[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 4.4.2007

KOM(2007) 158 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Nuo Monterėjaus iki Europos konsensuso dėl vystymosi: įsipareigojimų vykdymas

{KOM(2007) 163 galutinis}{KOM(2007) 164 galutinis}

TURINYS

Įžanga 3

1. Europos Sąjunga įvykdė bendrus įsipareigojimus 2006 m. padidinti pagalbą, tačiau norint laikytis būsimųjų terminų, reikia papildomų ir organizuotų pastangų 3

2. Pagalba prekybai turės didėti, kad besivystančios šalys turėtų galimybę laisvai prekiauti – reikės parengti įgyvendinimo planą 4

3. ES pagalba turi tapti kokybiškesnė ir veiksmingesnė – Komisija pasiūlė darbo pasidalijimo organizavimo kodeksą 5

4. Išvada 6

ĮžANGA

2005 m. gruodžio mėn. priimdama Europos konsensusą dėl vystymosi, Europos Sąjunga vystymąsi paskelbė savo išorės veiksmų prioritetu ir suteikė jam išskirtinę politinę reikšmę. Pirmą kartą Taryba, Parlamentas, Komisija ir visos 27 ES valstybės narės susitarė dėl reikiamo ES veiksmų, prisidėsiančių prie veiksmingesnės kovos su skurdu ir pasaulyje didėjančia nelygybe, taip pat nuoseklesnio bendrų problemų (pvz., klimato kaitos, energetikos, migracijos, saugumo ir globalizacijos socialinės dimensijos) sprendimo, pagrindo. Šie veiksmai yra svarbi tvaraus vystymosi strategijos, nuo šiol tapusios vienu iš bendrųjų ES tikslų, dalis.

Pripažindama vystymosi priemonių svarbą ir įvairovę, ES nusprendė iš esmės didinti teikiamą pagalbą, laikydamasi nuomonės, kad ji kaip niekad reikalinga skatinant Tūkstantmečio tikslų įgyvendinimą.

Po 2002 m. Monterėjaus konferencijos dėl vystymosi finansavimo Europos Sąjunga įsipareigojo didinti pagalbą vystymuisi. Pagalbai vystymuisi 2006 m. ji įsipareigojo skirti 0,39 % savo bendrųjų nacionalinių pajamų, 2010 m. – 0,56 %, o 2015 m. – 0,7 %. Aktyviai prisidėdama prie Paryžiaus deklaracijos dėl pagalbos veiksmingumo, ES taip pat įsipareigojo iš esmės pertvarkyti savo pagalbos sistemą.

Europos Sąjunga pripažįsta, kad už savo vystymąsi pirmiausia atsakingos pačios šalys partnerės, o ji įsipareigoja teikti atitinkamą pagalbą konkretiems poreikiams tenkinti. Tačiau ES labai prisideda prie vystymosi, investuodama į socialinį sektorių, infrastruktūras, institucijų reformą ir remdama gerą valdymą.

Tarp besivystančių šalių ir Europos Sąjungos sukurtas precedento neturintis politinis pagrindas, jungiantis pagalbą ir politinį dialogą. Europa privalo veikti kitaip. Jos įtaka turi prilygti teikiamiems ištekliams.

Taryba suteikė Komisijai įgaliojimus prižiūrėti, kaip vykdomi šie įsipareigojimai. Po paskutinių tyrimų Taryba nusprendė pateikti tris pasiūlymus, kaip užtikrinti prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą.

1. EUROPOS SąJUNGA įVYKDė BENDRUS įSIPAREIGOJIMUS 2006 M. PADIDINTI PAGALBą, TAčIAU NORINT LAIKYTIS BūSIMųJų TERMINų, REIKIA PAPILDOMų IR ORGANIZUOTų PASTANGų

2002 m. Europos Sąjunga įsipareigojo pagalbai vystymuisi 2006 m. skirti 0,39 % savo bendrųjų nacionalinių pajamų. ES ne tik pasiekė, bet ir viršijo šį tikslą. 2006 m. pagalbai vystymuisi ES skyrė 0,42 % savo bendrųjų nacionalinių pajamų.

Vertinant šias pastangas reikia atkreipti dėmesį į tokius palyginamuosius duomenis:

- 2006 m. ES pagalba vystymuisi siekė 48 mlrd. EUR, daug daugiau nei 2004 m. (35 mlrd. EUR) ir 2005 m. (45 mlrd. EUR);

- vienos valstybės narės pagalba yra didesnė nei 1 % jos bendrųjų nacionalinių pajamų;

- dešimt 2004 m. į ES įstojusių valstybių narių, iš pradžių skyrusių nedaug lėšų pagalbai, dabar jas padidino dvigubai, taip įrodydamos, kad vykdo su Bendrijos acquis susijusius savo įsipareigojimus ir siekia individualių tikslų;

- tokia pagalba kiekvienam Europos piliečiui per metus kainuoja maždaug 100 EUR; bet kuris mažiau nei 1 dolerį per dieną pragyvenimui turintis besivystančių šalių gyventojas gauna 40 EUR.

Palyginimui galima pasakyti, kad Jungtinių Valstijų pagalba sudaro 0,17 % bendrųjų nacionalinių pajamų, t. y. kiekvienam JAV piliečiui kainuoja 53 EUR, Japonijoje – 0,25 % BNP, arba 69 EUR piliečiui.

Ši bendrai teikiama pagalba slepia didelius skirtumus tarp valstybių narių. Kai kurios valstybės vystymuisi skiria daugiau nei 0,80 % savo BNP, t. y. gerokai daugiau negu numatyta plačiausiuose užmojuose; kitos nė iš tolo nesiekia vidurkio ar savo pačių užsibrėžtų tikslų, arba jų pagalba 2006 m., lyginant su 2005 m., mažėja. Akivaizdu, kad didžiąją dalį papildomos pagalbos sudaro skolų mažinimas. Pagrindinis ateities uždavinys – ir toliau didinti bendrą pagalbą vystymuisi, tuo pat metu ribojant pagalbos dalį, kurią sudaro skolos mažinimas.

Skirstant ES pagalbą, akivaizdi pirmenybė teikiama Afrikai – ne mažiau nei pusė Europos pagalbos jau tenka šiam kontinentui, kuriam nuo 2010 m. kasmet bus papildomai skiriama 10 mlrd. EUR.

Taigi iki 2010 m. ES turėtų įvykdyti savo įsipareigojimus, tačiau ar šios tendencijos ir rezultatai pasitvirtins, priklausys nuo politikų ir visuomenės gebėjimo sutelkti lėšas. Tai, kad kai kuriose valstybėse narėse pagalba išaugo, iš dalies lėmė skolų nurašymas ir kiti vienkartiniai veiksmai, visų pirma humanitarinėje srityje. Kad pagalbos biudžetas ir toliau didėtų, ateityje reikės sutelkti naujus planuojamos pagalbos srautus.

Atsižvelgdama į šiuos teigiamus, tačiau nevienareikšmius rezultatus, ir būtinybę atidžiai stebėti Europos Sąjungos pagalbos biudžeto kitimą, Komisija rekomenduoja visoms valstybėms narėms iki 2007 m. pabaigos priimti laipsninio valstybės pagalbos didinimo iki 2010 ir 2015 m. gaires, kad būtų išvengta nukrypimo nuo bendrų ir individualių įsipareigojimų.

2. PAGALBA PREKYBAI TURėS DIDėTI, KAD BESIVYSTANčIOS šALYS TURėTų GALIMYBę LAISVAI PREKIAUTI – REIKėS PARENGTI įGYVENDINIMO PLANą

Nepaisant joms suteikiamų tarifų lengvatų, ypač Europos rinkoje, pačios skurdžiausios šalys ir toliau beveik nedalyvauja tarptautinėje prekyboje. Per pastaruosius metus sutarta, kad reikia ne tik teikti techninę pagalbą prekybos politikos kryptims (tarp jų, pvz., muitų politikai) įgyvendinti, bet siekti daugiau, į bendradarbiavimo strategiją įtraukiant pagalbos priemones gamybos pajėgumams vystyti, su prekyba susijusioms infrastruktūroms plėsti ir pasiūlos apribojimams šalinti.

2005 m. gruodžio mėn. ES įsipareigojo nuo 2010 m. padidinti bendrą visoms besivystančioms šalims skiriamą pagalbą prekybai iki 2 mlrd. EUR per metus, t. y. skirti 1 mlrd. EUR Bendrijos pagalbos ir 1 mlrd. EUR valstybių narių dvišalės pagalbos.

2006 m. spalio mėn. Taryba paskatino Komisiją ir valstybes nares susitarti dėl bendros pagalbos prekybai strategijos. Komisijos nuomone, į šią strategiją reikėtų įtraukti tokius pagrindinius punktus:

- numatyti ES pagalbos prekybai didinimą; nuo 2010 m. ši pagalba turėtų sudaryti 2 mlrd. EUR per metus. Komisija eina teisinga linkme, laikydamasi savo įsipareigojimų. Valstybės narės, norėdamos įvykdyti savo įsipareigojimus, 2008 m. turėtų skirti 600 mln. EUR. Jei to nepavyktų padaryti, derėtų priimti konkrečias priemones situacijai pagerinti;

- didelę dalį šių išteklių pagal Ekonominės partnerystės susitarimus skirti AKR šalims. Strategijoje turėtų būti nurodyta AKR šalims numatoma skirti suma;

- remiantis šalių partnerių pateiktais vertinimais ir esamais tarptautiniais mechanizmais, nustatyti šalių partnerių poreikius. Labai svarbus pilietinės visuomenės ir privataus sektoriaus atstovų dalyvavimas šiame procese, reikėtų šalinti dalyvavimo kliūtis. Be to, reikėtų užtikrinti, kad ES remiamos priemonės ir reformos taptų ilgalaikės;

- kad pagalba būtų veiksmingesnė, vykdyti reformas, ypatingą pažangą darant bendro programavimo, darbo pasidalijimo, pagalbos derinimo ir veiksmingesnio pagalbos teikimo (pvz., biudžetinės pagalbos ir bendro finansavimo) srityse;

- AKR regionai turėtų sudaryti regioninius fondus, kurie galėtų patenkinti ekonominės partnerystės susitarimuose numatytus poreikius ir remti regionų integraciją, nuosekliai skirstant ES pagalbą. Pirmoji tokia iniciatyva yra 2006 m. sukurta „Infrastruktūrinė partnerystė su Afrika“. Daug valstybių narių jau prisidėjo prie šios partnerystės, kitos skatinamos prisidėti prie šios bendros iniciatyvos.

3. ES PAGALBA TURI TAPTI KOKYBIšKESNė IR VEIKSMINGESNė – KOMISIJA PASIūLė DARBO PASIDALIJIMO ORGANIZAVIMO KODEKSą[1]

Per keletą paskutinių metų vystomojo bendradarbiavimo veiksmai išsiplėtė ir jų padaugėjo, todėl šalims partnerėms tenka valdyti sudėtingą ir brangiai kainuojančią sistemą.

Komisija aktyviai skatina suderinimo pastangas, kurios yra svarbiausia Paryžiaus pagalbos veiksmingumo darbotvarkės dalis; ES visiškai pritarė šiai darbotvarkei.

Svarbiausi šie trys aspektai:

- darbo pasidalijimas. Komisija pasiūlė neprivalomą ir lankstų ES elgesio kodeksą, kuriuo skatinamas papildomumas tarp pagalbos teikėjų ir didesnis veiksmingumas;

- bendradarbiavimo programų įsisavinimas ir suderinimas su šalių partnerių strategijomis ir procedūromis. Šie principai patvirtinti Paryžiaus deklaracijoje ir Europos konsensuse. Tačiau realiai jų ne visada laikomasi. Nesilaikoma šalių biudžeto ciklo, be to, daugybė sąlygų trikdo nenutrūkstamą ir numatomą pagalbos tiekimą. Komisija laikosi nuomonės, kad vietoj kasmetinio patikrinimo, ar valstybės donorės laikosi tradicinių sąlygų, būtų laikas įgyvendinti „sutarties“ principą, paremtą konkrečiais Tūkstantmečio tikslų įgyvendinimo rezultatais;

- pagalbos priemonės. Programuojama pagalba ir biudžeto pagalba greitai turėtų tapti pagrindinėmis priemonėmis, tuo pat metu leidžiant taikyti kitas priemones, kai jos atrodo tinkamesnės. Dėl pagalbos susiskaldymo ir daugybės smulkių projektų (pvz., Tanzanijoje sveikatos sektoriuje įgyvendinama 600 mažesnio nei 1 mln. EUR biudžeto projektų) atsiranda papildomų išlaidų ir sumažėja pagalbos veiksmingumas.

Šios reformos turėtų būti vykdomos siekiant sukurti bendrą dvišalės ir Bendrijos pagalbos programą.

4. IšVADA

ES aukščiausiu politiniu lygiu prisiėmė didelių įsipareigojimų vystymosi srityje, nuspręsdama iki 2015 m. nuolat didinti savo teikiamą pagalbą iki 0,7 % BNP – kiekvienam Europos piliečiui per metus tai kainuotų 164 EUR – ir imdamasi būtinų priemonių visos ES teikiamos pagalbos bendram veiksmingumui padidinti.

Reikia nuo kalbų pereiti prie darbų. Tai reiškia, vykdyti įsipareigojimus ir turėti politinio ryžto. Kalbama ne apie institucijų pusiausvyros keitimą Europos Sąjungoje ar Komisijos įgaliojimų vystymosi srityje plėtimą. Kalbama apie tai, kaip Europą padaryti stipresne, veiksmingesne, atveriančia platesnes perspektyvas pažeidžiamiausiems ir silpniausiems planetos gyventojams. Norėdama atverti šias perspektyvas, Europa turi veikti išvien.

[1] KOM(2007) 72.