta kryžminė skolininko apklausa, o skolininkas turi pateikti dokumentus, kuriais įrodomas jo turtas[37]. Tačiau kitose valstybėse narėse skolininko deklaracija parengiama užpildant privalomas formas[38]. Šiose valstybėse narėse skolininko deklaracija laikoma ne įrodymu, o faktais, kurios renka vykdymo įstaigos.

Yra dviejų skirtingų rūšių deklaracijos: pirmojoje deklaracijoje skolininkas turi atskleisti visą savo turtą, o antrojoje deklaracijoje ši pareiga taikoma tik tam turtui, kurio pakanka kreditoriaus reikalavimui įvykdyti.

Būtinos sąlygos skolininko deklaracijai gauti yra panašios. Visose valstybėse narėse deklaracijos prašo kreditorius. Paprastai deklaracijos reikia tik tuomet, kai nepavyksta areštuoti turto arba jeigu toks mėginimas greičiausiai nepavyks. Pagal šiuolaikines vykdymo sistemas deklaruoti reikia prasidėjus procedūrai, kad vykdymo įstaigos kuo greičiau galėtų gauti reikiamos informacijos[39]. Šiose sistemose nesėkmingas mėginimas areštuoti nėra prielaida.

Kiek tai susiję su skolininko deklaracija, pagrindinė problema – tai, kad deklaruojama turi būti asmeniškai. Jeigu skolininkas atsisako atskleisti informaciją apie turtą, vykdymo įstaigos (padedant policijai) gali panaudoti fizinę prievartą ir jį suimti[40]. Portugalijoje bendradarbiauti nenorinčiam skolininkui gali būti skiriamos baudos; daugelyje kitų valstybių narių skolininkui gali būti skiriamas laisvės atėmimas (iki vienerių ar net dvejų metų)[41]. Netikslios arba klaidingos deklaracijos pateikimas laikomas nusikalstama veika[42]. Todėl kai kuriose valstybėse narėse deklaracija patvirtinama rašytine priesaika[43].

Kai kuriose valstybėse narėse skolininko deklaracija nenaudojama[44]. Tai galima paaiškinti tuo, kad skolininko deklaracija yra panaši į ,,vykdymą asmens atžvilgiu“ (t. y. vykdymas prieš skolininko asmenį), už kurį gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė. Papildoma priežastis gali būti teisinis deklaracijos pobūdis – ją galima laikyti įrodymų rinkimu, ypač jeigu deklaracija pateikiama vykdymo teismo žodiniame bylos nagrinėjime. Kadangi vykdymo įstaigos aiškiai skiriasi nuo daugelio romėniškosios teisės tradicijos valstybių narių teismų sistemos, tokį įrodymų rinkimą galima laikyti nesuderinamu su vykdymo struktūromis. Tačiau kitose valstybėse narėse deklaracijas taip pat gali priimti antstoliai ir kitos vykdymo įstaigos. Be to, skolininko pareiga atskleisti informaciją apie turtą pripažįstama plačiu mastu nemokumo ir panašiose bylose.[45].

b) Galimi sprendimai

Jeigu skolininko deklaracijos atžvilgiu priemonės Bendrijos lygiu būtų laikomos naudingomis ir būtinomis, siekiant didesnio skolininko turto skaidrumo, yra keletas sprendimų.

Vienas variantas – Bendrijos priemonė, kuria nustatomas valstybių narių įsipareigojimas pradėti taikyti skolininko deklaracijos priėmimo procedūrą, tačiau šia priemone valstybėms narėms leidžiama savo nuožiūra nustatyti sąlygas, kuriomis tokia deklaracija būtų pateikta. Tokios nuostatos pavyzdį parengė Europos civilinio proceso derinimo Storme grupė [46].

Tačiau priemonė, kuria numatomas tik toks „mažiausias derinimas“, turėtų keletą trūkumų: liktų skirtingos nacionalinės teisinės sistemos; nebūtų įmanoma atskleisti informacijos viena bendra forma ir liktų daug skirtumų skiriant baudas už įsipareigojimų nevykdymą.

