Briuselis, 27.01.2005

KOM(2005)14 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Jungtinės ataskaitos apie socialinę apsaugą ir socialinę įtrauktį projektas {SEC(2005)69}

TURINYS

Įvadas.... 3

1. Socialinė apsauga ir socialinė įtrauktis: reagavimas į pokyčius 3

2. Socialinės įtraukties skatinimas 4

3. Pensijos ir aktyvus senėjimas 8

4. Pagrindiniai politikos aspektai 9

ĮVADAS

Lisabonos strategijos tikslas – skatinti Sąjungos darnaus vystymosi modelį, kuris keltų visų Europos piliečių gyvenimo lygį derindamas ekonominį augimą su didele atodaira į socialinę sanglaudą ir aplinkos išsaugojimu. Keldama tokį tikslą, ji pabrėžia būtinumą gerinti ES lygmens koordinavimo mechanizmus siekiant puoselėti vientisas ir viena kitą stiprinančias politikos kryptis ekonomikos, aplinkos ir socialinėje srityse.

Nors tvirtas ekonomikos ir užimtumo augimas yra gyvybiškai svarbi išankstinė socialinės apsaugos sistemų tvarumo sąlyga, pažanga siekiant aukštesnių socialinės sanglaudos lygių kartu su efektyviomis švietimo ir profesinio rengimo sistemomis yra vienas iš pagrindinių augimą skatinančių veiksnių. Šiame kontekste pirmame Jungtiniame pranešime apie socialinę apsaugą ir socialinę įtrauktį propaguoja pastangas atnaujinti socialinės apsaugos sistemas pasitelkiant lemiamos reikšmės turinčias ir patikimas reformos strategijas.

Šiame pranešime, kuris remiasi dviem atvirojo koordinavimo metodo raundais socialinės įtraukties klausimais 15 ES valstybių narių lygmeniu ir sėkmingu jo taikymu 10 naujųjų valstybių narių 2004 m., svarbią vietą užima socialinė įtrauktis ir nacionalinės kovos su skurdu ir socialine atskirtimi strategijos. Aptariamos ir pensijos, nors ir ne taip plačiai. Daugiausia remiamasi 2003 m. Jungtiniu pranešimu dėl adekvačių ir tvarių pensijų. Papildomos medžiagos teikia naujausi Socialinės apsaugos komiteto (SAK) darbai, o taip pat dvišalio keitimosi informacija tarp Europos Komisijos ir naujųjų valstybių narių iki jų įstojimo rezultatai.

Šiuo jungtiniu pranešimu siekiama papildyti Jungtinę užimtumo ataskaitą ir BEPG (Plačių ekonominės politikos gairių) įgyvendinimo ataskaitą, kad būtų galima pateikti suderintą ir integruotą pagrindinių uždavinių, kuriuos valstybės narės turi spręsti siekdamos didžių Lisabonos strategijos tikslų, apžvalgą. Jame atsispindi Aukšto lygio nepriklausomų ekspertų (W. Koko vadovaujamos grupės) ataskaitoje pateiktos rekomendacijos dėl būtinumo didesnį dėmesį skirti Lisabonos tikslų įgyvendinimui ir dėl didesnio politinio pasiryžimo būtinumo visais lygmenimis.

SOCIALINė APSAUGA IR SOCIALINė įTRAUKTIS: REAGAVIMAS į POKYčIUS

Aukštas socialinės apsaugos lygis padeda visuomenėms įveikti priešiškumą ir pašalinti bei užkardyti skaudžiausias ir nežmoniškiausias skurdo formas. Gerai parengtos socialinės apsaugos sistemos taip pat prisideda prie ekonominio vystymosi sukurdamos ekonomikos augimui palankią aplinką, kurioje žmonės ir verslo įmonės vartoja ir investuoja su pasitikėjimu; jos lengvina struktūrinius pokyčius sušvelnindamos restruktūrizavimo padarinius darbuotojams; jos taip pat ekonomikos raidos ciklų metu stabilizuoja paklausą ir sukuria palankias sąlygas ekonomikos atsigavimui.

Tam, kad socialinės apsaugos sistemos galėtų vaidinti svarbų vaidmenį Europos visuomenėje ir ekonomikoje, jos turi būti jautrios platesnėms socialinėms tendencijoms. Sudėtingas demografinių, ekonominių ir visuomeninių veiksnių kompleksas, kuris skatino ir ateityje skatins struktūrinius pokyčius visoje ES, verčia socialinės apsaugos sistemas prisitaikyti ir atsinaujinti.

