2.2.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 34/53

Pranešėjas:

Stéphane BUFFETAUT

1.1.

Daugelį metų mokslininkai ir inžinieriai ieško būdų, kaip pažaboti vandenynų energiją. Srovės, potvyniai ir bangavimas yra nuolat atsinaujinantys energijos ištekliai. Prancūzijos Ranso potvynių ir atoslūgių jėgainės, kurią 1966 m. inauguravo generolas Charles de Gaulle, galia – 240 MW, joje yra dvidešimt keturios 10 MW galios turbinos. Naujos kartos vėjo jėgainių galia geriausiu atveju gali siekti 8 MW. Todėl ši technologija yra veiksminga, nors Ranso užtvanka ilgą laiką buvo vienintelis pasaulyje tokio įrenginio pavyzdys. Šiuo metu yra dar vienas panašus įrenginys Pietų Korėjoje, Sihwa ežere, kurio galia siekia 254 MW. Būta projektų Jungtinėje Karalystėje, bet jie buvo sustabdyti arba atidėti kilus pasipriešinimui dėl ekologinių priežasčių.

1.2.

Akivaizdu, kad tokios investicijos pasiteisina, jei įrenginiai montuojami palankiose geografinėse vietose, kuriose didelis potvynio ir atoslūgio koeficientas, ir į jas reikėtų geriau atsižvelgti numatant nacionalinį energijos rūšių derinį.

1.3.

Jau įgyvendinti pirmieji projektai pramonėje, o tai rodo, kad tokie metodai turėtų būti laikomi ne rizikingu eksperimentavimu, bet plėtotinais vietos energijos šaltiniais.

1.4.

Todėl EESRK mano, kad tikslinga plėtoti šio atsinaujinančiojo tipo elektros energijos gamybą, o ne susitelkti tik į vėjo jėgainių ir saulės energijos technologijas. Žinoma, jūros energiją ne visur galima eksploatuoti, bet būtų nuostolinga neišnaudoti atsinaujinančiojo energijos ištekliaus, kuris yra prognozuojamas, todėl jo poveikis aplinkai yra mažas ir valdomas. Gerai žinoma, kad ateities energetika bus grindžiama įvairiais tiekimo šaltiniais.

1.5.

2016 m. birželio 6 d. Vokietija, Belgija, Danija, Prancūzija, Airija, Liuksemburgas, Norvegija, Nyderlandai ir Švedija nusprendė sustiprinti bendradarbiavimą vėjo jėgainių jūrose gaminamos energijos srityje. Kartu su už energetikos sąjungą ir klimatą atsakingais Europos Komisijos nariais šios šalys pasirašė konkretų žemyno šiaurėje esančių jūrų veiksmų planą. Taip bendradarbiaujant bus suderintos vėjo energijos jūrose taisyklės ir subsidijavimo schema ir sujungti elektros energijos tinklai.

1.5.1.

EESRK primygtinai rekomenduoja laikytis panašaus požiūrio į jūrų energiją – tiek į povandenines turbinas, tiek į potvynių ir atoslūgių užtvankas – ir bendradarbiauti valstybėms narėms arba su Europos Sąjungos kaimyninėmis šalimis, kuriose yra šiems įrenginiams pastatyti palankių vietų. Dažniausiai tai yra Atlanto vandenyno ir Šiaurės jūros pakrančių šalys.

1.6.

Komitetas mano, kad reikia atsižvelgti ir į dar nebrandžias technologijas, pavyzdžiui, bangų ir jūrų šiluminės energijos, tačiau laikotarpiu, kai trūksta viešųjų lėšų, jas skiriant turi būti atsižvelgiama į efektyvumo kriterijų, todėl pirmenybę reikia teikti kuo spartesnę pažangą leidžiančioms pasiekti technologijoms.

1.7.

Komitetas pabrėžia, kad investicijos šioje srityje sudarys Europos Sąjungai galimybę ateityje pirmauti naujų atsinaujinančių energijos išteklių srityje. Europos įmonės jau turi 40 % patentų, susijusių su atsinaujinančiųjų išteklių energija. EESRK rekomenduoja tęsti mokslinių tyrimų ir plėtros pastangas ne tik jūrų energijos, bet ir kintančiųjų nekaupiamųjų atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos energijos kaupimo srityje, kad būtų galima išlyginti atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamybą.

