[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 2006.4.5

KOM(2006) 156 galutinis

TREČIOJI KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

apie Direktyvų 93/96, 90/364 ir 90/365 dėl Sąjungos studentų, ekonomiškai neaktyvių piliečių ir pensininkų teisės apsigyventi taikymą {SEK(2006) 424}

TREČIOJI KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI IR EUROPOS PARLAMENTUI

apie Direktyvų 93/96, 90/364 ir 90/365 dėl Sąjungos studentų, ekonomiškai neaktyvių piliečių ir pensininkų teisės apsigyventi taikymą

(Tekstas svarbus EEE)

ĮVADAS

Teikdama šią ataskaitą, Komisija vykdo savo įsipareigojimus pagal Direktyvų 90/364[1] dėl teisės apsigyventi bei 90/365[2] dėl pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų, nutraukusių savo profesinę veiklą, teisės apsigyventi 4 straipsnį ir Direktyvos 93/96[3] dėl studentų teisės apsigyventi 5 straipsnį – kas treji metai rengti ataskaitą apie direktyvų taikymą ir teikti ją Europos Parlamentui bei Tarybai.

Ataskaitos tikslas – nurodyti svarbiausius 2003–2005 m. pokyčius direktyvų atžvilgiu ir svarbiausias 2004 m. balandžio 29 d. Direktyvos 2004/38[4] dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, panaikinsiančios ir pakeisiančios visas tris direktyvas nuo 2006 m. balandžio 30 d., naujoves.

Teisingumo teismo praktikos indėlis

Teisingumo Teismas nurodytu laikotarpiu priėmė keturis itin svarbius sprendimus, susijusius su direktyvų aiškinimu.

Teisingumo Teismas priminė, kad pagal EB sutarties 18 straipsnio 1 dalį kiekvienam Sąjungos piliečiui tiesiogiai pripažįstama teisė apsigyventi valstybių narių teritorijoje ir kad Sąjungos pilietybė yra esminis valstybių narių piliečių statusas, sudarantis sąlygas vienodų sąlygų taikymui tokioje pačioje situacijoje esantiems asmenims neatsižvelgiant į jų pilietybę, jei tokia išimtis aiškiai nustatyta. Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad laisvo judėjimo teisę būtina aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises, ypač į teisę į šeimos gyvenimo apsaugą ir proporcingumo principą.

2004 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-456/02 Michel Trojani prieš Centre public d'aide sociale de Bruxelles

Teisingumo Teismas priminė, kad teisė apsigyventi valstybių narių teritorijoje nėra besąlyginė. Ji pripažįstama tik esant sąlygoms ir apribojimams, nustatytiems Sutartyje ir jos įgyvendinimo priemonėse.

Tačiau jei valstybės narės ekonomiškai neaktyviam Sąjungos piliečiui leidžia apsigyventi tik su sąlyga, kad jis turi pakankamai lėšų, toks asmuo valstybėje, kurioje jis teisėtai gyvena tam tikrą laiko tarpą ar turi jos leidimą apsigyventi, gali pasinaudoti vienodo požiūrio principu.

Teisingumo Teismas patvirtino, kad priimančioji valstybė narė, kaip ir anksčiau, gali savo nuožiūra nuspręsti, kad socialine parama besinaudojantis asmuo nebetenkina teisės apsigyventi sąlygų. Tokiu atveju valstybė, atsižvelgdama į Bendrijos teisės nustatytus apribojimus, gali imtis šio asmens išsiuntimo priemonių. Tačiau naudojimasis socialinės paramos sistema nebūtinai reiškia, kad tokia priemonė turi būti taikoma savaime.

2004 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-200/02 Kunqian Catherine Zhu ir Man Lavette Chen prieš Secretary of State for the Home Department

Teisingumo Teismas tvirtino, kad situacija, kai Sąjungos pilietis(-ė) gimė valstybėje narėje, kurios pilietybės jis(-i) neturi, ir nepasinaudojo laisvo judėjimo teise, negali būti vien dėl šios priežasties prilyginama išimtinai vidaus situacijai, taip atimant iš to(-s) piliečio(-tės) teisę priimančioje šalyje naudotis laisvą asmenų judėjimą reglamentuojančiomis Bendrijos teisės nuostatomis.

