1

Ieškovas Robert McCoy nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. Regionų komitete ėjo finansų kontrolieriaus, o nuo 2003 m. sausio 1 d. – vidaus auditoriaus pareigas.

2

Eidamas šias pareigas, ieškovas nustatė Regionų komiteto biudžeto valdymo pažeidimų. Jis apie tai pirmiausia pranešė Regionų komiteto administracijai ir generaliniam sekretoriui, o paskui – Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komitetui (toliau – COCOBU); šiame komitete 2003 m. kovo 19 d. perskaitė pranešimą.

3

Įspėta vieno Parlamento nario ir vieno COCOBU nario, Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (toliau – OLAF) atliko tyrimą dėl pažeidimų, apie kuriuos pranešė ieškovas, ir 2003 m. spalio 8 d. parengė tyrimo ataskaitą (toliau – OLAF ataskaita). Vykdydama šį tyrimą, OLAF išklausė ieškovą.

4

OLAF ataskaitoje buvo konstatuota, kad padaryta įvairių Regionų komiteto biudžeto valdymo pažeidimų, ir rekomenduota, be kita ko, pradėti drausminę procedūrą tam tikriems darbuotojams, visų pirma F. ir Y. OLAF taip pat pažymėjo, kad F. įspėjo ieškovą, kad jei šis nesiliaus veikęs taip, tarsi vis dar būtų Regionų komiteto finansų kontrolierius, paprašys ieškovo atžvilgiu pradėti administracinį tyrimą, ir kad ieškovas pajuto augantį savo vadovybės priešiškumą.

5

OLAF ataskaitos išvadose pabrėžiama, kad, ieškovui einant iš pradžių finansų kontrolieriaus, o paskui – vidaus auditoriaus pareigas, Regionų komitetas apskritai mėgino jį „atgrasyti ir destabilizuoti“ ir, regis, nekreipė dėmesio į 1999 m. lapkričio 17 d. Regionų komiteto biuro sprendimo Nr. 294/99 dėl vidaus tyrimų, susijusių su sukčiavimo, korupcijos ir bet kurios kitos neteisėtos veiklos, kuria pažeidžiami Bendrijų interesai, prevencija, vykdymo sąlygų ir tvarkos 2 straipsnio 3 dalį, pagal kurią „generalinio sekretoriato pareigūnai ir tarnautojai jokiu būdu negali būti neteisingai vertinami ar diskriminuojami dėl to, kad pranešė pirmoje ir antroje pastraipose nurodytą informaciją“.

6

2003 m. gruodžio 22 d. COCOBU pateikė pranešimą dėl 2001 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo, kurio VII skyrius susijęs būtent su Regionų komitetu (toliau – COCOBU pranešimas). Remdamasis pirmiausia OLAF ataskaita, COCOBU ne tik „pranešė apie oficialias kliūtis, kurias [Regionų] komiteto administracija sudarė finansų kontrolieriui ar vidaus auditoriui ir jam pavaldiems darbuotojams“, bet ir nurodė, jog „tikisi, kad [Regionų komiteto numatomos] reformos priemonės leis atskleisti sukčiavimą ir pažeidimus nerizikuojant, kaip anksčiau, patirti asmens arba institucijos priekabiavimą“.

7

Atsižvelgdamas į OLAF ataskaitą ir COCOBU pranešimą, Parlamentas, vykdydamas pagal EB 275 ir 276 straipsnius turimus įgaliojimus tvirtinti, kad Sąjungos bendrasis biudžetas įvykdytas, 2004 m. sausio 29 d. priėmė rezoliuciją „su pastabomis, sudarančiomis neatskiriamą sprendimo dėl 2001 finansinių metų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto įvykdymo patvirtinimo dalį – VII skirsnis – Regionų komitetas“. Šios rezoliucijos 14, 22 ir 24 punktuose Parlamentas „[pranešė], iš anksto nespręsdamas dėl procedūros, inicijuotos vidaus auditoriaus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, rezultato, apie oficialias kliūtis, kurios buvo sudarytos [šiam auditoriui] ir jam pavaldiems darbuotojams“, taip pat apie „asmens arba institucijos priekabiavimą“, kurį patyrė ieškovas, ir „[paprašė] Regionų komiteto oficialiai atsiprašyti vidaus auditoriaus“.

8

Ieškovas, išgyvenęs nerimą ir depresiją, taip pat turintis potrauminio streso simptomų, nuo 2004 m. balandžio 28 d. išėjo laikinojo nedarbingumo atostogų. Šios laikinojo nedarbingumo atostogos buvo pratęstos iki 2006 m. gruodžio 31 d., paskui – nuo 2007 m. vasario 22 d. iki 2007 m. birželio 30 d., kai ieškovas buvo oficialiai išleistas į pensiją dėl invalidumo.

9

Konstatavęs, kad per paskutinius trejus metus bendra ieškovo laikinojo nedarbingumo atostogų trukmė viršija 12 mėnesių, Regionų komiteto generalinis sekretorius 2006 m. vasario 22 d. nusprendė pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 59 straipsnio 4 dalį pradėti procedūrą dėl ieškovo invalidumo ir paprašė jo skirti gydytoją, kad būtų galima sudaryti pirmąjį invalidumo komitetą.

10

Pirmasis invalidumo komitetas buvo sudarytas iš gydytojo T., kurį paskyrė Regionų komitetas, gydytojo G., kurį ex officio paskyrė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkas atstovauti ieškovui, ir gydytojo O., kurį bendru sutarimu paskyrė gydytojai T. ir G.

11

2007 m. sausio 1 d. ieškovas vėl pradėjo dirbti. Jis dirbo iki 2007 m. vasario 21 d., t. y. apie šešias savaites, o paskui vėl išėjo laikinojo nedarbingumo atostogų.

12

2007 m. vasario 27 d. ieškovas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį ir Draudimo taisyklių 16 straipsnį Regionų komiteto generaliniam sekretoriui pateikė prašymą pripažinti, kad jo ligos priežastis yra profesinė. Be to, ieškovas pranešė Regionų komiteto generaliniam sekretoriui, jog atsižvelgdamas į tai, kad jau sudarytas invalidumo komitetas jo nedarbingumo klausimui spręsti, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį, jis paprašė šio komiteto išnagrinėti ne tik šį nedarbingumą, bet ir galimą nedarbingumo ryšį su ieškovo profesine veikla.

13

2007 m. balandžio 10 d. raštu Regionų komiteto generalinis sekretorius pranešė ieškovui, kad jo prašymas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį perduotas Europos Bendrijų Komisijai, kaip ad hoc paskyrimų tarnybai dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio taikymo, ir kad jo prašymas, jog šis invalidumo komitetas nuspręstų ir dėl to, ar jo galimo invalidumo priežastis yra profesinė, tinkamai perduotas šiam komitetui.

14

2007 m. gegužės 23 d. įvykusiame susirinkime pirmasis invalidumo komitetas padarė išvadą, kad ieškovui pripažintinas visišku laikytinas nuolatinis invalidumas, dėl kurio jis negali eiti savo pareigų. Vis dėlto dėl invalidumo priežasties pirmasis invalidumo komitetas nurodė neturintis pakankamai informacijos, kad galėtų nuspręsti dėl profesinės invalidumo priežasties, ir turintis palaukti, kol administracija jam pateiks „tikrus įrodymus“, leidžiančius priimti sprendimą šiuo klausimu.

15

2007 m. birželio 11 d. Regionų komiteto biuras pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 53 straipsnį nuo 2007 m. birželio 30 d. oficialiai išleido ieškovą į pensiją dėl invalidumo.

16

2008 m. sausio mėn., vykstant pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį pradėtai procedūrai, Komisijos individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuras (Biuras) nusprendė, kad nėra pagrindo pradėti administracinį tyrimą, nes „bylos medžiagoje yra pakankamai administracinio pobūdžio duomenų, kad [Biuro] gydytojas galėtų atlikti analizę“.

17

2009 m. sausio 9 d. sprendimu Biuras pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, remdamasis medicininėmis ataskaitomis, parengtomis Biuro gydytojo J. arba jo prašymu, t. y. šio gydytojo 2008 m. gegužės 8 d. ataskaita ir 2008 m. lapkričio 20 d. išvada, taip pat 2008 m. rugsėjo 18 d. gydytojo R. ataskaita, pripažino, kad ieškovo liga yra profesinė. Be to, 2008 m. gegužės 8 d. Biuro gydytojo ataskaitoje daromos nuorodos į dar šešias gydytojo V. A. ir kitų ligoninės gydytojų parengtas medicinines ataskaitas, kurias pateikė ieškovas, taip pat į kelis nemedicininius dokumentus, tarp kurių yra šio sprendimo 7 punkte minėta Parlamento rezoliucija. 2008 m. rugsėjo 18 d. gydytojo R. ataskaitoje taip pat buvo remiamasi profesoriaus D. M. 2008 m. rugsėjo 3 d. parengta psichologinio testo išvada.

18

Biuro gydytojas savo 2008 m. gegužės 8 d. ataskaitoje, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, nurodė, jog OLAF nustatė, viena vertus, kad Regionų komitete buvo piktnaudžiavimų ir bandymų atskirti ieškovą, taip trukdant jam tinkamai atlikti finansų kontrolieriaus pareigas, ir, kita vertus, kad būta didelių asmeninių konfliktų tarp ieškovo ir jo vadovybės. Todėl, Biuro gydytojo teigimu, atsižvelgiant į gydytojo Re. pateiktą psichiatro nuomonę reikėjo konstatuoti, be kita ko, „vis dažniau pasitaikantį <...> sindromą, susijusį su kritikuotinais kai kurių Regionų komiteto pareigūnų profesiniais veiksmais“.

19

2008 m. lapkričio 20 d. išvadoje Biuro gydytojas nurodė, kad ieškovas „netgi nebegali vykdyti jokios profesinės veiklos Europos Bendrijose, juo labiau kad jo klinikinė psichikos būklė susijusi su darbe patirtu psichologiniu priekabiavimu ir to nulemtu [„]perdegimu[“] (burnout)“ ir kad „[jam nustatyti] afektiniai psichikos sutrikimai yra tiesioginiu ir neabejotinu priežastiniu ryšiu susiję su [jo] profesine veikla“.

20

2010 m. kovo 2 d. Biuras nusprendė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį nustatyti ieškovui 10 % invalidumo laipsnį dėl ligos, kuri, kaip pripažinta, yra profesinė. Šis sprendimas priimtas remiantis keliomis papildomomis medicininėmis išvadomis, kurių paprašė Biuras: 2009 m. rugpjūčio 12 d. D. pateikta psichologinės ekspertizės išvada, 2009 m. spalio 17 d. gydytojo M. pateikta neuropsichologine išvada, 2009 m. lapkričio 3 d. gydytojo Re. pateikta „psichiatrinio tyrimo ataskaita“ ir 2010 m. vasario 11 d. Biuro gydytojo išvada, kuriose taip pat konstatuojami profesinio pobūdžio konflikto nulemti reakcijos sutrikimai. Atsižvelgdamas į 2009 m. lapkričio 3 d. gydytojo Re. ataskaitą, Biuro gydytojas ieškovo profesinę ligą apibūdino kaip „mišrų nerimo ir depresijos sutrikimą dėl didelio administracinio pobūdžio konflikto, lygiaverčio psichologiniam priekabiavimui“, ir dėl to atsiradusio invalidumo laipsnį įvertino 10 %. Visos šios medicininės išvados ir ataskaitos buvo perduotos pirmajam invalidumo komitetui.

21

Biurui priėmus sprendimą, turėdami prieigą prie medicininės ir administracinės bylos, trys pirmojo invalidumo komiteto nariai susirinko 2010 m. liepos 2 d. Šis pirmasis invalidumo komitetas balsų dauguma – šią išvadą pasirašė tik gydytojai T. ir O. – nusprendė, kad ieškovo invalidumą lėmė ne profesinė liga. Gydytojas G., oficialiai paskirtas atstovauti ieškovui, taip pat 2010 m. liepos 2 d. pasirašė atskirąją išvadą, kurioje nurodė, kad ieškovo invalidumą lėmė profesinė liga.

