KONVENCIJA (1) DĖL SUTARTINĖMS PRIEVOLĖMS TAIKYTINOS TEISĖS, PATEIKTA PASIRAŠYTI 1980 M. BIRŽELIO 19 D. ROMOJE

PREAMBULĖ

Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS,

PASIRYŽUSIOS tarptautinės privatinės teisės srityje tęsti Bendrijoje jau pradėtą teisės vienodinimo darbą, ypač jurisdikcijos ir teismų sprendimo vykdymo srityje,

SIEKDAMOS nustatyti vienodas sutartinėms prievolėms taikytinos teisės taisykles,

SUSITARĖ:

I DALIS

KONVENCIJOS TAIKYMO SRITIS

1 straipsnis

Konvencijos taikymo sritis

1.   Šios Konvencijos taisyklės taikomos sutartinėms prievolėms esant bet kuriai situacijai, susijusiai su skirtingų valstybių teisės pasirinkimu.

2.   Jos netaikomos:

a)	nepažeidžiant 11 straipsnio, su fizinių asmenų statusu ar veiksnumu susijusiems klausimams;

b)

sutartinėms prievolėms, susijusioms su: — testamentais ir paveldėjimu, — santuokos pagrindu atsirandančiomis turtinėmis teisėmis, — teisėmis ir pareigomis, atsirandančiomis iš šeimos teisinių santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, taip pat ir nesantuokinių vaikų išlaikymo pareigomis;

c)	prievolėms, atsirandančioms pagal vekselius, čekius ir skolinius įsipareigojimus bei kitus apyvarčius dokumentus tiek, kiek tos prievolės pagal tokius kitus apyvarčius dokumentus atsiranda dėl jų apyvartaus pobūdžio;

d)	arbitražo susitarimams ir susitarimams dėl teismo pasirinkimo;

e)

klausimams, kuriuos reglamentuoja bendrovių ir kitų juridinio asmens teises turinčių ar jų neturinčių subjektų teisė, tokiems kaip bendrovių ir kitų juridinio asmens teises turinčių ar jų neturinčių subjektų steigimas registruojant arba kitais būdais, jų teisnumas, vidaus struktūra arba likvidavimas ir darbuotojų bei narių asmeninė atsakomybė už bendrovės ar kito subjekto prievoles;

f)	klausimams, ar atstovas gali saistyti atstovaujamąjį arba ar organas gali juridinio asmens teises turintį ar jų neturintį subjektą saistyti su trečiąja šalimi;

g)	patikos sandorių sudarymui ir patikėtojų, patikėtinių ir naudos gavėjų santykiams;

h)	nepažeidžiant 14 straipsnio, įrodinėjimui ir procesui.

3.   Šios Konvencijos taisyklės netaikomos draudimo sutartims dėl Europos ekonominės bendrijos valstybių narių teritorijose esančios rizikos. Kad nustatytų, ar tose teritorijose yra rizika, teismas taiko savo vidaus teisę.

4.   Pirmesnė straipsnio dalis netaikoma perdraudimo sutartims.

2 straipsnis

Valstybių, kurios nėra Susitariančiosios Valstybės, teisės taikymas

Taikoma bet kuri šioje Konvencijoje nurodyta teisė, nepaisant to, ar ji yra, ar nėra Susitariančiosios Valstybės teisė.

II DALIS

VIENODOS TAISYKLĖS

3 straipsnis

Pasirinkimo laisvė

1.   Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti pakankamai aiškiai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti taikytiną teisę visai sutarčiai arba tik atskirai jos daliai.

2.   Šalys savo susitarimu bet kada gali pakeisti anksčiau pasirinktą pagal šį straipsnį ar kitas Konvencijos nuostatas sutartinei prievolei taikytiną teisę kita teise. Taikytinos teisės pakeitimas po sutarties sudarymo nepažeidžia jos formalaus galiojimo pagal 9 straipsnį ir nekenkia trečiųjų šalių teisėms.

3.   Aplinkybė, kad šalys pasirinko užsienio teisę, nepaisant to, ar jos kartu pasirinko ir užsienio teismą, tais atvejais, kai visi kiti pasirinkimo metu situacijai svarbūs elementai yra susiję tik su viena valstybe, nėra pagrindas atsisakyti taikyti valstybės teisės normas, nuo kurių sutartyje negali būti nukrypta (toliau — privalomos teisės normos).

4.   Šalių sutarimo dėl taikytinos teisės pasirinkimo buvimas ir galiojimas yra nustatomas pagal 8, 9 ir 11 straipsnių nuostatas.

4 straipsnis

Taikytina teisė nesant pasirinkimo

1.   Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Nepaisant to, atskirai sutarties daliai, kuri yra labiau susijusi su kita valstybe, išimties tvarka gali būti taikoma tos kitos valstybės teisė.

2.   Atsižvelgiant į šio straipsnio 5 dalies nuostatas manoma, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi ta valstybė, kurios teritorijoje sutarties sudarymo metu yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, įprastinė gyvenamoji vieta arba, jei ji yra juridinio asmens teises turintis ar jų neturintis subjektas, — centrinė administracija. Tačiau jei sutartis yra sudaryta jos šaliai verčiantis verslu ar profesija, ta valstybė yra valstybė, kurioje yra pagrindinė verslo vieta, arba tais atvejais, kai pagal sutarties sąlygas sutartis turi būti vykdoma nepagrindinėje verslo vietoje, — valstybė, kurioje yra ta kita verslo vieta.

3.   Nepaisant šio straipsnio 2 dalies nuostatų, jei sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį turtą arba teisė naudoti nekilnojamąjį turtą, manoma, kad ta sutartis yra labiausiai susijusi su valstybe, kurioje tas nekilnojamasis turtas yra.

4.   Sutarčiai dėl prekių vežimo šio straipsnio 2 dalyje nustatyta prielaida netaikoma. Tokioje sutartyje, jei valstybė, kurioje sutarties sudarymo metu vežėjas turi pagrindinę verslo vietą, yra ir valstybė, kurioje yra pakrovimo vieta ar iškrovimo vieta arba siuntėjo pagrindinė verslo vieta, manoma, kad sutartis yra labiausiai susijusi būtent su ta valstybe. Taikant šią straipsnio dalį, frachtavimo vienai jūrų kelionei sutartis ir kitos sutartys, kurių pagrindinis tikslas yra prekių vežimas, yra laikomos prekių vežimo sutartimis.

