11.4.2018   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 129/18

Pranešėjas:

Peter SCHMIDT

1.1.

EESRK pakartoja savo raginimą parengti visapusišką ES maisto politiką, siekiant užtikrinti sveiką mitybą iš tvarių maisto sistemų, susieti žemės ūkį su mitybos ir ekosistemų funkcijomis ir užtikrinti tiekimo grandines, kuriomis būtų apsaugota visų Europos visuomenės sluoksnių sveikata. Visapusiška ES maisto politika turėtų pagerinti su maistu susijusių politikos sričių nuoseklumą, atkurti maisto vertę ir skatinti ilgalaikį perėjimą nuo maisto produktų gamybos našumo ir vartotojiškumo didinimo prie pilietiško požiūrio į maistą.

1.2.

Dabartinė ES politikos programa nėra tinkama perėjimui prie tvaresnės maisto politikos siekiant veiksmingai įgyvendinti Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus ir užtikrinti teisę į maistą ir kitas žmogaus teises. Dabartinės politikos programos galbūt buvo tinkamos sėkmingai spręsti individualias problemas, tačiau jos neužtikrina bendro suderinamumo, reikalingo sprendžiant įvairius iššūkius, kuriuos pasaulio ir ES maisto sistemos patirs ateityje. EESRK pabrėžia, kad esamas ES politikos priemones reikia pertvarkyti ir suderinti siekiant sukurti aplinkos, ekonomikos ir socialiniais bei kultūriniais aspektais tvarias maisto sistemas. Be to, EESRK dar kartą pabrėžia, kad visuotinė maisto politika turėtų papildyti, o ne pakeisti pertvarkytą BŽŪP (1).

1.3.

EESRK pabrėžia, kad reikia remti kultūrą, kurioje vertinama maisto svarba mitybai ir kultūrai, taip pat ir jo socialinis bei aplinkosauginis poveikis. Šiuo požiūriu didelė maisto produktų ir regioninių bei vietos tradicinių gaminių įvairovė ES yra tikras turtas ir kaip toks turėtų būti labai vertinamas. Visapusiška maisto politika turėtų didinti vartotojų maisto vertės suvokimą, skatinti maisto švaistymo prevenciją ir jo mažinimą ir padėti permąstyti maisto kainą ir ją sureguliuoti remiantis kitomis vertybėmis. Visų pirma ji turėtų užtikrinti sąžiningas kainas gamintojams, kad žemės ūkis išliktų rentabilus.

1.4.

EESRK pabrėžia, kad visoms maisto tiekimo grandinės suinteresuotosios šalims tenka atitinkamas vaidmuo plėtojant visapusišką sistemą, kad būtų galima užtikrinti teisingą paskirstymą visoje grandinėje. Nė vienas sektorius negali to padaryti vienas pats. Visapusiška maisto politika turėtų pasinaudoti pramonės ir mažmeninės prekybos sektoriaus galia siekiant paspartinti vartotojų perėjimą prie tausaus vartojimo. Pereinant prie tvarių maisto sistemų reikalingas ir ryžtingas vartotojų įsipareigojimas palaikyti pilietišką požiūrį į maistą. Tai taip pat reiškia, kad visapusiška maisto politika privalo užtikrinti, kad Europos žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus parduodami produktai atitiktų tokį kokybės lygį, kad jie išliktų populiariausias beveik visų vartotojų pasirinkimas.

1.5.

EESRK pripažįsta, kad vietos ir regionų lygiu įgyvendinama vis daugiau iniciatyvų, skirtų remti alternatyvias maisto sistemas. Šios iniciatyvos leidžia užmegzti glaudesnius gamintojų ir vartotojų ryšius, atverti galimybių vietos įmonėms ir sukurti naujų darbo vietų bei atkurti bendruomenių sąsają su savo maistu. EESRK taip pat atkreipia dėmesį į miestų vaidmenį plėtojant labiau integruotą maisto politiką. Visapusiška maisto politika turėtų remtis bendru valdymu visais lygmenimis – vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos – jį skatinti ir plėtoti. Tai sukurtų sistemą, kuri suteiktų galimybių įgyvendinti šias iniciatyvas, nepaisant jų apimties.

1.6.

EESRK ragina sukurti naują pažangią tvaraus maisto ženklinimo sistemą. Iki šiol ženklinimo sistemoje daugiausia dėmesio buvo skiriama teiginiams apie maistingumą ir kitą su sveikata susijusią informaciją, tačiau EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad didėja susirūpinimas dėl nepakankamo vartotojų informavimo apie maisto produktų daromą poveikį aplinkai ir visuomenei. Maisto pramonės atstovai žino, kad iki tam tikro lygio jie gali kovoti su poveikiu aplinkai, tačiau galiausiai reikia įtraukti vartotojus ir teikti reikiamą informaciją.

1.7.

