[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 5.12.2006

KOM(2006) 762 galutinis

KOMISIJOS PRANEŠIMAS

2006 M. GRUODŽIO MĖN. KONVERGENCIJOS ATASKAITA

(Parengta pagal Sutarties 122 straipsnio 2 dalį) {SEK(2006) 1570}

1. PRANEšIMO TIKSLAS

Sutarties 122 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad Komisija ir ECB ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai daroma išlyga, prašymu praneštų Tarybai apie pažangą, padarytą valstybėms narėms vykdant savo įsipareigojimus ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti.

Paskutiniuose Komisijos ir ECB reguliariose konvergencijos pranešimuose, kurie buvo patvirtinti 2004 m. spalio mėn., buvo pateikta informacija apie dešimt valstybių narių, įstojusių į ES 2004 m. gegužės mėn., ir Švediją[1]. Atitinkamų nacionalinių institucijų prašymu, Lietuva ir Slovėnija buvo įvertintos 2006 m. gegužės mėn. parengtuose konvergencijos pranešimuose[2]. Šioje ataskaitoje vertinamos kitos devynios valstybės narės, kurioms daroma išlyga: Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Vengrija, Malta, Lenkija, Slovakija ir Švedija[3]. Išsamesnis konvergencijos šiose šalyse padėties įvertinimas pateikiamas šios ataskaitos techniniame priede {SEC(2006) 1570}.

Komisijos ir ECB parengtų pranešimų turiniui taikomi Sutarties 121 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tame straipsnyje reikalaujama, kad pranešimuose būtų įvertinama, kaip nacionaliniai teisės aktai atitinka Sutarties 108 ir 109 straipsnius bei Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) ir ECB statutą. Pranešimuose taip pat turi būti nagrinėjama, ar nurodytose valstybėse narėse pasiektas aukštas tvarios konvergencijos laipsnis, tuo tikslu nurodant, kaip jos atitinka konvergencijos kriterijus (kainų stabilumo, valstybės biudžeto padėties, valiutos kurso stabilumo, ilgalaikių palūkanų normų), ir atsižvelgiama į keletą kitų veiksnių, paminėtų 121 straipsnio 1 dalies paskutinėje pastraipoje. Keturi konvergencijos kriterijai išsamiau yra aiškinami prie Sutarties pridėtame protokole (Protokolas Nr. 21 dėl konvergencijos kriterijų).

Nagrinėjant nacionalinių teisės aktų , taip pat nacionalinių centrinių bankų statutų, suderinamumą su Sutarties 108 ir 109 straipsniais bei ECBS (ECB) statutu, būtina įvertinti, kaip laikomasi piniginio finansavimo draudimo (EB sutarties 101 straipsnis) ir draudimo naudotis privilegija (EB sutarties 102 straipsnis), ECBS tikslų (EB sutarties 105 straipsnio 1 dalis), centrinių bankų nepriklausomumo (EB sutarties 108 straipsnis) ir nacionalinių centrinių bankų integracijos į ECBS reikalavimų (keletas EB sutarties ir ECBS statuto straipsnių).

Kainų stabilumo kriterijus yra apibrėžtas Sutarties 121 straipsnio 1 dalies pirmojoje įtraukoje: „didelis kainų stabilumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal infliacijos lygį, artimą tam, kurį yra pasiekusios ne daugiau kaip trys valstybės narės, kuriose kainos yra stabiliausios“.

Protokolo dėl konvergencijos kriterijų 1 straipsnyje nustatyta, jog „kainų stabilumo kriterijus [...] reiškia, kad valstybės narės kainų stabilumas yra tvarus ir vidutinis infliacijos lygis per vienerius metus iki tyrimo neviršija daugiau kaip 1,5 procentinio punkto daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, infliacijos lygio. Infliacija matuojama taikant vartotojų kainų indeksą palyginamuoju pagrindu, atsižvelgiant į nacionalinius apibrėžimų skirtumus“. Tvarumo reikalavimas reiškia, kad patenkinamas infliacijos lygis turi būtinai pasiektas tinkamais sąnaudų ir kitais struktūriniu būdu kainos pokyčius lemiančiais veiksniais, užuot atspindėjęs laikinų veiksnių poveikį. Dėl to, vertinant konvergenciją, nagrinėjami ir pagrindiniai infliacijos veiksniai, ir vidutinio laikotarpio prognozės. Taip pat vertinama, ar šalis per artimiausius mėnesius pasieks pamatinę vertę.

2006 m. spalio mėn.[4] trijose šioje srityje geriausių rezultatų pasiekusiose valstybėse narėse – Lenkijoje, Suomijoje ir Švedijoje – apskaičiuota pamatinė infliacijos vertė sudarė 2,8 proc.

Sutarties 121 straipsnio trečiojoje įtraukoje valiutos kurso kriterijus apibūdinamas kaip „Europos pinigų sistemos valiutų kurso mechanizmo nustatytų normalių svyravimo ribų laikymasis bent dvejus metus išvengiant nuvertėjimo bet kokios kitos valstybės narės valiutos atžvilgiu“.

Protokolo dėl konvergencijos kriterijų 3 straipsnyje nustatyta: „Dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme kriterijus [...] reiškia, kad valstybė narė laikėsi norminių svyravimo ribų, numatytų Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme, be didelių nukrypimų bent pastaruosius dvejus metus iki tyrimo. Pirmiausia, valstybė narė negali būti nuvertinusi savo valiutos dvišalio pagrindinio kurso bet kokios kitos valstybės narės valiutos atžvilgiu savo pačios iniciatyva per tą patį laikotarpį.“

Atitinkamas dvejų metų laikotarpis, kurio valiutos kurso stabilumas šiame ataskaitoje vertinamas, yra 2004 m. lapkričio mėn.–2006 m. spalio mėn.

Su valstybės biudžeto padėtimi susijęs konvergencijos kriterijus Sutarties 121 straipsnio 1 dalies antrojoje įtraukoje apibrėžiamas taip: „valstybės finansinės padėties tvarumas; ar jis pasiektas, sprendžiama pagal valstybės biudžeto deficito dydį, kuris nustatomas pagal 104 straipsnio 6 dalį“. Be to, Protokolo dėl konvergencijos kriterijų 2 straipsnyje pažymima, jog šis kriterijus reiškia, kad „tyrimo metu valstybė narė nėra Tarybos sprendimo pagal šios Sutarties 104 straipsnio 6 dalis dėl perviršinio deficito buvimo atitinkamoje valstybėje narėje objektas“.

Sutarties 121 straipsnio 1 dalies ketvirtojoje įtraukoje nurodomas reikalavimas – „valstybės narės pasiektas konvergencijos ir jos dalyvavimo Europos pinigų sistemos valiutos kurso mechanizme patvarumas, kurį atspindi ilgalaikių palūkanų normos “. Protokolo dėl konvergencijos kriterijų 4 straipsnyje nustatyta, kad „palūkanų normos konvergencijos kriterijus [...] reiškia, kad vienerių metų laikotarpiu iki tyrimo valstybės narės vidutinė nominali ilgalaikių palūkanų norma neviršijo daugiau kaip 2 procentiniais punktais daugiausia trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, palūkanų normos. Palūkanų normos matuojamos ilgalaikių vyriausybės obligacijų ar palyginamų vertybinių popierių pagrindu atsižvelgiant į nacionalinių apibrėžimų skirtumus“.

2006 m. spalio mėn. apskaičiuota pamatinė palūkanų normos vertė sudarė 6,2 proc.

Sutarties 121 straipsnyje taip pat reikalaujama įvertinti ir kitus su ekonomine integracija ir konvergencija susijusius veiksnius. Tokie papildomi veiksniai apima finansinės ir prekių rinkos integraciją, einamosios sąskaitos mokėjimų balansų pokyčius bei vienam gaminiui tenkančių darbo sąnaudų ir kitų kainų rodiklių pokyčius. Pastarieji veiksniai nagrinėjami vertinant kainų stabilumą.

2. VALSTYBIų NARIų VERTINIMAS

2.1. Čekija

2004 m. konvergencijos ataskaitoje Komisija pateikė įvertinimą, kad Čekija atitiko du konvergencijos kriterijus (kainų stabilumo ir ilgalaikių palūkanų normos). Vertinant teisinę konvergenciją, buvo nuspręsta, kad Čekijos teisės aktai nevisiškai atitiko Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Čekijos nacionalinio banko (ČNB) įstatymas pastaraisiais metais buvo keistas kelis kartus, o svarbiausi pakeitimai padaryti 2005 ir 2006 m. Tačiau 2004 m. konvergencijos ataskaitoje nurodyti neatitikimai nebuvo pašalinti.