Pradedant taikyti skolininko deklaravimo sistemą, reikėtų atsižvelgti į proporcingumo principą: deklaracijoje neturėtų būti informacijos, kuri nebūtina tam tikslui, dėl kurio prašoma deklaracijos. Sprendimas, pagal kurį skolininkas įpareigojamas iš anksto atskleisti informaciją apie visą savo turtą, yra mažiau palankus privatumo prasme nei sprendimas, pagal kurį skolininkas turi deklaruoti tik būtiną informaciją, kai vykdomos specialios sąlygos.

c) Europinės turto deklaracijos taikymas

Todėl dar vienas svarstytinas sprendimas – pradėti taikyti vienodą „ europinę turto deklaraciją “, kurioje skolininkai turėtų atskleisti informaciją apie visą turtą Europos teisminėje erdvėje. Skolininko turto skaidrumas neturėtų būti ribojamas valstybių narių vykdymo procedūrų teritoriškumu, nes Europos teisminėje erdvėje, kurioje garantuojamas laisvas sprendimų judėjimas, vykdymas taikomas iš esmės visam skolininko turtui[47].

Deklaraciją būtų galima pateikti standartine forma visomis Bendrijos kalbomis. Būtų galima nustatyti minimalias (arba net vienodas) deklaracijos sąlygas ir turinį bei susijusias nuobaudas. Taip kreditoriai turėtų tokias pačias prieigos teises naudotis informacija apie turtą Europos teisminėje erdvėje, o skolininkams vidaus rinkoje būtų teikiama vienoda apsauga. Be to, sumažėtų „informacijos pirkimas“ Europos teisminėje erdvėje.

Kadangi galima priemonė neturėtų trukdyti valstybių narių vykdymo įstaigų organizacijai, kiekviena valstybė narė galėtų nurodyti kompetentingą įstaigą ar viešosios valdžios instituciją, kuri priimtų deklaracijas. Informacija būtų atskleidžiama kreditoriui arba kompetentingai institucijai, kaip nustatyta valstybių narių teisės aktuose (pvz., antstoliams, vykdymo agentūrai arba vykdymo teisme).

Turėtų būti galima atleisti skolininką nuo pareigos teikti deklaraciją, jeigu jis atlieka mokėjimą arba nurodo turtą, kurio užtenka vykdymui atlikti. Taip pat būtų patartina leisti skolininkui neteikti deklaracijos, jeigu jis moka dalimis, kurios užtikrintos banko garantija arba panašia užtikrinimo priemone.

Skolininkas galėtų pateikti deklaraciją užpildydamas formą. Kai galima, tai turėtų būti daroma pažymint langelius (nurodyti, ar yra tam tikros rūšies turto ar ne). Taip pat turėtų būti galima užpildyti formą internetu Europos teisminio atlaso civilinėse bylose tinklavietėje[48].

Galiausiai šia priemone būtų galima numatyti nuobaudas už įsipareigojimų nevykdymą. Vienas svarstytinas variantas – numatyti baudas ir skolininko areštą. Už neteisingų pažymų pateikimą skolininkas galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Kad būtų išvengta netinkamos prievartos skolininko atžvilgiu, priemone galėtų būti draudžiama skelbti skolininko deklaraciją viešajame registre („skolininkų sąrašas“).

7 klausimas: Ar, jūsų nuomone, reikėtų pradėti taikyti europinę turto deklaraciją?

8 klausimas: Jei taip, kokiomis sąlygomis ją būtų galima gauti? Ar reikėtų taikyti nuobaudas už neteisingus pareiškimus deklaracijoje? Jei taip, kokias?

9 klausimas: Kokiu mastu, jūsų nuomone, reikia derinti europinę turto deklaraciją? Koks turėtų būti tikslus europinės turto deklaracijos turinys?

5. Kitos priemonės

Be šioje žaliojoje knygoje aptartų galimų priemonių skolininkų turto skaidrumui didinti gali būti kitų svarstytinų priemonių.

10 klausimas: Kokias kitas ES lygio priemones siūlote skolininkų turto skaidrumui didinti?

[1] Komisijos komunikatas Tarybai ir Europos Parlamentui, OL C 33, 1998 1 31, p. 3.

[2] Abipusio teismo sprendimų pripažinimo civilinėse ir komercinėse bylose principo įgyvendinimo priemonių programa, OL C 12, 2001 1 15, p. 1.