Siekdamas paremti visapusiškos sistemos, sujungiančios su maistu susijusias ES politikos sritis, sukūrimą, EESRK siūlo trumpuoju ir (arba) vidutinės trukmės laikotarpiu sukurti tarpsektorinę ir tarpinstitucinę darbo grupę, kurioje dalyvautų įvairūs Komisijos generaliniai direktoratai ir kitos ES institucijos. Ši darbo grupė turėtų parengti maisto tvarumo veiksmų planą siekiant padėti ES įgyvendinti su maistu susijusius darnaus vystymosi tikslus. Veiksmų planas turėtų būti rengiamas remiantis dalyvaujamuoju principu ir šiame procese turėtų dalyvauti visi maisto tiekimo grandinės, pilietinės visuomenės ir akademinio pasaulio suinteresuotieji subjektai. EESRK siūlo sukurti ir išplėsti pilietinei visuomenei skirtą erdvę, kad ji galėtų įsitraukti ir aktyviai dalyvauti šiame procese.

1.8.

EESRK ypač rekomenduoja kurti ES tvaraus maisto rezultatų suvestinę, kuri leistų maisto sistemoms kylančius iššūkius spręsti taikant daugiametį požiūrį, tokiu būdu skatinant politikos derinimą įvairiais valdymo lygmenimis. Rezultatų suvestinė pateiktų rodiklius ir tokiu būdu leistų skatinti ir stebėti pažangą siekiant nustatytų tikslų.

1.9.

Ilgalaikėje perspektyvoje, taip pat ir atsižvelgiant į darbo grupės išvadas, EESRK ragina Komisiją išnagrinėti galimybes sukurti specialų generalinį direktoratą maisto klausimams, kuris būtų aiškus ES atsakomybės visose su maistu susijusios politikos srityse centras ir būtų reguliavimo, teisės aktų ir prireikus jų vykdymo užtikrinimo šaltinis. Visose ES valstybėse narėse tokią struktūrą atitiktų specialiai maisto klausimams sukurtos ministerijos.

2.1.

Savo tiriamojoje nuomonėje „Tvaresnės maisto sistemos“, kuri buvo parengta ES Tarybai pirmininkaujančių Nyderlandų prašymu 2016 m., EESRK ragino parengti išsamią maisto politiką siekiant pereiti prie tvaresnių maisto sistemų ir užtikrinti didesnį su maistu susijusių politikos tikslų nuoseklumą (pvz., darni žemės ūkio gamyba, sveika mityba, aplinkos apsauga, sąžiningesni prekybos santykiai ir kt.). Šioje nuomonėje remiamasi ankstesnės nuomonės rekomendacijomis toliau plėtoti visapusiškos sistemos loginį pagrindimą ir jos viziją.

2.2.

Nuo to laiko taip pat sustiprėjo postūmis plėtoti labiau holistinį požiūrį į maisto politiką. Jungtinės Tautos šį laikotarpį paskelbė veiksmų mitybos srityje dešimtmečiu, pripažindamos, kad reikia pertvarkyti maisto sistemas, kad susiformuotų sveikesnės mitybos įpročiai ir būtų užtikrinta geresnė mityba. Aprūpinimo maistu pasaulyje komiteto aukšto lygio ekspertų grupė dar kartą pabrėžė šį poreikį savo 2017 m. rugsėjo mėn. ataskaitoje (2). ES lygmeniu, Regionų komitetas neseniai priėmė savo nuomonę, kurioje raginama sukurti visapusišką ir darnią ES maisto politiką, kuri susietų įvairias, su maistu susijusias politikos sritis. Tarptautinė tvarių maisto sistemų ekspertų grupė (IPES-Food) taip pat pradėjo trejų metų dalyvavimo principu grindžiamą procesą, kuriame mokslininkai, suinteresuotosios šalys, pilietinės visuomenės organizacijos ir politikai rengia bendros maisto politikos viziją iki 2018 m. Jau dabar didelis skaičius įvairius sektorius apimančių iniciatyvų nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu skatina Europos maisto sistemų pokyčius aktyviai dalyvaujant pilietinei visuomenei.

2.3.

EESRK mano, kad DVT įgyvendinimas Europoje yra labai svarbi varomoji jėga, siekiant pereiti prie visapusiško požiūrio, kuris apima įvairias politikos sritis (žemės ūkio, sveikatos, aplinkos, prekybos, vystymosi, inovacijų ir kt.) ir valdymo lygmenis (ES, nacionalinį, vietos) ir užtikrinti tvaresnius maisto gamybos ir vartojimo modelius. Šiuo metu vykstančios diskusijos dėl bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) po 2020 m. taip pat yra puiki galimybė užtikrinti pertvarkytos žemės ūkio politikos ir kitų su maistu susijusių politikos tikslų nuoseklumą (3).

2.4.

