14.6.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 183/26

—

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 165 ir 166 straipsnius;

—

2002 m. kovo 15–16 d. Barselonoje įvykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas, kuriose raginama imtis veiksmų „siekiant tobulinti pagrindinių gebėjimų įgijimą, visų pirma nuo labai ankstyvo amžiaus mokant bent dviejų užsienio kalbų“, bei nustatyti kalbinės kompetencijos rodiklį (1);

—

2006 m. gegužės 19 d. Tarybos išvadas, kuriose apibrėžti Europos kalbinės kompetencijos rodikliui skirti principai (2);

—

2009 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadas dėl Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginės programos („ET 2020“), kuriose pabrėžiama kalbinės kompetencijos stiprinimo svarba (3);

—

2011 m. lapkričio 28–29 d. Tarybos išvadas dėl judumą didinančios kalbinės kompetencijos, kuriose pabrėžiama gero užsienio kalbų mokėjimo, kaip bendrosios kompetencijos, būtinos skinantis kelią šiuolaikiniame pasaulyje ir darbo rinkoje, svarba (4);

—

2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1288/2013, kuriuo sukuriama programa „Erasmus+“ (5), kuriame numatytas tikslas gerinti kalbų mokymą ir mokymąsi;

—

2008 m. gegužės 22 d. Tarybos išvadas dėl daugiakalbystės, kuriose valstybės narės raginamos bendradarbiauti siekiant stiprinti Europos bendradarbiavimą daugiakalbystės srityje, ir imtis tinkamų veiksmų siekiant gerinti veiksmingą kalbų mokymą (6);

—

2008 m. lapkričio 21 d. Tarybos rezoliuciją dėl Europos daugiakalbystės strategijos, kurioje valstybių narių prašoma skatinti daugiakalbystę, taip remiant konkurencingumą, judumą bei galimybes įsidarbinti, ir kaip kultūrų dialogo stiprinimo priemonę (7);

1.

kalbų įvairovė – viena iš pagrindinių Europos kultūros ir kultūrų dialogo sudedamųjų dalių, ir yra pripažinta, kad gebėjimas bendrauti kita nei gimtąja kalba yra viena iš bendrųjų kompetencijų, kurią piliečiai turėtų siekti įgyti (8);

2.

kalbinis ES kraštovaizdis yra sudėtingas ir įvairialypis: nacionaliniai veiksniai turi įtakos kalbų mokymuisi ir mokymui ir dėl to esama didelių su tuo susijusių teisės aktų ir praktikos skirtumų;

3.

kalbinės kompetencijos prisideda prie Europos piliečių, visų pirma jaunimo, judumo, įsidarbinimo galimybių ir asmeninio tobulėjimo, o tai atitinka darbo vietų kūrimo ir ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020“ tikslus;

4.

Europoje daugelio jaunimo kalbų gebėjimų lygį būtų galima padidinti ir kad, nepaisant šiokios tokios pažangos pastaraisiais dešimtmečiais, skirtingose šalyse galimybės mokytis kalbų vis dar labai skiriasi;

5.

kadangi klasikinės kalbos yra daugelio dabartinių kalbų šaltinis, jų (pvz., senovės graikų ir lotynų kalbų) mokymasis gali padėti mokytis kalbų ir prisidėti prie mūsų bendro paveldo tvarumo;

1.

ES ir valstybės narės turėtų vykdyti kalbinių kompetencijų tobulinimo pažangos vertinimą, ir kiekviena šalis turėtų prisidėti prie šios pažangos pagal savo nacionalinį kontekstą ir aplinkybes;

2.

kalbinių kompetencijų vertinimas galėtų padėti skatinti daugiakalbystę ir veiksmingą kalbų mokymą bei mokymąsi mokykloje;

3.

Toks vertinimas galėtų būti atliekamas remiantis priede išdėstytais metmenimis ir turėtų apimti visus keturis kalbinius gebėjimus: skaitymą, rašymą, klausymą ir kalbėjimą;

4.

vertinimas galėtų būti:

1.

priimti ir tobulinti priemones, kuriomis skatinama daugiakalbystė ir didinama kalbų mokymosi bei mokymo kokybė ir veiksmingumas, be kita ko, nuo ankstyvo amžiaus be gimtosios (-ųjų) dėstomosios kalbos (-ų) mokant bent dvi kalbas ir nagrinėjant naujoviškų metodų potencialą kalbinėms kompetencijoms tobulinti;

2.

dėti pastangas tinkamiems kalbos mokėjimo įvertinimo metodams parengti remiantis priedu;

3.

plėtoti priemones, kuriomis migrantų kilmės vaikams ir suaugusiems asmenims būtų padedama mokytis priimančiosios šalies kalbą (-as);

4.

išnaudoti programos „Erasmus+“ ir Europos struktūrinių ir investicinių fondų potencialą šiems tikslams pasiekti;

5.

labiau naudotis tokiomis kalbų mokymuisi remti ir skatinti skirtomis europinėmis skaidrumo priemonėmis ir iniciatyvomis kaip Bendra Europos kalbų mokėjimo orientacinė sistema, Europasas, Europos kalbų aplankas ir Europos kalbų ženklas.

1.

pasitelkiant atvirąjį koordinavimo metodą dalytis patirtimi ir geriausios praktikos pavyzdžiais, siekiant didinti kalbų mokymosi ir mokymo efektyvumą ir gerinti jų kokybę;

2.

pripažinti vaidmenį, kurį kalbų mokymosi srityje gali atlikti neformalusis mokymasis ir savišvieta, nagrinėjant tokiu būdu įgytų kalbinių kompetencijų pripažinimo ir patvirtinimo būdus, vadovaujantis 2012 m. Tarybos rekomendacija dėl neformaliojo mokymosi ir savišvietos rezultatų patvirtinimo (10);

3.

nagrinėti būdus, kaip padaryti kalbų mokymąsi patrauklesnį ir užtikrinti, kad būtų rimčiau įsipareigojama šioje srityje, be kita ko, naudojant IRT ir atviruosius švietimo išteklius, siekiant sumažinti asmenų, kurie nustoja mokytis kalbų nepasiekę pakankamo mokėjimo lygio, skaičių.

1.

išnagrinėti galimybes vertinti kalbines kompetencijas valstybėse narėse, be kita ko, panaudojant nacionalinius duomenis, jei tokių yra, padedant iš valstybių narių ekspertų sudarytai grupei ir bendradarbiaujant su Rodiklių ir lyginamųjų standartų nuolatine grupe;

2.

Europos statistikos sistemos kontekste ir siekiant pagerinti palyginamumą išnagrinėti su valstybėmis narėmis ir Eurostatu būdus, kaip papildyti esamus ES duomenis apie vidurinio ugdymo sistemos moksleivių, kurie mokosi trečiąją kalbą, skaičių (11) vadovaujantis Barselonos tikslo siekiu ir programa „ET 2020“.

3.

tęsti ir stiprinti bendradarbiavimą su kitomis šioje srityje dirbančiomis organizacijomis, pavyzdžiui, Europos Taryba ir jos Dabartinių kalbų Europos centru.