[3] Tyrimas Nr. TVR/A3/2002/02. Galutinę ataskaitą galima rasti šiuo adresu: http://ec.europa.eu/justice_home/doc_centre/civil/studies/doc_civil_studies_en.htm.

[4] COM (2006) 618 galutinis.

[5] Tyrimas Nr. TVR/A3/2002/02, p. 47.

[6] Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma valstybių narių naudojasi abiejų sistemų ypatybėmis, net jeigu nacionalinė sistema apskritai gali būti laikoma priklausančia vienai iš dviejų sistemų.

[7] Pvz., Vokietijoje, Graikijoje ir Anglijoje.

[8] Ispanijoje ir Portugalijoje.

[9] Pvz., Škotijoje galima naudotis išsamiais internetiniais registrais, tačiau teismų sistemoje nenumatyta skolininko arba skolininko – trečiojo asmens deklaracija.

[10] Tyrimas Nr. TVR/A3/2002/02, p. 48.

[11] 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, OL L 281, 1995 11 23, p. 31. Direktyvos 95/46/EB tikslas – užtikrinti pagrindinę asmens duomenų apsaugos teisę ir kartu laisvą šių duomenų judėjimą Europos Sąjungoje. Remiantis direktyva, asmens duomenys turi būti tvarkomi teisingai ir teisėtai. Asmens duomenys turi būti renkami konkrečiais, aiškiais ir teisėtais tikslais ir neturi būti toliau tvarkomi šių tikslų neatitinkančiu būdu (tikslo apribojimo principas). Duomenys turi būti pakankami, tinkami ir jų neturi būti per daug, atsižvelgiant į tikslus, dėl kurių jie renkami (proporcingumo principas). Gauta informacija pašaliniams asmenims neperduodama. Duomenis galima tvarkyti, jeigu duomenų subjektas davė sutikimą arba laikomasi vienos ar kelių tolesnių sąlygų, pvz., jei duomenų tvarkymas būtinas laikantis duomenų valdytojo teisinio įsipareigojimo arba jei duomenų tvarkymas būtinas vykdant užduotį atsižvelgiant į visuomenės interesus arba vykdant duomenų valdytojui suteiktus oficialius įgaliojimus. Jautrią informaciją galima tvarkyti, kai tai būtina nustatant, vykdant ar ginant teisinius reikalavimus. Be to, direktyvoje nurodytais skaidrumo reikalavimais numatoma pareiga pranešti duomenų subjektui apie tai, kaip tvarkomi jo asmens duomenys, taip pat nurodyti duomenų valdytojo tapatybę, duomenų tvarkymo tikslus ir galimus duomenų gavėjus. Pagal pirmiau nurodytas taisykles turi būti tiksliai apibrėžtas duomenų tvarkymo tikslas, reikalingų asmens duomenų rūšis ir duomenų gavėjai, o duomenų subjektas turi būti tinkamai informuotas. Jeigu tenkinamos šios sąlygos, nėra kliūčių veiksmingai užtikrinti skolininko turto skaidrumą.

[12] Pagrindinės informacijos apie nacionalines vykdymo sistemas ir kompetentingos institucijos, į kurią kreiptis su prašymu vykdyti teismo sprendimą, koordinates jau galima rasti Europos teisminio tinklo civilinėse ir komercinėse bylose interneto svetainėje h ttp://ec.europa.eu/civiljustice/enforce_judgement/enforce_judgement_gen_en.htm .

[13] http://ec.europa.eu/civiljustice/.

[14] 1968 m. kovo 9 d. Pirmoji Tarybos Direktyva 68/151/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos suvienodinti tokias apsaugos priemones visoje Bendrijoje, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, koordinavimo , OL L 65, 1968 3 14, p. 8.

[15] 1989 m. gruodžio 21 d. Vienuoliktoji Tarybos direktyva 89/666/EEB dėl atskleidimo reikalavimų filialams, įsteigtiems valstybėse narėse tam tikrų tipų bendrovių, kurioms taikomi kitos valstybės įstatymai , OL L 395, 1989 12 30, p. 36.