Didesni gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai bus svarbūs visai socialinės politikos sričių įvairovei. 0–14 metų amžiaus grupės sumažėjimas pabrėžia vaikams palankios aplinkos kūrimo ir tinkamos paramos ankstyvam vystymuisi bei pagrindiniam ugdymui svarbą. Mažėjantys 15–29 metų amžiaus grupės skaičiai didina tinkamiausių perėjimų iš mokyklos į darbą svarbą. Spartus 50–64 metų amžiaus grupės augimas labai padidina aktyvaus senėjimo svarbą. 65 metų ir vyresnių žmonių skaičiaus padidėjimas rodo, kad reikia nedelsiant užtikrinti deramų pensijų tvarumą. Galiausiai didėjant 80 metų ir vyresnių žmonių grupei tolydžio didės su senatve susijusios sveikatos ir apskritai ilgalaikės priežiūros svarba.

Didesnė imigracija galėtų padėti ištaisyti dėl tokių demografinių pokyčių atsiradusį pusiausvyros sutrikimą atsverdama darbo jėgos pasiūlos stoką ir, atsižvelgiant į pensijų reformą, pagerindama pensijų sistemų finansinį tvarumą. Tačiau visuomenės galės pasinaudoti tokios potencialios naudos vaisiais tik tuo atveju, jei jos sukurs reikiamas sąlygas imigrantams integruotis į oficialią darbo rinką ir jei jos išmoks valdyti kultūrų susidūrimo keliamas įtampas bei sugebės pašalinti imigrantų ekonominio ir socialinio integravimo kliūtis[1].

Demografiniai pokyčiai yra glaudžiai susiję su platesniais kultūros vertybių, socialinių santykių, šeimų organizavimo ir darbo pobūdžio pokyčiais.

Socialiniai poreikiai tampa vis sudėtingesni ir įvairesni, didėja rūpinimasis gyvenimo kokybe bei darbo ir poilsio pusiausvyra. Padidėjo individualaus pasirinkimo svarba. Įvairovė turi svarbų etninį matmenį, ypač dideliuose miestuose. Didėjantis darbo jėgos feminizavimas atsispindi naujuose socialiniuose poreikiuose (pavyzdžiui, vaikų, vyresnio amžiaus ir išlaikomų žmonių priežiūros įstaigų) ir naujame pareigų pasidalijimo namų ūkyje pagrinde. Įvyko ženklios šeimos sudėties permainos: sumažėjo namų ūkių dydžiai ir padidėjo įvairovė. Šiuos procesus sąlygoja partnerysčių kūrimo mažėjimas ir didėjantys skyrybų skaičiai. Dėl to silpnėja šeiminiai ryšiai ir, pablogėjus materialinei padėčiai, vis daugiau žmonių turi pasikliauti kitomis paramos formomis. Galiausiai darbo aplinka tampa vis labiau kintama ir įvairiarūšė. Didėja aukštų kvalifikacijų poreikis ir kartu kuriama daug menko našumo darbo vietų.

Šiame permainų kontekste socialinės apsaugos sistemos turi būti formuojamos taip, kad jos galėtų reaguoti į ekonomines ir socialines ateities reikmes. Socialinės įtraukties politikos kryptys, pavyzdžiui, yra svarbios ne tik siekiant užkirsti kelią skurdui ir su juo kovoti, bet jos taip pat gali padėti didinti darbo jėgos pasiūlą puoselėdamos žmonių pajėgumą dirbti ir protingai panaudodamos „dirbti verta“ principą. Reformomis, vykdomomis tvarioms ir adekvačioms pensijoms užtikrinti, turėtų būti siekiama teikti tinkamas paskatas darbuotojams ilgiau išlikti aktyviais, o darbdaviams samdyti ir išlaikyti vyresnio amžiaus darbuotojus. Prieinamos, kokybiškos ir tvarios sveikatos priežiūros sistemos vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį net tik kovojant su ligomis ir socialinės atskirties grėsme, bet ir palaikant darbo jėgos darbingumą.