5.   Šio straipsnio 2 dalis netaikoma, jeigu negalima nustatyti sutarčiai labiausiai būdingos pareigos įvykdymo vietos ir remtis 2, 3, 4 dalyse nustatytomis prielaidomis, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe.

5 straipsnis

Tam tikros vartojimo sutartys

1.   Šis straipsnis taikomas sutarčiai, kurios dalykas yra prekių tiekimas ar paslaugų teikimas fiziniam asmeniui (toliau — vartotojas) tokiu tikslu, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo verslu ar profesija, arba sutarčiai dėl kredito suteikimo tokiam dalykui įsigyti.

2.   Nepaisant 3 straipsnio nuostatų, šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę neatima ir neriboja vartotojo teisės į apsaugą, kurią jam teikia valstybės, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, privalomos teisės normos:

—	jei toje valstybėje prieš sudarant sutartį buvo jam skirtas konkretus kvietimas ar reklama ir jis pats toje valstybėje buvo ėmęsis visų reikiamų veiksmų sutarčiai sudaryti arba

—	jei kita sutarties šalis ar jos atstovas gavo vartotojo užsakymą toje valstybėje, arba

—	jei sutartis yra sudaryta dėl prekių pardavimo ir vartotojas vyko iš tos valstybės į kitą valstybę ir ten pateikė savo užsakymą, kai vartotojo kelionę surengė pardavėjas, siekdamas paskatinti vartotoją pirkti.

3.   Nesant pasirinkimo pagal 3 straipsnį, nepaisant 4 straipsnio nuostatų, sutarčiai, kuriai taikomas šis straipsnis, taikoma valstybės, kurioje yra vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė, jei ji yra sudaryta šio straipsnio 2 dalyje apibūdintomis aplinkybėmis.

4.   Šis straipsnis netaikomas:

a)	vežimo sutarčiai;

b)	paslaugų teikimo sutarčiai, kai paslaugos vartotojui yra teikiamos tik kitoje valstybėje nei ta, kurioje jis turi įprastinę gyvenamąją vietą.

5.   Nepaisant šio straipsnio 4 dalies nuostatų, šis straipsnis taikomas sutarčiai, kuri už vieną bendrą kainą numato ir kelionę, ir apgyvendinimą.

6 straipsnis

Individualios darbo sutartys

1.   Nepaisant 3 straipsnio nuostatų, šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę darbo sutartyje neatima ir neriboja darbuotojo teisės į apsaugą, kurią jam suteikia privalomos teisės normos, jeigu, nesant pasirinkimo, būtų taikytina teisė pagal šio straipsnio 2 dalį .

2.   Nepaisant 4 straipsnio nuostatų, nesant pasirinkimo pagal 3 straipsnį, darbo sutarčiai taikoma:

a)	valstybės, kurioje vykdydamas sutartį darbuotojas paprastai dirba, teisė, net jeigu jis laikinai dirba kitoje valstybėje; arba

b)	jei darbuotojas paprastai nedirba darbo nei vienoje valstybėje — valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta, teisė;

išskyrus atvejus, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe, ir šiuo atveju sutarčiai taikoma tos valstybės teisė.

7 straipsnis

Privalomos teisės normos

1.   Pagal šią Konvenciją taikant kurios nors valstybės teisę galima nustatyti, kad bus taikomos kitos valstybės, su kuria situacija yra labai susijusi, privalomos teisės normos, jei pagal pastarosios valstybės teisę tos normos turi būti taikomos nepaisant to, kokia teisė taikytina sutarčiai. Svarstant, ar nustatyti, kad bus taikomos šios privalomos teisės normos, turi būti atsižvelgiama į jų pobūdį bei paskirtį ir jų taikymo ar netaikymo pasekmes.

2.   Jokia šios Konvencijos nuostata neriboja teismo vietos teisės normų taikymo, jeigu jos yra privalomos, nepaisant sutarčiai kitais atvejais taikytinos teisės.

8 straipsnis

Sutarties sąlygų galiojimas

1.   Sutarties ar kokios nors sutarties sąlygos buvimas ir galiojimas nustatomas remiantis teise, kuri jai pagal šią Konvenciją būtų taikoma, jei ta sutartis ar sąlyga būtų galiojanti.

2.   Nepaisant to, sutarties šalis gali remtis valstybės, kurioje yra jos įprastinė gyvenamoji vieta, teise, kad įrodytų, jog ji nesutiko, jei iš aplinkybių galima spręsti, kad nustatyti jos elgesio pasekmes pagal teisę, nurodytą pirmesnėje straipsnio dalyje, būtų neprotinga.

9 straipsnis

Formalus galiojimas

1.   Sutartis, sudaryta tarp toje pačioje valstybėje esančių asmenų, formaliai galioja, jeigu ji atitinka teisės, kuri jai taikoma pagal šią Konvenciją, arba valstybės, kurioje ji yra sudaryta, formalius teisės reikalavimus.

2.   Sutartis, sudaryta tarp skirtingose valstybėse esančių asmenų, formaliai galioja, jeigu ji atitinka teisės, kuri jai taikoma pagal šią Konvenciją, arba vienos iš tų valstybių formalius teisės reikalavimus.

3.   Tais atvejais, kai sutartį sudaro atstovas, valstybė, kurioje atstovas veikia, yra atitinkama valstybė šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais.

4.   Veiksmas, kuriuo siekiama teisinių pasekmių esamai ar numatomai sutarčiai, formaliai galioja, jei jis atitinka teisės, taikomos arba taikytinos sutarčiai pagal šią Konvenciją, arba valstybės, kurioje tas veiksmas buvo atliktas, formalius teisės reikalavimus.

5.   Pirmesnių šio straipsnio dalių nuostatos netaikomos sutarčiai, patenkančiai į 5 straipsnio taikymo sritį, sudarytai 5 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis. Formaliam tokios sutarties galiojimui taikoma valstybės, kurioje yra vartotojo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.