[16] Skelbtini šie dokumentai ir duomenys:a) steigimo dokumentas ir įstatai, jei tai yra atskiras dokumentas;b) visi a punkte minėtų dokumentų pakeitimai, įskaitant bet kokį bendrovės veiklos trukmės pratęsimą;c) po kiekvieno steigimo dokumento arba įstatų pakeitimo – visas steigimo dokumento ar įstatų tekstas su padarytais pakeitimais;d) asmenų paskyrimas, atleidimas iš pareigų ir duomenys apie asmenis, kurie, kaip institucija arba kurios nors tokios institucijos nariai:i) yra įgalioti atstovauti bendrovei jos santykiuose su trečiosiomis šalimis ir teisminiuose procesuose;ii) dalyvauja atliekant bendrovės administravimo, priežiūros ar kontrolės darbus.Atskleidžiant tokią informaciją, turi būti nurodyta, ar įgalioti atstovauti bendrovei asmenys gali tai daryti vieni, ar privalo veikti kartu;e) mažiausiai vieną kartą per metus – duomenys apie pasirašytąjį kapitalą, jei steigimo dokumente ar įstatuose minimas įstatinis kapitalas, išskyrus atvejus, kai dėl bet kokio pasirašytojo kapitalo padidėjimo būtina pakeisti įstatus;f) kiekvienų finansinių metų balansas ir pelno (nuostolio) ataskaita. Dokumente, kuriame pateikiamas balansas, pateikiama išsami informacija apie asmenis, kurie pagal įstatymą privalo jį patvirtinti.

[17] Italijoje ši informacija registruojama centriniame registre, kurį tvarko Italijos prekybos rūmai ir kurią galima rasti internete šiuo adresu: www.infocamere.it.

[18] Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad privačios tarnybos, siūlančios internetinę prieigą prie komercinių registrų arba komercinių duomenų bazių, kuriose kaupiama verslo informacija, pvz., Europos verslo registro (www.ebr.org), taip pat remiasi oficialaus registro informacija.

[19] Tačiau lyginamieji tyrimai rodo, kad visose valstybėse narėse informacija apie atskirus verslininkus yra registruojama ir ją galima gauti.

[20] Pavyzdžiai: Airija, Nyderlandai, Suomija, Jungtinė Karalystė.

[21] Kitose valstybėse narėse prieš įregistruodami duomenis registro tvarkytojai išnagrinėja ir patikrina informaciją.

[22] Pavyzdys: 1998 m. ETT sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-191/95, Rink. p. I-5449.

[23] Išimtis – Jungtinė Karalystė ir Airija.

[24] Pavyzdžiai: Vokietija, Italija.

[25] Išimtis: Austrijoje Centriniu gyventojų registru galima naudotis internete šiuo adresu: www.business.telekom.at.

[26] Išimtys – Italija ir Škotija. Nyderlanduose ir Belgijoje antstoliai iš socialinio draudimo registrų gali gauti informacijos apie skolininko adresą ir darbą. Liuksemburge kreditorius gali prašyti juge de paix (taikos teisėjo) kreiptis į socialinio draudimo registrą, kad sužinotų, koks skolininko adresas ir darbas. Prancūzijoje teisinė padėtis sudėtingesnė, nes huissiers de justice (antstoliai) negali tiesiogiai gauti administracinės pagalbos, o turi prašyti Procureur de la République (Respublikos prokuroro) pagalbos. Be to, huissiers draudžiama naudoti informaciją, gautą kitais nei kreditoriaus vykdomojo dokumento vykdymo tikslais.

[27] Austrijos įstatymais pirmenybė teikiama netgi iš socialinių registrų gaunamai informacijai. Skolininko deklaracijos galima prašyti tik tuomet, jei iš socialinio draudimo registro nebuvo galima gauti jokių duomenų apie skolininko darbą arba pajamas.

[28] Tačiau Šiaurės šalys planuoja priimti „Susitarimą dėl keitimosi informacija išieškant skolas“. Ši konvencija būtų pirmoji priemonė, kuria numatomas tiesioginis vykdymo įstaigų bendradarbiavimas. Tačiau tai yra išimtis, ir dažniausiai geresnė galimybė naudotis registrais, kuri neseniai suteikta kelių šalių vykdymo įstaigoms, užtikrinama tik tam tikroje teritorijoje.

[29] 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, kylančias dėl operacijų, įeinančių į Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo finansavimo sistemą, ir dėl žemės ūkio mokesčių bei muitų susigrąžinimo , OL L 73, 1976 6 19, p. 18.

