19.10.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 282/63

(1)

Komisija iš 2014 m. gruodžio mėn. paskelbtų spaudos straipsnių sužinojo, kad 2014 m. atliktas 2008 m. Vengrijos maisto grandinės įstatymo, reglamentuojančio maisto grandinės patikros mokestį, pakeitimas. 2015 m. kovo 17 d. raštu Komisija paprašė Vengrijos valdžios institucijų pateikti informacijos. Vengrijos valdžios institucijos atsakė 2015 m. balandžio 16 d. raštu.

(2)

2015 m. liepos 15 d. raštu Komisija pranešė Vengrijai apie savo sprendimą pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl pagalbinės priemonės (toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Sprendime pradėti procedūrą Komisija, remdamasi Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (2) 11 straipsnio 1 dalimi, taip pat nurodė nedelsiant sustabdyti pagalbos priemonės įgyvendinimą.

(3)

Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl pagalbinės priemonės.

(4)

Komisija gavo vienos suinteresuotosios šalies pastabas. Komisija 2015 m. spalio 13 d. raštu perdavė pastabas Vengrijai, suteikdama jai galimybę pateikti savo atsakymą. Vengrija į pastabas neatsakė.

(5)

Maisto grandinės patikros mokesčiui taikomos nuostatos nustatytos 2008 m. įstatymu Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros (toliau – Maisto grandinės įstatymas) bei 2012 m. balandžio 27 d. Kaimo plėtros ministerijos nutarimu Nr. 40 dėl maisto grandinės patikros mokesčio deklaravimo ir sumokėjimo. Įmonės, kurios pagal Maisto grandinės įstatymą yra laikomos maisto grandinės subjektais, turi mokėti mokestį, apskaičiuojamą pagal apyvartą, gautą už tam tikrą veiklą. Įstatymo dokumente pateikiamas veiklos sąrašas (4), kuriame nurodoma, kokia veikla užsiimančios įmonės turi mokėti patikros mokestį.

(6)

Visos Vengrijoje veikiančios įmonės (juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie vykdo veiklą kaip individualūs prekybininkai arba pagrindiniai gamintojai), gavę apyvartos už nurodytų rūšių veiklą per ankstesnius metus prieš deklaracijos teikimą, turi mokėti maisto grandinės patikros mokestį. Maisto grandinės patikros mokestis turi padengti Nacionalinio maisto grandinės saugos biuro (valstybinės tarnybos) išlaidas, patirtas vykdant tam tikrą maisto grandinės reglamentavimo ir priežiūros veiklą. Priežiūros mokestis apskaičiuojamas kasmet ir asmuo turi jį deklaruoti bei sumokėti neatsižvelgiant į tai, ar veiklos vietoje atlikta speciali oficiali patikra.

(7)

Iki 2014 m. gruodžio 31 d. pagal Maisto grandinės įstatymą visų maisto grandinės subjektų buvo reikalaujama mokėti pagal fiksuotąjį 0,1 % tarifą apskaičiuotą mokestį atsižvelgiant į apyvartą.

(8)

Surinktos maisto grandinės patikros mokesčio lėšos gali būti naudojamos tik veiklos, nustatytos pagal maisto grandinės saugos strategiją, ir maisto grandinės valdžios institucijos veiklos išlaidoms padengti.

(9)

Maisto grandinės įstatymo 47/B straipsnio 2014 m. pakeitimu (5), kuris buvo priimtas pagal įstatymą Nr. LXXIV ir įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d. (toliau – 2014 m. pakeitimas), buvo įvestos konkrečios greito vartojimo prekėmis (6) Vengrijos rinkoje prekiaujančių parduotuvių apyvartai taikomo patikros mokesčio apskaičiavimo taisyklės.

(10)

2014 m. Maisto grandinės įstatymo pakeitimu įvesta progresinių mokesčio tarifų sistema su greito vartojimo prekėmis (7) prekiaujančioms parduotuvėms taikomais tarifais, kurių dydis – nuo 0 iki 6 %. Konkrečiau kalbant, pagal apyvartą pradėti taikyti toliau nurodyti maisto grandinės patikros mokesčio tarifai:

(11)

Priėmus 2014 m. Maisto grandinės įstatymo pakeitimą, visi kiti maisto grandinės subjektai ir toliau turėjo mokėti pagal fiksuotąjį 0,1 % tarifą apskaičiuotą mokestį atsižvelgiant į apyvartą.

(12)

Nei pakeistose Vengrijos maisto grandinės įstatymo nuostatose, nei įstatymo aiškinamajame memorandume neminimos priežastys, kodėl greito vartojimo prekėmis prekiaujančioms parduotuvėms taikomo mokesčio tarifams apskaičiuoti nustatytos šios specialios taisyklės. Taip pat nėra jokio paaiškinimo, kodėl pasirinktos konkrečios apyvartos ribos ir atitinkami mokesčio tarifai.

(13)

Mokestį turi deklaruoti maisto grandinės subjektai. Mokestis mokamas kiekvienais metais dviem lygiomis dalimis – iki liepos 31 d. ir iki sausio 31 d. Pagal įstatymą taip pat supaprastinta procedūra, taikoma, jei mokestis neviršija 1 000 HUF (apytiksliai 3,20 EUR). Tokiu atveju mokestį vis tiek reikia deklaruoti, bet nebūtina sumokėti.

