Help Print this page 

Document 52014XC0724(01)

Title and reference
Komisijos pranešimas – Rekomenduojamų standartinių licencijų, duomenų rinkinių ir mokesčio už pakartotinį dokumentų naudojimą apskaičiavimo gairės

OJ C 240, 24.7.2014, p. 1–10 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)
Languages, formats and link to OJ
BG ES CS DA DE ET EL EN FR GA HR IT LV LT HU MT NL PL PT RO SK SL FI SV
HTML html BG html ES html CS html DA html DE html ET html EL html EN html FR html HR html IT html LV html LT html HU html MT html NL html PL html PT html RO html SK html SL html FI html SV
PDF pdf BG pdf ES pdf CS pdf DA pdf DE pdf ET pdf EL pdf EN pdf FR pdf HR pdf IT pdf LV pdf LT pdf HU pdf MT pdf NL pdf PL pdf PT pdf RO pdf SK pdf SL pdf FI pdf SV
Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal Display Official Journal
 To see if this document has been published in an e-OJ with legal value, click on the icon above (For OJs published before 1st July 2013, only the paper version has legal value).
Multilingual display
Text

24.7.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 240/1


KOMISIJOS PRANEŠIMAS

Rekomenduojamų standartinių licencijų, duomenų rinkinių ir mokesčio už pakartotinį dokumentų naudojimą apskaičiavimo gairės

2014/C 240/01

1.   PRANEŠIMO TIKSLAS

Galimybė pakartotinai naudoti viešojo sektoriaus informaciją duoda didelę socialinę ir ekonominę naudą. Viešojo sektoriaus teikiamus duomenis galima naudoti kaip žaliavą novatoriškoms pridėtinės vertės paslaugoms ir produktams, dėl kurių kuriamos naujos darbo vietos ir skatindamos investicijos į duomenis savo veiklai naudojančius sektorius ir taip stiprinama ekonomika. Šie duomenys taip pat prisideda prie valdžios institucijų atskaitomybės ir veiklos skaidrumo didinimo. Neseniai šią atviros viešojo sektoriaus informacijos naudą Atvirųjų duomenų chartijoje (1) pripažino Didžiojo aštuoneto šalių vadovai.

Tačiau Europos Komisijos užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad pramonė ir piliečiai vis dar susiduria su sunkumais šiuos duomenis rasti ir juos pakartotinai naudoti. 2011 m. gruodžio mėn. Komisija priėmė priemonių rinkinį (2), kuriuo siekiama įveikti kliūtis pakartotinai naudoti duomenis ir sumažinti duomenų rinkų susiskaidymą. Svarbiausia šio rinkinio priemonė – neseniai priimta Direktyva 2013/37/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo.

Iš dalies pakeistoje direktyvoje Komisija raginama padėti valstybėms narėms įgyvendinti naujas taisykles ir parengti gaires dėl rekomenduojamų standartinių licencijų, duomenų rinkinių ir pakartotinio dokumentų naudojimo mokesčio apskaičiavimo. Komisija deda pastangas, kad ES ekonomika iš duomenų (įskaitant mokslinius duomenis ir „didžiuosius duomenis“ iš kitų nei viešasis sektorius šaltinių) sukurtų didesnę vertę, ir šios gairės yra svarbus šių pastangų elementas. Gairės taip pat padės pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonę kurti atvirųjų duomenų infrastruktūrą.

2013 m. rugpjūčio mėn. Komisija surengė konsultacijas internetu, po jų – viešąjį klausymą ir viešojo sektoriaus informacijos ekspertų iš valstybių narių grupės posėdį. Šio proceso metu buvo siekiama sužinoti visų suinteresuotųjų šalių nuomonę apie būsimų Komisijos gairių taikymo sritį ir turinį.

Gauti atsiliepimai (3) rodo, kad Europoje stiprėja perėjimo prie atviresnės ir sąveikesnės licencijavimo sistemos tendencija ir vis labiau sutariama, jog būtina sparčiai skelbti keletą vertingų duomenų rinkinių. Akivaizdu, kad apskaičiuojant mokestį šiuo metu naudojama daug metodikų, tačiau dauguma respondentų nereiškė abejonių dėl neseniai įvestų kainos nustatymo principų. Tai rodo, kad viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo rinka Europoje dar tik kuriama ir kad būtina parengti gaires dėl svarbiausių neseniai persvarstytos direktyvos elementų, nes tik taip bus galima visiškai pasinaudoti komercinėmis ir nekomercinėmis pakartotinio viešojo sektoriaus duomenų naudojimo galimybėmis.

Šiame Komisijos pranešime išdėstytos neįpareigojančios geriausios praktikos trijose viešojo sektoriaus informacijos pakartotiniam naudojimui Europoje ypač svarbiose teminėse srityse gairės.