6.   Nepaisant šio straipsnio 1–4 dalių, sutarties, kurios dalykas yra teisė į nekilnojamąjį turtą arba teisė naudoti nekilnojamąjį turtą, forma turi atitikti nekilnojamojo turto buvimo vietos privalomus reikalavimus, jei pagal tą teisę tie reikalavimai yra taikomi nepaisant valstybės, kurioje sutartis yra sudaryta, ir nepaisant tai sutarčiai taikomos teisės.

10 straipsnis

Taikytinos teisės taikymo sritis

1.   Pagal šios Konvencijos 3–6 ir 12 straipsnius sutarčiai taikytina teisė pirmiausia yra taikoma:

a)	sutarties aiškinimui;

b)	sutarties vykdymui;

c)	neperžengiant proceso teisės teismui suteiktų įgaliojimų, sutarties neįvykdymo teisinėms pasekmėms, taip pat ir nuostolių apskaičiavimui tiek, kiek tai reguliuoja teisės normos;

d)	įvairiems prievolių įvykdymo būdams bei įgyjamajai senačiai ir ieškinio senačiai;

e)	sutarties negaliojimo teisinėms pasekmėms.

2.   Sprendžiant dėl sutarties vykdymo būdo ir priemonių, kurių turi būti imamasi netinkamai vykdant sutartį, turi būti atsižvelgiama į valstybės, kurioje ji yra vykdoma, teisę.

11 straipsnis

Neveiksnumas

Toje pačioje valstybėje esančių asmenų sudarytoje sutartyje fizinis asmuo, kuris būtų veiksnus pagal tos valstybės teisę, gali remtis savo neveiksnumu pagal kitą teisę tik tuo atveju, jeigu kita sutarties šalis sutarties sudarymo metu žinojo apie šį neveiksnumą arba apie jį nežinojo dėl nerūpestingumo.

12 straipsnis

Savanoriškas reikalavimo perleidimas

1.   Abipusėms perleidėjo ir perėmėjo prievolėms pagal savanorišką reikalavimo teisės kito asmens (skolininkas) atžvilgiu perleidimą taikoma teisė, kuri pagal šią Konvenciją taikoma perleidėjo ir perėmėjo sutarčiai.

2.   Teisė, taikoma perleidžiamai reikalavimo teisei, nustato jos perleistinumą, perėmėjo ir skolininko santykius, sąlygas, pagal kurias galima remtis reikalavimo perleidimu skolininko atžvilgiu, ir bet kurį klausimą, ar skolininko prievolės buvo įvykdytos.

13 straipsnis

Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)

1.   Tais atvejais, kai asmuo (kreditorius) sutarties pagrindu turi reikalavimo teisę kitam asmeniui (skolininkas), o trečiasis asmuo turi pareigą patenkinti kreditoriaus reikalavimus arba jau yra faktiškai patenkinęs kreditoriaus reikalavimus tą pareigą įvykdydamas, teisė, kuri yra taikoma trečiojo asmens pareigai patenkinti kreditoriaus reikalavimus, lemia, ar trečiasis asmuo turi teisę skolininko atžvilgiu naudotis teisėmis, kurias kreditorius turėjo skolininko atžvilgiu pagal teisę, taikomą jų santykiams, ir, jeigu taip, ar jis gali tai daryti neribotu, ar tik ribotu mastu.

2.   Ta pati taisyklė taikoma tais atvejais, kai keliems asmenims yra reiškiamas tas pats sutartinis reikalavimas ir vienas iš jų yra patenkinęs kreditoriaus reikalavimą.

14 straipsnis

Įrodinėjimo pareiga ir kita

1.   Teisinės prezumpcijos arba įrodinėjimo pareiga nustatomos pagal teisę, taikomą sutarčiai pagal šią Konvenciją tiek, kiek tai nustatoma pagal sutarčių teisę.

2.   Sutartis arba veiksmas, kuriuo siekiama sukurti teisines pasekmes, gali būti įrodinėjami bet kuriuo įrodinėjimo būdu, kurį pripažįsta teismo vietos valstybės teisė arba bet kurios iš 9 straipsnyje nurodytų valstybių teisė, pagal kurią ta sutartis ar veiksmas yra formaliai galiojantis, jeigu tokį įrodinėjimo būdą teismas gali taikyti.

15 straipsnis

Atgalinio nukreipimo netaikymas

Bet kurios šioje Konvencijoje nurodytos valstybės teisės taikymas — tai toje valstybėje galiojančių teisės normų, išskyrus jos tarptautinės privatinės teisės normas, taikymas.

16 straipsnis

Ordre public

Bet kurios šioje Konvencijoje nurodytos valstybės teisės normos galima netaikyti tik tuo atveju, jeigu jos taikymas akivaizdžiai prieštarauja teismo vietos viešajai tvarkai (ordre public).

17 straipsnis

Atgalinio poveikio neturėjimas

Ši Konvencija Susitariančiojoje Valstybėje taikoma sutartims, sudarytoms po to, kai ši Konvencija įsigalioja tai Valstybei.

18 straipsnis

Vienodas aiškinimas

Aiškinant ir taikant pirmiau pateiktas vienodas taisykles turi būti atsižvelgiama į jų tarptautinį pobūdį ir siekį jas vienodai aiškinti ir taikyti.

19 straipsnis

Daugiau kaip vieną teisės sistemą turinčios Valstybės

1.   Kai Valstybę sudaro keletas teritorinių vienetų, kuriuose sutartinėms prievolėms reglamentuoti yra skirtingos teisės normos, kiekvienas teritorinis vienetas nustatant pagal šią Konvenciją taikytiną teisę yra laikomas valstybe.

2.   Valstybė, kurioje atskiri teritoriniai vienetai sutartinėms prievolėms reglamentuoti turi skirtingas teisės normas, šios Konvencijos neprivalo taikyti esant prieštaravimams tik tarp tokių vienetų teisės.