(14)

Nesumokėjus mokesčio iki nustatyto termino mokama bauda už vėlavimą. Asmenims arba subjektams, kurie turi mokėti maisto grandinės patikros mokestį ir kurie jo nedeklaruoja, deklaruoja pavėluotai, neišsamiai arba pateikia neteisingus duomenis, gali tekti sumokėti baudą už įsipareigojimų nevykdymą.

(15)

Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą, nes tame etape laikėsi nuomonės, kad 2014 m. pakeitimu priimtą progresinių mokesčio tarifų sistema (tarifai ir apyvartos ribos) yra neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

(16)

Komisija pabrėžė, kad 2014 m. pakeitimu priimti progresiniai mokesčio tarifai skiriasi atsižvelgiant į įmonių apyvartą, taigi priklauso nuo įmonės dydžio. Todėl mažą apyvartą turinčioms mažesnėms įmonėms teikiamas atrankusis pranašumas. Vengrija nepateikė įrodymų, kad progresinių mokesčių sistema, taikoma greito vartojimo prekes parduodančioms parduotuvėms, pvz., prekybos centrams, atitinka panašiai progresyviai augančias išlaidas, kurias Nacionalinis maisto grandinės saugos biuras patiria tikrindamas šias parduotuves. Taigi Vengrija neparodė, kad priemonė yra pagrįsta mokesčių sistemos pobūdžiu ar jos bendra struktūra. Todėl Komisija laikė priemonę valstybės pagalba, nes atrodė, kad laikomasi visų kitų sąlygų, nurodytų Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje.

(17)

Galiausiai Komisija suabejojo, ar priemonė suderinama su vidaus rinka. Komisija konkrečiai pabrėžė, kad tokios valstybės pagalbos negali laikyti suderinama su vidaus rinka, nes ji pažeidžia kitas Sąjungos teisės nuostatas, pvz., Sutartyje aprašytas pagrindines laisves arba Sąjungos reglamentus ir direktyvas. Tame etape Komisija negalėjo atmesti galimybės, kad priemonė buvo daugiausia taikoma užsienio įmonėms (tokia priemonė pažeistų Sutarties 49 straipsnio nuostatas, pagal kurias nustatoma pagrindinė laisvė įsisteigti) ir suabejojo, ar skirtingi mokesčiai, nustatyti taikant priemonę, yra reikalingi bei padeda įvykdyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 882/2004 (8) nustatytus įsipareigojimus.

(18)

2015 m. spalio 27 d. Vengrijos Vyriausybė pateikė Vengrijos parlamentui pasiūlymą priimti įstatymą, kuris pakeistų 2008 m. įstatymą Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros. 2015 m. lapkričio 17 d. Vengrijos parlamentas priėmė 2015 m. įstatymą Nr. CLXXXII, kuriuo buvo pakeistas 2008 m. įstatymas Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros. Įstatymas 2015 m. lapkričio 26 d. buvo paskelbtas Vengrijos oficialiojo leidinio (Magyar Közlöny) Nr. 182/2015. Naujas įstatymas įsigaliojo 31-ąją dieną po jo paskelbimo, t. y. 2015 m. gruodžio 27 d.

(19)

2015 m. lapkričio mėn. pakeitimu atsisakoma progresinių mokesčių sistemos, priimtos 2014 m. pakeitimu, ir vėl priimamas fiksuotasis 0,1 % patikros mokesčio tarifas, taikomas visiems maisto grandinės subjektams. Tokia sistema buvo taikoma prieš priimant įstatymo 2014 m. pakeitimą.

(20)

Vengrija Komisijai neatsiuntė jokių pastabų atsakydama į sprendimą pradėti procedūrą.

(21)

Vietoje to Vengrija 2015 m. rugsėjo 16 d. atsiuntė raštą už konkurenciją atsakingam Komisijos nariui ir šiuo raštu pasiūlė Komisijai pakeisti maisto grandinės patikros mokestį. Buvo siūloma atsisakyti 0 % tarifo ir vietoje progresinių tarifų sistemos su aštuoniais tarifais (nuo 0 iki 6 %) įvesti dviejų tarifų sistemą (mažmeninės prekybos sektoriaus subjektams, kurių apyvarta maža, būtų taikomas 0,1 % tarifas, o subjektams, kurių apyvarta didesnė – 0,3 % tarifas).

(22)

2015 m. spalio 7 d. raštu Komisijos tarnybos pranešė Vengrijai, kad nors pagal naują pasiūlymą mokesčio tarifai skiriasi mažiau, siūlomas naujas mokestis vis tiek būtų skaičiuojamas pagal progresinių tarifų sistemą ir galėtų kelti su valstybės pagalba susijusių problemų, jei nebūtų pagrįstas pagrindiniais patikros mokesčio sistemos principais.

(23)

2015 m. spalio 7 d. raštu Vengrija atsiuntė papildomos informacijos ir duomenų, kurie pagrindžia dviejų progresinių mokesčių struktūrą, padedančią padengti pagrindinių rinkos dalyvių ir kitų komercinių subjektų priežiūros išlaidas. Konkrečiai kalbant, Vengrija teigė, kad pagrindinių dalyvių įmonių struktūra yra sudėtinga, todėl sunkiau vykdyti kontrolę ir reikia gerokai daugiau kontrolę vykdančios institucijos išteklių.

