—

advokato J.‑P. Lahorgue, kuris atstovauja pats sau,

—

Ordre des advocats du barreau de Lyon, atstovaujamos advokato S. Bracq,

—

Conseil national des barreaux (CNB), atstovaujamos advokatų J.‑P. Hordies ir A.‑G. Haie,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir R. Coesme,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Støvlbæk ir H. Tserepa-Lacombe,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas (OL L 78, 1977, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 52), 4 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant advokato Jean‑Philippe Lahorgue pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones Ordre des avocats du barreau de Lyon (Liono advokatūra, Prancūzija), Conseil national des barreaux (Prancūzijos advokatūrų taryba, toliau – CNB), Europos advokatūrų ir teisininkų draugijų tarybai (CCBE) ir Ordre des avocats du barreau de Luxembourg (Liuksemburgo advokatūra), nurodant Ordre des avocats du barreau de Lyon išduoti jam, kaip tarpvalstybinių paslaugų teikėjui, prieigos prie réseau privé virtuel des avocats (advokatų virtualusis privatus tinklas, toliau – RPVA) įrenginį (toliau – RPVA įrenginys).

3

Direktyvos 77/249 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Su kliento atstovavimu teisiniuose procesuose susijusi veikla arba jo atstovavimas valstybinės valdžios institucijose kiekvienoje priimančioje valstybėje narėje vykdomas toje valstybėje įsisteigusiems teisininkams nustatytomis sąlygomis, išskyrus tas sąlygas, kurios reikalauja, kad toje valstybėje būtų gyvenama ar užsiregistruota toje valstybėje esančioje profesinėje organizacijoje.

2.   Šia veikla besiverčiantis teisininkas laikosi priimančios valstybės narės profesinio elgesio taisyklių, nepažeisdamas įsipareigojimų valstybei narei, iš kurios jis atvyksta.

<…>“

4

Šios direktyvos 5 straipsnyje numatyta:

„Dėl veiklos, susijusios su kliento atstovavimu teisiniuose procesuose, valstybė narė gali reikalauti, kad teisininkai, kuriems taikomas 1 straipsnis:

5

Pagal Direktyvos 77/249 7 straipsnio 1 dalį kompetentinga priimančiosios valstybės narės valdžios institucija gali paprašyti šias paslaugas teikiantį asmenį įrodyti savo teisininko kvalifikaciją.

6

Dėl, be kita ko, advokatų, Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, nuolat įsisteigusių vienoje iš šių valstybių narių, décret no91-1197 du 27 novembre 1991 organisant la profession d’avocat (1991 m. lapkričio 27 d. Dekretas Nr. 91, kuriuo reglamentuojama advokato profesinė veikla) 202‑1 straipsnyje nustatyta:

„Kai [toks] advokatas atstovauja klientui arba gina jį teisme ar valstybės valdžios institucijose, jis savo pareigas vykdo tomis pačiomis sąlygomis kaip ir į Prancūzijos advokatūrą įrašytas advokatas.

<…>

Civilinėse bylose, kai advokato atstovavimas yra privalomas apygardos teisme, jis turi atstovavimo teisę tik tada, jei nurodo advokato, dirbančio teisme, į kurį buvo kreiptasi, adresą dokumentams įteikti. <…>“

7

Code de procédure civile (Civilinio proceso kodeksas) 748‑1 straipsnyje išdėstyta: „Siuntos, įteiktini dokumentai ir pranešimai apie procesinius dokumentus, dokumentai, pranešimai, įspėjimai ar šaukimai į teismą, ataskaitos, protokolai ir teismo sprendimų vykdomųjų raštų kopijos gali būti įteikiami elektroninėmis priemonėmis šioje antraštinėje dalyje nurodytomis sąlygomis ir būdais, nepažeidžiant specialiųjų nuostatų, kuriomis įpareigojama naudoti šį informavimo būdą.“

8

Dėl apeliacinio proceso Civilinio proceso kodekso 930-1 straipsnyje numatyta:

„Procesiniai dokumentai teismui siunčiami elektroninėmis priemonėmis, priešingu atveju jie ex officio pripažįstami nepriimtinais.

Jei dokumento neįmanoma perduoti elektroninėmis priemonėmis dėl priežasties, nesusijusios su jį perduodančiu asmeniu, jis parengiamas popierinis ir pateikiamas kanceliarijai. Šiuo atveju pranešimas apie apeliacinį skundą pateikiamas kanceliarijai <…>

Pranešimai, įspėjimai ar šaukimai į teismą siunčiami šalių advokatams elektroninėmis priemonėmis, nebent tai būtų neįmanoma dėl su siuntėju nesusijusios priežasties.