22

Per 2010 m. rugsėjo 10 d. susirinkimą Regionų komiteto biuras, kaip paskyrimų tarnyba, „patvirtino [šio sprendimo 21 punkte nurodytą gydytojų T. ir O. išvadą], pagal [kurią ieškovo] invalidumą lėmė ne profesinė liga, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio [penktą pastraipą]“.

23

2011 m. sausio 21 d. raštu ieškovas padavė skundą dėl 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo. 2011 m. gegužės 20 d. sprendimu paskyrimų tarnyba šį skundą atmetė.

24

2011 m. rugsėjo 8 d. ieškovas pareiškė ieškinį Europos Sąjungos tarnautojų teisme dėl 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo ir 2011 m. gegužės 20 d. sprendimo atmesti skundą. 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimu McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56) 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimas buvo panaikintas. Tame sprendime ieškovo ieškinys buvo patenkintas motyvuojant tuo, kad pirmojo invalidumo komiteto išvada buvo nepakankamai motyvuota ir šis komitetas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą. Motyvavimo stoka konstatuota dėl aiškaus ryšio tarp pirmojo invalidumo komiteto medicininių išvadų ir išvados dėl invalidumo priežasties nebuvimo (2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 98 punktas). Akivaizdi vertinimo klaida buvo konstatuota dėl to, kad pirmasis invalidumo komitetas patvirtino, jog pripažinimas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, kad liga yra profesinė, šiuo atveju buvo pagrįstas „vien paciento žodžiais“, nors iš bylos medžiagos buvo matyti, kad šis pripažinimas buvo pagrįstas visų pirma keliomis medicininėmis ataskaitomis ir kad nagrinėjamos aplinkybės to nepatvirtino (2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 106–111 punktai).

25

Lygiagrečiai su minėtu ieškiniu ieškovas 2012 m. gruodžio 20 d. Europos Sąjungos tarnautojų teisme pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo (byla F‑156/12, McCoy / Regionų komitetas). Kaip nurodyta šio sprendimo 36 punkte, tame ieškinyje ieškovas kaltino Regionų komitetą netinkamu elgesiu su juo po to, kai Regionų komitete buvo atskleista pažeidimų.

26

Priėmus 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimą McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56), 2013 m. liepos 7 d. rašte Regionų komitetas nusprendė sudaryti antrąjį invalidumo komitetą iš trijų gydytojų.

27

Ieškovas paskyrė jam atstovauti tą patį gydytoją, kuris atstovavo jam pirmajame invalidumo komitete, t. y. gydytoją G., o Regionų komitetas atstovu paskyrė gydytoją M.

28

2013 m. spalio 30 d. raštu Regionų komitetas informavo ieškovą apie tai, kad gydytojai M. ir G. sutarė dėl trečiojo gydytojo, t. y. gydytojo L., pasirinkimo, kad būtų sudarytas antrasis invalidumo komitetas. Regionų komitetas šią informaciją paėmė iš šių gydytojų susirašinėjimo elektroniniais laiškais; šiame susirašinėjime gydytojas G. pirmenybę teikė gydytojui L.

29

2013 m. lapkričio 8 d. ieškovas pareiškė Regionų komitetui, jog nesutinka su tokia išvada. Neatsižvelgdamas į gydytojo G. elektroninį laišką, jis tvirtino, kad šis nedavė sutikimo dėl trečiojo gydytojo pavardės. Be to, jis prašė, kad Regionų komitetas nesiūlytų pavardės, siekiant paskirti antrojo invalidumo komiteto trečiąjį gydytoją, ir paprašė šiuo klausimu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininką.

30

2013 m. lapkričio 26 d. Regionų komitetas išsiuntė ieškovui raštą; jame pranešė, kad neprieštarauja kreipimuisi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininką. Vis dėlto jis pabrėžė, kad toks žingsnis lemia papildomas procedūras, kurios galiausiai pavėlina bylos užbaigimą.

31

Po šio susirašinėjimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkas, į kurį kreipėsi Regionų komitetas, paskyrė trečiąjį gydytoją į antrąjį invalidumo komitetą. Apie tai Regionų komitetas buvo informuotas 2014 m. vasario pabaigoje.

32

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininko paskirtas gydytojas buvo gydytojas H. Taigi antrasis invalidumo komitetas buvo sudarytas iš ieškovo paskirto gydytojo G., Regionų komiteto paskiro gydytojo M. ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininko paskirto gydytojo H.

33

Antrasis invalidumo komitetas pirmą kartą susirinko 2014 m. balandžio 15 d. Po šio susirinkimo gydytojai sutarė dėl antrojo susirinkimo, kad susitiktų su ieškovu. Per antrąjį susirinkimą, kuris vyko 2014 m. gegužės 7 d., ieškovui buvo pateikta klausimų, vėliau gydytojai M. ir H. balsų dauguma nusprendė, kad ieškovo invalidumo priežastis nėra profesinė, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio penktą pastraipą (toliau – 2014 m. gegužės 7 d. išvada), o gydytojas G. padarė išvadą, kad šio invalidumo priežastis yra profesinė.

34

2014 m. lapkričio 10 d. Regionų komiteto medicinos tarnyba išsiuntė gydytojui G. elektroninį laišką su antrojo invalidumo komiteto abiejų susirinkimų protokolais, taip pat ieškovo medicininėje byloje esančių dokumentų sąrašą ir savo dokumentų sąrašą. Šiuos protokolus pasirašė tik gydytojai M. ir H.

35

Tą pačią dieną gydytojai M. ir H. pasirašė apibendrinamąją medicininę ataskaitą, kurioje buvo nurodyti 2014 m. gegužės 7 d. išvados motyvai. 2015 m. kovo 23 d. ši ataskaita buvo išsiųsta gydytojui G. Tą pačią dieną gydytojas M. taip pat pateikė pažymą paskyrimų tarnybai; joje jis nurodė:

„Galiu patvirtinti, kad buvo užtikrinta, jog invalidumo komiteto darbas vyktų tinkamai ir jo išvada būtų tinkamai motyvuota.“

36

2014 m. lapkričio 18 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismas priėmė sprendimą byloje tarp ieškovo ir Regionų komiteto (2014 m. lapkričio 18 d. Sprendimas McCoy / Regionų komitetas, F‑156/12, EU:F:2014:247); jame jis pripažino, kad Regionų komitetas pažeidė jam tenkančią rūpestingumo pareigą ieškovo atžvilgiu. Kaip nurodyta tame sprendime, Regionų komitetas neįrodė, kad toje byloje reikšmingu laikotarpiu, remiantis jam tenkančia rūpestingumo pareiga, jis atsižvelgė į sudėtingus momentus, kuriuos ieškovas ką tik buvo išgyvenęs profesiniu ir moraliniu atžvilgiais, taip pat į poveikį, kurį visa tai galbūt galėjo daryti jo sveikatai ir asmeninei situacijai. Iš minėto sprendimo 128 punkto matyti, kad „atsižvelgiant į 2010 m. kovo 2 d. Biuro sprendimą ir 2010 m. vasario 11 d. Biuro gydytojo išvadą matyti, kad, pirma, nėra jokios abejonės dėl priežastinio ryšio tarp Regionų komiteto elgesio ir patirtos žalos ir, antra, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį skirtas atlyginimas neapima neturtinės žalos, kurią sudaro destabilizavimas, negerbimas, delsimas ir frustracija, kuriuos ieškovas patyrė dėl Regionų komiteto rūpestingumo jo atžvilgiu stokos“. Todėl Regionų komitetas buvo įpareigotas sumokėti ieškovui 20000 EUR sumą.

37

2014 m. lapkričio 19 d. gydytojas G. išsiuntė pastabas antrojo invalidumo komiteto susirinkimų protokolams ir atkreipė gydytojų M. ir H. dėmesį į 2014 m. lapkričio 18 d. Sprendimą McCoy / Regionų komitetas (F‑156/12, EU:F:2014:247). Jis taip pat paprašė, kad antrasis invalidumo komitetas būtų sušauktas iš naujo. Gydytojai M. ir H. pareiškė, kad dar vienas antrojo invalidumo komiteto susirinkimas nereikalingas.

38

Dviem 2014 m. lapkričio 23 ir 30 d. pranešimais (pastarasis, ieškovo teigimu, iš tiesų buvo išsiųstas 2014 m. gruodžio 2 d.), gydytojas G. pateikė savo komentarus 2014 m. gegužės 7 d. protokolui, kuriame yra balsų dauguma (gydytojų M. ir H.) priimta išvada. Juose gydytojas G. išreiškė savo nepritarimą. Jis padarė išvadą, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp profesinės ieškovo situacijos ir jo invalidumo. Gydytojas G. pažymėjo, kad antrasis invalidumo komitetas neįvykdė savo užduoties. Todėl jis paragino komitetą atnaujinti savo darbą.

39

2014 m. lapkričio 26 d. ieškovas išsiuntė raštą Regionų komiteto generaliniam sekretoriui; jame informavo jį apie antrojo invalidumo komiteto išvadą ir paprašė paraginti šį komitetą „atnaujinti savo darbą ir atlikti jį tinkamai“.

40

2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu Regionų komiteto biuras patvirtino 2014 m. gegužės 7 d. išvadą (toliau – ginčijamas sprendimas). Apie šį sprendimą pranešta 2014 m. gruodžio 22 d. raštu (išsiųstas 2015 m. sausio 5 d., gautas 2015 m. sausio 7 d.).

41

2015 m. balandžio 3 d. ieškovas pateikė skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį. Šis skundas buvo atmestas 2015 m. liepos 24 d. sprendimu, apie jį ieškovui pranešta 2015 m. liepos 27 d. (toliau – sprendimas atmesti skundą).

42

Sprendimas atmesti skundą buvo grindžiamas pažyma, kurioje gydytojas M. atsakė į klausimus, kuriuos jam buvo nusiuntusi Regionų komiteto teisės tarnyba rengdama atsakymą į skundą (toliau – 2015 m. gegužės 8 d. pažyma).

43

2015 m. lapkričio 3 d. Tarnautojų teismo kanceliarija gavo ieškovo ieškinį byloje F‑139/15.

44

2016 m. sausio 25 d. Regionų komitetas pateikė Tarnautojų teismo kanceliarijai atsiliepimą į ieškinį.

45

2016 m. vasario 24 d. nuspręsta, kad antrasis pasikeitimas pareiškimais nereikalingas, ir rašytinė procedūra buvo baigta.

46

Pagal 2016 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) 2016/1192 dėl jurisdikcijos perdavimo Bendrajam Teismui kaip pirmajai instancijai spręsti Europos Sąjungos ir jos tarnautojų ginčus (OL L 200, 2016, p. 137) 3 straipsnį ši byla buvo perduota Bendrajam Teismui tos stadijos, kurios ji buvo 2016 m. rugpjūčio 31 d. Ji buvo užregistruota numeriu T‑567/16 ir paskirta devintajai kolegijai.

47

Kadangi Tarnautojų teismas baigti rašytinę proceso dalį nusprendė prieš 2016 m. rugsėjo 1 d., 2016 m. lapkričio 8 d. Bendrasis Teismas pateikė šalims klausimą, kad jos nurodytų, ar pageidauja, jog būtų surengtas teismo posėdis. Šalys į šį klausimą atsakė per nustatytą terminą: ieškovas 2016 m. lapkričio 29 d. informavo Bendrąjį Teismą, kad pageidautų, jog teismo posėdis būtų surengtas, o Regionų komitetas savo 2016 m. gruodžio 7 d. atsakyme paminėjo, kad nemano, jog teismo posėdis būtų reikalingas.

48

2017 m. vasario 23 d. sprendimu ši byla paskirta naujam teisėjui pranešėjui, priklausančiam antrajai kolegijai.

49

Šalys buvo išklausytos per 2017 m. gruodžio 13 d. posėdį.

