Sutartis, kuria įsteigiama Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB sutartis)

 

DOKUMENTAS, KURIO SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Paryžiaus sutartis, kuria įsteigiama Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB)

KOKS ŠIOS SUTARTIES TIKSLAS?

• Šia sutartimi įsteigiama Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB), kuri subūrė šešias šalis (Belgiją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Liuksemburgą ir Nyderlandus), kad jos galėtų užtikrinti laisvą anglių bei plieno judėjimą ir laisvą prieigą prie gamybos išteklių.
• Svarbus aspektas buvo bendros Vyriausiosios valdybos įsteigimas. Ji turėjo:
  • prižiūrėti rinką;
  • stebėti, kaip laikomasi konkurencijos taisyklių;
  • užtikrinti kainų skaidrumą.
• EAPB sutartyje glūdi dabartinių ES institucijų ištakos. 1951 m., po Antrojo pasaulinio karo, įsteigta bendrija tapo pirmuoju žingsniu Europos integracijos link.

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

Tikslai

Kaip nurodyta sutarties 2 straipsnyje, jos tikslas buvo įsteigti bendrąją anglių ir plieno rinką ir taip prisidėti prie ekonomikos plėtros, darbo vietų kūrimo ir gyvenimo lygio kėlimo. Taigi, institucijos turėjo užtikrinti tinkamą anglių ir plieno tiekimą į bendrąją rinką sudarydamos vienodas galimybes naudotis gamybos šaltiniais, nustatydamos mažiausias kainas ir gerindamos darbo sąlygas. Visa tai turėjo lydėti tarptautinės prekybos augimas ir gamybos modernizavimas.

Kuriant bendrą rinką, sutartimi nustatytas laisvas prekių judėjimas be muitų ar mokesčių. Ja uždraudžiamos diskriminacinės priemonės ar praktikos, subsidijos, valstybės pagalba, specialūs valstybių mokesčiai ir konkurenciją ribojanti veikla.

Struktūra

Sutartis padalyta į keturias dalis:

• 1.

  Europos anglių ir plieno bendrija;

• 2.

  Bendrijos institucijos;

• 3.

  Ekonominės ir socialinės nuostatos;

• 4.

  Bendrosios nuostatos.

Ją taip pat sudaro:

• du protokolai dėl EAPB Teisingumo Teismo ir santykių su Europos Taryba ir
• konvencija dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų, reglamentuojančių sutarties įgyvendinimą, santykius su EAPB nepriklausančiomis šalimis ir bendras apsaugos priemones.

Institucijos

Sutartimi įsteigiama Vyriausioji valdyba, Asamblėja, Ministrų Taryba ir Teisingumo Teismas. EAPB yra juridinis asmuo.

• Vyriausioji valdyba, šiandieninės Europos Komisijos pirmtakė, buvo nepriklausomas kolegialus valdymo organas, kurio užduotis – siekti sutartyje nustatytų tikslų ir veikti EAPB bendrojo intereso labui. Ją sudarė devyni nariai (iš kurių ne daugiau kaip du galėjo turėti tos pačios šalies pilietybę), skiriami šešeriems metams. Tai buvo išties viršvalstybinis organas, turintis sprendimų galią. Ji prižiūrėjo:
  • gamybos modernizavimą ir tobulinimą;
  • produktų tiekimą tomis pačiomis sąlygomis;
  • bendros eksporto politikos kūrimą;
  • darbo sąlygų anglių ir plieno pramonėje gerinimą.

Vyriausioji valdyba priimdavo sprendimus ir teikdavo rekomendacijas bei nuomones. Jai padėjo Konsultacinis komitetas (šiandieninio Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pirmtakas), kurį sudarė gamintojų, darbininkų, vartotojų ir pardavėjų atstovai.

