19.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 211/61

1.1

Komisija kreipėsi į Komitetą prašydama parengti nuomonę dėl terorizmo prevencijos ir visų pirma dėl smurtinio radikalėjimo prevencijos politikos; Komisija planuoja 2008 m. liepos mėn. priimti komunikatą šiais klausimais. Pagrindinis komunikato tikslas — nustatyti politikos, veiksmų ir iniciatyvų geros praktikos pavyzdžius kovojant su smurtiniu radikalėjimu. Šiuo metu numatoma komunikate nagrinėti smurtinio radikalėjimo kalėjimuose ir kitose pažeidžiamose ar verbavimo vietose klausimą ir daugiau dėmesio skirti ekstremistų platinamoms kalboms ir ideologijai bei pilietinės visuomenės stiprinimui ir akyvesniam jos dalyvavimui.

1.2

Pasibaigus šaltajam karui ir vykstant ekonomikos globalizacijai, pasaulyje iš esmės pasikeitė tarptautinių jėgų pusiausvyra, o tai turėjo poveikio pasaulinėms institucijoms, pavyzdžiui, JTO, kurios susidūrė (ir tai pripažino) su naujųjų valstybinių subjektų, kurie pretenduoja į suverenitetą ir skelbiasi besilaiką viešosios tarptautinės teisės nuostatų, plitimu.

1.3

Be to, šiose naujosiose šalyse kilo konfliktų ir dalį jų teritorijų vis dar užima ginkluoti judėjimai ir dažnai nepaisoma žmogaus teisių.

1.4

Blogai kontroliuojamos ar visiškai nekontroliuojamos teritorijos arba jų dalys tampa prieglobsčiu didžiausių teroristinių grupuočių vadeivoms, kurie siekia įkurti savo bazes tose vietovėse, kuriose negalioja teisinės valstybės principai ir piliečių laisvės.

1.5

Klasikinis karas pasirodė esąs neveiksmingas kovojant su tokia neapčiuopiamos grėsmės rūšimi, kuriai būdingos įvairios formos ir padrikos struktūros ir kuri pasitelkia politinį smurtą pasirengusias naudoti fundamentalistų ir antidemokratine politine ideologija besivadovaujančias organizacijas bei neformalias grupes.

1.6

Pasaulis nesurado taikaus Palestinos ir kitų ginkluotų konfliktų sprendimo būdo, tai taip pat yra palanki politinė prielaida ekstremistinėms idėjoms ir tarptautiniams teroro aktams, tačiau reikėtų pažymėti, kad didžioji dalis šių išpuolių įvyksta vidinių konfliktų metu.

1.7

Akivaizdu, kad buvo dėta nepakankamai pastangų ištirti verbavimo motyvus ir metodus, kuriais vadovaujantis galima darbuotojus, inžinierius, intelektualus paversti — kaip tai atsitiko 2001 m. rugsėjo 11 d. — organizuotų ir didelio masto savižudiškų teroro aktų planuotojais. Tai rodo tvirtą pasiryžimą ir aukštą intelekto lygį bei gebėjimą įsiskverbti į demokratinę visuomenę. Todėl, norint parengti tinkamą atsakomąją ir aukšto lygio strategiją, būtina ne tik atlikti geopolitinę analizę ir išnagrinėti visus informacijos rinkimo ir keitimosi ja būdus, bet ir kiek įmanoma geriau išsiaiškinti ideologinius ir psichologinius motyvus.

1.8

Komunikacijos priemonės ir globalizacija sukūrė tokį pasaulį, kuriame dalis sprendimų negali būti priimami tik nacionaliniu lygiu. Kartu su JTO ištikusia krize vyksta ir tarptautinės teisės krizė, kadangi ji neturi atgrasančių kontrolės priemonių ir, svarbiausia, tinkamų teisinių priemonių, leidžiančių imtis veiksmų. Pakankamus įgaliojimus turi tik JTO saugumo taryba, tačiau juos susilpnina veto teisė, kuria gali naudotis penkios valstybės.

1.9

Vis dėlto stipri ir atnaujinta daugiašalė sistema turėtų geresnes galimybes spręsti globalines, klimato, ekonomines ir socialines problemas; su tarptautiniu terorizmu būtų galima veiksmingiau kovoti turint daugiašalę sistemą, užtikrinančią vyriausybių ir tarptautinių agentūrų (Interpolas) veiksmų koordinavimą ir bendradarbiavimą dalyvaujant NVO, kurios vykdo demokratijos bei procesinės teisės ir piliečių laisvių stebėseną.