Dėl centrinio banko integracijos į ECBS euro įvedimo metu, Čekijos teisės aktai, ypač Čekijos nacionalinio banko įstatymas, nevisiškai atitinka Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Metinė SVKI (suderinto vartojimo kainų indekso) infliacija Čekijoje nuo 2002 m. pradžios buvo mažesnė nei 3½ proc., o 1999–2005 m. vidurkis sudarė 2,3 proc. Atrodo, kad pastaraisiais metais pavyko suvaldyti pagrindinius infliaciją lemiančius reiškinius. Darbo užmokesčio infliaciją apribojo darbo rinkos vangumas, nors 2003–2005 m. ciklinės sąlygos laipsniškai gerėjo. Importo kainų kilimą labiausiai ribojo vis didėjantis kronos nominalusis faktinis keitimo kursas. Vis dėlto Čekijoje infliacija liko kiek nepastovi dėl valdomų kainų poveikio, stojimo į ES ir maisto bei įvežamų prekių kainų svyravimo. Nedidelis infliacijos šuolis numatomas 2007–2008 m., atsižvelgiant į ciklinių sąlygų pagerėjimą ir planuojamą akcizo bei reguliuojamų kainų padidėjimą. Kadangi Čekija yra itin atvira valstybė, infliacija vidutiniu laikotarpiu priklausys ir nuo valiutos kurso pokyčių bei fiskalinės politikos padėties. Vidutinė 12 mėnesių infliacija Čekijoje nuo 2005 m. balandžio mėn. buvo lygi pamatinei vertei ar net mažesnė už ją. Vidutinis infliacijos lygis Čekijoje 12 mėnesių iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 2,2 proc., t. y. buvo mažesnis už pamatinę 2,8 proc. vertę, ir numatoma, kad artimiausiais mėnesiais jis liks mažesnis už pamatinę vertę. Čekija atitinka kainų stabilumo kriterijų.

Taryba yra priėmusi sprendimą, kad Čekijoje šiuo metu esama perviršinio deficito (2004 m. liepos 5 d. Tarybos sprendimas)[5]. Taryba rekomendavo Čekijai iki 2008 m. patikimu būdu ir nuosekliai deficitą sumažinti, kad jis nesiektų 3 proc. BVP. Valdžios sektoriaus deficito didėjimą po 2000 m. daugiausia lėmė su pereinamuoju laikotarpiu susijusios vienkartinės, ypač su įmonių ir bankų sektorių restruktūrizavimu susijusios priemonės ir didėjančios socialinės išlaidos. Ryškus deficito sumažėjimas 2004 m. (iki 2,9 proc. BVP) daugiausia buvo susijęs su ekonominiu augimu ir vyriausybės departamentams suteikta galimybe perkelti nepanaudotas lėšas. Pastaraisiais metais ekonominės sąlygos buvo palankios fiskalinei konsolidacijai, tačiau sparčiu augimu nebuvo visiškai pasinaudota fiskalinio sureguliavimo tempui pagreitinti. Nors, palyginti su 2000 m., valstybės skolos santykis gerokai padidėjo, jis lieka palyginti mažas (apie 30 proc. BVP). 2005 m. valdžios sektoriaus deficitas sudarė 3,6 proc., o valstybės skola – 30,4 proc. BVP[6]. Čekija neatitinka valstybės biudžeto padėties kriterijaus.

Čekijos krona nedalyvauja VKM II (Antrajame valiutų kurso mechanizme). Nuo 1998 m. Čekija taikė infliacijos valdymo mechanizmą, suderintą su lanksčiu valiutos kurso režimu. Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos, išskyrus laikotarpį nuo 2002 m. vidurio iki 2004 m. pavasario, Čekijos kronos nominali vertė ilgą laiką didėjo. Per dvejus metus iki šio vertinimo, t. y. 2004 m. lapkričio mėn.– 2006 m. spalio mėn., kronos vertė euro atžvilgiu pakilo maždaug 10 proc. Čekija neatitinka valiutos kurso kriterijaus.

Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Čekijoje vienerius metus iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 3,8 proc., t. y. buvo mažesnė už pamatinę 6,2 proc. vertę. Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Čekijoje nuo pat įstojimo į ES buvo mažesnė už pamatinę vertę. Nuo 2005 m. pradžios pajamos iš Čekijos vyriausybės obligacijų buvo labai panašios į euro zonoje gaunamas pajamas, o kainų skirtumas neviršijo 35 pagrindinių punktų. 2005 m. pasibaigus trumpam teigiamo skirtumo laikotarpiui, 2006 m. pirmojoje pusėje kainų skirtumas tapo šiek tiek neigiamas. Čekija atitinka ilgalaikių palūkanų normos konvergencijos kriterijų.

Buvo nagrinėjami papildomi veiksniai, tarp jų – prekių ir finansų rinkos integracija bei mokėjimų balanso pokyčiai. Čekijos ekonomika yra labai integruota į ES. Ypač išplėtoti prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų ryšiai su kitomis valstybėmis narėmis, o vietos finansų sektoriaus integracija į platesnį ES sektorių smarkiai didėjo daugiausia dėl to, kad itin daug finansų tarpininkų nuosavybės teise priklausė užsienio investuotojams. Pastaraisiais metais Čekijos padėtis užsienio valstybių atžvilgiu pagerėjo. Einamosios sąskaitos deficitas gerokai sumažėjo: nuo maždaug 6 proc. BVP 2003 m. iki beveik 2 proc. BVP 2005 m. – tokį pokytį labiausiai lėmė prekių eksporto augimas. Finansavimo atžvilgiu finansinis sąskaitos perteklius atspindi iš esmės nemažą grynųjų tiesioginių užsienio investicijų padidėjimą – 2005 m. jis siekė apie 8 proc. BVP.

Atsižvelgdama į tokį vertinimą, Komisija nusprendė, kad Čekijos, kaip „valstybės narės, kuriai daroma išlyga“, statusas neturėtų būti keičiamas.

2.2. Estija

2004 m. konvergencijos ataskaitoje Komisija pateikė įvertinimą, kad Estija atitiko du konvergencijos kriterijus (kainų stabilumo ir valstybės biudžeto padėties) ir kad nebuvo priežasties teigti, kad Estija neatitinka palūkanų normos kriterijaus. Vertinant teisinę konvergenciją buvo nuspręsta, kad Estijoje jie nevisiškai atitiko Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Dėl centrinio banko integracijos į ECBS euro įvedimo metu buvo nuspręsta, kad Estijos teisės aktai (ypač Estijos banko įstatymas, Estijos Respublikos Konstitucija, taip pat Valiutų įstatymas ir Estijos kronos apsaugos įstatymas) nevisiškai atitinka Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Estijos banko įstatymą iš dalies pakeisiančio įstatymo projektas Riigikogu (parlamentui) buvo pateiktas 2005 m. rugsėjo mėn. ir priimtas 2006 m. birželio 7 d. Dėl Estijos banko įstatymo, 2004 m. konvergencijos ataskaitoje nurodyti neatitikimai buvo pašalinti. Tuo tarpu dėl centrinio banko integracijos į ECBS euro įvedimo metu, Estijos Konstitucijos 111 straipsnis oficialiai neatitiko Sutarties ir ECBS statuto reikalavimų. Vis dėlto 2006 m. gegužės 11 d. Estijos Aukščiausiojo Teismo Konstitucinio nagrinėjimo rūmai patvirtino teisinį išaiškinimą, ypač dėl 111 straipsnio netaikymo Estijoje įvedus eurą, ir taip pašalino poreikį papildomai keisti teisės aktus.

Nuo euro įvedimo dienos panaikinus Valiutų įstatymą ir Estijos kronos apsaugos įstatymą, Estijos nacionaliniai teisės aktai galės būti laikomi visiškai atitinkančiais Sutarties ir ECBS statuto reikalavimus.

Pastarąjį dešimtmetį SVKI infliacija Estijoje gerokai sumažėjo ir 2003 m. buvo pasiekusi mažiausią 1,4 proc. vertę. Tačiau 2004 m. infliacija padidėjo iki 3 procentų, o 2005 m. – iki 4,1 proc. ir nuo to laiko infliacijos lygis išliko aukštas. Nors tokią tendenciją iš pradžių lėmė daugiausia išorinių kainų šuoliai (ypač aukštesnės pasaulinės naftos kainos) ir netiesioginių mokesčių koregavimas, visai neseniai taip pat pasireiškė esminiai infliacijai įtakos turintys veiksniai, kai dėl spartaus paklausos augimo didėjimo ir greitai mažėjančios darbo rinkos ekonomikos pajėgumas tampa vis labiau ribotas. Manoma, kad infliacija kurį laiką liks padidėjusi, o tai reikš, kad didės paklausa ir darbo užmokestis, bus didesnės namų ūkio energijos kainos ir didesni netiesioginiai mokesčiai siekiant įvykdyti ES reikalavimus. Nuo 2004 m. rugsėjo mėn. Estijoje vidutinė 12 mėnesių infliacija viršijo pamatinę vertę. Per 12 mėnesių iki 2006 m. spalio mėn. vidutinė infliacija Estijoje sudarė 4,3 proc. – buvo didesnė už pamatinę 2,8 proc. vertę, ir numatoma, kad artimiausiais mėnesiais ji liks didesnė už pamatinę vertę. Estija neatitinka kainų stabilumo kriterijaus.

Estijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito egzistavimo. 2000–2005 m. Estijoje užregistruotas vidutinis valdžios sektoriaus perteklius, sudarantis 1,1 proc. BVP. Biudžeto uždaviniai nuolat viršijami, ypač dėl pajamų didėjimo. 2005 m. Estijoje buvo užfiksuotas 2,3 proc. valdžios sektoriaus perteklius, t. y. toks pat, koks buvo prieš metus[7]. Cikliškai pakoreguotas perteklius apie 2005 m. ėmė mažėti, o tai rodo didėjančią fiskalinę poziciją labai smarkaus augimo laikotarpiu. Estijos bendrosios valstybės skolos santykis 2005 m. sudarė 4,5 proc. BVP ir buvo mažiausias iš visų ES valstybių narių. Valstybės institucijos pasinaudojo smarkaus augimo laikotarpiu ir sukaupė pakankamai didelį valstybės rezervą. Estija atitinka valstybės biudžeto padėties kriterijų.