Be to, Teisingumo Teismas tvirtino, kad valstybės narės piliečio gebėjimas pasinaudoti Sutartyje bei antrinės teisės aktuose numatyta teise laisvai judėti ir apsigyventi negali priklausyti nuo to, ar šis asmuo sulaukė teisinio veiksnumo amžiaus, leidžiančio savarankiškai naudotis šiomis teisėmis.

Teisingumo Teismas pripažino, kad Direktyva 90/364 nenumato jokių reikalavimų dėl pakankamų lėšų kilmės, ir atmetė prieštaravimus, kad reikalavimas turėti pakankamai lėšų reiškia, kad susijęs asmuo turi turėti tas lėšas asmeniškai ir negali naudotis kito šeimos nario lėšomis. Toks aiškinimas greta šioje direktyvoje numatyto reikalavimo nustatytų papildomą – dėl lėšų kilmės, kuris sudarytų neproporcingą kliūtį naudotis pagrindine laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teise, nes jis nėra būtinas norint pasiekti siekiamą tikslą – apsaugoti valstybių narių viešuosius finansus.

Teisingumo Teismas sutiko, kad sprendimas vienam iš vaiką globojančių tėvų, valstybės narės ar trečiosios valstybės piliečiui, kuriam pagal EB sutarties 18 straipsnį ir Direktyvą 90/364 pripažįstama teisė apsigyventi, neleisti apsigyventi su šiuo vaiku priimančioje valstybėje narėje reikštų, kad vaiko teisė apsigyventi nebeturi prasmės, ir padarė išvadą, kad tam, jog mažametis vaikas galėtų pasinaudoti teise apsigyventi, jis privalo turėti teisę būti lydimas savo pagrindinio globėjo.

2005 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-209/03 The Queen (Dany Bidar prašymu) prieš London Borough of Ealing ir Secretary of State for Education and Skills

Teisingumo Teismas iš pagrindų pakeitė savo poziciją, kurios laikėsi sprendimuose Lair (39/86) bei Brown (197/86), ir padarė išvadą, kad parama studentų išlaikymo išlaidoms padengti priklauso EB sutarties 12 straipsnio taikymo sričiai.

Teisingumo Teismas pripažino, kad studentai, vykstantys į kitą valstybę narę tęsti aukštojo mokslo studijų ir todėl pagal Direktyvą 93/96 turintys teisę apsigyventi toje valstybėje, negali reikalauti išlaikymo pašalpų pagal šią direktyvą. Tačiau Direktyva 93/96 nedaro kliūčių valstybės narės piliečiui, kuris pagal EB sutarties 18 straipsnį ir Direktyvą 90/364 teisėtai gyvena kitoje valstybėje narėje, kurioje jis ketina pradėti ar tęsti aukštojo mokslo studijas, remtis vienodo požiūrio principu, kol gyvena toje valstybėje.

Teisingumo Teismas taip pat tvirtino, kad valstybė narė teisėtai šią paramą gali teikti tik tiems studentams, kurie įrodė tam tikrą integracijos į šios valstybės visuomenę lygį, reikalaudama, kad studentas būtų čia gyvenęs tam tikrą laiko tarpą.

Jis padarė išvadą, kad EB sutarties 12 straipsnis turi būti aiškinamas kaip užkertantis kelią nacionaliniams teisės aktams, kurie kitos valstybės narės pilietybę turinčiam studentui nenumato teisės gauti paramą išlaikymo išlaidoms padengti, net jei jis teisėtai gyvena priimančiojoje valstybėje narėje, joje baigė didžiąją dalį vidurinio mokslo ir dėl to turi realų ryšį su tos valstybės visuomene.