20 straipsnis

Bendrijos teisės viršenybė

Ši Konvencija neturi poveikio taikymui tokių nuostatų, kurios konkretiems dalykams nustato su sutartinėmis prievolėmis susijusias teisės pasirinkimo taisykles ir kurios yra ar bus įtvirtintos Europos Bendrijų institucijų aktuose arba įgyvendinant tokius aktus suderintuose valstybių narių įstatymuose.

21 straipsnis

Ryšys su kitomis konvencijomis

Ši Konvencija neriboja tarptautinių konvencijų, kurių šalimi yra arba tampa Susitariančioji Valstybė, taikymo.

22 straipsnis

Išlygos

1.   Kiekviena Susitariančioji Valstybė pasirašymo, ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo metu gali pasilikti teisę netaikyti:

a)	7 straipsnio 1 dalies nuostatų;

b)	10 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatų.

 (2)

3.   Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kada atšaukti savo pareikštą išlygą; išlyga nustoja galioti trečio kalendorinio mėnesio po pranešimo apie atšaukimą pirmą dieną.

III DALIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

23 straipsnis

1.   Jei po šios Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiajai Valstybei dienos ta Valstybė nori šios Konvencijos taikymo srityje priimti naują teisės pasirinkimo taisyklę tam tikrai sutarčių kategorijai, ji apie savo norą praneša kitoms šią Konvenciją pasirašiusioms Valstybėms per Europos Bendrijų Tarybos generalinį sekretorių.

2.   Kiekviena šią Konvenciją pasirašiusi Valstybė per šešis mėnesius nuo generaliniam sekretoriui pateikto pranešimo dienos gali prašyti jį surengti šią Konvenciją pasirašiusių Valstybių konsultacijas, kad jos susitartų. (…) (3).

3.   Jei per šį laikotarpį nė viena šią Konvenciją pasirašiusi Valstybė neprašo surengti konsultacijų arba jei per dvejus metus nuo pranešimo pateikimo generaliniam sekretoriui pateikto pranešimo per konsultacijas nesusitariama, atitinkama Susitariančioji Valstybė gali nurodytu būdu pakeisti savo teisę. Apie priemones, kurių ėmėsi ta Valstybė, per Europos Bendrijų Tarybos generalinį sekretorių pranešama kitoms šią Konvenciją pasirašiusioms Valstybėms.

24 straipsnis

1.   Jei po šios Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiajai Valstybei dienos ta Valstybė nori tapti daugiašalės konvencijos, kurios pagrindinis tikslas arba vienas iš pagrindinių tikslų yra nustatyti su kuriais nors šios Konvencijos reglamentuojamais dalykais susijusias tarptautinės privatinės teisės taisykles, šalimi, taikoma 23 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau to straipsnio 3 dalyje nurodytas dvejų metų laikotarpis sutrumpinamas iki vienerių metų.

2.   Pirmesnėje straipsnio dalyje nurodytos tvarkos nereikia laikytis, jei Susitariančioji Valstybė arba viena iš Europos Bendrijų jau yra tos daugiašalės konvencijos šalis, arba jei jos dalykas yra pakeisti kokią nors konvenciją, kurios šalimi atitinkama Valstybė jau yra, arba jei tai yra konvencija, sudaryta pagal Europos Bendrijų steigimo sutartis.

25 straipsnis

Jei Susitariančioji Valstybė mano, kad 24 straipsnio 1 dalyje nenurodytų susitarimų sudarymas turi neigiamos įtakos šia Konvencija pasiektam suvienodinimui, ta Valstybė gali prašyti Europos Bendrijų Tarybos generalinį sekretorių surengti šią Konvenciją pasirašiusių Valstybių konsultacijas.

26 straipsnis

Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali prašyti keisti šią Konvenciją. Šiuo atveju Europos Bendrijų Tarybos pirmininkas sušaukia konferenciją keitimo klausimu.

27 straipsnis (4)

28 straipsnis

1.   Šią Konvenciją nuo 1980 m. birželio 19 d. gali pasirašyti Valstybės, Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties šalys.

2.   Šią Konvenciją pasirašiusios Valstybės turi ją ratifikuoti, priimti arba patvirtinti. Ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Bendrijų Tarybos generaliniam sekretoriui (5).

29 straipsnis (6)

1.   Ši Konvencija įsigalioja trečio mėnesio po septinto ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumento deponavimo pirmą dieną.

2.   Kiekvienai šią Konvenciją pasirašiusiai Valstybei, ją vėliau ratifikuojančiai, priimančiai arba patvirtinančiai, ji įsigalioja trečio mėnesio po jos ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo dokumento deponavimo pirmą dieną.

30 straipsnis

1.   Ši Konvencija galioja dešimt metų nuo jos įsigaliojimo pagal 29 straipsnio 1 dalį net ir Valstybėms, kurioms ji įsigalioja vėliau.

2.   Nesant denonsavimo, Konvencija tyliu sutarimu atnaujinama kas penkeri metai.

3.   Susitariančioji Valstybė, kuri nori Konvenciją denonsuoti, ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki dešimties arba penkerių metų laikotarpio pabaigos atitinkamai praneša Europos Bendrijų Tarybos generaliniam sekretoriui. (7).

4.   Denonsavimas įsigalioja tik tai Valstybei, kuri apie jį yra pranešusi. Konvencija tebegalioja visoms kitoms Susitariančiosioms Valstybėms.

31 straipsnis (8)

Europos Bendrijų Tarybos generalinis sekretorius Valstybėms, Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties šalims, praneša apie:

a)	pasirašymus;

b)	kiekvieno ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumento denonsavimą;

c)	šios Konvencijos įsigaliojimo datą;

d)	pranešimus, padarytus pagal 23, 24, 25, 26 ir 30 straipsnius (9);

e)	22 straipsnyje nurodytas išlygas ir išlygų atšaukimus.

32 straipsnis

Prie šios Konvencijos pridedamas protokolas yra jos sudedamoji dalis.