Dokumentų siuntimo elektroninėmis priemonėmis tvarka nustatoma teisingumo ministro nutarimu.“

9

Kaip išdėstyta arrêté du 7 avril 2009 relatif à la communication par voie électronique devant les tribunaux de grande instance (2009 m. balandžio 7 d. Nutarimas dėl dokumentų pateikimo elektroninėmis priemonėmis apygardos teismuose) 5 straipsnyje, „advokatai gali naudotis teismams skirta elektroninių ryšių sistema prisijungdami prie nepriklausomo privataus tinklo, vadinamo [RPVA], už kurio eksploatavimą atsako Nacionalinė advokatūros taryba“.

10

Pagal šio nutarimo 9 straipsnį „advokatų prisijungimo prie RPVA saugumas užtikrinamas identifikaciniu mechanizmu. Šis mechanizmas grindžiamas sertifikavimo paslauga, kuria užtikrinamas fizinio asmens, kaip advokato, statuso autentifikavimas <…> Šis mechanizmas turi elektroninio sertifikato galiojimo patikrinimo funkciją. Šį sertifikatą išduoda elektroninio sertifikavimo paslaugų teikėjas, veikiantis sertifikavimo institucijos – Nacionalinės advokatūrų tarybos – vardu.“

11

Praktiškai autentifikavimas yra įmanomas todėl, kad advokato asmeninis elektroninis sertifikatas yra susietas su nacionaliniu advokatų sąrašu, kuris automatiškai atnaujinamas taikant kasdienį sinchronizavimą su visų Prancūzijos advokatūrų advokatų sąrašais.

12

Prancūzijos pilietis J.‑P. Lahorgue yra į Liuksemburgo advokatūrą įrašytas advokatas.

13

Jis paprašė Liono advokatūros tarybos išduoti jam prieigos prie RPVA įrenginį, padedantį verstis advokato profesija teikiant tarpvalstybines paslaugas.

14

Ši advokatūros taryba atmetė J.‑P. Lahorgue prašymą remdamasi tuo, kad šis asmuo neįrašytas į Liono advokatūrą.

15

J.‑P. Lahorgue taip pat kreipėsi į Tribunal de grande instance de Lyon (Liono apygardos teismas, Prancūzija), prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia Liono advokatūros tarnybai, įpareigojant ją per aštuonias dienas išduoti jam RPVA įrenginį ir nustatant jai baudą, jei ji to nepadarytų, kad jis galėtų visavertiškai verstis advokato profesija Prancūzijoje tokiomis pat sąlygomis kaip ir Prancūzijos advokatai.

16

Per šią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą advokatas J.‑P. Lahorgue pasiūlė prireikus paprašyti Teisingumo Teismo atsakyti į klausimą, ar atsisakymas išduoti RPVA įrenginį advokatui, tinkamai įrašytam į valstybės narės advokatūrą, vien dėl to, kad jis neįrašytas į kitos valstybės narės, kurioje nori verstis advokato profesija kaip laisvai paslaugas teikiantis asmuo, advokatūrą, prieštarauja Direktyvos 77/249 4 straipsniui, nes šis atsisakymas yra diskriminacinė priemonė, galinti kliudyti užsiimti profesine veikla kaip laisvam paslaugų teikėjui.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar Liono advokatūros tarybos sprendimas dėl atsisakymo atitinka Sąjungos teisę.

18

Konkrečiai kalbant, jo nuomone, kadangi teisių gynimo priemonių įgyvendinimas baudžiamojoje ar socialinėje srityje nelemia kitos valstybės narės advokatui apribojimo, susijusio su pareiga dirbti drauge su atitinkamos jurisdikcijos vietos advokatūrai priklausančiu advokatu, įpareigojimas kitos valstybės narės advokatui kreiptis į kitą advokatą, kai laisva prieiga prie teismo naudojant RPVA įrenginį galėtų jam užtikrinti laisvę teikti paslaugas, gali atrodyti nesuderinamas su šia laisve.