SOCIALINėS įTRAUKTIES SKATINIMAS

Socialinės įtraukties padėtis 25 valstybėse narėse

Kova su skurdu ir socialine atskirtimi tebelieka svarbiu iššūkiu Europos Sąjungai ir jos valstybės narėms. Žmonių, patiriančių skurdą ir socialinę atskirtį, skaičiai visoje Sąjungoje labai ženklūs: 2002 m. daugiau kaip 68 milijonai arba 15 % ES gyventojų gyveno patirdami skurdo pavojų. Tokie žmonės sudarė 10 % ar mažiau Čekijos, Švedijos, Danijos, Vengrijos, Slovėnijos gyventojų ir 20 % ar daugiau Airijos, Slovakijos, Graikijos ir Portugalijos gyventojų.

Skurdo pavojus paprastai yra daug didesnis bedarbiams, vieno iš tėvų (dažniausia vienos motinos) su vaikais namų ūkiams, vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms (irgi ypač moterims) ir šeimoms su keletu išlaikytinių. Dar aukštesnio lygio skurdą patiria vaikai: labiau tikėtina, kad skurde augantys vaikai kentės dėl silpnesnės sveikatos, jiems blogiau seksis mokytis ir jiems gresia didesnis būsimo nedarbo ir asocialaus elgesio pavojus. Esama įrodymų, kad yra ryšys tarp aplinkos taršos ir sunkios socialinės padėties.

Skurdo pavojaus apimtis atskleidžia tik dalį vaizdo, o naujausi duomenys rodo materialinių nepriteklių mastą ypač tose šalyse, kuriose nacionalinė skurdo riba yra gerokai žemesnių lygių.

Skurdas ir materialiniai nepritekliai dažnai yra susiję su negalėjimu tinkamai dalyvauti socialiniame gyvenime, jie atsiranda dėl nepakankamo užimtumo, švietimo ir profesinio rengimo, aprūpinimo būstu, transporto ar sveikatos priežiūros prieinamumo.

Užimtumas yra pagrindinis socialinės įtraukties veiksnys ne tik dėl to, kad sukuria pajamas, bet ir dėl to, kad jis skatina socialinį veiklumą bei asmens ugdymą ir padeda palaikyti tinkamą gyvenimo lygį senatvėje, atverdamas kelią į teisę gauti pensijos išmokas. Perėjimas iš nedarbo į darbą gerokai sumažina tikimybę patirti skurdo pavojų; be to, bedarbio gerovei ar darbingo amžiaus neveiklumui gresia netgi didesnis pavojus, jei nėra pajamų iš darbo namų ūkyje.

ES lygmeniu turimi statistiniai duomenys apie skurdą ir socialinę įtrauktį dar neapima kai kurių labiausiai paveiktų grupių. NAP (Nacionaliniai užimtumo veiksmų) planai (arba) įtrauktis išryškina, kad su labai konkrečiais pavojais susiduria imigrantai, etninės mažumos ir romai, neįgalieji, benamiai, nukentėjusieji nuo prekybos žmonėmis, globos įstaigose esantys ar jas palikę žmonės ir natūrinių ūkių savininkai. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nepalankios sąlygos kaupiasi tam tikrose bendruomenėse ir geografinėse – miesto ir kaimo – vietovėse, kuriose žmonės susiduria su įsišaknijusiais atskirties veiksniais, kurie turi tendenciją būti perduodami iš kartos į kartą.

Keletą metų prieš pat naujos strategijos parengimą buvo pastebima santykinio skurdo lygio mažėjimo tendencija, ES (15 valstybių narių) vidurkis sumažėjo nuo 18 % 1995 m. iki 15 % 2000 m. Tai gali būti dideliu mastu paaiškinama tuo, kad ženkliai pagerėjo padėtis darbo rinkoje. Dabar gi atsiranda aiškus pavojus, kad pastarųjų metų ekonomikos vystymosi sulėtėjimas su lygia greta augančiu nedarbu ir menkesnėmis darbo pasirinkimo galimybėmis dar daugiau žmonių stato į skurdo ir socialinės atskirties pavojų bei pablogina padėtį tų, kurie jau yra jų paveikti.

Iššūkis dar didesnis daugelyje naujųjų valstybių narių, kur spartus ekonomikos augimas yra grindžiamas plačia pramonės ir žemės ūkio pertvarka, dėl kurios, jei nėra atsvarai skirtos atitinkamos socialinės įtraukties politikos, gali padaugėti žmonių, kuriems iškyla skurdo pavojus.