• Asamblėją, šiandieninio Europos Parlamento pirmtakę, sudarė 78 nariai, kurie atstovavo nacionaliniams parlamentams. Po 18 buvo iš Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos, po 10 – iš Belgijos ir Nyderlandų, 4 – iš Liuksemburgo. Sutartimi Asamblėjai buvo patikėta priežiūros galia.
• Tarybą, šiandieninės Europos Sąjungos Tarybos pirmtakę, sudarė šeši atstovai iš nacionalinių vyriausybių. Tarybai iš eilės po tris mėnesius pirmininkavo kiekviena EAPB šalis. Pirmininkaujančios šalies užduotis buvo suderinti Vyriausiosios valdybos veiklą ir vyriausybių bendrą ekonominę politiką. Ji turėjo patvirtinti svarbius Vyriausiosios valdybos sprendimus.
• Teisingumo Teismą, šiandieninio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmtaką, sudarė septyni teisėjai, kuriuos šešeriems metams bendru sutarimu skirdavo EAPB šalių vyriausybės. Jis užtikrino teisingą sutarties aiškinimą ir įgyvendinimą.

Užduotys

• Siekdama savo tikslų EAPB:
  • rinko informaciją iš anglių ir plieno įmonių bei asociacijų;
  • patarė įvairioms šalims (anglių ir plieno įmonėms, darbininkams ir pan.);
  • turėjo įgaliojimus tikrinti pateiktą informaciją.
• Anglių ir plieno įmonėms nepaisant šių įgaliojimų, Vyriausioji valdyba galėjo skirti vienkartines baudas (ne didesnes kaip 1 % metinės apyvartos) ir periodines baudas (5 % vidutinės dienos apyvartos už kiekvieną pradelstą dieną).
• Vyriausioji valdyba, remdamasi surinkta informacija, rengdavo prognozes dėl dalyvaujančiųjų veiklos ir nustatydavo, kaip EAPB turėtų elgtis. Siekdama papildyti iš įmonių ir asociacijų gautą informaciją, EAPB vykdė savo tyrimus, kuriuose nagrinėjo kainų tendencijas ir elgesį rinkoje.

Finansavimo klausimai

• EAPB biudžetas buvo finansuojamas iš mokesčių už anglių bei plieno gamybą ir sudarant sutartis dėl paskolų. Mokesčiai buvo skirti padengti administracines išlaidas, negrąžinamą pagalbą darbininkų perkvalifikavimui ir techninius bei ekonominius tyrimus (kuriuos reikėjo skatinti). Iš skolinimosi gauti pinigai galėjo būti naudojami tik paskoloms suteikti.
• Investavimo srityje be paskolų suteikimo EAPB galėjo garantuoti paskolas, dėl kurių įmonės susitarė su trečiosiomis šalimis. EAPB taip pat turėjo įgaliojimus teikti rekomendacijas dėl investicijų, kurių ji nefinansavo.

Gamyba

EAPB vaidino daugiausia netiesioginį papildomą vaidmenį, bendradarbiaudama su vyriausybėmis ir įsikišdama dėl kainų ir prekybos politikos. Tačiau sumažėjus paklausai ar atsiradus trūkumui ji galėjo imtis tiesioginių veiksmų, nustatydama kvotas, kuriomis siekta organizuotai apriboti gamybą arba, esant trūkumui, parengdama gamybos programas, kuriose buvo nustatomi vartojimo prioritetai, kaip skirstyti išteklius ir eksporto lygis.

Kainų nustatymas ir konkurencija

• Sutartimi uždrausta praktika, kuri kenkia kainoms, nesąžiningos konkurencijos praktika ir diskriminacinė praktika, kai skirtingi reikalavimai taikomi palyginamiems sandoriams. Šios nuostatos buvo taikomos ir transporto sektoriui.
• Be to, tam tikromis aplinkybėmis, kaip antai esant akivaizdžiai krizei, Vyriausioji valdyba galėjo nustatyti didžiausias ar mažiausias kainas EAPB arba eksporto rinkoje.
• Siekiant užtikrinti laisvą konkurenciją, EAPB šalys turėjo pranešti Vyriausiajai valdybai apie bet kokius veiksmus, kurie galėtų jai pakenkti. Sutartyje konkrečiai kalbama apie tris atvejus, galinčius iškreipti konkurenciją:
  • susitarimus;
  • koncentraciją;
  • piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.

Vyriausioji valdyba galėjo atšaukti įmonių susitarimus ar asociacijas, jeigu jos tiesiogiai ar netiesiogiai sulaikė, apribojo ar iškreipė normalią konkurenciją.

