Byla C‑205/09

Baudžiamoji byla

prieš

Emil Eredics ir Mária Vassné Sápi

(Szombathelyi Városi Bíróság prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2001/220/TVR – Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – „Nukentėjusiojo“ sąvoka – Juridinis asmuo – Tarpininkavimas baudžiamosiose bylose – Taikymo sąlygos“

Sprendimo santrauka

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Išaiškinimas, kurio prašoma dėl aplinkybių, nepatenkančių į Sąjungos teisės taikymo sritį, kai priimti nacionalinės teisės aktai suderinami su Sąjungos teise

(ES 35 straipsnis)

2. Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2001/220 – Nukentėjusysis – Sąvoka – Juridiniai asmenys – Netaikymas

(Pagrindų sprendimo 2001/220 1 straipsnio a punktas ir 10 straipsnio 1 dalis)

3. Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Nukentėjusiųjų padėtis baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2001/220 – Nacionalinės teisės aktuose tiesiogiai numatytas tarpininkavimas dėl tam tikrų nusikaltimų

(Pagrindų sprendimo 2001/220 10 straipsnis)

1. Teisingumo Teismas turi kompetenciją atsakyti į pagal ES 35 straipsnį pateiktą prejudicinį klausimą net tuo atveju, kai pagrindinės bylos aplinkybėms Sąjungos teisė netaikoma, tačiau pagal nacionalinės teisės aktus Sąjungos teisės nereglamentuojamose situacijose pasirenkami tokie pat sprendimai, kokie numatyti Sąjungos teisėje. Egzistuoja akivaizdus Sąjungos teisės sistemos interesas, kad, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų, Sąjungos teisės nuostatos būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikomos.

(žr. 33 punktą)

2. Pagrindų sprendimo 2001/220 dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 1 straipsnio a punktas ir 10 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad sąvoka „nukentėjusysis“ neapima juridinių asmenų, siekiant skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose, numatytą minėto 10 straipsnio 1 dalyje.

Iš pagrindų sprendimo 1 straipsnio a punkto, kuriame nukentėjusysis apibrėžiamas kaip „fizinis“ asmuo, patyręs žalą, įskaitant kūno sužalojimą ar psichinę traumą, emocinį sukrėtimą ar ekonominius nuostolius tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo, pažeidžiant valstybės narės baudžiamąjį įstatymą, matyti, jog šioje pagrindų sprendimo nuostatoje nurodomi tik fiziniai asmenys, patyrę žalą.

Aplinkybė, kad kai kurios valstybės narės numato tarpininkavimą baudžiamosiose bylose, kai nukentėjusysis yra juridinis asmuo, nepaneigia šios išvados. Kadangi pagrindų sprendimu atitinkama sritis nėra visiškai suderinta, valstybėms narėms šiuo sprendimu nekliudoma ir jos neįpareigojamos taikyti jo nuostatų, kai nukentėjusysis yra juridinis asmuo. Aiškinant pagrindų sprendimą taip, kad jame nurodomi tik fiziniai asmenys, nediskriminuojami juridiniai asmenys, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas teisėtai įtvirtino tik fizinių asmenų apsaugos mechanizmą, kadangi jų situacija objektyviai skiriasi nuo juridinių asmenų situacijos dėl didesnio jų pažeidžiamumo ir interesų, į kuriuos gali būti pasikėsinta todėl, kad jie yra fiziniai asmenys, kaip antai nukentėjusiojo gyvybė ar kūno vientisumas, pobūdžio.

(žr. 26, 28–31 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3. Pagrindų sprendimo 2001/220 dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės neįpareigojamos taikyti tarpininkavimo procedūros dėl nusikaltimų, kurių nacionaliniuose teisės aktuose apibrėžta materialioji sudėtis iš esmės yra analogiška nusikaltimų, už kuriuos šiuose teisės aktuose tarpininkavimas tiesiogiai numatytas, materialiajai sudėčiai.

Šioje nuostatoje valstybės narės įpareigojamos skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų, kuriuos jos laiko tinkamais, taigi nusikaltimų, dėl kurių taikomas tarpininkavimas, pasirinkimas priklauso valstybių narių diskrecijai. Iš to matyti, kad nuspręsdamas taikyti tarpininkavimo procedūrą tik nusikaltimų asmeniui, transporto saugumui ar nuosavybei atveju, o tai yra vien teisinės politikos motyvais paremtas pasirinkimas, nacionalinių įstatymų leidėjas neviršijo jam suteiktos diskrecijos.