2.1

Siekiant, kad Europos Sąjungos lygiu būtų vykdoma veiksminga kova su terorizmu, valstybės narės turėjo priimti bendrą terorizmo nusikaltimo apibrėžtį ir suvienodinti baudžiamosios teisės nuostatas baudžiamojo kaltinimo ir sankcijų srityje. Šis procesas, ypač nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio, buvo nedelsiant pradėtas vykdyti, kartu buvo priimtas sprendimas dėl Europos arešto orderio, tuo pačiu metu Taryba priėmė su šiuo klausimu susijusius pamatinius sprendimus.

2.2

Po žiaurių 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių JAV iškilo būtinybė koordinuoti veiksmus tarptautiniu, Europos ir Bendrijos lygiu: JTO saugumo tarybos ir Interpolo, NATO dėl karinių operacijų, Europos Tarybos (priimta Konvencija dėl kovos su terorizmu), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), galiausiai, Europos Sąjungos ir Europolo. Pradėta bendradarbiauti su JAV, Magrebo šalimis ir Afrikos sąjunga, taip pat kai kurioms šalims suteikta atskira karinė, policijos pajėgų ir finansinė pagalba.

2.3

Bendrijos institucijos, valstybių narių politiniai vadovai ir didžioji dalis piliečių susitarė dėl terorizmo apibrėžties ir dėl į ją neįeinančių legalių ir nelegalių veiksmų. Iš tiesų būtina sugebėti aiškiai nustatyti grėsmę ir jos raidą, kad nebūtų veltui švaistomos pastangos ir taikomi nereikalingi asmens ir kolektyvinių teisių ir laisvių suvaržymai.

2.4

Tačiau galima teigti, kad kai kuriose Afrikos ir ypač Artimųjų Rytų šalyse, kurioms vadovauja autoritarinės vyriausybės, pastebima tendencija kovoti su bet kokia politine opozicijos forma ir tokią elgseną vadinti kova su terorizmu; tai turėtų rūpėti Europos Sąjungai ir jos valstybėms narėms, palaikančioms ekonominius, politinius ryšius ir vykdančiomis karinį bendradarbiavimą su šių valstybių vadovais, ir pasinaudoti savo įtaka minėtiems pernelyg dažniems veiksmams apriboti.

2.5

Tarptautiniu požiūriu sudėtingiausia problema — rasti tinkamą atsaką grėsmei, kurią visame pasaulyje kelią teroristų išpuoliai prieš ambasadas ar kitus įvairius „taikinius“ ir ypač prieš civilius gyventojus. Dėl geografinių priežasčių Europai ir toliau labiausiai gresia teroro išpuoliai.

2.6

Teroristai savo veiksmais siekia sukurti baimės ir nesaugumo atmosferą bei pakenkti demokratinėms institucijoms. Todėl, saugumo vardan, reikėtų stengtis nepakliūti į nepagrįstų žmogaus teisių ir piliečių laisvių apribojimų pinkles. Šalys, kurioms kyla didžiausia grėsmė, jau keletą metų atsiduria daugiau ar mažiau sudėtingoje padėtyje: kai kurios priemonės yra pernelyg griežtos nei būtina ir kontroliuotina, pavyzdžiui, transatlantinių reisų keleivių asmens duomenys yra per daug išsamūs ir pernelyg ilgai saugomi.

2.7

Tinklų stebėjimas, stebėjimo kameros viešose ir visuomenei prieinamose privačiose vietose, sienų kontrolės politika, tvarkos palaikymas demonstracijų metu, smulkmeniškas bagažo tikrinimas oro uostose — pernelyg griežtai taikant šias priemones, galima pažeisti piliečių privatumą, judėjimo laisvę ir apskritai visas piliečių laisves. Be to, tai gali turėti neigiamos įtakos ir piliečių pritarimui kovos su terorizmu politikai, kadangi jiems gali atrodyti, kad šie veiksmai visų pirma yra nukreipti prieš juos.

2.8

Kišimasis į piliečių gyvenimą, sugriežtinta kontrolė gali taip pat paskatinti (ir tai jau ne kartą pasitvirtino) griežtesnę tam tikrų aiškiai apibrėžtų ir labiausiai „matomų“ mažumų kontrolę, kurios jausis dar labiau smerkiamos ir kentės dėl etninės bei rasinės diskriminacijos. Tolerancijos riba jau gerokai peržengta, o tai skatina tam tikrą „smurtinį radikalėjimą“ policijos ar karinių pajėgų ir kai kurių miesto „getų“ jaunimo konfliktų ir susidūrimų metu, kai ardomi pastatai ir daroma žala viešajai ir privačiajai nuosavybei.

