28.5.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 159/1

(1)

Tarybos direktyva 93/7/EEB (2) buvo keletą kartų iš esmės keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvomis 96/100/EB (3) ir 2001/38/EB (4). Kadangi šią direktyvą reikia keisti dar kartą, dėl aiškumo ji turėtų būti išdėstyta nauja redakcija;

(2)

vidaus rinką sudaro vidaus sienų nedaloma erdvė, kurioje pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) užtikrintas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Pagal SESV 36 straipsnį atitinkamos nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, kurie yra pateisinami nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos sumetimais;

(3)

pagal SESV 36 straipsnyje nustatytas sąlygas ir apribojimus valstybės narės išlaiko teisę apibrėžti, kas yra jų nacionalinės vertybės, ir imtis būtinų priemonių joms apsaugoti. Nepaisant to, Sąjungai tenka svarbus vaidmuo skatinant valstybių narių bendradarbiavimą, kad būtų apsaugotas Europos reikšmės kultūros paveldas, kurį sudaro šios nacionalinės vertybės;

(4)

Direktyvoje 93/7/EEB buvo nustatytos priemonės, kuriomis valstybėms narėms sudaroma galimybė užtikrinti, kad į jų teritoriją būtų grąžinti kultūros objektai, pagal SESV 36 straipsnį priskirtini nacionalinėms vertybėms, kurie patenka į tos direktyvos priede nurodytas bendras kultūros objektų kategorijas ir kurie buvo išvežti iš jų teritorijos pažeidžiant nacionalines priemones arba Tarybos reglamentą (EB) Nr. 116/2009 (5). Ta direktyva taip pat buvo taikoma kultūros objektams, priskirtiems nacionalinėms vertybėms ir esantiems neatsiejama visuomeninių kolekcijų arba bažnytinių įstaigų inventoriaus dalimi, kurie nebuvo priskirti šioms bendroms kategorijoms;

(5)

Direktyva 93/7/EEB nustatytas valstybių narių administracinis bendradarbiavimas jų nacionalinių vertybių klausimais, glaudžiai siejamas su jų bendradarbiavimu su Interpolu ir kitomis kompetentingomis institucijomis vogtų meno kūrinių srityje ir apimantis visų pirma prarastų, pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų, kurie yra jų nacionalinės vertybės ir visuomeninių kolekcijų dalis, registravimą;

(6)

Direktyvoje 93/7/EEB numatyta procedūra buvo pirmas žingsnis vidaus rinkoje nustatant valstybių narių bendradarbiavimą šioje srityje, siekiant tolesnio atitinkamų nacionalinės teisės aktų tarpusavio pripažinimo;

(7)

Reglamente (EB) Nr. 116/2009 ir Direktyvoje 93/7/EEB nustatyta Sąjungos sistema valstybių narių kultūros objektams apsaugoti;

(8)

Direktyva 93/7/EEB siekta užtikrinti fizinį kultūros objektų grąžinimą valstybei narei, iš kurios teritorijos tie objektai buvo neteisėtai išvežti, neatsižvelgiant į tokiems objektams taikomas nuosavybės teises. Tačiau taikant tą direktyvą paaiškėjo, kad tokių kultūros objektų grąžinimo užtikrinimo priemonės yra ribotos. Iš tos direktyvos taikymo ataskaitų matyti, kad ji taikoma retai, visų pirma dėl to, kad jos taikymo sritis yra ribota, – taip yra dėl tos direktyvos priede nustatytų sąlygų, – dėl to, kad joje nustatytas trumpas terminas, per kurį galima pradėti teismo procesą dėl grąžinimo, ir dėl išlaidų, susijusių su teismo procesu dėl grąžinimo;

(9)

