25.6.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 164/19

(1)

Viduržemio jūros, Baltijos jūros, Juodosios jūros ir šiaurės rytų Atlanto vandenyno vandenys, taip pat Azorų, Madeiros ir Kanarų salas supantys vandenys priklauso Europos Sąjungos valstybių narių jurisdikcijoje esantiems jūrų vandenims, į kuriuos jos turi suverenias teises.

(2)

Akivaizdu, kad pavojus natūraliems jūrų ištekliams bei jūrų ekologinių paslaugų paklausa dažnai yra pernelyg dideli ir kad Bendrijai reikia sumažinti savo poveikį jūrų vandenyse, nepaisant šio poveikio pasireiškimo vietos.

(3)

Jūrų aplinka yra vertingas paveldas, kuris turi būti saugomas, puoselėjamas ir, jei įmanoma, atkuriamas, siekiant galutinio tikslo – išlaikyti biologinę įvairovę ir užtikrinti įvairius ir dinamiškus vandenynus ir jūras, kurie būtų švarūs, palankūs sveikatai ir produktyvūs. Šiuo atžvilgiu ši direktyva turėtų tapti Europos Sąjungos būsimos jūrų politikos aplinkosaugos ramsčiu ir šia direktyva turėtų, inter alia, būti skatinamas aplinkos apsaugos aspektų įtraukimas į visas reikiamas politikos sritis.

(4)

Vadovaujantis 2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1600/2002/EB, nustatančiu šeštąją Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programą (4), buvo sukurta teminė strategija dėl jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo, kurios bendras tikslas – tausojančio jūrų naudojimo skatinimas ir jūrų ekosistemų išsaugojimas.

(5)

Rengiant ir įgyvendinant strategiją turėtų būti siekiama išsaugoti ekosistemas. Šis požiūris turėtų būti taikomas saugomoms teritorijoms ir apimti visas žmogaus veiklos sritis, darančias poveikį jūrų aplinkai.

(6)

Jūrų saugomų teritorijų nustatymas, įskaitant jau nurodytas teritorijas arba teritorijas, kurios turi būti nurodytos, 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvoje 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (5) (toliau – Buveinių direktyva), 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyvoje 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos (6) (toliau – Paukščių direktyva), ir tarptautinėse arba regioninėse sutartyse, kurių šalimis yra Europos bendrija arba atitinkamos valstybės narės, – svarbus įnašas, padėsiantis pasiekti gerą aplinkos būklę pagal šią direktyvą.

(7)

Minėtųjų saugomų teritorijų nustatymas pagal šią direktyvą bus svarbus etapas siekiant įvykdyti įsipareigojimus, prisiimtus Pasaulio vadovų susitikime tvariojo vystymosi klausimais ir pagal Biologinės įvairovės konvenciją, patvirtintą Tarybos sprendimu 93/626/EEB (7), ir prisidėti prie nuoseklių ir tipinių saugomų jūrų teritorijų tinklų kūrimo.

(8)

Taikant ekosistemomis grįstą žmogaus veiklos valdymo metodą, tuo pačiu sukuriant sąlygas tausiam jūrų prekių ir paslaugų naudojimui, pirmenybė turėtų būti teikiama tam, kad būtų siekiama geros Bendrijos jūrų aplinkos būklės arba ji būtų išlaikoma, tęsiama jos apsauga ir saugojimas bei užkertamas kelias tolesniam blogėjimui.

(9)

Tam, kad būtų pasiekti tie tikslai, būtina turėti skaidrią ir darnią teisės aktų sistemą. Ši sistema turėtų padidinti skirtingų politikos krypčių nuoseklumą ir paskatinti aplinkosaugos klausimų integravimą į kitas politikos kryptis, pavyzdžiui, į bendrą žuvininkystės politiką, bendrą žemės ūkio politiką ir kitas atitinkamas Bendrijos politikos sritis. Teisės aktų sistema turėtų sudaryti visapusišką veiksmų pagrindą ir sąlygas, kad vykdomi veiksmai būtų suderinti, nuoseklūs ir tinkamai sujungti su veiksmais pagal kitus Bendrijos teisės aktus bei tarptautinius susitarimus.