2.9

Tokių miestuose pasireiškiančių smurto atvejų susiejimas su „smurtinio radikalėjimo“ sąvoka (kuris laikomas terorizmą skatinančiu reiškiniu, o kartais ir savita terorizmo forma), gali paskatinti pernelyg plačią teroro akto ar pasikėsinimo jį daryti, ar bendrininkavimo jį darant apibrėžtį priskiriant jai įvairias smurto formas. Smurtas, nors ir labai pavojingas, nebūtinai susijęs su ketinimu įvykdyti teroro aktą, net jei smurto proveržio atvejais padaroma didelė materialinė žala ir pasitaiko rimtų sužalojimų.

2.10

Teroro akto ar ketinimo jį įvykdyti motyvas yra svarbiausias veiksnys apibrėžiant juos kaip teroro nusikaltimus.

2.11

Teroristiniai judėjimai nesenas reiškinys mūsų žemyne tebesireiškiantis ir šiuo metu; demokratinėse šalyse, kuriose galima įkurti politines partijas ir dalyvauti reguliariai vykstančiuose ir sąžininguose visų lygių rinkimuose (vietos ir nacionalinių vyriausybių, o kalbant apie Europa — Europos Parlamento narių rinkimuose), nėra prielaidų politiniam smurtui pasireikšti.

3.1

Nors ir susitarta dėl terorizmo apibrėžties, gali kilti problemų dėl naujų sąvokų, pavyzdžiui, „smurtinis radikalėjimas“, kurį Europos Komisija apibrėžia kaip „reiškinį, kai tam tikrų žmonių nuomonė, požiūris ir idėjos gali lemti teroro aktus, kaip apibrėžta Pamatinio sprendimo dėl kovos su terorizmu 1 straipsnyje“ (2002 m.).

3.2

Burges pranešime Europos Parlamentui buvo atkreiptas dėmesys į naująją „smurtinio radikalėjimo“, kuris yra susijęs su parama terorizmui ir verbavimu terorizmo tikslais, sąvoką; pranešime taip pat teigiama, kad pagrindinė problema apibrėžiant smurtinį radikalėjimą ir jo prevenciją yra „ketinimo“ apibrėžtis. Be to, radikalėjimas dažnai yra ilgalaikis daugelį metų besiformuojantis reiškinys, todėl galima suspėti pradėti dialogą bei švietimo ir informavimo procesus ir įgyvendinti kitas prevencines priemones.

3.3

Politiniame gyvenime terorizmas yra seniai žinomas reiškinys. Terorizmui šiandien pasitelkiami visuotinės komunikacijos priemonės, taip vadinami „mokesčių rojai“, sąlygos susidaro šalyse, kuriose silpna valdymo sistema arba suardytas valstybinis aparatas siekiant sukurti bazes ir mokomąsias stovyklas. Tačiau tai veikiau yra beformis darinys, o ne vientisas ir struktūruotas tarptautinis tinklas.

3.4

Naujausias terorizmo poveikio aspektas susijęs su išsamia ir vizualia informacija, kuri per visuotines žiniasklaidos priemones išplatinama labai greitai; vaizdai, kuriuos kartais galima stebėti transliuojamus tiesiogiai, t. y. tuo pačiu metu, kai vyksta istorijoje precedentų neturintys išpuoliai. Tačiau spaudos laisvė neleidžia užkirsti kelio šiam sensacijų vaikymuisi, tik dar labiau sustiprinami piliečių baimė ir nesaugumo jausmas, kartu sudaromos sąlygos „reklamuoti“ teroristų atakas.

3.5

Internetas — tai komunikacijos erdvė, kuria naudojamasi skleisti smurtą skatinančią ideologiją ir ieškoti jai pritariančių ar netgi kandidatų savižudiškiems teroro išpuoliams, taip pat sudaromos sąlygos bendrauti išpuolių autoriams ir teroristų vadeivoms, platinti informaciją, kaip buitinėmis sąlygomis pagaminti sprogmenis.

3.6

Tačiau jei galima nustatyti terorizmą šlovinančius tinklalapius, tai būtų labai sunku kontroliuoti tam tikrų grupuočių komunikaciją, kadangi taikomos šiuolaikinės užkoduotos, rašytinės ar žodinės informacijos šifravimo ir įslaptinimo technologijos.

3.7

Komitetas taip pat abejoja dėl šiuo metu taikomų sustiprintų interneto ir privačių asmenų komunikacijos kontrolės priemonių veiksmingumo.