(žr. 37–38, 40 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. spalio 21 d.(*)

Byloje C‑205/09

dėl Szombathelyi Városi Bíróság (Vengrija) 2009 m. balandžio 22 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. birželio 8 d., pagal ES 35 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš

Emil Eredics,

Mária Vassné Sápi

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), teisėjai A. Arabadjiev, A. Rosas, U. Lõhmus ir A. Ó Caoimh,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos R. Somssich, M. Fehér ir K. Szíjjártó,

– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir B. Beaupère‑Manokha,

– Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. Bruni, padedamos avvocato dello Stato F. Arena,

– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos B. Simon ir R. Troosters,

susipažinęs su 2010 m. liepos 1 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (OL L 82, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 72, toliau – pagrindų sprendimas) 1 straipsnio a punkto ir 10 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą prieš E. Eredics ir M. Sápi dėl pasikėsinimo į Europos Bendrijų finansinius interesus.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisės aktai

3 Pagrindų sprendimo 1 straipsnyje numatyta:

„Šiame pamatiniame sprendime:

a) „nukentėjusysis“ – tai fizinis asmuo, patyręs žalą, įskaitant kūno sužalojimą ar psichinę traumą, emocinį sukrėtimą ar ekonominius nuostolius tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo pažeidžiant valstybės narės baudžiamąjį įstatymą;

<…>

c) „baudžiamosios bylos nagrinėjimas“ suprantamas pagal taikytiną nacionalinę teisę;

<…>

e) „tarpininkavimas baudžiamosiose bylose“ suprantamas kaip nukentėjusiojo ir nusikaltimo vykdytojo sutariamo sprendimo paieška prieš baudžiamosios bylos nagrinėjimą arba jo metu tarpininkaujant kompetentingam asmeniui.“

4 Pagrindų sprendimo 10 straipsnyje nustatyta:

„1. Kiekviena valstybė narė siekia skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose už nusikaltimus, kuriuos ji laiko tinkamais tokios priemonės taikymui.

2. Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad į bet kurį tokio tarpininkavimo baudžiamosiose bylose metu nukentėjusiojo ir nusikaltėlio pasiektą susitarimą galėtų būti atsižvelgta.“

Nacionalinės teisės aktai

5 Vengrijos baudžiamojo proceso kodekso (Büntető eljárási törvény, toliau – BPK) 221/A straipsnyje nustatyta:

„1. Tarpininkavimo procedūra gali būti vykdoma įtariamojo ar nukentėjusiojo prašymu arba jiems sutikus baudžiamosiose bylose, iškeltose dėl nusikaltimų asmeniui (Baudžiamojo kodekso XII skyriaus I ir III antraštinės dalys), transporto saugumo (Baudžiamojo kodekso XIII skyrius) arba nuosavybės (Baudžiamojo kodekso XVIII skyrius) nusikaltimų, už kuriuos gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų.

2. Tarpininkavimo procedūra skirta nusikaltimo pasekmių atitaisymui palengvinti ir užtikrinti, kad įtariamasis vėliau nesiimtų neteisėtų veiksmų. Vykdant tarpininkavimo procedūrą reikia siekti, kad būtų sudarytas susitarimas tarp įtariamojo ir nukentėjusiojo, pagrįstas aktyvia įtariamojo atgaila. Vykstant baudžiamajam procesui tarpininkavimo procedūra gali būti taikoma tik vieną kartą.

3. Prokuratūra savo iniciatyva arba įtariamojo, gynėjo ar nukentėjusiojo prašymu sustabdo bylos nagrinėjimą ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui ir pradeda tarpininkavimo procedūrą:

a) jei galima nutraukti baudžiamąjį persekiojimą remiantis Baudžiamojo kodekso 36 straipsniu arba neribotai sumažinti bausmę;

b) jei įtariamasis per ikiteisminį tyrimą prisipažįsta padaręs nusikaltimą, sutinka ir gali atlyginti nukentėjusiajam patirtą žalą ar bet kokiu kitu būdu ištaisyti nusikaltimo pasekmes;

c) jei įtariamasis ir nukentėjusysis sudarė susitarimą per tarpininkavimo procedūrą ir

d) jei, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, kaltės formą ir įtariamojo asmenybę, teismo procesas gali būti nutrauktas arba pagrįstai galima manyti, kad teismas skirdamas bausmę galės atsižvelgti į aktyvią atgailą.