50

Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

51

Regionų komitetas Bendrojo Teismo prašo:

52

Grįsdamas ieškinį dėl ginčijamo sprendimo ir sprendimo atmesti skundą panaikinimo, ieškovas pateikia aštuonis ieškinio pagrindus: pirmasis grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio pažeidimu, nes trūko antrojo invalidumo komiteto veiklos kontrolės ir pažeistos procedūrinės garantijos, antrasis – pareigos motyvuoti ir profesinės ligos sąvokos pažeidimu, trečiasis – akivaizdžia vertinimo klaida, ketvirtasis – antrojo invalidumo komiteto įgaliojimų pažeidimu, penktasis – rūpestingumo pareigos pažeidimu, šeštasis – SESV 266 straipsnio pažeidimu, septintasis – protingo termino pažeidimu, aštuntasis – kolegialumo pažeidimu. Ieškovas taip pat prašo įpareigoti Regionų komitetą sumokėti 25000 EUR dydžio neturtinės žalos, patirtos dėl Regionų komiteto padarytų pažeidimų, atlyginimą.

53

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją reikalavimai dėl panaikinimo, formaliai pateikti dėl sprendimo atmesti skundą, tuo atveju, jeigu šio sprendimo turinys nebūtų savarankiškas, reiškia, kad į Bendrąjį Teismą kreipiamasi dėl akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas (2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 55 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1989 m. sausio 17 d. Sprendimo Vainker / Parlamentas, 293/87, EU:C:1989:8, 8 punktą).

54

Nagrinėjamu atveju sprendimu atmesti skundą patvirtinamas ginčijamas sprendimas patikslinant pastarąjį pagrindžiančius motyvus. Tokiu atveju reikia nagrinėti būtent asmens nenaudai priimto pirminio akto teisėtumą atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą nurodytus motyvus, nes šie motyvai laikomi sutampančiais su minėto akto motyvais (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 18 d. Sprendimo Buxton / Parlamentas, F‑50/11, EU:F:2012:51, 21 punktą ir 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 56 punktą).

55

Todėl reikalavimai panaikinti sprendimą atmesti skundą neturi savarankiško turinio ir ieškinys laikytinas pareikštu dėl ginčijamo sprendimo, kurio motyvai patikslinti sprendime atmesti skundą (šiuo klausimu žr. 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo Eveillard / Komisija, T‑258/01, 31 ir 32 punktus ir 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 57 punktą).

56

Taip pat konstatuotina, kad ieškinio pirmasis, penktasis ir šeštasis pagrindai iš esmės grindžiami galimu invalidumo komiteto veiklos kontrolės trūkumu skundo stadijoje, t. y. po ginčijamo sprendimo priėmimo. Todėl tuo atveju, jeigu paaiškės, kad jie yra pagrįsti, jie nepateisintų ginčijamo sprendimo panaikinimo. Ieškovo nurodyti pažeidimai, jeigu jie padaryti po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, negali turėti įtakos pačiam invalidumo komiteto nuomonės ir šio sprendimo turiniui. Iš esmės tokie pažeidimai negali pakeisti invalidumo komiteto atlikto vertinimo, ar invalidumo priežastis yra profesinė, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį.

57

Tačiau kadangi ieškovas paprašė atlyginti neturtinę žalą, patirtą ne tik dėl su ginčijamu sprendimu ir aplinkybėmis, kuriomis jis buvo priimtas, susijusių pažeidimų, bet ir dėl pažeidimų, kuriuos lėmė paskyrimų tarnybos kontrolės trūkumas skundo stadijoje, minėtus ieškinio pagrindus reikia išnagrinėti tiek, kiek jie gali turėti įtakos reikalavimui atlyginti žalą. Kaip matyti iš šių svarstymų, Bendrasis Teismas mano, kad prieš nagrinėjant ieškinio pagrindus, į kuriuos gali būti atsižvelgiama tik sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti žalą, yra tikslinga pradėti ieškinio antrojo, trečiojo, ketvirtojo, septintojo ir aštuntojo pagrindų, kurie gali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimą, nagrinėjimu.

58

Pažymėtina, kad nurodomas pareigos motyvuoti pažeidimas ir profesinės ligos sąvokos pažeidimas neturi akivaizdaus tarpusavio ryšio. Tai, ar, pažeisdamas profesinės ligos sąvoką, invalidumo komitetas atsižvelgė į ieškovo ligos istoriją ir dabartinę sveikatos būklę, susiję su galima akivaizdžia vertinimo klaida, o ne su pareigos motyvuoti pažeidimu. Todėl Bendrasis Teismas mano, kad profesinės ligos sąvokos pažeidimas turėtų būti vertinamas nagrinėjant ieškinio trečiąjį pagrindą, grindžiamą akivaizdžia vertinimo klaida, o ne nagrinėjant ieškinio antrąjį pagrindą.

59

Ieškovas mano, kad Regionų komitetas pažeidė jam tenkančią pareigą motyvuoti, nes iš ginčijamo sprendimo ir sprendimo atmesti skundą, kuriais patvirtinta antrojo invalidumo komiteto išvada, negalima suprasti, kodėl šis komitetas balsų dauguma atmetė ankstesnes medicinines ataskaitas ir kokiais įrodymais rėmėsi tvirtindamas (skirtingai nuo turimų medicininių ataskaitų), kad ieškovo invalidumo priežastis nėra profesinė.

60

Šiuo klausimu ieškovas tvirtina, pirma, kad antrasis invalidumo komitetas nepagrįstai išsakė savo poziciją dėl jo darbingumo, nors tai nebuvo svarbu vertinant, ar jo ligos priežastis yra profesinė. Antra, šis komitetas nepagrįstai rėmėsi ieškovo sveikatos būkle 2014 m., nors tai nesusiję su klausimu, ar jis 2007 m. buvo išleistas į pensiją dėl su profesine liga susijusių priežasčių. Trečia, tai, kad ieškovas 2014 m. nevartojo antidepresantų ar trankviliantų, nėra nesuderinama su išlikusia emocine ir psichologinio gniuždymo būkle, kurios priežastis – netinkamas elgesys su juo ankstesniame jo darbe, o tai patvirtina visi medicininiai dokumentai.

61

Be to, ieškovas iš esmės tvirtina, kad antrasis invalidumo komitetas neatsižvelgė į administracinius ir teisinius bylos dokumentus, t. y. į COCOBU ataskaitą ir OLAF ataskaitą. Be to, gydytojo M. atsakymai 2015 m. gegužės 8 d. pažymoje yra prieštaringi ir sunkiai suprantami. Abu gydytojai, kurie vienodai balsavo antrajame invalidumo komitete, taip pat nenurodė motyvų, kodėl buvo atmesta galimybė, kad ieškovo ligos priežastis yra ir jo darbo funkcijų vykdymas.

62

Regionų komitetas ginčija ieškovo argumentus. Jis atkerta, kad nėra prieštaravimo tarp antrojo invalidumo komiteto išvados ir ankstesnių medicininių išvadų, priimtų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį.

63

Regionų komitetas teigia, kad 2014 m. gegužės 7 d. išvadoje, kurią ginčijamame sprendime patvirtino paskyrimų tarnyba, nurodyti įvairūs motyvai, atspindintys antrojo invalidumo komiteto daugumos nuomonę, kurioje konstatuota, kad nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo visiško nedarbingumo ir darbo.

64

Regionų komiteto teigimu, sprendime atmesti skundą nurodyti gydytojo M. pateikti paaiškinimai tiek dėl antrojo invalidumo komiteto darbo metodo, tiek dėl motyvų, paskatinusių jį konstatuoti, kad nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo invalidumo ir jo profesinės veiklos.

65

Dėl argumento, kad antrasis invalidumo komitetas nepakankamai motyvavo savo poziciją, nes priėmė išvadą, prieštaraujančią ankstesnėse medicininėse ir administracinėse ataskaitose esančioms išvadoms, Regionų komitetas teigia, kad šis argumentas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Iš tiesų apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje pateikiama nuoroda į nuomones ir išvadas, esančias ankstesnėse medicininėse ir administracinėse ataskaitose. Regionų komitetas primena, kad šioje ataskaitoje pažymėta, jog kai kuriose medicininėse ataskaitose nurodyta, kad ieškovas gali vėl pradėti dirbti. Be to, ten paminėta, kad ieškovui buvo atliktas „išsamus medicininis patikrinimas“; juo remdamasis antrasis invalidumo komitetas galėjo padaryti išvadas, kad jo invalidumą lėmė ne profesinė liga, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio penktą pastraipą.

66

Be to, apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje antrasis invalidumo komitetas pateikė aiškią nuorodą į tam tikras medicinines ir administracines ataskaitas. Ataskaitoje aiškiai nurodyti motyvai, kodėl nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo situacijos darbe ir jo sveikatos būklės, taip pat motyvai, kodėl šis komitetas nesutinka su ankstesnėse medicininėse išvadose pateiktomis nuomonėmis. Todėl Regionų komitetas primena, kad antrasis invalidumo komitetas atkreipia dėmesį į senus psichinius susirgimus, kurie buvo kliūtis ieškovui grįžti į darbą.

67

Primintina, kad su invalidumo komitetu susijusiomis Pareigūnų tarnybos nuostatų normomis siekiama patikėti medicinos ekspertams atlikti galutinį visų medicininio pobūdžio klausimų įvertinimą, kurio negali atlikti jokia paskyrimų tarnyba, kurią sudaro institucijos viduje dirbantys pareigūnai. Šiomis aplinkybėmis teisminė kontrolė negali apimti pačių medicininių įvertinimų, kurie laikytini galutiniais, jeigu buvo atlikti tinkamai. Tačiau gali būti vykdoma invalidumo komiteto sudarymo, veikimo ir jo priimtų nuomonių teisėtumo teisminė kontrolė. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad Bendrasis Teismas yra kompetentingas spręsti, ar nuomonėje nurodyti motyvai leidžia įvertinti argumentus, kuriais grindžiamos joje pateikiamos išvados, ir ar nuomonėje nustatytas aiškus ryšys tarp joje išdėstytų medicininių teiginių ir atitinkamo invalidumo komiteto padarytų išvadų (žr. 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 78 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

68

Remiantis šia jurisprudencija, pirmiausia konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju 2014 m. gegužės 7 d. išvadoje, kurią ginčijamame sprendime patvirtino paskyrimų tarnyba, be kita ko, yra šie teiginiai:

69

Vis dėlto šie teiginiai nepaaiškina, kaip antrasis invalidumo komitetas priėjo prie šios išvados, nors byloje yra medicininių ir administracinių ataskaitų, kurios patvirtina priešingą išvadą.

70

Šiuo klausimu primintina, kad jei administracija savo atsakyme į skundą pateikė aiškius, su konkrečiu atveju susijusius motyvus savo sprendimui pagrįsti, tokie motyvai laikomi sutampančiais su sprendimo atmesti skundą motyvais ir turi būti laikomi svarbia informacija vertinant šio sprendimo teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / Birkhoff, T‑377/08 P, EU:T:2009:485, 55 ir 56 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

71

Pirma, sprendime atmesti skundą paskyrimų tarnyba tvirtina paprašiusi gydytojo M. „patvirtinti <...>, ar R. McCoy negalėjimas eiti savo darbo pareigų, dabar jau patvirtintas 2007 m. gegužės 23 d. (78 straipsnis), faktiškai nebuvo susijęs, bent iš dalies, su profesine liga („mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas dėl didelio administracinio pobūdžio konflikto, lygiaverčio psichologiniam priekabiavimui“) (žr. 2014 m. lapkričio 18 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑156/12, EU:F:2014:247, 64 punktą), kuri jam buvo pripažinta 2009 m. sausio 9 d. (73 straipsnis) [ir ar ši] išvada [buvo] tinkamai motyvuota medicininėje [apibendrinamojoje] ataskaitoje, kurioje, be kita ko, paaiškinta, kodėl [antrasis] invalidumo komitetas nusprendė atmesti ankstesnes ataskaitas, kurios palankios R. McCoy“.