2.   REKOMENDUOJAMŲ STANDARTINIŲ LICENCIJŲ GAIRĖS

Persvarstytos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešojo sektoriaus institucijos gali leisti pakartotinai naudoti dokumentus nekeldamos jokių sąlygų arba gali taikyti sąlygas, kai tinkama, išduodamos licenciją. Tomis sąlygomis be reikalo neribojamos pakartotinio naudojimo galimybės ir tos sąlygos nenaudojamos konkurencijai riboti. Direktyvos 2013/37/ES 26 konstatuojamoje dalyje, kaip pavyzdys, pateikiamos dvi tokios galimos sąlygos: šaltinio nurodymas ir nurodymas, ar dokumentas buvo pakeistas. Čia taip pat teigiama, kad visais atvejais viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo licencijose turėtų būti numatyta kuo mažiau pakartotinio naudojimo ribojimų, pavyzdžiui, kad tai būtų tik reikalavimas nurodyti šaltinį.

Persvarstytoje direktyvoje taip pat raginama naudoti standartines licencijas, kurios būtų prieinamos skaitmenine forma ir galėtų būti tvarkomos elektroniniu būdu (8 straipsnio 2 dalis). Ankstesnę direktyvą keičiančios direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje raginama naudoti atvirąsias licencijas, kurios galiausiai turėtų tapti įprasta praktika visoje Europos Sąjungoje.

Todėl, pabrėžiant, kad būtina vengti „be reikalo riboti pakartotinio naudojimo galimybes“, ir pritariant „bendrai praktikai visoje Sąjungoje“, direktyvoje raginama, kad valstybės narės, vykdydamos savo licencijavimo politiką, užtikrintų atvirumą ir sąveikumą.

Reikėtų prisiminti, kad direktyva netaikoma dokumentams, į kuriuos trečiosios šalys turi intelektinės nuosavybės teises. Šiame pranešime nebus kalbama apie tokius dokumentus.

2.1.   Pranešimas ar licencija

Nors viešosios valdžios institucijos, norėdamos kontroliuoti savo formuluotes ir duomenų atnaujinimą, dažnai yra linkusios parengti visavertes licencijas, direktyvoje nėra įgaliojimo naudoti oficialias licencijas, o tik pastebima, kad jos turėtų būti taikomos, „kai tinkama“. Valstybės narės turėtų pagalvoti, ar atskirais atvejais, priklausomai nuo dokumento, nereikėtų rinktis pranešimo (teksto, iškylančio lango arba hipersaito, nuvedančio į kitą interneto svetainę, pavidalu).

Viešosios srities dokumentams (pavyzdžiui, tais atvejais, kai baigia galioti intelektinės nuosavybės teisių apsauga, arba tose valstybėse, kuriose oficialiems dokumentams teisės aktų nustatyta tvarka išimtinai netaikoma autorių teisių apsauga) konkrečiai rekomenduojama naudoti paprastą pranešimą (pavyzdžiui, Creative Commons viešojo domeno ženklą) (4), aiškiai informuojantį apie teisinį statusą.

Bet kokiu atveju informacijos paskelbimo vietoje arba kartu su informacija reikėtų aiškiai pateikti nuorodą į sąlygas, kuriomis leidžiama pakartotinai naudoti informaciją.

2.2.   Atvirosios licencijos

Internete galima rasti keletą licencijų, kurios atitinka Open Knowledge fondo aprašytus „atvirumo“ principus (5), kuriais skatinamas neribojamas pakartotinis interneto turinio naudojimas. Jos buvo išverstos į daugelį kalbų, centralizuotai atnaujinamos ir jau plačiai naudojamos visame pasaulyje. Panaudojant atvirąsias standartines licencijas, pavyzdžiui, naujausias Creative Commons (CC) licencijas (6) (4.0 versiją), būtų galima pakartotinai naudoti viešojo sektoriaus informaciją nacionaliniu ar subnacionaliniu lygmenimis nebekuriant ir nebeatnaujinant specialių licencijų. Iš šių licencijų ypač įdomus perdavimo viešajai sričiai ženklas CC0 (7). Kaip teisinė priemonė, kuri leidžia nebetaikyti autorių ir duomenų bazių teisių viešojo sektoriaus informacijai, ji užtikrina visišką lankstumą pakartotinai naudojantiems informaciją ir sumažina komplikacijų, kurių atsiranda tais atvejais, kai reikia tvarkyti daugybę licencijų su tarpusavyje galbūt prieštaraujančiomis nuostatomis. Jeigu perdavimo viešajai sričiai ženklo CC0 naudoti negalima, viešojo sektoriaus institucijos raginamos naudoti atvirąsias standartines licencijas, kurios atitinka valstybės narės nuosavą nacionalinę intelektinės nuosavybės ir sutarčių teisę ir kurios atitinka toliau išdėstytas rekomenduojamas licencijavimo nuostatas. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas rekomendacijas reikėtų apsvarstyti galimybę sukurti tinkamą nacionalinę atvirąją licenciją.

2.3.   Rekomenduojamos licencijavimo nuostatos

2.3.1.   Taikymo sritis

Ši nuostata turėtų apibrėžti, kiek laiko ir kokioje geografinėje teritorijoje galioja licencijavimo sutartyje numatytos teisės, kokios yra suteiktų teisių rūšys ir leidžiama pakartotinio naudojimo apimtis. Siekiant sudaryti sąlygas lengviau kurti produktus ir paslaugas, kuriems pakartotinai naudojamas turinio, kuris priklauso skirtingoms viešojo sektoriaus institucijoms ir kuriam taikomos skirtingos atvirosios licencijos (ši problema dažnai vadinama „licencijų sąveikumu“ (8)), derinys, reikėtų rinktis bendro pobūdžio formuluotę, o ne pateikti išsamius naudojimo atvejų ir teisių sąrašus.

