Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį

dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo

EUROPOS BENDRIJŲ TARYBA,

atsižvelgdama į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 118a straipsnį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą ( 1 ), parengtą pasikonsultavus su Darbuotojų saugos, higienos ir sveikatos patariamuoju komitetu,

bendradarbiaudama su Europos Parlamentu ( 2 ),

atsižvelgdama į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę ( 3 ),

kadangi Sutarties 118a straipsnyje numatyta, kad Taryba direktyvomis nustato būtiniausius reikalavimus, skatinančius sąlygų, pirmiausia darbo aplinkos, gerinimą, kad būtų užtikrinta geresnė darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga;

kadangi šia direktyva nepateisinamas joks kai kuriose valstybėse narėse jau pasiektos apsaugos lygio mažėjimas, nes valstybės narės pagal Sutartį įsipareigojo skatinti sąlygų šioje srityje gerinimą bei suderinimą, tuo pačiu metu išsaugodamos tai, kas jau pasiekta;

kadangi žinoma, kad darbuotojus visą darbo laiką darbe gali veikti pavojingi aplinkos veiksniai;

kadangi, atsižvelgiant į Sutarties 118a straipsnį, tokiose direktyvose turi būti vengiama nustatyti administracinius, finansinius ir teisinius apribojimus, galinčius varžyti mažųjų ir vidutinių įmonių steigimą ir plėtrą;

kadangi Komisijos pranešime apie jos programą dėl darbuotojų saugos, higienos ir sveikatos ( 4 ) numatoma priimti direktyvas darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti;

kadangi Taryba 1987 m. gruodžio 21 d. rezoliucijoje dėl darbuotojų saugos, higienos ir sveikatos ( 5 ) atsižvelgė į Komisijos ketinimą artimiausiu metu pateikti Tarybai direktyvą dėl darbuotojų saugos ir sveikatos darbo vietoje organizavimo;

kadangi 1988 m. vasario mėn. Europos Parlamentas po svarstymų apie vidaus rinką ir darbuotojų apsaugą priėmė keturias rezoliucijas; kadangi šios rezoliucijos paragino Komisiją parengti bendrą direktyvą, kuria remiantis būtų galima rengti konkretesnes direktyvas, apimančias visas rizikos rūšis, susijusias su sauga ir sveikata darbo vietoje;

kadangi valstybės narės privalo skatinti darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimą savo teritorijose; kadangi priemonės darbuotojų sveikatai ir saugai darbe apsaugoti konkrečiais atvejais taip pat padeda išsaugoti su jais gyvenančių asmenų sveikatą, o galbūt ir jų saugą;

kadangi valstybių narių teisinės sistemos dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos darbo vietoje labai skiriasi ir turi būti tobulinamos; kadangi valstybių narių nacionalinės nuostatos šiuo klausimu, dažnai apimančios technines specifikacijas ir (arba) savireguliavimo standartus, gali nustatyti skirtingus saugos ir sveikatos apsaugos lygius ir leisti konkurenciją saugos ir sveikatos sąskaita;

kadangi nelaimingi atsitikimai darbe ir profesinės ligos vis dar labai dažni; kadangi reikia imtis prevencinių priemonių arba jas nedelsiant tobulinti, kad būtų užtikrinta darbuotojų sauga ir sveikata bei aukštesnis apsaugos lygis;

kadangi tam, kad būtų galima užtikrinti aukštesnį apsaugos lygį, darbuotojus ir (arba) jų atstovus reikia informuoti apie rizikos rūšis jų saugai ir sveikatai bei apie priemones, reikalingas šioms rizikos rūšims sumažinti ar pašalinti; kadangi darbuotojams pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką taip pat turi būti sudaryta galimybė proporcingai dalyvauti prižiūrint, kad būtų imtasi būtinų apsaugos priemonių;

kadangi darbdaviai, darbuotojai ir (arba) jų atstovai turi keistis tarpusavyje informacija darbuotojų saugos bei sveikatos klausimais, bendrauti ir proporcingai dalyvauti šioje srityje pagal atitinkamas procedūras ir dokumentus, laikydamiesi nacionalinės teisės aktų ir (arba) nacionalinės praktikos;

kadangi darbuotojų saugos, higienos ir sveikatos apsaugos gerinimo tikslų neturėtų nusverti vien tik ekonominiai motyvai;