3.8

Vis dar kyla abejonių, kad asmens tapatybės kontrolė, bagažo ar automobilių tikrinimas pasieniuose, oro uostose, uostose ir (rečiau) autobusų ar geležinkelio stotyse iš tiesų stabdo teroristų judėjimą, net jei asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų apsaugos priemonės ir yra geras būdas užkirsti kelią tokių dokumentų klastojimui; minėtos priemonės, žinoma, iš dalies sudaro sunkumų nusikaltėlių judėjimui apskritai, tačiau jos taip pat apsunkina ir visų piliečių gyvenimą ir palaipsniui sudaromos sąlygos padėties, kai bus fiksuojamas menkiausias žmogaus pajudėjimas, kadangi vis daugiau diegiama stebėjimo kameromis sistemų, daugėja privačių saugos tarnybų agentų, naudojami leidimai (elektroninės kortelės) patekti į viešas ir privačias įstaigas, informacijos perdavimas mobiliaisiais telefonais ir kitos asmenų buvimo vietos nustatymo realiuoju laiku priemonės. Tačiau visos šios priemonės nesustabdo savižudžių teroristų aktų. Jų taikymas veikiau sudarys įspūdį, kad gyvenama policinėje valstybėje, jei nebus imamasi demokratinių veiksmų, rodančių, kad šios technologijos naudojamos tik tiek, kiek jos padeda įgyvendinti jomis siekiamų pradinių tikslų. Problemas galėtų padėti išspręsti nacionalinės „stebėtojų stebėjimo“ struktūros ir Europos ekspertų grupė, kuri dirbtų šioje srityje ir su įtariamų teroristų bylomis.

3.9

Apskritai nelegalių finansinių srautų judėjimo kontrolė nesukelia didelių sunkumų kasdieniame piliečių gyvenime ir sudaro sąlygas kontroliuoti neteisėtą veiklą (prekybą žmonėmis, ginklais, narkotikais ir kt.), padedančią sukaupti neteisėtą kapitalą. Tai sulėtina teroristų išpuoliams skirtų lėšų gavimą ir padeda geriau pažinti smurto šaknis (1). Tačiau labai sunku sutrukdyti grynųjų pinigų pervedimus ar jų perdavimą per ryšininkų sistemą, pagal kurią pinigai surinkti vienoje šalyje per tarpininką perduodami kitoje šalyje, kai operacijos vykdomos ar patvirtinamos šifruotais laiškais ir pranešimais. Ypač veiksminga būtų kontroliuoti ir atlikti tyrimus, kaip renkamos lėšos „labdaringoms ir humanitarinėms organizacijoms“, kurios palaiko slaptus ryšius su teroristų grupėmis. Tačiau reikėtų vengti stebėti visas nevyriausybines organizacijas ir apsunkinti jų vykdomą humanitarinę bei labdaringą veiklą ir lėšų rinkimą sukuriant bendrą įtarumo atmosferą, kadangi tai varžytų šiose organizacijose dirbančius piliečius ir trukdytų jiems dirbti, o kartais kliudytų sklandžiai įgyvendinti organizacijų programas.

3.10

Policijos organų ir žvalgybos agentūrų keitimasis duomenimis susijęs su ypač subtilia informacija: atvaizdas, vardas, adresas, pirštų atspaudai, DNR duomenys, priklausymas įvairioms organizacijoms, todėl išlieka abejonių, ar tikrai saugomas asmens privatumas, ar išvengiama duomenų apdorojimo ir vertinimo klaidų VIS ir SIS bylose, policijos dosjė ir kitose kartotekose ir ar asmenys turi galimybę prieiti prie duomenų ir juos ištaisyti.

3.11

Galiausiai, svarbiausias Europos Sąjungos indėlis — veiksmų derinimas, bendradarbiavimas ir dalijimasis patirtimi; šios sritys turi būti stiprinamos, tačiau reikėtų vengti kurti pernelyg daug įstatymų ir specialių priemonių, kai esami įstatymai ir organai, kurių paskirtis kovoti su organizuotu bei finansiniu nusikalstamumu, gali būti taikomi ir kovojant su terorizmu.

3.12

Daugelis šaltinių teigia, kad nepaprastos padėties atveju (net jei ši padėtis yra mažo ar vidutinio sudėtingumo lygio) paprastai sudaromos palankios sąlygos piliečių laisvėms riboti, teisinės valstybės principams pažeisti ir įtarumui užsieniečių, legalių ir nelegalių migrantų bei prieglobsčio prašančiųjų atžvilgiu didėti. Tai pastebima daugelyje valstybių narių. Vis daugiau pasitaiko rasizmo ir ksenofobijos apraiškų, todėl ir žodžiais, ir veiksmais reikėtų priešintis šių reiškinių plitimui.