Siekiant aktyviai skatinti pakartotinį licencijuojamos medžiagos naudojimą, patartina, kad licencijos davėjas suteiktų visame pasaulyje galiojančias (tiek, kiek tai leidžia nacionalinė teisė), nuolatines, autoriniu honoraru neapmokestintas, neatšaukiamas (tiek, kiek tai leidžia nacionalinė teisė) ir neišimtines teises naudoti informaciją, kuriai taikoma licencija.

Patartina, kad teisės, kurioms licencija netaikoma, būtų aiškiai išdėstytos, plačiai apibrėžiant suteikiamų teisių pobūdį (autorių teisės, duomenų bazės teisė ir susijusios teisės).

Galiausiai būtų galima kuo plačiau apibrėžti veiksmus, kuriuos galima atlikti su duomenimis, kuriems taikoma licencija (tokie terminai kaip naudojimas, pakartotinis naudojimas, dalijimasis gali būti plačiau apibūdinti pateikiant orientacinį galimų pavyzdžių sąrašą).

2.3.2.   Šaltinio nurodymas

Tais atvejais, kai licencijų reikalaujama pagal įstatymą ir jų negalima pakeisti paprastais pranešimais, patartina, kad licencijos apimtų tik reikalavimą nurodyti šaltinį, nes bet kokie kiti įpareigojimai gali riboti licencijos gavėjo kūrybiškumą arba trukdyti jo ūkinei veiklai, todėl gali turėti įtakos atitinkamų dokumentų pakartotinio naudojimo potencialui.

Reikalavimų nurodyti šaltinį tikslas yra įpareigoti pakartotinį naudotoją licencijos davėjo (viešojo sektoriaus institucijos) nurodytu būdu nurodyti atitinkamų dokumentų šaltinį. Rekomenduojama, kad (priklausomai nuo taikomų įstatymų) įpareigojimai būtų minimalūs, apsiribojant:

a)

dokumentų šaltinio nurodymu ir

b)

nuoroda į reikiamą informaciją apie licenciją (kai tokia reikalinga).

2.3.3.   Išimtys

Kai pakartotinai naudojami duomenų rinkiniai pateikiami kartu su pakartotinai nenaudojamais duomenų rinkiniais (pavyzdžiui, kai kalbama apie skirtingas to paties dokumento dalis arba lentelę), patartina aiškiai nurodyti, kuriems duomenų rinkiniams licencija netaikoma.

Ši nuostata suformuluota taip, kad užtikrintų didesnį teisinį tikrumą pakartotiniams naudotojams ir viešojo sektoriaus institucijai ir ją galėtų papildyti informacija, kurią pateiktų naudotojai, informuodami apie atvejus, kai, jų nuomone, duomenų rinkiniai pagal licenciją buvo išplatinti per klaidą, arba atvejus, kai duomenų rinkiniais per klaidą nebuvo galima pasinaudoti. Tokiais atvejais būtų tinkamas atsakomybės apribojimo pareiškimas.

2.3.4.   Sąvokų apibrėžtys

Patartina, kad pagrindinės licencijos sąvokos (licencijos davėjas, naudojimas, informacija, licencijos gavėjas ir kt.) būtų apibrėžtos glaustai ir kuo suprantamiau ne specialistui ir atitiktų direktyvos ir jos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliančių aktų sąvokas.

Atsižvelgiant į ankstesnio 2.3.1 punkto nuostatas ir siekiant nesumažinti sąveikumo patartina sąvokas „naudojimas“ arba „pakartotinis naudojimas“ apibrėžti naudojant orientacinį, o ne baigtinį teisių sąrašą.

2.3.5.   Atsakomybės apribojimo pareiškimas

Šią nuostatą reikėtų naudoti (tiek, kiek tai leidžia taikytini teisės aktai) norint atkreipti dėmesį į faktą, kad licencijos davėjas pateikia informaciją tokią, kokia ji yra, ir neprisiima atsakomybės už tai, ar ta informacija teisinga ir ar ji pateikta visa.

Kai viešojo sektoriaus institucija negali garantuoti nuolatinio tokios informacijos teikimo ir prieigos prie tokios informacijos, apie tai turi būti aiškiai pasakyta licencijoje.

2.3.6.   Nesilaikymo padariniai

Būtų galima nurodyti, kokios bus licencijos sąlygų nesilaikymo pasekmės, ypač jeigu tai reiškia automatišką ir nedelsiamą pakartotinio naudotojo teisių panaikinimą.

2.3.7.   Informacija apie licencijos suderinamumą ir versijas

Šią nuostatą būtų galima naudoti nurodant, su kokiomis kitomis licencijomis dera licencija, t. y. informaciją, gautą iš skirtingų šaltinių pagal skirtingas tarpusavyje derančias licencijas, galima pakartotinai naudoti kartu, jeigu laikomasi bet kurios iš licencijų sąlygų.

Galiausiai svarbu užtikrinti aiškią licencijos versijų seką ir jų grafiką ir jais remtis nurodant, kada licencijos buvo atnaujintos.