[30] 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 76/308/EEB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, kylančias dėl operacijų, įeinančių į Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo finansavimo sistemą, ir dėl žemės ūkio mokesčių bei muitų susigrąžinimo bei pridėtinės vertės mokesčio ir tam tikrų akcizų , OL L 175, 2001 6 28, p. 17.

[31] 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyva 2002/94/EB, nustatanti išsamias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, susijusias su tam tikromis rinkliavomis, muitais ir mokesčiais bei kitomis priemonėmis, tam tikrų nuostatų taikymo taisykles , OL L 337, 2002 12 31, p. 41.

[32] Reikia taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad Komisijos pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (COM (2005) 649 galutinis) 44 straipsnyje numatyta nacionalinių centrinių valdžios institucijų, kurios „leidžia naudotis informacija, galinčia palengvinti išlaikymo išieškojimą,“ bendradarbiavimo sistema. Ši informacija padeda „nustatyti skolininko buvimo vietą“ ir „įvertinti skolininko turtą“.

[33] Pvz., Prancūzija ir Jungtinė Karalystė.

[34] Danija, Vokietija, Estija, Airija, Graikija, Ispanija, Austrija, Portugalija, Suomija, Švedija, Jungtinė Karalystė (Anglija ir Velsas).Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų ir Škotijos sistemose skolininko deklaracija nenumatyta. Tačiau Prancūzijoje yra ribota skolininko pareiga atskleisti banko sąskaitos duomenis, Nyderlanduose vykdymo įstaiga gali paprašyti skolininko pateikti informacijos apie pajamas, Belgijoje skolininkas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo atskleisti informaciją apie savo turtą. Italijoje svarstomas skolininko deklaracijos įvedimas.Latvijoje skolininko deklaracija nenaudojama. Tačiau pagal Civilinio proceso įstatymą (552 ir 557 straipsnius) vykdant teismo sprendimą arba nutartį, skolininkas turi pateikti prisiekusiajam antstoliui informacijos apie finansinę padėtį. Už tyčinį klaidingos informacijos apie finansinę padėtį pateikimą antstoliui skolininkas gali būti patrauktas administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn.Rumunijoje skolininkas neprivalo pateikti pažymos apie savo turtą ir (arba) pajamas, kol negaunamas teismo įsakymas dėl vykdymo. Pagal Civilinio proceso kodeksą antstolis visomis įstatymu leidžiamomis priemonėmis turi reikalauti, kad būtų nedelsiant visiškai įvykdyta teismo įsakyme dėl vykdymo numatyta prievolė. Antstolis gali reikalauti, kad skolininkas pateiktų raštišką pažymą apie pajamas ir turtą bei jo buvimo vietą (Civilinio proceso kodekso 373 str.).Kipre skolininkas kreipiasi į teismą, kad būtų pripažintas bankrutavusiu. Pirmiausia skolininkas kreipiasi į teismą dėl administratoriaus, perimsiančio jo turtą, paskyrimo, o po to teismas paskelbia jo bankrotą.