72

Atsakydamas į šį klausimą, gydytojas M. nurodo, kaip antrasis invalidumo komitetas priėjo prie savo išvados, ir iš esmės pabrėžia:

73

Antra, paskyrimų tarnyba paprašė gydytojo M. „patvirtinti, kad antrojo invalidumo komiteto išvadoje, kad R. McCoy invalidumą, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį, lėmė ne profesinė liga, atsižvelgiama į 2013 m. gegužės 7 d. teismo sprendime nurodytus administracinius dokumentus“. Taigi gydytojas M. iš esmės nurodė, kad „antrasis invalidumo komitetas turėjo visus dokumentus, net jeigu jie aiškiai [nebuvo] įvardyti“, ir kad šie dokumentai buvo pateikti trims antrojo invalidumo komiteto nariams ir jie juos išanalizavo.

74

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, paskyrimų tarnyba sprendime atmesti skundą teigia, kad „įsitikino, jog invalidumo komitetas pasirūpino tuo, kad jo ataskaitoje būtų paaiškintos priežastys, dėl kurių jis nusprendė, kad medicininiu požiūriu nebuvo galima pripažinti (net iš dalies), kad ieškovo invalidumo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnio penktą pastraipą, priežastis yra profesinė, ir kad į visus jo turimus medicininius ir nemedicininius dokumentus šiuo klausimu buvo atsižvelgta, tačiau nebuvo žinoma medicininių motyvų, taigi ir nebuvo galima vertinti, ar jie atitinka 2013 m. gegužės 7 d. Tarnautojų teismo sprendime nustatytus reikalavimus“.

75

Vis dėlto, nepaisant gydytojo M. atsakymų, reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip buvo nustatyta 2013 m. gegužės 7 d. Sprendime McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56), medicininės ir administracinės bylos savo turiniu pagrindžia priešingą išvadą – kad ligos, lėmusios ieškovo invalidumą, priežastis yra profesinė.

76

Šiuo klausimu primintina, kad iš jurisprudencijos matyti, jog kai į invalidumo komitetą kreipiamasi dėl sudėtingų medicininių klausimų, susijusių su priežastiniu ryšiu tarp suinteresuotojo asmens ligos ir jo profesinės veiklos vykdymo institucijoje, šis komitetas, be kita ko, privalo nurodyti bylos medžiagoje esančią informaciją, kuria jis remiasi, ir, jeigu yra visiškai kitos nuomonės, turi nurodyti priežastis, kodėl nukrypsta nuo tam tikrų ankstesnių ir svarbių ataskaitų, palankesnių suinteresuotajam asmeniui (žr. 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 85 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

77

Be to, net jeigu invalidumo komitetas, į kurį kreiptasi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį, gali prieiti prie kitokios išvados nei ta, kurią priėmė medicininė komisija, į kurią kreiptasi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, vis dėlto jis turi paaiškinti motyvus, dėl kurių nukrypo nuo medicininėse ataskaitose pateiktų vertinimų, leidusių pripažinti, kad ligos priežastis yra profesinė, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį, ir šiuos motyvus nurodyti aiškiai ir suprantamai (žr. 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 86 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) arba paskyrimų tarnybai teikiamoje išvadoje, arba apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje, kuri gali būti parengiama vėliau.

78

Primintina, kad medicininių ataskaitų, kurios buvo nagrinėjamos per pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnį pradėtą procedūrą ir kurias antrasis invalidumo komitetas turėjo priimdamas 2014 m. gegužės 7 d. išvadą, buvo bent jau dešimt (būtent 2006 m. sausio 16 d. ligoninės gydytojo ataskaitos, 2006 m. spalio 16 d. profesoriaus D. M. ataskaita, 2006 m. spalio 26 d. gydytojo R. ataskaita, 2008 m. gegužės 8 d. Biuro gydytojo ataskaita, 2008 m. rugsėjo 18 d. gydytojo R. ataskaita, 2008 m. lapkričio 20 d. Biuro gydytojo išvada, 2009 m. rugpjūčio 12 d. gydytojo D. ataskaita, 2009 m. spalio 17 d. profesoriaus M. ataskaita, 2009 m. lapkričio 3 d. gydytojo Re. ataskaita ir 2010 m. vasario 11 d. Biuro gydytojo išvada). Ataskaitose, pavyzdžiui, buvo nurodyta:

79

Dėl šio sprendimo 78 punkte minėtose medicininėse ataskaitose esančių konstatavimų pažymėtina, kad antrasis invalidumo komitetas savo apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje visų pirma patvirtino, kad „„visišku laikytino nuolatinio invalidumo, dėl kurio jis negali eiti savo pareigų, atitinkančių jo lygį“, kaip nurodyta 78 straipsnyje, priežastis nėra „profesinė liga““. Antrasis invalidumo komitetas nurodo, kad prie tokios išvados priėjo atsižvelgęs į medicinines ir administracines bylas, taip pat į šias aplinkybes:

80

Pirma, dėl „išsamaus medicininio patikrinimo“ konstatuotina, kad iš Bendrajam Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, koks konkrečiai tai buvo patikrinimas. Jį gydytojas M. abstrakčiai pamini 2015 m. gegužės 8 d. pažymoje, nurodydamas, kad gydytojas H. parengė ieškovo medicinine byla pagrįstus klausimus, rengiantis 2014 m. gegužės 7 d. susirinkimui. Tačiau iš gydytojo G. ataskaitos matyti, kad antrasis invalidumo komitetas buvo susitikęs su ieškovu tik 15 minučių. Tai reiškia, kad vien iš to, jog vartojama sąvoka „išsamus medicininis patikrinimas“, negalima daryti išvados apie tai, kad toks patikrinimas leido antrajam invalidumo komitetui prieiti prie išvados, prieštaraujančios ankstesnėms medicininėms ataskaitoms, kurios, beje, buvo pagrįstos išsamesniais patikrinimais ir psichologiniais testais. Be to, antrasis invalidumo komitetas nenurodo motyvų, kuriais būtų paaiškinta, kaip ieškovo „išsamus medicininis patikrinimas“ 2014 m. leidžia įvertinti jo sveikatos būklę tuo metu, kai jam buvo pripažintas invalidumas, t. y. prieš septynerius metus.

81

Antra, dėl išvados, kad ieškovas galėjo grįžti į darbą, antrasis invalidumo komitetas cituoja dvi atskirų ataskaitų ištraukas. Pirmoji ištrauka, pagal kurią „Robert McCoy gali grįžti į darbą su sąlyga, kad jam bus skirta tinkama darbo vieta“, figūruoja 2006 m. lapkričio 13 d. gydytojo V. A. ataskaitoje. Antroji ištrauka, pagal kurią „grįžimas prie produktyvaus darbo artimiausiu metu yra esminis“, figūruoja 2006 m. lapkričio 16 d. profesoriaus L. ataskaitoje. Vis dėlto atrodo, kad šioms ataskaitoms trūksta svarbos. Pirma, abiejose ataskaitose, kuriose yra šios ištraukos, daroma išvada, kad ieškovo liga yra profesinė. Antra, citatos naudojamos ištraukus jas iš konteksto. Nors profesorius L. 2006 m. lapkričio mėn. manė, kad grįžimas į darbą yra „esminis“, tai buvo susiję su konkrečiu kontekstu, būtent „pasitikėjimu pačiu savimi ir nuolatiniu R. McCoy būklės gerėjimu“, ir jis neginčijo to, kad ieškovo ligos priežastis yra profesinė. Iš tiesų toje pačioje ataskaitoje nurodyta, kad „ligos priežastis aprašyta gydytojo A rašte ir ligą lėmė įvykiai, susiję su jo kaip finansų kontrolieriaus vaidmeniu Regionų komitete“. Be to, pažymėtina, kad iš to paties gydytojo 2006 m. sausio 16 d. rašto matyti, jog „tikėtina, kad potrauminio streso, nerimo ir depresijos simptomai pasunkės, jeigu netolimoje ateityje R. McCoy turės grįžti į darbo aplinką, nulėmusią dabartinę sveikatos būklę“. Gydytojo V. A. citata taip pat susijusi su gydymo kontekstu, nes gydytojas V. A. siūlė ieškovui ne grįžti į ankstesnę darbo vietą, o tai, kad jis galėtų vėl pradėti dirbti su sąlyga, kad šis darbas būtų tinkamas.

82

Trečia, konstatuotina, kad šios dvi ištraukos yra iš 2006 m. lapkričio mėn. dokumentų ir kad gydytojas V. A. ieškovą nedarbingumo atostogų išleido 2007 m. vasario mėn., praėjus tik šešioms savaitėms po to, kai šis grįžo į darbą. Taigi faktinės aplinkybės rodo, kad net jeigu šie du gydytojai manė, jog ieškovas gali grįžti į darbą 2006 m. lapkričio mėn., bent jau vienas iš jų 2007 m. vasario mėn. pakeitė nuomonę. Be to, pažymėtina, kad 2007 m. gegužės 23 d. išvadoje dėl invalidumo pirmasis invalidumo komitetas deklaravo, kad ieškovui pripažintinas visišku laikytinas nuolatinis invalidumas, dėl kurio jis negali eiti savo pareigų.

83

Trečia, dėl paciento senų psichikos problemų konstatuotina, kad tokia pozicija buvo išreikšta nesivadovaujant jokia analize ar išvada ir jos bet kuriuo atveju nepakanka norint paaiškinti, dėl kokių motyvų daug medicininių patikrinimų ir įrodymų, figūruojančių medicininėse ir administracinėse ataskaitose, negalėjo visiškai arba iš dalies patvirtinti, kad ieškovo invalidumo priežastis yra profesinė. Apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje paminėtas per didelis psichotropinių medžiagų ir alkoholio vartojimas ilgą laiką, taip pat įvairūs su darbu nesusiję veiksniai, būtent įtempti santykiai šeimoje su depresijos laikotarpiais praeityje ir asmenybės sutrikimai. Vis dėlto šios faktinės aplinkybės yra ankstesnės už įvykius, susijusius su ieškovo, jam einant savo pareigas, patirta įtampa ir priekabiavimu, ir nesutrukdė medicininės bylos ataskaitas surašiusiems gydytojams prieiti prie išvados, kad ieškovo nerimo ir depresijos būklės ir „perdegimo“ („burnout“) priežastis buvo jo profesinė situacija.

84

Be to, jei šią išvadą apie problemas reikėtų suprasti kaip reiškiančią, kad ieškovas sirgo dar prieš pradėdamas eiti vidaus auditoriaus pareigas, vien šio teiginio nepakaktų, kad nagrinėjant jo invalidumo priežastį nebūtų atsižvelgta į profesinę ligos priežastį, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį, nes profesinė liga gali būti ankstesnės ligos, kurios priežastis kita, paūmėjimas.

85

Tiesa, antrasis invalidumo komitetas cituoja bylos medžiagos ištraukas, bet aiškiai ir suprantamai nepaaiškina priežasčių, dėl kurių nukrypsta nuo ankstesnių ir svarbių ataskaitų, palankesnių suinteresuotajam asmeniui (žr. 76 ir 77 punktuose nurodytą jurisprudenciją). Antrasis invalidumo komitetas apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje tik pamini, kad, jo nuomone, „<...> 2010 m. [vasario] 11 d. gydytojo J. ataskaitoje paminėtas „mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas dėl didelio administracinio pobūdžio konflikto, lygiaverčio psichologiniam priekabiavimui“, dėl kurio buvo pripažintas „nuolatinis 10 % invalidumas“, nes, „vadovaujantis teisės aktais, tęsiasi reakcinio pobūdžio mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, kurį lydi emociniai ir kognityviniai sunkumai,“ negalėjo prisidėti prie visišku laikytino nuolatinio paciento invalidumo“, ir tai daro nepateikdamas papildomų paaiškinimų.