19

Šiomis aplinkybėmis Tribunal de grande instance de Lyon nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar atsisakymas išduoti RPVA įrenginį advokatui, tinkamai įrašytam į valstybės narės, kurioje jis nori verstis advokato profesija kaip laisvai paslaugas teikiantis asmuo, advokatūrą, prieštarauja Direktyvos 77/249 4 straipsniui, nes tai yra diskriminacinė priemonė, galinti kliudyti užsiimti profesine veikla kaip laisvam paslaugų teikėjui, jei šis advokatas, su kuriuo būtų dirbama drauge, nėra privalomas pagal įstatymus?“

20

Prancūzijos vyriausybė ir generalinis advokatas teisingai nurodė, kad taip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios teismo suformuluotame klausime yra teiginys, neatitinkantis ieškovo pagrindinėje byloje situacijos, nes jis susijęs su advokato, „įrašyto į valstybės narės, kurioje jis nori verstis advokato profesija kaip laisvai paslaugas teikiantis asmuo, advokatūrą“, padėtimi, tačiau tai nėra advokato J.-P. Lahorgue atvejis.

21

Vykstant SESV 267 straipsnyje nustatytai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą; be to, atsižvelgdamas į tai, jei reikia, Teisingumo Teismas turi performuluoti jam pateiktus klausimus (2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Danqua, C‑429/15, EU:C:2016:789, 36 punktas).

22

Kadangi, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, per procedūrą, pradėtą pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės normų suderinamumo su Sąjungos teise (žr., be kita ko, 2015 m. kovo 19 d. Sprendimo OTP Bank, C‑672/13, EU:C:2015:185, 29 punktą), reikia suprasti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar valstybės narės kompetentingų institucijų atsisakymas išduoti RPVA įrenginį advokatui, tinkamai įrašytam į kitos valstybės narės advokatūrą, vien dėl to, kad šis advokatas neįrašytas į pirmosios valstybės narės, kurioje nori verstis advokato profesija kaip laisvai paslaugas teikiantis asmuo, advokatūrą, yra laisvės teikti paslaugas, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 77/249 4 straipsnį, apribojimas, nes šis atsisakymas yra diskriminacinė priemonė, galinti kliudyti užsiimti profesine veikla kaip laisvam paslaugų teikėjui, jei šis advokatas, su kuriuo būtų dirbama drauge, nėra privalomas pagal įstatymus.

23

Iš Teisingumo Teismui pateiktų bylos dokumentų matyti, kad naudotis elektroninėmis dokumentų pateikimo priemonėmis leidžiama tam tikrose bylose, tarp kurių yra kai kurios baudžiamosios arba socialinės bylos, kuriose advokato atstovavimas nėra privalomas, t. y. prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytose bylose. Prieiga prie šios dokumentų pateikimo priemonės suteikiama tik į Prancūzijos advokatūrą įrašytiems advokatams. Tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prieiga prie minėtos dokumentų pateikimo priemonės buvo iš principo suteikta tik atitinkamos jurisdikcijos vietos advokatūrai priklausantiems advokatams. Advokatams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, dokumentus leidžiama pateikti tik atiduodant juos kanceliarijai arba siunčiant paštu.

24

Šiuo klausimu reikia priminti, kad laisvės teikti paslaugas apribojimai remiantis SESV 56 straipsniu turi būti panaikinami, kad, be kita ko, paslaugas teikiantis asmuo, kaip numatyta SESV 57 straipsnio trečioje pastraipoje, galėtų vykdyti savo veiklą valstybėje, kur paslaugos teikiamos, tomis pačiomis sąlygomis, kurias toji valstybė taiko savo nacionaliniams subjektams (šiuo aspektu žr. 1991 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑294/89, EU:C:1991:302, 25 punktą).

25

Ši nuostata advokatų laisvės teikti paslaugas srityje patikslinta Direktyvoje 77/249, kurios 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kliento atstovavimas teismuose kitoje valstybėje narėje turi būti vykdomas „toje valstybėje įsisteigusiems teisininkams nustatytomis sąlygomis“, išskyrus „tas sąlygas, kurios reikalauja, kad toje valstybėje būtų gyvenama ar užsiregistruota toje valstybėje esančioje profesinėje organizacijoje“ (šiuo klausimu žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimo AMOK, C‑289/02, EU:C:2003:669, 29 punktą).

26

Be to, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 56 straipsnis draudžia bet kokį nacionalinės teisės aktą, kuris be objektyvaus pateisinimo riboja paslaugų teikėjo galimybę veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas (žr. 2016 m. sausio 14 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑66/15, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:5, 22 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Nacionalinės priemonės, kurios draudžia, riboja arba daro mažiau patrauklų šios laisvės įgyvendinimą, sudaro laisvės teikti paslaugas apribojimus (žr. 2016 m. sausio 14 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑66/15, EU:C:2016:5, 24 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

27

Šiuo aspektu svarbu nurodyti, kad atsisakymas išduoti RPVA įrenginį advokatams, neįrašytiems į Prancūzijos advokatūrą, gali riboti arba daryti mažiau patrauklų jų naudojimąsi laisve teikti paslaugas.