Estijos krona VKM II dalyvauja nuo 2004 m. birželio 28 d., t. y. ilgiau nei dvejus metus šios ataskaitos priėmimo dieną. Prieš prisijungdama prie VKM II, Estija sėkmingai laikėsi valiutos stabilumo režimo: krona nuo 1992 m. buvo susieta su Vokietijos marke, o vėliau – su euru. Prisijungusi prie VKM II, Estija vienašališkai įsipareigojo išlaikyti savo valiutos valdybos modelį. Vertinant pagal papildomus rodiklius, pavyzdžiui, ilgalaikių palūkanų normos kitimą ir užsienio valiutos rezervus, valiutos kursui pavojus negresia. Finansų rinkos ir visuomenė labai pasitiki valiutos valdyba. Per dvejus tyrimo metus Estijos krona nebuvo nukrypusi nuo centrinio pariteto ir jai nebuvo kilusi rimta grėsmė. Estija atitinka valiutos kurso kriterijų.

Estijos valstybės skola yra maža, todėl, vertinant konvergencijos tvarumą, kurį atspindi ilgalaikės palūkanų normos, nėra galimybės palyginti ilgalaikių vyriausybės obligacijų ar pateikti palyginamų vertybinių popierių. Palūkanų normos rodiklis, pagrįstas ilgalaikėmis bankų Estijos kronomis teikiamomis paskolomis namų ūkiams ir ne finansų srities verslui, vienerius metus iki 2006 m. rugsėjo mėn. vidutiniškai sudarė 4,1 proc.[8] Remiantis palūkanų normos rodiklio pokyčiais ir atsižvelgiant, inter alia , į mažą valstybės skolą, nėra priežasties teigti, kad Estija neatitiks ilgalaikių palūkanų normos konvergencijos kriterijaus.

Buvo nagrinėjami papildomi veiksniai, tarp jų – prekių ir finansų rinkos integracija bei mokėjimų balanso pokyčiai. Estijos ekonomika yra labai integruota į ES. Ypač išplėtoti prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų ryšiai su kitomis valstybėmis narėmis, o vietos finansų sektoriaus integracija į platesnį ES sektorių smarkiai didėjo daugiausia dėl to, kad itin daug finansų tarpininkų nuosavybės teise priklausė užsienio investuotojams ir kad euras buvo labai plačiai naudojamas kaip skolinimosi bei investavimo valiuta. Estijos einamosios sąskaitos deficitas nuo 2002 m. viršijo 10 proc. BVP. Didelis einamosios sąskaitos deficitas didele dalimi reiškia spartų labiau pažengusių valstybių vijimosi procesą, kai, norint padidinti vietos investicijas ir didinti našumą, užsienio santaupos mobilizuojamos taikant išorinį skolinimąsi. Vis dėlto, atsižvelgiant į išorinę padėtį, vidutiniu laikotarpiu būtinas didelis finansavimas, o įplaukos turi būti produktyviai naudojamos. Išorinis trūkumas daugiausia buvo finansuojamas iš didelių tiesioginių užsienio investicijų ir bankų grupių vidaus paskolų.

Atsižvelgdama į tokį vertinimą, Komisija nusprendė, kad Estijos, kaip „valstybės narės, kuriai daroma išlyga“, statusas neturėtų būti keičiamas.

2.3. Kipras

2004 m. konvergencijos ataskaitoje Komisija pateikė įvertinimą, kad Kipras atitiko du konvergencijos kriterijus (kainų stabilumo ir ilgalaikių palūkanų normos). Vertinant teisinę konvergenciją, buvo nuspręsta, kad Kipro teisės aktai nevisiškai atitiko Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Iki šiol nebuvo priimta jokių teisės aktų, reglamentuojančių 2004 m. konvergencijos ataskaitoje nurodytus konvergencijos klausimus. Vis dėlto, siekiant spręsti minėtus klausimus ir užtikrinti visišką Sutarties nuostatų ir ECBS (ECB) statuto atitiktį, 2006 m. spalio 12 d. Parlamentui buvo pateiktas įstatymo, iš dalies pakeičiančio 2002 ir 2003 m. Kipro centrinio banko įstatymą, projektas. Tokios naujos formos šis įstatymo projektas pašalina visus 2004 m. konvergencijos ataskaitoje nurodytus neatitikimus.

Kol naujasis įstatymo projektas nėra priimtas, centrinio banko integracijos į ECBS euro įvedimo metu atžvilgiu Kipro teisės aktai, ypač Kipro centrinio banko įstatymas, nevisiškai atitinka Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Kipre tradiciškai vyravo palyginti maža, tačiau kartais nepastovi infliacija, reiškianti, kad jo nedidelė ir atvira ekonomika jautriai reaguoja į išorinių kainų šuolius. SVKI infliacija 1999–2005 m. vidutiniškai sudarė 2,7 proc. 2000 m. pavasarį infliacija buvo didžiausia – siekė apie 6 procentus ir tą pačią vertę buvo dar kartą pasiekusi 2003 m. žiemą – šiuo atveju iš dalies dėl to, kad dėl stojimo į ES buvo padidintas PVM mokestis ir akcizas. Infliacija padidėjo 2006 m. pradžioje, tačiau pastaraisiais mėnesiais sumažėjo ir 2006 m. spalio mėn. sudarė 1,7 proc. Tokie svyravimai daugiausia atspindi energijos ir maisto kainų poveikį. Tikimasi, kad energetikos kainos šuoliui pamažu atslūgstant, infliacija laipsniškai mažės. Vis dėlto numatoma, kad dėl PVM ir akcizo padidėjimo, susijusio su ES reikalavimų vykdymu, infliacija pastebimai šoktels aukštyn vėliausiai tuomet, kai nustos galioti dabartinės nukrypti leidžiančios nuostatos, t. y. 2007 m. pabaigoje. Infliacija vidutiniu laikotarpiu labai priklausys nuo to, ar pavyks pažaboti darbo užmokesčio veiksnius. Kipre 12 mėnesių vidutinė infliacija nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. buvo mažesnė už pamatinę vertę. Kipre vidutinė infliacija per 12 mėnesių iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 2,3 proc. – buvo mažesnė už pamatinę 2,8 proc. vertę, ir numatoma, kad artimiausiais mėnesiais ji liks mažesnė už pamatinę vertę. Kipras atitinka kainų stabilumo kriterijų.

Šiuo metu Kiprui netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito egzistavimo. 2004 m. liepos 5 d.[9] Tarybos priimtas sprendimas dėl tokio deficito egzistavimo Kipre 2006 m. liepos 11 d. Tarybos sprendimu[10] buvo panaikintas. Valdžios sektoriaus deficitas didžiausią vertę (6,3 proc. BVP) pasiekė 2003 m., tačiau kitais metais gerokai sumažėjo ir 2005 m. siekė 2,3 proc. BVP[11]. Šešerius metus iki 2005 m. ir bendrųjų pajamų, ir bendrųjų išlaidų vidutiniai santykiai iš esmės didėjo. Bendrosios pajamos didėjo dėl taikytų struktūrinių ir vienkartinių priemonių derinio. Pirmosios apėmė PVM tarifų suderinimą su acquis ir kovos su vengimu mokėti mokesčius priemones, o vienkartinės priemonės buvo išskirtiniai dividendai už buvusį pusiau vyriausybinių organizacijų pelną ir mokesčių amnestija. Išlaidų didėjimas buvo ribojamas nustatant nominalių einamųjų pirminių ir kapitalo išlaidų augimo normų aukščiausias ribas; ši politika buvo taikoma ir kitų metų biudžetams. Valstybės skola 2005 m. sumažėjo iki 69,2 proc. BVP. Kipras atitinka valstybės biudžeto padėties kriterijų.

Kipro svaras VKM II dalyvauja nuo 2005 m. gegužės 2 d., t. y. šios ataskaitos priėmimo dieną – jau 19 mėnesių. Prieš prisijungiant prie VKM II, Kipro centrinis bankas taikė sistemą, kuria buvo siekiama svyravimus euro atžvilgiu suvaldyti neperžengiant palyginti žemų ±2¼ proc. pagrindinės vertės ribų. Nuo 2001 m. buvo taikoma didesnė ±15 proc. oficialaus svyravimo riba, tačiau praktikoje toks didelis svyravimas netaikomas. Tuo vertinimo laikotarpiu, kai dar nebuvo dalyvaujama VKM II, svaras buvo labai artimas būsimai pagrindinei vertei. Pradėjus dalyvauti VKM II, svaro vertė liko artima pagrindinei vertei ir smarkiai nekito. Kipras neatitinka valiutos kurso kriterijaus.

Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Kipre vienerius metus iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 4,1 proc., t. y. buvo mažesnė už pamatinę 6,2 proc. vertę. Nuo 2005 m. lapkričio mėn. vidutinės ilgalaikių palūkanų normos Kipre buvo mažesnės už pamatinę vertę. Ilgalaikės palūkanų normos Kipre per pastaruosius kelerius metus reikšmingai sumažėjo. Mažas pajamų skirtumas, palyginti su euro zona, patvirtina, kad rinkose nustatyta maža likutinė šalies rizika. Kipras atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų.