2.4.   Asmens duomenys

Naudingos gairės ir geriausia praktika pakartotinio asmens duomenų naudojimo srityje išdėstytos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonėje Nr. 06/2013 (dėl atvirųjų duomenų ir viešojo sektoriaus informacijos) (9) ir susijusiuose Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno (EDAPP) dokumentuose (10).

Nuomonėje Nr. 06/2013 primygtinai rekomenduojama tais atvejais, kai pakartotinai naudojama informacija apima ir asmens duomenis, iš karto supažindinti pakartotinius naudotojus su tokių duomenų tvarkymo taisyklėmis. Tai galima padaryti įtraukiant į licenciją reikiamą nuostatą, kuria asmens duomenų apsauga taptų sutartiniu įsipareigojimu; šią nuostatą taip pat būtų galima naudoti anonimizuotų duomenų rinkinių pakartotinio identifikavimo prevencijai. Kitas variantas būtų priimti nuostatą, kuria asmens duomenys neįtraukiami į atvirosios licencijos taikymo sritį. Egzistuoja ir kitų sprendimų, pavyzdžiui, „išmanieji pranešimai“ (11), kai viešojo sektoriaus institucija nusprendžia leisti išduoti licenciją asmens duomenims. Tokie pranešimai galėtų egzistuoti atskirai nuo licencijos, jie galėtų būti saugomi nuolatinėje vietoje internete, galėtų nurodyti pirminę asmens duomenų rinkimo ir tvarkymo paskirtį ir priminti apie ES taisyklėmis dėl asmens duomenų apsaugos ir šių taisyklių nuostatas į nacionalinę teisę perkėlusiais įstatymais nustatytus įpareigojimus. Pranešimai, nebūdami licencijos dalimi, netrukdytų derinti viešojo sektoriaus informacijos, kuriai taikomos skirtingos licencijos.

3.   DUOMENŲ RINKINIŲ GAIRĖS

Viešojo sektoriaus duomenys tam tikrose teminėse srityse yra didelis visos ekonomikos ir visuomenės turtas. Tai pripažinta tarptautinėmis iniciatyvomis, kuriomis siekiama atverti Vyriausybių informaciją (pavyzdžiui, Didžiojo aštuoneto priimta Atvirųjų duomenų chartija (12) ir Atvirų Vyriausybių partnerystė (13)), akcentuojant strateginius duomenų rinkinius, kurie nustatomi išklausius visuomenės nuomonę arba padedant ekspertams.

Prieiga prie tokių duomenų rinkinių ir jų pakartotinis naudojimas ne tik paspartina pridėtinės vertės informacijos produktų ir paslaugų atsiradimą, bet ir skatina dalyvaujamąją demokratiją. Be to, jų platesnis naudojimas valdymo institucijoms taip pat duoda apčiuopiamos naudos, nes jos gali efektyviau vykdyti viešąsias užduotis.

3.1.   Duomenų kategorijos. Paskelbimo prioritetai

Remiantis pirmiau minėtomis tarptautinėmis iniciatyvomis ir vadovaujantis atvirose konsultacijose išdėstytais pageidavimais, būtų galima teigti, kad šios penkios teminių duomenų rinkinių kategorijos yra paklausiausios pakartotiniams naudotojams visoje ES, todėl jas pateikti pakartotiniam naudojimui būtų galima prioritetine tvarka.

Kategorija

Duomenų rinkinių pavyzdžiai

1.

Geografinė ir erdvinė informacija

Pašto indeksai, nacionaliniai ir vietos žemėlapiai (kadastro, topografiniai, jūrų, administracinių sienų ir kt.)

2.

Žemės stebėjimas ir aplinka

Iš kosmoso gauti ir in situ duomenys (orų, dirvožemio ir vandens kokybės, energijos suvartojimo, išmetamų teršalų kiekio ir kt. stebėsena)

3.

Transporto duomenys

Viešojo transporto tvarkaraščiai (visos transporto rūšys) nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, kelio darbai, informacija apie eismą ir kt. (14)

4.

Statistiniai duomenys

Nacionaliniai, regioniniai ir vietos statistiniai duomenys, įskaitant pagrindinius demografinius ir ekonominius rodiklius (BVP, amžių, sveikatą, nedarbą, pajamas, išsilavinimą ir kt.)

5.

Bendrovės

Įmonių ir verslo registrai (registruotų bendrovių sąrašai, nuosavybės ir valdymo duomenys, registracijos identifikatoriai, balansai ir kt.)

Priklausomai nuo aplinkybių (aktualumo strateginiams tikslams, poslinkių rinkoje, visuomeninių tendencijų ir kt. (15)) svarbiems arba labai vertingiems duomenims galima priskirti ir kitų kategorijų duomenis. Todėl rekomenduojama, kad atsakingos valdžios institucijos iš anksto įvertintų (pageidautina – gavusios atitinkamų suinteresuotųjų subjektų atsiliepimus), kuriuos duomenų rinkinius reikėtų skelbti prioritetine tvarka. Pirmiausia tai turėtų būti susiję su numatomo poveikio pirmiau minėtose trijose srityse įvertinimu: inovacijos ir verslo kūrimas, Vyriausybės veiklos skaidrumas ir atskaitomybė ir padidėjęs administracinis efektyvumas.