Jungtinė Karalystė įvykdė sprendimą, iš dalies pakeisdama finansinės paramos teikimo studentams Anglijoje bei Velse ir Šiaurės Airijoje bei Škotijoje nuostatas ( Student Support Regulations ), priėmusi 2005 m. Statutory Instruments Nr. 1341– 2084, 2005 m. Statutory Rule Nr. 323 ir 2005 m. Scottish Statutory Instrument Nr. 341 .

2005 m. balandžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-157/03 Komisija prieš Ispaniją

2003 m. kovo 7 d. Komisija Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį Ispanijai. Teisingumo Teismas pakartojo, kad reikiamos leidimo gyventi išdavimo sąlygos yra nustatytos atitinkamose direktyvose ir yra išsamios. Valstybės narės šeimos nariams, turintiems tam tikrų trečiųjų šalių pilietybę, įvažiavimo vizą turi išduoti kuo greičiau ir, jeigu įmanoma, įvažiavimo vietose. Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad Ispanijos teisės normos, reikalaujančios, kad šie piliečiai, norėdami gauti leidimą gyventi, turi prašyti leidimo gyventi šeimos susijungimo pagrindu, liudija apie netinkamą Direktyvos 90/365 perkėlimą į nacionalinę teisę ir inter alia jai prieštarauja.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Direktyvoje 64/221 nustatyta, jog valstybė narė turi priimti sprendimą dėl leidimo gyventi suteikimo kuo greičiau ir bet kokiu atveju ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Jis nustatė, kad neišdavusi leidimo gyventi per šį laiko tarpą Ispanija nevykdė Direktyvoje 64/221 nustatytų įsipareigojimų.

Komisijos, kaip bendrijos teisės sergėtojos, veikla

Dokumentai, kuriuos Sąjungos piliečiai privalo turėti, įvažiuodami arba išvažiuodami iš valstybės narės

Komisija nurodytu laikotarpiu gaudavo vis daugiau skundų dėl Sąjungos piliečių, keliaujančių po kitas valstybes nares, teisių – ypač iš stojančiųjų šalių piliečių. 2005 m. rugpjūčio 10 d. visoms valstybėms narėms išsiųstas laiškas, kuriame joms primenama, kad pagal Bendrijos teisę, kaip patvirtina Teisingumo Teismo praktika, jos turėtų leisti kiekvienam Sąjungos piliečiui išvažiuoti arba įvažiuoti į jų teritoriją, jam pateikus tik galiojančią tapatybės kortelę arba pasą.

Todėl valstybės narės neturi reikalauti, kad valdžios institucijos ar vežėjai prašytų vietoj tapatybės kortelės pateikti pasą, prašytų pateikti leidimą gyventi ar atgalinį bilietą arba prašytų ar rekomenduotų, kad pasas ar tapatybės kortelė turi galioti tam tikrą laiko tarpą po kelionės.

Kaip galima spręsti iš gautų atsakymų, valstybių narių teisės aktai atitinka Bendrijos teisę.

Komisija ir toliau imsis veiksmų netinkamo Bendrijos teisės taikymo atvejais.

Teisė naudotis socialinėmis lengvatomis

Komisijos tarnybos šiuo metu nagrinėja skundus dėl pensininkų, gaunančių pensijas ne iš nacionalinės sistemos, teisę naudotis transporto nuolaidomis reglamentuojančių dviejų valstybių narių teisės aktų bei praktikos ir dėl kitos valstybės narės teisės aktų, reglamentuojančių ekonomiškai neaktyvių asmenų teisę gauti socialinę paramą.

Pažeidimo procedūros dėl direktyvų nesilaikymo arba netinkamo taikymo

Svarbiausios bylos susijusios su šiais klausimais:

Leidimas gyventi

Po 2005 m. balandžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo ( žr. 2 punktą ) Komisija, remdamasi EB sutarties 228 straipsniu, nusprendė 2005 m. gruodžio 13 d. Ispanijai išsiųsti oficialaus įspėjimo laišką. Nors, priėmus administracines taisykles, reikalavimas turėti leidimą gyventi trečiosios šalies pilietybę turintiems šeimos nariams nebetaikomas, Teisingumo Teismo sprendimas negali būti laikomas tinkamai įvykdytu, kol ginčijama nacionalinio teisės akto nuostata nebuvo oficialiai ištaisyta.