Buvo nagrinėjami papildomi veiksniai, tarp jų – prekių ir finansų rinkos integracija bei mokėjimų balanso pokyčiai. Kipro ekonomika yra labai integruota į ES. Ypač intensyvėja prekyba ir tiesioginės užsienio investicijos, o Kipro finansinė sistema yra glaudžiai susieta su ES ir kitų šalių finansų sistemomis, nes Kipre veikia daug užsienio bankų skyrių ir antrinių įmonių. Kipro einamosios sąskaitos deficitas pastaraisiais metais padidėjo ir 2005 m. siekė 5,7 proc. BVP. Einamosios sąskaitos deficitas atspindi didelį skirtumą tarp grynosios prekybos prekėmis ir paslaugomis. Paprastai didelis perteklius, gaunamas pardavus paslaugas, nepadengia didelio deficito, susidariusio pardavus prekes, ir neigiamo pajamų balanso. Finansavimo atžvilgiu tiesioginės užsienio investicijos buvo didelės, tačiau nepastovios.

Atsižvelgdama į tokį vertinimą, Komisija nusprendė, kad Kipro, kaip „valstybės narės, kuriai daroma išlyga“, statusas neturėtų būti keičiamas.

2.4. Latvija

2004 m. konvergencijos ataskaitoje Komisija pateikė įvertinimą, kad Latvija atitiko du konvergencijos kriterijus (valstybės biudžeto padėties ir ilgalaikių palūkanų normos). Vertinant teisinę konvergenciją, buvo nuspręsta, kad Latvijos teisės aktai nevisiškai atitiko Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Nuo 2004 m. konvergencijos ataskaitos priėmimo Latvijos banko įstatymas buvo keičiamas du kartus (2005 m. gruodžio ir 2006 m. birželio mėn.). Deja, buvo pašalinta tik nedaugelis neatitikimų.

Dėl centrinio banko integracijos į ECBS euro įvedimo metu, Latvijos teisės aktai, ypač Latvijos banko įstatymas, nevisiškai atitinka Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Nuo 2004 m. vidutinė metinė infliacija Latvijoje dažniausiai viršijo 6 proc., ir tai rodo, kad ji priklauso nuo išorinių kainų šuolių, reguliuojamų kainų ir netiesioginių mokesčių pokyčių ir, atsižvelgiant į užsitęsusį labai spartų faktinį BVP augimą, nuo didėjančių pajėgumo apribojimų. Visai neseniai bendrosios infliacijos lygis šiek tiek sumažėjo ir 2006 m. spalio mėn. pasiekė 5,6 proc. Nors dėl išorinių veiksnių (ypač energijos kainos) pastaruoju metu infliacija pastebimai didėjo, su paklausa susiję veiksniai, kaip rodo palyginti didelis bazinės infliacijos lygis, tampa vis svarbesni išliekant aukštesnio lygio infliacijai. Numatoma, kad infliacija kurį laiką liks padidėjusi, atspindėdama infliacijos didėjimą skatinančius veiksnius, kuriuos lemia darbo jėgos sąnaudų pokyčiai esant gana suvaržytai darbo rinkai, klestinti ekonominė veikla, akcizų didėjimas ir procikliška fiskalinė politika. Latvijoje nuo įstojimo į ES 12 mėnesių vidutinė infliacija buvo didesnė už pamatinę vertę. Vidutinis infliacijos lygis Latvijoje 12 mėnesių iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 6,7 proc. – buvo didesnis už pamatinę 2,8 proc. vertę, ir numatoma, kad artimiausiais mėnesiais jis liks didesnis už pamatinę vertę. Latvija neatitinka kainų stabilumo kriterijaus.

Latvijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito egzistavimo. Po 1998 m. Rusijos valiutų krizės tęsęsis fiskalinės konsolidacijos laikotarpis netikėtai baigėsi 1999 m., kai deficitas padidėjo iki 5,3 proc. BVP. Atitinkamai bendras valstybės balansas rodė mažesnį deficitą: jo vidurkis 2000–2004 m. sudarė 1,8 proc. BVP, o 2005 m. buvo užfiksuotas nežymus perteklius (0,1 proc. BVP). Tuo pat metu mokesčių našta ekonomikai toliau mažėjo nuo 32 proc. BVP 1999 m. iki 29 proc. BVP 2005 m. Ir pajamų, ir pirminių išlaidų santykiai BVP atžvilgiu nuosekliai mažėjo. 2005 m. bendroji valstybės biudžeto padėtis buvo subalansuota, o valstybės skola sudarė 12,1 proc. BVP[12]. Latvija atitinka valstybės biudžeto padėties kriterijų.

Latvijos latas VKM II dalyvavo nuo 2005 m. gegužės 2 d., t. y. šios ataskaitos priėmimo dieną – jau 19 mėnesių. Prieš prisijungiant prie VKM II, iki 2004 m. pabaigos latas buvo susietas su SST valiutų krepšeliu, o nuo 2005 m. sausio 1 d. – su euru. Vertinimo laikotarpiu, kai dar nebuvo dalyvaujama VKM II, lato vertė euro atžvilgiu nuosaikiai mažėjo, o jį susiejus su euru – stabilizavosi. Pradėjusi dalyvauti VKM II, Latvija vienašališkai įsipareigojo lato vertės svyravimą išlaikyti ne didesnį kaip ±1 proc. pagrindinės vertės. Prisijungus prie VKM II, lato vertė liko artima pagrindinei vertei ir smarkiai nekito. Papildomi rodikliai, kaip antai trumpalaikių palūkanų normų ir užsienio valiutos rezervų pokyčiai, nereiškia, kad valiutos kursas patyrė kokį nors poveikį. Latvija neatitinka valiutos kurso kriterijaus.

Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Latvijoje vienerius metus iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 3,9 proc., t. y. buvo mažesnė už pamatinę 6,2 proc. vertę Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Latvijoje nuo pat įstojimo į ES buvo mažesnė už pamatinę vertę. Prisijungus prie VKM II, ilgalaikių palūkanų normos skirtumas, palyginti su euro zona, svyravo gana nuosaikiai; tai atspindėjo valiutos susiejimo stabilumą ir investuotojų pasitikėjimą ja. Latvija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų.

Buvo nagrinėjami papildomi veiksniai, tarp jų – prekių ir finansų rinkos integracija bei mokėjimų balanso pokyčiai. Latvijos ekonomika tampa vis labiau integruota į ES. Ypač išplėtoti prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų ryšiai su kitomis valstybėmis narėmis, o vietos finansų sektoriaus integracija į platesnį ES sektorių smarkiai didėjo daugiausia dėl to, kad itin daug finansų tarpininkų nuosavybės teise priklausė užsienio investuotojams ir vietos vertybinių popierių birža buvo sujungta su OMX Group Šiaurės šalių vertybinių popierių biržomis. Latvijos einamosios sąskaitos deficitas nuo 2004 m. viršijo 10 proc. BVP, o 2005 m. siekė 12,7 proc. BVP. Didelis einamosios sąskaitos deficitas, iš esmės susidaręs dėl didelio deficito prekių rinkoje, iš dalies padengto teigiamo paslaugų ir einamųjų pervedimų balanso, yra suderinamas su sparčiu ekonomikos kilimu, kai, siekiant padidinti vietos investicijas ir didinti našumą, užsienio santaupos mobilizuojamos taikant išorinį skolinimąsi. Vis dėlto, atsižvelgiant į išorinę padėtį, vidutiniu laikotarpiu būtinas didelis finansavimas, o įplaukos turi būti produktyviai naudojamos. Einamosios sąskaitos deficitas buvo daugiausia finansuojamas teigiamomis grynosiomis įplaukomis iš tiesioginių užsienio investicijų, didelėmis bankų grupių vidaus paskolomis ir dideliais užsienio piliečių indėliais.

Atsižvelgdama į tokį vertinimą, Komisija nusprendė, kad Latvijos, kaip „valstybės narės, kuriai daroma išlyga“, statusas neturėtų būti keičiamas.

2.5. Vengrija

2004 m. konvergencijos ataskaitoje Komisija pateikė įvertinimą, kad Vengrija neatitiko nė vieno konvergencijos kriterijaus. Vertinant teisinę konvergenciją, buvo nuspręsta, kad Vengrijos teisės aktai nevisiškai atitiko Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

2004 m. pabaigoje Vengrijos parlamentas iš dalies pakeitė Magyar Nemzeti banko įstatymą. Vis dėlto šiais pakeitimais nebuvo pašalinti 2004 m. konvergencijos ataskaitoje nurodyti neatitikimai. Be to, neatitikimų esama draudimo skirti piniginį finansavimą srityje.

Kalbant apie centrinio banko integraciją į ECBS euro įvedimo metu ir draudimą skirti piniginį finansavimą, Vengrijos teisės aktai (ypač Magyar Nemzeti banko įstatymas, Konstitucinis įstatymas ir Kredito įstaigų įstatymas) nevisiškai atitinka Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

2003 m. SVKI infliacija buvo sumažėjusi iki 4 proc., palyginti su maždaug 10 proc. 2000 m. pradžioje, o 2004 m. ji vėl padidėjo, daugiausia dėl energijos ir maisto kainų šuolio. Tačiau infliacija ėmė mažėti 2004 m. pabaigoje ir 2006 m. pradžioje buvo tik šiek tiek didesnė nei 2 proc., daugiausia dėl to, kad kartu su staiga sumažėjusiomis perdirbtų maisto produktų kainomis sumažėjo ir energijos kainos. Infliacija Vengrijoje vėl padidėjo visai neseniai, ją sukėlė maisto kainų kilimas, vasarą įsigalioję netiesioginių mokesčių bei reguliuojamų kainų pokyčiai ir pavėluotas valiutos nuvertėjimo 2006 m. pirmojoje pusėje poveikis. Manoma, kad infliacija ir toliau didės dėl kelių 2006 m. įgyvendintų priemonių pereinamojo poveikio ir ryškaus 2007 m. numatomo reguliuojamų kainų ir netiesioginių mokesčių padidėjimo. Be to, keletas sveikatos apsaugos ir švietimo sistemų reformų, numatomų įgyvendinti iki 2007 m. pabaigos, greičiausiai paskatins kainų kilimą. Vengrijoje nuo įstojimo į ES 12 mėnesių vidutinė infliacija buvo didesnė už pamatinę vertę. Vidutinis infliacijos lygis Vengrijoje per 12 mėnesių iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 3,5 proc., t. y. didesnis už pamatinę 2,8 proc. vertę, ir numatoma, kad artimiausiais mėnesiais jis liks didesnis už pamatinę vertę. Vengrija neatitinka kainų stabilumo reikalavimo.