3.13

Valstybių narių, ES institucijų, Europolo, Eurojust ir kt. vaidmenys aiškiai apibrėžti, tačiau pirmiausia reikėtų nuolat stiprinti veiksmingą žvalgybos agentūrų ir tyrimus atliekančių organų bendradarbiavimą.

3.14

Taigi, siekiant užkirsti kelią smurtiniam radikalėjimui ir terorizmui, būtina suprasti šiuos reiškinius skatinančias sąlygas ir ideologiją, kadangi tai gali padėti sustabdyti jau esamų, bet dar neįsitvirtinusių idėjų plitimą.

3.15

Kovai su minėtais reiškiniais reikia daug laiko, kadangi būtina, kad silpnose ar ne visą šalies teritoriją kontroliuojančiose valstybėse bei autoritarinio ar diktatūrinio rėžimo valstybėse būtų sugražintos ar įtvirtintos demokratija ir piliečių laisvės.

3.16

Komitetas mano, kad paprastai slapta žvalgybos agentūrų veikla ir policijos atliekami tyrimai neturėtų būti sistemingai slepiami nuo piliečių ir jiems nacionaliniu ir Europos lygiu atstovaujančių asmenų. Turėtų būti sudarytos sąlygos teikti informaciją, skatinančią piliečius dalyvauti bei užtikrinančią demokratišką kontrolę, nepaisant aplinkybių, tinkamais būdais, ir ypač siekti, kad būtų laikomasi teisinės valstybės principų.

4.1.1

Pilietinė visuomenė labiausiai nukenčia nuo tarptautinio terorizmo (nepaisant to, ar jį sukelia kraštutinis nacionalizmas, tapęs religinio fundamentalizmo priemone, ar paprasčiausias smurtas kaip savitikslis dalykas). Pilietinė visuomenė susiduria su terorizmu, kuris imasi baudžiamųjų priemonių prieš absoliučiai visus visuomenės narius, bando skleisti visuotinės baimės atmosferą ir siekia priversti valstybę tenkinti keliamus reikalavimus. Tačiau, kaip nurodoma EESRK nuomonėje dėl Pilietinės visuomenės dalyvavimo kovoje su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu (2), pilietinė visuomenė yra vienas svarbiausių veikėjų įgyvendinant bet kokią kovos su šia grėsme strategiją tiek imantis priemonių priešintis ryškiausiems terorizmo padariniams ir jo giluminėms priežastims, tiek ir atliekant svarbų vaidmenį rūpinantis nuo terorizmo nukentėjusiais asmenimis.

4.1.2

Pripažįstant valstybės ir ES institucijų vadovaujamą vaidmenį (ypač saugumo, gynybos, teisingumo ir finansų srityse) kovoje su ryškiausiais šios grėsmės požymiais ir padariniais (teroristinių išpuolių prevencija, teroristinių grupuočių baudžiamasis persekiojimas ir likvidavimas, teroristinių išpuolių organizatorių sulaikymas, teismo procesai ir bausmės skyrimas, finansavimo kanalų uždarymas ir pan.), pilietinė visuomenė taip pat gali daug atlikti minėtais klausimais šiomis priemonėmis:

4.1.2.1

aktyviai stebėti, kad kova su terorizmu niekada nepažeistų teisinės valstybės principų, žmogaus teisių, atvirai ir demokratiškai valstybei būdingų vertybių, įsitikinimų ir laisvių;

4.1.2.2

bendradarbiauti su ES ir visų lygmenų nacionalinėmis institucijomis siekiant nustatyti teroristinių tinklų veiklą ir jiems priklausančius asmenis (šiuo požiūriu itin svarbus finansinių įstaigų ir telekomunikacines paslaugas teikiančių bendrovių vaidmuo). Toks bendradarbiavimas turi būti grindžiamas visų suinteresuotų veikėjų abipusiu įsipareigojimu keistis informacija, dalytis ištekliais ir dėti pastangas siekiant bendro tikslo — terorizmo žlugimo;

4.1.2.3

užmegzti dialogą su bendruomenių, kuriose veikia teroristinės grupuotės, vadovais ir socialiniais subjektais ir skatinti bendrą veiklą smerkiant smurto atvejus ir smurtą kurstančias kalbas ir aiškinant jų neteisėtą pobūdį;