(24)

Gavusios Vengrijos prašymą pakomentuoti pasiūlymą, pateiktą 2015 m. rugsėjo 16 d. raštu, ir papildomą informaciją, pateiktą 2015 m. spalio 7 d. rašte, Komisijos tarnybos 2016 m. kovo 17 d. raštu informavo Vengriją, kad pateikti duomenys nerodo, jog pagal apyvartą skaičiuojamos kontrolės išlaidos auga taip pat greitai, kaip mokesčio tarifai. Komisijos tarnybos nurodė, kad pateikti skaičiavimai neparodo, jog įmonių, kurioms taikomas 0,3 % tarifas, patikros išlaidos yra tris kartus didesnės (skaičiuojant pagal kiekvieną apyvartos forintą) nei įmonių, kurioms taikomas 0,1 % tarifas. Todėl naudojant progresinę dviejų tarifų sistemą, įmonės, kurioms taikomas mažesnis tarifas, naudojasi atrankiuoju pranašumu.

(25)

Galiausiai Vengrija savo parlamentui nepateikė pasiūlymo dėl teisės akto, kuriuo būtų siūloma keisti 2008 m. įstatymą Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros.

(26)

Komisija gavo vienos suinteresuotosios šalies pastabas. Ši suinteresuotoji šalis vykdo veiklą Vengrijos rinkoje ir sutiko su Komisijos įvertinimu, pateiktu sprendime pradėti procedūrą. Suinteresuotoji šalis teigė, kad priemonė buvo konkrečiai taikoma užsienio įmonėms ir kad tai įmanoma daryti dėl Vengrijos mažmeninės prekybos rinkos struktūros. Šalis teigė, kad užsienio įmonės Vengrijoje turi filialų ar patronuojamųjų įmonių, todėl padidėja bendra įmonės apyvarta. O Vengrijos įmonės veikia pagal franšizių sistemą ir kiekvieną atskirą parduotuvę (ar ribotą jų skaičių) valdo skirtingi juridiniai asmenys, nepriklausantys franšizės teikėjo įmonei ar grupei. Remiantis suinteresuotosios šalies pateiktais skaičiavimais, visiems užsienio mažmenininkams (įmonių grupėms) priklauso maždaug 50 % Vengrijos rinkos dalies, tačiau jie sumoka apie 95 % patikros mokesčio sumos, o Vengrijos mažmenininkams paprastai taikomas 0 arba 0,1 % mokesčio tarifas, apibrėžtas Maisto grandinės įstatymo 47/B straipsnyje.

(27)

Kitaip tariant, dėl franšizių sistemos Vengrijos maisto mažmenininkams automatiškai taikomas mažesnis mokesčio tarifas (0 arba 0,1 %), o užsienio įmonių iš ES filialai ar patronuojamosios įmonės, kurios veikia ne pagal franšizių sistemą, turi mokėti didesnį mokestį. Taigi, pasak suinteresuotosios šalies, nustačius tokį maisto grandinės mokestį, mažesnėms įmonėms ir įmonėms, kurios veikia ne pagal filialų sistemą, teikiamas atrankusis pranašumas (t. y. Vengrijos įmonėms teikiama pirmenybė prieš užsienio įmones).

(28)

Vienintelės atsakiusios suinteresuotosios šalies pastabos perduotos Vengrijai 2015 m. spalio 13 d. raštu, tačiau Vengrija į pastabas neatsakė.

(29)

Kaip nurodyta anksčiau pateiktoje 10 konstatuojamojoje dalyje, šis Komisijos sprendimas susijęs tik su Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimo nuostatomis, tiksliau – su pakeista nuostata, kuria nustatoma Vengrijos greito vartojimo prekių parduotuvėms taikomo progresinio mokesčio struktūra (tarifai ir apyvartos ribos).

(30)

Kaip nurodyta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, „[i]šskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(31)

Pagal šią nuostatą, priemonė laikoma pagalba, jei ji atitinka visas nurodytas sąlygas: i) priemonė turi būti priskirta valstybei ir finansuojama iš valstybės išteklių; ii) ji turi duoti naudos gavėjui; iii) nauda turi būti teikiama kaip atrankusis pranašumas ir iv) priemonė turi trukdyti arba kelti grėsmę konkurentams ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

(32)

Priemonė laikoma valstybės pagalba, jei ji finansuojama iš valstybės išteklių ir yra priskirta valstybei narei.

(33)

Kadangi priemonė teikiama pagal Vengrijos Parlamento priimtą įstatymą, ji aiškiai gali būti priskirta Vengrijos valstybei. Negalima sutikti su Vengrijos argumentu, kad mokestis negali būti priskirtas Vengrijos valstybei, nes jo teisinis pagrindas yra Reglamentas (EB) Nr. 882/2004.

(34)

Sąjungos teismai jau anksčiau yra nustatę, kad tuo atveju, kai valstybė narė atleidžia įmones nuo mokesčių vadovaudamasi Sąjungos direktyva ir laikydamasi įsipareigojimų pagal Sutartį, atleidimas nuo mokesčių negali būti priskirtas valstybei narei ir yra atliktas laikantis Sąjungos teisės aktų, todėl nelaikomas valstybės pagalba (9). Tačiau Reglamente (EB) Nr. 882/2004 nurodyti bendrieji valstybių narių įsipareigojimai ir jos neįpareigojamos nustatyti progresinių mokesčių pagal apyvartą, kad būtų galima vykdyti kontrolę, taigi negalima laikyti, kad 2014 m. pakeitimas atliktas pagal Sąjungos teisės aktus. Reglamento (EB) Nr. 882/2004 26 straipsnyje nurodoma, kad „[v]alstybės narės užtikrina, kad būtiniems darbuotojų ir kitiems oficialios kontrolės ištekliams užtikrinti būtų skirtas pakankamas finansavimas, taikant bet kurias priemones, kurias, manoma, yra tikslinga taikyti, įskaitant finansavimą iš bendrų mokesčių arba nustatant privalomuosius mokėjimus ar mokesčius“. Remiantis 27 straipsnio 1 dalimi, „[v]alstybės narės gali imti mokesčius ar privalomuosius mokėjimus, skirtus padengti oficialios kontrolės išlaidas“. Todėl atskiros valstybės narės turi nustatyti mokesčių sumas pagal minėtą teisės aktą, konkrečiai – pagal jo 27 straipsnį. Taigi bet koks tokiomis aplinkybėmis priimtas sprendimas priskirtinas Vengrijos valstybei.