28

Šie advokatai, negalėdami naudotis bylų dematerializavimo paslauga, dokumentus turi pateikti atiduodami kanceliarijai ar išsiųsdami paštu arba padedami advokato, įrašyto į Prancūzijos advokatūrą ir turinčio RPVA įrenginį. Šie dokumentų pateikimui elektroninėmis priemonėmis alternatyvūs būdai yra labiau varžantys ir iš principo brangesni už pastarąjį.

29

Todėl atsisakymas išduoti RPVA įrenginį advokatams, neįrašytiems į Prancūzijos advokatūrą, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį.

30

Tačiau, atsižvelgiant į paslaugų teikimo, atliekamo valstybėje narėje, kurioje paslauga turi būti teikiama, neįsisteigusių asmenų, pobūdį, negalima reikalavimo, kiek jis susijęs su advokatais, kad suinteresuotasis asmuo priklausytų vietos advokatūrai tam, kad galėtų naudotis bylų dematerializavimo paslauga, laikyti prieštaraujančiu SESV 56 ir 57 straipsniams, jeigu šis reikalavimas yra objektyviai būtinas siekiant apsaugoti bendrąjį interesą, susijusį, be kita ko, su geru teisingumo vykdymu (pagal analogiją žr. 1974 m. gruodžio 3 d. Sprendimo van Binsbergen, 33/74, EU:C:1974:131, 11, 12 ir 14 punktus). Tuo remiantis turi būti aiškinama Direktyva 77/249 (pagal analogiją žr. 1988 m. vasario 25 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, 427/85, EU:C:1988:98, 13 punktą).

31

Be to, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę naudotis ESV sutartimi užtikrintomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, jeigu jos atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, EU:C:2006:758, 61 punktą ir 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑678/11, EU:C:2014:2434, 42 punktą), suprantant, kad nacionalinės teisės aktais galima užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą tik jeigu jie iš tiesų atitinka ketinimą nuosekliai ir sistemiškai siekti šio tikslo (žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Sokoll-Seebacher, C‑367/12, EU:C:2014:68, 39 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

32

Siekdamos pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą dėl to, kad atsisakoma išduoti RPVA įrenginį advokatams, neįrašytiems į Prancūzijos advokatūrą, CNB ir Prancūzijos vyriausybė remiasi gero teisingumo vykdymo principu. Prancūzijos vyriausybės nuomone, toks apribojimas taip pat pateisinamas galutinio teisinių paslaugų gavėjo apsauga.

33

Prancūzijoje kiekvienas advokatas turi elektroninį sertifikatą, kuris yra asmeninis ir kuris leidžia patvirtinti jo, kaip advokato, įrašyto į Prancūzijos advokatūrą ir turinčio teisę verstis savo profesija, statusą. Kiekvieno advokato elektroninis sertifikatas yra susietas su nacionaliniu advokatų sąrašu, kuris automatiškai atnaujinamas taikant kasdienį sinchronizavimą su visų Prancūzijos advokatūrų advokatų sąrašais. Taigi, kiekvieno advokato elektroninis sertifikatas galioja, kai advokatas įrašytas į nacionalinį advokatų sąrašą. Tačiau kai advokatas nebeįrašytas į šį sąrašą, pavyzdžiui, dėl to, kad jis išbrauktas iš advokatūros, kuriai priklausė, jo elektroninis sertifikatas negalioja.

34

Šiuo aspektu reikia nurodyti, kad, pirma, vartotojų, būtent teisinių paslaugų, kurias teikia su teisminėmis institucijomis susiję asmenys, gavėjų, apsauga ir, antra, geras teisingumo vykdymas yra tikslai, kurie gali būti pripažinti laisvės teikti paslaugas apribojimą galinčiais pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, EU:C:2006:758, 64 punktą).

35

Generalinis advokatas savo išvados 55 punkte iš esmės nurodė, kad teisės subjekto, kaip galutinio teisinių paslaugų vartotojo, apsauga ir geras teisingumo vykdymas, be kita ko, susiję su paslaugų teikėjo kontrolės reikalavimais.

36

Vadinasi, identifikavimo sistema, kuria pagrįstas RPVA ir kuria siekiama užtikrinti, kad tik advokatai, kurie atitinka sąlygas, būtinas jų veiklai vykdyti, galėtų būti prijungti prie RPVA, atrodo savaime esanti tinkama teisinių paslaugų gavėjų apsaugos ir gero teisingumo vykdymo tikslų įgyvendinimui garantuoti.