4.1.2.4

su įvairiais socialiniais veikėjais ir nacionalinėmis bei ES institucijomis keistis patirtimi ir praktika, kaip izoliuoti ir stebėti asmenis ir grupes, kuriems gresia atskirtis ir radikalėjimas, sukeliantys smurtą, nuolat itin atidžiai užtikrinti pagrindinių teisių bei laisvių ir teisinės valstybės principų laikymąsi;

4.1.2.5

siūlyti skirtingus mokymų programų metodus (integracijos proceso, ketinimų, požiūrio ir su nagrinėjimu klausimu susijusių grupuočių veiklos), skirtus policijos pajėgoms, saugumo darbuotojams ir žvalgybos tarnyboms, kurioms tenka didžiausia atsakomybės už kovą su šia grėsme dalis;

4.1.2.6

įgyvendinti bandomuosius projektus, kuriuose pastangos sutelkiamos į labiausiai tikėtinas priešiškumo kurstymo, radikalėjimo ir verbavimo vietas (kalėjimus, religinių apeigų centrus, mokyklas, priemiesčius, telekomunikacijų bendroves ir pan.) ir kuriais būtų siekiama užkirsti kelią atskirčiai, radikalėjimui, neapykantos kurstymui asmenims ar visuomenės grupėms dėl jų socialinės klasės, lyties, etninės kilmės arba religijos.

4.2.1

Bet kuriuo atveju, sutelkdama dėmesį į gilumines priežastis, kurios yra teroristinio smurto sklidimo terpė, pilietinė visuomenė gali geriausiai atlikti jai tenkančias užduotis. Nors nė viena iš šioje srityje nustatytų priežasčių negali pateisinti bet kokios smurto formos, daugelį įsitraukimo į teroristinę veiklą atvejų galima paaiškinti kaip priešiškumo kurstymo, radikalėjimo ir verbavimo procesų, — kuriuos nulemia dideli skirtumai tarp toje pačioje vietovėje gyvenančių visuomenės grupių, atskirtis ir diskriminacija (socialinė, politinė ir ekonominė) ir dvigubi standartai, taikomi vertinant skirtingų asmenų veiksmus, — galutinį rezultatą. Todėl integracija privalo būti kertiniu akmeniu, pagrindžiančiu bet kurią didelio masto strategiją, kuri iš esmės prevenciniais sumetimais turi siekti:

4.2.2

stiprinti formalaus ir neformalaus švietimo sistemas, kurios skatintų neigiamų stereotipų šalinimą ir sudarytų sąlygas tolerancijai ir integracijai remiantis bendromis vertybėmis, pagrįstomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis (tai, be kita ko, reiškia, jog reikia performuluoti šiuo metu naudojamą mokomąją medžiagą atsisakant prieštaringų stereotipų ir pakeičiant juos toleranciją skatinančiomis daugiakultūrės pedagogikos priemonėmis);

4.2.3

įpareigoti žiniasklaidą (įskaitant elgesio kodeksus) užtikrinti, kad nebūtų viešinamos atskirtį, rasizmą ir ksenofobiją kurstančios kalbos ir požiūriai. Jokiu būdu nepažeidžiant spaudos ir žodžio laisvės skatinti propaguoti žiniasklaidos kuriamus produktus, skleidžiančius per amžius puoselėtas bendras vertybes ir turtingo daugiakultūrio paveldo privalumus globalizacijos sąlygomis;

4.2.4

rengiant viešas kampanijas, skleisti įtrauktį skatinančią informaciją ir teigiamas nuostatas, kurios padėtų paaiškinti ir ištaisyti neteisingai naudojamas sąvokas (ne islamiškasis terorizmas, o tarptautinis terorizmas, ne asimiliacija, o integracija) ar netinkamus vaizdinius (ne imigrantai, o piliečiai), kurie didina atskirtį ir kursto nesantaiką;

4.2.5

prisidėti ugdant sąmoningumą, kad svarbu žmogaus teises laikyti tvirtu daugiakultūrės visuomenės integracijos pagrindu. Vadovaujantis šiuo požiūriu, organizuota pilietinė visuomenė turi būti stipri varomoji jėga, skatinanti kurti visuomenę, kurioje visiems suteikiamos vienodos teisės (socialinės, politinės ir ekonominės) ir vienodos pareigos;

4.2.6

skatinti kurti socialines platformas, kuriose dalyvautų toje pačioje valstybėje gyvenančių skirtingų bendruomenių veikėjai ir kurios propaguotų įtraukties priemones ir taikius konfliktų sprendimo būdus;