Šiuo metu Vengrijai taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito egzistavimo (2004 m. liepos 5 d. Tarybos sprendimas)[13]. Taryba rekomendavo Vengrijai imtis vidutinės trukmės veiksmų ir iki 2008 m. patikimu būdu ir nuosekliai sumažinti deficitą, kad jis nesiektų 3 proc. BVP. 2005 m. lapkričio mėn. Taryba nusprendė, kad Vengrija, reaguodama į rekomendacijas, nesiėmė tinkamų veiksmų. 2006 m. rugsėjo 1 d. Vengrija pristatė pataisytą konvergencijos programą, kuria remdamasi Taryba 2006 m. spalio 9 d. Vengrijai suteikė papildomą vienerių metų laikotarpį deficito padėčiai ištaisyti (iki 2009 m.). Nuo 2001 m. Vengrijos fiskalinė politika buvo ekspansyvi, ją skatino labai padidėjusios išlaidos viešajam sektoriui (ypač viešojo sektoriaus darbo užmokesčiui ir socialinėms išmokoms) ir mokesčių mažinimas, kurio nepadengė atitinkamai sumažintos išlaidos. Nuo 2002 m. kiekvienais metais biudžeto deficitas viršijo 6 proc. BVP, o 2005 m. jis siekė 7,8 proc. BVP, įskaitant pensijų reformos išlaidas. 2006 m. vyriausybė informavo apie esminį biudžeto trūkumą. Pritaikius korekcines priemones, vyriausybė siekia šiais metais deficitą sumažinti iki 10,1 proc. BVP[14]. Nepaisant didelių pajamų, gautų iš privatizavimo, valstybės skola padidėjo iki 61,7 proc. BVP. Vengrija neatitinka valstybės biudžeto padėties kriterijaus.

Vengrijos forintas, kuris nuo 2001 m. yra vienašališkai susietas su euru, nustačius (15 proc. svyravimo ribas, nedalyvauja VKM II. Didžiąją laikotarpio, kai forintas buvo vienašališkai susietas su euru, dalį jo vertė kito ties viršutine svyravimo normos riba. Vis dėlto nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. forintas euro atžvilgiu smarkiai nuvertėjo; mažiausią vertę pasiekdamas 2006 m. birželio mėn., o vėliau vėl ėmė laipsniškai stiprėti. Dvejus metus iki vertinimo, t. y. 2004 m. lapkričio–2006 m. spalio mėn., forintas euro atžvilgiu nuvertėjo maždaug 9 proc. Vengrija neatitinka valiutos kurso kriterijaus.

Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Vengrijoje 2006 m. spalio mėn. sudarė 7,1 proc., t. y. buvo didesnė už pamatinę 6,2 proc. vertę. Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Vengrijoje nuo pat įstojimo į ES buvo didesnė už pamatinę vertę. Pajamų iš obligacijų skirtumas euro zonoje didėjo nuo apytikriai 280 pagrindinių punktų 2006 m. birželio mėn. iki apytikriai 350 pagrindinių punktų 2006 m. rugpjūčio mėn. ir 2006 m. spalio mėn. siekė apytikriai 375 pagrindinius punktus. Vengrija neatitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijaus.

Be to, buvo nagrinėjami papildomi veiksniai, tarp jų – prekių ir finansų rinkos integracija bei mokėjimų balanso pokyčiai. Vengrijos ekonomika yra labai integruota į ES. Ypač išplėtoti prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų ryšiai su kitomis valstybėmis narėmis, o vietos finansų sektoriaus integracija į platesnį ES sektorių smarkiai didėjo daugiausia dėl to, kad itin daug finansų tarpininkų nuosavybės teise priklausė užsienio investuotojams. Dėl mažesnio prekių ir paslaugų prekybos deficito einamosios sąskaitos deficitas sumažėjo nuo didžiausios savo vertės – 8,5 proc. BVP 2004 m. iki 6,8 proc. BVP 2005 m. Didelis einamosios sąskaitos deficitas pastaraisiais metais, reiškiantis, inter alia , viešojo sektoriaus santaupų trūkumą, iš esmės buvo finansuojamas iš išlaikytų didelių grynųjų tiesioginių užsienio investicijų (išskyrus 2003 m., kai jų gerokai sumažėjo) ir įplaukų iš vertybinių popierių portfelio. 2006 m. pirmąjį pusmetį užsienio investuotojai prasčiau vertino Vengrijos ekonomikos pagrindus, o tai lėmė staigų pajamų iš vertybinių popierių portfelio mažėjimą.

Atsižvelgdama į tokį vertinimą, Komisija nusprendė, kad Vengrijos, kaip „valstybės narės, kuriai daroma išlyga“, statusas neturi būti keičiamas.

2.6. Malta

2004 m. konvergencijos ataskaitoje Komisija pateikė įvertinimą, kad Malta atitiko vieną konvergencijos kriterijų (ilgalaikių palūkanų normos). Vertinant teisinę konvergenciją, buvo nuspręsta, kad Maltos teisės aktai nevisiškai atitiko Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Nors 2005 m. Maltos centrinio banko įstatymas buvo iš dalies keičiamas du kartus, tais įstatymo pakeitimo įstatymais nebuvo pašalinti visi neatitikimai, nurodyti 2004 m. konvergencijos ataskaitoje. 2006 m. lapkričio 13 d. parlamentui buvo pateiktas naujas Maltos centrinio banko įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, siekiant pašalinti likusius neatitikimus ir užtikrinti, kad jie visiškai atitiktų Sutartį ir ECBS (ECB) statutą. Tokios naujos formos šis įstatymo projektas pašalina visus 2004 m. konvergencijos ataskaitoje nurodytus neatitikimus.

Kol nepatvirtintas naujasis įstatymo projektas, Maltos teisės aktai, ypač Maltos centrinio banko įstatymas, nevisiškai atitinka Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą, kalbant apie centrinio banko integraciją į ECBS euro įvedimo metu.

SVKI infliacija pastaraisiais metais Maltoje kintamai svyravo ties 2,5 proc. verte visų pirma dėl to, kad Maltos ekonomika yra atvira ir reaguoja į išorės smūgius (ypač maisto ir energijos kainas) bei netiesioginių mokesčių pokyčius. Infliacija gerokai padidėjo 2005 m. rudenį ir iš esmės atspindėjo staigų reguliuojamų energijos ir su ja susijusių produktų kainų šuolį. 2006 m. ji buvo gana nepastovi, o spalio mėn. gerokai sumažėjo, daugiausia dėl teigiamų naftos kainos pokyčių. SVKI infliacija, nepaisant energijos kainų, 2006 m. liko vidutiniškai kiek mažesnė nei 2 proc. Nuosaikūs bazinės infliacijos pokyčiai reiškia, kad pagrindiniai infliaciją lemiantys veiksniai lieka valdomi, atsižvelgiant į neigiamą produkcijos skirtumą ir nedidelį darbo užmokesčio veiksnių poveikį. Tikimasi, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija liks nuosaiki, nes energijos kainų šuolis slūgsta. Pavojus, kad energijos kainų kilimas gali sukelti netiesioginį arba antrinį poveikį, išlieka, tačiau iki šiol nepastebėta jokių reikšmingo pašalinio poveikio požymių. Nuo 2006 m. gegužės mėn. Maltoje 12 mėnesių vidutinė infliacija buvo didesnė už pamatinę vertę. Vidutinis infliacijos lygis Maltoje 12 mėnesių iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 3,1 proc. – buvo didesnis už pamatinę 2,8 proc. vertę, ir numatoma, kad artimiausiais mėnesiais jis turėtų vėl tapti labai artimas pamatinei vertei. Malta neatitinka kainų stabilumo kriterijaus.

Šiuo metu Maltai taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito egzistavimo (2004 m. liepos 5 d. Tarybos sprendimas)[15]. Taryba rekomendavo Maltai imtis vidutinės trukmės veiksmų ir iki 2006 m. patikimu būdu ir nuosekliai deficitą sumažinti, kad jis nesiektų 3 proc. BVP. Maltos valdžios sektoriaus deficitas pastaraisiais metais svyravo palyginti smarkiai (taip pat ir dėl vienkartinių veiksmų): 2003 m. jis siekė beveik 10 proc. BVP, o vėliau, vyriausybei taikant fiskalinio konsolidavimo programą, jis mažėjo. Pajamų santykis didėjo, o išlaidos iki 2003 m. augo, tačiau vėliau ėmė mažėti. Bendra valstybės skola pirmojoje šio dešimtmečio pusėje smarkiai padidėjo ir 2004 m. siekė maždaug 75 proc. Valdžios sektoriaus deficitas 2005 m. sudarė 3,2 proc. BVP, o valstybės skola truputį sumažėjo ir siekė 74,2 proc. BVP[16]. Malta neatitinka valstybės biudžeto padėties kriterijaus.

Maltos lira VKM II dalyvauja nuo 2005 m. gegužės 2 d., t. y. šios ataskaitos priėmimo dieną – 19 mėnesių. Prieš prisijungiant prie VKM II, lira buvo susieta su euro, dolerio ir svaro sterlingų krepšeliu. Tuo vertinimo laikotarpiu, kai lira nedalyvavo VKM II, ji buvo artima būsimai pagrindinei vertei. Prisijungus prie VKM II, Maltos valdžios institucijos vienašališkai įsipareigojo išlaikyti liros vertę, lygią pagrindinei vertei. Dalyvaujant VKM II, lira liko stabili pagrindinė vertės atžvilgiu ir smarkiai nekito. Vertinant pagal papildomus rodiklius, pavyzdžiui, ilgalaikių palūkanų normos kitimą ir užsienio valiutos rezervus, valiutos kursui pavojus negresia. Malta neatitinka valiutos kurso kriterijaus.

Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Maltoje vienerius metus iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 4,3 proc., t. y. mažesnė už pamatinę 6,2 proc. vertę Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Maltoje nuo pat įstojimo į ES buvo mažesnė už pamatinę vertę. Ilgalaikių pajamų skirtumas, palyginti su euro zona, pastaraisiais metais svyravo gana nedaug – ties 50 pagrindinių punktų riba 2006 m. rudenį. Išlaikytas pajamų skirtumas rodo, kad rinkų vertinimu likutinė šalies rizika yra nedidelė. Malta atitinka ilgalaikių palūkanų normos konvergencijos kriterijų.

Be to, buvo nagrinėjami papildomi veiksniai, tarp jų – prekių ir finansų rinkos integracija bei mokėjimų balanso pokyčiai. Maltos ekonomika yra labai integruota į ES. Ypač išplėtoti prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų ryšiai su kitomis valstybėmis narėmis, o Maltos finansų sistema yra glaudžiai susijusi su kitų valstybių – tiek ES narių, tiek kitų – finansų sistemomis, nes Maltoje yra įsteigta daug finansų tarpininkų ir yra teikiamos tarpvalstybinės paslaugos. Maltos einamosios sąskaitos balansas pastaraisiais metais buvo šiek tiek nestabilus, ir tai atspindėjo mažą ekonomikos apimtį bei siaurus sektorius. Išorinė padėtis rodo didelį skirtumą tarp grynosios prekybos prekėmis ir paslaugomis, o didelį prekių pardavimo deficitą iš dalies kompensuoja nemažas paslaugų pardavimo perteklius. Pastaraisiais metais einamosios sąskaitos deficitas reikšmingai padidėjo ir 2005 m. pasiekė 10,6 proc. BVP. Tokį padidėjimą lėmė susiklosčiusios sunkios rinkos sąlygos svarbiausiuose elektronikos ir turizmo sektoriuose ir gerokai padidėjusios išlaidos naftai 2005 m. Finansavimo atžvilgiu tiesioginės užsienio investicijos buvo didelės, tačiau nepastovios. Sprendžiant pagal išorinę padėtį, būtina imtis esminių vidutinės trukmės finansinių priemonių.

Atsižvelgdama į tokį vertinimą, Komisija nusprendė, kad Maltos, kaip „valstybės narės, kuriai daroma išlyga“, statusas neturėtų būti keičiamas.

2.7. Lenkija

2004 m. konvergencijos ataskaitoje Komisija pateikė įvertinimą, kad Lenkija neatitiko nė vieno konvergencijos kriterijaus. Vertinant teisinę konvergenciją, buvo nuspręsta, kad Lenkijos teisės aktai nevisiškai atitiko Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Lenkijos nacionalinio banko įstatymas buvo keičiamas 2004 ir 2006 m., tačiau nė vienu iš šių pakeitimų nebuvo pašalinti 2004 m. konvergencijos ataskaitoje nurodyti neatitikimai. Be to, neatitikimų esama draudimo skirti piniginį finansavimą srityje.

Kalbant apie centrinio banko integraciją į ECBS euro įvedimo metu ir draudimą skirti piniginį finansavimą, Lenkijos teisės aktai (ypač Lenkijos nacionalinio banko įstatymas, Lenkijos Konstitucija ir Banko garantinio fondo įstatymas) nevisiškai atitinka Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Po dešimtojo dešimtmečio, kuriame infliacija buvo didelė ir nepastovi, SVKI infliacija Lenkijoje smarkiai sumažėjo iki labai žemo lygio ir 2002–2005 m. jos vidurkis sudarė vos 2,1 proc. Infliaciją sukeliantys veiksniai pastaraisiais metais buvo pažaboti. Darbo užmokesčio infliaciją apribojo darbo rinkos vangumas, nors ciklinės sąlygos 2005–2006 m. nuolat gerėjo. Importo kainų kilimas nuo 2004 m. smarkiai sulėtėjo, o tai reiškia, kad zloto nominalioji vertė iš tikrųjų padidėjo. Vis dėlto Lenkijoje infliacija buvo gana nepastovi, ypač dėl to, kad ji įstojo į ES, be to, kito maisto ir importo kainos. Numatoma, kad pagerėjus ciklinėms sąlygoms ir 2007–2008 m. įgyvendinus numatomą netiesioginių mokesčių didinimą, esamas žemas infliacijos lygis šiek tiek pakils. Priimtino infliacijos lygio išlaikymas vidutiniu laikotarpiu priklausys nuo to, ar darbo užmokesčio augimas išliks suderintas su produktyvumo pokyčiais, nes numatomas nedarbo sumažėjimas gali sustiprinti darbo užmokesčio veiksnį. Nuo 2005 m. lapkričio mėn. Lenkijoje vidutinė 12 mėnesių infliacija buvo lygi pamatinei vertei arba mažesnė už ją. Vidutinis infliacijos lygis Lenkijoje 12 mėnesių iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 1,2 proc. – buvo mažesnis už pamatinę 2,8 proc. vertę, ir numatoma, kad artimiausiais mėnesiais jis turėtų likti mažesnis už pamatinę vertę. Lenkija atitinka kainų stabilumo kriterijų.

Šiuo metu Lenkijai taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito egzistavimo (2004 m. liepos 5 d. Tarybos sprendimas)[17]. Taryba rekomendavo Lenkijai iki 2007 m. patikimu būdu ir nuosekliai sumažinti deficitą, kad jis nesiektų 3 proc. BVP. 2006 m. lapkričio 28 d. Taryba priėmė sprendimą, kad veiksmai, kurių Lenkija ėmėsi, atsakydama į 2004 m. liepos mėn. rekomendacijas, pasirodė nepakankami. Valstybės biudžeto balansas 2000–2005 m. laikotarpiu buvo neigiamas – užfiksuotas vidutinis 3,2 proc. BVP dydžio deficitas. Deficitas pablogėjo 2001 m. ir dar kartą – 2003 m., kai išlaidų ir BVP santykis buvo pasiekęs didžiausią vertę. 2004–2005 m. deficitas sumažėjo, nes buvo vykdoma pajamų mokesčių reforma, buvo sustabdytas socialinių išmokų indeksavimas, buvo mažesnės nei tikėtasi investicijos į viešąjį sektorių ir keitėsi kaupimo principu pagrįsta metodika. Valdžios sektoriaus deficitas 2005 m. sudarė 2,5 proc. BVP. Jeigu privaloma tvarka finansuojama pensijų schema būtų neįtraukta į valdžios sektorių, valdžios sektoriaus deficitas sudarytų 4,4 proc. BVP[18],[19]. Nuo 2000 m. iki 2005 m. bendros valstybės skolos santykis padidėjo apytiksliai 6 procentiniais punktais. Valstybės skola sudarė 42,0 proc. BVP, o neįtraukus privaloma tvarka finansuojamos pensijų schemos, šis skaičius būtų lygus 47,3 proc. BVP. Lenkija neatitinka valstybės biudžeto padėties kriterijaus.

Lenkijos zlotas nedalyvauja VKM II. 2000 m. atsisakius slenkančiojo susiejimo režimo, Lenkija taikė infliacijos pažabojimo režimą, suderintą su laisvai kintančiu valiutos keitimo kursu. Zloto kursas pastaruosius kelerius metus labai svyravo. 2000–2001 m. valiuta labai pabrango, tačiau vėliau, iki 2004 m. pradžios, jos vertė buvo gerokai pakoreguota. Dvejus metus iki įvertinimo, t. y. 2004 m. lapkričio–2006 m. gruodžio mėn., zlotas euro atžvilgiu pabrango 8½ proc. Lenkija neatitinka valiutos kurso kriterijaus.

Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Lenkijoje vienerius metus iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 5,2 proc., t. y. buvo mažesnė už pamatinę 6,2 proc. vertę. Nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Lenkijoje buvo lygi pamatinei vertei arba mažesnė už ją. Pastaraisiais metais Lenkijos ilgalaikių palūkanų norma svyravo, atspindėdama didelius infliacijos perspektyvos ir pinigų politikos padėties pokyčius, taip pat ir rinkos nuotaikas, lėmusias šalies rizikos įvertinimą. Ilgalaikis skirtumas vis-à-vis euro zona akivaizdžiai sumažėjo, palyginti su šio dešimtmečio pradžia. 2006 m. pavasarį skirtumas sumažėjo iki maždaug 100 pagrindinių punktų, tačiau tų pačių metų vasarą vėl padidėjo ir viršijo 150 pagrindinių punktų. Lenkija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų.