3.2.   Kitos rekomendacijos

Siekiant kuo labiau padidinti numatomą tų paklausių duomenų rinkinių naudą ypatingą dėmesį reikėtų skirti tam, kad tie duomenys būtų prieinami, kokybiški, tinkami naudoti ir sąveikūs.

Tačiau pakartotinio duomenų naudojimo paklausą ir pasiūlą riboja techninės galimybės, dėl kurių gali sumažėti arba padidėti potenciali viešojo sektoriaus duomenų vertė visuomenei ir ekonomikai.

Siekiant palengvinti duomenų naudojimą viešajame sektoriuje ir pastebimai padidinti duomenų rinkinių, kurie bus pakartotinai naudojami, vertingumą, rekomenduojama, kad duomenų rinkiniai būtų:

a)

skelbiami internete savo originaliu, nepakeistu pavidalu, tuo užtikrinant jų paskelbimą laiku;

b)

skelbiami ir atnaujinami kuo didesniu išsamumo lygiu, užtikrinant jų išsamumą;

c)

skelbiami ir laikomi nuolatinėje vietoje, pageidautina aukščiausiu įstaigos organizaciniu lygmeniu, siekiant užtikrinti lengvą prieigą ir ilgalaikį prieinamumą;

d)

skelbiami elektroniniu (16) ir atviruoju formatu (17) (CSV, JSON, XML, RDF ir kt.), siekiant didesnės prieigos prie duomenų;

e)

aprašomi raiškiais metaduomenų formatais ir klasifikuojami pagal standartinius žodynus (DCAT, EUROVOC, ADMS ir kt.), palengvinant duomenų paiešką ir sąveikumą;

f)

prieinami kaip duomenų kratiniai (angl. data dumps) (didžiulės apimties duomenų išvestys) ir taikant atvirąsias taikomųjų programų sąsajas (angl. API), palengvinant duomenų automatinį tvarkymą;

g)

papildyti paaiškinamaisiais dokumentais apie metaduomenis ir patikrintais vartojamų terminų žodynėliais, tuo skatinant duomenų bazių sąveikumą ir

h)

atnaujinami atsižvelgiant į nuolat gaunamus pakartotinių naudotojų atsiliepimus (viešose konsultacijose, pastabų langeliuose, tinklaraščiuose, automatiniuose pranešimuose ir kt.), tuo užtikrinant ilgalaikę kokybę ir skatinant visuomenės aktyvumą.

4.   MOKESČIO APSKAIČIAVIMO GAIRĖS

Šis skyrius skirtas situacijoms, kai viešojo sektoriaus institucijų turimi dokumentai teikiami pakartotiniam naudojimui už mokestį, su sąlyga, kad atitinkamai veiklai taikoma direktyva, t. y. kai dokumentai buvo parengti viešajai užduočiai, atsižvelgiant į 1 straipsnyje išdėstytą direktyvos taikymo sritį, ir išorės pakartotinių naudotojų arba pačios viešojo sektoriaus institucijos bus naudojami kitiems nei viešosios užduoties tikslams (18).

Mokesčio mažinimo politika paremta tyrimais (19) ir Komisijos surengtų viešų konsultacijų rezultatais (20).

4.1.   Ribinių sąnaudų metodas

Persvarstytoje direktyvoje (6 straipsnio 1 dalyje) nustatomas principas, kuris taikomas visais mokesčio už pakartotinį viešojo sektoriaus duomenų naudojimą ES taikymo atvejais, išskyrus 6 straipsnio 2 dalyje numatytas situacijas: viešojo sektoriaus institucijų už dokumentų dauginimą, teikimą ir platinimą taikomas mokestis neturi viršyti ribinių sąnaudų (21).

4.1.1.   Sąnaudos

Praktika parodė, kad pakartotinio viešojo sektoriaus informacijos naudojimo srityje trys pagrindinės sąnaudų kategorijos yra susijusios su:

a)

duomenų rengimu (įskaitant rinkimą ir laikymą);

b)

duomenų paskirstymu ir

c)

pardavimu ir rinkodara arba pridėtinės vertės paslaugų teikimu.

Palyginus šias kategorijas su tuo, kas pagal direktyvą laikytina ribinėmis sąnaudomis, aišku, kad a ir c kategorijos apima daugiau nei dauginimą, teikimą ir platinimą. Ribinių sąnaudų principo taikymas nustatant mokestį geriausiai tinka plačios „duomenų paskirstymo“ kategorijos sąnaudoms, kurias duomenų pakartotinio naudojimo kontekste būtų galima apibrėžti kaip tiesiogiai su papildoma dokumento kopija ir jos pateikimu pakartotiniam naudojimui susijusias ir dėl šių veiksmų atsiradusias sąnaudas.

Mokesčio dydis gali skirtis priklausomai nuo platinimo būdo (duomenys platinami ne internetu arba internetu) arba duomenų formato (skaitmeninio arba neskaitmeninio).