4.2.7

įvardyti ir sustiprinti ES teritorijoje gyvenančioms kitoms bendruomenėms atstovaujančių organizacijų ir jų vadovų pagrindinį vaidmenį integruojant iš kitų kultūrų kilusius asmenis, siekiant visuotinio tikslo užmegzti dialogą ir plėtoti bendradarbiavimą, kad būtų pašalintos priežastys, dėl kurių gali augti kai kurių minėtų bendruomenių narių priešiškumas ir radikalėjimas;

4.2.8

kurti specialias programas, kuriomis siekiama išvengti potencialių teroristinių idėjų ir veiksmų sekėjų radikalėjimo įprastose verbavimo vietose (kalėjimuose, religinių apeigų centruose ir t. t.). Šių programų pagrindas turėtų būti socialinė integracija ir darbo vietų kūrimas;

4.2.9

šia linkme numatyti decentralizuotą bendradarbiavimą tiek nacionaliniu, tiek ir ES lygmeniu (pasinaudojant jau sukurtomis struktūromis, pvz., Europos ir Viduržemio jūros regiono partneryste, Europos kaimynystės politika ir AKR šalių asociacija). Tai reiškia, kad reikia, išnaudojant valstybių narių ir ES vystomojo bendradarbiavimo politikos didžiulį potencialą, kurti bendradarbiavimo projektus žemiausiu lygmeniu su veikėjais, kurie puoselėja savo religinę ir nacionalinę savimonę, tačiau griežtai priešinasi smurtui kaip veiklos priemonei;

4.2.10

Europos Sąjungoje ir plėtojant santykius su trečiosiomis šalimis organizuoti daug daugiau mokytojų, moksleivių, žurnalistų, profesinių sąjungų ir darbdavių asociacijų narių, žmogaus teisų gynėjų, nevyriausybinių organizacijų narių ir t. t. mainų programų ir didinti jų biudžetą ypač didelį dėmesį skiriant būtinybei užtikrinti didesnę lyčių lygybę. Asmeninės žinios ir keitimasis patirtimi bei nuomonėmis yra geriausi būdai neigiamiems stereotipams šalinti ir bendrai ateičiai kurti šiame amžiuje, kuris neišvengiamai bus daugiakultūris (3). Todėl primygtinai rekomenduojama išnaudoti ir stiprinti EESRK organizacines savybes, kurios jam leidžia, naudojantis savo veiksmingais ryšiais ir bendradarbiavimu su ES nepriklausančiomis organizacijomis, rasti naujas veiklos rūšis siekiant išvengti konkrečių grupių arba asmenų radikalėjimo;

4.2.11

skatinti kurti ir konsoliduoti gyventojų (tiek vietinių, tiek ir kilusių iš užsienio) veiklos platformas, sudarančias palankesnes sąlygas įtraukčiai remiantis horizontalaus piliečių atstovavimo principu, o ne nacionaliniu arba religiniu profiliu;

4.2.12

skatinti mokslinius tyrimus, vykdomus specializuotų mokslinių centrų ir institutų, įsikūrusių tiek ES teritorijoje, tiek ir su nagrinėjimu klausimu ypač susijusiose šalyse, plėtojant su jomis bendradarbiavimą. Šiuo požiūriu labai svarbu remti projektus ir tyrimus, kuriais siekiama geriau išsiaiškinti procesus, galinčius kurstyti priešiškumą ir skatinti verbavimą bei smurtinį radikalėjimą, kartu nustatyti skirtingų veiksnių tarpusavio ryšius.

4.3.1

Galiausiai, itin svarbu, kad nuo teroristinių išpuolių tiesiogiai nukentėjusių asmenų priežiūra būtų neatsiejama bendro požiūrio, kuriuo remdamasi pati pilietinė visuomenė prisiimtų pareigą kovoti su terorizmo grėsme, dalis. Kad nukentėję asmenys nebūtų nei pamiršti, nei socialiai apleisti, pirmenybę reikia skirti:

4.3.2

siekiui, kad jiems, kaip nuo bet kokios rūšies teroristinių išpuolių, įvykdytų gimtojoje šalyje ar už jos ribų, nukentėjusiems asmenis, būtų pripažintos visos jų teisės (įskaitant finansinį žalos atlyginimą);

4.3.3

socialinės paramos sistemų rengimui (pradedant nuo fizinės bei psichologinės paramos ir nepamirštant ekonominės pagalbos) siekiant padėti įveikti patirtas traumas ir užkirsti kelią neapykantą arba rasizmą bei ksenofobiją atvirai kurstančioms kalboms;

4.3.4

ES ir nacionalinių vyriausybių politinės valios sutelkimui siekiant nustatyti sutartinius pagrindus nukentėjusių asmenų pripažinimui, paramai ir apsaugai.