Svarbiausi politikos prioritetai

Tam tikras pozityvus socialinės įtraukties proceso rezultatas buvo tas, kad ėmė labiau aiškėti svarbiausi skurdo ir socialinės atskirties įveikimo politikos prioritetai, kurie atsispindi valstybių narių patvirtintose politinėse pozicijose. Sąjungos mastu ryškėja septyni svarbiausi politikos prioritetai :

Dalyvavimo darbo rinkoje didinimas: Daugumos valstybių narių laikomas pačiu svarbiausiu prioritetu, jis yra įgyvendinamas plečiant aktyvios darbo rinkos politikos priemones ir užtikrinant geresnį sąryšį tarp socialinės apsaugos, visą gyvenimą trunkančio mokymosi ir darbo rinkos reformų priemonių taip, kad jie vienas kitą dar labiau stiprintų.

Socialinės apsaugos sistemų atnaujinimas: Tai reiškia užtikrinimą, kad tvarios socialinės apsaugos sistemos būtų adekvačios ir prieinamos visiems ir kad išmokos, skirtos tiems, kurie gali dirbti, teiktų veiksmingas darbo paskatas, taip pat pakankamai saugumo siekiant sudaryti žmonėms sąlygas prisitaikyti prie pokyčių.

Švietimui ir profesiniam mokymui nepalankių sąlygų šalinimas: Labiausiai pabrėžiama ankstyvo pasitraukimo iš oficialios švietimo ir profesinio mokymo sistemos prevencija; perėjimo iš mokyklos į darbą, ypač įgijusiems menką kvalifikaciją, lengvinimas; švietimo ir profesinio mokymo prieinamumo socialiai nepalankių sąlygų paveiktoms grupėms didinimas ir jų integravimas į bendro aprūpinimo sistemą; nuolatinio mokymosi, įskaitant elektroninį mokymąsi, visiems skatinimas. Daugelis pripažįsta būtinumą daugiau ir veiksmingiau investuoti į žmogiškąjį kapitalą visose amžiaus grupėse.

Vaikų skurdo panaikinimas: Tai laikoma svarbiausiu žingsniu kovoje su skurdo paveldėjimu iš kartos į kartą. Didžiausias dėmesys skiriamas ankstyvai intervencijai ir ankstyvam švietimui siekiant paremti skurstančius vaikus, didinti paramą pajamoms ir pagalbą vaikus auginančioms šeimoms bei vienišiems tėvams. Keletas šalių taip pat stengiasi kaip politikos rengimo pagrindą labiau pabrėžti vaiko teisių rėmimą.

Padoraus būsto užtikrinimas: Kai kuriose valstybėse narės dėmesys kreipiamas į būsto sąlygų gerinimą, kitose – į būtinumą spręsti socialinio būsto pažeidžiamoms grupėms stygiaus problemą. Keletas valstybių narių rengia labiau integruotus nusistatymus benamystės problemai spręsti.

Prieigos prie kokybiškų paslaugų gerinimas: Tai apima prieigos prie sveikatos ir ilgalaikės priežiūros paslaugų, socialinių paslaugų ir transporto gerinimą, vietos aplinkos gerinimą, taip pat investavimą į atitinkamą infrastruktūrą ir naudojimąsi naujų visiems prieinamų informacinių ir ryšių technologijų teikiamomis galimybėmis.

Diskriminacijos įveikimas ir etninių mažumų bei imigrantų integracijos didinimas: Kova su didelio laipsnio atskirtimi, kurią patiria konkrečios grupės, ypač romai, yra siejama su pagrindinių paslaugų ir palankių galimybių prieinamumo didinimu, su teisės aktų priverstiniu vykdymu siekiant įveikti diskrimaciją, ir su tikslinių nusistatymų dėl konkrečių situacijų rengimu.

Pasirinkdamos šiuos proritetus, valstybės narės turi parengti integruotas ir koordinuotas strategijas vietos ir regionų lygmeniu, o ypač tose miesto ir kaimo bendruomenėse, kurios susiduria su daugybe sunkumų. Tokios strategijos turėtų pritaikyti politikos kryptis vietos situacijai ir įtraukti visus suinteresuotus veiklos dalyvius. Taip pat bus svarbu užtikrinti, kad visi šie prioritetai aprėptų ir lyčių problematiką siekiant skatinti lyčių lygybę.

Socialinės įtraukties proceso stiprinimas

Visų valstybių narių NAP (arba) įtraukties veiksmų planų rengimas ir įgyvendinimas rodo ketinimą didinti pastangas skurdo ir socialinės atskirties klausimams spręsti. Ypač tvirtas politinis pasiryžimas, kurį pademonstravo ES 10 valstybių narių, šiam procesui davė naują postūmį ir apskritai pabrėžia atviro koordinavimo metodo aktualumą.

Valstybių narių priimta pozicija yra labai įvairį, kadangi ją lemia kiekvienos iš jų pradinė padėtis, socialinės gerovės kūrimo tvarka ir kovos su skurdu strategijų rengimo patirtis. Dauguma valstybių narių yra parengusios visa apimančias pozicijas skurdo ir atskirties problemoms spręsti, aprėpiančius daugelį politikos sričių. Stiprinamos institucinės priemonės, kuriomis siekiama, kad rūpinimąsis socialine įtrauktimi taptų nacionalinės politikos kūrimo aspektu. Didesnis dėmesys kreipiamas į įvairių vyriausybės padalinių ir lygmenų koordinavimą, kad būtų galima siekti labiau integruoto reagavimo. Galiausiai didėja dėmesys tam, kad reikia skatinti pagrindinių veiklos dalininkų (socialinių partnerių, nevyriausybinių organizacijų ir įmonių) dalyvavimą.

Apskritai atvirojo koordinavimo metodo taikymas socialinės įtraukties srityje ligi šiol buvo naudingas ir teikia gerą pagrindą tolesniems veiksmams. Bendrijos veiksmų programa, skirta kovai su socialine atskirtimi, šiuo atžvilgiu daug padėjo skatindama tyrimus, tarptautinius mainų projektus ir ES lygmens tinklų kūrimą. Tačiau taip pat aišku, jog, norint, kad bendras socialinės įtraukties proceso tikslas padaryti lemiamą poveikį skurdo panaikinimui iki 2010 m. būtų pasiektas, reikės dar daugiau nuveikti tiek valstybių narių, tiek ES lygmeniu. Šiuo atžvilgiu valstybės narės turėtų:

- Nustatyti tvirtesnes sąsajas su ekonomine ir užimtumo politika: Tokios sąsajos turi būti stiprinamos daugiausiai nustatant didesnį skaidrumą biudžetiniams ištekliams, reikalingiems NAP (arba) įtraukties veiksmų programoje nustatytoms užduotims ir orientaciniams rodikliams pasiekti, ir kaip socialinės aprėpties tikslams panaudojami struktūriniai fondai.

- Stiprinti įgyvendinimo pajėgumus: tai apims administracinius ir institucinius pajėgumus – įskaitant socialinės apsaugos sistemas, socialines paslaugas ir lyčių aspekto integravimo vertinimo priemones, geresnį įvairių vyriausybės padalinių ir lygių (pvz., nacionalinio, regioninio, vietinio) koordinavimą, veiklos dalininkų įtraukimo mechanizmus.

- Koncentruoti dėmesį į pagrindinius klausimus ir kelti didesnius uždavinius: Procesas gerokai sustiprėtų, jei valstybės narės nustatytų klausimus, kurie joms yra patys svarbiausi, ir numatytų skaičiais išreikštus orientacinius rodiklius kiekvienu iš šių klausimų. Paskui jų siekimo pažanga turėtų būti stebima ir apie ją pranešama. Valstybės narės, atsiliekančios tam tikrose srityse, į sėkmingiausiai veikiančių valstybių narių veiklos laimėjimus galėtų žiūrėti kaip į orientyrą.

- Stiprinti politikos krypčių stebėseną ir vertinimą: Geresniam įgyvendinimui užtikrinti svarbiausia bus įdiegti veiksmingesnes stebėjimo ir politikos poveikio vertinimo priemones, įtraukiančias visus veiklos dalininkus, įskaitant socialinius partnerius, ir tinkamu laiku parengti daugiau atitinkamų duomenų.

EU lygmeniu Komisija ir Taryba turėtų:

- Stiprinti socialinės įtraukties uždavinių perėmimą į visas ES politikos kryptis: Labai svarbu atsižvelti į socialinę įtrauktį kuriant ir įgyvendinant ES politikos kryptis ir norint užtikrinti, kad jos palaikytų valstybių narių pastangas skatinti socialinę įtrauktį. Tam padės atvirojo koordinavimo metodo taikymas sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros srityje, siekiant užtikrinti prieinamas, kokybiškas ir tvarias sistemas.

- Geriau naudoti atvirojo koordinavimo metodo potencialą siekiant padėti veiksmingam įgyvendinimui: Keitimąsi gera praktika turi papildyti skaidrus geros ir blogos praktikos nustatymas siekiant, kad valstybės narės galėtų tuo pasinaudoti kuriant politiką. Pagrindinį vaidmenį šiuo požiūriu turėtų vaidinti bendri rodikliai.

- Užtikrinti, kad struktūriniai fondai ir toliau vaidintų svarbiausią vaidmenį skatinant socialinę įtrauktį: Potencialus struktūrinių fondų, ypač ESF, indėlis įveikiant skurdą ir socialinę atskirtį, turi būti didinamas ir kiek įmanoma išnaudojamas. Į šį svarbų vaidmenį reikės atsižvelgti diskutuojant dėl būsimos finansinės perspektyvos 2007–2013 metams.

- Toliau rengti bendrus rodiklius ir didinti duomenų šaltinius: Nepaisant rodiklių ir atitinkamo statistinio gebėjimo patobulinimų, ypač pradėjus kurti ES gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų statistiką, vis dar yra duomenų teikimo savalaikiškumo ir tinkamumo spragų, kurios trukdo atlikti lyginamąją analizę. Ypač būtina geriau fiksuoti daugiamatį socialinės atskirties ir skurdo pobūdį.

PENSIJOS IR AKTYVUS SENėJIMAS

Tvarumo ir adekvatumo iššūkiai pensijų sistemoms

Valstybės narės jau seniai suvokė demografinio senėjimo padarinius savo einamojo pensinio draudimo sistemoms, o dabar jau supranta ir iššūkius, kuriuos jis kelia ir finansuojamoms sistemoms. Dėl to reikia patikimų reformų, kuriomis būtų siekiama finansiškai tvariu būdu užtikrinti adekvačias būsimas išmokas. Lisabonos strategijos kontekste buvo kuriamas atvirojo koordinavimo metodas pensijų srityje siekiant skatinti tokių reformų vykdymo pastangas, kurios buvo telkiamos trimis svarbiausiomis bendrų siekių linkmėmis: adekvatumas, finansinis tvarumas ir atnaujinimas siekiant prisitaikyti prie pokyčių visuomenėje.

Pirmasis jungtinis pranešimas apie adekvačias ir tvarias pensijas parodė, kad dauguma iš 15 valstybių narių jau buvo padariusios ženklią pažangą stabdydamos būsimas viešųjų išlaidų pensijoms augimo tendencijas. Nuo to laiko daugelis valstybių narių ėmėsi tolesnių reformų. Kitas nacionalinių strategijų ataskaitų raundas iš naujo įvertins pažangą, įskaitant tą, kurią padarė ES 10 valstybių narių.

Jungtiniame pranešime pabrėžiamas neatskiriamas tvarumo ir adekvatumo pobūdis. Būsimos pensijų sistemos gali (ir toliau) teikti adekvačias pensijas tik tuo atveju, jei jos finansiškai tvarios ir jei jos yra gerai pritaikytos prie besikeičiančio visuomenės konteksto; priešingu atveju, jei pensijos sistemos negali teikti adekvačiai pajamų išėjusiems į pensiją, atsiras papildomų išlaidų, pavyzdžiui, padidėjusių išlaidų socialinei paramai forma. Dėl to vienas svarbiausių uždavinių bus siekti finansinio tvarumo nestatant į pavojų adekvatumo.

Jungtiniame pranešime pažymima, kad daugelis reformų, kuriomis siekiama sustabdyti būsimų išlaidų augimą, apima ir priemones, skirtas užkirsti kelią skurdui stiprinant mažiausiųjų neremiamų pajamų garantijas pagyvenusiems žmonėms. Kai kurios reformos sukels ženklų santykinių pensijos normų iš pensinio draudimo sumažėjimą, o tai galėtų reikšti, kad ateityje iškils adekvatumo problemų, jei valstybės narės nereaguos skatindamos žmones vėliau išeiti į pensiją ir numatydamos prieinamesnes papildomas pensinio aprūpinimo galimybes.

Du pagrindiniai politikos atsakai: ilgesnis darbingas amžius ir padidintas privatus kaupimas

Socialinių apsaugos sistemų atnaujinimas gali padėti skatinti vėlesnį išėjimą į pensiją. Svarbu, kad, nesulaukus nustatyto pensinio amžiaus ar neturint nustatyto darbo stažo, pensijos būtų mokamos tiktai žmonėms, kurie iš tikrųjų negali užsidirbti pragyvenimo arba kurie sutinka dėl apskaičiuoto pensijos sumažinimo. Tuo pačiu metu pensijų sistemos turėtų siūlyti palankias galimybes dirbant ilgiau užsidirbti teisę į didesnę pensiją. Taigi faktinio išėjimo į pensiją amžiaus didinimas yra svarbiausia priemonė adekvatumui ir finansiniam tvarumui suderinti.

Socialinės apsaugos komiteto (SPK) atlikta studija parodė, kad pagrindiniai ankstyvojo pasitraukimo iš darbo rinkos keliai – ypač paankstinto ėjimo į pensiją sistemos, bedarbio išmokos ir invalidumo išmokos – šiuo metu daugumoje valstybių narių yra kritiškai peržiūrimos. Tuo pat metu pensininkams siūloma daugiau palankių galimybių siekti didesnių pajamų, suteikiant pensijos priedus už atidėtą ėjimą į pensiją arba leidžiant derinti uždirbamas pajamas su pensija (laipsniškas ėjimas į pensiją arba dalinis darbas išėjus į pensiją). Tačiau reformos laukianti sritis dar išlieka gana plati daugelyje valstybių narių.

SPK taip pat tiria privačiai valdomų pensijų kaupimo vaidmenį. Dauguma valstybių narių tikisi, kad privatus kaupimas per profesines ar asmenines sistemas vaidins daug svarbesnį vaidmenį ateityje, nors valstybinės sistemos išliks svarbiausiu pensininkų pajamų šaltiniu beveik visose šalyse. Privatus kaupimas gali padidinti pensijų sistemų sudėtingumą visumos ir asmenų lygmeniu. Dėl to reikės parengti visa apimančias informavimo ir stebėsenos sistemas, galinčias išaiškinti ryšius tarp privataus kaupimo ir viešųjų finansų, ypač per privačių sistemų apmokestinimą, ir privačių pensijų išmokų ir viešųjų pajamų garantijų pensininkams sąveiką. Informavimas taip pat nepaprastai svarbus asmenims, kad jie sugebėtų daryti keblius pasirinkimus su ilgalaikiais padariniais jų pajamoms ir gyvenimo lygiui.

Pensijų sistemų atnaujinimas

Adekvačios ir teisingos pensijos visiems yra įmanomos tik tuo atveju, jei pensijų sistemos yra gerai pritaikytos besivystančioms asmenų reikmėms. Jos turi atspindėti didesnę užimtumo būdų įvairovę ir didesnės lyčių lygybės siekimą. Be to, negalima pamiršti valdymo klausimų, ypač būtinumo grįsti reformas teisinga informacija ir tvirtu sutarimu.

Į pensijų ir – dar plačiau – socialinės apsaugos sistemų atnaujinimą taip pat turi būti žiūrima kaip į lemiamą veiksnį siekiant Lisabonos strategijos tikslų. Norint reaguoti į gyventojų senėjimo iššūkį reikia keisti požiūrį į tradicinius gyvenimo ciklo modelius, nes su mokymusi, darbu ir globojimu siejami etapai darosi ne taip aiškiai skiriami. Socialinės apsaugos sistemos turi prisitaikyti prie tokių pokyčių ir leisti žmonėms bei juos skatinti kuo daugiau naudotis palankiomis galimybėmis, kurias sukuria dinamiška ekonomika ir darbo rinka.

SVARBIAUSI POLITIKOS ASPEKTAI

- Socialinės apsaugos adekvatumo gerinimas yra nepaprastai svarbus augimui ir užimtumui, taip pat socialinei sanglaudai. Darbingo amžiaus pratęsimas ir užimtumo lygių didinimas turėtų išlikti pagrindinėmis socialinės apsaugos atnaujinimo pavaromis. Kita vertus, reaguodamos į besikeičiančias per gyvenimo ciklą asmenų reikmes, socialinės apsaugos sistemos sudarys palankias naujų rizikų valdymo sąlygas.