<…>

5. Įtariamojo ir nukentėjusiojo pareiškimai per tarpininkavimo procedūrą dėl veiksmų, kuriais grindžiamas procesas, negali būti naudojami kaip įrodymai. Tarpininkavimo procedūros baigtimi negalima naudotis prieš įtariamąjį kaip jam nepalankia aplinkybe.

6. Tarpininkavimo procedūrai taikomos taisyklės detaliau nustatomos atskirame įstatyme.

7. Jei tarpininkavimo procedūra baigiasi sėkmingai, ir reikia taikyti Baudžiamojo kodekso 36 straipsnio 1 dalį, prokuratūra bylą nutraukia. Jei reikia taikyti Baudžiamojo kodekso 36 straipsnio 2 dalį, ji pareiškia kaltinimą. Jei įtariamasis pradėjo vykdyti susitarimą, pasiektą per tarpininkavimo procedūrą, ir jei tai netrukdys skirti bausmę, prokuratūra gali atidėti kaltinimą nuo vienų iki dvejų metų už nusikaltimus, už kuriuos gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų.“

6 Pagal Vengrijos baudžiamojo kodekso (Büntető törvénykönyv, toliau – BK) 36 straipsnį:

„1. Nebaudžiamas asmuo, per tarpininkavimo procedūrą atlyginęs nukentėjusiajam žalą, patirtą dėl nusikaltimų asmeniui (Baudžiamojo kodekso XII skyriaus I ir III antraštinės dalys), transporto saugumui (Baudžiamojo kodekso XIII skyrius) arba nuosavybei (Baudžiamojo kodekso XVIII skyrius), už kuriuos gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų, ar apsiėmęs bet kokiu kitu būdu ištaisyti nusikaltimo pasekmes.

2. Bausmė už pirmojoje dalyje minimus nusikaltimus gali būti neribotai sumažinta, jei nusikaltimą padaręs asmuo per tarpininkavimo procedūrą atlygina nukentėjusiajam žalą, patirtą dėl nusikaltimo, už kurį gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų, ar apsiima bet kokiu kitu būdu ištaisyti nusikaltimo pasekmes.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos, jei nusikaltimą padaręs asmuo:

a) yra recidyvistas arba pakartotinai padarė tam tikrą nusikaltimą;

b) padarė nusikaltimą veikdamas organizuotoje grupėje;

c) savo nusikaltimu sukėlė mirtį;

d) padarė tyčinį nusikaltimą per probacijos laikotarpį atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba, jei buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, padarė dar vieną nusikaltimą prieš pradėdamas atlikti bausmę, lygtinio atleidimo nuo laisvės atėmimo bausmės laikotarpiu arba laikotarpiu, kol dar nepateikti kaltinimai.“

7 Pagal BK 314 straipsnį:

„1. Asmuo, padaręs žalą Europos Bendrijų biudžetui, nes pateikė melagingą deklaraciją, panaudodamas melagingo turinio, padirbtą ar suklastotą dokumentą, arba nepakankamai vykdęs numatytą pareigą informuoti (arba jos nevykdęs), susijusią su:

a) Europos Bendrijų ar jų vardu valdomo fondo teikiama parama;

b) mokėjimais į Europos Bendrijų ar jų vardu valdomą biudžetą,

įvykdė nusikaltimą, už kurį baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

2. Pagal pirmos dalies nuostatas taip pat baudžiamas asmuo, kuris priešingais nei numatyti tikslais naudojasi:

a) pirmos dalies a punkte minima parama arba

b) su pirmos dalies b punkte minimais mokėjimais susijusia nauda.“

8 BK 318 straipsnyje nustatyta:

„1. Asmuo, kuris siekdamas neteisėto pelno apgavo kitą asmenį ir dėl to padarė žalą, įvykdė sukčiavimą.