Lėšų įrodymo būdas pagal Direktyvą 93/96 ir papildomo šeimos narių lėšų įrodymo būdas

Pagal Direktyvą 93/96, kaip aiškinama Teisingumo Teismo sprendimuose (visų pirma 2000 m. gegužės 25 d. sprendime byloje C-424/98 Komisija prieš Italiją ir 2001 m. rugsėjo 20 d. byloje C-184/99 Grzelczyck ), valstybės narės negali reikalauti, kad studentai, kuriems taikoma Direktyva 93/96, pateiktų įrodymų ar garantiją dėl tam tikros lėšų sumos, o turi pasitenkinti deklaracija ar kitomis panašiomis priemonėmis, studento pasirenkamomis savo nuožiūra, kurios užtikrina atitinkamas institucijas, kad jis turi pakankamai lėšų sau ir savo šeimos nariams.

Komisija 2005 m. gruodžio 13 d. nusprendė Italijai išsiųsti pagrįstą nuomonę dėl 2002 m. sausio 18 d. Italijos prezidento dekreto Nr. 54, argumentuodama tuo, kad šis dokumentas prieštarauja Direktyvai 93/96, nes jame nustatyta, kad studentai turi pateikti įrodymų, kad turi pakankamai lėšų, ir prieštarauja visoms trims direktyvoms, nes reikalauja, kad šeimos nariai be įrodymų, kuriuos turi pateikti Sąjungos piliečiai, pateiktų papildomų įrodymų, kad turi pakankamai lėšų.

Komisija 2004 m. gruodžio 14 d. nusprendė baigti Prancūzijai iškeltą pažeidimo bylą. Komisija 2002 m. gruodžio 19 d. išsiuntė pagrįstą nuomonę dėl 1994 m. kovo 11 d. dekrete Nr. 94-211 ir 1999 m. birželio 19 d. aplinkraštyje nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos studentai turi užtikrinti atitinkamas institucijas, kad turi tam tikrą lėšų sumą, ir dėl reikalavimo pateikti banko sąskaitos įrodymų taikymo. Byla buvo baigta, nes Prancūzija 2003 m. lapkričio 26 d. priėmė įstatymą 2003-1119, kuriuo panaikinamas reikalavimas, kad visi Sąjungos piliečiai privalo turėti leidimą gyventi, ir ištaisė ginčijamas nuostatas.

Be to, Komisija 2004 m. kovo 30 d. nusprendė baigti bylą dėl netinkamo direktyvų perkėlimo į Nyderlandų teisę priemonių taikymo, kurioje vienam vokiečių studentų nebuvo suteiktas leidimas gyventi, nes jis nepateikė banko sąskaitos įrodymų. Įsikišus Komisijai, studentui leidimas gyventi suteiktas be tokių įrodymų.

Lėšų šaltiniai ir patvarumas pagal Direktyvą 90/364

Kaip rodo Chen sprendimas, Direktyva 90/364 nenustato jokių reikalavimų dėl pakankamų išteklių, kuriuos pagal šią direktyvą reikalaujantys teisės apsigyventi privalo turėti Sąjungos piliečiai, kilmės.

Komisija 2003 m. balandžio 3 d. Nyderlandams išsiuntė pagrįstą nuomonę inter alia todėl, kad šios valstybės teisės normose nustatyta, kad Sąjungos piliečiai privalo turėti pakankamai lėšų mažiausiai vienerių metų laikotarpiui ir kad lėšos turi būti asmeninės. Komisijos tarnybos šiuo metu svarsto galimybę perduoti klausimą nagrinėti Teisingumo Teismui.