4.4.1

Jeigu vadovausimės principu, kad piliečiai yra bet kurios valstybės, taigi ir ES, pagrindinė veikiamoji jėga saugumui, taikai ir smurtinių konfliktų prevencijai užtikrinti, reikia:

4.4.2

kurti strategijas ir dėti daugiapuses pastangas siekiant užtikrinti tinkamą gerovės ir saugumo lygį toje pačioje vietovėje gyvenantiems asmenims ir jų kaimynams, kadangi skatinant kitų vystymąsi ir saugumą, užtikrinamas savo paties vystymasis ir saugumas;

4.4.3

mažinti ir galiausiai pašalinti visuomenės grupių ir valstybių skirtumus. Tai pagrindinis visų piliečių saugumo skatinimo būdas. Kad būtų užtikrinta integracija ir sumažinta terorizmo grėsmė, privalu niekada nepažeisti žmogaus teisių ir stiprinti demokratinę aplinką užtikrinant laisvą įvairių religijų išpažinimą atsietai nuo valstybės reikalų. Taip pat būtina priešintis už įstatymo ribų esančioms socialinėms erdvėms (teisinės „juodosios zonos“ arba getai, įsteigti remiantis šiuo požiūriu nepriimtinomis tradicijomis);

4.4.4

suvokti, kad saugumo negalima užtikrinti laisvės kaina suvaržant atvirą ir demokratišką visuomenę apibrėžiančias teises arba taikant antiteroristinius metodus, panašius į pačių teroristų vykdomą veiklą;

4.4.5

pripažinti, kad tokio masto kaip kova su terorizmu (kuris neišvengiamai yra daugiadisciplinis, įvairiapusis ir ilgalaikis) tikslas gali būti pasiektas tik nustačius konkretų ir tinkamo dydžio biudžetą ir sutelkus nacionalines ir Bendrijos pajėgas.

4.5.1

Terorizmo grėsmė yra plačiai paplitusi, nuolatinė ir visuotinė. Niekas neapsaugotas nuo jos poveikio, o ji pati nuolat keičia savo pobūdį ir raiškos būdus. Dėl šios priežasties ir atsižvelgiant į tai, kad dar nepavyko nustatyti tinkamos kovos su šiuo reiškiniu strategijos, reikia nuolat persvarstyti tokios kovos analizes, įvertinimus ir metodus. Įgyvendinant šią užduotį turi dalyvauti visi subjektai: tiek vyriausybės ir ES institucijos, tiek ir visa pilietinė visuomenė. Šioje pagal savo pobūdį įtraukioje veikloje taip pat reikėtų sudaryti galimybes kurti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystes (tačiau jokiu būdu nesukuriant sąlygų saugumo ir gynybos sričių privatizavimui, nes tai duotų priešingų rezultatų) siekiant bendro tikslo, t. y. visų piliečių gerovės ir saugumo (4). Ši veikla turėtų iš esmės remtis:

4.5.2

būtinybe sudaryti terminų žodynėlį, kad tiek diskutuojant, tiek vykdant veiklą būtų randamas bendras sutarimas dėl sąvokų, kuriomis savo darbe vadovautųsi visos šalys ir suinteresuoti subjektai;

4.5.3

demokratine kovos su terorizmu strategijos kontrole visais lygmenimis ir visomis formomis;

4.5.4

valstybių narių užsienio politikos (ir Bendrijos lygio BUSP, ir ESGP) svarbos ir nacionalinės ir ES vystomojo bendradarbiavimo politikos reikšmės siekiant užkirsti kelią terorizmui ir kovoti su potencialių teroristų radikalėjimu supratimo ugdymu;

4.5.5

absoliučia būtinybe nuolat skirti pakankamai biudžeto lėšų visoms šioje nuomonėje minimoms programoms ir veiksmams;

4.5.6

būtinybe užmegzti (arba palaikyti) dialogą ir bendradarbiavimą su socialiniais, politiniais ir ekonominiais veikėjais ES teritorijoje ir už jos ribų atsižvelgiant į tai, kad viena ES nepajėgs sėkmingai kovoti su šia grėsme, ir jungtinių pajėgų privalumais kuriant nuoseklius ir ilgalaikius veiklos būdus ir strategijas.