12.2.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 52/14

1.

Ar sąvoka „pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas“ apima ieškovo, taikos teisėjo, darbą atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 (1) 1 straipsnio 3 dalį ir 7 straipsnį, Direktyva 1999/70 (2) įgyvendinamo Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 2 punktą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį?

2.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar bendrosios kompetencijos teismo teisėjas [magistrato ordinario] arba vadinamasis „mantiją dėvintis teisėjas“ gali būti laikomas pagal terminuotą darbo sutartį dirbančiam taikos teisėjui prilyginamu nuolatiniu darbuotoju pagal Direktyva 1999/70 įgyvendinamo Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punktą?

3.

Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar bendrosios kompetencijos teismų teisėjų priėmimo į nuolatinį darbą procedūros skirtumai nuo įstatyme numatytų atrankos procedūrų, skirtų laikinam taikos teisėjų įdarbinimui, laikytini objektyvia priežastimi, kaip tai suprantama pagal Direktyva 1999/70/EB įgyvendinamo Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis 4 punkto 1 dalį ir (arba) 4 dalį, kuria remiantis galima pateisinti tų pačių darbo sąlygų, kurios taikomos panašioje situacijoje esantiems nuolatiniams bendrosios kompetencijos teismų teisėjams, netaikymą taikos teisėjams, kaip buvo ieškovo, pagal terminuotą darbo sutartį dirbančio darbuotojo, atveju, vadovaujantis Kasacinio teismo skyrių plenarinės sesijos sprendime Nr. 13721/2017 ir 2017 m. balandžio 8 d. Valstybės Tarybos nuomonėje Nr. 464/2017 pateiktais išaiškinimais, ir pateisinti Direktyva 1999/70/EB įgyvendinamo Bendrojo susitarimo 5 punkte ir jį į vidaus teisę perkėlusioje Įstatyminio dekreto Nr. 368/2001 5 straipsnio 4bis dalyje numatytų piktnaudžiavimo paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis prevencinių priemonių ir sankcijų netaikymą, kai vidaus teisės sistemoje nėra pagrindinio principo ar konstitucinės normos, kuriais remiantis būtų galima „įteisinti“ su darbo sąlygomis susijusią diskriminaciją arba absoliutų draudimą taikos teisėjų darbo sutartis pakeisti į neterminuotas darbo sutartis atsižvelgiant į ankstesnę vidaus teisės normą (Įstatymo Nr. 217/1974 1 straipsnį), kurioje jau buvo numatyta, kad garbės teisėjams [giudici onorari] turi būti sudarytos lygiavertės darbo sąlygos ir su jais paeiliui nustatyti terminuoti darbo santykiai turi būti stabilizuoti?

4.

Bet kokiu atveju, ar šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 daliai ir Europos Sąjungos teisėje nustatytai nepriklausomo ir nešališko teismo sąvokai prieštarauja taikos teisėjo, kuris, nors ir yra suinteresuotas priimti ieškovui, vykdančiam identišką jurisdikcinę veiklą, palankų sprendimą, gali nagrinėti bylą vietoj pagal įstatymą kompetentingo teismo dėl aukščiausiosios teisminės instancijos – Kasacinio teismo skyrių plenarinės sesijos – atsisakymo užtikrinti veiksmingą prašomų apginti teisių gynybą, dėl kurio teismas, kuris pagal įstatymą yra kompetentingas nagrinėti bylą, turi atsisakyti savo jurisdikcijos pripažinti reikalaujamą pripažinti teisę, nepaisant to, kad ši teisė (pagrindinėje byloje – teisė į mokamas atostogas) įtvirtinta Europos Sąjungos pirminėje ir antrinėje teisėje ir atitinkamomis Bendrijos teisės nuostatomis galima vertikaliai tiesiogiai remtis prieš valstybę? Jeigu Teisingumo Teismas konstatuotų Chartijos 47 straipsnio pažeidimą, taip pat prašoma nurodyti vidaus gynybos priemones, kuriomis būtų galima užkirsti kelią tam, kad pažeidus Sąjungos pirminės teisės normą vidaus teisės sistemoje taip pat būtų visiškai neįmanoma užtikrinti tokių, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamų ir Sąjungos teisės garantuojamų pagrindinių teisių gynybą.