šios direktyvos taikymo sritis turėtų būti išplėsta, kad apimtų visus kultūros objektus, kuriuos valstybė narė pagal nacionalinės teisės aktus arba administracines procedūras priskiria nacionalinėms meno, istorijos ar archeologijos vertybėms, kaip apibrėžta SESV 36 straipsnyje, arba apibrėžia kaip vieną iš tokių vertybių. Todėl ši direktyva turėtų būtų taikoma istorinės, paleontologinės, etnografinės, numizmatinės reikšmės arba mokslinės vertės objektams, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra viešųjų ar kitų kolekcijų dalis, ar yra pavieniai objektai, ir neatsižvelgiant į tai, ar jie rasti vykdant įprastus ar neteisėtus kasinėjimus, jeigu jie yra priskirti nacionalinėms vertybėms arba apibrėžiami kaip tokios vertybės. Be to, kultūros objektai, kurie yra priskirti nacionalinėms vertybėms arba apibrėžiami kaip tokios vertybės, neturėtų būti priskiriami tam tikroms kategorijoms arba atitikti su jų amžiumi ir (arba) finansine verte susijusių ribų, kad juos būtų galima grąžinti pagal šią direktyvą;

(10)

nacionalinių vertybių apsaugos nacionalinių priemonių įvairovė pripažįstama SESV 36 straipsnyje. Siekiant skatinti valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, norą bendradarbiauti ir tarpusavio supratimą, remiantis SESV 36 straipsniu turėtų būti nustatyta termino „nacionalinė vertybė“ aprėptis. Valstybės narės taip pat turėtų sudaryti palankesnes sąlygas grąžinti kultūros objektus valstybėms narėms, iš kurių teritorijos tie objektai buvo neteisėtai išvežti, neatsižvelgiant į tos valstybės narės įstojimo į Sąjungą dieną, ir turėtų užtikrinti, kad dėl tokių objektų grąžinimo nebūtų patiriama nepagrįstų išlaidų. Valstybės narės turėtų turėti galimybę sugrąžinti kitus kultūros objektus, kurie nėra objektai, priskirti nacionalinėms vertybėms arba apibrėžiami kaip nacionalinės vertybės, jei jos laikosi atitinkamų SESV nuostatų, taip pat kultūros objektus, kurie buvo neteisėtai išvežti iki 1993 m. sausio 1 d.;

(11)

reikia sustiprinti valstybių narių administracinį bendradarbiavimą, kad šią direktyvą būtų galima taikyti veiksmingiau ir vienodžiau. Todėl reikėtų nustatyti reikalavimą, kad centrinės valdžios institucijos veiksmingai bendradarbiautų tarpusavyje ir keistųsi informacija apie neteisėtai išvežtus kultūros objektus naudodamosi Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1024/2012 (6) numatyta Vidaus rinkos informacine sistema (toliau – IMI). Siekiant pagerinti šios direktyvos įgyvendinimą, turėtų būti įdiegtas specialiai kultūros vertybėms pritaikytas IMI sistemos modulis. Taip pat pageidautina, kad kitos kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos atitinkamais atvejais naudotųsi ta pačia sistema;

(12)

siekiant užtikrinti asmens duomenų apsaugą, kompetentingų valdžios institucijų administracinis bendradarbiavimas ir keitimasis informacija turėtų atitikti taisykles, nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB (7) ir, jei naudojamasi IMI, Reglamente (ES) Nr. 1024/2012. Direktyvoje 95/46/EB ir Reglamente (EB) Nr. 45/2001 (8) vartojamų terminų apibrėžtys turėtų būti taikomos ir šioje direktyvoje;

(13)

nustatyta, kad terminas patikrinti, ar kitoje valstybėje narėje rastas kultūros objektas yra kultūros objektas, kaip apibrėžta Direktyvoje 93/7/EEB, praktikoje yra per trumpas. Todėl jis turėtų būti pailgintas iki šešių mėnesių. Ilgesnės trukmės terminu turėtų būti sudaryta galimybė valstybėms narėms imtis būtinų priemonių kultūros objektui išsaugoti ir, atitinkamais atvejais, užkirsti kelią bet kokiems veiksmams, kuriais siekiama išvengti grąžinimo procedūros;