(10)

Bendrijos jūrų aplinką sudarančių įvairių jūrų regionų ar paregionių sąlygos, problemos ir poreikiai yra skirtingi, todėl reikalingi skirtingi ir konkretūs sprendimai. Į tą įvairovę turėtų būti atsižvelgiama visuose jūrų strategijų rengimo etapuose, ypač rengiant, planuojant ir įgyvendinant priemones, kad būtų pasiekta gera Bendrijos jūrų aplinkos būklė jūrų regionų ir paregionių lygmeniu.

(11)

Todėl kiekviena valstybė narė turėtų vystyti jai priklausančių jūros vandenų jūrų strategiją, kurioje atsižvelgiama į bendrą atitinkamo jūrų regiono perspektyvą, nors ji ir skirta saviems vandenims. Jūrų strategijomis turėtų būti pasiekta, kad būtų vykdomos priemonių programos, skirtos gerai ekologinei būklei pasiekti. Tačiau neturėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi konkrečių priemonių, kai nėra rimto pavojaus jūrų aplinkai arba kai sąnaudos būtų pernelyg didelės palyginti su jūrų aplinkai gresiančiu pavojumi, jei visi sprendimai nesiimti veiksmų yra tinkamai pagrindžiami.

(12)

Pakrančių vandenys, įskaitant atitinkamą jūros dugną ir po juo esantį gruntą, – neatskiriama jūrų aplinkos dalis, taigi jiems turi būti taikoma ši direktyva, bet tik tiek, kiek tai susiję su konkrečiais jūrų aplinkos būklės elementais, kuriems netaikoma 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (8), ar kiti Bendrijos teisės aktai, kad būtų galima užtikrinti papildomumą, kartu vengiant nereikalingo dubliavimo.

(13)

Dėl tarpvalstybinio jūrų aplinkos pobūdžio valstybės narės turėtų bendradarbiauti, kad užtikrintų suderintą kiekvienam jūrų regionui ar paregioniui skirtų jūrų strategijų rengimą. Kadangi jūrų regionai ar paregioniai iš dalies priklauso ir kitoms valstybėms narėms, ir trečiosioms šalims, valstybės narės turėtų kiek galėdamos stengtis užtikrinti tikslų visų atitinkamų valstybių narių ir trečiųjų šalių veiklos derinimą. Jei tikslinga ir tinkama, tokiam koordinavimui užtikrinti turėtų būti naudojamos jau esančios institucinės struktūros, įsteigtos jūrų regionuose ar paregioniuose, visų pirma regioninės jūrų konvencijos.

(14)

Valstybės narės, turinčios sienas tame pačiame jūrų regione ar paregionyje, kuriam taikoma ši direktyva, jei jūros būklės lygis yra toks kritinis, kad reikalingi skubūs veiksmai, turėtų siekti susitarti dėl veiksmų plano ir dėl paankstinto priemonių programos įsigaliojimo. Tokiais atvejais Komisijos reikėtų prašyti apsvarstyti, ar remti valstybių narių didesnes pastangas, kai siekiama gerinti jūrų aplinką, atitinkamą regioną padarant bandomuoju projektu.

(15)

Ne visos valstybės narės turi jūrų vandenis, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, todėl šios direktyvos nuostatos, kurios skirtos išimtinai jūrų vandenis turinčioms valstybėms narėms, turėtų būti taikomos tik toms valstybėms narėms.

(16)

Kadangi bendradarbiavimui ir koordinavimui pasiekti būtini veiksmai tarptautiniu lygmeniu, šia direktyva turėtų būti toliau stiprinamas Bendrijos ir valstybių narių veiklos nuoseklumas pagal tarptautinius susitarimus.

(17)

Bendrija ir jos valstybės narės yra Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS), patvirtintos 1998 m. kovo 23 d. Tarybos sprendimu 98/392/EB dėl Europos bendrijos Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, ir 1994 m. liepos 28 d. Susitarimo, susijusio su jos XI dalies įgyvendinimu, patvirtinimo (9), šalys. Todėl šioje direktyvoje reikėtų visapusiškai atsižvelgti į Bendrijos ir jos valstybių narių įsipareigojimus pagal tuos susitarimus. Be nuostatų, taikomų šalių jūrų vandenims, UNCLOS apima bendruosius įsipareigojimus užtikrinti, kad veikla, kuriai taikoma šalies jurisdikcija arba kurią šalis kontroliuoja, nedarytų žalos už minėtosios šalies jūrų vandenų ribos, ir vengti žalos ar pavojaus pernešimo iš vienos srities į kitą, arba vienos rūšies taršos pakeitimo kitos rūšies tarša.