<…>

4. Už nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu iki trejų metų, jei:

a) sukčiavimu padaryta didelė žala,

<…>“

9 Pagal BK 138/A straipsnį žala laikoma „didele, jei ji yra nuo 200 000 HUF iki 2 000 000 HUF“.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

10 Pirmasis kaltinamasis pagrindinėje byloje E. Eredics yra Apátistvánfalva bendrojo lavinimo pradinės mokyklos (toliau – mokykla) direktorius, o kita kaltinamoji pagrindinėje byloje M. Sápi yra Apátistvánfalvi Hotel Apát Kereskedelmi és Szolgáltatási Korlátot Felelősségű Társaság (pagal Vengrijos teisę įsteigta ribotos atsakomybės bendrovė, toliau – Hotel Apát kft.) valdytoja ir Hotel Apát kft. valdomo viešbučio Hotel Apát direktorė.

11 Pagal 2003 m. birželio 30 d. tarp mokyklos ir Vengrijos PHARE CBC programos Mažųjų projektų fondo (Magyarország – PHARE CBC Program Kisprojekt Alap 2001) sudarytą pagrindų sutartį šis fondas skyrė mokyklai paramą padengti 80,15 % išlaidų, reikalingų pažintinio miško takelio projektui, kurį kaip projekto vadovas vykdė E. Eredics, įgyvendinti.

12 Parama pervesta 2004 m. vasario 4 dieną. Bendrovė VÁTI Magyar Regionális Fejlestési és Urbanisztikai Kiemelten Közhasznú Társaság (pagal Vengrijos teisę įsteigta viešosios paskirties bendrovė, atsakinga už kaimo plėtrą ir urbanizmą, toliau – VÁTI kht) prižiūrėjo projekto įgyvendinimo procesą ir buvo atsakinga už atsiskaitymą iš sąskaitų.

13 Pagal pasibaigus viešųjų pirkimų procedūrai tarp E. Eredics ir M. Sápi sudarytą sutartį M. Sápi įsipareigojo už 1 200 000 HUF (apie 4 270 eurų) sumą organizuoti, parengti ir įvykdyti mokymus, skirtus pagrindinių žinių apie grybus egzaminui parengti, taip pat organizuoti mokomąsias išvykas ir susitikimus.

14 Siekdama įrodyti, kad įvykdė sutarties nuostatas, M. Sápi Hotel Apát kft. vardu parengė įvykdymo ataskaitą ir ją perdavė E. Eredics, kuris galutinę sąskaitą apmokėjo iš einamosios mokyklos sąskaitos.

15 Kadangi nebuvo užtikrinta sklandi mikologijos pagrindų kurso, kuris turėjo būti suorganizuotas pagal sutartį, eiga, sąskaita ir registracijos žurnalas, kuriais norėta įrodyti, kad projektas įvykdytas, buvo pripažinti suklastotais. E. Eredics prie projekto dokumentų pridėjo suklastotus dokumentus ir ataskaitą apie mokomąją kelionę, kuri realiai neįvyko, bei vertinimo ataskaitą, kurioje nežinomas asmuo pasirašė kaip grupės vadovas. Šie projekto dokumentai buvo nusiųsti VÁTI kht, siekiant įrodyti, kad įvykdytos sutartyje numatytos prievolės.

16 2006 m. birželio 20 d. privatus asmuo pateikė skundą dėl E. Eredics ir M. Sápi, nes nepagrįstai buvo išmokėta apie 1 200 000 HUF suma.

17 Nurodyta atlikti tyrimą, per kurį E. Eredics apklaustas kaip įtariamasis ir neprisipažino padaręs veikas, kuriomis yra kaltinamas.

18 2008 m. rugsėjo 2 d. Szombathelyi Várósi Bíróság prokuratūra perdavė baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui E. Eredics ir M. Sápi kaltinamąjį aktą, kuriame E. Eredics veiksmai kvalifikuojami kaip „pasikėsinimas į Europos Bendrijų finansinius interesus“ BK 314 straipsnio 1 dalies a punkto prasme ir pripažinta, kad jis šią veiką padarė kaip vykdytojas.

19 2008 m. lapkričio 24 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui paraginus E. Eredics prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, kuriomis kaltinamas, ir pateikė prašymą pradėti tarpininkavimo procedūrą, siekdamas, kad būtų nutrauktas baudžiamasis persekiojimas arba sumažinta bausmė pagal BPK 221/A straipsnį.

20 Per 2009 m. balandžio 9 d. posėdį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo, kad šioje byloje veika, kuria kaltinamas E. Eredics, taip pat gali būti kvalifikuojama kaip „sukčiavimas“. E. Eredics neatsiėmė savo prašymo pradėti tarpininkavimo procedūrą ir nekeitė savo išankstinio prisipažinimo dėl padarytų veikų.