Kai kurios valstybės narės (pvz., Suomija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai ir Švedija) įgyvendina vis daugiau su maistu susijusių politikos priemonių sveikatos, aplinkos ir darnumo srityse. EESRK perspėja dėl situacijos, kai skirtingas požiūris atskirose valstybėse narėse gali pradėti kelti grėsmę vartotojams ir įmonėms. EESRK mano, kad tai dar viena priežastis skatinanti sukurti visapusišką sistemą ES lygmeniu.

3.1.

Vis daugėja mokslinių įrodymų, susijusių su maisto poveikiu sveikatai, aplinkai ir visai visuomenei. Apsirūpinimo maistu situacija, kurią siekiant išspręsti buvo sukurta BŽŪP, tampa vis sudėtingesnė. Dėl BŽŪP ir augančių pajamų ir patobulintų gamybos metodų žemės ūkio sektoriuje, Europa trūkumų nepatiria. Maisto sektoriuje darbo vietų ir vertės šaltinis yra ne žemė ir jūra, o gamyklos, mažmeninė prekyba ir maitinimo paslaugos. Sveikatos darbotvarkėje nagrinėjamos ne tik nepakankamo vartojimo problemos: socialinės nelygybės nulemta netinkama mityba ir „naujas“ maisto stygius vis dar nepraranda aktualumo, tačiau šias problemas nusveria plačiai paplitusios neužkrečiamos ligos. Tarp jų yra širdies ligos, insultas, diabetas ir nutukimas. Širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) sukelia 1,8 mln. mirčių per metus ES – tai sudaro 37 % visų mirčių ES (4). 2015 m. beveik 49 mln. žmonių ES sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis.

3.2.

Europos socialinė raida taip pat labai pakeitė maisto produktus, skonius ir gastronomiją. Nuo to laiko, kai buvo sukurta BŽŪP, labai pasikeitė vartojimo modeliai ir gyvenimo būdas. Kulinariniai pokyčiai ypač paveikė moteris, nes per visą istoriją – o dažnai ir dabar – joms tenka pagrindinė atsakomybė už maistą namuose. Maisto technologijų pokyčiai turėjo tiek teigiamą, tiek ir neigiamą socialinį poveikį. Maisto pasirinkimas galbūt padidėjo, tačiau įvairiapusiškas ir turtingas Europos kulinarinis paveldas iš dalies susilpnėjo. Dideli maisto įmonių rinkodaros biudžetai paskatino vartotojus valgyti labai perdirbtus maisto produktus. Pramonės duomenys rodo, kad belgai, pavyzdžiui, du trečdalius savo suvartojamų kalorijų gauna iš perdirbtų ir supakuotų maisto produktų – netgi daugiau nei britai (5). Visuomenės sveikatos tarnyboms susirūpinimą kelia pernelyg didelis daug druskos, cukraus ir riebalų turinčių perdirbtų maisto produktų vartojimas. Šie produktai dažnai yra pigūs, todėl patrauklūs mažas pajamas turintiems žmonėms, kurių sveikata ir taip yra blogesnė nei vidutinė. Taigi mityba didina socialinę nelygybę Europoje (6). Didžiojo nuosmukio laikotarpiu ir po jo Europoje padidėjo labdaringas maisto produktų dovanojimas. Tačiau tokia neatidėliotina pagalba maistu neturi pakeisti Europos kovos su socialine nelygybe, kuri lemia su mityba susijusius sveikatos sutrikimus.

3.3.

Maisto produktų poveikis aplinkai yra įrodytas ir pripažįstamas. Klimato kaitos grėsmė yra pripažinta, ir ES tvirtai parėmė 2015 m. Paryžiuje priimtą bendrąją klimato kaitos konvenciją. ES taip pat užtikrino geresnį aplinkos reglamentavimą ir žalos prevenciją, pavyzdžiui, įgyvendinant Vandens pagrindų direktyvą. Vis dėlto europiečių mėgstamas maistas skatina vartojimo modelius, kurie susiję su dideliu paslėptu arba „netiesioginiu“ vandens naudojimu, keliančiu grėsmę valstybėms narėms (7) ir reikalaujančiu labiau integruoto požiūrio į žemę, ūkininkavimą ir vandenį (8). Susirūpinimą kelia tai, kad Europos dirvožemis taip pat yra pažeidžiamas. Pagal ES Jungtinio tyrimų centro parengtą modelį, vandens sukeliama dirvožemio erozija apima ES 27 valstybių narių 130 mln. ha žemės plotą; beveik 20 % žemės ploto per metus praranda daugiau kaip 10 t/ha dirvožemio (9). Biologinės įvairovės praradimas stebimas tiek sausumoje, tiek jūroje, kur, remiantis pranešimais, išteklių įvairovei daromas spaudimas (10). Nepaisant to, valstybės narės ir toliau pataria vartotojams maistingumo sumetimais valgyti žuvį, neatsižvelgdamos į pasekmes aplinkai.

3.4.

Ekonominiu požiūriu 60 pastarųjų metų laikomi sėkmingais. Maisto yra visur. Vidutinė namų ūkių maistui skiriamų išlaidų dalis sumažėjo nuo 30 % iki 15 % Kainos tapo konkurencingesnės susikūrus didiesiems mažmeninės prekybos maisto produktais tinklams. Tačiau dabar ekonomistai kelia klausimą, ar maisto kainos atspindi tikrą gamybos kainą, ir ar jos visiškai atspindi tam tikras išlaidas. EESRK su susidomėjimu atkreipia dėmesį į Maisto ir žemės ūkio organizacijos vykdomą darbą dėl išsamios išlaidų apskaitos žemės ūkyje (11). Galios disbalansas maisto tiekimo grandinėje taip pat padidėjo ir lėmė nesąžiningos prekybos praktiką ir su tuo susijusias pasekmes (12), o ūkininkams tenkanti vartotojų mokamos kainos dalis sumažėjo.

3.5.

Dėl perprodukcijos sumažėjo kainos, bet kartu buvo institucionalizuotas maisto švaistymas. Pasaulio šalyse, kur vartotojų pajamos yra žemos, iššvaistoma apie 8 % maisto, o ES vartotojai išmeta apie trečdalį įsigyto maisto. ES finansuojamo FUSIONS projekto pateiktais vertinimais, kasmet ES iššvaistoma 88 mln. tonų maisto, kainuojančio 143 mlrd. EUR (13). Tačiau šis kultūrinis maisto švaistymo aspektas visapusiškai nesprendžiamas nei žiedinės ekonomikos koncepcijoje, nei „Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane“, kurie yra svarbūs vertinant maistą, kaip materinį vienetą, tačiau juose neatsižvelgiama nei į jo vertę vartotojams, nei į maisto kultūrinę vertę. Europos uždavinys – sukurti naują pilietiško požiūrio į maistą koncepciją, kurioje pagrindinis dėmesys būtų skiriamas darnų vystymąsi skatinančiam maistui.

3.6.

Mokslininkų ir žemės ūkio maisto produktų sektoriaus pateikti duomenys ir atlikti tyrimai pagerino mūsų supratimą apie Europos maisto sistemų poveikį visuomenei, aplinkai ir sveikatai. Kartu, tai rodo, kad reikalingas labiau integruotas požiūris. Dabartinės politikos programos galbūt buvo tinkamos sėkmingai spręsti individualias problemas, tačiau jos neužtikrina bendro suderinamumo, reikalingo sprendžiant įvairius iššūkius, kuriuos pasaulio ir ES maisto sistemos patirs ateityje. Įvairių, su maistu susijusių sričių politika dažnai formuojama izoliuotai ir jai dažnai trūksta nuoseklumo. Įvairių valdymo lygmenų politika taip pat nėra tarpusavyje derinama. Vienas iš pavyzdžių, rodančių labiau integruoto požiūrio reikalingumą, yra atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, paplitęs dėl nuolatinio antibiotikų naudojimo gyvulininkystėje ir dabar keliantis grėsmę žmonių sveikatai. Su šiuo klausimu susijusią integruotos maisto politikos svarbą savo pranešime pabrėžė ir Komisijos narys V. Andriukaitis. Kitas pavyzdys – konfliktas, susijęs su žemės naudojimu maisto reikmėms ir žemės naudojimu energijos gamybai, būstui ir kitiems tikslams. Maisto švaistymas taip pat yra iš dalies gamybos našumo padarinys; sistemoje yra pastovus ir labai didelis maisto srautas. Apeliuojant į racionalią vartotojų elgseną šios problemos išspręsti neįmanoma.

3.7.

Jei ES šiandien „atgimtų“, ji sukurtų visapusišką maisto politiką, kuria siekiama užtikrinti tvarią mitybą iš tvarių maisto sistemų, susieti žemės ūkį su mitybos ir ekosistemų funkcijomis, ir užtikrinti tiekimo grandines, kuriomis būtų apsaugota visų Europos visuomenės sluoksnių sveikata (14). Politikos uždavinys – kaip paskatinti būtinus pokyčius. Istoriškai ES politika formavosi demokratinių pokyčių procese, kuriam būdingi staigesni pokyčiai, susiję su įvairiomis krizėmis, pavyzdžiui, maisto saugos 2000 m. ir arklienos skandalu 2013–2015 m.

4.1.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad didelė Europos visuomenės dalis pripažįsta naujus struktūrinius iššūkius, kylančius ES maisto politikos srityje. ES galėtų pereiti nuo prisitaikymo ir reagavimo politikos prie aktyvių veiksmų koncepcijos. Savo ankstesnėse nuomonėse RK nustatė svarbius precedentus. Sprendžiant kaimo vietovėms rūpimus klausimus reikėtų atsižvelgti į atsiradusį naują interesą sukurti geresnę maisto politiką ES miestams ir savivaldybėms. Daugelis Europos miestų dalyvauja maisto politikos tarybų, tvarumui skirtų miestų tinklų ir (arba) kovos su klimato kaita veiksmuose, ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Sveikų miestų programoje. 2015 m. spalio 15 d. pasirašytas Milano miestų maisto politikos paktas atspindi šį interesą.