Skaičiuojant mokestį būtų galima atsižvelgti į šias sąnaudas:

—   infrastruktūros: kūrimo, programinės ir aparatinės įrangos priežiūros, prisijungimo sąnaudos, kurių tikrai reikia, kad dokumentai taptų prieinami ir būtų pateikti pakartotiniam naudojimui;

—   dauginimo: papildomos DVD, USB atmintuko, SD kortelės ir kt. kopijos sąnaudos;

—   tvarkymo: pakavimo medžiagos, užsakymo paruošimas;

—   konsultacijų: pokalbiai telefonu ir susirašinėjimas elektroniniu paštu su pakartotiniais naudotojais, klientų aptarnavimo sąnaudos;

—   pristatymo: pašto išlaidos, įskaitant paprasto pašto arba skubiųjų siuntų vežėjus, ir

—   specialių prašymų: duomenų paruošimo ir formatavimo pagal užsakymą sąnaudos.

4.1.2.   Mokesčio apskaičiavimas

Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis nedraudžia taikyti nulinių sąnaudų politikos: dokumentai gali būti nemokamai pateikti pakartotiniam naudojimui. Kartu šioje dalyje nustatoma, kad mokestis turi būti ne didesnis už ribines sąnaudas, patirtas dauginant, teikiant ir platinant dokumentus.

Kai neskaitmeniniai dokumentai platinami fiziškai, mokestis gali būti apskaičiuojamas remiantis visomis pirmiau išvardytomis sąnaudų kategorijomis. Tačiau internetinėje aplinkoje bendras mokestis gali būti skaičiuojamas tik pagal sąnaudas, kurios tiesiogiai susijusios su infrastruktūros (elektroninės duomenų bazės) priežiūra ir veikimu, priklausomai nuo to, kas būtina dokumentų dauginimui ir jų pateikimui dar vienam pakartotiniam naudotojui. Kadangi vidutinės duomenų bazės eksploatavimo sąnaudos yra mažos ir mažėja toliau, jos gali priartėti prie nulio.

Todėl rekomenduojama, kad viešojo sektoriaus institucijos reguliariai įvertintų galimą nulinių sąnaudų ir ribinių sąnaudų politikos ekonominę naudą, atsižvelgiant į tai, kad mokesčio taikymas taip pat kainuoja (sąskaitų faktūrų tvarkymas, mokėjimų stebėjimas ir kontrolė, kt.).

Apibendrinant, ribinių sąnaudų metodą galima taikyti, kad būtų susigrąžintos neskaitmeninių dokumentų dauginimo ir fizinio platinimo išlaidos, tačiau kai skaitmeniniai dokumentai (rinkmenos) platinami elektroniniu būdu (atsisiunčiami), rekomenduojama taikyti nulinių sąnaudų metodą.

4.2.   Sąnaudų susigrąžinimo metodas

6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kokiomis aplinkybėmis ribinių sąnaudų principas netaikomas tam tikroms viešojo sektoriaus institucijoms arba tam tikrų kategorijų dokumentams. Tokiais atvejais pagal direktyvą leidžiama susigrąžinti sąnaudas („sąnaudų susigrąžinimas“).

4.2.1.   Sąnaudų elementai

Direktyva nustato, kad bendros pajamos iš dokumentų pateikimo pakartotiniam naudojimui ir leidimo juos pakartotinai naudoti negali viršyti rinkimo, rengimo, dauginimo ir platinimo išlaidų kartu su pagrįsta investicijų grąža.

Praktika parodė, kad direktyvos reikalavimus atitinka šios tiesioginės sąnaudos:

A)

sąnaudos, susijusios su duomenų sukūrimu:

—   rengimas: duomenų ir metaduomenų generavimas, kokybės tikrinimas ir kodavimas,

—   rinkimas: duomenų rinkimas ir rūšiavimas,

—   anonimizacija: ištrynimas, maskavimas, duomenų bazių skurdinimas;

B)

sąnaudos, susijusios su „platinimu“ plačiąja prasme:

—   infrastruktūra: vystymas, programinės įrangos priežiūra, aparatinės įrangos priežiūra, medijos,

—   dauginimas: papildomos DVD, USB atmintuko, SD kortelės ir kt. kopijos kaina,

—   tvarkymas: pakavimo medžiagos, užsakymo paruošimas,

—   konsultacijos: pokalbiai telefonu ir susirašinėjimas elektroniniu paštu su pakartotiniais naudotojais, klientų aptarnavimo sąnaudos,

—   pristatymas: pašto išlaidos, įskaitant paprasto pašto ar skubiųjų siuntų vežėjus;

C)

bibliotekų (įskaitant universitetų bibliotekas), muziejų ir archyvų sąnaudos:

—   išsaugojimas: duomenų saugojimo ir laikymo sąnaudos,

—   atsiskaitymas už teises: laikas ir sąnaudos, kurių reikia norint nustatyti teisių turėtojus ir gauti jų leidimą.

Pridėtinių išlaidų atveju reikalavimus atitinka tik tos išlaidos, kurios yra tikrai susijusios su pirmiau išvardytomis išlaidų kategorijomis.

4.2.2.   Mokesčio apskaičiavimas

Direktyvoje nurodyta, kad mokestis turi būti apskaičiuotas remiantis objektyviais, skaidriais ir patikrinamais kriterijais, tačiau šiuos kriterijus nustatyti ir priimti turi pačios valstybės narės.