1.8.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad skiriant subsidijas tik įprastiniams atsinaujinantiesiems energijos ištekliams gali būti ribojamos galimybės ir iškreipta atsinaujinančiųjų išteklių energijos ekonomika teikiant pirmenybę veiksmingos lobistų veiklos remiamoms technologijoms.

2.1.

Didžiąją dalį mūsų planetos dengia vandenynai, todėl būtų teisingiau ją vadinti jūros, o ne žemės planeta. Visais laikais žmonės naudojo žuvininkystės išteklius maistui. Pastaruoju metu žmonijai pavyko pasinaudoti ištekliais, glūdinčiais jūrų dugne ar po juo (polimetalų rūda, nafta ir kt.). Vandenynų energija buvo naudojama ilgus amžius, bet tik vietos mastu, potvynių ir atoslūgių malūnuose, kurių dar esama kai kuriose pakrantėse.

2.2.

Šiuo metu poreikis mažinti bet kokią taršą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį turėtų paskatinti mus domėtis jūrų energijos potencialu. Ir apskritai, nejaugi Europos Sąjunga ir prieigą prie jūros turinčios valstybės narės galėtų neatsižvelgti į energijos srityje teikiamas vandenynų galimybes?

2.3.

Nors Europos jūrų valdos iš tikrųjų didelės, jos atsinaujinančiosios energijos išteklių eksploatacija tokioje didelėje teritorijoje vis dar labai menkai išvystyta. Tačiau Europos Sąjunga ir valstybės narės galėtų padėti skatinti inovatyvias energetikos įmones ir pramonės grupes diegti naujausias jūrų energijos išnaudojimo technologijas. Tokį tikslą sau užsibrėžė jūrų energijos forumas.

2.4.

Atsinaujinantieji jūrų energijos ištekliai yra įvairūs: bangavimas, bangų mūša, srovės, potvyniai ir atoslūgiai, paviršinio vandens temperatūros skirtumai, vėjai. Kiekvienas būdas ir metodas turi atitikti tam tikrus geografinius ir ekologinius reikalavimus, o tai reiškia, kad šiuos inovatyvius metodus galima taikyti tik atsižvelgiant į jų sukeliamus suvaržymus ir padarinius.

3.1.

Bet kuris stebėjęs ramų ar įsišėlusį vandenyną žino, kad šios vandenų platybės nuolat juda ir jose veikia jėgos. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar galima išnaudoti ar išgauti jūros generuojamą energiją.

3.2.

Kokios techninės priemonės buvo išnagrinėtos arba įgyvendintos praktikoje?

3.3.

Perspektyviausiu praktiškai yra laikomas potvynio ir atoslūgio srovių panaudojimo metodas. Tačiau šių technologijų potencialas labai priklauso nuo jų įdiegimo vietos. Daugiausia galimybių jas diegti yra Atlanto vandenyno ir Šiaurės jūros zonose, kuriose yra didžiausi potvynio ir atoslūgio koeficientai. Veiksmingiausiai jos panaudojamos ten, kur potvynio vanduo pakyla aukščiausiai. Tokio panaudojimo didžiausias pranašumas yra tai, kad galima numatomai ir reguliariai tiekti energiją, nes potvyniai ir atoslūgiai vyksta nuolat, o jų amplitudė iš anksto gerai žinoma.

EDF duomenimis, jūros energijos potencialas, kurį galėtų išnaudoti Europos Sąjunga, siekia apie 5 GW (iš jų 2,5 – Prancūzijos pakrantėse) ir atitinka dvylikos 10 800 MW galios branduolinių reaktorių potencialą. Vis dėlto potvynio ir atoslūgio srovių panaudojimas vis dar yra technologinių tyrimų stadijoje ir, išskyrus Ranso užtvanką, praktinių veiksmų dar nesiimta.

3.4.

Kokios povandeninių turbinų technologijos šiuo metu yra bandomos?

4.1.

Esama daug įvairių jūros bangų energijos panaudojimo sprendimų: vieni prototipai panardinami, kiti įrengiami vandens paviršiuje, pakrantėje arba atviroje jūroje. Įvairiuose prototipuose pritaikytos skirtingos energijos išgavimo sistemos: ji mechaniškai išgaunama vandens paviršiuje (jam banguojant), po vandeniu (vykstant sukamajam perdavimui ar judėjimui), kintant bangavimo slėgiui (vandens lygio pokyčiai) arba fiziškai sulaikant tam tikrą vandens masę.