86

Be to, antrasis invalidumo komitetas nurodo, jog „jam žinoma, kad minėtoje gydytojo J. ataskaitoje nurodyta, jog „R. McCoy nebegali vykdyti jokios profesinės veiklos[, bet], priešingai, reikia pripažinti, kad suinteresuotasis asmuo, nepaisant savo amžiaus, dar puikiai gali vykdyti profesinę veiklą privačiame gyvenime““. Vis dėlto jis tik nurodė, kad „nesutinka su šia išvada, remdamasis savo atliktu išsamiu medicininiu patikrinimu“, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip šis išsamus patikrinimas leido prieiti prie priešingos išvados.

87

Tiesa, net jeigu invalidumo komitetas yra saistomas didesnės pareigos motyvuoti norint nukrypti nuo ankstesnių medicininių ataskaitų, iš jo negali būti reikalaujama pateikti išsamių ir konkrečių kiekvienos ataskaitos motyvų. Vis dėlto jis privalo aiškiai ir suprantamai pateikti motyvus, dėl kurių nukrypsta nuo šių nuomonių. Tačiau nagrinėjamu atveju antrasis invalidumo komitetas tik abstrakčiais ir neapibrėžtais žodžiais bandė paaiškinti, kodėl nukrypo nuo ankstesnių medicininių ataskaitų. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nepakanka tik nurodyti, kaip padarė gydytojas M. 2015 m. gegužės 8 d. pažymoje, kad „invalidumo komitetas turėjo visus dokumentus, net jeigu jie aiškiai nebuvo įvardyti“. Tai negali būti aiškus ir suprantamas būdas paaiškinti, kodėl antrasis invalidumo komitetas nukrypo nuo ieškovui palankių medicininių ir administracinių ataskaitų. Be to, antrasis invalidumo komitetas pakomentavo tik du medicininėje byloje esančius sakinius, nors joje yra mažiausiai dešimt medicininių ataskaitų.

88

Galiausiai iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, antrasis invalidumo komitetas nepateikė pakankamai paaiškinimų dėl motyvų, kuriais remdamasis jis nukrypo nuo ankstesnių medicininių ataskaitų, aiškiai patvirtinančių profesinę ieškovo ligos priežastį, ir, antra, jis taip pat nepakankamai paaiškino, dėl kokių motyvų ieškovo invalidumo priežastis negali būti profesinė. Antrasis invalidumo komitetas būtent nepateikė pakankamo paaiškinimo, kodėl nenagrinėjo iš administracinės bylos išplaukiančių faktinių aplinkybių galimo poveikio ieškovo sveikatos būklei, nors minėtoje byloje aiškiai pažymėta, kad būta didelio profesinio konflikto ir „priekabiavimo“ prie ieškovo. Šis nepakankamas motyvavimas turi įtakos išvadai, kuri buvo perduota paskyrimų tarnybai, ir ginčijamam sprendimui, todėl šį ieškinio pagrindą reikia laikyti pagrįstu.

89

Primintina, kad, kaip nurodyta 58 punkte, Bendrasis Teismas mano, kad profesinės ligos sąvokos pažeidimas turėtų būti vertinamas nagrinėjant ieškinio trečiąjį pagrindą, grindžiamą akivaizdžia vertinimo klaida.

90

Ieškovas teigia, kad antrasis invalidumo komitetas įvertino tik dabartinę jo sveikatos būklę, tačiau netyrė jo ligos priežasties. Tai matyti visų pirma iš klausimų, kuriuos per 2014 m. gegužės 7 d. susirinkimą pateikė gydytojai M. ir H. Iš to matyti, kad išvada, jog nėra argumentų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp nedarbingumo ir profesinio streso veiksnio, padaryta dėl akivaizdžios vertinimo klaidos. Grįsdamas savo argumentus, ieškovas nurodo įvairių medicininių ataskaitų ištraukas, kuriose konstatuota, kad jo nedarbingumo priežastis yra spaudimas, kurį jis patyrė darbe.

91

Be to, ieškovo nuomone, jeigu antrasis invalidumo komitetas manė, jog jo nedarbingumo priežastis yra per didelis alkoholio vartojimas, jis privalėjo turėti tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovas pažymi, kad byloje šiuo klausimu nieko nėra. Visų pirma byloje nėra jokios informacijos, galinčios įrodyti kokį nors – juo labiau per didelį – alkoholio vartojimą. Ieškovo teigimu, antrajam invalidumo komitetui būtų pakakę paprašyti kraujo analizių, kurios jam buvo atliktos iki 2000 m., rezultatų, o tai, beje, būtų įrodę, kad jis nevartoja alkoholio.

92

Todėl, kadangi antrasis invalidumo komitetas balsų dauguma invalidumo priežastį sieja su veiksniais, nesusijusiais su darbu, tai, ar šių su darbu nesusijusių veiksnių egzistavimas gali būti laikomas invalidumo priežastimi, be to, vienintele, nėra medicininis vertinimas – priešingai, nei paskyrimų tarnyba tvirtino sprendime atmesti skundą.

93

Ieškovas taip pat tvirtina, kad nagrinėdamas tik dabartinę jo sveikatos būklę ir jo sveikatos būklę iki įvykių, kurie nagrinėjami OLAF ataskaitoje, antrasis invalidumo komitetas, neišreikšdamas savo pozicijos dėl jo sveikatos būklės pablogėjimo dėl jo profesinės situacijos, pažeidžia profesinės ligos sąvoką.

94

Regionų komitetas ginčija ieškovo argumentus. Jo nuomone, paskyrimų tarnyba iš tiesų kontroliavo tikrindama ir vertindama, ar antrasis invalidumo komitetas įsitikino, kad turi visą informaciją, būtiną jo užduočiai atlikti, ir ar buvo tinkamai informuotas apie reikalavimus, išplaukiančius iš 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56) vykdymo.

95

Be to, Regionų komiteto teigimu, ieškovas nepagrįstai teigia, kad antrasis invalidumo komitetas atsižvelgė tik į dabartinę jo sveikatos būklę. Iš tiesų tai, kad jo invalidumo priežastis nėra profesinė, konstatuota tik po to, kai buvo išnagrinėta medicininės ir administracinės ieškovo bylos medžiaga, atsižvelgiant į jo ligos istoriją ir ankstesnes psichikos ligas, taip pat į dabartinę medicininę jo situaciją ir į ieškovo paaiškinimus.

96

Galiausiai Regionų komitetas pažymi, kad atsižvelgimas į dabartinę ieškovo būklę siekiant įvertinti galimai profesinę jo invalidumo priežastį yra būtent medicininis vertinimas, kurio kontrolės dėl šios priežasties Bendrasis Teismas nevykdo. Tas pats pasakytina apie su darbu nesusijusius invalidumo veiksnius.

97

Primintina, kad atsižvelgiant į ribotą teisminę kontrolę, kurią turi atlikti Bendrasis Teismas, kai kalbama apie būtent medicininius vertinimus, negalima pritarti kritikai, grindžiamai invalidumo komiteto nuomonėje padaryta akivaizdžia vertinimo klaida (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

98

Vis dėlto, kaip ir tuo atveju, kai kontrolė vykdoma tose srityse, kuriose atliekami sudėtingi vertinimai, visų pirma bylose, kuriose yra daug informacijos, kaip antai ekspertų išvadų, nuomonių ar konsultacijų, Sąjungos teismas, į kurį kreiptasi su prašymu patikrinti invalidumo komiteto sprendimą arba tokiu sprendimu pagrįstą paskyrimų tarnybos sprendimą, turi, be kita ko, patikrinti ne tik pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (pagal analogiją žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 54 punktą).

99

Sąjungos teismas turi visų pirma atlikti teisėtumo kontrolę, kuri jam tenka nagrinėjant įrodymus, kuriuos ieškovas pateikė grįsdamas nurodytus ieškinio pagrindus, ir ši kontrolė negali būti apribota diskrecija, kurią turi invalidumo komitetas arba paskyrimų tarnyba, pasirinkdami atsižvelgtiną ar atmestiną informaciją tam, kad pagrįstų savo sprendimą. Šiomis aplinkybėmis ribota teisminė kontrolė, kiek tai susiję su pačiais medicininiais vertinimais, negali kliudyti Sąjungos teismui patikrinti, ar invalidumo komitetas atsižvelgė į visą informaciją, kuri, kaip paaiškėjo, yra akivaizdžiai svarbi atsižvelgiant į jam patikėtą užduotį.

100

Nagrinėjamu atveju, kaip primena Regionų komitetas, iš apibendrinamosios medicininės ataskaitos matyti, kad antrasis invalidumo komitetas tam, kad konstatuotų, jog ieškovo invalidumo priežastis nėra profesinė, išnagrinėjo medicininės ir administracinės ieškovo bylos medžiagą ir pasirėmė jo su darbu nesusijusių ir psichinių ligų istorija, taip pat dabartine medicinine jo situacija ir ieškovo paaiškinimais. Tai patvirtina faktą, kad antrasis invalidumo komitetas, kaip teigia ieškovas, pasirėmė tik jo su darbu nesusijusių ir psichinių ligų istorija ir jo sveikatos būkle 2014 m. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad antrasis invalidumo komitetas aiškiai remiasi ankstesniais psichiniais susirgimais ir kitais su darbu nesusijusiais veiksniais, kaip antai per dideliu psichotropinių medžiagų ir alkoholio vartojimu, kurie matyti iš medicininės bylos medžiagos, o sudėtinga profesinė ieškovo situacija taip pat matyti iš medicininės ir administracinės bylos medžiagos, bet paminėta tik labai bendrai ir atmesta be paaiškinimų (žr. šio sprendimo 79–81 punktus). Jeigu antrasis invalidumo komitetas būtų išnagrinėjęs galimą ieškovo profesinės situacijos ir sveikatos ryšį, bent jau apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje būtų pateikti tokie pat platūs svarstymai, kokie pateikti dėl jo ankstesnių psichologinių susirgimų ir jo sveikatos būklės 2014 m. Nagrinėjamu atveju paprasčiausiai nurodoma, kad antrasis invalidumo komitetas atsižvelgė į medicininės ir administracinės bylos medžiagą, ir nepateikiama kitų paaiškinimų.

101

Šiuo klausimu konstatuotina, kad iš Bendrajam Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog net jeigu ieškovas praeityje turėjo sveikatos problemų, pradėdamas dirbti Regionų komitete jų neturėjo. Tačiau laikotarpiu, kai dirbo Regionų komitete, jis patyrė psichologinį priekabiavimą ir spaudimą darbe ir tuo laikotarpiu, ir netrukus po to turėjo sveikatos problemų. Atrodo, kad antrasis invalidumo komitetas nenagrinėjo šių faktinių aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju vis dėlto yra labai svarbios.

102

Taigi, kadangi antrojo invalidumo komiteto veiklos tikslas buvo įrodyti arba atmesti ieškovo profesinės situacijos ir invalidumo ryšį, reikia nuspręsti, kad šis komitetas, nepažeisdamas profesinės ligos sąvokos ir taip nepadarydamas savo apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje akivaizdžios vertinimo klaidos, negalėjo nurodyti, kad remiasi tik jo psichinių ir su darbu nesusijusių ligų istorija ir jo sveikatos būkle 2014 m. Taip yra visų pirma dėl to, kad administracinėje byloje buvo nurodyta, jog dirbdamas ieškovas patyrė priekabiavimą ir spaudimą. Šiuo klausimu svarbu priminti, kad esant sudėtingoms situacijoms, kai yra keletas pareigūno ligos priežasčių (profesinės ir neprofesinės, fizinės ar psichinės), kurių kiekviena turėjo įtakos šiai ligai, medicinos komitetas turi nustatyti, ar pareigų vykdymas Sąjungos institucijose yra tiesiogiai susijęs su pareigūno liga, pavyzdžiui, yra šią ligą sukėlęs veiksnys. Tokiais atvejais tam, kad liga būtų pripažinta profesine, nereikalaujama, kad vienintelė, pagrindinė, vyraujanti arba dominuojanti priežastis būtų pareigų vykdymas (2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo AE / Komisija, F‑79/09, EU:F:2010:99, 83 punktas).