Pirmajame sąnaudų apskaičiavimo etape sudedami visi susiję ir reikalavimus atitinkantys sąnaudų elementai. Patartina, kad bet kokios pajamos, gautos renkant arba rengiant dokumentus, pavyzdžiui, registracijos rinkliavos ar mokesčiai, būtų atimti iš visų patirtų sąnaudų, kad būtų galima nustatyti rinkimo, rengimo, dauginimo ir platinimo „grynąsias sąnaudas“ (22).

Mokestį gali tekti nustatyti remiantis numatoma galima pakartotinio naudojimo paklausa per tam tikrą laikotarpį (o ne realiu gautų pakartotinio naudojimo prašymų skaičiumi), nes mokesčio riba susijusi su bendromis pajamomis, kurios skaičiavimo metu nežinomos.

Nors atskiro dokumento arba duomenų rinkinio sąnaudas apskaičiuoti būtų pernelyg sudėtingas darbas, svarbu turėti kiekybiškai įvertintą viešojo sektoriaus veiklos rezultatą, kuriuo būtų galima remtis užtikrinant, kad mokestis būtų apskaičiuotas teisingai ir patikrinamai. Pageidautina, kad šio reikalavimo būtų laikomasi duomenų bazių arba katalogų lygmeniu – rekomenduotina, kad tokiu suvestiniu rodikliu būtų remiamasi apskaičiuojant mokestį.

Viešojo sektoriaus institucijoms patariama nuolat atlikti sąnaudų ir paklausos vertinimus ir atitinkamai koreguoti mokestį. Direktyvoje paminėtas „atitinkamas ataskaitinis laikotarpis“ daugeliu atveju galėtų būti vieni metai.

Todėl bendras pajamas būtų galima apskaičiuoti remiantis sąnaudomis, kurios:

a)

patenka į vieną iš pirmiau pateikto sąrašo (žr. 4.2.1 punktą) kategorijų;

b)

yra susijusios su kiekybiškai įvertinamų dokumentų rinkiniu (pavyzdžiui, duomenų baze);

c)

buvo patikslintos atsižvelgiant į rengimo ar rinkimo proceso metu gautas pajamas;

d)

kasmet įvertinamos ir koreguojamos ir

e)

padidinamos suma, kuri lygi pagrįstai investicijų grąžai.

4.2.3.   Ypatingas bibliotekų (įskaitant universitetų bibliotekas), muziejų ir archyvų atvejis

Šios įstaigos neprivalo taikyti ribinių sąnaudų metodo. Šioms įstaigoms toliau taikomi 4.2.2 punkte aprašyti žingsniai, išskyrus tris dideles išimtis:

a)

šioms įstaigoms nereikia atsižvelgti į „objektyvius, skaidrius ir patikrinamus kriterijus“, kuriuos nustato valstybės narės;

b)

apskaičiuojant visas pajamas galima atsižvelgti į du papildomus elementus: duomenų saugojimo ir atsiskaitymo už teises išlaidas. Tai atspindi ypatingą kultūros sektoriaus vaidmenį, kuris, be kita ko, apima ir pareigą saugoti kultūros paveldą. Taip pat turėtų būti galima atsižvelgti į tiesiogines ir netiesiogines duomenų priežiūros ir saugojimo sąnaudas ir sąnaudas, kurių atsiranda nustatant teises turinčias trečiąsias šalis, tačiau ne į realias leidimų suteikimo sąnaudas;

c)

kai apskaičiuojama pagrįsta investicijų grąža, šios įstaigos gali atsižvelgti į privataus sektoriaus kainas, taikomas pakartotiniam identiškų arba panašių dokumentų naudojimui.

4.2.4.   Pagrįsta investicijų grąža

Nors direktyva nepatikslina, kas yra „pagrįsta investicijų grąža“, pagrindinius šios sąvokos ypatumus būtų galima apibrėžti remiantis priežastimi, kodėl nukrypstama nuo ribinių sąnaudų principo; ta priežastis – užtikrinti normalų viešojo sektoriaus institucijų, kurioms gali iškilti papildomų biudžeto sunkumų, darbą.

Todėl „investicijų grąžą“ galima laikyti reikalavimus atitinkančias sąnaudas papildančiu procentiniu dydžiu, kuris suteikia galimybę:

a)

susigrąžinti investicines sąnaudas ir

b)

įtraukti realiąją grąžos (pelno) normą.

Panašioje rinkoje veikiančių komercinių subjektų atveju grąžos norma būtų nustatoma atsižvelgiant į verslo rizikos lygį. Tačiau viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo atveju netinka kalbėti apie verslo riziką, nes viešojo sektoriaus informacijos rengimas priskiriamas viešojo sektoriaus institucijų kompetencijai. Direktyva reikalauja, kad grąžos norma būtų „pagrįsta“, taigi ji gali būti šiek tiek didesnė už einamąsias investicines sąnaudas, tačiau daug mažesnė už vidutinę komercinių subjektų gaunamos grąžos normą, kuri dėl didesnės rizikos gali būti daug didesnė.