(35)

Šis atvejis taip pat atitinka sąlygą dėl priemonės finansavimo iš valstybės išteklių, kai pritaikiusi priemonę valstybė atsisako įplaukų, kurias ji turėtų gauti iš įmonės įprastomis aplinkybėmis (10). Šiuo atveju Vengrijos valstybė atsisako išteklių, kuriuos turėtų surinkti iš greito vartojimo prekių parduotuves valdančių subjektų, kurių apyvarta yra mažesnė (t. y. mažesnių įmonių), jei jiems būtų taikomas tas pats patikros mokestis, kaip ir greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta yra didelė.

(36)

Remiantis Sąjungos teismų praktika, pagalbos apibrėžimas apima ne tik teigiamus pranašumus, bet ir įvairių rūšių priemones, kurias pritaikius sumažėja mokesčiai, kurie įprastinėmis aplinkybėmis būtų įtraukiami į įmonės biudžetą (11). Nors pritaikius mokesčio mažinimo priemonę valstybės lėšos tiesiogiai nenaudojamos, tam tikroms įmonėms gali būti suteiktas pranašumas, nes jų finansinė padėtis bus geresnė nei kitų mokesčių mokėtojų, o valstybė praras pajamas (12). Pranašumas gali būti suteiktas sumažėjus mokesčiams, kuriuos turi mokėti įmonė, ypač jei sumažinamas mokesčio tarifas, mokesčio bazė arba mokėtino mokesčio suma (13).

(37)

Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimu nustatoma progresinio mokesčio sistema, taikoma subjektams, turintiems greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves. Mokesčio tarifas priklauso nuo šių subjektų apyvartos. Kadangi mokesčiai yra progresiniai, vidutinė procentinė mokesčio dalis, kurios nereikia mokėti ir kuri apskaičiuojama pagal parduotuvės apyvartą, auga kartu su apyvarta ir pasiekia kitą aukštesnę ribą. Todėl įmonės, kurių apyvarta mažesnė (mažesnės įmonės) moka mokestį pagal gerokai mažesnį tarifą nei įmonės, kurių apyvarta yra didelė (didesnės įmonės). Įmonėms, kurių apyvarta maža, taikomas gerokai mažesnis vidutinis tarifas, todėl jos moka mažesnius mokesčius nei įmonės, kurių apyvarta didelė. Taigi mažesnės įmonės turi pranašumą prieš didesnes įmones ir taip pažeidžiamos Sutarties 107 straipsnio 1 dalies nuostatos.

(38)

Priemonė laikoma atrankiąja, jei ją taikant tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamintojams suteikiamas pranašumas, kaip aprašyta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje.

(39)

Teisingumo Teismas nustatė, kad fiskalinių schemų atrankumas turi būti vertinamas atliekant trijų etapų analizę (14). Pirmiausia nustatomas valstybei narei įprastas ar normalus mokesčių režimas – „bazinė sistema“. Antra, reikia nustatyti, ar tam tikra priemonė nukrypsta nuo šios sistemos, t. y. ar ją taikant atskiriami ekonominiai subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis pagal šią sistemą yra panaši. Jei priemonė nenukrypsta nuo bazinės sistemos, ji nėra atrankioji. Jei priemonė nukrypsta nuo sistemos (ir dėl to prima facie laikoma atrankiąja), trečiuoju analizės etapu reikia nustatyti, ar nuostatas pažeidžianti priemonė pagrįsta mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendra (bazine) mokesčių sistemos struktūra (15). Jei prima facie atrankioji priemonė yra pagrįsta mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendra mokesčių sistemos struktūra, ji nelaikoma atrankiąja ir jai netaikomos Sutarties 107 straipsnio 1 dalies nuostatos.

(40)

Šiuo atveju Komisija bazine sistema laiko patikros mokestį, kurį Vengrijoje turi mokėti maisto grandinės įmonės (16). Komisija nemano, kad 2014 m. pakeitimu priimta progresinio mokesčio sistema galėtų būti bazinės sistemos dalimi.

(41)

Kaip nurodė Teisingumo Teismas (17), atrankumo analizės ne visada pakanka siekiant nustatyti, ar priemonė nukrypsta nuo bazinės sistemos, kurią nustatė valstybė narė. Taip pat reikia įvertinti, ar valstybė narė nustato sistemos ribas nuosekliai ar atvirkščiai – aiškiai savavališkai arba šališkai, taip teikdama vienoms įmonėms pirmenybę prieš kitas. Kitu atveju, užuot nustačius bendras taisykles, taikomas visoms įmonėms, kai kurioms iš jų taikomos išimtys, tačiau valstybė narė galėtų pasiekti tokių pačių rezultatų nesilaikydama valstybės pagalbos taisyklių ir koreguodamas bei suderindama taisykles taip, kad jas pritaikius skirtingoms įmonėms tektų skirtinga mokesčių našta (18). Ypač svarbu paminėti, kad Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, jog Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje valstybės įsikišimo priemonės neskiriamos pagal jų priežastis ar tikslus, bet apibrėžiamos pagal daromą poveikį, todėl nesvarbu, kokiu būdu jos pritaikomos (19).