Darbininkų klausimai

• Nors darbininkų darbo užmokestis tebepriklausė EAPB šalių kompetencijai, Vyriausioji valdyba tam tikromis sąlygomis galėjo įsikišti dėl neįprastai mažo darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio mažinimo.
• Vyriausioji valdyba galėjo teikti finansinę pagalbą programoms, skirtoms kompensuoti galimą neigiamą technologinės pažangos pramonėje poveikį darbininkams (atlyginimui, išmokoms ir profesiniam perkvalifikavimui).
• Kalbant apie kvalifikuotų darbininkų judėjimą, EAPB šalys turėjo panaikinti užimtumo apribojimus dėl pilietybės. Kitų kategorijų darbininkų atveju ir trūkstant tokio tipo darbo jėgos, šalys buvo raginamos atlikti reikalingus imigracijos taisyklių pakeitimus, kad būtų galima įdarbinti darbininkus iš kitų šalių.

Prekybos politika

• Sutartyje taip pat buvo aptariama EAPB prekybos politika EAPB nepriklausančių šalių atžvilgiu. Nors nacionalinių vyriausybių įgaliojimai išliko, EAPB turėjo keletą įgaliojimų, pavyzdžiui, nustatyti didžiausius ir mažiausius muitų tarifus ir prižiūrėti importo bei eksporto licencijų išdavimą. EAPB taip pat turėjo teisę būti informuota apie komercinius susitarimus, susijusius su anglimis ir plienu.
• Be to, Vyriausioji valdyba galėjo įsikišti dempingo atveju, t. y. kai anglių ir plieno įmonės, nepriklausančios EAPB jurisdikcijai, naudojo sutarčiai prieštaraujančias konkuravimo priemones ir ženkliai padidino importą, taip sukeldamos rimtą grėsmę EAPB gamybai.

NUO KADA TAIKOMA ŠI SUTARTIS?

Sutartis buvo taikoma nuo 1952 m. Ji galiojo 50 metų iki 2002 m. Sutartimi sukurta bendroji rinka pradėjo veikti 1953 m. vasario 10 d. anglies, geležies rūdos ir metalo laužo sektoriuose, o nuo 1953 m. gegužės 1 d. – plieno sektoriuje.

KONTEKSTAS

• Prieš pasibaigiant sutarties galiojimui, ji buvo keletą kartų iš dalies pakeista šiomis sutartimis:
  • Sujungimo sutartimi (Briuselis, 1965 m.), kuria buvo sujungti EAPB, Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Euratomo vykdomieji organai;
  • sutartimis, iš dalies keičiančiomis tam tikras finansines nuostatas (1970 ir 1975 m.);
  • Sutartimi dėl Grenlandijos (1984 m.);
  • Europos Sąjungos sutartimi (ES sutartis, Mastrichtas, 1992 m.);
  • Suvestiniu Europos aktu (1986 m.);
  • Amsterdamo sutartimi (1997 m.);
  • Nicos sutartimi (2001 m.);
  • stojimo sutartimis 1972 m. (Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė (1)), 1979 m. (Graikija), 1985 m. (Ispanija ir Portugalija) ir 1994 m. (Austrija, Suomija ir Švedija).
• Pasibaigus EAPB sutarties galiojimo laikotarpiui, nuostatos dėl anglių ir plieno sektorių buvo įtrauktos į Europos bendrijos steigimo sutartis – Romos sutartį.
• Protokolas dėl finansinių pasekmių pasibaigus EAPB sutarties galiojimo laikui ir dėl Anglių ir plieno tyrimų fondo pridedamas prie Nicos sutarties. Šiuo protokolu numatoma perduoti visą EAPB turtą ir įsipareigojimus Europos bendrijai, o šio turto ir įsipareigojimų grynąją vertę naudoti moksliniams tyrimams su anglių ir plieno pramone susijusiuose sektoriuose.
• Kai kuriuose 2003 m. vasario mėn. priimtuose sprendimuose numatytos priemonės, reikalingos įgyvendinant protokolo straipsnius, finansines gaires ir straipsnius, susijusius su anglių ir plieno mokslinių tyrimų fondu.

PAGRINDINIS DOKUMENTAS

Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis

paskutinis atnaujinimas 11.12.2017

---

(1) Nuo 2020 m. vasario 1 d. Jungtinė Karalystė išstoja iš Europos Sąjungos ir tampa trečiąja šalimi (ne ES šalimi).