33 straipsnis (10)

Ši Konvencija, parengta vienu originaliu egzemplioriumi airių, anglų, danų, italų, olandų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, visi tekstai autentiški, yra deponuojama Europos Bendrijų Tarybos Sekretoriato archyvuose. Generalinis sekretorius kiekvienos šią Konvenciją pasirašiusios Valstybės vyriausybei perduoda patvirtintą kopiją.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

---

(1)  Tekstas su pataisymais, padarytais 1984 m. balandžio 10 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (toliau — 1984 m. Prisijungimo konvencija), 1992 m. gegužės 18 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (toliau — 1992 m. Prisijungimo konvencija), 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo (toliau —1996 m. Prisijungimo konvencija) ir 2005 m. balandžio 14 d. Konvencija dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos prisijungimo (toliau – 2005 m. Prisijungimo konvencija).

(2)  Straipsnio dalis išbraukta 1992 m. Prisijungimo konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi.

(3)  Frazė išbraukta 1992 m. Prisijungimo konvencija.

(4)  Straipsnis išbrauktas 1992 m. Prisijungimo konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi.

(5)  Prisijungimo konvencijų ratifikavimą reglamentuoja šios tų Konvencijų nuostatos:

—	dėl 1984 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 3 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „3 straipsnis Šią Konvenciją pasirašiusios valstybės turi ją ratifikuoti. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Europos Bendrijų Tarybos generaliniam sekretoriui.“,

—	dėl 1992 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 4 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „4 straipsnis Šią Konvenciją pasirašiusios valstybės turi ją ratifikuoti . Ratifikavimo dokumentai deponuojami Europos Bendrijų Tarybos generaliniame sekretoriate.“,

—	dėl 1996 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 5 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „5 straipsnis Šią Konvenciją pasirašiusios valstybės turi ją ratifikuoti. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Europos Sąjungos Tarybos generaliniam sekretoriui.“,

—	dėl 2005 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 4 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „4 straipsnis Šią Konvenciją ratifikuoja ją pasirašiusios valstybės. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Europos Sąjungos Tarybos generaliniam sekretoriui.“.

(6)  Prisijungimo konvencijų įsigaliojimą reglamentuoja šios tų Konvencijų nuostatos:

—

dėl 1984 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 4 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „4 straipsnis Ši Konvencija ją ratifikavusioms valstybėms įsigalioja trečio mėnesio po to, kai Graikijos Respublika ir septynios Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ratifikavusios valstybės deponuoja paskutinį ratifikavimo dokumentą, pirmą dieną. Kiekvienai Susitariančiajai Valstybei, kuri vėliau ratifikuoja šią Konvenciją, ji įsigalioja trečio mėnesio po to, kai deponuojamas jos ratifikavimo dokumentas, pirmą dieną.“,

—

dėl 1992 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 5 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „5 straipsnis Ši Konvencija ją ratifikavusioms valstybėms įsigalioja trečio mėnesio po to, kai Ispanijos Karalystė ar Portugalijos Respublika ir viena Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ratifikavusi valstybė deponuoja paskutinį ratifikavimo dokumentą, pirmą dieną. Kiekvienai Susitariančiajai Valstybei, kuri vėliau ratifikuoja šią Konvenciją, ji įsigalioja trečio mėnesio po to, kai deponuojamas jos ratifikavimo dokumentas, pirmą dieną.“,

—

dėl 1996 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 6 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „6 straipsnis 1.   Ši Konvencija ją ratifikavusioms valstybėms įsigalioja trečio mėnesio po to, kai Austrijos Respublika, Suomijos Respublika ar Švedijos Karalystė ir viena Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės ratifikavusi Susitariančioji Valstybė deponuoja paskutinį ratifikavimo dokumentą, pirmą dieną. 2.   Kiekvienai Susitariančiajai Valstybei, kuri vėliau ratifikuoja šią Konvenciją, ji įsigalioja trečio mėnesio po to, kai deponuojamas jos ratifikavimo dokumentas, pirmą dieną.“,

—

dėl 2005 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 5 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: 5 straipsnis 1.   Konvencija tarp valstybių, kurios ją ratifikavo, įsigalioja trečio mėnesio po antrojo ratifikavimo dokumento deponavimo pirmą dieną. 2.   Vėliau ši Konvencija kiekvienai Konvenciją pasirašiusiai ir po to ją ratifikavusiai valstybei įsigalioja trečio mėnesio po ratifikavimo dokumento deponavimo pirmą dieną.

(7)  Frazė išbraukta 1992 m. Prisijungimo konvencija.

(8)  Pranešimą, susijusį su Prisijungimo konvencijomis, reglamentuoja šios tų Konvencijų nuostatos:

—

dėl 1984 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 5 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „5 straipsnis Europos Bendrijų Tarybos generalinis sekretorius šią Konvenciją pasirašiusioms valstybėms praneša: a) apie kiekvieno ratifikavimo dokumento deponavimą; b) apie šios Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiosioms Valstybėms datą.“,

—

dėl 1992 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 6 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „6 straipsnis Europos Bendrijų Tarybos generalinis sekretorius šią Konvenciją pasirašiusioms valstybėms praneša: a) apie kiekvieno ratifikavimo dokumento deponavimą; b) apie šios Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiosioms valstybėms datą.“,

—

dėl 1996 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 7 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „7 straipsnis Europos Sąjungos Tarybos generalinis sekretorius šią Konvenciją pasirašiusioms valstybėms praneša: a) apie kiekvieno ratifikavimo dokumento deponavimą; b) apie šios Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiosioms Valstybėms datą.“,

—

dėl 2005 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 6 straipsnis, kuris yra išdėstytas taip: „6 straipsnis Europos Sąjungos Tarybos generalinis sekretorius Konvenciją pasirašiusioms valstybėms praneša apie: a) kiekvieno ratifikavimo dokumento deponavimą; b) šios Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiosioms šalims datas.“

(9)  d punktas su pakeitimais, padarytais 1992 m. Prisijungimo konvencija.