Komisija 2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį Belgijai ( byloje C-408/03 ) dėl EB sutarties 18 straipsnyje ir Direktyvoje 90/364 nustatytų įsipareigojimų nevykdymo, nes ji Sąjungos piliečiams leidžia apsigyventi tik su sąlyga, kad jie turi pakankamai asmeninių lėšų. 2005 m. spalio 25 d. pateiktoje generalinio advokato nuomonėje palaikoma Komisijos pozicija.

Antroji pažeidimo procedūra prieš Belgiją pradėta gavus skundą tuo pačiu klausimu.

Komisija 2004 m. spalio 18 d. Liuksemburgui išsiuntė oficialų įspėjimą, gavusi vienos Vokietijos pilietės nusiskundimą, kad jai nesuteikta Direktyvoje 90/364 numatyta teisė apsigyventi argumentuojant tuo, kad ji neturi asmeninių lėšų, nors jos tėvai ir sužadėtinio motina sutiko padengti jos išlaidas. Liuksemburgo atsakymas šiuo metu nagrinėjamas.

Naudojimosi socialine parama pasekmės

Kaip Teisingumo Teismas patvirtino Grzelczyck ir Trojani bylose, valstybės narės gali spręsti, ar asmuo, kuriam taikomos Direktyvos 90/364 ar 93/96 ir kuris naudojasi socialine parama, nebetenkina teisės apsigyventi sąlygų, ir imtis priemonių, atsižvelgdamos į Bendrijos teisės nustatytus apribojimus, leidimui gyventi panaikinti arba jo neatnaujinti. Tačiau tokios priemonės jokiu būdu neturi tapti savaimine Sąjungos pilietybę turinčio studento ar ekonomiškai neaktyvaus asmens naudojimosi socialinės paramos sistema pasekme.

Minėtoje 2003 m. balandžio 3 d. pagrįstoje nuomonėje Nyderlandams Komisija išdėstė nuomonę, kad Nyderlandų teisės aktai, kuriuose nustatyta, kad jei Sąjungos piliečiai naudojasi socialine parama, jiems nesuteikiama teisė apsigyventi arba šios teisės galiojimas savaime sustabdomas, prieštarauja Direktyvai 90/364.

Leidimui gyventi išduoti arba adresui jame pakeisti reikalingi dokumentai

Remiantis Teisingumo Teismo sprendimais (1991 m. vasario 5 d. byloje C-363/89 Roux ir 1991 m. kovo 5 d. byloje Giagounidis ) laisvo judėjimo teise besinaudojantiems Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams taikomi įvažiavimo ir apsigyvenimo reikalavimai yra numatyti atitinkamose Bendrijos teisės nuostatose ir yra išsamūs, t. y. valstybių narių valdžios institucijos gali reikalauti tik tokių dokumentų, kurie yra aiškiai numatyti taikytinoje Bendrijos teisėje.

2004 m. spalio 18 d. Prancūzijai išsiųstas oficialus įspėjimas dėl to, kad Prancūzijos valdžios institucijos, remdamosi 2000 m. gruodžio 6 d. aplinkraščiu, iš Sąjungos piliečių bei jų šeimos narių reikalauja pateikti pluoštą civilinę padėtį ir gyvenamąją vietą pagrindžiančių dokumentų leidimui gyventi gauti, ir dėl nusiskundimo panašiais reikalavimais norint pakeisti leidimo gyventi adresą. 2005 m. gruodžio 12 d. išsiųstas dar vienas oficialus įspėjimas, nes aplinkraštis tebegalioja, nors ginčijama tvarka nebetaikoma, o teisės aktuose ir toliau numatomas leidimo gyventi išdavimas, jei Sąjungos pilietis jo prašo.

2005 m. gruodžio 21 d. Ispanijai išsiųstas oficialus įspėjimas dėl to, kad ji iš vieno Didžiosios Britanijos pensininko, praleidžiančio daugiau nei tris mėnesius per metus Ispanijoje, tačiau nenorinčio galutinai perkelti gyvenamosios vietos į Ispaniją, reikalauja pateikti Reglamente 1408/71 numatytą 121 formą leidimui gyventi Ispanijoje gauti. Komisija mano, kad tai prieštarauja Direktyvai 90/365, kurioje nenumatyta speciali sveikatos draudimo forma leidimui gyventi gauti. Tai taip pat prieštarauja Reglamentui 140/71, kuriame nustatyta, kad laikinai gyvendami valstybėse narėse pensininkai gali naudoti 111 formą. 2004 m. birželio mėn. šią formą pakeitė Europos sveikatos draudimo kortelė.