[35] Danijoje, Airijoje, Anglijoje, Austrijoje ir Ispanijoje.Šiuo metu Bulgarijoje 1952 m. Civilinio proceso kodekse nėra su skolininko deklaracija susijusių taisyklių. Pagal 2008 m. kovo 1 d. įsigaliosiančio Civilinio proceso kodekso 448 straipsnį skolininkas turės atvykti į apylinkės teismą ir deklaruoti visą savo turtą ir pajamas, jeigu neužteks oficialaus skolininko turto. Kad gautų skolininko deklaraciją, antstolis turi pateikti prašymą apygardos teismui, kuris svarstys prašymą viešai. Pateikęs neteisingą informaciją arba atsisakęs atvykti į teismą ar atskleisti informaciją apie turtą, skolininkas traukiamas atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 290 straipsnio a punktą ir jam gali būti skiriama laisvės atėmimo iki trejų metų bausmė.Čekijoje naudojamos turto deklaracijos (Civilinio proceso kodekso 260 straipsnio a–h punktai). Konkrečios formos nėra, o deklaracija taip pat gali būti sudaroma žodžiu teisme. Jeigu skolininkas atsisako atskleisti informaciją apie turtą arba pateikia klaidingas deklaracijas, jis baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metų arba pinigine bauda (Baudžiamojo kodekso 256 str.).Slovėnijoje, jei tikėtina, kad kreditorius įrodo, jog siūlomų vykdymo priemonių jo reikalavimui įvykdyti nepakaks, kreditoriaus prašymu arba teismo nuožiūra skolininkas bet kuriuo vykdymo procedūros metu turi pateikti turto sąrašą kartu su šio turto nuosavybę ir kitas daiktines teises įrodančiais dokumentais bei pateikti įrodymų, kuriais patvirtinami jo reikalavimai. Teismo sprendimu skolininkui bus nurodyta pateikti turto sąrašą. Jeigu skolininkas nepateiks šio sąrašo iki teismo nurodyto termino, teismas surengs posėdį, kuriame skolininkas bus apklausiamas dėl faktų, susijusių su jo turto sąrašu. Teismas informuos skolininką apie melagingo liudijimo pasekmes. Skolininkas, kuriam tinkamai įteiktas šaukimas į teismą, tačiau kuris teismo posėdyje nepasirodo arba kuris svarstymo metu arba turto sąraše nenurodo tikslių ir teisingų duomenų, baudžiamas ne didesne kaip 4 173 EUR bauda fiziniams asmenims ir ne didesne kaip 41 730 EUR bauda juridiniams asmenims bei vieninteliams savininkams.

[36] Taip daroma daugelyje valstybių narių.

[37] Airijoje ir Anglijoje.

[38] Vokietija, Ispanija, Austrija, Švedija.

[39] Pvz., Ispanijoje ir Portugalijoje.

[40] Teismo nutarimo nesilaikymas Airijoje ir Anglijoje laikomas nepagarba teismui.

[41] Danija, Vokietija, Airija, Anglija, Graikija, Ispanija, Austrija, Portugalija, Švedija.

[42] Estijoje teismas gali priversti skolininką atvykti arba jį sulaikyti, jeigu jis be svarbios priežasties nepateikia antstoliui turto sąrašo arba nevykdo įsipareigojimo duoti priesaiką. Skolininkas gali būti sulaikytas iki trisdešimt dienų. Praėjus vieneriems metams nuo priesaikos davimo skolininkas turi dar kartą duoti priesaiką tik tuomet, jeigu antstolis pagrįstai mano, kad skolininkas įsigijo turtą po to, kai davė priesaiką.

[43] Pvz., Estijoje antstolio arba ieškovo prašymu teismas gali reikalauti, kad skolininkas duotų priesaiką teisme, jog antstoliui pateikta informacija apie turtą yra teisinga.

[44] Žr. 33 ir 34 išnašas.

[45] Taikoma Belgijoje vartotojų nemokumo atvejais.

[46] Žr. Storme ataskaitą Rapprochement du Droit Judiciaire de l`Union européenne rengusių ekspertų grupės pasiūlymo 12 straipsnio 4 dalį, p. 210–211.„Siekiant apsaugoti kreditoriaus, kuris nustato, kad skolininko turimo turto nepakanka sprendimui įvykdyti, interesus, valstybių narių teisės aktai numato:1. kad skolininkas turi atskleisti informaciją apie visų rūšių turtą ir jo buvimo vietą. Tokia informacija atskleidžiama kreditoriui arba atitinkamai įstaigai, kaip numatyta teisės akte;2. kad atitinkama įstaiga gali reikalauti trečiųjų šalių atskleisti informaciją apie jų turimą skolininko turtą. „Trečiosios šalys“ apima bet kurią instituciją, kurioje skolininko vardu atidaryta sąskaita;3. nuobaudas, kuriomis gali būti užtikrinamas šių įsipareigojimų vykdymas.“

[47] Reikia atkreipti dėmesį, kad jau yra atvejų, kai pagal kai kurių valstybių narių (ypač Austrijoje, Vokietijoje ir Anglijoje) praktiką teritoriškumo principas skolininko deklaracijai netaikomas. Skolininko pareiga pateikti rašytinį priesaika patvirtintą pareiškimą neapsiriboja jo šalyje esančiu turtu – skolininkas privalo atskleisti informaciją apie visą savo turtą, taip pat ir užsienyje.

[48] http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/fillinginformation_en.htm.