4.2.

Pastaraisiais metais, siekiant iš naujo susieti gamintojus ir vartotojus ir perkelti žemės ūkio ir maisto gamybą, įvairiais būdais pradėtos reorganizuoti maisto tiekimo sistemos. Pavyzdžiui, užsiimama bendruomenių remiama žemės ūkio veikla, kuriamos trumposios tiekimo grandinės, alternatyvūs maisto tinklai, vietos ūkininkavimo sistemos ir vykdomas tiesioginis pardavimas. Vartotojų kooperatyvai taip pat gali atlikti labai svarbų vaidmenį, užtikrinant stiprų ryšį su bendruomene ir skiriant daug dėmesio socialiniams, švietimo ir aplinkosaugos klausimams. Viešosios įstaigos turi parengtas programas, kurios taip pat yra šio proceso dalis, pavyzdžiui, vykdant viešųjų pirkimų programas mokyklose ir ligoninėse, kurių metu skatinami ekologiški vietoje pagaminti maisto produktai, kaip antai Danijoje ir Malmės mieste, Švedijoje. Tai atitinka ES žiedinės ekonomikos požiūrį.

4.3.

Glaudesni ryšiai tarp gamintojų ir vartotojų, labiau lokalizuotos maisto sistemos ir iniciatyvos „iš apačios į viršų“ galėtų labai prisidėti skatinant sveikesnį ir tvaresnį maisto vartojimą. Pilietinė visuomenė ir vietos bendruomenė stiprina šiuos ryšius – tai matyti iš daugelio tvariam maistui skirtų iniciatyvų Europos miestuose ir miesteliuose. Tačiau šiuo metu ES lygmens politikoje numatyta pernelyg mažai priemonių, kad galėtų pasimokyti iš šios patirties, jau nekalbant apie jų skatinimą, kai šios teikia vilčių. Taigi, visapusiška maisto politika galėtų padėti skatinti ir plėtoti bendrą šių iniciatyvų valdymą. Žemės ūkio įmonės prisitaiko prie rinkos paklausos, tačiau jas riboja žemės ūkio gamybos ypatumai – gamybos pokyčiams reikalingas laikas.

4.4.

Maisto ekonomika susiduria su dideliais techniniais, finansiniais ir socialiniais (15) iššūkiais, ir tai patvirtina inovacijoms ir technologinei pažangai skirtos svarbios investicijų programos. Europoje yra apie 289 000 maisto gamybos įmonių, tačiau 3 000 iš jų užima beveik pusę ES rinkos (16). Tyrimai rodo, kad atsparioms maisto sistemoms būtina išlaikyti stambias ir smulkias žemės ūkio įmones. Tarp didžiausių Europos maisto pramonės įmonių ir MVĮ sektoriaus glūdi didžiulė praraja. Socialinė Europa galėtų jas geriau integruoti. Skaitmeninė ekonomika suteikia galimybių sukurti glaudesnius vartotojų ir gamintojų ryšius. Verslo sektorius palankiai vertina pažangią lyderystę darnumo srityje ir pageidautų aiškiai apibrėžtų sistemų.

4.5.

Europos piliečiai yra suinteresuoti, kad būtų užtikrinta, jog maistas jiems tiekiamas iš tvarių šaltinių. Ženklinimo sistemos negali suteikti aiškumo jau vien dėl šio klausimo sudėtingumo. Neseniai Karl Falkenberg parengtoje ataskaitoje pasiūlyta, kad Europos maisto „prekės ženklas“ turėtų būti siejamas su tvarumu, kitaip tariant „gyventi gerai ir sąžiningai dalytis atsižvelgiant į planetos galimybes“ (17). Tai reiškia, kad reikia susitelkti ne tik į socialinius, bet ir į aplinkos apsaugos ir ekonominius aspektus. Tam tikri kultūriniai klausimai nepriklauso Europos institucijų kompetencijai, pavyzdžiui, prieštaravimas tarp mokamo (tiekimo grandinėse) ir neapmokamo (privačių namų ūkių virtuvėse) darbo maisto srityje, tačiau Europos maisto sistemoje yra elementų, kurie yra svarbi Europos maisto produktų koncepcijos (arba „prekės ženklo“) dalis. Europa garsėja kulinarijos ir maisto gamybos įvairove. Ši įvairovė turi būti ne tik saugoma, bet ir aktyviai didinama. ES kokybės ženklų (SGN, SKVN, GTG) sistema yra naudinga, tačiau taikoma tik tradiciniams maisto produktams; ji neatsižvelgia į masinės gamybos maisto tendencijas. Karl Falkenberg pasiūlymas siekti teisingumo neabejotinai turėtų reikšti naujas galimybes darbo užmokesčio požiūriu ir sąžiningą elgesį su migrantais, dirbančiais ES maisto gamybos įmonėse. Tai jautrūs, bet svarbūs klausimai, kuriuos sprendžiant visapusiška maisto politika galėtų praktiškai paremti socialinę santarvę Europoje.