Įsakymas nedelsiant išvykti iš šalies laiku nepateikus dokumentų

2003 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismui pareikštame ieškinyje prieš Belgiją byloje C-408/03 Komisija Teisingumo Teismo prašė paskelbti, kad Belgija nevykdė inter alia Direktyvoje 90/364 nustatytų įsipareigojimų, nes numatė galimybę Sąjungos piliečiams, laiku nepateikusiems dokumentų leidimui gyventi gauti, pranešti apie įsakymą nedelsiant išvykti iš šalies.

Diskriminacinės sankcijos neturint arba nepratęsus leidimo gyventi galiojimo

2003 m. kovo 7 d. Komisija Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį Ispanijai ( byloje C-108/03 ) dėl inter alia EB sutarties 39, 43 ir 49 straipsniuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymo, nes nusižengimo laipsnio ir baudų, skiriamų už leidimo gyventi nuostatų pažeidimą, dydžio atžvilgiu Ispanijoje gyvenantys, tačiau jos pilietybės neturintys Sąjungos piliečiai traktuojami skirtingai negu Ispanijos piliečiai, nevykdę įsipareigojimų turėti arba pratęsti nacionalinius tapatybės dokumentus.

Atsakyme į Komisijos prašymą Teisingumo Teismui Ispanija pareiškė, kad ji Komisijai pranešusi apie 2003 m. vasario 14 d. karališkojo dekreto 178/2003, kuriuo Sąjungos piliečiams, išskyrus ekonomiškai neaktyviems asmenims, panaikinamas reikalavimas turėti leidimą gyventi, priėmimą. 2003 m. liepos 22 d. Komisija nusprendė atsisakyti šio ieškinio.

Nuolatinis leidimas gyventi – diskriminacija dėl pilietybės

2003 m. birželio 17 d. Komisija Teisingumo Teisme pareiškė ieškinį Prancūzijai ( byloje C-258/03 ) dėl EB sutarties 12 straipsnyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymo, nes nuolatinį leidimą gyventi pagal 1994 m. kovo 11 d. dekretą 94-221 teikė tik tuomet, jei tenkinama abipusiškumo sąlyga.

Priėmusi minėtą įstatymą Nr. 2003-1119 Prancūzija panaikino abipusiškumo sąlygą, todėl Komisija 2004 m. kovo 30 d. nusprendė atsisakyti šio ieškinio.

Leidimų gyventi įkainiai

Graikijai iš dalies pakeitus įstatymą Nr. 2910/2001 Komisija 2004 m. liepos 7 d. nusprendė baigti pažeidimo procedūrą prieš šią šalį dėl diskriminacinių, palyginti su nacionaliniais tapatybės dokumentais, leidimų gyventi įkainiais.

perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių naujosiose valstybėse narėse apžvalga

Visos dešimt naujųjų valstybių narių perkėlimo į nacionalinę teisę priemones priėmė, prieš įstodamos į ES. Apie paskutinę perkėlimo į nacionalinę teisę priemonę Komisijai pranešta 2005 m. sausio mėn. Nurodytu laikotarpiu negauta nė vieno skundo dėl direktyvų taikymo šiose valstybėse narėse.

Priede pateikiama lentelė, kurioje apžvelgiamos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės.

Naujoji direktyva 2004/38 – Pagrindinės naujovės

Didžiausia naujovė nurodytu laikotarpiu buvo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38, kurią priėmus žengtas itin svarbus žingsnis laisvo judėjimo teisės raidoje: iš paprastos ekonominės teisės ji tapo konkrečia tikros Sąjungos pilietybės išraiška.

