Jungtinių tautų organizacijos konvencija dėl kovos su dykumėjimu šalyse, kurios patiria dideles sausras

 

DOKUMENTAS, KURIO SANTRAUKA PATEIKIAMA:

Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija dėl kovos su dykumėjimu šalyse, kurios patiria dideles sausras ir (ar) dykumėjimą, ypač esančiose Afrikoje

Tarybos sprendimas 98/216/EB – Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos dėl kovos su dykumėjimu sudarymas Europos Bendrijos vardu

KOKS ŠIOS KONVENCIJOS IR SPRENDIMO TIKSLAS?

• Jungtinių Tautų konvencija dėl kovos su dykumėjimu (UNCCD) yra vienintelis teisiškai privalomas tarptautinis susitarimas, susiejantis aplinką ir plėtrą su subalansuota žemėtvarka. Pirmiausia ja atkreipiamas dėmesys į sausringas, pusiau sausringas ir sausas subtropines pasaulio teritorijas, kuriose yra pažeidžiamiausios ekosistemos ir tautos.
• Sprendimu ratifikuojama UNCCD Europos bendrijos vardu (dabar ES).

PAGRINDINIAI ASPEKTAI

• UNCCD siekiama kovoti su dykumėjimu ir švelninti sausrų padarinius šalyse, kurios patiria dideles sausras ir (arba) dykumėjimą, ypač Afrikoje, taikant efektyvius veiksmus visais lygiais. Šios priemonės paremtos tarptautiniais bendradarbiavimo ir partnerystės susitarimais.
• UNCCD sudaro 40 straipsnių ir 5 priedai, kuriuose nustatoma tvarka, kaip konvencija bus įgyvendinama Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje, Karibų jūros regione, Viduržemio jūros šiaurinėje dalyje ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse.
• Dykumėjimas pirmiausia atsiranda dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos. Tai nereiškia, kad plečiasi dabartinės dykumos. Taip atsitinka dėl pernelyg intensyvaus ir netinkamo žemės naudojimo itin pažeidžiamose sausringų teritorijų ekosistemose. Skurdas, politinis nestabilumas, miškų naikinimas, nuganymas ir netinkami drėkinimo metodai – tai veiksniai, kurie daro žalingą poveikį žemės derlingumui.

Pagal UNCCD taikomos priemonės kovai su dykumėjimu

• Jas sudaro veiksmai, kuriais kompleksiškai plėtojami žemės ištekliai sausringose, pusiau sausringose ir sausose subtropinėse teritorijose ir kuria siekiama:
  • užkirsti kelią žemių degradavimui ir (ar) sumažinti jo mastus;
  • atgaivinti dalinai degradavusias žemes;
  • atgaivinti dykumėjimo nualintas žemes.
• UNCCD įgyvendinama taikant nacionalines, subregionines ir regionines programas, kurios sukurtos kaip sudėtinė nacionalinės subalansuotos plėtros politikos dalis. Jos atnaujinamos nuolatinio visuomenės dalyvavimo proceso metu remiantis patirtimi, įgyta jas įgyvendinant praktikoje, bei mokslinių tyrimų rezultatais.
• Vietos bendruomenės atlieka pagrindinį vaidmenį formuluojant ir įgyvendinant šias veiksmų programas, nes jos yra priklausomos nuo žemės.
• Glaudesnis tarptautinis bendradarbiavimas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių yra esminis elementas įgyvendinant UNCCD. Nepaisant to, šalių, kurios nukentėjo nuo dykumėjimo, vyriausybės lieka atsakingos už palankių sąlygų, skatinančių veiklą, sukūrimą, kad padėtų vietos gyventojams nutraukti žemių degradavimo procesą. Vyriausybės turi atlikti politiškai jautrius pokyčius, kaip antai:
  • labiau decentralizuoti sprendimų priėmimo procesą;
  • tobulinti žemės ūkio valdymo sistemas ir
  • suteikti daugiau įgaliojimų moterims ir ūkininkams.

Finansai

UNCCD neturi centralizuoto projektų finansavimo mechanizmo, tačiau yra sukurtas Bendrasis mechanizmas, padedantis sutelkti didelius finansinius išteklius iš turimų šaltinių ir racionalizuoti bei pagerinti jų valdymą.

Valdymas

Konvencijos Šalių Konferencija yra aukščiausia šios Konvencijos institucija. Ji atsakinga už sprendimus, reikalingus efektyviam šios Konvencijos įgyvendinimui remti. Konvencijos Šalių Konferencijoje ES atstovauja Europos Komisija, kuri sprendžia klausimus, patenkančius į ES įgaliojimų sritį.

2001 m. spalio mėn, penktojoje sesijoje Konvencijos Šalių Konferencija įsteigė pagalbinę instituciją – Konvencijos įgyvendinimo peržiūros komitetą (vadinamąjį CRIC). Komitetas peržiūri ir analizuoja nacionalines pažangos ataskaitas dėl Konvencijos įgyvendinimo, kurias Konvencijos Šalių Konferencijai pateikia šalys ir stebėtojai. Jos užduotis yra šiuos tikrinimus ir analizes panaudoti gerinant politikos bei programų nuoseklumą, poveikį ir veiksmingumą siekiant atkurti žemės ūkio bei ekologijos pusiausvyrą sausose teritorijose.

Mokslinės ir techninės konsultacijos

Mokslinis ir techninis konsultacinis komitetas teikia Konvencijos Šalių Konferencijai informaciją ir konsultacijas mokslo ir techniniais klausimais, susijusiais su kova su dykumėjimu ir sausrų padarinių švelninimu. Jį sudaro vyriausybių atstovai, turintys atitinkamų sričių kompetenciją.

Strateginio planavimo sistema

UNCCD 2018–2030 m. Strateginio planavimo sistema – tai įsipareigojimas globaliu mastu sustabdyti dirvožemio būklės blogėjimą (LDN) siekiant atgaivinti nualintų žemių derlingumą dideliame plote, pagerinti daugiau kaip 1,3 mlrd. žmonių gyvenimo kokybę ir sumažinti sausros poveikį pažeidžiamoms gyventojų grupėms.

NUO KADA ĮSIGALIOJA ŠIS SPRENDIMAS IR KONVENCIJA?

Konvencija buvo parengta 1992 m. Rio de Žaneire įvykusioje konferencijoje „Žemės susitikimas“, pasirašyta 1994 m. ir įsigaliojo 1996 m. gruodžio 26 d. Šiuo metu 195 šalys ratifikavo konvenciją, kuri tapo teisiškai privalomu aktu.

KONTEKSTAS

Daugiau informacijos žr.:

• UNCCD (Europos Komisija)
• Apie Konvenciją (UNCCD).

PAGRINDINIAI DOKUMENTAI

Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija dėl kovos su dykumėjimu šalyse, kurios patiria dideles sausras ir (ar) dykumėjimą, ypač esančiose Afrikoje – Europos bendrijos deklaracija remiantis Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos dėl kovos su dykumėjimu šalyse, kurios patiria dideles sausras ir (ar) dykumėjimą, ypač esančiose Afrikoje, 34 straipsnio 2 ir 3 dalimis (OL L 83, 1998 3 19, p. 3–35)

1998 m. kovo 9 d. Tarybos sprendimas 98/216/EB dėl Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos dėl kovos su dykumėjimu šalyse, kurios patiria dideles sausras ir (ar) dykumėjimą, ypač esančiose Afrikoje, sudarymo Europos Bendrijos vardu (OL L 83, 1998 3 19, p. 1–2)

paskutinis atnaujinimas 24.07.2019