4.6.

Ypač didelį susirūpinimą tėvams ir visuomenės sveikatos tarnyboms kelia nevienodos finansinės investicijos į vaikams skirtus pranešimus apie maisto produktus. PSO nuomone, tai yra prioritetinis klausimas, nes didelė šių žinučių dalis yra susijusi su maisto produktais, kurių sudėtyje yra daug druskos, cukraus ir riebalų (18). Pereinant nuo tradicinių prie skaitmeninių medijų visapusiško požiūrio poreikis auga. Apskaičiuota, kad 2016 m. Vakarų Europoje vien skaitmeninei maisto reklamai buvo išleista 37 mlrd. JAV dolerių (19). EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad neseniai vartotojai ėmė raginti maisto ir mažmeninės prekybos įmones nustoti reklamos ir rinkodaros kampanijų metu naudoti prekės ženklo talismanus reklamuojant maisto produktus, kuriuose yra daug riebalų, druskos ir cukraus. Nesant atitinkamų pramonės veiksmų, Vyriausybės turėtų apsvarstyti galimybę pradėti taikyti reguliavimo priemones (20).

4.7.

ES maisto politikos penkiasdešimtmečio tikslas turėtų būti skatinti perėjimą nuo maisto vartotojiškumo (kuriam būdingas švaistymas) prie pilietiško požiūrio į maistą (kuriam būdingas rūpestingumas ir atsakomybė). Pereinant prie tvarios mitybos iš tvarių maisto sistemų reikalingas ir ryžtingas vartotojų įsipareigojimas palaikyti pilietiško požiūrio į maistą koncepciją. EESRK dar kartą primena savo pasiūlymą pradėti Europos masto informavimo ir sąmoningumo didinimo kampaniją maisto vertės tema. Tai būtina siekiant užtikrinti ilgalaikius vartotojų elgsenos pokyčius (21).

5.1.

Maisto politika yra visa apimanti politika, sukurianti ir remianti maisto sistemų struktūrą, pradedant pirmine gamyba (ūkininkais), gamybos etapu (perdirbimu) ir baigiant vartojimu. Ji išaiškina ir atveria tai, kas paprastai yra nematoma. Kadangi maistas yra neatsiejamas nuo daugelio gyvenimo sričių, pavyzdžiui, švietimo, sveikatos, aplinkos, prekybos, socialinių santykių ir kultūros, visapusiška maisto politika yra vertinga tuo, kad visuomenė gali išaiškinti, ko ji nori ir ką ji gali gauti iš savo maisto sistemos. Ji sujungia tai, kas be jos labai lengvai susiskaidytų ir išsibarstytų. Klausimas ką valgome, kaip valgome, kaip šiuo metu gaminame maistą ir kokia kaina daro poveikį ateičiai.

5.2.

Maisto politika turi didelės įtakos kaimo ir miesto vietovių vystymuisi. Ji kuria darbo vietas visuose susijusiuose sektoriuose, pavyzdžiui, žemės ūkio ir jo techninės infrastruktūros, maisto perdirbimo, transporto, prekybos, pakavimo, mažmeninės prekybos, maitinimo paslaugų ir pan. Ji daro poveikį milijonų ES piliečių pragyvenimo šaltiniui. ES maisto gamybos sektoriuje dirba 4,25 mln. žmonių; sektoriaus apyvarta sudaro 1 098 mlrd. EUR; jame 2,5 mlrd. EUR skiriama moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai ir susidaro 25,2 mlrd. EUR perteklius perdirbto maisto prekyboje (22). Nepaisant maisto svarbos ES ekonomikai, šiuo metu nėra atskiros ES maisto politikos. Vietoj to, maisto sistemas formuoja įvairios skirtingos politikos sistemos, kaip teigiama pirmiau.

5.3.

XXI a. pritaikyta maisto politika turi atitikti keletą kriterijų: maisto kokybės (skonio, malonumo, išvaizdos ir autentiškumo); sveikatos (saugos, maistinės vertės, naudingumo ir žinių); aplinkos (CO2, vandens, žemės naudojimo, dirvožemio, biologinės įvairovės, oro kokybės ir sisteminio atsparumo); socialinių ir kultūrinių vertybių (tapatybės, vienodos prieigos, pasitikėjimo, pasirinkimo ir įgūdžių); ekonominio efektyvumo (tikra konkurencija ir teisingos pajamos, deramos darbo vietos, visiškai internalizuotos sąnaudos ir tinkamos ir konkurencingos kainos), gero valdymo (demokratinės atsakomybės, skaidrumo, etiškų procesų ir patikimų mokslinių įrodymų naudojimu). Visas esamas su maistu susijusias ES politikos sritis galima vertinti atsižvelgiant į šiuos aspektus.