(18)

Šia direktyva taip pat turėtų būti paremta Bendrijos užimta tvirta pozicija dėl biologinės įvairovės nykimo sustabdymo, užtikrinant jūrų biologinę įvairovę išsaugantį ir tausojantį naudojimą, bei dėl saugomų jūrų rajonų pasaulinio tinklo sukūrimo iki 2012 m. Be to, ja turėtų būti prisidėta prie Biologinės įvairovės konvencijos šalių septintosios konferencijos tikslų įgyvendinimo; konferencija priėmė nuodugnią jūrų ir pakrančių biologinės įvairovės darbo programą, kurioje užsibrėžiama daug tikslų, uždavinių ir veiksmų, skirtų sustabdyti biologinės įvairovės nykimą nacionaliniu, regioniniu ir pasauliniu mastu bei užtikrinti jūrų ekosistemų gebėjimą užtikrinti prekių ir paslaugų teikimą, bei saugomų rajonų darbo programą, kurios tikslas – iki 2012 m. įsteigti ekologiniu požiūriu pavyzdines saugomų jūrų rajonų sistemas ir jas išlaikyti. Vykdydamos pareigą nustatyti „Natura 2000“ vietoves pagal Paukščių direktyvą ir Buveinių direktyvą, valstybės narės daug prisidės prie šio proceso.

(19)

Šia direktyva turėtų būti padedama vykdyti Bendrijos ir valstybių narių pareigas ir kitus svarbius įsipareigojimus pagal kelis kitus atitinkamus tarptautinius susitarimus, susijusius su jūrų aplinkos apsauga nuo taršos: Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos konvenciją, patvirtintą Tarybos sprendimu 94/157/EB (10), Tarybos sprendimu 98/249/EB (11), įskaitant jos naująjį V priedą dėl jūros rajono ekologinių sistemų ir biologinės įvairovės apsaugos bei išsaugojimo ir atitinkamą 3 priedėlį, patvirtintus Tarybos sprendimu 2000/340/EB (12), Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos konvenciją, patvirtintą Tarybos sprendimu 77/585/EEB (13), ir jos 1995 m. pakeitimais, patvirtintais Tarybos sprendimu 1999/802/EB (14), ir jos Protokolą dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos iš sausumoje esančių šaltinių, patvirtintą Tarybos sprendimu 83/101/EEB (15), ir jos 1996 m. pakeitimais, patvirtintais Tarybos sprendimu 1999/801/EB (16). Šia direktyva taip pat turėtų būti padedama vykdyti valstybių narių pareigas, numatytas Juodosios jūros apsaugos nuo taršos konvencijoje, pagal kurią jos įsipareigojo saugoti jūrų aplinką nuo taršos ir prie kurios Bendrija dar nėra prisijungusi, bet dalyvauja joje kaip stebėtoja.

(20)

Reikėtų pakviesti trečiąsias šalis, kurioms priklauso to paties jūrų regiono arba paregionio vandenys kaip ir valstybėms narėms, dalyvauti šioje direktyvoje nustatytame procese, taip sudarant sąlygas pasiekti gerą aplinkos būklę atitinkamame jūrų regione arba paregionyje.

(21)

Siekiant šios direktyvos tikslų, būtina, kad būtų atsižvelgta į išsaugojimo tikslus, valdymo priemones ir stebėsenos bei vertinimo veiklas, nustatytas erdvės apsaugos priemonėms, pvz., specialiems draustiniams, specialioms saugomoms teritorijoms ar saugomiems jūrų rajonams.

(22)

Taip pat reikėtų atsižvelgti į biologinę įvairovę ir jūrų mokslinių tyrimų, susijusių giliųjų vandenų aplinka, potencialą.

(23)

Kadangi pagal jūrų strategijas vykdomos priemonių programos bus veiksmingos tik tada, jeigu bus parengtos remiantis tvirtomis žiniomis apie jūrų aplinkos būklę tam tikrame rajone ir kuo labiau pritaikytos prie atitinkamų vandenų poreikių kiekvienos valstybės narės atveju ir atsižvelgiant į bendrą atitinkamo jūrų regiono ar paregionio perspektyvą, turėtų būti numatytai nacionaliniu lygiu parengti atitinkamą sistemą, apimančią ir jūrų tyrimo bei stebėsenos operacijas, skirtą formuoti informacija pagrįstą politiką. Bendrijos lygmeniu parama su tuo susijusiems tyrimams turėtų būti nuolat įtvirtinama moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai skirtos politikos kryptyse. Svarbus žingsnis šia kryptimi buvo žengtas skyrus deramą dėmesį jūrų aplinkos klausimams Septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programoje.

(24)

Pradėdamos rengti priemonių programas valstybės narės visame jūrų regione ar paregionyje turėtų atlikti savo jūrų vandenų ypatybių ar savybių ir pavojų bei poveikio jiems analizę ir nustatyti svarbiausius pavojus bei poveikį tiems vandenims, taip pat atlikti ekonominę ir socialinę jų naudojimo bei išlaidų, patiriamų dėl jūrų aplinkos blogėjimo, analizę. Savo analizių pagrindu jos gali naudoti pagal regionines jūrų konvencijas jau atliktus įvertinimus.

(25)

Remdamosi tokia analize, valstybės narės tuomet turėtų nustatyti savo jūrų vandenų geros aplinkos būklės požymius. Todėl tikslinga numatyti kriterijų ir metodinių standartų parengimą, siekiant užtikrinti nuoseklumą ir sudaryti sąlygas lyginti jūrų regionus arba paregionius, atsižvelgiant į juose pasiektą gerą aplinkos būklę. Šis darbas turėtų būti vykdomas dalyvaujant visoms suinteresuotoms šalims.

(26)

Kitas žingsnis siekiant geros aplinkos būklės turėtų būti aplinkos apsaugos tikslų nustatymas ir nuolatiniam vertinimui skirtų stebėsenos programų parengimas, kad atitinkamų jūrų vandenų būklė būtų nuolat vertinama.

(27)

Valstybės narės turėtų po to parengti ir įgyvendinti priemonių programas, skirtas atitinkamų vandenų gerai aplinkos būklei pasiekti arba išlaikyti, laikydamosi galiojančių Bendrijos ir tarptautinių reikalavimų bei atsižvelgdamos į atitinkamo jūrų regiono ar paregionio poreikius. Šios priemonės turėtų būti rengiamos remiantis atsargumo principu, prevencinių veiksmų principu, principu, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisyta prie taršos šaltinių, ir principu „moka teršėjas“.

(28)

Tikslinga, kad valstybės narės imtųsi pirmiau nurodytų veiksmų, atsižvelgiant į tikslumo poreikį. Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant užtikrinti veiksmų Bendrijos mastu ir pagal įsipareigojimus pasauliniu mastu nuoseklumą, svarbu, kad valstybės narės Komisijai praneštų apie atliktus veiksmus tam, kad Komisija galėtų įvertinti veiksmų nuoseklumą visame atitinkamame jūrų regione ar paregionyje ir prireikus pateikti gaires dėl galimų būtinų pakeitimų.

(29)

Valstybės narės turėtų imtis priemonių, būtinų gerai ekologinei būklei jūrų aplinkoje pasiekti arba išlaikyti. Tačiau reikėtų pripažinti, kad pasiekti arba išlaikyti gerą aplinkos būklę, atsižvelgiant į kiekvieną elementą, visuose jūrų vandenyse iki 2020 m. gali būti neįmanoma. Taigi, teisingumo ir įgyvendinamumo sumetimais yra tikslinga numatyti tuos atvejus, kai valstybė narė negalėtų pasiekti nustatyto aplinkos apsaugos tikslų siekiamo lygio, arba pasiekti geros aplinkos būklės ar šią būklę išlaikyti.

(30)

Todėl reikėtų numatyti du specialius atvejus. Pirmasis specialus atvejis susijęs su situacija, kai valstybė narė negali pasiekti savo aplinkos apsaugos tikslų dėl veiksmų arba neveiklumo, už kuriuos atitinkama valstybė narė nėra atsakinga, arba dėl natūralių priežasčių ar force majeure, arba dėl veiksmų, kurių ėmėsi pati valstybė narė dėl pagrindinio viešojo intereso, kuris yra reikšmingesnis nei neigiamas poveikis aplinkai, arba todėl, kad gamtos sąlygos neleidžia laiku pagerinti jūrų vandenų būklės. Atitinkama valstybė narė turėtų pagrįsti, kodėl ji mano, kad susidurta su tokiu specialiu atveju, ir turėtų nustatyti atitinkamą teritoriją bei imtis atitinkamų ad hoc priemonių, kad būtų ir toliau siekiama aplinkos apsaugos tikslų, užkirstas kelias tolesniam paveiktų jūrų vandenų būklės blogėjimui ir sušvelnintas nepalankus poveikis atitinkamame jūrų regione ar paregionyje.

(31)

Antrasis specialus atvejis susijęs su situacija, kai valstybė narė nustato problemą, darančią poveikį jai priklausančių, netgi galbūt viso atitinkamo jūrų regiono ar paregionio jūrų vandenų aplinkos būklei, tačiau negali problemos spręsti priemonėmis, kurių imamasi nacionaliniu lygmeniu, arba kuri yra susijusi su kita Bendrijos politikos kryptimi ar tarptautiniu susitarimu. Tokiu atveju turėtų būti nustatyta, kad Komisija būtų atitinkamai informuojama laikantis pranešimo apie priemonių programas tvarkos, ir tada, kai reikalingi Komisijos veiksmai, pateikiamos atitinkamos rekomendacijos Komisijai ir Tarybai.

(32)

Tačiau specialiais atvejais numatytas lankstumas turėtų būti kontroliuojamas Bendrijos lygiu. Todėl pirmuoju specialiu atveju tikslinga, kad būtų tinkamai atsižvelgta į bet kokių vykdomų ad hoc priemonių veiksmingumą. Be to, tais atvejais, kai valstybė narė imasi veiksmų vadovaudamasi daug svarbesniu viešuoju interesu, Komisija turėtų įvertinti, ar tų veiksmų nulemti bet kokie jūrų aplinkos pakeitimai ar modifikacijos visiškai nesunaikina geros aplinkos būklės arba netrukdo jos siekti atitinkamame jūrų regione arba paregionyje, arba kitų valstybių narių jūrų vandenyse. Komisija turėtų pateikti gaires dėl galimų būtinų pakeitimų, jei ji mano, kad numatytos priemonės nėra pakankamos ar tinkamos tam, kad būtų užtikrinti nuoseklūs veiksmai atitinkamame jūros regione ar paregionyje.

(33)

Antruoju specialiu atveju Komisija turėtų apsvarstyti klausimą ir atsakyti per šešis mėnesius. Kur tinkama, Komisija turėtų atsižvelgti į atitinkamos valstybės rekomendacijas, pateikdama su tuo susijusius pasiūlymus Europos Parlamentui ir Tarybai.

(34)

Atsižvelgiant į dinamišką jūrų ekosistemų pobūdį ir jų natūralų kintamumą bei į tai, kad joms kylantys pavojai ir poveikis gali skirtis atsižvelgiant į žmogaus veiksmų modelio raidą ir į klimato kaitos poveikį, būtina pripažinti, kad sprendimas dėl geros aplinkos būklės gali būti ilgainiui tikslinamas. Atitinkamai tikslinga, kad jūrų aplinkos apsaugos ir valdymo priemonių programos būtų lanksčios ir pritaikomos bei būtų atsižvelgiama į mokslo bei technologijų raidą. Todėl turėtų būti numatytas nuolatinis jūrų strategijų atnaujinimas.

(35)

Taip pat reikėtų numatyti, kad priemonių programos ir jų atnaujintos versijos būtų skelbiamos ir kad Komisijai būtų teikiamos tarpinės ataskaitos, apibūdinančios tų programų įgyvendinimo pažangą.

(36)

Siekiant užtikrinti aktyvų plačiosios visuomenės dalyvavimą rengiant, įgyvendinant ir atnaujinant jūrų strategijas, reikėtų numatyti, kad visuomenė būtų tinkamai informuojama apie skirtingus jūrų strategijų aspektus arba atitinkamą jų atnaujinimą bei paprašius tinkamai informuojama apie tai, kuo buvo naudotasi rengiant jūrų strategijas, laikantis Bendrijos teisės aktų dėl galimybės visuomenei susipažinti su informacija apie aplinkos apsaugą.

(37)

Komisija turėtų pateikti pirmąją šios direktyvos įgyvendinimo įvertinimo ataskaitą per dvejus metus nuo tada, kai gaunamos visos priemonių programos ir, bet kuriuo atveju, ne vėliau kaip 2019 m. Tolesnės Komisijos ataskaitos turėtų būti skelbiamos kas šešerius metus.

(38)

Turėtų būti numatyta priimti metodinius jūrų aplinkos būklės vertinimo, stebėsenos, aplinkos apsaugos tikslų standartus ir techninius formatus, naudojamus perduodant ir apdorojant duomenis, pagal 2007 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2007/2/EB, sukuriančią Europos bendrijos erdvinės informacijos infrastruktūrą (INSPIRE) (17).

(39)

Priemonių, reglamentuojančių žuvininkystės valdymą, galima imtis pagal bendrą žuvininkystės politiką, kaip nustatyta 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (18), ir remiantis mokslinėmis konsultacijomis, kad būtų paremtas pasiekimas tikslų, nurodytų šioje direktyvoje, įskaitant visišką žvejybos uždraudimą tam tikrose teritorijose, siekiant sudaryti sąlygas, kad būtų išsaugota ir atkurta ekosistemų vientisumas, struktūra ir funkcijos, ir, jei tinkama, siekiant, inter alia, apsaugoti neršyklas, veisimosi ir maitinimosi vietas. Euratomo sutarties 30 ir 31 straipsniai reglamentuoja dėl radioaktyviųjų medžiagų naudojimo susidarančios spinduliuotės ir emisijos kontrolę, todėl ji neturėtų būti nagrinėjama šioje direktyvoje.

(40)

Bendrojoje žuvininkystės politikoje, įskaitant jos ateities reformą, turėtų būti atsižvelgta į žvejybos poveikį aplinkai ir į šios direktyvos tikslus.

(41)

Tuo atveju, kai valstybės narės mano, kad veiksmai pirmiau minėtose srityse arba kitose srityse, susijusiose su kita Bendrijos politikos kryptimi arba tarptautiniu susitarimu, yra pageidautini, jos turėtų pateikti atitinkamas rekomendacijas dėl Bendrijos veiksmų.

(42)

Bendrijos institucijos turėtų įvertinti didelį susirūpinimą keliančias ekologines problemas, ypač atsiradusias dėl klimato kaitos, susijusias su Arkties vandenimis, Bendrijai ypač svarbia kaimynine jūrų aplinka, ir galėtų paraginti imtis veiksmų Arkties aplinkos apsaugai užtikrinti.

(43)

Kadangi šios direktyvos tikslų, būtent jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo, jos būklės blogėjimo prevencijos ir, jei įmanoma, tos aplinkos atkūrimo rajonuose, kuriuose ši aplinka yra neigiamai paveikta, valstybės narės negali deramai pasiekti, ir kadangi dėl šios direktyvos masto bei poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygmeniu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(44)

Valstybių narių priemonių programos ir tolesni veiksmai turėtų būti grindžiami ekosistemomis grįstu žmogaus veiklos valdymo metodu bei Sutarties 174 straipsnyje nurodytais principais, visų pirma atsargumo principu.

(45)

Šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (19), visų pirma jos 37 straipsnyje, kuriuo siekiama skatinti integruoti į Sąjungos politiką aukšto lygio aplinkos apsaugą ir aplinkos kokybės gerinimą laikantis tvaraus vystymosi principo.

(46)

Šiai direktyvai įgyvendinti būtinos priemonės turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (20).

(47)

Visų pirma Komisijai reikėtų suteikti įgaliojimus pritaikyti šios direktyvos III, IV ir V priedus, atsižvelgiant į mokslo ir techninę pažangą. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, jos turi būti patvirtintos pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu, numatytą Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje.

(48)

Komisijai taip pat reikėtų suteikti įgaliojimus nustatyti kriterijus ir metodinius standartus valstybėms narėms naudoti bei patvirtinti stebėsenos ir vertinimo specifikacijas bei standartizuotus metodus. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti patvirtintos pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu, numatytą Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje,

a)

apsaugoti ir išsaugoti jūrų aplinką, neleisti blogėti jos būklei ir, jei įmanoma, atkurti jūrų ekosistemas teritorijose, kuriose ši aplinka neigiamai paveikta;

b)

užkirsti kelią patekimui į jūrų aplinką ir jį mažinti, siekiant palaipsniui mažinti taršą, kaip apibrėžta 3 straipsnio 8 dalyje, jog būtų užtikrinta, kad jūrų biologinei įvairovei, jūrų ekosistemoms, žmogaus sveikatai ar teisėtam naudojimuisi jūromis nebūtų poveikio ar didelės rizikos.

1)

jūrų vandenys – tai:

2)

jūrų regionas – 4 straipsnyje nurodytas jūrų regionas. Jūrų regionai ir jų paregioniai paskirti siekiant palengvinti šios direktyvos įgyvendinimą ir yra nustatyti atsižvelgiant į hidrologinius, okeanografinius ir biogeografinius bruožus;

3)

jūrų strategija – strategija, kurią reikia parengti kiekvienam atitinkamam jūrų regionui ar paregioniui ir jame įgyvendinti, kaip nustatyta 5 straipsnyje;

4)

aplinkos būklė – bendra jūrų vandenų aplinkos būklė, atsižvelgiant į juos sudarančių jūrų ekosistemų struktūrą, funkciją ir procesus bei natūralius fiziografinius, geografinius, biologinius, geologinius ir klimato veiksnius bei fizines, akustines ir chemines sąlygas, taip pat susidariusias dėl žmogaus veiklos atitinkamoje teritorijoje ar už jos ribų;

5)

gera aplinkos būklė – jūros vandenų aplinkos būklė, kai tie vandenys sudaro ekologiniu požiūriu įvairius ir dinamiškus vandenynus bei jūras, kurie yra švarūs, sveiki ir produktyvūs jiems būdingomis sąlygomis, o jūrų aplinkos naudojimas neperžengia tausaus naudojimo lygio, ir tokiu būdu išsaugomas potencialas ja naudotis dabartinėms ir būsimoms kartoms, t. y.:

Gera aplinkos būklė nustatoma jūrų regiono ar paregionio lygmeniu kaip nurodyta 4 straipsnyje, remiantis I priede pateiktais kokybiniais deskriptoriais. Siekiant geros aplinkos būklės taikomas ekosistemomis pagrįstas prisitaikomasis valdymas;

6)

kriterijai – saviti techniniai bruožai, glaudžiai susieti su kokybiniais deskriptoriais;

7)

aplinkosaugos tikslas – kokybinis ar kiekybinis teiginys apie pageidautiną įvairių jūros vandenų komponentų būklę, pavojus ir poveikį šiems vandenims, atsižvelgiant į kiekvieno jūrų regiono ar paregionio aplinkosaugos tikslus. Aplinkosaugos tikslai nustatomi pagal 10 straipsnį;

8)

tarša – dėl žmogaus veiklos kylantis tiesioginis arba netiesioginis medžiagų ar energijos, taip pat žmogaus sukeliamo jūrų povandeninio triukšmo patekimas į jūrų aplinką, kuris sukelia arba gali sukelti žalingą poveikį, pavyzdžiui, žalą gyviesiems ištekliams ir jūrų ekosistemoms, įskaitant biologinės įvairovės nykimą, pavojų žmogaus sveikatai, trukdžius jūrų veiklai, įskaitant žvejybą, turizmą ir poilsį bei kitą teisėtą naudojimąsi jūra, jūros vandens kokybės pablogėjimą naudojimui ir patogumų sumažėjimą arba apskirtai trukdžius tausiam jūrų prekių ir paslaugų naudojimui;

9)

regioninis bendradarbiavimas – valstybių narių ir, kai įmanoma, tą patį jūrų regioną ar paregionį turinčių trečiųjų šalių bendradarbiavimas ir veiklos koordinavimas, siekiant parengti ir įgyvendinti jūrų strategijas;

10)

regioninė jūrų konvencija – bet kuri tarptautinė konvencija ar tarptautinis susitarimas kartu su jų valdančiaisiais organais, kurie įsteigti siekiant apsaugoti 4 straipsnyje nurodytų jūrų regionų jūrų aplinką, pavyzdžiui, Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūros aplinkos apsaugos, Konvencija dėl Šiaurės Rytų Atlanto jūros aplinkos apsaugos ir Konvencija dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos.

a)

Baltijos jūros;

b)

Šiaurės Rytų Atlanto vandenyno;

c)

Viduržemio jūros;

d)

Juodosios jūros.

a)

Šiaurės Rytų Atlanto vandenyne:

b)

Viduržemio jūroje:

a)

parengimas:

b)

priemonių programos:

a)

atitinkamos valstybės narės praneša Komisijai apie patikslintus terminus ir imasi atitinkamų veiksmų;

b)

Komisijos prašoma apsvarstyti, ar teikti pagalbą valstybėms narėms, padidinusioms pastangas pagerinti jūrų aplinką, atitinkamą regioną padarant bandomuoju projektu.

a)

tų vandenų pagrindinių ypatybių ir savybių bei esamos aplinkos būklės analizę, pagrįstą orientaciniais III priedo 1 lentelėje pateiktais aspektų sąrašais, ir apimančią fizines ir chemines savybes, buveinių tipus, biologines savybes bei hidromorfologiją;

b)

vyraujančių problemų ir poveikio, įskaitant žmogaus veiklą, tų vandenų aplinkos būklei analizę, kuri:

c)

ekonominę ir socialinę tų vandenų naudojimo ir dėl jūrų aplinkos blogėjimo kylančių išlaidų analizę.

a)

vertinimo metodai jūrų regione ar paregionyje būtų suderinti;

b)

būtų atsižvelgiama į tarpvalstybinį poveikį ir veiksnius.

a)

vertinimo metodai jūrų regione ar paregionyje būtų suderinti, kad būtų galima lengviau palyginti stebėsenos rezultatus;

b)

būtų atsižvelgta į atitinkamą tarpvalstybinį poveikį ir veiksnius.

a)

veiksmai arba neveikimas, už kuriuos atitinkama valstybė narė nėra atsakinga;

b)

gamtinės priežastys;

c)

force majeure;

d)

jūrų vandenų fizinių savybių modifikacijos ir pakeitimai, atsiradę dėl veiksmų, kurių imtasi dėl priežasčių, susijusių su itin svarbiais viešaisiais interesais, nusvėrusių neigiamą poveikį aplinkai, įskaitant tarpvalstybinį poveikį;

e)

gamtinės sąlygos, kurios neleidžia laiku pagerinti atitinkamų jūrų vandenų būklę.

a)

geros aplinkos būklės pradinį įvertinimą ir nustatymą, numatytus atitinkamai 8 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje;

b)

pagal 10 straipsnio 1 dalį nustatytų aplinkos apsaugos tikslų;

c)

pagal 11 straipsnio 1 dalį parengtų stebėsenos programų;

d)

pagal 13 straipsnio 2 dalį parengtų priemonių programų.

a)

pradinio geros aplinkos būklės įvertinimo ir nustatymo, kaip numatyta atitinkamai 8 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje;

b)

pagal 10 straipsnio 1 dalį nustatytų aplinkos apsaugos tikslų;

c)

pagal 11 straipsnio 1 dalį parengtų stebėsenos programų;

d)

pagal 13 straipsnio 2 dalį parengtų priemonių programų.

a)

šios direktyvos įgyvendinimo pažangos apžvalga;

b)

Bendrijos jūrų aplinkos būklės peržiūra, kuri atliekama kartu su Europos aplinkos agentūra ir atitinkamomis regioninėmis jūrų ir žuvininkystės organizacijomis bei konvencijomis;

c)

jūrų strategijų apžvalga ir pasiūlymai dėl jų tobulinimo;

d)

pagal 12 ir 16 straipsnius iš valstybių narių gautos informacijos ir Komisijos pagal 16 straipsnį atliktų įvertinimų santrauka, susijusi su informacija, gauta iš valstybių narių pagal 15 straipsnį;

e)

atsakymo į kiekvieną pagal 18 straipsnį Komisijai pateiktą valstybių narių ataskaitą santrauka;

f)

atsakymų į Europos Parlamento ir Tarybos pastabas dėl ankstesnių jūrų strategijų santrauka;

g)

santrauka apie kitų Bendrijos politikos krypčių indėlį siekiant šios direktyvos tikslų.

a)

gali būti priimti I, III, IV ir V priedų taikymo metodiniai standartai;

b)

gali būti priimti techniniai formatai, skirti duomenų, įskaitant statistinius ir kartografinius, perdavimui ir apdorojimui.