(14)

termino pradėti teismo procesą dėl grąžinimo trukmė taip pat turėtų būti pailginta iki trejų metų nuo tos dienos, kai valstybė narė, iš kurios teritorijos buvo neteisėtai išvežtas kultūros objektas, sužinojo apie kultūros objekto buvimo vietą ir jo valdytojo ar turėtojo tapatybę. Šio termino trukmės pailginimas turėtų sudaryti palankesnes sąlygas grąžinimui ir atgrasyti nuo neteisėto nacionalinių vertybių išvežimo. Aiškumo sumetimais reikėtų nustatyti, kad terminas pradėti teismo procesą būtų pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią valstybės narės, iš kurios teritorijos buvo neteisėtai išvežtas kultūros objektas, centrinė valdžios institucija sužinojo šią informaciją;

(15)

Direktyvoje 93/7/EEB numatyta, kad teismo procesas dėl grąžinimo negali būti pradedamas praėjus daugiau kaip 30 metų nuo objekto neteisėto išvežimo iš valstybės narės teritorijos. Tačiau tais atvejais, kai objektai priklauso visuomeninėms kolekcijoms arba yra bažnytinių įstaigų inventorių dalis valstybėse narėse, kuriose pagal nacionalinę teisę jiems taikomos specialios apsaugos priemonės, teismo procesui dėl grąžinimo tam tikromis aplinkybėmis taikomas ilgesnis terminas. Kadangi valstybėse narėse pagal nacionalinę teisę specialios apsaugos priemonės gali būti taikomos religinių apeigų įstaigoms, kurios nėra bažnytinės įstaigos, ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma ir toms kitoms religinių apeigų įstaigoms;

(16)

savo 2011 m. gruodžio 13–14 d. priimtose išvadose dėl nusikaltimų kultūros vertybėms prevencijos ir kovos su jais Taryba pripažino, jog būtina imtis priemonių, kad būtų padidintas nusikaltimų kultūros objektams prevencijos ir kovos su jais veiksmingumas. Ji rekomendavo Komisijai remti valstybes nares veiksmingos kultūros objektų apsaugos veikloje siekiant atitinkamais atvejais užkirsti kelią neteisėtai prekybai, su ja kovoti ir skatinti taikyti papildomas priemones. Be to, Taryba rekomendavo toms valstybėms narėms apsvarstyti galimybę ratifikuoti 1970 m. lapkričio 17 d. Paryžiuje pasirašytą UNESCO nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo priemonių konvenciją ir 1995 m. birželio 24 d. Romoje pasirašytą UNIDROIT konvenciją dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų;

(17)

pageidautina užtikrinti, kad visi rinkos dalyviai būtų pakankamai rūpestingi ir apdairūs su kultūros objektais susijusiuose sandoriuose. Neteisėtos kilmės kultūros objekto įsigijimo pasekmės bus iš tiesų atgrasomos tik tuo atveju, jei kompensacijos išmokėjimas bus susietas su valdytojo pareiga įrodyti pakankamą rūpestingumą ir apdairumą. Todėl tam, kad būtų pasiekti Sąjungos tikslai neteisėtos prekybos kultūros objektais prevencijos ir kovos su šia prekyba srityje, šioje direktyvoje turėtų būti nustatyta, kad valdytojas, norėdamas gauti kompensaciją, turi įrodyti, jog įsigydamas objektą jis buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus;

(18)

taip pat būtų naudinga, kad visi asmenys, visų pirma rinkos dalyviai, galėtų lengvai susipažinti su vieša informacija apie kultūros objektus, kuriuos valstybės narės priskyrė nacionalinėms vertybėms arba apibrėžė kaip nacionalines vertybes. Valstybės narės turėtų stengtis sudaryti palankesnes sąlygas susipažinti su šia vieša informacija;

(19)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas vienodai aiškinti sąvoką „pakankamas rūpestingumas ir apdairumas“, šioje direktyvoje turėtų būti pateiktas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar įsigydamas kultūros objektą valdytojas buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, sąrašas;