5.4.

Visapusiška maisto politika turi stiprinti ekosistemų atsparumą ir užtikrinti, kad visi maisto tiekimo grandinės suinteresuotieji subjektai ir dalyviai gautų deramas pajamas ir ES viduje, ir už jos ribų. Maisto produktų kainos neatspindi visų gamybos sąnaudų, o sveikatos, aplinkos ir socialinės išlaidos dažniausiai perkeliamos trečiosioms šalims. Pigesnių, „įperkamesnių“ maisto produktų paieškos neturi pakenkti kitiems maisto gamybos ir vartojimo aspektams ir įpročiams. Visapusiška maisto politika galėtų padėti permąstyti maisto kainą ir ją sureguliuoti remiantis kitomis vertybėmis.

5.5.

Visapusiška maisto politika turėtų susieti esamas ir naujas politikos kryptis, kurių galutinis tikslas – tvarios maisto sistemos ir sveika mityba. Dėl to nereikėtų iš naujo išradinėti dviračio kuriant visiškai naują politiką ar ES suteikiant naujų įgaliojimų, nes nesiekiama nustatyti vieną bendrą standartą. Reikėtų veikiau imtis reformų ES lygmeniu ir paskatinti naujų ir darnesnių veiksmų visais lygmenimis (vietos, savivaldybių, regionų, nacionaliniu ir įmonių), taip pat didinti jau vykdomų iniciatyvų mastą ir taip užtikrinti didesnį nuoseklumą. Tai reiškia, kad ES lygmens priemones reikia sujungti su tuo, ką galima geriausiai pasiekti kitais valdymo lygmenimis. Būtų galima sukurti tokią apmokestinimo tvarką, kuri pagerintų galimybę sveikai maitintis pasitelkiant miestų planavimą ir viešuosius pirkimus, remiančius vietos rinkas ir užimtumą.

5.6.

Visapusiška maisto politika taip pat turėtų tapti pagrindu, kuriuo remiantis būtų nutraukta nesąžininga komercinė praktika, susijusi su dvejopos ir žemesnės kokybės produktais, t. y. identiškai supakuotų, tačiau žemesnės kokybės maisto produktų gamyba ir pardavimas tam tikrose valstybėse narėse (23).

5.7.

Kad šie tikslai būtų pasiekti, turi būti koordinuojamos politikos priemonės tiek pasiūlos, tiek paklausos požiūriu. Tai reiškia, kad prieinami ir įperkami maisto produktai taikant darnios maisto gamybos modelius turi būti derinami su geresne prieiga ir didesniu vartotojų įgalinimu pasirinkti sveikus ir skanius maisto produktus. Būtina derinti teisės aktų pakeitimus, kuriais siekiama pašalinti reguliavimo kliūtis ir numatyti mokesčių lengvatas, su elgsenos pokyčiais, kuriuos lemia geresnis vartotojų ir perdirbėjų informavimas, švietimas ir didesnis sąmoningumas. Pagrindinis tikslas – didinti informuotumą ir remti maisto vertę visais lygmenimis bei laipsniškus, bet esminius pokyčius. Pavyzdžiui, druskos kiekio mažinimas geriausiai veikia, kai tai daroma lėtai, bet sistemingai, tačiau nėra jokių paskatų įmonėms keisti savo produktų sudėtį.

5.8.

Pasiūlos požiūriu, kad visapusiška ES maisto politika tikrai būtų naudinga Europos vartotojams, labai svarbu, kad Europos Sąjungoje tvariai pagaminti maisto produktai sugebėtų konkuruoti. Tai reiškia, kad Europos žemės ūkio maisto produktų sektorius yra pajėgus tiekti maistą vartotojams tokiomis kainomis, kurios apima ne tik papildomas išlaidas, skirtas tvarumo, gyvūnų gerovės, maisto saugos, maistinių savybių bei panašiems kriterijams, bet ir teisingą atlygį ūkininkams, ir kartu šie maisto produktai išlieka populiariausias beveik visų vartotojų pasirinkimas.

5.9.

DVT įgyvendinimas suteikia svarbų bendrų veiksmų pagrindą siekiant tikslo užtikrinti tvarų pasaulio maitinimą iki 2030 m. Maisto ir žemės ūkio klausimai susiję su 17 darnaus vystymosi tikslų. Visų pirma, PSO pažymi, kad 12 DVT įgyvendinti reikia imtis veiksmų mitybos srityje. Dėl darnaus vystymosi tikslų pobūdžio, jiems įgyvendinti reikia bendrų holistinių sprendimų, kuriuos priimant dalyvautų įvairios žinybos, ministerijos, sektoriai ir visa maisto tiekimo grandinė. Tai suteikia didelių galimybių ES žemyno lygmeniu imtis lyderio vaidmens.