4.2.

Pagrindinis trūkumas – priešingai nei potvynių ir atoslūgių energija, bangavimo energija yra sunkiai prognozuojama. Šiuo metu vyksta jūros bangų mūšos ir bangavimo energijos išnaudojimo technologijų tyrimai ir veikiančių įrenginių dar nėra. Tačiau išbandomos šešios skirtingos technologijos:

5.1.

Pagrindinis tikslas – išnaudoti vandenynų paviršiaus ir gelmių vandens temperatūros skirtumą. Šiai energijai pavadinti dažnai vartojama santrumpa OTEC – angl. ocean thermal energy conversion. Europos Sąjungos dokumentuose vartojamas terminas „hidroterminė energija“, apibrėžiamas kaip „paviršiniuose vandenyse susikaupusi šilumos energija“.

5.2.

Veikiant saulės energijai, vanduo jūros paviršiuje įšyla ir jo temperatūra tarpatogrąžinėje zonoje gali viršyti 25 oC, o gelmėse, kur saulės spinduliai neprasiskverbia, jis lieka šaltas, 2–4 oC (išskyrus tokias uždaras jūras kaip Viduržemio jūra). Be to, šaltieji vandens sluoksniai nesimaišo su šiltaisiais. Tokį temperatūros skirtumą galima išnaudoti veikiant šilumos varikliui. Energija gali būti gaminama pasitelkiant po vieną šalto ir šilto vandens šaltinį – atitinkamai jūros gelmių ir paviršiaus vandenį.

5.3.

Bet tam, kad toks jūrų šiluminės energijos gamybos įrenginys veiktų optimaliai ir pelningai, jis turi būti įrengtas specifinėse vietovėse, kurioms būdinga tam tikra paviršiaus vandens temperatūra ir tam tikras gylis. Jam reikalingi vamzdynai gali pasiekti iki tūkstančio metrų gylį ir tai reikia užtikrinti ribojant sąnaudas bei įvaldant technologiją. Taigi būtų klaidinga tokį įrenginį montuoti už keleto kilometrų nuo pakrantės, nes tokiu atveju prireiktų ilgesnių vamzdynų, o kartu ir papildomų sąnaudų. Praktiškai optimali teritorija tokiems įrenginiams yra tarp Vėžio ir Ožiaragio atogrąžų, t. y. tarp + 30 ir – 30o platumos, taigi periferiniuose Europos Sąjungos regionuose.

6.1.

Kadangi iš esmės nenagrinėjamas jūrų energijos klausimas stricto sensu, reikia taip pat paminėti ir prie jūros dugno tvirtinamas arba plūduriuojančias (žinoma, pritvirtintas inkarais) vėjo jėgaines, kurių tinklas jūroje toli gražu nėra labiausiai išplėtotas ir kurios, palyginti su pirmiau minėtomis jėgainėmis, yra beveik įprastos energijos gamybos priemonės. Visgi jos daro aiškų poveikį aplinkai ir gamtovaizdžiui. Dažnai keliamas naudojimo konflikto su žvejais klausimas. Praktiškai vėjo jėgainės, kurių pagrindas įtvirtintas jūros dugne, yra tikri jūrų rezervatai, kuriuose dauginasi žuvys. Šie įrenginiai turi netiesioginės naudos žvejams, kadangi padeda atkurti išteklius žvejybai draudžiamose zonose, kuriose turbinų pagrindai atlieka dirbtinių rifų vaidmenį.

6.2.

Tai labiausiai paplitęs ir klestintis energijos gamybos būdas Europoje. Šiuo metu esama apie šimto vėjo jėgainių parkų, daugiausia Šiaurės jūroje, Atlanto vandenyne (Didžiosios Britanijos teritorijoje) ir Baltijos jūroje. Viduržemio jūros regione tokių įrenginių ar projektų mažai, nes ši jūra gili ir joje labai mažai žemyninio šelfo.

6.3.

Pagrindinius šios technologijos diegimo etapus galima apibendrinti taip:

6.4.