21 Per 2009 m. balandžio 22 d. posėdį nukentėjusioji VÁTI kht sutiko, kad būtų pradėta tarpininkavimo procedūra. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl tarpininkavimo procedūros sustabdė baudžiamosios bylos nagrinėjimą iki 2009 m. spalio 22 dienos.

22 Prokuratūra apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į veikų kvalifikavimą kaltinamajame akte, jos nėra priskiriamos prie tų veikų, dėl kurių pagal Vengrijos teisę numatoma tarpininkavimo procedūra. Be to, šios procedūros negalimumas grindžiamas tuo, kad E. Eredics neprisipažino padaręs veikas „per ikiteisminį tyrimą“, kaip numatyta minėtame 221/A straipsnyje. Taip pat būtų beprasmiška, jei VÁTI kht galėtų dalyvauti tarpininkavimo procedūroje kaip nukentėjusioji. Galutinė nukentėjusioji yra Europos bendrija, todėl tarpininkavimas būtų nepagrįstas.

23 Šiomis aplinkybėmis Szombathelyi Városi Bíróság nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Bylą nagrinėjantis teismas siekia išsiaiškinti, ar „ne fizinis asmuo“ patenka į „nukentėjusiojo“ sąvoką pagrindų sprendimo <...> 1 straipsnio a punkto prasme, atsižvelgiant į pareigą skatinti tarpininkavimą tarp nukentėjusiojo ir nusikaltimą padariusio asmens nagrinėjant baudžiamąsias bylas, numatytą pagrindų sprendimo 10 straipsnyje, ir prašo Teisingumo Teismo patikslinti bei papildyti [2007 m. birželio 28 d.] Teisingumo Teismo sprendimą [Dell'Orto, C‑467/05, Rink. p. I‑5557].

2. Šis teismas, remdamasis pagrindų sprendimo <...> 10 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią „kiekviena valstybė narė siekia skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose už nusikaltimus, kuriuos ji laiko tinkamais tokios priemonės taikymui“, siekia išsiaiškinti, ar „nusikaltimo“ sąvoką reikėtų aiškinti taip, kad ji apima visus nusikaltimus, kurių įstatymo apibrėžta materialinė sudėtis iš esmės yra analogiška.

3. Ar pagrindų sprendimo <...> 10 straipsnio 1 dalies frazė „kiekviena valstybė narė siekia skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose <...>“ gali būti aiškinama taip, kad tarpininkavimo sąlygos nusikaltimą padariusiam asmeniui ir nukentėjusiajam gali būti sudaromos bent iki tol, kol bus priimtas sprendimas pirmojoje instancijoje, t. y. kad faktinių aplinkybių pripažinimas vykstant teismo procesui, pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, neprieštarauja pareigai skatinti tarpininkavimą, jei visos kitos reikalaujamos sąlygos yra įvykdytos?

4. Dėl pagrindų sprendimo <...> 10 straipsnio 1 dalies šiam teismui iškilo klausimas, ar frazė „kiekviena valstybė narė siekia skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose už nusikaltimus, kuriuos ji laiko tinkamais tokios priemonės taikymui“ įpareigoja užtikrinti tarpininkavimo galimybę baudžiamosiose bylose, jei įstatymo numatytos išankstinės sąlygos įvykdytos, ir ar nėra kitų aiškinimo galimybių, t. y. ar reikėtų atsakyti teigiamai į klausimą, ar sąlyga, pagal kurią „atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, kaltės formą ir įtariamojo asmenybę, teismo procesas gali būti nutrauktas arba pagrįstai galima manyti, kad teismas skirdamas bausmę galės atsižvelgti į aktyvią atgailą“, neprieštarauja minėto 10 straipsnio nuostatoms (reikalavimams)?

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

24 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagrindų sprendimo 1 straipsnio a punktas ir 10 straipsnis turėtų būti aiškinami taip, kad sąvoka „nukentėjusysis“ apima juridinius asmenis, siekiant skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose, numatytą minėto 10 straipsnio 1 dalyje.

25 Kaip pagrįstai teigia Vengrijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į pagrindų sprendimo tekstą ir jo tikslą, sąvoka „nukentėjusysis“, kaip ji apibrėžta minėto sprendimo 1 straipsnyje, nurodo tik fizinius asmenis (šiuo klausimu žr., be kita ko, minėto Sprendimo Dell’Orto 53–56 punktus).