(42)

Maisto grandinės subjektams taikomas fiksuotojo tarifo mokestis yra tinkama priemonė valstybės išlaidoms, patirtoms atliekant patikrą pagal Reglamentą (EB) Nr. 882/2004, padengti, o progresinio mokesčio struktūra, priimta Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimu, atrodo specialiai Vengrijos sukurta, kad būtų galima teikti tam tikroms įmonėms pirmenybę prieš kitas. Prieš priimant 2014 m. pakeitimą, visi maisto grandinės subjektai, įskaitant greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves, turėjo mokėti fiksuotojo 0,1 % tarifo mokestį pagal apyvartą. Pagal progresinio tarifo sistemą, priimtą 2014 m. pakeitimu, greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves turintiems subjektams gali būti taikoma aštuonių skirtingų tarifų (tarifas prasideda nuo 0 % ir progresyviai auga iki 6 %) sistema. Tarifas pritaikomas pagal apyvartą. Taigi, po 2014 m. pakeitimo, mokestį turintiems mokėti subjektams taikomas skirtingas vidutinis mokesčio tarifas pagal jų veiklos pobūdį (atsižvelgiant į tai, ar jie valdo greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves) ir pagal apyvartos lygį (atsižvelgiant į tai, ar apyvarta viršija pakeitimu nustatytą slenkstį).

(43)

Kadangi kiekviena įmonė apmokestinama pagal skirtingą tarifą, Komisija negali nustatyti vieno 2014 m. pakeistų mokesčių bazinio tarifo. Vengrija taip pat nenurodė jokio konkretaus bazinio ar įprastinio tarifo ir nepaaiškino, kodėl išskirtinėmis aplinkybėmis būtų galima taikyti aukštesnį tarifą greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta didesnė, ir kodėl tam tikrų kategorijų ar greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta mažesnė, turėtų būti taikomas mažesnis tarifas.

(44)

Taigi priėmus 2014 m. pakeitimą, skirtingos įmonės turi mokėti skirtingus mokesčius (apskaičiuojamus pagal bendrą metinę apyvartą) atsižvelgiant į jų veiklą ir dydį (įmonės apyvarta šiek tiek koreliuoja su įmonės dydžiu). Tačiau maisto patikros mokestis turi finansuoti maisto grandine perduodamo maisto patikras, susijusias su sveikata ir saugumu, o 0–6 % tarifas neatspindi įmonių patalpose atliekamų patikrų išlaidų ir įmonių apyvartos sąryšio.

(45)

Atsižvelgdama į šį tikslą, Komisija laiko, kad bendrai visų maisto grandinės subjektų ir subjektų, valdančių konkrečiai greito vartojimo prekių parduotuves, teisinė ir faktinė padėtis yra panaši, neatsižvelgiant į jų vykdomą veiklą ar apyvartą. Vengrija nenurodė jokio įtikinamo pagrindo, kuriuo remdamasi galėtų taikyti skirtingą maisto grandinės patikros mokestį skirtingų tipų įmonėms. Šiuo atveju Komisija remiasi toliau pateiktomis 52 ir 57 konstatuojamosiomis dalimis. Taigi Vengrija tyčia nustatė tokį maisto grandinės patikros mokestį, kad galėtų savavališkai teikti pirmenybę tam tikroms įmonėms – greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta yra nedidelė (t. y. mažesnėms įmonėms), ir sudaryti kliūtis kitoms, didesnėms įmonėms, kurios dažniausiai yra užsienio įmonės (20).

(46)

Todėl bazinė sistema yra atrankioji, nes ji neatitinka maisto patikros mokesčio paskirties – finansuoti su sveikata ir saugumu susijusias maisto grandine perduodamo maisto patikras. Šiuo atveju tinkama bazinė sistema, pagal kurią Vengrijoje veikiančios įmonės būtų apmokestinamos maisto patikros mokesčiu, turėtų būti pagrįsta apmokestinimu pagal apyvartą netaikant progresinių tarifų.

(47)

Antrame etape reikia nustatyti, ar priemonė nukrypsta nuo bazinės sistemos, ją taikant tam tikrų įmonių naudai, nors šių įmonių faktinė ir teisinė padėtis pagal bazinę sistemą yra panaši į kitų įmonių.

(48)

Kaip paaiškinta 44 konstatuojamojoje dalyje, maisto patikros mokesčio paskirtis – finansuoti Vengrijos maisto grandine perduodamo maisto patikras, susijusias su sveikata ir saugumu. Minėtoje konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodoma, kad šiuo požiūriu turi būti laikoma, jog bendrai visi maisto grandinės subjektai ir subjektai, valdantys konkrečiai greito vartojimo prekių parduotuves, turi panašią teisinę ir faktinę padėtį, neatsižvelgiant į jų vykdomą veiklą ar apyvartą.

(49)

Kaip paaiškinta 37 konstatuojamojoje dalyje, pagal progresinio mokesčio sistemą, priimtą 2014 m. pakeitimu ir taikomą tik greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams, didelę apyvartą gaunančioms įmonėms reikia mokėti gerokai didesnį ribinį patikros mokestį ir joms taikomas gerokai didesnis vidutinis patikros mokesčio tarifas nei parduotuves valdantiems subjektams, kurių apyvarta nedidelė, ir kitiems maisto grandinės subjektams. Kitaip tariant, priėmus progresinio mokesčio sistemą 2014 m. pakeitimu, įmonės, kurių faktinė ir teisinė padėtis maisto patikros mokesčio paskirties atžvilgiu yra panaši, atskiriamos pagal vykdomą veiklą ir dydį.

(50)

Komisija ypač pabrėžė, kad pritaikius Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimu nustatytus mokesčio tarifus ir jų taikymo ribas, padidėtų įmonių mokamas mokestis atsižvelgiant į jų apyvartą, gaunamą vykdant tam tikrą veiklą, taigi – atsižvelgiant į įmonių dydį. 0,1 % ribinio mokesčio tarifas taikomas įmonėms, kurių apyvarta viršija 500 mln. HUF, bet neviršija 50 mlrd. HUF. Šis ribinis tarifas padauginamas iš 60 ir pasiekia 6 % tarifą, kuris taikomas greito vartojimo prekes parduodančioms įmonėms, kurių apyvarta viršija 300 mlrd. HUF. Pakėlus ribinį mokesčio tarifą, parduotuvės, gaunančios aukščiausio lygmens apyvartą, mokamas vidutinis mokestis yra gerokai didesnis nei įmonių, kurių apyvarta mažesnė (t. y. mažesnių įmonių).

(51)

Todėl 2014 m. pakeitimu priimta progresinio mokesčio sistema nukrypsta nuo bazinės sistemos, pagal kurią apmokestinamos Vengrijoje veikiančios maisto grandinės įmonės, ir duodama nauda subjektams, valdantiems greito vartojimo prekių parduotuves bei gaunantiems mažesnę apyvartą (t. y. mažesnėms įmonėms). Taigi Komisija laiko ginčijamą priemonę prima facie atrankiąja.

(52)

Nuo bazinės sistemos nukrypstanti priemonė nėra atrankioji, jei ją galima pagrįsti sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra. Tai gali būti atvejai, kai pirmenybė turi būti teikiama, kad sistema veiktų ir būtų efektyvi (21). Tokiu atveju valstybės narės negali pagrįsti skirtingų įmonėms taikomų taisyklių išorinės (regioninės, aplinkos apsaugos ar pramoninės) politikos nuostatomis. Valstybė narė, t. y. Vengrijos valdžios institucijos, turi pagrįsti sprendimą.

(53)

Vengrijos valdžios institucijos teigė, kad nukrypimas reikalingas siekiant užtikrinti, jog patikros mokesčio tarifas geriau atitiktų valdžios institucijos išteklius, kuriuos reikia panaudoti stambių rinkos dalyvių patikrai (pvz., sertifikatus, laiką, kurio reikia patikrai naudojant IT ir kokybės užtikrinimo sistemas, patikras keliose įmonės vietose, ekspertų paslaugas bei išlaidas motorinėms transporto priemonėms). Vengrijos valdžios institucijos mano, kad maisto grandinės subjektai, kurie gauna didesnę apyvartą arba kelia didesnę riziką, nes paveikia didesnį vartotojų skaičių, turėtų labiau prisidėti prie maisto grandinės patikros finansavimo.

(54)

Komisijos nuomone, progresinį mokestį nuo apyvartos gali pagrįsti tik konkretus tikslas, kurio siekiama taikant progresinį mokestį, t. y. jei mokestis turi padengti išlaidas arba jei neigiamas veiklos, kuriai taikomas mokestis, išorinis poveikis taip pat padidėja neproporcingai (22) pagal apyvartą. Kadangi mažmeninės prekybos patikros mokestis turi finansuoti maisto grandine perduodamo maisto patikrą, susijusią su sveikata ir saugumu, Komisija nemato priežasties, kodėl šios kontrolės išlaidos turėtų neproporcingai išaugti lyginant su didesnių įmonių apyvarta.

(55)

Pavyzdžiui, Vengrija nepateikė įrodymų, kurie paaiškintų, kodėl mažmeninės prekybos parduotuvę valdantis subjektas, kurio apyvarta didelė ir kuris pardavė, pvz., pakuotę cukraus, galėtų kelti 60 kartų didesnę grėsmę ir kodėl jo patikros išlaidos išaugtų 60 kartų palyginus su mažą prekybos centrą valdančiu subjektu, kurio apyvarta maža ir kuris pardavė tokią pačią pakuotę cukraus. Pardavusios tokią pačią pakuotę cukraus, abi įmonės gautų panašią apyvartą, tačiau mažą prekybos centrą valdantis subjektas mokėtų 60 kartų mažesnį mokestį, skaičiuojamą pagal kiekvieną apyvartos, gautos pardavus pakuotę, forintą.

(56)

Komisija taip pat pastebėjo, kad Vengrijos pateiktą argumentą, jog didesnę apyvartą gaunantys maisto grandinės subjektai turėtų labiau prisidėti prie maisto grandinės patikros finansavimo, paneigia faktas, kad didelę apyvartą gaunanti greito vartojimo prekių parduotuvė turės mokėti didesnį mokestį nuo apyvartos nei kitos įmonės, kurios parduoda greito vartojimo prekes ir gauna tokią pat apyvartą, bet turi mokėti mokestį pagal fiksuotąjį 0,1 % tarifą.

(57)

Taigi Komisija nemano, kad priemonė yra pagrįsta mokesčių sistemos pobūdžiu ir jos bendra struktūra. Todėl turi būti laikoma, kad pritaikius šią priemonę, greito vartojimo prekes parduodančias parduotuves valdančioms ir mažesnę apyvartą turinčioms (t. y. mažesnėms) įmonėms teikiamas atrankusis pranašumas.

(58)

Remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, priemonė, kuri yra laikoma valstybės pagalba, neturi iškraipyti konkurencijos ir paveikti Sąjungos vidaus prekybos. Svarstoma priemonė taikoma įmonėms, kurios gauna apyvartą iš tam tikros veiklos, susijusios su maisto grandine, ir prekybos greito vartojimo prekėmis Vengrijos rinkoje. Tokios įmonės apima ir subjektus iš kitų valstybių narių. Tiek Vengrijos, tiek kitų valstybių narių rinkų, kuriose įmonės prekiauja greito vartojimo prekėmis, dalyviai yra subjektai iš kitų valstybių narių, kurie efektyviai veikia (arba galėtų veikti) tarptautiniu mastu. Taikant progresinį mokestį nuo apyvartos, gali būti suteikiamas pranašumas kai kuriems subjektams ir kenkiama kitiems, todėl pranašumą turintys subjektai galėtų užimti geresnę padėtį ir Vengrijos, ir Europos rinkoje. Taigi priemonė daro įtaką progresinį mokestį mokančių įmonių konkurencijai, iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją ir paveikia Sąjungos vidaus prekybą.

(59)

Kadangi Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimas, kuriuo priimta progresinio mokesčio tarifo sistema, taikoma greito vartojimo prekių parduotuves valdančioms įmonėms, atitinka visas Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, Komisija pagal šias nuostatas laiko šį pakeitimą valstybės pagalba.

(60)

Laikoma, kad valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka, jei pagalba atitinka bet kokią Sutarties 107 straipsnio 2 dalyje (23) nurodytą kategoriją. Komisija taip pat gali pripažinti, kad pagalba suderinama su vidaus rinka, jei pagalba atitinka bet kokią Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje (24) nurodytą kategoriją. Tačiau valstybė narė turi įrodyti, kad jos teikiama pagalba yra suderinama su vidaus rinka, kaip nurodyta sutarties 107 straipsnio 2 arba 3 dalyje (25).

(61)

Komisija pabrėžia, kad Vengrijos valdžios institucijos nepateikė jokių argumentų, kodėl Maisto grandinės įstatymo 2014 m. pakeitimas galėtų būti laikomas suderinamu su vidaus rinka. Vengrija nepakomentavo abejonių dėl priemonės suderinamumo, pareikštų sprendime pradėti procedūrą, ir neatsakė į trečiosios šalies komentarus dėl suderinamumo (26). Komisija mano, kad negali būti taikoma nė viena iš išimčių, nurodytų anksčiau minėtose nuostatose, nes nepanašu, kad priemonė taikoma kokiais nors šiose nuostatose nurodytais tikslais. Todėl negalima laikyti, kad priemonė yra suderinama su vidaus rinka.

(62)

Komisija taip pat pabrėžė, kad kitas valstybės pagalbos negali laikyti suderinama, jei ji pažeidžia kitas Sąjungos įstatymų nuostatas, pvz., Sutartyje aprašytas pagrindines laisves arba Sąjungos reglamentus ir direktyvas. Taigi abejonės, kurias Komisija pareiškė sprendime pradėti procedūrą, dėl to, kad priemonė daugiausia taikoma užsienio įmonėms, nebuvo išsklaidytos. Todėl gali būti, kad pažeidžiamos Sutarties 49 straipsnio nuostatos dėl pagrindinės laisvės įsisteigti. Vengrija neatsakė į komentarus dėl galimo Sutarties 49 straipsnio nuostatų pažeidimo ir į atitinkamus trečiosios šalies komentarus.

(63)

Vengrija teigė, kad maisto grandinės mokesčio 2014 m. pakeitimo teisinis pagrindas – Reglamentas (EB) Nr. 882/2004. Tačiau, remdamasi Vengrijos valdžios institucijų pateikta informacija (27), Komisija nesutinka, kad 2014 m. pakeitimu pakeista priemonė atitinka Reglamento (EB) Nr. 882/2004 nuostatas dėl toliau nurodytų keturių priežasčių.

(64)

Pirmiausia, remiantis Vengrijos pateikta informacija, nenustatyta, kad 2014 m. pakeistas patikros mokestis buvo apskaičiuotas vadovaujantis mokesčių skaičiavimo kriterijais, nustatytais Reglamentu (EB) Nr. 882/2004, ir kad jis neviršija bendros kompetentingų institucijų išlaidų, patirtų atliekant oficialią kontrolę, sumos, kaip aiškiai nurodyta to paties Reglamento 27 straipsnio 4 dalies a punkte.

(65)

Antra, išlaidos, pagal kurias nustatytas patikros mokesčio skaičiavimo metodas, neatitinka 27 straipsnio 4 dalies a punkte, skaitomame kartu su Reglamento (EB) Nr. 882/2004 VI priedu, nurodytų išlaidų. Konkrečiai kalbant, nors minėtame priede nurodoma, kad skaičiuojant mokesčius galima atsižvelgti į oficialioje kontrolėje dalyvaujančių darbuotojų išlaidas, Vengrijos valdžios institucijos informavo Komisiją, kad jų taikomas patikros mokestis taip pat turi padengti kitas išlaidas, priskirtinas platesnei darbuotojų atlyginimų  (28) kategorijai.

(66)

Trečia, nors remiantis Reglamento (EB) Nr. 882/2004 27 straipsnio 4 dalies b punktu Vengrijos institucijos gali taikyti fiksuotąjį mokesčio tarifą, jos negalėjo įtikinamai pagrįsti, kodėl reikalingas progresinis patikros mokestis ir jo struktūra (mokesčio intervalai ir tarifai). Vengrija nepateikė įrodymų, kad greito vartojimo prekių parduotuves valdantiems subjektams taikomo progresinio mokesčio struktūra (tarifai ir apyvartos ribos) atitinka panašiai progresyviai augančias išlaidas, kurias Nacionalinis maisto grandinės saugos biuras patiria tikrindamas šias įmones.

(67)

Galiausiai, nors progresinį tarifą tariamai galima pagrįsti Reglamento (EB) Nr. 882/2004 nuostatomis, pagal kurias mokestis turi būti proporcingas didesniems administraciniams ištekliams, kurių kompetentingoms institucijoms reikia stambių rinkos dalyvių kontrolei vykdyti, Komisija nemano, kad tokio pobūdžio kontrolė, atliekama keliose stambių mažmenininkų prekybos vietose, galėtų būti brangesnė ar sudėtingesnė už kontrolę, atliekamą keliose prekybos vietose, priklausančiose pagal franšizę veikiantiems subjektams, nors pastariesiems subjektams ir taikomas gerokai mažesnis mokesčio tarifas, nes kiekvienos prekybos vietos apyvarta yra gerokai mažesnė.

(68)

Todėl Komisija nemano, kad skirtingi mokesčiai, taikomi naudojant priemonę, yra reikalingi ir proporcingi vykdant įsipareigojimus pagal Reglamentą (EB) Nr. 882/2004.

(69)

Kaip nurodyta 3.2 skirsnyje, 2015 m. lapkričio 17 d. pakeistas patikros mokestis ir nebetaikomi progresiniai mokesčio tarifai. Vietoje jo 2015 m. priimtas įstatymas Nr. CLXXXII, kuriuo pakeistas 2008 m. įstatymas Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos oficialios priežiūros bei nustatytas fiksuotasis 0,1 % tarifas, taikomas visiems maisto grandinės subjektams. Progresinio mokesčio struktūra panaikinta, kai sprendimu pradėti procedūrą pareikštas susirūpinimas dėl progresinės struktūros poveikio valstybės pagalbai.

(70)

Komisija niekada nepranešė apie 2014 m. pakeitimą ir nepaskelbė, kad jis suderinamas su vidaus rinka. Kadangi 2014 m. pakeitimo rezultatas gali būti laikomas valstybės pagalba remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi bei nauja pagalba remiantis Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 (29) 1 straipsnio c dalimi ir sprendimas teikti pagalbą priimtas pažeidžiant Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nurodytą įsipareigojimą neįgyvendinti priemonių, remiantis Reglamento (ES) 2015/1589 1 straipsnio f dalimi ši priemonė laikoma neteisėta.

(71)

Kadangi priemonė yra neteisėta ir laikoma su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, remiantis Reglamento (ES) 2015/1589 16 straipsniu suteikta pagalba turi būti atsiimta iš jos gavėjų.

(72)

Tačiau Komisijai sprendimu pradėti procedūrą nurodžius sustabdyti priemonės taikymą, Vengrija patvirtino, kad ji sustabdė maisto grandinės patikros mokesčio rinkimą iš subjektų, kurie priklauso atitinkamai progresinio patikros mokesčio sistemos kategorijai.

(73)

Todėl taikant priemonę nesuteikta jokia valstybės pagalba ir jos nereikia atsiimti.

(74)

Komisija nustatė, kad Vengrija neteisėtai suteikė pagalbą, pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį.

(75)

Šis sprendimas neturi daryti poveikio galimiems tyrimams dėl priemonės atitikties Sutarties nuostatoms, kurios garantuoja pagrindines laisves, ypač Sutarties 49 straipsnio nuostatoms, kurios užtikrina laisvę įsisteigti.

—

maisto gamybos, veisimo ar eksperimentiniais tikslais laikomų gyvūnų platinimu;

—

augalų, sėjamųjų sėklų ir augalų produktų platinimu bei sodinamosios medžiagos, auginamos maisto ar gyvūnų pašarų gamybos tikslais, dauginimu;

—

maisto gamyba ar platinimu, įskaitant maitinimą restoranuose ir viešą maitinimą;

—

gyvūnų pašarų gamyba ar platinimu;

—

veterinarinių vaistų ir produktų gamyba ar platinimu;

—

pesticidų, derlingumą skatinančių medžiagų ar EB trąšų gamyba ar platinimu;

—

gyvūninės kilmės šalutinių produktų apdorojimu, naudojimu, tolesniu apdorojimu ir transportavimu arba tokių produktų išleidimu į rinką;

—

veikla, kuria užsiima gyvulių transportavimo įmonės, gyvulių transportavimo priemonių plovimo ir dezinfekavimo įstaigos, karantino punktai, pasirinkti iš užsienio atvežtiems gyvuliams laikyti, gyvulių pakrovimo, surinkimo, prekybos įstaigos, šėryklos, girdyklos, poilsio vietos ar gyvūnų turgus;

—

dauginamosios medžiagos gamyba ar laikymu;

—

fitosanitarijos, veterinarijos arba maisto ar gyvūnų pašaro analizės laboratorijos veikla;

—

gyvūnų žymėjimo prietaisų platinimu.