(10)  Prisijungimo konvencijos autentiški tekstai nurodomi šiose nuostatose:

—

dėl 1984 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 2 ir 6 straipsniuose, kurie yra išdėstyti taip: „2 straipsnis Europos Bendrijų Tarybos generalinis sekretorius Graikijos Respublikos Vyriausybei perduoda patvirtintą Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės kopiją airių, anglų, danų, italų, olandų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės tekstas graikų kalba yra pridedamas. Tekstas graikų kalba yra autentiškas tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės tekstai.“ „6 straipsnis Ši Konvencija, sudaryta vienu originaliu egzemplioriumi airių, anglų, danų, graikų, italų, olandų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, visiems aštuoniems tekstams esant autentiškiems, deponuojama Europos Bendrijų Tarybos generalinio sekretoriato archyvuose. Generalinis sekretorius kiekvienos šią Konvenciją pasirašiusios valstybės vyriausybei perduoda patvirtintą jos kopiją.“

—

dėl 1992 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 3 ir 7 straipsniuose, kurie yra išdėstyti taip: „3 straipsnis 1.   Europos Bendrijų Tarybos generalinis sekretorius Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos vyriausybėms perduoda patvirtintą Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės kopiją airių, anglų, danų, graikų, italų, olandų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. 2.   Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės tekstas portugalų ir ispanų kalbomis pateikiamas šios Konvencijos I ir II prieduose. Tekstai portugalų ir ispanų kalbomis yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės tekstai.“ „7 straipsnis Ši Konvencija, sudaryta vienu originaliu egzemplioriumi airių, anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, deponuojama Europos Bendrijų Tarybos generalinio sekretoriato archyvuose. Visi dešimt tekstų yra autentiški. Generalinis sekretorius kiekvienos šią Konvenciją pasirašiusios valstybės vyriausybei perduoda patvirtintą jos kopiją.“

—

dėl 1996 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 4 ir 8 straipsniuose, kurie yra išdėstyti taip: „4 straipsnis 1.   Europos Sąjungos Tarybos generalinis sekretorius Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės Vyriausybėms perduoda patvirtintą 1980 m. Konvencijos, 1984 m. Konvencijos, 1988 m. Pirmojo protokolo, 1988 m. Antrojo protokolo ir 1992 m. Konvencijos kopiją airių, anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. 2.   1980 m. Konvencijos, 1984 m. Konvencijos, 1988 m. Pirmojo protokolo, 1988 m. Antrojo protokolo ir 1992 m. Konvencijos tekstai suomių ir švedų kalbomis yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti 1980 m. Konvencijos, 1984 m. Konvencijos, 1988 m. Pirmojo protokolo, 1988 m. Antrojo protokolo ir 1992 m. Konvencijos tekstai.“ „8 straipsnis Ši Konvencija, sudaryta vienu originaliu egzemplioriumi airių, anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, vokiečių, suomių ir švedų kalbomis, visiems dvylikai tekstų esant autentiškiems, deponuojama Europos Sąjungos Tarybos generalinio sekretoriato archyvuose. Generalinis sekretorius kiekvienos šią Konvenciją pasirašiusios valstybės vyriausybei perduoda patvirtintą jos kopiją.“

—

dėl 2005 m. Prisijungimo konvencijos – tos Konvencijos 3 ir 7 straipsniuose, kurie yra išdėstyti taip: „3 straipsnis 1.   Europos Sąjungos Tarybos generalinis sekretorius Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovakijos Respublikos ir Slovėnijos Respublikos Vyriausybėms perduoda 1980 m. Konvencijos, 1984 m. Konvencijos, 1988 m. Pirmojo protokolo, 1988 m. Antrojo protokolo, 1992 m. Konvencijos ir 1996 m. Konvencijos patvirtintas kopijas airių, anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, prancūzų, portugalų, suomių, švedų ir vokiečių, kalbomis. 2.   1980 m. Konvencijos, 1984 m Konvencijos, 1988 m. Pirmojo protokolo, 1988 m. Antrojo protokolo, 1992 m. Konvencijos ir 1996 m. Konvencijos tekstai čekų, estų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, slovakų, slovėnų ir vengrų kalbomis yra autentiški tomis pačiomis sąlygomis kaip kiti 1980 m. Konvencijos, 1984 m. Konvencijos, 1988 m. Pirmojo protokolo, 1988 m. Antrojo protokolo, 1992 m. Konvencijos ir 1996 m. Konvencijos tekstai.“ „7 straipsnis Ši Konvencija, parengta vienu egzemplioriumi airių, anglų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių kalbomis, kuriomis visi tekstai 21 kalba yra autentiški, deponuojama Europos Sąjungos Tarybos Generalinio sekretoriato archyvuose. Generalinis sekretorius kiekvienos šią Konvenciją pasirašiusios valstybės vyriausybei perduoda patvirtintą kopiją.“

PROTOKOLAS (1)

Aukštosios Susitariančiosios Šalys susitarė dėl šios prie Konvencijos pridedamos nuostatos:

„Nepaisydamos Konvencijos nuostatų, Danija, Švedija ir Suomija gali išlaikyti nacionalines nuostatas dėl teisės, taikytinos klausimams, susijusiems su prekių vežimu jūra ir gali pakeisti tokias nuostatas nesilaikydamos Romos konvencijos 23 straipsnyje numatytos tvarkos. Šiuo atžvilgiu taikytinos nacionalinės teisės nuostatos yra šios:

—	Danijoje — „Sølov“ (Jūrininkystės įstatymo) 252 dalis ir 321 dalies 3 ir 4 punktai;

—	Švedijoje — „sjölagen“ (Jūrininkystės įstatymo) 13 skyriaus 2 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 14 skyriaus 1 straipsnio 3 dalis;

—	Suomijoje — „merilaki“/„sjölagen“ (Jūrininkystės įstatymo) 13 skyriaus 2 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 14 skyriaus 1 straipsnio 3 dalis.“

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šį Protokolą.

---

(1)  Frazė išbraukta 1992 m. Prisijungimo konvencija.