Kadangi investicinės sąnaudos yra glaudžiai susijusios su kredito įstaigų nustatytomis palūkanų normomis (kurios yra pagrįstos Europos Centrinio Banko (ECB) pagrindinių refinansavimo operacijų fiksuota palūkanų norma), „pagrįsta investicijų grąža“ paprastai negali daugiau kaip 5 % viršyti ECB fiksuotos palūkanų normos. Komisijos viešų konsultacijų dalyviai išreiškė būtent tokius grąžos lūkesčius, ir tik vienas iš dešimties nurodė didesnį kaip 5 % dydį (23). euro zonai nepriklausančių valstybių narių atveju „pagrįsta grąža“ turėtų būti susijusi su taikoma fiksuota palūkanų norma.

4.3.   Skaidrumas

Direktyvoje (7 straipsnyje) reikalaujama, kad būtų iš anksto nustatyta ir skelbiama ši informacija (kai įmanoma ir tinkama – internetu), ją vizualiai ir funkcionaliai susiejant su pakartotiniam naudojimui skirtais dokumentais:

a)

taikytinos sąlygos, standartinių mokesčių (t. y. mokesčių, kuriuos galima taikyti automatiškai iš anksto nustatytiems dokumentams arba dokumentų rinkiniams, nereikalaujant įvertinimo kiekvienu atskiru atveju) skaičiavimo pagrindas ir dydis;

b)

veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant nestandartinį mokestį;

c)

reikalavimai gauti pakankamai pajamų, kad būtų galima padengti didelę dalį išlaidų, susijusių su dokumentų, už kuriuos pagal 6 straipsnio 2 dalies b punktą leidžiama imti ribines sąnaudas viršijantį mokestį, rinkimu, rengimu, dauginimu ir platinimu.

Atsižvelgiant į viešų konsultacijų rezultatus, viešojo sektoriaus institucijos taip pat raginamos skelbti, kiek pajamų gavo iš mokesčių už pakartotinį joms priklausančių dokumentų naudojimą. Tokia informacija turėtų būti pateikiama suvestine forma (duomenų bazės arba visos institucijos lygiu) ir kasmet atnaujinama.


(1)  http://www.gov.uk/government/publications/open-data-charter

(2)  http://europa.eu/rapid/press-release_MEMO-11-891_en.htm?locale=en

(3)  Galutinė ataskaita, kurioje apibendrinami konsultacijų rezultatai, pateikta: http://ec.europa.eu/digital-agenda/en/news/results-online-survey-recommended-standard-licensing-datasets-and-charging-re-use-public-sector

(4)  http://creativecommons.org/publicdomain/mark/1.0/

(5)  http://opendefinition.org/

(6)  http://creativecommons.org/licenses/

(7)  http://creativecommons.org/publicdomain/zero/1.0/

(8)  LAPSI 2.0 Licence Interoperability Report, http://lapsi-project.eu/sites/lapsi-project.eu/files/D5_1__Licence_interoperability_Report_final.pdf

(9)  http://ec.europa.eu/justice/data-protection/article-29/documentation/opinion-recommendation/files/2013/wp207_lt.pdf

(10)  2012 m. balandžio 18 d. EDAPP nuomonė dėl Europos Komisijos atvirųjų duomenų dokumentų rinkinio ir 2013 m. lapkričio 22 d. EDAPP komentarai, skirti viešoms konsultacijoms dėl rengiamų rekomenduojamų standartinių licencijų, duomenų rinkinių ir mokesčio už pakartotinį viešojo sektoriaus informacijos naudojimą gairių, http://edps.europa.eu

(11)  Žr. 8 išnašą: LAPSI 2.0 Licence Interoperability Report, rekomendacija Nr. 5, p. 17.

(12)  Žr. 1 išnašą.

(13)  http://www.opengovpartnership.org/

(14)  Konkrečių sektorių taisyklės (pavyzdžiui, ES geležinkelių teisės aktai) gali įgyti pirmumą.

(15)  Galima remtis Europos viešojo administravimo institucijų sąveikos sprendimų (ISA) ataskaita dėl vertingų duomenų rinkinių: http://ec.europa.eu/isa/actions/01-trusted-information-exchange/1-1action_en.htm

(16)  „Elektroninio formato“ apibrėžtį rasite Direktyvos 2013/37/ES 21 konstatuojamoje dalyje.

(17)  Žr. Direktyvos 2 straipsnio 7 dalį.

(18)  Tiksli direktyvos taikymo sritis nustatyta 1 straipsnyje; sąvoka „pakartotinis naudojimas“ apibrėžta 2 straipsnio 4 dalyje.

(19)  https://ec.europa.eu/digital-agenda/en/news/economic-analysis-psi-impacts

(20)  Komisijos tarnybų darbinis dokumentas SEC(2011) 1552 final; žr. 3 išnašą.

(21)  Ekonomikos terminas „ribinis“ reiškia skirtumą, kuris atsiranda dėl vieno papildomo vieneto.

(22)  Papildomas gaires rasite 2013 m. gruodžio 16 d. Europos laisvosios prekybos asociacijos teismo sprendime byloje E-7/13 Creditinfo Lánstraust hf. v þjóðskrá lslands og íslenska.

(23)  Žr. galutinę ataskaitą, kurioje apibendrinami konsultacijų rezultatai, p. 14: http://ec.europa.eu/digital-agenda/en/news/results-online-survey-recommended-standard-licensing-datasets-and-charging-re-use-public-sector


Top