103

Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad ieškinio trečiąjį pagrindą, grindžiamą akivaizdžia vertinimo klaida ir profesinės ligos sąvokos pažeidimu, reikia priimti kaip pagrįstą.

104

Ieškovas iš esmės teigia, kad, nagrinėdamas jo sveikatos būklę 2014 m., antrasis invalidumo komitetas pažeidė jam suteiktus įgaliojimus – įvertinti, ar tuo metu, kai 2007 m. jam buvo pripažintas invalidumas, jis sirgo profesine liga.

105

Regionų komitetas mano, kad antrasis invalidumo komitetas savo užduotį įvykdė. Jo manymu, šis komitetas dirbdamas padarė medicininio pobūdžio išvadas, o tai, kad jis pasirėmė, be kita ko, 2014 m. gegužės 7 d. atliktu ieškovo ir jo ligos istorijos „išsamiu medicininiu patikrinimu“, nėra jam suteiktų įgaliojimų pažeidimas. Regionų komiteto teigimu, šiuo klausimu galima tik atmesti ieškovo argumentą, kad antrasis invalidumo komitetas „turėjo išsakyti savo poziciją atgaline data 2007 m.“, nes tai reikštų, kad paneigiama šio komiteto teisė 2014 m. atlikti kokį nors „išsamų medicininį patikrinimą“ ir pateikti visos bylos medžiagos medicininį vertinimą.

106

Primintina, kad antrasis invalidumo komitetas, naudodamasis jam suteiktais įgaliojimais, turėjo pateikti medicininius vertinimus dėl to, ar ieškovo invalidumo priežastis yra profesinė. Taigi šis invalidumo komitetas turėjo nustatyti, ar medicininiu požiūriu ieškovo invalidumą lėmė profesinė liga, atsiradusi dėl jo darbo sąlygų tuo metu, kai jis ėjo pareigas Regionų komitete (šiuo klausimu žr. 1987 m. sausio 21 d. Sprendimo Rienzi / Komisija, 76/84, EU:C:1987:17, 9 ir 12 punktus).

107

Jeigu ieškinio ketvirtąjį pagrindą būtų galima suprasti kaip grindžiamą tuo, kad antrasis invalidumo komitetas, nagrinėdamas ieškovo invalidumo priežastis, nepaisė jam suteiktų įgaliojimų sąlygų, primintina, kad šis komitetas, naudodamasis jam suteiktais įgaliojimais, turėjo pateikti medicininius, o ne teisinius vertinimus, ar invalidumo priežastis yra profesinė. Taigi jis turėjo nustatyti, ar medicininiu požiūriu ieškovo invalidumą lėmė profesinė liga, atsiradusi dėl jo darbo sąlygų (šiuo klausimu žr. 1987 m. sausio 21 d. Sprendimo Rienzi / Komisija, 76/84, EU:C:1987:17, 9 ir 12 punktus).

108

Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad invalidumo komitetas, aiškinant siaurai, atliko jam patikėtą užduotį, nes 2014 m. gegužės 7 d. išvadoje patvirtino, kad medicininiu požiūriu ieškovo invalidumą „lėmė ne profesinė liga“.

109

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškinio ketvirtasis pagrindas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

110

Ieškovas mano, kad, atsižvelgiant į trukmę, 19 mėnesių laikotarpis, praėjęs nuo 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56) paskelbimo iki antrojo invalidumo komiteto veiklos pabaigos 2014 m. lapkričio 10 d., leidžia konstatuoti, kad buvo pažeistas protingas terminas. Ieškovas kaltina Regionų komitetą, kad šis antrąjį invalidumo komitetą sudarė tik nuo 2014 m. vasario 14 d. Jis taip pat tvirtina, kad šis komitetas nesusirinko iki 2014 m. balandžio 15 d. ir gegužės 7 d. Be to, ieškovas kaltina gydytoją H. tuo, kad šis laukė iki 2014 m. lapkričio 10 d., kad išsiųstų pasirašytus protokolus savo atstovui gydytojui G. Jis taip pat tvirtina, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2014 m. gruodžio 2 d., tačiau jam apie tai buvo pranešta tik 2014 m. gruodžio 22 d. raštu, kuris paštu buvo išsiųstas 2015 m. sausio 5 d.

111

Ieškovo nuomone, sprendime atmesti skundą pateikti paskyrimų tarnybos paaiškinimai, kad vienas iš dokumentų buvo neteisėtai pakeistas, nepateisina vėlavimo išsiųsti protokolus.

112

Regionų komitetas ginčija ieškovo argumentus.

113

Primintina, kad pareiga laikytis protingo termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi turi užtikrinti Sąjungos teismas ir kuris įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje kaip teisės į gerą administravimą sudedamoji dalis (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑86/11, EU:F:2013:56, 135 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

114

Tačiau protingo termino laikymosi principo pažeidimas – darant prielaidą, kad jis nustatytas, – nepateisina ginčijamo sprendimo panaikinimo dėl procedūros pažeidimo. Galima pernelyg ilga ieškovo pateikto prašymo dėl ligos pripažinimo profesine pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį nagrinėjimo trukmė iš esmės negali turėti įtakos nei invalidumo komiteto nuomonės, nei ginčijamo sprendimo turiniui. Dėl tokios trukmės negali (išskyrus ypatingą situaciją) pasikeisti invalidumo komiteto pateiktas invalidumo profesinės priežasties vertinimas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį (2009 m. spalio 21 d. Sprendimo V / Komisija, F‑33/08, EU:F:2009:141, 210 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2006 m. balandžio 11 d. Sprendimo Angeletti / Komisija, T‑394/03, EU:T:2006:111, 163 punktą). Nors medicininės procedūros trukmė gali turėti reikšmės ligos sunkumo ir pasekmių vertinimui, taip pat lemti sudėtingesnį jos priežasčių tyrimą (2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo AE / Komisija, F‑79/09, EU:F:2010:99, 102 punktas), nagrinėjamu atveju nėra nei įrodyta, nei netgi teigiama, kad per ilga procedūros trukmė turėjo įtakos su esme susijusiems dalykams, į kuriuos atsižvelgdamas antrasis invalidumo komitetas priėmė savo išvadą. Taigi per ilga procedūros trukmė – darant prielaidą, kad tai įrodyta, – negali turėti įtakos šio komiteto išvados teisėtumui, taigi ir ginčijamo sprendimo teisėtumui.

115

Be to, konstatuotina, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad Regionų komitetas delsė 19 mėnesių, ir priskiria jam atsakomybę už protingo termino pažeidimą. Priešingai, nei tvirtina ieškovas, būtent jo prašymu Regionų komitetas paprašė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininko paskirti trečiąjį gydytoją. Apie gydytojo H. paskyrimą Regionų komitetas buvo informuotas tik 2014 m. vasario mėnesį. Be to, iš gydytojų M. ir G. susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, kad pastarasis 2013 m. rugsėjo 19 d. pareiškė, jog pirmenybę teikia gydytojui L., kurį pasiūlė gydytojas M. Ieškovas tik 2013 m. lapkričio 8 d. informavo Regionų komitetą apie tai, kad nei jis pats, nei gydytojas G. neišreiškė pritarimo dėl gydytojo L. paskyrimo. Taigi konstatuotina, kad ieškovas pats prisidėjo prie vėlavimo, kuris susidarė dėl to, kad vieną iš gydytojų paskyrė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkas.

116

Todėl ieškinio septintąjį pagrindą, grindžiamą protingo termino nesilaikymu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

117

Ieškovas tvirtina, jog tai, kad paskyrimų tarnyba apklausė tik gydytoją M., kuris kalbėjo tik su gydytoju H., o gydytojas G. nebuvo informuotas, yra kolegialumo principo pažeidimas.

118

Darydamas nuorodą į 2014 m. balandžio 15 d. ir gegužės 7 d. antrojo invalidumo komiteto susirinkimus ir į vėliau vykusį susirašinėjimą, Regionų komitetas mano, kad kiekvienas antrojo invalidumo komiteto narys turėjo galimybę tinkamai pareikšti savo požiūrį ir dėl to šis principas nebuvo pažeistas. Regionų komitetas taip pat primena, kad faktinės aplinkybės nagrinėjamu atveju labai panašios į faktines aplinkybes byloje, kurioje buvo priimtas 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimas McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56), kuriame buvo nuspręsta, kad kolegialumo principas nebuvo pažeistas.

119

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad invalidumo komitetas turi veikti kolegialiai ir kiekvienas jo narys turi turėti galimybę laisvai pareikšti savo nuomonę (šiuo klausimu žr. 1990 m. lapkričio 22 d. Sprendimo V. / Parlamentas, T‑54/89, EU:T:1990:71, 34 punktą ir 2003 m. vasario 27 d. Sprendimo Camacho‑Fernandes / Komisija, T‑20/00, EU:T:2003:47, 45 ir paskesnius punktus).

120

Nagrinėjamu atveju manytina, kad ieškovo nurodytas principas nebuvo pažeistas. Antrasis invalidumo komitetas susirinko du kartus – 2014 m. balandžio 15 d. ir gegužės 7 d. Per šiuos susirinkimus, susipažinęs su visa ieškovo medicininės ir administracinės bylos medžiaga, kiekvienas gydytojas galėjo pareikšti savo nuomonę ir žodžiu, ir raštu. Gydytojai M. ir H. pateikė pasirašytą išvadą, o gydytojas G. galėjo pateikti kitokią išvadą. Be to, šie trys gydytojai turėjo galimybę parengti ataskaitą; ji vėliau buvo pridėta prie medicininės bylos. Todėl ieškinio pagrindą, grindžiamą tuo, kad antrasis invalidumo komitetas pažeidė kolegialumo principą, reikia atmesti.

121

Vadinasi, ieškinio aštuntąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

122

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad ieškinio ketvirtąjį, septintąjį ir aštuntąjį pagrindus reikia atmesti kaip nepagrįstus. Vis dėlto, kadangi ieškinio antrasis pagrindas, grindžiamas motyvavimo stoka, ir ieškinio trečiasis pagrindas, grindžiamas akivaizdžia vertinimo klaida ir profesinės ligos sąvokos pažeidimu, priimti kaip pagrįsti, jais remiantis reikia panaikinti ginčijamą sprendimą.

123

Kaip nurodyta šio sprendimo 56 ir 57 punktuose, ieškinio pirmasis, penktasis ir šeštasis pagrindai negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Vis dėlto į šiuose ieškinio pagrinduose nurodytus pažeidimus turi būti atsižvelgta nagrinėjant prašymą atlyginti žalą.

124

Ieškovas pateikia iš esmės tris kaltinimus, kuriais siekiama įrodyti, kad paskyrimų tarnyba neįvykdė jai tenkančios pareigos kontroliuoti antrojo invalidumo komiteto veiklą. Pirma, jo teigimu, paskyrimų tarnyba padarė klaidą, kai atsisakė susipažinti su ieškovo medicinine byla, nors jai buvo pasiūlyta tą padaryti. Antra, ji padarė klaidą, kai dėl antrojo invalidumo komiteto veiklos teisėtumo, siekdama įsitikinti, kad ši veikla buvo vykdoma teisėtai, apklausė tik gydytoją M. (žr. šio sprendimo 42 punktą). Ieškovo teigimu, toks žingsnis reikštų, kad paskyrimų tarnyba atleidžiama nuo kontrolės, kurią privalo vykdyti, ir ši kontrolė praranda bet kokį praktinį veiksmingumą. Trečia, ieškovas tvirtina, kad paskyrimų tarnyba pažeidė procedūrines garantijas, nes, siekdama atsakyti į klausimus, susijusius su antrojo invalidumo komiteto veiklos teisėtumo kontrole, apklausė tik Regionų komiteto paskirtą gydytoją, o tai pažeidžia, be kita ko, nešališkumo principą.

125

Regionų komitetas ginčija ieškovo argumentus.