Ši direktyva į vieną priemonę sujungia Bendrijos laisvo judėjimo ir apsigyvenimo acquis , įskaitant visas tris direktyvas, suteikdama šiai teisei daugiau skaidrumo ir padarydama ją paprastesnę – Sąjungos piliečiams ir nacionalinėms administracijoms.

Galutinis perkėlimo į nacionalinę teisę terminas – 2006 m. balandžio 30 d.

Pagrindinės direktyvos naujovės yra šios:

- Sąjungos piliečių teisė į šeimos susijungimą nuo šiol teikiama ir partnerystę įregistravusiems asmenims; šeimos nariams teikiamos naujos teisės Sąjungos piliečių mirties arba santuokos ar įregistruotos partnerystės nutraukimo atveju.

- Laisvo judėjimo teise lengviau naudotis, nes sumažinami su jos įgyvendinimu susiję formalumai. Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai gali gyventi valstybėje narėje iki trijų mėnesių be papildomų sąlygų ar formalumų, išskyrus tai, kad jie turi turėti galiojančią tapatybės kortelę arba pasą.

- Pasilikdami ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui Sąjungos piliečiai nebeturės prašyti leidimo gyventi valstybėje narėje, kurioje jie gyvena: užteks užsiregistruoti kompetentingose institucijose ir tik tuomet, jei to reikalauja priimančioji valstybė narė. Šios biurokratizmo mažinimo priemonės atitinka veiksmus, kurių kai kurios valstybės narės ėmėsi, siekdamos nebetaikyti reikalavimo turėti leidimą gyventi.

Direktyva palieka galioti reikalavimą, kad Sąjungos piliečiai turi užsiimti ekonomine veikla arba, ekonomiškai neaktyvių asmenų atveju, turėti pakankamai lėšų ir visapusį sveikatos draudimą, jei nori įsikurti kitoje valstybėje narėje.

- Esminė direktyvos naujovė, ypač ekonomiškai neaktyvių asmenų atžvilgiu, yra tai, kad teisėtai ir be pertraukų penkerius metus priimančiojoje valstybėje narėje išgyvenę Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai įgyja besąlyginę teisę nuolat joje gyventi. Ši teisė yra aiški Europos pilietybės išraiška.

- Direktyva aiškiai patvirtina priimančiojoje valstybėje narėje gyvenančių Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisę pagal direktyvą turėti tokias pačias sąlygas kaip šios valstybės narės piliečiai.

Numatytos dvi šios teisės išimtys: priimančioji valstybė narė neprivalo studentams ir kitiems ekonomiškai neaktyviems asmenims suteikti teisės į socialinę paramą per pirmuosius tris gyvenimo valstybėje mėnesius ar teikti šiems asmenims paramą išlaikymo išlaidoms studijų metu padengti (stipendijas, paskolas).

- Pagaliau, direktyva apriboja valstybių narių, ketinančių panaikinti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisę apsigyventi jose dėl priežasčių, susijusių su viešąja tvarka, viešuoju saugumu bei visuomenės sveikata, ir dėl apsigyvenimo sąlygų nevykdymo, veikimo laisvę. Direktyvoje aiškiai nustatyta, kad išsiuntimas iš šalies neturi tapti savaimine Sąjungos piliečių ar jų šeimos narių naudojimosi socialinės paramos sistema priimančiojoje valstybėje narėje pasekme.

Direktyva labiau apsaugo nuolatinį leidimą gyventi įgijusius Sąjungos piliečius ir jų šeimos narius nuo išsiuntimo iš šalies dėl priežasčių, susijusių su viešąja tvarka bei viešuoju saugumu, ir numato galimybę išsiųsti iš šalies Sąjungos piliečius, kurie gyveno valstybėje narėje pastaruosius dešimt metų arba kurie yra nepilnamečiai, tik tais atvejais, kai to reikia viešajam saugumui užtikrinti.

Direktyva suteikia daugiau procesinių garantijų nuo išsiuntimo iš šalies ir numato jas taip pat išsiuntimo iš šalies dėl apsigyvenimo sąlygų nevykdymo atvejais.

Siekiant užtikrinti, kad Sąjungos piliečiai būtų tinkamai informuoti apie savo teises, Direktyvoje nustatyta, kad valstybės narės turi informuoti piliečius apie teises, kylančias iš šio teisės akto, pavyzdžiui, rengdamos informacines kampanijas. Siekdama to paties tikslo Komisija savo interneto svetainėje paskelbė atitinkamų teisės aktų sąrašą, į kurį įtrauktas dabartinio acquis palyginimas su direktyva[5].

Norėdama kontroliuoti, kaip valstybės narės direktyvą perkelia į nacionalinę teisę, ir padėti joms atlikti šią užduotį Komisija 2005 m. birželio mėn. ir 2006 m. sausio mėn. surengė du posėdžius su valstybių narių ekspertais.

Išvados

Baigiantis nurodytam laikotarpiui, t. y. praėjus penkiolikai metų po direktyvų dėl ekonomiškai neaktyvių Sąjungos piliečių teisės apsigyventi priėmimo, jų taikymas iš esmės yra patenkinamas, kaip galima spręsti iš mažėjančio pažeidimų skaičiaus. Tačiau dėl šešių valstybių narių priimtų direktyvų įgyvendinimo priemonių tebevyksta pažeidimo procedūros, pradėtos dėl direktyvų nesilaikymo ar netinkamo jų taikymo, kurį lėmė dažniausiai siauras direktyvų interpretavimas. Be to, per šį laikotarpį Komisija gavo skundų, kuriuos įvairios instancijos galėjo išnagrinėti prieš pradedant pažeidimo procedūras.

Tokios sistemos kaip SOLVIT tinklas[6], EUROPE DIRECT[7] ir Piliečių konsultavimo tarnyba[8] ir toliau naudojamos kaip vertingos priemonės siekiant padėti piliečiams spręsti problemas, reikalaujančias greitų sprendimo būdų, kurių pažeidimo procedūros dėl įvairių apribojimų negali užtikrinti, arba rasti tinkamos informacijos.

Naujoji Direktyva 2004/38 patobulina dabartinius teisės aktus ir įvairiais atžvilgiais padeda spręsti daugelį konkrečių problemų, su kuriomis susidurta taikant šias tris direktyvas: tai bendra ir paprasta teisinė priemonė, apibrėžianti matomiausią su Sąjungos pilietybe susijusią pagrindinę laisvo judėjimo ir apsigyvenimo teisę; ji palengvina teisės apsigyventi įgyvendinimą, nes sumažina administracinius formalumus bei susijusias išlaidas ir įveda besąlyginę teisę po penkerių gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje metų nuolat joje gyventi, o tai užtikrina ekonomiškai neaktyvių Sąjungos piliečių teisę turėti tokias pačias sąlygas kaip šios valstybės narės piliečiai. Ji apriboja valstybių narių laisvę išsiųsti iš valstybės teritorijos Sąjungos piliečius ir jų šeimos narius. Pagaliau, Teisingumo Teismo sprendimai ir šių patikslinimų įtraukimas į direktyvą padės užkirsti kelią būsimiems pažeidimams.

Komisija atidžiai stebi, kaip ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, ir teiks absoliučią pirmenybę tinkamam jos perkėlimui į nacionalinę teisę užtikrinti.

[1] OL L 180, 1990 7 13, p. 26.

[2] OL L 180, 1990 7 13, p. 28.

[3] OL L 317, 1993 12 18, p. 59.

[4] 2004 m. baland˛io 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EB (OL L 158, 2004 4 30, p. 77).

[5] http://europa.eu.int/comm/justice_home/doc_centre/citizenship/movement/doc/free_movement_281004_en.pdf

[6] http://europa.eu.int/comm./internal_market/solvit

[7] http://europa.eu.int/europedirect/index_lt.htm. Nemokamo telefono Nr. 00 800 67 89 10 11.

[8] http://europa.eu.int/citizensrights/signpost/front_end/index_lt.htm .