(20)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. sudaryti galimybę grąžinti kultūros objektus, priskirtus nacionalinėms vertybėms arba apibrėžtus kaip nacionalinės vertybės, kurie buvo neteisėtai išvežti iš valstybių narių teritorijos, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jų masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(21)

kadangi, panaikinus Direktyvos 93/7/EEB priedą, pagal Reglamentą (EB) Nr. 116/2009 įsteigto komiteto funkcijos neteko aktualumo, atitinkamai tikslinga išbraukti nuorodas į tą komitetą. Tačiau siekiant išlaikyti platformą, kurioje valstybės narės keistųsi šios direktyvos įgyvendinimo patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais, Komisija turėtų sudaryti ekspertų grupę, kurią sudarytų valstybių narių centrinių valdžios institucijų, atsakingų už šios direktyvos įgyvendinimą, ekspertai, ir kuri turėtų dalyvauti, inter alia, IMI sistemos modulį pritaikant kultūros objektams;

(22)

kadangi Reglamento (ES) Nr. 1024/2012 priede pateiktas Sąjungos aktų nuostatų dėl administracinio bendradarbiavimo, įgyvendinamų naudojantis IMI, sąrašas, tas priedas turėtų būti iš dalies pakeistas, kad į jį būtų įtraukta ši direktyva;

(23)

pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnių direktyvų nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal anksčiau priimtas direktyvas;

(24)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų, nurodytų I priedo B dalyje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminais,

a)

išvežta (-as) iš valstybės narės teritorijos pažeidžiant jos nacionalinių vertybių apsaugos taisykles arba Reglamentą (EB) Nr. 116/2009 arba

b)

negrąžinta (-as) pasibaigus teisėto laikino išvežimo laikotarpiui arba pažeidus kitą tokį laikiną išvežimą reglamentuojančią sąlygą;

1.

prašančiosios valstybės narės prašymu ieško neteisėtai iš jos teritorijos išvežto nurodyto kultūros objekto, identifikuodamos jo valdytoją ir (arba) turėtoją. Prašyme turi būti pateikta visa informacija, reikalinga siekiant sudaryti palankesnes sąlygas vykdyti paiešką, visų pirma faktinė arba numanoma objekto buvimo vieta;

2.

tais atvejais, kai jų teritorijoje rastas kultūros objektas ir jei yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jis buvo neteisėtai išvežtas iš kitos valstybės narės teritorijos, apie tai praneša suinteresuotoms valstybėms narėms;

3.

sudaro galimybę prašančiosios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms patikrinti, ar atitinkamas objektas yra kultūros objektas, su sąlyga, kad šis patikrinimas atliekamas per šešis mėnesius nuo 2 punkte nurodyto pranešimo dienos. Per nurodytą laiką neatlikus šio patikrinimo, 4 ir 5 punktai nebetaikomi;

4.

bendradarbiaudamos su suinteresuota valstybe nare, imasi visų būtinių priemonių fiziniam kultūros objekto išsaugojimui užtikrinti;

5.

imasi būtinų laikinųjų priemonių, kad užkirstų kelią bet kokiam veiksmui, kuriuo siekiama išvengti grąžinimo procedūros;

6.

veikia kaip valdytojo ir (arba) turėtojo bei prašančiosios valstybės narės tarpininkės grąžinimo klausimais. Tuo tikslu, nedarant poveikio 6 straipsniui, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingos valdžios institucijos visų pirma gali sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti arbitražo procedūrą pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nacionalinės teisės aktus, jeigu prašančioji valstybė narė ir valdytojas arba turėtojas duoda savo oficialų sutikimą.

a)

dokumentas, kuriame aprašomas objektas, dėl kurio pateiktas prašymas, ir kuriame konstatuojama, kad tai yra kultūros objektas;

b)

prašančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos pareiškimas, kad šis kultūros objektas buvo neteisėtai išvežtas iš jos teritorijos.