126

Dėl pirmojo kaltinimo Regionų komitetas nurodo, kad paskyrimų tarnybos vykdoma kontrolė yra ribota ir kad ši ją vykdė tinkamai, pagal taikytinas taisykles.

127

Regionų komitetas daro nuorodą į dokumentą „Invalidumo komiteto procedūrų vadovas“ ir primena, kad jo IV antraštinėje dalyje „Invalidumo komiteto veikimas“ įtvirtintas invalidumo komiteto nepriklausomumas ir veiklos konfidencialumas. Tai reiškia, kad paskyrimų tarnyba negali susipažinti su darbiniuose dokumentuose esančia informacija ir tam, kad priimtų savo sprendimą, turi tik antrojo invalidumo komiteto išvadą, nes šioje išvadoje nėra jokios medicininio pobūdžio informacijos.

128

Regionų komitetas taip pat teigia, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovas, paskyrimų tarnyba neprivalėjo susipažinti su medicinine byla. Ieškovas galbūt turėtų paskyrimų tarnybai aiškiai nurodyti medicininės bylos informaciją, kuri būtų išnagrinėta nagrinėjant jo skundą, paaiškindamas ryšius, kurie, jo manymu, egzistuoja su jo skunde nurodytais kaltinimais.

129

Be to, ieškovo raginimas paskyrimų tarnybai susipažinti su medicinine byla buvo pateiktas pateikus skundą.

130

Regionų komitetas taip pat priminė, kad patys medicininiai vertinimai per apeliacines procedūras negali būti ginčijami. Dėl ribotos paskyrimų tarnybos vykdomos kontrolės šiuo klausimu ji turėtų tik teisingai įvertinti faktines aplinkybes ir užtikrinti tikslų teisės normų, taikytinų invalidumo komiteto veiklai, taikymą.

131

Todėl Regionų komitetas mano, kad paskyrimų tarnyba negali būti kaltinama tuo, jog neteisingai įvertino faktines aplinkybes arba pažeidė taikytinas teisės normas.

132

Kiek tai susiję su antruoju kaltinimu, Regionų komiteto nuomonė yra tokia, kad jis, apklausdamas gydytoją M., laikėsi taisyklių. Regionų komitetas tvirtina, kad, nusprendusi surinkti informaciją, kurios reikia nagrinėjant skundą pagal klausimyną, paskyrimų tarnyba pasirinko mažiausiai intervencinį kelią tam, kad nepažeistų antrojo invalidumo komiteto veiklos konfidencialumo, informacijos apie paciento sveikatą konfidencialumo ir jautrių asmens duomenų apsaugos.

133

Dėl trečiojo kaltinimo, kad apklausdama tik institucijos paskirtą gydytoją paskyrimų tarnyba padarė klaidą, Regionų komitetas teigia, kad paskyrimų tarnybos pateikti klausimai buvo pakankamai neutralūs ir tikslūs, siekiant iš šio gydytojo gauti objektyvius atsakymus. Be to, Regionų komitetas dėl gydytojo M. profesiją reglamentuojančių profesinės etikos taisyklių tik primena, jog atrodo mažai tikėtina, kad šis gydytojas pažeidė savo pareigą veikti nepriklausomai. Todėl tai, kad gydytojo M. buvo paprašyta atsakyti į kontrolinius klausimus, nepažeidžia nešališkumo principo. Toks teiginys reikštų, kad abejojama paskyrimų tarnybos nešališkumu, kai jai pateikiamas skundas.

134

Be to, Regionų komitetas teigia, kad antrojo invalidumo komiteto sudėtyje buvę trys gydytojai buvo paskirti pagal galiojančias taisykles ir turėjo galimybę išreikšti savo nuomonę per 2014 m. balandžio 15 d. ir gegužės 7 d. susirinkimus; jie iš tiesų tą ir padarė. Regionų komiteto teigimu, gydytojas M. buvo apklaustas tik po to, kai antrasis invalidumo komitetas užbaigė savo veiklą ir buvo pateiktas skundas, kuriame ieškovas, galbūt padedamas savo gydytojo, galėjo suformuluoti savo kaltinimus.

135

Pirmiausia dėl kaltinimo, kad, atsisakydama susipažinti su medicinine byla, paskyrimų tarnyba nepakankamai kontroliavo antrojo invalidumo komiteto veiklą, visų pirma reikia konstatuoti (kaip tai padarė Regionų komitetas), kad net jeigu ieškovas būtų išslaptinęs su invalidumo komiteto veikla susijusią informaciją, jis privalėjo paskyrimų tarnybai aiškiai nurodyti medicininės bylos informaciją, kuri turėtų būti išnagrinėta nagrinėjant jo skundą, paaiškindamas ryšius, kurie, jo manymu, egzistuoja su nurodytais kaltinimais.

136

Taip pat konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju paskyrimų tarnyba buvo atkreipusi gydytojo M. dėmesį į pagrindinius dalykus, dėl kurių 2013 m. gegužės 7 d. Sprendime McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56) buvo panaikintas pirmojo invalidumo komiteto sprendimas. 2014 m. balandžio 2 d. elektroniniame laiške paskyrimų tarnyba, atsižvelgdama į tą sprendimą, invalidumo komitetui, be kita ko, priminė būtinumą turėti visus duomenis iš anksto, laikytis pareigos motyvuoti (bendrai ir konkrečiai), organizuoti medicininį patikrinimą ir prireikus atlikti papildomus tyrimus, pateikti savo išvadą administracijai ir pridėti prie medicininės bylos bent jau apibendrinamąją medicininę ataskaitą.

137

Vis dėlto, atsižvelgdamas į šiuos svarstymus ir į tai, kad ieškovas savo skunde pateikė kelis argumentus, kuriais siekė įrodyti, kad pažeidimų buvo ne tik invalidumo komiteto išvadoje, bet ir apibendrinamojoje medicininėje ataskaitoje, kaip, be kita ko, matyti iš 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56), Regionų komitetas turėjo bent jau susipažinti su šia ataskaita. Kai ieškovas pasiūlė Regionų komitetui susipažinti su jo medicinine byla, šis 2015 m. birželio 8 d. elektroniniame laiške pateikė tokį atsakymą: „Per atsakymo į skundą procedūrą nepageidaujame prašyti Jūsų leidimo susipažinti su apibendrinamąja medicinine ataskaita <...>“.

138

Reikia nuspręsti, kad šio dokumento nenagrinėjimas, nors ieškovas siūlė paskyrimų tarnybai susipažinti su juo kaip svarstant skundą svarbiu dokumentu, turi būti laikomas antrojo invalidumo komiteto veiklos nekontroliavimu. Nors medicininė byla yra konfidenciali ir Regionų komitetas prieš priimdamas ginčijamą sprendimą neturėjo galimybės susipažinti su ja, jis galėjo bent jau sutikti susipažinti su apibendrinamąja medicinine ataskaita pateikus skundą ir po to, kai ieškovas pasiūlė tai padaryti. Tai iš tiesų būtų leidę Regionų komitetui patikrinti, ar invalidumo komitetas laikėsi jam tenkančių teisinių ir procedūrinių pareigų, nepriimant sprendimo dėl medicininių vertinimų.

139

Dėl antrojo kaltinimo reikia priminti, kad nagrinėjamu atveju paskyrimų tarnyba kreipėsi į Regionų komiteto paskirtą gydytoją, kad pateiktų jam klausimų, siekdama atsakyti į skundą.

140

Tačiau apsiribodama šių klausimų pateikimu institucijos paskirtam gydytojui ir pasitikėdama tik jo atsakymais, pateiktais 2015 m. gegužės 8 d. pažymoje, paskyrimų tarnyba neįsitikino, kad pakankamai kontroliavo antrojo invalidumo komiteto veiklos teisėtumą. Iš tiesų, nepasikonsultavusi su kitais dviem gydytojais ir atsisakiusi susipažinti su apibendrinamąja medicinine ataskaita, paskyrimų tarnyba turėjo tik dalinį antrojo invalidumo komiteto veiklos vaizdą. Nagrinėjamu atveju buvo labai svarbu, kad paskyrimų tarnyba įsitikintų, jog turi išsamų šios veiklos vaizdą, kad kontroliuotų jos teisėtumą, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad įvairios procedūros, kuriose priešingos šalys buvo ieškovas ir Regionų komitetas, vyko jau keletą metų.

141

Dėl trečiojo kaltinimo primintina, kad iš jurisprudencijos matyti, jog, „[r]emiantis Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsniu, kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos jo reikalus tvarkytų nešališkai, [ir kad š]is nešališkumo reikalavimas apima, pirma, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas bylą nagrinėjantis atitinkamos institucijos pareigūnas neturi reikšti šališkumo ar asmeninio palankumo, ir, antra, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių teisėtų abejonių dėl šališkumo (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 155 punktas).

142

Atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, reikia nuspręsti, kad, kadangi nebuvo konsultuotasi su kitais gydytojais, priklausiusiais antrajam invalidumo komitetui, paskyrimų tarnyba negalėjo garantuoti, kad veikė taip, jog jos atliekamas šio invalidumo komiteto veiklos teisėtumo tyrimas nekeltų jokių abejonių dėl jos nešališkumo. Todėl reikia pabrėžti, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, paskyrimų tarnyba turėjo įsitikinti ne tik tuo, kad Regionų komitetas veikė nešališkai, bet ir tuo, kad jo veiksmai buvo tokie ir ieškovo, ir trečiųjų asmenų atžvilgiu. Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovas gydytojo M. nešališkumu buvo suabejojęs dar savo skunde. Jo abejonės buvo pagrįstos tuo, kad šis gydytojas nepalankiai apie ieškovą kalbėjo jau pirmajame antrojo invalidumo komiteto susirinkime, nors negalėjo būti atliktas joks medicininis patikrinimas ir juo labiau „išsamus“ medicininis patikrinimas, minėtas 2015 m. gegužės 7 d. antrojo susirinkimo protokole.

143

Todėl Regionų komitetas neatliko išsamios antrojo invalidumo komiteto veiklos kontrolės ir patenkinamai negarantavo nešališkumo principo.

144

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad visi trys ieškinio pirmajame pagrinde nurodyti kaltinimai, kaip matyti, yra pagrįsti ir kad į juos bus atsižvelgta nagrinėjant prašymą atlyginti žalą.

145

Ieškovas teigia, kad apie kontrolės nebuvimą ir procedūrinių garantijų pažeidimus, nurodytus ieškinio pirmajame pagrinde, buvo pranešta Regionų komitetui, todėl jis privalėjo reaguoti, tačiau taip nebuvo. Taigi tai yra rūpestingumo pareigos pažeidimas.

146

Regionų komitetas tvirtina, kad paskyrimų tarnyba neturi kištis į invalidumo komiteto veiklą; toks komitetas turi veikti visiškai nepriklausomai. Jis taip pat mano, kad paskyrimų tarnyba, pateikdama klausimus gydytojui M., teisingai užtikrino, jog antrojo invalidumo komiteto veikla būtų vykdoma tinkamai. Regionų komitetas taip pat primena, kad kelis kartus buvo pasikeista raštais ir organizuoti susirinkimai, kuriuose dalyvavo ieškovas ir aukščiausieji Regionų komiteto vadovai. Todėl, Regionų komiteto nuomone, jis nepažeidė jam tenkančios rūpestingumo pareigos.

147

Primintina, kad, vadovaujantis jurisprudencija, administracijai tenkanti rūpestingumo pareiga ir gero administravimo principas, be kita ko, reiškia, kad, spręsdama dėl pareigūno situacijos, paskyrimų tarnyba turi atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios gali lemti jos sprendimą, ir kad tai darydama ji turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus (1991 m. birželio 7 d. Nutarties Weyrich / Komisija, T‑14/91, EU:T:1991:28, 50 punktas).