26 Minėto Sprendimo Dell’Orto 53 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš pagrindų sprendimo 1 straipsnio a punkto, kuriame nukentėjusysis apibrėžiamas kaip „fizinis“ asmuo, patyręs žalą, įskaitant kūno sužalojimą ar psichinę traumą, emocinį sukrėtimą ar ekonominius nuostolius tiesiogiai dėl veikimo ar neveikimo, pažeidžiant valstybės narės baudžiamąjį įstatymą, matyti, jog šioje pagrindų sprendimo nuostatoje nurodomi tik fiziniai asmenys, patyrę žalą.

27 To paties sprendimo 55 ir 56 punktuose Teisingumo Teismas nurodė, kad jokioje kitoje pagrindų sprendimo nuostatoje nėra nuorodos, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino šiuo pagrindų sprendimu į „nukentėjusiojo“ sąvoką įtraukti juridinius asmenis, o iš daugelio jo nuostatų matyti, kad teisės aktų leidėjo tikslas buvo nurodyti tik fizinius asmenis, patyrusius žalą dėl nusikalstamos veikos. Šiuo atžvilgiu, be pagrindų sprendimo 1 straipsnio a punkto, kuriame kaip žala nurodomas kūno sužalojimas, psichinė trauma bei emocinis sukrėtimas, Teisingumo Teismas paminėjo pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalį, kurioje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad nukentėjusieji būtų traktuojami su derama pagarba asmens orumui, to paties 2 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodoma, jog elgesys su ypač pažeidžiamais nukentėjusiaisiais turi būti specialus, bei pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalį, kurioje valstybės narės įpareigojamos nukentėjusiųjų šeimų nariams ar panašų statusą turintiems asmenims užtikrinti tinkamą apsaugos lygį.

28 Aplinkybė, kad kai kurios valstybės narės numato tarpininkavimą baudžiamosiose bylose, kai nukentėjusysis yra juridinis asmuo, nepaneigia Teisingumo Teismo išvados, padarytos minėtame Sprendime Dell’Orto.

29 Kadangi pagrindų sprendimu atitinkama sritis nėra visiškai suderinta, valstybėms narėms šiuo sprendimu nekliudoma ir jos neįpareigojamos taikyti jo nuostatų, kai nukentėjusysis yra juridinis asmuo.

30 Aiškinant pagrindų sprendimą taip, kad jame nurodomi tik fiziniai asmenys, nediskriminuojami juridiniai asmenys. Sąjungos teisės aktų leidėjas teisiškai įtvirtino tik fizinių asmenų apsaugos mechanizmą, nes jų situacija objektyviai skiriasi nuo juridinių asmenų situacijos dėl didesnio jų pažeidžiamumo ir interesų, į kuriuos gali būti pasikėsinta todėl, kad jie yra fiziniai asmenys, kaip antai nukentėjusiojo gyvybė ar kūno vientisumas, pobūdžio.

31 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindų sprendimo 1 straipsnio a punktas ir 10 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad sąvoka „nukentėjusysis“ neapima juridinių asmenų, siekiant skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose, numatytą minėto 10 straipsnio 1 dalyje.

Dėl antrojo klausimo

Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos

32 Vengrijos vyriausybė pažymi, kad pagal BPK suteikiama galimybė taikyti tarpininkavimo procedūrą, kai nukentėjusysis yra ne fizinis asmuo. Tačiau, kadangi į pagrindų sprendimo taikymo sritį patenka tik fiziniai asmenys, tai nėra svarbu pagrindinėje byloje.

33 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Teisingumo Teismas turi kompetenciją atsakyti, kai pagrindinės bylos aplinkybėms Sąjungos teisė netaikoma, tačiau pagal nacionalinės teisės aktus Sąjungos teisės nereglamentuojamose situacijose pasirenkami tokie pat sprendimai, kokie numatyti Sąjungos teisėje. Pagal Teisingumo Teismo praktiką egzistuoja akivaizdus Sąjungos teisės sistemos interesas, kad, siekiant ateityje išvengti aiškinimo skirtumų, Sąjungos teisės nuostatos būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikomos (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Giloy, C‑130/95, Rink. p. I‑4291, 19–28 punktus; 2001 m. spalio 11 d. Sprendimo Adam, C‑267/99, Rink. p. I‑7467, 23–29 punktus; 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Andersen og Jensen, C‑43/00, Rink. p. I‑379, 15–19 punktus ir 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Poseidon Chartering, C‑3/04, Rink. p. I‑2505, 14–19 punktus).