kadangi darbdaviai privalo nuolat domėtis naujausiais technologijų pasiekimais ir sekti mokslo duomenis apie darbo vietos įrengimą, atsižvelgdami į būdingus pavojus jų įmonėje, ir atitinkamai informuoti darbuotojų atstovus, pagal šią direktyvą turinčius teisę dalyvauti, kad būtų galima užtikrinti aukštesnį darbuotojų sveikatos ir saugos lygį;

kadangi šios direktyvos nuostatos, nepažeidžiant griežtesnių esamų arba būsimų Bendrijos nuostatų, taikomos visoms rizikos rūšims, pirmiausia toms, kurios atsiranda dėl darbe naudojamų cheminių, fizinių ir biologinių veiksnių, išvardytų Direktyvoje 80/1107/EEB ( 6 ) su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 88/642/EEB ( 7 );

kadangi pagal Sprendimą 74/325/EEB ( 8 ) Komisija konsultuojasi su Darbuotojų saugos, higienos ir sveikatos patariamuoju komitetu, rengdama pasiūlymus šioje srityje;

kadangi reikia įkurti komitetą, sudarytą iš valstybių narių pasiūlytų atstovų, kuris padėtų Komisijai šioje direktyvoje numatytas atskiras direktyvas suderinti su technikos pažanga,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1. Šios direktyvos paskirtis–nustatyti priemones, skatinančias gerinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbe.

2. Šiam tikslui šioje direktyvoje yra pateikti bendrieji principai dėl profesinės rizikos prevencijos, saugos ir sveikatos apsaugos, rizikos rūšių ir nelaimingus atsitikimus lemiančių veiksnių pašalinimo, informavimo, konsultavimo, proporcingo dalyvavimo pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką ir darbuotojų bei jų atstovų profesinio mokymo, taip pat bendrosios gairės dėl minėtų principų įgyvendinimo.

3. Ši direktyva nepažeidžia esamų ar būsimų nacionalinių ir Bendrijos nuostatų, palankesnių darbuotojų saugai ir sveikatai darbe apsaugoti.

1. Ši direktyva taikoma visiems veiklos sektoriams, tiek valstybiniam, tiek privačiam (pramonės, žemės ūkio, prekybos, administravimo, paslaugų, švietimo, kultūros, poilsio ir kt.).

2. Ši direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja.

Tuo atveju darbuotojų sauga ir sveikata turi būti užtikrinama kiek galima labiau atsižvelgiant į šioje direktyvoje nustatytus tikslus.

1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog darbdaviai, darbuotojai ir darbuotojų atstovai laikytųsi teisinių nuostatų, būtinų šiai direktyvai įgyvendinti.

2. Valstybės narės pirmiausia užtikrina tinkamas kontrolės priemones ir priežiūrą.

1. Darbdavio pareiga — užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais.

2. Jei pagal 7 straipsnio 3 dalį darbdavys samdo kompetentingas išorės tarnybas arba asmenis, tai nepanaikina jo atsakomybės šioje srityje.

3. Darbuotojų pareigos saugos ir sveikatos darbe srityje nedaro įtakos principui dėl darbdavio atsakomybės.

4. Ši direktyva neriboja valstybių narių galimybės numatyti darbdavių atsakomybės panaikinimą arba apribojimą, kai nelaimingi atsitikimai įvyksta dėl neįprastų ar nenumatytų aplinkybių, kurios nepriklauso nuo darbdavių valios, arba dėl ypatingų įvykių, kurių pasekmių nebuvo galima išvengti, nepaisant to, kad buvo imtasi visų atsargos priemonių.

Valstybės narės nebūtinai turi pasinaudoti pirmoje pastraipoje nurodyta galimybe.

1. Atsižvelgdamas į atsakomybės sritis, darbdavys imasi priemonių, būtinų darbuotojų saugai ir sveikatai apsaugoti, įskaitant profesinės rizikos rūšių prevenciją, informavimą bei profesinį mokymą, taip pat būtiną organizavimą ir priemones.

Darbdavys atidžiai stebi, ar nereikia pakoreguoti šių priemonių atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes ir siekį gerinti esamą padėtį.

2. Darbdavys įgyvendina 1 dalies pirmoje pastraipoje paminėtas priemones, remdamasis toliau pateiktais bendraisiais prevencijos principais:

3. Nepažeisdamas kitų šios direktyvos nuostatų ir atsižvelgdamas į įmonės arba (ir) įstaigos veiklos pobūdį, darbdavys:

4. Nepažeisdami kitų šios direktyvos nuostatų, kai vienoje darbo vietoje dirba kelios įmonės, darbdaviai bendradarbiauja įgyvendindami saugos, sveikatos ir profesinės higienos nuostatas ir atsižvelgdami į veiklos pobūdį koordinuoja savo veiksmus apsaugos nuo profesinės rizikos rūšių ir jų prevencijos klausimais, ir informuoja vienas kitą bei atitinkamus savo darbuotojus ir (arba) darbuotojų atstovus apie tokias rizikos rūšis.

5. Jokiu būdu negalima reikalauti, kad už priemones, susijusias su darbuotojų sauga, higiena ir sveikata darbe, mokėtų darbuotojai.

1. Nepažeisdamas 5 ir 6 straipsniuose minėtų pareigų, darbdavys paskiria vieną arba daugiau darbuotojų veiklai, susijusiai su apsauga nuo profesinės rizikos rūšių ir jų prevencija įmonėje ir (arba) įstaigoje.

2. Paskirti darbuotojai neturi atsidurti nepalankioje padėtyje dėl veiklos, susijusios su apsauga nuo profesinės rizikos rūšių ir jų prevencija.

Paskirtiems darbuotojams skiriama pakankamai laiko šioje direktyvoje numatytoms jų pareigoms atlikti.

3. Jeigu tokios apsaugos ir prevencinės priemonės negali būti organizuojamos dėl to, kad įmonėje ir (arba) įstaigoje nėra kompetentingo personalo, darbdavys samdo kompetentingas išorės tarnybas ar asmenis.

4. Kai darbdavys samdo tokias tarnybas ar asmenis, jis informuoja juos apie veiksnius, kurie, kaip žinoma, turi poveikį ar, manoma, gali turėti poveikį darbuotojų saugai ir sveikatai, ir jiems turi būti suteikta galimybė gauti 10 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją.

kad būtų galima organizuoti apsaugos ir prevencines priemones, atsižvelgiant į įmonės ir (arba) įstaigos dydį ir (arba) pavojus, kurie gali kilti darbuotojams, taip pat jų pasiskirstymą įmonėje ir (arba) įstaigoje.

6. Atsakomybė už šio straipsnio objektą sudarančią apsaugą nuo įvairių rizikos rūšių saugai ir sveikatai ir jų prevenciją tenka vienam ar keliems darbuotojams, vienai ar kelioms tarnyboms, nepriklausomai nuo to, ar jos priklauso įmonei ir (arba) įstaigai ar yra išorės.

7. Valstybės narės pagal veiklos pobūdį ir įmonių dydį gali nustatyti įmonių kategorijas, pagal kurias darbdavys, jeigu jis yra kompetentingas, gali pats prisiimti atsakomybę už 1 dalyje nurodytas priemones.

8. Valstybės narės nustato būtinus įgūdžius ir gebėjimus, minimus 5 dalyje.

Pirmoji medicinos pagalba, gaisrų gesinimas ir darbuotojų evakuacija, didelis ir neišvengiamas pavojus

2. Atsižvelgdamas į 1 dalį, darbdavys, inter alia, paskiria darbuotojus, atsakingus už pirmosios medicinos pagalbos ir gaisrų gesinimo bei evakuacijos priemonių įgyvendinimą.

Tokių darbuotojų skaičius, jų profesinis mokymas ir turimos priemonės turi būti tinkami, atsižvelgiant į įmonės ir (arba) įstaigos dydį ir (arba) konkrečius pavojus.

4. Darbuotojai, kurie gresiant dideliam ir neišvengiamam pavojui palieka savo darbo vietą ir (arba) pavojingą teritoriją, dėl tokių veiksmų negali atsidurti nepalankioje padėtyje ir privalo būti apsaugoti nuo visų neigiamų ir nepagrįstų pasekmių pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką.

5. Darbdavys užtikrina, kad visi darbuotojai, gresiant dideliam ir neišvengiamam pavojui jų ir (arba) kitų asmenų saugai, negalėdami pranešti tiesioginiam viršininkui, galėtų, atsižvelgdami į savo žinias ir turimas technines priemones, imtis veiksmų, kad išvengtų tokio pavojaus pasekmių.

Dėl tokių veiksmų darbuotojai negali atsidurti nepalankioje padėtyje, nebent jie būtų elgęsi nerūpestingai arba aplaidžiai.

2. Valstybės narės pagal įmonių veiklos pobūdį ir dydį nustato reikalavimus įvairioms įmonių kategorijoms, kaip rengti dokumentus, išvardytus 1 dalies a ir b punktuose, taip pat rengiant dokumentus, išvardytus 1 dalies c ir d punktuose.

1. Darbdavys imasi atitinkamų priemonių, kad darbuotojai ir (arba) jų atstovai įmonėje ir (arba) įstaigoje pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką, kurioje, inter alia, gali būti atsižvelgta į įmonės ir (arba) įstaigos dydį, gautų visą būtiną informaciją apie:

2. Darbdavys imasi atitinkamų priemonių, kad bet kurios kitos įmonės ir (arba) įstaigos darbuotojų, dirbančių jo įmonėje ir (arba) įstaigoje, darbdaviai pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką gautų tinkamą informaciją, kuri yra nurodyta 1 dalies a ir b punktuose ir kuri turi būti suteikta atitinkamiems darbuotojams.

3. Darbdavys imasi atitinkamų priemonių, kad darbuotojai, atliekantys specifines darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos pareigas, arba darbuotojų atstovai, atsakingi už darbuotojų saugą ir sveikatą, savo pareigoms atlikti pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką galėtų gauti:

1. Darbdaviai konsultuojasi su darbuotojais ir (arba) jų atstovais bei leidžia jiems dalyvauti diskusijose visais darbuotojų saugos ir sveikatos darbe klausimais.

2. Darbuotojai arba darbuotojų atstovai, atsakingi už darbuotojų saugą ir sveikatą, pagal nacionalinės teisės aktus ir nacionalinę praktiką proporcingai dalyvauja ir (arba) su jais iš anksto darbdavys tariasi dėl:

3. Darbuotojų atstovai, atsakingi už darbuotojų saugą ir sveikatą, turi teisę prašyti darbdavį imtis atitinkamų priemonių ir teikti jam pasiūlymus darbuotojams kylančiam pavojui sumažinti ir (arba) pašalinti pavojaus šaltinius.

4. Darbuotojai, nurodyti 2 dalyje, ir darbuotojų atstovai, nurodyti 2 ir 3 dalyse, neturi atsidurti nepalankioje padėtyje dėl savo veiklos, nurodytos 2 ir 3 dalyse.

5. Darbdaviai privalo skirti darbuotojų atstovams, atsakingiems už darbuotojų saugą ir sveikatą, pakankamai laisvo laiko, mokėti jiems atlyginimą ir aprūpinti juos būtinomis priemonėmis šioje direktyvoje nustatytoms jų teisėms ir pareigoms vykdyti.

6. Darbuotojai ir (arba) jų atstovai pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką turi teisę skųstis institucijai, atsakingai už darbuotojų saugą ir sveikatą, jeigu darbdavių taikomos ir naudojamos priemonės, jų manymu, yra nepakankamos darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe užtikrinti.

Darbuotojų atstovams turi būti suteikta galimybė pareikšti pastabas kompetentingos institucijos atliekamo patikrinimo metu.

1. Darbdavys užtikrina, kad kiekvienas darbuotojas gautų pakankamai žinių apie saugą ir sveikatą, pirmiausia gaudamas informaciją bei nurodymus apie savo darbo vietą ar atliekamą darbą:

2. Darbdavys užtikrina, kad įmonei ir (arba) įstaigai nepriklausantys darbuotojai, dirbantys jo įmonėje ir (arba) įstaigoje, gautų atitinkamus nurodymus apie rizikos sveikatai ir saugai toje įmonėje ir (arba) įstaigoje rūšis jų darbo metu.

3. Darbuotojų atstovai, atsakingi už darbuotojų saugą ir sveikatą, turi teisę į atitinkamą mokymą.

4. Mokymas, nurodytas 1 ir 3 dalyse, turi vykti ne darbuotojų ar jų atstovų sąskaita.

Mokymas, nurodytas 3 dalyje, turi vykti darbo valandomis arba pagal nacionalinę praktiką pačioje įmonėje ir (arba) įstaigoje arba už jos ribų.

1. Kiekvieno darbuotojo pareiga kuo geriau rūpintis savo ir kitų asmenų, kuriems turėjo įtakos jo veiksmai darbe, sauga bei sveikata, remiantis savo žiniomis, įgytomis profesinio mokymo metu, ir darbdavio duotais nurodymais.

2. Siekdami šio tikslo, darbuotojai, remdamiesi savo žiniomis, įgytomis profesinio mokymo metu, ir darbdavio duotais nurodymais, privalo:

1. Darbuotojų sveikatos priežiūrai, būtinai dėl darbe pasitaikančios rizikos saugai ir sveikatai, užtikrinti turi būti nustatytos priemonės pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) nacionalinę praktiką.

2. 1 dalyje nurodytos sveikatos priežiūros priemonės turi būti tokios, kad jomis periodiškai galėtų naudotis kiekvienas to norintis darbuotojas.

3. Sveikatos priežiūra gali būti vykdoma kaip nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos dalis.

Ypatingai jautrios rizikos grupės turi būti apsaugotos nuo konkrečių jas veikiančių pavojų.

1. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu pagal Sutarties 118a straipsnį, priima atskiras direktyvas, inter alia, priede nurodytose srityse.

2. Ši ir, nepažeidžiant 17 straipsnyje nurodytos tvarkos dėl techninio pobūdžio pakeitimų, atskiros direktyvos gali būti iš dalies pakeistos Sutarties 118a straipsnyje nustatyta tvarka.

3. Šios direktyvos nuostatos visapusiškai taikomos visoms sritims, nurodytoms atskirose direktyvose, nepažeidžiant griežtesnių ir (arba) specialių nuostatų, pateiktų tose atskirose direktyvose.

1. Priimant 16 straipsnio 1 dalyje numatytų atskirų direktyvų techninio pobūdžio pakeitimus, Komisijai padeda komitetas, kad būtų atsižvelgiama:

Šios priemonės, skirtos neesminėms atskirų direktyvų nuostatoms iš dalies pakeisti, tvirtinamos laikantis 2 dalyje nustatytos reguliavimo procedūros su tikrinimu. Dėl neišvengiamų skubos priežasčių Komisija gali taikyti 3 dalyje nurodytą skubos procedūrą.

2. Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

3. Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1, 2, 4 bei 6 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.

1. Valstybės narės kas penkeri metai Komisijai teikia vieną bendrą šios direktyvos ir atskirų direktyvų, kaip apibrėžta 16 straipsnio 1 dalyje, praktinio įgyvendinimo ataskaitą, nurodydamos socialinių partnerių nuomonę. Ataskaitoje pateikiama įvairių direktyvų praktinio įgyvendinimo aspektų vertinimas ir, jeigu reikia ir yra, duomenys pagal lytį.

2. Ataskaitos struktūrą nustato ir jos turinį patikslinantį klausimyną parengia Komisija kartu su Darbuotojų saugos ir sveikatos patariamuoju komitetu.

Ataskaitą sudaro bendroji dalis, susijusi su šios direktyvos nuostatomis, apimančiomis visoms 1 dalyje nurodytoms direktyvoms taikomus bendruosius principus ir aspektus.

Bendroji dalis papildoma specialiais skyriais, kuriuose nurodoma, kaip taikomi kiekvienos direktyvos pavieniai aspektai, įtraukiant specialius rodiklius, jei tokių yra.

3. Ataskaitos struktūrą kartu su pirmiau nurodytu klausimynu, nurodydama jo turinį, Komisija valstybėms narėms pateikia mažiausiai prieš šešis mėnesius iki ataskaitos laikotarpio pabaigos. Komisijai ataskaita teikiama per dvylika mėnesių nuo joje nurodyto penkerių metų laikotarpio, už kurį pateikiama ši ataskaita, pabaigos.

4. Remdamasi šiomis ataskaitomis, Komisija atlieka atitinkamų direktyvų įgyvendinimo vertinimą, atsižvelgdama į jų svarbą, į susijusius įvairių sričių mokslinius tyrimus bei naujausias mokslines žinias. Komisija, pasibaigus penkerių metų laikotarpiui, per 36 mėnesius informuoja Europos Parlamentą, Tarybą, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą bei Darbuotojų saugos ir sveikatos patariamąjį komitetą apie šio įvertinimo rezultatus ir, jei reikia, apie visas iniciatyvas, kuriomis siekiama pagerinti reguliavimo sistemos veikimą.

1. Valstybės narės įstatymais ir kitais teisės aktais įtvirtina nuostatas, būtinas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis ne vėliau kaip nuo 1992 m. gruodžio 31 d.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų ar priimamų nacionalinės teisės aktų nuostatų tekstus.

		Oficialusis leidinys
		No	page	date
M1	EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1882/2003 2003 m. rugsėjo 29 d.	L 284	1	31.10.2003
►M2	EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2007/30/EB Tekstas svarbus EEE 2007 m. birželio 20 d.	L 165	21	27.6.2007
►M3	EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1137/2008 2008 m. spalio 22 d.	L 311	1	21.11.2008