37

Dėl atsisakymo išduoti RPVA įrenginį kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems advokatams proporcingumo Prancūzijos vyriausybė nurodo, kad šis atsisakymas paaiškinamas tuo, kad galiojant dabartiniams bylų dematerializavimo mechanizmams advokatų sąrašai, kurie gali būti skirtingose valstybėse narėse, nėra susieti. Todėl prisijungus prie RPVA identifikavimo sistema gali patikrinti tik advokatų, įrašytų į Prancūzijos advokatūrą, elektroninių sertifikatų galiojimą.

38

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar nagrinėjamu atveju kitoje valstybėje narėje įsisteigę advokatai gali turėti RPVA įrenginį, prireikus numatant tam tikrus pakeitimus, kad teisės subjektų, kaip galutinių teisinių paslaugų gavėjų, apsauga ir geras teisingumo vykdymas būtų užtikrinami tomis pačiomis sąlygomis kaip ir į Prancūzijos advokatūrą įrašytų advokatų atveju. Jeigu taip yra šiuo atveju, laisvės teikti paslaugas apribojimas pagrindinėje byloje nėra pateisinamas.

39

Be to, reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, procesuose, kuriuose advokato atstovavimas nėra būtinas ir kurie nagrinėjami pagrindinėje byloje, procesinių dokumentų pateikimas elektroninėmis priemonėmis bylą nagrinėjančiam teismui yra neprivalomas. Vadinasi, visi advokatai, įskaitant įsisteigusius kitoje valstybėje narėje, gali pateikti procesinius dokumentus atiduodami juos šio teismo kanceliarijai arba siųsdami paštu, o tik advokatai, kurie priklauso atitinkamos jurisdikcijos vietos advokatūrai, prireikus turi galimybę pateikti dokumentus elektroninėmis priemonėmis.

40

Jeigu pasirodytų, kad atiduodant dokumentus kanceliarijai arba siunčiant paštu nereikalaujama sistemiškai ir nuolat tikrinti advokato statuso, kad būtų užtikrinta tokia pati subjekto kontrolė kaip garantuojama naudojantis RPVA, atsisakymas išduoti RPVA įrenginį kitoje valstybėje narėje nei Prancūzijos Respublika įsisteigusiems advokatams negali būti laikomas atitinkančiu teisinių paslaugų gavėjų apsaugos ir gero teisingumo vykdymo tikslus.

41

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į šį lygiavertiškumo kriterijų, turi išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas laisvės teikti paslaugas apribojimas atitinka šiuos tikslus. Jeigu taip nėra, pagrindinėje byloje nagrinėjamas laisvės teikti paslaugas apribojimas nėra pateisinamas.

42

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: valstybės narės kompetentingų institucijų atsisakymas į kitos valstybės narės advokatūrą tinkamai įrašytam advokatui išduoti RPVA įrenginį remiantis vien tuo, kad šis advokatas neįrašytas į pirmosios valstybės narės, kurioje nori verstis advokato profesija kaip laisvai paslaugas teikiantis asmuo, advokatūrą, jei kitas advokatas, su kuriuo būtų dirbama drauge, nėra privalomas pagal įstatymus, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 77/249 4 straipsnį, siejamą su SESV 56 straipsniu ir 57 straipsnio trečia pastraipa. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar toks atsisakymas, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis jis ginčijamas, iš tikrųjų atitinka vartotojų apsaugos ir gero teisingumo vykdymo tikslus, kurie gali jį pateisinti, ir ar susiję apribojimai šių tikslų atžvilgiu nėra neproporcingi.

43

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Kompetentingų institucijų atsisakymas į kitos valstybės narės advokatūrą tinkamai įrašytam advokatui išduoti prieigos prie réseau privé virtuel des avocats (advokatų virtualusis privatus tinklas) įrenginį remiantis vien tuo, kad šis advokatas neįrašytas į pirmosios valstybės narės, kurioje nori verstis advokato profesija kaip laisvai paslaugas teikiantis asmuo, advokatūrą, jei kitas advokatas, su kuriuo būtų dirbama drauge, nėra privalomas pagal įstatymus, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, kaip jis suprantamas pagal 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyvos 77/249/EEB, skirtos padėti teisininkams veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, 4 straipsnį, siejamą su SESV 56 straipsniu ir 57 straipsnio trečia pastraipa. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar toks atsisakymas, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis jis ginčijamas, iš tikrųjų atitinka vartotojų apsaugos ir gero teisingumo vykdymo tikslus, kurie gali jį pateisinti, ir ar susiję apribojimai šių tikslų atžvilgiu nėra neproporcingi.