34 Kaip pripažįsta Vengrijos vyriausybė, BPK 221/A straipsniu į šį kodeksą buvo įtraukta tarpininkavimo procedūra, įsigaliojusi nuo 2007 m. sausio 1 d., pagal kurią, atsižvelgiant į išvardytus nusikaltimus, nedaromas skirtumas tarp nukentėjusiojo fizinio arba juridinio asmens.

35 Taigi Teisingumo Teismas nėra nekompetentingas atsakyti į antrąjį klausimą vien dėl to, kad pagrindų sprendime nurodomi tik nukentėjusieji fiziniai asmenys.

Dėl esmės

36 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagrindų sprendimo 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės įpareigojamos taikyti tarpininkavimo procedūrą už nusikaltimus, kurių nacionaliniuose teisės aktuose apibrėžta materialinė sudėtis iš esmės analogiška nusikaltimų, už kuriuos šiuose teisės aktuose tarpininkavimas tiesiogiai numatytas, materialinei sudėčiai.

37 Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog, be to, kad ES 34 straipsnyje numatyta nacionalinių institucijų kompetencija pasirenkant formą ir priemones, skirtas pagrindų sprendimų tikslui pasiekti, pagrindų sprendimo 10 straipsnyje valstybės narės įpareigojamos skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose už nusikaltimus, „kuriuos jos laiko tinkamais“, taigi nusikaltimų, už kuriuos taikomas tarpininkavimas, pasirinkimas priklauso valstybių narių diskrecijai.

38 Iš 10 straipsnio formuluotės ir didelės diskrecijos, kuri pagrindų sprendime suteikiama nacionalinėms institucijoms pasirenkant konkrečius jo tikslų įgyvendinimo būdus (žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Katz, C‑404/07, Rink. p. I‑7607, 46 punktą), matyti, kad nuspręsdamas taikyti tarpininkavimo procedūrą tik nusikaltimų asmeniui, transporto saugumui ar nuosavybei atveju, o tai yra vien teisinės politikos motyvais paremtas pasirinkimas, Vengrijos įstatymų leidėjas neviršijo jam suteiktos diskrecijos.

39 Nors valstybių narių diskrecija gali būti apribota įpareigojimu remtis objektyviais kriterijais nustatant atitinkamų nusikaltimų rūšis, nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.

40 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindų sprendimo 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės neįpareigojamos taikyti tarpininkavimo procedūros už nusikaltimus, kurių nacionaliniuose teisės aktuose apibrėžta materialinė sudėtis iš esmės yra analogiška nusikaltimų, už kuriuos šiuose teisės aktuose tarpininkavimas tiesiogiai numatytas, materialinei sudėčiai.

Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų

Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos

41 Neginčijama, kad Vengrijos teisėje nenumatyta taikyti tarpininkavimo pasikėsinimo į Bendrijos finansinius interesus atveju. Be to, iš atsakymo į antrąjį klausimą matyti, jog pagrindų sprendimu valstybės narės neįpareigojamos tokiais atvejais, kai nukentėjusysis yra fizinis asmuo, numatyti taikyti tarpininkavimo procedūrą už tokius nusikaltimus, už kuriuos nacionalinės teisės aktuose ši procedūra nenumatyta, net jei šių nusikaltimų materialinė sudėtis yra analogiška nusikaltimų, už kuriuos galimas tarpininkavimas, materialinei sudėčiai.

42 Kadangi akivaizdu, kad tarpininkavimas nėra galimas tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus atsakyti nereikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1. 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose 1 straipsnio a punktas ir 10 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad sąvoka „nukentėjusysis“ apima juridinius asmenis, siekiant skatinti tarpininkavimą baudžiamosiose bylose, numatytą minėto 10 straipsnio 1 dalyje.

2. Pagrindų sprendimo 2001/220 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės neįpareigojamos taikyti tarpininkavimo procedūros už nusikaltimus, kurių nacionaliniuose teisės aktuose apibrėžta materialinė sudėtis iš esmės yra analogiška nusikaltimų, už kuriuos šiuose teisės aktuose tarpininkavimas tiesiogiai numatytas, materialinei sudėčiai.

Parašai.

* Proceso kalba: vengrų.