BENDRA DEKLARACIJA

Pasirašydamos Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės vyriausybės,

I.

siekdamos kuo labiau vengti teisės pasirinkimo taisyklių išsklaidymo keliuose dokumentuose ir šių taisyklių skirtumų, pageidauja, kad Europos Bendrijų institucijos, naudodamosi savo įgaliojimais pagal Sutartis, kuriomis jos buvo įsteigtos, prireikus stengtųsi priimti teisės pasirinkimo taisykles, kurios kuo labiau derintųsi su šios Konvencijos taisyklėmis;

II.	reiškia savo ketinimą nuo šios Konvencijos pasirašymo dienos, iki ji taps privaloma pagal 24 straipsnį, tarpusavyje konsultuotis, jei kuri nors viena iš ją pasirašiusių Valstybių norės tapti bet kokios konvencijos, kuriai būtų taikoma 24 straipsnyje nurodyta tvarka, šalimi;

III.	atsižvelgdamos į Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės įnašą Europos Bendrijose suvienodinant teisės pasirinkimo taisykles, reiškia nuomonę, kad kiekviena Valstybė, tapdama Europos Bendrijų nare, turėtų prisijungti prie šios Konvencijos.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Bendrą deklaraciją.

BENDRA DEKLARACIJA

Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės vyriausybės,

pasirašydamos Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės,

siekdamos užtikrinti, kad ši Konvencija būtų kuo veiksmingiau taikoma,

pasiryžusios neleisti, kad šios Konvencijos aiškinimo skirtumai trukdytų ją vienodai taikyti,

pareiškia esą pasirengusios:

1.	svarstyti galimybę tam tikrose bylose suteikti jurisdikciją Europos Bendrijų Teisingumo Teismui ir prireikus vesti derybas dėl tokio susitarimo;

2.	reguliariai rengti savo atstovų susitikimus.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Bendrą deklaraciją.

Aukštųjų Susitariančių Šalių bendra deklaracija dėl Prisijungimo konvencijos ratifikavimo terminų

Valstybių narių deklaracija dėl pasiūlymo dėl Reglamento dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės pateikimo termino

Valstybių narių bendra deklaracija dėl keitimosi informacija

„Belgijos Karalystės, Čekijos Respublikos, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Estijos Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Vyriausybės,

pasirašydamos 2005 m. Konvenciją dėl prisijungimo prie Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje, ir prie Pirmojo ir Antrojo protokolų dėl Europos Bendrijų Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti šią Konvenciją, su pakeitimais,

norėdamos užtikrinti, kad Pirmojo protokolo nuostatos būtų kuo veiksmingiau ir kuo vienodžiau taikomos,

pareiškia esą pasirengusios, bendradarbiaudamos su Europos Bendrijų Teisingumo Teismu, organizuoti keitimąsi informacija apie teismo sprendimus, kurie yra tapę res judicata ir kuriuos, vadovaudamiesi Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, yra priėmę minėto Protokolo 2 straipsnyje nurodyti teismai. Šis keitimasis informacija yra toks:

—	kompetentingos nacionalinės institucijos siunčia Pirmojo protokolo 2 straipsnio a punkte nurodytų teismų priimtus sprendimus ir šio Protokolo 2 straipsnio b punkte nurodytų teismų priimtus svarbius sprendimus,

—	Teisingumo Teismas šiuos sprendimus klasifikuoja ir kaip dokumentus naudoja savo tikslams, be to, prireikus rengia ypatingos svarbos teismų sprendimų santraukas, jų vertimus ir viešą skelbimą,

—	Teisingumo Teismas Valstybių, šio Protokolo šalių, kompetentingoms institucijoms, Europos Bendrijų Komisijai ir Tarybai siunčia dokumentinę medžiagą“.

PIRMASIS PROTOKOLAS (1)DĖL EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMO JURISDIKCIJOS AIŠKINTI KONVENCIJĄ DĖL SUTARTINĖMS PRIEVOLĖMS TAIKYTINOS TEISĖS, PATEIKTĄ PASIRAŠYTI 1980 M. BIRŽELIO 19 D. ROMOJE

EUROPOS EKONOMINĖS BENDRIJOS STEIGIMO SUTARTIES AUKŠTOSIOS SUSITARIANČIOS ŠALYS

ATSIŽVELGDAMOS į Bendrą Deklaraciją, pridedamą prie Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje,

NUSPRENDĖ sudaryti Protokolą, suteikiantį Europos Bendrijų Teisingumo Teismui jurisdikciją aiškinti tą Konvenciją ir šiuo tikslu savo įgaliotaisiais atstovais paskyrė:

[Valstybių narių paskirti įgaliotieji atstovai]

KURIE, susirinkę Europos Bendrijų Taryboje ir apsikeitę tinkamai įformintais ir patvirtintais įgaliojamaisiais raštais,

SUSITARĖ:

1 straipsnis

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas turi jurisdikciją teikti nutarimus, aiškinančius:

a)	Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktą pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (toliau — Romos konvencija);

b)	Konvenciją dėl valstybių, tapusių Europos Bendrijų narėmis po tos dienos, kurią ji pateikta pasirašyti, prisijungimo prie Romos konvencijos;

c)	šį Protokolą.

2 straipsnis

Kiekvienas iš toliau nurodytų teismų gali prašyti Teisingumo Teismą priimti preliminarų nutarimą klausimu, iškilusiu jame nagrinėjamoje byloje ir susijusius su 1 straipsnyje nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimu, jei tas teismas mano, kad teismo sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu:

a)

— Belgijoje: „la Cour de cassation“ („het Hof van Cassatie“) ir „le Conseil d'État“ („de Raad van State“), — Čekijoje: „Nejvyšší soud České republiky“ ir „Nejvyšší správní soud“, — Danijoje: „Højesteret“, — Vokietijos Federacinėje Respublikoje: „die obersten Gerichtshöfe des Bundes“, — Estijoje: „Riigikohus“, — Graikijoje: „Τα ανώτατα Διχασήςια“, — Ispanijoje: „el Tribunal Supremo“, — Prancūzijoje: „la Cour de cassation“ ir „le Conseil d'État“, — Airijoje: „the Supreme Court“, — Italijoje: „la Corte suprema di cassazione“ ir „il Consiglio di Stato“, — Kipre: „Ανώτατο Δικαστήριο“, — Latvijoje: „Augstākās Tiesas Senāts“, — Lietuvoje: „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas“ ir „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas“, — Liuksemburge: „la Cou Supérieure de Justice“, kai posėdžiauja kaip „Cour de cassation“, — Vengrijoje: „Legfelsõbb Bíróság“, — Maltoje: „Qorti ta' l-Appell“, — Nyderlanduose: „de Hoge Raad“, — Austrijoje: „Oberste Gerichtshof“, „Verwaltungsgerichtshof“ ir „Verfassungsgerichtshof“, — Lenkijoje: „Sąd Najwyższy“ ir „Naczelny Sąd Administracyjny“, — Portugalijoje: „o Supremo Tribunal de Justiça“ ir „o Supremo Tribunal Administrativo“, — Slovėnijoje: „Ustavno sodišče Republike Slovenije“, „Vrhovno sodišče Republike Slovenije“, — Slovakijoje: „Najvyšší súd Slovenskej republiky“, — Suomijoje: „korkein oikeus/högsta domstolen“, „korkein hallinto-oikeus/högsta förvaltningsdomstolen“, „markkinatuomioistuin/marknadsdomstolen“ ir „työtuomioistuin/arbetsdomstolen“, — Švedijoje: „Högsta domstolen“, „Regeringsrätten“, „Arbetsdomstolen“ ir „Marknadsdomstolen“, — Jungtinėje Karalystėje: „the House of Lords“ ir kiti teismai, kurių sprendimai neskundžiami;

b)	Susitariančiųjų Valstybių teismai, veikiantys kaip apeliaciniai teismai.

3 straipsnis

1.   Susitariančiosios Valstybės kompetentinga institucija gali prašyti Teisingumo Teismą priimti nutarimą 1 straipsnyje nurodytuose teisės aktuose esančių nuostatų aiškinimo klausimu, jei tos valstybės teismų priimti sprendimai prieštarauja Teisingumo Teismo arba vieno iš 2 straipsnyje nurodytų kitos Susitariančiosios Valstybės teismų sprendime pateiktam aiškinimui. Šios straipsnio dalies nuostatos yra taikomos tik sprendimams, kurie yra tapę res judicata.

2.   Atsakant į tokį prašymą, Teisingumo Teismo pateiktas aiškinimas neturi įtakos sprendimams, dėl kurių buvo pateiktas prašymas pateikti aiškinimą.

3.   Susitariančiųjų Valstybių aukščiausiųjų apeliacinių teismų generaliniai prokurorai arba kuri nors kita Susitariančiosios Valstybės paskirta institucija turi teisę pagal šio straipsnio 1 dalį prašyti Teisingumo Teismą priimti nutarimą dėl aiškinimo.

4.   Apie prašymą Teisingumo Teismo sekretorius praneša Susitariančiosioms Valstybėms, Europos Bendrijų Komisijai ir Tarybai; tada jos turi teisę per du mėnesius nuo pranešimo dienos pateikti Teismui savo teiginius atitinkamu klausimu ar rašytines pastabas.

5.   Už šiame straipsnyje nustatytus procesinius veiksmus neimamas joks mokestis ir neatlyginamos jokios išlaidos.

4 straipsnis

1.   Išskyrus atvejus, kai šis Protokolas nustato kitaip, Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties ir prie jos pridedamo Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto nuostatos, taikytinos, kai Teismo prašoma priimti preliminarų nutarimą, yra taikomos ir procesiniams veiksmams aiškinant 1 straipsnyje nurodytus teisės aktus.

2.   Teisingumo Teismo darbo reglamentas prireikus yra pritaikomas ir papildomas pagal Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 188 straipsnį.

5 straipsnis (2)

Šį Protokolą pasirašiusios Valstybės turi jį ratifikuoti. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Europos Bendrijų Tarybos generaliniam sekretoriui.

6 straipsnis (3)

1.   Kad šis Protokolas įsigaliotų, jį turi ratifikuoti septynios valstybės, kurioms galioja Romos konvencija. Šis Protokolas įsigalioja pirmą mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai paskutinė tai padariusi valstybė deponuoja savo ratifikavimo dokumentą. Tačiau jei 1988 m. gruodžio 19 d. Briuselyje sudarytas Antrasis protokolas, suteikiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismui tam tikrus įgaliojimus aiškinti Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktą pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (4), įsigalioja vėliau, šis Protokolas įsigalioja Antrojo protokolo įsigaliojimo dieną.

2.   Kiekvienas ratifikavimas po to, kai šis Protokolas įsigalioja, įsigalioja pirmą mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo ratifikavimo dokumento deponavimo, jeigu tai Valstybei yra įsigaliojęs Romos konvencijos ratifikavimas, priėmimas ar patvirtinimas.

7 straipsnis (5)

Europos Bendrijų Tarybos generalinis sekretorius pasirašiusioms Valstybėms praneša apie:

a)	kiekvieno ratifikavimo dokumento deponavimą;

b)	šio Protokolo įsigaliojimo datą;

c)	kiekvieną paskyrimą pagal 3 straipsnio 3 dalį;

d)	kiekvieną pranešimą pagal 8 straipsnį.

8 straipsnis

Susitariančiosios Valstybės Europos Bendrijų Tarybos generaliniam sekretoriui pateikia savo įstatymų nuostatų, dėl kurių 2 straipsnio a punkte reikia iš dalies keisti teismų sąrašą, tekstus.

9 straipsnis

Šis Protokolas galioja tol, kol Romos konvencija galioja jos 30 straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

10 straipsnis

Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali prašyti keisti šį Protokolą. Šiuo atveju Europos Bendrijų Tarybos Pirmininkas sušaukia konferenciją dėl keitimo.

11 straipsnis (6)

Šis Protokolas, parengtas vienu originaliu egzemplioriumi airių, anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, visi dešimt tekstų yra autentiški, deponuojamas Europos Bendrijų Tarybos generalinio sekretoriato archyvuose. Generalinis sekretorius kiekvienos jį pasirašiusios Valstybės vyriausybei nusiunčia patvirtintą kopiją.

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šį Protokolą.

---

(1)  Tekstas su pakeitimais, padarytais 2005 m. Prisijungimo konvencija.

(2)  Žr. 1 išnašą, 12 puslapyje.

(3)  Žr. 3 išnašą, 12 puslapyje.

(4)  Žr. 14 puslapį.

(5)  Žr. 1 išnašą, 13 puslapyje.

(6)  Žr. 1 išnašą, 14 puslapyje.

BENDROS DEKLARACIJOS

---

---