Be to, buvo nagrinėjami papildomi veiksniai, tarp jų – prekių ir finansų rinkos integracija bei mokėjimų balanso pokyčiai. Lenkijos ekonomika yra labai integruota į ES. Ypač plėtojami prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų ryšiai su kitomis valstybėmis narėmis, o vietos finansų sektorius tampa vis labiau susijęs su platesniu ES sektoriumi, nes yra įsteigta daug finansų tarpininkų, kurie nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams. Lenkijos einamosios sąskaitos deficitas 2004 m. laikinai padidėjo ir viršijo 4 proc. BVP, nes padidėjo pajamų deficitas, kuris pirmiausia atspindėjo tvirtą pelną iš tiesioginių užsienio investicijų, tačiau 2005 m. jis sumažėjo iki 1,7 proc. BVP. Tiesioginių užsienio investicijų įplaukų, nors jos buvo nedidelės, palyginti su kitomis naujosiomis valstybėmis narėmis, iš esmės pakako ankstesnių metų einamosios sąskaitos deficitui padengti.

Atsižvelgdama į tokį vertinimą, Komisija nusprendė, kad Lenkijos, kaip „valstybės narės, kuriai daroma išlyga“, statusas neturėtų būti keičiamas.

2.8. Slovakija

2004 m. konvergencijos ataskaitoje Komisija pateikė vertinimą, kad Slovakija atitiko vieną konvergencijos kriterijų (ilgalaikių palūkanų normų). Vertinant teisinę konvergenciją, buvo nuspręsta, kad Slovakijos teisės aktai nevisiškai atitiko Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Slovakijos nacionalinio banko įstatymas buvo keičiamas 2004 ir 2005 m., tačiau 2004 m. konvergencijos ataskaitoje nurodyti neatitikimai nebuvo pašalinti. Be to, esama neatitikimo dėl draudimo skirti piniginį finansavimą.

Kalbant apie centrinio banko integraciją į ECBS euro įvedimo metu ir draudimą skirti piniginį finansavimą, Slovakijos teisės aktai (ypač Slovakijos nacionalinio banko įstatymas ir Indėlių bankuose apsaugos įstatymas) nevisiškai atitinka Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Pastaraisiais metais Slovakijoje buvo nestabili ir kartais didelė SVKI infliacija, atspindinti išorinių veiksnių poveikį ir reguliuojamų kainų bei netiesioginių mokesčių pokyčius. Kronos keitimo kurso kilimas 2002–2005 m. šiek tiek apribojo infliaciją. Pakoreguoti, atsižvelgiant į reguliuojamų kainų padidėjimo poveikį, infliacijai įtakos turintys veiksniai iš esmės buvo gana palankūs. Visai neseniai vietos paklausa ir energijos kainos sukėlė infliacijos padidėjimą nuo vidutinio 2,8 proc. lygio 2005 m. iki maždaug 5 proc. 2006 m. vasarą. Tikimasi, kad 2007 ir 2008 m. infliacija sumažės, ypač atsižvelgiant į mažiau kylančias reguliuojamas kainas, nors smarkus paklausos ir darbo užmokesčio didėjimas turėtų ją šiek tiek padidinti. Slovakijoje nuo įstojimo į ES vidutinė 12 mėnesių infliacija buvo didesnė už pamatinę vertę. Vidutinis infliacijos lygis Slovakijoje 12 mėnesių iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 4,3 proc. – buvo didesnis už pamatinę 2,8 proc. vertę, ir numatoma, kad artimiausiais mėnesiais jis turėtų likti didesnis už pamatinę vertę. Slovakija neatitinka kainų stabilumo kriterijaus.

Šiuo metu Slovakijai taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito egzistavimo (2004 m. liepos 5 d. Tarybos sprendimas)[20]. Taryba rekomendavo Slovakijai imtis vidutinės trukmės veiksmų ir iki 2007 m. patikimu būdu ir nuosekliai deficitą sumažinti, kad jis nesiektų 3 proc. BVP. Slovakijos valdžios sektoriaus deficitas šio dešimtmečio pradžioje siekė maždaug 7 proc. BVP, tačiau nuo 2002 m. jis buvo akivaizdžiai sumažintas. Sumažėjo ir pajamų, ir išlaidų santykiai (antrasis – labiau). Nuo 2000 m. valstybės skola, tuomet sudariusi apie 50 proc. BVP, pastebimai sumažėjo. 2005 m. valdžios sektoriaus deficitas sudarė 3,1 proc. BVP, o valstybės skola buvo 34,5 proc. BVP[21]. Slovakija neatitinka valstybės biudžeto padėties kriterijaus.

Slovakijos krona VKM II dalyvauja nuo 2005 m. lapkričio 28 d., t. y. šios ataskaitos priėmimo dieną – 12 mėnesių. Prieš prisijungdama prie VKM II, Slovakija laikėsi lankstaus valiutos kurso režimo. Tuo vertinimo laikotarpiu, kai šalis nedalyvavo VKM II, kronos vertė euro atžvilgiu iš pradžių buvo šiek tiek padidėjusi, o vėliau tapo artima būsimajai pagrindinei vertei. Prisijungus prie VKM II, kronos vertė liko didesnė už pagrindinę vertę, išskyrus trumpą laikotarpį 2006 m. vasarą, kai dėl po rinkimų atsiradusio netikrumo dėl euro įvedimo datos ir fiskalinio neapibrėžtumo bei platesnio masto spaudimo, kurį patyrė Vidurio Europos valiutos, ji buvo labai nuvertėjusi, tačiau dėl centrinio banko veiksmų vėl atgavo savo pozicijas. Nuo 2006 m. liepos mėn. kronos vertė pastebimai kyla, todėl vertinimo laikotarpio pabaigoje jos vertė tapo 5,5 proc. didesnė už pagrindinį paritetą. Slovakija neatitinka valiutos kurso kriterijaus.

Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Slovakijoje vienerius metus iki 2006 m. spalio mėn. buvo 4,3 proc., t. y. buvo mažesnė už pamatinę 6,2 proc. vertę. Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Slovakijoje nuo pat įstojimo į ES buvo mažesnė už pamatinę vertę. Ilgalaikių palyginamų obligacijų skirtumas vis-à-vis euro zona akivaizdžiai mažėjo nuo to laiko, kai 2002 m. buvo priimta vyriausybės reformos programa, ir keletą 2005 m. mėnesių jis buvo neigiamas, o 2006 m., reaguodamas į infliacijos didėjimą ir tolesnį pagrindinių politikos normų augimą, jis vėl tapo teigiamas. Slovakija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų.

Be to, buvo nagrinėjami ir papildomi veiksniai, tarp jų – prekių ir finansų rinkos integracija bei mokėjimų balanso pokyčiai. Slovakijos ekonomika yra labai integruota į ES. Užmegzti ypač glaudūs prekybos ir tiesioginių užsienio investicijų ryšiai su kitomis valstybėmis narėmis, o vietos finansų sektorius tampa vis labiau susijęs su platesniu ES sektoriumi, nes yra įsteigta daug finansų tarpininkų, kurie nuosavybės teise priklauso užsienio investuotojams. Slovakijos einamosios sąskaitos balansas pastaraisiais metais buvo labai nepastovus, jam daug įtakos turėjo su tiesioginėmis užsienio investicijomis susiję gamybos pajėgumų pokyčiai eksporto srityje, ypač automobilių sektoriuje. Po ryškų pagerėjimo 2003 m. einamosios sąskaitos deficitas 2005 m. padidėjo iki 8,6 proc. BVP. Slovakijos išorinės padėties pablogėjimą pastaraisiais metais lėmė privataus vartojimo dinamika ir su tiesioginėmis užsienio investicijomis susijusio importo didėjimas. Dideli naujos eksportui skirtos gamybos pajėgumai ateinančiais metais turėtų paskatinti eksportą. Einamosios sąskaitos deficitas iš esmės buvo finansuojamas didelėmis grynosiomis įplaukomis iš tiesioginių užsienio investicijų.

Atsižvelgdama į tokį vertinimą, Komisija nusprendė, kad Slovakijos, kaip „valstybės narės, kuriai daroma išlyga“, statusas neturėtų būti keičiamas.

2.9. Švedija

2004 m. konvergencijos ataskaitoje Komisija pateikė vertinimą, kad Švedija atitiko tris konvergencijos kriterijus (kainų stabilumo, valstybės biudžeto padėties ir ilgalaikių palūkanų normų). Vertinant teisinę konvergenciją, buvo nuspręsta, kad Švedijos teisės aktai nevisiškai atitinka Sutarties 109 straipsnį ir ECBS (ECB) statutą.

Riksbank įstatymas buvo pakeistas 2004 ir 2006 m., tačiau 2004 m. konvergencijos ataskaitoje nurodyti neatitikimai nebuvo pašalinti. Be to, neatitikimų rasta Valiutos kurso politikos įstatyme.

Kalbant apie centrinio banko finansinę nepriklausomybę ir jo integraciją į ECBS euro įvedimo metu, Švedijos teisės aktai, ypač Sveriges Riksbank įstatymas, Vyriausybės dokumentas (šalies Konstitucija) ir Valiutos kurso politikos įstatymas, nevisiškai atitinka Sutarties 108 ir 109 straipsnius ir ECBS (ECB) statutą.