5.10.

Išsami maisto politika turėtų sujungti skirtingus požiūrius, kad būtų galima įgyvendinti DVT, ir įtraukti esamą daugiapakopį ir kelis sektorius apimantį valdymą siekiant labiau integruotos politikos formavimo proceso. Europa rengia pozicijas dėl skirtingų maisto sistemos ramsčių, t. y.:

5.11.

Šis naujas visapusiškas požiūris turėtų būti dinamiškas ir jo turėtų laikytis suinteresuotieji subjektai visoje maisto tiekimo grandinėje ir visa pilietinė visuomenė, siekiant užtikrinti atskaitingą ir skaidrią „maisto demokratiją“.

5.12.

Apibendrinant, išsami maisto politika turėtų būti: 1) darni aplinkos, socialiniu, kultūros ir ekonomikos požiūriais; 2) suderinta visuose sektoriuose ir valdymo lygmenyse; 3) įtraukianti visas visuomenės sritis; ir 4) stiprinanti deramas darbo sąlygas visais lygmenimis.

6.1.

Kaip ir praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje bendrosios rinkos kūrėjai, manę, kad maistui turi būti skiriamas didžiausias dėmesys siekiant geresnės ir taikesnės Europos, EESRK šiandien, praėjus šešiems dešimtmečiams, pabrėžia, kad būtina pradėti kurti tvaresnę maisto sistemą Europoje. Spaudimas dabar yra gerai žinomas ir įrodytas. Tai bus ir turi būti sprendžiama vietos ir valstybių narių lygmeniu. Tačiau reikia ir Europos lygmens veiksmų.

6.2.

EESRK siūlo įsteigti įvairių sektorių ir institucijų darbo grupę, kurioje dalyvautų įvairių Komisijos generalinių direktoratų ir kitų ES institucijų atstovai, siekiant parengti maisto tvarumo veiksmų planą ir padėti ES įgyvendinti su maistu susijusius darnaus vystymosi tikslus. Veiksmų planas turėtų būti rengiamas vykdant dalyvaujamąjį procesą, į kurį būtų įtrauktos maisto tiekimo grandinės, pilietinės visuomenės ir akademinio pasaulio suinteresuotosios šalys.

6.3.

EESRK įžvelgia galimybę organizuoti ir plėsti erdvę aktyviam pilietinės visuomenės dalyvavimui šiame procese, laikantis principų, kuriuos nustatė EESRK ekspertai per klausymus šia tema.

6.4.

JTC, Mokslinių tyrimų GD ir valstybių narių mokslinių tyrimų agentūrų prašoma parengti „ES tvaraus maisto rezultatų suvestinę“, kad būtų galima skatinti ir stebėti pažangą siekiant nustatytų tikslų. Reikės derinti naujus ir senus rodiklius siekiant su maistu susijusius darnaus vystymosi tikslus ir kitus tarptautinius tikslus (pvz., išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio) įtraukti ir perkelti į Europos kontekstą.

6.5.

Komisijos, Parlamento ir Tarybos prašoma išnagrinėti galimybes įsteigti specialų maistui skirtą GD, kuris pagerintų visų su maistu susijusių politikos sričių užduočių ir atsakomybės koordinavimą, pradedant gyvavimo ciklo analizės bendra metodika, baigiant maisto produktų ir tvarios mitybos didžiaisiais duomenimis. Šis naujas GD sudarytų būtiną pagrindą pirmenybę teikti maisto klausimams ir būtų tinkamas reglamentavimo, teisės aktų ir, prireikus, jų vykdymo užtikrinimo priemonių šaltinis.

6.6.

Reikėtų įsteigti naują Europos maisto politikos tarybą. Kai kuriose valstybėse narėse tokios tarybos jau veikia (pvz., Nyderlanduose ir Šiaurės šalių maisto politikos laboratorija). Ši taryba konsultuotų permainų, kurios mokslininkų manymu yra būtinos siekiant įgyvendinti DVT ir Paryžiaus klimato susitarimo tikslus, klausimais.

6.7.

Pereinant prie tvarių Europos maisto sistemų reikia geriau sujungti sveikatos, mitybos, aplinkos ir ekonomines rekomendacijas. EESRK pritaria tam, kad būtų parengtos ES tvarios mitybos gairės, remiantis Vokietijos, Nyderlandų, Švedijos ir Prancūzijos iniciatyvomis pateikti vartotojams ir pramonei aiškesnes rekomendacijas, kaip tinkamai maitintis ir kartu daryti mažesnį poveikį aplinkai ir išvengti klaidingų teiginių apie aplinką ir sveikatą, kartu atsižvelgiant į kultūrinius aspektus. Šiuos tikslus būtų galima įtraukti į naują pažangią tvaraus maisto ženklinimo sistemą.