- ES lygmeniu, planuotas sveikatos priežiūros plėtimas ir visų socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties procesų integravimas 2006 m. turėtų būti naudojamas siekiant sutelkti didesnį dėmesį į įgyvendinimą ir sąveikas šioje srityje apskritai. Tai turėtų būti daroma atsižvelgiant į kiekvieno dėmens – įtraukties, pensijų, sveikatos ir ilgalaikės priežiūros – specifiką taikant atvirojo koordinavimo metodą socialinės apsaugos srityje.

- Socialinės įtraukties srityje ligi šiol gauti rezultatai rodo, kad atkaklumas ir platus užmojis yra pateisintini. Atkaklumo dar reikės, nes skurdui ir atskirčiai išgyvendinti suderintų pastangų reikės ir po 2010 m.; didelio užmojo irgi reikės, nes dabar visoje ES yra įtvirtintas visų veiklos dalininkų kolektyvinis veikimas.

- Tuo pat metu, kai socialinės įtraukties politikos kryptys turi prisitaikyti prie iššūkių valstybėse narėse įvairovės, pagrindinis reikalavimas laikytis daugelį aspektų aprėpiančių nusistatymų išlieka prioritetu. Ligi šiol nuveiktas darbas patvirtina kelių pagrindinių politikos prioritetų aktualumą. Jų laikymasis padės spręsti pačius aktualiausius klausimus, tokius kaip vaikų skurdo prevencija, šeimų gebėjimo teikti priežiūrą rėmimas, lyčių nelygybė, benamystė ir naujų kelių atvėrimas etninių mažumų ir migrantų integracijai.

- Artėjantis įvertinimo procesas, kuris vyks 2005 m., turėtų būti orientuojamas į vykdymą siekiant pasirengti naujam atvirojo koordinavimo ciklui po 2006 m. Valstybės narės ir Komisija turėtų konkrečiai įvertinti, kaip padaryti nacionalines strategijas veiksmingesnes naudojant užduotis, riboženklius, rodiklius, geresnes sąsajas su ekonomine ir užimtumo politika, veiksmingą stebėseną bei vertinimo nuostatas ir naudojant struktūrinius fondus, įskaitant Europos socialinį fondą. Taip pat turėtų būti apžvelgta ir įvertinta, kokiu mastu nacionalinėms strategijoms pavyko įtraukti vietinę ir regioninę valdžią, socialinius partnerius bei kitus veiklos dalininkus ir padėti didinti visuomenės informuotumą opiu skurdo ir socialinės atskirties klausimu.

- Žmonių grąžinimas į darbą, darbuotojų palaikymas nemesti darbo, galėjimo įsidarbinti ir dalyvavimo darbo rinkoje didinimas yra svarbiausios gairės siekiant Lisabonos strategijos nustatytų konkurencingumo, užimtumo ir socialinės įtraukties tikslų. Pastarajam iškyla dideli iššūkiai padidėjusioje Sąjungoje, turint omenyje labiausiai nuo darbo rinkos atskirtų žmonių padėtį. Remdamasi tuo, ko buvo pasimokyta iš atvirojo koordinavimo metodo taikymo įtraukčiai ir iš Europos užimtumo strategijos, 2005 m. Komisija turėtų konsultuotis su socialiniais partneriais, valstybėmis narėmis ir visais atitinkamais veiklos dalininkais, ar reikalingi ir kokie galėtų būti reikalingi tolesni veiksmai ES lygmeniu reaguojant į tuos iššūkius.

- Pensijų srityje vyresnio amžiaus darbuotojų išlaikymas darbe yra svarbiausias iššūkis visoje Europos Sąjungoje. Pirmenybė turėtų būti teikiama reformų procesui siekiant užtikrinti būsimą pensijų sistemų adekvatumą ir finansinį tvarumą. Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės reikės toliau didinti pasitraukimo iš darbo rinkos amžių ir laipsniškai šalinti paankstinto ėjimo į pensiją paskatas. Valstybės narės turėtų įvertinti socialinės apsaugos sistemų vaidmenį skatinant ilginti darbingą amžių.

[1] Žr. Komisijos pasiūlymą dėl išsamios diskusijos ekonominės migracijos klausimu: KOM(2004)881, „Žalioji knyga dėl ES pozicijos ekonominės migracijos valdymo klausimu“.