SVKI infliacija Švedijoje pastaruosius kelerius metus buvo mažesnė nei 2 proc., išskyrus 2001 ir 2003 m., kai elektros kainos lėmė aukštesnę bendrąją infliaciją. Palyginti pastovų ekonomikos augimą iš esmės skatino didelis produktyvumas, kuris didžia dalimi kompensavo darbo užmokesčio augimo didėjant vienam gaminiui tenkančioms darbo sąnaudoms poveikį. Laipsniškas kronos stiprėjimas 2002–2004 m. bei neinfliacinis tarptautinės konkurencijos ir globalizacijos poveikis importuojamų gamybos prekių kainoms taip pat turėjo įtakos tam, kad infliacija liktų maža. Ryškus paklausos didėjimas ir darbo rinkos sąlygų gerėjimas turėtų vidutiniškai paveikti infliacijos didėjimą. Vis dėlto vidutinės trukmės infliacijos prognozės tebėra palankios, atsižvelgiant į teigiamus pasiūlos veiksnius ir svarų pagrindą turinčius infliacijos prognozes. Vidutinė 12 mėnesių infliacija pastaraisiais metais Švedijoje nuosekliai laikėsi žemiau pamatinės vertės. Vidutinis infliacijos lygis Švedijoje 12 mėnesių iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 1,5 proc. – buvo mažesnis už pamatinę 2,8 proc. vertę, ir numatoma, kad artimiausiais mėnesiais jis turėtų likti mažesnis už pamatinę. Švedija atitinka kainų stabilumo kriterijų.

Švedijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Vidutinis valdžios sektoriaus perteklius 2000–2005 m. sudarė 2,0 proc. BVP. Šis didelis vidutinis perteklius susidaro dėl Švedijos taisyklėmis pagrįstos biudžeto programos. 2005 m. biudžeto perteklius sudarė 3,0 proc. BVP. Jeigu privaloma tvarka finansuojama pensijų schema būtų neįtraukta į valdžios sektorių, valdžios sektoriaus perteklius sudarytų 2,0 proc. BVP[22],[23]. 2005 m. valstybės skola buvo 50,4 proc.; neįtraukus privaloma tvarka finansuojamos pensijų schemos, šis skaičius būtų lygus 50,9 proc. BVP. Švedija atitinka valstybės biudžeto padėties kriterijų.

Švedijos krona nedalyvauja VKM II. Švedija taiko infliacijos valdymo režimą, suderintą su lanksčiu valiutos kursu. Nepaisant spartaus valiutos nuvertėjimo iš karto po to, kai 1992 m. buvo atsisakyta fiksuotos valiutos kurso sistemos, kronos kursas euro atžvilgiu iš esmės kito palyginti nedaug, vis-a-vis Vokietijos marke ir vėliau euru. 2004 m. lapkričio– 2006 m. spalio mėn. krona euro atžvilgiu nuvertėjo šiek tiek mažiau kaip 3 proc. Švedija neatitinka valiutos kurso kriterijaus.

Vidutinė ilgalaikių palūkanų norma Švedijoje per vienerius metus iki 2006 m. spalio mėn. sudarė 3,7 proc., t. y. buvo mažesnė už pamatinę 6,2 proc. vertę. Vidutinės ilgalaikių palūkanų normos Švedijoje pastaraisiais metais nuosekliai laikėsi mažesnės už pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų skirtumas vis-à-vis euro zona nuo 2003 m. akivaizdžiai mažėjo nuo maždaug 50 pagrindinių punktų iki (šiuo metu) minus 10 pagrindinių punktų, o tai reiškia, be kita ko, neigiamą politikos normos diferencialą vis-à-vis euro zona. Švedija atitinka ilgalaikių palūkanų normų konvergencijos kriterijų.

Be to, buvo nagrinėjami ir papildomi veiksniai, tarp jų – prekių ir finansų rinkos integracija bei mokėjimų balanso pokyčiai. Švedijos ekonomika yra labai integruota į ES. Visų pirma, plečiasi prekybos ryšiai su kitomis valstybėmis narėmis, o vietos finansų sektorius yra labai integruotas į platesnį ES sektorių didžia dalimi dėl to, kad Šiaurės šalių ir Baltijos jūros regione įsteigti finansų tarpininkai nuosavybės teise priklauso Švedijos investuotojams, o Švedijos vertybinių popierių birža yra sujungta su OMX Group Šiaurės šalių vertybinių popierių biržomis. Dėl didelės eksporto apimties pastaruosius kelerius metus Švedijoje einamosios sąskaitos perteklius sudarė apie 6–7 proc. BVP. Grynieji tiesioginių užsienio investicijų srautai labiausiai atspindi finansinį sąskaitos deficitą.

Atsižvelgdama į tokį vertinimą, Komisija nusprendė, kad Švedijos, kaip „valstybės narės, kuriai daroma išlyga“, statusas neturėtų būti keičiamas.

[1] Europos Komisija, 2004 m. konvergencijos ataskaita, COM(2004) 690 galutinė, 2004 m. spalio 20 d.; ir Europos centrinis bankas, 2004 m. konvergencijos ataskaita

[2] Europos Komisija, 2006 m. Lietuvos konvergencijos ataskaita, COM(2006) 223 galutinė, 2006 m. gegužės 16 d.; Europos Komisija, 2006 m. Slovėnijos konvergencijos ataskaita, COM(2006) 224 galutinė, 2006 m. gegužės 16 d.; ir Europos centrinis bankas, 2006 m. gegužės mėn. konvergencijos ataskaita, 2006 m. gegužės mėn.

[3] Prieš priimant Mastrichto sutartį, Danija ir Jungtinė Karalystė derybose pasiekė, kad joms nebūtų taikomos šios nuostatos, ir jos nedalyvauja trečiajame EPS etape. Kol šios valstybės narės nepareikš, kad nori dalyvauti trečiajame etape ir prisijungti prie bendros valiutos, Taryba nevertins, ar jos atitinka eurui įvesti būtinas sąlygas.

[4] Šioje ataskaitoje naudojami iki 2006 m. lapkričio 17 d. gauti duomenys.

[5] 2005/185/EB, OL L 62, 2005 3 9, p. 20.

[6] Komisijos tarnybų rudens prognozėje numatoma, kad 2006 m. valdžios sektoriaus deficitas sieks 3,5 proc. BVP.

[7] Komisijos tarnybų rudens prognozėje numatoma, kad 2006 m. valdžios sektoriaus perteklius sieks 2,5 proc. BVP.

[8] Naujausiais duomenimis.

[9] 2005/184/EB, OL L 62, 2005 3 9, p. 19.

[10] 2006/627/EB, OL L 256, 2006 9 20, p. 13–14.

[11] Komisijos tarnybų rudens prognozėje numatoma, kad 2006 m. valdžios sektoriaus deficitas sieks 1,9 proc. BVP.

[12] Komisijos tarnybų rudens prognozėje numatoma, kad 2006 m. valdžios sektoriaus deficitas sieks 1,0 proc. BVP.

[13] 2004/918/EB, OL L 389, 2004 12 30, p. 27.

[14] Komisijos tarnybų rudens prognozėje numatomas tokio paties dydžio valdžios sektoriaus deficitas.

[15] 2005/186/EB, OL L 62, 2005 3 9, p. 21.

[16] Komisijos tarnybų rudens prognozėje numatoma, kad 2006 m. valdžios sektoriaus deficitas sieks 2,9 proc. BVP.

[17] 2005/183/EB, OL L 62, 2005 3 9, p. 18.

[18] Lenkija pasiliko teisę pasinaudoti pereinamuoju laikotarpiu, kad įgyvendintų 2004 m. kovo 2 d. Eurostato sprendimą dėl finansuojamų pensijų fondų klasifikavimo. Per šį laikotarpį, pasibaigsiantį po 2007 m. pirmojo fiskalinio pranešimo pateikimo, Lenkija gali pajamas ir išlaidas finansuojamų pensijų fondams priskirti valdžios sektoriui, o tai lemtų mažesnį valdžios sektoriaus deficitą.

[19] Komisijos tarnybų rudens prognozėje numatoma, kad 2006 m. valdžios sektoriaus deficitas sieks 2,2 proc. BVP (neįtraukus privaloma tvarka finansuojamos pensijų schemos, šis skaičius būtų lygus 4,2 proc. BVP).

[20] 2005/182/EB, OL L 62, 2005 3 9, p. 16–17.

[21] Komisijos tarnybų rudens prognozėje numatoma, kad 2006 m. valdžios sektoriaus deficitas sieks 3,4 proc. BVP.

[22] Švedija pasiliko teisę pasinaudoti pereinamuoju laikotarpiu, kad įgyvendintų 2004 m. kovo 2 d. Eurostato sprendimą dėl finansuojamų pensijų fondų klasifikavimo. Per šį laikotarpį, pasibaigsiantį po 2007 m. pirmojo fiskalinio pranešimo pateikimo, Švedija gali pajamas ir išlaidas finansuojamų pensijų fondams priskirti valdžios sektoriui, o tai lemtų didesnį valdžios sektoriaus perteklių.

[23] Komisijos tarnybų rudens prognozėje numatoma, kad 2006 m. valdžios sektoriaus perteklius sieks 2,8 proc. BVP (neįtraukus privaloma tvarka finansuojamos pensijų schemos, šis skaičius būtų lygus 1,7 proc. BVP).