Du dideli projektai pradėti įgyvendinti Prancūzijos pakrantėse: vienas Bretanėje, o kitas – tarp Nuarmutjė ir Jė salų. Buvo paskelbti konkursai ir jau pasirinkti darbus atliksiantys konsorciumai.

6.5.

Vėjo jėgainių jūroje parkų ekonominę grąžą lemia jų vieta, ypač vėjo stiprumas ir dažnumas, taigi ji gali būti dvigubai mažesnė ar didesnė. Kartais, mažesnio poreikio laikotarpiais, vėjo jėgainių pagaminta perteklinė energija būdavo parduodama neatidėliotinų sandorių rinkose už mažesnę nei savikaina kainą. Taigi, suklestėjus šio tipo elektros energijos gamybai, galbūt bus pagaminama perteklinė energija, kurią sunku realizuoti, nes jos kiekis labai priklauso nuo vienetinių atsitiktinių meteorologinių sąlygų (žr. profesoriaus Wolfo nuomonę dėl kintančiųjų išteklių energijos).

6.6.

Dėl šio metodo plėtojimo ir vėjo elektrinių eksploatacijos technologinės pažangos per pastaruosius dvidešimt metų investicinės sąnaudos ir eksploatavimo išlaidos mažėja. Šio tūkstantmečio pradžioje megavato per valandą kaina buvo 190 EUR, o šiuo metu ji siekia 140–160 EUR. Palyginant galima nurodyti, kad moderniame EPR tipo branduoliniame reaktoriuje pagamintas megavatas per valandą kainuoja 130 EUR, tačiau gamyba vyksta stabiliai ir nuspėjamai.

6.7.

Akivaizdu, kad norint pramoniniu mastu plėtoti kitus jūros išteklių pažabojimo būdus, reikia, kad jie būtų konkurencingi jūros vėjo jėgainių atžvilgiu, ir pateikti įrodymų, kad jie turi konkurencinių pranašumų prieš jūros vėjo jėgaines, kurių techninės priežiūros ir stebėsenos sąnaudos yra nemažos. Šiuo metu vandens turbinos ir upių žiočių užtvankos, atrodo, yra veiksmingiausios ir pelningiausios atsinaujinančiųjų jūrų išteklių energijos gamybos sistemos. Vienas iš jų pranašumų – energijos gamyba yra prognozuojama bei reguliari.

7.1.

Kadangi tai ekologiška energija, jos gamybai galima skirti įvairių Europos ir nacionalinių programų paramą, konkrečiai – lengvatinę pirkimo kainą. Vis dėlto, išskyrus jūrų vėjo jėgaines, šios technologijos, ypač vandens turbinos, dar turi būti išbandytos su „natūralaus dydžio“ įrenginiais. Belieka tikėtis, kad tam tikras ekologinis konservatyvumas nesutrukdys diegti išbandytus naujus metodus. Kaip žinome, upių žiočių užtvankos negali būti plėtojamos kaip tik dėl aršaus aplinkos aktyvistų ir žvejų pasipriešinimo. Bet kokie įrenginiai daro poveikį aplinkai. Todėl, siekiant įvertinti tikrąją sąnaudų ir pranašumų pusiausvyrą, reikia gebėti kuo tiksliau šį poveikį išmatuoti.

7.2.

Neseniai tarp Pempolio ir Breha salos įrengtas pirmasis povandeninių turbinų parkas. Potvynių ir atoslūgių srovės suka turbinų sraigtą; kiekvienos turbinos galia – 1 MW. Šios povandeninės turbinos galės patenkinti 3 000 namų ūkių elektros energijos poreikį.

7.3.

Galiausia, visų jūrų energijos išnaudojimo būdų veiksmingumas priklauso nuo atitinkamų įrenginių vietos. Taigi jūra nėra universaliai veiksmingas energijos šaltinis. Todėl šioje srityje reikės elgtis protingiau nei išnaudojant tam tikrus kitus subsidijuojamus atsinaujinančiuosius išteklius, pavyzdžiui, fotovoltines plokštes, kurios kartais įrengiamos veikiau dėl mokesčių lengvatų, o ne dėl veiksmingumo. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad CO2 mokestis padėtų šiandien dar visiškai naujas atsinaujinančiosios energijos gamybos technologijas padaryti ekonomiškai patraukliomis.