148

Atsižvelgiant į šį principą ir į tai, kas išdėstyta, dėl nagrinėjamu atveju paskyrimų tarnybos vykdytos kontrolės konstatuotina, jog tarnybos ir ieškovo interesas buvo tai, kad paskyrimų tarnyba atsižvelgtų į visas aplinkybes, galinčias nulemti jos sprendimą. Todėl tam, kad turėtų išsamesnį bylos medžiagos vaizdą, ji turėjo susipažinti ne tik su 2014 m. gegužės 7 d. išvada, bet ir su apibendrinamąja medicinine ataskaita ir trijų gydytojų, kurie sudarė antrąjį invalidumo komitetą, nuomonėmis. Kadangi tai nebuvo padaryta, paskyrimų tarnyba taip pat neįvykdė jai tenkančios rūpestingumo pareigos. Reikia pakartoti, kad, atsižvelgiant į didelę visų įvairių procedūrų, kuriose priešingos šalys buvo ieškovas ir Regionų komitetas, trukmę ir į tai, kad ieškovui galėjo kilti abejonių dėl institucijos paskirto gydytojo nešališkumo, Regionų komitetas privalėjo įsitikinti, kad tokių abejonių nėra. Nesiimdamas priemonių šiuo klausimu, Regionų komitetas neįvykdė jam tenkančios rūpestingumo pareigos.

149

Todėl ieškinio penktąjį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ir atsižvelgti į jį nagrinėjant prašymą atlyginti žalą.

150

Ieškovas tvirtina, kad Regionų komitetas neįvykdė 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56). Jo teigimu, paskyrimų tarnyba faktiškai nekontroliavo antrojo invalidumo komiteto veiklos, o tik pateikė klausimų institucijos paskirtam gydytojui, kaip nurodyta pirmiau.

151

Regionų komitetas ginčija ieškovo argumentus ir teigia faktiškai įvykdęs 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimą McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56).

152

Primintina, kad, teismui panaikinus institucijos priimtą aktą, ši pagal SESV 266 straipsnį privalo imtis tinkamų priemonių sprendimui įvykdyti. Pagal suformuotą jurisprudenciją tam, kad laikytųsi teismo sprendimo dėl panaikinimo ir jį visiškai įvykdytų, institucija, kuri priėmė aktą, kuris vėliau buvo panaikintas, privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į ją lėmusius motyvus, kurie yra būtinas teismo sprendimo pagrindas, nes motyvai būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo esmė. Būtent šiuose motyvuose tiksliai nurodoma nuostata, kuri laikoma neteisėta, ir atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje pripažintas jos neteisėtumas ir į kurias atitinkama institucija turi atsižvelgti keisdama panaikintą aktą (žr. 2005 m. birželio 29 d. Nutarties Pappas / Regionų komitetas, T‑254/04, EU:T:2005:260, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

153

Taip pat primintina, kad atitinkama institucija pagal SESV 266 straipsnį turi užtikrinti, kad bet kokiame teisės akte, skirtame panaikintam teisės aktui pakeisti, nebūtų tų pačių pažeidimų, kurie buvo nustatyti teismo sprendime dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 10 d. Sprendimo VRDT / Simões Dos Santos, T‑260/09 P, EU:T:2010:461, 70–72 punktus).

154

Dėl akto panaikinimo, dėl kurio nusprendė teismas, poveikio pabrėžtina, kad panaikinimas veikia ex tunc ir dėl to panaikintas aktas iš teisės sistemos pašalinamas atgaline data. Pagal SESV 266 straipsnį institucija atsakovė turi imtis priemonių, būtinų tam, kad būtų panaikintas pripažintų pažeidimų poveikis, o tai akto, kuris jau buvo įvykdytas, atveju reiškia, kad ieškovas turi būti perkeliamas tiksliai į tą situaciją, kurioje buvo iki šio akto (2005 m. birželio 29 d. Nutarties Pappas / Regionų komitetas, T‑254/04, EU:T:2005:260, 37 punktas ir 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo Angelidis / Parlamentas, F‑104/08, EU:F:2010:23, 36 punktas).

155

Atsižvelgiant būtent į šiuos principus, reikia išnagrinėti, ar Regionų komitetas nagrinėjamu atveju tinkamai įvykdė 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimą McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56).

156

Pažymėtina, kad, kaip buvo konstatuota nagrinėjant ieškinio pirmąjį pagrindą, ieškovas sugebėjo įrodyti, jog Regionų komitetas nepakankamai kontroliavo antrojo invalidumo komiteto veiklą. Vis dėlto toks kontrolės trūkumas savaime negali būti pakankamas tam, kad būtų galima pripažinti, jog Regionų komitetas pažeidė SESV 266 straipsnį. Pagal šio sprendimo 152–154 punktuose nurodytą jurisprudenciją ieškovas taip pat turi paaiškinti, kaip šis kontrolės trūkumas prisidėjo prie pareigos įvykdyti 2013 m. gegužės 7 d. Sprendimą McCoy / Regionų komitetas (F‑86/11, EU:F:2013:56) pažeidimo, tačiau to nepadarė.

157

Šiomis aplinkybėmis ieškinio šeštąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą. Todėl į jį nebus atsižvelgta nagrinėjant prašymą atlyginti žalą.

158

Ieškovas prašo 5000 EUR kompensacijos už pažeidimus, kurie prisidėjo prie laukimo ir netikrumo situacijos, kurioje jis yra, ir 20000 EUR kompensacijos už tai, kad Regionų komitetas pažeidė SESV 266 straipsnį.

159

Ieškovas tvirtina, kad dėl ginčijamo sprendimo priėmimo jis iš naujo atsidūrė laukimo situacijoje, kiek tai susiję su galutiniu pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 78 straipsnį pradėtos procedūros užbaigimu, po jo išleidimo į pensiją, kuris įvyko 2007 m. birželio mėnesį. Jo teigimu, toks laukimo ir netikrumo situacijos pailgėjimas, kilęs dėl 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo ir ginčijamo sprendimo neteisėtumo, padarė jam neturtinės žalos.

160

Be to, ieškovas atkreipia dėmesį į ginčijamo sprendimo sunkumą, padaryto pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas. Jis taip pat pažymi, kad pats ikiteisminis etapas prisidėjo prie kitų pažeidimų atskleidimo, ir nurodo, kad Regionų komitetas atsisakė pasinaudoti jam suteikta kompetencija ir, be kita ko, du kartus siekė institucijos paskirto gydytojo vienašalės nuomonės.

161

Ieškovo nuomone, pats ginčijamo sprendimo panaikinimas negali būti tinkamas ir pakankamas padarytos neturtinės žalos atlyginimas, nes žala susijusi su dideliu netikrumu ir susirūpinimu, kurių sukėlė to sprendimo neteisėtumas.

162

Regionų komitetas ginčija ieškovo prašymą atlyginti žalą. Jis iš esmės tvirtina, kad ieškovas neįrodė patirtos žalos, kad ginčijamas sprendimas nesusijęs su jokiu neteisėtumu ir kad SESV 266 straipsnis nebuvo pažeistas.

163

Dėl ieškovo reikalavimų atlyginti žalą pagrįstumo primintina, kad Sąjungos atsakomybė kyla, kai įvykdytos visos sąlygos, susijusios su institucijoms priskiriamo elgesio neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp šio elgesio ir nurodytos žalos egzistavimu (2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija, T‑551/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:751, 122 punktas).

164

Primintina, kad jau buvo nuspręsta, jog ieškiniams dėl žalos, institucijos sukeltos pareigūnui ar tarnautojui, atlyginimo, pareikštiems pagal SESV 270 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius, taikomos ypatingos ir specialios taisyklės, palyginti su taisyklėmis, išplaukiančiomis iš bendrųjų principų, reglamentuojančių Sąjungos deliktinę atsakomybę pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą. Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų matyti, kad, kitaip nei visus kitus asmenis, Sąjungos pareigūną ar tarnautoją su institucija, nuo kurios jis priklauso, sieja darbo santykiai, apimantys specifinių abipusių teisių ir pareigų pusiausvyrą, kurią atspindi institucijos turima rūpestingumo pareiga suinteresuotojo asmens atžvilgiu. Iš to matyti, kad kai Sąjunga veikia kaip darbdavė, jai taikoma padidinta atsakomybė, pasireiškianti pareiga atlyginti jos darbuotojams žalą, sukeltą bet kokiais jos, kaip darbdavės, neteisėtais veiksmais, o norint nustatyti institucijos deliktinę atsakomybę iš Europos viešosios tarnybos kilusiuose ginčuose nebūtina įrodyti „pakankamai sunkaus pažeidimo“ arba „akivaizdaus ir rimto“ institucijos diskrecijos ribų „viršijimo“ (žr. 2013 m. birželio 19 d. Sprendimo Goetz / Regionų komitetas, F‑89/11, EU:F:2013:83, 98 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

165

Pagal suformuotą jurisprudenciją pats neteisėto teisės akto panaikinimas gali būti tinkamas ir iš esmės pakankamas bet kurios neturtinės žalos, kurią šis aktas gali būti sukėlęs, atlyginimas, nebent ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri yra atsiejama nuo neteisėtumo, pagrindžiančio panaikinimą, ir negali būti visiškai atlyginta panaikinant šį aktą (žr. 2011 m. liepos 14 d. Sprendimo Petrilli / Komisija, F‑98/07, EU:F:2011:119, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

166

Ieškovo prašymas atlyginti žalą turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant būtent į šiuos principus.

167

Dėl Regionų komitetui priskirtino neteisėtumo arba klaidos pirmiausia reikia priminti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog Regionų komitetas pažeidė SESV 266 straipsnį.

168

Antra, primintina, kad nagrinėjamu atveju buvo nuspręsta, jog ginčijamas sprendimas, kuriuo patvirtinta antrojo invalidumo komiteto išvada, buvo nemotyvuotas ir jame padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Kaip teigia ieškovas, taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad per ikiteisminę procedūrą buvo padaryta kitų pažeidimų. Buvo konstatuota, kad Regionų komitetas nepakankamai kontroliavo antrojo invalidumo komiteto veiklą, kad pažeidė nešališkumo principą ir rūpestingumo pareigą. Kaip ieškinio pagrinduose iš esmės tvirtino ieškovas grįsdamas savo ieškinį, reikia manyti, kad ginčijame sprendime padarytų pažeidimų buvo galima išvengti. Jeigu paskyrimų tarnyba nebūtų pasitikėjusi tik 2015 m. gegužės 8 d. pažyma, o būtų ėmusis iniciatyvos pakankamai kontroliuoti invalidumo komiteto veiklą, visų pirma sutikdama su ieškovo raginimu susipažinti su apibendrinamąja medicinine ataskaita ir pateikdama klausimų kitiems antrojo invalidumo komiteto gydytojams, ji būtų ištaisiusi ginčijamame sprendime padarytus pažeidimus. To nepadaręs, Regionų komitetas prisidėjo prie ilgesnės ieškovo netikrumo ir susirūpinimo situacijos.

169

Trečia, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo panaikinimo nepakanka, norint atlyginti ieškovo patirtą žalą. Dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir skundo stadijoje padarytų pažeidimų ieškovas vėl atsiduria toje pačioje laukimo ir netikrumo situacijoje kaip ta, kurią lėmė 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo neteisėtumas. Toks laukimo ir netikrumo situacijos pailgėjimas, kurį lėmė ginčijamo sprendimo neteisėtumas, jau yra atlygintina neturtinė žala, kurią Regionų komitetas turi kompensuoti tinkamu atlyginimu, įvertintu ex æquo et bono (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Lucaccioni / Komisija, T‑551/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:751, 144 punktą).

170

Atsižvelgiant į visas šias išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad ieškovas patyrė realią neturtinę žalą, kuri yra tiesiogiai priskirtina Regionų komiteto elgesiui. Todėl ex æquo et bono reikia nustatyti 5000 EUR dydžio kompensacijos sumą, kuri turi būti skirta ieškovui dėl Regionų komiteto padarytų pažeidimų kaip neturtinės žalos atlyginimas.

171

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Regionų komitetas pralaimėjo bylą, jis turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovo pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia: