28.8.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 257/135

(1)

dėl didelio ir sparčiai didėjančio jūrinių teritorijų poreikio skirtingiems tikslams, kaip antai energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių gamybos įrenginiai, naftos ir dujų žvalgymas ir naudojimas, jūrų laivybos ir žvejybos veikla, ekosistemos ir biologinės įvairovės išsaugojimas, žaliavų gavyba, turizmas, akvakultūros įrenginiai ir povandeninis kultūros paveldas, taip pat dėl daugeriopo poveikio pakrančių ištekliams būtina taikyti integruotą planavimo ir valdymo metodą;

(2)

toks vandenynų ir jūrų valdymo metodas buvo suformuluotas Europos Sąjungos integruotoje jūrų politikoje (toliau – IJP), įskaitant jos aplinkosaugos ramstį – Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/56/EB (4). IJP tikslas – remti tvarų jūrų bei vandenynų vystymą ir plėtoti koordinuotą, nuoseklų ir skaidrų sprendimų dėl Sąjungos sektorių politikos, darančios poveikį vandenynams, jūroms, saloms, pakrančių bei atokiausiems regionams ir jūrų sektoriams, priėmimo procesą, be kita ko, įgyvendinant jūrų baseinų strategijas ar makroregionines strategijas ir kartu siekiant geros aplinkos būklės, kaip nustatyta Direktyva 2008/56/EB;

(3)

pagal IJP jūrinių teritorijų planavimas identifikuojamas kaip kompleksinė politikos priemonė, suteikianti viešosios valdžios institucijoms ir suinteresuotiesiems subjektams galimybę įgyvendinti koordinuotą, integruotą ir tarpvalstybinį metodą. Ekosisteminio metodo taikymas padės skatinti tvarų jūrų ir pakrančių regionų ekonomikos vystymąsi ir augimą, taip pat tausų jūrų ir pakrančių išteklių naudojimą;

(4)

taikant jūrinių teritorijų planavimą remiamas ir palengvinamas Europos pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ (toliau – strategija „Europa 2020“), kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino savo 2010 m. birželio 17 d. išvadose, įgyvendinimas; šia strategija siekiama užtikrinti didelį užimtumą, našumą ir socialinę sanglaudą, įskaitant konkurencingesnės, tausiau išteklius naudojančios ir ekologiškesnės ekonomikos skatinimą. Pakrantės ir jūrų sektoriai turi daug tvaraus augimo galimybių ir yra būtini strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimui užtikrinti;

(5)

komunikate „Mėlynasis augimas. Tvaraus jūrų ir jūrininkystės sektoriaus augimo galimybės“ Komisija nurodė keletą įgyvendinamų Sąjungos iniciatyvų, skirtų „Europa 2020“ įgyvendinti ir išskyrė kelias veiklos rūšis, į kurias ateityje būtų galima nukreipti mėlynojo augimo iniciatyvas ir kurias būtų galima tinkamai paremti jūrinių teritorijų planavimo teikiamu didesniu investuotojų pasitikėjimu ir tikrumu;

(6)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1255/2011 (5) buvo paremtas jūrinių teritorijų planavimo ir integruoto pakrančių zonų valdymo įgyvendinimas ir sudarytos palankesnės sąlygos tą padaryti. Europos struktūriniai ir investiciniai fondai, įskaitant Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondą (6), suteiks galimybių remti šios direktyvos įgyvendinimą laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2020 m.;

(7)

1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (toliau – UNCLOS) preambulėje nustatyta, kad jūrinių teritorijų naudojimo klausimai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir turi būti nagrinėjami kaip visuma. Vandenynų erdvės planavimas – logiški tolesni pareigų ir naudojimosi pagal UNCLOS suteiktomis teisėmis veiksmai bei struktūrizavimas ir praktinė priemonė, skirta padėti valstybėms narėms vykdyti savo pareigas;

(8)

kad būtų skatinamas tvarus jūrinių teritorijų atitinkamų naudojimo būdų sambūvis ir, kai taikoma, tinkamas jūrinių teritorijų atitinkamų naudojimo būdų paskirstymas, turėtų būti nustatyta sistema, kuri apimtų bent tai, kad valstybės narės imtųsi jūrinių teritorijų planavimo, kurį nustatant ir vykdant būtų parengiami planai;

(9)

jūrinių teritorijų planavimas padės efektyviai valdyti jūrinę veiklą ir tausiai naudoti jūrų ir pakrančių išteklius, nes bus sukurta nuosekli, skaidri, tvari ir įrodymais grindžiama sprendimų priėmimo sistema. Siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus, joje reikėtų įtvirtinti pareigas nustatyti jūrų planavimo procesą, pagal kurį būtų parengti jūrinių teritorijų planas arba planai; vykdant tokį planavimo procesą turėtų būti atsižvelgta į sausumoje ir jūroje vykdomos veiklos sąveiką ir skatinti valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą. Nedarant poveikio esamai Sąjungos acquis energetikos, transporto, žuvininkystės ir aplinkos srityse, šia direktyva nereikėtų nustatyti jokių naujų pareigų, visų pirma susijusių su konkrečiais valstybių narių pasirenkamais veiksmais dėl sektorių politikos šiose srityse įgyvendinimo būdo, tačiau reikėtų padėti vykdyti tą politiką pasitelkiant planavimo procesą;

(10)

siekiant užtikrinti nuoseklumą ir teisinį aiškumą, geografinė jūrinių teritorijų planavimo taikymo sritis turėtų būti apibrėžta pagal esamus Sąjungos ir tarptautinės jūrų teisės aktus, visų pirma UNCLOS. Šia direktyva nekeičiama valstybių narių kompetencija, susijusi su jūrų sienomis ir jurisdikcija;

(11)

nors Sąjungai tikslinga numatyti jūrinių teritorijų planavimo sistemą, valstybės narės tebėra atsakingos ir kompetentingos už savo jūrų vandenims skirtų tokių planų formato ir turinio apibrėžimą ir nustatymą, įskaitant institucines priemones ir, kai taikoma, jūrinių teritorijų paskirstymą įvairiai veiklai ir pagal atitinkamus naudojimo būdus;

(12)

kad būtų laikomasi proporcingumo ir subsidiarumo principų, taip pat siekiant sumažinti papildomą administracinę naštą, ši direktyva turėtų būti perkelta į nacionalinę teisę ir įgyvendinta kiek įmanoma remiantis esamomis nacionalinėmis, regioninėmis ir vietos taisyklėmis bei mechanizmais, įskaitant Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijoje 2002/413/EB (7) arba Tarybos sprendime 2010/631/ES (8) nustatytus taisykles ir mechanizmus;

(13)

jūrų vandenyse ekosistemoms ir jūrų ištekliams daromas didelis poveikis. Žmogaus veikla, taip pat klimato kaitos poveikis, gamtiniai pavojai ir kranto linijos dinamika, kaip antai erozija ir sąnašos, gali turėti didelį neigiamą poveikį pakrančių ekonomikos raidai ir augimui, taip pat jūrų ekosistemoms, o tai lemia aplinkos būklės blogėjimą, biologinės įvairovės nykimą ir ekosistemų funkcijų blogėjimą. Į šį įvairų poveikį reikėtų tinkamai atsižvelgti rengiant jūrinių teritorijų planus. Be to, jei į planavimo sprendimus būtų įtraukti sveikų jūrų ekosistemų ir įvairių jų funkcijų aspektai, tai galėtų būti labai naudinga maisto gamybos, poilsio ir turizmo, klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie jos, kranto linijos dinamikos kontrolės ir nelaimių prevencijos požiūriu;

(14)

siekiant skatinti tvarų jūrų regionų ekonomikos augimą, tvarų jūrų zonų vystymąsi ir tausų jūrų išteklių naudojimą, jūrinių teritorijų planavimas turėtų būti įgyvendintas taikant Direktyvos 2008/56/EB 1 straipsnio 3 dalyje nurodytą ekosisteminį metodą, siekiant užtikrinti, kad bendras visų rūšių veiklos poveikis būtų suderinamas su siekiu užtikrinti gerą aplinkos būklę ir kad nebūtų pakenkta jūrų ekosistemų pajėgumui reaguoti į žmogaus sukeltus pokyčius, kartu prisidedant prie sąlygų dabartinių ir būsimų kartų tausaus jūrų išteklių naudojimo ir naudojimosi paslaugomis. Be to, ekosisteminį metodą taip pat reikėtų taikyti taip, kad būtų prisitaikoma prie konkrečių ekosistemų ir kitų įvairių jūrų regionų ypatybių, atsižvelgti į vykdomą su regioninėmis jūrų konvencijomis susijusią veiklą ir remiantis sukauptomis žiniomis bei patirtimi. Tas metodas taip pat leis įgyvendinti pritaikomąjį valdymą, kuriuo užtikrinamas tobulinimas ir tolesnis vystymasis, nes padaugės patirties ir bus sukaupta daugiau žinių, atsižvelgiant į duomenų ir informacijos prieinamumą jūrų baseino lygmeniu, kad būtų galima taikyti tą metodą. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į atsargumo principą bei principą, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje;

(15)

jūrinių teritorijų planavimas padės, inter alia, siekti tikslų, nustatytų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/28/EB (9), Tarybos reglamente (EB) Nr. 2371/2002 (10), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/147/EB (11), Tarybos direktyvoje 92/43/EEB (12), Europos Parlamento ir Tarybos sprendime 884/2004/EB (13), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/60/EB (14), Direktyvoje 2008/56/EB, nurodant 2011 m. gegužės 3 d. Komisijos komunikatą „Mūsų gyvenimo garantas, mūsų natūralus kapitalas: ES biologinės įvairovės strategija iki 2020 m.“, 2011 m. rugsėjo 20 d. Komisijos komunikatą „Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas“, 2013 m. balandžio 16 d. Komisijos komunikatą „ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“ ir 2009 m. sausio 21 d. Komisijos komunikatą „Europos Sąjungos jūrų transporto politikos strateginiai tikslai ir rekomendacijos iki 2018 m.“, taip pat prireikus dokumentus dėl Sąjungos regioninės politikos tikslų, įskaitant jūrų baseinų ir makroregionines strategijas;

(16)

jūrinės ir pakrantės veiklos rūšys dažnai yra tarpusavyje glaudžiai susijusios. Siekiant skatinti tausų jūrinių teritorijų naudojimą, vykdant jūrinių teritorijų planavimą reikėtų atsižvelgti į sausumoje ir jūroje vykdomos veiklos sąsajas. Dėl šios priežasties jūrinių teritorijų planavimas gali būti labai naudingas nustatant gaires, susijusias su tvariu ir integruotu žmogaus veiklos jūroje valdymu, gyvenamosios aplinkos išsaugojimu, pakrančių ekosistemų trapumu, erozija ir socialiniais bei ekonominiais veiksniais. Jūrinių teritorijų planavimu reikėtų siekti integruoti kai kurių pakrančių naudojimo būdų ar veiklos jūrų aspektą ir jų poveikį ir galiausiai sudaryti sąlygas atsirasti integruotai strateginei vizijai;

(17)

ši pagrindų direktyva nedaro poveikio valstybių narių kompetencijai teritorijų planavimo srityje, įskaitant bet kokią žemyninio arba sausumos erdvės planavimo sistemą, naudojamą planuojant, kaip turėtų būti panaudojama sausuma ir pakrančių zona. Jei valstybės narės taiko žemyninio planavimo sistemą pakrančių vandenims ar jų daliai, ši direktyva neturėtų būti taikoma tiems vandenims;

(18)

jūrinių teritorijų planavimas turėtų aprėpti visus etapus, t. y. problemų ir galimybių nustatymo, informacijos rinkimo, planavimo, sprendimų priėmimo, įgyvendinimo, peržiūros ar atnaujinimo ir įgyvendinimo stebėsenos, ir turėtų tinkamai atsižvelgti į sausumoje ir jūroje vykdomos veiklos sąsajas ir geriausias turimas žinias. Reikėtų kuo geriau pasinaudoti mechanizmais, nustatytais galiojančiuose ar būsimuose teisės aktuose, įskaitant Komisijos sprendimą 2010/477/ES (15) ar Komisijos iniciatyvą „Žinios apie jūrą 2020 m.“;

(19)

pagrindinis jūrinių teritorijų planavimo tikslas – skatinti tvarų vystymąsi ir nustatyti įvairų jūrinių teritorijų naudojimą jūroje, taip pat valdyti jūrinių teritorijų naudojimą ir konfliktus jūroje. Jūrinių teritorijų planavimu taip pat siekiama nustatyti ir skatinti daugiatikslį naudojimą atsižvelgiant į atitinkamą nacionalinę politiką ir teisės aktus. Kad tas tikslas būtų pasiektas, valstybės narės turi užtikrinti, kad vykstant planavimo procesui ar procesams būtų užtikrintas bent išsamus įvairaus jūrinių teritorijų naudojimo planavimas, ir atsižvelgiama į ilgalaikius pokyčius dėl klimato kaitos;

(20)

valstybės narės turėtų konsultuotis ir koordinuoti savo planus su atitinkamomis valstybėmis narėmis ir turėtų bendradarbiauti su trečiosios valstybės institucijomis atitinkamame jūrų regione, atsižvelgdamos į tų valstybių narių ir atitinkamų trečiųjų valstybių teises ir pareigas pagal Sąjungos ir tarptautinę teisę. Siekiant užtikrinti veiksmingą valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą ir bendradarbiavimą su kaimyninėmis trečiosiomis valstybėmis, turi būti nustatytos kiekvienos valstybės narės kompetentingos institucijos. Todėl valstybės narės turi paskirti kompetentingą instituciją ar institucijas, atsakingas už šios direktyvos įgyvendinimą. Atsižvelgiant į įvairių jūrų regionų ar paregionių ir pakrančių zonų skirtumus, netikslinga šioje direktyvoje tiksliai apibrėžti tų bendradarbiavimo mechanizmų formų;

(21)

jūrų arealų valdymas yra sudėtingas ir jį įgyvendinant dalyvauja skirtingo lygmens institucijos, ekonominės veiklos vykdytojai ir kiti suinteresuotieji subjektai. Siekiant veiksmingai skatinti tvarų vystymąsi, atitinkamu šioje direktyvoje numatytų jūrinių teritorijų planų rengimo etapu būtina konsultuotis su suinteresuotaisiais subjektais, institucijomis ir visuomene, laikantis atitinkamų Sąjungos teisės aktų. Tinkamą nuostatų dėl viešų konsultacijų pavyzdį galima rasti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35/EB (16) 2 straipsnio 2 dalyje;

(22)

įgyvendindamos jūrinių teritorijų planus valstybės narės gali sumažinti administracinę naštą ir išlaidas, susijusias su jų veiksmais įgyvendinant kitus atitinkamus Sąjungos teisės aktus. Todėl jūrinių teritorijų planų terminai turėtų, kai įmanoma, atitikti tvarkaraščius, nustatytus kituose atitinkamuose teisės aktuose, visų pirma: Direktyvoje 2009/28/EB, pagal kurią reikalaujama, kad 2020 m. atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis sudarytų bent 20 % bendro galutinio suvartojamo energijos kiekio, ir kurioje leidimų išdavimo, sertifikavimo ir planavimo (įskaitant teritorijų planavimą) procedūrų koordinavimas būtų laikomas svarbiu indėliu siekiant Sąjungos energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių naudojimo planinių rodiklių; Direktyvoje 2008/56/EB ir Sprendimo 2010/477/ES priedo A dalies 6 punkte, pagal kuriuos valstybės narės turi imtis būtinų priemonių, kad ne vėliau kaip 2020 m. būtų pasiekta arba išlaikyta gera jūrų aplinkos būklė, ir kuriuose jūrinių teritorijų planavimas nurodytas kaip priemonė, kuria remiamas žmogaus veiklos valdymui taikomas ekosisteminis metodas, siekiant užtikrinti gerą aplinkos būklę; Sprendime 884/2004/EB, pagal kurį ne vėliau kaip 2020 m. turi būti sukurtas transeuropinis transporto tinklas, sujungiant Europos sausumos, jūrų ir oro transporto infrastruktūros tinklus;

(23)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB (17) nustato, kad poveikio aplinkai vertinimas yra svarbi priemonė, kuria užtikrinama, jog rengiant ir priimant planus bei programas būtų atsižvelgiama į aplinkos apsaugos aspektus. Tais atvejais, kai jūrinių teritorijų planai gali turėti didelį poveikį aplinkai, jiems taikoma Direktyva 2001/42/EB. Kai jūrinių teritorijų planai aprėpia „Natura 2000“ teritorijas, toks poveikio aplinkai vertinimas gali būti atliekamas kartu taikant Direktyvos 92/43/EEB 6 straipsnyje nustatytus reikalavimus, kad būtų išvengta dubliavimosi;

(24)

siekiant užtikrinti, kad jūrinių teritorijų planai būtų grindžiami patikimais duomenimis, ir išvengti papildomos administracinės naštos, labai svarbu, kad valstybės narės naudotųsi geriausiais turimais duomenimis ir informacija skatindamos suinteresuotuosius subjektus keistis informacija bei naudodamosi esamomis duomenų rinkimo priemonėmis, kaip antai, priemonėmis, kurios plėtojamos įgyvendinant iniciatyvą „Žinios apie jūrą 2020 m.“ bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/2/EB (18);

(25)

šios direktyvos įgyvendinimo stebėsenos tikslais valstybės narės turėtų siųsti Komisijai savo jūrinių teritorijų planų ir visų atnaujintų jų redakcijų kopijas. Komisija, naudodamasi valstybių narių pateikta informacija ir turima pagal Sąjungos teisės aktus teikiama svarbia informacija, informuoja Europos Parlamentą ir Tarybą apie pažangą, padarytą įgyvendinant šią direktyvą;

(26)

būtina užtikrinti, kad ši direktyva būtų laiku perkelta į nacionalinę teisę, nes Sąjunga priėmė keletą politikos iniciatyvų, kurios turi būti įgyvendintos ne vėliau kaip 2020 m., o šia direktyva siekiama tas iniciatyvas paremti ir papildyti;

(27)

prieigos prie jūros neturinčioms valstybėms narėms būtų nustatyta neproporcinga ir nereikalinga pareiga, jei jos turėtų į nacionalinę teisę perkelti ir įgyvendinti šią direktyvą. Todėl tokias valstybes nares reikėtų atleisti nuo pareigos į nacionalinę teisę perkelti ir įgyvendinti šią direktyvą,

a)

atsižvelgia į sausumoje ir jūroje vykdomos veiklos sąsajas;

b)

atsižvelgia į aplinkosauginius, ekonominius ir socialinius, taip pat saugos aspektus;

c)

siekia skatinti užtikrinti jūrinių teritorijų planavimo ir parengto plano ar planų ir kitų procesų, kaip antai integruoto pakrančių zonų valdymo arba lygiavertės oficialios ar neoficialios praktikos, nuoseklumą;

d)

užtikrina suinteresuotųjų subjektų dalyvavimą pagal 9 straipsnį;

e)

organizuoja geriausių turimų duomenų naudojimą pagal 10 straipsnį;

f)

užtikrina tarpvalstybinį valstybių narių bendradarbiavimą pagal 11 straipsnį;

g)

skatina bendradarbiavimą su trečiosiomis valstybėmis pagal 12 straipsnį.

—

akvakultūros zonas,

—

žvejybos zonas,

—

naftos, dujų, kitų energijos šaltinių, mineralų ir agregatų žvalgymo, naudojimo ir gavybos, taip pat energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių gamybos įrenginius bei infrastruktūrą,

—

jūrų transporto maršrutus ir eismo srautus,

—

karinių mokymų vietoves,

—

saugomos gamtos ir saugomų rūšių teritorijas ir saugomas teritorijas,

—

žaliavų gavybos teritorijas,

—

mokslinius tyrimus,

—

povandenines kabelių ir vamzdynų trasas,

—

turizmą,

—

povandeninį kultūros paveldą.

a)

su aplinka susijusius, socialinius ir ekonominius duomenis, kurie renkami pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su 8 straipsnyje nurodyta veikla;

b)

fizinius duomenis apie jūrų vandenis.

a)

esamas regionines institucinio bendradarbiavimo struktūras, kaip antai regionines jūrų konvencijas, ir (arba)

b)

valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų tinklus arba struktūras, ir (arba)

c)

bet kokį kitą 1 dalies reikalavimus atitinkantį metodą, pavyzdžiui, kaip yra jūrų baseinų strategijų atveju.